Jaunojo slibino užrašai

 


virš. pav. paimtas iš (c)AICharactersArt

Na, kad jau atidunda žaliojo slibino metai (o jie startuos nuo vasario 10 d. (2024 m.) tai ta proga „slibino dienoraštis“.

Ir ne, tai ne mano kūryba. Tai Lūšiuko Denio. Tokio pat inkognito, kaip ir aš, tik kitame pasaulio krašte. Vieną iš jo kūrinių jau buvau vertęs (žr. čia)

tiems, kam labiau patinka el.skaityklės, "Jaunojo slibino užrašai"  (jose iš ties patogiau) atsisiųsti  pagal šias nuorodas:

pdf: - https://drive.google.com/file/d/1p8BqV38FF3T6oSl45mRG1ExS_qCYV9Qu/view?usp=sharing

epub: - https://drive.google.com/file/d/1XcWU6hZ6wMp8ue6lGKAT6TNb_Zn-IR3F/view?usp=sharing

mobi: - https://drive.google.com/file/d/1f3fpJ7OIoAIxXoYdw72FD9hQFcPtPocH/view?usp=sharing

fb2: - https://drive.google.com/file/d/1PcQgYKATYj4ToGago9KVEbKQZhgJL5MA/view?usp=sharing

 

Jaunojo slibino dienoraštis (užrašai)

 

(nusprendžiau vesti dienoraštį, bet slibinai dienų neskaičiuoja)

 

1 įrašas. Suėdžiau du riterius, tad dabar kankinuosi nuo rėmens.

Pasiskundžiau mamai, bet ji tik pusvalandį moralizavo apie sveiką mitybą. Kam kalbėti, o kam patylėti – pati tai jau šimtas metų kaip ėda salotas – mat figūrą tausoja. Na, o tėvo net nekalbinau – jam dabar kūrybinė krizė – visas sudirgęs.

 

2 įrašas. Vis dar maudžia skrandį. Pakalbėjau su bičiukais. Tai šie paaiškino, kad dabar svarbiausia nevalgyti nieko aštraus. Tad po to tvirtai nusprendžiau – nuo šios dienos daugiau neberysiu riterių kartu su jų kalavijais, ietimis ir visa kita ginkluote. Pirma reikės juos išgliaudyti.

 

3 įrašas. Cha. Per eilinį sąskrydį sužinojau, jog dabar ateina nauja mada. Tai yra, jog dabar madoje grobti princeses, ir ne šiaip princeses, o tik blondines (arba nekaltas – skaisčias, ta prasme). Na, o ką su jomis toliau veikti – niekas normaliai negalėjo paaiškinti. Vienintelis paaiškinimas, jog tik pagrobęs princesę gali save laikyti kietu biču.

 

4 įrašas. Apskridau pustuzinį karalysčių. O gal tuziną. Pareikalavus pažymos iš ginekologo – net aštuonios princesės puolė isterijon. Tad susinervinęs prarijau kažkokį Pirmąjį Ministrą! Och, kaip buvo skaaaanuuuu...

 

5 įrašas. Per eilinį sąskrydį papasakojau apie savo paieškas. Bičiukai net užsipavydėjo. Paaiškėjo, jog Pirmieji Ministrai – tai egzotinis delikatesas. Pasirodo, jog žmonės juos specialiai atšeria pikantiškiausiu maistu, kad jų mėsa įgytų subtilų skonį. Sklinda kalbos, kad už Pirmąjį Ministrą skanesnis tik Lobistas. Na, dar lygtais šventikai, bet jie mums nepasiekiami.

 

6 įrašas. Vaikštinėjau po mišką. Staiga iš krūmų iššoko kažkoks pusnuogis stuobrys. Iš aprangos tik odinės trumpikės ir kirvis. Pradėjo rėkauti, kad jis kažkoks įžymus ir garsus pabaisų naikintojas Konanas Barbaras. Nieko aš apie tokį negirdėjau ir labai nesiklausiau. Kam man kažkokie tokie barbarai, kai aš ieškau princesės?

(kiek vėliau) guliu ir svajoju apie princesę. Barbaras taip pat neleidžia laiko veltui – jau greit bus penkios valandos, kaip jis bando sulaužyti savo kirvį į mano priekinės letenos nagą. Visai neblogas vyrukas, turiu pasakyti – niekaip neatrandu laiko manikiūrui. Juk princesės kimba tik ant išpuoselėtų slibinų.

(dar kiek vėliau) Barbaras dingo krūmuose. O štai kirvį paliko man.  Padėkojau ir paprašiau užsukti po kokios savaitėlės – man dar reikia galines letenas patvarkyti. Jei jau toks savanoris manikiūrininkas atsirado, tai kodėl juo nepasinaudojus? Ir dar už dyką.

 

7 įrašas. Sąskrydyje bičiukai gyrėsi savom princesėm. Pas Grizliadantį – net dvi! Kabo ant kaklo grandinėlės. O mane apšaukė nevykėliu ir nusprendė, kad sąskrydžių tusuose galiu nesirodyti, kol neturėsiu princesės.

 

8 įrašas. Radau kažkokią seną ir niūrią pilį. O jos bokšte stoviniavo kažkokia mergšė. Nevalyva, susivėlusi ir džiūsna kaip šepečio kotas. Pamačiusi mane paklausė ar aš kartais ne koks tai riteris-gelbėtojas. Net apakau nuo tokio įžūlumo, bet vis tiek nusprendžiau būti mandagus. Atsakiau, jog esu slibinas ir su tomis vaikščiojančiomis konservų dėžutėmis nieko bendro neturiu ir nesiruošiu turėti. Taip ir įsišnekėjome. Paaiškėjo, jog šioji mergšė – princesė. Kadaise ją dėl išpirkos pagrobė piktas magas. Tačiau visi riteriai pamatę jos „angelišką abrozdėlį“,  patys sumokėdavo magui išpirką, kad galėtų keliauti sau. Jai pasakojant, iš gailesčio net porą ašarų nubraukiau...

Ir savaime suprantama, jog jis skaisti – kas gi pasimaus ant tokios gražuolės?

Tad nusprendžiau ją pagrobti. Su jos sutikimu, aišku.

 

9 įrašas. Pamačiusi manu urvą, princesė nusivylė ir pradėjo aiškinti, jog visi padorūs slibinai turi rinkti auksą, o pas mane kažkaip tuštoka. Teko jai labai ilgai aiškinti, kad slibinų visokių būna – vieni renka auksą, kiti numizmatikai, o aš, štai – filatelistas. Gal nori, kad parodyčiau savo kolekciją?

(kiek vėliau) Princesė apsižliumbė ir iš apmaudo sviedė į mane foliantą. Pradėjo aiškinti, kad pas visas princese slibinai, kaip slibinai – lobus kaupia, o jai atiteko kažkoks nevykėlis botanas-filatelistas.

Nusiramino tik kai jai pasakiau apytiksliai realią šio albumo vieno lapo kainą.

Manau, kad rasim bendrą kalbą.

 

10 įrašas. Už sienos įsitriukšmavo mama. Matomai aptiko kažkokią raukšlę. Man nespėjus bent kažką paaiškinti, princesė nubėgo į kaimyninę olą. Ech, koks apmaudus netekimas...

(kiek vėliau) Ko tai įtartinai kaimyninėje oloje tylu. Nagi – reikia pasižiūrėti...

(dar kiek vėliau) Na ir kaip tą suprasti? Mama su princese sėdi vos ne apsikabinusios ir kalbasi apie visokias dietas, varto trijų šimtų metų senumo mados žurnalus ir skalbia kaulus visiems vyrams.

Mano pasirodymas buvo sutiktas džiaugsmingu kleketavimu. Mat jos staiga prireikė kažką pasiųsti į netolimą miestą. Mat reikalas tame, kad princesei kosmetinis rinkinys baiginėjasi. Taip, kad reikmenų sąrašo ilgis ne trumpesnis kaip mano uodega.

Išsiruošiu kelionėn.

 

11 įrašas. Na ir ko čia rėkauti? Ką prašė, tą parnešiau. Negi aš turgaus aikštėje skaitysiu visą sąrašą, kol į mane svaidosi iš katapultų, šaudo iš arbaletų ir magiškų lazdų? Čiupau ir atitempiau visą kosmetikos paviljoną. Kartu su prekeiviu, žinoma. Dabar jis bailį vaidina ir visas dreba, o kai jį nešiau – į mane savo pudrą drabstė. Dabar užsikrušiu bandydamas ją nusiplauti. O juk reikia. Bičiukai dar pamanys, kad orientaciją pakeičiau.

Žodžiu, palikau jas aiškintis tarpusavyje, o pats išskridau prie ežero. 



 12 įrašas. Prie ežero tylu. Jokio triukšmo, jokių skandalų, jokios karališkosios gvardijos su tomis kvailomis alebardomis. Be kita ko, reikia aplankyti karališkąjį arsenalą, o tai man dantų krapštukai baiginėjasi.

Tik aš vienui vienas ir kažkoks menkai pažįstamas magas. Pasėdėjom, pašnekėjom. Jis man pripasakojo gausybę visokiausių magiškų  receptų, kuriuos galima pagaminti iš slibino ilčių, žvynų, nagų ir kraujo. Na, o aš jam paaiškinau, kaip tinkamai gaminamas savose sultyse troškintas magas.

Išsiskyrėme pavargę ir vienas kitu patenkinti.

 

13 įrašas. Ir vėl širdžiai mielas sąskrydis.

Bičiukai išsijuokė iš mano princesės. Tad teko prigalvoti visokiausių kvailų  pasakų apie piktus kerėtojus ir dievų intrigas, per kurias buvo pakeista jos išorė. O po to, tam, kad nukryptume nuo šios temos, papasakojau, jog pas užjūrio slibinus madinga grobti ne tik princeses, bet kartu ir visą karaliaus svitą. Kartu su karaliumi, žinoma.

Bičiukai kažkodėl aprimo, susimąstė ir išskrido.

 

14 įrašas. Ko tai per ramu. Tylu. Tik karališkoji kariuomenė kažko po miškus trankosi.

Truputį pasivaikščiojau.  Susitikau su pažįstamu pirkliu, kuris man atveža pačias rečiausias markes. Įsišnekėjome. Paaiškėjo, kad per kelias pastarąsias dienas slibinai nusiaubė dvi dešimtis sostinių. Liaudis panikoje ir pliurpia apie dievų rūstybę ir monstrų antplūdį.

Pažadėjau išsiaiškinti kas vyksta.

 

15 įrašas. Sąskrydyje linksma. Pilna žmonių ir visi panikoje, o bičiukai vienas priešais kitą giriasi kas daugiau sugebėjo atsinešti. Ypač savimi patenkintas Grizliadantis. Jis pagrobė karalių, kažkokią rūmų damą, magnatą ir visą dešimtį rūmininkų. Skundžiasi, kad iki „Royal flush‘o“ trūksta tik kažkokio valeto. Bet kas tai tokio ir su kuo kramtomas – neturi jokio supratimo.

Ko tai pradėjau įtarti, kad jei slibinai ir išmirs, tai tik dėl kolektyvinio bukumo.

(kiek vėliau) Draugužis Snukiaėdis atvilko kažkokį garsų karvedį. Iš pradžių šis buvo įniršęs, o po to iš susižavėjimo vos klumpių neužvertė. Pareiškė, jog tokio kiekio idealių kovos mašinų vienoje vietoje jam dar neteko matyti. Ir mums dar neatsitokėjus – spėjo užverbuoti tą patį Snukiaėdį ir dar porą vaikinų į savo kariuomenė ir paskelbė Didįjį Karo Žygį iki pat visatos krašto (na arba iki štai toooo - anoooo krioklio) ir jie, pasičiupę visus karalius ir jų svitas, dingo nežinoma kryptimi...

Ko tai įtariu, kad artimiausiu laiku sąskrydžių nebus.

 

16 įrašas. Princesė kažkodėl labai ilgai kamantinėjo ar tiesa, jog slibinai gali pasiversti žmonėmis. Atsakiau, jog tai tiesa, bet tam reikalingas magiškas eleksyras, kurį saugoja mano mama.

Princesė susimąstė.

O tas turgaus aikštės paviljonas iš ties labai rimtai pravertė. Dabar princesė bent jau padoriau atrodo ir dar per kilometrą goblinai ją pamatę išsigandę nepasipusto padų. Reiktų atvilkti dar aprangos kokios, bet į miestą manęs daugiau nebeleidžia. Mama sako, jog didelis pasirinkimas tai žinoma labai gerai, bet mūsų olą paversti į turgaus filialą ji neleis.

 

17 įrašas. Atsivilko kažkoks didvyriškas princesių gelbėtojas. Aš net prabusti dar nespėjau, kai jis, persekiojamas malka rankoje grasinančios princesės, įlėkė į mano urvą. O po to dar ilgai vargome, kol tą nevykėlį riterį nukrapštėme nuo pačio aukščiausio medžio, ant kurio jis persigandęs užsikabarojo. Ir kol mes jį nuo jo krapštėme, vargšas nevykėlis bandė įkyriai klausinėti ką čia iš tiesų nuo ko reikia gelbėti. Supykęs aprėkiau, kad nieko čia gelbėti nereikia ir spyriu subinėn parodžiau kelią į artimiausią miestą.

 


18 įrašas. Ir dar vienas gelbėtojas. Tik šį kartą elfas. Grynakraujis! Atpėdinu su savo lyra ir kviesdamas mane į kovą uždainavo. Kažkaip visai nesudomino. Net princesės nesudomino. Sėdi ant mano skiauterės ir svaido į dainiuškininką supuvusius pomidorus. Gerai, kad visą vežimą jų atvilkau.

(kiek vėliau) O dainiuškininkas tai ištvermingas! Oho-ho! Apsvaidomas supuvusiais pomidorais atsilaikė net visas penkias valandas ir visą tą laiką nuolatos dainavo! Visiškai nekreipė dėmesio į veidu žliaugiančias pomidorų sultis ir sutepliotą aprangą. Čia tai ne eiliniai gebėjimai. Ir tik, galų gale netyčia jo burnon įskriejęs pomidoras privertė jį nutilti ir galų gale jis bent jau kuriam laikui dingo iš šių vietų.

 

19 įrašas. Elfas grįžo. Tik dabar jau ne vienas, o su visu orkestru. O pomidorų nebeturėjome.

Kita vertus, ne viskas taip jau blogai: išgirdęs pirmuosius akordus iš savo olos išbėgo pagaliau nuo depresijos išsivadavęs tėvas ir džiaugsmingai sušuko, jog pagaliau pas jį į svečius užsuko iš tiesų kūrybiniai svečiai, asmenybės, kuriems jis pasiruošęs pademonstruoti visą savo kūrybinės sielos gilumą. Visus savo kūrybinius talentus.

Man tik įdomu, kaip jis ruošiasi rodyti tą savo „gylį“ nualpusiems elfams?

 

20 įrašas. Ko tai per daug triukšminga. Olą apgulė madingiausi sostinės siuvėjai su savo naujausiais rūbais mano princesei. O šioji, sėdėdama ant mano galvos vadovauja „paradui“. Ta prasme, tą, kuris pasiūlo nekokybišką gaminį – nedelsiant nuteisia myriop - ir aš jį turiu sėsti. Nuostabu – ką tik prisiėdžiau visam mėnesiui į priekį.

Na, o mama savo apartamentuose organizavo fitneso klubą ir dabar man pastoviai atrodo, jog gyvenu ant vulkano.

Tėvas – auklėja elfus – mokina juos dainuoti.

Žodžiu – tikras beprotnamis.

 

21 įrašas. Patylomis pabandžiau pasprukti. Bet sugavo ir atitempė atgal.

Šalia mūsų urvo kažkodėl padaugėjo žmonių ir prasidėjo statybos. Princesė paaiškino, jog gelbėdamiesi nuo karo čionai subėgo visi kas galėjo ir visų aplinkinių žemių. Kitaip tariant, nors savas slibinas žinoma ir baisus, bet svetimi dar baisesni ir jie bent jau čia nesibraus.

Mano markučių kolekciją konfiskavo būsimos karalystės naudai, o skųstis tėvams beprasmiška: tėvas su savo mokiniais kuria naują himną, o mama stato salotų auginimo fermas.

 

22 įrašas, kuris panašu, kad paskutinis. Likite sveiki mano sąskrydžio bičiuliai. Likite sveiki riteriai, magai, burtininkai ir visi kiti. Iš manęs nori nulipdyti karalių, nors aš to visai nenoriu. Princesė aiškino, jog dabar pats svarbiausias darbas tai užsiimti palikuonimis. Na taip, ji tapo iš ties nuostabia, bet kad susilaukti palikuonių, aš visai nenoriu tapti žmogumi!..

AAAA!!! GELBĖKIT!!! Jie neša magišką eleksyrą! Gel-bė-kit...

P.S. (prierašas surašytas princesės ranka)

Na jau ne, mano mielas slibine... Jei jau gelbsti princesę, tai prisiimk ir visą atsakomybę“.

 

P.S.S. (antras prierašas surašytas princesės ranka)

Na bet nieko, palauk brangusis, mes dar iš tavęs (slibino) nulipdysim žmogų“...

___________________________

 

Aut. Lūšiukas Denis.

_____


 

Vert. A.Š.Donatas (Armanjako Šalis)

Visos naujienos (ir ne tik) FB paskyroje: https://www.facebook.com/donatas.espada

Neserijiniai kūriniai ar vertimai draugams...:

https://armanjakas3.blogspot.com/2017/09/el-skaitykles-laisvosios-bendrinimo.html

 

 

_________________________

Įžadų įkaitai. Istorinė-nuotykinė novelė


 

Įžadų įkaitai

(Nors ir prieš visą Tamsos Legioną!)

Aut. A.Š.Donatas (Armanjako Šalis)

 ______________

Elektroninėms skaityklėms tinkami formatai (rekomenduočiau atsisiųsti viename faile, o ne skaityti tinklaraštyje, nes dėl didelės apimties ir tinklaraščio specifikos skaitymas el. skaityklėse (jei ne specializuotose, tai ir skaityklėse telefone, kompiuteryje ar pan.) - daug patogesnis):

 pdf -   https://drive.google.com/file/d/1XmO_ypHBxIB0UqqfmOSSXlEmctqZ5Aki/view?usp=sharing

mobi - https://drive.google.com/file/d/1Fs66zGWfS4Iw7odRH7P7Pc-4-pU_20qL/view?usp=sharing

epub - https://drive.google.com/file/d/1k37hiSZvB_hvEmr9vWtI_XFyT6DKz2dB/view?usp=sharing

 pdf -   https://drive.google.com/file/d/1XmO_ypHBxIB0UqqfmOSSXlEmctqZ5Aki/view?usp=sharing

__________________

 

Vietoje pratarmės

Saulė jau senai buvo pakilusi virš mišku apaugusių skardžių. Jos spinduliai bandė brautis per eglynus, lysti į uolų plyšelius, žaisti su riedulių šešėliais. Gaivus vėjelis pūtė iš uolų dengiamos pusės, tad keliauninkus, nuo netikėtos ir dar šiuo metu neįprastos kaitros, gelbėjo tik nuo miškingo skardžio sklindanti vėsuma.

Vežikas nurišo vadžias nuo suolelio kuolelio ir lengvai jas timptelėjo kairėn: kairėje pusėje įkinkytas kastratas amžinai išsimušdavo iš kelio – laikas nuo laiko pradėdavo krypti dešinėn ir sutrikdydavo romaus savo porininko žinginę. Laiku nepastebėjus ir nesutvardžius, vadeliotojui po to prireikdavo nemenkų pastangų grąžinti abu arklius į ramią ir ritmingą žinginę: toks pasimuistymas keliaujant siauru keliuku, kurį iš vienos pusės rėmino ganėtinai stačios, retomis pušaitėmis apaugusios uolos, o iš kitos - milžiniški rieduliai ir mišku apaugę skardžiai ne tai, kad vargino, bet vertė vežiką nesnausti.

- O-h, nelabasis, - vežikas gerokai pasviręs link vežimo borto atsikrenkštė ir riebiai nusispjovė ant akmenio tako. Piktai ir galgi net su pavydu pasižiūrėjęs į priekį, kur ramiai ant savo kumelių turseno seržantas ir būrio kapitonas. Tarsi kreipdamasis į šalia ant suoliuko sėdintį sargybinį, kuris rankom pasirėmęs į tarp kojų laikomą ietį ir vežimui sulingavus dešine alkūne bilstelėdavo į šalimais prie borto pakabintą pėstininkų pavezą, pats sau po nosimi bambėdamas, ištarė: – Gerklė išdžiūvo. Per tą tavo pikčiurną seržantą net ne truktelsi.

- Prakeiktas pijokas, - vos girdimai, be jokios pagiežos ar pykčio, subambėjo karys, kuris tarsi atmerktom akim snūduriavo. Jis buvo toje ramybės būsenoje, į kurią sugeba panirti seni kariai: kažkas tokio tarp miego ir budrumo, kai laikas ir aplinka lekia pro šalį, o jo pačio pasaulėlis ramiai tyvuliuoja ramybės jūroje kol kažkas „nespragteli pirštais“: neataidi vadų komanda ar įprastos aplinkos nesudrumsčia koks nors jai nebūdingas šešėlis.

- Pijokas, pijokas... Lygtais patys kitokie, – atsilapodamas apsiaustą ir užkišęs už liemenės ranką, per lininius marškinius pasikasydamas gauruotą krūtinę, toliau sau bambėjo ūsuotas vežikas. – Geriau atidžiau kelią stebėtum, o ne tauzytum čia. O tai šiąnakt blogą sapną sapnavau: žalią mėsą valgiau ir lijo dantimis... O-j ne geras sapnas... Ir kodėl, pavyzdžiui, į priekį jūsų vadai žvalgų neišsiuntė? A? Na, kodėl?

- Daug tu išmanai? Vadelioji ir vadeliok sau, o ne į mylistų reikalus kiškis, - vėl bambtelėjo karys, kuriam jau senai nusibodo dardėti ant vieno suolelio su šiuo amžinai inkščiančiu ir bambančiu vežiku, bet įsakymas yra įsakymas – jis turi dardėti šitame prakeiktame vežime, o jo kuinas, pririštas prie dešinio šio vežimo borto, turėjo dykai pėdinti paskui. Karys galėjo guostis tik, kad, kitą dieną jo bendras čia sėdės, o jis pats galės ramiai linguoti savo balne.

- Aš? Viską aš išmanau. Aš dar prie senojo Jo Malonybės tarnavau. Va. O senis meseras Fernandas, tai buvo tikras kapitonas – nors į ugnį ir į vandenį, ir savo karius gerbė, ir mylėjo. Nebėra dabar tokių...

- Aha, aha, ir saulė kaitresnė buvo, ir pyragai saldesni... Tik niekas nežino, kas tas tavo senis Fernandas. Čia tokiais kapitonais po velėnom, nors pyragus kepk... - karys prunkštelėjo į ūsą ir nutilo.

- Būtent! Nebemoka dabar niekas ir pyragų kepti. Taip. Nebemoka, - kumpanosis ūsuočiui matyt girdėjo tik tai, ką norėjo girdėti – žodį „pyragai“ – ir jam to pakako. Jis matyt svajodamas apie tuos pačius pyragus trumpam svajingai primerkė akis ir kažką malonaus įsivaizduodamas ar prisimindamas, sučepsėjo lūpomis. – Pamenu, nuo mylistų stalo atnešė mums pyragą prikimštą gulbiena...

- Eik šikt, - jau neištvėręs karys pasimuistė ir sausai nusispjovė skardžio, iš kur kilo tamsių eglynų viršūnės, pusėn.

- Na, bet jei jau toks gudras esi, tai pasakyk man, mielasis, kodėl paukščių nesigirdi? A? Va, tik vienišas vanagas sklando, - ir ištiesęs ranką, sudiržusiu purvinu su pajuodusia panage pirštu, parodė kažkur į slėnio tolius, kur vaiskaus, retais plunksniniais debesėliais pasidengusio dangaus fone sklandė vienišas paukštis. – O gal tai ne vanagas? Sakalas? Tfu, visai į senatvę mano akys nieko nebemato...

Tarsi prieštarautų vežiko žodžiams, staiga iš po eglių viršūnių tarsi iššovė šarka, piktai sučerškė, apskrido ratą ir tarškėdama vėl dingo kažkur šlaito gojuose.

- Cic, pijoko tu galva, prikranksėsi čia mums, - karys tarsi pasipurtęs išsitiesė ir atidžiai apžvelgė gretimas uolas, priekyje tursenančius raitelius ir kelią, kuris lėtai leidosi žemyn, kur už kokių šimto žingsnių slėpėsi mišku apaugęs posūkis. – Liežuvį tavo begėdišką reikėtų net ne nupjauti, o išrauti... – jo balse, kaip ir anksčiau, beveik nebuvo jokios grėsmingos intonacijos, o tik paprastas gyvenimą mačiusio kario gomurinis balsas.

- Ė... – žiojosi vežikas.

- Cic, sakau! Stabdyk vežimą! - nusekdamas akimis akmenį, kuris pasišokinėdamas nudardėjo nuo kelią rėminančios uolos, jau gan grėsmingai nutraukė besižiojančio vadeliotojo paistalus.

Karys pasitaisė nepatogiai šoną remiantį trumpą kalaviją ir staiga pastebėjęs, kaip nei iš šio, nei iš to sulingavo ant vienos iš atbrailų įsitaisiusi nupiepusi pušelė, truktelėjo savo skydą link savęs. – Stoooot! Stoot!..

Tačiau jau buvo vėlu – skydo išsitraukti ir juo prisidengti nebespėjo - tik trumpam sugargaliavo... Švilptelėjusi sunki arbaleto strėlė, pramušdama šalmą, nublokšdama karį, susmego jo galvoje ir krauju paplūdęs vyras sutrūkčiojo konvulsijose...

...dar viena strėlė parbloškė vežiką ir šis, paleidęs vadžias, rėkdamas ir laikydamasis už pilvo, sukaukė ne savu balsu...

Priekyje ant savo arkliokų tursenę vadai ir dar porelė karių išlėkė iš balnų arba susmego juose.

Sužvengė ir kojomis sutrypė pasibaidę arkliai. Vienas iš keturkojų kluptelėjęs į didesnį pakelės akmenį ir išmesdamas savo gailiai dejuojantį raitelį, vos nenuslydo nuo keliuko apačion, visai nearkliškai sužviegė, susimuistė ir, bandydamas atgauti pusiausvyrą, trenkėsi į šalimais judantį raitelį...

Nuo kelio vingio ataidėjo įsakmus riktelėjimas, pasigirdo kojų trepsėjimas, lengvas metalo žvangėjimas ir iš už posūkio kelyje pasirodė ginkluoti vyrai. Ant skydų ir apsiaustų ženklai ir herbai užlepti – atpažinti, kieno ir kam priklauso buvo neįmanoma. Kariai? Samdiniai? Be skiriamųjų ženklų – visi jie panašūs. Bet, jei juos matytų pašaliečio akis – aiškiai pasakytų, jog tai tikrai ne paprasti pakelės plėšikai – vargdieniai susibūrę iš frankų nuniokotų kaimų. Šie ginkluoti vyrai nekaukė, nerėkavo: girdėjosi tik jų alsavimas ar ūbtelėjimas, kai kuris nors atsivedėdavo ir ietimi ar kalaviju pribaigdavo sužeistąjį, ar tyliai keiktelėdavo už kamanų pačiupęs nukautojo arklį, bandydamas jį nuraminti...

 ________________

  

„Autoriaus žodis“

 „Kadaise šią keistą istoriją išgirdau Kutere (Cauterets) slėnyje, Saint Savin en Lavedan abatijoje (a.p.: lot.: Santi Savini di Bigorra arba Santi Savini Levitanensis) dar tais laikais, kai Frankų karalystės neniokojo tikėjimo, mūsų motinos Bažnyčios skilimo karai (a.p.: „Prancūzijos religinis karas“ – 1562-1598 m., kurio metu 1572 m. įvyko Šv. Baltramiejaus naktinės skerdynės), kai dar su maloniosios ir gerbiamosios Jos šviesybės Margaritos Navarietės, Navaros karalienės lengva ranka ir jos talentingos plunksnos dėka, šie Kutere nuostabieji ir gydomieji šaltiniai buvo didžiai gerbiami viso pasaulio senjorų. Kadaise čionai atvykdavo garbingieji valdovai, riteriai ir damos  iš viso pasaulio kraštų. Tai buvo tarsi oazė, kur, vos išvydę vienas kitą, net priešai ar susivaidiję giminės netraukdavo iš makštų savo kalavijų žvitrių, o demonstruodavo savo kilniąją pirmapradę dvasią, kuri mums puikiai pažįstama iš senųjų dainių sakmių.

(a.p.: Marguerite de Navarre, Margarità Angulemiẽtė (Marguerite d’Angoulême), Margarità de Valuà (Marguerite de Valois), 1492 – 1549 m.; Turimas galvoje Bokačio maniera parašytas svarbiausias jos kūrinys „Heptameronas“ (Heptaméron 1558–59)

(a.p.: Kutere – Cauterests – Pirėnų slėnis su savo gydomaisiais terminiais šaltiniais ir versmėmis buvo žinomas dar nuo Galų-Romos laikų. Kartu tai buvo svarbiausias Bigoro grafystės religinis centras. Abatija įkurta X-tame amžiuje dar Karolio Didžiojo įsakymu vietoje buvusios galų tvirtovės. Apie gydomuosius šaltinius prisiminta (jie tapo plačiai žinomi) po to, kai XVI a. čia apsilankė Fua grafas ir Bearno vikontas Gastonas Febusas, kuris čia gydė kurtumą, po to porą kartų lankėsi Margarita Navarietė, Katerina Medič ir kt. Neretai čia būdavo organizuojami ir diplomatiniai susitikimai. Vėliau, per Prancūzijos religinį karą ši vietovė buvo nualinta, primiršta ir iš esmės atsigavo tik XIX a. Dabar čia taip pat prabangos kupinas SPA kurortas. Mineralizuoti terminiai gydomieji vandenys nuo 53 iki 600C prisotinti mikroelementų, silicio dioksido, sieros  ir t.t.)

Taigi, man, nuolatos lydint garbųjį senjorą Alehandrą iš Neapolio, pagal savo gydytojo, farmaceuto ir chirurgo profesiją (taip, ir alchemija man ne svetima, bet savęs jokiu tokiu alchemiku nelaikau ir, netgi, į šį „mokslą“ žiūriu per pilną skepticizmo prizmę), teko girdėti daug įstabių istorijų: – nuo visiškai paprastų ir žemiškų iki visiškai neįtikėtinų, nuo paprasčiausios istorijos kaip arklys nutrypia koją ar koks valstietis savo lauke plūgu užkabina aukso kupiną kapšą ar skulptūrą, kurią suskaldęs panaudoja kokio tvarto pamatams, ar žvejų iš Nemės ežero išžvejotus pasakiškus lobius (a.p.: Nemės ežere buvo nuskandinti du pramoginiai itin prabangūs Kaligulos laivai. Apie juos buvo mano rašyta apžvalga: https://www.facebook.com/donatas.espada.3/posts/pfbid0kGLT3tJmhdPZCEKRvrH9mwy8pJBDSxJGyTsuab7bNPZjPgNwf91246qmfpqZSZoHl ), apie medžiokles Libijoje, kur šernai dydžio sulig drambliu, ar gausybę Naujojo Pasaulio pasakų apie žiaurius stabmeldžius žmogėdras, jūrų pabaisas ir tolimosios Kinijos moteris be pėdų ir pirštų, Valachijos kraujasiurbių (vampyrų) kalnuose besislepiančius klanus, ar Kaledonijos (Škotijos) žmogėdrų klaną... ir dar gausybę kitokių. Tačiau, iš daugybės tų istorijų kažkodėl atmintin įstrigo šioji, papasakota senojo garbaus riterio, Grosschloso barono, nobilio (garbingojo) Karlo Albrechto fon Schveigfalo istorija.

(v.p.: Italijos pusiasalyje iki Italijos suvienijimo (1861 m.), priklausomai nuo žemių buvo ganėtinai sudėtinga situacija su visais tais titulais. Pavyzdžiui, Venecijoje tokių kaip likusioje šiaurinėje vakarų Europoje taip ir nebuvo (net buvo draudžiama iš svetimos šalies imti/gauti titulus) iš vis nebuvo. Priežastys gana įdomios ir įvairios, tačiau pagrindinė, kad visas gyvenimas nuo vakarų Romos laikų buvo koncentruotas į miestus ir prekybą, bankininkystę ir priklausymas elitui nebuvo pagrįstas feodų dydžiais ir pan., tuo tarpu vakarų Europoje dažniausiai tituluotiems buvo net draudžiama imtis verslų ir prekybos – už tai net galėjo netekti savo titulo. Žodžiu, mus pažįstami tradiciniai titulai daugiau ar mažiau išsisaugojo tik Sicilijos karalystėje. Užbėgant už akių, reikia pasakyti, kad Neapolio karalystė – tai taip pat Sicilijos karalystės dalis ir yra tik sąlyginis istorikų naudojamas pavadinimas, o oficialiai taip niekad nesivadino: nuo 1302 m. Sicilijos karalystei skilus į dvi dalis žemyninė (Neapolio) buvo vadinama „Sicily citra Farum“ arba „al di qua del Faro“, o salos – „Sicily ultra Farum“ arba „di la del Faro“ – t.y. „šioje Faro pusėje“ ir „anapus Faro“. Šnekamojoje kalboje dar buvo naudojama „regnum Neapolitanum arba „regno di Napoli“. Nepaisant, kad vėliau laikas nuo laiko turėjo vienus valdovus, abi Sicilijos karalystės iki Italijos susivienijo administraciniu požiūrių išliko dviem atskirais vienetais).

Net negalėčiau pasakyti, kodėl šioji garbingojo Karlo jaunystės istorija man įsiminė. Gal todėl, kad senasis Švento Karsto riteris ją nuostabiais vakarais porino taip natūraliai ir be jokio bravūriško patoso, būdingo pasakojant savo nuotykius kilmingiesiems senjorams ar senjoroms, o gal todėl, kad pažiūrėjus į šio senio akis jose neatsispindėjo joks melo šešėlis - kaip liaudyje, tarp prasčiokų sakoma – „kipšai akyse nešokinėjo“. O gal todėl, kad vėliau, tarsi netyčia radau jo senosios istorijos patvirtinimų dar iš tų laikų, kai Italiją draskė karai, kuriuose kovojo visi prieš visus ir, net, kai kada – prieš save. Vis tik, garbingo žmogus, kuris kadaise tarnavo imperatoriui Maksimilijonui I, pažinojo legendinį Ispanijos Samsoną-Heraklį, doną Garsiją de Peredes (a.p.: ganėtinai smulkiai apie jį papasakota „Skaistykloje žolė neželia“, taip pat galima apie juos paskaityti https://alterold.blogspot.com/2019/10/du-issukiai-du-turnyrai.html?m=1 ) pasakojimas vertas pasitikėjimo, net jeigu jis ir truputėlį pagražintas ar kažkaip padailintas. O kaip gi be tų pagražinimų? Jo pasakojimo klausėsi ne tik kavalieriai, bet ir damos, ir jų kompanjonės, benediktinų abatijos abatas. Savaime suprantama, kad tiesmukiški ir šiurkštūs kareiviški žodžiai ir išsireiškimai, kurie klausos nebado ištarti tavernoje ir vyriškoje kompanijoje, tokioje draugijoje nepriimtini.

(a.p.: „kompanjonės“ – tai kiek aukščiau nei bet kokia tarnaitė ar favoritė.  Iš esmės, tai kilmingos merginos ar damos draugė ar patikėtinė, kuri šią kilnią ir turtingą moterį beveik visur lydi. Dažniausiai tai būdavo arba šiek tiek pagal statusą žemesnė vaikystės draugė arba tolimesnė giminaitė. Šį paprotį galima sutikti ir šiandien, nors gal ir kiek kitokiu pavidalu, bet tuomet tai buvo pakankamai kilminga palydovė (gal net išlaikytinė) visuose reikaluose, bet ne tarnaitė – nebent smulkmenose ar subtiliuose pavedimuose. Tai veikiau pagal šios dienos supratimą – jaunesnis partneris)

Taigi, nepretenduodamas į visišką istorinę tiesą, savais žodžiais išguldau šį keistąjį Grosschloso barono, riterio Karlo Albrechto fon Schveigfalo pasakojimą. Jeigu paklaustumėte, kodėl savais žodžiais, tai atsakyčiau paprastai: po to kai ją išgirdau, prabėgo daugiau kaip dešimtmetis, o ir tų paprastų, saikingų žodžių ir pasakojimo, kuris veikiau buvo panašus į kareivišką raportą, o ne į išpuoselėtą poemą, po tiek laiko perpasakoti pažodžiui nesugebėsiu, nors, galimai kažkiek ir gailiuosi, kad tuo metu, Kutere slėnyje, Saint Savin en Lavedan abatijoje, jos neužsirašiau. O ir kas galėjo žinoti, kad ji savotiškai įstrigs mano atmintyje?“

Pasakojimą iš Grosschloso barono, nob. (garbingojo) Karlo Albrechto fon Schveigfalo žodžių surašė senjoro Alehandro iš Neapolio patikėtinis, advokatas, jo ir jos garbios šeimos gydytojas Donatelo di A.S.“

________________________________

 1. „Deus vult!“

(„Dievas taip nori“)

 - O! Main-Dame, negaliu atsižavėti jūsų grožiu, - pridėjęs dešinę ranką prie širdies, kiek įmanoma galantiškiau nusilenkiau. – Net pavydžiu, kad tokį grožį lydi Michaelis, o ne aš, vargšas riteris, kurio kelias traukia į priešingą pusę. Mano širdis beveik sudaužyta.

- Sere Šarli, man malonūs jūsų žodžiai, bet jūs mane pernelyg pervertinate. Dar neišaušo ir nakties šešėliai, kurie mus gaubia, neišsisklaidė, - koketiškai reveranse tūpsteldama linktelėjo Žana.

- Ne, ne, jokie šešėliai nepajėgūs užgožti jūsų kerinčio grožio. Ech, ma-dame, leiskite priklaupti ir prašyti tapti mano širdies dama!

(a.p.: reikia pastebėti, kad tuometinė sąvoka „širdies dama“ neturėjo jokio tiesioginio sąryšio su meile, aistra ar kažkuo panašiu. Tai tiesiog sena duoklė tradicijoms apie kurią ne kartą buvau rašęs savo apžvalgose. Kaip pavyzdys galėtų būti Simonetta Vespucci (Simoneta Vespuči, 1453-1476), kuri buvo ištekėjus, bet buvo Džuliano Medič „Širdies Dama“ ir tarp jų nebuvo jokių intymių santykių)

- Mesir, man širdį glosto, kad toks šaunus riteris, kaip jūs, sere Šarli nori tapti mano širdies riteriu, - nusišypsodama linktelėjo Žana. – Bet nereiki priklaupti. Patikėkit, aš ne ta dama, kuri galėtų pretenduoti į šventosios Mergelės idealą. Tad geriau išsiskirkime draugais ir bičiuliais, kurie džiaugsis kada nors susitikę, sere Šarli.

- Jūs žeidžiate man širdį, nuostabioji frau Žana, - vėl nusilenkiau ir išsitiesęs skėstelėjau rankomis: – Kas aš toks, kad prieštaraučiau nuostabiausios pasaulio moters žodžiams? Tebūnie taip... Vilsiuos ir tikėsiuos jus dar kada nors pamatyti.

- Viešpats keliai nežinomi, Karlai, - šypsodamasis taip, tarsi stebėtų pajacų pasirodymą (a.p.: it. pagliaccio - pajacas – juokdarys) ištarė patre Michaelis. – Gal kada ir pasimatysim. Melsiuosi, kad pasimatytume, jei, aišku, mano maldų bus klausoma Danguje, - mirktelėjo viena akim.

- Michaleli, - nuoširdžiai atsidusau. – Štai ir atėjo ta diena, kai mums reikia skirtis, mielas drauge. Tau į šiaurę, man į pietus. Nežinau kodėl, bet širdis man sako, jog mudu nebepasimatysim (taip, deja, bet likimas nelėmė mums dar kada nors susitikti). Ir dėkui tau už visą gerą. Leisk tave apkabint kaip tikrą brolį, - net nelaukdamas leidimo apkabinau savo bičiulį ir paplekšnojęs per nugarą, staigiai atšlijau ir apsisukęs žengiau link žirgo, kurį prilaikė mano ginklanešys Martinas fon Bergštainas.

Nevertėtų stebėtis, kad į tą garbųjį vienuolį, kuris kuriam amžinai būsiu dėkingas už ne tik už mano gyvybės išgelbėjimą, bet ir už nuoširdžią draugystę, kreipiausi paprasčiausiai vardu - mūsų draugystė senai buvo peržengusi luomines ribas (a.p.: to paties autoriaus - „Dausų pašauktasis“).

Tvardydamas liūdesį šoktelėjau į balną ir daugiau nieko netardamas, o tik mostelėjęs ranka „sudiev“ truktelėjau vadžiomis, triukšmingai apgręžiau arklį ir daugiau nebeatsigręždamas, net nežiūrėdamas ar mane seka manasis ginklanešys ir knechtas, nudundėjau link Oberau ir Garmišo...

Saulė, mėtydama savo spindulius, kurių atšvaitai smagiai žaidė miškais apaugusių kalnų slėniuose ir išdykaudami blyksėjo čiurlenančiuose upokšniuose, ir reti, plunksnuoti debesėliai, rodos nėrėsi iš kailio, kad tik sužavėtų nuostabiais kalnų slėniais keliaujančius keliautojus, tačiau tai buvo ne jų jėgoms: piligrimystės kelionėse ir šlovinguose kovų keliuose aš prie tokių gamtos žavesių jau senai buvau pratęs. Tiesą pasakius, dažnai to mus supančio žavesio net nebepastebėdavau. Kita vertus, net nežinau kas tuo metu mane būtų privertęs susižavėti mane supančiu grožiu. Gal, nebent, jei prieš akis staiga nusiklotų dykuma su savo mirguliuojančiais miražais? Taip, vieną kartą man teko matyti ryto aušroje sumirguliavusį nežinia kur esančios oazės miražą ir jis man iš tiesų paliko neišdildomą įspūdį. Tuomet net pagalvojau, jog ne be reikalo dykumų žmonės tiki piktomis dykumų dvasiomis, kurios stengiasi suklaidinti vienišą ir ištroškusį keliautoją, ir vilioja jį gilyn į dykumą ir ten pasimėgaudamos išsiurbti visą jo gyvastį... Bet tos dvasios matyt nelabai jau skiriasi ir nuo mūsų miškuose gyvenančių kipšų ir nelabųjų, kuriais vis dar tiki prietaringi mūsų tamsuoliai valstiečiai...

Atleisk man Viešpatie, už tokias kvailų erezijų pilnas mintis, bet taip jau yra – nėra didesnio tikinčiojo, kaip kovų ragavęs karys, ir nėra prietaringesnio žmogaus, kaip tas pats karys, kuris žino, jog neužilgo reikės vėl apnuoginti savo kalaviją...

Taigi, keliaujant atgalios į Verdenfelo pilį, išsiskyrimo su bičiuliu slogutis ir nuojauta, kad daugiau jo niekada nebepamatysiu, niekaip nenorėjo manęs apleisti. Net mano ginklanešys (Martinas fon Bergštainas jau senai iš pažo amžiaus išaugo) po kelių mano niūrių žvilgsnių paliko mane ramybėje ir ramiai ant savo kumelės tursnojo kažkiek atsilikęs. O, apie pietus bandant aplenkti nemenką landsknechtų pulką, jų vaizdas man sukėlė dar daugiau peno apmąstymams. Pradžioje pasivijome trosus: keletą vežimų su provizija, palapinėmis, karių daiktais, pikomis ar kitokiais ilgakočiais ginklais; porelę dengtų vežimų su mažosiomis ant šiaudų suguldytomis pulko serpentinomis, kurios Italijoje neretai vadinamomis falkonais, ir keletą paprasčiausių nedidučių žmonių traukiamų dviračių vežimaičių ir visokia kita manta.

(a.p.: „trosai“ - Tross – landsknechtus lydintis kontingentas: pagalbinis „personalas“, moterys (Trossfrau arba Kampfrau), vaikai, prekijai ir t.t. Beje, Trossfrau – „frau“ - tai būgtai oficialiai su kariu susituokusi moteris, arba fiktyviai, jei dalinio vadovybė bandydavo reguliuoti palydovų (moterų) kiekį. Tokios dažniausiai buvo vadinamos „mai-frau“ „gegužio moterys/žmonos“, nes karinės kompanijos dažnai prasidėdavo pavasarį ir ši palydovų problema visada iškildavo, tad tuokdavosi ir fiktyviai. „Whure“ – moteris, civilinėje santuokoje su kariu, o „dirne“ – prostitutė. Šie palydovai dažniausiai dalyvaudavo ir marodieriavime, trofėjų surinkime ir t.t..)

Bendrai pažiūrėjus, toji pulko palyda buvo kažkokia nervinga ir pervargusi. Kai kurios moterys, nešinos savo ir savo vyrų rakandais, netgi piktai dėbčiojo iš po savo nušiurusių skrybėlių, kai mes, šalikele, paspartinę arklių žinginę, bandėme aplenkti visą šį nemalonų, sušutusį purviną ir net kažkokį tai savotišką tvaiką skleidžiantį ydų pilną kontingentą. Net vaikai ar jau beveik paaugliai, prie kurių diržų kabojo visai ne vaikiški peiliai, vos ne vos tik nusileidžiantys taip landsknechtų mylimiems kacbalgeriams ar krygmeseriams, buvo tokie išvargę, kad nekaulijo jokios išmaldos ir nesiūlė savo paslaugų. Tokie patys buvo ir patys pėstininkai: suvargę, be jokio bravūriškumo, be to jų įprastinio margumo, kuriuo noriai puikuojasi bet kokia proga pasitaikius. Netgi jų būgnai buvo sukrauti į vežimus ir jei ne vėliavos ir šiokia tokia drausmė, kurią palaikė keletas jų raitų vadų ar kartu su kariais žingsniuojančių seržantų, tai visą tą keliaujančią kavalkadą būtų galima palaikyti kažkokių nusususių valkatų-plėšikų neįprastai didele gauja. O taip! Kai jie kur ilgesniam laikui apsistos, pailsės ir apsitupės – tai taip - iš savo maišų išsitrauks jų manymu prašmatnius skudurus ir pavirs į pavojingą margaspalvę ir plunksnuotą minią, užtvindys visas tavernas ir drebins taikių gyventojų kasdienybę, o dabar - tai tik keliaujančių ginkluotų valkatų minia, iš kurios išsiskiria tik kažkiek prašmatniau ir išdidžiau atrodantys keli jiems vadovaujantys karininkai ir keletas priešakyje žingsniuojančių šalto ir karšto mačiusių, ir visokiausių eibių priėdusių dopelsoldnerių, kurie net žygio metu iš rankų nepaleido savo milžiniškų dvirankių kalavijų, kuriuos nešėsi parėmę į pečius. Kai kurie iš tų kalavijų net nebuvo apvynioti skudurais, tad nuo jų atsispindėję saulės atšvaitai ašmenis tarsi nuplieksdavo sidabriškai šalta ugnimi...

Jei jums neteko susidurti su tokia procesija kalnų takeliuose, tai paprasčiausiai patikėkit - bandymas aplenkti visą gyvatyną - nuotaikos nė kiek nepagerina, o tik dar labiau ją sugniuždo. Nors, kita vertus, padeda atsikratyti slogių minčių – ir tai jau gerai...

(a.p.: „Dopelsioldneris“ arba „„dopelsoldneris“, nuo vokiško „Doppelsöldner“ – karys gaunantis dvigubą atlyginimą. Sąvoka atsirado prasidėjus landsknechtų erai. Tai kariai savanoriai, kurie kovojo priešakinėse linijose. Jų santykis dažniausiai buvo 1:4 (kas penktas ar kas dešimtas). Juo, beje, negalėjo būti bet kas – dažniausiai tai turėjo būti vyras su specialiu pasirengimu: mokėti kovoti dvirankiu kalaviju, šaudyti arbaletu arba arkebūza (vėliau muškieta) ir pan.. Beje, Vokietijos žemėse dvirankiu kalaviju „Zweihänder“ kovoti mokino vienintelė Švento Morkaus kovos menų brolija. Jai monopolis suteiktas 1487 m. dar Šv. Romos imperatoriaus Frydricho III)

 2.

 Garmišą ir Verdenfelo pilį pasiekėme be jokių incidentų ir nuotykių. Tik kažkodėl šioji pilis man šį kartą atsirodė kaip atšiauri ir svetima dantyta erelių gūžta.

Šiek tiek nuotaiką praskaidrino jos kiemo triukšmas, įprastinis armydėlis ir pokalbis prie taurės vyno su pilies komandoru Hermanu fon Ulrichbergu...

Tad, vakare, jau savo kambaryje, pagurkšnojęs ganėtinai aižaus, bet stipraus vyno, pajutau, jog skrandis prašo ko nors daugiau, nei keletas džiūvėsių prie vyno. Bet leistis į valgomąjį neturėjau jokio noro. Vien tik pagalvojus apie ten esantį šurmulį ir triukšmą, žandikaulį surakino. Ir kurgi tie mano knechtai? Kur skydnešys Martinas? Bastosi po pilies užkaborius, kemša už abiejų žandų ir mergas kirkina? Pasileido jie čia.

Kaip ten kalbėjo Didysis Aleksandras (Makedonietis)? Arba šventasis Alonsijus? Dykaduoniavimas ir užsitęsęs poilsis mus žlugdo? Verčia į bevalius padarus? Prabanga, kurios visi vaikosi – mus verčia į patižusį sniegą? Na, gal ne taip, bet panašiai. Bet tai jau neilgai truks - guodė mintis, kad sulauksiu komendanto žadėtų rekomendacinių raštų jo kuzenui riteriui Peteriui, kuris tarnavo kapitonu pontifiko raitojoje apsaugoje, ir iškeliausiu. Vėl suimsiu į nagą savuosius valkatas ir tinginius. Nors...

Lydimas tokių ir panašių minčių priėjau prie stovo, ant kurio buvo sukarstyti mano šarvai. Lopyti ir perlopyti. Pabarškinau krumpliu į išblizgintą krūtinės kirasą. Pasistengta be priekaištų - galėjau įžvelgti net pilką savo atvaizdo šešėlį. Tad nuvijau mintis apie išgverusius ir išlepintus tinginius: vis tik neblogai vyrukai padirbėjo – ekipuotė išblizginta ir sutepta. Tik, deja, po Soave kritimo ji dabar labiau tinkama kokiam italų stradioti – lengvajam raiteliui, nei žandarui ar riteriui. Net pažas ir ginklanešys viename ir du knechtai... Kažin ar jie paklus ir keliaus kartu? Iš esmės – mano dalia – samdinio dalia. Bent jau kol kas. Čia nebėra ką veikti. Mirus tėvui, šeima nuskurdo. Visai nebe tie laikai, kai ieškodamas garbės ir trokšdamas riterystės, išvykau į Šventąją Žemę, o po to, kerimas svajų apie riterio karjerą, stojau imperatoriaus tarnybon... Tarnybon pas imperatorių, kuris iš esmės mano paslaugų atsisakė. Net dar nesumokėjo... Tad dabar štai - iš tos riterio karjeros tik tiek ir beliko – ši lopyta ekipuotė, žirgas, keli arkliai, abejotinai ar mane lydėsiantys knechtai ir... ir kažkur skrynioje besimėčiojanti turnyrinė pirštinė...

Apimtas kažkokio ilgesio, kažkokios poetinės nostalgijos, vienu mostu nuo kelioninės skrynios numečiau Martino migį (a.p.: tuo metu kelioninės ar šiaip skrynios buvo naudojamos ir kaip lovos ar gultai. Net jei šeimininkas ir miegodavo lovoje, tai kompanjonas ar tarnas dažniausiai ant skrynios, specialiai jam lovos niekas nestatydavo) ir atvožiau sunkų dangtį, įstačiau kartelę, kad jis neužsivožtų, ir priklaupęs, pasikuitęs tarp visokio būgtai reikalingo šlamšto, išsitraukiau savo buvusią turnyrinę pirštinę. Prasta, sunki – tik turnyrinę ietį laikyti ir tinkama. Vidinė odinė dalis lyg paplėkusi. Net rankos kišt nesinori. Senai jau pačių tų šarvų nebeturiu (deja, bet praradau, kai mane Vienos turnyre išvertė iš balno – ir skirtumas buvo – tik vienas taškas! (a.p.: taip, tais laikais parodomuosiuose ir pramoginiuose turnyruose jau buvo vertinimo taškų sistema, pagal iš anksto aptartas taisykles), o ji, štai – guli. Reikės pasakyti Martinui, kad prieš kelionę parduotu kokiam ginklakaliui... Ir šiaip visą tą šlamštą peržiūrėtų. Manasis ginklanešys, kad ir neblogas, ir ištikimas vyrukas, bet kartais lygiai toks pat liurbis ar tinginys, kaip ir visi kiti valetai (pažai), ginklanešiai ir tarnai. Puikiai žinau. Buitinio sumanumo jiems niekada netrūksta: išpučia didžiai nuostabos kupinas akis ir šeimininkui ištaria „O, sere, taigi mes jau senai jo/jos neturime! Pats gi įsakėte parduoti/dovanoti/išmesti/įkeisti... Ši dėžė/skrynia tuščia, tai čia jos apkaustai tiek daug sveria!...“ arba atvirkščiai –„taip, viskuo pasirūpinta“, o paaiškėja, kad net arklys kelionei neperkaustytas...

- O šventoji Magdalena. Prisiekiu Dangum, iškaršiu aš tam šikniui kada kailį! – nepiktai sumurmėjau po nosimi: skrynioje akis užkliuvo už besimėtančio rondelio durklo. Kilstelėjau: trikampė geležtė nuostabi. O štai apatinis skydelis suniokotas. Šį durklą galėčiau turėti kaip pakaitinį – puikus daiktas – kirasą trenkus tinkamu kampu persmeigia kaip kalvis kaltu, nekalbant jau apie žiedmarškinę. Net nesuprantu kaip šis neblogas durklas buvo visų užmirštas: kažkokiu būdu užsivoliojo skrynioje ir kai meistras taisė mano šarvus – būtų tuo pačiu ir šitą sutaisęs – o dabar atskirai – kainuos brangiau...

Video lupus“, kaip kadaise sakydavo – „vilką mini – vilkas čia“: žemos durys sugirgždėjo, atsidariusios savo žalvariniu žiedu trinktelėjo į ir taip išmušinėtą mūrinę arką ir vidun ant kažko nusikeikęs įžirkliojo storžievis Martinas.

- Eik čia, tu asilo šikna, dėk štai ten! – link seno nubrūžinto ir klibančio stalelio atsainiai mostelėjo ginklanešys.

Paskui jį, susigūžęs ir išsigandęs, bailiai įrisnojo kažkoks mediniu padėklu nešinas žmogėnas. Numetė valgiais nukrautą padėklą ir vengdamas Martino spyrio  ratais-ratais ir atatupstas pradėjo slinkti link durų, bet Martinas keliais striktelėjimais vis tiek sugebėjo jam spirti savo smaila kurpe į užpakalį ir staigiu mostu, bėdžiui dar nespėjus žengti per slenkstį, uždarydamas trinktelėjo paskui jį sunkiomis durimis. Pasigirdo riktelėjimas - matyt kažką atmušė – net iš už storų durų kartu su riksmu ataidėjo kažkokie neaiškūs keiksmai ar prakeikimai.

- Už ką tu čia jį taip? – linktelėjau link durų.

- Ai, nuo kauliukų atitraukiau, tai lipant laiptais bandė į ąsotį prispjauti, - atsainiai mostelėjo ranka ginklanešys. – Bet nepergyvenk, ąsotį priverčiau pakeisti... – ir pasižiūrėjęs į atvirą skrynią ir savo nustumtą žemėn migį su kažkokiais rūbais, susiraukęs palingavo galva Martinas. Bet niekaip nepakomentavo, o tik ištarė kažką panašaus į „Ėėė...che...“ ir priėjęs prie skrynios ją uždarė ir pradėjo  tvarkyti savo nusviestas drapanas.

Tuo tarpu aš išsitraukiau savo mažąjį valgymui skirtą peiliuką ir prisėdau prie stalo. Net seilė nuvarvėjo: garuojantis keptas kaplanas, duona, svogūnas, ąsotis su kažkokiu gėralu ir dar kažkas tokio...

- Kapstykis greičiau, - ištariau atpjaudamas puikiai paskrudintą ir dar iki galo ataušt nespėjusią kaplano kulšelę, - ir prisėsk kartu. Rimtos kalbos turim.

Martinas net pasičepsėdamas metė savo tvarkymąsi ir akimirksniu pritūpė ant priestalio kėdutės. Kaip ir dera, sulaukė, kol pirmas suleisiu dantis į nuostabią kulšelę ir tik tada savo peiliuku atsirėžė sparnelį.

- Kas čia toj puodynėj? Vynas? – kramtydamas paklausiau.

- Neee, vyną prisakiau, kad vėliau atneštų. Hansas prižiūrės, o čia vanduo su medum ir dar kažkokiomis Gertrūdai vienai žinomomis žolelėmis... Žiemą, sako, pakaitintas ir į ledą pavirtusį sušalėlį prikels...

- Na, jei Gertrūdos (putni tokia, pagyvenusi, atsakinga už gėrimus virtuvės darbininkė – auksines tam reikalui rankas turėjo), - linktelėjau, - tada pilk.

- Kalba apie ką? – po kurio laiko, kai jau pirmasis alkis buvo nuramintas, o ant padėklo jau voliojosi apgraužti kauleliai, iš minčių mane pažadino Martinas.

- Ką? A? Taip, kelionei reikia ruoštis.

- Aha. Gerai, - linktelėjo Martinas. – Ką jau čia mums ruoštis? Susidėjai ir eini.

- Na, na... – pagrasinau piršteliu. – O po to po dešimties varstų tai pasaga nukrenta, tai pavaža suplyšta ir nėra nei atsarginės, nei...

- Taip-taip, viskas bus sutvarkyta, nepergyvenk, herr Karlai, - nušluostydamas lūpas į rankovę, atsiliepė Martinas. – Hansui ryt pat liepsiu provizija pasirūpinti. Tai į Neapolį?

- Ne, pinigų tam nepakaks. Pradžiai į popiežiaus valdas. Bet ne tame reikalas, - numojau ranka. – Noriu perspėti – jeigu nori, dabar aš tave galiu atleisti nuo priesaikos įžadų. Gausi dukatą. Ir gali keliauti kur nori.

- Už ką taip? – išplėtęs akis iš nuostabos, Martinas net išsižiojo, o jo su mediniu puoduku kilstelta ranka taip ir sustingo ore.

- Nė už nieką. Suprask teisingai. Dabar aš niekas. Klajojantis riteris. Ir nieko daugiau. Tuščias garsas. Būsimas samdinys.

- Aaaa... – Martinas padėjo puodelį atgal ant stalo. – O kada kitoks buvai? Kai išėjome prie Kristaus Kapo? Lyg tada buvo kažkaip kitaip.

- Na, nesakyk... tuomet buvo...

- Šeimininke, - mane pertraukęs Martinas pridėjo dešinę ranką prie širdies ir atsistojęs, visai rimtai nusilenkė kaip koks saracėnas. – Prašau neatleisti manęs nuo įžadų. Kur tu, ten ir aš. Duos Dievas dieną, bus ir duonos. „Deus vult“ (Dievas duos). Ir Hansas, ir Albertas eis kartu. Niekur nesidės. Į landsknechtus nebent, bet šalia riterio geriau. Nors ir... vis tiek geriau.

- Sėsk. Gerai. Nuraminai senį.

Martinas sukrizeno.

- Kas čia tau juokingo?

- „Senis“. Tu už mane gal tik penkiais metais vyresnis. O mano tėvas taip pat turėjo teisę į riterystę, o senelis buvo riteris. Ir aš būsiu. O kaip aš galėsiu juo tapti, jei nelydėsiu riterio?

Aha... senieji Martino paistalai. Nebe tie laikai. Prie Kristaus Kapo, kai buvo proga tapti riteriu, jis baisiausiai sirgo, jau manėm, jog Dievui širdį atiduos, bet galais negalais išsikapstė. Dėkui vienam senam armėnų ar tai krikštytų saracėnų pirkliui – iškrapštė – ne už dyką, žinoma. O čia, dabar – beveik neįmanoma. Nebent kuriam nors didžiam valdovui pasitarnaus. Žygiuojant su Maksimilijano I pajėgomis toks šansas irgi dar buvo, bet dabar – jei pavyks savo paslaugas parduoti popiežiaus gvardijai – kažin... Na, bet, kaip jis pats sakė – „Deus vult“! Arba kaip patre Michaelis – „Got mit Uns!“.

 3. Pratarmės įvykių tęsinys

 ...Ant skydų ir apsiaustų ženklai ir herbai užlepti – atpažinti, kieno ir kam priklauso ginkluoti vyrai - buvo neįmanoma. Plėšikai? Kariai? Samdiniai? Be skiriamųjų ženklų – visi jie panašūs. Bet, jei juos matytų pašaliečio akis – aiškiai pasakytų, jog tai tikrai ne paprasti pakelės plėšikai – vargdieniai susibūrę iš frankų nuniokotų kaimų. Šie ginkluoti vyrai nekaukė, nerėkavo: girdėjosi tik jų alsavimas ar ūbtelėjimas, kai kuris nors atsivedėdavo ir ietimi ar kalaviju pribaigdavo sužeistąjį, ar tyliai keiktelėdavo už kamanų pačiupęs nukautojo arklį, bandydamas jį nuraminti...

Nuo skardžio pusės prasiskleidė šakos ir vėl tyliai sušniokštė nedidelio arbaleto strėlė - pasigirdo aimana... Vienas iš gurguolės karių, kuris jau su strėle kojoje ir arbaletu rankoje bandė slėptis po vežimu, dabar jau rangėsi su antra strėle šone. Arčiausiai buvęs užpuolikas, sveikindamas šaulį su sėkmingu šūviu, kilstelėjo kumštį link eglės, nuo kurios atlėkė strėlė, ir tūptelėjęs čiupo sužeistąjį už apsiausto, įsiręžęs truktelėjo jį iš po vežimo. Jo rankose blykstelėjo durklas ir nelaimėlis suvirpėjo agonijoje.

Užpuolikų gaujos vadas, kuris iš likusiųjų išsiskyrė ant šarvų užsimestu tamsių spalvų apsiaustu, kurį juosė kovos diržas, delnu nuo saulės spindulių prisidengė akis ir dirstelėjo viršun link kitapus kelio kylančio stataus akmeninio šlaito. Pasimirkčiojęs ir įsižiūrėjęs į ant atbrailos augančią nesenai suvirpėjusią nušiurusią pušaitę, pamatęs šalmuotą galvą – jai pagrasė kumščiu.

- Šiknius, - tykiai, bet nuoširdžiai ištarė. – Atsiimsi tu dar... tfu... ant tavęs.

Tarsi išgirdusi tylų grasinimą, galva staigiai dingo – tarsi pasislėpė - nenorėjo vadui patekti į akis, nors buvo aišku, kad vakare, stovykloje, vis tiek pylos ir bausmės neišvengs.

- Sutvarkyta, - prie vado priėjęs atsikrenkštė leitenantas. – Visi gatavi. Tik vežime dar boba, visai nieko tokia.

- Pas protėvius ją, - suraukęs antakius burbtelėjo būrio kapitonas.

- Bet, o vyrai...

- Viešpats globon, pasakiau. Man nereikia, kad dėl vienos bobos vyrai pimpalais badytųsi. Atsiganys Ravenos viešnamiuose. O dabar – tegu ranka už pušaitės, jei jau taip kiaušai čirškia.

- He... – vyptelėjo kapitono padėjėjas, o pro šalį, jau su surinktais trofėjais einantis karys, nugirdęs paskutinius vado žodžius, sukrizenęs išsišiepė, bet vadams pasukus į jį galvas, pasistengė greičiau dingti iš jų akiračio.

- Keturios skrynios. Monetomis ir daiktais. Ne mažiau dvidešimties tūkstančių florinų, - apsidairęs pašnibždomis ištarė leitenantas. - Gal, šitai... ėėėė.... na, supranti... Kam mums tie šeimininkai?

(a.p. Florinas, dukatas, cechinas. Seniausia auksinė aukštos prabos moneta buvo išleista Florencijoje 1252 m. (iki 1523 m.), svoris 3,5 gr. aukso (fiorino d’oro – apie 980-986 prabos), po kiek laiko apie 1284 m. Venecijoje pradėtas leisti florino analogas – dukatas, o vėliau, nuo 1543 m cechinas (zecchino), nors dukatas cechinu neoficialiai galėjo būti pavadintas ir aukščiau – čia tiesiog jo reikšmė, kad auksinė moneta išleista Venecijos monetų kalykloje – arabiškos kilmės žodis reiškiantis kalyklą – monetų kalyklą. Jų pavyzdžiu, visų pirma pasekė Italijos valstybės - Popiežiaus valdos, Milanas, Savoja, o XIV a. jau Prancūzija, Anglija, Vokietija, Nyderlandai, tik čia jie pradėti vadinti guldenais – 3,537 gr. praba apie 999, o XV a. viduryje Lenkija – „florinus polonicales“. Tokiu būdu, nepriklausomai nuo pavadinimo  – florinas ir dukatas buvo tiesiog sinonimai (nežiūrint, kad 1523 m. Florencija florinus nustojo leisti) ir pasikeitė (nebeteko savo prasmės) po 1543 m., kai Venecija dukatus pradėjo leisti sidabrinius ir vienintele auksine moneta liko aukštos prabos cechinas – iki 1797 m. – iki Venecijos Respublikos panaikinimo. Pavyzdžiui, Gastonas de Fua (Liudviko XII sūnėnas, Gaston de Foix (1489-1512) sukilusį prieš prancūzus Brešos miestą paėmė šturmu, sukilėlių vadą viešai nukirsdino, o miestą kariams atidavė apiplėšimui penkioms dienoms, per kurias prancūzų ir vokiečių kariai sukėlė tokias skerdynes, kad prireikė dar trijų dienų po to išvežti 15 tūkst. lavonų. Toks pat sukilęs Bergamo miestas skubiai sumokėjo 60 tūkst. florinų/dukatų, kad išvengtų Brešos likimo. Kondotjerui už tarnybą galėjo būti mokama apie 800-1000 florinų į mėnesį. Už šiuos pinigus jis turėjo išlaikyti savo pakankamai didelę kariauną, pavyzdžiui – apie 2000 raitelių ir pėstininkų, neįskaitant aptarnaujančio personalo. Vardą turintys kondotjerai, aišku gaudavo ir gerokai daugiau. Palyginimui, priklausomai nuo amžiaus (o finansiniai pokyčiai tuo metu buvo itin lėti), pagal įvairius skaičiavimus: eilinis gyventojas kasdieniniam maistui/pragyvenimui galėjo išleisti iki 10 florinų per metus, o štai tipinis namas kurioje nors iš Italijos sostinių galėjo kainuoti apie 200 florinų.)

- O gal į dantis? - nepiktai pagrasinęs, palingavo galvą kapitonas. – Nereikalingus ir prastesnius arklius ir vežimus, prastesnius ginklus pasienyje parduosim. Štai šitai – jau mūsų. O auksą velniop. Tegu juo šeimininkai springsta. Kurio ten labiausiai liežuvis pakabintas, kad iš tų šmikių už trofėjus kainą geresnę išmuštų?

- O ką čia galvoti? Andželo, žinoma. Ir dar porelę vyrų į pagalbą.

Leitenantas gūžtelėjo pečiais, šnarpštelėjo nosimi, atsikrenkštęs nusispjovė ir žiojosi kažką sakyti, bet jį staiga pertraukė šaižus trumpas riktelėjimas, o po to šiuršenimas ir bumbtelėjimas, šakų traškėjimas...

Pasisukę link garso, vadai ir kai kurie kiti, staiga metę savo užsiėmimus ir instinktyviai čiupę ginklus kariai, pamatė, kaip sujudėjo kelios eglės - būtent tos, kuriose vis dar laukdami įsakymo leistis žemyn, budėjo šauliai.

Vadų akys spėjo užčiuopti kaip tamsus siluetas trankydamasis per šakas krenta žemyn, bet kitą akimirką blykstelėjo trumpos arbaletų strėlės... Vadui tiesiai į akį... Leitenantui - permušdama atvirą kabasetą – į galvą...

Pasalos vadas su pervertom smegenim mirė akimirksniu, bet kūnas dar tarsi savarankiškai gyveno – lėtai parklupo ant akmenų ir lygiai taip pat lėtai visu svoriu paslikas žlegtejo ir susimuistė agonijos konvulsijose.

Vadai jau nematė, kaip nežinia iš kur išdygę mirties pasiuntiniai siautėja tarp jo karių... Porelė atokiau buvusių dar pabandė gintis, bet tarsi iš po žemių išnirusios bestijos perskrodė patyrusių karių gynybą tarsi jos nė nebūtų...

 4.

 - ...tai buvo tarsi velniai, jūsų malonybės, tikri lupo-manaro! (it. „lupo mannaro“ – vilkatas arba vilkolakis – pagal folklorines pasakas ir legendas mažai skiriasi arba visai nesiskiria nuo lietuviškųjų vilkatų ar vilkolakių), - apgailėtinu balsu ištarė klūpantis karys. Jo rankos buvo surištos plona kanapine virve. Klūpėjo ant akmeninės aslos, priešai pat ant grindų paklotą persišką kilimą. Ant pačio kilimo niekas jam klūpėti ir neleido, o  nuo akmeninio grindinio nelygumų ir per kelius traukiančios vėsumos gelbėjo tik kareiviški patrinti ir gyvenimo matę antblauzdžiai ir antkeliai. Tai, kad niekas nė nebandė ir neketino nuo jo nuvilkti palaidos žiedmarškinės ir iš tokių pačių žiedelių pinto gobtuvo, antkelių, antblauzdžių ir metalu kaustytų sabatonų, o atėmė tik ginklus, ir dabar jis čia klūpo ne vienmarškinis, ne basas, ne vien tik su apatinėm kelnėm, karys vylėsi, jog visas šis nesusipratimas baigsis bent jau ne jo mirtimi. Gal rykštėmis, gal dar kokia bausme, bet ne mirtimi.

- Lupo-manaro? Tu tiki tokiais paistalais? Kozimai? Visada maniau, kad tu net velniais netiki, - tarsi pasišlykštėdamas susiraukė Urbino kunigaikščio kapitonas Liucijus de Gvianas, ir čia pat į savo išpuoselėtą tamsią su keliomis žilomis sruogomis barzdą vos girdimai subambėjo: - Ir tiesą sakant, nei į Viešpatį mūsų, ne į nelabąjį.

Prie stalo sėdintis vyras baltu dominikono abitu, ant stalo sudėtomis tarsi maldai rankomis garsiai persmaukdamas masyvaus dramblio kaulo rožinio karoliuką, nepatenkintas kapitono žodžiais susiraukęs sukreipė savo mėsingą marmūzę. Su savo baltais apdarais ir suraukta mėsinga marmūze, kurioje pūpsojo visai negiliai įsodintos didelės rudos akys ir maža smaili nosis, jis kažkodėl beprotiškai priminė pasiruošusią pulti grobį liepsnotąją pelėdą.

- Ne-ne, jūsų malonybe. Ne-ne, netikiu, ką jūs! Aš čia tik vaizdžiai, taip sakant, jūsų malonybe, mesere, - klūpantys karys net sugebėjo nusilenkti prie stalo sėdintiems vyrams ir savo seržantui Sandrui di Pekorai, kuris stovėjo kiek atokiau, arčiau savo kapitono de Gviano. Jam pagal rangą nepriklausė sėdėti prie vieno stalo su valdovo žmonėmis. – Jie netikėtai iššoko. Nežinia iš kur. Vieną akimirką jų nebuvo, o kitą, kai atsisukau dirstelėti ar mano būrio kapitonas neduos naujų įsakymų (aš tupėjau ant skardžio iškilumos, kaip sakiau, stebėdamas kelią su lanku rankoje), jie jau buvo beveik visus mūsiškius pribaigę! Beveik tyliai, be triukšmo, jūsų malonybės! Kištis į kovą jau buvo beprasmiška, jūsų malonybės! Tik aš vienas ir išgyvenau, jūsų malonybės! Aš pagalvojau...

- Geriau negalvotum, - kimiu, svariu balsu leptelėjęs dominikonų vienuolis tėvas Tomas.

Akimirksniu užsičiaupęs karys tik įtraukė galvą pečius – tėvas Tomas visada mokėjo kalbėti tyliai, bet su tokia ramiai charizmatiška intonacija, kad iš baimės suvirpėdavo net ir tie, kurie buvo matę ir šalto, ir šilto, ir ugnies, ir plieno.

Įsivyravo tyla. Girdėjosi tik neritmingas kunigaikščio pirštų stuksenimas į raižytus krėslo ranktūrius – trak-tik-tik trak... trak... tik...tik...

- Kapitone, ką pasakysi apie šį bėglį? – pagaliau ištarė Urbino kunigaikštis Frančeskas Marija I della Roveras – stotingas juodaplaukis vyras su didelėmis, išraiškingomis ir ryžtingomis akimis, tiesia nosimi ir vos ne per visus skruostus užžėlusiomis tamsiomis žandenomis ir su ne itin skurpulingai prižiūrėta juoda barzda.

(a.p.: Francesco Maria I della Rovere ; 1490 - 1538 m.. Della Rovere dinastijos 4-tasis Urbino kunigaikštis nuo 1508 iki 1516 m. ir nuo 1521 m. iki 1538 m. Jo globėjas buvo dėdė popiežius Julijus II taip pat iš della Rovera giminės, tačiau jam jo juodos dienos prasidėjo po jo mirties, kai popiežiumi tapo Leono X iš Medičių giminės. Pretekstu išvaryti iš Urbino kunigaikštystės tapo vėlesni šiame pasakojime surašyti įvykiai, tad komentarų apie jį dar bus)

- Vieną vertus „taip“, mano valdove, - jis bėglys. Bet ne dezertyras. Sugebėjo parvesti net visus stovykloje paliktus būrio arklius ir mantą. Taigi. Bet jį atrinko seržantas Sandras... Ar ne? – kapitonas subarbenęs pirštais į stalviršį ir, klausiamai pasisukęs į Sandrą di Pekorą, galvos kinktelėjimu paragino jį kalbėti.

- Jums leidus, jūsų malonybe, mano valdove, - pridėjęs dešinės rankos delną prie širdies, nusilenkė seržantas. – Vien tai, kad nespruko su visu būrio gėriu, liudija, jog savo pasirinkime aš neapsirikau. Tai patikimas vyras. Moka laikyti ir liežuvį už dantų. Gal kartais jo galvoje ir vėjai švilpauja, bet karys geras. Jums leidus, aš už jį laiduočiau, - vėl nusilenkė seržantas, o kapitonas klausiamai kilstelėjęs savo vešlius antakius, dirstelėjo į niūrų valdovą.

Kunigaikštis, tarsi barškindamasis į kažkieno duris dar kelis kartus sustukseno pirštais per krėslo ranktūrį ir nežymiai linktelėjo. Kapitonas pasisuko į seržantą Sandrą ir taip pat trumpai kinktelėjo, o šis, vėl, kaip pridera, nusilenkė ir traukdamas iš makštų dviašmenį durklą, tvirtais žingsniais, barškėdamas savo lengva ginkluote, priėjo prie klūpančiojo:

- Ištiesk rankas, - belaisviui ištiesus rankas, seržantas dviašmeniu durklu mikliai perpjovė virveles. – Iki paskutinio kraujo lašo?

- Iki paskutinio kraujo lašo, malonybe, Jūsų Šviesybe, Valdove.

Urbino valdovas, tarsi rodydamas, kad visi prašalaičiai dingtų iš kambario mostelėjo ranka ir niūriai ištarė:

- O tu, seržante, kaip ten tave, pasilik...

Atidavę priderančią pagarbą, belaisvį anksčiau saugoję kariai ir jau pats buvęs belaisvis skubiai pasišalino iš kambario.

Durims užsidarius, valdovas niūriai ištarė:

- Mes jau nekontroliuojame trakto. De Fua, Džiakomo ir Anibalo  niekšai šmirinėja kur tinkami be jokių trikdžių. Popiežius mus apkaltino išdavyste, o dabar dar praradome ir dvidešimt tūkstančių dukatų! Niekšo kardinolo Alidozio dukatų! Dievu prisiekiu, to niekšo skola vis labiau didėja.

(a.p.:

- Gaston de Foix, 1489-1512 – prancūzų kariuomenės Italijoje vadas;

- Gian Giacomo Trivulzio (1440 (41?) - 1518) – kondotjeras tuo metu tarnavęs prancūzams;

- Annibale II (1469-1540) iš Bentigvolių šeimos, kurią iš Bolonijos 1506 m. išvarė popiežius Julijus II. Jis prancūzų padedamas 1511 m. atgavo valdžią Bolonijoje (tiesa – tik metams)

- kardinolas Francesco Alidosi (1455—1511), kurį labai stipriai globojo popiežius Julijus II. Šis istorinis veikėjas buvo nepaprastai gabus pasipūtęs intrigantas, bet geras derybininkas ir labai prastas valdytojas. Visur kur jis buvo skirtas į pareigas, jį lydėjo korupcijos, kyšininkavimo ir lėšų grobstymo skandalai. Turėjo žiauraus žmogaus įvaizdį. Gyventojai skundėsi jo valdymu, tačiau iš popiežiaus pusės nebuvo imtasi jokių priemonių, net tada, kai jis konfliktavo net su popiežiaus sūnėnu ir globotiniu Urbino kunigaikščiu. Kalbamu momentu šis kardinolas buvo Pavijos vyskupu, Leono ir Bolonijos apaštališkuoju administratoriumi. Kai prancūzai netikėtai įsiveržė į Boloniją, jis miestą paskubomis ir patyliukais su visu savo turtu paliko. Nesiteikė net perspėti popiežiaus karių ir ateinančių Urbino kunigaikščio pajėgų. Tad pastarajam beveik pasiekus Boloniją, teko skubiai trauktis, kad išgelbėtų savo karines pajėgas.. Na, o pabėgęs kardinolas dėl Bolonijos praradimo apkaltino Urbino kunigaikštį ir pačius Bolonijos miestiečius, ko pasekoje ir vieni ir kiti popiežiaus buvo apkaltinti išdavyste, na o pasekmės bus vėliau, šioje istorijoje)

- Iš šiaurės bent jau niekas dabar nelys, - subambėjo po nosimi Kapitonas.

Urbino kunigaikštis nervingai mostelėjo ranka ir trinktelėjo delnu per stalą.

- Na, turit minčių, kas tie „lupo-manaro“?“, – valdovas paskutinį žodį ištarė pilnu paniekinančio sarkazmo balsu. – Kur auksas?

Kapitonas nuleido galvą, o dominikonas perkreipęs galvą įsmeigė akis į paniurusį seržantą.

- Auksas. Tik du variantai: arba Ravenoje, arba Bolonijoje, - ištarė dominikonas.

- Arba Castel del Rio, - įsiterpė kapitonas.

- Nesąmonė, - vėl mostelėjo ranka kunigaikštis Frančeskas della Roveras ir piktai ironiškai išsišiepė: -  Alidozio žmonės atėmė auksą iš Alidozio žmonių... Nonsensas.

- Kaip čia pasakius, valdove, - sunėrė rankas dominikonas. – Kardinolas žinomas intrigantas ir mėgsta žaisti žaidimus su dvigubu-trigubu dugnu... O į Castel del Rio po Alidozio atvykimo jokia gurguolė, kuri galėtų gabenti dvidešimt tūkstančių dukatų neatvyko. Žinios iš patikimų šaltinių. Tad Ravenoje arba Bolonijoje.

- Ne Ravenoje, garbusis tėve, - papurtė galvą Urbino kunigaikštis. – Aš apie tai irgi jau žinočiau. Ne Ravenoje, - kunigaikštis vėl įkyriai pradėjo barbenti pirštais. – O tai reiškia, ką...?

Kapitonas, kuris iki šiol sėdėjo nuleidęs akis, giliai ir garsiai atsiduso, ir pakėlęs galvą, suraukęs antakius sužiuro į valdovą:

- Kad mūsų iniciatyva slysta iš po kojų. Bet gal ne viskas prarasta. Gavau žinių iš šnipų Bolonijoje, bet nieko - jokio bruzdėjimo šiuo klausimu... Apie jokias keistas gurguoles nepranešama.

- O kur tie jūsų šnipai buvo, kai frankai priartėjo prie Bolonijos? – ironiškai susiraukė kunigaikštis.

- Aš karys, o ne šnipas ir ne intrigantas, su visa pagarba, valdove. Tegu tuo ilgaskverniai užsiiminėja!

- O aš ką? Ne karys? Šnipas? Ilgaskvernis?! – paskutiniųjų dienų rūpesčių pervargintas Frančeskas piktai plojo delnu per stalą. – Ir amžinai turiu mąstyti už jus visus. O gal man į tarnybą pervilioti tą niekšą Aldosį? Jis matau vienas vertas visų jūsų ir dar su kaupu!

Tūlas vienuolis nuleido savo putnų veidą ir tarsi pradėjo akimis tyrinėti seną ir gyvenimo mačiusį stalą – visus tuos  alkūnių ir indų nutrynimus ir pabraižymus, kadaise juodu blizgiu laku lakuoto tik vietomis išlikusį laką.

Visų užmirštas mažakilmis seržantas Sandras di Pekora, neoficialus įvairių subtilių pavedimų patikėtinis, nepasižymintis kažkokiais ypatingais skurpulais, stovėdamas atokiau nuo stalo ir trijulės, kramtė savo seno rando perkreiptą lūpą ir mintyse keikėsi, kad jam tenka būti šio pasitarimo liudininku. Jis gal ir ne puikiai pažinojo Urbino kunigaikštį, bet jam pakako nuovokos suprasti, jog dabar esąs ne ten, kur jam derėtų būti. Jei kapitonas pasijaus pažemintas jo žmogaus akivaizdoje, tai jam tarnyba gali pasirodyti ir nebemiela. Yra gausybė būdų kur jį galėtų nukišti kuo toliau nuo aplinkinių akių, o tada jau jo visoms svajonėms apie prarastos senjorijos atkūrimą būtų galas. Nebent susirasti kitą siuzereną?

- Atsiprašau, jūsų šviesybe, - po neilgos pauzės ištarė kapitonas. – Aš ne tai norėjau pasakyti.

- O ką gi norėjai pasakyti? A? – kunigaikščio balse jautėsi dirglumas, bet dar iki retkartėmis jį užplūstančio ūmumo matyt buvo toli.

Tiesą sakant, tema dėl atsitraukimo nuo Bolonijo jau senai buvo „apkramtyta“ ir gerokai didesniame rate. Kapitono kaltės nebuvo, bet vis tiek skaudu apie tai galvoti, prisiminti tą žeminantį atsitraukimą – iš esmės - pabėgimą. Ir po to sekusią pontifiko apkaltą. Ir viskas dėl to niekšo ir visų nekenčiamo kardinolo Alidozio. Tik dėl jo. 

- Jeigu leisite, valdove, dabar belieka tik viena: išsiųsti būtį į perėją ir pabandyti nusekti vilkstinės pėdomis, pabandyti suprasti kur ji prapuolė ir ją atmušti.

- O tuo tarpu, svarbiausia, sugalvoti, kaip iš kelio pašalinti Aldosį, - įsikišo vienuolis. – Pontifiko kaltinimai kur kas svarbesni už auksą, kuris net nebuvo mūsų. Tai gali kainuoti ir visą kunigaikštystę.

- Kunigaikštystę... Gerklę už ją perplėšiu visiems, kurie į ją gviešis. Ar taip, kapitone?

- Taip, jūsų šviesybe. Mano jums ištikimas kalavijas visada jūsų paslaugoms.

- Taigi... Laikas baigti tas kalbas. Ir jūsų seržantui nėra čia ko kaitinti ausų, - kunigaikštis linktelėjo į įsitempusį ir tarsi sustingusį Sandrą, - Tegu ruošia būrį.

Seržantas Sandras įsitempė, akimis tarsi ko klausdamas šovė į savo kapitoną ir sulaukęs vos matomo kinktelėjo, pridėjęs ranką prie širdies nusilenkė.

- Manau nereikia priminti, kad viskas, ką išgirdote...

- Aš tik stovėjau sargyboje, meldžiausi ir pro langą skaičiavau praskrendančias varnas, jūsų šviesybe, - vėl nusilenkė seržantas.

- Varnas... K-hmm. Puiku. Gerai. Manau, jog pats supranti, kad sėkmės atveju mūsų dėkingumas gausiai viršys įprastines apdovanojimų apimtis. Viršys visus lūkesčius, - jau susitvardęs visai ramiu balsu ištarė kunigaikštis. – Viskas. Laisvas... – ir seržantui uždarius sunkias duris iš kitos pusės, rūsčiai suraukęs antakius, pasisuko į kapitoną, jį nudelbė deginančiu žvilgsniu, bet kreipėsi į dominikoną: – Manau, jog kapitonas neprieštaraus, jei jūs, tėve, išsiųsit paskui jį keletą patikimų žmonių. Turite tarp bravų ką nors patikimo?

- Taip, jūsų šviesybe, - linktelėjo dominikonas. – Yra keletas ištikimų, kurie sugeba atlikti subtilius reikalus.

- Puiku... ir nesiraukykite taip, kapitone! Nemanykit, kad nepasitikiu jumis ir jūsų seržantu, bet kaip mano tėvas sakydavo – „Tikėjimui sustiprinti reikia ne tik Dievo malonių, bet ir nelabojo spyrio šiknon“. Ar ne taip, tėve?

Dominikonas kinktelėjęs, lūpų kampučiais šyptelėjo:

- Šiurkščiai, bet esmė tokia. Nors, galbūt, kai kas tai suprastų kaip ereziją.

- Na, eretikų tarp mūsų nėra. Yra tik niekšai kardinolai... Tad apie jį dabar ir pakalbėkim. Kokių turit minčių? Nors man tik viena šauna į galvą... – kunigaikštis nuleido galvą. Šešėlių apgaubtos akys atsirodė kaip paprasto, nuvaryto ir pervargusio žmogaus.

(a.p.: tekste mini bravai - it. „bravi“ – mušeikos, padaužos, nutrūktgalviai, valkatos, avantiūristai. Čia turimi galvoje samdomi žudikai ir kitokios jų paslaugos. Tai asocialūs asmenys meistriškai valdantys ginklus, turintys įgūdžių slapta įsigauti į namus, pastatus, saugomas teritorijas ir t.t. Veikdavo ir susibūrę į grupuotes. Turėjo net savas taisykles, „kodeksus“ ir t.t. Pagarsėjo Milane nuo XVI a. antros pusės (nors žinomi dar antikos laikais), kur tuo metu išbujojo jų gildijų veikla ir net teko priiminėti specialiuosius įstatymus jų tramdymui. Bravų, kaip nusikaltėlių veikla atsekama iki pat XVIII a. pabaigos ir net toliau (jų pagrindu susikūrė kitokios grupuotės).

 5.

 O juk buvo graži ir maloni diena, kurios rodos niekas negalėjo sujaukti. Kiekvienoje šalyje būna tokių dienų, kai rodos angelai ar Viešpats malonė staiga viską apgaubia savo jaukiais sparnais ir nieko nemalonaus tą dieną negali nutikti. Vėlyvą pavasarį Italijoje tokios dienos ko gero ypatingiausios. Lengvas vėjelis atskriejęs nuo tolimųjų Apeninų kalvų gaiviai alsuoja vėsiuose ir šešėlių gaubiamuose Ravenos skersgatviuose, dangus vaiskus ir pasipuošęs tik keliais gulbės plunksnos baltumo debesėliais – stebuklingai ramiai ypatingas. Miestas, kad ir triukšmingas, bet savotiškai ganėtinai vangus, ramus. Nežinau kodėl – bet tokia pati diena anapus Alpių ir šiapus – vos ne vidurio Italijoje – tai visiškai skirtinga diena. Visur būna nuostabių dienų, bet čia jos kitokios – turi kažkokį nesuvokiamą šarmą, paslėptą grožį ir žavesį. O gal tai tiesiog pernelyg išbujojusi fantazija? Iliuzija? Nuotaikos žaidimai? Gali būti. Nedrįstu ginčytis, bet toji diena buvo būtent tokia.

- ...ir kas čia, dabar? – nestipriai stuktelėdamas alkūne į manąją, kinktelėjo galva link į aikštę įsiliejančios gatvės mano bendras Helmutas fon Adelsdorfas. Jis sužvangėdamas pentinais stabtelėjo kaip įkaltas. Aš taip pat staigiai sustojau greta jo ir į mane iš netikėtumo vos neįsirėžė ginklanešys Martinas, kuris paskui mus pėdino su pagal amžių peraugusiu Helmuto valetu (spėju, jog tai buvo jau samdytas bernas, o ne kokio fraicherio sūnus patapęs šio garbiojo riterio pažu).

Paskui mus sustojo dar penketas iš mūsų būrio ir smalsiai sužiuro į aikštę.

Tiesą pasakius, ėjau vangiai besišnekučiuodamas ir susimąstęs, tad iš tiesų nebuvau atkreipęs dėmesio, jog nežiūrint nuostabios dienos, čia, gatvėse, tvenkiasi kažkas gūdaus. Lyg savo sparnus nukloja įtampa ir gamta čia nė prie ko: aikštėje žmonės traukėsi užleisdami vietą dviem priešais vienas kitą artėjančiom procesijom...

Tądien grįžome iš Castel del Rio atlydėję kažkokį tai ten pontifiko favoritą, liūdnai pagarsėjusį kardinolą Frančeską Alidozį (didikams politikams jis puikiai žinomas, o man, paprastam riteriui – jo vardas nieko nereiškė), pasisukiojome San Vitalio vienuolyne ir kaip įprasta po žygių, susibūrėme į nedidelį būrelį praskalauti kelionėje „pridulkėjusių (ir išdžiūvusių) burnų“. Ir štai – priešais mus ant ganėtinai prižiūrėto ir ramaus mulo (a.p.: šventiko statusas nelabai leido keliauti prabangesniais arkliais), lydimas keleto tarnų, jojo tas pats mūsų atlydėtas kardinolas, o priešais jį – kaip man dar San Vitalio vienuolyne prirodė – Urbino kunigaikštis su septynių ar aštuonių (dėl vieno nesu tikras – gal tai koks tarnas ar palydovas?) bendražygių ar favoritų svita, nuo kurios tiesiog dvelkte dvelkė kažkokia niūri atmosfera. Rodės tuoj žaibais apsipils. Rūškanos ir susuktos marmūzės, nervingi gestai. Atrodė, kad net arkliai perėmė jų nerimastį. Net mūsų riterių būrelis nejučia atsitraukė užleisdamas kelią šiai niūriai iš vienuolyno išjojusiai kavalkadai.

Gandas, kad Urbino kunigaikštis apkaltintas išdavyste, jau buvo apskriejęs daugelio ausis ir dar dabar buvo ant paskalas mėgstančių liežuvautojų liežuvių galiuko. Aš tame sūkuryje buvau visiškas naujokas – „šviežias žmogus“: politinių subtilybių ir realijų neišmaniau, tačiau puikiai suvokiau, jog kai ant vieno takelio atsiduria du absoliučiai nesutaikomi oponentai, kurie vienas ant kito pila juodžiausias nuodėmes – nieko gero nelauk. Ir nors puikiai supratau, kad jei mūsų pailsėti po kelionių betraukiančio būrelio neužkabins – tai tuoj pat išvysime „nuostabų“ spektaklį. Mes popiežiaus raiteliai – o ne kažkokių jo favoritų apsauginiai, tad ir jų peštynės ne mūsų reikalas. Pastoviniuosim, pasigėrėsim ir pėdinsim savo žemiškais reikalai.

Visos tos mintys nuskriejo kaip žaibas ir, nejučia pačiam sau, uždėjau ranką ant vienarankio šoninio kalavijo. Ne, tai dar nebuvo tas naujamadiškas siaurašmenis kalavijas, kurį jau dabar daug kur priimta vadinti rapyra, bet jau ir ne senoviškas dar plačiai naudojamas riterio kalavijas. Šis, man nežinomo meistro, pakankamai pigus ginklas buvo kiek siauresnis ir trumpesnis, nei naudojamas karo sūkuryje. Jis labai priminė Aragono ar Kastilijos espadą (kalaviją), turėjo net riešo apsaugas. Juo buvo galima kautis pilnai išnaudojant riešą (turėjo rikasą) be šarvuotos kovinės pirštinės. Jis dar nebuvo tas iškilmingasis prašmatnių kostiumų palydovas, bet ne mūšio lauke – labai patogus naudojimui (į ranką, ant kurios užmauta nusėta metalinėmis plokštelėmis pirštinė, jis prastai gulė). Deja, bet vis tik jo valdymo menas man tuo metu dar buvo tolimas ir su kokiu vietiniu didžiūnu galynėtis man būtų buvę ganėtinai pavojinga. Laimei, dar Verdenfelo pilyje, kol mūsų santykiai nepašlijo, Bernardas fon Mausebergas puikuodamasis savo Toledo kalaviju, rapyra -  „Sange el Áspid“ - buvo pademonstravęs jos valdymo pagrindus. Mokančiam nuo mažens valdyti kalaviją, nebuvo sunku perprasti tokį mokslą, bet tinkamų valdymo įgūdžių vis tik neturėjau. Tad nusamdyti tikrą mokytoją tikrai buvo verta (ką gerokai vėliau ir padariau). Kuo toliau, tuo labiau pastebėjau, jog toks kalavijas tarp kilmingųjų vis dažniau pasitaiko ir bent jau Italijos miestuose, kai esi neužsidėjęs šarvų, senasis mano plačiaašmenis raitelio kalavijas tiesiog savo provinciališkumu bado akis, o tarnaujant popiežiaus raitelių gvardijoje, tai nebuvo pageidaujama.

(a.p.: kalbama apie „espada ropera“ – pažodžiui – „rūbo/kostiumo kalavijas“. Pirma kartą šis terminas paminėtas 1468 m. Don Alvaro de Zuniga inventoriaus aprašyme. Tuo metu tai ispaniško kalavijo susiaurėjęs ir trumpesnis variantas skirtas nešioti prie kasdieninių rūbų, kai nedėvimi šarvai (vėliau ir su šarvais). Vien dėl to atsirado, kaip vienas iš išskirtinių bruožų, ir pirštų bei riešo apsauga (kasdieniniame gyvenime kovinės pirštinės nedėvimos, todėl ir rankenos konstrukcija kiek kitokia), o vėliau dar ir skydelis. Likusioje Europoje laikoma, kad tai vėlesnės rapyros pirmtakas, tačiau Ispanijoje toks kalavijas jau yra rapyros amžininkas. Prancūziškas atitikmuo „epee rapiere“ tai tiesiog kiek vėlesnis skolinys-vertimas. Pasakojime minimame laikotarpyje, Italijoje ir kitose vakarų Europos pietinėse šalyse šis ginklas jau buvo neblogai žinomas, populiarėjo, nes vis mažiau dėvimi šarvai ne tik „kasdieniniame gyvenime“. Panašiai tuo metu ar keliais dešimtmečiais anksčiau pradėjo atsirasti naujos mokyklos skirtos būtent šiam ginklui, kuris vis dar puikiai išlaikė visas kalavijo savybes ir net įvedė naujas galimybes dėl riešo panaudojimo ir t.t., nors tuo metu rapyra nuo ispaniško kalavijo dar ne taip ženkliai skyrėsi, tad ją naudojo ir lokalių susirėmimų metu kaip kovinį-karinį (ne „civilinį“) ginklą. Tiesą pasakius, daugumoje šalių jokio skirtumo terminologijoje nebuvo – tiesiog „kalavijas“ ir tik iš konteksto galima spėti, jog tai rapyra. Vėliau, kai plačiaašmeniai kalavijai buvo nebeaktualūs ir didesne dalimi tapo istorija, „rapyra“ dažnu atveju tapo tiesiog elegantiškesnio kalavijo sinonimu)

Tačiau nuklydau...

Taigi, dar prieš pasakojant tos dienos įvykius, šiek tiek grįšiu į praeitį – kad klausytojas suprastų, kaip aš atsidūriau Ravenoje ir ką čia toje aikštėje veikiau.

Žodžiu, kad ir kaip nebūtų keista, išjudėję iš Verdenfelso grafystės, Alpes perėjome be jokių trikdžių. Vienas-kitas kelioninis nesupratimas, į kuriuos buvo galima nekreipti dėmesio. Pamenu, kad tokių būta, bet atmintyje nieko ypatingo neužsifiksavo. Man per savo gyvenimą teko labai nemažai keliauti, tad visokios tokių kelionių smulkmenos jau senai nugarmėjo užmarštin. Čia valstiečiui, kuris toliau kaip dešimties ljė nuo savo kaimo nebuvo niekur per visą gyvenimą nukeliavęs, kiekviena išvyka į kokį turgų  tai įvykis, o vargšui, klajojančiam riteriui – kelionės – tai duona kasdieninė (a.p.: nors iš prancūzų kalbos „lieue“ – „ljė“ dabar dažnai verčiama, kaip mylia, tačiau atstumo prasme tai visiškai skirtingi dydžiai, todėl labai dažnai šis mato vienetas į kitas kalbas net neverčiamas, kad nebūtų painiavos. Tai yra, sausumos ljė buvo panašiai apie dabartinius 4,45 km., o jūrinė ljė – apie 5,56 km. Tad, tarkim, Ž.V. „20000 mylių po vandeniu“, turėtų būti neverčiamas, o turėtų būti „20000 ljė po vandeniu“. Išvertus „ljė“ į „mylią“ susidaro apie 73,36 tūkst. km. skirtumas. Palyginimui - pusiaujas apie 40 tūks. km – tad paklaida dvi kelionės aplink pasaulį...). Na, kažkiek įsiminė tik kai pasiekus banguotą ir įvairiausių upių ir upelių išvagotą Po lygumą, akys su didžiausiu malonumu pradėjo ilsėtis nuo visų tų kalnuotų viršukalnių ir keterų vaizdų. Buvo malonu pajusti tikrąją erdvę, matyti įdirbtus laukus, gojus ir miškelius, žvelgti į horizonto tolius. Įspūdis labai artimas tam, kai staiga ištrūksti iš uždaro kambario, kuriame buvai priverstas dėl kokios ligos prasėdėti ganėtinai ilgą laiką, pasaulį regėti tik pro balzganą langą, ir po to staiga išeiti į atvirą kiemą, įkvėpti gryno oro ir markstytis nuo skaudžiai akis rėžiančios šviesos.

Daug negražbyliaujant, apeinant Milano valdas rytiniais keliais kirtome Feraros valdas ir pasiekėme Boloniją. Na, tikriausiai, patys žinote – nuostabus didelis miestas beveik Po slėnio pietuose, kuris savo pietvakarių puse rėmėsi į Šiaurinių Apeninų beveik pabaigą. Beje, dar kertant rytines Feraros valdas sužinojau, jog popiežius reziduoja Bolonijoje. Tad, savaime suprantama, ten stovėjo ir jo gvardija, ir kariuomenė, ir įvairių sąjungininkų daliniai – tad iki Romos keliauti nereikėjo.

Hermano fon Ulrichbergo kuzeną Peterį – rūsčiai atrodantį, bet lengvai bendraujantį žmogų, vienos iš popiežiaus samdytų riterių vėliavos kapitoną, gana greitai ir lengvai radau. Nesenai nuaidėjusios batalijos ir šiaip lokalūs susirėmimai buvo šiek tiek prašlavę raitelių gretas, tad įsilieti į tarnybą beveik nebuvo jokių kliūčių. Nesutrukdė netgi tai, kad pagal reglamentą oficialiai man trūko mažų mažiausiai vieno žmogaus (a.p.: minimaliai samdomą riterį turėjo lydėti valetas/pažas, ginklanešys/skydnešys/seržantas ir bent pora karių, pageidautina raitųjų šaulių).

Riterio Peterio riterių vėliava (a.p.: iš esmės – vėliava arba ietis - kuopa arba eskadronas) nors ir priminė frankų žandarų dalinį, bet iš esmės buvo labiau panaši į Imperatoriaus kirasyrus.

(a.p.: tai buvo metas, kai klasikinių riterių daliniai nunyko arba baigė nunykti. Juos keitė prancūzų žandarų pavyzdžio sunkioji kavalerija, o riteris tapo labiau tapo statuso ženklu. Ypač Italijoje, kur titulai ir taip nebuvo prigiję (tie patys Medičiai buvo kilę iš bankininkų) ir asmens padėlį labiau lėmė turtai ir įtaka. Buvo išaugusi sunkiosios kavalerijos paklausa, o tradicinių riterių karo poreikiams tiesiog nepakako jau nuo garsiojo Šimtamečio karo laikų. Tad, nors žandarų pavyzdžio dalinius sudarė kilmingi ir (arba) turtingi asmenys, bet jie jau nebūtinai buvo riteriai savo klasikine prasme. Tuo tarpu kirasyrai buvo tų pačių žandarų lengvesnė atmaina – lengviau ginkluoti ir dažniausiai tai buvo samdiniai. Pirmą kartą paminėti 1484 m. Jų dalinį (apie 100 raitelių) įkūrė Šv.Romos imperijos imperatorius Maksimilijonas I (berods sudarė kroatų kilmingi samdiniai; vokiškai vadinosi „Kuerassier“ – skolinys iš sen. Prancūzų ir lotynų „coriaceus“ – šarvas skirtas apsaugoti krūtinę), tačiau iki XVI a. vidurio tai tebuvo tik kažkas tarpinio tarp sunkiosios kavalerijos, pavyzdžiui riterių ar prancūzų žandarų, ir lengvosios kavalerijos. Žandarų ir kirasyrų bei tuo pačiu ir reiterių istorija yra ganėtinai persipynusi. Jeigu trumpai, žandarai (nebūtinai riteriai, bet jų statusą atitinkantys sunkiai ginkluoti raiteliai, kurie tarnavo už užmokestį) arba jiems atitinkantys riterių daliniai, kitaip tariant sunkioji kavalerija, buvo itin brangi ir nuo XVI a. pirmos pusės pradėjo nebepateisinti savo lūkesčių – ypač po Ravenos ir Pavijos mūšių, kur jų nemažai krito nuo šaunamųjų ginklų. Tuo tarpu, kiek lengviau ginkluoti kirasyrai (tame tarpe ir jų žirgai buvo lengvesni ir judresni) pradėjo naudoti šaunamuosius ginklus. Ypač pietinėse vokiečių žemėse. Iš esmės „juodieji reitarai“ ir buvo kirasyrų pirmtakai. Taip vadinami sunkiau ginkluoti lengvieji raiteliai pradėjo naudoti ilgavamzdžius ratukinius pistoletus, kai kur visiškai atsisakė iečių. Nekalbant apie pačią kirasyrų-reiterių taktikos detales, reiterių  taktika pasiteisino tik iki tol, kol pėstininkų daliniuose vyravo ietininkai (pikinieriai), tačiau gausėjant pėstininkų ginkluotų šaunamaisiais ginklais, ši taktika nunyko (XVII a.) ir įvairiose karinėse pajėgose vėl tapo aktuali greitoji smogiamoji galia (Trisdešimtmečio karo pabaiga). Kirasyrai be šaunamųjų ginklų vėl pradėjo naudoti šaltuosius ginklus ir grįžo prie smogiamosios taktikos. Taigi, žandarai, palaipsniui nuo XVI a. vidurio pradėjo panašėti į kirasyrus (lengvėjo ginkluotė, ginklavosi ratukiniais pistoletais) ir palaipsniui tarp žandarų ir kirasyrų jokių skirtumų nebeliko, o liko tik statusas. Pačioje Prancūzijoje oficialiai kirasyrai pradėti formuoti XVII a. antroje pusėje (1668 m.). Reiteriai, kaip ir žandarai tapo nebeaktualūs ir visai išnyko – tai yra juos pakeitė kirasyrai, kurie tuo metu jau atstojo sunkiąją kavaleriją. Taigi, kalbamu momentu žandarai ir riterių kuopos/eskadronai dar vis tik buvo skaitlingiausia sunkiosios kavalerijos rūšis, o kirasyrai dar buvo arčiau lengvosios kavalerijos rūšių).

O šiaip tarnyba pas popiežių buvo gerokai kitokia nei pas imperatorių. Priklausai kapitonui, vykdai jo įsakymus ir tau nerūpi kokios ten ir kur intrigos verda. Visų pirma esi karys-samdinys ir tavyje niekas neįžiūri jokio didiko, kuriam reiktų kišti kokią koją, kad tik šis neišsitarnautų kokios „saldžios“ dovanėlės iš savo generolo ir, neduok Die, iš pačio Imperatoriaus...

Taigi, ne karo lauko tarnyba - tai tikrai - gyvenk ir žvenk: svarbu laiku atvykti į budėjimus, gerai sutarti su savo sėbrais, skubiai pribūti kai iškviečia, atrodyti šauniai, bravūriškai ir išdidžiai nešti riterio vardą visur ir visame kame. Žodžiu, kaip ir viso pasaulio karinėse pajėgose, kurios suformuotos ne iš valdovo artimos aplinkos – nešmėžuoti priešais vadų akis ir būtinai bambėti ant tarnybos, atlygio ir šiaip viso pasaulio. Juk kario ar samdinio patenkinto savo „duona“ nebūna! Tiesiog iš prigimties nebūna! Na, ką aš pasakoju? Visi juk žino tą kasdienę „vargdienę“ kario – riterio duoną. Šaunūs vyrai per paradus, ir niūrūs bambekliai padaužos, kai niekas jų nemato. Ir nė kiek neperdedu! Žodžiu, gavau avansą, kurio vos užteko nuomai, ir tai reikėjo gerai paieškoti – pagal statusą trintis kareivinėse nepridera ir toliau – kasdieninė tarnyba: pratybų aikštė, budėjimas, kažkokių didikų ir didžiūnų šventikų lydėjimai ir laisvalaikio „stūmimas“ tavernose...

Kaip jau minėjau, mano tarnyba prasidėjo Bolonijoje. Keistokas tai buvo miestas, kaip ir visa vidurinė Italija, reikia pasakyti. Jis  šiek tiek priminė Levantos miestus, per kuriuos vedė piligrimystės prie Švento Karsto kelias – toks pat kaip ir jie triukšmingas, margaspalvis, centrinė dalis puošniai prabangi. Net bokštai priminė Levantą, tik, kad vietoje minaretų čia stūksojo kilmingųjų šeimų, patricijų bokštai (mano galva – paminklai narciziniam idiotizmui, apie ką aš viešai niekada nekalbėjau), o kylant ar leidžiantis saulei iš jų nesklido saracėnų mulos malda ir niekas nusisukęs į Mekos pusę neklupdavo ant kelių maldoje... Nebent saracėnų kvartale, jei toks čia buvo. Kaip patys matysite, per trumpai aš čia buvau, kad giliai pažinčiau šį miestą. Tačiau, tam kartui man netgi savotiškai buvo pradėjusi patikti šio miesto atmosfera, bet labai stipriai į ją įsijausti niekas neleido: pasklido gandas, jog Bolonijai gresia frankų ir jų sąjungininkų invazija, tad garbusis pontifikas nusprendė atsitraukti į rytus – perkelti savo rezidenciją į Raveną. Kitaip tariant - pora savaitėlių - ir dūsaujant dėl už nuomą paliktų rankpinigių praradimo, vėl į kelią...

O gal kas galite įsivaizduoti kaip apsuptas kapitono Kasparo šveicarų keliaudavo pontifikas?

(a.p.: kapitonas Kasparas, turima galvoje captain  Kaspar von Silenen (1467 – 1517) iš Liucernos. Jis pagal popiežiaus Julijaus II potvarkį 1506 m. atvyko su 150 šveicarų būriu kaip popiežiaus asmeninė gvardija. Nuo šios datos ir skaičiuojama Vatikano šveicarų gvardija. Kalbamu momentu ši gvardija jau buvo gerokai padidėjusi ir skaičiuojama jau 1000 ar daugiau vyrų. Nežiūrint to, popiežiaus valdos iki tol ir ilgai po to samdė ir plačiai naudojo samdinių pulkus (kondotjerus), kaip ir bet kuri to meto Italijos valstybė. Jų karinės pajėgos šioje epochoje visada buvo ganėtinai gausios, tačiau nuo 1506 m. šveicarų gvardija jau tapo kaip ir reguliariosios popiežiaus karinės pajėgos)

O-gi keliavo lėtai – ir išdidžiai. Netgi nerangi kokia nors tinginių landsknechtų dalinio gurguolė su jų manta, moterimis ir vaikais atrodė, kaip eiklaus žirgo lėkimas per dykras... Tuos kokius dvidešimt penkis ljė ar kiek daugiau - jei gerai pamenu - slinkome gal keturias dienas. O gal ir kiek daugiau. Įvairūs pasiuntiniai su įvairiausiais pavedimas į vieną ar į kitą pusę spėjo sulakstyti net po kelis kartus. Su puse kapitono Peterio vėliavos, užtikrinant solidų konvojų, net spėjome palydėti kažkokį tai svarbų vyskupą į Forlį ir grįžti atgalios. Pontifiko „paradą“ pasitikome net per kelias varstas dar nuo Ravenos, kur mums buvo pavesta patruliuoti likusį kelią iki būsimos rezidencijos. O kas gi tose žemėse, tuo metu, būtų drįsęs užgauti raudonai geltonas popiežiaus vėliavas? Net Venecija (skirtingai nei prieš tuos man lemtingus metus) jau buvo pontifiko sąjungininkė, o tokia kaip Ferara (kunigaikštystė) ar Florencija ir Milanas su savo frankais uvo kažkur toli šiaurėje (o pietuose sąjungininkai Urbino kunigaikštystė ir Aragono Neapolio valdos). Tad tarnauk atsipūtęs ir gyvenimą mylėk. Ir melskis, kad šykštūs samdytojai laiku mokėtų atlygį. Tiesą pasakius, maldose net kelis kartus padėkojau padre Michaeliui už gerą patarimą...

Manau, jog būtent tuo metu ir pasijutau tikru seniu. Ne, ne pagal amžių, suprantama. Ta prasme, jauno kumelio nartumą pakeitė solidi ramybė. Žinoma, jei reikėtų - tai taip – įsiliečiau į atakoje darnią metalo laviną ir net klausimų nekiltų prieš ką ir kam to reikia, bet štai, specialiai tokių progų nebenorėjau. Keista, o juk dar net nebuvau vedęs (čia aš apie save su ironija). Būtent šeimyniniai žmonės, paprastai tokie (ne taisyklė). Štai, veda žmogus, kad ir ne iš meilės, o iš išskaičiavimo, ir vis tiek jau jo širdis ne visai tarnyboje... Žodžiu, darnus kanopų bildesys jojant viena mase, kai obuoliui tarp raitelių nėra kur nukristi – jau nemasino, kraujo nebekaitino. Tiesiog blaivus žvilgsnis. Patirtis subrendo (jei ji gali subręsti)? „Atsibudau“? Atsikandau? Galimai. Kaip tik tada, tarnaudamas pontifiko raiteliuose, ir supratau tų senių, kaip juos vadindavome „kelmų“ žvilgsnius, kuriais jie apdovanodavo spirgančius jaunuolius... Na, bet ne apie tai.

Popiežius galų gale apsistojo Ravenoje ir atrodė, jog įsivyraus ta pati atsaini tarnybos Bolonijoje atmosfera. Bet kur tau – ramybė mums tik sapnuojasi! Nežinojau kas ten nutiko, bet gana greitai atėjo gandai, jog Bolonija krito. Nė vienos iššautos strėlės ar kulkos! Nė vieno kritusio kovoje įeinant miestą! Niekas jo negynė. Atėjo prancūzai su savo samdiniais ir sąjungininkais, prie miesto sienų patrypė kojytėm ir Bolonijos apaštališkasis administratorius, popiežiaus favoritas, numylėtinis ir subtilių reikalų patikėtinis, kardinolas Aldiozis, persirengęs į miesčionį spruko iš miesto (tai jau paaiškėjo kiek vėliau) su visa savo svita ir lobiais, o Urbino kunigaikščio pervargusi po žygio kariuomenė, net nespėjusi įeiti į miestą ir pasiruošti gynybai vos spėjo išnešti kudašių palikdama miestą maištininkams ir frankams. Taigi, kaip ten buvo ar nebuvo, pasipylė kaltinimai išdavyste. Neduok Dieve pakliūti į tokių peripetijų sūkurį, kai skiedros lekia į visas puses. Ir, deja – kad ir netiesiogiai, bet pakliuvau. 

Nors, o gal visai ir ne „deja“?

Giliai įsitikinęs, kad rodos kad ir didelė nesėkmė – bet ji gali būti Viešpats pirštas, kuris nuves į neįtikėtiną sėkmę. Tik laikas ir tik laikas, o ne akimirka gali pasakyti kas kadaise tave aplankė: – sėkmė – ar nesėkmė. Ir tik mirtis gali sutrukdyti tai sužinoti (o anapus, kaip teigia šventikai – žemiški dalykai jau mums nerūpės). Tad, žiūrint iš prabėgusių metų perspektyvos, tikriausiai, kad pasisekė...

Kitaip tariant, popiežius skubiai išsiuntė legatinės gvardijos raitelių vėliavą (a.p.: apie 100 raitelių) į Castel del Rio, kur lindėjo minėtas apsukrusis kardinolas. Beje, apie jį taip ir neteko iš nieko girdėti gero žodžio. Tai buvo  didelių akių, siauro veido, ilgos lenktos nosies su tolygia kuprele, vidutinio sudėjimo vyras. Atmetus labai jau šiurkščius ir bedieviškai kandžius epitetus, pasak žmonių, šis veikėjas pasižymėjo nepaprastu suktumu ir žiaurumu. Taip taip – buvau vienas iš tų, kuriems jį, kartu su jo žentu Gvidu Vainiu (tokiu pat išgverusiu ar o gal užguitu niekdariu) teko atlydėti į Raveną. Tiesą pasakius, manėme, jog teks kardinolą imti jėga, lukštenti jį iš tos jo „akmeninės gūžtos“, kaustyti jį grandinėmis ir gabenti į Raveną per prievartą, bet jis šį kartą nustebino net visko mačiusį kapitoną herr Peterį: jis atsidavė konvojaus globai ir kartu su žentu iškeliavo pas popiežių. Tik šį kartą jokios procesijos ir nereikalingų stabdymų nebuvo – niekas neturėjo noro gaišti. Na ir suprantama – kas pirmas ką apskųs, kas garsiau rėks – to ir tiesa. Keista, kad kardinolas iš Bolonijos iš karto nesitraukė į Raveną. Labai keista, bet čia jau ne mano reikalas. Tad, kaip koks garbės eskortas atvedėm tą kardinolą į Raveną be jokių rūpesčių.

Išsiunčiau savo knechtus su visa savo ginkluote į nuomojamus nebrangius apartamentus miesto pašonėje, arčiau uosto. Reiktų gal pasakyti, kad Ravenos centre nuoma man buvo per brangi, o šlaistytis purvinose miesto kareivinėse ar asketiškose San Vitale vienuolyno celėse nesinorėjo: pastaruoju metu tokiose vietose užtektinai prisibuvau. Vis tik net vidutiniokai miestiečiai gyveno patogiau ir maloniau, nei daugumas kilmingųjų vis dar besispiečiančių didikų ankštuose rūmuose ar pilyse. Pas juos – miestelėnus - jaukūs tie kambarėliai, pakankamai daug šviesos, net pagalvės kartais būdavo plunksnų, o ne kokių arklio ašutų ar suplėkusios žolės kimštos. Man netgi visai neblogai pavyko: šeimininkas garbingas miestelėnas, senas nagas, kuriam nuoma buvo tik papildomas uždarbis, kad kambariai ir arklidės tuščios nebūtų, o už sidabrioką dar ir srėbalu rytais, kai nakvojau tuose namuose, maitino. Ir vakare buvo galima visada rasti ką užkąsti. Beveik visada namas pilnas –  nuolatos zujo senio namiškiai, šeimynykščiai ir tarnai. Tokiuose namuose gyvenant nelieka vienišo vilko jausmo. Kažkokia tai prasme priminė senąją gerąją Šveigfalų pilį. O ir su savo bendrais kokį šlakelį (ar daugiau) tavernoje mostelėjus, nebuvo problemų grįžti – prie vartų į vidinį kiemą visada bedantis senas sargas budėdavo. Tuo tarpu į vienuolyną „linksmame“ stovyje (o jau su merga!) gali neįsileisti. Kareivinėse žinoma paprasčiau, bet ir nereikalingų akių daugiau (gaila tik, kad žirgui ir arkliams vietos nebuvo – viešose miesto kareivinių arklidėse teko laikyti).

Taip, kad tą pačią dieną, kaip jau minėjau laisvi nuo tarnybos, atsikratę ekipuotės stovėjome ir smalsiai stebėjome būsimą pramogą. Nereikėjo būti didžio proto, kad suprastum, jog tuoj kažkas įvyks.

Tik tiek, kad deja, turiu pasigailėti, jog tuo metu nemokėjau nė vienos Italijos kalbos, net tos populiariausios toskanų. Tad tas bręstantis spektaklis buvo kaip valgis be druskos – kiek prėskokas.

Mačiau kaip pasipūtęs kardinolas, lydimas kažkokio favorito ir berods kelių tarnų, sėdėdamas ant tamsaus ir išpuoselėto, vargo nemačiusio mulo (kailis blizgėjo kaip koks žėrutis) pamažėle ir oriai atpėdino į aikštę. Tuo tarpu kunigaikštis su visa palyda buvo priverstas stabtelėti, nes kitaip neprasilenktų. Nors, kaip sprendžiant iš to, kas nutiko, net  nežinau ar jis būtų ramiai prasilenkęs su tuo išdidžia paniekos šypsena pasipuošusiu kardinolu.

Kardinolas skambiai ir aiškiai kažką ištarė, o šalia stovintis Helmutas jo adresu leptelėjo:

- Kretinas…

O štai žodį kas yra „kretinas“ aš puikiai žinojau. Ir matyt Helmutas buvo teisus: tarp stebinčių susitikimą-susidūrimą iš tiesų nuaidėjo tylus ošimas - šventikas matyt pasakė kažką tokio, kad bet koks didžiūnui norintis įsiteikti favoritas to nenuleis negirdomis...

Šalia kunigaikščio jojantis vyrukas, gal net jaunuolis, staiga šoktelėjo žemėn ir žengęs kelis žingsnius atsidūrė šalia kardinolo, čiupo jo mulo kamanas ir timptelėjęs kumščiu smogė kardinolui kažkur į šoną, ir, ta pačia ranka, sugriebęs už jo raudonos sutanos jį truktelėjo žemyn. Viskas įvyko taip greitai, kad minia nespėjo oštelti ar aiktelėti, o kardinolo tarnai kažkaip tinkamai sureaguoti (o gal ir nenorėjo?). Nuo smūgio susirietęs ir trukteltas iš balno šventikas žemyn galva trinktelėjo į grindinį.

Kardinoliška kepuraitė nulėkė į šoną ir nė kiek nesuminkštino smūgio galva į grindinį. Kardinolas suaimanavo, o įtūžusio jaunuolio rankose sublizgo durklas.

Urbino kunigaikštis kažką paskubomis riktelėjo ir nuo savo arklio nušoko kitas jaunuolis, kuris lyg norėjo sutramdyti pirmąjį karštakošį, bet kažkaip nerangiai: tik ištiesė ranką link pirmojo peties, bet tas kaip pamišęs riktelėjo kažką panašaus į „čia tau atminčiai“ ir brūkštelėjo durklo smaigaliu per kardinolo skruostą ir ausį.

Grindiniu paplūdo kraujas – ir nežinia ar čia jis pasileido vien tik iš negilaus pjūvio ar šventikas krisdamas dar ir pakaušį prasiskėlė, bet kraujo buvo tiek, kad jis apraškė ir abiejų jaunuolių prabangiai auksu ir sidabru siuvinėtas kurpes.

- Vecchio schifoso (it. šlykštus senpalaikis)! – jau dabar riktelėjo antrasis jaunuolis ir spirtelėjo nelaimėliu į tą jo visai nelaimingą galvą, o pirmajam paplekšnojo per petį ir kažką negarsiai ištardamas mostelėjo galvą link kunigaikščio ir arklių.

O taip, vėliau man teko susitikti tą antrąjį jaunuolį. Ir žinote kas jis buvo? Taip, po kelerių metų jį pamatęs Florencijoje tarp didžiūnų ir kondotjerų aš ne iš karto jį pažinau. Tai jau buvo vyras su jūrų vėjų nugairintu veidu, ir su šiurkščia išpuoselėta barzda. Tuomet jo didelėse tamsiose akyse atsispindėjo rimtis, ryžtas ir, net – šioks toks gašlumas. Ilgai tuomet negalėjau atsiminti, kur jį buvau matęs, kol galų gale neišplaukė šis mano pasakotas prisiminimas – tai buvo Filipas Dorija! Štai šis jaunuolis buvo  būsimasis jūrų admirolas!

(v.p.: Filippo arba Filippino Doria. Tikra gim. data nežinoma, bet manoma, kad tarp 1470 ir 1480 m., kaip ir mirties: tarp 1548-1558m. Menamu laiku, tai buvo Urbino kunigaikščiui tarnaujantis vyrukas, kuris panašiu metu, 1511 m. baigė pas jį tarnybą ir perėjo į tarnybą pas savo dėdę, garsųjį admirolą Andreją Doriją (Andrea Doria, 1466–1560). Pasižymėjo ne viename jūrų mūšyje kaip drąsus ir sumanus jūrų kapitonas, taktikas. Buvo tapęs ir admirolu)

O įdomiausia buvo tai, kad minia, tame tarpe ir kardinolo tarnai, pradėjo bruzdėti tik kunigaikščiui lėtai ir išdidžiai pajudėjus savais keliais. Ir tik pasigirdus „Lo hanno ucciso!!!(it.: jie jį nužudė) kilo šurmulys ir triukšmas. Kas ką rėkė, kam rėkė ir šaukė – nebuvo aišku. O gal kai kurie tik triukšmingai dalinosi įspūdžiais – nežinau, kaip minėjau, tuomet dar nemokėjau čionykštės kalbos.

Tiesą pasakius, ši scena užtruko gal vos kelias minutes ir mes likome stovėti su iš nuostabos plačiai atvertomis akimis ir atkarusiais žandikauliais. Tai buvo tiesiog neįtikėtina! Kai turgaus aikštėje snukius vienas kitam daužo prasčiokai ar kyla kokios riaušės, tai kaip ir viskas suprantama, bet taip, viduryje baltos ir šviesios ir gražios dienos(!) – kilmingi ir solidūs asmenys(?!)! Kai virš jų tik popiežius ir Dangus?!

Net nė akimirkos neabejojau, jog visi šie pontifiko favoritai ir giminaičiai išsisuks be jokios bausmės. Nors protu tai suvokiau, bet galva tuo tikėti nenorėjo. Ir štai taip elgėsi didikai, žmonės, kurie atvirai arba už nugaros, mus, šiauriečius, vadina barbarais, kalnų ožiais ir dar visokiais kitokiais tamsuoliais... Neįtikėtina...

- Scheiße, - išgirdau ištariant kažkurį iš mano bendrų.

- Šlykštus bus reikalas, - ištarė Helmutas ir riebiai atsikrenkštęs nusispjovė ant grindinio – vos nepataikė ant kažkokio strypinėjančio prasčioko, kuris prieš tai kažką vapėjo, o sugavęs spjūvį nutilo ir iš padilbų piktai dėbtelėjęs pasistengė dingti iš mūsų akiračio, alkūnėmis nusiyrė kuo toliau į minią.

- A mums tai kas? A? Gottverdammt, tai skalausim mes kada gerkles ar ne? - ištarė dar kažkuris ir visa mūsų šutvė draugiškai, kaip susitarusi, klegėdama ir laidydama gana šiurkštokus kareiviškus sąmojus,  pajudėjo link „Auksinės gulbės“.

Naaa... taip. Bent jau tuo metu taip atrodė. Netrukus suprasite, kodėl pasakodamas savąją istoriją, būtinai turėjau paminėti ir šį barbarišką incidentą.

(a.p.: šioji istorija apie kardinolo-kunigo Francesco Alidosi mirtį tikra. Iš tiesų Urbino kunigaikštis dėl šios jo žūties apkaltinimų išvengė, kaip ir kiti šio įvykio dalyviai, tačiau mirus popiežiui Julijui II, kai jį pakeitė popiežius iš konfrontuojančios giminės - Leonas X iš Medičių giminės, nuo šių įvykių prabėgus 5-riems metams, šis įvykis tapo pretekstu apkaltinti Urbino kunigaikštį žmogžudyste ir popiežiaus kariniams daliniams įsiveržti į Urbiną. Frančeskas Marija I della Rovera vėliau organizavo net du bandymus atsiimti kunigaikštystę. Pirmojo bandymo metu (1517 m.) žuvo ir popiežiaus gvardijos kapitonas, nuo kurio pradėta skaičiuoti popiežiaus asmeninės gvardijos istorija. Kunigaikščiui susigrąžinti savo valdas pasisekė tik 1521 m. po sėkmingos karinės operacijos, palankiai susiklosčiusių politinių aplinkybių ir sėkmingų derybų. Pati kunigaikštystė valdoma della Rovera giminės išgyvavo iki 1631 m. Jos paskutinis kunigaikštis Frančeskas Marija II della Rovera ją perdavė popiežiaus valdoms ir ji tapo viena iš popiežiaus provincijų. Tačiau visas kilnojamas turtas liko paskutinės palikuonės Vitorijos nuosavybe ir jai ištekėjus už Ferdinando II Medičiaus visi turtai iškeliavo į Florenciją)

 6.

 „Auksinės gulbės“ – aišku – mums neužteko. Nors ji, mano laimei, man ir nepatiko, tiesą sakant. O mano laimei todėl, kad prisiliuobt nespėjau: kol dar alkanas buvau, aižus ir mėšlu atsiduodantis vynas kažkiek dar praslinko, bet skirtingai nuo vyno, pririjus visai pakenčiamo padegusio kiaulienos kepsnio su kažkokiu vietiniu tirštu žolelių ir rūgštokų uogų užpilu – tas brudas, kurį drįso vadinti vynu - visai nebelindo. Taip, kad nuo stalo pakilau beveik kaip ir neįkaušęs. Ir ne man vienam tas vynas nepatiko, tad palikom šią taverną sau ir jau vakarėjant triukšmingai (kad ir prastas vynas, bet liežuvius atrišo) nukeliavom paieškoti kitos vietelės.

Jau net neprisimenu kur link keliavome bebaigiančiomis šešėliuose skęsti gatvelėmis, kai staiga mus pasivijo ir vos ne alkūnėmis sau kelią prasiskyrė gražuoliukas paauglys su riterio Peterio livrėja - ne kas kitas, kaip mūsų kapitono riterio Peterio heroldo pagalbininkas pesiventas.

(a.p.: 1) livrėja, nuo pr. livrée. Dabartinė sąvoka pradėjo formuotis nuo XVI a. Iki tol, nuo panašiai XII a., tai buvo ryškus viršutinis rūbas žymintis statusą ir kilmę (prasčiokai nenešiojo), kurį šeimininkas perduodavo savo tarnui. Nuo XVI a. ženkliai keitėsi mados ir šeimininkai tokių rūbų nebenešiojo, tad ši apranga liko tapo tarno aprėdu. Vėliau tai tapo tam tikro šeimininko savotiška tarnų uniforma. Šis pavadinimas taikomas ir rūbams su heraldiniais ženklais. Kalbamu momentu, berniūkštis galėjo būti paprasčiausiai apsirengęs padėvėtais riterio Peterio šeimos spalvų rūbais.

2) pesiventas arba persivantas „angl.: „pursuivant“ – kilęs iš senovės prancūzų „poursivre“ (pursue). Tai heroldo padėjėjas arba mokinys)

- Herr Karl! Herr Karl! – berniūkštis nusiplėšė kepurę paleisdamas į laisvę senai kirptus riebaluotus ir pasišiaušusius pošviesius plaukus. Išsitiesė ir bandydamas atgauti kvapą kažką sušvokštė.

- Nieko nesuprantu, - nustebęs papurčiau galvą.

- Ei, šikniau, kalbėk aiškiau. Nematai, kad vyrai skuba?..

- Bobos jau suprakaitavo belaukdamos... – dar kažkas leptelėjo nevykusį sąmojį ir visa kauštelėjusi kompanija nusižvengė kaip geri kumeliai. Net praeiviai nepatikliai vos ne palei sienas bandė kažkaip prasprūsti arba net stabtelėjo, o buvo ir tokių, kurie apsisukę nupėdino į kitą pusę. Kas gi iš miestelėnų norės prasidėti su ginkluotais ir jau linksmumą pagavusiais vyrais? Net jei kiekvienas iš mūsų, atskirai paimtas būtų nors tūkstantį kartų gavęs riterio vardą – kažin ar savo reikalais zujantiems miestelėnams būtų kilusi mintis ką nors mums leptelti ar paprašyti praleisti... Na, išimtis - nebent tai būtų nuostabi mergelė, kuri savo manieromis ir grožiu pakerėtų visą tą mūsų storžievių šutvę. Bet tokių drąsių mergelių čia nebuvo. O akies krašteliu pastebėjau, kad net prie posūkio stoviniuojanti miesto sargybinių trijulė tarsi ko tai susirūpinusi demonstratyviai dėbčiojo visai į kitą pusę. Beje, pokalbio metu jie kažkur išgaravo – net nepastebėjau kaip.

- Herr... Peteris... mano... mano šei...

- Ei, įkvėpk giliau, mažiau, - sukiodamas savo ūsą, ištarė Helmutas. – Ko nori kapitonas?

- Šitai, ė... – mažius dar kartą kvėptelėjęs ir pakėlęs savo įraudusį strazdanotą veidelį pagaliau aiškiai išpylė: - Kviečia kuo skubiau pas jį atvykti garbųjį Karlą Albrechtą fon Schveigfalą, - nusilenkė mažius. – Įsakė, tiksliau. Įsakė man surasti ir pranešti, kad atvyktų kokiame stovyje jis bebūtų... Va!

- Gulinčiame...

- Raitam ant mergos... – vėl nuaidėjo sąmojai. Nelabai švankūs sąmojai, kurie mane, įsivaizdavus, kaip striksiu gatvėmis nuogas ir raitas ant kokios kurtizanės, prajuokino, tad plačiai nusikvatojęs kilstelėjau ranką, kad šie užsičiauptų.

- Pala, paklausykim, gerbiamieji... – ištariau, o pasiuntinukas, tik tik pradėdamas atgauti kvapą stovėjo, tankiai klapsėjo akutėmis ir kukliai savo rankose glamžė beretę  su nusvirusia ir apipešiota fazano plunksna. Toks nekaltas angelėlis – avinėlis. Į jį pasižiūrėjus tik dar labiau kvatotis norėjosi, bet susiėmiau į rankas ir jau per tą sąmojų šaršalą paklausiau:

- O ko?

- Nežinau, - papurtė galvą berniūkšti ir gūžtelėjo pečiais. – Bet buvo labai susirūpinęs. Paskubėkit, mylista.

- Tfu, verdammt... – nuoširdžiai nusispjovęs susiraukiau. - Na ko iš manęs gali norėti kapitonas?

Nieko tokio nebuvau prisidirbęs. Palygint su kitais buvau naujas žmogus ir dar niekuo tokiu nepasižymėjęs. Nei gerais darbais, nei juolab kokiais blogais.

- A tu pasakyk, kad neradai, vaike, - baigęs šypsotis ištarė Helmutas (vyrai jau pradėjo rimti), bet pamatęs dideles nuoširdžiai nustebusias berniuko akis, čia pat pridūrė, - Gerai, jau gerai, suprantu, - ištiesęs ranką pakedeno berniūkščiui nuo prakaito sulipusius plaukus ir čia pat sudrėkusį delną nusivalė į savo išblukusio ir atsagstyto vamso skvernus

(a.p.: vamsas tai švarkas liemenė, purpueno ar gambizono atmaina. Lot.: wambāsium, bambāsium, vok.: wammes, wambes, wambeis arba sen. angl. „jerkin“. Vyriškų drabužių tipas, populiarus XVI ir XVII a.: prigludęs švarkas be apykaklės, su rankovėmis arba be jų (rankovės galėjo būti pririšamos raišteliais).

- Perduok linkėjimus kapitonui, - dirbtinai nusijuokdamas kažkuris iš vyrų paplekšnojo man per petį.

- Jei neužmirši už mane kaušą gerą susipilt, - atsidusęs ištariau.

- Tai jau net neabejok!

- Aha, mestelk monetų, tai ir po penkis užpilsim! Cha-cha, - išsiviepė garbusis Jurgenas (jei gerai atsimenu vardą).

- Žandai nesprogs? - nusijuokiau. – Gerai vyrai, einu. Martinai, tu kur?..

- Jei greit paleis, susirask mus, - linktelėdamas ištarė Helmutas. – O tai moka tie vadai gadint vakarėlius...

- Aha... tai jau tikrai... – atsiliepė kažkuris.

 7.

 Asketiškas kapitono kambarys-kabinetas buvo gal tik porą kartų didesnis už eilinę vienuolio celę, nors, kita vertus – jungėsi su jo asmeniniu kambariu, kurio durys, už pačio kapitono stalo ir krėslo, kuriame jis sėdėjo, buvo kažkiek praviros. Nenustebčiau, kad už jų galėjo kas nors dar sėdėti ir klausytis. Žinojau tokius pokštus – buvau susidūręs dar tarnaudamas Imperatoriui. Nors, o gal ir nieko ten nebuvo, nes, tiesą pasakius, patalpoje vis dar tvyrojo laikinumo atmosfera: kapitonas čia įsikraustė  ne taip senai atvykęs ir buvo dar tik pradėjęs kurdintis. Kažkokie rakandai dar voliojosi pasieniais, didelė pailga skrynia užversta rakandais, nors galėjo tarnauti ir kaip suolelis lankytojams: ant jos numestas gulėjo berankovis hauberkas, pusantrinis priebalnio bastardas, o praeinant reikėjo saugotis, kad neužkliudytum į skrynią atremto metalinio tarčo su apsmukusiu užvalkalu

(a.p.: hauberkas – žiedmarškinė; o priebalnio kalavijas matyt šiuo atveju „bastardas“ – ilgas kalavijas, kurį raiteliai dažnai segdavo prie balno (nors būdavo, kad nešiodavo ir prie diržo). Pusantrinis – tai reiškia, kad rankena skirta kautis ne tik viena ranka, bet ir abiem – buvo galima uždėti antros rankos pusę. Tarčas – XV-XVI a. raitelio skydas. Dažniausiai metalinis, su savotišku išlenkimu ir iškirpimu – dažnai atrodė kaip savotiškai perpjautas klevo lapas. XVI a. pradėtas daugiau naudoti kaip turnyrinis skydas, beje, tapo ir heraldikos simboliu).

- A, pribuvai. Ir dar sienų neramstai, - man įėjus kapitonas pakėlė akis nuo kažkokio prirašyto ritinėlio. – Pagirtina, pagirtina, - lėtai suvyniojo ritinėlį, nuo kurio nukaro ant šilkinės virvelės nusviręs didžiulis tamsiai rudas antspaudas. – Perduok jo eminencijai ir dink iš akių, - net nepasisukęs perdavė ritinėlį už nugaros stovinčiam tarnui, kuris (nors jo šeimininkas ir nematė) nusilenkęs perėmė ritinėlį ir tylomis, kuo greičiau, pasistengė kaip vaiduoklis dingti už privertų durų.

- Kvietėte, kapitone, - ramiai ištariau. – Kuo galiu būti naudingas? – klausiamai linktelėjau.

Bilstelėjo tarno uždarytos durys už kapitono nugaros. Vis tik ten pašalinių ausų nebuvo.

- Geras klausimas, - kapitonas pažvelgė į niekuo neįspūdingą vyrą, kuris sėdėjo prie jo stalo užmetęs koją ant kojos ir ant jų parėmęs kalaviją su uždara įmantriai pinta rankena – šiavoną

(a.p.: Schiavona – XVI a. kalavijas atsiradęs šiavoneskos (schiavonesca) įtakoje su krepšeline – pilna rankos apsauga. Pradžioje tokio tipo kalavijas su krepšeline rankena, kaip ir rapyra – labiau tiko nešioti prie civilinės aprangos – tam tikra kostiuminio kalavijo atmaina:  – su pilnai kaustyta šarvuota pirštine nebuvo parankus valdymui, be to, skirtingai nuo rapyros, nebuvo galima pilnai išnaudoti riešo. Apie 17 a. pradžią nebenaudojamas).

Nežiūrint akivaizdžiai neįspūdingo arogantiškai išsidrėbusiojo stoto, nedidelė kėdutė su atlošu rodos buvo pasiruošusi bet kuriuo momentu subyrėti. Jei ne jos gležnumas, tai jis matyt būtų dar ir svirduliavęs ant jos dviejų kojų. Na, tokia iššaukianti savimi pasitikinti didžiūniška povyza. Jis net galvos į mane nepakreipė, o jo mažos akutės ir visa veido išraiška rodės buvo tvinte pritvindytos žvėriško nuobodulio.

- Ilgai reikėjo laukti, - pusgarsiu atsainiai ištarė vyras ir kairės rankos pirštais pabarškino per kalavijo rankos apsaugą.

- Miestas nemažas, o mano vyrai gavo išeiginę, - už mane ištarė kapitonas Peteris ir sužiuręs per mano petį į Martiną fon Bergštainą, pridūrė: - o tu, jaunasis žmogau, uždaryk duris iš kitos pusės. Ir nieko neįleisk.

Martinas net nekrustelėjo. Kaip ir pridera. Jis ne kapitono žmogus, o mano. Tad man teko suktelėti galvą ir pritariamai linktelėti.

- Taigi, jūs mano raiteliuose palygint naujas žmogus, - atsirėmęs į krėslo atkaltę ir sunėręs ant krūtinės rankas, kimoku pusgarsiu ištarė kapitonas. – Aš jus stebėjau. Man patinka jūsų tarnyba. Į politiką nelendat, paskalų nenešiojat. Vynu nepiktnaudžiaujat. Mano kuzenas neklydo jus apibūdindamas.

Tarsi leisdamas man suvokti jo žodžius, kapitonas trumpam nutilo. O gal visa ta įžanga buvo skirta ne man, o priešais jį prie stalo sėdinčiam pasipūtėliui? Ir buvo panašu, kad taip, nes šis truputį suraukė kaktą ir nerimastingai tryptelėjo kulnimi – net pentinas tyliai sužvangėjo.

- Taigi, noriu užduoti klausimą, į kurį reikalauju sąžiningo ir tiesaus atsakymo. Ir perspėju: nuo to priklausys tavo tolimesnė tarnyba.

Na ir ką tai galėtų reikšti? Mintyse galėjau tik gūžtelėti pečiais, o išoriškai tik linktelėti, kad įdėmiai klausau.

- Ar tarp Italijos giminių, politikų, valdovų ar šiaip, kokių nors plebėjų turite giminių? Jumis, išskyrus tarnybą man, kas nors saisto su Florencija? Venecija? Su Italija, trumpai tariant.

Nustebus vos neišsižiojau, kaip mulkis vaikas pamatęs turgaus aikštėję apsinuoginusią žonglierę. Bet išoriškai tik palingavau galva ir tvirtai atsakiau „ne“.

- Na štai. Puiku. Štai todėl dabar tau atsiveria gera galimybė jei ne šlovingai neišgarsėti, tai bent jau įgyti puikią reputaciją, - kapitonas Peteris vėl pasirėmė rankomis į stalą. Veidas iš ties atrodė suvargęs, skendinas rūpesčiuose. O skruostai tokie pat įdubę ir apžėlę kelių dienų šeriais, kaip ir mano. Vis tik pontifiko raitelių kapitono duona ne itin saldi. Gerai, jei ne karti ir dar priplėkusi.

- Įdėmiai klausau, kapitone, - linktelėjau. – Jei tik tai neprieštarauja riterio vardui...

- Neprieštarauja. Būk ramus, - nuleisdamas koją ir normaliai atsisėsdamas, vėl sužvangėjęs savo ratukiniais paauksuotais pentinais, įsikišo kapitono „svečias“. – Jei leisite, aš tiesiai prie reikalo, be visų tų malonybių...

Ne, „svečiais“ kreipėsi ne į mane, o į kapitoną – į mane net nežiūrėjo. Ir tik kapitonui, kurio lūpų kampučiai vos regimai išsilenkė kaip suirztančio žmogaus, linktelėjus, jis persisuko į mane ir tarsi pirmą kartą matydamas nužvelgė mane nuo galvos iki kojų. Žvilgsnis sugrįžo aukštyn ir, tarsi bandydamas įsikabinti į mano akis, sustingo.

- Rengiama ekspedicija. Galimai pavojinga, - kapotais sakiniais ištarė. Buvo akivaizdu, kad pietų vokiečių kalba ne jo gimtoji, nors žodžiai tariami taisyklingai. Gal iš šveicarų kantonų? O gal Liuksemburgo rytų? Ten jie taip pat neįprastai minkštai suploja žodžius. – Sėkmės atveju, - tęsė, – apdovanojimas viršys visus jūsų lūkesčius.

- O nesėkmės? – pasinaudojau pauze pašnekovui įkvepiant oro. Galų gale – jis man niekas, ir vardas jo „Niekas“. Tad net minčių nekilo elgtis kaip su didžiai garbiu asmeniu.

- Toliau sau ramiai tarnausit, - gūžtelėjo pečiais „svečiais“, o jo balsas nuskambėjo kaip kantraus vienuolio, kuris nevykėliui mokiniui bando išaiškinti kaip ištarti parašytą raidę. – Tik apie viską, ką ekspedicijos metu matysit, girdėsit ar sužinosit – reikės laikyti liežuvį už dantų. Tik tiek. Tiesa. Leisiu sau atkreipti dėmesį, kad, priešingu atveju, jums teks atsisveikinti su galva.

Atsainiai išsiviepiau:

- O tai sėkmės atveju, bus galima pliurpti į visas keturias puses? – kilstelėjau antakius. Vis tik vynas dar šiek tiek veikė.

- Cha-cha, juokinga, - rimtu veidu ištarė pašnekovas ir pasuko galvą į kapitoną: - O sakėt, kad beveik neturi humoro jausmo.

Toks įspūdis, kad kapitonas mintyse atsiduso. Dėl kažkokių man nežinomų priežasčių, jis turėjo taikstytis su šiuo arogantiškuoju pasipūtėliu.

Žiojausi ištarti didelį ir riebų „ne“, bet mano vadas mane aplenkė:

- Siūlau gerai apsvarstyti. Nesutiksit jūs, garbusis Karlai, sutiks kas nors kitas. Ir pasakysiu atvirai: kažin ar dar po to kada delikačių pasiūlymų sulauksite. Kaip minėjau, tai jūsų šansas. Ir prisiminkit – nuo priesaikos jūsų dar niekas neatleido.

- Gerai pasakyta, - pritariamai linktelėjo „svečiais“. – Tik apsispręsti turite čia ir dabar. Išvyksime dar sutemus. O naktys dabar itin trumpos. Laikas spaudžia, - svečiais kažkaip staiga išsikvėpė, šiek tiek susikūprino ir delnu persibraukė kaktą, vešlius juodus antakius. Pirštais pamasažavo nosies balnelį ir tęsė: - Ir pasikartosiu – nebus nieko, kas gali užtraukti nešlovę doro riterio vardui...

Dabar jis atrodė jau ne kaip arogantiškas „svečias“ ar net padėties šeimininkas, o kaip pusamžis, nerimo ir podagros kamuojamas varnas. Protingas, galimai išmintingas, bet pasiutusiai pavargęs.

- Jei jums nuo to, Karlai, bus ramiau, tai galiu pasakyti, kad kartu vyks dar du vyrai iš tavo būrio.

- Tokie patys, kaip ir aš, kurie neturi užtarėjų Italijos pusiasalyje? –buvo apie ką pagalvoti, bet pasiutusiai trūko informacijos ir nebuvo panašu, kad šiedu tipai man dabar pasakytų ką nors daugiau.

- O jūs nuovokus, - be jokios šypsenos ištarė „svečias“. – Taigi: „taip“ arba „ne“.

- Su viena sąlyga...

- Sąlyga??? – pagaliau nors kokia tai tikra emocija pagardino jo žodžius.

- Jei kapitonas duos garbės žodį, kad mes (aš) nesame tas sudilęs turgaus soldas. Viso labo tik moneta, kurią negaila išmesti į jūrą... – išpoškinau nekreipdamas dėmesio į ironiją.

- ...? – pagaliau atėjo eilė ir „svečiui“ nustebti.

- Jūs pats sakėte, kad aš nuovokus.

Rūškanas kapitonas dėbtelėjo į svečią ir nieko nepasakęs „kinktelėjo“.

- O kodėl kapitono Peterio garbės žodis, leiskite pasmalsauti?

- Aš jūsų nepažįstu. Man niekas jūsų nepristatė. Tad ir jūsų žodis yra niekas.

- O, kiek išdidumo, kiek patoso. Jūs tikras riteris herr Karlai. Turiu pripažinti. Tokio žmogaus man ir reikia. Mūsų reikalas toks, jog garbė ir ištikimybė gali tapti brangesniais nei auksas. Kapitone Peteri, duokit drąsiai garbės žodį, jei pasitikite manuoju, o aš, rytoj, kelionėje ir prisistatysiu. O dabar, iš mano pusės – tyla gera byla.

- Duodu garbės žodį, - be jokių dvejonių ir jokios pauzės tvirtai ištarė kapitonas.

- Tada sutinku. Taip, - linktelėjau.

- Tad laikinai pereinat ėėėė... pereinat iš mano pavaldumo į... ėėė... šviesybės, - nenorėdamas ištarti vardo, pagaliau surado atitinkamą kreipinį kapitonas.

- Ryt ryte. Valanda prieš auštant. Ginkluotė lengva. Imat tik tiek, kad neapsunkintų greitos kelionės. Provizija - ne daugiau dviem trim dienom. Užtrukus nusipirksim. Iš mano sąskaitos, - „šviesybė“ tiesiog, kaip koks monetų presas sudėstė viską trumpai ir aiškiai. Buvo akivaizdu, jog tai kariškis, kuris ne tik pratęs komanduoti, bet ir senai tai daro. - Spėsit pasiruošti?

- Spėsiu, - linktelėjau.

- Puiku, tada sudiev, susitiksim ryte.

 8.

 Raitelis su kvailais žilstelėjusiais, ilgais nukarusiais ūsais ir perkrypusia, kažkada laužyta nosimi, dėl kurios šnorpavo kaip ruonis, o kalbėjo tarsi gomuriu spaustų ropės gabalą, paraginęs arklį susilygino su vadu.

- Sandrai, tu įsitikinęs, kad elgiesi teisingai? – tai, kad tiesmukiškai kreipėsi į Sandrą di Pekorą tik vardu, nebuvo nieko keisto – sulipusių nukarusių ūsų savininkas Robertas Bozolo taip pat buvo seržantas. Tik gerokai amžiumi vyresnis, ramesnis ir jau šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, tačiau patikimas kaip uola. Jam ir vardas „Petras“ būtų labiau tikęs.

(a.p.: apie itališkų vardų ir pavardžių konstrukciją Italijoje. Nekalbant apie Senovės Vakarų Romos palikimą, viduramžiais užteko vieno vardo. Ankstyvuosiuose viduramžiuose neretai, jei reikėdavo, dokumentuose prie vardo segdavo pravardę, tačiau ilgainiui, kai kuriais atvejais ši tradicija atmirė, o kitais atvejais tapo kilmės priesaga. Jei giminei nebuvo prilipusi pravardė (jau kaip ir pavardė), kadangi pavardžių kaip tokių dar nebuvo arba jos dar nebuvo nusistovėjusios, prirašydavo giminės vyriausiąjį, kaip pavyzdžiui Pietro di Maksimus – „Petras priklausantis Maksimui“. Jau jo sūnus bus di Pietro. Su didikais jau kiek kitaip – išlaikydavo pirmąjį išskirtinį asmenį arba vietovę iš kurios kilusi giminė, tačiau ir tai ne taisyklė, kadangi titulai didesnė Italijos dalyje nebuvo taip labai reikšmingi – gal tik pietinėje jos dalyje (Neapolyje ir Sicilijoje). Iškilusiems dėl savo įtakos ir turtų, o ne dėl titulinės kilmės asmenims (pavyzdžiui Medičiai, Kolonos, Sforcos, Viskončiai, Orsiniai ir t.t.) pavardei palikdavo prilipusį giminės vardą (Kolona, pavyzdžiui, pradžioje buvo pravardė). Kitas variantas buvo – prie vardo prisegti vietovę. Pavyzdžiui, Benvenuto Pizano – pažodžiui „Benvenutas Pizanietis“ ir sakykim jei jis susitiks su kokiu Antonio Pizano – tai visai nereikš, kad jie broliai ar pusbroliai, ar pan.. Na, o šiokia tokia tvarka įvesta tik 1564 m., kai buvo įsakyta bažnytinėse knygose žmogų registruoti su vardu ir jo pavarde. Beje, yra ir dar dvi rūšys: tai pamestinukai, kuriems pavardę užrašydavo kokia tik šaudavo registruotojui į galvą, o kitas variantas - pagal buvusią vasalinę priklausomybę. Pastarųjų vardą ir pavardę skiria dažniausiai „dell“ su įvairiomis atmainomis. Bet laikui bėgant tas „dell“ ar „di“ gali reikšti, jog tai pamestinukui prikabinta pavardė, tik, kad ji dažnai būdavo nei šiokia nei anokia, kaip pavyzdžiui „di Amore“, kuri galėjo transformuotis ir į Diamore...)

Sandras di Pekora papurtė galvą.

- Įsitikinęs. Įsitikinęs, - suirzusiu balsu suniurzgė Sandras ir, tarsi nuvydamas nematomą musę, mostelėjo ranka.

Tiesą sakant, Sandras nebuvo pilnai įsitikinęs, bet geresnės progos realizuoti senai išpuoselėtą planą nebuvo. Be kita ko, tokia proga galėjo daugiau  ir nepasitaikyti: atvykstančių Florencijos traktu apklausinėjimas, kaip ir tikėtasi - jokių rezultatų nedavė, o kol keletas vyrų šniukštinėja mažai judrias perėjas, kontrabandistų ir plėšikų mėgstamus takelius, kurie veda link Pizos ar tos pačios Florencijos atsirado laiko, kurį buvo galima išnaudoti ir savo tikslams, o ne tuščiai laukti kokioje pakelės tavernoje ar nuošaliame kaimelyje. Iki jie sugrįš, prabėgs kelios dienos, tad, o kodėl nesuderinti poilsio su nauda?

- Na, man žygio tikslo niekas nepasakė, bet akivaizdžiai judam į priešingą pusę, jei gerai suprantu. Tad nusiplaunu rankas, žinokis, - kalbėjo ūsuočius. - Prieš kapitoną tu stosi, o  ne aš, - sąžiningai, kaip ir dera senam kariui, bambėjo Robertas.

- Dabar tavo reikalas klausyti mano įsakymų, o kai reikės, tai ir stosiu prieš kapitoną, - Sandras mintyse pridūrė „velniop tą kapitoną, tegu po to išgraužia“, o jo vešlūs antakiai dar labiau paniuro.

- Aha, aha, vykdysiu, vykdysiu. Negi pirmas kartas, - gūžtelėjo pečiais ūsuočius, pasitaisydamas savo pasturgalį pasimuistė balne ir staiga pakeitė temą. – Niūrios vietos. Gerai, kad medžiai aukšti, šešėlis geras, o tai iškeptume, - senis pabarškino per prie balno prikabintą šalmą, viena ranka nubraukė šalin žiedinį gobtuvą, nusirovė nuo galvos jau senai atraišiotą kepuraitę ir su ja pačia patrynė praplikusį viršugalvį, nubraukė per akis varvantį prakaitą: - Oh, kaip gerai. Pusę arklio už kaušą šalto raudono Veneto vyno.

- O toskaniškas, ką? Netiks? – Sandrui tingėjosi kalbėti, bet šiurkščiai nuvyti šį tarp karių gerbiamą vyrą negalėjo – statusas dar tokios prabangos neleido.

- Tiks. Aišku tiks... – sulinksėjo Robertas.

- Tad jei mažiau kalbėsim, mažiau klausinėsi, o guviau judėsim, vakare, jei manęs paklausysit, pilsit už apykaklės to šalto vyno, kiek širdis geidžia. Net pusę arklio nereikės atiduoti, - dirbtinai nusijuokė-sukranksėjo Sandras. Jo mimika ir žybtelėjusios akys išdavė, kad jam iš tiesų visai nejuokinga.

- Khmmm... Aha, aha, - sulinksėjo ūsuočius. – Šikna jaučiu, jau kažkokį brudą sumąstei.

(p.s.: atsiprašau skaitytojų, jeigu svetimybės rėžia akį, bet jos čia panaudotos sąmoningai – švaria kalba tokio tipo žmonės niekada nekalbėjo ir nekalba. Pradiniame variante buvo dar šiurkščiau)

- Khe. Štai ką aš tau pasakysiu: jau greitai, jau galbūt rytoj, galėsi į mane kreiptis „meser“ (a.p.: kreipinys „senjoras“ Italijoje pradėtas naudoti tik nuo 1577 m., o „senjora“ apie 1636 m. arba „senjorita“ – nuo panašiai 1820 m. Iki tol mandagus kreipinys į nobilį „messere“, kiek žemesnius pagal statusą – „ser“ (pavyzdžiui teisėjo pagalbinką, žemo rango tarnybinininką) – tai pasenusi „senjoras“ forma. Arba priklausomai nuo užsiėmimo galėjo būti maestro, o į moterį „mona“ – vėliau „monna“ kilęs iš „madonna“ (madona), kuris savo ruožtu iš vėlyvojo lotynų „domna“ arba „domina“ – „namų arba dvaro šeimininkė“ - ponia), o ne kaip į bedalį Toskanos vyrą, iš kurios žemę pasiveržė tie rupūžės... – kas „tie rupūžės“ Sandro neįvardijo, trumpam tarsi nurijo besprūstantį žodį ir teištarė nieko nereiškiantį: - Florenciečiai.

- Na, „meser“, tai „meser, - gūžtelėdamas pečiais vyptelėjo senasis karys ir truktelėjo vadžias dešinėn, nes jo palšis sušnarpšdamas pabandė kryptelėti link Sando bėrio. – Tik patikėk patyrusiu seniu – saugokis didelių ambicijų. Nieko iš to gero nebūna.

- Žinai, neturiu noro visą gyvenimą kaip tu kelnes trint kareivinėse ir kuriuo tai momentu gauti strėlę šiknon.

- Neatsuk šiknos priešui, negausi.

- Tfu ant tavęs, senas bambekli. Daryk kas sakoma, tai ir tau nubyrės.

- Aha, žinome mes tuos nubyrėjimus. Ką vyrams ruošiesi sakyti? Visi patyrę. Nedurni – pajus kad kažką išdarinėji visai ne kunigaikščio paliepimu.

- Visi savi. Kai kurie net skolingi. Supras. Ar aš negaliu pasikliauti nei tavo, nei jų kalavijais?

- Žinai, kaip čia pasakius, - suraukė ūsą senis. - Jei kalavijai kraują gers, vyrus reikia perspėti. Jie turi žinoti vardan ko jį kelia. Nori pyk-nepyk, bet tu ne vokiečių imperatorius ir net ne kapitonas, kuriam vyrai prisiekė. Bent jau po auksinį į delną įspraust reikia. Reikės.

- Bus laikas, bus ir auksinis. O prieš tai geras valgis, vynas ir mergos.

- Tai jau kitas reikalas. Patikėk, sūnau, iš patirties galiu pasakyti, kad tokiems reikalams reikia būt pasiruošus, - senasis Robertas niūriai palingavo galvą. – Visi čia patikimi vyrukai, nepamiršk. Ne tik tau arba man vienaip ar kitaip skolingi. Rankos jų nesudrebės... Reikia su jais kalbėtis.

- Tfu, - Sandro garsiai atsikrenkštęs nusispjovė ant pakelės eglutės. – Jokių sunkumų būt negali. Reikės tik jaunąją prie altoriaus atvesti. Ir po to maukti vyną iki galvos sprogs.

- Skamba neblogai.

- Na, gal prieš tai kalaviju kokiu ir reiks pamojuot.

- Velniop. Reiks tai reiks. Dėstyk, kas per reikalas. Gal sena patyrusi galva ir patars ką nors? Ne vien tik vynui ji maukt... Cha-cha... O po to aš su kai kuriais vyrais pasišnabždėsiu. Bet turi man duoti žodį.

- Kokį dar žodį, senas kelme? – piktai perkreipė galvą Sandras. Nesinorėjo jam duoti jokio žodžio, bet puikiai suprato, jog senojo seržanto kalboje yra tiesos. O jei savivalė iš maišo išlys, tai tokio vyro kaip šis seržantas palaikymas bus ne pro šalį.

- Nieko naujo, - senis ištiesė ranką: - Atlygis, - užlenkė nykštį, - vynas ir mergos, - paeiliui užlenkė smilių ir didįjį pirštus.

- Ir dar magaryčios po žygio. Tiks?

 9.

 Išgirdęs klausimą, senis Tomas liūdnai suraukė savo ir taip susiraukšlėjusią kaktą, atsargiai į šoną padėjo savo akinius (a.p.: akiniai skaitymui Europoje naudojami jau nuo XII-XIII a.) ir sučepsėjo savo plačiomis lūpomis:

- Mona Arijana, - lėtai ištarė tėviškai pamokslaujančiu balsu. – Pragyvenimui užteks. Jei Dangus mums šiemet šypsosis, tai galgi net išpirksime užstatytą Gobos alyvuogyną. Betgi, pabrėžiu – „galgi“.

Priešais kumpanosį senį sėdinti mergina palingavo galvą. Tas senas tėvo patikėtinis ir dvaro prievaizdas, nors ir kėlė šiokią tokią antipatiją, bet antri metai kaip apsiligojusio ir nuo dvaro reikalų nusišalinusio Arijanos tėvo Paolo Sečiano namuose tarnavo jau labai senai. Lygtais ir galima pasitikėti, bet Arijanai ir nuojauta, ir akivaizdūs pastebėjimai, šnabždėjo, kad kažkas čia ne visai taip jau labai gerai. Pajamos mažėja, nors, kad nuomininkai (arendatoriai) skurstų – buvo nepanašu. Deja, bet įrodymų nėra. Nors Arijana pamažėle, kai tėvas prieš du metus, po dviejų sodybų sudeginimo gavo širdies smūgį ir šiaip ne taip atsikapanojęs atgulė, rodos visas ūkio vadžias ir perėmė į savo rankas, bet įtarimas, kad senio Tomo sudžiūvę pirštai kaip rėtis, pro kuriuos pinigėlis nubyra į jo pačio kapšą, neapleidžia. Prievaizdo anūkė staiga tapo pavydėtina nuotaka su geru kraičiu, su motina persikraustė į miestą, o jis pats, amžinai, kiekvienai progai pasitaikius, vis perša jai į vyrus prakutusį nuomininką Santiną Pizaną. Kas juos saisto? Įtarimai patys savaime peršasi. Štai ir dabar:

- Mona Arijana, vyriškos rankos dvarui reikia...

- Ir, aišku, tai Santinas, - liūdnai šyptelėjusi atsiduso Arijana.

- Na, o kodėl gi ne? Vyras kaip nulietas, kaip toji Florencijos statula, kaip ją ten – Apolonas? – seniokiškai atsikrenkštė senis Tomas ir pasitaisė savo kepuraitę. Arijanai jis priminė sulysusią žiurkę ir savo tuo panašumu, bei iš burnos sklindančio česnako tvaiku, jau kuris laikas merginą tik erzino, neleido susikaupti. Negana to, dar ir pasilenkė arčiau: - Moka ūkį tvarkyti. Štai – jo ir arenda didžiausia.

- O kitų kandidatų nėra?

- Na, kodėl gi nėra? – buvo panašu, kad senis grėsmingai sumetalėjusiame Arijanos balse nuskambėjusios ironijos nesuvokė. - Yra, žinoma, bet jis geriausias. Ir jis pats nieko prieš. Juk jau piršosi. Nebent planuojate viską parduoti ir į vienuolyną išeiti?

- Aš? Į vienuolyną?

Senis tarsi nesuprato sarkazmo, žiojosi kažką sakyti, bet Arijana jam pasisakyti neleido:

- Manau atėjo laikas inspektuoti žemes, - mergina kaulingu kumštuku, vos neišversdama rašalinės tvirtai trinktelėjo per stalą, nors viena iš žąsies plunksnų susvyravo ir ištėkšdama rašalo dėmę vis tik iš jos iškrito.

- Mona! Betgi... Tai gali padaryti tik jūsų tėvas... Štai kaip.

- Ką jūs sakote, garbusis Tomai? Advokatas Liucijus, senas mano tėvo draugas ir jam skolingas. Manau, jog už nedidelį atlygį sutiks pagelbėti jo dukrai.

- Na, mergaite...

- Aš jums ne mergaitė, gerbiamasis, o Arijana Sečiano! Ir nesileisiu vedžiojama už nosies!..

- Na, žinot, jei tai kažkokie priekaištai...

- Tai kas, jeigu ir priekaištai? O jei paaiškės, jog jūsų popieriai visai nesutampa su...

- Žinot, po tokių pareiškimų... – išsiviepęs ir akivaizdžiai sudirgęs senis pabandė sugrabalioti akinius. Jo rankos akivaizdžiai drebėjo, - man beliks tik palikti jus ir jūsų tėvą!..

- Ir ką? Tada tikrai ruošk visus popierius už du metus, o aš parašysiu laišką gerbiamajam Liucijui. Senas geras tėvo bičiulis neatsisakys...

- O aš, šitiek metų ištarnavęs jūsų šeimai, jau ne...

- Panašu į tai, - sudirgusi mergina staigiai atsistojo ir savo tamsiomis didelėmis akimis iš viršaus žemyn pasižiūrėjo į su nervingai virpančiu palūpiu senį. Jos balsas nevalingai sudrebėjo: nors mergina ir atrodė kaip gležna būtybė, bet jos kartais ūmaus būdo privengdavo visi šeimynykščiai ir, juolab, tarnai, ir net samdyti darbininkai.

- Kol jūsų tėvas gyvas, to nebus! – senis staiga sugriebė nuo galvos kepuraitę ir pašokęs trinktelėjo ją į stalą. – Aš neleisiu, kad kažkokia tai mergiotė...

Arijana staiga kilstelėjo rašalinę iš staigiu judesiu šliukštelėjo jos turinį tiesiai seniui į veidą:

- Dabar aš šių namų šeimininkė! Ir neleisiu, kad kažkoks dar vakar buvęs bėdžius, kolonas, man čia akis draskytų!

Akimirką senis stovėjo išpūtęs akis. Jo plaukais ir veidu ant baltų marškinių ir aksominės liemenės varvėjo juosvai melsvas rašalas. Veidas akivaizdžiai įraudo kaip burokas, senatviškos dėmės išryškėjo ir net akimirkai atrodė, jog jį tuoj ištiks širdies smūgis. Bet tik akimirkai. Kitą akimirką senis susitvardė, susivaldė - staiga jis kažkaip ramiai kilstelėjo ranką, kurioje gniaužė kepurę, dar labiau išmozodamas rašalą lėtai ja perbraukė veidą ir ištarė:

- Tu-dar-ne-šeimininkė. Tu-dar-man už tai atsakysi, Sečianų kale, o-ch kaip atsakysi... Velniop! – senis kilstelėjo rankraščių šūsnelį ir mestelėjo į viršų.

Mergina vėl žiojosi kažką atsirėžti, bet staiga sukluso: nespėjus šiugždantiems popiergaliams nusileisti, lauke netikėtai pasigirdo šunų lojimas, daugelio kanopų kaukšėjimas, metalinis žvangėjimas. Keletas vyriškų riksmų. Pasigirdo ir moteriškas šauksmas. Kažkur-kadaise lyg girdėtas balsas kažką sukomandavo. Sužvengė arklys, trinktelėjo seno namo durys, sukaukė ir suinkštė tarsi pjaunamas šuo...

Arijana puolė prie atviro lango ir pasibaisėjusi sustingo: vakarėjančios dienos prieblandoje du kariai, laikydami rankose apnuogintus kalavijus, kojomis spardė arklininką. Drūta virtuvės šeimininkė bandė rėkti, bet kito vyro smūgis į paširdžius ją užčiaupė - moterėlė pakaušiu plojusi į sieną susmuko.

Išsigandę kiemo darbininkai metė savo padargus ir atšlijo pasieniais, kažkoks vaikis nėrė pro pagalbines sandėliuko duris vidun...

Kiemas buvo pilnas arklių ir ginkluotų karių...

Mergina nustėrusi įsitvėrė į praviro lango rėmą – krumpliai net išbalo, o nagai rodos tuoj sulys į dažytą medį.

Tuo tarpu prievaizdas, senis Tomas, sureagavo visai kitaip – vos pripuolęs prie lango, vos viena akimi dirstelėjęs į kiemą, puolė prie durų, tačiau šios nuo galingo spyrio staiga atsidarė ir trenkė seniui tiesiai kakton ir nosin – Tomas apsipylęs krauju nuo metalu kaustytų durų smūgio krito ant pasturgalio ir apsipylęs kraujais išsižiojęs sustingo.

- Na, na, labutis, - žvangėdamas raitelio sabatonais pro duris įėjo plačiapetis ginkluotas vyras, kurio dulkėmis nuklotoje aprangoje vyravo mėlynos ir geltonos spalvos (a.p.: Urbino spalvos). Nors ir Florencijos pakraštyje, bet jos amžinų priešų spalvas čia pamatyti buvo galima nebent pasiuntinybėje.

Įsibrovėlis apsidairė, lėtai ir oriai įkišo blizgantį vienarankį kalaviją į makštis, nusimovė odines ilgarankoves pirštines, kurias užsikišo už diržo ir savo įdiržusiais pirštais ėmėsi šalmo dirželio atsagstymo.

Po kelių akimirkų, per kurias netekusi žado mergina išpūtusi akis tik spoksojo į įsibrovėlius (už įsibrovėlio pečių pasirodė dar du ginkluoti vyrai), vyras nusisagstė barbuto dirželį, nusmaukė grandininį gobtuvą ir pašaipiai iškreiptomis lūpomis sužiuro į vis dar ant grindų besėdintį, krenkšintį ir rankų delnais bandantį nusivalyti veidą senį Tomą.

(a.p.: „barbute“ tipo šalmas – pirmą kartą minimas 1407 m. Iš esmės tai basceneto modifikacija, tik kažkiek priminė senovės graikų korinto šalmus (galimai tuo metu prasidėjęs susižavėjimas senomis civilizacijomis ir paveikė jo formą). Pirmieji turėjo veido „T“ arba „Y“ formą, tai yra su skruostų apsauga. Vėliau, nors forma išlaikoma, tačiau „T“ arba „Y“ išplatėja, skruostai mažiau uždengiami, regėjimo laukas praplatėja. Iš esmės, kalbamu momentu tai jau turėjo būti kiek senstelėjęs šalmo tipas, bet atsižvelgiant į kario statusą, pilnai dar naudojamas. Už Italijos ribų jis nebuvo populiarus, nors ir patikimas – gaminamas iš dviejų sluoksnių metalo – minkštesnio ir kietesnio plieno – suteikdavo tamprumo ir t.t.)

- O, ir senas Žiurkius čia! – vyras žengtelėjo ir nepiktai spirtelėjo šarvuotu batu Tomui į koją. – Įsivaizduojat, jis kažkada mane už supuvusį, va tokį mažą apelsiną, - vyras pasisuko į savo išsiviepusius vyrus ir pirštais pademonstravo apelsino dydį, - bandė mane lazda prikulti!

Vyrai negarsiai pritariamai sukrizeno, nors jų įžūlūs žvilgsniai labiau krypo į sustirusią Arijaną. Tarsi akimis ją čiupinėjo, vertino. Žinoma, ji nebuvo itališkos moters idealas – kiek per laiba, gal net per aukšta, šiek tiek per tamsaus gymio, juodaplaukė, bet, užtat dailiai sudėta, o kažkokie tolimi rytietiški veido bruožai, net šiek tiek išlenkta nosis ir tamsios akys, suteikė savotiško pikantiškumo – šarmo - nenoromis traukė akį.

- Na, bet su tavimi vėliau dar pakalbėsim, - vyras vėl spirtelėjo seniui ir pasisuko į merginą. – Na, negi nebepažįsti savo seno bičiulio? Negi per tuos metus taip pasikeičiau?

Tarsi bandydama išsklaidyti slogutį, tarsi sakydama, jog nepamenanti, mergina papurtė galvą:

- Sandras. Sandras di Pekora... Buvusio kaimyno Adrijano di Pekora sūnus.

- Buvusio, ne be šito žiurkiaus ir tavo savanaudžio tėtušio pastangų.  Na, bet kas buvo, tai pražuvo. Šaunu, kad prisimeni, - vyras išsišiepė. – O aš pas tave su geromis žiniomis.

- Ir ginklais rankose?

- Nėra laiko prakilnybėms. Aš tau gerą žinią atnešiau. Nenori sužinoti?

Vyras atrodė lyg būtų nusiteikęs žaismingai, tačiau jame puikiausiai jautėsi užslėptas agresyvumas: rodos tetrūksta tik kibirkšties - tad iš suglumimo nespėjusi atsipeikėti Arijana pasistengė atidžiau parinkti žodžius:

- Aš jau bijau ją išgirsti. Gal geriau palikite mano namus, - galvoje virė karštligiškos mintys, bet visos jos buvo chaotiškos ir atrodė, kad padėtis visiškai be išeities.

- Na va, tik atvykom, o jau veji lauk? O-j kaip nesvetinga! Svetingumas ne Sečianų bruožas, ar ne? Gerai jau, netampysiu už uodegos: oficialiai pranešu – šiandien tu išteki.

- Ką??? – merginos veidas net ištįso.

- Ką girdėjai. Vyrai jau tuoj atvilks kunigą. O čia tau, taip sakant, - Sandras atsisegė priediržio krepšį ir ištraukė nedidelė medinę dėžutę: - Sužadėtuvių dovana, - ištiesė dramblio kaulu inkrustuotą dėžutę, bet merginai jos nepaėmus (ji instinktyviai susidėjo rankas už nugaros), padėjo ją ant stalo kampo arčiau merginos.

Mergina papurtė galvą.

- Kas jaunikis, manau, aiškinti nėra prasmės. Kaip ir klausti beveik nabašniko tėtušio sutikimo. Ar ne, vyrai?

Atlydėjusiems ir išsišiepusiems kariams linksint, tarpduryje pasirodė taip pat jau nusiėmęs šalmą senas ūsuočius. Braukdamas ranka sudrėkusius ūsus ir kitoje laikydamas nemažos apimties ąsotį kimiai ištarė:

- Viskas. Visi suvaryti į kluoną. Ten tik senis kažkoks bedalis kitame kambaryje.

- Puiku. Išstatyk sargybą. Visus kas atvyksta įleisti ir nieko neišleisti, - patenkintas linktelėjo seržantas Sandras.

- Ką, aš savo darbo nežinau? Viskas jau padaryta.

- Na ir puiku. Vyrai, šiandien mano ir šios monos sužadėtuvės ir, kartu - vestuvės! Tik pirma, kol kunigas neatvyko, pašnekėsiu dar ir su šiuo žiurkium... – šis, kadaise nuskurdusio kaimyno sūnus, puikiai pažinojo šiuos namus ir puikiai juose orientavosi.

- Mesere! Sandrai di Pekora! Jūs per daug sau leidžiate! – beviltiškai šūktelėjo mergina.

Arijanos akys piktai svaidė žaibus, o suspausti kumštukai net drebėjo. Taip, ji giminių jau senai nebeturėjo. Užtarimo ir pagalbos negalėjo tikėtis. Kaimiečiai ir nuomininkai tikrai nesikiš. Jiems tai koks skirtumas, kas valdys Sečianų dvarą? Juolab, jog Sandras kilęs iš gretimų žemių, kurių didelė dalis kadaise perėjo Sečianams, tačiau nei laimės, nei turtų nepridėjo. Prakeikta di Pekorų ta žemė. Ir prakeikimas perėjo kartu su jomis...

Mergina jau suvokė savo beviltišką padėtį, net regimai drebėjo, bet dar kol kas nesuprato kaip jai dera elgtis. Nors apmąstymams laiko jai niekas ir nedavė. Kaip neklausė ir jos sutikimo.

- Aš? Ką aš sau leidžiu? Čia tavo tėvas, įkalbėtas šio žiurkiaus per daug sau leido, kai paveržė iš mano tėvo dvarą. Ir iš manęs, tuo pačiu. Teko parsiduoti kondotjerams. Na, bet, teisybė greit bus atstatyta, ar ne? Žiurkiau, kaip? Ar taip? - Sandras vėl spirtelėjo seniui, kurio perbalimą slėpė rašalas ir iš nosies pasruvęs kraujas. - Matau ir tau, mieloji, jis jau įžnybė, ta rašalinė žiurkė. Ar čia jis taip labai pats mėgsta rašale maudytis? Na, nieko, brangioji, aš su juo tuoj pasišnekėsiu...

- ...

- ...ir būk gera, nesipriešink. Aš šiandien geras. Vyrai, palydėkite moną į jos kambarį. Ir tarnaitę jai kokią atveskite, vestuvėms pasiruošti reikia.

- Kam jai tos tarnaitės? Tarnaičių ir mums reikia, cha-cha! – atsiliepė vienas iš ginkluotų vyrukų.

- Ne dabar, Reinaldo, ne dabar, pakentėk iki vakaro puotos.

- Kam jums, mažiai, tos mergos, kai vyno rūsys čia visai neblogas? – sumurmėjo ūsočius ir dar kartą gurkštelėjęs, nors jo tylių komentarų niekas ir neklausė, pridūrė: - Geras vynas.

- Sandrai, apsigalvok, dėl Dievo meilės! Vardan šventos Mergelės ir... – suriko mergina, bet seržantas Sandras, niūriai suraukęs antakius, jai baigti neleido:

- O pameni, kai mūsų tėvai dar draugavo, aš tau sakiau, kad kai užaugsiu, tave vesiu? Na, štai, užaugau. Vyrai, kaip? A jau galiu vesti?

Pasigirdo pritarimo pakrizenimai, vienas iš karių žengtelėjo link merginos, bet jį alkūne sustabdė senasis ūsuočius.

- Gražioji mergele, leiskite jus palydėsiu, - senis mandagiai linktelėjo, nors jo akyse žybsėjo tikri kipšai. – Gražiuoju palydėsiu. Jėga vis tiek ne jūsų pusėje, pripažinkit. Neverta priešintis, o tai tie stuobriai dar mėlynę kokią paliks. Ir kaip bus tada su pirmąja naktim? Sandro, tu mėgsi moteris su mėlynėmis?

- Cha, cha, nejuokink, senas šelmi, - šyptelėjo visos tos įsiveržėlių šutvės vadas. – Arijana, meile mano, iš tikrųjų neverta priešintis, nieko nepakeisi. O ir gyvensi kurį laiką kaip gyvenai, tik jau kaip ištekėjusi moteris. Ir be šito šikniaus, - Sandras kryptelėjo galvą link bandančio tarsi vogčiomis už stalo pasislėpti senio.

- Žinok, aš turiu ryšių Medičių dvare, Sandro! O tu tarnauji Urbinui ir popiežiui! Jie nepripažins tokios santuokos! – treptelėjo kojele mergina.

- Tai jau mano rūpestis, ne tavo, - šyptelėjo seržantas. – Būk maloni, eik, vyrai tuoj su kunigu grįš, o dar su šiuo žiurkiu reikia pakalbėti, stalą nukloti. Eik, eik, - bandydamas savyje tvardyti nekantrumą ir jau pradėjęs pavargti nuo viso šio pakilios nuotaikos impulso sukelto farso, šyptelėjo Sandras – jo balse jau jautėsi susierzinimo gaida. – Neduok Dieve, vyrai, nors plaukelis nuo monos nukris!

- Tikrus vyrus papai domina, o ne plaukeliai. Juokauju, nepergyvenk, niekas ten pas ją nenukris,  - senasis ūsuotasis seržantas ištiesė ranką link merginos, tarsi norėtų ja paimti už rankos, bet mergina suktelėdama atšlijo:

- Neliesk manęs! Tebūnie, aš einu į savo kambarį. Ir suraskit mano kambarinę Anelę! – mergina ranka truputį kilstelėjo suknelę, kad ši netrukdytų žengti: - Tai praleisit mane, ar ne?! – tryptelėjo kojele.

Sandro lengvai linktelėjo ir kariai atsitraukė nuo durų.

- Roberto, būk malonus, palydėk, ir prie durų ką nors pastatyk, jei jos neužsirakina.

- Aha, - linktelėjo ūsuočius ir sunkiais žingsniais nukėblino paskui jau pro karius praskriejančią merginą. – Reinaldai, su manim...

- Ei, o dovaną?!.. Pamiršo... Na, teks prie altoriaus vėl įteikti, - palingavęs galvą Sandras nuo stalo sugriebė dramblio kaulo dėžutę, vėl ją įsimetė į diržo krepšį. – Alberto, uždaryk duris iš kitos pusės ir nieko neįleisk. Na, rašaline  žiurke, o dabar mudu pakalbėsim...

Trinktelėjo užsidarančios kambario durys. Sandro viena ranka už atkaltės suėmė kėdę, ant kurios dar visai nesenai sėdėjo Arijana, ir rodos visai nesunkiai ją kilstelėjo, pasisuko ir prižnybdamas senio rūbus, trinktelėdamas šiam kėdės skersiniu per kaktą, tvirtai pastatė taip, kad sudžiūvęs, rašaluotas, kraujuotas ir jau vos nepaklaikęs bejėgis senis atsidūrė tarp jos kojų.

Seržantas išsitraukė dviašmenį šveicarišką durklą ir jį sukiodamas rankoje atsisėdo ant kėdės, vieną koją uždėjo ant nelaimėlio krūtinės taip, kad sabatono priekis remtųsi į senio smakrą ir šis negalėtų kraipyti galvos.

- Na, pakalbėsim? O kad kalba iš karto tekėtų reikiamas vaga, nes aš neturiu laiko tuštiems pliurpalams, mes tave paskatinsim, - Sandro dirbtinai atsidusdamas susilenkė ir durklo priešsmaigaliu brūkštelėjo per senio nosį nupjaudamas jos maža galiuką. Senis pabandė rėkti, bet seržantas kryptelėjo koją ir lengvai spustelėjo senio adomo obuolį, tad vietoj riksmo šis tik sugargaliavo. – Ir su kiekvienu atsakymu, kuris man nepatiks, senasis išgama, tavo nosis tik trumpės. Po to ausys, po to lūpos... po to... na, sugalvosim. Ar aiškiai išsireiškiau? Ar pakartoti? – Sandro atleisdamas senio kaklą grasinančiai linktelėjo tarsi vėl kėsintųsi į senio nosį.

- Neeee... – išrėkė senis. – Nereikia kartoti. Nereikia... Viską kaip per išpažintį...

- Va, va, išpažintis, nuodėmingasis seni. Tik klausimų, kiek bobučių išbarškinai nuo paskutinės išpažinties nebus... Tik „šeimyniniai“ klausimėliai. Pirmas: gyvent nori?

(a.p.: šveicariškas durklas – kilęs nuo vok. basleris, angl. baselard, pranc. bazelaire. Pakankamai Europoje populiarus durklo. Žinomo nuo XIII a. Dydžiai vyravo nuo 30 cm iki 70 cm ir atskirais atvejais net iki 1 m. Dažniausiai geležtė buvo suploto rombo formos (jei žiūrėti skersinį pjūvį), o didesnių egzemplioriai turėjo charakteringą apverstos „H“ formos rankeną („H“ ragai galėjo būti kiek pakelti ar nuleisti ir pan.). XV-XVI a. sankirtoje išsiskiria į du variantus – trumpąjį (Schweizerdolch) ir ilgąjį nuo 40 iki 70 cm. (Schweizerdegen – beveik puskardis) durklo tipus. Trumpasis variantas ilgam tapo klasikiniu ir pasitaiko dar ir šiandien. Pati geležtė išlaiko buvusią formą, tačiau „H“ tipo rankenos viršus ir apačia išsigaubia kaip pusmėnuliai)

 10.

 Štai ir viskas...

Tirtėdamas iš baimės, kunigas tėvas Ambrozijus visus juokindamas savo pamėlusia ir užplaukusia kaire akimi ir sveikos akies trūkčiojančiu mirkčiojimu, juos palaimino. Paskutinįjį merginos žodį, kuris turėjo būti „NE“, savo šiurkščiu delnu užspaudė „jaunikis“ ir ištarė:

- Ji sutinka, tėve. Nagi, laiminkit...

Farsas – ne sakramentas. Bet niekam tai jau nebeįdomu. Į klausimą ar kas nors gali pasakyti ką nors, kas neleistų įvykti sutuoktuvėms – atsiliepė kapų tyla ir nuaidėjo tradicinis „...tada tenutyla amžiams“.

Į ceremoniją suvaryti šeimynykščiai ir tarnai stovėjo lyg vandens į burnas prisisiurbę ir nudelbę akis, o juos apsupę ginkluoti kariai patyliukais vaipėsi. Štai ir viskas...

O po to - vaišių stalas. Ir su jau pakaušusio „jaunikio“ žodžiais „mano dvarui bastardai netgi labai reikalingi“, Sandras padalijo mergas tarp karių ir kaip pajacas pamėgdžiodamas kunigą, lydimas triukšmingų ovaciją, visus „palaimino“ vienai dienai, vienai nakčiai. Laimei, nors vedusių nelietė, neperlenkė lazdos. Kas gi norėtų iš pasalų gauti durklo smūgį, kirvio pentį į pakaušį ar suvalgyti kokį beladonos syvais pagardintą pyragaitį?.. O gal ir visai ne dėl to. Kažin ar jis bijojo ir pačio velnio?

...o ją išvedė į jos miegamąjį... Ruoštis sutuoktuvių guoliui..

Kas dar šios dienos ryte apie tokią dienos pabaigą galėjo pagalvoti?

Likusi viena, uždaryta kambaryje, Arijana sugriebė perlų vėrinį, kurį vis tik prieš pat ceremoniją jai uždėjo „jaunikis“. Pirmas impulsas buvo jį nutraukti, bet staiga pagalvojo, jog geriau jį nutrauks ir karoliukus tėkš tiesiai į veidą pačiam Sandrui, kai jis prisiliuobęs atsivilks... O, kad atsivilks – nebuvo jokių abejonių. Mergina sveiko proto ir tuščių iliuzijų nepuoselėjo.

Vargšas tėvas... Nors jam tas pats. Ir taip jau nieko nebepažįsta... Pasak nuotrupų, kadaise vedinas godumo „prisidirbo“, o dabar dukrelei tą košę srėbt...

Antras aukštas – mergina priėjo prie atviro lango. Pabėgti galima – šio namo sparną buvo apraizgiusi sena vešli gebenė. Liauną vikrią merginą išlaikytų.

Bėgti? O bet kur?

Akimirkai kilo mintis išgerti nuodų. Merginą net nupurtė – numirėlis ir visiškai jokios vilties nebeturėtų, o uzurpatorių Sandrą, su jo gyvenimu būdu – bet kada gali pritvoti. Našlei galgi net geriau? Tapusi našle, būtų visiškai pilnateisė dvaro valdytoja, skirtingai nuo netekėjusios merginos...

Per atvirus langus Arijanos ausis pasiekė linksmybių triukšmas – kažkas jau staugė kažkokią užstalės dainą, ausis pasiekė net juokas ir kažkurių merginų kikenimai... Įsibrovėliai nepagailėjo vyno rūsio ir dabar su jais liuobė net paskutinis priekvaišis kiaulidės darbininkas.

Namiškiams ir įnamiams šokas praėjo. Na, ištekėjo šeimininkė ir ištekėjo. Pražuvo tik vienas šuo. Niekas nieko be reikalo nemušė, o išgerti duoda... Na ir naujasis šeimininkas galbūt netgi ant kojų pastatys sklandžiai nuosmukin dardantį dvarą, įkrės proto savivaliautojams nuomininkams. Ir darbo, ir duonos bus. Štai, nepakenčiamasis savivaliautojas žiurkius prievaizdas su apipjaustyta nosimi, išpažindamas savo nuodėmes, naujajam šeimininkui prirodęs savo prisivogtų pinigų slėptuvę, jau sėdi tamsiojoje. Džakomas - vienas iš nesenai nuplaktų darbininkų net įkalbinėjo karius tą bėdžių pasodinti ant kuolo, tačiau Sandras turėjo savų planų ir, kol kas, atsikratyti rašaline žiurke neketino.

Taigi... belieka atsiduoti Dievo malonei?.. O kita vertus, koks gi būtų skirtumas, jei tėvas būtų sveikas ir ją per prievartą ištekintų? Už visai nepažįstamo? Šis bent jau buvęs kaimynas, buvęs šiokių tokių vaikiškų žaidimų draugas, savotiškai kariškai tiesmukiškas. Ir nekvailas. O ir išvyks gi, kaip ir pats minėjo... O gal net ir negrįš...

Mintys skriejo kaip paklaikusios: bangavo neįtikėtinai - pasiekdavo įniršio piką, prislopdavo nukrisdamos iki savęs apgailėjimo ir kažkokiu būdu pagavusios kažkokios vilties kibirkštėlę vėl pakildavo...

Minčių viesulas, uraganas...

Už durų pasigirdo žingsniai. Kol kažkas krapštėsi prie spynos, Arijana nežinodama kur dėtis pašoko ir nugara atsistojo prie lango, nutaisę bejausmę ir šaltą miną.

Durys lėtai atsidarė, bet aplenkdamas lankytoją į kambarį pirmiausiai įsiveržė „orgijos“ triukšmas, kleketavimas, šūkčiojimai ir „bliovimai“ – alia užstalės dainos.

- Eik, eik, greičiau! Ar tave batu paragint? – pasigirdo Sandro balsas ir į kambarį susikūprinusi įkiūtino virtuvės mergšė.

- Atleiskit, mylista, - sumurmėjo įkaitusi iki raudonumo tarnaitė. – Kur padėti?

Arijana nesiteikė prabilti: ji tik atsainiai mostelėjo ranka ir tarnaitė greit tarsi nusliuogė prie stalelio, ant kurio tarkštelėjo vaisiais ir lengvais užkandžiais nukrautą padėklą.

- Ir nešdinkis kuo greičiau iš čia, - tarpduryje pasirodė pats Sandras. Jos vyras? Sąmonė dar to suvokti negalėjo.

- Smakro į šonkaulius nenusitarkuok! – pasigirdo palinkėjimas ir pro duris pasigirdo kelių balsų užtraukta dainiuška: - „Šykštus vyras, tai ir kūda tavo boba, kūda tavo boba...“

- O snukin?! – Sandras pasisukęs kažkam pagrasė kumščiu ir kaip atsakymas nugriaudėjo darnus juokas, bet komentarai nebeataidėjo: kaip tik tuo momentu tarnaitė susilenkusi šmėstelėjo vos ne pro seržanto pažastį ir nudardėjo kažkur į apačią, kur ją pasitiko kažkoks baubiantis balsas ir užstalės juokas, tik šį kartą jau ne jaunųjų adresu.

Sandras tarsi ko atsikratydamas nusipurtė.

- Prfu... – papurtė galvą ir nuo vyno apkvaitusios akys tarsi atsikratė girto blizgesio.

Uždarė duris, užstūmė velkę.

– Na ką, žmona mano? Užkąsk, ar ką? Ar pirma prie reikalo? – šyptelėjo Sandras ir ėmėsi sagstyti ginklų diržo, kuris greit kartu su kalaviju, krepšiu ir durklu nukrito ant kėdės.

Arijana atšlijo ir tik papurtė galvą.

- Ėchėchė... – Sandras priėjo prie staliuko, semtelėjo saują razinų ir atsisėdo ant lovos. Paplekšnojo šalia savęs. – Prisėsk. Galim pirma ir pakalbėti, jei nori. O gal vyno?

Arijana lėtai palingavo galva.

- Reiškiasi vyno, - Sandras susilenkė ir čiuptelėjęs staliuką už krašto, jį patraukė arčiau savęs. Kilstelėjo ąsotį, kliukstelėjo į taurę ir ištiesė ją Arijanai. - Žinai, nemėgstu imti moterų per jėgą. Jos tada visiškai neatsiskleidžia. Ne genys, kad tuščiai į medį barškinčiau. Gerk. Gerk sakau.

Jo balse pasigirdo kažkokių metalinių gaidų priegarsis ir Arijana nevalingai pakluso – ištiesusi ranką paėmė taurę.

- O tu jau bernų turėjai, a? Nors nesvarbu. Jei nenori, nesakyk, o tai dar reikės pusę apylinkės išpjaut. Na nepatikėsiu, jog tokia perbrendusi gražuolė nė kartelio... Cha-cha... – panašu, kad Sandras buvo patenkintas savo kareiviškai neįmantriu sąmoju, o sutrikusi Arijana ir toliau sukiojo taurę rankose. – Na, prisėsk, prisėsk, neįkasiu. O gal ir įkasiu, jei gerai pasistengsi, - paplekšnojo delnu per lovą. – Ar tu nori tamsoje? Kukliniesi? Žvakę užpūsti? Bet prieš tai batus padėk nusimauti.

- Ne, - Arijana papurtė galvą ir nevalingai užsivertė taurę.

- Ne? Kodėl?

- Smirdi prakaitu, vynu ir arkliu.

- Ojojojojoi, - nusijuokė Sandras. - Na, tada gali mane nurengti ir nuprausti, linktelėjo link didelio vandens ąsočio ir milžiniško vandens sklidino dubens, kurie stovėjo kitame, tualetinėms reikmėms skirtame kambario gale.

- Dar, - Arijana ištiesė tuščią taurę.

- O! Kitas reikalas, - Sandras kilstelėjo ąsotį ir šliukštelėjo į ištiestą taurę ir truputėlį įvarvino į savąją. – O man ir tiek užteks. Ryt blaivios galvos reikės.

Kambaryje įsivyravo tyla. Nežinia ką kiekvienas sau galvodamas, ištuštino savo taures.

- Na, tai nuimsi batus?

- Ne.

- Žinai, tada pažaiskim vieną žaidimą. Aš nusiimu ką nors savo, o tu nusiimi ką nors savo... A?

Arijana iš nuostabos net sutriko. Ji įsivaizdavo, kad Sandras, kaip laukinis eržilas vos peržengęs slenkstį ją mes į lovą ir užvaldys, o štai – prašom - žaidimai kažkokie...

- Tyla reiškia pritarimą, bent jau tuose kraštuose kur augau. A, na taip, tuose pačiuose kaip tu, - Sandras pasilenkęs pradėjo atsagstinėti sabatonų dirželius. Gana greitai liko basas. Pakraipė savo kreivokus įdiržusius kojų pirštus. – Na taip, kvapelis net man ne koks... Gal reiks įsakyti išplauti, – nusviedė batus link durų ir pakilęs nuėjo link tualetinio kampo. – Na, ant rankų tai nors papilsi?

- Pasipilk pats sau, - sumurmėjo mergina, bet kažkodėl vis tiek pasidavusi impulsui nuėjo prie Sandro ir kilstelėjusi sunkų didelį ąsotį papylė ant Sandro rieškučių.

Kol vyras turškėsi ir šlapiomis rankomis prilygino savo trumpus styrančius saulės nugairintus plaukus, mergina nežinojo ką ir galvoti. Šis „vyrelis“ jai jau kažkodėl nebeatrodė toks baisus, nors viduje vis dar šokinėjo kažkoks kipšas, kuris vertė ją priešintis, nesusitaikyti su esama padėtimi, nors protu ir suvokė, jog visa tai jau senokai beviltiškas reikalas.

- Na, tai nors simarą nusiimk, ar man tai padaryti?

(a.p.: simara it. „cimmarre“ šiuo atveju viršutinis ilgas į apačią platėjantis rūbas. Moteriškas susidėjo iš trijų dalių. Šonuose simara nebūdavo susiuvama, o priekyje dažnai sujuosta dirželiu, apačia fliusuota. Tokiu būdu buvo galima iš kelių rūbų kombinuoti savo. Be abejo simarų buvo ir nesagstomų, su didesne ar mažesne iškirpte. Labai daug priklausė nuo regiono – šiuo atveju, tai vienas iš daugelio Florencijos variantų. Tų laikų Italijoje madai įtakos turėjo šiaurėje prancūzai, Neapolio valdos (pietūs) daugiau ar mažiau išlaikė tradicinį savitumą, Veneciją juto rytietišką įtaką. Tačiau skirtingai nuo likusios Europos nebuvo jokių tuo metu įsibujojusių gotiškų ar burgundiškos madų kraštutinumų – visada išliko saikingumas. Jau senai buvo nustota gėdytis kūno, tad apranga buvo skirta pabrėžti grožį, kilnumą, galbūt paslėpti trūkumus, o ne jį užgožti (moters idealas labai panašus į paplitusį šių dienų – skaitant aprašymai beveik nesiskiria). Taip pat nebuvo visiškai baltos kaip popierius ir net pamelsvėjusios kūno odos spalvos kulto. Netgi atvirkščiai – lengvas raudonis – sveikatos ženklas. Kita vertus – reikia pasakyti, kad rūbai buvo uždari – apnuoginamos tik įprastos kūno dalys (rankų riešai, kaklas, veidas, net plaukai – net vedusiom nebuvo privalomas galvos apdangalas, kurį sėkmingai atstojo koks nors tinklelis. Tiesa, apranga labai priklausė nuo luomo. Tarkim kilmingosios tarnaitė šalia savo ponios būtinai turėjo dengti galvą. Taip pat ir vyriška apranga – nuo likusios Europos skyrėsi tuo, kad militaristinis stilius, kaip pavyzdžiui dupletai, gambizonai (visi jie kilę iš pošarvių ar net kartais atstodavo šarvus) ir t.t. buvo itin minimalus).

- Ne, - Arijana žengė atatupsta ir rankomis tarsi apglėbė save.

- O tu varge vargeli, - Sandras ištiesė ranką. – Atleisk, bet aš neturiu laiko žaisti aukštuomenės žaidimėlius ir vaidinti elegantišką povą. Kalės prijaukinimo procesą praleisim. Tad, eikš čia.

- Aš ne kalė!

- O šventas Rozarijau! Ir šventoji Mergele! Tai hiperbolė. Ar žinai kas yra hiperbolė? Žinai. Tai va, grįš žvalgai ir reikės traukti į kelią, o reikia užtvirtinti mūsų santuoką. Eikš čia, o tai kantrybė ne begalinė.

Sandras sugriebė merginą už rankos taip, kad ši neišsprūstų (matyt mėlynės liko) ir truktelėjo link savęs, stipriai apkabino, prispaudė ir pradėjo savo lūpomis gaudyti josios lūpas, tačiau mergina spurdėjo nepasiduodama – juto, kad vyras ne visa jėga ją apglėbęs (matyt šis tikrai nenorėjo nieko jai sulaužyti).

- Skauda! – bandydama išvengti jo bučinių, mergina pakreipė galvą ir vyras „įsisiurbė“ į jos ausį... kaklą...

- Tada nespurdėk... tu mano. O, kad žinotum, kaip ilgai aš apie tai svajojau... nuo vaikystės...

- Ne-e-e-e! Paleisk! – merginai staiga pavyko išlaisvinti ranką ir ji ja įsirėmė į vyro petį. – Paleisk!

Sandras ją tiesiog kilstelėjo ir pusiau nusviesdamas, pusiau paguldydamas parstūmė merginą ant lovos.

- Na, paleidau. Kas toliau? – Sandras išsinėrė iš švarko, kuris buvo atsagstytas dar pokylių salėje. Pradėjo grabalioti hosų virvutes.

(a.p.: hosai arba šosai, panašiai kaip kelnės, o jei tiksliau - pėdkelnės. Virvutėmis prie juosmens susirišdavo prie dirželio (įbuvo įvairių pririšimo „konstrukcijų“). Tarpukojis prisidengdavo ilgaskverniu rūbu arba, jei rūbas (švarkas) trumpas – trikampės formos įdėklu – angliškai „codpiece“. Lygiai taip pat buvo ir šarviniai – grandininiai – žiediniai šarviniai hosai. XVI a. iš bendro „hosų“ pavadinimo atsirado viršutiniai ir apatiniai hosai, tai yra, viršutiniai evoliucionavo iki šortų , o apatiniai iki ilgų kojinių arba pėdkelnių).

- Neliesk manęs! – mergina pabandė kojomis stumtelti Sandrą, bet šis nusijuokdamas jos kojų išvengė, pasisuko ir užgavęs staliuką nuo jo nusviedė ąsotį, kuris triukšmingai krito ant aslos ir tarsi to telaukęs garsiai sudužo, vynas išplaukė ilga balute.

- Tfu, bestija. Žinai, baik jau tuos juokus, po velnių!

Sandras žengtelėjo dar arčiau lovos, pabandė už kojos pagauti Arijaną, kuri paknopstom pabandė atsitraukti link sieninės atkaltės. Jau ne juokais pradėjęs tūžti vyras tuščiai ore mostelėjo ranka ir kažkaip nevikriai pasisuko, perstatė basą koją tiesiai į vyno balą...

...koja slystelėjo... Sandras bandydamas išsaugoti pusiausvyrą sumosikavo rankomis, žengtelėjo atgal, bet antra koja šleptelėjo į vyno balą ir asla tarsi išsprūdo iš po kojų...

Bumbtelėjimas.... Sąmonė kažkaip staiga aptemo. Tarsi kas būtų uždėjęs juodą maišą ir atjungęs visą galvą...

Arijana prisidengusi rankomis veidą aiktelėjo. Po poros akimirkų šoktelėjo nuo lovos ir pritipeno prie išgriuvusio Sandro. Šio galva gulėjo vis dar plintančioje kraujo balutėje – vyras krisdamas stuktelėjo galva – į kėdę ir dar smilkiniu į molinę ąsočio šukę...

Arijana atsargiai ištiesė ranką, pabandė trim pirštais prie kaklo paieškoti pulso, bet jai nepavyko – tik ranka nusidažė šiltame kraujyje. Instinktyviai pabandė kita ranka jį nubraukti, bet dabar abi jos rankos  jau buvo kruvinos.

Mergina instinktyviai puolė prie durų, vos sugraibiusi slidžiomis rankomis atšovė velkę, išlėkė į koridorių ir kai kur nutapšnodama kruvinom rankom sienas ir turėklus, nubėgo laiptais žemyn link jau rimstančios pokylio salės.

Ne, absoliučiai girtų buvo mažiau, nei galėjo pasirodyti sėdint antrame aukšte ir klausantis triukšmo. Ir, kaip nekeista, vienas iš jų – kunigas, kuris sukniubęs ant stalo, palaimingai šypsodamasis baubė milžino vertu knarkimu O štai tų, kuriems painiojosi liežuviai – didesnė daugumą. Tų kurie buvo likę, o ne su mergomis išsislapstę. Ir kaip nekeista, vietiniai dvaro namiškiai buvo gerokai girtesni arba visiškai nusitašę, lyginant su Sandro kariais. Nežinia ar jiems buvo įsakyta nepadauginti, ar ši rinktinė vyrų laikėsi tų pačių nuostatų, kaip ir Sandras, bet net ir ūsuotas seržantas pakankamai gerai laikėsi ant abiejų kojų, nors dar įsiveržus pats pirmasis pradėjo maukti gana silpnoką vyną. Jo tik nosis tapo ryškiai tamsiai violetinė, o šiaip, kai Arijana įbėgo į menę ir pakėlė kruvinas rankas, jis kažką kramtydamas visai raiškiai porino vienam iš savo karių, kuris atsirėmęs nugara į sieną įnirtingai jam pritardamas linkčiojo.

Kol mergina neriktelėjo, pradžioje į ją niekas nekreipė jokio dėmesio.

- Ten! Gelbėkite!

Ir kaip nekeista, pirmiausiai sureagavo viena iš šeimynykščių mergų:

- Mylista, tu jį užmušei?!– mergina pašoko nuo vieno iš kareivio kelių ir riktelėjusi - „Oj! Kraujas!“ - prisidengė burną.

Tada staiga nuščiuvo ir visa menė. Nemažiau kaip penkiolika porų akių sužiuro į Arijaną, kuri kruvinos rankos pirštu parodė į laiptus:

- Pagalbos...

- Mille cazzi nel tuo culo! – šoktelėjo nuo suolo dar ne taip senai priešais kunigaikštį klūpėjęs dezertyravimu kaltintas karys, už kurį laidavo seržantas Sandras. – Jei tu jį nudėjai... – karys sugriebė nuo stalo ir užsimojęs sviedė peilį į Arijanos pusę – mergina net nespėjo sureaguoti, kaip garsiai stuktelėjęs gana masyvus peilis suvibravo vos per du delnus nuo merginos galvos medinėmis raižytomis panelėmis muštoje sienoje.

- Cic!!! – užrėkė senas ūsuočius seržantas. – Kas nutiko??! – ir net nelaukdamas atsakymo įsakė: - Reinaldai, Džiuzi! Į viršų! Albertai! Kur Albertas?.. Palydėk moną į... ėėė... va, į sandėliuką prie virtuvės – ten jis užrakinamas. Uždarai, ir kol viskas nepaaiškės, saugai. Kad man nė vienas plaukas be įsakymo nenukristų, - pagrasė senasis seržantas ir jau matydamas, kad Albertas, palygint visai tvirtai stovėdamas ant kojų prisistatė prie jų vado jaunosios, sunkiais žingsniais skubiai nukinkavo į viršų paskui jau nurūkusius ir nerišliai viršuje triukšmaujančius  karius.

 11.

 Žmogiškajai užslėptai pagiežai, kaip savo pamoksluose sakydavo mano bičiulis patre Michaelis, ribų nėra. Saugokis moters, kuri tulžį ant savo vyro lieja, saugokis vyro, kuris pernelyg aršiai peikia savo žmoną ir pasisaugok tarnų, kurie pernelyg uoliai bando įsiteikti savo šeimininkui. Taip ir tą kartą...

Jau dabar niekada nesužinosime kokia košeliena virė tos tūlos virtuvės šeimininkės Marenos, kurią di Pekoros kariai sumušė tik tik įsiveržę į Sečianų dvarą, galvoje. Gal jos smegenėlės atsisakė jai tarnauti? Gal nelabasis apsėdo ar demonas koks įsikūnijo? O gal kada savyje sulaikė nuoskaudą ir spjaudydama į valgį, laukė progos įgelti  kaip tas dykumų skorpionas? O gal todėl, kad tos matronos kratėsi visi seržanto vyrai? Pavyde sudegė... Kalbėjo, jog tai buvo labai drūta, net liulanti moterėlė apdegusiu veidu ir su pūpsančia akimi dėl blogai užgijusio smilkinio rando. Aš jos taip niekad ir nepamačiau – ji po visų tų įvykių dingo kaip į vandenį. Lygtais kažkas minėjo, kad labai panašią moterėlę matė viename iš Pizos turgų.

Ir vis tik, gal tai tebuvo tiesiog moteriškas pavydas... Kaip ir melagystės, kurias gali pagimdyti apsėstos moteriškės protelis.

Kita vertus, negaliu ant jos nei pykti, nei ją keikti – juk, galų gale, dėl jos pagiežos susipažinau su Arijana Sečiano. Bet jei ten, Danguje, mūsų likimai nebuvo kažkokia mūsų protams nesuvokiama improvizacija, o Likimo knygoje iš tiesų buvo jau seniausiai įrašyta mūsų lemtis – su Arijana vis tiek būčiau vienaip ar kitaip susipažinęs, tik galimai kitomis aplinkybėmis. Gal geresnėmis, o gal siaubingesnėmis. Na, kas dabar pasakys?

Arijanai virpant nuo nervinio drebulio ir „kraustantis iš proto“ nuo visos tos dienos įvykių, kamaros užraktas lėtai trakštelėjo, pasisuko ir durys prasivėrė:

- Mylista, mylista, čia aš, Marena, neišsigąskit...

Kamaraitę apšvietė mirguliuojanti silpnai degančio žibinto šviesa. Bet ir nuo šios šviesos, jau prie visiškos tamsos apsipratusios Arijanos akys tankiai sumirkčiojo.

- Ten sargyba, Marena, sučiups tave, nepasigailės, - ištarė mergina pakildama nuo žemos statinaitės, ant kurios sėdėjo. Net pati buvo nepajutusi kaip nepatogiai, pusiau tupint buvo sustirusios – nutirpusios kojos, kurias dabar nudilgė tuo nemaloniu pradėjusio cirkuliuoti kraujo skausmu.

- Niekai, jie miega... – sububnijo Marena. – Paskubėkit šeimininke...

- Kur paskubėti? Kodėl paskubėti?

- Kaip tai kur? Jūsų garbusis vyras mirė. Jie dabar ten, - drūtoji moteriškė, kuri vos tilpo įeiti pro duris, sujudindama ir vos neužgesindama lempą numetė kažkokius ryšulius ir mostelėjo link šeimininkų namo pusės, - tariasi kaip jus žudyti. Kai kas siūlo odą nudirti... Ir dar baisiau...

- Ką?!! Aš jo nežudžiau! – iš nuostabos sukliko mergina.

- O kam dabar tai rūpi, mona? Paskubėkit, sakau jums. Jūsų Džioją (a.p.: it. „gioia“ – džiaugsmas) jau pabalnojau, pririšta prie riešutmedžio, prie kelio, kad nekristų į akis... Štai čia dar šį tą paskubomis į kelionę suruošiau.

- Ne, Marena... Su Viešpats pagalba, teisybė...

- Kam rūpi ta teisybė, mergele mano? – įrėmusi ranką į savo beformių apimčių klubus palingavo galvą tarnaitė. – Išsilies ant jūsų, nuskriaus, pakars. Ir kas tada iš to? Na, pagalvokit, jie čia ilgai neužsibus, viskas nurims ir jūs grįšit.

- Pabėgimas reikš kaltės pripažinimą.

- O kas teisėjau, mona?!! Į Florenciją jos teisėjo? Būdami Urbino kariais? Jiems ten patiems kailį nudirs... – gaila nebuvo galima įžiūrėti klastingos tarnaitės mimikos, kuri tą akimirką pašaipiai išsiviepusi palingavo galva. – Na, kaip norit... Ir neminėkit bloguoju, kai belsite į Petro vartus.

Marena numetė prie Arijanos kojų ryšulį ir giliai įkvėpusi, šonu išslinko į laukan.

- Paimkit žibintą, - ištiesė žibintą Arijanai, ir šiai jį perėmus, sunkiais žingsniais dingo koridoriaus tyloje.

Nežinia kaip būtų pasielgusi Arijana, jei būtų pailsėjusi ir galėjusi blaiviai mąstyti, bet ji per dėl šios dienos išgyvenimų ir pergyvenimų buvo tiesiog pasiutiškai pervargusi. O jos galvoje aidėjo Marenos žodžiai. Prieš akis stovėjo vaizdas su pasliku gulinčiu ir kraujuojančiu Sandru, kurio pulso užčiuopti nepajėgė. Ir jei prie viso to pridėti girdimą triukšmą ir kažkokį lakstymą, laukinį judėjimą, šūkčiojimus ir prakeiksmus (net atsirodė, jog kažkas žvangina ginklais), jos apsisprendimas atrodė visiškai pateisinamas.

Mergina sugraibė gana sunkų ryšulį, užpūtė lempoje plevėsuojančią žvakę – ji savo gimtuosius užkaborius pažinojo pakankamai puikiai - šviesos jai nereikėjo - ir išsliūkino iš kamaraitės...

Taip, perlaukti nemalonumus. Palaukti ir sugrįžti... Pikti vyrai išsinešdins, naujai per prievartą „iškeptas“ vyras miręs, tėvas, kad ir nupušęs, bet gyvas. Grįš ir gyvenimas tekės buvusia vaga...

Tereikia tik perlaukti! Kažin ar tie įsibrovėliai ims viską deginti, kažin... O ką sulaužys – galima ir sutaisyti arba ir be viso to apsieti – tai būtų tik menkutis mokestis už garbę ir gyvybę... Ir už laisvę...

 12.

 Pakelės taverna šį vakarą buvo pustuštė. Aplinkiniai žmonės dar nesuvokė, kad iš vakar apsistojusių keturių riterių su savo tarnais ir palydovais, su kuriais nei prasčiokai keliauninkai, nei vietiniai aplinkiniai gyventojai neturėjo jokio noro susidurti  (o ir mažoje tavernoje vietos būtų trūkę), bebuvau likęs vienas. Nebuvo prasmės niekur skubėti. Tarnyba man ir čia sėdint slinko. O ir lauke vėjuota. Lietus. Nestiprus, bet šaltokas vidurpavasario lietutis, kurį atnešė gana stiprus kalnų vėjas. Tad ko man lėkti į Raveną? Spėsiu.

Tiesą pasakius, pirmą kartą susidūriau su tokia kvaila situacija. Niekada netikėjau, kad žygio vadas gali mesti savo pavaldinius ir bendražygius ir dingti kaip koks legendinis dykumų džinas. Pykšt – ir jo nėra.

Na, manau, jog iš šios įžangos jau supratote, kad mūsų ar - tiksliau - sero Čizarės di Ventura, kaip jis pasivadino palikus Ravenos priemiesčius, misija nepavyko. Vakar vakare sėdėjo šioje tavernoje piktesnis už širšę, iki žagsulio išgąsdino tavernos šeimininką, nuvaikė savo tarnus ir palydovus. Tame tarpe ir vieną iš žmogystų, vedlių, kuris mums rodė kelią. Dar kelionės pradžioje labai nustebau pažinęs, jog tai vienas iš Ravenos aikštėje tarp kardinolo Alidozio matytų tarnų. Neturiu labai geros atminties veidams, bet šis buvo išskirtinis – per lūpą, smakrą ir kaklą ėjo senas randas. Jeigu kaklo randą dar žmogus gali paslėpti, tai lūpų ar smakro randą gali pridengti tik dykumų saracėnas ar moteris, kuri nešioja maskarą ar vualį (a.p.: masccare – kaukė (dažniausiai primenanti dabartinį tradicinį „domino“, kuri buvo naudojama, kai kilminga dama norėdavo keliauti (pavyzdžiui į pamaldas) inkognito. XVI a. pakankamai madingas daiktas. Be jos, tam tikslui dar buvo naudojamas ir vualis).

Mūsų, trijų riterių, Čizarė, žinoma, nelietė - mes ne jo tarnai, o mūsų kalavijai visada jo paslaugoms. Ta prasme – nori paragauti jų plieno – prašom - bet kada ir bet kur. Tad išsisiautėjęs ryte dingo: kažkuriam iš tarnų perdavė, kad mūsų paslaugų nebereikia ir galime nešdintis į visas keturias puses ir paskubomis išsinešdino. Na, taip, beveik šviesiai tiesiai taip ir pasakė, o gal ir dar grubiau, nes įtariu, kad tokio arogantiško tipelio žodžiai buvo gerokai grubesni ir riterio Volfgango tarnas paprasčiausiai neišdrįso pažodžiui perduoti pilnos jo pasisakymo prasmės. Na ir, tiesą pasakius – nė vienam iš mūsų tai nerūpėjo – dingo – ir ačiū Dievui. Šimtą metų to arogancijos kupino nobilio nematyt.

O ir pats žygis buvo kažkoks kvailas - nuo pat pradžių. Mūsų būryje nebuvo jokios darnos – kiekvienas sau: vadas (hauptmanas - „kapitonas“ - sakyti nelinksta liežuvis) pasivadinęs Čizarė di Ventura (jei ne pažadas mūsų kapitonui garbiajam Peteriui, būčiau nusispjovęs dar po pirmos nakvynės) su savo pribuišiais laikėsi sau, išsprogtakis galiūnas riteris Volfgangas, kaip išsireiškė manasis Hansas – matyt dar vaikystėje gerai gavo per šalmą (sulėtinto mąstymo pavyzdys, kuriam galva skirta tik šalmui nešioti) – tylenis, kuris net rašyti, kaip supratau nemoka - sugeba suprasti tik tiesmukiškas frazes, su savo palydovais laikėsi sau, o mūsų garbiojo kapitono Peterio būrio riteris, kavalierius Alfonsas (atsibastęs iš Katalonijos) ir taip būryje nelabai mėgiamas nevykusių juokelių meistras – sau. Kiekvienas nakvojom prie savo laužų, naktine sargyba rūpinomės kiekvienas pats sau. O gal jie iš vis jos nestatė? Čia tik aš pernelyg toks išsišokėlis, kuris rūpinosi saugumu? Bet gyvenimas mane ir mano vyrus jau senai išmokė atsargumo, juolab, kad artėjome prie Florencijos valdų pasienio, o Florencija pontifikui visai net ne draugai.

Taigi, po poros nakvynių atsidūrėme kažkokioje Viešpats Dievo užmirštoje siauroje ir miškingais skardžiais besipuikuojančioje kalnų perėjoje. Bjauri vieta: skardžiais įrėminti miškingi serpantinai. Ir ko mes ten ieškojome – taip ir nesužinojome. O kad ieškojome vieninteliam Čizarei di Venturai žinomo dalyko – tai faktas. Mūsų buvo paprašyta, kad lieptume savo palydovams ir tarnams stebėti kiekvieną akmenėlį ir pranešti apie bet ką įtartino. Tad slinkome lėtai, kol priėjome kažkokią buvusią batalijos vietą. Kad ten ne taip senai įvyko susirėmimas, liudijo lietaus nenuplautos kraujo dėmės, vieno arklio kranklių apkapota maita ir porelė toje vietoje rastų dar visiškai apnašų ir rudėsių nepagautų arbaleto strėlių. Pamenu, jog tuomet Čizarė net prašvito iš pasitenkinimo ir įsakė judėti tolyn. Bet kažin kur nenujudėjom – už pusdieno pasiekėme nuošliaužą ir griūtį, per kurią mūsų arkliai pereiti nebegalėjo. Čia mūsų „ekspedicija“ ir sustingo. Na, koks gi riteris paliks savo žirgus bala žino kur? Ir dar kažkokioje velniai žino kokioje perėjoje?

Žodžiu, Čizarė su savo randuotu vedliu ir palydovais, pastiprinimui pasiėmęs ir dalį mūsų žmonių, toliau nukeliavo pėstute. Toje siauroje perėjoje laukėme jų net dvi nakvynes. O po antrosios kavalierius (caballero – riteris) Alfonsas pareiškė:

- Jūs kaip norit, o man gana. Aš grįžtu į Raveną ir galite tam niekšui perduoti, kad pabučiuotų man užpakalį. O jei ko jis bus nepatenkintas – aš mielai priimsiu jo iššūkį raitas ar pėsčias...

Nesulaukė tik kelių valandų – Čizarė grįžo po dviejų ar trijų valandų Alfonsui palikus mūsų stovyklėlę. Ir grįžo visas susisukęs – piktas, niūrus ir dirglus, o randuotojo vedlio užplaukusios nuo mėlynių akys ir nubrozdinta nosis iškalbingai bylojo apie viską geriau, nei krūva kažkokių tai žodžių...

- Karlai, - pakilęs nuo gretimo stalelio ginklanešys (arba, kaip dažnai čia vadina – seržantas) Martinas fon Bergštainas išblaškė mano susimąstymą (už ką aš jam buvau dėkingas). – Mes čia su vyrais pasišnekėjom, kalbos yra.

- Kalbos, sakai? – vaidindamas griežtą šeimininką, suraukiau nosį. – Naaa... tada kraustykitės prie šio stalo ir kalbėkit...

Na, kai būdavome žygyje, mano grupelėje štai vyravo štai toks bendravimo laisvamaniškumas. Tik, suprantama, mano žodis visada buvo paskutinis. Vis tik, jau ne pirmi metai klajonėse, iš vieno katilo druską sėmėm, prie vieno laužo sėdėjom ir iš vieno ąsočio gėrėm. Iki visiško „glėbesčiavimosi“ nenusileisdavau, bet štai taip, kaip ir mūsų seneliai ir tėvai mano buvusioje baronijoje – nesibodėjau su šeimynykščiais ir savo kariais sėdėti prie vieno stalo.

Vyrukų ragint nereikėjo. Jų ąsočiai, puodeliai ir neįmantrios užkandos likučiai greit perskriejo ant mano stalo ir vyrai peržengę suolus klektelėjo ant savo minkštųjų – Martinas iš dešinės arčiau, o knechtai Hansas ir Albertas per vieną vietą arčiau stalo galo.

Pamatęs mūsų rokiruotę, tavernos šeimininkas tučtuojau atsiuntė krūtiningą įraudusią tarnaitę pasiteirauti ar mylistoms ko nors netrūksta. Bet pilvai buvo pilni, net gėrimai jau nelabai tilpo, tad tik leptelėjau „lukštentų riešutų, sūrio ir dar ąsotį“ ir guviai akytėmis šaudančią mergą, kuri išraiškingai raitė savo pasturgalį, nuvijau šalin.

- Visai nieko merga, - nulydėdamas akimis siūbuojančius klubus leptelėjo Albertas.

- Keli variokai ir ji tavo, tik vietos ieškokit kur nors arklidėse, o tai kambaryje jūsų ūbavimų nenusiteikęs klausytis. Miego noriu, - išsiviepė Hansas.

- Tau tik ėst ir miegot, - subambėjo Albertas. – O tai dar žiūrėk ir tau nubyrėtų.

- Fe... – išsiviepė jaunesnysis mano tėvo buvusio jėgerio sūnus. – Jau geriau sausą ropę graušt, nei savo diodelį į bele kokią pelkę kaišiot (a.p.: vok. „Dödel“ – žarg. – pimpas).

- Ropę, ropę, - įsižeidęs sumurmėjo Albertas, - Jo, pamenu, kaip tu keptus skorpionus rijai.

- Ot visai ir nerijau. O jie, beje, visai skanūs traškučiai. Pats mulkis, kad nebandei.

Net susiraukiau prisiminęs tuos Hanso „žygdarbius“, kai jis prakišęs kauliukus (pinigų, nebuvo, tai žaidė iš va tokių nesąmonių) „mėgavosi“ vietinių klajoklių saracėnų „delikatesu“.

Nors mintyse ir šypsojausi iš vaikinų pasibadymo, bet atsikirsti Albertui neleidau – tai galėjo tęstis valandų valandas...

- Cic, kvaišos,  - nepiktai tarkštelėjau delnu per nuzulintą pajuodusį stalviršį. – Tai ką ten kalbėti norėjot?

Trumpam įsivyravo tyla. Neskubėdamas ją nutraukti pakišau savo medinį puodelį Martinui, kuris susipratęs jį pripildė pošilčiu vynu.

Po to tyla dar kiek užsitęsė, nes pasirodė ta pati įraudusi padavėja ir, vis dar nenustodama vilties suvilioti ką nors iš mūsų kompanijos, vaizdžiai demonstruodama savo galingas krūtis, kurių dydžio nemaskavo nei marškiniai nei paprasta kaimiška prijuostė, sudėliojo užsakymą. Albertas net apsilaižė ir nesusiturėjęs skambiai plekštelėjęs mergai per užpakalį šelmiškai mirktelėjo.

- Na, tai kalbėsi kas nors? – gurkštelėjau vyno ir sugriebęs keletą skaldytų riešutėlių susimečiau juos burnon.

- Na, šitai, vyrai siūlo grįžti į perėją, - ištempęs kaklą Martinas apsidairė ar arti niekas nešmėžuoja. – Ar mes turim kažkokių skubių planų?

Gūžtelėjau pečiais:

- Grįžti į Raveną, kad ją kur.

- Khmmm... Hansai, kalbėk, - linktelėjo Martinas Hansui ir šis, man lengvu linktelėjimu pritarus, apsidairė ir vos nepersilenkęs per stalą, tyliai sušnabždėjo:

- Man atrodo aš žinau, ko tas asilas Čizarė perėjoje ieškojo.

Tarnai landūs žmonės, o daugumas arogantiškųjų didikų į juos nekreipia jokio dėmesio, tad neretai šie apie jų paslaptis žino daugiau net nei jie patys. Hansas, aišku, nebuvo Čizarės tarnas, bet kaip mėgėją pasibastyti po miškus ir dykras, aš tą jėgerio sūnų buvau siuntęs su Čizaru keliauti per nuošliaužą, tad gal  jam pavyko ką sužinoti?

- Na, na. Ir aha. Šiandien kilmingas šiknius tau „asilas“, o tai rytoj kuo imperatorių išvadinsi? Liežuvį biškį prilaikyk, a? O tai ir viešoj vietoj kai leptelsi ką... - palingavau galva. –  Gerai jau, - numojau ranka, - pasakok.

- Taigi, mylista, - nekreipdamas dėmesio į mano pabambėjimą, pradėjo Hansas, -  perlipus per griūtį, ten toliau purvo nuošliauža buvo. Jeigu tuo metu kas buvo ant kelio, tai viskas turėjo nugarmėti nuo skardžio prarajon...

- O tu manai, kad ten kažkas buvo?

- Būtent, - sulinksėjo Hansas. – Aš niekur nesikišau, ėjau paskui. Tie kvaišos tik varnas danguje moka skaičiuoti. Taigi, ir radau vežimo rato nuolaužą. Ir dar suplotą šalmą. Ten per griūtį tikrai ant kelio kažkas buvo.

- O kodėl jie nieko nematė?

- Ratigalį nuspyriau prarajon, o prispaustą šalmą užbėriau skalda. Tad net šniukštinėjant ir grįžtant niekas nieko nepastebėjo. Nors jie ir blusos ant savo subinės nerastų. Vargetos ten jie. Mano tėvas, garbusis Adolfas, tokiems vedliams būtų botagu nugaras nuskalbęs, net...

- Žinom, mes tavo tėvą, - numojau ranka. – Ir tu niekam nieko nesakei?

- Tiems avinams? O kas manęs prašė ką sakyti? Na, prašė, aišku, bet ką aš? Kiba durnas?

- Hmmm... – suraukiau kaktą ir pasikasiau panižusį nuo antrą dieną neskustos barzdos kaklą.

Savaip supratus mano mimiką ir gestikuliavimą, Hanso akys suspindėjo – jis tarsi jau užuodė būsimą avantiūrą. Abiejų rankų pirštais pabarbeno į stalą ir vėl persilenkęs sušnabždėjo:

- Mylista, reikia tik virvių, na gal kokių šimto sieksnių, gal kiek daugiau. Nusileisiu žemyn ir apsidairysiu. Aš gi moku kalnais ropinėt...

- Žinau, kad moki, - vis dar nepatikliai lingavau galvą, o tuo tarpu į pokalbį  įsikišo ir Martynas:

- O jei apačioje tai, ko ieškojo tas tipas? Ir mes tai surasim ir kapitonui Peteriui pristatysim. Padėka, niekada nebūna perteklinė, - Martinas patrynė dešinės rankos pirštais, tarsi tarp jų brūžintų auksinę monetą.

- Nemanau, kad kapitonas žino, ko tas Čizarė ieškojo, - išsiviepiau.

- Juolab. Bus prekė, atsiras ir pirkėjas.

- Aš ne turgaus prekijas, jei dar nežinai.

- Čia Italija! Čia visi viską perka ir parduoda, net riteriai savo garbę!

- Tu durnas, Martinai, - trenkiau delnu per stalą.

Vyrai nutilę nuleido galvas.

- Su tokiu mąstymu, niekada tau nematyti riterio pentinų.

- Man ir seržanto pakaks. Kas iš tų pentinų, kai plikas užpakalis, - tyliai po nosimi subambėjo Martinas.

- Riteris ir varge riteris, - pamokančiai pakėliau pirštą ir pamokslaujančiai pridūriau: – Ir riteriui ne turtai svarbiausia, o garbė, drąsa ir nepriekaištinga reputacija.

- Auksinės monetos ją tik sutvirtina... – vėl subambėjo jaunuolis.

Atsidusau. Ir vynu praskalavau gerklę.

- Beviltiškas, tu, Martinai.

- Tai atgal į kareivines, herr Karlai? – papūtė lūpas Martinas. Jo balse pasigirdo liūdnos gaidos.

- Na, kodėl gi iš karto į kareivines? Nemanau, kad dėl poros dienų kas nors pasikeis. Ieškokit vyrai virvės. Blogiausiu atveju pakeliui gal pričiupsim kokį niekšą, kurį vardan kilnaus tikslo ant jos ir pakarsim, - nusišypsojau. – Bent jau bus negaila ant virvės išmestų pinigų.

Tiesą pasakius, nors mano ginklanešys ir parinko netinkamus žodžius, bet buvo savotiškai teisus. Galų gale, tikrai kojos nenukris, jei truputį daugiau pasivaikščiosim.

Vyrai tiesiog akyse atkuto, pritariamai bet pašnibždom suklegėjo, beveik vėl įsičiauškėjo, bet kilstelėjęs ranką juos nuraminau:

- Tik ką su arkliais, su žirgu darysim? Ar vis tik juos galima pervesti, Hansai?

- Naaaa... jūsų žirgo – tikrai ne, bet ramų mulą arba tokius ramius arkliokus, kaip mano ir Alberto, manau, kad sugebėčiau pervesti.

- Tfu, kad tave kur, - vos nenusispjoviau. – Vietiniai reiškiasi negalėjo pervesti, o tu, štai, sugebėsi?

- Tai, kad Čizarės ir Volfgango žirgai dar drūtesni už jūsų, mylista. Žiauriai kapryzingi, kaip pastebėjau. O ir ką vietiniai? Jie ne medžiotojai, ne jėgeriai. Ne kontrabandistai. Ir ne plėšikai, nors gal ir plėšikai. Pripratę kliunkinti keliais, kuriais dar jų nedulkintos pro-pro bobės kliunkindavo ir tiek, - išraiškingai skėstelėjo rankomis Hansas. – Nei akies, nei klausos, pasakysiu aš jums. Miesto žiurkės. Gal ir gudrios, bet tik žiurkės...

- Na, na, neįsijausk, - pagrasinau pirštu. – Tai mano ir Martino keturkojus teks palikt, kaip suprantu?

Hansas pritariamai sukinkavo galva...

 13.

 Trumpai aptarus būsimą nedidelę kelionę atgalios, pasikviečiau šeimininką ir pranešęs, jog paliekam jo taverną ir nakvynės namus rytoj auštant (o aušo šiuo metu laiku labai anksti), paliepiau rytojui suruošti atsargų. Suderinom ką jis gali pasiūlyti ir suruošti trijų dienų kelionei arkliams ir mums.

Šeimininkas, dėl mūsų apsilankymo netekęs pastovaus klienų srauto, paslėpęs pasitenkinimą tik kinkavo galvą ir prisiekė viskuo pasirūpinti. Netgi prirodė kur galėtume kelioms dienoms priglausti porą žirgų, tad, kol dar nebuvo visai vėlu, išvariau Albertą į arklides patikrinti ir pasirūpinti arkliais, o Hansą į artimiausią kaimelį virvių ir su vietiniu pasiturinčiu ūkininku pasiderėti dėl žirgų išlaikymo, pakaitinių arklių nuomos. Na, žodžiu, nesudėtingi pasiruošimai trumpai kelionei – diena ten-šen ir atgalios. Nieko įspūdingo.

Su Martinu užsisakėm dar pyrago su kiškienos įdaru, vyno ir jau rengėmės skirstytis į savo kambarius, kai į salę, kur be mūsų sėdėjo tik būrelis kažkokių gana negarsiai kitam salės kampe plepančių keliauninkų – miestelėnų pirklių, pakeleivių - pro duris įsmuko kažkoks bėdžius su dideliu krepšiu ir keistos formos nešuliu nutrintame odiniame maiše, iš kurio kyšojo perkrypusi liutnios grifa.

- Menestrelis? Gal sugros ką įdomaus? Seniai neteko girdėti...

(a.p.: pranc. ménestrel nuo lot. ministerialis – patarnautojas), viduramžių profesionalūs pasauliečiai muzikantai (dažniausiai instrumentininkai) ir poetai, tarnaujantys feodalui ar trubadūrui (dainos-poemos autoriui). Menamu laikotarpiu menestreliais buvo vadinami miesteliuose, kaimuose, turguose, mugėse grojantys muzikantai. 16-17 a. nunyko)

Gūžtelėjau pečiais – na galime ir pasėdėti. Iš ties jau labai senai-senai bebuvau girdėjęs normalaus pasirodymo. Juk išgėrusių karių ir riterių baubimas tai ne tas pats, ar ne?

Tuo tarpu į valkatą panašus tipelis, trumpai šnektelėjęs su tavernos šeimininku, įsitaisė labiausiai iš visų pusių matomame salės kampe, už savęs numetė kuprinę,  priešais save numetė kepurę, išgėrė iš virtuvės jam mergos atneštą puodelį (net neįsivaizduoju, kas ten buvo įpilta) ir ištraukęs iš odinio maišo savo instrumentą, atsikrenkštęs pradėjo jį derinti. Po kelių akimirkų pasigirdo liutnios brazdinimas ir pagaliau išsiliejo melodija. Pradžioje neįmantri – tarsi maestro tikrintų savo nutrintos ir aptrankytos (panašu, kad jis ją kadaise buvo panaudojęs kaip vėzdą), bet margais ilgais kaspinais (irgi suvargusiais ir dėmėtais) papuoštos liutnios skambesį.

Kurį laiką smalsiai stebėjau valkataujantį muzikantą, bet jau po pirmųjų akordų suvokiau, kad ko nors geresnio kaip už uodegos tampamos katės kaukimo neverta laukti. Balsas deklamuojantis kažkokią toskanų baladę skambėjo sau, o instrumentas sau. Tiesą pasakius, grojo jis kiek geriau, nei dainavo. Bet ir vienas ir kitas, atskirai ar kartu paėmus, tik laužė mano ne itin išpuoselėtą klausą. Juolab, kad ir žodžių nesupratau – vis tik tuo metu normaliai nė vienos itališkos šnektos beveik nesupratau. Lėtai tariamus žodžius dar šiaip ne taip - kažką galėjau suprasti - labai gelbėjo lotynų kalbos mokėjimas, - bet jau baladės ar poemos prasmės – tai tikrai nesupratau - nė per nago juodymą.  Kad dar nors balsas būtų malonaus tembro...

- Na, manau, laikas dingti iš čia, - ištariau suraukęs nosį. – Tegu graibsto variokus iš va anos šutvės.

- Aha, jam tik piemenėms, o ne beladonoms padurkus kilnot... – suraukęs nosį, pritariamai sulinkčiojo Martinas.

Tuo tarpu kitame salės kampe sėdintys keliauninkai matomai savo klausa nesiskundė ir visai noriai mėgavosi netikėta pramoga. Daina, baladė, o gal ir poema, matomai buvo vietiniams žinoma - porelė net vietomis pritardavo žodžiams arba, nepataikydami į dainiaus taktą, jį net aplenkdavo.

- Kačių koncertas, - jau norėjau kilti nuo stalo, kai tavernos durys vėl prasivėrė ir nutraukdami pasirodymą, į salę įvirto keletas ginkluotų vyrų – aiškiai karių, gal net samdinių.

Labai nustebau atpažinęs Urbino ir pontifiko spalvas.

Vienas vyras šiek tiek išsiskyrė iš kitų ne tik savo ginkluote ir povyza, bet ir matomai nesenai sutvarstyta galva. Šiaip nebūtų nieko tokio įspūdingo, bet nustebino, kad kiti paskui jį sugužėję kariai visai nebuvo panašūs į vyrus, kurie nesenai dalyvavo kokiame nors susirėmime.

Paskui pirmuosius penkis vyrus į salę įsmuko dar keletas ekipuote žvanginančių karių.

- Žinai, Martinai, nueik į arklides, pasižiūrėk kas ir kaip su arkliais, kad ten Albertas į ką nors neįsiveltų.

- Ėėėė... hmmm... gerai, - matėsi, kad Martinui be proto tingisi, bet jis neprieštaravo. Pakilo.

- Nors ir aš nueisiu, o tai jau pūslę spaudžia, - pakilęs pasitaisiau kalaviją, durklą, šiek tiek pasukiojau sustingusius pečius, kaklą, perbraukiau ranka plaukus.

Tačiau išeiti nespėjome: išgirdęs kažkokį smuklininko atsakymą į savo klausimą, vyras su sutvarstyta galva pasuko į mus galvą ir čia pat nusisukęs nuo smuklininko prisiartino prie mūsų. Gerai pastatytu karvedžio balsu, bet iš tono gana mandagiai kažką ištarė.

- Non capisc, - palingavau galva. - Gal tu, Martinai, supratai ko jis nori? – vokiškai ištaręs, pasukau galvą į Martiną. Jis šiek tiek labiau graibėsi vietinėse šnektose.

Priešais stovintis karys akivaizdžiai buvo lengvai ginkluotas raitelis, bet tikrai ne riteris. Toks įdomus, bet gana įprastas šioms vietovėms mišinys – sena nutrinta ginkluotė pamainiui su visai apynauja: tinkanti sėkmingam samdiniui, pasiturinčiam fraicheriui, netgi „papelijusiam“ baronui, bet iki landsknechtų brutalios beskonybės nenusileido. Vyras mano ar panašaus ūgio  - bent jau jo tamsios akys į manąsias žvelgė vienodame lygyje. Pailgas sutvarstytas veidas. Tvarsčiai apsukti kaip koks šalmas – jie dengė net vieną ausį, nors krauju pasruvusi akis sveika ir žvitriai svaidė žvilgsnius. Ryžtingumu pažymėti bruožai. Gana simpatiški. Jokios užuominos į tas kaimietiškas marmūzes. Bet kažkas jose buvo tokio, kad su juo ilgėliau bendrauti visai nesinorėjo.

Tačiau likimas lėmė kitaip – tai nebuvo paskutinis susitikimas... O deja – tik pirmas.

- Sandro di Pekora, - imituodamas pagarbą šaltai linktelėjo karys ir pridūrė dar kažkokių vardų kratinį, kaip supratau – jo kapitono ir kapitono siuzereno. Urbino fiursto (kunigaikščio)? To pačio, kurį mačiau aikštėje priešais San Vtalio  vienuolyną? Bet negaliu tiksliai pasakyti.

Prisistačiau.

Karys, šalia kurio atsistojo dar ir pagyvenęs įžūlaus žvilgsnio ir fizionomijos, kuri prašyte prašėsi ją pasodinti į kokios pilies požemius, kad dienos šviesos nematytų – tikra nepataisomo nusikaltėlio fizionomija su nukarusiais ūsais, pabandė memekioti pietų vokiečių – bavarų kalba. Šiurkščia, netašyta, prasčiokiška – užtat labai aiškia ir „išraiškinga“: matyt pūdą druskos su landsknechtais buvo suėdęs.

Pasiraukiau, bet tik tiek. Tiesioginių įžeidimų nebuvo, o be reikalo mosikuoti kalaviju už tariamus ar menamus įžeidimus - įsižeidinėjimus – neturėjau jokio noro. Na ir ne kaimietis gi šis karys, o ir už jo nugaros salėje jau sėdinėjo, būriavosi ir teikė užsakymus gal dvidešimt tokių pačių galvažudžių. Smuklė jau buvo pripildyta šurmulio ir beveik sausakimša.

Žodis po žodžio, su tarpininkų (Martino, kuris turėjo progos šlaistydamasis po Soave miestelio tavernas, kol aš paslikas sužeistas gulėjau, šiek tiek čionykštės kalbos pramokti, ir ūsuočiaus) pagalba, šiaip ne taip susikalbėjom.

Iš pirmo žvilgsnio nieko ypatingo. Štai, spręskit patys – kalbėjom panašiai kažkaip taip:

- Šinkorius sakė, jog atkeliavot iš vakarų.

- Na? Ir?

- Nuo vakarinio kelio?

- Galbūt.

- Neįžeidžiant jūsų malonybės, noriu pasiteirauti ar pakeliui nieko įtartino nebuvote pastebėję ar sutikę?

- Nesupratau. Ką tai galėtų reikšti? Gal galėtumėt aiškiau išsireikšti?

- Mes ieškome moters. Bėglės. Nusikaltėlės.

- Moterų matėm. Gurguolėse. Bet aš į tokias dėmesio nekreipiu. Gal jums pasiteirauti mano knechtų?

- O ne, ji turėjo judėti ant šyvo kastrato. Žemaūgio. Galimai be jokios palydos. Galbūt su pridengtu veidu, vualiu ar kitaip slėpdama savo prigimtį. Galimai ją lydi stambaus stoto tarnaitė sužalotu veidu.

- O ne, gerbiamasis. Tokia žmogysta tikrai būtų kritusi į akis. Tokios nematėm. Ar taip Martinai?

- O taip, herr Karlai.

- Galite prisiekti?

- O jums nepakanka riterio žodžio?

- Žodžio? O taip. Pakanka. Dėkoju. Geros jums nakties.

- Ir tau, garbusis seržante.

Štai, rodos, tik tiek. Ne, nė kiek aš jam nemelavau, o štai moterį sutikome. Gal numanote kur? Ogi perėjoje! Antrą dieną po šio „pasikalbėjimo“.

 14.

 Slėniu nuaidėjo sužviegusio arklio aidas. Atsimušė į gretimas uolas ir nespėjus jam nurimti, paskui ataidėjo kitas, tik jau visiškai prislopęs.

- Nestojam, nestojam! – riktelėjau vesdamas per gana aštrius akmenis ir skaldą manta nukrautą kuiną - mulą. Nežiūrint to, kas ten dėjosi priekyje, nerizikuodami nudardėti ar arkliams išsukinėti kojų, buvome priversti žingsnis po žingsnio stumtis pirmyn. Stoviniavimas galėjo blogai baigtis.

Nei sustoti, nei apsisukti – tik į priekį. Hansas, kuris rodydamas kelią vedėsi savo arklioką priekyje visų,  šūkčiojo, kad tuoj kelias, o tiksliau – bekelė -  pagerės, bet iš tiesų situacija nė kiek negerėjo. Vis tik, praūžusio vietinio viesulo išlaužusio medžius ir iššaukusio akmenų laviną bei dar iššaukusio kažkur priešakyje esančią purvo nuošliaužą padariniai buvo siaubingi. Net neįsivaizduoju ar kada nors šis kelias bus išvalytas ir vėl naudojamas? Jis ir iki griūties buvo nepatogus: siauras ir didesnėms vilkstinėms netiko. Net du vežimai neprasilenktų. Tikras kontrabandistų keliukas. Beje, kažin ar labai jau ir tarp vietinių žinomas? Nors, ko gero - žinomas – iki griūties antrą kartą nukeliauti buvo ne taip jau ir sunku.

Nežiūrint to, kad arklių akys buvo pridengtos, bet kažkokio kažkur besigaluojančio arklio žvengimo aidas bent jau maniškę gvėreną suneramino. Mulas kelis kartus krustelėjo ausis, priekinėm kojom sustipseno numušdamas žingsnį ir man teko jį raminti ir stipriau suėmus už kamanų įsakmiai truktelėti paskui save. Keli aštrūs akmenėliai ir žemės grumstai nuslydo kažkur žemyn nuo uolų, link slėnyje augančių eglių

Nelengvi tokie perėjimai, oj nelengvi. Ilgi ir varginantys...

Bet dar po valandėlės Hanso pažadas išsipildė – vargais negalais, nuridenę nuo kelio porą riedulių žemyn, prasikapoję per nulūžusios ir savo viršūne į buvusį kelią įsirėmusios eglės vainiką, atsidūrėme sąlyginai lygioje ir akmenimis bei skalda palygint mažai nusėtoje aikštelėje. Tarsi ją kas dirbtinai būtų išlipdęs. Nors, iš tiesų, aikštelę tarsi stogo karnizas dengė išsikišusi uola ir griūtis bei nuošliaužos ją aptekėjo, paliko štai tokią gana plačią laisvą aikštelę, kur išvydau gana įdomų vaizdelį.

Vaizdas buvo įdomus: priešais bandantį spurdėti gulintį palšą arklį stovinėjo Hansas, kuris išlindo į šią aikštę pirmas, laikė už pavadžio savo ramų arklioką ir žvilgsniu tyrinėjo kiekvieną akmenį, iškyšulį ir šlaito pėdą, nepatikliai stebeilijosi lėtai sukiodamas galvą.

- Sujudėjo. Ne šešėlis. Kažką matau, - tyliai sušnabždėjo, nors šnabždesys nebuvo labai reikalingas – aikštelėje triukšmingai keikdamasis pasirodė Martinas, o paskui jį išlindo ir Albertas.

Hansas lėtai atsitraukė už savo arklio ir vogčiomis nukabino lengvąjį arbaletą. Jėgų šiam mikliam vyrui netrūko – jis net suktuvo neieškojo: tiesiog įsirėmė koja į kilpą ir truktelėjęs užkabino timpą. Po akimirkos ant uokso kanalo atsigulė ir strėlė.

- Palauk, kur jis? – sustabdžiau savo knechtą.

- A va ten, berods. Prie nuošliaužos pradžios riedulį matote? Į šerno galvą panašus...

- Aha, riedulį matau. Kas ten per dvarfas gali slėptis už tokio akmenuko?

- A nors kipšas, mano strėlės buvo šventintos. Dar pats patre Michaelis jas apkrapijo, kad medžioklėje sektųsi...

- Cic, - tyliai ištariau ir jau garsiai išrėkiau. – Ei, kas ten? Lysk lauk pats, arba tuoj iškrapštysim! – pasilenkęs pakėliau akmenį ir išsijuosęs sviedžiau į per dvidešimt žingsnių riogsantį riedulį.

Akmuo stuktelėjo ten kur taikiau ir nuo smūgio subyrėdamas į dvis ar tris skeveldras garsiai išsitaškė į visas puses.

- Tuoj strėlėmis aplaidysim ar kalavijais užkaposim. Lysk lauk, kam sakau!

Aha, tikriausiai nusijuoksite, kai sužinosite, kad išrėkiau vokiškai. Kas gi mane galėjo šiuose kraštuose suprasti? Bet ne tame esmė – svarbu parodyti, kad žinai, kur nevidonas tupi. Susivoks pats, kad nieko gero gali nelaukti. O kiek gi vienu arkliu galėjo čia atkeliauti? Na, daugiausiai du. Ne daugiau – arklys ne nešulinis, daiktais nenukrautas. Balnas kažkoks nerimtas – mažas, ne sunkiam ginkluotam kariui skirtas. Jei būčiau žinojęs kas slypi už to riedulio, tai dar būčiau ir labai nusistebėjęs, kad balnas iš tiesų ne moteriškas.

Žodžiu, kaip ir tikėjausi, taip ir atsitiko. Iš už riedulio iškilo ranka. Tiksliau – rankelė.

- Ne kipšo – ne juoda, ne plaukuota, - išgirdau tyliai nusijuokiant Martiną.

- Raganos? – visai rimtai atsiliepė Albertas.

- Kvaiša. Martinai, pasakyk ką nors lombardiškai ar toskaniškai, kad lystų lauk. Hansai, nuleisk arbaletą, bet būk pasiruošęs.

- Avanti, fatti vedere, vigliacco! (a.p.: „Išlysk, bailį!“ arba pažodžiui: „Nagi, parodyk save, bailį“)

Pasigirdo šūktelėjimas iš už akmens. Balsas nuskambėjo maloniu tembru – jaunas. Paauglio, kurio balsas dar lūžinėja arba jaunos merginos.

- Sako, kad neliestume, išeina, - išvertė Martinas ir jau visai susidomėjęs, viena ranka laikydamas  pavadį, kitą uždėjo ant kalavijo rankenos.

Nors to jo komentaro ir nereikėjo: paskui žodžius iš už riedulio pasirodė siluetas. Dar mintis krepštelėjo ar neverta nuo balno nusikabinti savo šelerno, bet nuščiuvęs taip ir sustingau. Nebuvo jokios prasmės.

(a.p.: šelernas - saladas – šalmas. Angl. sallet, salade; sen. vok. schêlern, pranc. salade) – aptakios formos šalmas, atsiradęs XV a. viduryje Šiaurės Europoje. Pakeitė senuosius bascenetus. Labiau atitiko laikmečio poreikius. Buvo nešiojami tiek pėstininkų, tiek raitelių. Su antveidžiu ir be antveidžio. Dengė sprandą ir kaklą, akių plyšys pagamintas savotiškai – kad pataikiusi strėlė ar ietis nuslystų nuo veido. Vokiškame variante dar neretai buvo dedamas ir antsmakris (ypač raitelių). Gaminami buvo net iš storos virintos odos. Vokiškas variantas nunyko XVI a. pradžioje, o itališkas dar buvo naudojamas visą XVI a. Reikėtų pasakyti, kad žymusis vokiečių pirmo ir antro pasaulinių karų šalmas iš esmės atkartoja salado formą),

- La Fatina... Fatina? (a.p.: fėja) – išgirdau sakant Martiną.

Na taip, iš tiesų, iš už riedulio pasirodžiusi žmogysta buvo apsigaubusi pilką ilgą jojiko ar jojikės apsiaustą, ant galvos užsmauktas gobtuvas, kurį liauna rankelė šiek tiek atsmaukė atgalios ir mes išvydome itin dailų veidelį. Tai nebuvo skaistaus sniego baltumo veidas, bet ir tamsiagymiu nepavadinsi. Įdomios formos didelės akys, putnokos kietai sučiauptos lūpytės, duobutė smakre (vėliau, kai ji šypsodavosi, atsirasdavo ir vos pastebimos duobutės skruostuose) ir nosis... Būgtai kilmingo asmens – šiek tiek išraiškingai kuprota, bet toks ne frankų ar italų variantas... o veikiau rytietiškas? Bent jau iš pirmo žvilgsnio toks įspūdis susidarė dėl šnervių formos. Ir ne, toji nosis jos veidelio negadino – veikiau pridėjo savotiško tokio sunkiai nusakomo šarmo.

- Pasakyk, kad išeitų arčiau.

Tai buvo pakankamai aukšta mergina – siekė net mano smakrą ir, spėjant pagal beformį apsiaustą, kaklą ir rankas – ganėtinai liauna mergina. Gal net pernelyg liekna šiems kraštams.

„Fatinos“ akys nepatikliai dėbčiojo į mus – bėgiojo nuo vieno prie kito, o po apsiaustu slypinti ranka akivaizdžiai kažką spaudė. Nors ką gi daugiau, jei ne kokį stiletą ar šiaip - durklą? Ar paprasčiausiai ilgą peilį? Šiose vietose moterys puikiai moka naudotis šiais įrankiais.

- Gerbiamoji, galite nesijaudinti, mes jūsų nesiruošiame skriausti. Galite paslėpti savo ginklą, - paleidau pavadį ir išdidžiai uždėjęs kairę ranką ant kalavijo rankenos žengiau žingsnį arčiau. – Martinai, išversk! – šiek tiek nusilenkiau priešais stovinčiai merginai.

Nežinau kodėl, o gal todėl, kad senai su moterimi nebuvau, bet nuo šios merginos žvilgsnio mano nugara nubėgo keisti šiurpuliukai – skruzdėliukai. Apėmė toks keistas sumišęs jausmas. Ne, vis tik ne dėl to, kad senai su moterimi nebuvau – tai buvo kažkas kitkas, kažkoks kitas jausmas...

Mane nužiūrėjusi mergina tūptelėjo kukliame reveranse.

- Šventojo Kapo riteris Karlas Albrechtas fon Schveigfalas, - vėl linktelėjęs prisistačiau.

- Arijana Sečiano, - prisistatė ir dar kažką toskaniškai pridūrusi, vėl linktelėjo.

- Na, po velnių, - suburnojau, - štai, sutinki žavią kalnų laumę ir nė velnio nesupranti. Reikia greičiau mokytis vietinės šnektos, po galais, -  ir saviškiams pridūriau: -  Ir, po galais, kas nors nutraukit to vargšo gyvulio kančias!

- Šito viso aš nemokėsiu išversti. Bus tik vien „diablo“, „diablo“ ir „diablo“... – išsiviepė šalimais stovintis Martinas. – Ir tai Švento Kapo riteris (! – cha-cha), - ir skubėdamas negauti nuo manęs bent jau žodinio niukso, kažką sutauškėjo daininga kalba.

 15.

 - Nebijai jos vienos palikti stovykloje? – paklausė Martinas. Mudu su juo, spoksodami, kaip išsirengę iki marškinių Albertas su Hansu ruošia virves nusileidimui, sėdėjome ant saulėje jau įkaitusio akmens.

- O ko? – gūžtelėjau pečiais. Numečiau Hanso rastą sulamdytą šalmą, kurį jis nuslėpė nuo Čizarės žmonių ant jau perdžiūvusios žemės ir akmenų. – Viena niekur nedings. Arklių viena neperves. Mantos nepakels. Kur ji dėsis? Kažin ar be mūsų dar kas čionai artimiausiu laiku atsibraus. Padėk geriau hauberką nusiimti (kirasą ir visas pilnai metalines šarvų dalis buvau palikęs stovykloje), - atsistojau ir nusijuosiau diržą su ginklais. – Karšta, o ir vyrams mūsų pagalbos akivaizdžiai prireikės. Na, o merga, panašu, kad kilminga. Ir žodį davė.

- Ragana ji, Dievaž, - persižegnodamas atsistojo Martinas. – Kaip ji iki stovyklos atėjo – tik pats Dievas pasakyti gali. Net ji pati negali. Panašu, kad labai išsigandusi buvo.

- Panašu. Ir panaši į to sutvarstyto seržanto apibūdintą nusikaltėlę.

- Būtent, - Martinas baigė atsagstyti žiedmarškinės sagteles. – O jei ji iš tikro nusikaltėlė?

- Tu nori... – Martino padedamas išsinėriau iš žiedmarškinės ir kilstelėjau ranką, kad Martinas galėtų atsegti keletą pošarvio dirželių po pažastimi, - ...pasakyti, kad tiki tuo Urbino pašlemėku? Samdiniu?

- Prisistatė, kaip kunigaikščio gvardietis.

- Tas pats nelabasis, kokia spalva jį netepliotum, - atrišau prakaitu permirkusių marškinių (kamizos) viršutinius raištelius. – Oj kaip gera, - jausdamas, kaip vėjelis vėsina karščio pertvinkusį kūną, su didžiausiu malonumu giliai įkvėpiau gaivaus oro. Net pasijutau taip, tarsi būčiau išniręs iš vandens. – Kažin, čia kokio krioklio nėra? Kad palysti, atsigaivinti.

- Jeigu šiose vietose ir yra, tai nebent plaučių karštinei pasigauti, - subambėjo Martinas bandydamas nusimesti ir savo žiedmarškinę.

- Senas bambeklis, tu Martinai. Nemoki gyvenimu džiaugtis, - šyptelėjau stebėdamas Martino pastangas. – Duokš, padėsiu. Tik nesumanyk priprasti...

 16.

 Hansą viršun traukėme visi trys.

- Reikėjo arklį atsivesti... – sušvokštė Martinas. Jo veidu žliaugė prakaitas, o rankų raumenys, rodės tuoj sprogs, bet bambėti nesiliovė.

- Durniau, vietos nėra, - lygiai taip pat sušvokščiau ir paraginau vyrus. – Nagi, viens, irrrr... viens...

Sinchroniškai rankomis perimdami per riedulį perjuostą virvę, kurios kitą galą buvo užsirišęs paskutiniu stovintis Albertas ir lygiai, kaip ir mes, dėdamas visas pastangas ištraukti savo draugą viršun. 

Pagaliau virš skardžio krašto pasirodė Hanso rankos, galva ir, pagaliau, jis pusiau užvirto ant akmeninės atbrailos. Pirmu stovintis Martinas paleido virvę ir viena ranka čiupo už Hanso odinio švarko- truktelėjo ir padėjo šiam užsiversti ant atbrailos.

Dar nespėjom atsikvėpuoti ar kažką ištarti, kai Hansas, išpūtęs akis lyg būtų pamišėlių pamišėlis, grabaliodamas po diržo krepšį, išstenėjo:

- Ten... ten... – nebaigęs sakyti iš diržo krepšio ištraukė delną ir ant akmenų pažėrė... auksines monetas...

Po to dar saują... ir dar saują...

Sunkiai alsuodamas net pritūpiau. Kilstelėjau keletą saulėje žibančių auksinukų. Čia pat atsidūrė ir Martinas, ir Albertas, kurie taip pat sugraibė po keletą monetų.

- Florencijos dukatai... florinai... Jėrgutėliau, - persižegnojau.

- Ten jų daug... – pagaliau iškvėpė Hansas. – Maišo reikia. O po nuošliaužomis gal dar daugiau. Ten vežimai užversti, arkliai, žmonės. Krankliai ir lapės sudorojo viską prie ko sugebėjo prisibrauti, nors iš po akmenų dvokas eina, maitėdas visokias vilioja. Jos ten dar sukiojasi. Bet iki užverstų vežimų prisikasti reikia vyrų su įrankiais. Aš vienas nepajėgsiu...

- Tai kaip šituos pasiekei?

- Sudužusi kaustyta skrynia. Matyt išlėkė iš kokio krentančio vežimo. Ji kiek nuošaliau, bet vis tiek purvu ir akmenimis apdrabstyta. Netyčia pastebėjau. Vienas dukatas blizgėdamas šalia gulėjo.

- Tai ten dar liko?

- Maišo reikia, - sulinksėjo vyras.

- Radom tai ko ieškojo Čizarė? – pakėlė į mane akis ginklanešys.

- Čizarė... – suraukiau kaktą, numečiau atgal į krūvelę monetas ir persibraukiau šlapią kaktą. – Ir kardinolo tarnas... Pontifiko favoritas... Urbinas... Tas seržantas manau irgi ne atsitiktinai šalia Florencijos sienos, būtent šiuose kraštuose bastosi...

- Scheisse... – nusispjovė Martinas.

Albertas ir Hansas, jau atitraukę rankas nuo monetų, sukluso, sustingo. Įdėmiai įsiklausė.

- Gali būti, kad mes didelėj šiknoj, - pritariamai linktelėjau.

- Tai merga gal ką nors žino?

- Ne merga, o Frau.

- Mhmmm... – paskui mane atsistojo Martinas. – Tai ką dabar?

- Yra kaip yra, ir bus kaip bus, - gūžtelėjau pečiais. - Mes niekam nieko neskolingi. Jei dar būtų ką nors sakę, įsakę... Bet visi buvo burnas užsisiuvę. Tad, ką radom, tas mūsų, ar ne?

Hansas ir Albertas išsišiepę pritariamai sukinkavo galvom. Jų akyse švietė viltis. O gal godumas? Na, ar ne vis tiek?

- Virvė atlaikys dar du tris nusileidimus – po to gali nusibrūžinti, - įsikišo Hansas. – Kitos neturim.

Linktelėjau:

- To per akis. Martinai, eime balnakrepšių, o kartu ir su frau Arijana, kaip ją ten? Sečiano? Taip. Kartu ir pasikalbėsim. Nors ne, vakare pakalbėsim. Hansai, ilsėkis, tau dar gražaus darbelio nusimato, o tu Albertai, kartu su Martinu balnakrepšių. Kartu ir stovyklą patikrinsit. Tik nė šnipšt jai apie mūsų įtarimus. Viskas vakare. Nė šnipšt. Supratot? Beje, ir tą arklio dvėseną pridenkit kuo nors, o tai jau varnai ratus suka, visiems mus išduos. Maža kas čia to prakeikto metalo ieškodamas atsibastys? Ir laužą gesinkit, kad dūmų nebūtų...

 17.

 Dvigubas balnakrepšis aukso... Dukatais. Galit įsivaizduoti? Iki to momento ir aš tokių lobių neregėjau. Nežinau kieno jis. Galėjau tik įtarti. Ir manau, kad įtarimai pasitvirtintų. Tuo momentu, kai Albertas ir Hansas išsišiepę balnakrepšius tempė į stovyklą, dar nežinojom jo apimčių, bet pavargusių vyrų veiduose švietė palaima. Ir tikrai be godumo. Daug laiko kartu ėjome per šaltį ir karštį, kentėme troškulį ir badą, dalinomės trofėjais ir skurdu, paskutiniu vandens gurkšniu. Tad aš savo vyrais pasitikėjau. O jie manimi. Vienintelis kas neramino, tai suvokimas, kad reikia kuo greičiau iš čia nešdintis. Gal ir geriausiai būtų buvę auksą čia ir dabar išsidalinti, o ne apkrauti vieną iš nešulinių arklių, bet stovykloje buvo prašalaitis. Tiksliau – prašalaitė. O ir užtrukti nederėjo – bijojau, kad ne be reikalo Urbino seržantas aplinkui šlaistosi. Jei Čizarė, kad ir pėstute čia praėjo, o mes net su arkliais - tai nepageidaujamų „svečių“ tikrai galėjai tikėtis. O ir tie varnai sukantys ratus... Ir virš stovyklos kylantys skysti dūmai... Net viralo kvapas. Na, kas žinojo, jog tai bus auksas?

Nors Martinas ir buvo nubėgęs į stovyklą užgesinti laužo, virš kurio, vykdydama pažadą išvirti srėbalo triūsė Arijana, bet laužas vis tik kelias valandas degė. Nors čia ir ne klajoklių saracėnų kraštas, kur jų nosis, pasak legendų gali per varstą užuosti kupranugario mėšlu kūrenamą ugnį, bet Italija - paskutiniu metu toks kraštas, kur karai nesiliaudami blaškosi nuo vieno krašto iki kito, o karuose ir pavojuose žmones daug ko išmokina. Visi jų jausmai suaštrėja. Čia ne kokio apsnūdusio Verdenfelo kaimiūkščių gyventojai, kurie karo gadynių nematė jau į kažin kelintą kartą... kur miega sotūs ir laimingi... Tad sveikas protas rėkte rėkė, jog vos prašvitus reikia iš čia dingti. Ir kuo greičiau, tuo geriau.

Bet besisukančios mintys mintimis, o realybė tokia, kad iki sutemų ne tiek daug laiko, o čia ne ta vieta, kai gali leisti sau ilgus apmąstymus. Dar bus galima apie viską gerai pagalvoti.

Išėjus-prasibrovus į mūsų varganą stovyklėlę, sutrikusią Arijaną radome sėdinčią uolos šešėlyje. Matėsi, kad ji nežinojo kaip elgtis. Ne tai atsistoti, ne tai likti sėdėti. Mintyse net šyptelėjęs iš tokio jos sutrikimo, liepiau knechtams sėsti nuošalyje, kad mūsų pokalbių negirdėtų, traukti džiūvėsius ir vytintą mėsą, vynu šiek tiek skiestą vandenį, o pats su Martinu priėjau prie merginos, kuri mums prieinant, galbūt nujausdama būsimą pokalbį atsistojo.

Numečiau ant mūsų rakandų atsineštą žiedmarškinę ir šimtasiūlę (pošarvį) – kad ir kalnai, bet dar nebuvo atvėsę, o ir jautėmės saugiai, tad jų rengtis dar nenorėjau - ir tiesiai šviesiai kreipiausi į merginą:

- Gerbiamoji. Kad sudėliot visus taškus ant „i“, tiesiai šviesiai klausiu: kas jus sieja su tokiu seržantu Sandru di Pekora?

Mergina išgirdusi Sandro di Pekoros vardą net sudrebėjo, o kai Martinas su savo akivaizdžiai baisiu akcentu išvertė klausimą (nežinia kaip jis dar ten išvertė), mergina tarsi sugniužo. Jos pečiai net susitraukė, ji pati susikūprino ir  nuleido galvą... Po nedidelės pauzės ištarė:

- Aš jo nežudžiau. Prisiekiu Dievo Motina, Skaisčiąja Mergele, savo motina, tėvu ir visais šventaisiais! – triskart persižegnojusi mergina tarsi maldai sudėjo rankas.  – Jis pats, jis krito ant šukių. Paslydo ir krito!

Martinas nustebęs išvertė ir pridurdamas gūžtelėjo pečiais:

- ...jeigu teisingai supratau.

Susižvalgęs su savo ginklanešiu, prisėdau ant mūsų mantos.

- Pasakok. Viską. Nuo pradžių. Trumpai, aiškiai, nieko neslėpdama. Jei pajusiu, kad meluoji, liepsiu vyrams tave numesti nuo skardžio ir tiek, - pagrasinau, nors abejoju, kad būčiau išdrįsęs taip padaryti. Nors... gal ir būčiau išdrįsęs.

 18.

 - Na kas per prakeikimas? A, Martinai? Tik sutinki žavesnę merginą, o ji jau ir ištekėjusi, - liūdnai šyptelėjau. Prieš akis nuplaukė dainingosios patre Michaelio Žanos d‘Abvil veidas, siluetas. Įdomu, kaip jiems sekasi? Tikiuosi, kad laimingai susisuko savo jaukią gūžtą kur nors Nyderlanduose... – Ne, Martinai, šito neversk, - skubiai pridūriau matydamas kaip Martinas žiojasi. – Geriau pasakyk štai ką: kad gerbiamoji ir jos tarnaitė apsiriko. Gali ramiai grįžti į savo tėvoniją. Jos sutuoktinis Sandras di Pekora gyvas ir sveikas. Na, beveik sveikas, bet kario tokie brūkštelėjimai negadina, bet kokiu atveju.

Martinas vertė, o aš stebėjau, kaip keičiasi Arijanos veidas. Buvo galima matyti kaip juo skrieja visa jausmų gama: mažiau nei per akimirką sveikas raudonis išblėso ir ji perbalo, lūpos suvirpėjo, blakstienos nervingai sutrūkčiojo ir... ir mergina staiga kluptelėjo ant kelių ir vėl sudėjusi rankas kaip maldai, pažėrė krūvą man nesuprantamų žodžių:

- Susimildamas, riteri, tik neatiduokite manęs tai bestijai! Jo kerštas neturės ribų! Ir jis netikras sutuoktinis. Sutuoktinis per prievartą. Tai tik bailaus ir įgąsdinto kunigo palaminta santuoka! Net pirmos nakties nebuvo! Ir nieko daugiau! Net bet kuris kanauninkas ar vyskupas šios santuokos nepripažins. Ji ne Dievo, o šėtono palaiminta. Sandras nuo pat mažų dienų buvo kerštingas. Jis man gyvai odą nudirs, užrakins, įkalins... Jo kerštas bus siaubingas, patikėkite manimi, aš jį pažinojau dar jaunystėje... Jis niekada nieko neatleidžia... Geriau jau būtų miręs... Viskas nurimtų... Užkeikiu jus Dievo Motinos, Šventosios Magdalenos vardu!..

- Ji sako, bla-bla... Žodžiu, prašo jūsų riteriškos globos. Na, kažkaip taip. Sako, jog jis siaubingesnis už patį velnią, Sodomą ir Gomorą, ir taip toliau, - sukreipęs marmūzę išvertė Martinas. – Gal iš tikrųjų metam ją nuo uolos ir viskas? Mes ir be jos rūpesčių turim. Arba tuoj turėsim.

Bandydamas išvaikyti slogutį, papurčiau galvą. Iš esmės tai Martinas savotiškai teisus...

- Pasakyk, kad prisėstų. Užteks klūpėt. Ir atnešk man vyno. To deginto. Brendžio. Žinau, kad paėmei.

(iš ol. brandewijn – degintas vynas. Tikėtina, kad pirmieji gėrimai, kurie buvo panašūs į brendį, pradėti gaminti apie XII a., o kur kas labiau šis gėrimas paplito apie XIV a.)

- Bet, herr Karl...

- Sakau tau, atnešk brendžio! Aš dar kol kas tavo riteris, ginklanešį Martinai fon Bergštainai! – tyliai, bet rūsčiai pertraukiau savo seržantą.

Štai taip. Ir ką reikėjo daryti? Beje, o kur ji keliavo? Protingiau būtų buvę jai keliauti į Florenciją – ten Sandras, kol tarnauja Urbinui, ir nosies nedrįs kišti... Beje, kaip ir ją lydėti į jos dvarą – irgi jokio noro nebuvo. Dėl tos pačios priežasties – tarnauju pontifikui ir lysti į Florencijos valdas, būtų buvę mažų mažiausiai neprotinga, netgi kvaila. O gal į viską nusispjaut? Grįžti ir išpirkti savo baroniją? Dabar pinigų per akis. Bet tai reiškė dezertyravimą...

Net nupurtė nuo tokios minties. Bet su tokiu lobiu ir į Raveną grįžti negaliu. Išlys yla iš maišo... Dievaž – išlys! Fantazija nupiešė auksinėmis monetomis besišvaistančius knechtus... ginklanešį apsirengusį kaip turtingą povą... Turi jis tam silpnybę – mėgsta ryškiai atrodyti... Ir kils nereikalingų klausimų...

- Kaip Dievą myliu - išlys! – pritardamas savo mintims sumurmėjau. Net persižegnojau ir pagavau mano pikto suniurzgėjimo ir persižegnojimo išsigandusios Arijanos žvilgsnį. Matyt pamanė, jog tai ženklas, kuris nieko gero nelemia...

O merga daili. Sunku atitraukti žvilgsnį nuo jos bruožų, gracijos, akių. Net kažkaip nejauku. Brrr...

Įklimpau...

 19.

Tik viena savaitė – ir visas gyvenimas aukštyn kojom. Vėl. Eilinį kartą. Na, bet tokia jau klajojančio riterio – samdinio dalia. Viešpats keliai nežinomi, kaip mėgsta iš savo sakyklų porinti pamokslininkai...

- Mes keliausim pasiimti savo žirgų, paliktos mantos į Bolonijos pusę, o po to į Florenciją ir pakeliui palydėsime jus, gerbiamoji, į jūsų dvarą. Santuokos teisėtumo, koks jis bebūtų, aš negaliu vertinti. Jei ten rasime Sandrą di Pekorą, jis nedrįs jūsų skriausti mano akivaizdoje. Prižadu. O jei jo nėra, gyvensite kaip gyvenote ir iki jis pasirodys turėsite sugalvoti kaip pasirūpinti savo tėvonija ir saugumu. Pasirūpinti globėjais, galų gale. Deja, bet tik taip, ir ne kitaip...

Štai toks buvo mano verdiktas. Mintis gi – paprasta: Florencija ne tik bankininkų miestas, bet ir tvirtai stovintis ant kojų Italijos žemės lopas. Tad ten bus kur priglausti savo pinigus, gal net iš to turėti naudos, o po to grįžti į Raveną. Na, o pakeliui, atleisti nuo tarnybos Hansą ir Albertą su jų lobio dalimi. Albertas visada svajojo apsigyventi šalia giminių Niurnberge, o Hansas susiras sau dvarą. O gal ir kitaip jie iššvaistys savo netikėtus turtus. Lengvas uždarbis, lengvai ir pabėga. Jau ne mano reikalas – į Raveną geriau jų jau nebesivesti. Žodžiu, turėjau likti tik su Martinu. Šis griežtai atsisakė mane palikti. Bent jau kol kas.

Tačiau žmogus planuoja, o kipšas kvatoja...

Ne viskas šioje žemėje priklauso nuo mūsų planų...

Kelyje į Boloniją, kuriuo buvo galima pasiekti traktą į Florenciją, mus pasitiko grumtinių triukšmas. Tiesą pasakius, dar gerokai prieš jį išgirstant reikėjo sunerimti – daugiau ar mažiau  judrus kelias staiga ištuštėjo. Reikėjo stabtelti, pasiųsti Hansą pasižvalgyti, bet to nepadariau. Nors kažin ar jis ką nors būtų spėjęs iššniukštinėti, nes riksmai ir ginklų žvangėjimai mus pasitiko netikėtai: buvo tylu-ramu ir, staiga, iš už kalvos pasigirdo riksmai, šauksmai ir net du, vienas kitą sekantys šūviai...

Matyti kas vyksta trukdė kalvos, per kurią vedė kelias, ketera.

Saladas nuo mano balno žaibiškai atsidūrė man ant galvos, o skydas ir bastardas rankose. Net trumpo įsakymo nereikėjo – mano patyrę vyrai sureagavo lygiai taip pat akimirksniu: Martinas – kaip aš, o mano knechtų rankose be didelės gaišaties pasirodė užtaisyti trumpi raitelių arbaletai.

Ir dar po kelių akimirkų, kai mūsų arklių kanopų kaukšėjimas nutilo ant keteros, nuo kalvos viršūnės sužiurome į nedidelėje lomoje vykstančią tragediją.

Apačioje, tarsi nepasidaliję kelio, vienas kitą skerdė dvi grupuotės.

- Frankai! – garsiai ištarė kažkuris iš mano vyrų.

Sukeltose dulkėse buvo galima įžiūrėti kaip didesnė dauguma purvino mėlynumo apsiaustais ant dėvinčių vyrų sėkmingai link krūmynų spaudė saujelę besipriešinančių vyrų. Iš visko sprendžiant, tai buvo popiežiaus arba jo sąjungininkų, kaip pavyzdžiui Urbino kunigaikštystės – kariai. Kai kurie iš jų vilkėjo arba laikė skydus su geltonomis ir purvino raudonumo spalvomis.

Galim buvo spėti, kad užpuolimas buvo netikėtas. Keltas pašautų ir sužeistų arklių ir žmonių jau gulėjo ant kelio. Bet užpultieji spėjo nušokti nuo arklių ir organizuoti šiokią tokią gynybą dangstantis skydais – pėstininkų pavezomis. Skirtingai nuo jų, kad ir skysta, bet gausesnė frankų linija juos jau sėkmingai stūmė link krūmynais apaugusios šalikelės griovos. Be viso to, frankų užnugaryje stovėjo porelė šaulių, kurie spėriai pertaisinėjo arkebūzas ir buvo galima greitu laiku laukti naujos salvės, kuri ko gero suardys besiginančiųjų gynybą.

Frankų būriui vadovavo jų užnugaryje ant arklių sėdintis sunkiai ginkluotas riteris arba žandaras ir, matomai, jo ginklanešys-seržantas. Kova akivaizdžiai buvo nulemta ir baigsis, kai tik iššaus arkebūzieriai, jei, žinoma, jie ne kreivarankiai ir sugebės savo šūviais bent akimirkai suardyti gynybą. Ir tuo buvo galima neabejoti – atstumas visiškai menkas – reikia būti visišku nevykėliu, kad nepataikytum.

Ar galima buvo likti nuošalyje? Tikriausiai taip, jei esate landsknechtas, plėšikas ar koks prakeleivis... Apsisukti ir nežiūrint to, kad jau esate pastebėtas - greit paraginus arklius ir dingti (frankų seržantas jau ranka mojo link mūsų)...

- Arijana, su nešuliniais arkliais! Martinai, išversk! Hansai, Albertai! Jūsų šauliai!

Vos nutilus Martinui, kaukštelėjau nuleisdamas antveidį ir paraginau savo žirgą, kuris išgirdęs kovos triukšmą, jau senai nerimastingai trypčiojo priekinėmis kojomis...

Atstumo beveik nebuvo – įsibėgėti nebuvo nei laiko nei prasmės – gal tik šimtas ar pusantro žingsnių nuožulniu šlaitu nuo kalvos...

Neturiu jokio supratimo ką tokio idiotiško įsakė frankų raitelis, bet tai, kad arkebūzieriai pasisuko į mūsų pusę ir paskubomis pabandė šauti... tiksliau – nedarniai iššovė – nieko bukiau būti negalėjo. Tai dar nebuvo ilgavamzdės ispaniškos muškietos, kurias šie pradėjo naudoti tik gerokai po daugelio metų, o buvo tik trumpos pėstininkų dagtinės arkebūzos: atstumas joms vis dar buvo per didelis, o šratų ar skaldos, ar kuom jos ten buvo užtaisytos - sklaida per didelė: tad net arklio odos nesugebėjo pramušti (o gal užtaisas buvo per silpnas ar tas jų tepalinis parakas nekoks). Galiu lažintis, jog beveik kartu su driokstelėjimu tik pajutau silpną trinktelėjimą į skydą ir šalmą, ir tiek (vėliau įbrėžimus radau). Viskas gal būtų buvę kitaip, jei jie būtų nepaskubėję, jei jiems būtų užtekę ištvermės ir jie mus būtų prisileidę arčiau ir iššovę per dvidešimtį, dešimtį ar dar mažiau žingsnių... tad... taip sakant... Bet kas tai yra ant tavęs lekiantis šarvuotas raitelis, ant pusėtinai, nors ir beveik tik dėl grožio šarvuoto žirgo – reikia žinoti... reikia tą būti patyrusiam. Net kartais patyrusiems kariams  nervai neišlaiko...

(a.p.: taip teigdamas riteris Karlas iš esmės buvo teisus. To meto arkebūzos buvo pakankamai trumpos, didelis kalibras, neretai užtaisomos net ne šoviniu, o šratais ar šiaip netgi skalda. Kiek anksčiau net šovinio nebūdavo, nes jų triukšmas ir taip puikiai išgąsdindavo arklius (pagrinde XV a.). Užtaisytos pilnu užtaisu, geros kokybės paraku ir ilgesniu vamzdžiu buvo efektingos iki 30 metrų, geresnės iki 50 metrų. Su jomis dar puikiai  konkuravo net vidutiniai arbaletai. Bet nežiūrint to, buvo puikus ginklas. Pavyzdžiui, Didysis Kapitonas (Gonzalo Fernández de Córdoba (1453 – 1515) jų privalumus puikiai išnaudojo, tapo jų jau modernaus taktinio panaudojimo „tėvu“ (pavyzdžiui Čerinjolos mūšis – 1503 m. Galima pažiūrėti „Skaistykloje žolė neželia“). Vėliau atsiradusios muškietos, kurias efektingai panaudojo ispanai (pavyzdžiui per Pavijos mūšį 1525 m.) buvo gerokai taiklesnės ir nors mažesnio kalibro, užtaisomos tik kulka, buvo efektingos jau  net iki 70 ir daugiau metrų. Kita vertus, jau po metų nuo šių įvykių pasakojimo, panašiomis aplinkybėmis žuvo garsusis Frankų karalystės karvedys riteris Gastonas de Fua (Gaston de Foix, duc de Nemours (1489 – 1512), kuris vadovavo prancūzų kontingentui Italijoje – Ravenos mūšyje (1512 m.). Jis su mažu žandarų būriu atakavo gausesnes atsitraukiančiųjų pajėgas ir arkebūzieriaus šūvio momentu jo arklys suklupo, o tuo metu jau legenda tapęs generolas žuvo. Prie to paties galima pasakyti, jog nors prancūzai šį mūšį laimėjo beveik sutriuškindami popiežiaus ir ispanų bei jų sąjungininkų pajėgas, prancūzai patyrė milžiniškus nuostolius, jų kariauna buvo demoralizuota. O įdomumas ar ironija dar ir tame, kad Ferdinandas Aragonietis (faktinis suvienytos Ispanijos karalius po Izabelės iš Kastilijos mirties) buvo vedęs Gastono seserį ir tokiu būdu, per ją, po jos brolio mirties, paveldėjo pretenzijas į Navaros karalystę ir pritariant popiežiui, tuo pasinaudojęs, sėkmingai į ją  įsiveržė (1512-13 m.) ir visiems laikams Navara liko Ispanijos sudėtyje (o galėjo atitekti ir Prancūzijai arba likti savarankiška – buvo du pasipriešinimai 1516 m ir 1521 m., iš kurių pastarasis buvo beveik pavykęs)

Mūsų arkliai jau senai buvo pripratinti prie šūvių, tad net ausimis nesukirpčiojo ir nepasibaidė.

Per siaurą salado antveidžio plyšį išvydau tik tumulą melsvai pilkų dūmų, kurie pridengė mūsų priešus...

Visas aplinkinis pasaulis ištirpo...

Šuoliai į nežinią, į būsimą susirėmimą...

Kaip visuomet – visos pašalinės mintys nugarma prarajon – tik žirgas, ginklas ir priešas...

Priešas, kuris sušmėžavo dūmuose ir pabandė paimdamas pagreitį kontratakuoti. Bet tam jis buvo dar nepasiruošęs... Jis per dūmų užsklandą mus taip pat ne kažin kaip matė, negalėjo įvertinti atstumo, be to sėdėjo ant laibesnio ir žemesnio, beveik nepridengto jokiais šarvais arklio...

...ir iš už dūmų į mane išrūko kaip pasimetęs kipšas iš bažnyčios...

Žirgai vos nesusidūrė – kalavijo smūgis per maniškį skydą nupurtė ranką, koja beveik palietė priešininko koją-klubus... ir atsakomasis mano smūgis kalaviju kažkur per priešininko korpusą iš mano rankų išplėšė kalaviją, o aš, iš inercijos, net nebandydamas stabdyti žirgo, visu greičiu rėžiausi į frankų pėstininkų nugaras. Trys ilgakotėmis ietimis ginkluoti pėstininkai buvo nušluoti ir ištaškyti tarsi kėgliai – vos nesirėžiau į apgultųjų skydus ir ietis... Laimei, jie sureagavo laiku. Jie matomai buvo patyrę kariai – jų gynybinė vora prasiskyrė ir mane praleido link brūzgynų, kur mano žirgas, matydamas kliūtį, bet jau spėjęs sulėtėti, žvengdamas pasistojo piestu... Laimei, sunkiai šarvuotam raiteliui skirtas aukštas balnas ir į aukštą balno gugą įsikabinta laisva jau be kalavijo dešinė ranka man padėjo išsilaikyti balne...

Už nugaros pasigirdo pergalingas baubimas...

Ką tik buvę apgultieji ir faktiškai jau pasmerktieji puolė staiga praskydusius priešus visu nartumu...

Kol apgręžiau arklį, kol sugrabaliojau vienarankį kalaviją, kol susiorientavau, kovos laukas jau buvo visiškai pasikeitęs – dalis frankų bėgo link už posūkio stovinčių savo vežimų, o juos, ūbaudami kaip kokie turkų klajokliai saracėnai, persekiojo maniškiai raiteliai - Martinas, Albertas ir Hansas... Ką tik buvę apgultieji gainiojosi ir skerdė savo užpuolikus ir tik gal penkių frankų grupelė bandė darniai atsitraukti, bandė gintis nuo panašiai tiek pat juos spaudžiančių priešininkų...

Spustelėjau pentinais ir rėkdamas pasileidau į jų tirštumą...

Mačiau, kaip žirgas savo krūtinšarviu parbloškė kiek šonu stovėjusį ir besiginantį nuo spaudimo priešą, o mano kalavijas trinktelėjo per gretimo kario šalmą...

Mosikuodamas kalaviju, dengdamasis arba bandydamas priešą pasiekti skydu, pradėjau sukti savo žirgą ratu...

Viskas – kova baigta... Trumpa ir paprasta...

Mūsų darbas baigtas...

Jau likusios kirstynės ir priešo persekiojimas ne mano ir ne mano vyrų reikalas.

Sutramdęs žirgą apsidairiau. Be žmonių, slėnyje blaškėsi ir du pabalnoti frankų arkliai. Aišku, kad akis pirmiausiai nukrypo į buvusius priešininkus: manasis priešininkas – frankų būrio vadas nejudėdamas gulėjo. Mažų mažiausiai apsvaigęs – nors kažin – jo šarvai matėsi, kad perkirsti įstrižai nuo peties iki pilvo... Kitas raitelis lygtais bandė rangytis, bet prie jo prišoko kažkuris iš karių ir trumpu durklo dūriu į kaklą, tarp šalmo ir peties, pasiuntė jį į Anapus (kažin ar į rojų)...

Šauliai, išmetę savo arkebūzas, su styrančiomis strėlėmis gulėjo pasliki visiškų negyvėlių pozose... Vieno iš jų dabar ko gero nepažintų ir jo motina – strėlė buvo pervėrusi vidurinę veido dalį ir vietoje veido tebuvo tik kraujo ir kažkokios nežmoniškos kaukės klanas...

Paraginau arklį link frankų vado... Prisiartinęs supratau, jog su juo iš ties viskas baigta... Ne be reikalo pajutau, jog nuo kalavijo smūgio mano ranka beveik nutirpo: – kalavijo ašmenys prakirto franko goržetą (a.p.: kaklo apsaugą) - lengvai šarvuotas priešininkas tiesiog per žemai laikė skydą, tad jam nepasisekė... Bet, deja, nepasisekė ir mano „bastardui“ – jis buvo lūžęs... Voliojosi kiek nuošaliau ištryptoje ir krauju nudažytoje žolėje...

 20.

 - Dėkoju, garbusis riteri Karlai, - vos suprantama laužyta bavarų šnekta ištarė ir pagarbiai dėkodamas linktelėjo senas ūsuočius. – Jūs šiandien išgelbėjot mūsų užpakalius...

Ar galite įsivaizduoti mano nuostabą, kai paaiškėjo, jog čia tie patys Urbino kariai, su kuriais prieš kelias dienas buvome susitikę tavernoje prie didžiojo trakto? Tie patys, kurių vadas Sandras di Pekora. Na, ne tai, kad jau labai-labai nustebau, bet mintyse vis tiek nusistebėjau.

Atsainiai gūžtelėjau pečiais:

- Krikščioniška pareiga, seržante. Frankų ir Florencijos pajėgos ne taip toli. Jei kas paspruko, gali sugrįžti. Nėra laiko gaišti.

- Žinoma, kad pabėgo, - skėstelėjo rankom senasis karys ir perbraukė pirštu savo ūsą. – Mūsų arkliai išsiblaškė, kol juos dabar po krūmynus sugaudysim...

- Ką gi, tai jau jūsų rūpestis. Mes susirenkam mūsų nukautųjų trofėjus. Į vežimą ir kitką nepretenduojam. Manau taip bus teisinga?

- Žinoma, mesere, - linktelėjo senis, o jo akys godžiai sublizgo.

Savaime suprantama, kad buvo galima pretenduoti ir į daugiau, bet, o kam? Gaišti čia?

- Martinai, girdėjai? – pasukau galvą į savo ginklanešį. – Ramiau-ramiau, - jau pridūriau savo žirgui, kuris gana stipriai bakstelėjo man į petį ir lyg nepatenkintas, kad viskas taip greit užsibaigė, šnarpštelėjo.

- O kur jūsų vadas? Kaip jį ten... Sandras?

- Sandras, mylista, di Pekora, - linktelėjo senis, kažką riktelėjo skubia žingine praeinančiam kariui ir mostelėjo link už kokių dvidešimties žingsnių stūksančio vienišo apsamanojusio pakelės riedulio, kur aplink į akmenį atremtą ir kraujais apsipylusį vyrą stripinėjo porelė jau greta ginklus ir šalmus nusimetusių karių. – Sužeistas. Be sąmonės. Ne šiaudinis, tikiuosi išgyvens.

Kažkodėl seno ūsuočiaus žodžiuose nepajutau jokio tokio apgailestavimo. Nors... Senas karys – matyt ne vieną bendražygį palaidojęs – surambėjęs...

Pritariamai linktelėjau, ir rodydamas, kad kalba baigta, apsisukęs nusiėmiau pirštinę ir pakišęs ranką po žirgo snukio apsauga pakasiau jam snukį, o tas „gyvulys“, rodydamas pasitenkinimą, vos negrybštelėjo dantimis man už peties. Vis tik eržilas, vienok... Nors ir gerai mokintas, bet viršenybę jam demonstruoti reikėjo nuolat...

Taip, mantos pagausėjo, bet ir porelė net labai neblogų ir pagal vietines realijas visai puikiai ekipuotų arklių prisidėjo. Bet reikėjo kuo greičiau nešdintis iš čia: vis tik buvo galima pagauti skersakiuojančius „sąjungininkus“ – dėkingumas dėkingumu, o godumas pakankami stipri yda ir atsiduoti šiai nuodėmei linkę daugelis ginkluotų prasčiokų. Nors ką ten prasčiokų?! Nobiliai, kaip čia vadina kilminguosius – ne mažiau godūs, tik šią nuodėmę slepia įmantriau... Na štai, vos ne pamokslauti pradėjau.

Nors ir kaip skubėjom, bet dar kurį laiką teko užtrukti.

Jau buvom pasiruošę palikti šiuos „naujus pažįstamuosius“ ir aš beveik jau dėjau koją į balnakilpę, kai iš už nugaros priturseno senasis seržantas ir riktelėjo:

- Luktelėkit mylista, mesere!

- Ko dar? – nuleidęs koją ant žemės, nepatenkintas sutrukdymu, susiraukęs pasisukau į ūsuočių. Nors mano surauktos kaktos iš po grandijinio gobtuvo ko gero nesimatė.

- Mūsų vadas, Sandras di Pekora atsipeikėjo. Prašo porai žodžių.

- Pasakykit, kad man užteks ir jūsiškės padėkos. Jis man nieko neskolingas. Aš jam nieko neskolingas. O dabar atleiskit, ir taip užgaišau.

- Mesere! Ne dėl padėkos, mesere, - paskutiniai jo žodžiai kiek suvirpėjo, o akys nejučiom kryptelėjo link jau ant arklio sėdinčios ir į apsiaustą susisukusios, gobtuvą ant veido nuleidusios Arijanos. – Tai garbės ir gyvybės klausimas. Jūsų garbės ir mano vado garbės. Patikėkit. Taip bus geriau.

Numečiau pavadį Martinui ir susierzinęs, patraukiau link sužeistojo, o senasis seržantas sekdamas paskui vis dar bandė kažką aiškinti:

- ...patikėkit senu kariu, mylista, geriau jau viską išspręsti čia ir dabar, nes kuo toliau, tuo bus nelabai... ėėė...

Nesiklausiau aš jo balmatavimo. Du plius du ir pats sudėti moku. O iš seno ūsuočiaus niekšybės nelaukiau. Iš jo elgesio buvo galima suprasti, kad nors dėl kažkokių priežasčių ir paklūsta savo vadui, bet toli gražu ne be išlygų, kažkas tarp jų yra. Nėra vienybės jų elgesyje. Atsigavęs Sandras puikiausiai galėjo įsakyti mus užpulti. Bet to nepadarė. Aiškus autoriteto trūkumo požymis. Jau žinodamas Arijanos istoriją, galėjau numanyti, jog visi šie kariai tarnavo Urbino kunigaikščio kapitonui, o ne Sandrui. Ne jis jiems atlyginimą mokėjo. Tad ir sekti paskui jį, lieti kraują ar turėti nemalonumų dėl jo asmeninių ambicijų, o ne savo tikrojo vado ir kažkokios tai ten užduoties – neturėjo jokio noro. Bent jau dauguma. Nors ir mažuma, kartais pridirbti gali...

- Jūs mane gaišinate, Sandrai, - sustojau priešais sužeistąjį. – Klausau jūsų.

Šalia manęs stovėjo ūsuočius, o gretimai Sandro buvę du vyrukai, laikydami rankas ant ginklų, atsitraukė per žingsnį. Mus gaubianti atmosfera, turėčiau pasakyti - buvo ne kokia – apniukusi ir juoda, tarsi prieš liūtį kauptųsi žaibų ir pragariško lietaus kupini debesys.

- Jūs, mesere, melagis, jūsų žiniai.

- Jūs karščiuojate, gerbiamasis. Tai pavojinga, - akies krašteliu pamačiau, kaip Martinas jau sėdėdamas ant savo irgi lengvai šarvuoto raunciaus (arklio), laikydamas viena ranka už pavadžio manąjį žirgą, priartėjo, o paskui jį, kiek nuošaliau, jau balnuose sėdėjo manieji knechtai – galėjau lažintis, kad jų arbaletai užtaisyti. Pasukęs galvą į ūsuotąjį seržantą ištariau: – Kuo greičiau reikia surasti chirurgą. Kitaip neteksite savo vado.

- Aš nekarščiuoju, mesere, o konstatuoju. Tavernoje teigėte, jog nepažįstate mano moters, o ji čia, su jumis, - sunkiai alsuodamas pro dantis iškošė Sandras ir susiraukė nuo skausmo. – Ji mano žmona.

- Aš šią moterį, kuriai prižadėjau savo globą ir saugią palydą, sutikau jau po pokalbio su jumis. Bet neprivalau jums nieko aiškintis. Jai niekas negresia. Galite būti ramus.

- Ji turi likti su  manimi... – iškošė Sandras ir sunkiai dusliai užsikosėjo.

Buvo neįprasta kalbėti taip stovint, iš aukšto su ant žemės sėdinčiu sužeistu kariu. Savaime žmogus jauteisi daug kartų pranašesniu, o ir dirglumas dar pridėjo ir savo:

- Ne, ji pageidauja vykti su manimi. Nepergyvenkit, monos Arijanos garbei niekas negresia, prisiekiu Šventojo Kapo riterio vardu, - trinktelėjau šarvuotu kumščiu sau į krūtinę ir jau norėjau apsisukti ir keliauti sau, bet sunkus Sandro balsas dar mane pristabdė.

- Noriu išgirsti ir ją...

Mintyse net šyptelėjau, bet tik linktelėjęs šūktelėjau Martinui, kad pakviestų jau raitą Arijaną.

Pasisukdamas mačiau, kaip ūsuočius paslėpdamas kandžią šypseną nusuko galvą. Beje, matyt, kaip ir kiti šalia esantys kariai. Kažkodėl manau, jog čia esantiems kariams Arijanos atsakymas buvo ir taip aiškus – ypač, kai jie to farso, vadinamo „santuoka“ - patys artimiausi liudytojai. O ir po dar neišblėsusio netikėto išsigelbėjimo jų visiškas nenoras kibti į atlapus riteriui ir jo sėbrams, nuoginti kalavijus dėl nežinia ko, dėl kažkokių jų laikino vado užgaidų, buvo visiškai suprantamas. Netgi dar daugiau - jei būtų daugiau laiko, matyt jie dar ir lažybas trinktelėtų, su kuo pasiliks Arijana.

Ir atsakymas neleido nusivilti:

- Likite sveikas, Sandrai. Dievo akivaizdoje aš laisva.

- Tu... mano... – perbalęs Sandras sunkiai įkvėpė, užsikosėjo ir vėl susiraukę įkvėpė: - tu mano žmona. Turi likti su manimi.

- Viešpats akivaizdoje aš laisva, Sandrai, - taip ir nenulipusi nuo arklio, iš aukšto, pritariant sušnarpštusiam arkliokui, ištarė Arijana. – Mirtinai išgąsdinto kunigo sakramentas neturi jokios galios. O ir konsumacijos nebuvo. Lik sveikas, Sandrai, - Arijana truktelėjo pavadžius, privertė kelis žingsnius arklį atsitraukti atbulomis ir jį apgręžusi lėtai pasišalino link manųjų knechtų.

(a.p.: šiuo atveju konsumacija, nuo lot. „consummation“ — užbaigimas. Nors plačiai priimta nuostata, kad konsumacija tai skaistybės įrodymo liudijimas, tačiau iš ties Vakarų Europos viduramžiais tai dažnas ir būtinas ritualas, kadangi santuoka be konsumacijos liudijimo nebuvo laikoma tikra arba buvo laikoma fiktyvia. Neretai prie pirmos nakties guolio stovėdavo liudytojai. Šį paprotį palaikė ir bažnyčia. Kaip pavyzdžiui, jei, dėl politinių, turtinių ar kitų priežasčių buvo sutuokiami nepilnamečiai, santuokos konsumaciją buvo galima atidėti iki pilnametystės ar subrendimo. Tuo atveju, jei konsumacija vis tik neįvykdavo arba nebuvo ją patvirtinančių liudytojų, tai ir bažnytinę santuoką bažnyčia galėjo anuliuoti be jokių pasekmių — buvo laikoma, jog santuokos nebuvo)

- Likite sveikas, Sandrai. Jums kuo skubiau reikia gydytojo.

- Taip... Per kitą susitikimą kalbės ginklai.

- Mane nesunku rasti. Žinote kur... – linktelėjau. – O po to arba ši moteris liks našle, arba jums teks sunkiai įrodinėti jūsų santuokos teisėtumą...

Bet buvo panašu, kad Sandras jau mano paskutinių žodžių neišgirdo – jis prarado sąmonę.

- Būkit malonus, gerbiamasis, - pasisukau į ūsuočių. – Perduokit mano žodžius, kai Sandras di Pekora atsigaus. Kai pasveiks ir sugebės laikyti rankose kalaviją, gali mane susirasti. O dabar mane tarnyba mūsų šventajam Tėvui šaukia.

- Tarnyba ir mus šaukia, mesere. Būtinai perduosiu, mesere, - linktelėjo ūsuočius. – Nors „sudiev“ ir nelinkėsiu.

Įdomu, ką galėjo reikšti jo paslėpta šypsena, kai jis atsaliutavo nuo diržo nusisegta gertuve, o po to įsakmiu balsu pradėjo vaikyti savo vyrus? Nors nesvarbu. Ko gero nieko ypatingo – senų kareivų mintys pakankamai gerai nuspėjamos...

 21.

 - Kvietėte, mesere? – prasivėrus gailiai cypčiojančioms durims, tarpduryje pasirodė pasitempęs karys. Dar pakankamai jaunas, trisdešimties nesiekiantys vyrukas su į viršų užšukuotais tamsiais viršugalvio plaukais. Palei ausis ir pakaušį plaukai beveik išskusti, kaip ir dailus pusapvalis smakras.

Vyrukas tikriausiai vien savo „nulaižyta“ išvaizda galėjo daužyti širdingų damų širdis, ir ko gero tuo naudojosi, bet, kartu, šiek tiek laužta tiesi nosis ir senas dailiai užgijęs randas, kertantis nosį ir dalį skruosto bei kažkokie pabrinkę, sunkiai apibūdinami veido bruožai liudijo apie jo gašlumą ir gal gi net plevėsiškumą. Jei nedėvėtų lengvos žiedmarškinės ir livrėjos, nebūtų prisegtas kalavijas ir durklas, pirmą kartą jį matantis žmogus galėtų pamanyti, jog vyrukas iš pirklių luomo arba koks dailus sukčius-pašlemėkas, dykos naudos beieškantis. Kita vertus, jei jį aprengti kaip nobilį, tai ir iš mažakilmių didikų neišsiskirtų. Tačiau Kozimas nebuvo nei vienas iš jų. Kada gimė – nežinojo, kaip nežinojo ir kas jo tėvai. Jis tiesiog užaugo samdinių gurguolėse – pulko vaikas... Jam pasisekė – gamta ar Viešpats guvaus protelio nepagailėjo, tad ilgainiui, likimo mėtomas ir vėtomas prisišliejo ir jau keletą metų sėkmingai tarnavo Urbinui. Vienintelė dėmė jo tarnyboje - tai fiasko kalnų perėjoje, kurioje jis vienintelis išliko gyvas, ir jo garanto Sandro di Pekoro nesėkminga ekspedicija beieškant dingusios Alidozio vilkstinės.

- Kozimai, ar prisimeni savo priesaiką? „Iki paskutinio kraujo lašo“? – Sandras atsistojo nuo nutrintu kailiu užtiestos skrynios.

- Taip, mesere, - linktelėjo karys. – Aišku, kad prisimenu.

- Patikrink ar koridoriuje nėra „ausų“ ir labai gerai uždaryk duris.

Senos durys cypiančiai nepatenkintos užsidarė ir į savo vietą atsistoti net nelabai norėjo, tad Kozimas atsisverdėjęs trinktelėjo pečiu, kad jos gailiai subildėjusios įšoktų į staktą. Koks nors vaikigalis ar moterėlė šio kambarėlio durų net neatidarytų.

- Eikš arčiau, nenusiteikęs rėkauti. Ir atsipalaiduok. Sėsk, - Sandras mostelėjo į šalia skrynios stovinčią taburetę (a.p.: pranc. „tabouret“ – kieta kėdutė be ranktūrių ir atlošo, dažniai žemesnė už įprastą kėdę).

Sulaukęs, kol Kozimas baigs barškėti savo ginklais, matydamas kario pastangas sėdėti ant jo ūgiui per žemos kėdutės ir laikytis tiesiai, sunėręs rankas ant krūtinės Sandras ironiškai šyptelėjo.

- Atėjo laikas priesaikai, Kozimai, - Sandras atsišliejo į sieną.

Stovint ir iš aukšto žiūrint į savo pavaldinį, nutaisius atitinką mimiką žodžiai atrodė svaresni ir įtaigesni. Nors, bendrai paėmus, tas ne pagal savo metus gyvenimo matęs išpera Kozimas jokios baimės nerodė. Taip, buvo tiesiog įsikūnijęs „dėmesys“ - taip, stengėsi atrodyti šauniai - bet įžūliose akyse ir kiek nuovargį išduodančiame žvilgsnyje - jokios baimės.

„Tai, ko ir reikia“ – pats sau mintyse linktelėjo Sandras ir tęsė:

- Paimk nuo skrynios tūbą.

Kozimas ištiesęs ranką pakėlė medinę cilindro formos raštų ritiniams skirtą tūbą, o jo žvilgsnis užsilaikė ant nedidelio šikšninio šalia tūbos gulėjusio kapšo - tokiuose paprastai laikomi pinigai.

- O dabar klausykis atidžiai. Tau teks pabūti pasiuntiniu. Ar aišku?

- Kažkam nunešti pranešimą? – Kozimas rankose pavartė gerokai patrintą paprastutį ritinių dėklą.

- Galim ir taip sakyti, - linktelėjo Sandras. – Tam, tedėsko nobiliui kavalieriui Karlui Albrechtui fon Schveigfalui (a.p.: it. „tedesco“ – vokietis). Su kapitonu viskas suderinta.

- Dėl dvikovos? – labai greitai susiorientavo karys. Jis buvo vienas iš tų, kuris stovėjo šalia sužeistojo bejėgio Sandro ir girdėjo visą jų pokalbį. Jo supratimu, keistas buvo tas pokalbis. Kaip ir visas žygis, kuriam vadovavo Sandras. Kozimo galva, kunigaikščio ir kapitono organizuotas žygis buvo atliktas visiškai atmestinai, tarsi Sandras juo pasinaudojo tik kaip priedanga savo pačio tikslams. Gal taip, o gal ir ne, bet kas jis toks – Kozimas? Kas jis toks, kad svarstytų kilmingųjų žaidimus? Pinigus moka? Moka. Toliau ne jo reikalas. Juolab, kad Sandrui skolingas ir už „šiltą“ tarnybą, ir už išgelbėjimą nuo kunigaikščio rūstybės.

- Man patinka tavo įžvalgumas, - linktelėjo Sandras.

- Mačiau, kad jūs jau puikiai valdote ginklus... – prasižiojo Kozimas, bet Sandras jį nutraukė tęsdamas savo mintį.

– Tai oficialioji pusė, taip sakant.

Kozimas viena ranka prispaudęs tūbą prie šlaunies, visiškai nepatogiai sėdėdamas, žiūrėdamas iš apačios į viršų, kaip šunelis prie pietų stalo, linktelėjo galva.

- Bus ir neoficialus pavedimas, kaip suprantu?

- Taip. Ir jį atlikti gali tik žmogus, kuris moka laikyti liežuvį už dantų ir gyvena taikoje su surambėjusia sąžine. Ir kuriam rūpi jo kapšo svoris, be kita ko. 

- Manau, jūs radote tinkamą pasiuntinį, - išgirdus apie „kapšą“, Kozimo veidas net nušvito - karių tarpe Sandras garsėjo kaip žmogus, kuris už paslaugas moka atsidėkoti. Neišlaidus, bet ir nešykštus. Atsidėkos jei ne pinigais, tai kokia nors tarnybos lengvata.

- Manau nereikia priminti, kad už žodžio ir liežuvio nelaikymą atitinkamas atpildas pasieks net jei spruktum ir į Tartarą ar net į tą Kastilijos Naująjį Pasaulį? (a.p.: taip buvo vadinama Ispanijai priklausanti dabartinė Centrinė ir dalis pietinės Amerikos, Karibų jūros baseino salos)

- Nežinau, kas tas Tartaras ar Naujasis Kastilijos Pasaulis, mesere, - Kozimas suraukęs kaktą pasikasė paausį, - bet mintis aiški. Galite manimi pasitikėti.

- Tada klausykis atidžiai: vyksti į Raveną. Laišką įteiki asmeniškai tedėsko kavalieriui. Kuo daugiau bus liudininkų, tuo bus geriau. Atsakymo lauki pas tokį maestro Bozolą. Pats meistras ne kažin koks. Visiškas vidutiniokas. Tad daugiausia imasi tik neįmantrių remontų, trofėjų supirkimo, jų padailinimu, perdirbimu ir taip toliau. Bet ne apie tai. Tai nesvarbu. Apsistosi ten, kur jis nurodys. Ten ir lauksi atsakymo iš to riterio (paskutinieji žodžiai buvo ištarti su pilna ir gilia ironija)...

Kozimas, klausydamasis linkčiojo, o Sandrui nutilus nuryti seilę ir įkvėpti oro, pabandė išsižioti, bet taip nieko ir neištarė, nes Sandras paskubomis tęsė.

- Štai šis maestro, be visa ko, užsiima dar ir verbavimu. Visokių, visiems ir taip toliau. Supranti, ką turiu galvoje? Atsimeni, kaip atrodo tas riteris? Na, jei primiršai, įteikdamas laišką prisiminsi. Taigi, toliau sau sėdi Ravenoje kiek reikia. Kol neatvyksiu. Bet man atvykus, šis riteris neturi pasirodyti prie Teodoriko mauzoliejaus. Ar aišku?

- Khmmm. Ė... Ta prasme... – Kozimas dešinės rankos briauna tarsi brūkštelėjo sau per gerklę ir staigiu judesiu persižegnojo.

Sandras linktelėjo:

- Pageidautina, kad jis jau tupėtų pragare ar rojuje, tas ne taip svarbu, - Sandras staigiu judesiu išsitraukė durklą, lengvu laukinės katės judesiu ant smaigalio pakalbino pinigų kapšą už virvutės ir švystelėjęs kapšą ant Kozimo kelių, staiga kilstelėjo smaigalį prie jo gerklės. – Šito užteks tau kukliam pragyvenimui, avansui už paslaugas Bozolui ir keletui bravų, už manau suprantamas paslaugas. Kitą dalį apmokėsiu asmeniškai Bozolui atvykęs. Ką nusiderėsi, tas tavo, o jei darbas bus tinkamas, gausi beveik tokį patį. Asmeniškai. Duodu žodį... kaip duodu žodį, kad surasiu tave bet kur, jei bandysi prapulti... O aš veltui žodžiais nesišvaistau. Ar aišku?

Kozimas bandė linktelti, bet į adomo obuolį įsirėmęs smaigalys to padaryti neleido.

Sandras atitraukė savo ilgą durklą, nuleido ranką ir grėsmingai pakartojo:

- Ar aišku?

- Taip, mesere. Aiškių aiškiausiai! – Kozimui užduotis neatrodė sunki. Kad reikės liežuvį už dantų laikyti, tai savaime aišku – padarys ir užmirš, išbrauks iš sąmonės, o sąžinė... Kokia dar sąžinė dėl kažkokio tai svetimo kvailo riterio? Ir už tokį menkniekį tokia krūvelė skambančiųjų?

Gulinčio ant kelių kapšo svoris buvo gerai juntamas...

 22.

 Ranka ant grindų nubraukiau prastą sutrupėjusį balzganą antspaudą ir pasukiojęs ritinėlį, perdaviau jį Martinui, kad išverstų Arijanai. Per tuos porą mėnesių gerokai pasistūmėjau vietinėje toskanų šnekoje, bet ne tiek, kad laisvai galėčiau verstis laiškus, nors jie ir rašyti pusiau beraščių mano paties buvusių knechtų. Pagal nelygų ir beveik pieštą, o ne rašytą kreivą braižą galėjau spėti, jog rašė Albertas. Hansas vos sugebėjo raides sujungti į žodį (ir tai jau galėjo save vadinti šviesuoliu). Stebėtina, kad tiek daug prirašė – net visą lapą! Tiesa, mintys padrikos. Na, nieko keisto.

O laiško esmė buvo paprasta: monos Arijanos dvare  viskas gerai: taika ir santarvė, saulė šviečia skaisčiai. Ironizuoju, bet esmė tokia. Šiedu smarkuoliai, pagaliau likę be šeimininko, nuvykę su Arijanos – tikrosios šeimininkės įgaliojimu - išspardė užpakalį kažkokiam tijūnui ir Sandro statytiniui. Vienam iš arendatorių apskaldė įžūlias ilgas ausis, kaimyną su jo pretenzijom pastatė „į vietą“ ir dabar šis glotnesnis už aksominį šaliką, o atvykusius dėl plačiai nuaidėjusio šurmulio Florencijos teisėsaugininkus nuramino. Iš kunigo išgavo prisipažinimą, kaip ir vietinių šeimynykščių liudijimus dėl antpuolio, ir dabar šie dokumentai saugiai laukia savo valandos, kada šeimininkė atvyks į dvarą. Faktiškai Sandrui durys užtrenktos. Na, o po to, kaip ir buvo tartasi, Albertas išvyko į savo išsvajotąjį Niurnbergą, o Hansas, kuris turėjo polinkį į kaimišką gyvenimą, liko valdyti Arijanos ūkio. Bent jau, kol ji pati atvyks ir viską perims.

Ta prasme, kad po susidūrimo prie Florencijos sankryžos, pirminio plano, kuris ir taip man nelabai patiko, atsisakėme - į Florenciją mes nebevykome. Kitos dienos ryte, aptarę visą reikalą, nusprendėme, kad moteris, tuo metu be jokios paramos, iš esmės bejėgė, tad vyks su manimi ir Martinu į Raveną, o Hansas su Albertu jos vardu nuvyks į jos dvarą pasidairyti. Jei bus galimybė daryti tvarkos ir duoti žinią kada viskas nurims. O galimybė buvo – Sandras nebuvo palikęs jokios apsaugos. Kaip ir spėjau – kariai buvo ne jo vyrai – taip laisvai jais disponuoti jis negalėjo.

Puikūs vyrukai! Gaila jų netekti. Bet likimas toks. Naujieji samdyti trys knechtai jau nebebuvo tokie patikimi. Nors irgi vokiečiai: kažkokiu būdu atsilikę dar nuo imperatoriaus Maksimilijono I kariaunos ir užsilikę Ravenoje. Vyrai beveik tapę valkatomis ir niekur nepritapę samdiniai, kurie bandė mesti savo amatą, bet jiems tai nepavyko. Kol kas jokių jų atžvilgiu priekaištų neturėjau, bet mūsų jau nesiejo nei vaikystė, nei pergyventos klajonės. Kaip nebuvo ir pilno pasitikėjimo – vien tik laikas parodys, ko jie iš tikrųjų verti. Bet kitaip pasielgti nebuvo galima. Mano, kaip riterio įsipareigojimai turėti ne mažiau poros knechtų, ginklanešį ir valetą – pažą. Nori samdyk, nori iš tėvonijos šeimynykščius atsivesk. Tačiau net kapitono Peterio pulke tokių nebuvo: beveik visi raitieji knechtai samdyti. Na, o Hansas ir Albertas - buvę knechtai - dabar jau turčiai - valdė per didelius pinigus, kad lydėtų mane. Buvau giliai įsitikinęs, kad šie pinigų prilaikyti nebūtų sugebėję – ne iš to molio lipdyti.  O tarnų atsidavimas pagundoms neretai kuolu gerklėje šeimininkui užstringa. Geriau tegu seka paskui savo svajones. Nors dar kokią baroniją turėčiau tai ten juos išsiųsčiau, o dabar?.. O dabar turiu tarnauti popiežiui – priesaika kapitonui liepia. Tiesą pasakius, buvo apėmusi visai didelė pagunda į tarnybą negrįžti, bet tokiai nešlovei nebuvau pasiryžęs. Na ir staiga man pradingus, „išgaravus“, tiems kas ieškojo ar dar tebeieško tos perėjos „lobių“ kiltų nereikalingų klausimų, į kuriuos tikrai panorės gauti atsakymus – pernelyg didelė suma. Manau, kad mano medžioklė tikrai prasidėtų. Valdžios žmonės įtarūs, ambicingi, pagiežingi ir kerštingi. Kaip pavyzdžiui - Čizarė di Ventura ar dar koks nors kardinolo „paveldėtojas“ greit sudėtų du plius du – šuniškos jų nuojautos ir intrigų nugaląsti aštrūs protai, reikia tai pripažinti. Mano tuometine galva, bent jau pusę metų, po to, kai mus paliko Čizarė di Ventura, reikėjo tarnauti kaip tarnavau – taip bent jau bus ramiau. Juolab, kad iš tikrųjų nežinojau kur tuos pinigus leist, kur reikėtų dėtis ir ką apart karybos, kuriai buvau ruošiamas visą gyvenimą, dabar reikėtų veikti. Minčių buvo visokiausių, bet visos jos buvo kažkokios skystos. Pavyzdžiui, Vokietijos žemėse baronijos taip paprastai nenusipirksi – vienaip ar kitaip teks šlietis prie kokio fiursto (kunigaikščio), markgrafo ar dar kokio valdovo. Italijoje šia prasme, ypač laisvose respublikose paprasčiau ir daugiau galimybių, bet čia amžina suirutė, amžinos kovos su mažomis pertraukomis, o nuo minties užsiimti kuo nors vertelgišku, kaip, kad čia įprasta ir net gerbtina - purto. Stabiliau tik Neapolio valdose, bet ten irgi ne viskas taip paprasta, nors tvarka šiek tiek lengvabūdiškesnė, nei Vokietijos žemėse. Žodžiu... apmąstymuose. Ir laiko tam turėjau.

Kaip nebūtų keista, bet į Raveną ne aš vienas neskubėjau: grįžau gal tik diena vėliau už kitus kapitono Peterio vyrus. Prisistačiau kapitonui, atsiskaičiau už žygį, įteikiau dovanėlę iš frankų trofėjų, ir viskas. Iš kur pinigai, kuriuos staiga galiu laisva ranka leisti? Vėlgi - tie patys realizuoti frankų trofėjai. Vien porelė jų arklių – dailiai nuaugusių rauncių ko verti!!!

Žodžiu... kol Martinas balmatavo, nuvijęs nereikalingas mintis pasirėmiau rankomis smakrą ir kažkaip nejučiomis sužiurau į pro nedidelį langą krentančios šviesos apšviestą Arijanos veiduką. Nosis iš tiesų tokia arabiškai kuprota, bet ji jai priteikė nuostabaus šarmo, oda kiek tamsoka, bet lygi ir daili. Išraiškingi antakiai, didelės akys, kurias tarsi pjautuvo ašmenys rėmino plonyčiai prižiūrėti juodi antakiai... Ilgos blakstienos... ir tamsios ryškios akys... Ir lūpos... O, lūpos!!! Už vieną tokių lūpų bučinį, rodos, galėtum atiduoti pusę karalystės! Bet gal tik man taip atrodė? Visai gali būti. Na, pripažįstu - ši mergina ar moteris nėra kažkokia tai įsivaizduojama taisyklinga dievaitė ar šventoji gražuolė, kaip jas vaizduoja čionykštės Italijos tapytojai, bet nuostabi, su savo individualiu šarmu, plastika ir tyliu bet kažkokiu paslaptingai viliojančiu balsu... Bet štai Martinas - visai kitaip į ją žiūri. Panašu, kad jos kerai jo visiškai nejaudino. Bent jau man taip atrodė. O mane kiekvieną kartą karštis apima...

Arijana, pajutusi mano žvilgsnį pasuko galvą ir jaukiai lūpų kampučiais šyptelėjo, nors matėsi, kad jos dėmesys prikaustytas prie Martino slebizavojimo, o aš, kaip vaikėzas, šventvagiškai nulenkiau galvą ir mintyse atsidusęs ėmiausi tą dieną gauto antro ritinėlio. Tiksliau – vakar gauto, bet dėl vakarykščio budėjimo prie pontifiko apartamentų, kur man jis buvo įteiktas dailaus, bet randuoto vyruko – pasiuntinio, galėjau perskaityti tik šiandien. Įteiktas gana paslaptingai. Prisistatė, kad esąs iš Urbino kunigaikštystės, jog viskas surašytas laiške ir, kad, lauks atsakymo tame pačiame laiške įrašytu adresu...

Na ir pekla jo nematė...

Kažkoks nežinomas vaškinis antspaudas. Visiškai nieko nesakantis. Tiesiog neiškus simbolis rudo apvalaus antspaudo viduryje. Net visiškai nepanašus į Urbino herbą. Prasčiokiškas - pačio prasčioko ir susigalvotas. Širdyje įtariau nuo ko jis ir greitai tas įtarimas pasiteisino.

Be skurpulų perlaužiau tą niekingą antspaudą, nutraukiau ritinį apsukusius siūlus, išvyniojau laišką ir praleidęs visą tekstą, kurio vis tiek negalėjau perskaityti, nes jis buvo surašytas toskaniškai, pasižiūrėjau į parašą...

...“Sandro di Pekora“... Vardas išvedžiotas tarsi su pasigardžiavimu. Ilgas ir platus. „S“ panašus į gyvatę, o „di“ – „i“ - į durklą. Kaip jie čia tą durklą vadina? Tą platų, į kastuvą panašų šiaurinių Italijos kraštų dar vis kaldinamą kalaviją? Berods činkvedėja? Taip, činkvedėja...

(a.p.: „cinquedea“ – populiarus į ryklio dantį panašus išreikštos trikampės formos durklas ar net trumpas kalavijas. Buvo populiarus šiaurės Italijoje, kitur beveik nepaplito).

Martinui baigus versti pirmąjį laišką, maloniai išklausiau Arijanos padėkų. Jos veide akivaizdžiai švietė palengvėjimas. Tarsi tas Niurnbergo žaisliukas, kurį pavertus jis visada atsistoja linkčiojau, šypsojausi ir laužyta toskanų ištariau:

- Tai mano pareiga, mona. Tai niekis. Riterio žodis yra tvirtas, kaip uola. Galite manimi visada pasikliauti. Panašu, kad galėsite sugrįžti į gimtuosius kraštus, kaip jų šeimininkė. Tik dėl palydos kažką reikia sumąstyti.

Ačiū monai už kantrybę – išklausė be pertraukimų, o mane net prakaitas išpylė kol surezgiau tokį įmantrų sakinį!.

Bet širdyje nuliūdau – buvo aišku, kad iš mano gyvenimo šiai moteriai dingus, jis vėl nublanks. Tarsi saulė pasislėps už debesų. Galbūt dėl tokių savo žodžių ir paslėptų minčių norėjau matyti, jog ir Arijana nuliūdo: – ji tankiai sumirkčiojo, kažką žiojosi sakyti, bet nieko neatsakė, jos skaisčios lūpos tarsi pavirto į griežtą liniją. Vieną akimirką norėjau patikėti, kad ir jai išsiskyrimas taip pat nėra malonus, bet nuvijau šias, tuo momentu absurdiškomis palaikytas mintis ir ištiesiau Sandro raštą:

- Tik būkit maloni, perskaitykit. Nei aš, nei Martinas neįvaldę dar jūsų rašto...

- Žinoma, mesere, - Arijana perėmė raštą ir jį išskleidė. Pradžioje ji tyliai sau skaitydama tik krutino lūpas. Beskaitant jos antakiai susiraukė, akys nerimastingai nuliūdo. Giliai įkvėpusi atsiduso ir ištarė: - Sandras di Pekora. Jau sveikas ir drūtas. Jau puikiai valdo ginklus. Bus kitą mėnesį Ravenoje. Tikisi, jog jūs, gerbiamasis, išlaikėte žodį... ėėė... aaa... kaip čia pasakius? Kalba apie mane. Pažodžiui: „likau nepaliesta“...

Mano ir Martino veidai ištįso šypsenose. Pastarasis net sukrizeno.

- Kažkas juokingo?

- Ne, ne, mona, būkit maloni, tęskit, - surimtėjęs ištariau, o Martinui pagrasiau kumščiu.

- Taigi, ir jis, tokiu atveju maloniai dėkoja už rūpestį mane globojant ir siūlo mane jam maloniai grąžinti... - Arijana piktokai ir paniekinančiai šnarpštelėjo ir pridūrė, - tarsi aš būčiau kažkokia kėdė. Taip jis aišku nerašo, čia nuo manęs.

- Taip-taip, supratau, taigi?

- Priešingu atveju tikisi satisfakcijos kito mėnesio paskutinio savaitgalio šeštadienį (kadangi tą dieną nėra jokių šventų švenčių) miškelyje prie Teodoriko mauzoliejaus. Kaip į dvikovą iškviesta šalis renkasi kovą pėsčiomis. Lengvi šarvai, šalmas, durklai ir kalavijas kovotojo nuožiūra. Iki mirties. Jeigu bus liudininkų, kurie nori kautis kartu, prašo pranešti, nes jis ketina kautis vienas prieš vieną...

- Čia aš jį iškviečiau? – nustebęs net atsilošiau. – O-ba!

- Na, tada reikia iškviesti jį į dvikovą dėl ginčo, kas kvietė į dvikovą. Iki pirmo kraujo. Tada laimėtojas rinksis ginklus! – nusijuokė Martinas.

- Aha, juokdarį, tada jis vis tiek tą patį pasirinks. Velniop. Tebūnie taip. Kas nors ten dar parašyta?

- Ė... taip, - linktelėjo Arijana. – Parašyta. Atsakymą galite perduoti kažkokiam maestro Bozolui iš ginklakalių gatvės. Ten apsistojęs jo pasiuntinys, kuris nekantriai laukia atsakymo, - Arijana padėjo ritinėlį ant stalo.

- Labai panašu, kad laišką rašė ne tavernos raštininkas, o rūmų mokslinčius koks, - ištarė Martinas

(a.p.: galbūt reikia pažymėti, kad taverna miestuose buvo ne tik sambūrio ar gėrimo ir valgymo vieta, bet ir susibūrimo vieta, kur buvo galima (už užmokestį, be abejo) padiktuoti sutartis, laiškus-raštus ir gauti kitas rašto paslaugas. Ta prasme, jog raštingumas buvo gana žemas ir žemesniems sluoksniams/luomams „tavernos“ raštininkas galėjo teikti tokią paslaugą už mažesnę kainą, nei specializuotas ir oficialus, ir t.t.)

Gūžtelėjau pečiais:

- Tai tik reiškia, kad jo ketinimai atviri. Įdomu, kaip jis apstatė visą šią situaciją savo aplinkoje? Martinai, uždek žvakę, - ištariau.

Kol be jokių komentarų pakilęs nuo savo kėdės ginklanešys sukiojosi bandydamas skeltuvu užžiebti ugnelę, atidariau rašalinę, iš dėklo paėmiau visiškai nutriušusią plunksną ir pavartaliojęs rankoje, susiraukęs mestelėjau:

- Martinai, galėjai pasirūpinti ir geresne.

- Aha, iš vis stebuklas, kad ji čia yra iš šio būsto šeimininko malonės, - tarškėdamas skeltuvu atsiliepė Martinas. - Pirmą kartą prireikė... Štai žvakė. Deginsi laišką?

- Ne.

Pasiraukiau ir atsidusau. supratau, kad tingiu ieškoti peiliuko ir apdrožti tą žąsies plunksnakotį, tad nusprendžiau, jog tokiam „plikšiui“ kaip Sandras, tiks ir šiek tiek apsišerpėjęs plunksnakotis ir pamirkiau jį rašalinėje.

Omnia in Domini potestate sunt. Cum benedictione sua ero“ – „Viskas Viešpats valioje. Su jo palaiminimu būsiu“ – užrašiau po Sandro parašu.

- O smėlio tai nėra, - subambėjau ir paėmęs žalsvo antspaudinio vaško pagaliuką ir žvakę, nuvarvinau kelis lašus šalia savo prierašo ir nusimovęs nuo kairės rankos bevardžio piršto sidabrinį žiedą su jame įraižytu skydu su dviem bangelėm, jį prispaudžiau. – Štai, Martinai. Vis tiek šiandien po miestą šlaistysies, užnešk tam pasiuntiniui, kuris gyvena pas maestro Bozolą. Nors ne, per daug garbės tam „pasiuntiniui“. Geriau pasiųsk kurį nors knechtą – tegu įteikia. Tik po to nepamiršk iškvosti, kaip atrodė tas pasiuntinys, kad žinotume ar tikrai įteikė. Jis ten su tokiu vos žymiu įkypu randu nuo nosies per skruostą, gražuoliukas, plevėsa toks.

- Na žinoma, bus padaryta, šeimininke, - išsišiepė Martinas.

- Mesere, o gal galima kaip nors apsieiti be dvikovos? – susimuistė Arijana. Jos veide švytėte švytėjo nerimas ir susirūpinimas.

- Kada nors savo vaikams ir anūkams galėsite pasakoti, kad dėl jūsų kovėsi du nobiliai. Kavalierius ir... na šiaip, tarkim – Piktojo Veido demonas, neįšventintas į kavalierius galiūnas ar milžinas... na, pagal skonį, - pabandžiau pajuokauti, o pačio galvoje šmėstelėjo mintis, jog aš net labai mielai jai padėčiau juos, tuos vaikus pradėti, bet greitai tą kipšų pasėtą mintį išmečiau iš galvos.

- Mesere, nereikia juokauti, - išsitiesė Arijana. – Aš negaliu. Aš neturiu teisės reikalauti jūsų gyvybės už savąsias problemas. Jūs ir taip man padėjote. Padedate.

- Dar nepadėjau, mieloji... eee.. mona Arijana. Kas benutiktų, kovos aš neatsisakysiu. Tuomet savo garbę galėčiau išmesti į šiukšlyną. Ir visi mano protėviai, kur jie bebūtų – pragare ar rojuje – nuo manęs nusisuktų.

- Bet...

- Ir jeigu jis galvoja, kad atimdamas iš manęs kovos žirgą pėsčiomis įgaus pranašumą, tai labai klysta. „Gott mit uns!“, kaip kadaise ištarė gerbiamas patre Michelis. Ar ne, Martinai?

- „Gott mit uns“, - labai rimtai atkartojęs linktelėjo Martinas. – Pamenu aš tą akimirką Soavoje. Pamenu. Tikrai šventas stebukladarys tas patre Michaelis. Tikra Dievo Apvaizda mums jį atsiuntė, kaip Dievą myliu, - atsistoję iškilmingai persižegnojo ginklanešys. – Iš anapus, herr Karlai, jis ištraukė jus.

Jam kalbant pritariamai palinkčiojau.

- Apie ką jūs čia? – smalsiai pakreipusi galvą, su jau beveik nepaslėptu smalsumu balse, pasidomėjo mergina.

- O, herr Karlas jums nepasakojo? – dirbtinai teatrališkai išpūtęs akis paklausė Martinas.

- Užteks liežuviu malt, Martinai. Aišku, kad nepasakojau. Mona Arijana, tai ilga ir keista istorija. Gal kada nors per vakarienę bus galima ir papasakoti, nors didesnės jos dalies aš net nepamenu. Tik va iš šito šikniaus ir girdėjau, o patre Michaelis vengė apie tai kalbėti.

- Na, sunku ką nors žemiško atsiminti, kai beldiesi į Petro vartus, - mestelėjo Martinas.

- Cits, Martinai! – susiraukiau. – Kada nors, bet ne šiandien. Šiandien aš nusiteikęs vakarieniauti mieste, „Auksinėje gulbėje“, - man jau tikrai nuo visų tų kalbų norėjosi pasprukti. Kalbos su Arijana, skirtingai nuo kokių nors „Apvaliojo stalo“ riterių pliurpalų, kai jie poetiškai plepėdavo su savo širdies damomis, kuo toliau, tuo labiau sunkėjo. Man mieliau norėjosi su ja pakalbėti lovoje per ilgesnes pertraukėles ir paprasta žmonių kalba, o ne sėdint ant kėdės, vaidinant skaistuolį, iškilmingai postringauti.

- O galima, aš su jumis? – netikėtai vos iš vietos nepašoko Arijana. – Aš irgi jau užsisėdėjau. O jūs per vakarienę, prie savo pamėgto vyno ir papasakosit savo tą keistąją istoriją, - ištarė tuo savo dusliai tykiu svaiginančiu balsu ir viliūkiškai nusišypsojo.

Bet papurtęs galvą, didvyriškai atsispyriau kerams ir vos prasčiokiškai neištariau „Dar ko?“, bet susilaikiau:

- Prastas ten vynas. Net negeriamas. Ten vieta, kur renkasi netašyti stuobriai... – ištariau.

- Taip, taip, tokie patys kaip ir jūs, riteriai ir nobiliai...

- Lošia kauliukais, kortomis, geria ir keikiasi taip, kad to girdėti padoriai merginai visai nedera. Žemiškų ydų vieta, kaip sapalioja visokie pamokslininkai.

- Bet jūs gi ne pamokslininkas, o ir aš savo dvare, ne vienuolyne sėdėjau, - kerinčiai nusišypsojo Arijana. - Gal atkartoti žodelius, kurių prisiklausiau iš lauko darbininkų?

- Gal nereikia. Bet vis tiek nemanau, jog tai tinkama vieta kilniai merginai.

- Mesere! Herr Karlo, ti prego, ti prego (it. – prašau) - tarsi maldai sudėjusi rankas sučiulbėjo mergina.

- Tada viena sąlyga: -jūs, mona, turėsite bent laikinai tapti mano pažu. Visai nenoriu kautis tik dėl to, jog kas nors jūsų akivaizdoje leptels ką nors nešvankaus...

(a.p.: tavernų arba smuklių „kultūra“ gana subtili. Viskas priklauso ne tik nuo šalies, regiono, bet net nuo labai konkrečios vietos, kaip pavyzdžiui – miesto, miesto kvartalo, ar tai viešbutis, ar pakelės, ar trakto nakvynės vieta. Nors miesto viešbučius iš šio sąrašo reiktų išbraukti. Dažniausiai viešbučio šeimininkui būdavo leidžiama girdyti ir valgydinti tik asmenis, kurie pas jį apsigyveno (na ir tų asmenų svečius). Dėl moterų lankymosi taip pat nėra vienareikšmiškumo. Pavyzdžiui, pakelės tavernoje keliaujančios su palyda – tai įprastas reiškinys, o štai miesto, priklausomai nuo vietos, miestelėnė galėjo užeiti tik su savo vyru. Vis tik dauguma miesto smuklių dažniausiai buvo skirta laikui praleisti, pabendrauti su savo „brigada“ ar „cechu“, pagerti ir palėbauti. Daugumas miestiečių vis tik maitindavosi namuose. Štai, pavyzdžiui – Florencijos kelių amžininkų paminėtų tavernų pavadinimai kaip „Skylė“, „Pragaro taverna“, „Piktoji moteris“ ar „Meškos ola“ – patys už save kalba. Ne be reikalo bažnytininkai ir valdžios žmonės į jas žiūrėjo įtariai, kaip į ydų, sąmokslo ir nusikalstamumo  liūną. Kaip pavyzdžiui Vokietijos žemėse (tavernų ar smuklių analogas „knaipė“ – dažniausiai išimtinai vyrų buvimo vieta – tačiau galėjo būti kuriozų, kad sutuoktinė galėjo prisiteisti, kad jos vyras joje nesilankytų, nes visą gerbūvį prageria ar pralošia). Na, o kaimo tavernos iš vis savotiškas darinys. Tai galėjo būti tiesiog kurio nors valstiečio gyvenamas namas. Pavyzdžiui, koks nors „džovanis“ atidarė vyno (na, kokioje Anglijoje – alaus/elio) statinę ir vietiniai už pinigėlį galėjo pas jį gauti to vyno ar alaus, vakaroti-pletkavoti ir  taip galėjo sueiti ir visas likęs kaimas ar net prakeleivis. Žodžiu – net pastovios vietos nebuvo. Prie to pačio galima pasakyti, kad keliauninkas nebūtinai galėjo apsistoti pakelės smuklėje ar užeigos-nakvynės namuose – pavyzdžiui, jei tokios nėra ar joje nėra vietų, galėjo prašytis nakvynės  pas lygų ar žemesnio luomo žmogų, kuriam už paslaugas palikdavo kažkiek pinigų ir t.t. Na, o pirmasis restoranas jau mūsų supratimu, buvo atidarytas Paryžiuje tik 1782m. Be abejo, nemažai „kultūringų“ miesto tavernų ar smuklių labai greitai pagavo naują madą. Kaip pavyzdžiui, Ispanijoje, Madride, iki šiol veikiantis Sobrino de Botin savo įkūrimą skaičiuoja nuo 1725 m., o vienas iš Austrijos restoranų savo kilmę skaičiuoja net nuo IX a. O štai jau 1794 m. restoranas atsidarė net Bostone. Esminis skirtumas nuo smuklių (tavernų, knaipių ir t.t.) tas, kad klientais sėdi prie atskirų staliukų, patiekalai valgomi iš atskirų indų ir yra valgiaraščiai (meniu), ir net nurodomos konkrečios darbo valandos. Maisto patiekimo stilius, žinoma, galėjo skirtis, buvo ir yra įvairių pateikimo variacijų, tai yra, pagrindinis akcentas valgis ir jo kokybė bei aptarnavimas,  o ne gėrimas, lošimai ir t.t.).

Arijana suraukė savo kuprotą nosytę ir lūpas, lyg kokia penkių metų mergaičiukė atsikandusi citrinos.

Vos nenusijuokiau (tik plačiai nusišypsojau) pamatęs jos reakciją. Bandžiau greitai sumąstyti ką čia dar pridūrus, kad išvengčiau tokios kompanijos, bet padėtį išgelbėjo Martinas. Geras „senas“ ginklanešys - jis – aukso maišo vertės! Nors, kita vertus, kas jau kas, o toks „veikėjas“ puikiai suprato, kuo gali baigtis tokia „ekspedicija“ į taverną. Na ne vieta ten prakilniai moteriai.

- Pala, herr Karlai, mona, bet šių namų šeimininkas dievagojosi, jog šiandien jo šeimininkės ruošia kažkokį ypatingą šeimyninį česnakinį kepsnį! Ir seno gero balto vyno iš Soavos atsivežęs! Na, argi būtų ne puiku prisiminti jo skonį? Ypač jei teks monai pasakoti apie Soavos įvykius? A? Šeimininkas labai nusivils, jei jūs neparagausit jo to „legendinio“ kepsnio!..

Jis dar kažką tokio sapaliojo, o mudu abudu su Arijana klapsėdami akimis žiūrėjome į tauškiantį Martiną. Supratau, kad šiandien man vienatvėje bet kokiu atveju niekas neleis pamąstyti, o Martinas pasiūlė net visai neblogą ir visiems priimtiną kompromisą.

- Hmmmm... Skamba puikiai. Mona Arijana, tai gal atidėkim mūsų „žygius“?.. Pagerbsim mūsų senąjį maestro Emanuelį?

- Aha ir ten akis tau blizgins tos dvi jo dukrytės...

- Jos... Jas net abi kartu sudėjus, jos nevertos nė menkiausio jūsų atodūsio.

- Non fare complimenti... – gana šiltai nusijuokė Arijana.

(a.p.: it.: „Non fare complimenti“, priklausomai nuo konteksto, labai universali frazė, nuo „nereikia komplimentų“ iki „nemeilikauk“ ar tiesiog „vietoje puikus darbas“, „nesikuklink“, arba net „jauskis, kaip namie“...)

- Non è un complimento, è un dato di fatto, madonna...

(it.: „Ponia, (tai) ne komplimentas, o faktas“; Ir dar nedidelė pastaba – iš tiesų tuo metu „madonna“ buvo rašoma ne „madonna“, o „madona“ – su viena „n“)

23.

 Nušiuręs Stanze cominciate per la giostra del magnifico Giuliano di Piero de’Medici“ tomelis išsprūdo iš Arijanos rankų ir garsiai bumbtelėjo į grindis.

 (a.p.: vert. - „Stansai, pradėti Giuliano de’Medici turnyro proga“, išleisti 1478 m., Angelo Poliziano (Andželas Policjãnas), dažnai vadinamas sutrumpintu pavadinimu „Stansai turnyrui“. „Stansai“ – čia tai strofa yra eilėraščio eilučių grupė, paprastai atskiriama nuo kitų tuščia eilute (stulpelis). Turimas galvoje tas pats turnyras, kuris minimas komentaruose pačioje pradžioje dėl Simonetos Vespuči (Simonetta Vespucci,  1453-1476), kuri buvo Džuliano Medič „Širdies Dama“ ir, kuris, į turnyrą jojo su jos atvaizdu ant šalmo ir vėliava (smulkiau mano FB  paskyroje 2021-12-03 įraše https://www.facebook.com/donatas.espada.3/posts/pfbid0y8KB1KXh2nWk1n8UiripVaG6mbkA6cq7TFLoUevqDkhNM2iy5XLk1AQyWgJYNuVnl . Šio kūrinio publikavimą galime laikyti Italijos pusiasalyje lotynų kalbos, kaip oficialios ir literatūrinės, naudojimo pabaigą)

Mergina krūptelėjo ir pabudo iš snaudulio. Tankiai sumirksėjo. Lėtai papurtė galvą. Atsirėmusi į krėslo ranktūrius pasistūmėjo aukščiau ir apsidairė. Netiek jau daug ir snūduriavo – mirguliuojanti žvakė nebuvo ženkliai nutirpusi. Lygtais pilnatis ar priešpilnis, bet dėl priešais lango šviesą užstojančio namo balkšva vėlyvo pavasario, beveik jau vasaros naktis atrodė kaip juodžiausia tamsuma. Miestas jau buvo nurimęs. Ataidėjo tik tolimas kanopų caksėjimas. Šuns kauksmas...

Šuns kauksmas – sako negeras ženklas... Bet kiek šunys kaime kaukia, nieko jie neiškaukia, nebent akmenį ar lazdą savo pusėn...

Ar tas kaukimas turi būti kažkoks ypatingas?

Mergina atsiduso ir susilenkė norėdamas pakelti knygą. Nevalingai šyptelėjo – josios Karlas (taip mintyse ji jau seniai vadino kavalierių Karlą), prieš porą savaičių su ja vaikštinėdamas po centrinę turgaus aikštę iš kažkokio prekijo nupirko šį nušiurusį ir vos gyvą Andželo Policjano kūrinį. Brangiai mokėjo, bet noras išmokti vietinės kalbos ir rašto nugalėjo bet kokį ne itin turtingo (Arijanos nuomone) riterio taupumą. Nors Arijana negalėjo pasakyti, jog Karlas labai didelis šykštuolis (kaip liaudis įsivaizduoja vokiečius) ar išlaidūnas.

Nusipirkta knyga pasirodė ganėtinai keista – mokymuisi tiko, bet, kartu, balansavo ant begėdystės ar erezijos ribos: senieji kadaise užmirši dievai. Vien Afroditės gimimo aprašymas ką reiškia?! Bet kokią vien tiki bažnytinę knygą mačiusią merginą su lakesne fantazija įvarytų į raudonį. Keista, kad bažnytininkai autoriaus nepasmerkė. Matyt dėl to, kad šis gyveno Florencijoj, tarnavo galingiesiems Medičiams, net buvo jų vaikų, dabartinių valdovų mokytojas...

Mergina pasistengė pakelti knygą jos neužversdama. Prisimindama, kaip kartais, kai buvo dar tik mergaitė, su savo žaidynių draugėmis norėdamos sužinoti, kas artimiausiu laiku nutiks, paslapčiomis „burdavo“ su Biblija (užsimerkusios atversdavo Biblija ir „durdavo“ piršteliu į kokį sakinį pataikys ir jį bandydavo suprasti), sumurmėjo:

- Nagi, kas „mūsų“ laukia? – nežiūrėdama padėjo pirštą ant atversto puslapio ir prinešė arčiau žvakės.

„...Ir siaubo apimti, sutrikę baisiai dreba:

Skalikai pėdsakus paėmę, šmirinėja šen ir ten...“ (a.p.: laisvas vertimas)

Mergina, kuri lyg ir tikėjosi visai kitokių žodžių, ypač iš šios romantiškai geraširdiškos knygos, suraukusi nosytę perbėgo eilutėmis – eilutė iš dvidešimt septinto stanso - Džulijano (Medičiaus) medžioklės pradžia...

O už lango vėl sukaukė šuo. Kauksmas ištemptas ir ilgas... Tarsi nelabasis ar Megera, iš tos pačios „medžioklės“, medžioklės ragą pūtė. Nugara net nenorom pašiurpo.

Mergina įsiklausė į „tylą“.

Namas tarsi alsavo niūrumu ir gūdumu. Šiurpulio pridėjo ir per pravirą langą įsiveržęs skersvėjis, kuris subarškino langinę ir vos neužpūtė žvakės, ir tarsi išslydo pro durų slenksčio plyšelį.

Žvakės liepsnelė, kaip nemirštanti gulbė supleveno, prisiplojo, beveik nunyko, bet skersvėjis vėl staiga dingo ir liepsnelė vėl atsigavusi, sumirgėjusi, sužaidė kambario šešėliais.

Iš kur tas skersvėjis?..

Arijaną kažkodėl apėmė nerimas. Kodėl? Pabandė save nuraminti – juk namai tylūs. Ramūs. O apsimiegojusiai ir nežinia ko įsibauginusiai merginai visokie slogučiai vaidenasi...

Ir vis tiek kažkoks nepagrįstas nerimas nedavė ramybės. Nors šaltu vandeniu apsipilk...

Ir vis tiek namai kažkokie per daug ramūs, o ir mergina ne tiek jau daug nusnūdo – žvakė menkai nudegusi. Ir prieš užsnūstant puikiai girdėjo, kaip gretimame kambaryje Karlas vaikštinėjo ir su Martinu lygtais kalbėjosi. Bet dabar tylu ir nieko keisto - šeimininkai labai anksti gulasi...

Štai... O čia kas? Kažkas toli už durų tarsi sulaikė čiaudulį...

Vedančių iš uždaro kiemo į antrą ir trečią-mansardinį aukštus laiptų pakopų lengvas girgždesys?

Keistas, paslaptingas... Vaidenasi?

Į riterio Karlo nuomojamo fligelio kambarius buvo galima patekti iš vidinio uždaro kiemo išoriniais laiptais vedančiais į atskirus kambarius, kur visi vieno aukšto kambariai buvo pereinami – namo kompleksas tarsi mažytė stačiakampė pilaitė, kurios sienos pritaikytos ir gyvenimui, bet esant reikalui, išmušus duris – galėjai lakstyti per visą perimetrą. Nieko ypatingo, įprastas kažkada buvęs turtingo pirklio namas, kuris jau nuo savo pastatymo spėjo pakeisti ne vieną šeimininką. Tad ir dabar – naktį – kai abu išėjimai iš kiemo į gatves užrakinti, joks pašalietis į vidinį kiemą negalėjo patekti.

Tad kieno žingsniai? Šnarėjimas?

Merginai patarnaujančią kambarinę – jaunesnę šeimininko dukrą - Arijana buvo paleidusi dar pradėjus vakaroti. Kiek žinojo – Karlas, Martinas ir vienas iš knechtų (šis gyveno pirmame aukšte, kamaraitėje šalia arklidžių) jau senai buvo sugrįžę. Šeimininko tarnai ir šeimynykščiai saulei nusileidus paprastai jau šiame fligelyje (sparne) nebesirodydavo. Tad kodėl sugirgždėjo pakopos? Taip tyliai, tarsi nedrąsiai...

Nežinia kokio nerimu ujama Arijana pridėjo ranką prie žvakės ir ją užpūtė. Bandydama apsiprasti prie pilkos tamsos tankiai sumirkčiojo ir prisėlino prie durų.

Lengva, nedidukė, gerai sutepta vidinė velkė tyliai iščiuožė ir durys lygiai taip pat tyliai prasivėrė. Šia prasme, namo šeimininkas buvo netgi nepagrįstai rūpestingas.

Arijana dirstelėjo pro durų plyšelį.

Jau aukštai pakilusi beveik pilnatis, kurios visiškai nesimatė per langą, savo sidabrine šviesa dalinai nutvieskė išorinius laiptus...

Siluetai...

Sėlinantys ir piktą pranašaujantys siluetai... Trys!

Arijanai iš nerimo net užgniaužė kvapą. Smulkmenų įžiūrėti buvo neįmanoma, bet rankose tarsi sublizgėjo ir ant sienų šešėlį metė ilgi durklai arba trumpi kalavijai...

Instinktyviai susiėmusi save į rankas, Arijana lėtai uždarė išorines duris ir lygiai taip pat atgal užstūmė velkę, kuri matyt neatlaikytų net nestipraus vyro spyrio.

Jau kambaryje, jausdama kaip iš nerimo dunda širdis, Arijana puolė prie išblukusio ir dulkino gobeleno – įsikabino abiem rankom ir truktelėjo bandydama jį nuplėšti šalin.

Šis, beveik į skudurą pavirtęs nušiuręs senas gobelenas jos kambaryje buvo pakabintas atmestinai ir paskubomis, ir tik tik jai atsikrausčius. Šeimininkas pakabino Karlo prašymu – dėl jaukumo, kad užmaskuotų perėjimo į kitą kambarį duris. Riteris net nepagrįstai pernelyg uoliai rūpinosi Arijanos dorove ir savo duotu žodžiu. Visiškas kietakaktis. Niekam šiuose namuose nebuvo kilusi jokia kitokia mintis, kad Arijana nėra tik globotinė... Nors... nors Arijana kartais dėl to mintyse net pyktelėdavo – tikrai būtų mielai priėmusi lengvą flirtą... arba šį tą daugiau – Karlas jai patiko, traukė, bet savo dorovumu kartais ir erzino. Bet neilgai... užtekdavo merginai pagauti jo žvilgsnį ir ji atlyždavo...

Nedidukas gobelenas labai lengvai pasidavė ir sukeldamas dulkes krito ant grindų. Arijana paspyrė jį koja, nesisaugodama triukšmo atšovė velkę ir atvėrusi jau lengvai sugirgždėjusias vidines duris įšoko į Karlo kambarį...

 24.

 Po budėjimo užtrukau mankštindamasis, intensyviai treniruodamasis – iki kovos bebuvo likę tik beveik maža porelė savaitėlių, tad nors ir buvau per dieną nusivaręs nuo kojų ir vakare išgėręs gana stiproko raudono toskaniško vyno, tą naktį labai neramiai miegojau. O gal man tik taip atrodė, nes, vis tik neišgirdau kaip Arijana atsidūrė mano kambaryje. Pajutau tik kaip mane purto:

- Karlai, Karlai, mesere Karlai... tik tyliai, dėl Dievo meilės, - mane purtydama balmatavo Arijana. – Tssss... – pamačiusi, kad atmerkiau akis  ir bandau pašokti, pridėjo pirštus prie mano lūpų.

- Kas? Kas nutiko? – išvertęs akis taip pat tyliai sušnabždėjau per ant lūpų gulinčius pirštelius.

- Priešai. Vagys. Bravai... nežinau... Sėlina... Laiptais... – Arijana dar kažką aiškino, bet jau jos beveik nebegirdėjau.

Nebeklausiau nieko, neprašiau paaiškinimų – ir taip per visą tą prieblandą (vis tik praviras langas kažkiek šviesos įleido) matėsi, kad mergina išsigandusi - patraukiau jos ranką nuo savo lūpų ir stryktelėjęs basom kojom ant plaušinio kilimėlio šalia gulto, čiupau ant kėdės atkaltės pakabintą kalaviją, bet čia pat sudvejojau ir pirmiausiai ištraukiau durklą. Stengdamasis kuo tyliau, ištraukiau jį iš makštų ir brukte įbrukau Arijanai į ranka ir tik po to jau ėmiausi savojo vienarankio prie kasdieninių rūbų nešiojamo kalavijo...

Tuo tarpu jau kažkas tyliai paskrebino į duris.

Rodydamas Arijanai, kad elgiamės kuo tyliau pridėjau pirštą prie lūpų ir švelniai nustūmiau ją į tolimesnį kampą link stovo su maniškiais šarvais ir kita ekipuote, o pats atsistojau už durų taip, kad prasivėrusios jos  mane šiek tiek užstotų.

Štai taip, stovėdamas, vilkinas vien tik lininėm sudribusiom apatinėm iki kelių kelnėm  ir beveik tokio pat iki kelių ilgio kamiza, pakėlęs kalaviją, kurį laiką laukiau. Nežinau ar dėl vyno, kuris dar visai nebuvo išsigaravęs, ar dar dėl ko kito, visai nesijaudinau: vienintelė mintis sukosi, kaip gi tie „įsibrovėliai“ ar kas jie ten bebūtų žada atmesti vidinį medinį durų užsuktuką? Jis buvo nieko vertas, toks labiau demonstracinis – ant vienos kniedės besisukantis amžiaus ir rankų nupoliruotas tašelis, kurį pasukus jo vienas galas užsifiksuodavo tokioje pačioje medinėje ir suskeldėjusioje puskilpėje. Tiesiog vien tam, kad duris paklibinęs lankytojas keliautų sau. Na, o stipresnis spyris – ir  tas amžiaus matęs primityvas išlėktų lauk. Bet tai sukeltų triukšmą...

(a.p.: viduramžių apatinės kelnės arba „trumpikės“, pavyzdžiui pas vokiečius vadinamos „Unterhose“, o pas prancūzus „breis“ (bre), tarp mėgėjų rekonstruktorių dažnai vadinamos prancūziška transkripcija. Įdomu tai, kad savo laiku jos galėjo būti ir viršutinis rūbas. Be to, tarkim karštą vasarą ar karštuose kraštuose viduramžiais, tarkim valstiečiai ar kariai (labai gerai matyti Tuniso 1534 m. kryžiaus žygio (ekspedicijai) pažymėti gobelenuose) nusiimdavo ne marškinius, o atsiraitydavo šosus žemyn iki kulkšnų ar blauzdų likdami su marškiniais ir šiomis trumpikėmis. Kilmingųjų tarpe tai nebuvo priimta, o buvo labiau juokų ar patyčių tema. Taip, kad šias palaidas trumpikes galima laikyti netgi šortų ar bridžų protėviu. Dažniausiai buvo lininės, bet ne taisyklė – viskas priklausė nuo klimato, vietovės, šalies, madų ir t.t. Na, o kamiza – tai tiesiog ilgi apatiniai marškiniai. Užsidėjus kotą (švarką) ar kitą viršutinį rūbą, jų viršutinė dalis su raišteliais dažniausiai matydavosi. Kaklo iškirptė ir forma taip pat priklausė nuo laikmečio, papročių, madų, luomų ir t.t.)

Tačiau ilgai spėlioti neteko. Išgirdau šnaresį, trumpą kelių nesuprantamų žodžių šnabždesį ir pamačiau, kaip lėtai tarp staktos ir durų išlenda kažkoks plokščias virbas ar itin siauro ir itin plokščio peilio geležtė ir įsiremia suktuką.

Šyptelėjęs ištiesiau kairę ranką ir suktuką už priešingo galo prilaikiau. Ot, tegu jie pavargsta – tegu patriukšmauja...

Geležtė kelis kartus stuktelėjo į tašelį. Po to dar kartą stipriau.

Už durų matomai kažkas nusikeikė... ir geležtė dingo.

Vėl išgirdau šnabždesį...

O dabar jau suvokiau, kad tuoj...

...ir tiesiog tą pačią akimirką, kai smūgio sudrebintos durys atsiverdamos plojosi į mane – jau buvau spėjęs atstatyti sulenktą ranką ir sulaikyti smūgį...

Reikia atiduoti pagarbą įsilaužėliams – jokio pergalingo klyksmo nebuvo! Tik storos šosų padų odos ar kurpių šnarėjimas ir vienu žingsniu prišokantis prie lovos šešėlis... Bent jau taip, pridengtas atplėštų durų, įsivaizdavau...

(a.p.: kai kada šosai buvo skirti vaikščioti be batų – jų padai buvo apsiuvami stora oda. Beveik kaip panašiu laiku atsiradę botfortai (aukšti odiniai raitelių batai, kurie dengė net virš kelių) – panašiai XV-XVI sandūroje. Pradžioje buvo be kulniukų, priminė tuos pačius šosus, tik odinius su storu odiniu padu, aulai buvo susegami keliomis sagtelėmis ar virvutėmis)

Ranka ir koja spyriau duris atgal - jos į kažką plojosi, kažkas sulaikydamas balsą riktelėjo, durys vėl atšoko, bet spėjau išslysti nuo antro smūgio joms dar nespėjus vėl trenktis į mane...

Smūgis kalaviju už durų stovėjusiam...

...pamėklė riktelėjo ir susisuko, o pirmasis, puolęs prie mano gulto, persisuko ir šoktelėjęs pabandė mane pasiekti ilgu durklu, kurį, rankos suktelėjimu, kalavijo kryžma sėkmingai atmušiau ir iš alkūnės trinktelėjęs stuobriui kažkur į smakrą, čia pat dūriau antrojo pusėn link durų...

Pajutau, kaip aštrus kalavijas čeksinčiai bedėsi į jau kirtį gavusį bravą. Kur pataikiau - nežinau – nebuvo laiko... Pajutau, jog mano plasnojančius laisvus marškinius lyg palietė dūris – gal per pusę colio nuo kūno...

Šį kartą kalavijas trinktelėjo kažkur per pirmojo bravo kepurę...

Išgirdau riksmą ir pajutau mane aptėškusio kraujo purslą, o už nugaros pasigirdo bilsmas ir Arijanos riktelėjimas, griūvančio ginklų stovo žvangėjimas ir bildesys.

Šešėliai sušmėžavo Arijanos kambario tarpduryje, pasigirdo keiksmai, kažkas peršoko stovą...

Tikra velniava, kai trūksta šviesos!!! Bet ji lygiai taip pat trukdė ir užpuolikams. Laimei beformį Arijanos siluetą vien dėl moteriškų rūbų buvo galima atskirti nuo kitų...

Į kambarį pabandė įlėkti dviese – tik vienam sutrukdė Arijanos iš visų jėgų stumteltas šarvų ir ginklų stovas, kuris griuvo beveik ant pirmojo įsibrovėlio ir šis stabtelėjo, o jį iš inercijos užgriuvo paskui sekantis...

Trumpas sąmyšis, kuris ir leido man pabaigti su pirmais dviem įsibrovėliais. Net nemąstydamas, tiesiog intuityviai puoliau naująjį dvejetuką.

Tuomet net negaliu pasakyti, kur smigtelėjo mano kalavijo smaigalys – prieblanda ir besimuistantys spurdantys šešėliai (vėliau apžiūrėjus paaiškėjo, jog matyt perdūriau atstatytą ranką).

Plačiam mostui ar atsivedėjimui vietos nebuvo, o ir gaišti negalėjau – nebuvau tikras ar pribaigiau pirmuosius du užpuolikus – savisaugos instinktai tiesiog rėkte rėkė, jog galiu gauti dūrį į nugarą. Tad beliko tik stipriais dūriais, straksint pusračiu badyti įsibrovėlius. Jei pirmasis, gavęs porą dūrių susisuko ir keikdamasis ir jau balsu baubdamas suklupo ant pabyrėjusios nuo stovo ekipuotės, tai antrasis, nebekreipdamas dėmesio į parklupusį bendrą, visai šauniai gynėsi – nuolat atmušdavo mano dūrius ir net pabandė mane nesėkmingai spausti, bet jam trukdė jo sėbras. O ir šis, nors ir sužeistas, pagaliau susivokė ir garsiai švokšdamas, pasispyręs pabandė pasiekti mano kojas ilgu durklu – beveik siauru puskalaviju. Atšokau, trumpu kirčiu stuktelėjau šiam per galvą, bet matyt po berete ar ką jis ten dėvėjo, buvo pasimovęs kažkokią metalinę apsaugą ar metalinius lankus – tokį savotišką paslėptą galvą saugantį metalinių virbų tinklą, nes pajutau, kaip kalavijas atšoko kaip stuktelėjęs į metalą... Na, trūko normaliam smūgiui vietos! O šis, priversdamas mane atsitraukti, paknopstom sugebėjo vėl pasispyrėti pusžingsnį... Bet šis mano atsitraukimas jam pačiam buvo lemtingas – jis sutrukdė savo sėbrui, o man suteikė progą durti iš viršaus į apačią – pasigirdo vaitojimas ir gargaliavimas. Pajutau, kaip šį kartą smaigalys perkirto rūbus ir perskrodęs raumenis pasiekė kaulą – šmėkštelėjo mintis, jog tikiuosi, kad tai jo stuburas...

Vietoj antro dūrio spirtelėjau per ištiestą priešo ranką su durklu ir jau norėjau atakuoti jo sėbrą, bet neprireikė – šis rėkdamas lėtai smuko ant kelių. Tai buvo Arijanos nuopelnas – ši, įsibrovėlių nepastebėta, tarsi tamsos angelas ar demonas staiga puolė iš visiškai tamsaus pasienio ir save palydėdama dusliu riktelėjimu suvarė mano durklą jam kažkur į šoną. Vyrukas nebe kovotojas, bet kaip ir sužeistas žvėris galėjo pridaryti dar daug eibių... Bet tai buvo ne bravų naktis – maniškiai ašmenys labai greitai „prigėrė“ jau beveik nebeįstengiančių gintis bravų kraujo, o jų dvasnos nuskriejo tiesiai pragaran...

(a.p.: po skrybėlėmis dėvimi metaliniai lankai ar metaliniai į kaušą panašūs šalmukai tuo metu nebuvo jokia naujiena. Pasak legendų ir jas patvirtinančių graviūrų, juos po skrybėlėm ir beretėm jau nešiojo landsknechtai XV a. Dar vadinami it. „Cervelliera“ arba „Segretta in Testa“ arba vok.: „hirnhaube“. Ir galima spėti, jog buvo naudojami gerokai ir dar anksčiau iki jų (galima spėti net pagal XII-XIII piešinius) – buvo naudojami, kaip pošalmiai. Dabar jie angliškai dažnai vadinami „sekretu“ - „Secrete helmet“ – „Paslėptuoju šalmu“. Jų populiarumo viršūnę matyt reiktų laikyti XVII a. Tad jei žiūrite į kokį nors paveikslą, kur pavaizduota batalija (ar kažkas panašaus) ir matote karininką ar kilmingąjį mūšio lauke su skrybėle – nesistebėkite – veikiausiai į tą skrybėlę buvo įsiūtas „paslėptasis šalmas“. Ir tai nebuvo jokia retenybė. Ir tų „šalmukų“ yra gausiai išlikę (pasak Tauerio sargų, matomai jie savo laiku buvo tam tikrų kariškių/pareigūnų ekipuotės sudedamoji dalis). Beje, variantų būta įvairių: pavyzdžiui – galima buvo užsakyti skrybėlę, kurioje šalmas jau įsiūtas į veltinę plačiabrylę skrybėlę, bet dažnokai tokia skrybėlė (gerokai didesnė, nei galva) buvo dedama tiesiog ant tam tinkančio šalmo. Buvo variantų, kai šalmas tiesiog apsiūtas. Tačiau ko gero įspūdingiausiai atrodydavo šalmas imituojantis skrybėlę – skrybėlės formos. Net su numatyta vieta pliumažui. Bet čia, atmetus egzotišką vaizdą - visiškai jau nieko naujo. Skrybėlės formos šapeliai (šalmai) naudojami nuo XII a.

Be kita ko, neretai tokias skrybėles su paslėptuoju šalmu nešiojo ir civiliai, jei manydavo, kad yra tam būtinybė – gresia koks nors pavojus. Kromvelio laikais, Anglijoje kažkodėl buvo paplitę teisėjų tarpe. Matyt nesunku atspėti kodėl 

Taip pat tokias skrybėles mėgdavo ir muškietininkai (neturiu galvoje tų „Trijų“, bet ir jie matyt nebūtų jų vengę). Jiems šios skrybėlės iš esmės buvo ne tiek mados reikalas, kiek turėjo ir praktinę reikšmę ypač saulėtuose kraštuose ar esant darganotam orui, kai jau buvo atėję laikai, kai uždaro tipo šalmas, ypač pėstininkų tarpe, nebebuvo reikšminga būtinybė).)

- Ar viskas gerai? – riktelėjau ir neklausydamas, ką atsakys mergina, pridūriau: - Eik į savo kambarį! Nestovėk tarp jų, gal kuris sužeistas... – ir iššokau į laiptų terasą link kaimyninio kambario bilsmų ir riksmų.

Bet argi moteris paklausys?! Ji iššoko paskui. Gerai, kad bent po ranka nesimaišė ir į „nugarą nealsavo“ – paliko erdvės...

Gaila, bet įšokti į gretimą Martino kambarėlį ir atakuoti tenykščių priešų iš nugaros nepavyko: kaip tik tuo momentu pro duris išvirto šešėlis, o paskui jį iššoko Martinas - toks pat pusnuogis kaip ir aš, tik jo rankose sušmėžavo ne kalavijas, o  taburetė, kurią jis suklikdamas pabandė suskaldyti į bravo galvą...

Patikėkit – mėnulio pilnaties pusiau apšviestoje laiptinėje tai atrodė labai įspūdingai! Tarsi paklaikęs šviesus keršto angelas (tik be sparnų, žinoma) bando sutrimituoti Paskutinio Tesimo dieną...

Bet taburėtė Martinui išslydo iš rankų ir krisdama smogė atsitraukiančiam užpuolikui per petį, subildėjusi į laiptų turėklus tėškėsi į šiaudais nusėtą kiemo grindinį. Įsibrovėlis mostelėjo ranka, blyškioje sidabrinėje mėnulio šviesoje blykstelėjo ašmenys ir Martinas surikęs atsitraukė – jo marškiniai prie peties iš karto nusidažė raudoniu...

Permetęs kalaviją į kairę ranką smogiau įsibrovėliui, o Martiną stumtelėjau link jo kambarėlio...

Deja, bet nepataikiau – kalavijo geležtė tik perskrodė orą ir trinktelėjo į turėklus: užpuolikas, matyt išvydęs dar du siluetus (mano ir Arijanos), labai greitai sureagavo ir paknopstom, net nesidairydamas puolė žemyn.

- Arijana, padėk Martinui! – riktelėjau šuoliuodamas paskui įsibrovėlį.

Kaip tik tuo momentu prie arklidžių kamaraitėje gyvenančiam petingam ir drūtam mano naujajam knechtui Rudolfui, buvusiam landsknechtų dopelsoldneriui, kuris dėl luošumo dar gerokai prieš pusantrų metų atsiliko nuo savo būrio ir nusėdo Ravenoje (bet dabar beveik nešlubavo – nebent kai pavargdavo ar prieš blogą orą pasimatydavo kojos tempimas), pavyko didžiuliu į skalūną panašiu kirviu išdaužyti iš išorės pusrąsčiu užremtas duris ir iššokti į kiemą. Šis jau įsiaudrinęs vyras, piktai kratydamas „karo“ kirvį, staugdamas ir jau nebeapšviestas mėnulio šviesos, gigantiškas lokio šešėlis panašus į tikrą demoną ar klaikią pragaro išperą, staiga išdygo šalia bėgančio link nežymiai pravirų išorės vartų.

Tik nežymiai atsilikdamas nuo įsibrovėlio turėjau sustabdyti savo puolimą, nes galiūno kirvio ašmenys tiesiog prašvilpė vos per sieksnį nuo manęs, jei skaičiuoti nuo ištiestoje rankoje laikomo kalavijo smaigalio. Tačiau kirvis taikinio nepasiekė – šiknius turėjo puikią reakciją ar tiesiog nuostabų pragaro angelą globėją – jis kažkokiu stebuklingu būdu panėrė po kirviu ir šuoliais sušvilpęs kažkokį signalą nulėkė link vartų pusės. Spėjau pamatyti, kaip staiga plačiau prasivėrė vartai, į kiemą lyg norėjo įsibrauti dar kažkokie siluetai (gal už vartų budintys bravai ar jų padėjėjai paskubėjo sėbrams į pagalbą?), bet pabėgėlis tik dar kartą sušvilpė ir kaip laukinis kiškis peršoko per kažkokį lavoną ir visi trys dingo tamsoje.

Garsiai kvėpuodamas, jausdamas, kad kažkur į grindinį nusitrenkiau basos kojos pirštą, sustingau kaip įkastas. Krestelėdamas kalaviją knechtui pavijimui riktelėjau:

- Rudolfai – užtrenk vartus!.. – nusispjoviau, ir braukdamas kraujais aptaškyta marškinių rankove per lūpas, matydamas, jog Rudolfas manęs nepaklausė, o iššoko už medinių varčių į gatvę, riebiai nusikeikiau.

Bet Rudolfas užtruko gal tik akimirką: išgirdau iš nuo gatvės atsklindantį užpuolikams pavijimui išstaugtą prakeiksmą ir galiūnas, kurio rankose sunkus kirvis atrodė kaip žaislinis medinukas, pasirodė šiapus varčių. Piktai trinktelėjo uždarydamas vartus. Išgirdau skląstės tarkštelėjimą, pamačiau kaip knechtas pasilenkė prie gulinčio kūno ir čia pat dusliu balsu riktelėjo:

- Er ist getötet, herr Karl! (a.p.: „Jis negyvas/žuvęs, riteri (arba šiais laikais –pone) Karlai!“)

 

(a.p.: „karo“ arba „kovos“ XV-XVI a. kirvis. Buvusio „dopelsoldnerio“ rankoje esančio kirvio riteris neaprašo. Tai galėjo būti bet koks kirvis, kaip ir naudojamas civilių, kaip tas pats ilgakotis sunkus skalūnas skirtas trinkom skaldyti (Rudolfas vis tik, kaip tarnas buvo apgyvendintas sandėliuke), kaip ir karo reikmėm skirtas kirvis. Na, tik aišku, jog tai nebuvo kirstukas (kirstukas arba snapas – iš esmės kirvis evoliucionavęs iki horizontalaus koto atžvilgiu smaigalio, kuriuo buvo galima prakirsti monolitinį šarvą). Tad ta proga norisi užsiminti apie to meto trumpakočius kovos kirvius. Dažniausiai savo forma tai būdavo specializuoti karo reikmėms populiarieji kirviai. Tik tiek, kad jų aibė varijavo nuo lengvučių vos 500 gr. sveriančių kirvukų iki 3 kg sveriančių dvirankių kirvių (ir sunkesnių). Trumpakočių ilgis taip pat svyravo nuo vos 30 cm iki 1,5 m. Paprasčiausiai jau ilgesni, pagal šių laikų gradaciją, jau priskiriami ilgakočiams. Skirtingai nuo susidariusio stereotipų, kirvių era vikingų laikais arba Heistingso mūšiu (1066 m.) nesibaigė. Iš esmės jie mūšio lauke, nors nuo XVI a. vidurio ir menkai naudojami, išbuvo net iki XVIII a., o vėliau tapo pagalbiniu instrumentu.)

 25.

 - ...reikalas, manau, ir taip visiškai aiškus, - įspraudžiau į milžinišką, grubų ir šiurkštų  miesto sargų vyresniojo delną auksinuką. - Ir būkit malonus, - iš kapšelio ištraukiau dar vieną auksinį (stovėjau jau daugmaž padoriai apsirengęs), - išdėstykit savo vadams viską taip, kad manęs ir mano žmonių su savo klausimais netrikdytų. Turit vieną sužeistąjį, jį ir tardykit, karkit ar ketvirčiuokit... žodžiu... čia jūsų vyresniesiems, - įspraudžiau delnan monetą.

Kiek žemesnio už mane, nors ir apkūnaus, bet tvirtai išrodančio vyro akys net sublizgo – dar kiek - ir jose matyt būtų užsižiebusios pragaro liepsnų raudonis.

Prilaikydamas savo nupiepusį kalaviją, jis žemai nusilenkė:

- Žinoma, garbusis mesere, žinoma. Jūsų „linkėjimus“ kapitonui perduosiu. Viskas bus padaryta, viskuo bus pasirūpinta, kaltieji bus surasti ir tinkamai nubausti... – tarsi bijodamas, kad neatimčiau auksinukų, vyras kalbėdamas atbulomis traukėsi į mano kambarį, kur šeimininko tarnai keikdamiesi išnešinėjo paskutinį negyvėlį, o Rudolfas, kaip koks dvikojis cerberis, sunėręs ant krūtinės rankas, stebėjo, kad tik kas ko nenušvilptų.

- Eik iš čia, - už nugaros pasigirdo įsakmus Arijanos balsas. – Dieną ateisi tvarkytis. Eik pas tėvą, jam dabar tavo pagalbos daugiau reikia.

Savaime suprantama, jog ji čia ne man sakė, o vijo lauk savo aikčiojimais jau senai įkyrėjusią kambarinę.

Dingus tai cypčiojančiai pelytei ir užsidarius durims į laiptų terasą, net tyliau pasidarė. Nors iki normalios tylos buvo tiek pat toli, kiek raganai skrendančiai ant šluotos iki pirmosios žvaigždės.

Jau aušo, o suirutė vis dar tęsėsi. Gatvėje būriavosi vėpsotojai, kiemas buvo pilnas šurmuliuojančių žmonių ir miesto tvarkdarių. Kieman įdardėjo dviratis vežimas, kuris turėjo išvežti lavonus. Nuo laiptų sklido nepatenkintų lavonų nešikų keiksmai, girdėjosi nerišlus namo šeimininko rikčiojimas, kažkokios bobos skalambijimas ir net priklydusio paspirto šuns cypčiojimas.

- Rudolfai, - įkišau galvą į savo kambarį. – Kaip Martinas?

- Gerai, jūsų mylista, - knechtas linktelėjęs išnėrė savo rankas. – Ką tik barzdaskutys išėjo. Susiuvo petį. Sakė, jog žaizda negili, kraujo irgi dar sočiai liko, - išsiviepė vaikinas. – Gyvens. Drybso dabar pas save ir raudonu vynu kraują atstatinėja.

- Puiku. O tu sutvarkyk stovą, ginklus ir paragink šeimininką atsiųsti ką nors, kas išplautų tą kraują. Ne už gražias akis jam tokius siaubingus pinigus mokam.

- Bus padaryta, mylista, - vėl linktelėjo knechtas ir be jokių komentarų pasilenkęs, viena ranka įsiręžęs kilstelėjo ginklų ir šarvų stovą.

Man beliko tik netrukdyti ir uždaryti duris.

- Tikiuosi greitai baigsis ta suirutė, - ištariau pasisukdamas į Arijaną. – Dar nepadėkojau už pagalbą, madona, - pridėjau ranką prie širdies ir nusilenkiau merginai. – Jūs šauniai pasirodėte, mona.

- Niekis, - atsainiai mostelėjusi ranka, linktelėjusi galva, atsiduso vis dar išbalusi Arijana. – Tu irgi galvoji, kad čia Jis?

Mano veidu nubėgo liūdesio šešėlis. Suraukiau lūpas ir pritariamai linktelėjau.

- Kad ir kaip nenorėčiau tikėti, bet... – apgailestaujančiai skėstelėjau rankomis. - Ant jo kortos pastatyta šiek tiek daugiau, nei ant mano. Užtektų mane net nenužudyti, o tik suluošinti. Ir... – nebaigiau sakinio, nes turėjau sutvardyti atsiraugėjimą. Prastas vakar vynas buvo! Arba padauginau? Ne, veikiau labai prastas. – Prisiekiu šventąja Dievo Motina, jokio vyno iki dvikovos negerti! Ir reikės pasakyti, kad Martinas kraustytųsi į mano kambarį. Ir vienam nevaikščioti...

- Martinas? – Arijana liūdnai šypsodamasi ištiesė link manęs ranką ir piršteliais pažaidė šviežiai persivilktos kamizos neužrištos apykaklės virvelėmis.

Vos nepaskendęs josios akyse, lėtai abiem rankom suėmiau josios pirštelius. Viduje suvirpėjęs ir iškaitęs, priglaudžiau josios pirštelius prie savo lūpų. Viduje tikėjausi, jog mano virpulys nepersidavė.

- Arijana, - pirmą kartą kreipiausi į ją tiesiog vardu(!), - man tapai labai brangiu žmogumi. Nenorėčiau tavęs prarasti. Norėčiau tave apkabinti kaip širdies damą, kaip savo moterį, kaip sužadėtinę. Ir to noriu nuo pat tos akimirkos, kai pirmą kartą išvydau tave tarpeklyje. Patikėk manimi. Bet negaliu laužyti duotų įžadų. Ypač prieš Viešpats Teismą (a.p.: turima galvoje dvikova, kurios rezultatai bus priskirti/prilyginti Dievo valiai). Kol kas akivaizdu, kad mes jo globoje, bet...

- Suprantu, - sutvardydama tylų atodūsį, liūdnai šyptelėjo mergina. Žengtelėjo žingsnelį ir švelniai, vos juntamai prisišliejo. Akimirką padvejojo, o to pakako, kad virpulys nubėgtų ne tik stuburu, bet ir visu kūnu. Tramdydamasis seilę nurijau, bent aukštyn-žemyn sujudėjęs „Adomo obuolys“ turėjo mane išduoti. Išduoti mano jausmus...

Tuo tarpu mergina pasistiebė ant pirštų galiukų ir savo putniomis lūpomis lengvai prisilietė prie mano lūpų...

Nekaltas bučinys užtruko gal tik menką akimirką, bet rodos prabėgo visa amžinybė..

Mergina tarsi atsibudusi suvirpėjo ir staiga atsišliejo - nuo manęs, nuo kvailo stuobrio, įžadų belaisvio. Ištraukė iš mano „letenų“ pirštukus ir švelniai ištarė:

- Tai ką dėl manęs darai, pernelyg daug... Aš negaliu, neturiu teisės prašyti, kad dėl manęs kautumeis. Kad stotum prieš Sandrą...

- Nors ir prieš visą Tamsos legioną!..

- Eik... eik pas savo Martiną, man reikia pabūti vienai... – mergina nusisuko.

Jau tik man uždarant iš kitos pusės duris, išgirdau atodūsį:

- Ir nepyk, prašau...

O gal man tik pasigirdo... nebuvau tikras... bet tai visai nesvarbu...

 26.

 

- Dėkoju Tau, mano dangiškasis Tėve,

per Tavo mieląjį Sūnų Jėzų Kristų,

kad mane šiandien maloniai apsaugojai...

...Pavedu save, savo kūną ir sielą

ir viską į Tavo rankas.

Tavo šventasis angelas teesie su manimi,

kad piktasis priešas neturėtų jokios galios prieš mane.

Amen.

Arijana atitraukė maldai sudėtus delnus ir gailiai pakėlusi akis į ant sienos kabantį medinį tamsų kryžių su nukryžiuotu Kristumi persižegnojo.

Rytoj išauš Toji Diena. Visas rožančius iškalbėtas. Vakarinė malda sukalbėta. Nuoširdūs žodžiai, maldos, nuskriejo Ten...

Mergina tikėjosi, kad Šventasis Angelas jos maldą nuskraidins Ten, kažkur anapus, kur ji bus išgirsta...

Bet ramybė į sielą nesugrįžo. Klūpėdama prie lovos, sudėjusi rankas ant lovos tarp pirštukų spragsėjo rožinio karoliukais. Iš galvos niekaip neišėjo Karlo per vakarienę pasakyti žodžiai. Ne, jis nepriekaištavo, net neužsiminė, bet jo akys buvo liūdnokos. Jos sakyte sakė, jog dabar jau tebūnie taip kaip bus, kaip Viešpats parėdys. Na taip, ji vos nesulaužė pažado. Beveik nesulaužė. O gal vis tik sulaužė? Ir dabar niūrios mintys nedavė ramybės.

Karlas, ne pagal savo amžių subrendęs vyras, nepasižymėjo patiklumu. Arijana jau senai buvo perpratusi, jog šis riteris visada bus ištikimas savo žodžiui, savo draugams, ir niekada iki galo nepasitikės priešo kilnumu. Gal jeigu būtų auklėtas kokiuose karališkuose rūmuose, būtų buvęs kokio nors suverenaus kunigaikščio ar kokio nors didiko iš Boržijos ar Medičių giminių didikų pažu, dabar neturėtų sau lygių intrigantų, bet likimas buvo kitoks – suteikė jam kario ir riterio kelią. Jau kitą dieną po namo užpuolimo jis balsu pamąstė, jog jei būtų kilęs iš Florencijos ar Venecijos, ar net iš tolimosios Sicilijos, pagal šių kraštų nerašytą paprotį jis turėtų suduoti Sandrui atsakomąjį smūgį – siųsti žudikus pas jį. Ir viską pabaigti dar iki dvikovos. Bet jis nori Dievo Tesimo, Viešpats valios, kad galėtų šventam Petrui prie Vartų žiūrėti tiesiai į akis. Bet tai nereiškė, jog jis ramiai laukia lemtingos dienos sudėjęs rankas, tad tiesiog primygtinai išgavo iš Arijanos pažadą iki dvikovos nepalikti šių namų. Jokiu būdu. Ko jis bijojo? Gal ne bijojo, o nepasitikėjo – pasak jo žodžių – užtektų Arijaną pagrobti arba tiesiog nužudyti ir nebebūtų jokio Viešpats Teismo šioje žemėje. Ir galėtų jis kviesti Sandrą į susirėmimą kiek tik nori, o šiam beliktų tik garsiai nusijuokti ir nusispjauti – Sandras ne riteris, o buvusio nuskurdusio žemvaldžio sūnus, kuris Urbine išsimušė iki seržantų. Ir tai dar nežinia kokiais būdais. Sėdėtų sau patenkintas Arijanos dvare kaip šeimininkas ir su savo sėbrais žvengtų iš vargšo riterio Karlo notacijų. Jam, kaip ir daugeliui šiaurės Italijos gyventojų – nei titulas, nei riterio vardas, nei garbės puoselėjimas nerūpi. Kas turtingas, to ir jėga, to ir garbė, tas ir kilmingas... Skirtingai nuo pavyzdžiui net tų pačių frankų ar vokiečių... Matytas susidorojimas su kardinolu Alidoziu – puikiausia iliustracija...

Tad geriau netampyti Viešpats už ūsų...

Ir Arijana vykdė pažadą. Juolab, kad namų tarnai išties jautė, jog jų gatvelė tapo kiek judresnė. Vis dažniau čia pasirodo kažkokie prašalaičiai. Kai kurie net nežinia ko stipinėja gatvės galuose, bando kalbinti tarnaites... Žodžiu, tvyrojo nejauki įtampa. Gal Karlas ir buvo teisus? Bet argi jauna moteris paklausys proto balso? Šįryt, kol Karlas buvo budėjime ar kažkur klajojo su savo reikalais, Arijana nebeištvėrė – lydima Rudolfo, kuris dabar tapo jos asmens sargybiniu, ir tarnaitės pabandė išeiti iki Šventos Barbaros bažnyčios, kad galėtų pasimelsti už rytojų. Bet nenuėjo. Nužingsniavo tik iki gatvės galo. Netikėtai pasirodė kažkokie įtartinai atrodantys vyrai ir tik matyt prisibaimindami milžino Rudolfo nepuolė. Praeiviai staiga kažkur dingo, išgaravo, o mergina, vis tik, įsiklausė į savo sveiką protą ir Rudolfo bambėjimą, jog jis savo „subine“ jaučia, jog štai dabar teks pasipešt – nutraukė savo piligrimystę ir pustekinom visi trys smuko už kiemo vartų. Išvengė apsupimo ir dar kažko negero...

- ...žinai Arijana (Karlas ir Arijana po anos nakties įvykių jau kreipėsi vienas į kitą paprastai – vardais), kai palikęs Rodą, lydimas Joanitų vienuolių ir kitų piligrimų pasiekiau Jeruzalę, mane nustebino Šventas Kapas, - įpusėjus jau tradicija tapusiai vakarienei kai jie vakarieniaudavo dviese, žiūrėdamas kažkur į šešėliais apipintus kambario užkaborius, ištarė Karlas. – Tai visiškai kukli edikula (a.p.: lot.: aedicula – šventyklėlė, koplyčia). Nuostaba ko gero buvo didesnė nei tikėjimo džiaugsmo pakylėjimas prisilietus prie mūsų bažnyčios ir tikėjimo pamatų. Bet kuri šiame mieste esanti bažnyčia, jau nekalbant apie baziliką, tai tiesiog rūmai, palyginus su žemine ar dūmine bakūže, kurioje glaudžiasi šiaurėje gyvenantys tikėjimo broliai. Nors jau daug metų prabėgo ir atmintyje smulkmenos išbluko, tu pirma, kuriai drįstu tai pripažinti.

- Karlai, dėkinga, kad manim taip pasitiki, bet ką tuo nori pasakyti? – mergina padėjusi peiliuką ant stalo, klausiamai palenkusi galvą suraukė savo dailius antakius.

- Mhm... Ten buvo vienas senas-senas benediktinų vienuolis, kuris, nors aš ir niekuo neišsidaviau, kažkokiu būdu nujautė mano sutrikimą. O gal tiesiog ne aš toks pirmas-paskutinis. Vėliau, prabėgus gal septyneriems metams, mano bičiulis, taip pat benediktinų vienuolis, apie kurį tau nemažai pasakojau, padre Michelis, taip pat pasakė tą patį, gal tik kitais žodžiais, mieloji.

- ..?

- Jog Tikėjimas tai nėra lankymasis bažnyčioje. Jog visos tos apeigos tai duoklė tradicijai, pagarba pirmiesiems krikščioniams, pirmiesiems šventiesiems nukentėjusiems už mūsų tikėjimą, o šventikai, tai tik piemenys ganantys aveles. Tikram tikinčiajam nereikia bažnyčių, tų mūrų ir paauksuotų freskų. Tikram tikinčiajam pakanka maldos sakramento. Maldos, kuri sklistų giliai iš širdies. Taip, kad joks angelas ar arkangelas nesudvejotų jos nuoširdumu. Tik tyra malda pasiekia Viešpats ausis. O visa kita...

- Tai panašu į ereziją, - Arijana išplėtusi akis net atsišliejo.

- Galbūt, bet tai žino bet koks labiau patyręs senas karys. Tik gal to nesuvokia. Arba jau nebesitikėdamas Dangaus atleidimo, nebekreipia į tai jokio dėmesio ir jo širdis surambėja, ji tampa akmenine. O jei suvokia, laiko liežuvį už dantų.

- Nesuprantu, ką tu nori tuo pasakyti, Karlai?

- Mieloji Arijana, be reikalo šiandien rizikavai. Tam, kad paprašytum mūsų Viešpats globos, pakanka tik tavo nuoširdumo, o jei reikia ir paprasto iš šakučių surišto kryželio. Šie simboliai tiesiog padeda mums susikaupti maldai ir atsiriboti nuo išorinių trukdžių, kaip sakydavo tas pats padre Michelis...

- Atleisk... – nuleido galvą Arijana.

- Už ką? – gūžtelėjo pečiais Karlas.

- Už pažado sulaužymą.

- Niekai, viskas gerai, kas gerai baigiasi.

- O tu... nors ne... – Arijana kaip prasikaltusi mergaičiukė prikando apatinę lūpą ir nuleido galvą.

- Sakyk, sakyk, nesidrovėk, - nuoširdžiai nusišypsojo Karlas ir kiek paerzeliojęs ant savo kėdės, patogiau atsirėmė į atkaltę. Jo pirštai iš tamsios duonos rideno mažus rutuliukus, kuriuos jis tarsi kokį ornamentą dėliojo ant stalo.

- O tu, dėl rytojaus... ėėėė... nebijai? Nepergyveni?

Karlas kiektai susiraukęs patylėjo ir atsiduso:

- Meluočiau, jei tvirtinčiau, kad nebijau. Nebijo tik visiški idiotai. Bet meluočiau, jei teigčiau, kad bijau. Nerimas? Taip. Žinoma. Kaipgi be jo? Kas yra?

- O aš net negaliu valgyti. Skrandis net nepriima, - Arijana atstūmė lėkštę kurioje vos ne vos pagrabaliojo. – Tikriausiai šiąnakt nė bluosto nesudėsiu.

- Khmmm... O nori aš tau duosiu vieno tokio gėrimo? Padre Michelis man šį receptą padovanojo. Išgeri ir miegi be sapnų kaip užmuštas. O pabudus, kitą rytą – jėgos tarsi padvigubėjusios, rodos kraujas ugnimi teka. Jautiesi ramus, žvalus ir galingas. Jautiesi kaip tikras Galijotas. Išmėginta. Tik per dažnai jo vartoti negalima. Bent jau taip padre sakė. O jo žodžiais aš negaliu nepasitikėti.

Arijana klausėsi net sustingusi, įsmegusi į Karlą akis. O jis šypsojosi. Paprastai, be jokių poteksčių.

- Bet tai ne... – merginai pritrūko įvardinti savo mintis, bet Karlas atspėjo:

- Tai paprastas žolelių gėrimas su medumi. Jokių kerų, burtų ar dar ten kažko ką spėjai išsigalvoti. Tiesiog rytų išmintis, kurią benediktinai prisijaukino. Juk žinia, kokie jie prasimanėliai?!

Mergina nedrąsiai pakinkavo galva:

- Ir tu jį gersi?

- Jau geriu, - Karlas kilstelėjo sidabrinę taurę ir lėtai pateliuskavo jos turinį. – Juk vyno išsižadėjau. Ir su vynu, beje, maišyt jo negalima. O ryt svarbi diena. Pakenkt tikrai nepakenks, o kartu su maldomis pagelbėti gali...

Arijana persižegnojo, atsiduso. Dar kartą sukalbėjo vakarinę maldą, padėjo rožinį ant prie lovos stovinčios kėdutės ir kilstelėjo taurę. Vėl persižegnojo ir kaip koks kunigas peržegnojo taurę ir ne pirmą kartą ją pauostė. Kvepėjo medumi ir švelniu vos juntamu kažkokių žolelių mišiniu. Suvilgė lūpas. Tirštas, aitrus, tamsus gėrimas. Nieko ypatingo. Kaip karšto vyno su žolelėmis gėrimas, kurio kartumą ir aižumą pabandyta nuslopinti medumi, tik be vyno. Ir įsidrąsinusi per porą gurkšnių išgėrė iki dugno.

Visumoje liko malonus poskonis. Kiek neįprastas. Bet kažko tokio daugiau nepajuto. Nei į miegą nepatraukė, nei apdujimo nepajuto. Tik jau atsigulus, trumpai pagulėjus, kai rodės, jog akių taip ir negalės sumerkti ir taip pragulės visą naktį spoksodama į žvakės liepsną, pati nepajuto, kaip atsidavė Morfėjaus globai.

27.

 Martinas, vis dar blogai valdydamas ranką, sau po nosimi šnarpšdamas ir tyliai keiksnodamas bandė sugrabalioti antpečio dirželius. Man net nusibodo laikyti kilstelėtą ranką, tad paliepiau pašaukti Rupechtą, kad šis jam padėtų uždėti man šarvus ir deramai apsiginkluoti. Ne, pilno komplekto neėmiau. O kam? Pavyzdžiui, kam man kovojant nugaros plokštė? Turėtų pilnai pakakti krūtinšarvio ir pošarvio su žiedmarškine. Jei jau priešininkas atsidurs už mano nugaros, nugaros kirasa nebepadės – tai ne susigrūmimas kovos lauke, kur smūgio ar strėlės buvo galima laukti iš bet kurios pusės. O masinio susigrūmimo nebus. Akivaizdu. Kitame Teodoriko mauzoliejaus pamiškės gale, gal už kokių nepilno šimto žingsnių puikiai matėsi Sandro di Pekoros palydovai. Ne tokia jau gausi ir gerai ginkluota palyda, lyginant su maniške. Kažkokiu būdu, po apsilankymo pas kapitoną Peterį, gandas greit apskriejo mūsų kareivines ir dabar čia susirinko beveik visas mano būrys su pačiu kapitonu priešakyje. Ginkluoti, be abejo. Ir dar su savo palydovais. Įspūdingas būrys. Ir tai nekreipiant dėmesio į laukymės paribiuose besibūriuojančius vėpsotojus. Dar kiek – ir panašu, kad čia susibėgs visi Ravenos gyventojai. Žodžiu, na niekaip Sandro sėbrai neišdrįs imti revanšą masinėje kovoje, jei dvikovos lemtis bus ne jų pusėje.

Na ir sabatonai, aišku. Kam man raitelio sabatonai? Netgi dabartiniai, taip vadinami „žąsies koja“? Pakako paprastų pėstininkų – pakaustytų plokštelėmis (a.p.: gotiškų vokiškų šarvų raitelio šarvuoti batai kautis pėsčiomis buvo itin nepatogūs – jie buvo ilgi ir siaurėjantys. Nors valdyti arklį, įsispirti į balnakilpes gerai tiko, bet kautynėse pėsčiomis visiškai netiko ir trukdė. XVI a. pradžioje mada pasikeitė ir jie jau tapo buki, panašūs į peraugusias kurpes, tad stovint kažkiek priminė padidintą koją, tad šmaikštuolių buvo praminti „žąsies koja“). Svarbu, kad neslystų ant drėgnos žolės ar smėlio. Juk rytas – rasa iškrito... Gaila tik, kad antveidžio su smulkiomis įpjovomis ar virbais – geresniam matomumui užtikrinti - banalių banaliausiai neturėjau. Net bastardą, su kuriuo ketinau kautis kaip pagrindiniu ginklu, teko pirktis. Pamenat, pasakojau, kaip savąjį sulaužiau kovoje su frankais, kryžkelėje prie Bolonijos. Nors šis pusantrinis kalavijas man net labiau patiko už buvusįjį. Per dvi savaites spėjau gerai prie jo priprasti (a.p.: pusantrinis – tai ilgas kalavijas, kurio rankena skirta pusantram delnui – tai yra, kovojant kalavijais, buvo galimybė kautis abiem rankom. Savo ilgiu nusileido dvirankiam kalavijui, bet buvo gerokai ilgesnis už vienrankį. Nešiotis prie diržo jį buvo ne itin patogu, bet nešiodavo, o jojant dažniausiai tvirtindavo prie balno. Taip XV-XVI a. prigijo pravardė „bastardas“ (pavainikis) ir neteisingai daug kas skaičiuoja jo atsiradimą nuo XV a. Iš tiesų, pusantrinis kalavijas plačiai buvo naudojamas nuo XII a. antros pusės. Ilgis varijavo iki ~1,5 m., kai ašmenys ~1,1 m. Svoris iki 1,5 kg. Rankenos buoželė taip pat buvo labai svarbi – dažniausiai tokia, kad ant jos būtų galima patogiai uždėti delną (apimti delnu) – kovojant abiem rankom tai svarbu). Pirkau iš pačio kapitono – jis pats pasiūlė vieną iš savo turtingos kolekcijos, kurią sudarė visokie įdomesni trofėjiniai „gelžgaliai“. Žodžiu, kalavijas patikrintas kovoje, o ne koks nors naujai pagamintas, neišmėgintas, bet kainuojantis nemenką auksinuką. Tai buvo Solingeno  meistrų kūrinys – tikras „darbinis arkliukas“ be jokio nereikalingo pagražinimo: apie 53 colių ilgių (a.p.: apie 135 cm), paprasta dviejų sprindžių pasidabruota kryžma užsibaigianti aptakiais pasidabruotais bumbulais, visiškai neslidi oda traukta rankena ir mano rankai ideali kupolo formos su ne išreikštom briaunom buoželė. O štai patys ašmenys priminė šarvamušį – estoką, kaip frankai šį ginklą vadino – suploto rombo pavidalo. Tik už šarvamušį trumpesnis ir lengvesnis, geležtės antra pusė jau galandama, bet vis tiek labiau tiko dūriui nei kirčiui. Tačiau balansas man tiko. Be to, šarvuota pirštine suėmus už smaigalio, dėka tokios ilgos ir paprastos kryžmos ir buoželės, juo buvo galima naudotis kaip kabliu ar vėzdu. Tikras Lichtenauerio brolijos idealas – nenustebčiau, kad kokio nors meistro užsakymu ir buvo kaldintas. Su juo paprastą kalaviją buvo galima parijuoti netaupant ašmenų – kaip su kokia metaline lazda, o sėkmei nusišypsojus - gerai kirtyje smūguojant ir tinkamai pataikius – net jį ir sulaužyti. Bet čia jau kaip pasiseks. Geriau to net nesitikėti.

(a.p.: 1. Lichtenauerio brolija – tuometinėje pietų Vokietijoje veikusi kovos meistrų brolija pavadinta XIV a. legendinio meistro Lichteauerio garbei. Ji tarsi ir buvo šio meistro kovo meno tradicijų puoselėtoja.

2. Estokas, pr.: estok. Arba šarvamušis - Panzerstecher, Estoc, Pörschwert, Bohrschwert, Perswerte oder Pratspieß ir t.t.. Iš esmės kiek ilgesnis už kalaviją bastardą ir sunkesnis. Skirtas grynai dūrimams – šarvo pramušimui. Raitelių naudojamas kaip atsarginė ietis, bet turėjo ir trumpesnius variantus, nuo XVI a. galėjo nešioti ir prie diržo. Beje, iki XVI a. jie net neturėjo makštų – jos estokams atsirado vėliau – XVI a. Galėjo sverti vid. apie 2 kg, kai kurie egzemplioriai net iki 3,5 kg. Geležtė negalandama, galėjo būti rombinė, trikampė, šešiakampė ir pan. Iš esmės - iešmas arba smaigas)

Pamenu, tuomet, kai nuėjau pas kapitoną Peterį formaliai prašyti leidimo dvikovai (joks sveiko proto kapitonas nesugalvotų jo neduoti, jei nenorėtų užsitraukti nešlovės, bet tokia pas mus buvo tvarka), jis išklausė manęs sėdėdamas prie nuzulinto paprasto medinio masyvaus stalo savo kabinete – vienuolių maloniai išskirtoje kelėje. Tarp savo įdiržusių ir stiprių pirštų vartė kažkokį popieriaus gniužulėlį ir po mano prašymo kažkurį laiką susiraukęs mąstė, o po to leptelėjo:

- Norėčiau smulkmenų.

Na, teko jam papasakoti tas smulkmenas. Juolab jokios paslapties nebuvo. Daugelis ir taip žinojo, kad turiu kažkokią globotinę, nors ne vienas, be abejo, pagalvojo apie visai kitokį Arijano statusą. Bet kapitonas, jei ir žinojo, tai neišsidavė nė puse lūpų, o tik susidomėjęs linkčiojo galva. Net jo sekretorius, sėdintis prie atskiro rašomojo stalo kabineto glūdumoje, arčiau nediduko lango, seniausiai nustojęs skrebinti savo plunksna su didžiausiu susidomėjimu išpūtęs akis klausėsi mano pasakojimo.

O po to vėl tyla. Ji net užsitęsė. Ir kitas klausimas jau vėl mane nustebino:

- O ar kartais tas naktinis užpuolimas su tuo nesusijęs?

Gūžtelėjau pečiais:

- Nėra įrodymų.

- Na ir nereikia. Įsitikinęs, kad susijęs, - kapitonas kažkur kampan spragtelėjo savo jau visiškai į gumulėlį suglamžytą rusvą popierėlį ir įsirėmęs kumščių krumpliais į stalą lėtai atsistojo, pro surauktus gauruotus antakius įsmeigė į mane savo niūrias akis. Tuo momentu jis buvo labai panašus į gauruotą iš migio pakilusį meškiną.

- Štai ką vaikine (na, kapitonas tai gali sau leisti) aš tau pasakysiu: į dvikovą neisi, - nespėjau net nustebti, kaip pridūrė: - Vienas neisi. Savanoriai vyrai tave lydės, o aš jiems vadovausiu, - kapitonas kilstelėjęs kumštį ir dusliai trinktelėjo krumpliais per stalą. – Pats, asmeniškai, būsiu liudytoju. Ir teneduok Dieve kam nors išsišokti ir sutrukdyti šiai dvikovai. Asmeniškai priplosiu, net jei tai bus ir pats pontifikas, neduok Dieve, - kapitonas persižegnojo. - Pasakok. Kaip ketini kautis?

Ramiai išklausė, o po to išsitiesė, paklaipė pečius ir vėl paklausė:

- O kodėl trumpuoju kalaviju? Nesuprantu.

Paaiškinau dėl pusantrinio, paaiškinau, jog išmaišiau ginklakalius, bet man niekas netiko, o kapitonas tik išsiviepė:

- Aha, jau kur-kur, bet tik ne Ravenoje ginklus pirkt. Nebent sidabrinį dantų krapštuką. Štai ką pasakysiu. Vakare užeik pas mane. Į namus. Žinai kur gyvenu. Surasim tinkamą. Pasimėginsi ir galėsi išsipirkti. Jei patiks...

Štai taip ir atsidūrė mano rankose šis pusantrinis, visai ne gražuolis, bet manau, kad puikus ginklas. Na, galų gale, bent jau po valandos tikrai žinosiu jo tikrą vertę, taip sakant.

O tuo tarpu derybininkai ginčijosi viduryje laukymės. Svaidė vieni į kitus piktus žvilgsnius, tapšnojo per savo ginklų buoželes ir mindžikavo vietoje. Tarp jų stovėjo ir kapitonas Peteris - pompastiškai išsipustęs, užsidėjęs savo geriausius įmantriai graviruotus paradinius šarvus, užsimaukšlinęs plačią tamsią aksominę beretę-kepurę su prašmatniu pliumažo – savo giminės ir pontifiko spalvomis. Nors, tiesą pasakius, balta ir raudona spalva šioje aikštėje vyravo – vis tik Urbino kunigaikštystės spalvos ir Švento Sosto – tos pačios. Nors aš pats prabangių atributų atsisakiau. Nusprendžiau likti asketišku. Juolab, kad kaip dar visai nesenai buvęs vargšas riteris, prašmatniai prabangių atributų dar ir nebuvau spėjęs įsigyti (o atsinaujinti net būtiniausius dalykus - verkiant reikėjo). Mano šalmą puošė tik mano giminės balta ir melsva, bei mano skvodo ir eskadrono raudona ir geltona plunksnos. Pradžioje norėjau ant šarvų užsidėti savo baltą vapenroką (a.p.: vok. „wappenrock“ dažnai berankovis apsiaustas dedamas ant šarvų su priklausomybės ženklais, perjuostas ginklų diržu. Galima laikyti uniformų pirmtaku. Tačiau XV-XVI a. sandūroje jis neteko savo buvusios reikšmės. Pavyzdžiui landsknechtai ar kiti samdiniai pradėjo save išskirinėti raiščiais ant rankų arba kaspinais ant galvos apdangalų pagal priklausomybės būriui, kuopai ar junginiui kariniam spalvas. Vis tik, turint galvoje buvusią taktiką – pagrindinis ženklas buvo vėliavos)  su giminės herbu ir Švento Karsto riterio herbu bei mūsų eskadrono ženklu, bet persigalvojau – pakako, kad tokius buvo persijuosę Martinas, kuris turėjo palydėti mane į kovos lauką, ir mano knechtai. Beje, maža kas – Rudolfą pristačiau prie Arijanos, o tai niekšai gali kovos įkarštyje sumąstyti ją pagrobti, kaip pavyzdžiui, ar dar kokią niekšybę sumastyti. Na, galimai perdėta atsarga ir perdėtai maniau, jog iš Sandro buvo galima laukti ir tokios klastos, bet užbėgant už akių, turiu pasakyti, jog  nieko panašaus neįvyko. O gal ir neįvyko, kad pasirūpinau apsauga. Žodžiu, kaip mėgdavo sakyti mano gerasis bičiulis patre Michaelis – „atsarga gėdos nedaro“...

Dirstelėjau į gana kukliai stovintį būrelį, iš kurio išsiskyrė manasis kresno stoto iki dantų ginkluotas knechtas. Tamsiai apsirengusią Arijaną, nuleidusią ant veido vualį, supo namo šeimininko abi dukros, pats senis - impozantiško stoto pasirėmęs į lazdą pilvūzas šeimininkas, jo sūnus bei kaimynas su sutuoktine, o už jų, jų šeimynykščiai ir tarnai. Na, kas gi praleis progą pasigrožėti būsimu reginiu? Na, tokia garbės kaina...

„Spektaklio“ pirmoji dalis baigėsi. Nuo derybininkų atsiskyrė jų padėjėjai ir kiekvienas nuėjo į savo pusę – ėjo oriai ir iškiliai, atmestinai laisvai. Tikri gaidžiukai. Ne, nebuvo čia nei heroldų, nei jų persevanų – čia ne iškilmingas turnyras dėl vertingo prizo, dėl damos palankumo, o tik garbės kova – Viešpats Teismas. Mirtina kova. Nors ir „dama“, ir prizas buvo... Bent jau mano priešininkui. O man - tik garbė.

Laikas...

Lūpos pačios savaime suvirpėjo karštoje maldoje...

Deus vult!“ – tai mano kelio pradžia ir pabaiga... Kaip Viešpats liudija: „Kur du ar trys susirinkę mano valia, aš esu tarp jų“.

(a.p. lot. „Dievas taip nori“. Tai šūkis. Popiežiaus Urbano palaimintas 1095 m. (antroji frazė jam ir priklauso) ir pirmą kartą ištartas per kryžiaus žygį 1096 m. Veikiausiai skambėjo kaip „Deus le veult“ ar „Deus lo vult“. Nežiūrint, kad tai buvo kryžininkų šūkis, tame tarpe ir Šventojo Viešpats Kapo (Karsto) riterių devizas, frazės prasmė keičiasi priklausomai nuo konteksto. Pavyzdžiui puritonai jį naudojo kaip metaforą. Tad sunku pasakyti ar šio pasakojimo herojus kartojo Ordino devizą ar kalbėjo kažkokią tai maldą)

- Karlai, jei pasiruošęs, prašom... – linktelėjo mano būrio bičiulis Einhardas, kuris dabar ėjo mano kapitono, kaip liudytojo, padėjėjo pareigas.

Pakraipiau galvą, pasukiojau pečius, korpusą, palanksčiau kojas. Niekas nekliudė, niekas pernelyg neveržė – judesių nekaustė. Ištiesiau ranką į kurią Martinas įdavė kalaviją ir linktelėjau.

- Taip, pasiruošęs.

- Sėkmės, - linktelėjo Einhardas. – Te Viešpats malonė lydi tave.

- Deus vult, - ir jau su lengva patre Michaelio ranka tapusia mano mažojo būrelio devizu, ištariau: - Gott mit Uns...

Nors ištariau negarsiai ir vyrai jau buvo girdėję šią frazę, nedarnia greta sustojusių vyrų tarpe pasigirdo pritarimo ir palinkėjimų murmesiai.

Jau nepamenu ką ištarė mano kapitonas, kuris akimis gręžte gręžė Sandrą di Pekorą, ką sulojo man nepažįstamas Sandro liudininkas. Na ir nebuvau linkęs į pliurpalus. Visos tos formulės man neberūpėjo. Jokios pagarbos savo priešininkui rodyti neturėjau noro, kaip ir jis man. Jokių pasisveikinimų ar įmantrių kalbų. Nors jokių tai kažkokių preambulės formulių ir nebuvo – ne miesto šventėje, ne miesto ar kokio valdovo turnyre. Niekas, kaip dabar įprasta, net nepaklausė ar susitaikymas įmanomas. Tiesiog kapitonas Peteris ištarė:

- Susirinkote į Viešpats teismą kautis. Tad kaukitės.

- Teisingumą telydi Viešpats valia, - jam pritarė Sandro liudytojas ir jie kaip susitarę mus palikdami atsitraukė...

Sandras, blykstelėjęs akims kažką ištarė, bet žodžių per pošalmį ir šalmą nesupratau, ir nusileido antveidį, o jį atlydėjęs vyrukas skubiai susegė prie pakaušio antveidį prilaikantį dirželį ir paskubomis atsitraukė sau.

Viskas aplinkui išblėso. Visi žiūrovai išgaravo. Tik Sandras priešais mane. Garsus ir dėl beveik uždaro šalmo duslus alsavimas, kurį sustiprino goržetas (a.p.: kaklo apsauga) ir gerai juntamas širdies plakimas, kuris varinėjo jau įkaitusį kraują.

Priešininkas savo ekipuote menkai nuo manęs tesiskyrė. Nieko įmantraus. Nieko išskirtinio. Nieko šiuolaikiškai madingo. Kaip ir pas mane. Net pusantrinis kalavijas, nors ir ženkliai kitoks, bet taipogi „darbinis“, paprastas ir ne mažiau pavojingas. Galėjau lažintis, kad net ilgiai panašūs. Skirtumas gal tik pusė ar mažiau colio. Tiesa, pats Sandras buvo per pusę galvos aukštesnis ir dėl pakankamai aukšto itališko šalmo su ganėtinai iškiliu pliumažu atrodė, jog mane lenkia per visą galvą. Nors akių lygis panašus. Tiesa, ne akių, o antveidžio ir tiesą pasakius kvailoko dvikovos prasme – ne atviri virbai, o iškiliame antveidyje keletas horizontalių išpjovų ir skylučių alsavimui. Toks įspūdis, jog prieš mane stovi ne tai dvikojis šuo, ne tai paukščiagalvis.

Ką gi, teks prisiminti, ko mane mokė mano senelis ir tėvas, ir meistras Kenas fon Švercgeris – visi jie kadaise priklausė Lichtenauerio meistrų mokyklai. Nors „prisiminti“ – blogas žodis – veikiau pademonstruoti – visa tai jau senai įaugę man į kraują ilgų treniruočių ir kovų metu...

Sulenkdamas dešinę koją, kairę ištiesiau atgal, kalavijo smaigalį su šiek tiek sulenktomis rankomis nuleidau žemyn. Taip vadinama „kvailio“ poza. Tikriausiai ne vienas, bent jau mano būrio vyrų, o dauguma jų buvo iš Bavarijos žemių, šyptelėjo. Na taip, iš šono žiūrint tai tikrai kiek kvailoka stovėsena lyginant su herojiška Sando stovėsena, kuri kažkuo priminė „plūgą“ (a.p.: pagal Lichtenauerį - tiesi stovėsena, kairė koja kiek atgal, pėda žiūri į kairę, dešinė sulenkta. Kalavijas laikomas apatinėje dalyje su pakeltu panašiai 45 laipsnių kampu viršun). Tačiau maniškė - visų pirma - nevargino rankų, jei akistata užtruktų, o be to, iš jos labai greitai ir efektyviai buvo galima pereiti į bet kokią gynybą ar puolimą.

Rodos laukymę apgaubė kapų tyla.

Sandras keistai sujudėjo. Gal jį nustebino tokia mano stovėsena, gal dar kažkas šovė jo galvon, bet jis staiga saviškę stovėseną pakeitė. Tarsi gąsdindamas ar provokuodamas trumpam kilstelėjo kalaviją į „stogą“ (a.p.: pagal Lichtenauerį – priešinga plūgui stovėsena, kai kalavijo kryžma virš galvos, o geležtė paruošta kirčiui, panašiai 45 laipsniai kampu), po to grįžo į „plūgą“... ir...

...ir neatakavo...

Likau stovėti vietoje. Kaip mane kadaise ir mokė – geriau mažiau judesių, bet daugiau efekto. Tai yra, judesiai turi būti šykštūs, bet efektingi. Perėjimas į bukas kirstynes – tai totalizatorius, kai net geriausias meistras gali susikirsti.

Net neįsivaizduoju ar Sandras mokėsi pas tikrą Meistrą ar tik talentingas iš prigimties ir susigraibstė kovos pusantriniu arba ilguoju kalavijų mokslą iš patirties ir savamokslių varginančių treniruočių. Nežinau – bet buvo panašu į antrąjį variantą arba Italijos meistrai visiškai kitaip supranta šį meną...

Ir vis tik Sandras privertė pereiti į „bukas“ kirstynes, nors aš, galima sakyti, sąmoningai leidausi. Ne, jokių pamąstymų, kaip ką darysiu, ką veiksiu, kaip ginsiuosi – nebuvo. Jau senai praeitas ir geru prakaitu, treniruotėmis ir kovomis išgintas etapas. Tiesiog...

Sandras žaibiškai puolė – bet man perdėjus žingsnį pavyko surakinti jo kalaviją kryžmą su kryžma ir žaibiškai trinktelėjęs ranka per savo kalavijo smaigalio plokštumą – per prievartą nukreipęs savo kalavijo smaigalį link priešo, kita ranka atpalaidavau surakinimą kilstelėdamas išilgai ašmenų savo kalaviją ir į jo šalmą visu svoriu dūriau padėdamas geležčiai ta pačia ranka, kuri prilaikė smaigalį. Tiesiog dūris abiem rankom... o Sandras nieko geriau nesugalvojęs spyrė koja...

Manojo bastardo smaigalys nučiuožė priešininko šalmu ir pečiu nepadarydamas žalos, kaip ir Sandro spyris man – dėl jo tik atšokau ir atšokant, tuo pačiu metu susilenkus, kol Sandras mojosi kalaviju – net du kartus smulkiais smūgiais be atsivedėjimo trinktelėjau per jo šarvuotą šlaunį – be abejo - apsaugos neprakirtau, nors jam juntamai skauda turėjo būti – liko net įlenkimas...

Atsitraukti nespėjau – jo kalavijas trinktelėjo man per peties šarvus. Tiesa - nesmarkiai – pajutau tik brūkštelėjimą, metalo džeržgesį.

Ir Sandras, matyt norėdamas užsitikrinti sėkmę – staigiais judesiais perėjo į puolimą – kapojo smulkiais kirčiais, kad neatsivertų, vengdamas susirakinimo kalavijais, pabandė mane spausti, priversti trauktis.

Smūgis... dar smūgis.. jau trečias žingsnis atgal...

Ir staiga, jau numatydamas kirčio amplitudę, pasisukęs į priešą visu korpusu, dešine ranka pagavau savo kalavijo smaigalį ir sugavau eilinį kirtį tarsi skersine-įžambia lazda – geležtę laikydamas tarp abiejų rankų... Bet tai buvo ne medinė lazda, o slidi kalavijo geležtė (nors panašius triukus mėgo ir padre Michelis sus savo lazda) ir iš visų jėgų pasistūmėjęs pusiniame šuolyje, geležte į geležtę nudžeržgiau ašmenimis iki Sando kalavijo kryžmos ir man persukus kairę ranką, Sandras iš inercijos gavo manojo kalavijo buožele tiesiai į antveidį...

Sandro galva loštelėjo, o jo rankos instinktyviai užsimojo kirčiui – tik kiek platesniam...

Spyriau, bet tai nebuvo tas spyris, kuriuo bandoma sužaloti - tiesiog pozicijos išlaikymas ir priešininko atmetimas. Staigiu judesiu paleidau kalavijo rankeną ir kiektai susilenkęs, laikydamas kalaviją už smaigalio, jo  kryžma užkabinęs Sandro koją už kulkšnies – jau truktelėjau kalaviją iš visų jėgų į save.

Sandro kalavijo ašmenys sučerškė per mano šalmo viršugalvį - matyt nukirto plunksnas, bet nieko daugiau... o pats priešininkas susverdėjo ir aš, nepraleisdamas progos - puoliau jį visu savo svoriu...

Pavyko...

Sandras plojosi visu ūgiu ant nugaros, o aš dar visu svoriu žnektelėdamas ant jo, jį priplojau. Matyt jis trumpam neteko kvapo... smūgis matyt išmušė visą dvasną iš jo kūno. Tik instinktų dėka pabandė kažką daryti kalaviju (per nepatogų antveidį nemačiau) - lyg trankyti šoną, lyg petį – kalavijas tokioj būklėj per ilgas ginklas, kad efektyviai būtų galima jį panaudoti dar alsą bebandančiam atgauti žmogui...

O mano laisva dešinė ranka jau virš jo antveidžio laikė rondelą – durklą miserikordą...

Gal trumpą... gal visiškai net nemoku apsakyti kiek trumpą akimirką – trumpesnę už žaibą, trumpesnę už mintį - praskriejo gailestingumo užuomazga, bet ją nustelbė vaizdas kaip gali keršyti išlikęs gyvas mano priešininkas, kaip man gali atsirūgti mano gailestis... ir mano kairė ranka pati savaime paleido kalavijo smaigalį ir išvisų jėgų plojo per į antveidį įstatyto durklo rankenos viršų – per ovalinę rondelo plokštę – tarsi kūju per kaltą...

Po manimi sutrūkčiojo...

Priešo šalme sugargaliavo... prakirsto antveidžio plyšius aptaškė kraujas...

Kūnas po manimi susirangė konvulsijose brūkštelėjęs kelis kartus kojomis per žemę, nabago rankos sudrebėjo rankos... ir kūnas suglebo...

(a.p.: galbūt skaitytojui pasirodys keista kalavijo panaudojimo taktika, tačiau manuskriptuose/veikaluose toks kalavijo panaudojimas jį laikant už ašmenų plačiai iliustruotas ir aprašytas. Ne vienas skeptikas bandė kritikuoti šį būdą, tačiau eksperimentais įrodyta, kad tokia taktika yra pagrįsta. Net plikomis rankomis (be pirštinių) galima sugriebti kalaviją už ašmenų rankų nesusižalojus. Beje, tikras kovinis kalavijas galandamas kiek kitaip nei pavyzdžiui medžioklinis ar virtuvinis peilis (kalavijai kurie užaštrinami taip, kad pjaustytų popierių ar kokį pomidorą, tai tik pasižaidimamas ar artistų pasirodymams). Žinoma, tai reikalauja labai gerų kovos ir kalavijo valdymo įgūdžių. Beje, jeigu įdomu, tokius „mitų tramdytojų“ ir rekonstruktorių eksperimentus galima rasti ir „youtube“)

 28.

 - Na ir vertėjo čia mane tempti? - pilna burna nusižiovavo prašmatniai apsirengęs vyras. Net plačios aksominės skrybėlės sunkios plunksnos sudrebėjo.

- Tu tai čia inkognito ir ryt paliksi šį Dievo užmištą miesteliūkštį, o man nors kokia pramoga, - šaudydamas akimis į laukymę ištarė panašaus amžiaus jaunuolis.

Už jų nugarų stovintys tarnai, kurie prilaikė už pavadžių arklius, negarsiai ir taip pat smalsiai stebėdami būsimą dvikovos lauką pernelyg garsiai sučiauškėjo apie statymus, kas už ką, tad antrasis vyrukas pasuko galvą ir sušnypštė:

- Tyliau, galva ir taip „sprogsta“... – ir atsisukęs į aikštę mestelėjo savo draugui: - Filipai, na, o ką, mes nesilažinsim? Statau du prieš vieną už tą vokiečių riterį.

- Lažybos? Sandrą aš pažįstu, - suraukė nosį pavadintas Filipu. – Mano buvusio siuzereno patikėtinis subtiliems reikalams. Tik dabar jis patekęs į jo nemalonę. Aha.

- Girdėjau. Tamsi kažkokia istorija dėl kažkokio dvaro Florencijoje. Dėl va štai tos mergos, - antrasis jaunuolis pirštu parodė į nuošalią Arijaną supančią grupelę.

- Ir kuo nors ji ypatinga? – Filipo akys nuslinko link Arijanos grupelė. – Figūra tai visai nieko. Bet veidelio nesimato. Ar nors graži?

Filipo bičiulis gūžtelėjo pečiais:

- Tik kažkokio žemvaldžio duktė. Gal net Sandro giminaitė, tolima kuzena, kaip liežuviais mala. Sako nuodėmės verta.

- Ir iš kur ji iškasė tą riterį? – nuobodžiaujančiu balsu ištarė Filipas. Jo klausimas nuskambėjo retoriškai ir visiškai nesudomino jo bičiulio.

Tuo tarpu liudininkų padėjėjai atsiskyrė nuo savo vadų ir  nuėjo link priešininkų.

- Tai kaip, lažybos?

- Deja, mielas drauge. Jei tas riteris iš senosios Jo Šventenybės kaliausės Juliaus gvardijos, tai bus seno kirpimo riteris. Tokie pas vokiečius kraują geria jau su motinos pienu. Ne tai, kad mūsų... – nebaigdamas minties, jaunuolis atsainiai mostelėjo ranka.

- Tai tada lažybų nebus, - linktelėjo bičiulis.

- Nebus. Pasiieškok kito kokio kvaišos. Aš už tą, - Filipas bakstelėjo link į laukymės vidurio einančio Karlo.

- Tingiu. Bet bus gaila, jei laimės Urbino seržantas, o aš už jį nestačiau. O gal statyti?

- Statyk. Duodu penkis už vieną.

Tačiau Filipo bičiulis nieko neatsakydamas tik papurtė galvą, susidėjo rankas ant kostiuminio kalavijo buoželės ir įsistebeilijo į beprasidedančią dramą.

Kurį laiką bičiuliai tylėjo.

- Įdomi stovėsena, - pagaliau atsiliepė Filipo bičiulis.

- Aha... – nusižiovavo šiek tiek dar pagirias jaučiantis Filipas ir, matydamas, kaip Sandras sumosikavo kalaviju jį pakeldamas ir vėl nuleisdamas, o jo priešininkas net nesukrutėjęs ramiausiai stovėjo sau toliau, pridūrė: – Įdomi, tai įdomi... Bet galiu lažintis, kad jis tuoj mus nustebins...

Tik Filipui niekas neatsiliepė. Laukymė tarsi nuščiuvo, o po kelių akimirkų nuaidėjo metaliniai kovos smūgiai...

...riteris išvengdamas Urbino kunigaikščio gvardijos seržanto atakos ir smūgio, kalavijo kryžma užkabinęs priešininko koją, šį parvertė ant žemės ir visu svoriu jį priplodamas krito ant viršaus... Smogė šarvuota alkūne ir jau iš už medžių viršūnių pakilusios saulės spinduliuose žybtelėjo smailas tribriaunis durklas... Kovotojas paleidęs kalaviją kaire ranka tarsi akimirką sudvejojo ir smogė į per į šalmo antveidžio plyšį įstatyto durklo rankenos viršutinę plokštelę...

Rodos net vėjas nuščiuvo. Prispaustas Sandras suspurdėjo konvulsijose...

- O ką aš sakiau? - ištiesęs ranką link kovotojų ir ja mojuodamas ištarė Filipas. – Puiki kova. Jokio reginio. Pšik ir viskas. Juk sakiau, seno kirpimo Maksimilijono teutonai! Ten tokių dar galima surasti...

Tuo tarpu, po kelių akimirkų, per kurias riteris tarsi atsikvėpė, nugalėtojas pakilo. Link jo per laukymę pustekinas pasileido bėgti jo ginklanešys. Riterį atlydėję vyrai džiaugsmingai suošė, kai kurie net pakėlę į viršų savo ginklus juos kratė rankose, stūgavo, o Urbino seržanto palyda nustėrusi, tarsi užkerėta mindžikavo, kai kurie, tarsi laukdami kokio signalo net dirsčiojo į šalia kapitono Karlo stovintį Sandro liudytoją, o kai kurie (matyt pažinę) net į Filipą ir jo bičiulį. Bet jokio signalo nebuvo. Abu liudytojai tik nusilenkė vienas kitam, kažką vienas kitam ištarė ir patraukė į savo puses. Kapitonas Peteris plačiai šypsojosi.

Ne į makštis, o už diržo užkišęs savo durklą (a.p.: krauju apipiltą ginklą į makštis nekišdavo – likęs ir nenuvalytas kraujas makštyse paskatina ginklo rūdėjima arba makštys pradeda smirdėti. Tada jau tektų jas keisti), savo kalaviją palikęs pribėgusiam ginklanešiui, gana grakščiai, tarsi visai nenuilsęs pasilenkė ir pakėlė savo priešo kalaviją. Prilaikydamas kalaviją ant sulenktos kairės rankos nuėjo link Arijanos ir staiga priešais ją suklupo ant vieno kelio. Abiem rankom ant atvirų delnų jį ištiesė link merginos ir nuleido ant žemės.

- Mano įžadai įvykdyti, madona. Jūs laisva...

Tik jo žodžių per kilusį triukšmą beveik niekas negirdėjo. Nebent tik arčiausiai stovintys.

Merginos rankose atsirado auksu siuvinėta balta skarelė ir ji, kažką atsakydama, iškilmingu mostu įdavė ją ant kelio klūpančiam riteriui. Šis, jau pakėlęs antveidį, tarsi priglaudė skarelę prie lūpų, tarsi ją pauostė.

- Džeromai, štai ką aš tau pasakysiu, - pasisukdamas link arklių ištarė Filipas. – Aš, Filipas Dorija, galiu duoti žodį, kad jei bus proga, šį riterį priimsiu tarnybon. Manau man tokių žmonių reikės...

 

 29.

EPILOGO PRELIUDIJA

 Kažkada buvo laikas, kai po to gyvo pragaro žemėje aš svarsčiau ar teisingai pasielgiau likdamas popiežiaus tarnyboje. Per daugelį metų atsiminimai išblėso, išbluko, bet prisiminus tą kanonados gausmą, kai žemė po kojomis dundėjo ir drebėjo, kai sviediniai išmušdavo šalia stovinčius bendražygius kartu su jų žirgais, prisiminus tą krauju gausiai nulaistytą tarp upės ir pelkių įspraustą pelkėtą vietovę, kuri tarsi alsavo kovoje kritusių vyrų dejonėmis, net dabar pradedu raukytis taip, tarsi sudilgčiotų dantis. Tik Apvaizdos dėka tą šv. Velykų dieną man tiesiog pasisekė nepakliūti tarp tų, netoli dvidešimties tūkstančių, kurie krito iš abiejų pusių. Ne vienam garsiajam to meto karvedžiui ir karo vadui šios šv. Velykos buvo paskutinės, kai visos žemiškos aistros kunkuliuote kunkuliavo: nuo baimės ir nusivylimo, iki beviltiško ir beatodairiško didvyriškumo. Bet, kaip nebūtų keista, tą dieną, kai lūžo ietys, šipo kalavijai, liepsnojo skydai ir negelbėjo net plienas, visus vyrus iš abiejų pusių buvo apėmęs kažkoks keistas kvaitulys – nebuvo jokių panikos apimtų vyrų bėgimo; kai priešas imdavo varyti beviltišką siaubą, iš kažkur atsirasdavo jėgų tęsti kovą ir išgyventi tą nelemtą košmarą, kurį supo parako dūmai, kalavijų žvangėjimas, kanopų bildėjimas ir gausiai liejosi kraujas. Štai, kad ir tie patys gaskonai, kurie kovėsi už frankų karūną – kai juos šienavo ispanų pabūklai – bandė atsitraukti, bet sugrįžo į kovos lauką (nors ir sutvardyti už jų stovinčių landsknechtų); arba ispanų pėstininkų koronelės jos stovėjo iki paskutiniojo ir demonstravo iš tikro stebėtiną ištvermę, o jų vadai demonstravo tikrų karvedžių vertus sugebėjimus atsitraukiant iš jau pralaimėto mūšio lauko, ir dar sugebėdami nukauti didįjį frankų karvedį, patį frankų karaliaus sūnėną Gastoną de Fua, kuris taip ir neišvydo savo pergalės laurų, o su jo mirtimi – šis frankų karūnos laimėtas mūšis, sukeltas pragaras žemėje – tapo visiškai beprasmiu kraujo praliejimu... Pyro pergalė. Tikras pavyzdys, kai laimimas mūšis, bet pralaimimas karas...

(a.p.: „colonelcies“ ar „coronels“ (angl.: „colonels“) - pulkai (batalionai) – garsiųjų tercijų pirmtakas, pradžioje jiems vadovavo kapitonas, vėliau, (nuo 1534 m.) reorganizavus į tercijas pulkininkas leitenantas, o tercijai pulkininkas – „Coronel“ – „colonel“. Pasižymėjo tuo, kad skirtingai nuo šveicarų ir landsknechtų batalijų  buvo manevringesnės ir gerokai plačiau naudojo šaunamuosius ginklus (pagrinde arkebūzas, o vėliau muškietas). Tuo metu santykis buvo panašiai toks: 50% ietininkų, 33% kalavijuočių (kariai ginkluoti apvaliais skydais ir kalavijais) ir apie 17% arkebūzierių. Klasikinė rikiuotė dažniausiai stačiakampio formos: centre alebardomis ginkluoti, juos supo  pikinieriai ir kalavijuočiai, o sparnus dengė šauliai. Taip pat buvo laisvieji šauliai priekyje, kurie žygiuojant ar pasitinkant priešą jau pradėdavo apšaudyti jų rikiuotę, vėliau atsitraukdavo į užnugarį kaip rezervas. Šie laisvieji apšaudytojai didelės įtakos neturėjo, bet galėjo demoralizuoti priešą, išmušti priešakinius gerai ginkluotus-šarvuotus karius. Vėliau panašią taktiką buvo priversti taikyti iš šveicarai ir landsknechtai)

Bet apie šį mūšį prie Raveno prirašyta ir prifilosofuota į valias. Aš, kaip tuomet buvęs tik kuklus popiežiaus riteris, tuo metu paklūstantis tik savo kapitonui, kuris buvo priskirtas kairio mūsų pajėgų sparnui vadovaujančiam kapitonui Fabricijui Kolonai, apie visas ten buvusias karo vadų užmančias ir gudrybes galėjau tik spėlioti iš to ką mačiau ir girdėjau. Argi gali eilinis karys, stovintis rikiuotėje, matyti pilną mūšio vaizdą? Ir netikėkite tais, kurie giriasi esą dalyvavę ten ar šen, kurie išdidžiai postringauja apie tuometinę kokio nors susirėmimo eigą. Jei tai buvo batalija, o ne eilinės smuklės peštynės – galite drąsiai neklausyti tų postringavimų, jei tik tas postringautojas nebuvo kurio nors iš didžiųjų vadų svitoje arba pats nebuvo karvedžiu. Na neįmanoma eiliniam kariui (riteriui) aprėpti batalijų apimčių. Senai jau prabėgo tie laikai, kai atskiri daliniai blaškėsi kiekvienas sau paskirai ir pagal savo išmanymą... labai senai...

Bet aš pasistengsiu papasakoti ką mačiau, girdėjau ir jaučiau, nes šis mūšis vėl apvertė mano likimą aukštyn kojom. Gyvenimas pakrypo kita vaga. Nors gal ne tai svarbiausia, o svarbiausia tai, kad po šio mūšio, aš galų gale galutinai suvokiau, jog tie laikai, kai mūšio lauke karaliavo riteriai – negrįžtamai blėsta. Arba praėjo. Bent jau kai kalbama apie didelių karinių junginių priešpriešą. Atėjo laikai, kai riteris gali žūti ne didvyriškai šturmuodamas kokį nors įtvirtinimą, ne atakoje laužydamas savo ietį, o tiesiog stovėdamas! Be jokios garbės ir šlovės. Paprasčiausiai laukdamas įsakymo... Jog riteris – dabar - tik kilnių savo priesaikų ir įžadų belaisvis, žmogus su garbe ir reputacija, o ne karo lauko karalius...

Mūsų, turiu galvoje savo skvodą, eskadroną ir visus kitus riterius, kuriems vadovavo garsusis kapitonas Fabricijus Kolona, likimą matyt nulėmė, o gal iškarksėjo frankų kapitonas ir baronas Yvas d'Alegre dar gerokai iki pačio mūšio. Tikriausiai dar tada, kai su savo karininkais pasivijo jaunojo, talentingo ir sėkmingo karvedžio aureolės nušviestą frankų pajėgų vadą, karaliaus Lidviko XII sūnėną Gastoną de Fua su svita. Šis jaunasis karvedys (a.p.: jam tada buvo 22 m.) nekantraudamas laukė kada per seklę, bet pelkėtą Ronko upę, kuri teka pro Raveną, baigs persikelti jo kariauna, o per pontoninį tiltą perridens jo kulevrinas (a.p.: to meto patranka – apie jas buvau nemažai rašęs savo bloguose ir kituose kūriniuose, tad nuo platesnių komentarų susilaikysiu. Taip pat reikia paminėti, kad Ronko upė buvo perbrendama ir pėsčiomis, bet pergabenti artilerijos nebuvo galimybių, kadangi vežimai su sunkiomis patrankomis grimzdo dumble, tad teko statyti laikiną tiltą).

Deramai pasveikinęs savo vadą, baronas Yvas d'Alegre paklausė:

- Mesere, ar mes galime juos matyti?

- Taip, riteriai štai nuo ten matomi, - mostelėjo ranka Gastonas į mūsų pusę. Taip, anapus upės, gal kiek mažiau nei už mylios, buvo mūsų, sunkiai ginkluotų raitelių – riterių pozicija. Mes stovėjome arčiausiai upės už Neapolio vice karaliaus Ramono de Kardonos  ir Pedro Navaro pagrindinių pajėgų, kurios jau baigė ar baiginėjo savo pozicijos įtvirtinimus. Tiesiog stovėjome, netgi galėjome matyti avangarde jodinėjančius frankų raitelius, kurie saugojo persikėlimą. Pasiruošę laukėme įsakymo atakuoti ir nublokšti frankų pajėgas atgal už upės, bet įsakymo taip ir nesulaukėme: vice karaliaus Ramonas de Kardona  ir Pedro Navaras nusprendė nepalikti savo pozicijų, nepalikti savo įtvirtinimų, o kapitonas Kolona tik neramiai kramtė lūpą ir šarvuotu kumščiu stukseno į kitos rankos delną...

- Khmm... – suraukė kaktą senasis baronas. Apsidairė, seniokiškai šniurkštelėjo savo masyve nosimi ir mostelėjo ranka: - Man atrodo, kad pakaktų štai ten pastatyti bent du pabūklus ir jie juos sulygintų su žeme...

- Jūs taip manote, barone?

- Įsitikinęs.

- Gal ir jūsų tiesa, barone, - linktelėjo Gastonas. – Žinot, jokit prie tilto, ten dar ne visos kulevrinos perkeltos ir mano vardu pasiimkite porą pabūklų. Įsitvirtinkite. Tačiau primygtinai prašau, jūsų, barone, nepradėti apšaudymo anksčiau, nei bus duotas įsakymas pulti tuos niekšus.

- Bus padaryta, mesere!..

Štai taip, prasidėjus mūšiui, mus ir pradėjo šienauti. Niekad negalėjai žinoti iš kur atlėks kitas sviedinys. Prie pylimo jau gal net pora valandų virė tikras ugnies pragaras – mūsų pabūklai pliekė į priešais išsirikiavusias frankų-gaskonų batalijas, o frankų sunkiosios kulevrinos iš pradžių talžė mūsų kairį flangą, o po to Fereros kunigaikštis dalį jų pervarė į dešinį flangą ir tada jau kulevrinos išstatytos abiejuose frankų flanguose, kryžminės ugnies rykštėmis plakė mūsų įtvirtinimus. Tik jeigu pėstininkai sugulė į griovius ir pasislėpė už pylimo, tai mums – raiteliams – nebuvo kur dėtis. Nei mes, riteriai, nei ispanų chinetai, kurie dengė dešinį flangą, nei italų lengvoji kavalerijai neturėjo jokios uždangos. Mums nebuvo kur dėtis. Na kurgi tu žmogus paslėpsi savo keturkojus?!

(a.p.: ispanų chinetai, isp. „Jinete“. Itin lengvoji kavalerija. Susiformavusi kaip atsakas maurų lengvajai kavalerijai dar rekonkistos laikais XV a. viduryje. Pažodžiui, tai tiesiog gerai arklį valdantis raitelis. Jų klasikinė-pagrindinė užduotis buvo varginti priešą „pešiojant“ jį iš flangų ar ariergardo. Kilus pavojui jie atsitraukdavo ir persiformavę vėl tęsdavo puldinėjimą. Kaktomuša į ataką leisdavosi tik atsiradus plyšiui rikiuotėje ar jai subyrėjus. Taip pat persekiodavo priešą. Ravenos mūšyje jų buvo iki 2000 (1500-1700?)

(a.p.: Yves d'Allegre 1450-1512, - Italijos karų veteranas, kapitonas. Žuvo prie Ravenos, apie kurį dabar ir kalbama, mūšyje)

(a.p.: Ramon Folc de Cardona i Anglesola, (1467-1522). Aragono karališkosios šeimos narys. Neskaitant Aragono prigimtinių ir 1515 m. jam suteiktų grafysčių titulų, Neapolio vicekarius nuo 1509 m. iki 1513 m., o 1519 m. paskirtas Neapolio didžiuoju admirolu. 1512 m. vadovavo jungtinėms Kambrijos lygos pajėgoms)

(a.p.: Pedro Navarro, Oliveto grafas(1460 – 1528). Pasižymėjo kaip karo inžinierius. Ravenos mūšyje vadovavo centre stovintiems pėstininkams. Būtent jo patarimu, priešais sąjungininkų poziciją buvo išraustas griovys ir supiltas pylimas, kuris vėliau labai apsunkino prancūzų puolimą, o taip pat jo patarimu sunkiosios pilių arkebūzos buvo sumontuotos ant dviračių vežimėlių (iškart po keletą), kad išlaikytų mobilumą ir galėtų paremti pėstininkus. Papildomai prie tų dviračių vežimų buvo pritvirtinti dalgiai, kad juos būtų sunkiau atakuoti. Ko gero pirmą kartą istorijoje šie artileriniai dariniai buvo panaudoti ne kaip atskiras kovinis vienetas, o koordinuotas su pėstininkų veiksmais, kaip karo lauko lengvasis pabūklas (iki tol taktika šiek tiek skyrėsi, lengvųjų pabūklų mobilumas nebuvo pilnai išnaudojamas). Šio mūšio metu buvo paimtas į nelaisvę ir vėliau tarnavo Pranciškui I. 1522 m. pateko į ispanų nelaisvę, bet pagal taikos sutarties sąlygas buvo išlaisvintas ir tęsė tarnybą frankų karūnai, kol vėl 1526 m. nepateko į ispanų nelaisvę ir mirė 1528 m. Manoma, kad galėjo būti uždusintas pagalve)

(a.p.: Fabrizio I Colonna, 1460-1520, 1-masis Paliano kunigaikštis iš Kolonų di Paliano dinastijos. Kondotjeras ir Neapolio Didysis konetablis. Per Ravenos mūšį paimtas į nelaisvę Feraros kunigaikščio Alfonso I d'Este (1476-1534). Būdamas nelaisvėje gyveno Feraroje pas kunigaikštį, vėliau, po prancūzų išvykimo iš šiaurinės Italijos, kai jis prarado dalį savo valdų, atsidėkodama už gerą elgesį, Kolonos giminė padėjo pačiam kunigaikščiui – užtarė prieš popiežių ir padėjo šiam pasprukti iš Romos. Pats Fbricijus Kolona minimas ir Makiavelio veikaluose)

Pamenu, kaip vienas iš sviedinių, mane ir Martiną, ir mūsų žirgus fontanu aptaškydamas purvu ir grumstais visai šalia dėjosi į arklių ištryptą žemę. Per akimirką iš mūsų bravūriško blizgesio beliko tik purvu varvantys kareivos, kuriems teko tramdyti savo išsigandusius ir nerimastingai trypčiojančius žirgus. O neužilgo, su piktu ūžesiu atlėkęs sviedinys nutraukė riterio Eriko galvą ir trenkėsi į greta jo stovinčio riterio Helmuto žirgą, kuris, žvangindamas savo šarvais net persivertė! Gal galite įsivaizduoti šarvuotą raitelį be galvos? Šarvais dengtas žirgas pasibaidęs blaškosi, net ne žvengia, o žviegia, ir balne ir balnakilpėse įstrigęs ką tik dar alsavęs begalvis plūstantis kraujais riteris ant jo linguoja, kaip skudurinė lėlė, kol galų gale paklaikusiam žirgui, prie kurio artintis niekas nedrįsta, nežinia į ką, į kažkokius šešėlius spirtelėjus užpakalinėm kojom, bedvasis kūnas žnekteli žemėn į purvą. Arba tą patį nukauto žirgo prispaustą Helmutą, kuris baubė iš po savo šalmo dar nesuvokdamas, jog vietoje vienos kojos iki pat dubens tik krauju fontanuojanti kažkokia košė, agonijoje spurdantis žirgas... O jo pačio baubimas pamažėle tyla, kol jo neužgožia naujas sviedinio ūžtelėjimas ir trinktelėjimas... ir niekas net nespėja pastebėti, kada jo siela palieka kūną...

(a.p.: įvairiais vertinimais šioji artilerijos dvikova tęsėsi apie porą valandų, per kurią prancūzų pėstininkai (pagrindinė smogiamasis branduolys) patyrė didžiausius nuostolius (sąjungininkų pėstininkus dengė pylimas) ir jei niekuo nepridengti raiteliai ją būtų ištvėrę, galimai pergalė būtų sąjungininkų pusėje. Ši artilerinė dvikova į istoriją įėjo kaip pirmoje reikšminga artilerinė dvikova prieš prasidedant mūšiui. Be to, tiems laikams, veikiau kaip išimtis, Fereros kunigaikščio manevras jau prasidėjus mūšiui perdislokuoti pabūklus į priešingą, kairį jų dispozicijos sparną (flangą), buvo retas atvejis, nes tai nebuvo lengvosios karo lauko patrankos. Kol Fereros kunigaikštis neįvykdė šio manevro, prancūzų pajėgos visiškai nieko negalėjo padaryti ar pajudėti, o centre stovintys pėstininkai patyrė siaubingus nuostolius ir buvo jau beveik demoralizuoti: žuvo apie 2000 prancūzų (net šeštadalis gaskonų pėstininkų) ir landsknechtų, tame tarpe žuvo ir keletas žymesnių pėstininkų kapitonų)

Arkliai nerimastingai trypčiojo, girdėjosi keiksmai, dejonės ir baubimas. Mus pliekė ir kryžminė frankų artilerija ir iš už upės nebaudžiamai įsitaisiusi baterija, o kapitonas Kolona galėjo tik bejėgiškai šėlti ir siuntinėti pasiuntinius pas vice karalių prašydamas leidimo atakuoti priešą. Mano vieta buvo gana toli nuo mūsų vado, bet tame chaose galėjau matyti, kaip sutrikę pasiuntiniai grįžta ir krato galvas, o Kolona tranko kumščiu balno gugą. Ir štai, nežinau, gal po antro ar trečio pasiuntinio sugrįžimo, kiek kairiau ir arčiau upės prašvilpė sviedinys – nedidelis – panašiai kumščio dydžio ir kiaurai, kaip strėlė per varnalėšos lapus, perskrodė išsidraikiusią rikiuotę... Krito žirgai, riteriai – vieta kur jie stovėjo pavirto į kruviną aimanų ir kraujo sklidiną šliūžę... Kiek jų tada ten numušė? Trisdešimt? Penkiasdešimt? Nežinau. Bet štai stovėjo raiteliai – ir jų nėra! Tik ant žemės suvirtusi kruvina arklių, žmonių ir metalo maišalynė pripildyta priešmirtinių šauksmų, žviegimo ir aimanų...

Net visko matę ir labiau patyrę riteriai nuščiuvo: kas žegnojosi, kas keikėsi. Matomai net mano kapitonas Peteris po savo šalmu bambėjo maldas. O mano ginklanešys, paleidęs vadžias, net susiėmęs už galvos (šalmo) kažką garsiai sušuko, pasisukiojo ir kažką man išrėkė. Bet aš jo žodžių nesupratau. Mano pačio nugarą perliejo šaltas prakaitas, o širdį sugniaužė nejauki baimė taip, kaip niekad dar nebuvo sugniaužusi. Tai tikrai buvo ne kovos jaudulys – o arti panikos pasėta baimė. Štai, rodos, dar vienas toks „apelsinas“ ir mano bei mano bendražygių liūdnos sielos stovės prie šv. Petro vartų...

...ir kapitonas Kolona apsisprendė – tai buvo paskutinis lašas jo kantrybėje... Pakėlė ranką, išrėkė įsakymą... Persevanas kilstelėjo savo trimitą...

(a.p.: kondotjeras Fabricijus Kolona, kuris vadovavo sunkiesiems jungtiniams italų, ispanų ir popiežiaus raiteliams ir vadovavo ispanų kairio sparnui (flangui) nematė, nežinojo, jog artilerijos dvikovą laimi ispanai ir jam buvo nesuprantama vyriausiųjų karo vadų taktika (ispanai naudojo kiek kitokią taktiką nei buvo pratę italų kondotjerai), tad jis pasiryžo nepaklusti įsakymui ir savo iniciatyva smogti į dešinį priešo flangą tuo per anksti išprovokuodamas aktyvius sąjungininkų ir prancūzų veiksmus. Mūsų herojus stovėdamas sunkiosios kavalerijos rikiuotėje galėjo ir nežinoti, jog Fabricijus ne pirmasis nepaklausė įsakymo likti vietoje. Šiek tiek anksčiau už Koloną ,į nesėkmingą ataką savo raitelius (jie buvo intensyviau apšaudomi ir patyrė dar didesnių nuostolių) išvedė ispanų dešiniame sparne stovintys vadai Karavajalas ir Peskara. Atakos gal ir būtų pavykusios, bet dešinio sparno sunkiosios ir lengvosios kavalerijų veiksmai dėl paskubom priimtų sprendimų nebuvo vykusiai suderinti, išpuolis nebuvo netikėtas, o į kovą stojo pats Gastonas de Fua ir vikontas Lotrekas su savo sunkiąją kavalerija, ir, be to, rezerve stovintis Yvas d'Alegre atsiuntė pastiprinimą, kaip ir vėliau, nors ir nebuvo būtinumo - įsakė atakuoti 300 žandarų prieš Kolonos išpuolį)

 30.

 Pagaliau pajudėjom...

Ristele... pakeltomis ietimis... Smūgis frankų žandarams atrodė kaip tikras išsigelbėjimas nuo tų šlykščių ugnies gyvačių pliūpsnių (a.p.: to meto kulevrinas taip pat vadino ir serpentinom – gyvatėm)...

Ritmingas žirgo judėjimas, pakelta ietis, alsavimo garsas ar duslus ausis spaudžiantis šniokštimas – toks kaip būna užvožus antveidį... širdies plakimas ir – aišku – jau pradėjus veiksmą – beišnykstantis nerimas...

Dunksi kanopos, dreba žemė...

Iki priešo trys ketvirčiai mylios... gal kiek mažiau...

Lyg jau ir laikas pereiti į vis greitėjantį šuoliavimą, bet supratau, kad vyksta kažkas negero...

Žinoma, jog raitelio šalmas ne pats geriausias daiktas, kuris leistų stebėti aplinką, bet plyšių akims puikiausiai pakako, jog pamatyčiau, kad mūsų riterių rikiuotė byra – net pats jutau, kad raginu savo žirgą, o greitis didėja tik vos ne vos... Papelkijusi žemė – dirvonas, kad jį kur...

Iš priešais lekiančių arklių kanopų tyška minkšti žemės grumstai, kurie laksto į visas puses. Patys savaime jie visiškai nepavojingi, bet tik ne šiuo atveju – tai reiškė, kad žemė prisigėrusi drėgmės, minkšta ar dumblėta – žirgai negali pagauti pagreičio... Ir atsitiko taip, kad vietoje darnios kolonos mes prieš pat priešą, tapome tik gauja, kuri tik bando išlaikyti rikiuotę ar kažką į ją panašaus...

Tarpai tarp raitelių padidėjo, atsiliekantys pradėjo trukdyti paskui juos lekiantiems, kuriems prireikė netgi stabdyti savo jau įsibėgėjusius žirgus arba keisti savo vietą rikiuotėje... Lengva maišatis... ir jei ji nepavirs į „laukinių“ ordą – tai tik dėka raitelių meistriškumo...

Jeigu frankų žandarai būtų sugebėję išlaikyti monolitą – kažin ar nors vienas būtume sugrįžę iš šio susirėmimo. Bet ta pati minkšta žemė trukdė ir jiems. Tačiau, skirtingai nuo mūsų, žandarai dar nesugebėjo pagauti pagreičio, bet sugebėjo išlaikyti rikiuotę... Ir jų buvo bent pusantro karto daugiau... O gal raitelių buvo ir tiek pat, bet apsidairius buvo akivaizdu, jog pranašumas jų pusėje...

Iš tokios šarvuotų keturkojų ir jų raitelių lavinos gali išeiti tik kraštiniai, o visi kiti... pasmerkti lėkti pirmyn...

Link priešo nulėkė raitųjų arbaletininkų strėlės... Į mūsų pusę taip pat atskriejo žandarus lydinčių šaulių strėlės... Bet tai tebuvo tik uodų įgėlimai ir nieko daugiau...

Kairėje upė - dešinėje liko ispanų pėstininkų pylimai ir grioviai...

Priešakiniai jau susidūrė... Ginklų žvangėjimas, lūžtančios ietys, dunksėjimas, šauksmai, net žirgų žvengimas-žviegimas – vientisas pragaras...

Pavyko išvengti priešais mane iš balno nuo ieties smūgio išlėkusio riterio kritimo...

Įsitempiau balne, nuleidau ietį... Stengiausi matyti tik priešą, o ne jo ieties smaigalį, kurios jis panašu kad net neturėjo – paleido išmušęs priešais mane lekiantį raitelį...

Žandaras kalavijo išsitraukti nespėjo – per arti – tačiau taiklus smūgis vis tek man nepavyko – antgalis nučiuožė jo dešiniu (kairiu nuo manęs) metalu kaustytu pečiu ir iš inercijos smogiau į už jo judantį raitelį... bet kuris spėjo nuvesti į mane ietį...

Išsviesdama žandarą iš balno, ietis lūžo, o aš pats nuo smūgio į tarčą (skydą) net persisukau balne, bet išsilaikiau, paleidau nebereikalingą medkotį ir akies krašteliu pamačiau, jog pataikiau tinkamai – žandaras skriejo iš balno tiesiai po savo bendražygių arklių kanopomis...

Skutamas smūgis per mano nugaros šarvus... per skydą...

Priešais mane išdygo masė priešo raitelių – du ar trys, gal keturi – prasiveržti tokiu jau pristabdytu greičiu per rikiuotę nebebuvo jokių šansų... Ataka pasmerkta nuo pat pradžių! Dirva, kuri neleido įgyti pagreičio ir pabirusi rikiuotė!

Skydu atmušiau kažkokio žandaro smūgį kalaviju, bastardu atkirtau į mane belekiančią ietį ir raitelis iš inercijos, vos neužkabindamas pračiuožė pro mane...

Mūsų ataka užstrigo... Nereikėjo būti dideliu išminčium, jog suvoktum, kad perėjom į banaliausias raitelių kirstynes... o aš pernelyg toli įsiveržęs į žandarų rikiuotę – tokioje spūstyje išgyventi beveik neįmanoma. Kad suvoktum, jog tėra du keliai – prasiveržti per žandarų rikiuotę arba apgręžus žirgą nešdintis iš šio mūšio lauko – didelio proto nereikia... Ir viena ir kita neįmanoma! Nors, tiesą pasakius, jokių tokių minčių net nebuvo – viskas žaibiškos patirties, kūno ir instinktų lygmenyje...

Taip, išsiveržti neįmanoma, jei tu raitas ant paprasto karo žirgo, kumelės ar kastrato, bet ne nuo mažens mokyto dekstrierio! Maniškis žirgas ir taip savo stotu pavydžiai lenkė daugelį aplinkinių tiek mūsų, tiek žandarų žirgus, o kaustytas šarvais (nors ir nelabai geros kokybės) iš vis atrodė įspūdingai. Na, o dauguma ordinansinių žandarų (kaip ir mūsiškių raitelių), tai juk tik mokantys sėdėti ant arklio didikai, ne riteriai, kažkiek išmokyti drausmės ir deramai ekipiruoti kilmingieji apžergę savo ganėtinai prastai apmokytus pigius arkliokus!

Kitaip tariant, daug žodžių reikia, kad nupasakotum, o iš tikro viskas vyko žaibo greitumu – instinktyviai suvokęs savo situaciją piestu pastačiau jau gerokai įnirtusį žirgą, kuris priekinėm kojom tarkštelėjo į priešais išdygusio žandaro arklio snukį (nesvarbu, kad kaustytą), nuo kurio šis pasibaidė, o raitelis jį tramdydamas persisuko pusiau korpusu. Tuo pačiu ir aš savo žirgą šiek tiek pasisukau. Mostelėjau kalaviju link žandaro – net nežinau ar kliudžiau, tačiau pats pajutau lengvą trinktelėjimą per šalmą, bet nekreipdamas į tai dėmesio, paraginau žirgą spirti...

Antrą kartą panašus manevras...

Smūgis, kirtis – trinktelėjimas per skydą... Šįkart stiprus – ranką nudilgė, o skydas nulėkė šalin...

Akies krašteliu užfiksavau, kad kai kurie maniškiai  dar bando kautis, bet vėliava jau tolsta link stovyklos...

Dar vienas paraginimas žirgą spirti užpakalinėmis kanopomis, vos išsilaikiau balne ir spusteliu pentinais... Tiesiog visu žirgo krūtinės svoriu trenkiausi į persisukusio žandaro, kuris kapojosi su kažkuriuo iš mūsiškių raitelio žirgo pasturgalį, smogiau kalaviju per jo šarvuotą nugarą ir paraginau žirgą paskui tolstančią vėliavą...

Iš esmės net nesuprantu, kaip ištrūkau iš apsupties... tikriausiai tik dėl bendro chaoso, į kurį pavirto priešakinių eilių kirstynės...

Prigludęs prie žirgo, prajojęs žirgų ir raitelių nusėtą dirvono juostą, kur dar kovėsi pavieniai raiteliai, agonijoje žvengė ir spurdėjo žirgai arba bandėsi keltis nublokšti ir nesutrypti raiteliai, paraginau jį lėkti link stovyklos. Man čia nebebuvo ką veikti – išlikusi saujelė mūsų raitelių su visa vėliava spėriai lėkė į santykinai saugią vietą – tad ir man nebuvo prasmės kovoti iki paskutinio kirčio ar kraujo lašo...

Persisukau – niekas nepersekiojo, bet panašu, kad žandarų dar labiau padaugėjo (a.p.: žandarams į pagalbą atjojo apie 300 rezerve stovėjusių žandarų, nors tam nebuvo būtinumo) ir pasirodė pėstininkų pikos! Bet galėjau ir klysti: uždaro šalmo antveidis, yra šalmo antveidis – o ir jojant labai stipriai nepasisukinėsi – ne ispanų chinetas...

Tačiau teko stabtelėti... šalia nukauto žirgo stojosi raitelio figūra... svyruodama, kliūdama, bandydama pasiremti į kalaviją – mano spalvos! Martinas! Timptelėjau vadžias tramdydamas savąjį keturkojį, persukau šalia nelaimėlio savo žirgą ir kažką rėkdamas, kiek galėdamas susilenkęs ištiesiau ranką – bet panašu, jog kontūzytas Martinas nelabai orientavosi aplinkoje. O į mus pradėjo lėkti arbaleto strėlės – viena net čerkštelėjo per Martino šarvus, o kita vos neįsismeigė į žirgo koją, bet apšaudymas tuoj liovėsi, nes link mūsų pajudėjo trys raiteliai. Kiek čia to atstumo? Nepilni šimtas žingsnių? Beveik nė koks...

Sugriebiau Martiną už šalmo ir keikdamasis jį papurčiau... Panašu, kad atsigavo – ištiesė ranką ir tarsi atsispyrė – man pavyko jį pusiau užtraukti ant žirgo, kuris vis dar neatvėsęs nuo kovos įniršio, pajutęs dvigubą svorį (net tūptelėjo) nepatenkintas suprunkštė ir pabandė pasimuistyti.

Tikriausiai iš tolo žiūrint atrodėme neparastai kvailai – riteris ir prie jo balno galva žemyn ir užpakaliu į dangų žiūrintis dejuojantis ir bandantis nenuslysti jo ginklanešys... Bet čia niekam nebuvo juokinga... nei priešams, ne man pačiam..

O tuo tarpu dešinys frankų sparnas – pagal vėliavas – gaskonai – pradėjo judėti link mūsų griovio ir pylimo, nuo kurio, atsakydami į arbaletų strėlių lietų, popiežiaus arkebūzieriai paleido salvę... kitą... ir perėjo į nedarnų šaudymą...pylimą paslėpė parako dūmų tumulai... Gaskonai klupo ir krito, bet ėjo...

 31.

 Nepratusiam prie mūšio vaizdų, galimai stovykla būtų buvusi panaši į chaoso apimtą širšių lizdą – riksmai-komandos-trimitai ir būgnai. Prasidėjo įtvirtinimų šturmas – net nežinau kuri banga. Bet panašu, kad sėkmingai atmušta. Kažkas kažkur lakstė, judėjo. Suirutė – bet kol kas dar jokios panikos. Nuo mano sustojimo vietos visai šalia upės – kairiajame mūsų sparne nei centro, nei dešinio sparno nesimatė. Galiu tik pasakyti, jog frankų žandarai ir juos lydinti lengvoji kavalerija – gal kokie keturi eskadronai nudundėjo paskui spėriai palei upę lekiančius išlikusius mūsų atakos raitelius. Matyt jų persekiojimo išvengiau tik dėl to, kad buvau arčiausiai mūsų pozicijų ir traukiausi link pylimo, o ne palei upę. Iš tos vietos, kur aš ir dar koks šimtukas raitelių sustojo (tame tarpe ir Kolona) pajudėjo ispanų pėstininkai – net teko trauktis jiems iš kelio.

Nuverčiau iš balno Martiną ir ištiesęs nugarą, vos nepasistiepęs balnakilpėse apsidairiau. Nei mano pulko nei eskadrono vėliavų – tik Kolonos ir dar kažkokia nepažįstama

(a.p.: tiesą pasakius, vieningos terminologijos, būdingos tik kavalerijos daliniams dar nebuvo. Patys eskadronai, kaip sąvoka, atsirado tik prie Krolio V, bet jų dydis prilygo batalionui arba pagal XIX a. britų manierą net brigadai. Vėliau jie susitraukė iki kuopos dydžio (~120 raitelių), nes didelę masę valdyti mūšio lauke labai problematiška. Pavyzdžiui, nedidelis dalinys (grandies alternatyva) prancūzų buvo vadinamas „Conrois” be konkretaus skaičiaus, panašiai grandies atitikmuo, o „Eschielle“ – dabartinio būrio arba pulko atitikmuo -25-50 raitelių, bet jau verčiamas kaip eskadronas, ir t.t.).

Žirgas trypčiojo ir kinkavo galvą. Man pačiam skaudėjo kairę ranką, o šarvai matyt buvo gerokai aplamdyti – vis tik keletą smūgių gavau. Bet kaip vėliau paaiškėjo - ne fatališkai.

Martinas atsistojo ant kojų, pabandė nusimauti šarvuotas pirštines ir atverti antveidį.

Burna atrodė tarsi perdžiūvusi dykuma, bet buvome sąlyginai saugūs – kol kas.

Ten, kažkur priešakyje – gaudė mūšio triukšmas, bet laiko atsigaivalioti, panašu, kad turėjome. Tad ir aš, atsivožęs antveidį siektelėjau už balno pririštos gertuvės ir dalį vandens susipyliau ne tik burnon, bet ir per smakrą ir kiek įmanoma kaklą. Apsišlaksčiau vandeniu veidą.

Tuo tarpu Martinui šiaip ne taip atvožė sulinkusį antveidį. Sunku vis tik be pagalbininkų, o kur dingo knechtai – negalėjau žinoti – gal negyvi štai ten – mūšio lauke, o gal lekia kartu su surėmimą išgyvenusiais raiteliais ir juos dabar vejasi žandarai? Negali žinoti.

Ginklanešio veidu sruvo plonytė kraujo srovelė, bet panašu, kad nieko pavojingo. Geras vis tik šalmas – atlaikė smūgį ir net antveidis atsidarė.

- Kaip tu? – išrėkiau.

- Kaip trenktas.

- Joti galėsi?

Martinas palingavo galva ir čia pat lengvai papurtęs susiraukė – matyt galvos skausmas buvo nemenkas. Tokios kontūzijos be pasekmių nepraeina.

- Kuo?

Na, taip. Kuo? Atsarginiai arkliai štai ten, už gurguolių, prie miškelio dešiniajame sparne. Buvo. Nelabai gerai mačiau, kas ten vyksta, bet panašu, kad nieko gero. Ten dabar karaliauja frankų raiteliai, o mūsų batalija stumiama atgal... Panašu, kad iš esmės laikosi tik centras ir mūsų kairys sparnas, nes jame frankai liko be raitelių, kurie susiviliojo persekiojimu... Iš už nugarų ir pylimo, kurį buvo nusėję šauliai, nesimatė kas vyksta priešakyje, bet panašu, jog mūsų batalijos netgi pasistūmėjo.

Tuo tarpu šalia stabtelėjo raitas (ir ginkluotas, be abejo) persevanas, su dviem arkliais už pavadžio. Švarut švarutėlis, kaip nuo pilies bokšto nulipęs – panašu, kad susirėmime net nedalyvavo. Sutrimitavo Kolonos signalą rikiuotis ir pasisukęs į mus riktelėjo:

- Gerbiamieji! Greičiau pas kapitoną! Šaukia, laikas paremti mūsų kairį!

- Tfu, blyn, - nusispjoviau. – Su kuo? Dviese ant vieno žirgo?

- Štai, - ištiesę vieną pavadį. – Padėka po mūšio Lucijanui Padaljanui, tai yra man, - manieringai nusilenkė. – Ir greičiau, laikas nelaukia!

Martinas ne mažiau už mane nustebęs paėmė pavadžius ir, dirstelėjęs į nujojantį link naujai Kolonos formuojamo būrio, gūžtelėjo pečiais.

- O! – kilstelėjau smilių aukštyn. – Tikras būsimas galantiškas riteris, o ne ginklanešys, kuris pameta kalaviją.

- ... – kažką subambėjo Martinas įsistebeilijęs į arklioką ir raukydamasis nuo galvos skausmo.

Suraukęs marmūzę ir aš pasižiūrėjau į arklioką. Nieko gero – bėras rauncius. Žemaūgis. Net neparuoštas kovai – veikiau lengvam pasijodinėjimui – net balnas mažas ir balnakilpės sukeltos – tinkamos tik greitam lėkimui.

Pasisukęs nuo balno kilpos atsegiau dvylikalapę uolekčio dydžio buožę (a.p.: panašiai apie 60 cm.):

- Imk, - ištiesiau Martinui. – Ir nepametinėk daugiau kalavijų, „riteri“, - ironiškai vyptelėjau, nors dėl sukelto goržeto mano liūdno šypsnio matyt nesimatė.

- Mesere, - susiraukęs ir perbalęs perėmė ginklą ginklanešys. Visa jo ginkluotė liko susirėmimo lauke ir prie diržo kabojo tik durklas, su kuriuo ne kažin ką pakariausi. – Dėkui herr Karlai, bet gal eina jie visi velniop! Mūsų būrio nebeliko. O priesaiką jūs davėte kapitonui Peteriui. Nėra jo, nėra būrio – viskas!

Palingavau galvą.

- Matosi, kad tavo galvelė sutrenkta, brangusis Martinai...

- Sutrenkta... sutrenkta... – panosėje bambėjo Martinas.

- O kur mums lėkt? Palei upę? Tai jau vėlu. Ten dabar žandarai – kurie nusivijo išlikusius mūsiškius, ir kaip nugirdau – vicekaralių...

- Kaip tai vicekaralių? Ramoną de Kardoną? Negali būti.

- Gal tiesa, gal ne tiesa, bet jo vėliavos stovykloje nematau, - pasisukęs balne, dar kartą apsidairiau.

Nustebęs išvydau nuo centro, lydimą dviejų knechtų, atjojantį galiūną Volfgangą iš manojo būrio, su kuriuo kadaise lydėjome Čizarę di Venturą. Jo juodas žirgas buvo dar puikesnio stoto nei maniškis, kaustytas gana prabangiais šarvais (maniškio tik krūtinės ir snukio apsaugos metalinės, o gūnia – stora, arklio ašutais kimšta šimtasiūlė pridengta mano giminės spalvų audeklu), o jis pats, panašu, kad mūšyje beveik nedalyvavo – bent jau ietis buvo sveika (gal pasikeitė?), o pačio laikysena bravūriška. Nors ne – ir jis, ir jo knechtai, kurių vienas buvo ginkluotas arbaletu, o kitas lengvąja raitelio ietimi, aptaškyti purvais taip kaip ir aš - lyg būtų lėkęs tuo pačiu dirvonu.

Volfgangas pasisveikindamas linktelėjo į kilpą įremtą ietį. Persimetėme nieko nereiškiančiais žodžiais. Tik tiek, kad ir jis, laiku gavęs signalą grįžo į pozicijas, o visų kitų jau nebematė. Patvirtino, jog vicekaralius perdavė vadovavimą ir nulėkė į pietus, link savo valdų. Iškilmingai paragino greičiau prisijungti ir iš aukšto, skeptiškai mus abudu nužiūrėjęs, nujojo link jau bebaigiančios susiformuoti kapitono Kolonos smogiamosios kolonos.

- Na, ką? Lipk į balną, - ramiai ištariau, nors viduje jau virė blogos nuojautos jausmas.

Tačiau Martinas – nebūtų Martinas, jei, kad ir kontūzytas, nebūtų subambėjęs:

- Velniop, velniop, velniop...

- Laikykis už manęs, į peklą nelysk. Palaikom pėstininkus. Viskas pagal situaciją. Akis šiknon įsistatyk, o tai kulnais jaučiu, jog šiandien ne Fabricijaus diena.

 32.

 Ši ataka gerokai geriau nusisekė. Gaskonų pėstininkai mūsų kairiame sparne neturėjo savo žandarų, kurie nulėkė persekiodami bėgančius mūsiškius. Gal pavys, gal nepavys – bet tai turėjo užtrukti. O mano mintis tebuvo kartu su pėstininkais prasiveržti į šiaurę ar šiaurės rytus. Bet toji mintis subrendo tik, kai mūsų kolona pajudėjo. Kaip jau silpnai ginkluotas ir apipešiotas, stovėjau paskutinėse eilėse, tik kaip parama. Mačiau, jog centro likimas kabo ant plauko – landsknechtai jau lipo ant pylimų, virė artimas mūšis, o dešiniajame sparne iš vis dėjosi velniai žino kas. Net kapitono Navaro „vargonai“-patrankos ant vežimėlių - jau nutilo. Girdėjosi tik pavieniai nedarnūs šūviai, nors arbaleto strėlės vis dar lakstė. Landsknechtams matyt turėjo brangiai kainuoti tas šturmas. Mūšio baigtis, nežiūrint vyriausiojo vado pasitraukimo, vis tik dar toli gražu nebuvo nulemta.

(a.p.: riteris Karlas iš esmės buvo teisus. Panašiai tuo metu, kai ispanų kolonelės pradėjo spausti  kairiame flange pajudėjusias gaskonų batalijas (šie, kaip stovėję pirmose kolonose, patyrė itin daug netekčių nuo artilerijos ir buvo gana smarkiai demoralizuoti – jei ne užnugaryje stovintys landsknechtai, jie galbūt net būtų palikę mūšio lauką dar apšaudymo metu). Žodžiu, tuo metu, kai prasidėjo susišaudymas tarp jų ir popiežiaus arkebūzierių, landsknechtai pajudėjo link centro, bet buvo priversti atsitraukti, tačiau gana greitai vėl pajudėjo į ataką ir vėl buvo priversti atsitraukti – kaip tik tuo metu ir turėjo pajudėti paskubomis naujai Kolonos suformuotas dalinys. O kaip vėliau pasakojo riteris Karlas, Kolonai padedant, dvi ispanų kolonelės sutriuškino gaskonus ir nuvijo juos iki frankų pabūklų pozicijų. Landsknechtai centro taip ir nepaėmė, bet centre ir dešiniame sparne susirėmimas prie pozicijų užtruko ir tuo metu grįžo frankų žandarai...)

Berods, vėliau teko girdėti, kaip sužeistas į nelaisvę paimtas Fabricijus Kolona liūdnai kalbėjo, jog tuo metus su likusiais dviem šimtais raitelių turėjo galimybę išplėšti iš frankų pergalę, bet manau, jog tai tik jo saviguodos žodžiai – frankai visada rėmėsi į savo sunkiuosius raitelius, nors pagrindinė jėga buvo sukoncentruota pėstininkuose. Ir dabar įsivaizduokite, kaip nesutriuškinti ir  beveik nuostolių nepatyrę žandarai persigrupavę grįžta į mūšio lauką... Staiga atakuoja iš užnugario, dviem kolonom – smogia flangų ir užnugario gynybai nepasiruošusiems ispanų pėstininkams į centrą ir į dešinį mūsų flangą – kaip įkaitintu peiliu per sviestą...

Tai mačiau jau vėliau ir tik fragmentais, o tuo tarpu, pagavę pagreitį raiteliai, padarę nedidelę kilpą paupiui,  skuodė į gaskonus ir trenkėsi į jų nepasiruošusį dešinį jau praskydusios falangos flangą.

Bet, deja, daugelis raitelių jau per pirmą susirėmimą buvo pametę ar sulaužę savo ietis ir atakavo tik su apnuogintais kalavijais, beveik kaip lengvieji raiteliai. Tik pirmosios gretos parbloškė sparne stovinčius pikinierius, kurie nespėjo į mus atgręžti iečių ir tiesiog suspausti bekrinkančioje spūstyje sėjo mirtį. Tai buvo mirties viesulai. Bet ir jiems teko trauktis, nes spaudžiami ispanų būrių ant jų užvirto atsitraukiantys priešai. Kaip jau minėjau – nepermušus batalijos kiaurai, įstrigus priešo kolonoje ir nesant palaikymo – ištrūkti nepaprastai sunku – tiesiog įklimsti kaip pelkėje – pavieniams raiteliams to reikia vengti kaip kipšui kryžiaus. Taip buvo ir šį kartą. Reikia atiduoti pagarbą priešui, nes jie, besitraukdami sugebėjo pargriauti gal tris pilnai šarvuotus riterius su juos lydinčiais knechtais, o atakuojančios kolonos centras ir ariergardas (kuriame ir aš buvau) pusmėnuliu kirto jų dar išlikusiom gretom. Na, jei būtų nors truputį didesnis atstumas iki jų pozicijų, kur jau jų laukė iš barono Yvo rezervo pajudėjęs pastiprinimas ir riteriams tai būtų pirmoji darni ataka,– iš tiesų, kaip Kolona ir sakė – mes juos būtume pilnai sutriuškinę ir pakeliui smogę į landsknechtų užnugarį. Bet deja-deja... nelemta.

Gilyn į frankų rikiuotės chaosą nelindau – kaip nelindo ir ariergarde esantys raiteliai ir raitieji šauliai. Raitelių kolonai sukant didelį pusratį išilgai bekrinkančio priešo dešinio sparno tik kelis kartus mostelėjau kalaviju – vieną kartą atmušiau ietį, kitą kartą kažką panašaus į alebardą. Žirgas parbloškė iš rikiuotės išspaustą menkai šarvuotą pėstininką, kuris nuskriejo kaip akmenukas paleistas iš tribušeto ir dar gal kartelį trinktelėjau kažkokiam nusmurgėliui per šapeliu apsaugotą galvą...

Ir vėl mūsų paskubomis surinkta mišri raitelių rikiuotė be tinkamo vadovavimo, be pažįstamų vėliavų ir vadų, beveik pakriko. Keletas ištrūkusių iš spūsties raitų šarvuočių kaip pakalikę nuskuodė link stovyklos, o priešakiniai raiteliai vengdami užlėkti ant ietimis pasišiaušusių įtvirtintų artilerijos pozicijų (iš ten, bijodami užgauti savus – niekas nešaudė) staiga pasuko atgalios – beveik paskui juos.

Truktelėjau vadžias – priešas, aptekėdamas savas pozicijas slėpėsi už jų. Link mūsų pradėjo lėkti strėlės ir pasigirdo ispanų komandos: kaip tik, vienos iš koronelių vadas, sėdėdamas ant arklio kaip ant postamento savo pulko dešiniajame sparne rėkė ir mosikavo kalaviju. Pernelyg įsijautę rodelerai staiga atatupsti, prisidengę savo apvaliais ir maurų į stilizuotą širdį panašiais skydais pradėjo trauktis į savo vietas, grįžti į rikiuotę. Ir dar po kelių riksmų abi koronelės pradėjo trauktis.

Matomai priešo rezervas buvo pilnai išnaudotas, o gal vadai turėjo svarbesnių rūpesčių, bet atsitraukimo niekas nepersekiojo. Tik atskriedavo pavienės strėlės, ir tiek.

(a.p.: rodelerai. Apie juos plačiau rašyta mano bloge: , o jei trumpai, tai kaip atsakas į šveicarų ar landsknechtų pikinierius ir dopelsoldnerius, ispanai naudojo lengvai šarvuotus pėstininkus ginkluotus skydais ir kalavijais. Vėliau jie, kaip ir šauliai, tapo tercijos dalimi, o po kiek laiko jų naudingumas sumažėjo, bet tuo metu, kaip ir pavyzdžiui minimame Ravenos mūšyje, ypač gynybinėje kovoje su landsknechtų batalijom (falangom) jie puikiai pasirodydavo.

Dėl maurų skydų: iš esmės tai buvo tie patys apvalūs, bet dažnai ne metaliniai, kai kada lengvai į apačią siaurėjantys skydai, tik tiek, kad viršus ir kartais apačia, puslankiu išpjauti. Taigi šie kariai buvo įvairiai vadinami – rodelerais (nuo rodeleros - skydnešys), kalavijuočiais (nuo espadachines) ir t.t.)

Pastebėjau, jog Martinui visai bloga – jis jau vos negulėjo apsikabinęs arklio kaklą, tad matyt tai mane ir sustabdė – ir kaip vėliau paaiškėjo – išgelbėjo.

Prijojau arčiau, sugriebiau Martino bėrio vadžias.

- Laikykis, Martinai, laikykis kaip tik gali.

Atsakymo nesulaukiau. Gerai, kad nors manasis jau gerokai išsidūkęs ir nartą praradęs žirgas nepradėjo ožiuotis atsistojęs šalia nepažįstamo arklioko. O gal tiesiog jautė, jog tai kumelė, nors net šnorpavimu nepasisveikino.

Tuo tarpu ispanai tiesiog eigoje persirikiavo, o man buvo proga apsidairyti: prie mūsų ginamo kairiojo sparno, panašu, kad vyko kova iki paskutiniojo. Žandarai talžė visą poziciją, o į stovyklą begrįžtantys Kolonos raiteliai panašu, kad įjojo tarsi į įkaitinto plieno upę...

(a.p.: grįžtant iš išpuolio Kolona buvo paimtas į nelaisvę)

Panašu, kad viskas...

Tą patį matyt pagalvojo ir ispanų pėstininkų vadai ir jie kažką sukomandavo. Tuo metu dar nesupratau jų kalbos, bet mačiau kas dedasi, tad prilaikydamas Martino žirgą, lėtai nutursenau paskui juos. Vienintelė viltis išgyventi buvo tik su pakankamai stipriu patyrusių karių junginiu – pavieniam bėgliui grėsė neišvengiama mirtis arba nelaisvė... Bet aš ne žinomas turtingas didikas – kas mane ims į nelaisvę?

 33.

 Palei upę, šiek tiek pridengti nusekusios upės kranto, beveik tylomis ir begalinėje įtampoje sėkmingai žygiavome į pietus. Dėl kranto iškilumo, krūmų ir nelygumų, pėstininkams gal ir nelabai gerai matėsi, bet sėdėdamas ant žirgo pakankamai neblogai galėjau įžiūrėti, jog prancūzų siautėjimas pačiame įkarštyje – jie matyt žudė be jokio pasigailėjimo. Keršijo už savo pradines nesėkmes, žuvusius,  ir šiaip – liejo savo žmogiškąjį pyktį. Ir iš tikrųjų, kiek vėliau girdėjau, kad ten išgyveno labai mažai sąjungininkų. Ne, dar nebuvo visiško sutriuškinimo, didesni ar mažesni būreliai dar priešinosi, bet vieningumo jau nebuvo. Kažkas bandė trauktis, kažkas stumtis, o kai kurie jau bėgo panikoje. Nuo mūsų pozicijų mus pasiekė aiškus kautynių triukšmas – ginklų žvangėjimas, poškėjimai, laukiniai staugimai, netgi pergalingi šauksmai, arklių žvengimas, padriki šūviai ir visa kita, kas gali lydėti pralaimimas kautynes.

Ir reikia pasakyti, jog abiem nosis nukabinusiems nedideliems ispanų būriams, judantiems su nuleistomis vėliavomis ir ietimis (kad be reikalo nešmėžuotų?), kol kas sekėsi. Nepastebėti, palei krantą praėjome išilgai visą stovyklą. Jeigu kas mus ir pastebėjo, tai kol kas nekreipė į mus jokio dėmesio, nes jiems ir taip buvo ką veikti prie ispanų pylimo.

Pakeliui leidau ant Martino žirgo užkelti kažkokį sužeistą ispanų leitenantą ir dabar tiedu leisgyviai vienas į kitą laikydamiesi, prigludę prie arklio, net nepasakysi, kad raiti, o labiau kaip kokie pelų maišai, turseno paskutinėje voroje paskui vieno iš koronelės jaunuolių, kuris vedė jų arklioką už pavadžio.

Po mano pasiūlymo uždėti sužeistą leitenantą ant arklio, kažkaip kapitonai jei ir nepriėmė manęs kaip savo, bet prieš mano keliavimą kartu, neištarė nė žodžio (nors nelabai ir galėjom susikalbėti – aš nemokėjau kastilietiškai, o jie beveik nekalbėjo toskaniškai). Ir visa laimė, kad mano blaivus protas nuo pat pradžių suvokė, kad šioje gadynėje vienam arba tik su sužeistu Martinu keliauti savo keliais labai neprotinga – vienišas bėglys – esi niekas. Žinoma, Ronko upė nebuvo giliavandenė, buvo galima lengvai surasti brastą, panašią į tą, kur kėlėsi frankai, bet anapus visą teritoriją valdė frankai ir šis kelias galėjo būti tik kaip paskutinio šanso kelias.

Žodžiu, dar už pusmylės, beveik pasiekus pelkes ar ne tiek pelkes, kiek pelkėtą durpyną kairėje, mus pastebėjo. Tai buvo gal dvi dešimtys raitelių, iš kurių kokia dešimt sėdėjo ant savo galingų šarvuotų arklių ir stebėjo finalinę kautynių pabaigą. Kadangi sėdėjau ant žirgo, puikiausiai mačiau, kaip prie jų pribėgo pulkelis pėstininkų nuo mūsų buvusio kairio flango ir mosikuodami rankomis, savo ginklais rodydami link mūsų, kažką išraiškingai pradėjo aiškinti. Ragino mus pulti? Apie dvi dešimtis gerai ginkluotų žandarų? Pakankamai didelė jėga.

Paraginau savo žirgą ir ristele greit prisiartinęs prie raito kapitono, pabandžiau atkreipti jo dėmesį į gal už pusantro, o gal už poros šimto ar kiek daugiau žingsnių kilusį sąmyšį. Mačiau kaip žandarai jau pradėjo apgręžti savo žirgus.

Pėstininkų kapitonas keiktelėjo, riktelėjo kelias komandas ir pėstininkai pagreitino žingsnį...

Beveik pasiekėme pelkių kraštą...

Ispanas (kaip ir aš – tik nuo manęs niekas nepriklausė), nuolat sekė pavojingų žandarų judėjimą. Ir iš tiesų, žandarai pajudėjo link mūsų. Pradžioje ristele, po to pabandė pereiti į šuolius, o kapitonas vėl išrėkė įsakymą ir koronelės sustingo, paskubomis persigrupavo. Jos sparnuose pasirodė arkebūzieriai, o priešakinėse linijose rodelerai. Man beliko tik apnuoginti kalaviją ir sustingti kairiame flange, stengtis netrukdyti pėstininkams dirbti savo darbą. Tiesą pasakius, žavėjausi jų darnumu. Matėsi, jog tai skusti ir velnio nešti ir pamesti vyrukai. Judesiai darnūs, įsakymai matyt tikslus ir vykdomi be jokio vėlavimo. Matyt kapitonas jų tarpe turėjo gerą vardą, o ir leitenantai ir seržantai ne vieną pūdą druskos susirėmimuose suėdę...

Kai pasakoju šią istoriją, kai kas teigia, jog mes ir buvome tas būrys, kuris nukovė Gastoną de Fua, bet aš neįsitikinęs. Na taip, gerai mačiau, kad priešakyje žandarų lekiantis raitelis buvo ko gero pats puošniausias ir prašmatniausias – su milžinišku pliumažu ant šalmo, o paskui šuoliavęs raitelis nešė kažkokį štandartą (a.p.: kavalerijos pulko/dalinio vėliava), bet tikrai neįsitikinęs. Vis tik tokių tvarkingai iš mūšio lauko besitraukiančių būrių turėjo būti ne vienas ir ne du... Tad kas dabar ką tikro pasakys?

Kanopų dundėjimą sugėrė puri žemė, kuri šiandien raiteliams iškrėtė ne vieną piktą išdaigą, kaip ir šitiems atidundantiems žandarams. Ir dar - laimei – jie matyt taip pat jau buvo išlaužę savo ietis ir dabar į mus žiūrėjo jų vos keletas, o visi kiti ginkluoti ilgais kalavijais...

Penkiasdešimt žingsnių...

Keturiasdešimt...

Perėmęs kalaviją į kitą ranką persižegnojau.

Trisdešimt...

Susigrąžinau kalaviją į dešinę ranką ir pasiruošiau spustelti pentinais...

Dvidešimt...

Pasigirdo komanda ir nudundėjo arkebūzų salvė, pirmas eiles užgožė parako dūmas, arkebūzieriai skubiai atsitraukė, o pasigirdus kitai komandai pikos nusileido...

Man stovint kiek nuošaliau, dūmai beveik netrukdė ir net per nuleistą antveidį galėjau matyti, jog salvė didelės žalos žandarams nepadarė. Gal tik porelė raitelių iškrito iš balno ir porelė arklių kaip pamišę griuvo priešakinėse linijose. Bet to užteko – per juos kilo menkutis sąmyšis, kuris sutrukdė paskui jojusiems raiteliams ir šie, bandant išvengti besispardančių gyvulių, turėjo pristabdyti savo žirgus. O tuo tarpu priešakiniai trys ar keturi raiteliai, kartu su minėtu pompastišku jų vadu, įveikė paskutinius metrus ir susidūrė su ietimis... O dalis jų – iečių - buvo įremta į žemę...

Ietys lūžo...

Arkliai vertėsi... o rodelerai puolė miklia darbuodamiesi savu sunkiais skydais ir ilgais kalavijais... Berods žandarų vadas pabandė dar atsikelti, matyt spėjo iš balnakilpių ištraukti kojas ir sėkmingai kristi, bet likimas buvo ne jo pusėje – labai greitai krito uždaužytas kalavijais...

Žandarai pakriko...

Spustelėjau pentinais ir baubdamas (kitaip mano rėkimo ir neapibūdinsi), pakėlęs kalaviją puoliau bandantį šonu apeiti žandarą. Puolimo jis matyt nesitikėjo... Nuo mano smūgio kažkur prie kaklo jis krito iš balno, o šalia staiga išdygęs ispanų eilinis jam trenkė kirstuku...

Iš inercijos nulėkiau link kito į kovą įsivėlusio žandaro, kuris jau bandė ištrūkti iš jį apspitusių karių, ir prilaikęs žirgą net du kartus šiam kalaviju trenkiau per petį ir galvą, o trečią per arklio pasturgalį... Jo arklys net pritūpė... o šmėstelėjusi pėstininkų alebarda jį ištempė iš balno...

Ir viskas... Štai, kelios akimirkos ir raitelių būrelio su kelias žandarais nebeliko... Ispanai juos apsupo ir mikliai pakirsdami net arklių kojas, susidorojo... Šaunūs vyrai! Kažkas net spėjo pastverti porą keturkojų, bet šie – tikri prabangūs kovos žirgai – pasispardydami  sugebėjo ištrūkti ir nurūkti sau kartu gal su kokiais keturiais ar trimis žandarų tarnais, kurie skuodė nuo mūsų link kautynių centro...

Tik niekas trofėjų nerinko...

Vėl įsakymas ir pėstininkai darniai ir skubiai pajudėjo sau, o aš kaip koks benamis šunelis paskui juos...

Ne, tame nebuvo jokios gėdos, nešlovės ar negarbės. Mano pulkas buvo sutrintas į miltus dar per pirmą išpuolį. Kapitonas, kuriam daviau priesaiką - žuvo. Aš ir taip padariau daugiau nei derėjo  (Neapolio vicekaralius iš Navaros, vyriausiasis jungtinių pajėgų vadas - ir dar anksčiau pasitraukė). Niekam aš nieko nebeskolingas, jokios priesaikos ar įžadai manęs nekaustė... Atlikau savo darbą, įvykdžiau pareigą ir galiu keliauti sau, kur akys mato...

O mūsų daugiau niekas ir nebekliudė. Visi buvo užsiėmę popiežiaus pėstininkų ir stovykloje likusių italų ir ispanų skerdynėmis. Tiesa, jau už mylios, palikus pelkėtos vietovės liežuvį už nugarų, gal per kokią pusmylę išvydome pardundančius frankų raitelius. Jau spėjome sunerimti, bet jie, matyt skubėdami pasikaitinti savo pergalės šlovės liepsnose ir sąjungininkų stovyklos plėšimu, mumis net nesusidomėjo. Na, iš ties, koks čia tas mūsų pulkelis, lyginant su buvusiomis pajėgomis? Niekas! Nevertas dėmesio niekalas...

(a.p.: keletas įdomybių apie Ravenos mūšį, kurių riteris Karlas galėjo nežinoti arba tam savo pasakojime neteikė jokios reikšmės, arba autorius nebuvo užsiminęs:

1. Nors Ravenos mūšis gausiai aprašytas, tačiau dėl kai kurių pozicijų istorikai nesutaria ir po šiai dienai.

2. Gastonas privalėjo skubėti įsitvirtinti šiaurinėje Italijoje, nes dėl nestabilios politikos kilo grėsmė, jog didesnė dalis jo karinių pajėgų bus atšaukti į Prancūziją.

3. Samdyti landsknechtai formaliai turėjo paklusti imperatoriui Maksimilijonui I ir apgulus Raveną, buvo gautas skubus laiškas iš imperatoriaus, kad visi landsknechtai atšaukiami. Jų kapitonas Jakobas Empseris (kuris vėliau žuvo Ravenos mūšyje) buvo geras Gastono bičiulis ir jam šį laišką parodė. Žodžiu, abudu sutarė, kad kapitonas šį laišką nuo saviškių kuriam laikui nuslėps. Bet tai negalėjo tęstis ilgai. Tai buvo viena iš priežasčių paskatinusių prancūzus kuo greičiau forsuoti Ronko upę ir stoti į generalinę kovą prieš sąjungininkus, kol šie dar nebuvo iki galo įsitvirtinę ir susitelkę.

4. Kita priežastis privertusi prancūzus paskubomis stoti į mūšį ta, kad šiaurėje Venecijos pajėgos sugebėjo atmušti itin svarbią ir gausią provizijos vilkstinę ir Gastono pajėgos, užsitęsus Ravenos apgulčiai, būtų priverstos skubiai atsitraukti.

5. Sąjungininkų dešinio sparno raiteliai po nesėkmingos atakos, skirtingai nuo Fabricijaus Kolonos, kaip ir vicekaraliaus - paliko mūšio lauką.

6. Tuo tarpu, kol Fabricijus Kolona antrą kartą vedė savo raitelius į pagalbą ispanų pėstininkams, žandarai prasmuko tarp jų ir pylimo kairio krašto ir smogė popiežiaus pėstininkams – šie, lengvai ginkluoti, negalėjo atsilaikyti ir žandarams atsivėrė kelias į nespėjusių persigrupuoti ispanų užnugarį, kurie vykusiai net kelis kartus atrėmė prancūzų pėstininkus. Tuo tarpu iš minėto pasprukusių pietinio sparno raitelių persekiojimo grįžo prancūzų raiteliai ir smogė į nepridengtą dešinį sparną. Panašiai tuo metu, kai visi buvo užsiėmę, mūsų herojaus minimi du nedideli ispanų pulkai beveik ir prasmuko iš mūšio lauko.

7. Gastono de Fua asmeninio dalyvavimo mastas šiame mūšyje nėra gerai žinomas, tačiau manoma, kad jis su tuo metu garsiausiu frankų riteriu Pjeru de Bajardu (apie jį galite paskaityti mano žiniatinklyje ) pastiprino savo pėstininkus ir atmušė bei iš mūšio lauko išvijo dešinio ispanų flango raitelius. Pagal kai kuriuos pasakojimus, Gastonas de Bajardui buvo prižadėjęs nesivelti į kovą ir stovėdamas sąjungininkų pajėgų užnugaryje su savo svita stovėjo stebėdamas kaip vyksta iš esmės jau „skerdynės“ (išskyrus kilminguosius, jokie belaisviai nebuvo imami, įskaitant ir karininkus). Tuo tarpu prie jų pribėgo (prijojo?) gaskonai, kuriuos minėti du pulkai buvo nuviję net iki jų artilerijos pozicijų, ir pradėjo reikalauti persekioti tuos du beatsitraukiančius pulkus. Nežiūrint pažado, sunku pasakyti kodėl taip neapdairiai elgdamasis pakankamai talentingas karvedys  puolė ispanus, kurie buvo išlaikę discipliną. Ten ir žuvo su visa svita. Na, o Pjeras de Bajardas, ispanams spėjus pakankamai nutolti, juos taip pat pastebėjo, tačiau nekreipė dėmesio į skubiai atsitraukiančius likučius, kitaip, matyt, apimtas keršto troškimo būtinai būtų atakavęs ir su pora šimtų jo pavaldume buvusių žandarų, veikiausiai būtų nugalėjęs. Bet nutiko taip, kaip nutiko.

Tiesa, tiksli žūties vieta nelabai aiški, bet ji prie upės už sąjungininkų stovyklos.

8. Po Ravenos apiplėšimo, dėl naujai išrinkto karo vado La Palice pasyvumo, krauju išplėšta pergalė prancūzams nuėjo perniek: išlikę landsknechtai neužtrukę grįžo į Vokietiją, o didesnė dalis karinių pajėgų buvo atšaukta į Prancūziją. La Palice po Ravenos grįžo į Milaną, bet kol jų karinės pajėgos buvo žygyje, Milanas sukilo ir jo karinės pajėgos puolė prancūzus, kai šie kėlėsi per upę. Nuo žmonių sambūrio tiltas griuvo, o likę prancūzai buvo linkę pasiduoti ir jau birželyje Milane neliko jokių prancūzų pajėgų. Neapolio vicekaralius Ramonas de Kardoba per pusmetį suformavo naujas karines pajėgas, kurios jau 1513 m., kaip popiežiaus sąjungininkai, veikė Lombardijoje. Taigi, visas Gastono žygis, nežiūrint pergalės prie Ravenos, nuėjo visiškai veltui)

 34.

EPILOGAS

 Šioje istorijoje, man labai patinka žodis „grįžau“. Tiesiog galiu tarti įvairiomis kalbomis ir jį smaguriauti. Na, patys pabandykite: „grįžau“, „Ich kam zurück“, „sono tornato“, regresé arba volví” ar „je suis revenu“. Pabandykit paskanaut. Atsisėskit į minkštą krėslą, ištieskite kojas, paimkite gero vyno ar armanjako taurę, primerkit akis, atsipalaiduokit ir tarkit lėtai, tyliai, vos krutinant lūpas, tiesiog iš pačios gilumos. Pamėginkit ištarti su pasimėgavimu ir giliu atodūsiu. Gurkštelėkite mažą lašelį ir vėl pamėginkite... Pajuskite šilumos skonį...

Tik keistenybė tame, kad grįžau tenai, kur niekad nebuvau, ir iš kur niekad nebuvau išvykęs. Bet tai tiesa, jei mąstysime tik apie vietovę, o ne apie grįžimą pas artimus bičiulius ir mylimuosius...

Ir tas mano grįžimas, skaičiuojant nuo tų įsimintinų kruvinų šv. Velykų užtruko beveik du mėnesius.

Kartu su tais dviem ispanų būriais, kurie pakeliui vis pastoviai, laikas nuo laiko pasipildydavo išgyvenusiais bėgliais, pasiekėme popiežiaus arba Romos valdas, kur nuo ispanų ir atsiskyrėm. Jie nukeliavo sau, link Neapolio valdų, o mes sau... Martinui vis tik buvo stiprus smegenų sutrenkimas ir su kiekviena kelionės diena jis jautėsi vis prasčiau – reikėjo gydytojo ir ramybės. Kitaip tariant, po trijų dienų įsikūrėme ramiame bevardžiame Spoleto priemiestyje, kur galėjome jaustis saugūs. Štai to miestelio apylinkėse, kol Martinas atsistojo ant kojų ir pilnai ar daugmaž atsigavo, kol nurimo visas šaršalas, kurį sukėlė prancūzai ir mūsų sutriuškinimas prie Ravenos, ir praleidome laiką.

Įtampa tarp Florencijos ir popiežiaus aišku tvyrojo, bet buvo sąlyginai ramu. O ir mes jau nedėvėjome jokių popiežiaus ženklų. Šiaip – keliaujantis vienišas riteris ir jo atsigavęs ir amžinai bambantis ginklanešys. Nors ne, ne vienišas buvo tas riteris. Tiesa pasakius, tai buvo pirmas kartas kai visa savo esybe jutau, jog keliauju ten, kur manęs laukia! Ir nuo to jausmo norėjosi tik dainuoti! Spausti pentinus ir raginti žirgą!

O taip, kai grįžau į gimtinę iš palestinų, labai greit atsidūriau imperatoriaus karinėse pajėgose, net atsikvėpt niekas neleido. Senelis ir tėvas buvo mirę, turtus giminaičiai ir valdovai išgraibstę, lygtais leteną kažkokie bankininkai uždėję, bet tuomet aš į tuos finansinius reikalus nelindau – man, kaip jaunesniam sūnui galėjo šviestis tik arba vienuolynas, arba tarnyba pas kokį didiką. Viskas labai paprasta. Jokių draugų ir bičiulių, tik senos giminės blizgesys ir protekcijos... Tarnyba, mirtinas sužeidimas ir... atgal gimtinėn – į Verdenfelo grafystę. Bet ten, nuskurdę giminaičiai, net artimas brolis į mane žiūrėjo baimingai, kaip į iš skrynios iššokusį kipšą ir matyt meldėsi, kad tik netapčiau kokiu išlaikytiniu. Žinot, jis man net buvo siūlęs parduoti žirgą, šarvus, ginklus ir stoti į kažkokią tai miesteliūkščio tarnybą! Tapti rašaline žiurke! Nepriplojau ir į dvikovą neiššaukiau tik todėl, kad jis vis tik mano brolis. Nuslėpiau nuoskaudą giliai širdyje. Ne be mano bičiulio patre Michaelio pagalbos, reikia pasakyti. Tiesą sakant, tas merdėjimas prie mirties slenksčio, iš kur mane ištraukė patre Michelis ir jo bičiulystė, kad ir nelabai ilga, mane gerokai pakeitė. Nors, kiek teko bendrauti su senais kariais – pabuvoję beveik Anapus nė vienas iš ten niekada negrįžta tokie kokie buvo... Bet ne apie tai...

Kaip ten būtų ar nebūtų - aš išgyvenau ir, kaip jaunesnis brolis, turiu visus šansus tapti mūsų senosios giminės atšaka. Nepriklausoma. Savarankiška. Išauginti naują giminės medį. Ir kuo tankesnis vainikas – tuo geriau...

Štai taip ir nutiko, kad tas pats tolimas kuzenas Martinas buvo artimesnis nei tikras brolis, o ištikimi bičiuliai – šventikas, kuris nesavanaudiškai ištraukė mane iš Anapus (įdomu, kaip jam sekasi?) – ir labiau draugai, nei tarnai – mano pačio knechtai, kurie mane išlydėjo į šventas žemes, ir nepaliko manęs, kai stovėjau ant skurdo slenksčio...

Bet viskas keičiasi ir aš judėjau... Namo? Tikėjausi, kad namo. Nežinojau, bet tikėjausi, kad ten esu laukiamas... Tikėjausi ir tikėjau. Ir neapsirikau.

 ***

 Toskanos aukštikalnių pakraštys mus pasitiko gaivumu. Tokiu tikru vasarišku aukštikalnių gaivumu. Nuo vynuogienojais ir kai kur alyvmedžiais apsupto vingiuoto akmenuoto ir dulkino keliuko, kertančio nedidelį slėnį jau buvo galima įžiūrėti dviaukštį seną, bet po šiai dienai tvirtą namą – tvirtovę. Na kaip tvirtovę? Nieko ypatingo. Cokolinis aukštas šiek tiek virš raitelio, pirmuosius langus gali pasiekti tik pakėlęs ietį. Po to žemokas antras aukštas ir akmeninėmis čerpėmis klotas stogas. Gal tik prieš kelis metus matyt perdengtas. Nenustebčiau, kad anksčiau šis stačiakampis namas buvo su plokščiu stogu ir atbrailomis, už kurių galėjo slėptis lankininkai ar arbaletininkai. Na, ne kažin kokia tvirtovė. Gal kadaise ji ir galėjo kelti įspūdį, bet ne dabar – keli šūviai iš tų pačių mažųjų mortyrų ir viskas (a.p.: tais laikais dar nebuvo skirtumo tarp mortyrų, haubicų ir kitų pabūklų. Galėjo būti ir mažosios rankinės mortyros. Italijoje tai dažnai buvo tik bendrinis žodis)... Bet nuo užklydusių plėšikų ar marodierių pasislėpti ir sulaukti pagalbos įmanoma. Lengvai ginkluota gauja nieko čia nepeštų. O turint laiko gynybos pasiruošimui ir atitinkamai pakankamai daug gynėjų, tai tinkamai užbarikadavus praėjimus tarp pagalbinių pastatų ir tarnų - samdinių namuko, buvo galima įrengti puikią gynybinę poziciją. Kitaip tariant - „namukas“ – buvęs donžonas, tik jo savininkai visiškai nepasirūpino sienomis, ir tiek. Kažkada protėvių statytas donžonas nevirto pilimi. O dabar tai jau tokioms baronų gūžtoms ir prasmės nebėra... Tokių šiaurinėje Italijoje pakankamai daug...

Iš tolo matėsi, kad sodyboje šurmuliuoja kasdieninis gyvenimas. Šeimynykščiams po kojomis painiojasi vištos, slampinėja šuo, girdisi skaldomų malkų poškėjimas, pro kaminą rūksta skystas dūmelis. Bliauna asilas. Kažkas stumia kažkuo prikrautą dviratį vežimaitį...

Pradžioje į mus nieks dėmesio ir nekreipė. Na, joja du vieniši dulkini raiteliai, kurie paskui save vedasi apkrautą mulą (ant jo buvome sukrovę visus savo išlikusius „gelžgalius“ ir proviziją). Iki dantų neginkluoti... Maža čia kas tuo keliuku juda. Toskanoje kol kas ramu, apie karus ir antpuolius nieko nesigirdi... Tik po to, jau mums išsukus iš kelio, tas pats valkataujantis šuo į mus ir atkreipė gyventojų dėmesį. Jis, tarsi koks gauruotas demonas staiga sustingo, panarino galvą ir kelis kartus garsiai sulojo. Tarsi gąsdindamas, tarsi įspėdamas, tarsi grasindamas.

Viena iš tamsiai apsirengusių moterėlių sustingo, nuo saulės pridengė delnu akis, įsižiūrėjo į mus ir kažką suriko. Net ironiškai šyptelėjau. Šuo ir moterėlė vietoje legendinių Romos žąsų... Kažkodėl toji mintis net pralinksmino.

Staiga iš už pagalbinio pastato išdygo barzdotas žaliūkas. Akivaizdžiai vienarankis, bet su kirviu rankoje. Jo veidas ištįso, iš orbitų iššokusios akys ir vešlūs antakiai vos nenustumdami ant pakaušio nutriušusios kepurės-beretės, kokias mėgsta landsknechtai.

Ir jis riktelėjo... Net kirvį iš rankų paleido ir sumosikavo savo ranka. Nelabai supratau ką, bet nelabai ir rūpėjo...

- Kad mane kur galai, - nustebęs sumurmėjau.

- Karlai, ar manęs akys neapgauna? Rudolfas?

- Aha...

Taip - iš tiesų tai buvo Rudolfas. Tas pats knechtas pasamdytas vietoje Hanso ir Alberto. Paskutinį kartą jį matėme prieš mūšį prie Ravenos. Dievaž, galėjau prisiekti, jog jis žuvo! Tik tuomet jis dar turėjo dvi rankas, o dabar tuščia kairioji rankovė buvo užkišta už diržo, o kairį smilkinį kirto dar nesurambėjęs randas.

- Na, sveikas Rudolfai! – numečiau jam žirgo vadžias, kurias šis mikliai ir drąsiai pagavo, o manasis žirgas jį akivaizdžiai prisiminė ir net galbūt draugiškai šnarpštelėjo. – Ne vaiduokliai, gali nesižegnot... – plačiai šypsodamasis išslydau iš savo aukšto balno ir šoktelėjau ant žemės. – O galvojom, kad jau anapus Petro vartų...

- Herr Karl! Herr... Herr... das ist... – sublemeno milžinas, bet jam baigti savo minties neleido Martinas, kuris stryktelėjo nuo savo arklioko ir smagiai trinktelėjo Rudolfui per petį:

- Ha! Gyvas, Rudi! Kur ranką pametei?

Iš visų kampų ir kertelių pradėjo dygti žmonės, supti mus pusračiu (prisiartinti arčiau vien dėl manojo žirgo nebūtų kas labai drįsęs). Žiūrėjo smalsiai, bet be didesnės baimės, nors ir įtariai. Klegesio nesigirdėjo – panašu, kad pasiruošę bet kam...

Staiga nustūmęs porą bernų, priešais išdygo... Hansas! Mano buvęs knechtas, kuris pasiliko Arijanos dvare!

- O mein Gott! – lėtai ištarė ir čia pat su siaubingu akcentu toskaniškai pridūrė: - Čia JŪS! Dieve. Šventas, čia tikrai Jūs! – su neapsakomu akcentu toskaniškai

Reikėjo matyti jo nuoširdžią nuostabą ir sutrikimą. Net gailestingą šypseną mano lūpose išspaudė.

- Na, dar kol kas ne šventas, - ištiesiau ranką, į kurią jis akimirkai nepatikliai pažiūrėjo, o po to sutrikęs nuoširdžiai ir tvirtai paspaudė ir net pakratė.

(a.p.: rankos paspaudimas dar nebuvo kasdieninis ritualas, tačiau tarp lygių praktikuojamas, o jei pagal statusą aukštesnis ištiesdavo ranką paspaudimui, tai buvo tarsi veikiau malonė, nei draugiškumo ar nuoširdumo ženklas. Nors, be abejo, su išimtimis).

Tarp susirinkusiųjų nuvilnijo saikingas juokas, po kurio jie jau nebeatrodė taip jau labai atšiauriai.

- Vienintelė mona, - palingavo galva Hansas, - vienintelė mona Arijana netikėjo, kad jūs žuvęs... po Rudžio pasirodymo, - kinktelėjo galva link Rudolfo, o šis kaip koks peraugęs kūdikis tik kukliai gūžtelėjo pečiais.

Tuo tarpu trinktelėjo namo durys. Pamačiau, kaip išbėgusi moteris šiurkštokai stumtelėjo šonan tarnaitę ir akimirkai priešais mene sustingo. Suklapsėjo savo didelėmis tamsiomis akimis ir be jokios sarmatos ar kuklumo, ar dar kokių skurpulų ištiesė rankas ir apsivijo mano kaklą. Nespėjau atsitokėti, kaip savo dviejų ar trijų dienų šeriais apšepusiais skruostais pajutau bučinius... nesidrovėdamas tvirtai apkabinau, o mano smakras, kaklas ir krūtinė paskendo ašarose...

- Mona...

- Karlai...

- Arijana... pasiilgau...

Taip, tai buvo Arijana. Ta pati Arijana, nors nuo paskutinio karto, kai ją mačiau - šiek tiek pasikeitusi. Sakyčiau staiga sumoteriškėjusi, nors ir skruostai, ir akys, ir blakstienos, ir antakiai, ir plaukai, ir net kvapas buvo tokie patys. Bet kažkas joje buvo pasikeitę. Ir tikrai tik į gerąją pusę...

Staiga Arijana atsikabino, nekreipdama dėmesio į jau besišypsančius ir jau juokelius besvaidančius aplinkinius šiek tiek mane atstūmė ir sugriebusi ranką pasisukdama timptelėjo paskui save.

- Einam, - ištarė ir tiesiog kiaurai per prasiskyrusią minią nusitempė paskui.

Namuose, kuriuose dar iki šiol niekad nebuvau, įėjus vidun, vos neparvirtau užkliuvęs už laiptų pakopos – iš po saulėtos dienos prieblanda atrodė kaip aklina tamsa. Tačiau į nieką nekreipdama dėmesio Arijana mane tempė toliau iki kito aukšto...

Pravėrė duris ir įsitempė į gana šviesų kambarį, matyt su pačiais didžiausiais langais, kokie buvo šiame senoviniame name.

Pakankamai kuklus kambarys. Gobelenas, kelios komodos, stalas... kėdės su atkaltėmis ir krėslas... paklota, nors ir lengvai sujaukta lova be jokio baldakimo...

...ir ant didžiausios kėdės sėdinti solidžių gabaritų vienmarškinė matrona. Auklė? Jos rankose kūdikis...

Žiojausi kažką sakyti, bet taip nieko ir neišlemenau, tik kvailai kelis kartus pravėriau ir užčiaupiau savo žandikaulį. Išplėtęs akis pasukau galvą į Arijaną. Ji matyt tai suprato kaip klausimą ir kukliai šypteldama, atgaline ranka nuo skruostų nubraukdama ašaras, pritariamai linktelėjo...

Kažkodėl nuleidau galvą ir dirstelėjau į savo purvinų ir dulkinų aukštų botfortų galiukus ir į įdiržusias rankas su nevalytom panagėm. Kažkodėl pagalvojęs, jog stoviu šviesioje ir švarioje patalpoje visas iš po kelionės visas dulkinas, purvinas ir pradvisęs arklio prakaitu, apšepęs tridiene barzda, su kvailai ant pakaušio nuslinkusia spalvą praradusia berete nušiurusiomis plunksnomis ir su kiekvienu pajudėjimu besitabaluojančiu kalaviju prie šono, pasijutau labai ir labai nejaukiai...

Štai taip. Tiek ir tetruko mano gyvenimas be įžadų. Tik tiek, kad dabar laukė kitokie įžadai. Gerokai malonesni. Sakraliniai...

Bet deja... nieko nėra amžino. Ramybė ir poilsis mums tik sapnuojasi. Bet tai jau kita istorija, kitas ir visiškai naujas gyvenimo tarpsnis...

 

P.S.

- ...nuoširdus pasakojimas don Karlai, - baigus pasakoti, kažkas iš garbių klausytojų  vos girdimai kelis kartus mandagiai suplojo. – Mielai paklausyčiau ir jo tęsinio, bet, gerbiamasis, man taip ir neaišku, kas nutiko su tuo kardinolo Alidozio lobiu. Jis dar ten?

Bekylantis šurmulys staiga nurimo. Rodės net žvakės nustojo plevenusios, kai šis klausimas pakibo ore.

Garbusis senasis pasakotojas lengvai palingavo galvą ir šyptelėjo. Akimirkai jo akys tarsi blykstelėjo.

- Jeigu Jūs klausiate apie Alidozio lobio likimą, tai atsakau paprastai: man pakako to, ką kadaise pavyko pasiimti su savimi. Vėliau likimo sūkuriai mane ir mano šeimą vėl įtraukė į gyvenimiškus malonius ir nelabai malonius, ir net pavojingus verpetus. Tapau garbiu senjoru ir man jo iš tiesų niekada neprireikė. Net nežinau ar jis vis dar ten. O žinias apie jo vietą nusinešiu su savimi. Tiesą pasakius, kažin ar aš dabar tą vietą ir atrasčiau. Šitiek metų prabėgo! Šitiek bjaurių žiemų, liūčių, lavinų ir griūčių! Ne, matyt neatrasčiau...

 


___________________

2022-2023 m.

Vilnius

 

___________________________

Autoriaus kontaktai ir FB paskyra ir tinklarasčiai:

Naujienos: https://www.facebook.com/donatas.espada.3

 

https://www.facebook.com/a.s.biblioteka

 

https://draft.blogger.com/blog/posts/8197883799003851652

 

Baigti projektai:

https://armanjakas3.blogspot.com/2017/09/el-skaitykles-laisvosios-bendrinimo.html

 

 

_____________________________________________________________

 

 

Jaunojo slibino užrašai