Įžadų įkaitai
(Nors ir
prieš visą Tamsos Legioną!)
Aut.
A.Š.Donatas (Armanjako Šalis)
______________
Elektroninėms skaityklėms tinkami formatai (rekomenduočiau atsisiųsti viename faile, o ne skaityti tinklaraštyje, nes dėl didelės apimties ir tinklaraščio specifikos skaitymas el. skaityklėse (jei ne specializuotose, tai ir skaityklėse telefone, kompiuteryje ar pan.) - daug patogesnis):
pdf - https://drive.google.com/file/d/1XmO_ypHBxIB0UqqfmOSSXlEmctqZ5Aki/view?usp=sharing
mobi - https://drive.google.com/file/d/1Fs66zGWfS4Iw7odRH7P7Pc-4-pU_20qL/view?usp=sharing
epub - https://drive.google.com/file/d/1k37hiSZvB_hvEmr9vWtI_XFyT6DKz2dB/view?usp=sharing
pdf - https://drive.google.com/file/d/1XmO_ypHBxIB0UqqfmOSSXlEmctqZ5Aki/view?usp=sharing
__________________
Vietoje
pratarmės
Saulė jau senai buvo
pakilusi virš mišku apaugusių skardžių. Jos spinduliai bandė brautis per
eglynus, lysti į uolų plyšelius, žaisti su riedulių šešėliais. Gaivus vėjelis
pūtė iš uolų dengiamos pusės, tad keliauninkus, nuo netikėtos ir dar šiuo metu
neįprastos kaitros, gelbėjo tik nuo miškingo skardžio sklindanti vėsuma.
Vežikas nurišo vadžias nuo
suolelio kuolelio ir lengvai jas timptelėjo kairėn: kairėje pusėje įkinkytas
kastratas amžinai išsimušdavo iš kelio – laikas nuo laiko pradėdavo krypti
dešinėn ir sutrikdydavo romaus savo porininko žinginę. Laiku nepastebėjus ir
nesutvardžius, vadeliotojui po to prireikdavo nemenkų pastangų grąžinti abu
arklius į ramią ir ritmingą žinginę: toks pasimuistymas keliaujant siauru
keliuku, kurį iš vienos pusės rėmino ganėtinai stačios, retomis pušaitėmis
apaugusios uolos, o iš kitos - milžiniški rieduliai ir mišku apaugę skardžiai
ne tai, kad vargino, bet vertė vežiką nesnausti.
- O-h, nelabasis, - vežikas
gerokai pasviręs link vežimo borto atsikrenkštė ir riebiai nusispjovė ant
akmenio tako. Piktai ir galgi net su pavydu pasižiūrėjęs į priekį, kur ramiai
ant savo kumelių turseno seržantas ir būrio kapitonas. Tarsi kreipdamasis į
šalia ant suoliuko sėdintį sargybinį, kuris rankom pasirėmęs į tarp kojų
laikomą ietį ir vežimui sulingavus dešine alkūne bilstelėdavo į šalimais prie
borto pakabintą pėstininkų pavezą, pats sau po nosimi bambėdamas, ištarė: –
Gerklė išdžiūvo. Per tą tavo pikčiurną seržantą net ne truktelsi.
- Prakeiktas pijokas, - vos
girdimai, be jokios pagiežos ar pykčio, subambėjo karys, kuris tarsi atmerktom
akim snūduriavo. Jis buvo toje ramybės būsenoje, į kurią sugeba panirti seni
kariai: kažkas tokio tarp miego ir budrumo, kai laikas ir aplinka lekia pro
šalį, o jo pačio pasaulėlis ramiai tyvuliuoja ramybės jūroje kol kažkas
„nespragteli pirštais“: neataidi vadų komanda ar įprastos aplinkos nesudrumsčia
koks nors jai nebūdingas šešėlis.
- Pijokas, pijokas...
Lygtais patys kitokie, – atsilapodamas apsiaustą ir užkišęs už liemenės ranką,
per lininius marškinius pasikasydamas gauruotą krūtinę, toliau sau bambėjo
ūsuotas vežikas. – Geriau atidžiau kelią stebėtum, o ne tauzytum čia. O tai
šiąnakt blogą sapną sapnavau: žalią mėsą valgiau ir lijo dantimis... O-j ne
geras sapnas... Ir kodėl, pavyzdžiui, į priekį jūsų vadai žvalgų neišsiuntė? A?
Na, kodėl?
- Daug tu išmanai?
Vadelioji ir vadeliok sau, o ne į mylistų reikalus kiškis, - vėl bambtelėjo
karys, kuriam jau senai nusibodo dardėti ant vieno suolelio su šiuo amžinai
inkščiančiu ir bambančiu vežiku, bet įsakymas yra įsakymas – jis turi dardėti
šitame prakeiktame vežime, o jo kuinas, pririštas prie dešinio šio vežimo
borto, turėjo dykai pėdinti paskui. Karys galėjo guostis tik, kad, kitą dieną
jo bendras čia sėdės, o jis pats galės ramiai linguoti savo balne.
- Aš? Viską aš išmanau. Aš
dar prie senojo Jo Malonybės tarnavau. Va. O senis meseras Fernandas, tai buvo tikras kapitonas – nors į ugnį ir į
vandenį, ir savo karius gerbė, ir mylėjo. Nebėra dabar tokių...
- Aha, aha, ir saulė
kaitresnė buvo, ir pyragai saldesni... Tik niekas nežino, kas tas tavo senis
Fernandas. Čia tokiais kapitonais po velėnom, nors pyragus kepk... - karys
prunkštelėjo į ūsą ir nutilo.
- Būtent! Nebemoka dabar
niekas ir pyragų kepti. Taip. Nebemoka, - kumpanosis ūsuočiui matyt girdėjo tik
tai, ką norėjo girdėti – žodį „pyragai“ – ir jam to pakako. Jis matyt
svajodamas apie tuos pačius pyragus trumpam svajingai primerkė akis ir kažką
malonaus įsivaizduodamas ar prisimindamas, sučepsėjo lūpomis. – Pamenu, nuo
mylistų stalo atnešė mums pyragą prikimštą gulbiena...
- Eik šikt, - jau
neištvėręs karys pasimuistė ir sausai nusispjovė skardžio, iš kur kilo tamsių
eglynų viršūnės, pusėn.
- Na, bet jei jau toks
gudras esi, tai pasakyk man, mielasis, kodėl paukščių nesigirdi? A? Va, tik
vienišas vanagas sklando, - ir ištiesęs ranką, sudiržusiu purvinu su pajuodusia
panage pirštu, parodė kažkur į slėnio tolius, kur vaiskaus, retais
plunksniniais debesėliais pasidengusio dangaus fone sklandė vienišas paukštis.
– O gal tai ne vanagas? Sakalas? Tfu, visai į senatvę mano akys nieko
nebemato...
Tarsi prieštarautų vežiko
žodžiams, staiga iš po eglių viršūnių tarsi iššovė šarka, piktai sučerškė,
apskrido ratą ir tarškėdama vėl dingo kažkur šlaito gojuose.
- Cic, pijoko tu galva,
prikranksėsi čia mums, - karys tarsi pasipurtęs išsitiesė ir atidžiai apžvelgė
gretimas uolas, priekyje tursenančius raitelius ir kelią, kuris lėtai leidosi
žemyn, kur už kokių šimto žingsnių slėpėsi mišku apaugęs posūkis. – Liežuvį
tavo begėdišką reikėtų net ne nupjauti, o išrauti... – jo balse, kaip ir
anksčiau, beveik nebuvo jokios grėsmingos intonacijos, o tik paprastas gyvenimą
mačiusio kario gomurinis balsas.
- Ė... – žiojosi vežikas.
- Cic, sakau! Stabdyk
vežimą! - nusekdamas akimis akmenį, kuris pasišokinėdamas nudardėjo nuo kelią
rėminančios uolos, jau gan grėsmingai nutraukė besižiojančio vadeliotojo
paistalus.
Karys pasitaisė nepatogiai
šoną remiantį trumpą kalaviją ir staiga pastebėjęs, kaip nei iš šio, nei iš to
sulingavo ant vienos iš atbrailų įsitaisiusi nupiepusi pušelė, truktelėjo savo
skydą link savęs. – Stoooot! Stoot!..
Tačiau jau buvo vėlu –
skydo išsitraukti ir juo prisidengti nebespėjo - tik trumpam sugargaliavo...
Švilptelėjusi sunki arbaleto strėlė, pramušdama šalmą, nublokšdama karį,
susmego jo galvoje ir krauju paplūdęs vyras sutrūkčiojo konvulsijose...
...dar viena strėlė
parbloškė vežiką ir šis, paleidęs vadžias, rėkdamas ir laikydamasis už pilvo,
sukaukė ne savu balsu...
Priekyje ant savo arkliokų
tursenę vadai ir dar porelė karių išlėkė iš balnų arba susmego juose.
Sužvengė ir kojomis sutrypė
pasibaidę arkliai. Vienas iš keturkojų kluptelėjęs į didesnį pakelės akmenį ir
išmesdamas savo gailiai dejuojantį raitelį, vos nenuslydo nuo keliuko apačion,
visai nearkliškai sužviegė, susimuistė ir, bandydamas atgauti pusiausvyrą,
trenkėsi į šalimais judantį raitelį...
Nuo kelio vingio ataidėjo
įsakmus riktelėjimas, pasigirdo kojų trepsėjimas, lengvas metalo žvangėjimas ir
iš už posūkio kelyje pasirodė ginkluoti vyrai. Ant skydų ir apsiaustų ženklai
ir herbai užlepti – atpažinti, kieno ir kam priklauso buvo neįmanoma. Kariai?
Samdiniai? Be skiriamųjų ženklų – visi jie panašūs. Bet, jei juos matytų
pašaliečio akis – aiškiai pasakytų, jog tai tikrai ne paprasti pakelės plėšikai
– vargdieniai susibūrę iš frankų nuniokotų kaimų. Šie ginkluoti vyrai nekaukė,
nerėkavo: girdėjosi tik jų alsavimas ar ūbtelėjimas, kai kuris nors
atsivedėdavo ir ietimi ar kalaviju pribaigdavo sužeistąjį, ar tyliai
keiktelėdavo už kamanų pačiupęs nukautojo arklį, bandydamas jį nuraminti...
________________
„Autoriaus
žodis“
„Kadaise šią keistą
istoriją išgirdau Kutere (Cauterets) slėnyje, Saint Savin en Lavedan abatijoje (a.p.: lot.: Santi Savini di Bigorra arba
Santi Savini Levitanensis)
dar tais laikais, kai Frankų karalystės neniokojo tikėjimo, mūsų motinos
Bažnyčios skilimo karai (a.p.:
„Prancūzijos religinis karas“ – 1562-1598 m., kurio metu 1572 m. įvyko Šv. Baltramiejaus
naktinės skerdynės),
kai dar su maloniosios ir gerbiamosios Jos šviesybės Margaritos Navarietės,
Navaros karalienės lengva ranka ir jos talentingos plunksnos dėka, šie Kutere
nuostabieji ir gydomieji šaltiniai buvo didžiai gerbiami viso pasaulio senjorų.
Kadaise čionai atvykdavo garbingieji valdovai, riteriai ir damos iš viso pasaulio kraštų. Tai buvo tarsi oazė,
kur, vos išvydę vienas kitą, net priešai ar susivaidiję giminės netraukdavo iš
makštų savo kalavijų žvitrių, o demonstruodavo savo kilniąją pirmapradę dvasią,
kuri mums puikiai pažįstama iš senųjų dainių sakmių.
(a.p.: Marguerite de Navarre, Margarità
Angulemiẽtė (Marguerite d’Angoulême), Margarità de Valuà (Marguerite de
Valois), 1492 – 1549 m.; Turimas galvoje Bokačio maniera parašytas svarbiausias
jos kūrinys „Heptameronas“ (Heptaméron 1558–59)
(a.p.: Kutere – Cauterests – Pirėnų slėnis
su savo gydomaisiais terminiais šaltiniais ir versmėmis buvo žinomas dar nuo
Galų-Romos laikų. Kartu tai buvo svarbiausias Bigoro grafystės religinis
centras. Abatija įkurta X-tame amžiuje dar Karolio Didžiojo įsakymu vietoje
buvusios galų tvirtovės. Apie gydomuosius šaltinius prisiminta (jie tapo
plačiai žinomi) po to, kai XVI a. čia apsilankė Fua grafas ir Bearno vikontas
Gastonas Febusas, kuris čia gydė kurtumą, po to porą kartų lankėsi Margarita
Navarietė, Katerina Medič ir kt. Neretai čia būdavo organizuojami ir
diplomatiniai susitikimai. Vėliau, per Prancūzijos religinį karą ši vietovė
buvo nualinta, primiršta ir iš esmės atsigavo tik XIX a. Dabar čia taip pat prabangos
kupinas SPA kurortas. Mineralizuoti terminiai gydomieji vandenys nuo 53 iki 600C
prisotinti mikroelementų, silicio dioksido, sieros ir t.t.)
Taigi, man, nuolatos lydint
garbųjį senjorą Alehandrą iš Neapolio, pagal savo gydytojo, farmaceuto ir
chirurgo profesiją (taip, ir alchemija man ne svetima, bet savęs jokiu tokiu
alchemiku nelaikau ir, netgi, į šį „mokslą“ žiūriu per pilną skepticizmo prizmę),
teko girdėti daug įstabių istorijų: – nuo visiškai paprastų ir žemiškų iki
visiškai neįtikėtinų, nuo paprasčiausios istorijos kaip arklys nutrypia koją ar
koks valstietis savo lauke plūgu užkabina aukso kupiną kapšą ar skulptūrą,
kurią suskaldęs panaudoja kokio tvarto pamatams, ar žvejų iš Nemės ežero
išžvejotus pasakiškus lobius (a.p.:
Nemės ežere buvo nuskandinti du pramoginiai itin prabangūs Kaligulos laivai.
Apie juos buvo mano rašyta apžvalga: https://www.facebook.com/donatas.espada.3/posts/pfbid0kGLT3tJmhdPZCEKRvrH9mwy8pJBDSxJGyTsuab7bNPZjPgNwf91246qmfpqZSZoHl ), apie medžiokles Libijoje, kur
šernai dydžio sulig drambliu, ar gausybę Naujojo Pasaulio pasakų apie žiaurius
stabmeldžius žmogėdras, jūrų pabaisas ir tolimosios Kinijos moteris be pėdų ir
pirštų, Valachijos kraujasiurbių (vampyrų) kalnuose besislepiančius klanus, ar
Kaledonijos (Škotijos) žmogėdrų klaną... ir dar gausybę kitokių. Tačiau, iš
daugybės tų istorijų kažkodėl atmintin įstrigo šioji, papasakota senojo garbaus
riterio, Grosschloso barono, nobilio (garbingojo) Karlo Albrechto fon
Schveigfalo istorija.
(v.p.: Italijos pusiasalyje iki Italijos
suvienijimo (1861 m.), priklausomai nuo žemių buvo ganėtinai sudėtinga
situacija su visais tais titulais. Pavyzdžiui, Venecijoje tokių kaip likusioje
šiaurinėje vakarų Europoje taip ir nebuvo (net buvo draudžiama iš svetimos
šalies imti/gauti titulus) iš vis nebuvo. Priežastys gana įdomios ir įvairios,
tačiau pagrindinė, kad visas gyvenimas nuo vakarų Romos laikų buvo
koncentruotas į miestus ir prekybą, bankininkystę ir priklausymas elitui nebuvo
pagrįstas feodų dydžiais ir pan., tuo tarpu vakarų Europoje dažniausiai
tituluotiems buvo net draudžiama imtis verslų ir prekybos – už tai net galėjo
netekti savo titulo. Žodžiu, mus pažįstami tradiciniai titulai daugiau ar
mažiau išsisaugojo tik Sicilijos karalystėje. Užbėgant už akių, reikia
pasakyti, kad Neapolio karalystė – tai taip pat Sicilijos karalystės dalis ir
yra tik sąlyginis istorikų naudojamas pavadinimas, o oficialiai taip niekad
nesivadino: nuo 1302 m. Sicilijos karalystei skilus į dvi dalis žemyninė
(Neapolio) buvo vadinama „Sicily citra Farum“ arba „al di qua del Faro“, o
salos – „Sicily ultra Farum“ arba „di la del Faro“ – t.y. „šioje Faro pusėje“
ir „anapus Faro“. Šnekamojoje kalboje dar buvo naudojama „regnum Neapolitanum“
arba „regno di Napoli“. Nepaisant, kad
vėliau laikas nuo laiko turėjo vienus valdovus, abi Sicilijos karalystės iki
Italijos susivienijo administraciniu požiūrių išliko dviem atskirais vienetais).
Net negalėčiau pasakyti,
kodėl šioji garbingojo Karlo jaunystės istorija man įsiminė. Gal todėl, kad
senasis Švento Karsto riteris ją nuostabiais vakarais porino taip natūraliai ir
be jokio bravūriško patoso, būdingo pasakojant savo nuotykius kilmingiesiems
senjorams ar senjoroms, o gal todėl, kad pažiūrėjus į šio senio akis jose
neatsispindėjo joks melo šešėlis - kaip liaudyje, tarp prasčiokų sakoma –
„kipšai akyse nešokinėjo“. O gal todėl, kad vėliau, tarsi netyčia radau jo
senosios istorijos patvirtinimų dar iš tų laikų, kai Italiją draskė karai,
kuriuose kovojo visi prieš visus ir, net, kai kada – prieš save. Vis tik,
garbingo žmogus, kuris kadaise tarnavo imperatoriui Maksimilijonui I, pažinojo legendinį
Ispanijos Samsoną-Heraklį, doną Garsiją de Peredes (a.p.:
ganėtinai smulkiai apie jį papasakota „Skaistykloje žolė neželia“, taip pat
galima apie juos paskaityti https://alterold.blogspot.com/2019/10/du-issukiai-du-turnyrai.html?m=1
) pasakojimas vertas pasitikėjimo, net
jeigu jis ir truputėlį pagražintas ar kažkaip padailintas. O kaip gi be tų
pagražinimų? Jo pasakojimo klausėsi ne tik kavalieriai, bet ir damos, ir jų
kompanjonės, benediktinų abatijos abatas. Savaime suprantama, kad tiesmukiški
ir šiurkštūs kareiviški žodžiai ir išsireiškimai, kurie klausos nebado ištarti
tavernoje ir vyriškoje kompanijoje, tokioje draugijoje nepriimtini.
(a.p.:
„kompanjonės“ – tai kiek aukščiau nei bet kokia tarnaitė ar favoritė. Iš esmės, tai kilmingos merginos ar damos
draugė ar patikėtinė, kuri šią kilnią ir turtingą moterį beveik visur lydi.
Dažniausiai tai būdavo arba šiek tiek pagal statusą žemesnė vaikystės draugė
arba tolimesnė giminaitė. Šį paprotį galima sutikti ir šiandien, nors gal ir
kiek kitokiu pavidalu, bet tuomet tai buvo pakankamai kilminga palydovė (gal
net išlaikytinė) visuose reikaluose, bet ne tarnaitė – nebent smulkmenose ar
subtiliuose pavedimuose. Tai veikiau pagal šios dienos supratimą – jaunesnis
partneris)
Taigi, nepretenduodamas į visišką istorinę tiesą, savais
žodžiais išguldau šį keistąjį Grosschloso
barono, riterio Karlo Albrechto fon Schveigfalo pasakojimą. Jeigu
paklaustumėte, kodėl savais žodžiais, tai atsakyčiau paprastai: po to kai ją
išgirdau, prabėgo daugiau kaip dešimtmetis, o ir tų paprastų, saikingų žodžių
ir pasakojimo, kuris veikiau buvo panašus į kareivišką raportą, o ne į išpuoselėtą
poemą, po tiek laiko perpasakoti pažodžiui nesugebėsiu, nors, galimai kažkiek
ir gailiuosi, kad tuo metu, Kutere slėnyje, Saint Savin en Lavedan abatijoje,
jos neužsirašiau. O ir kas galėjo žinoti, kad ji savotiškai įstrigs mano
atmintyje?“
Pasakojimą iš Grosschloso
barono, nob. (garbingojo) Karlo Albrechto fon Schveigfalo žodžių surašė senjoro
Alehandro iš Neapolio patikėtinis, advokatas, jo ir jos garbios šeimos
gydytojas Donatelo di A.S.“
________________________________
1. „Deus vult!“
(„Dievas taip nori“)
- O! Main-Dame, negaliu atsižavėti jūsų grožiu, - pridėjęs dešinę ranką
prie širdies, kiek įmanoma galantiškiau nusilenkiau. – Net pavydžiu, kad tokį
grožį lydi Michaelis, o ne aš, vargšas riteris, kurio kelias traukia į
priešingą pusę. Mano širdis beveik sudaužyta.
- Sere Šarli, man malonūs
jūsų žodžiai, bet jūs mane pernelyg pervertinate. Dar neišaušo ir nakties
šešėliai, kurie mus gaubia, neišsisklaidė, - koketiškai reveranse tūpsteldama
linktelėjo Žana.
- Ne, ne, jokie šešėliai
nepajėgūs užgožti jūsų kerinčio grožio. Ech, ma-dame, leiskite priklaupti ir prašyti tapti mano širdies dama!
(a.p.: reikia pastebėti, kad tuometinė
sąvoka „širdies dama“ neturėjo jokio tiesioginio sąryšio su meile, aistra ar
kažkuo panašiu. Tai tiesiog sena duoklė tradicijoms apie kurią ne kartą buvau
rašęs savo apžvalgose. Kaip pavyzdys galėtų būti Simonetta Vespucci (Simoneta
Vespuči, 1453-1476), kuri buvo ištekėjus, bet buvo Džuliano Medič „Širdies
Dama“ ir tarp jų nebuvo jokių intymių santykių)
- Mesir, man širdį glosto, kad toks šaunus riteris, kaip jūs, sere
Šarli nori tapti mano širdies riteriu, - nusišypsodama linktelėjo Žana. – Bet
nereiki priklaupti. Patikėkit, aš ne ta dama, kuri galėtų pretenduoti į
šventosios Mergelės idealą. Tad geriau išsiskirkime draugais ir bičiuliais,
kurie džiaugsis kada nors susitikę, sere Šarli.
- Jūs žeidžiate man širdį,
nuostabioji frau Žana, - vėl
nusilenkiau ir išsitiesęs skėstelėjau rankomis: – Kas aš toks, kad
prieštaraučiau nuostabiausios pasaulio moters žodžiams? Tebūnie taip...
Vilsiuos ir tikėsiuos jus dar kada nors pamatyti.
- Viešpats keliai nežinomi,
Karlai, - šypsodamasis taip, tarsi stebėtų pajacų pasirodymą (a.p.: it. pagliaccio - pajacas –
juokdarys)
ištarė patre Michaelis. – Gal kada ir pasimatysim. Melsiuosi, kad pasimatytume,
jei, aišku, mano maldų bus klausoma Danguje, - mirktelėjo viena akim.
- Michaleli, - nuoširdžiai
atsidusau. – Štai ir atėjo ta diena, kai mums reikia skirtis, mielas drauge.
Tau į šiaurę, man į pietus. Nežinau kodėl, bet širdis man sako, jog mudu
nebepasimatysim (taip, deja, bet likimas nelėmė mums dar kada nors susitikti).
Ir dėkui tau už visą gerą. Leisk tave apkabint kaip tikrą brolį, - net
nelaukdamas leidimo apkabinau savo bičiulį ir paplekšnojęs per nugarą, staigiai
atšlijau ir apsisukęs žengiau link žirgo, kurį prilaikė mano ginklanešys
Martinas fon Bergštainas.
Nevertėtų stebėtis, kad į
tą garbųjį vienuolį, kuris kuriam amžinai būsiu dėkingas už ne tik už mano
gyvybės išgelbėjimą, bet ir už nuoširdžią draugystę, kreipiausi paprasčiausiai
vardu - mūsų draugystė senai buvo peržengusi luomines ribas (a.p.: to paties autoriaus - „Dausų
pašauktasis“).
Tvardydamas liūdesį
šoktelėjau į balną ir daugiau nieko netardamas, o tik mostelėjęs ranka „sudiev“
truktelėjau vadžiomis, triukšmingai apgręžiau arklį ir daugiau
nebeatsigręždamas, net nežiūrėdamas ar mane seka manasis ginklanešys ir
knechtas, nudundėjau link Oberau ir Garmišo...
Saulė, mėtydama savo
spindulius, kurių atšvaitai smagiai žaidė miškais apaugusių kalnų slėniuose ir
išdykaudami blyksėjo čiurlenančiuose upokšniuose, ir reti, plunksnuoti
debesėliai, rodos nėrėsi iš kailio, kad tik sužavėtų nuostabiais kalnų slėniais
keliaujančius keliautojus, tačiau tai buvo ne jų jėgoms: piligrimystės
kelionėse ir šlovinguose kovų keliuose aš prie tokių gamtos žavesių jau senai
buvau pratęs. Tiesą pasakius, dažnai to mus supančio žavesio net
nebepastebėdavau. Kita vertus, net nežinau kas tuo metu mane būtų privertęs
susižavėti mane supančiu grožiu. Gal, nebent, jei prieš akis staiga nusiklotų dykuma
su savo mirguliuojančiais miražais? Taip, vieną kartą man teko matyti ryto
aušroje sumirguliavusį nežinia kur esančios oazės miražą ir jis man iš tiesų
paliko neišdildomą įspūdį. Tuomet net pagalvojau, jog ne be reikalo dykumų
žmonės tiki piktomis dykumų dvasiomis, kurios stengiasi suklaidinti vienišą ir
ištroškusį keliautoją, ir vilioja jį gilyn į dykumą ir ten pasimėgaudamos
išsiurbti visą jo gyvastį... Bet tos dvasios matyt nelabai jau skiriasi ir nuo
mūsų miškuose gyvenančių kipšų ir nelabųjų, kuriais vis dar tiki prietaringi
mūsų tamsuoliai valstiečiai...
Atleisk man Viešpatie, už
tokias kvailų erezijų pilnas mintis, bet taip jau yra – nėra didesnio
tikinčiojo, kaip kovų ragavęs karys, ir nėra prietaringesnio žmogaus, kaip tas
pats karys, kuris žino, jog neužilgo reikės vėl apnuoginti savo kalaviją...
Taigi, keliaujant atgalios
į Verdenfelo pilį, išsiskyrimo su bičiuliu slogutis ir nuojauta, kad daugiau jo
niekada nebepamatysiu, niekaip nenorėjo manęs apleisti. Net mano ginklanešys (Martinas
fon Bergštainas jau senai iš pažo amžiaus išaugo) po kelių mano niūrių
žvilgsnių paliko mane ramybėje ir ramiai ant savo kumelės tursnojo kažkiek
atsilikęs. O, apie pietus bandant aplenkti nemenką landsknechtų pulką, jų
vaizdas man sukėlė dar daugiau peno apmąstymams. Pradžioje pasivijome trosus:
keletą vežimų su provizija, palapinėmis, karių daiktais, pikomis ar kitokiais
ilgakočiais ginklais; porelę dengtų vežimų su mažosiomis ant šiaudų
suguldytomis pulko serpentinomis, kurios Italijoje neretai vadinamomis falkonais,
ir keletą paprasčiausių nedidučių žmonių traukiamų dviračių vežimaičių ir
visokia kita manta.
(a.p.: „trosai“ - Tross – landsknechtus
lydintis kontingentas: pagalbinis „personalas“, moterys (Trossfrau arba
Kampfrau), vaikai, prekijai ir t.t. Beje, Trossfrau – „frau“ - tai būgtai
oficialiai su kariu susituokusi moteris, arba fiktyviai, jei dalinio vadovybė
bandydavo reguliuoti palydovų (moterų) kiekį. Tokios dažniausiai buvo vadinamos
„mai-frau“ „gegužio moterys/žmonos“, nes karinės kompanijos dažnai prasidėdavo
pavasarį ir ši palydovų problema visada iškildavo, tad tuokdavosi ir fiktyviai.
„Whure“ – moteris, civilinėje santuokoje su kariu, o „dirne“ – prostitutė. Šie
palydovai dažniausiai dalyvaudavo ir marodieriavime, trofėjų surinkime ir t.t..)
Bendrai pažiūrėjus, toji
pulko palyda buvo kažkokia nervinga ir pervargusi. Kai kurios moterys, nešinos
savo ir savo vyrų rakandais, netgi piktai dėbčiojo iš po savo nušiurusių
skrybėlių, kai mes, šalikele, paspartinę arklių žinginę, bandėme aplenkti visą
šį nemalonų, sušutusį purviną ir net kažkokį tai savotišką tvaiką skleidžiantį
ydų pilną kontingentą. Net vaikai ar jau beveik paaugliai, prie kurių diržų
kabojo visai ne vaikiški peiliai, vos ne vos tik nusileidžiantys taip
landsknechtų mylimiems kacbalgeriams ar krygmeseriams, buvo tokie išvargę, kad
nekaulijo jokios išmaldos ir nesiūlė savo paslaugų. Tokie patys buvo ir patys
pėstininkai: suvargę, be jokio bravūriškumo, be to jų įprastinio margumo,
kuriuo noriai puikuojasi bet kokia proga pasitaikius. Netgi jų būgnai buvo
sukrauti į vežimus ir jei ne vėliavos ir šiokia tokia drausmė, kurią palaikė
keletas jų raitų vadų ar kartu su kariais žingsniuojančių seržantų, tai visą tą
keliaujančią kavalkadą būtų galima palaikyti kažkokių nusususių valkatų-plėšikų
neįprastai didele gauja. O taip! Kai jie kur ilgesniam laikui apsistos, pailsės
ir apsitupės – tai taip - iš savo maišų išsitrauks jų manymu prašmatnius
skudurus ir pavirs į pavojingą margaspalvę ir plunksnuotą minią, užtvindys
visas tavernas ir drebins taikių gyventojų kasdienybę, o dabar - tai tik
keliaujančių ginkluotų valkatų minia, iš kurios išsiskiria tik kažkiek
prašmatniau ir išdidžiau atrodantys keli jiems vadovaujantys karininkai ir
keletas priešakyje žingsniuojančių šalto ir karšto mačiusių, ir visokiausių
eibių priėdusių dopelsoldnerių, kurie net žygio metu iš rankų nepaleido savo
milžiniškų dvirankių kalavijų, kuriuos nešėsi parėmę į pečius. Kai kurie iš tų
kalavijų net nebuvo apvynioti skudurais, tad nuo jų atsispindėję saulės
atšvaitai ašmenis tarsi nuplieksdavo sidabriškai šalta ugnimi...
Jei jums neteko susidurti
su tokia procesija kalnų takeliuose, tai paprasčiausiai patikėkit - bandymas
aplenkti visą gyvatyną - nuotaikos nė kiek nepagerina, o tik dar labiau ją
sugniuždo. Nors, kita vertus, padeda atsikratyti slogių minčių – ir tai jau
gerai...
(a.p.: „Dopelsioldneris“ arba
„„dopelsoldneris“, nuo vokiško „Doppelsöldner“ – karys gaunantis dvigubą
atlyginimą. Sąvoka atsirado prasidėjus landsknechtų erai. Tai kariai
savanoriai, kurie kovojo priešakinėse linijose. Jų santykis dažniausiai buvo
1:4 (kas penktas ar kas dešimtas). Juo, beje, negalėjo būti bet kas –
dažniausiai tai turėjo būti vyras su specialiu pasirengimu: mokėti kovoti
dvirankiu kalaviju, šaudyti arbaletu arba arkebūza (vėliau muškieta) ir pan..
Beje, Vokietijos žemėse dvirankiu kalaviju „Zweihänder“ kovoti mokino
vienintelė Švento Morkaus kovos menų brolija. Jai monopolis suteiktas 1487 m.
dar Šv. Romos imperatoriaus Frydricho III)
2.
Garmišą ir Verdenfelo pilį
pasiekėme be jokių incidentų ir nuotykių. Tik kažkodėl šioji pilis man šį kartą
atsirodė kaip atšiauri ir svetima dantyta erelių gūžta.
Šiek tiek nuotaiką
praskaidrino jos kiemo triukšmas, įprastinis armydėlis ir pokalbis prie taurės
vyno su pilies komandoru Hermanu fon Ulrichbergu...
Tad, vakare, jau savo
kambaryje, pagurkšnojęs ganėtinai aižaus, bet stipraus vyno, pajutau, jog
skrandis prašo ko nors daugiau, nei keletas džiūvėsių prie vyno. Bet leistis į
valgomąjį neturėjau jokio noro. Vien tik pagalvojus apie ten esantį šurmulį ir
triukšmą, žandikaulį surakino. Ir kurgi tie mano knechtai? Kur skydnešys
Martinas? Bastosi po pilies užkaborius, kemša už abiejų žandų ir mergas
kirkina? Pasileido jie čia.
Kaip ten kalbėjo Didysis
Aleksandras (Makedonietis)? Arba šventasis Alonsijus? Dykaduoniavimas ir
užsitęsęs poilsis mus žlugdo? Verčia į bevalius padarus? Prabanga, kurios visi
vaikosi – mus verčia į patižusį sniegą? Na, gal ne taip, bet panašiai. Bet tai
jau neilgai truks - guodė mintis, kad sulauksiu komendanto žadėtų rekomendacinių
raštų jo kuzenui riteriui Peteriui, kuris tarnavo kapitonu pontifiko raitojoje
apsaugoje, ir iškeliausiu. Vėl suimsiu į nagą savuosius valkatas ir tinginius.
Nors...
Lydimas tokių ir panašių
minčių priėjau prie stovo, ant kurio buvo sukarstyti mano šarvai. Lopyti ir
perlopyti. Pabarškinau krumpliu į išblizgintą krūtinės kirasą. Pasistengta be
priekaištų - galėjau įžvelgti net pilką savo atvaizdo šešėlį. Tad nuvijau
mintis apie išgverusius ir išlepintus tinginius: vis tik neblogai vyrukai
padirbėjo – ekipuotė išblizginta ir sutepta. Tik, deja, po Soave kritimo ji
dabar labiau tinkama kokiam italų stradioti – lengvajam raiteliui, nei žandarui
ar riteriui. Net pažas ir ginklanešys viename ir du knechtai... Kažin ar jie
paklus ir keliaus kartu? Iš esmės – mano dalia – samdinio dalia. Bent jau kol
kas. Čia nebėra ką veikti. Mirus tėvui, šeima nuskurdo. Visai nebe tie laikai,
kai ieškodamas garbės ir trokšdamas riterystės, išvykau į Šventąją Žemę, o po
to, kerimas svajų apie riterio karjerą, stojau imperatoriaus tarnybon...
Tarnybon pas imperatorių, kuris iš esmės mano paslaugų atsisakė. Net dar
nesumokėjo... Tad dabar štai - iš tos riterio karjeros tik tiek ir beliko – ši
lopyta ekipuotė, žirgas, keli arkliai, abejotinai ar mane lydėsiantys knechtai
ir... ir kažkur skrynioje besimėčiojanti turnyrinė pirštinė...
Apimtas kažkokio ilgesio,
kažkokios poetinės nostalgijos, vienu mostu nuo kelioninės skrynios numečiau
Martino migį (a.p.: tuo metu
kelioninės ar šiaip skrynios buvo naudojamos ir kaip lovos ar gultai. Net jei
šeimininkas ir miegodavo lovoje, tai kompanjonas ar tarnas dažniausiai ant
skrynios, specialiai jam lovos niekas nestatydavo) ir atvožiau sunkų dangtį, įstačiau
kartelę, kad jis neužsivožtų, ir priklaupęs, pasikuitęs tarp visokio būgtai
reikalingo šlamšto, išsitraukiau savo buvusią turnyrinę pirštinę. Prasta, sunki
– tik turnyrinę ietį laikyti ir tinkama. Vidinė odinė dalis lyg paplėkusi. Net
rankos kišt nesinori. Senai jau pačių tų šarvų nebeturiu (deja, bet praradau,
kai mane Vienos turnyre išvertė iš balno – ir skirtumas buvo – tik vienas
taškas! (a.p.: taip, tais
laikais parodomuosiuose ir pramoginiuose turnyruose jau buvo vertinimo taškų
sistema, pagal iš anksto aptartas taisykles), o ji, štai – guli. Reikės
pasakyti Martinui, kad prieš kelionę parduotu kokiam ginklakaliui... Ir šiaip
visą tą šlamštą peržiūrėtų. Manasis ginklanešys, kad ir neblogas, ir ištikimas
vyrukas, bet kartais lygiai toks pat liurbis ar tinginys, kaip ir visi kiti
valetai (pažai), ginklanešiai ir tarnai. Puikiai žinau. Buitinio sumanumo jiems
niekada netrūksta: išpučia didžiai nuostabos kupinas akis ir šeimininkui
ištaria „O, sere, taigi mes jau senai jo/jos neturime! Pats gi įsakėte
parduoti/dovanoti/išmesti/įkeisti... Ši dėžė/skrynia tuščia, tai čia jos
apkaustai tiek daug sveria!...“ arba atvirkščiai –„taip, viskuo pasirūpinta“, o
paaiškėja, kad net arklys kelionei neperkaustytas...
- O šventoji Magdalena.
Prisiekiu Dangum, iškaršiu aš tam šikniui kada kailį! – nepiktai sumurmėjau po
nosimi: skrynioje akis užkliuvo už besimėtančio rondelio durklo. Kilstelėjau:
trikampė geležtė nuostabi. O štai apatinis skydelis suniokotas. Šį durklą
galėčiau turėti kaip pakaitinį – puikus daiktas – kirasą trenkus tinkamu kampu
persmeigia kaip kalvis kaltu, nekalbant jau apie žiedmarškinę. Net nesuprantu
kaip šis neblogas durklas buvo visų užmirštas: kažkokiu būdu užsivoliojo
skrynioje ir kai meistras taisė mano šarvus – būtų tuo pačiu ir šitą sutaisęs –
o dabar atskirai – kainuos brangiau...
„Video lupus“, kaip kadaise sakydavo – „vilką mini – vilkas čia“:
žemos durys sugirgždėjo, atsidariusios savo žalvariniu žiedu trinktelėjo į ir
taip išmušinėtą mūrinę arką ir vidun ant kažko nusikeikęs įžirkliojo storžievis
Martinas.
- Eik čia, tu asilo šikna,
dėk štai ten! – link seno nubrūžinto ir klibančio stalelio atsainiai mostelėjo
ginklanešys.
Paskui jį, susigūžęs ir
išsigandęs, bailiai įrisnojo kažkoks mediniu padėklu nešinas žmogėnas. Numetė
valgiais nukrautą padėklą ir vengdamas Martino spyrio ratais-ratais ir atatupstas pradėjo slinkti
link durų, bet Martinas keliais striktelėjimais vis tiek sugebėjo jam spirti
savo smaila kurpe į užpakalį ir staigiu mostu, bėdžiui dar nespėjus žengti per
slenkstį, uždarydamas trinktelėjo paskui jį sunkiomis durimis. Pasigirdo
riktelėjimas - matyt kažką atmušė – net iš už storų durų kartu su riksmu
ataidėjo kažkokie neaiškūs keiksmai ar prakeikimai.
- Už ką tu čia jį taip? –
linktelėjau link durų.
- Ai, nuo kauliukų
atitraukiau, tai lipant laiptais bandė į ąsotį prispjauti, - atsainiai
mostelėjo ranka ginklanešys. – Bet nepergyvenk, ąsotį priverčiau pakeisti... –
ir pasižiūrėjęs į atvirą skrynią ir savo nustumtą žemėn migį su kažkokiais
rūbais, susiraukęs palingavo galva Martinas. Bet niekaip nepakomentavo, o tik
ištarė kažką panašaus į „Ėėė...che...“ ir priėjęs prie skrynios ją uždarė ir
pradėjo tvarkyti savo nusviestas
drapanas.
Tuo tarpu aš išsitraukiau
savo mažąjį valgymui skirtą peiliuką ir prisėdau prie stalo. Net seilė
nuvarvėjo: garuojantis keptas kaplanas, duona, svogūnas, ąsotis su kažkokiu
gėralu ir dar kažkas tokio...
- Kapstykis greičiau, -
ištariau atpjaudamas puikiai paskrudintą ir dar iki galo ataušt nespėjusią
kaplano kulšelę, - ir prisėsk kartu. Rimtos kalbos turim.
Martinas net pasičepsėdamas
metė savo tvarkymąsi ir akimirksniu pritūpė ant priestalio kėdutės. Kaip ir
dera, sulaukė, kol pirmas suleisiu dantis į nuostabią kulšelę ir tik tada savo
peiliuku atsirėžė sparnelį.
- Kas čia toj puodynėj?
Vynas? – kramtydamas paklausiau.
- Neee, vyną prisakiau, kad
vėliau atneštų. Hansas prižiūrės, o čia vanduo su medum ir dar kažkokiomis
Gertrūdai vienai žinomomis žolelėmis... Žiemą, sako, pakaitintas ir į ledą
pavirtusį sušalėlį prikels...
- Na, jei Gertrūdos (putni
tokia, pagyvenusi, atsakinga už gėrimus virtuvės darbininkė – auksines tam
reikalui rankas turėjo), - linktelėjau, - tada pilk.
- Kalba apie ką? – po kurio
laiko, kai jau pirmasis alkis buvo nuramintas, o ant padėklo jau voliojosi
apgraužti kauleliai, iš minčių mane pažadino Martinas.
- Ką? A? Taip, kelionei
reikia ruoštis.
- Aha. Gerai, - linktelėjo
Martinas. – Ką jau čia mums ruoštis? Susidėjai ir eini.
- Na, na... – pagrasinau
piršteliu. – O po to po dešimties varstų tai pasaga nukrenta, tai pavaža
suplyšta ir nėra nei atsarginės, nei...
- Taip-taip, viskas bus
sutvarkyta, nepergyvenk, herr Karlai,
- nušluostydamas lūpas į rankovę, atsiliepė Martinas. – Hansui ryt pat liepsiu
provizija pasirūpinti. Tai į Neapolį?
- Ne, pinigų tam nepakaks.
Pradžiai į popiežiaus valdas. Bet ne tame reikalas, - numojau ranka. – Noriu
perspėti – jeigu nori, dabar aš tave galiu atleisti nuo priesaikos įžadų. Gausi
dukatą. Ir gali keliauti kur nori.
- Už ką taip? – išplėtęs
akis iš nuostabos, Martinas net išsižiojo, o jo su mediniu puoduku kilstelta
ranka taip ir sustingo ore.
- Nė už nieką. Suprask teisingai.
Dabar aš niekas. Klajojantis riteris. Ir nieko daugiau. Tuščias garsas. Būsimas
samdinys.
- Aaaa... – Martinas padėjo
puodelį atgal ant stalo. – O kada kitoks buvai? Kai išėjome prie Kristaus Kapo?
Lyg tada buvo kažkaip kitaip.
- Na, nesakyk... tuomet
buvo...
- Šeimininke, - mane
pertraukęs Martinas pridėjo dešinę ranką prie širdies ir atsistojęs, visai
rimtai nusilenkė kaip koks saracėnas. – Prašau neatleisti manęs nuo įžadų. Kur
tu, ten ir aš. Duos Dievas dieną, bus ir duonos. „Deus vult“ (Dievas duos). Ir
Hansas, ir Albertas eis kartu. Niekur nesidės. Į landsknechtus nebent, bet
šalia riterio geriau. Nors ir... vis tiek geriau.
- Sėsk. Gerai. Nuraminai
senį.
Martinas sukrizeno.
- Kas čia tau juokingo?
- „Senis“. Tu už mane gal
tik penkiais metais vyresnis. O mano tėvas taip pat turėjo teisę į riterystę, o
senelis buvo riteris. Ir aš būsiu. O kaip aš galėsiu juo tapti, jei nelydėsiu
riterio?
Aha... senieji Martino
paistalai. Nebe tie laikai. Prie Kristaus Kapo, kai buvo proga tapti riteriu,
jis baisiausiai sirgo, jau manėm, jog Dievui širdį atiduos, bet galais negalais
išsikapstė. Dėkui vienam senam armėnų ar tai krikštytų saracėnų pirkliui –
iškrapštė – ne už dyką, žinoma. O čia, dabar – beveik neįmanoma. Nebent kuriam
nors didžiam valdovui pasitarnaus. Žygiuojant su Maksimilijano I pajėgomis toks
šansas irgi dar buvo, bet dabar – jei pavyks savo paslaugas parduoti popiežiaus
gvardijai – kažin... Na, bet, kaip jis pats sakė – „Deus vult“! Arba kaip patre Michaelis – „Got mit Uns!“.
3. Pratarmės įvykių tęsinys
...Ant skydų ir apsiaustų
ženklai ir herbai užlepti – atpažinti, kieno ir kam priklauso ginkluoti vyrai -
buvo neįmanoma. Plėšikai? Kariai? Samdiniai? Be skiriamųjų ženklų – visi jie
panašūs. Bet, jei juos matytų pašaliečio akis – aiškiai pasakytų, jog tai
tikrai ne paprasti pakelės plėšikai – vargdieniai susibūrę iš frankų nuniokotų
kaimų. Šie ginkluoti vyrai nekaukė, nerėkavo: girdėjosi tik jų alsavimas ar
ūbtelėjimas, kai kuris nors atsivedėdavo ir ietimi ar kalaviju pribaigdavo
sužeistąjį, ar tyliai keiktelėdavo už kamanų pačiupęs nukautojo arklį,
bandydamas jį nuraminti...
Nuo skardžio pusės
prasiskleidė šakos ir vėl tyliai sušniokštė nedidelio arbaleto strėlė -
pasigirdo aimana... Vienas iš gurguolės karių, kuris jau su strėle kojoje ir
arbaletu rankoje bandė slėptis po vežimu, dabar jau rangėsi su antra strėle
šone. Arčiausiai buvęs užpuolikas, sveikindamas šaulį su sėkmingu šūviu,
kilstelėjo kumštį link eglės, nuo kurios atlėkė strėlė, ir tūptelėjęs čiupo
sužeistąjį už apsiausto, įsiręžęs truktelėjo jį iš po vežimo. Jo rankose
blykstelėjo durklas ir nelaimėlis suvirpėjo agonijoje.
Užpuolikų gaujos vadas,
kuris iš likusiųjų išsiskyrė ant šarvų užsimestu tamsių spalvų apsiaustu, kurį
juosė kovos diržas, delnu nuo saulės spindulių prisidengė akis ir dirstelėjo
viršun link kitapus kelio kylančio stataus akmeninio šlaito. Pasimirkčiojęs ir
įsižiūrėjęs į ant atbrailos augančią nesenai suvirpėjusią nušiurusią pušaitę,
pamatęs šalmuotą galvą – jai pagrasė kumščiu.
- Šiknius, - tykiai, bet
nuoširdžiai ištarė. – Atsiimsi tu dar... tfu... ant tavęs.
Tarsi išgirdusi tylų
grasinimą, galva staigiai dingo – tarsi pasislėpė - nenorėjo vadui patekti į
akis, nors buvo aišku, kad vakare, stovykloje, vis tiek pylos ir bausmės
neišvengs.
- Sutvarkyta, - prie vado
priėjęs atsikrenkštė leitenantas. – Visi gatavi. Tik vežime dar boba, visai
nieko tokia.
- Pas protėvius ją, -
suraukęs antakius burbtelėjo būrio kapitonas.
- Bet, o vyrai...
- Viešpats globon,
pasakiau. Man nereikia, kad dėl vienos bobos vyrai pimpalais badytųsi.
Atsiganys Ravenos viešnamiuose. O dabar – tegu ranka už pušaitės, jei jau taip
kiaušai čirškia.
- He... – vyptelėjo
kapitono padėjėjas, o pro šalį, jau su surinktais trofėjais einantis karys,
nugirdęs paskutinius vado žodžius, sukrizenęs išsišiepė, bet vadams pasukus į
jį galvas, pasistengė greičiau dingti iš jų akiračio.
- Keturios skrynios.
Monetomis ir daiktais. Ne mažiau dvidešimties tūkstančių florinų, - apsidairęs
pašnibždomis ištarė leitenantas. - Gal, šitai... ėėėė.... na, supranti... Kam
mums tie šeimininkai?
(a.p. Florinas, dukatas, cechinas.
Seniausia auksinė aukštos prabos moneta buvo išleista Florencijoje 1252 m. (iki
1523 m.), svoris 3,5 gr. aukso (fiorino
d’oro – apie 980-986 prabos), po kiek laiko apie 1284 m. Venecijoje pradėtas
leisti florino analogas – dukatas, o vėliau, nuo 1543 m cechinas (zecchino),
nors dukatas cechinu neoficialiai galėjo būti pavadintas ir aukščiau – čia
tiesiog jo reikšmė, kad auksinė moneta išleista Venecijos monetų kalykloje –
arabiškos kilmės žodis reiškiantis kalyklą – monetų kalyklą. Jų
pavyzdžiu, visų pirma pasekė Italijos valstybės - Popiežiaus valdos, Milanas,
Savoja, o XIV a. jau Prancūzija, Anglija, Vokietija, Nyderlandai, tik čia jie
pradėti vadinti guldenais – 3,537 gr. praba apie 999, o XV a. viduryje Lenkija
– „florinus polonicales“. Tokiu būdu,
nepriklausomai nuo pavadinimo – florinas
ir dukatas buvo tiesiog sinonimai (nežiūrint, kad 1523 m. Florencija florinus
nustojo leisti) ir pasikeitė (nebeteko savo prasmės) po 1543 m., kai Venecija dukatus
pradėjo leisti sidabrinius ir vienintele auksine moneta liko aukštos prabos
cechinas – iki 1797 m. – iki Venecijos Respublikos panaikinimo. Pavyzdžiui,
Gastonas de Fua (Liudviko XII sūnėnas, Gaston de Foix (1489-1512) sukilusį
prieš prancūzus Brešos miestą paėmė šturmu, sukilėlių vadą viešai nukirsdino, o
miestą kariams atidavė apiplėšimui penkioms dienoms, per kurias prancūzų ir
vokiečių kariai sukėlė tokias skerdynes, kad prireikė dar trijų dienų po to
išvežti 15 tūkst. lavonų. Toks pat sukilęs Bergamo miestas skubiai sumokėjo 60
tūkst. florinų/dukatų, kad išvengtų Brešos likimo. Kondotjerui už tarnybą
galėjo būti mokama apie 800-1000 florinų į mėnesį. Už šiuos pinigus jis turėjo
išlaikyti savo pakankamai didelę kariauną, pavyzdžiui – apie 2000 raitelių ir
pėstininkų, neįskaitant aptarnaujančio personalo. Vardą turintys kondotjerai,
aišku gaudavo ir gerokai daugiau. Palyginimui, priklausomai nuo amžiaus (o
finansiniai pokyčiai tuo metu buvo itin lėti), pagal įvairius skaičiavimus:
eilinis gyventojas kasdieniniam maistui/pragyvenimui galėjo išleisti iki 10
florinų per metus, o štai tipinis namas kurioje nors iš Italijos sostinių
galėjo kainuoti apie 200 florinų.)
- O gal į dantis? -
nepiktai pagrasinęs, palingavo galvą kapitonas. – Nereikalingus ir prastesnius
arklius ir vežimus, prastesnius ginklus pasienyje parduosim. Štai šitai – jau
mūsų. O auksą velniop. Tegu juo šeimininkai springsta. Kurio ten labiausiai liežuvis
pakabintas, kad iš tų šmikių už trofėjus kainą geresnę išmuštų?
- O ką čia galvoti?
Andželo, žinoma. Ir dar porelę vyrų į pagalbą.
Leitenantas gūžtelėjo
pečiais, šnarpštelėjo nosimi, atsikrenkštęs nusispjovė ir žiojosi kažką sakyti,
bet jį staiga pertraukė šaižus trumpas riktelėjimas, o po to šiuršenimas ir
bumbtelėjimas, šakų traškėjimas...
Pasisukę link garso, vadai
ir kai kurie kiti, staiga metę savo užsiėmimus ir instinktyviai čiupę ginklus
kariai, pamatė, kaip sujudėjo kelios eglės - būtent tos, kuriose vis dar
laukdami įsakymo leistis žemyn, budėjo šauliai.
Vadų akys spėjo užčiuopti
kaip tamsus siluetas trankydamasis per šakas krenta žemyn, bet kitą akimirką
blykstelėjo trumpos arbaletų strėlės... Vadui tiesiai į akį... Leitenantui -
permušdama atvirą kabasetą – į galvą...
Pasalos vadas su pervertom
smegenim mirė akimirksniu, bet kūnas dar tarsi savarankiškai gyveno – lėtai
parklupo ant akmenų ir lygiai taip pat lėtai visu svoriu paslikas žlegtejo ir
susimuistė agonijos konvulsijose.
Vadai jau nematė, kaip
nežinia iš kur išdygę mirties pasiuntiniai siautėja tarp jo karių... Porelė
atokiau buvusių dar pabandė gintis, bet tarsi iš po žemių išnirusios bestijos
perskrodė patyrusių karių gynybą tarsi jos nė nebūtų...
4.
- ...tai buvo tarsi velniai,
jūsų malonybės, tikri lupo-manaro! (it. „lupo
mannaro“ – vilkatas arba vilkolakis – pagal folklorines pasakas ir legendas
mažai skiriasi arba visai nesiskiria nuo lietuviškųjų vilkatų ar vilkolakių), - apgailėtinu balsu
ištarė klūpantis karys. Jo rankos buvo surištos plona kanapine virve. Klūpėjo
ant akmeninės aslos, priešai pat ant grindų paklotą persišką kilimą. Ant pačio
kilimo niekas jam klūpėti ir neleido, o
nuo akmeninio grindinio nelygumų ir per kelius traukiančios vėsumos
gelbėjo tik kareiviški patrinti ir gyvenimo matę antblauzdžiai ir antkeliai.
Tai, kad niekas nė nebandė ir neketino nuo jo nuvilkti palaidos žiedmarškinės
ir iš tokių pačių žiedelių pinto gobtuvo, antkelių, antblauzdžių ir metalu
kaustytų sabatonų, o atėmė tik ginklus, ir dabar jis čia klūpo ne
vienmarškinis, ne basas, ne vien tik su apatinėm kelnėm, karys vylėsi, jog
visas šis nesusipratimas baigsis bent jau ne jo mirtimi. Gal rykštėmis, gal dar
kokia bausme, bet ne mirtimi.
- Lupo-manaro? Tu tiki tokiais paistalais? Kozimai? Visada maniau,
kad tu net velniais netiki, - tarsi pasišlykštėdamas susiraukė Urbino
kunigaikščio kapitonas Liucijus de Gvianas, ir čia pat į savo išpuoselėtą
tamsią su keliomis žilomis sruogomis barzdą vos girdimai subambėjo: - Ir tiesą
sakant, nei į Viešpatį mūsų, ne į nelabąjį.
Prie stalo sėdintis vyras
baltu dominikono abitu, ant stalo sudėtomis tarsi maldai rankomis garsiai
persmaukdamas masyvaus dramblio kaulo rožinio karoliuką, nepatenkintas kapitono
žodžiais susiraukęs sukreipė savo mėsingą marmūzę. Su savo baltais apdarais ir
suraukta mėsinga marmūze, kurioje pūpsojo visai negiliai įsodintos didelės
rudos akys ir maža smaili nosis, jis kažkodėl beprotiškai priminė pasiruošusią
pulti grobį liepsnotąją pelėdą.
- Ne-ne, jūsų malonybe.
Ne-ne, netikiu, ką jūs! Aš čia tik vaizdžiai, taip sakant, jūsų malonybe,
mesere, - klūpantys karys net sugebėjo nusilenkti prie stalo sėdintiems vyrams
ir savo seržantui Sandrui di Pekorai, kuris stovėjo kiek atokiau, arčiau savo
kapitono de Gviano. Jam pagal rangą nepriklausė sėdėti prie vieno stalo su
valdovo žmonėmis. – Jie netikėtai iššoko. Nežinia iš kur. Vieną akimirką jų
nebuvo, o kitą, kai atsisukau dirstelėti ar mano būrio kapitonas neduos naujų
įsakymų (aš tupėjau ant skardžio iškilumos, kaip sakiau, stebėdamas kelią su
lanku rankoje), jie jau buvo beveik visus mūsiškius pribaigę! Beveik tyliai, be
triukšmo, jūsų malonybės! Kištis į kovą jau buvo beprasmiška, jūsų malonybės!
Tik aš vienas ir išgyvenau, jūsų malonybės! Aš pagalvojau...
- Geriau negalvotum, -
kimiu, svariu balsu leptelėjęs dominikonų vienuolis tėvas Tomas.
Akimirksniu užsičiaupęs
karys tik įtraukė galvą pečius – tėvas Tomas visada mokėjo kalbėti tyliai, bet
su tokia ramiai charizmatiška intonacija, kad iš baimės suvirpėdavo net ir tie,
kurie buvo matę ir šalto, ir šilto, ir ugnies, ir plieno.
Įsivyravo tyla. Girdėjosi
tik neritmingas kunigaikščio pirštų stuksenimas į raižytus krėslo ranktūrius –
trak-tik-tik trak... trak... tik...tik...
- Kapitone, ką pasakysi
apie šį bėglį? – pagaliau ištarė Urbino kunigaikštis Frančeskas Marija I della
Roveras – stotingas juodaplaukis
vyras su didelėmis, išraiškingomis ir ryžtingomis akimis, tiesia nosimi ir vos
ne per visus skruostus užžėlusiomis tamsiomis žandenomis ir su ne itin
skurpulingai prižiūrėta juoda barzda.
(a.p.: Francesco Maria I della Rovere ;
1490 - 1538 m.. Della Rovere dinastijos 4-tasis Urbino kunigaikštis nuo 1508
iki 1516 m. ir nuo 1521 m. iki 1538 m. Jo globėjas buvo dėdė popiežius Julijus
II taip pat iš della Rovera giminės, tačiau jam jo juodos dienos prasidėjo po
jo mirties, kai popiežiumi tapo Leono X iš Medičių giminės. Pretekstu išvaryti
iš Urbino kunigaikštystės tapo vėlesni šiame pasakojime surašyti įvykiai, tad
komentarų apie jį dar bus)
- Vieną vertus „taip“, mano
valdove, - jis bėglys. Bet ne dezertyras. Sugebėjo parvesti net visus
stovykloje paliktus būrio arklius ir mantą. Taigi. Bet jį atrinko seržantas
Sandras... Ar ne? – kapitonas subarbenęs pirštais į stalviršį ir, klausiamai
pasisukęs į Sandrą di Pekorą, galvos kinktelėjimu paragino jį kalbėti.
- Jums leidus, jūsų
malonybe, mano valdove, - pridėjęs dešinės rankos delną prie širdies, nusilenkė
seržantas. – Vien tai, kad nespruko su visu būrio gėriu, liudija, jog savo
pasirinkime aš neapsirikau. Tai patikimas vyras. Moka laikyti ir liežuvį už
dantų. Gal kartais jo galvoje ir vėjai švilpauja, bet karys geras. Jums leidus,
aš už jį laiduočiau, - vėl nusilenkė seržantas, o kapitonas klausiamai
kilstelėjęs savo vešlius antakius, dirstelėjo į niūrų valdovą.
Kunigaikštis, tarsi
barškindamasis į kažkieno duris dar kelis kartus sustukseno pirštais per krėslo
ranktūrį ir nežymiai linktelėjo. Kapitonas pasisuko į seržantą Sandrą ir taip
pat trumpai kinktelėjo, o šis, vėl, kaip pridera, nusilenkė ir traukdamas iš
makštų dviašmenį durklą, tvirtais žingsniais, barškėdamas savo lengva
ginkluote, priėjo prie klūpančiojo:
- Ištiesk rankas, -
belaisviui ištiesus rankas, seržantas dviašmeniu durklu mikliai perpjovė
virveles. – Iki paskutinio kraujo lašo?
- Iki paskutinio kraujo
lašo, malonybe, Jūsų Šviesybe, Valdove.
Urbino valdovas, tarsi
rodydamas, kad visi prašalaičiai dingtų iš kambario mostelėjo ranka ir niūriai
ištarė:
- O tu, seržante, kaip ten
tave, pasilik...
Atidavę priderančią
pagarbą, belaisvį anksčiau saugoję kariai ir jau pats buvęs belaisvis skubiai
pasišalino iš kambario.
Durims užsidarius, valdovas
niūriai ištarė:
- Mes jau nekontroliuojame
trakto. De Fua, Džiakomo ir Anibalo niekšai
šmirinėja kur tinkami be jokių trikdžių. Popiežius mus apkaltino išdavyste, o
dabar dar praradome ir dvidešimt tūkstančių dukatų! Niekšo kardinolo Alidozio
dukatų! Dievu prisiekiu, to niekšo skola vis labiau didėja.
(a.p.:
- Gaston de Foix,
1489-1512 – prancūzų kariuomenės Italijoje vadas;
- Gian Giacomo Trivulzio (1440 (41?) -
1518) – kondotjeras tuo metu tarnavęs prancūzams;
- Annibale II (1469-1540) iš Bentigvolių
šeimos, kurią iš Bolonijos 1506 m. išvarė popiežius Julijus II. Jis prancūzų
padedamas 1511 m. atgavo valdžią Bolonijoje (tiesa – tik metams)
- kardinolas Francesco Alidosi
(1455—1511), kurį labai stipriai globojo popiežius Julijus II. Šis istorinis
veikėjas buvo nepaprastai gabus pasipūtęs intrigantas, bet geras derybininkas
ir labai prastas valdytojas. Visur kur jis buvo skirtas į pareigas, jį lydėjo
korupcijos, kyšininkavimo ir lėšų grobstymo skandalai. Turėjo žiauraus žmogaus
įvaizdį. Gyventojai skundėsi jo valdymu, tačiau iš popiežiaus pusės nebuvo
imtasi jokių priemonių, net tada, kai jis konfliktavo net su popiežiaus sūnėnu
ir globotiniu Urbino kunigaikščiu. Kalbamu momentu šis kardinolas buvo Pavijos
vyskupu, Leono ir Bolonijos apaštališkuoju administratoriumi. Kai prancūzai
netikėtai įsiveržė į Boloniją, jis miestą paskubomis ir patyliukais su visu
savo turtu paliko. Nesiteikė net perspėti popiežiaus karių ir ateinančių Urbino
kunigaikščio pajėgų. Tad pastarajam beveik pasiekus Boloniją, teko skubiai
trauktis, kad išgelbėtų savo karines pajėgas.. Na, o pabėgęs kardinolas dėl
Bolonijos praradimo apkaltino Urbino kunigaikštį ir pačius Bolonijos
miestiečius, ko pasekoje ir vieni ir kiti popiežiaus buvo apkaltinti išdavyste,
na o pasekmės bus vėliau, šioje istorijoje)
- Iš šiaurės bent jau
niekas dabar nelys, - subambėjo po nosimi Kapitonas.
Urbino kunigaikštis
nervingai mostelėjo ranka ir trinktelėjo delnu per stalą.
- Na, turit minčių, kas tie
„lupo-manaro“?“, – valdovas paskutinį
žodį ištarė pilnu paniekinančio sarkazmo balsu. – Kur auksas?
Kapitonas nuleido galvą, o
dominikonas perkreipęs galvą įsmeigė akis į paniurusį seržantą.
- Auksas. Tik du variantai:
arba Ravenoje, arba Bolonijoje, - ištarė dominikonas.
- Arba Castel del Rio, - įsiterpė kapitonas.
- Nesąmonė, - vėl mostelėjo
ranka kunigaikštis Frančeskas della Roveras ir piktai ironiškai išsišiepė:
- Alidozio žmonės atėmė auksą iš
Alidozio žmonių... Nonsensas.
- Kaip čia pasakius,
valdove, - sunėrė rankas dominikonas. – Kardinolas žinomas intrigantas ir
mėgsta žaisti žaidimus su dvigubu-trigubu dugnu... O į Castel del Rio
po Alidozio atvykimo jokia gurguolė, kuri galėtų gabenti dvidešimt tūkstančių
dukatų neatvyko. Žinios iš patikimų šaltinių. Tad Ravenoje arba Bolonijoje.
- Ne Ravenoje, garbusis
tėve, - papurtė galvą Urbino kunigaikštis. – Aš apie tai irgi jau žinočiau. Ne
Ravenoje, - kunigaikštis vėl įkyriai pradėjo barbenti pirštais. – O tai
reiškia, ką...?
Kapitonas, kuris iki šiol
sėdėjo nuleidęs akis, giliai ir garsiai atsiduso, ir pakėlęs galvą, suraukęs
antakius sužiuro į valdovą:
- Kad mūsų iniciatyva
slysta iš po kojų. Bet gal ne viskas prarasta. Gavau žinių iš šnipų Bolonijoje,
bet nieko - jokio bruzdėjimo šiuo klausimu... Apie jokias keistas gurguoles
nepranešama.
- O kur tie jūsų šnipai
buvo, kai frankai priartėjo prie Bolonijos? – ironiškai susiraukė kunigaikštis.
- Aš karys, o ne šnipas ir
ne intrigantas, su visa pagarba, valdove. Tegu tuo ilgaskverniai užsiiminėja!
- O aš ką? Ne karys?
Šnipas? Ilgaskvernis?! – paskutiniųjų dienų rūpesčių pervargintas Frančeskas
piktai plojo delnu per stalą. – Ir amžinai turiu mąstyti už jus visus. O gal
man į tarnybą pervilioti tą niekšą Aldosį? Jis matau vienas vertas visų jūsų ir
dar su kaupu!
Tūlas vienuolis nuleido
savo putnų veidą ir tarsi pradėjo akimis tyrinėti seną ir gyvenimo mačiusį
stalą – visus tuos alkūnių ir indų
nutrynimus ir pabraižymus, kadaise juodu blizgiu laku lakuoto tik vietomis
išlikusį laką.
Visų užmirštas mažakilmis
seržantas Sandras di Pekora, neoficialus įvairių subtilių pavedimų patikėtinis,
nepasižymintis kažkokiais ypatingais skurpulais, stovėdamas atokiau nuo stalo
ir trijulės, kramtė savo seno rando perkreiptą lūpą ir mintyse keikėsi, kad jam
tenka būti šio pasitarimo liudininku. Jis gal ir ne puikiai pažinojo Urbino
kunigaikštį, bet jam pakako nuovokos suprasti, jog dabar esąs ne ten, kur jam
derėtų būti. Jei kapitonas pasijaus pažemintas jo žmogaus akivaizdoje, tai jam
tarnyba gali pasirodyti ir nebemiela. Yra gausybė būdų kur jį galėtų nukišti
kuo toliau nuo aplinkinių akių, o tada jau jo visoms svajonėms apie prarastos
senjorijos atkūrimą būtų galas. Nebent susirasti kitą siuzereną?
- Atsiprašau, jūsų
šviesybe, - po neilgos pauzės ištarė kapitonas. – Aš ne tai norėjau pasakyti.
- O ką gi norėjai pasakyti?
A? – kunigaikščio balse jautėsi dirglumas, bet dar iki retkartėmis jį
užplūstančio ūmumo matyt buvo toli.
Tiesą sakant, tema dėl
atsitraukimo nuo Bolonijo jau senai buvo „apkramtyta“ ir gerokai didesniame
rate. Kapitono kaltės nebuvo, bet vis tiek skaudu apie tai galvoti, prisiminti
tą žeminantį atsitraukimą – iš esmės - pabėgimą. Ir po to sekusią pontifiko
apkaltą. Ir viskas dėl to niekšo ir visų nekenčiamo kardinolo Alidozio. Tik dėl
jo.
- Jeigu leisite, valdove,
dabar belieka tik viena: išsiųsti būtį į perėją ir pabandyti nusekti vilkstinės
pėdomis, pabandyti suprasti kur ji prapuolė ir ją atmušti.
- O tuo tarpu, svarbiausia,
sugalvoti, kaip iš kelio pašalinti Aldosį, - įsikišo vienuolis. – Pontifiko
kaltinimai kur kas svarbesni už auksą, kuris net nebuvo mūsų. Tai gali kainuoti
ir visą kunigaikštystę.
- Kunigaikštystę... Gerklę
už ją perplėšiu visiems, kurie į ją gviešis. Ar taip, kapitone?
- Taip, jūsų šviesybe. Mano
jums ištikimas kalavijas visada jūsų paslaugoms.
- Taigi... Laikas baigti
tas kalbas. Ir jūsų seržantui nėra čia ko kaitinti ausų, - kunigaikštis
linktelėjo į įsitempusį ir tarsi sustingusį Sandrą, - Tegu ruošia būrį.
Seržantas Sandras įsitempė,
akimis tarsi ko klausdamas šovė į savo kapitoną ir sulaukęs vos matomo
kinktelėjo, pridėjęs ranką prie širdies nusilenkė.
- Manau nereikia priminti,
kad viskas, ką išgirdote...
- Aš tik stovėjau
sargyboje, meldžiausi ir pro langą skaičiavau praskrendančias varnas, jūsų
šviesybe, - vėl nusilenkė seržantas.
- Varnas... K-hmm. Puiku.
Gerai. Manau, jog pats supranti, kad sėkmės atveju mūsų dėkingumas gausiai
viršys įprastines apdovanojimų apimtis. Viršys visus lūkesčius, - jau
susitvardęs visai ramiu balsu ištarė kunigaikštis. – Viskas. Laisvas... – ir
seržantui uždarius sunkias duris iš kitos pusės, rūsčiai suraukęs antakius,
pasisuko į kapitoną, jį nudelbė deginančiu žvilgsniu, bet kreipėsi į
dominikoną: – Manau, jog kapitonas neprieštaraus, jei jūs, tėve, išsiųsit
paskui jį keletą patikimų žmonių. Turite tarp bravų ką nors patikimo?
- Taip, jūsų šviesybe, -
linktelėjo dominikonas. – Yra keletas ištikimų, kurie sugeba atlikti subtilius
reikalus.
- Puiku... ir nesiraukykite
taip, kapitone! Nemanykit, kad nepasitikiu jumis ir jūsų seržantu, bet kaip
mano tėvas sakydavo – „Tikėjimui
sustiprinti reikia ne tik Dievo malonių, bet ir nelabojo spyrio šiknon“. Ar
ne taip, tėve?
Dominikonas kinktelėjęs,
lūpų kampučiais šyptelėjo:
- Šiurkščiai, bet esmė
tokia. Nors, galbūt, kai kas tai suprastų kaip ereziją.
- Na, eretikų tarp mūsų
nėra. Yra tik niekšai kardinolai... Tad apie jį dabar ir pakalbėkim. Kokių
turit minčių? Nors man tik viena šauna į galvą... – kunigaikštis nuleido galvą.
Šešėlių apgaubtos akys atsirodė kaip paprasto, nuvaryto ir pervargusio žmogaus.
(a.p.: tekste mini bravai - it. „bravi“ –
mušeikos, padaužos, nutrūktgalviai, valkatos, avantiūristai. Čia turimi galvoje
samdomi žudikai ir kitokios jų paslaugos. Tai asocialūs asmenys meistriškai
valdantys ginklus, turintys įgūdžių slapta įsigauti į namus, pastatus, saugomas
teritorijas ir t.t. Veikdavo ir susibūrę į grupuotes. Turėjo net savas
taisykles, „kodeksus“ ir t.t. Pagarsėjo Milane nuo XVI a. antros pusės (nors
žinomi dar antikos laikais), kur tuo metu išbujojo jų gildijų veikla ir net
teko priiminėti specialiuosius įstatymus jų tramdymui. Bravų, kaip nusikaltėlių
veikla atsekama iki pat XVIII a. pabaigos ir net toliau (jų pagrindu susikūrė
kitokios grupuotės).
5.
O juk buvo graži ir maloni
diena, kurios rodos niekas negalėjo sujaukti. Kiekvienoje šalyje būna tokių
dienų, kai rodos angelai ar Viešpats malonė staiga viską apgaubia savo jaukiais
sparnais ir nieko nemalonaus tą dieną negali nutikti. Vėlyvą pavasarį Italijoje
tokios dienos ko gero ypatingiausios. Lengvas vėjelis atskriejęs nuo tolimųjų
Apeninų kalvų gaiviai alsuoja vėsiuose ir šešėlių gaubiamuose Ravenos
skersgatviuose, dangus vaiskus ir pasipuošęs tik keliais gulbės plunksnos
baltumo debesėliais – stebuklingai ramiai ypatingas. Miestas, kad ir
triukšmingas, bet savotiškai ganėtinai vangus, ramus. Nežinau kodėl – bet tokia
pati diena anapus Alpių ir šiapus – vos ne vidurio Italijoje – tai visiškai
skirtinga diena. Visur būna nuostabių dienų, bet čia jos kitokios – turi
kažkokį nesuvokiamą šarmą, paslėptą grožį ir žavesį. O gal tai tiesiog pernelyg
išbujojusi fantazija? Iliuzija? Nuotaikos žaidimai? Gali būti. Nedrįstu
ginčytis, bet toji diena buvo būtent tokia.
- ...ir kas čia, dabar? –
nestipriai stuktelėdamas alkūne į manąją, kinktelėjo galva link į aikštę
įsiliejančios gatvės mano bendras Helmutas fon Adelsdorfas. Jis sužvangėdamas
pentinais stabtelėjo kaip įkaltas. Aš taip pat staigiai sustojau greta jo ir į
mane iš netikėtumo vos neįsirėžė ginklanešys Martinas, kuris paskui mus pėdino
su pagal amžių peraugusiu Helmuto valetu (spėju, jog tai buvo jau samdytas
bernas, o ne kokio fraicherio sūnus patapęs šio garbiojo riterio pažu).
Paskui mus sustojo dar
penketas iš mūsų būrio ir smalsiai sužiuro į aikštę.
Tiesą pasakius, ėjau
vangiai besišnekučiuodamas ir susimąstęs, tad iš tiesų nebuvau atkreipęs
dėmesio, jog nežiūrint nuostabios dienos, čia, gatvėse, tvenkiasi kažkas
gūdaus. Lyg savo sparnus nukloja įtampa ir gamta čia nė prie ko: aikštėje
žmonės traukėsi užleisdami vietą dviem priešais vienas kitą artėjančiom
procesijom...
Tądien grįžome iš Castel
del Rio atlydėję kažkokį tai ten pontifiko favoritą, liūdnai pagarsėjusį
kardinolą Frančeską Alidozį (didikams politikams jis puikiai žinomas, o man,
paprastam riteriui – jo vardas nieko nereiškė), pasisukiojome San Vitalio
vienuolyne ir kaip įprasta po žygių, susibūrėme į nedidelį būrelį praskalauti
kelionėje „pridulkėjusių (ir išdžiūvusių) burnų“. Ir štai – priešais mus ant
ganėtinai prižiūrėto ir ramaus mulo (a.p.:
šventiko statusas nelabai leido keliauti prabangesniais arkliais), lydimas keleto tarnų,
jojo tas pats mūsų atlydėtas kardinolas, o priešais jį – kaip man dar San
Vitalio vienuolyne prirodė – Urbino kunigaikštis su septynių ar aštuonių (dėl
vieno nesu tikras – gal tai koks tarnas ar palydovas?) bendražygių ar favoritų
svita, nuo kurios tiesiog dvelkte dvelkė kažkokia niūri atmosfera. Rodės tuoj
žaibais apsipils. Rūškanos ir susuktos marmūzės, nervingi gestai. Atrodė, kad
net arkliai perėmė jų nerimastį. Net mūsų riterių būrelis nejučia atsitraukė
užleisdamas kelią šiai niūriai iš vienuolyno išjojusiai kavalkadai.
Gandas, kad Urbino
kunigaikštis apkaltintas išdavyste, jau buvo apskriejęs daugelio ausis ir dar
dabar buvo ant paskalas mėgstančių liežuvautojų liežuvių galiuko. Aš tame
sūkuryje buvau visiškas naujokas – „šviežias žmogus“: politinių subtilybių ir
realijų neišmaniau, tačiau puikiai suvokiau, jog kai ant vieno takelio
atsiduria du absoliučiai nesutaikomi oponentai, kurie vienas ant kito pila
juodžiausias nuodėmes – nieko gero nelauk. Ir nors puikiai supratau, kad jei
mūsų pailsėti po kelionių betraukiančio būrelio neužkabins – tai tuoj pat
išvysime „nuostabų“ spektaklį. Mes popiežiaus raiteliai – o ne kažkokių jo
favoritų apsauginiai, tad ir jų peštynės ne mūsų reikalas. Pastoviniuosim,
pasigėrėsim ir pėdinsim savo žemiškais reikalai.
Visos tos mintys nuskriejo
kaip žaibas ir, nejučia pačiam sau, uždėjau ranką ant vienarankio šoninio
kalavijo. Ne, tai dar nebuvo tas naujamadiškas siaurašmenis kalavijas, kurį jau
dabar daug kur priimta vadinti rapyra, bet jau ir ne senoviškas dar plačiai
naudojamas riterio kalavijas. Šis, man nežinomo meistro, pakankamai pigus
ginklas buvo kiek siauresnis ir trumpesnis, nei naudojamas karo sūkuryje. Jis
labai priminė Aragono ar Kastilijos espadą (kalaviją), turėjo net riešo
apsaugas. Juo buvo galima kautis pilnai išnaudojant riešą (turėjo rikasą) be
šarvuotos kovinės pirštinės. Jis dar nebuvo tas iškilmingasis prašmatnių
kostiumų palydovas, bet ne mūšio lauke – labai patogus naudojimui (į ranką, ant
kurios užmauta nusėta metalinėmis plokštelėmis pirštinė, jis prastai gulė).
Deja, bet vis tik jo valdymo menas man tuo metu dar buvo tolimas ir su kokiu
vietiniu didžiūnu galynėtis man būtų buvę ganėtinai pavojinga. Laimei, dar
Verdenfelo pilyje, kol mūsų santykiai nepašlijo, Bernardas fon Mausebergas
puikuodamasis savo Toledo kalaviju, rapyra - „Sange el Áspid“ - buvo pademonstravęs
jos valdymo pagrindus. Mokančiam nuo mažens valdyti kalaviją, nebuvo sunku
perprasti tokį mokslą, bet tinkamų valdymo įgūdžių vis tik neturėjau. Tad
nusamdyti tikrą mokytoją tikrai buvo verta (ką gerokai vėliau ir padariau). Kuo
toliau, tuo labiau pastebėjau, jog toks kalavijas tarp kilmingųjų vis dažniau
pasitaiko ir bent jau Italijos miestuose, kai esi neužsidėjęs šarvų, senasis
mano plačiaašmenis raitelio kalavijas tiesiog savo provinciališkumu bado akis,
o tarnaujant popiežiaus raitelių gvardijoje, tai nebuvo pageidaujama.
(a.p.: kalbama apie „espada ropera“ –
pažodžiui – „rūbo/kostiumo kalavijas“. Pirma kartą šis terminas paminėtas 1468
m. Don Alvaro de Zuniga inventoriaus aprašyme. Tuo metu tai ispaniško kalavijo
susiaurėjęs ir trumpesnis variantas skirtas nešioti prie kasdieninių rūbų, kai
nedėvimi šarvai (vėliau ir su šarvais). Vien dėl to atsirado, kaip vienas iš
išskirtinių bruožų, ir pirštų bei riešo apsauga (kasdieniniame gyvenime kovinės
pirštinės nedėvimos, todėl ir rankenos konstrukcija kiek kitokia), o vėliau dar
ir skydelis. Likusioje Europoje laikoma, kad tai vėlesnės rapyros pirmtakas,
tačiau Ispanijoje toks kalavijas jau yra rapyros amžininkas. Prancūziškas
atitikmuo „epee rapiere“ tai tiesiog kiek vėlesnis skolinys-vertimas.
Pasakojime minimame laikotarpyje, Italijoje ir kitose vakarų Europos pietinėse
šalyse šis ginklas jau buvo neblogai žinomas, populiarėjo, nes vis mažiau
dėvimi šarvai ne tik „kasdieniniame gyvenime“. Panašiai tuo metu ar keliais
dešimtmečiais anksčiau pradėjo atsirasti naujos mokyklos skirtos būtent šiam
ginklui, kuris vis dar puikiai išlaikė visas kalavijo savybes ir net įvedė
naujas galimybes dėl riešo panaudojimo ir t.t., nors tuo metu rapyra nuo
ispaniško kalavijo dar ne taip ženkliai skyrėsi, tad ją naudojo ir lokalių
susirėmimų metu kaip kovinį-karinį (ne „civilinį“) ginklą. Tiesą pasakius,
daugumoje šalių jokio skirtumo terminologijoje nebuvo – tiesiog „kalavijas“ ir
tik iš konteksto galima spėti, jog tai rapyra. Vėliau, kai plačiaašmeniai
kalavijai buvo nebeaktualūs ir didesne dalimi tapo istorija, „rapyra“ dažnu
atveju tapo tiesiog elegantiškesnio kalavijo sinonimu)
Tačiau nuklydau...
Taigi, dar prieš pasakojant
tos dienos įvykius, šiek tiek grįšiu į praeitį – kad klausytojas suprastų, kaip
aš atsidūriau Ravenoje ir ką čia toje aikštėje veikiau.
Žodžiu, kad ir kaip nebūtų
keista, išjudėję iš Verdenfelso grafystės, Alpes perėjome be jokių trikdžių.
Vienas-kitas kelioninis nesupratimas, į kuriuos buvo galima nekreipti dėmesio.
Pamenu, kad tokių būta, bet atmintyje nieko ypatingo neužsifiksavo. Man per
savo gyvenimą teko labai nemažai keliauti, tad visokios tokių kelionių
smulkmenos jau senai nugarmėjo užmarštin. Čia valstiečiui, kuris toliau kaip
dešimties ljė nuo savo kaimo nebuvo
niekur per visą gyvenimą nukeliavęs, kiekviena išvyka į kokį turgų tai įvykis, o vargšui, klajojančiam riteriui
– kelionės – tai duona kasdieninė (a.p.:
nors iš prancūzų kalbos „lieue“
– „ljė“ dabar dažnai verčiama, kaip mylia, tačiau atstumo prasme tai visiškai
skirtingi dydžiai, todėl labai dažnai šis mato vienetas į kitas kalbas net
neverčiamas, kad nebūtų painiavos. Tai yra, sausumos ljė buvo panašiai apie
dabartinius 4,45 km., o jūrinė ljė – apie 5,56 km. Tad, tarkim, Ž.V. „20000
mylių po vandeniu“, turėtų būti neverčiamas, o turėtų būti „20000 ljė po
vandeniu“. Išvertus „ljė“ į „mylią“ susidaro apie 73,36 tūkst. km. skirtumas. Palyginimui
- pusiaujas apie 40 tūks. km – tad paklaida dvi kelionės aplink pasaulį...). Na, kažkiek įsiminė tik
kai pasiekus banguotą ir įvairiausių upių ir upelių išvagotą Po lygumą, akys su
didžiausiu malonumu pradėjo ilsėtis nuo visų tų kalnuotų viršukalnių ir keterų
vaizdų. Buvo malonu pajusti tikrąją erdvę, matyti įdirbtus laukus, gojus ir
miškelius, žvelgti į horizonto tolius. Įspūdis labai artimas tam, kai staiga
ištrūksti iš uždaro kambario, kuriame buvai priverstas dėl kokios ligos prasėdėti
ganėtinai ilgą laiką, pasaulį regėti tik pro balzganą langą, ir po to staiga
išeiti į atvirą kiemą, įkvėpti gryno oro ir markstytis nuo skaudžiai akis
rėžiančios šviesos.
Daug negražbyliaujant,
apeinant Milano valdas rytiniais keliais kirtome Feraros valdas ir pasiekėme
Boloniją. Na, tikriausiai, patys žinote – nuostabus didelis miestas beveik Po
slėnio pietuose, kuris savo pietvakarių puse rėmėsi į Šiaurinių Apeninų beveik
pabaigą. Beje, dar kertant rytines Feraros valdas sužinojau, jog popiežius reziduoja
Bolonijoje. Tad, savaime suprantama, ten stovėjo ir jo gvardija, ir kariuomenė,
ir įvairių sąjungininkų daliniai – tad iki Romos keliauti nereikėjo.
Hermano fon Ulrichbergo
kuzeną Peterį – rūsčiai atrodantį, bet lengvai bendraujantį žmogų, vienos iš popiežiaus
samdytų riterių vėliavos kapitoną, gana greitai ir lengvai radau. Nesenai
nuaidėjusios batalijos ir šiaip lokalūs susirėmimai buvo šiek tiek prašlavę
raitelių gretas, tad įsilieti į tarnybą beveik nebuvo jokių kliūčių. Nesutrukdė
netgi tai, kad pagal reglamentą oficialiai man trūko mažų mažiausiai vieno
žmogaus (a.p.: minimaliai
samdomą riterį turėjo lydėti valetas/pažas, ginklanešys/skydnešys/seržantas ir
bent pora karių, pageidautina raitųjų šaulių).
Riterio Peterio riterių
vėliava (a.p.: iš esmės – vėliava
arba ietis - kuopa arba eskadronas) nors ir priminė frankų žandarų dalinį, bet iš esmės
buvo labiau panaši į Imperatoriaus kirasyrus.
(a.p.: tai buvo metas, kai klasikinių
riterių daliniai nunyko arba baigė nunykti. Juos keitė prancūzų žandarų
pavyzdžio sunkioji kavalerija, o riteris tapo labiau tapo statuso ženklu. Ypač
Italijoje, kur titulai ir taip nebuvo prigiję (tie patys Medičiai buvo kilę iš
bankininkų) ir asmens padėlį labiau lėmė turtai ir įtaka. Buvo išaugusi
sunkiosios kavalerijos paklausa, o tradicinių riterių karo poreikiams tiesiog nepakako
jau nuo garsiojo Šimtamečio karo laikų. Tad, nors žandarų pavyzdžio dalinius
sudarė kilmingi ir (arba) turtingi asmenys, bet jie jau nebūtinai buvo riteriai
savo klasikine prasme. Tuo tarpu kirasyrai buvo tų pačių žandarų lengvesnė
atmaina – lengviau ginkluoti ir dažniausiai tai buvo samdiniai. Pirmą kartą
paminėti 1484 m. Jų dalinį (apie 100 raitelių) įkūrė Šv.Romos imperijos
imperatorius Maksimilijonas I (berods sudarė kroatų kilmingi samdiniai;
vokiškai vadinosi „Kuerassier“ –
skolinys iš sen. Prancūzų ir lotynų „coriaceus“ – šarvas skirtas apsaugoti
krūtinę), tačiau iki XVI a. vidurio tai tebuvo tik kažkas tarpinio tarp
sunkiosios kavalerijos, pavyzdžiui riterių ar prancūzų žandarų, ir lengvosios
kavalerijos. Žandarų ir kirasyrų bei tuo pačiu ir reiterių istorija yra
ganėtinai persipynusi. Jeigu trumpai, žandarai (nebūtinai riteriai, bet jų
statusą atitinkantys sunkiai ginkluoti raiteliai, kurie tarnavo už užmokestį)
arba jiems atitinkantys riterių daliniai, kitaip tariant sunkioji kavalerija,
buvo itin brangi ir nuo XVI a. pirmos pusės pradėjo nebepateisinti savo
lūkesčių – ypač po Ravenos ir Pavijos mūšių, kur jų nemažai krito nuo šaunamųjų
ginklų. Tuo tarpu, kiek lengviau ginkluoti kirasyrai (tame tarpe ir jų žirgai
buvo lengvesni ir judresni) pradėjo naudoti šaunamuosius ginklus. Ypač
pietinėse vokiečių žemėse. Iš esmės „juodieji reitarai“ ir buvo kirasyrų
pirmtakai. Taip vadinami sunkiau ginkluoti lengvieji raiteliai pradėjo naudoti
ilgavamzdžius ratukinius pistoletus, kai kur visiškai atsisakė iečių. Nekalbant
apie pačią kirasyrų-reiterių taktikos detales, reiterių taktika pasiteisino tik iki tol, kol
pėstininkų daliniuose vyravo ietininkai (pikinieriai), tačiau gausėjant
pėstininkų ginkluotų šaunamaisiais ginklais, ši taktika nunyko (XVII a.) ir
įvairiose karinėse pajėgose vėl tapo aktuali greitoji smogiamoji galia
(Trisdešimtmečio karo pabaiga). Kirasyrai be šaunamųjų ginklų vėl pradėjo
naudoti šaltuosius ginklus ir grįžo prie smogiamosios taktikos. Taigi, žandarai,
palaipsniui nuo XVI a. vidurio pradėjo panašėti į kirasyrus (lengvėjo
ginkluotė, ginklavosi ratukiniais pistoletais) ir palaipsniui tarp žandarų ir
kirasyrų jokių skirtumų nebeliko, o liko tik statusas. Pačioje Prancūzijoje oficialiai
kirasyrai pradėti formuoti XVII a. antroje pusėje (1668 m.). Reiteriai, kaip ir
žandarai tapo nebeaktualūs ir visai išnyko – tai yra juos pakeitė kirasyrai,
kurie tuo metu jau atstojo sunkiąją kavaleriją. Taigi, kalbamu momentu žandarai
ir riterių kuopos/eskadronai dar vis tik buvo skaitlingiausia sunkiosios
kavalerijos rūšis, o kirasyrai dar buvo arčiau lengvosios kavalerijos rūšių).
O šiaip tarnyba pas
popiežių buvo gerokai kitokia nei pas imperatorių. Priklausai kapitonui, vykdai
jo įsakymus ir tau nerūpi kokios ten ir kur intrigos verda. Visų pirma esi
karys-samdinys ir tavyje niekas neįžiūri jokio didiko, kuriam reiktų kišti
kokią koją, kad tik šis neišsitarnautų kokios „saldžios“ dovanėlės iš savo
generolo ir, neduok Die, iš pačio Imperatoriaus...
Taigi, ne karo lauko
tarnyba - tai tikrai - gyvenk ir žvenk: svarbu laiku atvykti į budėjimus, gerai
sutarti su savo sėbrais, skubiai pribūti kai iškviečia, atrodyti šauniai,
bravūriškai ir išdidžiai nešti riterio vardą visur ir visame kame. Žodžiu, kaip
ir viso pasaulio karinėse pajėgose, kurios suformuotos ne iš valdovo artimos
aplinkos – nešmėžuoti priešais vadų akis ir būtinai bambėti ant tarnybos,
atlygio ir šiaip viso pasaulio. Juk kario ar samdinio patenkinto savo „duona“
nebūna! Tiesiog iš prigimties nebūna! Na, ką aš pasakoju? Visi juk žino tą
kasdienę „vargdienę“ kario – riterio duoną. Šaunūs vyrai per paradus, ir niūrūs
bambekliai padaužos, kai niekas jų nemato. Ir nė kiek neperdedu! Žodžiu, gavau
avansą, kurio vos užteko nuomai, ir tai reikėjo gerai paieškoti – pagal statusą
trintis kareivinėse nepridera ir toliau – kasdieninė tarnyba: pratybų aikštė,
budėjimas, kažkokių didikų ir didžiūnų šventikų lydėjimai ir laisvalaikio
„stūmimas“ tavernose...
Kaip jau minėjau, mano
tarnyba prasidėjo Bolonijoje. Keistokas tai buvo miestas, kaip ir visa vidurinė
Italija, reikia pasakyti. Jis šiek tiek
priminė Levantos miestus, per kuriuos vedė piligrimystės prie Švento Karsto
kelias – toks pat kaip ir jie triukšmingas, margaspalvis, centrinė dalis
puošniai prabangi. Net bokštai priminė Levantą, tik, kad vietoje minaretų čia
stūksojo kilmingųjų šeimų, patricijų bokštai (mano galva – paminklai
narciziniam idiotizmui, apie ką aš viešai niekada nekalbėjau), o kylant ar
leidžiantis saulei iš jų nesklido saracėnų mulos malda ir niekas nusisukęs į
Mekos pusę neklupdavo ant kelių maldoje... Nebent saracėnų kvartale, jei toks
čia buvo. Kaip patys matysite, per trumpai aš čia buvau, kad giliai pažinčiau
šį miestą. Tačiau, tam kartui man netgi savotiškai buvo pradėjusi patikti šio
miesto atmosfera, bet labai stipriai į ją įsijausti niekas neleido: pasklido
gandas, jog Bolonijai gresia frankų ir jų sąjungininkų invazija, tad garbusis
pontifikas nusprendė atsitraukti į rytus – perkelti savo rezidenciją į Raveną.
Kitaip tariant - pora savaitėlių - ir dūsaujant dėl už nuomą paliktų
rankpinigių praradimo, vėl į kelią...
O gal kas galite
įsivaizduoti kaip apsuptas kapitono Kasparo šveicarų keliaudavo pontifikas?
(a.p.: kapitonas Kasparas, turima galvoje
captain Kaspar von Silenen (1467 – 1517) iš Liucernos. Jis pagal popiežiaus
Julijaus II potvarkį 1506 m. atvyko su 150 šveicarų būriu kaip popiežiaus
asmeninė gvardija. Nuo šios datos ir skaičiuojama Vatikano šveicarų gvardija.
Kalbamu momentu ši gvardija jau buvo gerokai padidėjusi ir skaičiuojama jau
1000 ar daugiau vyrų. Nežiūrint to, popiežiaus valdos iki tol ir ilgai po to
samdė ir plačiai naudojo samdinių pulkus (kondotjerus), kaip ir bet kuri to
meto Italijos valstybė. Jų karinės pajėgos šioje epochoje visada buvo ganėtinai
gausios, tačiau nuo 1506 m. šveicarų gvardija jau tapo kaip ir reguliariosios
popiežiaus karinės pajėgos)
O-gi keliavo lėtai – ir
išdidžiai. Netgi nerangi kokia nors tinginių landsknechtų dalinio gurguolė su
jų manta, moterimis ir vaikais atrodė, kaip eiklaus žirgo lėkimas per dykras...
Tuos kokius dvidešimt penkis ljė ar kiek daugiau - jei gerai pamenu - slinkome
gal keturias dienas. O gal ir kiek daugiau. Įvairūs pasiuntiniai su
įvairiausiais pavedimas į vieną ar į kitą pusę spėjo sulakstyti net po kelis
kartus. Su puse kapitono Peterio vėliavos, užtikrinant solidų konvojų, net
spėjome palydėti kažkokį tai svarbų vyskupą į Forlį ir grįžti atgalios.
Pontifiko „paradą“ pasitikome net per kelias varstas dar nuo Ravenos, kur mums
buvo pavesta patruliuoti likusį kelią iki būsimos rezidencijos. O kas gi tose
žemėse, tuo metu, būtų drįsęs užgauti raudonai geltonas popiežiaus vėliavas?
Net Venecija (skirtingai nei prieš tuos man lemtingus metus) jau buvo pontifiko
sąjungininkė, o tokia kaip Ferara (kunigaikštystė) ar Florencija ir Milanas su
savo frankais uvo kažkur toli šiaurėje (o pietuose sąjungininkai Urbino
kunigaikštystė ir Aragono Neapolio valdos). Tad tarnauk atsipūtęs ir gyvenimą
mylėk. Ir melskis, kad šykštūs samdytojai laiku mokėtų atlygį. Tiesą pasakius,
maldose net kelis kartus padėkojau padre Michaeliui už gerą patarimą...
Manau, jog būtent tuo metu
ir pasijutau tikru seniu. Ne, ne pagal amžių, suprantama. Ta prasme, jauno
kumelio nartumą pakeitė solidi ramybė. Žinoma, jei reikėtų - tai taip –
įsiliečiau į atakoje darnią metalo laviną ir net klausimų nekiltų prieš ką ir
kam to reikia, bet štai, specialiai tokių progų nebenorėjau. Keista, o juk dar
net nebuvau vedęs (čia aš apie save su ironija). Būtent šeimyniniai žmonės,
paprastai tokie (ne taisyklė). Štai, veda žmogus, kad ir ne iš meilės, o iš
išskaičiavimo, ir vis tiek jau jo širdis ne visai tarnyboje... Žodžiu, darnus
kanopų bildesys jojant viena mase, kai obuoliui tarp raitelių nėra kur nukristi
– jau nemasino, kraujo nebekaitino. Tiesiog blaivus žvilgsnis. Patirtis
subrendo (jei ji gali subręsti)? „Atsibudau“? Atsikandau? Galimai. Kaip tik
tada, tarnaudamas pontifiko raiteliuose, ir supratau tų senių, kaip juos
vadindavome „kelmų“ žvilgsnius, kuriais jie apdovanodavo spirgančius
jaunuolius... Na, bet ne apie tai.
Popiežius galų gale apsistojo
Ravenoje ir atrodė, jog įsivyraus ta pati atsaini tarnybos Bolonijoje
atmosfera. Bet kur tau – ramybė mums tik sapnuojasi! Nežinojau kas ten nutiko,
bet gana greitai atėjo gandai, jog Bolonija krito. Nė vienos iššautos strėlės
ar kulkos! Nė vieno kritusio kovoje įeinant miestą! Niekas jo negynė. Atėjo
prancūzai su savo samdiniais ir sąjungininkais, prie miesto sienų patrypė
kojytėm ir Bolonijos apaštališkasis administratorius, popiežiaus favoritas,
numylėtinis ir subtilių reikalų patikėtinis, kardinolas Aldiozis, persirengęs į
miesčionį spruko iš miesto (tai jau paaiškėjo kiek vėliau) su visa savo svita
ir lobiais, o Urbino kunigaikščio pervargusi po žygio kariuomenė, net nespėjusi
įeiti į miestą ir pasiruošti gynybai vos spėjo išnešti kudašių palikdama miestą
maištininkams ir frankams. Taigi, kaip ten buvo ar nebuvo, pasipylė kaltinimai
išdavyste. Neduok Dieve pakliūti į tokių peripetijų sūkurį, kai skiedros lekia
į visas puses. Ir, deja – kad ir netiesiogiai, bet pakliuvau.
Nors, o gal visai ir ne „deja“?
Giliai įsitikinęs, kad
rodos kad ir didelė nesėkmė – bet ji gali būti Viešpats pirštas, kuris nuves į
neįtikėtiną sėkmę. Tik laikas ir tik laikas, o ne akimirka gali pasakyti kas
kadaise tave aplankė: – sėkmė – ar nesėkmė. Ir tik mirtis gali sutrukdyti tai
sužinoti (o anapus, kaip teigia šventikai – žemiški dalykai jau mums nerūpės).
Tad, žiūrint iš prabėgusių metų perspektyvos, tikriausiai, kad pasisekė...
Kitaip tariant, popiežius
skubiai išsiuntė legatinės gvardijos raitelių vėliavą (a.p.: apie 100 raitelių) į Castel del Rio, kur
lindėjo minėtas apsukrusis kardinolas. Beje, apie jį taip ir neteko iš nieko
girdėti gero žodžio. Tai buvo didelių
akių, siauro veido, ilgos lenktos nosies su tolygia kuprele, vidutinio sudėjimo
vyras. Atmetus labai jau šiurkščius ir bedieviškai kandžius epitetus, pasak
žmonių, šis veikėjas pasižymėjo nepaprastu suktumu ir žiaurumu. Taip taip –
buvau vienas iš tų, kuriems jį, kartu su jo žentu Gvidu Vainiu (tokiu pat
išgverusiu ar o gal užguitu niekdariu) teko atlydėti į Raveną. Tiesą pasakius,
manėme, jog teks kardinolą imti jėga, lukštenti jį iš tos jo „akmeninės
gūžtos“, kaustyti jį grandinėmis ir gabenti į Raveną per prievartą, bet jis šį
kartą nustebino net visko mačiusį kapitoną herr Peterį: jis atsidavė konvojaus
globai ir kartu su žentu iškeliavo pas popiežių. Tik šį kartą jokios procesijos
ir nereikalingų stabdymų nebuvo – niekas neturėjo noro gaišti. Na ir suprantama
– kas pirmas ką apskųs, kas garsiau rėks – to ir tiesa. Keista, kad kardinolas
iš Bolonijos iš karto nesitraukė į Raveną. Labai keista, bet čia jau ne mano
reikalas. Tad, kaip koks garbės eskortas atvedėm tą kardinolą į Raveną be jokių
rūpesčių.
Išsiunčiau savo knechtus su
visa savo ginkluote į nuomojamus nebrangius apartamentus miesto pašonėje,
arčiau uosto. Reiktų gal pasakyti, kad Ravenos centre nuoma man buvo per
brangi, o šlaistytis purvinose miesto kareivinėse ar asketiškose San Vitale
vienuolyno celėse nesinorėjo: pastaruoju metu tokiose vietose užtektinai
prisibuvau. Vis tik net vidutiniokai miestiečiai gyveno patogiau ir maloniau,
nei daugumas kilmingųjų vis dar besispiečiančių didikų ankštuose rūmuose ar
pilyse. Pas juos – miestelėnus - jaukūs tie kambarėliai, pakankamai daug
šviesos, net pagalvės kartais būdavo plunksnų, o ne kokių arklio ašutų ar
suplėkusios žolės kimštos. Man netgi visai neblogai pavyko: šeimininkas
garbingas miestelėnas, senas nagas, kuriam nuoma buvo tik papildomas uždarbis,
kad kambariai ir arklidės tuščios nebūtų, o už sidabrioką dar ir srėbalu
rytais, kai nakvojau tuose namuose, maitino. Ir vakare buvo galima visada rasti
ką užkąsti. Beveik visada namas pilnas –
nuolatos zujo senio namiškiai, šeimynykščiai ir tarnai. Tokiuose namuose
gyvenant nelieka vienišo vilko jausmo. Kažkokia tai prasme priminė senąją
gerąją Šveigfalų pilį. O ir su savo bendrais kokį šlakelį (ar daugiau)
tavernoje mostelėjus, nebuvo problemų grįžti – prie vartų į vidinį kiemą visada
bedantis senas sargas budėdavo. Tuo tarpu į vienuolyną „linksmame“ stovyje (o
jau su merga!) gali neįsileisti. Kareivinėse žinoma paprasčiau, bet ir
nereikalingų akių daugiau (gaila tik, kad žirgui ir arkliams vietos nebuvo –
viešose miesto kareivinių arklidėse teko laikyti).
Taip, kad tą pačią dieną,
kaip jau minėjau laisvi nuo tarnybos, atsikratę ekipuotės stovėjome ir smalsiai
stebėjome būsimą pramogą. Nereikėjo būti didžio proto, kad suprastum, jog tuoj
kažkas įvyks.
Tik tiek, kad deja, turiu
pasigailėti, jog tuo metu nemokėjau nė vienos Italijos kalbos, net tos
populiariausios toskanų. Tad tas bręstantis spektaklis buvo kaip valgis be
druskos – kiek prėskokas.
Mačiau kaip pasipūtęs
kardinolas, lydimas kažkokio favorito ir berods kelių tarnų, sėdėdamas ant
tamsaus ir išpuoselėto, vargo nemačiusio mulo (kailis blizgėjo kaip koks
žėrutis) pamažėle ir oriai atpėdino į aikštę. Tuo tarpu kunigaikštis su visa
palyda buvo priverstas stabtelėti, nes kitaip neprasilenktų. Nors, kaip
sprendžiant iš to, kas nutiko, net
nežinau ar jis būtų ramiai prasilenkęs su tuo išdidžia paniekos šypsena
pasipuošusiu kardinolu.
Kardinolas skambiai ir
aiškiai kažką ištarė, o šalia stovintis Helmutas jo adresu leptelėjo:
- Kretinas…
O štai žodį kas yra
„kretinas“ aš puikiai žinojau. Ir matyt Helmutas buvo teisus: tarp stebinčių
susitikimą-susidūrimą iš tiesų nuaidėjo tylus ošimas - šventikas matyt pasakė
kažką tokio, kad bet koks didžiūnui norintis įsiteikti favoritas to nenuleis
negirdomis...
Šalia kunigaikščio jojantis
vyrukas, gal net jaunuolis, staiga šoktelėjo žemėn ir žengęs kelis žingsnius
atsidūrė šalia kardinolo, čiupo jo mulo kamanas ir timptelėjęs kumščiu smogė
kardinolui kažkur į šoną, ir, ta pačia ranka, sugriebęs už jo raudonos sutanos
jį truktelėjo žemyn. Viskas įvyko taip greitai, kad minia nespėjo oštelti ar
aiktelėti, o kardinolo tarnai kažkaip tinkamai sureaguoti (o gal ir nenorėjo?).
Nuo smūgio susirietęs ir trukteltas iš balno šventikas žemyn galva trinktelėjo
į grindinį.
Kardinoliška kepuraitė
nulėkė į šoną ir nė kiek nesuminkštino smūgio galva į grindinį. Kardinolas
suaimanavo, o įtūžusio jaunuolio rankose sublizgo durklas.
Urbino kunigaikštis kažką
paskubomis riktelėjo ir nuo savo arklio nušoko kitas jaunuolis, kuris lyg
norėjo sutramdyti pirmąjį karštakošį, bet kažkaip nerangiai: tik ištiesė ranką
link pirmojo peties, bet tas kaip pamišęs riktelėjo kažką panašaus į „čia tau atminčiai“
ir brūkštelėjo durklo smaigaliu per kardinolo skruostą ir ausį.
Grindiniu paplūdo kraujas –
ir nežinia ar čia jis pasileido vien tik iš negilaus pjūvio ar šventikas
krisdamas dar ir pakaušį prasiskėlė, bet kraujo buvo tiek, kad jis apraškė ir
abiejų jaunuolių prabangiai auksu ir sidabru siuvinėtas kurpes.
- Vecchio schifoso (it.
šlykštus senpalaikis)!
– jau dabar riktelėjo antrasis jaunuolis ir spirtelėjo nelaimėliu į tą jo visai
nelaimingą galvą, o pirmajam paplekšnojo per petį ir kažką negarsiai ištardamas
mostelėjo galvą link kunigaikščio ir arklių.
O taip, vėliau man teko
susitikti tą antrąjį jaunuolį. Ir žinote kas jis buvo? Taip, po kelerių metų jį
pamatęs Florencijoje tarp didžiūnų ir kondotjerų aš ne iš karto jį pažinau. Tai
jau buvo vyras su jūrų vėjų nugairintu veidu, ir su šiurkščia išpuoselėta
barzda. Tuomet jo didelėse tamsiose akyse atsispindėjo rimtis, ryžtas ir, net –
šioks toks gašlumas. Ilgai tuomet negalėjau atsiminti, kur jį buvau matęs, kol
galų gale neišplaukė šis mano pasakotas prisiminimas – tai buvo Filipas Dorija!
Štai šis jaunuolis buvo būsimasis jūrų
admirolas!
(v.p.: Filippo arba Filippino
Doria. Tikra gim. data nežinoma, bet manoma, kad tarp 1470 ir 1480 m.,
kaip ir mirties: tarp 1548-1558m. Menamu laiku, tai buvo Urbino kunigaikščiui
tarnaujantis vyrukas, kuris panašiu metu, 1511 m. baigė pas jį tarnybą ir
perėjo į tarnybą pas savo dėdę, garsųjį admirolą Andreją Doriją (Andrea Doria,
1466–1560). Pasižymėjo ne viename jūrų mūšyje kaip drąsus ir sumanus jūrų
kapitonas, taktikas. Buvo tapęs ir admirolu)
O įdomiausia buvo tai, kad
minia, tame tarpe ir kardinolo tarnai, pradėjo bruzdėti tik kunigaikščiui lėtai
ir išdidžiai pajudėjus savais keliais. Ir tik pasigirdus „Lo hanno ucciso!!!“ (it.: jie
jį nužudė)
kilo šurmulys ir triukšmas. Kas ką rėkė, kam rėkė ir šaukė – nebuvo aišku. O
gal kai kurie tik triukšmingai dalinosi įspūdžiais – nežinau, kaip minėjau,
tuomet dar nemokėjau čionykštės kalbos.
Tiesą pasakius, ši scena
užtruko gal vos kelias minutes ir mes likome stovėti su iš nuostabos plačiai
atvertomis akimis ir atkarusiais žandikauliais. Tai buvo tiesiog neįtikėtina!
Kai turgaus aikštėje snukius vienas kitam daužo prasčiokai ar kyla kokios
riaušės, tai kaip ir viskas suprantama, bet taip, viduryje baltos ir šviesios
ir gražios dienos(!) – kilmingi ir solidūs asmenys(?!)! Kai virš jų tik
popiežius ir Dangus?!
Net nė akimirkos
neabejojau, jog visi šie pontifiko favoritai ir giminaičiai išsisuks be jokios
bausmės. Nors protu tai suvokiau, bet galva tuo tikėti nenorėjo. Ir štai taip
elgėsi didikai, žmonės, kurie atvirai arba už nugaros, mus, šiauriečius, vadina
barbarais, kalnų ožiais ir dar visokiais kitokiais tamsuoliais...
Neįtikėtina...
- Scheiße, - išgirdau ištariant kažkurį iš mano bendrų.
- Šlykštus bus reikalas, -
ištarė Helmutas ir riebiai atsikrenkštęs nusispjovė ant grindinio – vos
nepataikė ant kažkokio strypinėjančio prasčioko, kuris prieš tai kažką vapėjo,
o sugavęs spjūvį nutilo ir iš padilbų piktai dėbtelėjęs pasistengė dingti iš mūsų
akiračio, alkūnėmis nusiyrė kuo toliau į minią.
- A mums tai kas? A? Gottverdammt, tai skalausim mes kada
gerkles ar ne? - ištarė dar kažkuris ir visa mūsų šutvė draugiškai, kaip
susitarusi, klegėdama ir laidydama gana šiurkštokus kareiviškus sąmojus, pajudėjo link „Auksinės gulbės“.
Naaa... taip. Bent jau tuo
metu taip atrodė. Netrukus suprasite, kodėl pasakodamas savąją istoriją,
būtinai turėjau paminėti ir šį barbarišką incidentą.
(a.p.: šioji istorija apie
kardinolo-kunigo Francesco Alidosi mirtį tikra. Iš tiesų Urbino kunigaikštis
dėl šios jo žūties apkaltinimų išvengė, kaip ir kiti šio įvykio dalyviai,
tačiau mirus popiežiui Julijui II, kai jį pakeitė popiežius iš
konfrontuojančios giminės - Leonas X iš Medičių giminės, nuo šių įvykių prabėgus
5-riems metams, šis įvykis tapo pretekstu apkaltinti Urbino kunigaikštį
žmogžudyste ir popiežiaus kariniams daliniams įsiveržti į Urbiną. Frančeskas
Marija I della Rovera vėliau organizavo net du bandymus atsiimti
kunigaikštystę. Pirmojo bandymo metu (1517 m.) žuvo ir popiežiaus gvardijos
kapitonas, nuo kurio pradėta skaičiuoti popiežiaus asmeninės gvardijos
istorija. Kunigaikščiui susigrąžinti savo valdas pasisekė tik 1521 m. po
sėkmingos karinės operacijos, palankiai susiklosčiusių politinių aplinkybių ir
sėkmingų derybų. Pati kunigaikštystė valdoma della Rovera giminės išgyvavo iki
1631 m. Jos paskutinis kunigaikštis Frančeskas Marija II della Rovera ją
perdavė popiežiaus valdoms ir ji tapo viena iš popiežiaus provincijų. Tačiau
visas kilnojamas turtas liko paskutinės palikuonės Vitorijos nuosavybe ir jai
ištekėjus už Ferdinando II Medičiaus visi turtai iškeliavo į Florenciją)
6.
„Auksinės gulbės“ – aišku –
mums neužteko. Nors ji, mano laimei, man ir nepatiko, tiesą sakant. O mano
laimei todėl, kad prisiliuobt nespėjau: kol dar alkanas buvau, aižus ir mėšlu
atsiduodantis vynas kažkiek dar praslinko, bet skirtingai nuo vyno, pririjus
visai pakenčiamo padegusio kiaulienos kepsnio su kažkokiu vietiniu tirštu
žolelių ir rūgštokų uogų užpilu – tas brudas, kurį drįso vadinti vynu - visai
nebelindo. Taip, kad nuo stalo pakilau beveik kaip ir neįkaušęs. Ir ne man
vienam tas vynas nepatiko, tad palikom šią taverną sau ir jau vakarėjant
triukšmingai (kad ir prastas vynas, bet liežuvius atrišo) nukeliavom paieškoti
kitos vietelės.
Jau net neprisimenu kur
link keliavome bebaigiančiomis šešėliuose skęsti gatvelėmis, kai staiga mus
pasivijo ir vos ne alkūnėmis sau kelią prasiskyrė gražuoliukas paauglys su
riterio Peterio livrėja - ne kas kitas, kaip mūsų kapitono riterio Peterio
heroldo pagalbininkas pesiventas.
(a.p.: 1) livrėja, nuo pr. livrée.
Dabartinė sąvoka pradėjo formuotis nuo XVI a. Iki tol, nuo panašiai XII a., tai
buvo ryškus viršutinis rūbas žymintis statusą ir kilmę (prasčiokai nenešiojo),
kurį šeimininkas perduodavo savo tarnui. Nuo XVI a. ženkliai keitėsi mados ir
šeimininkai tokių rūbų nebenešiojo, tad ši apranga liko tapo tarno aprėdu.
Vėliau tai tapo tam tikro šeimininko savotiška tarnų uniforma. Šis pavadinimas
taikomas ir rūbams su heraldiniais ženklais. Kalbamu momentu, berniūkštis
galėjo būti paprasčiausiai apsirengęs padėvėtais riterio Peterio šeimos spalvų
rūbais.
2) pesiventas arba persivantas „angl.:
„pursuivant“ – kilęs iš senovės prancūzų „poursivre“ (pursue). Tai heroldo
padėjėjas arba mokinys)
- Herr Karl! Herr Karl! – berniūkštis nusiplėšė kepurę paleisdamas į
laisvę senai kirptus riebaluotus ir pasišiaušusius pošviesius plaukus.
Išsitiesė ir bandydamas atgauti kvapą kažką sušvokštė.
- Nieko nesuprantu, -
nustebęs papurčiau galvą.
- Ei, šikniau, kalbėk
aiškiau. Nematai, kad vyrai skuba?..
- Bobos jau suprakaitavo
belaukdamos... – dar kažkas leptelėjo nevykusį sąmojį ir visa kauštelėjusi
kompanija nusižvengė kaip geri kumeliai. Net praeiviai nepatikliai vos ne palei
sienas bandė kažkaip prasprūsti arba net stabtelėjo, o buvo ir tokių, kurie
apsisukę nupėdino į kitą pusę. Kas gi iš miestelėnų norės prasidėti su
ginkluotais ir jau linksmumą pagavusiais vyrais? Net jei kiekvienas iš mūsų,
atskirai paimtas būtų nors tūkstantį kartų gavęs riterio vardą – kažin ar savo
reikalais zujantiems miestelėnams būtų kilusi mintis ką nors mums leptelti ar
paprašyti praleisti... Na, išimtis - nebent tai būtų nuostabi mergelė, kuri
savo manieromis ir grožiu pakerėtų visą tą mūsų storžievių šutvę. Bet tokių drąsių
mergelių čia nebuvo. O akies krašteliu pastebėjau, kad net prie posūkio
stoviniuojanti miesto sargybinių trijulė tarsi ko tai susirūpinusi
demonstratyviai dėbčiojo visai į kitą pusę. Beje, pokalbio metu jie kažkur
išgaravo – net nepastebėjau kaip.
- Herr... Peteris... mano... mano šei...
- Ei, įkvėpk giliau,
mažiau, - sukiodamas savo ūsą, ištarė Helmutas. – Ko nori kapitonas?
- Šitai, ė... – mažius dar
kartą kvėptelėjęs ir pakėlęs savo įraudusį strazdanotą veidelį pagaliau aiškiai
išpylė: - Kviečia kuo skubiau pas jį atvykti garbųjį Karlą Albrechtą fon
Schveigfalą, - nusilenkė mažius. – Įsakė, tiksliau. Įsakė man surasti ir
pranešti, kad atvyktų kokiame stovyje jis bebūtų... Va!
- Gulinčiame...
- Raitam ant mergos... –
vėl nuaidėjo sąmojai. Nelabai švankūs sąmojai, kurie mane, įsivaizdavus, kaip
striksiu gatvėmis nuogas ir raitas ant kokios kurtizanės, prajuokino, tad
plačiai nusikvatojęs kilstelėjau ranką, kad šie užsičiauptų.
- Pala, paklausykim,
gerbiamieji... – ištariau, o pasiuntinukas, tik tik pradėdamas atgauti kvapą
stovėjo, tankiai klapsėjo akutėmis ir kukliai savo rankose glamžė beretę su nusvirusia ir apipešiota fazano plunksna.
Toks nekaltas angelėlis – avinėlis. Į jį pasižiūrėjus tik dar labiau kvatotis
norėjosi, bet susiėmiau į rankas ir jau per tą sąmojų šaršalą paklausiau:
- O ko?
- Nežinau, - papurtė galvą
berniūkšti ir gūžtelėjo pečiais. – Bet buvo labai susirūpinęs. Paskubėkit,
mylista.
- Tfu, verdammt... – nuoširdžiai nusispjovęs susiraukiau. - Na ko iš manęs
gali norėti kapitonas?
Nieko tokio nebuvau
prisidirbęs. Palygint su kitais buvau naujas žmogus ir dar niekuo tokiu
nepasižymėjęs. Nei gerais darbais, nei juolab kokiais blogais.
- A tu pasakyk, kad
neradai, vaike, - baigęs šypsotis ištarė Helmutas (vyrai jau pradėjo rimti),
bet pamatęs dideles nuoširdžiai nustebusias berniuko akis, čia pat pridūrė, -
Gerai, jau gerai, suprantu, - ištiesęs ranką pakedeno berniūkščiui nuo prakaito
sulipusius plaukus ir čia pat sudrėkusį delną nusivalė į savo išblukusio ir
atsagstyto vamso skvernus
(a.p.: vamsas tai švarkas liemenė,
purpueno ar gambizono atmaina. Lot.: wambāsium, bambāsium, vok.: wammes,
wambes, wambeis arba sen. angl. „jerkin“. Vyriškų drabužių tipas, populiarus
XVI ir XVII a.: prigludęs švarkas be apykaklės, su rankovėmis arba be jų
(rankovės galėjo būti pririšamos raišteliais).
- Perduok linkėjimus
kapitonui, - dirbtinai nusijuokdamas kažkuris iš vyrų paplekšnojo man per petį.
- Jei neužmirši už mane
kaušą gerą susipilt, - atsidusęs ištariau.
- Tai jau net neabejok!
- Aha, mestelk monetų, tai
ir po penkis užpilsim! Cha-cha, - išsiviepė garbusis Jurgenas (jei gerai
atsimenu vardą).
- Žandai nesprogs? -
nusijuokiau. – Gerai vyrai, einu. Martinai, tu kur?..
- Jei greit paleis,
susirask mus, - linktelėdamas ištarė Helmutas. – O tai moka tie vadai gadint
vakarėlius...
- Aha... tai jau tikrai...
– atsiliepė kažkuris.
7.
Asketiškas kapitono
kambarys-kabinetas buvo gal tik porą kartų didesnis už eilinę vienuolio celę,
nors, kita vertus – jungėsi su jo asmeniniu kambariu, kurio durys, už pačio
kapitono stalo ir krėslo, kuriame jis sėdėjo, buvo kažkiek praviros.
Nenustebčiau, kad už jų galėjo kas nors dar sėdėti ir klausytis. Žinojau tokius
pokštus – buvau susidūręs dar tarnaudamas Imperatoriui. Nors, o gal ir nieko
ten nebuvo, nes, tiesą pasakius, patalpoje vis dar tvyrojo laikinumo atmosfera:
kapitonas čia įsikraustė ne taip senai
atvykęs ir buvo dar tik pradėjęs kurdintis. Kažkokie rakandai dar voliojosi
pasieniais, didelė pailga skrynia užversta rakandais, nors galėjo tarnauti ir
kaip suolelis lankytojams: ant jos numestas gulėjo berankovis hauberkas,
pusantrinis priebalnio bastardas, o praeinant reikėjo saugotis, kad
neužkliudytum į skrynią atremto metalinio tarčo su apsmukusiu užvalkalu
(a.p.: hauberkas – žiedmarškinė; o
priebalnio kalavijas matyt šiuo atveju „bastardas“ – ilgas kalavijas, kurį
raiteliai dažnai segdavo prie balno (nors būdavo, kad nešiodavo ir prie diržo).
Pusantrinis – tai reiškia, kad rankena skirta kautis ne tik viena ranka, bet ir
abiem – buvo galima uždėti antros rankos pusę. Tarčas – XV-XVI a. raitelio
skydas. Dažniausiai metalinis, su savotišku išlenkimu ir iškirpimu – dažnai
atrodė kaip savotiškai perpjautas klevo lapas. XVI a. pradėtas daugiau naudoti
kaip turnyrinis skydas, beje, tapo ir heraldikos simboliu).
- A, pribuvai. Ir dar sienų
neramstai, - man įėjus kapitonas pakėlė akis nuo kažkokio prirašyto ritinėlio.
– Pagirtina, pagirtina, - lėtai suvyniojo ritinėlį, nuo kurio nukaro ant
šilkinės virvelės nusviręs didžiulis tamsiai rudas antspaudas. – Perduok jo eminencijai
ir dink iš akių, - net nepasisukęs perdavė ritinėlį už nugaros stovinčiam
tarnui, kuris (nors jo šeimininkas ir nematė) nusilenkęs perėmė ritinėlį ir
tylomis, kuo greičiau, pasistengė kaip vaiduoklis dingti už privertų durų.
- Kvietėte, kapitone, -
ramiai ištariau. – Kuo galiu būti naudingas? – klausiamai linktelėjau.
Bilstelėjo tarno uždarytos
durys už kapitono nugaros. Vis tik ten pašalinių ausų nebuvo.
- Geras klausimas, -
kapitonas pažvelgė į niekuo neįspūdingą vyrą, kuris sėdėjo prie jo stalo
užmetęs koją ant kojos ir ant jų parėmęs kalaviją su uždara įmantriai pinta
rankena – šiavoną
(a.p.: Schiavona – XVI a. kalavijas
atsiradęs šiavoneskos (schiavonesca) įtakoje su krepšeline – pilna rankos
apsauga. Pradžioje tokio tipo kalavijas su krepšeline rankena, kaip ir rapyra –
labiau tiko nešioti prie civilinės aprangos – tam tikra kostiuminio kalavijo atmaina:
– su pilnai kaustyta šarvuota pirštine
nebuvo parankus valdymui, be to, skirtingai nuo rapyros, nebuvo galima pilnai
išnaudoti riešo. Apie 17 a. pradžią nebenaudojamas).
Nežiūrint akivaizdžiai
neįspūdingo arogantiškai išsidrėbusiojo stoto, nedidelė kėdutė su atlošu rodos
buvo pasiruošusi bet kuriuo momentu subyrėti. Jei ne jos gležnumas, tai jis
matyt būtų dar ir svirduliavęs ant jos dviejų kojų. Na, tokia iššaukianti
savimi pasitikinti didžiūniška povyza. Jis net galvos į mane nepakreipė, o jo
mažos akutės ir visa veido išraiška rodės buvo tvinte pritvindytos žvėriško
nuobodulio.
- Ilgai reikėjo laukti, -
pusgarsiu atsainiai ištarė vyras ir kairės rankos pirštais pabarškino per
kalavijo rankos apsaugą.
- Miestas nemažas, o mano
vyrai gavo išeiginę, - už mane ištarė kapitonas Peteris ir sužiuręs per mano
petį į Martiną fon Bergštainą, pridūrė: - o tu, jaunasis žmogau, uždaryk duris
iš kitos pusės. Ir nieko neįleisk.
Martinas net nekrustelėjo.
Kaip ir pridera. Jis ne kapitono žmogus, o mano. Tad man teko suktelėti galvą
ir pritariamai linktelėti.
- Taigi, jūs mano
raiteliuose palygint naujas žmogus, - atsirėmęs į krėslo atkaltę ir sunėręs ant
krūtinės rankas, kimoku pusgarsiu ištarė kapitonas. – Aš jus stebėjau. Man
patinka jūsų tarnyba. Į politiką nelendat, paskalų nenešiojat. Vynu
nepiktnaudžiaujat. Mano kuzenas neklydo jus apibūdindamas.
Tarsi leisdamas man suvokti
jo žodžius, kapitonas trumpam nutilo. O gal visa ta įžanga buvo skirta ne man,
o priešais jį prie stalo sėdinčiam pasipūtėliui? Ir buvo panašu, kad taip, nes
šis truputį suraukė kaktą ir nerimastingai tryptelėjo kulnimi – net pentinas
tyliai sužvangėjo.
- Taigi, noriu užduoti klausimą,
į kurį reikalauju sąžiningo ir tiesaus atsakymo. Ir perspėju: nuo to priklausys
tavo tolimesnė tarnyba.
Na ir ką tai galėtų
reikšti? Mintyse galėjau tik gūžtelėti pečiais, o išoriškai tik linktelėti, kad
įdėmiai klausau.
- Ar tarp Italijos giminių,
politikų, valdovų ar šiaip, kokių nors plebėjų turite giminių? Jumis, išskyrus
tarnybą man, kas nors saisto su Florencija? Venecija? Su Italija, trumpai
tariant.
Nustebus vos neišsižiojau,
kaip mulkis vaikas pamatęs turgaus aikštėję apsinuoginusią žonglierę. Bet
išoriškai tik palingavau galva ir tvirtai atsakiau „ne“.
- Na štai. Puiku. Štai
todėl dabar tau atsiveria gera galimybė jei ne šlovingai neišgarsėti, tai bent
jau įgyti puikią reputaciją, - kapitonas Peteris vėl pasirėmė rankomis į stalą.
Veidas iš ties atrodė suvargęs, skendinas rūpesčiuose. O skruostai tokie pat
įdubę ir apžėlę kelių dienų šeriais, kaip ir mano. Vis tik pontifiko raitelių
kapitono duona ne itin saldi. Gerai, jei ne karti ir dar priplėkusi.
- Įdėmiai klausau,
kapitone, - linktelėjau. – Jei tik tai neprieštarauja riterio vardui...
- Neprieštarauja. Būk
ramus, - nuleisdamas koją ir normaliai atsisėsdamas, vėl sužvangėjęs savo
ratukiniais paauksuotais pentinais, įsikišo kapitono „svečias“. – Jei leisite,
aš tiesiai prie reikalo, be visų tų malonybių...
Ne, „svečiais“ kreipėsi ne
į mane, o į kapitoną – į mane net nežiūrėjo. Ir tik kapitonui, kurio lūpų
kampučiai vos regimai išsilenkė kaip suirztančio žmogaus, linktelėjus, jis
persisuko į mane ir tarsi pirmą kartą matydamas nužvelgė mane nuo galvos iki
kojų. Žvilgsnis sugrįžo aukštyn ir, tarsi bandydamas įsikabinti į mano akis,
sustingo.
- Rengiama ekspedicija.
Galimai pavojinga, - kapotais sakiniais ištarė. Buvo akivaizdu, kad pietų
vokiečių kalba ne jo gimtoji, nors žodžiai tariami taisyklingai. Gal iš
šveicarų kantonų? O gal Liuksemburgo rytų? Ten jie taip pat neįprastai minkštai
suploja žodžius. – Sėkmės atveju, - tęsė, – apdovanojimas viršys visus jūsų
lūkesčius.
- O nesėkmės? –
pasinaudojau pauze pašnekovui įkvepiant oro. Galų gale – jis man niekas, ir
vardas jo „Niekas“. Tad net minčių nekilo elgtis kaip su didžiai garbiu
asmeniu.
- Toliau sau ramiai
tarnausit, - gūžtelėjo pečiais „svečiais“, o jo balsas nuskambėjo kaip kantraus
vienuolio, kuris nevykėliui mokiniui bando išaiškinti kaip ištarti parašytą
raidę. – Tik apie viską, ką ekspedicijos metu matysit, girdėsit ar sužinosit –
reikės laikyti liežuvį už dantų. Tik tiek. Tiesa. Leisiu sau atkreipti dėmesį,
kad, priešingu atveju, jums teks atsisveikinti su galva.
Atsainiai išsiviepiau:
- O tai sėkmės atveju, bus
galima pliurpti į visas keturias puses? – kilstelėjau antakius. Vis tik vynas
dar šiek tiek veikė.
- Cha-cha, juokinga, -
rimtu veidu ištarė pašnekovas ir pasuko galvą į kapitoną: - O sakėt, kad beveik
neturi humoro jausmo.
Toks įspūdis, kad kapitonas
mintyse atsiduso. Dėl kažkokių man nežinomų priežasčių, jis turėjo taikstytis
su šiuo arogantiškuoju pasipūtėliu.
Žiojausi ištarti didelį ir
riebų „ne“, bet mano vadas mane aplenkė:
- Siūlau gerai apsvarstyti.
Nesutiksit jūs, garbusis Karlai, sutiks kas nors kitas. Ir pasakysiu atvirai:
kažin ar dar po to kada delikačių pasiūlymų sulauksite. Kaip minėjau, tai jūsų
šansas. Ir prisiminkit – nuo priesaikos jūsų dar niekas neatleido.
- Gerai pasakyta, -
pritariamai linktelėjo „svečiais“. – Tik apsispręsti turite čia ir dabar.
Išvyksime dar sutemus. O naktys dabar itin trumpos. Laikas spaudžia, - svečiais
kažkaip staiga išsikvėpė, šiek tiek susikūprino ir delnu persibraukė kaktą,
vešlius juodus antakius. Pirštais pamasažavo nosies balnelį ir tęsė: - Ir
pasikartosiu – nebus nieko, kas gali užtraukti nešlovę doro riterio vardui...
Dabar jis atrodė jau ne
kaip arogantiškas „svečias“ ar net padėties šeimininkas, o kaip pusamžis,
nerimo ir podagros kamuojamas varnas. Protingas, galimai išmintingas, bet
pasiutusiai pavargęs.
- Jei jums nuo to, Karlai,
bus ramiau, tai galiu pasakyti, kad kartu vyks dar du vyrai iš tavo būrio.
- Tokie patys, kaip ir aš,
kurie neturi užtarėjų Italijos pusiasalyje? –buvo apie ką pagalvoti, bet
pasiutusiai trūko informacijos ir nebuvo panašu, kad šiedu tipai man dabar
pasakytų ką nors daugiau.
- O jūs nuovokus, - be
jokios šypsenos ištarė „svečias“. – Taigi: „taip“ arba „ne“.
- Su viena sąlyga...
- Sąlyga??? – pagaliau nors
kokia tai tikra emocija pagardino jo žodžius.
- Jei kapitonas duos garbės
žodį, kad mes (aš) nesame tas sudilęs turgaus soldas. Viso labo tik moneta,
kurią negaila išmesti į jūrą... – išpoškinau nekreipdamas dėmesio į ironiją.
- ...? – pagaliau atėjo
eilė ir „svečiui“ nustebti.
- Jūs pats sakėte, kad aš
nuovokus.
Rūškanas kapitonas
dėbtelėjo į svečią ir nieko nepasakęs „kinktelėjo“.
- O kodėl kapitono Peterio
garbės žodis, leiskite pasmalsauti?
- Aš jūsų nepažįstu. Man
niekas jūsų nepristatė. Tad ir jūsų žodis yra niekas.
- O, kiek išdidumo, kiek
patoso. Jūs tikras riteris herr Karlai. Turiu pripažinti. Tokio žmogaus man ir
reikia. Mūsų reikalas toks, jog garbė ir ištikimybė gali tapti brangesniais nei
auksas. Kapitone Peteri, duokit drąsiai garbės žodį, jei pasitikite manuoju, o
aš, rytoj, kelionėje ir prisistatysiu. O dabar, iš mano pusės – tyla gera byla.
- Duodu garbės žodį, - be
jokių dvejonių ir jokios pauzės tvirtai ištarė kapitonas.
- Tada sutinku. Taip, -
linktelėjau.
- Tad laikinai pereinat
ėėėė... pereinat iš mano pavaldumo į... ėėė... šviesybės, - nenorėdamas ištarti
vardo, pagaliau surado atitinkamą kreipinį kapitonas.
- Ryt ryte. Valanda prieš
auštant. Ginkluotė lengva. Imat tik tiek, kad neapsunkintų greitos kelionės.
Provizija - ne daugiau dviem trim dienom. Užtrukus nusipirksim. Iš mano sąskaitos,
- „šviesybė“ tiesiog, kaip koks monetų presas sudėstė viską trumpai ir aiškiai.
Buvo akivaizdu, jog tai kariškis, kuris ne tik pratęs komanduoti, bet ir senai
tai daro. - Spėsit pasiruošti?
- Spėsiu, - linktelėjau.
- Puiku, tada sudiev,
susitiksim ryte.
8.
Raitelis su kvailais
žilstelėjusiais, ilgais nukarusiais ūsais ir perkrypusia, kažkada laužyta
nosimi, dėl kurios šnorpavo kaip ruonis, o kalbėjo tarsi gomuriu spaustų ropės
gabalą, paraginęs arklį susilygino su vadu.
- Sandrai, tu įsitikinęs,
kad elgiesi teisingai? – tai, kad tiesmukiškai kreipėsi į Sandrą di Pekorą tik
vardu, nebuvo nieko keisto – sulipusių nukarusių ūsų savininkas Robertas Bozolo
taip pat buvo seržantas. Tik gerokai amžiumi vyresnis, ramesnis ir jau šiek
tiek pavargęs nuo gyvenimo, tačiau patikimas kaip uola. Jam ir vardas „Petras“
būtų labiau tikęs.
(a.p.: apie itališkų vardų ir pavardžių
konstrukciją Italijoje. Nekalbant apie Senovės Vakarų Romos palikimą,
viduramžiais užteko vieno vardo. Ankstyvuosiuose viduramžiuose neretai, jei
reikėdavo, dokumentuose prie vardo segdavo pravardę, tačiau ilgainiui, kai
kuriais atvejais ši tradicija atmirė, o kitais atvejais tapo kilmės priesaga.
Jei giminei nebuvo prilipusi pravardė (jau kaip ir pavardė), kadangi pavardžių
kaip tokių dar nebuvo arba jos dar nebuvo nusistovėjusios, prirašydavo giminės
vyriausiąjį, kaip pavyzdžiui Pietro di Maksimus – „Petras priklausantis
Maksimui“. Jau jo sūnus bus di Pietro. Su didikais jau kiek kitaip –
išlaikydavo pirmąjį išskirtinį asmenį arba vietovę iš kurios kilusi giminė,
tačiau ir tai ne taisyklė, kadangi titulai didesnė Italijos dalyje nebuvo taip
labai reikšmingi – gal tik pietinėje jos dalyje (Neapolyje ir Sicilijoje). Iškilusiems
dėl savo įtakos ir turtų, o ne dėl titulinės kilmės asmenims (pavyzdžiui
Medičiai, Kolonos, Sforcos, Viskončiai, Orsiniai ir t.t.) pavardei palikdavo
prilipusį giminės vardą (Kolona, pavyzdžiui, pradžioje buvo pravardė). Kitas
variantas buvo – prie vardo prisegti vietovę. Pavyzdžiui, Benvenuto Pizano –
pažodžiui „Benvenutas Pizanietis“ ir sakykim jei jis susitiks su kokiu Antonio
Pizano – tai visai nereikš, kad jie broliai ar pusbroliai, ar pan.. Na, o
šiokia tokia tvarka įvesta tik 1564 m., kai buvo įsakyta bažnytinėse knygose
žmogų registruoti su vardu ir jo pavarde. Beje, yra ir dar dvi rūšys: tai
pamestinukai, kuriems pavardę užrašydavo kokia tik šaudavo registruotojui į
galvą, o kitas variantas - pagal buvusią vasalinę priklausomybę. Pastarųjų
vardą ir pavardę skiria dažniausiai „dell“ su įvairiomis atmainomis. Bet laikui
bėgant tas „dell“ ar „di“ gali reikšti, jog tai pamestinukui prikabinta
pavardė, tik, kad ji dažnai būdavo nei šiokia nei anokia, kaip pavyzdžiui „di
Amore“, kuri galėjo transformuotis ir į Diamore...)
Sandras di Pekora papurtė
galvą.
- Įsitikinęs. Įsitikinęs, -
suirzusiu balsu suniurzgė Sandras ir, tarsi nuvydamas nematomą musę, mostelėjo
ranka.
Tiesą sakant, Sandras
nebuvo pilnai įsitikinęs, bet geresnės progos realizuoti senai išpuoselėtą
planą nebuvo. Be kita ko, tokia proga galėjo daugiau ir nepasitaikyti: atvykstančių Florencijos
traktu apklausinėjimas, kaip ir tikėtasi - jokių rezultatų nedavė, o kol
keletas vyrų šniukštinėja mažai judrias perėjas, kontrabandistų ir plėšikų
mėgstamus takelius, kurie veda link Pizos ar tos pačios Florencijos atsirado
laiko, kurį buvo galima išnaudoti ir savo tikslams, o ne tuščiai laukti kokioje
pakelės tavernoje ar nuošaliame kaimelyje. Iki jie sugrįš, prabėgs kelios
dienos, tad, o kodėl nesuderinti poilsio su nauda?
- Na, man žygio tikslo
niekas nepasakė, bet akivaizdžiai judam į priešingą pusę, jei gerai suprantu.
Tad nusiplaunu rankas, žinokis, - kalbėjo ūsuočius. - Prieš kapitoną tu stosi,
o ne aš, - sąžiningai, kaip ir dera
senam kariui, bambėjo Robertas.
- Dabar tavo reikalas
klausyti mano įsakymų, o kai reikės, tai ir stosiu prieš kapitoną, - Sandras
mintyse pridūrė „velniop tą kapitoną, tegu po to išgraužia“, o jo vešlūs
antakiai dar labiau paniuro.
- Aha, aha, vykdysiu,
vykdysiu. Negi pirmas kartas, - gūžtelėjo pečiais ūsuočius, pasitaisydamas savo
pasturgalį pasimuistė balne ir staiga pakeitė temą. – Niūrios vietos. Gerai,
kad medžiai aukšti, šešėlis geras, o tai iškeptume, - senis pabarškino per prie
balno prikabintą šalmą, viena ranka nubraukė šalin žiedinį gobtuvą, nusirovė
nuo galvos jau senai atraišiotą kepuraitę ir su ja pačia patrynė praplikusį
viršugalvį, nubraukė per akis varvantį prakaitą: - Oh, kaip gerai. Pusę arklio
už kaušą šalto raudono Veneto vyno.
- O toskaniškas, ką?
Netiks? – Sandrui tingėjosi kalbėti, bet šiurkščiai nuvyti šį tarp karių
gerbiamą vyrą negalėjo – statusas dar tokios prabangos neleido.
- Tiks. Aišku tiks... –
sulinksėjo Robertas.
- Tad jei mažiau kalbėsim,
mažiau klausinėsi, o guviau judėsim, vakare, jei manęs paklausysit, pilsit už
apykaklės to šalto vyno, kiek širdis geidžia. Net pusę arklio nereikės
atiduoti, - dirbtinai nusijuokė-sukranksėjo Sandras. Jo mimika ir žybtelėjusios
akys išdavė, kad jam iš tiesų visai nejuokinga.
- Khmmm... Aha, aha, -
sulinksėjo ūsuočius. – Šikna jaučiu, jau kažkokį brudą sumąstei.
(p.s.: atsiprašau skaitytojų, jeigu
svetimybės rėžia akį, bet jos čia panaudotos sąmoningai – švaria kalba tokio
tipo žmonės niekada nekalbėjo ir nekalba. Pradiniame variante buvo dar
šiurkščiau)
- Khe. Štai ką aš tau
pasakysiu: jau greitai, jau galbūt rytoj, galėsi į mane kreiptis „meser“ (a.p.: kreipinys „senjoras“ Italijoje
pradėtas naudoti tik nuo 1577 m., o „senjora“ apie 1636 m. arba „senjorita“ –
nuo panašiai 1820 m. Iki tol mandagus kreipinys į nobilį „messere“, kiek
žemesnius pagal statusą – „ser“ (pavyzdžiui teisėjo pagalbinką, žemo rango
tarnybinininką) – tai pasenusi „senjoras“ forma. Arba priklausomai nuo
užsiėmimo galėjo būti maestro, o į moterį „mona“ – vėliau „monna“ kilęs iš
„madonna“ (madona), kuris savo ruožtu iš vėlyvojo lotynų „domna“ arba „domina“
– „namų arba dvaro šeimininkė“ - ponia), o ne kaip į bedalį Toskanos vyrą,
iš kurios žemę pasiveržė tie rupūžės... – kas „tie rupūžės“ Sandro neįvardijo,
trumpam tarsi nurijo besprūstantį žodį ir teištarė nieko nereiškiantį: -
Florenciečiai.
- Na, „meser“, tai „meser,
- gūžtelėdamas pečiais vyptelėjo senasis karys ir truktelėjo vadžias dešinėn,
nes jo palšis sušnarpšdamas pabandė kryptelėti link Sando bėrio. – Tik patikėk
patyrusiu seniu – saugokis didelių ambicijų. Nieko iš to gero nebūna.
- Žinai, neturiu noro visą
gyvenimą kaip tu kelnes trint kareivinėse ir kuriuo tai momentu gauti strėlę
šiknon.
- Neatsuk šiknos priešui,
negausi.
- Tfu ant tavęs, senas
bambekli. Daryk kas sakoma, tai ir tau nubyrės.
- Aha, žinome mes tuos
nubyrėjimus. Ką vyrams ruošiesi sakyti? Visi patyrę. Nedurni – pajus kad kažką
išdarinėji visai ne kunigaikščio paliepimu.
- Visi savi. Kai kurie net
skolingi. Supras. Ar aš negaliu pasikliauti nei tavo, nei jų kalavijais?
- Žinai, kaip čia pasakius,
- suraukė ūsą senis. - Jei kalavijai kraują gers, vyrus reikia perspėti. Jie
turi žinoti vardan ko jį kelia. Nori pyk-nepyk, bet tu ne vokiečių imperatorius
ir net ne kapitonas, kuriam vyrai prisiekė. Bent jau po auksinį į delną
įspraust reikia. Reikės.
- Bus laikas, bus ir auksinis.
O prieš tai geras valgis, vynas ir mergos.
- Tai jau kitas reikalas.
Patikėk, sūnau, iš patirties galiu pasakyti, kad tokiems reikalams reikia būt
pasiruošus, - senasis Robertas niūriai palingavo galvą. – Visi čia patikimi
vyrukai, nepamiršk. Ne tik tau arba man vienaip ar kitaip skolingi. Rankos jų
nesudrebės... Reikia su jais kalbėtis.
- Tfu, - Sandro garsiai
atsikrenkštęs nusispjovė ant pakelės eglutės. – Jokių sunkumų būt negali.
Reikės tik jaunąją prie altoriaus atvesti. Ir po to maukti vyną iki galvos
sprogs.
- Skamba neblogai.
- Na, gal prieš tai
kalaviju kokiu ir reiks pamojuot.
- Velniop. Reiks tai reiks.
Dėstyk, kas per reikalas. Gal sena patyrusi galva ir patars ką nors? Ne vien
tik vynui ji maukt... Cha-cha... O po to aš su kai kuriais vyrais
pasišnabždėsiu. Bet turi man duoti žodį.
- Kokį dar žodį, senas
kelme? – piktai perkreipė galvą Sandras. Nesinorėjo jam duoti jokio žodžio, bet
puikiai suprato, jog senojo seržanto kalboje yra tiesos. O jei savivalė iš
maišo išlys, tai tokio vyro kaip šis seržantas palaikymas bus ne pro šalį.
- Nieko naujo, - senis
ištiesė ranką: - Atlygis, - užlenkė nykštį, - vynas ir mergos, - paeiliui
užlenkė smilių ir didįjį pirštus.
- Ir dar magaryčios po
žygio. Tiks?
9.
Išgirdęs klausimą, senis
Tomas liūdnai suraukė savo ir taip susiraukšlėjusią kaktą, atsargiai į šoną
padėjo savo akinius (a.p.: akiniai
skaitymui Europoje naudojami jau nuo XII-XIII a.) ir sučepsėjo savo plačiomis
lūpomis:
- Mona Arijana, - lėtai
ištarė tėviškai pamokslaujančiu balsu. – Pragyvenimui užteks. Jei Dangus mums
šiemet šypsosis, tai galgi net išpirksime užstatytą Gobos alyvuogyną. Betgi,
pabrėžiu – „galgi“.
Priešais kumpanosį senį
sėdinti mergina palingavo galvą. Tas senas tėvo patikėtinis ir dvaro
prievaizdas, nors ir kėlė šiokią tokią antipatiją, bet antri metai kaip
apsiligojusio ir nuo dvaro reikalų nusišalinusio Arijanos tėvo Paolo Sečiano
namuose tarnavo jau labai senai. Lygtais ir galima pasitikėti, bet Arijanai ir
nuojauta, ir akivaizdūs pastebėjimai, šnabždėjo, kad kažkas čia ne visai taip
jau labai gerai. Pajamos mažėja, nors, kad nuomininkai (arendatoriai) skurstų –
buvo nepanašu. Deja, bet įrodymų nėra. Nors Arijana pamažėle, kai tėvas prieš
du metus, po dviejų sodybų sudeginimo gavo širdies smūgį ir šiaip ne taip
atsikapanojęs atgulė, rodos visas ūkio vadžias ir perėmė į savo rankas, bet
įtarimas, kad senio Tomo sudžiūvę pirštai kaip rėtis, pro kuriuos pinigėlis
nubyra į jo pačio kapšą, neapleidžia. Prievaizdo anūkė staiga tapo pavydėtina
nuotaka su geru kraičiu, su motina persikraustė į miestą, o jis pats, amžinai,
kiekvienai progai pasitaikius, vis perša jai į vyrus prakutusį nuomininką
Santiną Pizaną. Kas juos saisto? Įtarimai patys savaime peršasi. Štai ir dabar:
- Mona Arijana, vyriškos
rankos dvarui reikia...
- Ir, aišku, tai Santinas,
- liūdnai šyptelėjusi atsiduso Arijana.
- Na, o kodėl gi ne? Vyras
kaip nulietas, kaip toji Florencijos statula, kaip ją ten – Apolonas? –
seniokiškai atsikrenkštė senis Tomas ir pasitaisė savo kepuraitę. Arijanai jis
priminė sulysusią žiurkę ir savo tuo panašumu, bei iš burnos sklindančio
česnako tvaiku, jau kuris laikas merginą tik erzino, neleido susikaupti. Negana
to, dar ir pasilenkė arčiau: - Moka ūkį tvarkyti. Štai – jo ir arenda
didžiausia.
- O kitų kandidatų nėra?
- Na, kodėl gi nėra? – buvo
panašu, kad senis grėsmingai sumetalėjusiame Arijanos balse nuskambėjusios
ironijos nesuvokė. - Yra, žinoma, bet jis geriausias. Ir jis pats nieko prieš.
Juk jau piršosi. Nebent planuojate viską parduoti ir į vienuolyną išeiti?
- Aš? Į vienuolyną?
Senis tarsi nesuprato
sarkazmo, žiojosi kažką sakyti, bet Arijana jam pasisakyti neleido:
- Manau atėjo laikas
inspektuoti žemes, - mergina kaulingu kumštuku, vos neišversdama rašalinės
tvirtai trinktelėjo per stalą, nors viena iš žąsies plunksnų susvyravo ir
ištėkšdama rašalo dėmę vis tik iš jos iškrito.
- Mona! Betgi... Tai gali
padaryti tik jūsų tėvas... Štai kaip.
- Ką jūs sakote, garbusis
Tomai? Advokatas Liucijus, senas mano tėvo draugas ir jam skolingas. Manau, jog
už nedidelį atlygį sutiks pagelbėti jo dukrai.
- Na, mergaite...
- Aš jums ne mergaitė,
gerbiamasis, o Arijana Sečiano! Ir nesileisiu vedžiojama už nosies!..
- Na, žinot, jei tai
kažkokie priekaištai...
- Tai kas, jeigu ir
priekaištai? O jei paaiškės, jog jūsų popieriai visai nesutampa su...
- Žinot, po tokių
pareiškimų... – išsiviepęs ir akivaizdžiai sudirgęs senis pabandė sugrabalioti
akinius. Jo rankos akivaizdžiai drebėjo, - man beliks tik palikti jus ir jūsų
tėvą!..
- Ir ką? Tada tikrai ruošk
visus popierius už du metus, o aš parašysiu laišką gerbiamajam Liucijui. Senas
geras tėvo bičiulis neatsisakys...
- O aš, šitiek metų
ištarnavęs jūsų šeimai, jau ne...
- Panašu į tai, - sudirgusi
mergina staigiai atsistojo ir savo tamsiomis didelėmis akimis iš viršaus žemyn
pasižiūrėjo į su nervingai virpančiu palūpiu senį. Jos balsas nevalingai
sudrebėjo: nors mergina ir atrodė kaip gležna būtybė, bet jos kartais ūmaus
būdo privengdavo visi šeimynykščiai ir, juolab, tarnai, ir net samdyti
darbininkai.
- Kol jūsų tėvas gyvas, to
nebus! – senis staiga sugriebė nuo galvos kepuraitę ir pašokęs trinktelėjo ją į
stalą. – Aš neleisiu, kad kažkokia tai mergiotė...
Arijana staiga kilstelėjo
rašalinę iš staigiu judesiu šliukštelėjo jos turinį tiesiai seniui į veidą:
- Dabar aš šių namų
šeimininkė! Ir neleisiu, kad kažkoks dar vakar buvęs bėdžius, kolonas, man čia
akis draskytų!
Akimirką senis stovėjo
išpūtęs akis. Jo plaukais ir veidu ant baltų marškinių ir aksominės liemenės
varvėjo juosvai melsvas rašalas. Veidas akivaizdžiai įraudo kaip burokas,
senatviškos dėmės išryškėjo ir net akimirkai atrodė, jog jį tuoj ištiks širdies
smūgis. Bet tik akimirkai. Kitą akimirką senis susitvardė, susivaldė - staiga
jis kažkaip ramiai kilstelėjo ranką, kurioje gniaužė kepurę, dar labiau
išmozodamas rašalą lėtai ja perbraukė veidą ir ištarė:
- Tu-dar-ne-šeimininkė.
Tu-dar-man už tai atsakysi, Sečianų kale,
o-ch kaip atsakysi... Velniop! – senis kilstelėjo rankraščių šūsnelį ir
mestelėjo į viršų.
Mergina vėl žiojosi kažką
atsirėžti, bet staiga sukluso: nespėjus šiugždantiems popiergaliams nusileisti,
lauke netikėtai pasigirdo šunų lojimas, daugelio kanopų kaukšėjimas, metalinis
žvangėjimas. Keletas vyriškų riksmų. Pasigirdo ir moteriškas šauksmas.
Kažkur-kadaise lyg girdėtas balsas kažką sukomandavo. Sužvengė arklys,
trinktelėjo seno namo durys, sukaukė ir suinkštė tarsi pjaunamas šuo...
Arijana puolė prie atviro
lango ir pasibaisėjusi sustingo: vakarėjančios dienos prieblandoje du kariai,
laikydami rankose apnuogintus kalavijus, kojomis spardė arklininką. Drūta
virtuvės šeimininkė bandė rėkti, bet kito vyro smūgis į paširdžius ją užčiaupė
- moterėlė pakaušiu plojusi į sieną susmuko.
Išsigandę kiemo darbininkai
metė savo padargus ir atšlijo pasieniais, kažkoks vaikis nėrė pro pagalbines
sandėliuko duris vidun...
Kiemas buvo pilnas arklių
ir ginkluotų karių...
Mergina nustėrusi įsitvėrė
į praviro lango rėmą – krumpliai net išbalo, o nagai rodos tuoj sulys į dažytą
medį.
Tuo tarpu prievaizdas,
senis Tomas, sureagavo visai kitaip – vos pripuolęs prie lango, vos viena akimi
dirstelėjęs į kiemą, puolė prie durų, tačiau šios nuo galingo spyrio staiga
atsidarė ir trenkė seniui tiesiai kakton ir nosin – Tomas apsipylęs krauju nuo
metalu kaustytų durų smūgio krito ant pasturgalio ir apsipylęs kraujais
išsižiojęs sustingo.
- Na, na, labutis, -
žvangėdamas raitelio sabatonais pro duris įėjo plačiapetis ginkluotas vyras,
kurio dulkėmis nuklotoje aprangoje vyravo mėlynos ir geltonos spalvos (a.p.: Urbino spalvos). Nors ir Florencijos
pakraštyje, bet jos amžinų priešų spalvas čia pamatyti buvo galima nebent
pasiuntinybėje.
Įsibrovėlis apsidairė,
lėtai ir oriai įkišo blizgantį vienarankį kalaviją į makštis, nusimovė odines
ilgarankoves pirštines, kurias užsikišo už diržo ir savo įdiržusiais pirštais
ėmėsi šalmo dirželio atsagstymo.
Po kelių akimirkų, per
kurias netekusi žado mergina išpūtusi akis tik spoksojo į įsibrovėlius (už
įsibrovėlio pečių pasirodė dar du ginkluoti vyrai), vyras nusisagstė barbuto
dirželį, nusmaukė grandininį gobtuvą ir pašaipiai iškreiptomis lūpomis sužiuro
į vis dar ant grindų besėdintį, krenkšintį ir rankų delnais bandantį nusivalyti
veidą senį Tomą.
(a.p.: „barbute“ tipo šalmas – pirmą kartą
minimas 1407 m. Iš esmės tai basceneto modifikacija, tik kažkiek priminė senovės
graikų korinto šalmus (galimai tuo metu prasidėjęs susižavėjimas senomis
civilizacijomis ir paveikė jo formą). Pirmieji turėjo veido „T“ arba „Y“ formą,
tai yra su skruostų apsauga. Vėliau, nors forma išlaikoma, tačiau „T“ arba „Y“
išplatėja, skruostai mažiau uždengiami, regėjimo laukas praplatėja. Iš esmės,
kalbamu momentu tai jau turėjo būti kiek senstelėjęs šalmo tipas, bet
atsižvelgiant į kario statusą, pilnai dar naudojamas. Už Italijos ribų jis
nebuvo populiarus, nors ir patikimas – gaminamas iš dviejų sluoksnių metalo –
minkštesnio ir kietesnio plieno – suteikdavo tamprumo ir t.t.)
- O, ir senas Žiurkius čia!
– vyras žengtelėjo ir nepiktai spirtelėjo šarvuotu batu Tomui į koją. –
Įsivaizduojat, jis kažkada mane už supuvusį, va tokį mažą apelsiną, - vyras
pasisuko į savo išsiviepusius vyrus ir pirštais pademonstravo apelsino dydį, -
bandė mane lazda prikulti!
Vyrai negarsiai pritariamai
sukrizeno, nors jų įžūlūs žvilgsniai labiau krypo į sustirusią Arijaną. Tarsi
akimis ją čiupinėjo, vertino. Žinoma, ji nebuvo itališkos moters idealas – kiek
per laiba, gal net per aukšta, šiek tiek per tamsaus gymio, juodaplaukė, bet,
užtat dailiai sudėta, o kažkokie tolimi rytietiški veido bruožai, net šiek tiek
išlenkta nosis ir tamsios akys, suteikė savotiško pikantiškumo – šarmo -
nenoromis traukė akį.
- Na, bet su tavimi vėliau
dar pakalbėsim, - vyras vėl spirtelėjo seniui ir pasisuko į merginą. – Na, negi
nebepažįsti savo seno bičiulio? Negi per tuos metus taip pasikeičiau?
Tarsi bandydama išsklaidyti
slogutį, tarsi sakydama, jog nepamenanti, mergina papurtė galvą:
- Sandras. Sandras di
Pekora... Buvusio kaimyno Adrijano di Pekora sūnus.
- Buvusio, ne be šito
žiurkiaus ir tavo savanaudžio tėtušio pastangų.
Na, bet kas buvo, tai pražuvo. Šaunu, kad prisimeni, - vyras išsišiepė.
– O aš pas tave su geromis žiniomis.
- Ir ginklais rankose?
- Nėra laiko prakilnybėms.
Aš tau gerą žinią atnešiau. Nenori sužinoti?
Vyras atrodė lyg būtų
nusiteikęs žaismingai, tačiau jame puikiausiai jautėsi užslėptas agresyvumas:
rodos tetrūksta tik kibirkšties - tad iš suglumimo nespėjusi atsipeikėti
Arijana pasistengė atidžiau parinkti žodžius:
- Aš jau bijau ją išgirsti.
Gal geriau palikite mano namus, - galvoje virė karštligiškos mintys, bet visos
jos buvo chaotiškos ir atrodė, kad padėtis visiškai be išeities.
- Na va, tik atvykom, o jau
veji lauk? O-j kaip nesvetinga! Svetingumas ne Sečianų bruožas, ar ne? Gerai
jau, netampysiu už uodegos: oficialiai pranešu – šiandien tu išteki.
- Ką??? – merginos veidas
net ištįso.
- Ką girdėjai. Vyrai jau
tuoj atvilks kunigą. O čia tau, taip sakant, - Sandras atsisegė priediržio
krepšį ir ištraukė nedidelė medinę dėžutę: - Sužadėtuvių dovana, - ištiesė
dramblio kaulu inkrustuotą dėžutę, bet merginai jos nepaėmus (ji instinktyviai
susidėjo rankas už nugaros), padėjo ją ant stalo kampo arčiau merginos.
Mergina papurtė galvą.
- Kas jaunikis, manau,
aiškinti nėra prasmės. Kaip ir klausti beveik nabašniko tėtušio sutikimo. Ar
ne, vyrai?
Atlydėjusiems ir
išsišiepusiems kariams linksint, tarpduryje pasirodė taip pat jau nusiėmęs
šalmą senas ūsuočius. Braukdamas ranka sudrėkusius ūsus ir kitoje laikydamas
nemažos apimties ąsotį kimiai ištarė:
- Viskas. Visi suvaryti į
kluoną. Ten tik senis kažkoks bedalis kitame kambaryje.
- Puiku. Išstatyk sargybą.
Visus kas atvyksta įleisti ir nieko neišleisti, - patenkintas linktelėjo
seržantas Sandras.
- Ką, aš savo darbo
nežinau? Viskas jau padaryta.
- Na ir puiku. Vyrai,
šiandien mano ir šios monos sužadėtuvės ir, kartu - vestuvės! Tik pirma, kol
kunigas neatvyko, pašnekėsiu dar ir su šiuo žiurkium... – šis, kadaise
nuskurdusio kaimyno sūnus, puikiai pažinojo šiuos namus ir puikiai juose
orientavosi.
- Mesere! Sandrai di
Pekora! Jūs per daug sau leidžiate! – beviltiškai šūktelėjo mergina.
Arijanos akys piktai svaidė
žaibus, o suspausti kumštukai net drebėjo. Taip, ji giminių jau senai
nebeturėjo. Užtarimo ir pagalbos negalėjo tikėtis. Kaimiečiai ir nuomininkai
tikrai nesikiš. Jiems tai koks skirtumas, kas valdys Sečianų dvarą? Juolab, jog
Sandras kilęs iš gretimų žemių, kurių didelė dalis kadaise perėjo Sečianams,
tačiau nei laimės, nei turtų nepridėjo. Prakeikta di Pekorų ta žemė. Ir
prakeikimas perėjo kartu su jomis...
Mergina jau suvokė savo
beviltišką padėtį, net regimai drebėjo, bet dar kol kas nesuprato kaip jai dera
elgtis. Nors apmąstymams laiko jai niekas ir nedavė. Kaip neklausė ir jos
sutikimo.
- Aš? Ką aš sau leidžiu?
Čia tavo tėvas, įkalbėtas šio žiurkiaus per daug sau leido, kai paveržė iš mano
tėvo dvarą. Ir iš manęs, tuo pačiu. Teko parsiduoti kondotjerams. Na, bet,
teisybė greit bus atstatyta, ar ne? Žiurkiau, kaip? Ar taip? - Sandras vėl
spirtelėjo seniui, kurio perbalimą slėpė rašalas ir iš nosies pasruvęs kraujas.
- Matau ir tau, mieloji, jis jau įžnybė, ta rašalinė žiurkė. Ar čia jis taip
labai pats mėgsta rašale maudytis? Na, nieko, brangioji, aš su juo tuoj
pasišnekėsiu...
- ...
- ...ir būk gera,
nesipriešink. Aš šiandien geras. Vyrai, palydėkite moną į jos kambarį. Ir
tarnaitę jai kokią atveskite, vestuvėms pasiruošti reikia.
- Kam jai tos tarnaitės?
Tarnaičių ir mums reikia, cha-cha! – atsiliepė vienas iš ginkluotų vyrukų.
- Ne dabar, Reinaldo, ne
dabar, pakentėk iki vakaro puotos.
- Kam jums, mažiai, tos
mergos, kai vyno rūsys čia visai neblogas? – sumurmėjo ūsočius ir dar kartą
gurkštelėjęs, nors jo tylių komentarų niekas ir neklausė, pridūrė: - Geras
vynas.
- Sandrai, apsigalvok, dėl
Dievo meilės! Vardan šventos Mergelės ir... – suriko mergina, bet seržantas
Sandras, niūriai suraukęs antakius, jai baigti neleido:
- O pameni, kai mūsų tėvai
dar draugavo, aš tau sakiau, kad kai užaugsiu, tave vesiu? Na, štai, užaugau.
Vyrai, kaip? A jau galiu vesti?
Pasigirdo pritarimo
pakrizenimai, vienas iš karių žengtelėjo link merginos, bet jį alkūne sustabdė
senasis ūsuočius.
- Gražioji mergele,
leiskite jus palydėsiu, - senis mandagiai linktelėjo, nors jo akyse žybsėjo
tikri kipšai. – Gražiuoju palydėsiu. Jėga vis tiek ne jūsų pusėje, pripažinkit.
Neverta priešintis, o tai tie stuobriai dar mėlynę kokią paliks. Ir kaip bus
tada su pirmąja naktim? Sandro, tu mėgsi moteris su mėlynėmis?
- Cha, cha, nejuokink,
senas šelmi, - šyptelėjo visos tos įsiveržėlių šutvės vadas. – Arijana, meile
mano, iš tikrųjų neverta priešintis, nieko nepakeisi. O ir gyvensi kurį laiką
kaip gyvenai, tik jau kaip ištekėjusi moteris. Ir be šito šikniaus, - Sandras
kryptelėjo galvą link bandančio tarsi vogčiomis už stalo pasislėpti senio.
- Žinok, aš turiu ryšių
Medičių dvare, Sandro! O tu tarnauji Urbinui ir popiežiui! Jie nepripažins
tokios santuokos! – treptelėjo kojele mergina.
- Tai jau mano rūpestis, ne
tavo, - šyptelėjo seržantas. – Būk maloni, eik, vyrai tuoj su kunigu grįš, o
dar su šiuo žiurkiu reikia pakalbėti, stalą nukloti. Eik, eik, - bandydamas
savyje tvardyti nekantrumą ir jau pradėjęs pavargti nuo viso šio pakilios nuotaikos
impulso sukelto farso, šyptelėjo Sandras – jo balse jau jautėsi susierzinimo
gaida. – Neduok Dieve, vyrai, nors plaukelis nuo monos nukris!
- Tikrus vyrus papai
domina, o ne plaukeliai. Juokauju, nepergyvenk, niekas ten pas ją
nenukris, - senasis ūsuotasis seržantas
ištiesė ranką link merginos, tarsi norėtų ja paimti už rankos, bet mergina
suktelėdama atšlijo:
- Neliesk manęs! Tebūnie,
aš einu į savo kambarį. Ir suraskit mano kambarinę Anelę! – mergina ranka
truputį kilstelėjo suknelę, kad ši netrukdytų žengti: - Tai praleisit mane, ar
ne?! – tryptelėjo kojele.
Sandro lengvai linktelėjo
ir kariai atsitraukė nuo durų.
- Roberto, būk malonus,
palydėk, ir prie durų ką nors pastatyk, jei jos neužsirakina.
- Aha, - linktelėjo
ūsuočius ir sunkiais žingsniais nukėblino paskui jau pro karius praskriejančią
merginą. – Reinaldai, su manim...
- Ei, o dovaną?!..
Pamiršo... Na, teks prie altoriaus vėl įteikti, - palingavęs galvą Sandras nuo
stalo sugriebė dramblio kaulo dėžutę, vėl ją įsimetė į diržo krepšį. – Alberto,
uždaryk duris iš kitos pusės ir nieko neįleisk. Na, rašaline žiurke, o dabar mudu pakalbėsim...
Trinktelėjo užsidarančios
kambario durys. Sandro viena ranka už atkaltės suėmė kėdę, ant kurios dar visai
nesenai sėdėjo Arijana, ir rodos visai nesunkiai ją kilstelėjo, pasisuko ir
prižnybdamas senio rūbus, trinktelėdamas šiam kėdės skersiniu per kaktą,
tvirtai pastatė taip, kad sudžiūvęs, rašaluotas, kraujuotas ir jau vos
nepaklaikęs bejėgis senis atsidūrė tarp jos kojų.
Seržantas išsitraukė
dviašmenį šveicarišką durklą ir jį sukiodamas rankoje atsisėdo ant kėdės, vieną
koją uždėjo ant nelaimėlio krūtinės taip, kad sabatono priekis remtųsi į senio
smakrą ir šis negalėtų kraipyti galvos.
- Na, pakalbėsim? O kad
kalba iš karto tekėtų reikiamas vaga, nes aš neturiu laiko tuštiems
pliurpalams, mes tave paskatinsim, - Sandro dirbtinai atsidusdamas susilenkė ir
durklo priešsmaigaliu brūkštelėjo per senio nosį nupjaudamas jos maža galiuką.
Senis pabandė rėkti, bet seržantas kryptelėjo koją ir lengvai spustelėjo senio
adomo obuolį, tad vietoj riksmo šis tik sugargaliavo. – Ir su kiekvienu
atsakymu, kuris man nepatiks, senasis išgama, tavo nosis tik trumpės. Po to
ausys, po to lūpos... po to... na, sugalvosim. Ar aiškiai išsireiškiau? Ar
pakartoti? – Sandro atleisdamas senio kaklą grasinančiai linktelėjo tarsi vėl
kėsintųsi į senio nosį.
- Neeee... – išrėkė senis.
– Nereikia kartoti. Nereikia... Viską kaip per išpažintį...
- Va, va, išpažintis,
nuodėmingasis seni. Tik klausimų, kiek bobučių išbarškinai nuo paskutinės
išpažinties nebus... Tik „šeimyniniai“
klausimėliai. Pirmas: gyvent nori?
(a.p.: šveicariškas durklas – kilęs nuo
vok. basleris, angl. baselard, pranc. bazelaire. Pakankamai Europoje populiarus
durklo. Žinomo nuo XIII a. Dydžiai vyravo nuo 30 cm iki 70 cm ir atskirais
atvejais net iki 1 m. Dažniausiai geležtė buvo suploto rombo formos (jei
žiūrėti skersinį pjūvį), o didesnių egzemplioriai turėjo charakteringą apverstos
„H“ formos rankeną („H“ ragai galėjo būti kiek pakelti ar nuleisti ir pan.).
XV-XVI a. sankirtoje išsiskiria į du variantus – trumpąjį (Schweizerdolch)
ir ilgąjį nuo 40 iki 70 cm. (Schweizerdegen
– beveik puskardis) durklo tipus. Trumpasis variantas ilgam tapo klasikiniu ir
pasitaiko dar ir šiandien. Pati geležtė išlaiko buvusią formą, tačiau „H“ tipo
rankenos viršus ir apačia išsigaubia kaip pusmėnuliai)
10.
Štai ir viskas...
Tirtėdamas iš baimės,
kunigas tėvas Ambrozijus visus juokindamas savo pamėlusia ir užplaukusia kaire
akimi ir sveikos akies trūkčiojančiu mirkčiojimu, juos palaimino. Paskutinįjį
merginos žodį, kuris turėjo būti „NE“, savo šiurkščiu delnu užspaudė „jaunikis“
ir ištarė:
- Ji sutinka, tėve. Nagi,
laiminkit...
Farsas – ne sakramentas.
Bet niekam tai jau nebeįdomu. Į klausimą ar kas nors gali pasakyti ką nors, kas
neleistų įvykti sutuoktuvėms – atsiliepė kapų tyla ir nuaidėjo tradicinis
„...tada tenutyla amžiams“.
Į ceremoniją suvaryti
šeimynykščiai ir tarnai stovėjo lyg vandens į burnas prisisiurbę ir nudelbę
akis, o juos apsupę ginkluoti kariai patyliukais vaipėsi. Štai ir viskas...
O po to - vaišių stalas. Ir
su jau pakaušusio „jaunikio“ žodžiais „mano dvarui bastardai netgi labai
reikalingi“, Sandras padalijo mergas tarp karių ir kaip pajacas pamėgdžiodamas
kunigą, lydimas triukšmingų ovaciją, visus „palaimino“ vienai dienai, vienai
nakčiai. Laimei, nors vedusių nelietė, neperlenkė lazdos. Kas gi norėtų iš
pasalų gauti durklo smūgį, kirvio pentį į pakaušį ar suvalgyti kokį beladonos
syvais pagardintą pyragaitį?.. O gal ir visai ne dėl to. Kažin ar jis bijojo ir
pačio velnio?
...o ją išvedė į jos miegamąjį... Ruoštis sutuoktuvių
guoliui..
Kas dar šios dienos ryte
apie tokią dienos pabaigą galėjo pagalvoti?
Likusi viena, uždaryta
kambaryje, Arijana sugriebė perlų vėrinį, kurį vis tik prieš pat ceremoniją jai
uždėjo „jaunikis“. Pirmas impulsas buvo jį nutraukti, bet staiga pagalvojo, jog
geriau jį nutrauks ir karoliukus tėkš tiesiai į veidą pačiam Sandrui, kai jis
prisiliuobęs atsivilks... O, kad atsivilks – nebuvo jokių abejonių. Mergina
sveiko proto ir tuščių iliuzijų nepuoselėjo.
Vargšas tėvas... Nors jam
tas pats. Ir taip jau nieko nebepažįsta... Pasak nuotrupų, kadaise vedinas
godumo „prisidirbo“, o dabar dukrelei tą košę srėbt...
Antras aukštas – mergina
priėjo prie atviro lango. Pabėgti galima – šio namo sparną buvo apraizgiusi
sena vešli gebenė. Liauną vikrią merginą išlaikytų.
Bėgti? O bet kur?
Akimirkai kilo mintis
išgerti nuodų. Merginą net nupurtė – numirėlis ir visiškai jokios vilties
nebeturėtų, o uzurpatorių Sandrą, su jo gyvenimu būdu – bet kada gali pritvoti.
Našlei galgi net geriau? Tapusi našle, būtų visiškai pilnateisė dvaro
valdytoja, skirtingai nuo netekėjusios merginos...
Per atvirus langus Arijanos
ausis pasiekė linksmybių triukšmas – kažkas jau staugė kažkokią užstalės dainą,
ausis pasiekė net juokas ir kažkurių merginų kikenimai... Įsibrovėliai
nepagailėjo vyno rūsio ir dabar su jais liuobė net paskutinis priekvaišis
kiaulidės darbininkas.
Namiškiams ir įnamiams
šokas praėjo. Na, ištekėjo šeimininkė ir ištekėjo. Pražuvo tik vienas šuo.
Niekas nieko be reikalo nemušė, o išgerti duoda... Na ir naujasis šeimininkas
galbūt netgi ant kojų pastatys sklandžiai nuosmukin dardantį dvarą, įkrės proto
savivaliautojams nuomininkams. Ir darbo, ir duonos bus. Štai, nepakenčiamasis
savivaliautojas žiurkius prievaizdas su apipjaustyta nosimi, išpažindamas savo
nuodėmes, naujajam šeimininkui prirodęs savo prisivogtų pinigų slėptuvę, jau
sėdi tamsiojoje. Džakomas - vienas iš nesenai nuplaktų darbininkų net
įkalbinėjo karius tą bėdžių pasodinti ant kuolo, tačiau Sandras turėjo savų
planų ir, kol kas, atsikratyti rašaline žiurke neketino.
Taigi... belieka atsiduoti
Dievo malonei?.. O kita vertus, koks gi būtų skirtumas, jei tėvas būtų sveikas
ir ją per prievartą ištekintų? Už visai nepažįstamo? Šis bent jau buvęs
kaimynas, buvęs šiokių tokių vaikiškų žaidimų draugas, savotiškai kariškai
tiesmukiškas. Ir nekvailas. O ir išvyks gi, kaip ir pats minėjo... O gal net ir
negrįš...
Mintys skriejo kaip
paklaikusios: bangavo neįtikėtinai - pasiekdavo įniršio piką, prislopdavo
nukrisdamos iki savęs apgailėjimo ir kažkokiu būdu pagavusios kažkokios vilties
kibirkštėlę vėl pakildavo...
Minčių viesulas,
uraganas...
Už durų pasigirdo
žingsniai. Kol kažkas krapštėsi prie spynos, Arijana nežinodama kur dėtis
pašoko ir nugara atsistojo prie lango, nutaisę bejausmę ir šaltą miną.
Durys lėtai atsidarė, bet
aplenkdamas lankytoją į kambarį pirmiausiai įsiveržė „orgijos“ triukšmas,
kleketavimas, šūkčiojimai ir „bliovimai“ – alia užstalės dainos.
- Eik, eik, greičiau! Ar
tave batu paragint? – pasigirdo Sandro balsas ir į kambarį susikūprinusi
įkiūtino virtuvės mergšė.
- Atleiskit, mylista, -
sumurmėjo įkaitusi iki raudonumo tarnaitė. – Kur padėti?
Arijana nesiteikė prabilti:
ji tik atsainiai mostelėjo ranka ir tarnaitė greit tarsi nusliuogė prie
stalelio, ant kurio tarkštelėjo vaisiais ir lengvais užkandžiais nukrautą
padėklą.
- Ir nešdinkis kuo greičiau
iš čia, - tarpduryje pasirodė pats Sandras. Jos vyras? Sąmonė dar to suvokti
negalėjo.
- Smakro į šonkaulius
nenusitarkuok! – pasigirdo palinkėjimas ir pro duris pasigirdo kelių balsų
užtraukta dainiuška: - „Šykštus vyras, tai ir kūda tavo boba, kūda tavo
boba...“
- O snukin?! – Sandras
pasisukęs kažkam pagrasė kumščiu ir kaip atsakymas nugriaudėjo darnus juokas,
bet komentarai nebeataidėjo: kaip tik tuo momentu tarnaitė susilenkusi
šmėstelėjo vos ne pro seržanto pažastį ir nudardėjo kažkur į apačią, kur ją
pasitiko kažkoks baubiantis balsas ir užstalės juokas, tik šį kartą jau ne
jaunųjų adresu.
Sandras tarsi ko
atsikratydamas nusipurtė.
- Prfu... – papurtė galvą
ir nuo vyno apkvaitusios akys tarsi atsikratė girto blizgesio.
Uždarė duris, užstūmė
velkę.
– Na ką, žmona mano?
Užkąsk, ar ką? Ar pirma prie reikalo? – šyptelėjo Sandras ir ėmėsi sagstyti
ginklų diržo, kuris greit kartu su kalaviju, krepšiu ir durklu nukrito ant
kėdės.
Arijana atšlijo ir tik
papurtė galvą.
- Ėchėchė... – Sandras
priėjo prie staliuko, semtelėjo saują razinų ir atsisėdo ant lovos. Paplekšnojo
šalia savęs. – Prisėsk. Galim pirma ir pakalbėti, jei nori. O gal vyno?
Arijana lėtai palingavo
galva.
- Reiškiasi vyno, - Sandras
susilenkė ir čiuptelėjęs staliuką už krašto, jį patraukė arčiau savęs.
Kilstelėjo ąsotį, kliukstelėjo į taurę ir ištiesė ją Arijanai. - Žinai,
nemėgstu imti moterų per jėgą. Jos tada visiškai neatsiskleidžia. Ne genys, kad
tuščiai į medį barškinčiau. Gerk. Gerk sakau.
Jo balse pasigirdo kažkokių
metalinių gaidų priegarsis ir Arijana nevalingai pakluso – ištiesusi ranką
paėmė taurę.
- O tu jau bernų turėjai,
a? Nors nesvarbu. Jei nenori, nesakyk, o tai dar reikės pusę apylinkės išpjaut.
Na nepatikėsiu, jog tokia perbrendusi gražuolė nė kartelio... Cha-cha... –
panašu, kad Sandras buvo patenkintas savo kareiviškai neįmantriu sąmoju, o
sutrikusi Arijana ir toliau sukiojo taurę rankose. – Na, prisėsk, prisėsk,
neįkasiu. O gal ir įkasiu, jei gerai pasistengsi, - paplekšnojo delnu per lovą.
– Ar tu nori tamsoje? Kukliniesi? Žvakę užpūsti? Bet prieš tai batus padėk
nusimauti.
- Ne, - Arijana papurtė
galvą ir nevalingai užsivertė taurę.
- Ne? Kodėl?
- Smirdi prakaitu, vynu ir
arkliu.
- Ojojojojoi, - nusijuokė
Sandras. - Na, tada gali mane nurengti ir nuprausti, linktelėjo link didelio
vandens ąsočio ir milžiniško vandens sklidino dubens, kurie stovėjo kitame,
tualetinėms reikmėms skirtame kambario gale.
- Dar, - Arijana ištiesė
tuščią taurę.
- O! Kitas reikalas, -
Sandras kilstelėjo ąsotį ir šliukštelėjo į ištiestą taurę ir truputėlį įvarvino
į savąją. – O man ir tiek užteks. Ryt blaivios galvos reikės.
Kambaryje įsivyravo tyla.
Nežinia ką kiekvienas sau galvodamas, ištuštino savo taures.
- Na, tai nuimsi batus?
- Ne.
- Žinai, tada pažaiskim
vieną žaidimą. Aš nusiimu ką nors savo, o tu nusiimi ką nors savo... A?
Arijana iš nuostabos net
sutriko. Ji įsivaizdavo, kad Sandras, kaip laukinis eržilas vos peržengęs
slenkstį ją mes į lovą ir užvaldys, o štai – prašom - žaidimai kažkokie...
- Tyla reiškia pritarimą,
bent jau tuose kraštuose kur augau. A, na taip, tuose pačiuose kaip tu, -
Sandras pasilenkęs pradėjo atsagstinėti sabatonų dirželius. Gana greitai liko
basas. Pakraipė savo kreivokus įdiržusius kojų pirštus. – Na taip, kvapelis net
man ne koks... Gal reiks įsakyti išplauti, – nusviedė batus link durų ir
pakilęs nuėjo link tualetinio kampo. – Na, ant rankų tai nors papilsi?
- Pasipilk pats sau, -
sumurmėjo mergina, bet kažkodėl vis tiek pasidavusi impulsui nuėjo prie Sandro
ir kilstelėjusi sunkų didelį ąsotį papylė ant Sandro rieškučių.
Kol vyras turškėsi ir
šlapiomis rankomis prilygino savo trumpus styrančius saulės nugairintus
plaukus, mergina nežinojo ką ir galvoti. Šis „vyrelis“ jai jau kažkodėl
nebeatrodė toks baisus, nors viduje vis dar šokinėjo kažkoks kipšas, kuris
vertė ją priešintis, nesusitaikyti su esama padėtimi, nors protu ir suvokė, jog
visa tai jau senokai beviltiškas reikalas.
- Na, tai nors simarą
nusiimk, ar man tai padaryti?
(a.p.: simara it. „cimmarre“ šiuo atveju
viršutinis ilgas į apačią platėjantis rūbas. Moteriškas susidėjo iš trijų
dalių. Šonuose simara nebūdavo susiuvama, o priekyje dažnai sujuosta dirželiu,
apačia fliusuota. Tokiu būdu buvo galima iš kelių rūbų kombinuoti savo. Be
abejo simarų buvo ir nesagstomų, su didesne ar mažesne iškirpte. Labai daug
priklausė nuo regiono – šiuo atveju, tai vienas iš daugelio Florencijos variantų.
Tų laikų Italijoje madai įtakos turėjo šiaurėje prancūzai, Neapolio valdos
(pietūs) daugiau ar mažiau išlaikė tradicinį savitumą, Veneciją juto rytietišką
įtaką. Tačiau skirtingai nuo likusios Europos nebuvo jokių tuo metu įsibujojusių
gotiškų ar burgundiškos madų kraštutinumų – visada išliko saikingumas. Jau
senai buvo nustota gėdytis kūno, tad apranga buvo skirta pabrėžti grožį,
kilnumą, galbūt paslėpti trūkumus, o ne jį užgožti (moters idealas labai
panašus į paplitusį šių dienų – skaitant aprašymai beveik nesiskiria). Taip pat
nebuvo visiškai baltos kaip popierius ir net pamelsvėjusios kūno odos spalvos
kulto. Netgi atvirkščiai – lengvas raudonis – sveikatos ženklas. Kita vertus –
reikia pasakyti, kad rūbai buvo uždari – apnuoginamos tik įprastos kūno dalys
(rankų riešai, kaklas, veidas, net plaukai – net vedusiom nebuvo privalomas
galvos apdangalas, kurį sėkmingai atstojo koks nors tinklelis. Tiesa, apranga
labai priklausė nuo luomo. Tarkim kilmingosios tarnaitė šalia savo ponios
būtinai turėjo dengti galvą. Taip pat ir vyriška apranga – nuo likusios Europos
skyrėsi tuo, kad militaristinis stilius, kaip pavyzdžiui dupletai, gambizonai
(visi jie kilę iš pošarvių ar net kartais atstodavo šarvus) ir t.t. buvo itin minimalus).
- Ne, - Arijana žengė
atatupsta ir rankomis tarsi apglėbė save.
- O tu varge vargeli, -
Sandras ištiesė ranką. – Atleisk, bet aš neturiu laiko žaisti aukštuomenės
žaidimėlius ir vaidinti elegantišką povą. Kalės prijaukinimo procesą praleisim.
Tad, eikš čia.
- Aš ne kalė!
- O šventas Rozarijau! Ir
šventoji Mergele! Tai hiperbolė. Ar žinai kas yra hiperbolė? Žinai. Tai va,
grįš žvalgai ir reikės traukti į kelią, o reikia užtvirtinti mūsų santuoką.
Eikš čia, o tai kantrybė ne begalinė.
Sandras sugriebė merginą už
rankos taip, kad ši neišsprūstų (matyt mėlynės liko) ir truktelėjo link savęs,
stipriai apkabino, prispaudė ir pradėjo savo lūpomis gaudyti josios lūpas,
tačiau mergina spurdėjo nepasiduodama – juto, kad vyras ne visa jėga ją
apglėbęs (matyt šis tikrai nenorėjo nieko jai sulaužyti).
- Skauda! – bandydama
išvengti jo bučinių, mergina pakreipė galvą ir vyras „įsisiurbė“ į jos ausį...
kaklą...
- Tada nespurdėk... tu
mano. O, kad žinotum, kaip ilgai aš apie tai svajojau... nuo vaikystės...
- Ne-e-e-e! Paleisk! –
merginai staiga pavyko išlaisvinti ranką ir ji ja įsirėmė į vyro petį. –
Paleisk!
Sandras ją tiesiog
kilstelėjo ir pusiau nusviesdamas, pusiau paguldydamas parstūmė merginą ant
lovos.
- Na, paleidau. Kas toliau?
– Sandras išsinėrė iš švarko, kuris buvo atsagstytas dar pokylių salėje.
Pradėjo grabalioti hosų virvutes.
(a.p.: hosai arba šosai, panašiai kaip
kelnės, o jei tiksliau - pėdkelnės. Virvutėmis prie juosmens susirišdavo prie
dirželio (įbuvo įvairių pririšimo „konstrukcijų“). Tarpukojis prisidengdavo
ilgaskverniu rūbu arba, jei rūbas (švarkas) trumpas – trikampės formos įdėklu –
angliškai „codpiece“. Lygiai
taip pat buvo ir šarviniai – grandininiai – žiediniai šarviniai hosai. XVI a.
iš bendro „hosų“ pavadinimo atsirado viršutiniai ir apatiniai hosai, tai yra,
viršutiniai evoliucionavo iki šortų , o apatiniai iki ilgų kojinių arba
pėdkelnių).
- Neliesk manęs! – mergina
pabandė kojomis stumtelti Sandrą, bet šis nusijuokdamas jos kojų išvengė,
pasisuko ir užgavęs staliuką nuo jo nusviedė ąsotį, kuris triukšmingai krito
ant aslos ir tarsi to telaukęs garsiai sudužo, vynas išplaukė ilga balute.
- Tfu, bestija. Žinai, baik
jau tuos juokus, po velnių!
Sandras žengtelėjo dar
arčiau lovos, pabandė už kojos pagauti Arijaną, kuri paknopstom pabandė atsitraukti
link sieninės atkaltės. Jau ne juokais pradėjęs tūžti vyras tuščiai ore
mostelėjo ranka ir kažkaip nevikriai pasisuko, perstatė basą koją tiesiai į
vyno balą...
...koja slystelėjo...
Sandras bandydamas išsaugoti pusiausvyrą sumosikavo rankomis, žengtelėjo atgal,
bet antra koja šleptelėjo į vyno balą ir asla tarsi išsprūdo iš po kojų...
Bumbtelėjimas.... Sąmonė
kažkaip staiga aptemo. Tarsi kas būtų uždėjęs juodą maišą ir atjungęs visą
galvą...
Arijana prisidengusi
rankomis veidą aiktelėjo. Po poros akimirkų šoktelėjo nuo lovos ir pritipeno
prie išgriuvusio Sandro. Šio galva gulėjo vis dar plintančioje kraujo balutėje
– vyras krisdamas stuktelėjo galva – į kėdę ir dar smilkiniu į molinę ąsočio
šukę...
Arijana atsargiai ištiesė
ranką, pabandė trim pirštais prie kaklo paieškoti pulso, bet jai nepavyko – tik
ranka nusidažė šiltame kraujyje. Instinktyviai pabandė kita ranka jį nubraukti,
bet dabar abi jos rankos jau buvo
kruvinos.
Mergina instinktyviai puolė
prie durų, vos sugraibiusi slidžiomis rankomis atšovė velkę, išlėkė į koridorių
ir kai kur nutapšnodama kruvinom rankom sienas ir turėklus, nubėgo laiptais
žemyn link jau rimstančios pokylio salės.
Ne, absoliučiai girtų buvo
mažiau, nei galėjo pasirodyti sėdint antrame aukšte ir klausantis triukšmo. Ir,
kaip nekeista, vienas iš jų – kunigas, kuris sukniubęs ant stalo, palaimingai
šypsodamasis baubė milžino vertu knarkimu O štai tų, kuriems painiojosi
liežuviai – didesnė daugumą. Tų kurie buvo likę, o ne su mergomis išsislapstę.
Ir kaip nekeista, vietiniai dvaro namiškiai buvo gerokai girtesni arba visiškai
nusitašę, lyginant su Sandro kariais. Nežinia ar jiems buvo įsakyta
nepadauginti, ar ši rinktinė vyrų laikėsi tų pačių nuostatų, kaip ir Sandras,
bet net ir ūsuotas seržantas pakankamai gerai laikėsi ant abiejų kojų, nors dar
įsiveržus pats pirmasis pradėjo maukti gana silpnoką vyną. Jo tik nosis tapo
ryškiai tamsiai violetinė, o šiaip, kai Arijana įbėgo į menę ir pakėlė kruvinas
rankas, jis kažką kramtydamas visai raiškiai porino vienam iš savo karių, kuris
atsirėmęs nugara į sieną įnirtingai jam pritardamas linkčiojo.
Kol mergina neriktelėjo,
pradžioje į ją niekas nekreipė jokio dėmesio.
- Ten! Gelbėkite!
Ir kaip nekeista,
pirmiausiai sureagavo viena iš šeimynykščių mergų:
- Mylista, tu jį užmušei?!–
mergina pašoko nuo vieno iš kareivio kelių ir riktelėjusi - „Oj! Kraujas!“ -
prisidengė burną.
Tada staiga nuščiuvo ir
visa menė. Nemažiau kaip penkiolika porų akių sužiuro į Arijaną, kuri kruvinos
rankos pirštu parodė į laiptus:
- Pagalbos...
- Mille cazzi nel tuo culo! – šoktelėjo nuo suolo dar ne taip senai
priešais kunigaikštį klūpėjęs dezertyravimu kaltintas karys, už kurį laidavo
seržantas Sandras. – Jei tu jį nudėjai... – karys sugriebė nuo stalo ir
užsimojęs sviedė peilį į Arijanos pusę – mergina net nespėjo sureaguoti, kaip
garsiai stuktelėjęs gana masyvus peilis suvibravo vos per du delnus nuo
merginos galvos medinėmis raižytomis panelėmis muštoje sienoje.
- Cic!!! – užrėkė senas
ūsuočius seržantas. – Kas nutiko??! – ir net nelaukdamas atsakymo įsakė: -
Reinaldai, Džiuzi! Į viršų! Albertai! Kur Albertas?.. Palydėk moną į... ėėė...
va, į sandėliuką prie virtuvės – ten jis užrakinamas. Uždarai, ir kol viskas
nepaaiškės, saugai. Kad man nė vienas plaukas be įsakymo nenukristų, - pagrasė
senasis seržantas ir jau matydamas, kad Albertas, palygint visai tvirtai
stovėdamas ant kojų prisistatė prie jų vado jaunosios, sunkiais žingsniais
skubiai nukinkavo į viršų paskui jau nurūkusius ir nerišliai viršuje
triukšmaujančius karius.
11.
Žmogiškajai užslėptai
pagiežai, kaip savo pamoksluose sakydavo mano bičiulis patre Michaelis, ribų
nėra. Saugokis moters, kuri tulžį ant savo vyro lieja, saugokis vyro, kuris
pernelyg aršiai peikia savo žmoną ir pasisaugok tarnų, kurie pernelyg uoliai bando
įsiteikti savo šeimininkui. Taip ir tą kartą...
Jau dabar niekada
nesužinosime kokia košeliena virė tos tūlos virtuvės šeimininkės Marenos, kurią
di Pekoros kariai sumušė tik tik įsiveržę į Sečianų dvarą, galvoje. Gal jos
smegenėlės atsisakė jai tarnauti? Gal nelabasis apsėdo ar demonas koks
įsikūnijo? O gal kada savyje sulaikė nuoskaudą ir spjaudydama į valgį, laukė
progos įgelti kaip tas dykumų
skorpionas? O gal todėl, kad tos matronos kratėsi visi seržanto vyrai? Pavyde
sudegė... Kalbėjo, jog tai buvo labai drūta, net liulanti moterėlė apdegusiu
veidu ir su pūpsančia akimi dėl blogai užgijusio smilkinio rando. Aš jos taip
niekad ir nepamačiau – ji po visų tų įvykių dingo kaip į vandenį. Lygtais
kažkas minėjo, kad labai panašią moterėlę matė viename iš Pizos turgų.
Ir vis tik, gal tai tebuvo
tiesiog moteriškas pavydas... Kaip ir melagystės, kurias gali pagimdyti
apsėstos moteriškės protelis.
Kita vertus, negaliu ant
jos nei pykti, nei ją keikti – juk, galų gale, dėl jos pagiežos susipažinau su
Arijana Sečiano. Bet jei ten, Danguje, mūsų likimai nebuvo kažkokia mūsų
protams nesuvokiama improvizacija, o Likimo knygoje iš tiesų buvo jau
seniausiai įrašyta mūsų lemtis – su Arijana vis tiek būčiau vienaip ar kitaip
susipažinęs, tik galimai kitomis aplinkybėmis. Gal geresnėmis, o gal
siaubingesnėmis. Na, kas dabar pasakys?
Arijanai virpant nuo
nervinio drebulio ir „kraustantis iš proto“ nuo visos tos dienos įvykių,
kamaros užraktas lėtai trakštelėjo, pasisuko ir durys prasivėrė:
- Mylista, mylista, čia aš,
Marena, neišsigąskit...
Kamaraitę apšvietė
mirguliuojanti silpnai degančio žibinto šviesa. Bet ir nuo šios šviesos, jau
prie visiškos tamsos apsipratusios Arijanos akys tankiai sumirkčiojo.
- Ten sargyba, Marena,
sučiups tave, nepasigailės, - ištarė mergina pakildama nuo žemos statinaitės,
ant kurios sėdėjo. Net pati buvo nepajutusi kaip nepatogiai, pusiau tupint buvo
sustirusios – nutirpusios kojos, kurias dabar nudilgė tuo nemaloniu pradėjusio
cirkuliuoti kraujo skausmu.
- Niekai, jie miega... –
sububnijo Marena. – Paskubėkit šeimininke...
- Kur paskubėti? Kodėl
paskubėti?
- Kaip tai kur? Jūsų
garbusis vyras mirė. Jie dabar ten, - drūtoji moteriškė, kuri vos tilpo įeiti
pro duris, sujudindama ir vos neužgesindama lempą numetė kažkokius ryšulius ir
mostelėjo link šeimininkų namo pusės, - tariasi kaip jus žudyti. Kai kas siūlo
odą nudirti... Ir dar baisiau...
- Ką?!! Aš jo nežudžiau! –
iš nuostabos sukliko mergina.
- O kam dabar tai rūpi,
mona? Paskubėkit, sakau jums. Jūsų Džioją (a.p.:
it. „gioia“ – džiaugsmas)
jau pabalnojau, pririšta prie riešutmedžio, prie kelio, kad nekristų į akis...
Štai čia dar šį tą paskubomis į kelionę suruošiau.
- Ne, Marena... Su Viešpats
pagalba, teisybė...
- Kam rūpi ta teisybė,
mergele mano? – įrėmusi ranką į savo beformių apimčių klubus palingavo galvą
tarnaitė. – Išsilies ant jūsų, nuskriaus, pakars. Ir kas tada iš to? Na,
pagalvokit, jie čia ilgai neužsibus, viskas nurims ir jūs grįšit.
- Pabėgimas reikš kaltės
pripažinimą.
- O kas teisėjau, mona?!! Į
Florenciją jos teisėjo? Būdami Urbino kariais? Jiems ten patiems kailį
nudirs... – gaila nebuvo galima įžiūrėti klastingos tarnaitės mimikos, kuri tą
akimirką pašaipiai išsiviepusi palingavo galva. – Na, kaip norit... Ir
neminėkit bloguoju, kai belsite į Petro vartus.
Marena numetė prie Arijanos
kojų ryšulį ir giliai įkvėpusi, šonu išslinko į laukan.
- Paimkit žibintą, -
ištiesė žibintą Arijanai, ir šiai jį perėmus, sunkiais žingsniais dingo
koridoriaus tyloje.
Nežinia kaip būtų
pasielgusi Arijana, jei būtų pailsėjusi ir galėjusi blaiviai mąstyti, bet ji
per dėl šios dienos išgyvenimų ir pergyvenimų buvo tiesiog pasiutiškai
pervargusi. O jos galvoje aidėjo Marenos žodžiai. Prieš akis stovėjo vaizdas su
pasliku gulinčiu ir kraujuojančiu Sandru, kurio pulso užčiuopti nepajėgė. Ir
jei prie viso to pridėti girdimą triukšmą ir kažkokį lakstymą, laukinį
judėjimą, šūkčiojimus ir prakeiksmus (net atsirodė, jog kažkas žvangina
ginklais), jos apsisprendimas atrodė visiškai pateisinamas.
Mergina sugraibė gana sunkų
ryšulį, užpūtė lempoje plevėsuojančią žvakę – ji savo gimtuosius užkaborius
pažinojo pakankamai puikiai - šviesos jai nereikėjo - ir išsliūkino iš
kamaraitės...
Taip, perlaukti
nemalonumus. Palaukti ir sugrįžti... Pikti vyrai išsinešdins, naujai per
prievartą „iškeptas“ vyras miręs, tėvas, kad ir nupušęs, bet gyvas. Grįš ir
gyvenimas tekės buvusia vaga...
Tereikia tik perlaukti!
Kažin ar tie įsibrovėliai ims viską deginti, kažin... O ką sulaužys – galima ir
sutaisyti arba ir be viso to apsieti – tai būtų tik menkutis mokestis už garbę ir
gyvybę... Ir už laisvę...
12.
Pakelės taverna šį vakarą
buvo pustuštė. Aplinkiniai žmonės dar nesuvokė, kad iš vakar apsistojusių
keturių riterių su savo tarnais ir palydovais, su kuriais nei prasčiokai
keliauninkai, nei vietiniai aplinkiniai gyventojai neturėjo jokio noro
susidurti (o ir mažoje tavernoje vietos
būtų trūkę), bebuvau likęs vienas. Nebuvo prasmės niekur skubėti. Tarnyba man
ir čia sėdint slinko. O ir lauke vėjuota. Lietus. Nestiprus, bet šaltokas vidurpavasario
lietutis, kurį atnešė gana stiprus kalnų vėjas. Tad ko man lėkti į Raveną?
Spėsiu.
Tiesą pasakius, pirmą kartą
susidūriau su tokia kvaila situacija. Niekada netikėjau, kad žygio vadas gali
mesti savo pavaldinius ir bendražygius ir dingti kaip koks legendinis dykumų
džinas. Pykšt – ir jo nėra.
Na, manau, jog iš šios
įžangos jau supratote, kad mūsų ar - tiksliau - sero Čizarės di Ventura, kaip
jis pasivadino palikus Ravenos priemiesčius, misija nepavyko. Vakar vakare
sėdėjo šioje tavernoje piktesnis už širšę, iki žagsulio išgąsdino tavernos
šeimininką, nuvaikė savo tarnus ir palydovus. Tame tarpe ir vieną iš žmogystų,
vedlių, kuris mums rodė kelią. Dar kelionės pradžioje labai nustebau pažinęs,
jog tai vienas iš Ravenos aikštėje tarp kardinolo Alidozio matytų tarnų.
Neturiu labai geros atminties veidams, bet šis buvo išskirtinis – per lūpą,
smakrą ir kaklą ėjo senas randas. Jeigu kaklo randą dar žmogus gali paslėpti,
tai lūpų ar smakro randą gali pridengti tik dykumų saracėnas ar moteris, kuri
nešioja maskarą ar vualį (a.p.: masccare
– kaukė (dažniausiai primenanti dabartinį tradicinį „domino“, kuri buvo
naudojama, kai kilminga dama norėdavo keliauti (pavyzdžiui į pamaldas)
inkognito. XVI a. pakankamai madingas daiktas. Be jos, tam tikslui dar buvo
naudojamas ir vualis).
Mūsų, trijų riterių,
Čizarė, žinoma, nelietė - mes ne jo tarnai, o mūsų kalavijai visada jo
paslaugoms. Ta prasme – nori paragauti jų plieno – prašom - bet kada ir bet
kur. Tad išsisiautėjęs ryte dingo: kažkuriam iš tarnų perdavė, kad mūsų
paslaugų nebereikia ir galime nešdintis į visas keturias puses ir paskubomis
išsinešdino. Na, taip, beveik šviesiai tiesiai taip ir pasakė, o gal ir dar
grubiau, nes įtariu, kad tokio arogantiško tipelio žodžiai buvo gerokai
grubesni ir riterio Volfgango tarnas paprasčiausiai neišdrįso pažodžiui
perduoti pilnos jo pasisakymo prasmės. Na ir, tiesą pasakius – nė vienam iš
mūsų tai nerūpėjo – dingo – ir ačiū Dievui. Šimtą metų to arogancijos kupino
nobilio nematyt.
O ir pats žygis buvo
kažkoks kvailas - nuo pat pradžių. Mūsų būryje nebuvo jokios darnos –
kiekvienas sau: vadas (hauptmanas - „kapitonas“ - sakyti nelinksta liežuvis)
pasivadinęs Čizarė di Ventura (jei ne pažadas mūsų kapitonui garbiajam
Peteriui, būčiau nusispjovęs dar po pirmos nakvynės) su savo pribuišiais
laikėsi sau, išsprogtakis galiūnas riteris Volfgangas, kaip išsireiškė manasis
Hansas – matyt dar vaikystėje gerai gavo per šalmą (sulėtinto mąstymo pavyzdys,
kuriam galva skirta tik šalmui nešioti) – tylenis, kuris net rašyti, kaip
supratau nemoka - sugeba suprasti tik tiesmukiškas frazes, su savo palydovais
laikėsi sau, o mūsų garbiojo kapitono Peterio būrio riteris, kavalierius
Alfonsas (atsibastęs iš Katalonijos) ir taip būryje nelabai mėgiamas nevykusių
juokelių meistras – sau. Kiekvienas nakvojom prie savo laužų, naktine sargyba
rūpinomės kiekvienas pats sau. O gal jie iš vis jos nestatė? Čia tik aš
pernelyg toks išsišokėlis, kuris rūpinosi saugumu? Bet gyvenimas mane ir mano
vyrus jau senai išmokė atsargumo, juolab, kad artėjome prie Florencijos valdų
pasienio, o Florencija pontifikui visai net ne draugai.
Taigi, po poros nakvynių
atsidūrėme kažkokioje Viešpats Dievo užmirštoje siauroje ir miškingais
skardžiais besipuikuojančioje kalnų perėjoje. Bjauri vieta: skardžiais įrėminti
miškingi serpantinai. Ir ko mes ten ieškojome – taip ir nesužinojome. O kad
ieškojome vieninteliam Čizarei di Venturai žinomo dalyko – tai faktas. Mūsų
buvo paprašyta, kad lieptume savo palydovams ir tarnams stebėti kiekvieną
akmenėlį ir pranešti apie bet ką įtartino. Tad slinkome lėtai, kol priėjome
kažkokią buvusią batalijos vietą. Kad ten ne taip senai įvyko susirėmimas,
liudijo lietaus nenuplautos kraujo dėmės, vieno arklio kranklių apkapota maita
ir porelė toje vietoje rastų dar visiškai apnašų ir rudėsių nepagautų arbaleto
strėlių. Pamenu, jog tuomet Čizarė net prašvito iš pasitenkinimo ir įsakė
judėti tolyn. Bet kažin kur nenujudėjom – už pusdieno pasiekėme nuošliaužą ir
griūtį, per kurią mūsų arkliai pereiti nebegalėjo. Čia mūsų „ekspedicija“ ir
sustingo. Na, koks gi riteris paliks savo žirgus bala žino kur? Ir dar
kažkokioje velniai žino kokioje perėjoje?
Žodžiu, Čizarė su savo
randuotu vedliu ir palydovais, pastiprinimui pasiėmęs ir dalį mūsų žmonių,
toliau nukeliavo pėstute. Toje siauroje perėjoje laukėme jų net dvi nakvynes. O
po antrosios kavalierius (caballero – riteris) Alfonsas pareiškė:
- Jūs kaip norit, o man
gana. Aš grįžtu į Raveną ir galite tam niekšui perduoti, kad pabučiuotų man
užpakalį. O jei ko jis bus nepatenkintas – aš mielai priimsiu jo iššūkį raitas
ar pėsčias...
Nesulaukė tik kelių valandų
– Čizarė grįžo po dviejų ar trijų valandų Alfonsui palikus mūsų stovyklėlę. Ir
grįžo visas susisukęs – piktas, niūrus ir dirglus, o randuotojo vedlio
užplaukusios nuo mėlynių akys ir nubrozdinta nosis iškalbingai bylojo apie
viską geriau, nei krūva kažkokių tai žodžių...
- Karlai, - pakilęs nuo
gretimo stalelio ginklanešys (arba, kaip dažnai čia vadina – seržantas)
Martinas fon Bergštainas išblaškė mano susimąstymą (už ką aš jam buvau
dėkingas). – Mes čia su vyrais pasišnekėjom, kalbos yra.
- Kalbos, sakai? –
vaidindamas griežtą šeimininką, suraukiau nosį. – Naaa... tada kraustykitės
prie šio stalo ir kalbėkit...
Na, kai būdavome žygyje,
mano grupelėje štai vyravo štai toks bendravimo laisvamaniškumas. Tik,
suprantama, mano žodis visada buvo paskutinis. Vis tik, jau ne pirmi metai
klajonėse, iš vieno katilo druską sėmėm, prie vieno laužo sėdėjom ir iš vieno
ąsočio gėrėm. Iki visiško „glėbesčiavimosi“ nenusileisdavau, bet štai taip,
kaip ir mūsų seneliai ir tėvai mano buvusioje baronijoje – nesibodėjau su
šeimynykščiais ir savo kariais sėdėti prie vieno stalo.
Vyrukų ragint nereikėjo. Jų
ąsočiai, puodeliai ir neįmantrios užkandos likučiai greit perskriejo ant mano
stalo ir vyrai peržengę suolus klektelėjo ant savo minkštųjų – Martinas iš dešinės
arčiau, o knechtai Hansas ir Albertas per vieną vietą arčiau stalo galo.
Pamatęs mūsų rokiruotę,
tavernos šeimininkas tučtuojau atsiuntė krūtiningą įraudusią tarnaitę
pasiteirauti ar mylistoms ko nors netrūksta. Bet pilvai buvo pilni, net gėrimai
jau nelabai tilpo, tad tik leptelėjau „lukštentų riešutų, sūrio ir dar ąsotį“
ir guviai akytėmis šaudančią mergą, kuri išraiškingai raitė savo pasturgalį,
nuvijau šalin.
- Visai nieko merga, -
nulydėdamas akimis siūbuojančius klubus leptelėjo Albertas.
- Keli variokai ir ji tavo,
tik vietos ieškokit kur nors arklidėse, o tai kambaryje jūsų ūbavimų
nenusiteikęs klausytis. Miego noriu, - išsiviepė Hansas.
- Tau tik ėst ir miegot, -
subambėjo Albertas. – O tai dar žiūrėk ir tau nubyrėtų.
- Fe... – išsiviepė
jaunesnysis mano tėvo buvusio jėgerio sūnus. – Jau geriau sausą ropę graušt,
nei savo diodelį į bele kokią pelkę kaišiot (a.p.:
vok. „Dödel“ – žarg. – pimpas).
- Ropę, ropę, - įsižeidęs
sumurmėjo Albertas, - Jo, pamenu, kaip tu keptus skorpionus rijai.
- Ot visai ir nerijau. O
jie, beje, visai skanūs traškučiai. Pats mulkis, kad nebandei.
Net susiraukiau prisiminęs
tuos Hanso „žygdarbius“, kai jis prakišęs kauliukus (pinigų, nebuvo, tai žaidė
iš va tokių nesąmonių) „mėgavosi“ vietinių klajoklių saracėnų „delikatesu“.
Nors mintyse ir šypsojausi
iš vaikinų pasibadymo, bet atsikirsti Albertui neleidau – tai galėjo tęstis
valandų valandas...
- Cic, kvaišos, - nepiktai tarkštelėjau delnu per nuzulintą
pajuodusį stalviršį. – Tai ką ten kalbėti norėjot?
Trumpam įsivyravo tyla.
Neskubėdamas ją nutraukti pakišau savo medinį puodelį Martinui, kuris
susipratęs jį pripildė pošilčiu vynu.
Po to tyla dar kiek
užsitęsė, nes pasirodė ta pati įraudusi padavėja ir, vis dar nenustodama
vilties suvilioti ką nors iš mūsų kompanijos, vaizdžiai demonstruodama savo
galingas krūtis, kurių dydžio nemaskavo nei marškiniai nei paprasta kaimiška
prijuostė, sudėliojo užsakymą. Albertas net apsilaižė ir nesusiturėjęs skambiai
plekštelėjęs mergai per užpakalį šelmiškai mirktelėjo.
- Na, tai kalbėsi kas nors?
– gurkštelėjau vyno ir sugriebęs keletą skaldytų riešutėlių susimečiau juos
burnon.
- Na, šitai, vyrai siūlo
grįžti į perėją, - ištempęs kaklą Martinas apsidairė ar arti niekas nešmėžuoja.
– Ar mes turim kažkokių skubių planų?
Gūžtelėjau pečiais:
- Grįžti į Raveną, kad ją
kur.
- Khmmm... Hansai, kalbėk,
- linktelėjo Martinas Hansui ir šis, man lengvu linktelėjimu pritarus,
apsidairė ir vos nepersilenkęs per stalą, tyliai sušnabždėjo:
- Man atrodo aš žinau, ko
tas asilas Čizarė perėjoje ieškojo.
Tarnai landūs žmonės, o
daugumas arogantiškųjų didikų į juos nekreipia jokio dėmesio, tad neretai šie
apie jų paslaptis žino daugiau net nei jie patys. Hansas, aišku, nebuvo Čizarės
tarnas, bet kaip mėgėją pasibastyti po miškus ir dykras, aš tą jėgerio sūnų
buvau siuntęs su Čizaru keliauti per nuošliaužą, tad gal jam pavyko ką sužinoti?
- Na, na. Ir aha. Šiandien
kilmingas šiknius tau „asilas“, o tai rytoj kuo imperatorių išvadinsi? Liežuvį
biškį prilaikyk, a? O tai ir viešoj vietoj kai leptelsi ką... - palingavau
galva. – Gerai jau, - numojau ranka, -
pasakok.
- Taigi, mylista, -
nekreipdamas dėmesio į mano pabambėjimą, pradėjo Hansas, - perlipus per griūtį, ten toliau purvo
nuošliauža buvo. Jeigu tuo metu kas buvo ant kelio, tai viskas turėjo nugarmėti
nuo skardžio prarajon...
- O tu manai, kad ten
kažkas buvo?
- Būtent, - sulinksėjo
Hansas. – Aš niekur nesikišau, ėjau paskui. Tie kvaišos tik varnas danguje moka
skaičiuoti. Taigi, ir radau vežimo rato nuolaužą. Ir dar suplotą šalmą. Ten per
griūtį tikrai ant kelio kažkas buvo.
- O kodėl jie nieko nematė?
- Ratigalį nuspyriau
prarajon, o prispaustą šalmą užbėriau skalda. Tad net šniukštinėjant ir
grįžtant niekas nieko nepastebėjo. Nors jie ir blusos ant savo subinės nerastų.
Vargetos ten jie. Mano tėvas, garbusis Adolfas, tokiems vedliams būtų botagu
nugaras nuskalbęs, net...
- Žinom, mes tavo tėvą, -
numojau ranka. – Ir tu niekam nieko nesakei?
- Tiems avinams? O kas
manęs prašė ką sakyti? Na, prašė, aišku, bet ką aš? Kiba durnas?
- Hmmm... – suraukiau kaktą
ir pasikasiau panižusį nuo antrą dieną neskustos barzdos kaklą.
Savaip supratus mano mimiką
ir gestikuliavimą, Hanso akys suspindėjo – jis tarsi jau užuodė būsimą
avantiūrą. Abiejų rankų pirštais pabarbeno į stalą ir vėl persilenkęs
sušnabždėjo:
- Mylista, reikia tik
virvių, na gal kokių šimto sieksnių, gal kiek daugiau. Nusileisiu žemyn ir
apsidairysiu. Aš gi moku kalnais ropinėt...
- Žinau, kad moki, - vis
dar nepatikliai lingavau galvą, o tuo tarpu į pokalbį įsikišo ir Martynas:
- O jei apačioje tai, ko
ieškojo tas tipas? Ir mes tai surasim ir kapitonui Peteriui pristatysim.
Padėka, niekada nebūna perteklinė, - Martinas patrynė dešinės rankos pirštais,
tarsi tarp jų brūžintų auksinę monetą.
- Nemanau, kad kapitonas žino,
ko tas Čizarė ieškojo, - išsiviepiau.
- Juolab. Bus prekė,
atsiras ir pirkėjas.
- Aš ne turgaus prekijas,
jei dar nežinai.
- Čia Italija! Čia visi
viską perka ir parduoda, net riteriai savo garbę!
- Tu durnas, Martinai, -
trenkiau delnu per stalą.
Vyrai nutilę nuleido
galvas.
- Su tokiu mąstymu, niekada
tau nematyti riterio pentinų.
- Man ir seržanto pakaks.
Kas iš tų pentinų, kai plikas užpakalis, - tyliai po nosimi subambėjo Martinas.
- Riteris ir varge riteris,
- pamokančiai pakėliau pirštą ir pamokslaujančiai pridūriau: – Ir riteriui ne
turtai svarbiausia, o garbė, drąsa ir nepriekaištinga reputacija.
- Auksinės monetos ją tik
sutvirtina... – vėl subambėjo jaunuolis.
Atsidusau. Ir vynu
praskalavau gerklę.
- Beviltiškas, tu,
Martinai.
- Tai atgal į kareivines,
herr Karlai? – papūtė lūpas Martinas. Jo balse pasigirdo liūdnos gaidos.
- Na, kodėl gi iš karto į
kareivines? Nemanau, kad dėl poros dienų kas nors pasikeis. Ieškokit vyrai
virvės. Blogiausiu atveju pakeliui gal pričiupsim kokį niekšą, kurį vardan
kilnaus tikslo ant jos ir pakarsim, - nusišypsojau. – Bent jau bus negaila ant
virvės išmestų pinigų.
Tiesą pasakius, nors mano
ginklanešys ir parinko netinkamus žodžius, bet buvo savotiškai teisus. Galų
gale, tikrai kojos nenukris, jei truputį daugiau pasivaikščiosim.
Vyrai tiesiog akyse atkuto,
pritariamai bet pašnibždom suklegėjo, beveik vėl įsičiauškėjo, bet kilstelėjęs
ranką juos nuraminau:
- Tik ką su arkliais, su
žirgu darysim? Ar vis tik juos galima pervesti, Hansai?
- Naaaa... jūsų žirgo –
tikrai ne, bet ramų mulą arba tokius ramius arkliokus, kaip mano ir Alberto,
manau, kad sugebėčiau pervesti.
- Tfu, kad tave kur, - vos
nenusispjoviau. – Vietiniai reiškiasi negalėjo pervesti, o tu, štai, sugebėsi?
- Tai, kad Čizarės ir
Volfgango žirgai dar drūtesni už jūsų, mylista. Žiauriai kapryzingi, kaip
pastebėjau. O ir ką vietiniai? Jie ne medžiotojai, ne jėgeriai. Ne
kontrabandistai. Ir ne plėšikai, nors gal ir plėšikai. Pripratę kliunkinti
keliais, kuriais dar jų nedulkintos pro-pro bobės kliunkindavo ir tiek, -
išraiškingai skėstelėjo rankomis Hansas. – Nei akies, nei klausos, pasakysiu aš
jums. Miesto žiurkės. Gal ir gudrios, bet tik žiurkės...
- Na, na, neįsijausk, -
pagrasinau pirštu. – Tai mano ir Martino keturkojus teks palikt, kaip suprantu?
Hansas pritariamai
sukinkavo galva...
13.
Trumpai aptarus būsimą
nedidelę kelionę atgalios, pasikviečiau šeimininką ir pranešęs, jog paliekam jo
taverną ir nakvynės namus rytoj auštant (o aušo šiuo metu laiku labai anksti),
paliepiau rytojui suruošti atsargų. Suderinom ką jis gali pasiūlyti ir suruošti
trijų dienų kelionei arkliams ir mums.
Šeimininkas, dėl mūsų
apsilankymo netekęs pastovaus klienų srauto, paslėpęs pasitenkinimą tik kinkavo
galvą ir prisiekė viskuo pasirūpinti. Netgi prirodė kur galėtume kelioms
dienoms priglausti porą žirgų, tad, kol dar nebuvo visai vėlu, išvariau Albertą
į arklides patikrinti ir pasirūpinti arkliais, o Hansą į artimiausią kaimelį
virvių ir su vietiniu pasiturinčiu ūkininku pasiderėti dėl žirgų išlaikymo,
pakaitinių arklių nuomos. Na, žodžiu, nesudėtingi pasiruošimai trumpai kelionei
– diena ten-šen ir atgalios. Nieko įspūdingo.
Su Martinu užsisakėm dar
pyrago su kiškienos įdaru, vyno ir jau rengėmės skirstytis į savo kambarius,
kai į salę, kur be mūsų sėdėjo tik būrelis kažkokių gana negarsiai kitam salės
kampe plepančių keliauninkų – miestelėnų pirklių, pakeleivių - pro duris įsmuko
kažkoks bėdžius su dideliu krepšiu ir keistos formos nešuliu nutrintame
odiniame maiše, iš kurio kyšojo perkrypusi liutnios grifa.
- Menestrelis? Gal sugros
ką įdomaus? Seniai neteko girdėti...
(a.p.: pranc. ménestrel nuo lot.
ministerialis – patarnautojas), viduramžių profesionalūs pasauliečiai
muzikantai (dažniausiai instrumentininkai) ir poetai, tarnaujantys feodalui ar
trubadūrui (dainos-poemos autoriui). Menamu laikotarpiu menestreliais buvo
vadinami miesteliuose, kaimuose, turguose, mugėse grojantys muzikantai. 16-17
a. nunyko)
Gūžtelėjau pečiais – na
galime ir pasėdėti. Iš ties jau labai senai-senai bebuvau girdėjęs normalaus pasirodymo.
Juk išgėrusių karių ir riterių baubimas tai ne tas pats, ar ne?
Tuo tarpu į valkatą panašus
tipelis, trumpai šnektelėjęs su tavernos šeimininku, įsitaisė labiausiai iš
visų pusių matomame salės kampe, už savęs numetė kuprinę, priešais save numetė kepurę, išgėrė iš
virtuvės jam mergos atneštą puodelį (net neįsivaizduoju, kas ten buvo įpilta)
ir ištraukęs iš odinio maišo savo instrumentą, atsikrenkštęs pradėjo jį
derinti. Po kelių akimirkų pasigirdo liutnios brazdinimas ir pagaliau išsiliejo
melodija. Pradžioje neįmantri – tarsi maestro tikrintų savo nutrintos ir
aptrankytos (panašu, kad jis ją kadaise buvo panaudojęs kaip vėzdą), bet
margais ilgais kaspinais (irgi suvargusiais ir dėmėtais) papuoštos liutnios
skambesį.
Kurį laiką smalsiai
stebėjau valkataujantį muzikantą, bet jau po pirmųjų akordų suvokiau, kad ko
nors geresnio kaip už uodegos tampamos katės kaukimo neverta laukti. Balsas
deklamuojantis kažkokią toskanų baladę skambėjo sau, o instrumentas sau. Tiesą
pasakius, grojo jis kiek geriau, nei dainavo. Bet ir vienas ir kitas, atskirai
ar kartu paėmus, tik laužė mano ne itin išpuoselėtą klausą. Juolab, kad ir
žodžių nesupratau – vis tik tuo metu normaliai nė vienos itališkos šnektos
beveik nesupratau. Lėtai tariamus žodžius dar šiaip ne taip - kažką galėjau
suprasti - labai gelbėjo lotynų kalbos mokėjimas, - bet jau baladės ar poemos
prasmės – tai tikrai nesupratau - nė per nago juodymą. Kad dar nors balsas būtų malonaus tembro...
- Na, manau, laikas dingti
iš čia, - ištariau suraukęs nosį. – Tegu graibsto variokus iš va anos šutvės.
- Aha, jam tik piemenėms, o
ne beladonoms padurkus kilnot... – suraukęs nosį, pritariamai sulinkčiojo
Martinas.
Tuo tarpu kitame salės
kampe sėdintys keliauninkai matomai savo klausa nesiskundė ir visai noriai mėgavosi
netikėta pramoga. Daina, baladė, o gal ir poema, matomai buvo vietiniams žinoma
- porelė net vietomis pritardavo žodžiams arba, nepataikydami į dainiaus taktą,
jį net aplenkdavo.
- Kačių koncertas, - jau
norėjau kilti nuo stalo, kai tavernos durys vėl prasivėrė ir nutraukdami
pasirodymą, į salę įvirto keletas ginkluotų vyrų – aiškiai karių, gal net
samdinių.
Labai nustebau atpažinęs
Urbino ir pontifiko spalvas.
Vienas vyras šiek tiek
išsiskyrė iš kitų ne tik savo ginkluote ir povyza, bet ir matomai nesenai
sutvarstyta galva. Šiaip nebūtų nieko tokio įspūdingo, bet nustebino, kad kiti
paskui jį sugužėję kariai visai nebuvo panašūs į vyrus, kurie nesenai dalyvavo
kokiame nors susirėmime.
Paskui pirmuosius penkis
vyrus į salę įsmuko dar keletas ekipuote žvanginančių karių.
- Žinai, Martinai, nueik į
arklides, pasižiūrėk kas ir kaip su arkliais, kad ten Albertas į ką nors
neįsiveltų.
- Ėėėė... hmmm... gerai, -
matėsi, kad Martinui be proto tingisi, bet jis neprieštaravo. Pakilo.
- Nors ir aš nueisiu, o tai
jau pūslę spaudžia, - pakilęs pasitaisiau kalaviją, durklą, šiek tiek
pasukiojau sustingusius pečius, kaklą, perbraukiau ranka plaukus.
Tačiau išeiti nespėjome:
išgirdęs kažkokį smuklininko atsakymą į savo klausimą, vyras su sutvarstyta
galva pasuko į mus galvą ir čia pat nusisukęs nuo smuklininko prisiartino prie
mūsų. Gerai pastatytu karvedžio balsu, bet iš tono gana mandagiai kažką ištarė.
- Non capisc, - palingavau galva. - Gal tu, Martinai, supratai ko jis
nori? – vokiškai ištaręs, pasukau galvą į Martiną. Jis šiek tiek labiau
graibėsi vietinėse šnektose.
Priešais stovintis karys
akivaizdžiai buvo lengvai ginkluotas raitelis, bet tikrai ne riteris. Toks
įdomus, bet gana įprastas šioms vietovėms mišinys – sena nutrinta ginkluotė
pamainiui su visai apynauja: tinkanti sėkmingam samdiniui, pasiturinčiam
fraicheriui, netgi „papelijusiam“ baronui, bet iki landsknechtų brutalios
beskonybės nenusileido. Vyras mano ar panašaus ūgio - bent jau jo tamsios akys į manąsias žvelgė
vienodame lygyje. Pailgas sutvarstytas veidas. Tvarsčiai apsukti kaip koks
šalmas – jie dengė net vieną ausį, nors krauju pasruvusi akis sveika ir
žvitriai svaidė žvilgsnius. Ryžtingumu pažymėti bruožai. Gana simpatiški.
Jokios užuominos į tas kaimietiškas marmūzes. Bet kažkas jose buvo tokio, kad
su juo ilgėliau bendrauti visai nesinorėjo.
Tačiau likimas lėmė kitaip
– tai nebuvo paskutinis susitikimas... O deja – tik pirmas.
- Sandro di Pekora, - imituodamas pagarbą šaltai linktelėjo karys ir
pridūrė dar kažkokių vardų kratinį, kaip supratau – jo kapitono ir kapitono
siuzereno. Urbino fiursto (kunigaikščio)? To pačio, kurį mačiau aikštėje
priešais San Vtalio vienuolyną? Bet
negaliu tiksliai pasakyti.
Prisistačiau.
Karys, šalia kurio
atsistojo dar ir pagyvenęs įžūlaus žvilgsnio ir fizionomijos, kuri prašyte
prašėsi ją pasodinti į kokios pilies požemius, kad dienos šviesos nematytų –
tikra nepataisomo nusikaltėlio fizionomija su nukarusiais ūsais, pabandė
memekioti pietų vokiečių – bavarų kalba. Šiurkščia, netašyta, prasčiokiška –
užtat labai aiškia ir „išraiškinga“: matyt pūdą druskos su landsknechtais buvo
suėdęs.
Pasiraukiau, bet tik tiek.
Tiesioginių įžeidimų nebuvo, o be reikalo mosikuoti kalaviju už tariamus ar
menamus įžeidimus - įsižeidinėjimus – neturėjau jokio noro. Na ir ne kaimietis
gi šis karys, o ir už jo nugaros salėje jau sėdinėjo, būriavosi ir teikė
užsakymus gal dvidešimt tokių pačių galvažudžių. Smuklė jau buvo pripildyta
šurmulio ir beveik sausakimša.
Žodis po žodžio, su
tarpininkų (Martino, kuris turėjo progos šlaistydamasis po Soave miestelio
tavernas, kol aš paslikas sužeistas gulėjau, šiek tiek čionykštės kalbos
pramokti, ir ūsuočiaus) pagalba, šiaip ne taip susikalbėjom.
Iš pirmo žvilgsnio nieko
ypatingo. Štai, spręskit patys – kalbėjom panašiai kažkaip taip:
- Šinkorius sakė, jog
atkeliavot iš vakarų.
- Na? Ir?
- Nuo vakarinio kelio?
- Galbūt.
- Neįžeidžiant jūsų
malonybės, noriu pasiteirauti ar pakeliui nieko įtartino nebuvote pastebėję ar
sutikę?
- Nesupratau. Ką tai galėtų
reikšti? Gal galėtumėt aiškiau išsireikšti?
- Mes ieškome moters.
Bėglės. Nusikaltėlės.
- Moterų matėm. Gurguolėse.
Bet aš į tokias dėmesio nekreipiu. Gal jums pasiteirauti mano knechtų?
- O ne, ji turėjo judėti
ant šyvo kastrato. Žemaūgio. Galimai be jokios palydos. Galbūt su pridengtu
veidu, vualiu ar kitaip slėpdama savo prigimtį. Galimai ją lydi stambaus stoto
tarnaitė sužalotu veidu.
- O ne, gerbiamasis. Tokia
žmogysta tikrai būtų kritusi į akis. Tokios nematėm. Ar taip Martinai?
- O taip, herr Karlai.
- Galite prisiekti?
- O jums nepakanka riterio
žodžio?
- Žodžio? O taip. Pakanka.
Dėkoju. Geros jums nakties.
- Ir tau, garbusis
seržante.
Štai, rodos, tik tiek. Ne,
nė kiek aš jam nemelavau, o štai moterį sutikome. Gal numanote kur? Ogi
perėjoje! Antrą dieną po šio „pasikalbėjimo“.
14.
Slėniu nuaidėjo sužviegusio
arklio aidas. Atsimušė į gretimas uolas ir nespėjus jam nurimti, paskui
ataidėjo kitas, tik jau visiškai prislopęs.
- Nestojam, nestojam! –
riktelėjau vesdamas per gana aštrius akmenis ir skaldą manta nukrautą kuiną -
mulą. Nežiūrint to, kas ten dėjosi priekyje, nerizikuodami nudardėti ar
arkliams išsukinėti kojų, buvome priversti žingsnis po žingsnio stumtis pirmyn.
Stoviniavimas galėjo blogai baigtis.
Nei sustoti, nei apsisukti
– tik į priekį. Hansas, kuris rodydamas kelią vedėsi savo arklioką priekyje
visų, šūkčiojo, kad tuoj kelias, o
tiksliau – bekelė - pagerės, bet iš
tiesų situacija nė kiek negerėjo. Vis tik, praūžusio vietinio viesulo išlaužusio
medžius ir iššaukusio akmenų laviną bei dar iššaukusio kažkur priešakyje esančią
purvo nuošliaužą padariniai buvo siaubingi. Net neįsivaizduoju ar kada nors šis
kelias bus išvalytas ir vėl naudojamas? Jis ir iki griūties buvo nepatogus:
siauras ir didesnėms vilkstinėms netiko. Net du vežimai neprasilenktų. Tikras
kontrabandistų keliukas. Beje, kažin ar labai jau ir tarp vietinių žinomas?
Nors, ko gero - žinomas – iki griūties antrą kartą nukeliauti buvo ne taip jau
ir sunku.
Nežiūrint to, kad arklių
akys buvo pridengtos, bet kažkokio kažkur besigaluojančio arklio žvengimo aidas
bent jau maniškę gvėreną suneramino. Mulas kelis kartus krustelėjo ausis,
priekinėm kojom sustipseno numušdamas žingsnį ir man teko jį raminti ir
stipriau suėmus už kamanų įsakmiai truktelėti paskui save. Keli aštrūs
akmenėliai ir žemės grumstai nuslydo kažkur žemyn nuo uolų, link slėnyje
augančių eglių
Nelengvi tokie perėjimai,
oj nelengvi. Ilgi ir varginantys...
Bet dar po valandėlės Hanso
pažadas išsipildė – vargais negalais, nuridenę nuo kelio porą riedulių žemyn,
prasikapoję per nulūžusios ir savo viršūne į buvusį kelią įsirėmusios eglės
vainiką, atsidūrėme sąlyginai lygioje ir akmenimis bei skalda palygint mažai
nusėtoje aikštelėje. Tarsi ją kas dirbtinai būtų išlipdęs. Nors, iš tiesų,
aikštelę tarsi stogo karnizas dengė išsikišusi uola ir griūtis bei nuošliaužos
ją aptekėjo, paliko štai tokią gana plačią laisvą aikštelę, kur išvydau gana
įdomų vaizdelį.
Vaizdas buvo įdomus:
priešais bandantį spurdėti gulintį palšą arklį stovinėjo Hansas, kuris išlindo
į šią aikštę pirmas, laikė už pavadžio savo ramų arklioką ir žvilgsniu tyrinėjo
kiekvieną akmenį, iškyšulį ir šlaito pėdą, nepatikliai stebeilijosi lėtai
sukiodamas galvą.
- Sujudėjo. Ne šešėlis.
Kažką matau, - tyliai sušnabždėjo, nors šnabždesys nebuvo labai reikalingas –
aikštelėje triukšmingai keikdamasis pasirodė Martinas, o paskui jį išlindo ir
Albertas.
Hansas lėtai atsitraukė už
savo arklio ir vogčiomis nukabino lengvąjį arbaletą. Jėgų šiam mikliam vyrui
netrūko – jis net suktuvo neieškojo: tiesiog įsirėmė koja į kilpą ir
truktelėjęs užkabino timpą. Po akimirkos ant uokso kanalo atsigulė ir strėlė.
- Palauk, kur jis? –
sustabdžiau savo knechtą.
- A va ten, berods. Prie
nuošliaužos pradžios riedulį matote? Į šerno galvą panašus...
- Aha, riedulį matau. Kas
ten per dvarfas gali slėptis už tokio akmenuko?
- A nors kipšas, mano
strėlės buvo šventintos. Dar pats patre Michaelis jas apkrapijo, kad
medžioklėje sektųsi...
- Cic, - tyliai ištariau ir
jau garsiai išrėkiau. – Ei, kas ten? Lysk lauk pats, arba tuoj iškrapštysim! –
pasilenkęs pakėliau akmenį ir išsijuosęs sviedžiau į per dvidešimt žingsnių
riogsantį riedulį.
Akmuo stuktelėjo ten kur
taikiau ir nuo smūgio subyrėdamas į dvis ar tris skeveldras garsiai išsitaškė į
visas puses.
- Tuoj strėlėmis aplaidysim
ar kalavijais užkaposim. Lysk lauk, kam sakau!
Aha, tikriausiai
nusijuoksite, kai sužinosite, kad išrėkiau vokiškai. Kas gi mane galėjo šiuose
kraštuose suprasti? Bet ne tame esmė – svarbu parodyti, kad žinai, kur
nevidonas tupi. Susivoks pats, kad nieko gero gali nelaukti. O kiek gi vienu
arkliu galėjo čia atkeliauti? Na, daugiausiai du. Ne daugiau – arklys ne
nešulinis, daiktais nenukrautas. Balnas kažkoks nerimtas – mažas, ne sunkiam
ginkluotam kariui skirtas. Jei būčiau žinojęs kas slypi už to riedulio, tai dar
būčiau ir labai nusistebėjęs, kad balnas iš tiesų ne moteriškas.
Žodžiu, kaip ir tikėjausi,
taip ir atsitiko. Iš už riedulio iškilo ranka. Tiksliau – rankelė.
- Ne kipšo – ne juoda, ne
plaukuota, - išgirdau tyliai nusijuokiant Martiną.
- Raganos? – visai rimtai
atsiliepė Albertas.
- Kvaiša. Martinai, pasakyk
ką nors lombardiškai ar toskaniškai, kad lystų lauk. Hansai, nuleisk arbaletą,
bet būk pasiruošęs.
- Avanti, fatti vedere, vigliacco! (a.p.:
„Išlysk, bailį!“ arba pažodžiui: „Nagi, parodyk save, bailį“)
Pasigirdo šūktelėjimas iš
už akmens. Balsas nuskambėjo maloniu tembru – jaunas. Paauglio, kurio balsas
dar lūžinėja arba jaunos merginos.
- Sako, kad neliestume,
išeina, - išvertė Martinas ir jau visai susidomėjęs, viena ranka
laikydamas pavadį, kitą uždėjo ant
kalavijo rankenos.
Nors to jo komentaro ir
nereikėjo: paskui žodžius iš už riedulio pasirodė siluetas. Dar mintis
krepštelėjo ar neverta nuo balno nusikabinti savo šelerno, bet nuščiuvęs taip
ir sustingau. Nebuvo jokios prasmės.
(a.p.: šelernas - saladas – šalmas. Angl.
sallet, salade; sen. vok. schêlern, pranc. salade) – aptakios formos šalmas,
atsiradęs XV a. viduryje Šiaurės Europoje. Pakeitė senuosius bascenetus. Labiau
atitiko laikmečio poreikius. Buvo nešiojami tiek pėstininkų, tiek raitelių. Su
antveidžiu ir be antveidžio. Dengė sprandą ir kaklą, akių plyšys pagamintas
savotiškai – kad pataikiusi strėlė ar ietis nuslystų nuo veido. Vokiškame
variante dar neretai buvo dedamas ir antsmakris (ypač raitelių). Gaminami buvo
net iš storos virintos odos. Vokiškas variantas nunyko XVI a. pradžioje, o
itališkas dar buvo naudojamas visą XVI a. Reikėtų pasakyti, kad žymusis
vokiečių pirmo ir antro pasaulinių karų šalmas iš esmės atkartoja salado formą),
- La Fatina... Fatina? (a.p.:
fėja) –
išgirdau sakant Martiną.
Na taip, iš tiesų, iš už
riedulio pasirodžiusi žmogysta buvo apsigaubusi pilką ilgą jojiko ar jojikės
apsiaustą, ant galvos užsmauktas gobtuvas, kurį liauna rankelė šiek tiek
atsmaukė atgalios ir mes išvydome itin dailų veidelį. Tai nebuvo skaistaus
sniego baltumo veidas, bet ir tamsiagymiu nepavadinsi. Įdomios formos didelės
akys, putnokos kietai sučiauptos lūpytės, duobutė smakre (vėliau, kai ji
šypsodavosi, atsirasdavo ir vos pastebimos duobutės skruostuose) ir nosis...
Būgtai kilmingo asmens – šiek tiek išraiškingai kuprota, bet toks ne frankų ar
italų variantas... o veikiau rytietiškas? Bent jau iš pirmo žvilgsnio toks
įspūdis susidarė dėl šnervių formos. Ir ne, toji nosis jos veidelio negadino –
veikiau pridėjo savotiško tokio sunkiai nusakomo šarmo.
- Pasakyk, kad išeitų
arčiau.
Tai buvo pakankamai aukšta
mergina – siekė net mano smakrą ir, spėjant pagal beformį apsiaustą, kaklą ir
rankas – ganėtinai liauna mergina. Gal net pernelyg liekna šiems kraštams.
„Fatinos“ akys nepatikliai
dėbčiojo į mus – bėgiojo nuo vieno prie kito, o po apsiaustu slypinti ranka
akivaizdžiai kažką spaudė. Nors ką gi daugiau, jei ne kokį stiletą ar šiaip -
durklą? Ar paprasčiausiai ilgą peilį? Šiose vietose moterys puikiai moka
naudotis šiais įrankiais.
- Gerbiamoji, galite
nesijaudinti, mes jūsų nesiruošiame skriausti. Galite paslėpti savo ginklą, -
paleidau pavadį ir išdidžiai uždėjęs kairę ranką ant kalavijo rankenos žengiau
žingsnį arčiau. – Martinai, išversk! – šiek tiek nusilenkiau priešais
stovinčiai merginai.
Nežinau kodėl, o gal todėl,
kad senai su moterimi nebuvau, bet nuo šios merginos žvilgsnio mano nugara
nubėgo keisti šiurpuliukai – skruzdėliukai. Apėmė toks keistas sumišęs jausmas.
Ne, vis tik ne dėl to, kad senai su moterimi nebuvau – tai buvo kažkas kitkas,
kažkoks kitas jausmas...
Mane nužiūrėjusi mergina
tūptelėjo kukliame reveranse.
- Šventojo Kapo riteris
Karlas Albrechtas fon Schveigfalas, - vėl linktelėjęs prisistačiau.
- Arijana Sečiano, -
prisistatė ir dar kažką toskaniškai pridūrusi, vėl linktelėjo.
- Na, po velnių, - suburnojau,
- štai, sutinki žavią kalnų laumę ir nė velnio nesupranti. Reikia greičiau
mokytis vietinės šnektos, po galais, -
ir saviškiams pridūriau: - Ir, po
galais, kas nors nutraukit to vargšo gyvulio kančias!
- Šito viso aš nemokėsiu
išversti. Bus tik vien „diablo“, „diablo“ ir „diablo“... – išsiviepė šalimais
stovintis Martinas. – Ir tai Švento Kapo riteris (! – cha-cha), - ir skubėdamas
negauti nuo manęs bent jau žodinio niukso, kažką sutauškėjo daininga kalba.
15.
- Nebijai jos vienos
palikti stovykloje? – paklausė Martinas. Mudu su juo, spoksodami, kaip
išsirengę iki marškinių Albertas su Hansu ruošia virves nusileidimui, sėdėjome
ant saulėje jau įkaitusio akmens.
- O ko? – gūžtelėjau
pečiais. Numečiau Hanso rastą sulamdytą šalmą, kurį jis nuslėpė nuo Čizarės
žmonių ant jau perdžiūvusios žemės ir akmenų. – Viena niekur nedings. Arklių
viena neperves. Mantos nepakels. Kur ji dėsis? Kažin ar be mūsų dar kas čionai
artimiausiu laiku atsibraus. Padėk geriau hauberką nusiimti (kirasą ir visas
pilnai metalines šarvų dalis buvau palikęs stovykloje), - atsistojau ir
nusijuosiau diržą su ginklais. – Karšta, o ir vyrams mūsų pagalbos akivaizdžiai
prireikės. Na, o merga, panašu, kad kilminga. Ir žodį davė.
- Ragana ji, Dievaž, -
persižegnodamas atsistojo Martinas. – Kaip ji iki stovyklos atėjo – tik pats
Dievas pasakyti gali. Net ji pati negali. Panašu, kad labai išsigandusi buvo.
- Panašu. Ir panaši į to
sutvarstyto seržanto apibūdintą nusikaltėlę.
- Būtent, - Martinas baigė
atsagstyti žiedmarškinės sagteles. – O jei ji iš tikro nusikaltėlė?
- Tu nori... – Martino
padedamas išsinėriau iš žiedmarškinės ir kilstelėjau ranką, kad Martinas galėtų
atsegti keletą pošarvio dirželių po pažastimi, - ...pasakyti, kad tiki tuo
Urbino pašlemėku? Samdiniu?
- Prisistatė, kaip
kunigaikščio gvardietis.
- Tas pats nelabasis, kokia
spalva jį netepliotum, - atrišau prakaitu permirkusių marškinių (kamizos)
viršutinius raištelius. – Oj kaip gera, - jausdamas, kaip vėjelis vėsina
karščio pertvinkusį kūną, su didžiausiu malonumu giliai įkvėpiau gaivaus oro.
Net pasijutau taip, tarsi būčiau išniręs iš vandens. – Kažin, čia kokio
krioklio nėra? Kad palysti, atsigaivinti.
- Jeigu šiose vietose ir
yra, tai nebent plaučių karštinei pasigauti, - subambėjo Martinas bandydamas
nusimesti ir savo žiedmarškinę.
- Senas bambeklis, tu
Martinai. Nemoki gyvenimu džiaugtis, - šyptelėjau stebėdamas Martino pastangas.
– Duokš, padėsiu. Tik nesumanyk priprasti...
16.
Hansą viršun traukėme visi
trys.
- Reikėjo arklį
atsivesti... – sušvokštė Martinas. Jo veidu žliaugė prakaitas, o rankų
raumenys, rodės tuoj sprogs, bet bambėti nesiliovė.
- Durniau, vietos nėra, -
lygiai taip pat sušvokščiau ir paraginau vyrus. – Nagi, viens, irrrr...
viens...
Sinchroniškai rankomis
perimdami per riedulį perjuostą virvę, kurios kitą galą buvo užsirišęs
paskutiniu stovintis Albertas ir lygiai, kaip ir mes, dėdamas visas pastangas
ištraukti savo draugą viršun.
Pagaliau virš skardžio
krašto pasirodė Hanso rankos, galva ir, pagaliau, jis pusiau užvirto ant
akmeninės atbrailos. Pirmu stovintis Martinas paleido virvę ir viena ranka
čiupo už Hanso odinio švarko- truktelėjo ir padėjo šiam užsiversti ant
atbrailos.
Dar nespėjom atsikvėpuoti
ar kažką ištarti, kai Hansas, išpūtęs akis lyg būtų pamišėlių pamišėlis,
grabaliodamas po diržo krepšį, išstenėjo:
- Ten... ten... – nebaigęs
sakyti iš diržo krepšio ištraukė delną ir ant akmenų pažėrė... auksines
monetas...
Po to dar saują... ir dar
saują...
Sunkiai alsuodamas net pritūpiau.
Kilstelėjau keletą saulėje žibančių auksinukų. Čia pat atsidūrė ir Martinas, ir
Albertas, kurie taip pat sugraibė po keletą monetų.
- Florencijos dukatai...
florinai... Jėrgutėliau, - persižegnojau.
- Ten jų daug... – pagaliau
iškvėpė Hansas. – Maišo reikia. O po nuošliaužomis gal dar daugiau. Ten vežimai
užversti, arkliai, žmonės. Krankliai ir lapės sudorojo viską prie ko sugebėjo
prisibrauti, nors iš po akmenų dvokas eina, maitėdas visokias vilioja. Jos ten
dar sukiojasi. Bet iki užverstų vežimų prisikasti reikia vyrų su įrankiais. Aš
vienas nepajėgsiu...
- Tai kaip šituos pasiekei?
- Sudužusi kaustyta
skrynia. Matyt išlėkė iš kokio krentančio vežimo. Ji kiek nuošaliau, bet vis
tiek purvu ir akmenimis apdrabstyta. Netyčia pastebėjau. Vienas dukatas
blizgėdamas šalia gulėjo.
- Tai ten dar liko?
- Maišo reikia, -
sulinksėjo vyras.
- Radom tai ko ieškojo
Čizarė? – pakėlė į mane akis ginklanešys.
- Čizarė... – suraukiau
kaktą, numečiau atgal į krūvelę monetas ir persibraukiau šlapią kaktą. – Ir
kardinolo tarnas... Pontifiko favoritas... Urbinas... Tas seržantas manau irgi
ne atsitiktinai šalia Florencijos sienos, būtent šiuose kraštuose bastosi...
- Scheisse... – nusispjovė Martinas.
Albertas ir Hansas, jau
atitraukę rankas nuo monetų, sukluso, sustingo. Įdėmiai įsiklausė.
- Gali būti, kad mes
didelėj šiknoj, - pritariamai linktelėjau.
- Tai merga gal ką nors
žino?
- Ne merga, o Frau.
- Mhmmm... – paskui mane
atsistojo Martinas. – Tai ką dabar?
- Yra kaip yra, ir bus kaip
bus, - gūžtelėjau pečiais. - Mes niekam nieko neskolingi. Jei dar būtų ką nors
sakę, įsakę... Bet visi buvo burnas užsisiuvę. Tad, ką radom, tas mūsų, ar ne?
Hansas ir Albertas
išsišiepę pritariamai sukinkavo galvom. Jų akyse švietė viltis. O gal godumas?
Na, ar ne vis tiek?
- Virvė atlaikys dar du
tris nusileidimus – po to gali nusibrūžinti, - įsikišo Hansas. – Kitos neturim.
Linktelėjau:
- To per akis. Martinai,
eime balnakrepšių, o kartu ir su frau Arijana, kaip ją ten? Sečiano? Taip.
Kartu ir pasikalbėsim. Nors ne, vakare pakalbėsim. Hansai, ilsėkis, tau dar
gražaus darbelio nusimato, o tu Albertai, kartu su Martinu balnakrepšių. Kartu
ir stovyklą patikrinsit. Tik nė šnipšt jai apie mūsų įtarimus. Viskas vakare.
Nė šnipšt. Supratot? Beje, ir tą arklio dvėseną pridenkit kuo nors, o tai jau
varnai ratus suka, visiems mus išduos. Maža kas čia to prakeikto metalo
ieškodamas atsibastys? Ir laužą gesinkit, kad dūmų nebūtų...
17.
Dvigubas balnakrepšis
aukso... Dukatais. Galit įsivaizduoti? Iki to momento ir aš tokių lobių
neregėjau. Nežinau kieno jis. Galėjau tik įtarti. Ir manau, kad įtarimai
pasitvirtintų. Tuo momentu, kai Albertas ir Hansas išsišiepę balnakrepšius
tempė į stovyklą, dar nežinojom jo apimčių, bet pavargusių vyrų veiduose švietė
palaima. Ir tikrai be godumo. Daug laiko kartu ėjome per šaltį ir karštį,
kentėme troškulį ir badą, dalinomės trofėjais ir skurdu, paskutiniu vandens
gurkšniu. Tad aš savo vyrais pasitikėjau. O jie manimi. Vienintelis kas
neramino, tai suvokimas, kad reikia kuo greičiau iš čia nešdintis. Gal ir
geriausiai būtų buvę auksą čia ir dabar išsidalinti, o ne apkrauti vieną iš
nešulinių arklių, bet stovykloje buvo prašalaitis. Tiksliau – prašalaitė. O ir
užtrukti nederėjo – bijojau, kad ne be reikalo Urbino seržantas aplinkui
šlaistosi. Jei Čizarė, kad ir pėstute čia praėjo, o mes net su arkliais - tai
nepageidaujamų „svečių“ tikrai galėjai tikėtis. O ir tie varnai sukantys
ratus... Ir virš stovyklos kylantys skysti dūmai... Net viralo kvapas. Na, kas
žinojo, jog tai bus auksas?
Nors Martinas ir buvo nubėgęs
į stovyklą užgesinti laužo, virš kurio, vykdydama pažadą išvirti srėbalo triūsė
Arijana, bet laužas vis tik kelias valandas degė. Nors čia ir ne klajoklių
saracėnų kraštas, kur jų nosis, pasak legendų gali per varstą užuosti
kupranugario mėšlu kūrenamą ugnį, bet Italija - paskutiniu metu toks kraštas,
kur karai nesiliaudami blaškosi nuo vieno krašto iki kito, o karuose ir
pavojuose žmones daug ko išmokina. Visi jų jausmai suaštrėja. Čia ne kokio
apsnūdusio Verdenfelo kaimiūkščių gyventojai, kurie karo gadynių nematė jau į
kažin kelintą kartą... kur miega sotūs ir laimingi... Tad sveikas protas rėkte
rėkė, jog vos prašvitus reikia iš čia dingti. Ir kuo greičiau, tuo geriau.
Bet besisukančios mintys
mintimis, o realybė tokia, kad iki sutemų ne tiek daug laiko, o čia ne ta
vieta, kai gali leisti sau ilgus apmąstymus. Dar bus galima apie viską gerai
pagalvoti.
Išėjus-prasibrovus į mūsų
varganą stovyklėlę, sutrikusią Arijaną radome sėdinčią uolos šešėlyje. Matėsi,
kad ji nežinojo kaip elgtis. Ne tai atsistoti, ne tai likti sėdėti. Mintyse net
šyptelėjęs iš tokio jos sutrikimo, liepiau knechtams sėsti nuošalyje, kad mūsų
pokalbių negirdėtų, traukti džiūvėsius ir vytintą mėsą, vynu šiek tiek skiestą
vandenį, o pats su Martinu priėjau prie merginos, kuri mums prieinant, galbūt
nujausdama būsimą pokalbį atsistojo.
Numečiau ant mūsų rakandų
atsineštą žiedmarškinę ir šimtasiūlę (pošarvį) – kad ir kalnai, bet dar nebuvo
atvėsę, o ir jautėmės saugiai, tad jų rengtis dar nenorėjau - ir tiesiai
šviesiai kreipiausi į merginą:
- Gerbiamoji. Kad sudėliot
visus taškus ant „i“, tiesiai šviesiai klausiu: kas jus sieja su tokiu seržantu
Sandru di Pekora?
Mergina išgirdusi Sandro di
Pekoros vardą net sudrebėjo, o kai Martinas su savo akivaizdžiai baisiu akcentu
išvertė klausimą (nežinia kaip jis dar ten išvertė), mergina tarsi sugniužo.
Jos pečiai net susitraukė, ji pati susikūprino ir nuleido galvą... Po nedidelės pauzės ištarė:
- Aš jo nežudžiau.
Prisiekiu Dievo Motina, Skaisčiąja Mergele, savo motina, tėvu ir visais
šventaisiais! – triskart persižegnojusi mergina tarsi maldai sudėjo
rankas. – Jis pats, jis krito ant šukių.
Paslydo ir krito!
Martinas nustebęs išvertė
ir pridurdamas gūžtelėjo pečiais:
- ...jeigu teisingai
supratau.
Susižvalgęs su savo
ginklanešiu, prisėdau ant mūsų mantos.
- Pasakok. Viską. Nuo
pradžių. Trumpai, aiškiai, nieko neslėpdama. Jei pajusiu, kad meluoji, liepsiu
vyrams tave numesti nuo skardžio ir tiek, - pagrasinau, nors abejoju, kad
būčiau išdrįsęs taip padaryti. Nors... gal ir būčiau išdrįsęs.
18.
- Na kas per prakeikimas?
A, Martinai? Tik sutinki žavesnę merginą, o ji jau ir ištekėjusi, - liūdnai
šyptelėjau. Prieš akis nuplaukė dainingosios patre Michaelio Žanos d‘Abvil
veidas, siluetas. Įdomu, kaip jiems sekasi? Tikiuosi, kad laimingai susisuko savo
jaukią gūžtą kur nors Nyderlanduose... – Ne, Martinai, šito neversk, - skubiai
pridūriau matydamas kaip Martinas žiojasi. – Geriau pasakyk štai ką: kad
gerbiamoji ir jos tarnaitė apsiriko. Gali ramiai grįžti į savo tėvoniją. Jos
sutuoktinis Sandras di Pekora gyvas ir sveikas. Na, beveik sveikas, bet kario
tokie brūkštelėjimai negadina, bet kokiu atveju.
Martinas vertė, o aš
stebėjau, kaip keičiasi Arijanos veidas. Buvo galima matyti kaip juo skrieja
visa jausmų gama: mažiau nei per akimirką sveikas raudonis išblėso ir ji
perbalo, lūpos suvirpėjo, blakstienos nervingai sutrūkčiojo ir... ir mergina
staiga kluptelėjo ant kelių ir vėl sudėjusi rankas kaip maldai, pažėrė krūvą
man nesuprantamų žodžių:
- Susimildamas, riteri, tik
neatiduokite manęs tai bestijai! Jo kerštas neturės ribų! Ir jis netikras
sutuoktinis. Sutuoktinis per prievartą. Tai tik bailaus ir įgąsdinto kunigo
palaminta santuoka! Net pirmos nakties nebuvo! Ir nieko daugiau! Net bet kuris
kanauninkas ar vyskupas šios santuokos nepripažins. Ji ne Dievo, o šėtono
palaiminta. Sandras nuo pat mažų dienų buvo kerštingas. Jis man gyvai odą
nudirs, užrakins, įkalins... Jo kerštas bus siaubingas, patikėkite manimi, aš
jį pažinojau dar jaunystėje... Jis niekada nieko neatleidžia... Geriau jau būtų
miręs... Viskas nurimtų... Užkeikiu jus Dievo Motinos, Šventosios Magdalenos
vardu!..
- Ji sako, bla-bla...
Žodžiu, prašo jūsų riteriškos globos. Na, kažkaip taip. Sako, jog jis
siaubingesnis už patį velnią, Sodomą ir Gomorą, ir taip toliau, - sukreipęs
marmūzę išvertė Martinas. – Gal iš tikrųjų metam ją nuo uolos ir viskas? Mes ir
be jos rūpesčių turim. Arba tuoj turėsim.
Bandydamas išvaikyti
slogutį, papurčiau galvą. Iš esmės tai Martinas savotiškai teisus...
- Pasakyk, kad prisėstų.
Užteks klūpėt. Ir atnešk man vyno. To deginto. Brendžio. Žinau, kad paėmei.
(iš ol. brandewijn – degintas vynas.
Tikėtina, kad pirmieji gėrimai, kurie buvo panašūs į brendį, pradėti gaminti
apie XII a., o kur kas labiau šis gėrimas paplito apie XIV a.)
- Bet, herr Karl...
- Sakau tau, atnešk
brendžio! Aš dar kol kas tavo riteris, ginklanešį Martinai fon Bergštainai! –
tyliai, bet rūsčiai pertraukiau savo seržantą.
Štai taip. Ir ką reikėjo
daryti? Beje, o kur ji keliavo? Protingiau būtų buvę jai keliauti į Florenciją
– ten Sandras, kol tarnauja Urbinui, ir nosies nedrįs kišti... Beje, kaip ir ją
lydėti į jos dvarą – irgi jokio noro nebuvo. Dėl tos pačios priežasties –
tarnauju pontifikui ir lysti į Florencijos valdas, būtų buvę mažų mažiausiai
neprotinga, netgi kvaila. O gal į viską nusispjaut? Grįžti ir išpirkti savo
baroniją? Dabar pinigų per akis. Bet tai reiškė dezertyravimą...
Net nupurtė nuo tokios
minties. Bet su tokiu lobiu ir į Raveną grįžti negaliu. Išlys yla iš maišo...
Dievaž – išlys! Fantazija nupiešė auksinėmis monetomis besišvaistančius
knechtus... ginklanešį apsirengusį kaip turtingą povą... Turi jis tam silpnybę
– mėgsta ryškiai atrodyti... Ir kils nereikalingų klausimų...
- Kaip Dievą myliu - išlys!
– pritardamas savo mintims sumurmėjau. Net persižegnojau ir pagavau mano pikto
suniurzgėjimo ir persižegnojimo išsigandusios Arijanos žvilgsnį. Matyt pamanė,
jog tai ženklas, kuris nieko gero nelemia...
O merga daili. Sunku
atitraukti žvilgsnį nuo jos bruožų, gracijos, akių. Net kažkaip nejauku.
Brrr...
Įklimpau...
19.
Tik viena savaitė – ir
visas gyvenimas aukštyn kojom. Vėl. Eilinį kartą. Na, bet tokia jau klajojančio
riterio – samdinio dalia. Viešpats keliai nežinomi, kaip mėgsta iš savo sakyklų
porinti pamokslininkai...
- Mes keliausim pasiimti
savo žirgų, paliktos mantos į Bolonijos pusę, o po to į Florenciją ir pakeliui
palydėsime jus, gerbiamoji, į jūsų dvarą. Santuokos teisėtumo, koks jis bebūtų,
aš negaliu vertinti. Jei ten rasime Sandrą di Pekorą, jis nedrįs jūsų skriausti
mano akivaizdoje. Prižadu. O jei jo nėra, gyvensite kaip gyvenote ir iki jis
pasirodys turėsite sugalvoti kaip pasirūpinti savo tėvonija ir saugumu.
Pasirūpinti globėjais, galų gale. Deja, bet tik taip, ir ne kitaip...
Štai toks buvo mano
verdiktas. Mintis gi – paprasta: Florencija ne tik bankininkų miestas, bet ir
tvirtai stovintis ant kojų Italijos žemės lopas. Tad ten bus kur priglausti
savo pinigus, gal net iš to turėti naudos, o po to grįžti į Raveną. Na, o
pakeliui, atleisti nuo tarnybos Hansą ir Albertą su jų lobio dalimi. Albertas
visada svajojo apsigyventi šalia giminių Niurnberge, o Hansas susiras sau
dvarą. O gal ir kitaip jie iššvaistys savo netikėtus turtus. Lengvas uždarbis,
lengvai ir pabėga. Jau ne mano reikalas – į Raveną geriau jų jau nebesivesti.
Žodžiu, turėjau likti tik su Martinu. Šis griežtai atsisakė mane palikti. Bent
jau kol kas.
Tačiau žmogus planuoja, o
kipšas kvatoja...
Ne viskas šioje žemėje
priklauso nuo mūsų planų...
Kelyje į Boloniją, kuriuo
buvo galima pasiekti traktą į Florenciją, mus pasitiko grumtinių triukšmas.
Tiesą pasakius, dar gerokai prieš jį išgirstant reikėjo sunerimti – daugiau ar
mažiau judrus kelias staiga ištuštėjo.
Reikėjo stabtelti, pasiųsti Hansą pasižvalgyti, bet to nepadariau. Nors kažin
ar jis ką nors būtų spėjęs iššniukštinėti, nes riksmai ir ginklų žvangėjimai
mus pasitiko netikėtai: buvo tylu-ramu ir, staiga, iš už kalvos pasigirdo
riksmai, šauksmai ir net du, vienas kitą sekantys šūviai...
Matyti kas vyksta trukdė
kalvos, per kurią vedė kelias, ketera.
Saladas nuo mano balno
žaibiškai atsidūrė man ant galvos, o skydas ir bastardas rankose. Net trumpo
įsakymo nereikėjo – mano patyrę vyrai sureagavo lygiai taip pat akimirksniu:
Martinas – kaip aš, o mano knechtų rankose be didelės gaišaties pasirodė
užtaisyti trumpi raitelių arbaletai.
Ir dar po kelių akimirkų,
kai mūsų arklių kanopų kaukšėjimas nutilo ant keteros, nuo kalvos viršūnės
sužiurome į nedidelėje lomoje vykstančią tragediją.
Apačioje, tarsi
nepasidaliję kelio, vienas kitą skerdė dvi grupuotės.
- Frankai! – garsiai ištarė
kažkuris iš mano vyrų.
Sukeltose dulkėse buvo
galima įžiūrėti kaip didesnė dauguma purvino mėlynumo apsiaustais ant dėvinčių
vyrų sėkmingai link krūmynų spaudė saujelę besipriešinančių vyrų. Iš visko
sprendžiant, tai buvo popiežiaus arba jo sąjungininkų, kaip pavyzdžiui Urbino
kunigaikštystės – kariai. Kai kurie iš jų vilkėjo arba laikė skydus su
geltonomis ir purvino raudonumo spalvomis.
Galim buvo spėti, kad
užpuolimas buvo netikėtas. Keltas pašautų ir sužeistų arklių ir žmonių jau
gulėjo ant kelio. Bet užpultieji spėjo nušokti nuo arklių ir organizuoti šiokią
tokią gynybą dangstantis skydais – pėstininkų pavezomis. Skirtingai nuo jų, kad
ir skysta, bet gausesnė frankų linija juos jau sėkmingai stūmė link krūmynais
apaugusios šalikelės griovos. Be viso to, frankų užnugaryje stovėjo porelė
šaulių, kurie spėriai pertaisinėjo arkebūzas ir buvo galima greitu laiku laukti
naujos salvės, kuri ko gero suardys besiginančiųjų gynybą.
Frankų būriui vadovavo jų
užnugaryje ant arklių sėdintis sunkiai ginkluotas riteris arba žandaras ir,
matomai, jo ginklanešys-seržantas. Kova akivaizdžiai buvo nulemta ir baigsis,
kai tik iššaus arkebūzieriai, jei, žinoma, jie ne kreivarankiai ir sugebės savo
šūviais bent akimirkai suardyti gynybą. Ir tuo buvo galima neabejoti – atstumas
visiškai menkas – reikia būti visišku nevykėliu, kad nepataikytum.
Ar galima buvo likti
nuošalyje? Tikriausiai taip, jei esate landsknechtas, plėšikas ar koks
prakeleivis... Apsisukti ir nežiūrint to, kad jau esate pastebėtas - greit
paraginus arklius ir dingti (frankų seržantas jau ranka mojo link mūsų)...
- Arijana, su nešuliniais
arkliais! Martinai, išversk! Hansai, Albertai! Jūsų šauliai!
Vos nutilus Martinui,
kaukštelėjau nuleisdamas antveidį ir paraginau savo žirgą, kuris išgirdęs kovos
triukšmą, jau senai nerimastingai trypčiojo priekinėmis kojomis...
Atstumo beveik nebuvo –
įsibėgėti nebuvo nei laiko nei prasmės – gal tik šimtas ar pusantro žingsnių
nuožulniu šlaitu nuo kalvos...
Neturiu jokio supratimo ką
tokio idiotiško įsakė frankų raitelis, bet tai, kad arkebūzieriai pasisuko į
mūsų pusę ir paskubomis pabandė šauti... tiksliau – nedarniai iššovė – nieko
bukiau būti negalėjo. Tai dar nebuvo ilgavamzdės ispaniškos muškietos, kurias
šie pradėjo naudoti tik gerokai po daugelio metų, o buvo tik trumpos pėstininkų
dagtinės arkebūzos: atstumas joms vis dar buvo per didelis, o šratų ar skaldos,
ar kuom jos ten buvo užtaisytos - sklaida per didelė: tad net arklio odos
nesugebėjo pramušti (o gal užtaisas buvo per silpnas ar tas jų tepalinis
parakas nekoks). Galiu lažintis, jog beveik kartu su driokstelėjimu tik pajutau
silpną trinktelėjimą į skydą ir šalmą, ir tiek (vėliau įbrėžimus radau). Viskas
gal būtų buvę kitaip, jei jie būtų nepaskubėję, jei jiems būtų užtekę ištvermės
ir jie mus būtų prisileidę arčiau ir iššovę per dvidešimtį, dešimtį ar dar
mažiau žingsnių... tad... taip sakant... Bet kas tai yra ant tavęs lekiantis
šarvuotas raitelis, ant pusėtinai, nors ir beveik tik dėl grožio šarvuoto žirgo
– reikia žinoti... reikia tą būti patyrusiam. Net kartais patyrusiems
kariams nervai neišlaiko...
(a.p.: taip teigdamas riteris Karlas iš
esmės buvo teisus. To meto arkebūzos buvo pakankamai trumpos, didelis kalibras,
neretai užtaisomos net ne šoviniu, o šratais ar šiaip netgi skalda. Kiek
anksčiau net šovinio nebūdavo, nes jų triukšmas ir taip puikiai išgąsdindavo
arklius (pagrinde XV a.). Užtaisytos pilnu užtaisu, geros kokybės paraku ir
ilgesniu vamzdžiu buvo efektingos iki 30 metrų, geresnės iki 50 metrų. Su jomis
dar puikiai konkuravo net vidutiniai
arbaletai. Bet nežiūrint to, buvo puikus ginklas. Pavyzdžiui, Didysis Kapitonas
(Gonzalo Fernández de Córdoba (1453 – 1515) jų privalumus puikiai išnaudojo,
tapo jų jau modernaus taktinio panaudojimo „tėvu“ (pavyzdžiui Čerinjolos mūšis
– 1503 m. Galima pažiūrėti „Skaistykloje žolė neželia“). Vėliau atsiradusios
muškietos, kurias efektingai panaudojo ispanai (pavyzdžiui per Pavijos mūšį
1525 m.) buvo gerokai taiklesnės ir nors mažesnio kalibro, užtaisomos tik kulka,
buvo efektingos jau net iki 70 ir
daugiau metrų. Kita vertus, jau po metų nuo šių įvykių pasakojimo, panašiomis aplinkybėmis
žuvo garsusis Frankų karalystės karvedys riteris Gastonas de Fua (Gaston de
Foix, duc de Nemours (1489 – 1512), kuris vadovavo prancūzų kontingentui
Italijoje – Ravenos mūšyje (1512 m.). Jis su mažu žandarų būriu atakavo
gausesnes atsitraukiančiųjų pajėgas ir arkebūzieriaus šūvio momentu jo arklys
suklupo, o tuo metu jau legenda tapęs generolas žuvo. Prie to paties galima
pasakyti, jog nors prancūzai šį mūšį laimėjo beveik sutriuškindami popiežiaus
ir ispanų bei jų sąjungininkų pajėgas, prancūzai patyrė milžiniškus nuostolius,
jų kariauna buvo demoralizuota. O įdomumas ar ironija dar ir tame, kad
Ferdinandas Aragonietis (faktinis suvienytos Ispanijos karalius po Izabelės iš
Kastilijos mirties) buvo vedęs Gastono seserį ir tokiu būdu, per ją, po jos
brolio mirties, paveldėjo pretenzijas į Navaros karalystę ir pritariant
popiežiui, tuo pasinaudojęs, sėkmingai į ją įsiveržė (1512-13 m.) ir visiems laikams Navara
liko Ispanijos sudėtyje (o galėjo atitekti ir Prancūzijai arba likti
savarankiška – buvo du pasipriešinimai 1516 m ir 1521 m., iš kurių pastarasis
buvo beveik pavykęs)
Mūsų arkliai jau senai buvo
pripratinti prie šūvių, tad net ausimis nesukirpčiojo ir nepasibaidė.
Per siaurą salado antveidžio
plyšį išvydau tik tumulą melsvai pilkų dūmų, kurie pridengė mūsų priešus...
Visas aplinkinis pasaulis
ištirpo...
Šuoliai į nežinią, į būsimą
susirėmimą...
Kaip visuomet – visos
pašalinės mintys nugarma prarajon – tik žirgas, ginklas ir priešas...
Priešas, kuris sušmėžavo
dūmuose ir pabandė paimdamas pagreitį kontratakuoti. Bet tam jis buvo dar
nepasiruošęs... Jis per dūmų užsklandą mus taip pat ne kažin kaip matė,
negalėjo įvertinti atstumo, be to sėdėjo ant laibesnio ir žemesnio, beveik
nepridengto jokiais šarvais arklio...
...ir iš už dūmų į mane
išrūko kaip pasimetęs kipšas iš bažnyčios...
Žirgai vos nesusidūrė –
kalavijo smūgis per maniškį skydą nupurtė ranką, koja beveik palietė
priešininko koją-klubus... ir atsakomasis mano smūgis kalaviju kažkur per
priešininko korpusą iš mano rankų išplėšė kalaviją, o aš, iš inercijos, net
nebandydamas stabdyti žirgo, visu greičiu rėžiausi į frankų pėstininkų nugaras.
Trys ilgakotėmis ietimis ginkluoti pėstininkai buvo nušluoti ir ištaškyti tarsi
kėgliai – vos nesirėžiau į apgultųjų skydus ir ietis... Laimei, jie sureagavo
laiku. Jie matomai buvo patyrę kariai – jų gynybinė vora prasiskyrė ir mane
praleido link brūzgynų, kur mano žirgas, matydamas kliūtį, bet jau spėjęs
sulėtėti, žvengdamas pasistojo piestu... Laimei, sunkiai šarvuotam raiteliui
skirtas aukštas balnas ir į aukštą balno gugą įsikabinta laisva jau be kalavijo
dešinė ranka man padėjo išsilaikyti balne...
Už nugaros pasigirdo
pergalingas baubimas...
Ką tik buvę apgultieji ir
faktiškai jau pasmerktieji puolė staiga praskydusius priešus visu nartumu...
Kol apgręžiau arklį, kol
sugrabaliojau vienarankį kalaviją, kol susiorientavau, kovos laukas jau buvo
visiškai pasikeitęs – dalis frankų bėgo link už posūkio stovinčių savo vežimų,
o juos, ūbaudami kaip kokie turkų klajokliai saracėnai, persekiojo maniškiai
raiteliai - Martinas, Albertas ir Hansas... Ką tik buvę apgultieji gainiojosi
ir skerdė savo užpuolikus ir tik gal penkių frankų grupelė bandė darniai
atsitraukti, bandė gintis nuo panašiai tiek pat juos spaudžiančių
priešininkų...
Spustelėjau pentinais ir
rėkdamas pasileidau į jų tirštumą...
Mačiau, kaip žirgas savo
krūtinšarviu parbloškė kiek šonu stovėjusį ir besiginantį nuo spaudimo priešą,
o mano kalavijas trinktelėjo per gretimo kario šalmą...
Mosikuodamas kalaviju,
dengdamasis arba bandydamas priešą pasiekti skydu, pradėjau sukti savo žirgą
ratu...
Viskas – kova baigta...
Trumpa ir paprasta...
Mūsų darbas baigtas...
Jau likusios kirstynės ir
priešo persekiojimas ne mano ir ne mano vyrų reikalas.
Sutramdęs žirgą
apsidairiau. Be žmonių, slėnyje blaškėsi ir du pabalnoti frankų arkliai. Aišku,
kad akis pirmiausiai nukrypo į buvusius priešininkus: manasis priešininkas –
frankų būrio vadas nejudėdamas gulėjo. Mažų mažiausiai apsvaigęs – nors kažin –
jo šarvai matėsi, kad perkirsti įstrižai nuo peties iki pilvo... Kitas raitelis
lygtais bandė rangytis, bet prie jo prišoko kažkuris iš karių ir trumpu durklo
dūriu į kaklą, tarp šalmo ir peties, pasiuntė jį į Anapus (kažin ar į rojų)...
Šauliai, išmetę savo
arkebūzas, su styrančiomis strėlėmis gulėjo pasliki visiškų negyvėlių pozose...
Vieno iš jų dabar ko gero nepažintų ir jo motina – strėlė buvo pervėrusi
vidurinę veido dalį ir vietoje veido tebuvo tik kraujo ir kažkokios nežmoniškos
kaukės klanas...
Paraginau arklį link frankų
vado... Prisiartinęs supratau, jog su juo iš ties viskas baigta... Ne be
reikalo pajutau, jog nuo kalavijo smūgio mano ranka beveik nutirpo: – kalavijo
ašmenys prakirto franko goržetą (a.p.:
kaklo apsaugą)
- lengvai šarvuotas priešininkas tiesiog per žemai laikė skydą, tad jam
nepasisekė... Bet, deja, nepasisekė ir mano „bastardui“ – jis buvo lūžęs...
Voliojosi kiek nuošaliau ištryptoje ir krauju nudažytoje žolėje...
20.
- Dėkoju, garbusis riteri
Karlai, - vos suprantama laužyta bavarų šnekta ištarė ir pagarbiai dėkodamas
linktelėjo senas ūsuočius. – Jūs šiandien išgelbėjot mūsų užpakalius...
Ar galite įsivaizduoti mano
nuostabą, kai paaiškėjo, jog čia tie patys Urbino kariai, su kuriais prieš
kelias dienas buvome susitikę tavernoje prie didžiojo trakto? Tie patys, kurių
vadas Sandras di Pekora. Na, ne tai, kad jau labai-labai nustebau, bet mintyse
vis tiek nusistebėjau.
Atsainiai gūžtelėjau
pečiais:
- Krikščioniška pareiga,
seržante. Frankų ir Florencijos pajėgos ne taip toli. Jei kas paspruko, gali
sugrįžti. Nėra laiko gaišti.
- Žinoma, kad pabėgo, -
skėstelėjo rankom senasis karys ir perbraukė pirštu savo ūsą. – Mūsų arkliai
išsiblaškė, kol juos dabar po krūmynus sugaudysim...
- Ką gi, tai jau jūsų
rūpestis. Mes susirenkam mūsų nukautųjų trofėjus. Į vežimą ir kitką
nepretenduojam. Manau taip bus teisinga?
- Žinoma, mesere, -
linktelėjo senis, o jo akys godžiai sublizgo.
Savaime suprantama, kad
buvo galima pretenduoti ir į daugiau, bet, o kam? Gaišti čia?
- Martinai, girdėjai? –
pasukau galvą į savo ginklanešį. – Ramiau-ramiau, - jau pridūriau savo žirgui,
kuris gana stipriai bakstelėjo man į petį ir lyg nepatenkintas, kad viskas taip
greit užsibaigė, šnarpštelėjo.
- O kur jūsų vadas? Kaip jį
ten... Sandras?
- Sandras, mylista, di
Pekora, - linktelėjo senis, kažką riktelėjo skubia žingine praeinančiam kariui
ir mostelėjo link už kokių dvidešimties žingsnių stūksančio vienišo
apsamanojusio pakelės riedulio, kur aplink į akmenį atremtą ir kraujais
apsipylusį vyrą stripinėjo porelė jau greta ginklus ir šalmus nusimetusių
karių. – Sužeistas. Be sąmonės. Ne šiaudinis, tikiuosi išgyvens.
Kažkodėl seno ūsuočiaus
žodžiuose nepajutau jokio tokio apgailestavimo. Nors... Senas karys – matyt ne
vieną bendražygį palaidojęs – surambėjęs...
Pritariamai linktelėjau, ir
rodydamas, kad kalba baigta, apsisukęs nusiėmiau pirštinę ir pakišęs ranką po
žirgo snukio apsauga pakasiau jam snukį, o tas „gyvulys“, rodydamas
pasitenkinimą, vos negrybštelėjo dantimis man už peties. Vis tik eržilas,
vienok... Nors ir gerai mokintas, bet viršenybę jam demonstruoti reikėjo
nuolat...
Taip, mantos pagausėjo, bet
ir porelė net labai neblogų ir pagal vietines realijas visai puikiai ekipuotų
arklių prisidėjo. Bet reikėjo kuo greičiau nešdintis iš čia: vis tik buvo galima
pagauti skersakiuojančius „sąjungininkus“ – dėkingumas dėkingumu, o godumas
pakankami stipri yda ir atsiduoti šiai nuodėmei linkę daugelis ginkluotų
prasčiokų. Nors ką ten prasčiokų?! Nobiliai, kaip čia vadina kilminguosius – ne
mažiau godūs, tik šią nuodėmę slepia įmantriau... Na štai, vos ne pamokslauti
pradėjau.
Nors ir kaip skubėjom, bet
dar kurį laiką teko užtrukti.
Jau buvom pasiruošę palikti
šiuos „naujus pažįstamuosius“ ir aš beveik jau dėjau koją į balnakilpę, kai iš
už nugaros priturseno senasis seržantas ir riktelėjo:
- Luktelėkit mylista,
mesere!
- Ko dar? – nuleidęs koją
ant žemės, nepatenkintas sutrukdymu, susiraukęs pasisukau į ūsuočių. Nors mano
surauktos kaktos iš po grandijinio gobtuvo ko gero nesimatė.
- Mūsų vadas, Sandras di
Pekora atsipeikėjo. Prašo porai žodžių.
- Pasakykit, kad man užteks
ir jūsiškės padėkos. Jis man nieko neskolingas. Aš jam nieko neskolingas. O
dabar atleiskit, ir taip užgaišau.
- Mesere! Ne dėl padėkos,
mesere, - paskutiniai jo žodžiai kiek suvirpėjo, o akys nejučiom kryptelėjo
link jau ant arklio sėdinčios ir į apsiaustą susisukusios, gobtuvą ant veido
nuleidusios Arijanos. – Tai garbės ir gyvybės klausimas. Jūsų garbės ir mano
vado garbės. Patikėkit. Taip bus geriau.
Numečiau pavadį Martinui ir
susierzinęs, patraukiau link sužeistojo, o senasis seržantas sekdamas paskui
vis dar bandė kažką aiškinti:
- ...patikėkit senu kariu,
mylista, geriau jau viską išspręsti čia ir dabar, nes kuo toliau, tuo bus
nelabai... ėėė...
Nesiklausiau aš jo
balmatavimo. Du plius du ir pats sudėti moku. O iš seno ūsuočiaus niekšybės
nelaukiau. Iš jo elgesio buvo galima suprasti, kad nors dėl kažkokių priežasčių
ir paklūsta savo vadui, bet toli gražu ne be išlygų, kažkas tarp jų yra. Nėra
vienybės jų elgesyje. Atsigavęs Sandras puikiausiai galėjo įsakyti mus užpulti.
Bet to nepadarė. Aiškus autoriteto trūkumo požymis. Jau žinodamas Arijanos
istoriją, galėjau numanyti, jog visi šie kariai tarnavo Urbino kunigaikščio
kapitonui, o ne Sandrui. Ne jis jiems atlyginimą mokėjo. Tad ir sekti paskui
jį, lieti kraują ar turėti nemalonumų dėl jo asmeninių ambicijų, o ne savo
tikrojo vado ir kažkokios tai ten užduoties – neturėjo jokio noro. Bent jau
dauguma. Nors ir mažuma, kartais pridirbti gali...
- Jūs mane gaišinate,
Sandrai, - sustojau priešais sužeistąjį. – Klausau jūsų.
Šalia manęs stovėjo
ūsuočius, o gretimai Sandro buvę du vyrukai, laikydami rankas ant ginklų,
atsitraukė per žingsnį. Mus gaubianti atmosfera, turėčiau pasakyti - buvo ne
kokia – apniukusi ir juoda, tarsi prieš liūtį kauptųsi žaibų ir pragariško
lietaus kupini debesys.
- Jūs, mesere, melagis,
jūsų žiniai.
- Jūs karščiuojate,
gerbiamasis. Tai pavojinga, - akies krašteliu pamačiau, kaip Martinas jau
sėdėdamas ant savo irgi lengvai šarvuoto raunciaus (arklio), laikydamas viena ranka
už pavadžio manąjį žirgą, priartėjo, o paskui jį, kiek nuošaliau, jau balnuose
sėdėjo manieji knechtai – galėjau lažintis, kad jų arbaletai užtaisyti. Pasukęs
galvą į ūsuotąjį seržantą ištariau: – Kuo greičiau reikia surasti chirurgą.
Kitaip neteksite savo vado.
- Aš nekarščiuoju, mesere,
o konstatuoju. Tavernoje teigėte, jog nepažįstate mano moters, o ji čia, su
jumis, - sunkiai alsuodamas pro dantis iškošė Sandras ir susiraukė nuo skausmo.
– Ji mano žmona.
- Aš šią moterį, kuriai
prižadėjau savo globą ir saugią palydą, sutikau jau po pokalbio su jumis. Bet
neprivalau jums nieko aiškintis. Jai niekas negresia. Galite būti ramus.
- Ji turi likti su manimi... – iškošė Sandras ir sunkiai dusliai
užsikosėjo.
Buvo neįprasta kalbėti taip
stovint, iš aukšto su ant žemės sėdinčiu sužeistu kariu. Savaime žmogus
jauteisi daug kartų pranašesniu, o ir dirglumas dar pridėjo ir savo:
- Ne, ji pageidauja vykti
su manimi. Nepergyvenkit, monos Arijanos garbei niekas negresia, prisiekiu
Šventojo Kapo riterio vardu, - trinktelėjau šarvuotu kumščiu sau į krūtinę ir
jau norėjau apsisukti ir keliauti sau, bet sunkus Sandro balsas dar mane
pristabdė.
- Noriu išgirsti ir ją...
Mintyse net šyptelėjau, bet
tik linktelėjęs šūktelėjau Martinui, kad pakviestų jau raitą Arijaną.
Pasisukdamas mačiau, kaip
ūsuočius paslėpdamas kandžią šypseną nusuko galvą. Beje, matyt, kaip ir kiti
šalia esantys kariai. Kažkodėl manau, jog čia esantiems kariams Arijanos
atsakymas buvo ir taip aiškus – ypač, kai jie to farso, vadinamo „santuoka“ - patys
artimiausi liudytojai. O ir po dar neišblėsusio netikėto išsigelbėjimo jų
visiškas nenoras kibti į atlapus riteriui ir jo sėbrams, nuoginti kalavijus dėl
nežinia ko, dėl kažkokių jų laikino vado užgaidų, buvo visiškai suprantamas.
Netgi dar daugiau - jei būtų daugiau laiko, matyt jie dar ir lažybas
trinktelėtų, su kuo pasiliks Arijana.
Ir atsakymas neleido
nusivilti:
- Likite sveikas, Sandrai.
Dievo akivaizdoje aš laisva.
- Tu... mano... – perbalęs
Sandras sunkiai įkvėpė, užsikosėjo ir vėl susiraukę įkvėpė: - tu mano žmona.
Turi likti su manimi.
- Viešpats akivaizdoje aš
laisva, Sandrai, - taip ir nenulipusi nuo arklio, iš aukšto, pritariant
sušnarpštusiam arkliokui, ištarė Arijana. – Mirtinai išgąsdinto kunigo
sakramentas neturi jokios galios. O ir konsumacijos nebuvo. Lik sveikas,
Sandrai, - Arijana truktelėjo pavadžius, privertė kelis žingsnius arklį
atsitraukti atbulomis ir jį apgręžusi lėtai pasišalino link manųjų knechtų.
(a.p.: šiuo atveju konsumacija, nuo
lot. „consummation“ — užbaigimas. Nors plačiai priimta nuostata, kad
konsumacija tai skaistybės įrodymo liudijimas, tačiau iš ties Vakarų Europos
viduramžiais tai dažnas ir būtinas ritualas, kadangi santuoka be konsumacijos
liudijimo nebuvo laikoma tikra arba buvo laikoma fiktyvia. Neretai prie pirmos
nakties guolio stovėdavo liudytojai. Šį paprotį palaikė ir bažnyčia. Kaip
pavyzdžiui, jei, dėl politinių, turtinių ar kitų priežasčių buvo sutuokiami
nepilnamečiai, santuokos konsumaciją buvo galima atidėti iki pilnametystės ar
subrendimo. Tuo atveju, jei konsumacija vis tik neįvykdavo arba nebuvo ją
patvirtinančių liudytojų, tai ir bažnytinę santuoką bažnyčia galėjo anuliuoti
be jokių pasekmių — buvo laikoma, jog santuokos nebuvo).
- Likite sveikas, Sandrai.
Jums kuo skubiau reikia gydytojo.
- Taip... Per kitą
susitikimą kalbės ginklai.
- Mane nesunku rasti.
Žinote kur... – linktelėjau. – O po to arba ši moteris liks našle, arba jums
teks sunkiai įrodinėti jūsų santuokos teisėtumą...
Bet buvo panašu, kad
Sandras jau mano paskutinių žodžių neišgirdo – jis prarado sąmonę.
- Būkit malonus,
gerbiamasis, - pasisukau į ūsuočių. – Perduokit mano žodžius, kai Sandras di
Pekora atsigaus. Kai pasveiks ir sugebės laikyti rankose kalaviją, gali mane
susirasti. O dabar mane tarnyba mūsų šventajam Tėvui šaukia.
- Tarnyba ir mus šaukia,
mesere. Būtinai perduosiu, mesere, - linktelėjo ūsuočius. – Nors „sudiev“ ir
nelinkėsiu.
Įdomu, ką galėjo reikšti jo
paslėpta šypsena, kai jis atsaliutavo nuo diržo nusisegta gertuve, o po to
įsakmiu balsu pradėjo vaikyti savo vyrus? Nors nesvarbu. Ko gero nieko ypatingo
– senų kareivų mintys pakankamai gerai nuspėjamos...
21.
- Kvietėte, mesere? –
prasivėrus gailiai cypčiojančioms durims, tarpduryje pasirodė pasitempęs karys.
Dar pakankamai jaunas, trisdešimties nesiekiantys vyrukas su į viršų
užšukuotais tamsiais viršugalvio plaukais. Palei ausis ir pakaušį plaukai
beveik išskusti, kaip ir dailus pusapvalis smakras.
Vyrukas tikriausiai vien
savo „nulaižyta“ išvaizda galėjo daužyti širdingų damų širdis, ir ko gero tuo
naudojosi, bet, kartu, šiek tiek laužta tiesi nosis ir senas dailiai užgijęs
randas, kertantis nosį ir dalį skruosto bei kažkokie pabrinkę, sunkiai
apibūdinami veido bruožai liudijo apie jo gašlumą ir gal gi net plevėsiškumą.
Jei nedėvėtų lengvos žiedmarškinės ir livrėjos, nebūtų prisegtas kalavijas ir
durklas, pirmą kartą jį matantis žmogus galėtų pamanyti, jog vyrukas iš pirklių
luomo arba koks dailus sukčius-pašlemėkas, dykos naudos beieškantis. Kita
vertus, jei jį aprengti kaip nobilį, tai ir iš mažakilmių didikų neišsiskirtų.
Tačiau Kozimas nebuvo nei vienas iš jų. Kada gimė – nežinojo, kaip nežinojo ir
kas jo tėvai. Jis tiesiog užaugo samdinių gurguolėse – pulko vaikas... Jam
pasisekė – gamta ar Viešpats guvaus protelio nepagailėjo, tad ilgainiui, likimo
mėtomas ir vėtomas prisišliejo ir jau keletą metų sėkmingai tarnavo Urbinui.
Vienintelė dėmė jo tarnyboje - tai fiasko kalnų perėjoje, kurioje jis
vienintelis išliko gyvas, ir jo garanto Sandro di Pekoro nesėkminga ekspedicija
beieškant dingusios Alidozio vilkstinės.
- Kozimai, ar prisimeni
savo priesaiką? „Iki paskutinio kraujo
lašo“? – Sandras atsistojo nuo nutrintu kailiu užtiestos skrynios.
- Taip, mesere, -
linktelėjo karys. – Aišku, kad prisimenu.
- Patikrink ar koridoriuje
nėra „ausų“ ir labai gerai uždaryk duris.
Senos durys cypiančiai
nepatenkintos užsidarė ir į savo vietą atsistoti net nelabai norėjo, tad
Kozimas atsisverdėjęs trinktelėjo pečiu, kad jos gailiai subildėjusios įšoktų į
staktą. Koks nors vaikigalis ar moterėlė šio kambarėlio durų net neatidarytų.
- Eikš arčiau, nenusiteikęs
rėkauti. Ir atsipalaiduok. Sėsk, - Sandras mostelėjo į šalia skrynios stovinčią
taburetę (a.p.: pranc.
„tabouret“ – kieta kėdutė be ranktūrių ir atlošo, dažniai žemesnė už įprastą
kėdę).
Sulaukęs, kol Kozimas baigs
barškėti savo ginklais, matydamas kario pastangas sėdėti ant jo ūgiui per žemos
kėdutės ir laikytis tiesiai, sunėręs rankas ant krūtinės Sandras ironiškai
šyptelėjo.
- Atėjo laikas priesaikai,
Kozimai, - Sandras atsišliejo į sieną.
Stovint ir iš aukšto
žiūrint į savo pavaldinį, nutaisius atitinką mimiką žodžiai atrodė svaresni ir
įtaigesni. Nors, bendrai paėmus, tas ne pagal savo metus gyvenimo matęs išpera
Kozimas jokios baimės nerodė. Taip, buvo tiesiog įsikūnijęs „dėmesys“ - taip,
stengėsi atrodyti šauniai - bet įžūliose akyse ir kiek nuovargį išduodančiame
žvilgsnyje - jokios baimės.
„Tai, ko ir reikia“ – pats
sau mintyse linktelėjo Sandras ir tęsė:
- Paimk nuo skrynios tūbą.
Kozimas ištiesęs ranką
pakėlė medinę cilindro formos raštų ritiniams skirtą tūbą, o jo žvilgsnis
užsilaikė ant nedidelio šikšninio šalia tūbos gulėjusio kapšo - tokiuose
paprastai laikomi pinigai.
- O dabar klausykis
atidžiai. Tau teks pabūti pasiuntiniu. Ar aišku?
- Kažkam nunešti pranešimą?
– Kozimas rankose pavartė gerokai patrintą paprastutį ritinių dėklą.
- Galim ir taip sakyti, -
linktelėjo Sandras. – Tam, tedėsko nobiliui kavalieriui Karlui Albrechtui fon
Schveigfalui (a.p.: it.
„tedesco“ – vokietis).
Su kapitonu viskas suderinta.
- Dėl dvikovos? – labai
greitai susiorientavo karys. Jis buvo vienas iš tų, kuris stovėjo šalia
sužeistojo bejėgio Sandro ir girdėjo visą jų pokalbį. Jo supratimu, keistas
buvo tas pokalbis. Kaip ir visas žygis, kuriam vadovavo Sandras. Kozimo galva,
kunigaikščio ir kapitono organizuotas žygis buvo atliktas visiškai atmestinai,
tarsi Sandras juo pasinaudojo tik kaip priedanga savo pačio tikslams. Gal taip,
o gal ir ne, bet kas jis toks – Kozimas? Kas jis toks, kad svarstytų kilmingųjų
žaidimus? Pinigus moka? Moka. Toliau ne jo reikalas. Juolab, kad Sandrui
skolingas ir už „šiltą“ tarnybą, ir už išgelbėjimą nuo kunigaikščio rūstybės.
- Man patinka tavo
įžvalgumas, - linktelėjo Sandras.
- Mačiau, kad jūs jau
puikiai valdote ginklus... – prasižiojo Kozimas, bet Sandras jį nutraukė
tęsdamas savo mintį.
– Tai oficialioji pusė,
taip sakant.
Kozimas viena ranka
prispaudęs tūbą prie šlaunies, visiškai nepatogiai sėdėdamas, žiūrėdamas iš
apačios į viršų, kaip šunelis prie pietų stalo, linktelėjo galva.
- Bus ir neoficialus
pavedimas, kaip suprantu?
- Taip. Ir jį atlikti gali
tik žmogus, kuris moka laikyti liežuvį už dantų ir gyvena taikoje su
surambėjusia sąžine. Ir kuriam rūpi jo kapšo svoris, be kita ko.
- Manau, jūs radote tinkamą
pasiuntinį, - išgirdus apie „kapšą“, Kozimo veidas net nušvito - karių tarpe
Sandras garsėjo kaip žmogus, kuris už paslaugas moka atsidėkoti. Neišlaidus,
bet ir nešykštus. Atsidėkos jei ne pinigais, tai kokia nors tarnybos lengvata.
- Manau nereikia priminti,
kad už žodžio ir liežuvio nelaikymą atitinkamas atpildas pasieks net jei
spruktum ir į Tartarą ar net į tą Kastilijos Naująjį Pasaulį? (a.p.: taip buvo vadinama Ispanijai
priklausanti dabartinė Centrinė ir dalis pietinės Amerikos, Karibų jūros
baseino salos)
- Nežinau, kas tas Tartaras
ar Naujasis Kastilijos Pasaulis, mesere, - Kozimas suraukęs kaktą pasikasė
paausį, - bet mintis aiški. Galite manimi pasitikėti.
- Tada klausykis atidžiai:
vyksti į Raveną. Laišką įteiki asmeniškai tedėsko kavalieriui. Kuo daugiau bus
liudininkų, tuo bus geriau. Atsakymo lauki pas tokį maestro Bozolą. Pats
meistras ne kažin koks. Visiškas vidutiniokas. Tad daugiausia imasi tik
neįmantrių remontų, trofėjų supirkimo, jų padailinimu, perdirbimu ir taip
toliau. Bet ne apie tai. Tai nesvarbu. Apsistosi ten, kur jis nurodys. Ten ir
lauksi atsakymo iš to riterio
(paskutinieji žodžiai buvo ištarti su pilna ir gilia ironija)...
Kozimas, klausydamasis
linkčiojo, o Sandrui nutilus nuryti seilę ir įkvėpti oro, pabandė išsižioti,
bet taip nieko ir neištarė, nes Sandras paskubomis tęsė.
- Štai šis maestro, be visa ko, užsiima dar ir
verbavimu. Visokių, visiems ir taip toliau. Supranti, ką turiu galvoje?
Atsimeni, kaip atrodo tas riteris?
Na, jei primiršai, įteikdamas laišką prisiminsi. Taigi, toliau sau sėdi
Ravenoje kiek reikia. Kol neatvyksiu. Bet man atvykus, šis riteris neturi
pasirodyti prie Teodoriko mauzoliejaus. Ar aišku?
- Khmmm. Ė... Ta prasme...
– Kozimas dešinės rankos briauna tarsi brūkštelėjo sau per gerklę ir staigiu
judesiu persižegnojo.
Sandras linktelėjo:
- Pageidautina, kad jis jau
tupėtų pragare ar rojuje, tas ne taip svarbu, - Sandras staigiu judesiu
išsitraukė durklą, lengvu laukinės katės judesiu ant smaigalio pakalbino pinigų
kapšą už virvutės ir švystelėjęs kapšą ant Kozimo kelių, staiga kilstelėjo
smaigalį prie jo gerklės. – Šito užteks tau kukliam pragyvenimui, avansui už
paslaugas Bozolui ir keletui bravų, už manau suprantamas paslaugas. Kitą dalį
apmokėsiu asmeniškai Bozolui atvykęs. Ką nusiderėsi, tas tavo, o jei darbas bus
tinkamas, gausi beveik tokį patį. Asmeniškai. Duodu žodį... kaip duodu žodį,
kad surasiu tave bet kur, jei bandysi prapulti... O aš veltui žodžiais
nesišvaistau. Ar aišku?
Kozimas bandė linktelti,
bet į adomo obuolį įsirėmęs smaigalys to padaryti neleido.
Sandras atitraukė savo ilgą
durklą, nuleido ranką ir grėsmingai pakartojo:
- Ar aišku?
- Taip, mesere. Aiškių
aiškiausiai! – Kozimui užduotis neatrodė sunki. Kad reikės liežuvį už dantų
laikyti, tai savaime aišku – padarys ir užmirš, išbrauks iš sąmonės, o
sąžinė... Kokia dar sąžinė dėl kažkokio tai svetimo kvailo riterio? Ir už tokį
menkniekį tokia krūvelė skambančiųjų?
Gulinčio ant kelių kapšo
svoris buvo gerai juntamas...
22.
Ranka ant grindų nubraukiau
prastą sutrupėjusį balzganą antspaudą ir pasukiojęs ritinėlį, perdaviau jį
Martinui, kad išverstų Arijanai. Per tuos porą mėnesių gerokai pasistūmėjau
vietinėje toskanų šnekoje, bet ne tiek, kad laisvai galėčiau verstis laiškus,
nors jie ir rašyti pusiau beraščių mano paties buvusių knechtų. Pagal nelygų ir
beveik pieštą, o ne rašytą kreivą braižą galėjau spėti, jog rašė Albertas.
Hansas vos sugebėjo raides sujungti į žodį (ir tai jau galėjo save vadinti
šviesuoliu). Stebėtina, kad tiek daug prirašė – net visą lapą! Tiesa, mintys
padrikos. Na, nieko keisto.
O laiško esmė buvo
paprasta: monos Arijanos dvare viskas
gerai: taika ir santarvė, saulė šviečia skaisčiai. Ironizuoju, bet esmė tokia.
Šiedu smarkuoliai, pagaliau likę be šeimininko, nuvykę su Arijanos – tikrosios
šeimininkės įgaliojimu - išspardė užpakalį kažkokiam tijūnui ir Sandro
statytiniui. Vienam iš arendatorių apskaldė įžūlias ilgas ausis, kaimyną su jo
pretenzijom pastatė „į vietą“ ir dabar šis glotnesnis už aksominį šaliką, o
atvykusius dėl plačiai nuaidėjusio šurmulio Florencijos teisėsaugininkus nuramino.
Iš kunigo išgavo prisipažinimą, kaip ir vietinių šeimynykščių liudijimus dėl
antpuolio, ir dabar šie dokumentai saugiai laukia savo valandos, kada
šeimininkė atvyks į dvarą. Faktiškai Sandrui durys užtrenktos. Na, o po to,
kaip ir buvo tartasi, Albertas išvyko į savo išsvajotąjį Niurnbergą, o Hansas,
kuris turėjo polinkį į kaimišką gyvenimą, liko valdyti Arijanos ūkio. Bent jau,
kol ji pati atvyks ir viską perims.
Ta prasme, kad po
susidūrimo prie Florencijos sankryžos, pirminio plano, kuris ir taip man nelabai
patiko, atsisakėme - į Florenciją mes nebevykome. Kitos dienos ryte, aptarę
visą reikalą, nusprendėme, kad moteris, tuo metu be jokios paramos, iš esmės
bejėgė, tad vyks su manimi ir Martinu į Raveną, o Hansas su Albertu jos vardu
nuvyks į jos dvarą pasidairyti. Jei bus galimybė daryti tvarkos ir duoti žinią
kada viskas nurims. O galimybė buvo – Sandras nebuvo palikęs jokios apsaugos.
Kaip ir spėjau – kariai buvo ne jo vyrai – taip laisvai jais disponuoti jis
negalėjo.
Puikūs vyrukai! Gaila jų
netekti. Bet likimas toks. Naujieji samdyti trys knechtai jau nebebuvo tokie
patikimi. Nors irgi vokiečiai: kažkokiu būdu atsilikę dar nuo imperatoriaus
Maksimilijono I kariaunos ir užsilikę Ravenoje. Vyrai beveik tapę valkatomis ir
niekur nepritapę samdiniai, kurie bandė mesti savo amatą, bet jiems tai
nepavyko. Kol kas jokių jų atžvilgiu priekaištų neturėjau, bet mūsų jau nesiejo
nei vaikystė, nei pergyventos klajonės. Kaip nebuvo ir pilno pasitikėjimo –
vien tik laikas parodys, ko jie iš tikrųjų verti. Bet kitaip pasielgti nebuvo
galima. Mano, kaip riterio įsipareigojimai turėti ne mažiau poros knechtų,
ginklanešį ir valetą – pažą. Nori samdyk, nori iš tėvonijos šeimynykščius
atsivesk. Tačiau net kapitono Peterio pulke tokių nebuvo: beveik visi raitieji
knechtai samdyti. Na, o Hansas ir Albertas - buvę knechtai - dabar jau turčiai
- valdė per didelius pinigus, kad lydėtų mane. Buvau giliai įsitikinęs, kad šie
pinigų prilaikyti nebūtų sugebėję – ne iš to molio lipdyti. O tarnų atsidavimas pagundoms neretai kuolu
gerklėje šeimininkui užstringa. Geriau tegu seka paskui savo svajones. Nors dar
kokią baroniją turėčiau tai ten juos išsiųsčiau, o dabar?.. O dabar turiu
tarnauti popiežiui – priesaika kapitonui liepia. Tiesą pasakius, buvo apėmusi
visai didelė pagunda į tarnybą negrįžti, bet tokiai nešlovei nebuvau pasiryžęs.
Na ir staiga man pradingus, „išgaravus“, tiems kas ieškojo ar dar tebeieško tos
perėjos „lobių“ kiltų nereikalingų klausimų, į kuriuos tikrai panorės gauti
atsakymus – pernelyg didelė suma. Manau, kad mano medžioklė tikrai prasidėtų.
Valdžios žmonės įtarūs, ambicingi, pagiežingi ir kerštingi. Kaip pavyzdžiui -
Čizarė di Ventura ar dar koks nors kardinolo „paveldėtojas“ greit sudėtų du
plius du – šuniškos jų nuojautos ir intrigų nugaląsti aštrūs protai, reikia tai
pripažinti. Mano tuometine galva, bent jau pusę metų, po to, kai mus paliko
Čizarė di Ventura, reikėjo tarnauti kaip tarnavau – taip bent jau bus ramiau.
Juolab, kad iš tikrųjų nežinojau kur tuos pinigus leist, kur reikėtų dėtis ir
ką apart karybos, kuriai buvau ruošiamas visą gyvenimą, dabar reikėtų veikti.
Minčių buvo visokiausių, bet visos jos buvo kažkokios skystos. Pavyzdžiui,
Vokietijos žemėse baronijos taip paprastai nenusipirksi – vienaip ar kitaip
teks šlietis prie kokio fiursto (kunigaikščio), markgrafo ar dar kokio valdovo.
Italijoje šia prasme, ypač laisvose respublikose paprasčiau ir daugiau
galimybių, bet čia amžina suirutė, amžinos kovos su mažomis pertraukomis, o nuo
minties užsiimti kuo nors vertelgišku, kaip, kad čia įprasta ir net gerbtina -
purto. Stabiliau tik Neapolio valdose, bet ten irgi ne viskas taip paprasta,
nors tvarka šiek tiek lengvabūdiškesnė, nei Vokietijos žemėse. Žodžiu...
apmąstymuose. Ir laiko tam turėjau.
Kaip nebūtų keista, bet į
Raveną ne aš vienas neskubėjau: grįžau gal tik diena vėliau už kitus kapitono
Peterio vyrus. Prisistačiau kapitonui, atsiskaičiau už žygį, įteikiau dovanėlę
iš frankų trofėjų, ir viskas. Iš kur pinigai, kuriuos staiga galiu laisva ranka
leisti? Vėlgi - tie patys realizuoti frankų trofėjai. Vien porelė jų arklių –
dailiai nuaugusių rauncių ko verti!!!
Žodžiu... kol Martinas
balmatavo, nuvijęs nereikalingas mintis pasirėmiau rankomis smakrą ir kažkaip
nejučiomis sužiurau į pro nedidelį langą krentančios šviesos apšviestą Arijanos
veiduką. Nosis iš tiesų tokia arabiškai kuprota, bet ji jai priteikė nuostabaus
šarmo, oda kiek tamsoka, bet lygi ir daili. Išraiškingi antakiai, didelės akys,
kurias tarsi pjautuvo ašmenys rėmino plonyčiai prižiūrėti juodi antakiai...
Ilgos blakstienos... ir tamsios ryškios akys... Ir lūpos... O, lūpos!!! Už
vieną tokių lūpų bučinį, rodos, galėtum atiduoti pusę karalystės! Bet gal tik
man taip atrodė? Visai gali būti. Na, pripažįstu - ši mergina ar moteris nėra
kažkokia tai įsivaizduojama taisyklinga dievaitė ar šventoji gražuolė, kaip jas
vaizduoja čionykštės Italijos tapytojai, bet nuostabi, su savo individualiu
šarmu, plastika ir tyliu bet kažkokiu paslaptingai viliojančiu balsu... Bet
štai Martinas - visai kitaip į ją žiūri. Panašu, kad jos kerai jo visiškai
nejaudino. Bent jau man taip atrodė. O mane kiekvieną kartą karštis apima...
Arijana, pajutusi mano
žvilgsnį pasuko galvą ir jaukiai lūpų kampučiais šyptelėjo, nors matėsi, kad
jos dėmesys prikaustytas prie Martino slebizavojimo, o aš, kaip vaikėzas, šventvagiškai
nulenkiau galvą ir mintyse atsidusęs ėmiausi tą dieną gauto antro ritinėlio.
Tiksliau – vakar gauto, bet dėl vakarykščio budėjimo prie pontifiko
apartamentų, kur man jis buvo įteiktas dailaus, bet randuoto vyruko –
pasiuntinio, galėjau perskaityti tik šiandien. Įteiktas gana paslaptingai.
Prisistatė, kad esąs iš Urbino kunigaikštystės, jog viskas surašytas laiške ir,
kad, lauks atsakymo tame pačiame laiške įrašytu adresu...
Na ir pekla jo nematė...
Kažkoks nežinomas vaškinis
antspaudas. Visiškai nieko nesakantis. Tiesiog neiškus simbolis rudo apvalaus
antspaudo viduryje. Net visiškai nepanašus į Urbino herbą. Prasčiokiškas -
pačio prasčioko ir susigalvotas. Širdyje įtariau nuo ko jis ir greitai tas
įtarimas pasiteisino.
Be skurpulų perlaužiau tą
niekingą antspaudą, nutraukiau ritinį apsukusius siūlus, išvyniojau laišką ir
praleidęs visą tekstą, kurio vis tiek negalėjau perskaityti, nes jis buvo
surašytas toskaniškai, pasižiūrėjau į parašą...
...“Sandro di Pekora“...
Vardas išvedžiotas tarsi su pasigardžiavimu. Ilgas ir platus. „S“ panašus į
gyvatę, o „di“ – „i“ - į durklą. Kaip jie čia tą durklą vadina? Tą platų, į
kastuvą panašų šiaurinių Italijos kraštų dar vis kaldinamą kalaviją? Berods
činkvedėja? Taip, činkvedėja...
(a.p.: „cinquedea“ – populiarus į ryklio
dantį panašus išreikštos trikampės formos durklas ar net trumpas kalavijas.
Buvo populiarus šiaurės Italijoje, kitur beveik nepaplito).
Martinui baigus versti
pirmąjį laišką, maloniai išklausiau Arijanos padėkų. Jos veide akivaizdžiai
švietė palengvėjimas. Tarsi tas Niurnbergo žaisliukas, kurį pavertus jis visada
atsistoja linkčiojau, šypsojausi ir laužyta toskanų ištariau:
- Tai mano pareiga, mona.
Tai niekis. Riterio žodis yra tvirtas, kaip uola. Galite manimi visada
pasikliauti. Panašu, kad galėsite sugrįžti į gimtuosius kraštus, kaip jų
šeimininkė. Tik dėl palydos kažką reikia sumąstyti.
Ačiū monai už kantrybę –
išklausė be pertraukimų, o mane net prakaitas išpylė kol surezgiau tokį įmantrų
sakinį!.
Bet širdyje nuliūdau – buvo
aišku, kad iš mano gyvenimo šiai moteriai dingus, jis vėl nublanks. Tarsi saulė
pasislėps už debesų. Galbūt dėl tokių savo žodžių ir paslėptų minčių norėjau
matyti, jog ir Arijana nuliūdo: – ji tankiai sumirkčiojo, kažką žiojosi sakyti,
bet nieko neatsakė, jos skaisčios lūpos tarsi pavirto į griežtą liniją. Vieną
akimirką norėjau patikėti, kad ir jai išsiskyrimas taip pat nėra malonus, bet
nuvijau šias, tuo momentu absurdiškomis palaikytas mintis ir ištiesiau Sandro
raštą:
- Tik būkit maloni,
perskaitykit. Nei aš, nei Martinas neįvaldę dar jūsų rašto...
- Žinoma, mesere, - Arijana
perėmė raštą ir jį išskleidė. Pradžioje ji tyliai sau skaitydama tik krutino
lūpas. Beskaitant jos antakiai susiraukė, akys nerimastingai nuliūdo. Giliai
įkvėpusi atsiduso ir ištarė: - Sandras di Pekora. Jau sveikas ir drūtas. Jau
puikiai valdo ginklus. Bus kitą mėnesį Ravenoje. Tikisi, jog jūs, gerbiamasis,
išlaikėte žodį... ėėė... aaa... kaip čia pasakius? Kalba apie mane. Pažodžiui:
„likau nepaliesta“...
Mano ir Martino veidai
ištįso šypsenose. Pastarasis net sukrizeno.
- Kažkas juokingo?
- Ne, ne, mona, būkit
maloni, tęskit, - surimtėjęs ištariau, o Martinui pagrasiau kumščiu.
- Taigi, ir jis, tokiu
atveju maloniai dėkoja už rūpestį mane globojant ir siūlo mane jam maloniai
grąžinti... - Arijana piktokai ir paniekinančiai šnarpštelėjo ir pridūrė, -
tarsi aš būčiau kažkokia kėdė. Taip jis aišku nerašo, čia nuo manęs.
- Taip-taip, supratau,
taigi?
- Priešingu atveju tikisi
satisfakcijos kito mėnesio paskutinio savaitgalio šeštadienį (kadangi tą dieną
nėra jokių šventų švenčių) miškelyje prie Teodoriko mauzoliejaus. Kaip į
dvikovą iškviesta šalis renkasi kovą pėsčiomis. Lengvi šarvai, šalmas, durklai
ir kalavijas kovotojo nuožiūra. Iki mirties. Jeigu bus liudininkų, kurie nori
kautis kartu, prašo pranešti, nes jis ketina kautis vienas prieš vieną...
- Čia aš jį iškviečiau? –
nustebęs net atsilošiau. – O-ba!
- Na, tada reikia iškviesti
jį į dvikovą dėl ginčo, kas kvietė į dvikovą. Iki pirmo kraujo. Tada laimėtojas
rinksis ginklus! – nusijuokė Martinas.
- Aha, juokdarį, tada jis
vis tiek tą patį pasirinks. Velniop. Tebūnie taip. Kas nors ten dar parašyta?
- Ė... taip, - linktelėjo
Arijana. – Parašyta. Atsakymą galite perduoti kažkokiam maestro Bozolui iš
ginklakalių gatvės. Ten apsistojęs jo pasiuntinys, kuris nekantriai laukia
atsakymo, - Arijana padėjo ritinėlį ant stalo.
- Labai panašu, kad laišką
rašė ne tavernos raštininkas, o rūmų mokslinčius koks, - ištarė Martinas
(a.p.: galbūt reikia pažymėti, kad taverna
miestuose buvo ne tik sambūrio ar gėrimo ir valgymo vieta, bet ir susibūrimo
vieta, kur buvo galima (už užmokestį, be abejo) padiktuoti sutartis,
laiškus-raštus ir gauti kitas rašto paslaugas. Ta prasme, jog raštingumas buvo
gana žemas ir žemesniems sluoksniams/luomams „tavernos“ raštininkas galėjo
teikti tokią paslaugą už mažesnę kainą, nei specializuotas ir oficialus, ir t.t.)
Gūžtelėjau pečiais:
- Tai tik reiškia, kad jo
ketinimai atviri. Įdomu, kaip jis apstatė visą šią situaciją savo aplinkoje?
Martinai, uždek žvakę, - ištariau.
Kol be jokių komentarų
pakilęs nuo savo kėdės ginklanešys sukiojosi bandydamas skeltuvu užžiebti
ugnelę, atidariau rašalinę, iš dėklo paėmiau visiškai nutriušusią plunksną ir
pavartaliojęs rankoje, susiraukęs mestelėjau:
- Martinai, galėjai
pasirūpinti ir geresne.
- Aha, iš vis stebuklas,
kad ji čia yra iš šio būsto šeimininko malonės, - tarškėdamas skeltuvu
atsiliepė Martinas. - Pirmą kartą prireikė... Štai žvakė. Deginsi laišką?
- Ne.
Pasiraukiau ir atsidusau.
supratau, kad tingiu ieškoti peiliuko ir apdrožti tą žąsies plunksnakotį, tad
nusprendžiau, jog tokiam „plikšiui“ kaip Sandras, tiks ir šiek tiek
apsišerpėjęs plunksnakotis ir pamirkiau jį rašalinėje.
„Omnia in Domini potestate sunt. Cum benedictione sua ero“ – „Viskas
Viešpats valioje. Su jo palaiminimu būsiu“ – užrašiau po Sandro parašu.
- O smėlio tai nėra, -
subambėjau ir paėmęs žalsvo antspaudinio vaško pagaliuką ir žvakę, nuvarvinau
kelis lašus šalia savo prierašo ir nusimovęs nuo kairės rankos bevardžio piršto
sidabrinį žiedą su jame įraižytu skydu su dviem bangelėm, jį prispaudžiau. –
Štai, Martinai. Vis tiek šiandien po miestą šlaistysies, užnešk tam
pasiuntiniui, kuris gyvena pas maestro Bozolą. Nors ne, per daug garbės tam „pasiuntiniui“. Geriau pasiųsk kurį nors
knechtą – tegu įteikia. Tik po to nepamiršk iškvosti, kaip atrodė tas
pasiuntinys, kad žinotume ar tikrai įteikė. Jis ten su tokiu vos žymiu įkypu
randu nuo nosies per skruostą, gražuoliukas, plevėsa toks.
- Na žinoma, bus padaryta,
šeimininke, - išsišiepė Martinas.
- Mesere, o gal galima kaip
nors apsieiti be dvikovos? – susimuistė Arijana. Jos veide švytėte švytėjo
nerimas ir susirūpinimas.
- Kada nors savo vaikams ir
anūkams galėsite pasakoti, kad dėl jūsų kovėsi du nobiliai. Kavalierius ir...
na šiaip, tarkim – Piktojo Veido demonas, neįšventintas į kavalierius galiūnas
ar milžinas... na, pagal skonį, - pabandžiau pajuokauti, o pačio galvoje
šmėstelėjo mintis, jog aš net labai mielai jai padėčiau juos, tuos vaikus
pradėti, bet greitai tą kipšų pasėtą mintį išmečiau iš galvos.
- Mesere, nereikia
juokauti, - išsitiesė Arijana. – Aš negaliu. Aš neturiu teisės reikalauti jūsų
gyvybės už savąsias problemas. Jūs ir taip man padėjote. Padedate.
- Dar nepadėjau, mieloji...
eee.. mona Arijana. Kas benutiktų, kovos aš neatsisakysiu. Tuomet savo garbę
galėčiau išmesti į šiukšlyną. Ir visi mano protėviai, kur jie bebūtų – pragare
ar rojuje – nuo manęs nusisuktų.
- Bet...
- Ir jeigu jis galvoja, kad
atimdamas iš manęs kovos žirgą pėsčiomis įgaus pranašumą, tai labai klysta. „Gott mit uns!“, kaip kadaise ištarė
gerbiamas patre Michelis. Ar ne, Martinai?
- „Gott mit uns“, - labai rimtai atkartojęs linktelėjo Martinas. –
Pamenu aš tą akimirką Soavoje. Pamenu. Tikrai šventas stebukladarys tas patre
Michaelis. Tikra Dievo Apvaizda mums jį atsiuntė, kaip Dievą myliu, - atsistoję
iškilmingai persižegnojo ginklanešys. – Iš anapus, herr Karlai, jis ištraukė
jus.
Jam kalbant pritariamai
palinkčiojau.
- Apie ką jūs čia? –
smalsiai pakreipusi galvą, su jau beveik nepaslėptu smalsumu balse, pasidomėjo
mergina.
- O, herr Karlas jums
nepasakojo? – dirbtinai teatrališkai išpūtęs akis paklausė Martinas.
- Užteks liežuviu malt,
Martinai. Aišku, kad nepasakojau. Mona Arijana, tai ilga ir keista istorija.
Gal kada nors per vakarienę bus galima ir papasakoti, nors didesnės jos dalies
aš net nepamenu. Tik va iš šito šikniaus ir girdėjau, o patre Michaelis vengė
apie tai kalbėti.
- Na, sunku ką nors žemiško
atsiminti, kai beldiesi į Petro vartus, - mestelėjo Martinas.
- Cits, Martinai! –
susiraukiau. – Kada nors, bet ne šiandien. Šiandien aš nusiteikęs vakarieniauti
mieste, „Auksinėje gulbėje“, - man jau tikrai nuo visų tų kalbų norėjosi
pasprukti. Kalbos su Arijana, skirtingai nuo kokių nors „Apvaliojo stalo“
riterių pliurpalų, kai jie poetiškai plepėdavo su savo širdies damomis, kuo
toliau, tuo labiau sunkėjo. Man mieliau norėjosi su ja pakalbėti lovoje per
ilgesnes pertraukėles ir paprasta žmonių kalba, o ne sėdint ant kėdės,
vaidinant skaistuolį, iškilmingai postringauti.
- O galima, aš su jumis? –
netikėtai vos iš vietos nepašoko Arijana. – Aš irgi jau užsisėdėjau. O jūs per
vakarienę, prie savo pamėgto vyno ir papasakosit savo tą keistąją istoriją, -
ištarė tuo savo dusliai tykiu svaiginančiu balsu ir viliūkiškai nusišypsojo.
Bet papurtęs galvą,
didvyriškai atsispyriau kerams ir vos prasčiokiškai neištariau „Dar ko?“, bet
susilaikiau:
- Prastas ten vynas. Net
negeriamas. Ten vieta, kur renkasi netašyti stuobriai... – ištariau.
- Taip, taip, tokie patys
kaip ir jūs, riteriai ir nobiliai...
- Lošia kauliukais,
kortomis, geria ir keikiasi taip, kad to girdėti padoriai merginai visai
nedera. Žemiškų ydų vieta, kaip sapalioja visokie pamokslininkai.
- Bet jūs gi ne
pamokslininkas, o ir aš savo dvare, ne vienuolyne sėdėjau, - kerinčiai
nusišypsojo Arijana. - Gal atkartoti žodelius, kurių prisiklausiau iš lauko
darbininkų?
- Gal nereikia. Bet vis
tiek nemanau, jog tai tinkama vieta kilniai merginai.
- Mesere! Herr Karlo,
ti prego, ti prego (it. –
prašau) -
tarsi maldai sudėjusi rankas sučiulbėjo mergina.
- Tada viena sąlyga: -jūs,
mona, turėsite bent laikinai tapti mano pažu. Visai nenoriu kautis tik dėl to,
jog kas nors jūsų akivaizdoje leptels ką nors nešvankaus...
(a.p.: tavernų arba smuklių „kultūra“ gana
subtili. Viskas priklauso ne tik nuo šalies, regiono, bet net nuo labai
konkrečios vietos, kaip pavyzdžiui – miesto, miesto kvartalo, ar tai viešbutis,
ar pakelės, ar trakto nakvynės vieta. Nors miesto viešbučius iš šio sąrašo
reiktų išbraukti. Dažniausiai viešbučio šeimininkui būdavo leidžiama girdyti ir
valgydinti tik asmenis, kurie pas jį apsigyveno (na ir tų asmenų svečius). Dėl
moterų lankymosi taip pat nėra vienareikšmiškumo. Pavyzdžiui, pakelės tavernoje
keliaujančios su palyda – tai įprastas reiškinys, o štai miesto, priklausomai
nuo vietos, miestelėnė galėjo užeiti tik su savo vyru. Vis tik dauguma miesto
smuklių dažniausiai buvo skirta laikui praleisti, pabendrauti su savo „brigada“
ar „cechu“, pagerti ir palėbauti. Daugumas miestiečių vis tik maitindavosi
namuose. Štai, pavyzdžiui – Florencijos kelių amžininkų paminėtų tavernų
pavadinimai kaip „Skylė“, „Pragaro taverna“, „Piktoji moteris“ ar „Meškos ola“
– patys už save kalba. Ne be reikalo bažnytininkai ir valdžios žmonės į jas
žiūrėjo įtariai, kaip į ydų, sąmokslo ir nusikalstamumo liūną. Kaip pavyzdžiui Vokietijos žemėse (tavernų
ar smuklių analogas „knaipė“ – dažniausiai išimtinai vyrų buvimo vieta – tačiau
galėjo būti kuriozų, kad sutuoktinė galėjo prisiteisti, kad jos vyras joje
nesilankytų, nes visą gerbūvį prageria ar pralošia). Na, o kaimo tavernos iš
vis savotiškas darinys. Tai galėjo būti tiesiog kurio nors valstiečio gyvenamas
namas. Pavyzdžiui, koks nors „džovanis“ atidarė vyno (na, kokioje Anglijoje –
alaus/elio) statinę ir vietiniai už pinigėlį galėjo pas jį gauti to vyno ar
alaus, vakaroti-pletkavoti ir taip
galėjo sueiti ir visas likęs kaimas ar net prakeleivis. Žodžiu – net pastovios
vietos nebuvo. Prie to pačio galima pasakyti, kad keliauninkas nebūtinai galėjo
apsistoti pakelės smuklėje ar užeigos-nakvynės namuose – pavyzdžiui, jei tokios
nėra ar joje nėra vietų, galėjo prašytis nakvynės pas lygų ar žemesnio luomo žmogų, kuriam už
paslaugas palikdavo kažkiek pinigų ir t.t. Na, o pirmasis restoranas jau mūsų
supratimu, buvo atidarytas Paryžiuje tik 1782m. Be abejo, nemažai „kultūringų“
miesto tavernų ar smuklių labai greitai pagavo naują madą. Kaip pavyzdžiui,
Ispanijoje, Madride, iki šiol veikiantis Sobrino de Botin savo įkūrimą
skaičiuoja nuo 1725 m., o vienas iš Austrijos restoranų savo kilmę skaičiuoja net
nuo IX a. O štai jau 1794 m. restoranas atsidarė net Bostone. Esminis skirtumas
nuo smuklių (tavernų, knaipių ir t.t.) tas, kad klientais sėdi prie atskirų
staliukų, patiekalai valgomi iš atskirų indų ir yra valgiaraščiai (meniu), ir
net nurodomos konkrečios darbo valandos. Maisto patiekimo stilius, žinoma,
galėjo skirtis, buvo ir yra įvairių pateikimo variacijų, tai yra, pagrindinis
akcentas valgis ir jo kokybė bei aptarnavimas,
o ne gėrimas, lošimai ir t.t.).
Arijana suraukė savo
kuprotą nosytę ir lūpas, lyg kokia penkių metų mergaičiukė atsikandusi
citrinos.
Vos nenusijuokiau (tik
plačiai nusišypsojau) pamatęs jos reakciją. Bandžiau greitai sumąstyti ką čia
dar pridūrus, kad išvengčiau tokios kompanijos, bet padėtį išgelbėjo Martinas.
Geras „senas“ ginklanešys - jis – aukso maišo vertės! Nors, kita vertus, kas
jau kas, o toks „veikėjas“ puikiai suprato, kuo gali baigtis tokia
„ekspedicija“ į taverną. Na ne vieta ten prakilniai moteriai.
- Pala, herr Karlai, mona,
bet šių namų šeimininkas dievagojosi, jog šiandien jo šeimininkės ruošia
kažkokį ypatingą šeimyninį česnakinį kepsnį! Ir seno gero balto vyno iš Soavos
atsivežęs! Na, argi būtų ne puiku prisiminti jo skonį? Ypač jei teks monai
pasakoti apie Soavos įvykius? A? Šeimininkas labai nusivils, jei jūs
neparagausit jo to „legendinio“ kepsnio!..
Jis dar kažką tokio
sapaliojo, o mudu abudu su Arijana klapsėdami akimis žiūrėjome į tauškiantį
Martiną. Supratau, kad šiandien man vienatvėje bet kokiu atveju niekas neleis
pamąstyti, o Martinas pasiūlė net visai neblogą ir visiems priimtiną
kompromisą.
- Hmmmm... Skamba puikiai.
Mona Arijana, tai gal atidėkim mūsų „žygius“?.. Pagerbsim mūsų senąjį maestro
Emanuelį?
- Aha ir ten akis tau
blizgins tos dvi jo dukrytės...
- Jos... Jas net abi kartu
sudėjus, jos nevertos nė menkiausio jūsų atodūsio.
- Non fare complimenti... – gana šiltai nusijuokė Arijana.
(a.p.: it.: „Non fare complimenti“,
priklausomai nuo konteksto, labai universali frazė, nuo „nereikia komplimentų“
iki „nemeilikauk“ ar tiesiog „vietoje puikus darbas“, „nesikuklink“, arba net
„jauskis, kaip namie“...)
- Non è un complimento, è un dato di fatto, madonna...
(it.: „Ponia, (tai) ne komplimentas, o
faktas“; Ir dar nedidelė pastaba – iš tiesų tuo metu „madonna“ buvo rašoma ne
„madonna“, o „madona“ – su viena „n“)
23.
Nušiuręs „Stanze
cominciate per la giostra del magnifico Giuliano di Piero de’Medici“ tomelis išsprūdo iš Arijanos rankų
ir garsiai bumbtelėjo į grindis.
(a.p.:
vert. - „Stansai, pradėti Giuliano
de’Medici turnyro proga“, išleisti 1478 m., Angelo Poliziano (Andželas
Policjãnas), dažnai vadinamas sutrumpintu pavadinimu „Stansai turnyrui“.
„Stansai“ – čia tai strofa yra eilėraščio eilučių grupė, paprastai
atskiriama nuo kitų tuščia eilute (stulpelis). Turimas galvoje tas pats turnyras, kuris minimas komentaruose
pačioje pradžioje dėl Simonetos Vespuči (Simonetta Vespucci, 1453-1476), kuri buvo Džuliano Medič „Širdies
Dama“ ir, kuris, į turnyrą jojo su jos atvaizdu ant šalmo ir vėliava (smulkiau
mano FB paskyroje 2021-12-03 įraše https://www.facebook.com/donatas.espada.3/posts/pfbid0y8KB1KXh2nWk1n8UiripVaG6mbkA6cq7TFLoUevqDkhNM2iy5XLk1AQyWgJYNuVnl . Šio kūrinio publikavimą galime laikyti
Italijos pusiasalyje lotynų kalbos, kaip oficialios ir literatūrinės, naudojimo
pabaigą)
Mergina krūptelėjo ir
pabudo iš snaudulio. Tankiai sumirksėjo. Lėtai papurtė galvą. Atsirėmusi į
krėslo ranktūrius pasistūmėjo aukščiau ir apsidairė. Netiek jau daug ir
snūduriavo – mirguliuojanti žvakė nebuvo ženkliai nutirpusi. Lygtais pilnatis
ar priešpilnis, bet dėl priešais lango šviesą užstojančio namo balkšva vėlyvo
pavasario, beveik jau vasaros naktis atrodė kaip juodžiausia tamsuma. Miestas
jau buvo nurimęs. Ataidėjo tik tolimas kanopų caksėjimas. Šuns kauksmas...
Šuns kauksmas – sako
negeras ženklas... Bet kiek šunys kaime kaukia, nieko jie neiškaukia, nebent
akmenį ar lazdą savo pusėn...
Ar tas kaukimas turi būti
kažkoks ypatingas?
Mergina atsiduso ir
susilenkė norėdamas pakelti knygą. Nevalingai šyptelėjo – josios Karlas (taip
mintyse ji jau seniai vadino kavalierių Karlą), prieš porą savaičių su ja
vaikštinėdamas po centrinę turgaus aikštę iš kažkokio prekijo nupirko šį
nušiurusį ir vos gyvą Andželo Policjano kūrinį. Brangiai mokėjo, bet noras
išmokti vietinės kalbos ir rašto nugalėjo bet kokį ne itin turtingo (Arijanos
nuomone) riterio taupumą. Nors Arijana negalėjo pasakyti, jog Karlas labai
didelis šykštuolis (kaip liaudis įsivaizduoja vokiečius) ar išlaidūnas.
Nusipirkta knyga pasirodė
ganėtinai keista – mokymuisi tiko, bet, kartu, balansavo ant begėdystės ar
erezijos ribos: senieji kadaise užmirši dievai. Vien Afroditės gimimo aprašymas
ką reiškia?! Bet kokią vien tiki bažnytinę knygą mačiusią merginą su lakesne
fantazija įvarytų į raudonį. Keista, kad bažnytininkai autoriaus nepasmerkė.
Matyt dėl to, kad šis gyveno Florencijoj, tarnavo galingiesiems Medičiams, net
buvo jų vaikų, dabartinių valdovų mokytojas...
Mergina pasistengė pakelti
knygą jos neužversdama. Prisimindama, kaip kartais, kai buvo dar tik mergaitė,
su savo žaidynių draugėmis norėdamos sužinoti, kas artimiausiu laiku nutiks,
paslapčiomis „burdavo“ su Biblija (užsimerkusios atversdavo Biblija ir
„durdavo“ piršteliu į kokį sakinį pataikys ir jį bandydavo suprasti),
sumurmėjo:
- Nagi, kas „mūsų“ laukia?
– nežiūrėdama padėjo pirštą ant atversto puslapio ir prinešė arčiau žvakės.
„...Ir siaubo apimti, sutrikę baisiai dreba:
Skalikai
pėdsakus paėmę, šmirinėja šen ir ten...“ (a.p.:
laisvas vertimas)
Mergina, kuri lyg ir
tikėjosi visai kitokių žodžių, ypač iš šios romantiškai geraširdiškos knygos,
suraukusi nosytę perbėgo eilutėmis – eilutė iš dvidešimt septinto stanso -
Džulijano (Medičiaus) medžioklės pradžia...
O už lango vėl sukaukė šuo.
Kauksmas ištemptas ir ilgas... Tarsi nelabasis ar Megera, iš tos pačios
„medžioklės“, medžioklės ragą pūtė. Nugara net nenorom pašiurpo.
Mergina įsiklausė į „tylą“.
Namas tarsi alsavo niūrumu
ir gūdumu. Šiurpulio pridėjo ir per pravirą langą įsiveržęs skersvėjis, kuris
subarškino langinę ir vos neužpūtė žvakės, ir tarsi išslydo pro durų slenksčio
plyšelį.
Žvakės liepsnelė, kaip
nemirštanti gulbė supleveno, prisiplojo, beveik nunyko, bet skersvėjis vėl
staiga dingo ir liepsnelė vėl atsigavusi, sumirgėjusi, sužaidė kambario
šešėliais.
Iš kur tas skersvėjis?..
Arijaną kažkodėl apėmė
nerimas. Kodėl? Pabandė save nuraminti – juk namai tylūs. Ramūs. O
apsimiegojusiai ir nežinia ko įsibauginusiai merginai visokie slogučiai
vaidenasi...
Ir vis tiek kažkoks
nepagrįstas nerimas nedavė ramybės. Nors šaltu vandeniu apsipilk...
Ir vis tiek namai kažkokie
per daug ramūs, o ir mergina ne tiek jau daug nusnūdo – žvakė menkai nudegusi.
Ir prieš užsnūstant puikiai girdėjo, kaip gretimame kambaryje Karlas
vaikštinėjo ir su Martinu lygtais kalbėjosi. Bet dabar tylu ir nieko keisto -
šeimininkai labai anksti gulasi...
Štai... O čia kas? Kažkas
toli už durų tarsi sulaikė čiaudulį...
Vedančių iš uždaro kiemo į
antrą ir trečią-mansardinį aukštus laiptų pakopų lengvas girgždesys?
Keistas, paslaptingas...
Vaidenasi?
Į riterio Karlo nuomojamo
fligelio kambarius buvo galima patekti iš vidinio uždaro kiemo išoriniais
laiptais vedančiais į atskirus kambarius, kur visi vieno aukšto kambariai buvo
pereinami – namo kompleksas tarsi mažytė stačiakampė pilaitė, kurios sienos
pritaikytos ir gyvenimui, bet esant reikalui, išmušus duris – galėjai lakstyti
per visą perimetrą. Nieko ypatingo, įprastas kažkada buvęs turtingo pirklio
namas, kuris jau nuo savo pastatymo spėjo pakeisti ne vieną šeimininką. Tad ir
dabar – naktį – kai abu išėjimai iš kiemo į gatves užrakinti, joks pašalietis į
vidinį kiemą negalėjo patekti.
Tad kieno žingsniai?
Šnarėjimas?
Merginai patarnaujančią
kambarinę – jaunesnę šeimininko dukrą - Arijana buvo paleidusi dar pradėjus
vakaroti. Kiek žinojo – Karlas, Martinas ir vienas iš knechtų (šis gyveno
pirmame aukšte, kamaraitėje šalia arklidžių) jau senai buvo sugrįžę. Šeimininko
tarnai ir šeimynykščiai saulei nusileidus paprastai jau šiame fligelyje
(sparne) nebesirodydavo. Tad kodėl sugirgždėjo pakopos? Taip tyliai, tarsi
nedrąsiai...
Nežinia kokio nerimu ujama
Arijana pridėjo ranką prie žvakės ir ją užpūtė. Bandydama apsiprasti prie pilkos
tamsos tankiai sumirkčiojo ir prisėlino prie durų.
Lengva, nedidukė, gerai
sutepta vidinė velkė tyliai iščiuožė ir durys lygiai taip pat tyliai prasivėrė.
Šia prasme, namo šeimininkas buvo netgi nepagrįstai rūpestingas.
Arijana dirstelėjo pro durų
plyšelį.
Jau aukštai pakilusi beveik
pilnatis, kurios visiškai nesimatė per langą, savo sidabrine šviesa dalinai
nutvieskė išorinius laiptus...
Siluetai...
Sėlinantys ir piktą
pranašaujantys siluetai... Trys!
Arijanai iš nerimo net
užgniaužė kvapą. Smulkmenų įžiūrėti buvo neįmanoma, bet rankose tarsi
sublizgėjo ir ant sienų šešėlį metė ilgi durklai arba trumpi kalavijai...
Instinktyviai susiėmusi
save į rankas, Arijana lėtai uždarė išorines duris ir lygiai taip pat atgal
užstūmė velkę, kuri matyt neatlaikytų net nestipraus vyro spyrio.
Jau kambaryje, jausdama
kaip iš nerimo dunda širdis, Arijana puolė prie išblukusio ir dulkino gobeleno
– įsikabino abiem rankom ir truktelėjo bandydama jį nuplėšti šalin.
Šis, beveik į skudurą
pavirtęs nušiuręs senas gobelenas jos kambaryje buvo pakabintas atmestinai ir
paskubomis, ir tik tik jai atsikrausčius. Šeimininkas pakabino Karlo prašymu –
dėl jaukumo, kad užmaskuotų perėjimo į kitą kambarį duris. Riteris net
nepagrįstai pernelyg uoliai rūpinosi Arijanos dorove ir savo duotu žodžiu.
Visiškas kietakaktis. Niekam šiuose namuose nebuvo kilusi jokia kitokia mintis,
kad Arijana nėra tik globotinė... Nors... nors Arijana kartais dėl to mintyse
net pyktelėdavo – tikrai būtų mielai priėmusi lengvą flirtą... arba šį tą
daugiau – Karlas jai patiko, traukė, bet savo dorovumu kartais ir erzino. Bet
neilgai... užtekdavo merginai pagauti jo žvilgsnį ir ji atlyždavo...
Nedidukas gobelenas labai
lengvai pasidavė ir sukeldamas dulkes krito ant grindų. Arijana paspyrė jį
koja, nesisaugodama triukšmo atšovė velkę ir atvėrusi jau lengvai
sugirgždėjusias vidines duris įšoko į Karlo kambarį...
24.
Po budėjimo užtrukau
mankštindamasis, intensyviai treniruodamasis – iki kovos bebuvo likę tik beveik
maža porelė savaitėlių, tad nors ir buvau per dieną nusivaręs nuo kojų ir
vakare išgėręs gana stiproko raudono toskaniško vyno, tą naktį labai neramiai
miegojau. O gal man tik taip atrodė, nes, vis tik neišgirdau kaip Arijana
atsidūrė mano kambaryje. Pajutau tik kaip mane purto:
- Karlai, Karlai, mesere Karlai...
tik tyliai, dėl Dievo meilės, - mane purtydama balmatavo Arijana. – Tssss... –
pamačiusi, kad atmerkiau akis ir bandau
pašokti, pridėjo pirštus prie mano lūpų.
- Kas? Kas nutiko? –
išvertęs akis taip pat tyliai sušnabždėjau per ant lūpų gulinčius pirštelius.
- Priešai. Vagys. Bravai...
nežinau... Sėlina... Laiptais... – Arijana dar kažką aiškino, bet jau jos
beveik nebegirdėjau.
Nebeklausiau nieko,
neprašiau paaiškinimų – ir taip per visą tą prieblandą (vis tik praviras langas
kažkiek šviesos įleido) matėsi, kad mergina išsigandusi - patraukiau jos ranką
nuo savo lūpų ir stryktelėjęs basom kojom ant plaušinio kilimėlio šalia gulto,
čiupau ant kėdės atkaltės pakabintą kalaviją, bet čia pat sudvejojau ir
pirmiausiai ištraukiau durklą. Stengdamasis kuo tyliau, ištraukiau jį iš makštų
ir brukte įbrukau Arijanai į ranka ir tik po to jau ėmiausi savojo vienarankio
prie kasdieninių rūbų nešiojamo kalavijo...
Tuo tarpu jau kažkas tyliai
paskrebino į duris.
Rodydamas Arijanai, kad
elgiamės kuo tyliau pridėjau pirštą prie lūpų ir švelniai nustūmiau ją į
tolimesnį kampą link stovo su maniškiais šarvais ir kita ekipuote, o pats
atsistojau už durų taip, kad prasivėrusios jos
mane šiek tiek užstotų.
Štai taip, stovėdamas,
vilkinas vien tik lininėm sudribusiom apatinėm iki kelių kelnėm ir beveik tokio pat iki kelių ilgio kamiza,
pakėlęs kalaviją, kurį laiką laukiau. Nežinau ar dėl vyno, kuris dar visai
nebuvo išsigaravęs, ar dar dėl ko kito, visai nesijaudinau: vienintelė mintis
sukosi, kaip gi tie „įsibrovėliai“ ar kas jie ten bebūtų žada atmesti vidinį
medinį durų užsuktuką? Jis buvo nieko vertas, toks labiau demonstracinis – ant
vienos kniedės besisukantis amžiaus ir rankų nupoliruotas tašelis, kurį pasukus
jo vienas galas užsifiksuodavo tokioje pačioje medinėje ir suskeldėjusioje
puskilpėje. Tiesiog vien tam, kad duris paklibinęs lankytojas keliautų sau. Na,
o stipresnis spyris – ir tas amžiaus
matęs primityvas išlėktų lauk. Bet tai sukeltų triukšmą...
(a.p.: viduramžių apatinės kelnės arba
„trumpikės“, pavyzdžiui pas vokiečius vadinamos „Unterhose“, o pas prancūzus
„breis“ (bre), tarp mėgėjų rekonstruktorių dažnai vadinamos prancūziška
transkripcija. Įdomu tai, kad savo laiku jos galėjo būti ir viršutinis rūbas.
Be to, tarkim karštą vasarą ar karštuose kraštuose viduramžiais, tarkim
valstiečiai ar kariai (labai gerai matyti Tuniso 1534 m. kryžiaus žygio
(ekspedicijai) pažymėti gobelenuose) nusiimdavo ne marškinius, o atsiraitydavo
šosus žemyn iki kulkšnų ar blauzdų likdami su marškiniais ir šiomis trumpikėmis.
Kilmingųjų tarpe tai nebuvo priimta, o buvo labiau juokų ar patyčių tema. Taip,
kad šias palaidas trumpikes galima laikyti netgi šortų ar bridžų protėviu.
Dažniausiai buvo lininės, bet ne taisyklė – viskas priklausė nuo klimato,
vietovės, šalies, madų ir t.t. Na, o kamiza – tai tiesiog ilgi apatiniai
marškiniai. Užsidėjus kotą (švarką) ar kitą viršutinį rūbą, jų viršutinė dalis
su raišteliais dažniausiai matydavosi. Kaklo iškirptė ir forma taip pat
priklausė nuo laikmečio, papročių, madų, luomų ir t.t.)
Tačiau ilgai spėlioti
neteko. Išgirdau šnaresį, trumpą kelių nesuprantamų žodžių šnabždesį ir
pamačiau, kaip lėtai tarp staktos ir durų išlenda kažkoks plokščias virbas ar
itin siauro ir itin plokščio peilio geležtė ir įsiremia suktuką.
Šyptelėjęs ištiesiau kairę
ranką ir suktuką už priešingo galo prilaikiau. Ot, tegu jie pavargsta – tegu
patriukšmauja...
Geležtė kelis kartus
stuktelėjo į tašelį. Po to dar kartą stipriau.
Už durų matomai kažkas
nusikeikė... ir geležtė dingo.
Vėl išgirdau šnabždesį...
O dabar jau suvokiau, kad
tuoj...
...ir tiesiog tą pačią
akimirką, kai smūgio sudrebintos durys atsiverdamos plojosi į mane – jau buvau
spėjęs atstatyti sulenktą ranką ir sulaikyti smūgį...
Reikia atiduoti pagarbą
įsilaužėliams – jokio pergalingo klyksmo nebuvo! Tik storos šosų padų odos ar
kurpių šnarėjimas ir vienu žingsniu prišokantis prie lovos šešėlis... Bent jau
taip, pridengtas atplėštų durų, įsivaizdavau...
(a.p.: kai kada šosai buvo skirti
vaikščioti be batų – jų padai buvo apsiuvami stora oda. Beveik kaip panašiu
laiku atsiradę botfortai (aukšti odiniai raitelių batai, kurie dengė net virš
kelių) – panašiai XV-XVI sandūroje. Pradžioje buvo be kulniukų, priminė tuos
pačius šosus, tik odinius su storu odiniu padu, aulai buvo susegami keliomis
sagtelėmis ar virvutėmis)
Ranka ir koja spyriau duris
atgal - jos į kažką plojosi, kažkas sulaikydamas balsą riktelėjo, durys vėl
atšoko, bet spėjau išslysti nuo antro smūgio joms dar nespėjus vėl trenktis į
mane...
Smūgis kalaviju už durų
stovėjusiam...
...pamėklė riktelėjo ir
susisuko, o pirmasis, puolęs prie mano gulto, persisuko ir šoktelėjęs pabandė
mane pasiekti ilgu durklu, kurį, rankos suktelėjimu, kalavijo kryžma sėkmingai
atmušiau ir iš alkūnės trinktelėjęs stuobriui kažkur į smakrą, čia pat dūriau
antrojo pusėn link durų...
Pajutau, kaip aštrus
kalavijas čeksinčiai bedėsi į jau kirtį gavusį bravą. Kur pataikiau - nežinau –
nebuvo laiko... Pajutau, jog mano plasnojančius laisvus marškinius lyg palietė
dūris – gal per pusę colio nuo kūno...
Šį kartą kalavijas
trinktelėjo kažkur per pirmojo bravo kepurę...
Išgirdau riksmą ir pajutau
mane aptėškusio kraujo purslą, o už nugaros pasigirdo bilsmas ir Arijanos
riktelėjimas, griūvančio ginklų stovo žvangėjimas ir bildesys.
Šešėliai sušmėžavo Arijanos
kambario tarpduryje, pasigirdo keiksmai, kažkas peršoko stovą...
Tikra velniava, kai trūksta
šviesos!!! Bet ji lygiai taip pat trukdė ir užpuolikams. Laimei beformį
Arijanos siluetą vien dėl moteriškų rūbų buvo galima atskirti nuo kitų...
Į kambarį pabandė įlėkti
dviese – tik vienam sutrukdė Arijanos iš visų jėgų stumteltas šarvų ir ginklų
stovas, kuris griuvo beveik ant pirmojo įsibrovėlio ir šis stabtelėjo, o jį iš
inercijos užgriuvo paskui sekantis...
Trumpas sąmyšis, kuris ir
leido man pabaigti su pirmais dviem įsibrovėliais. Net nemąstydamas, tiesiog
intuityviai puoliau naująjį dvejetuką.
Tuomet net negaliu
pasakyti, kur smigtelėjo mano kalavijo smaigalys – prieblanda ir besimuistantys
spurdantys šešėliai (vėliau apžiūrėjus paaiškėjo, jog matyt perdūriau atstatytą
ranką).
Plačiam mostui ar
atsivedėjimui vietos nebuvo, o ir gaišti negalėjau – nebuvau tikras ar
pribaigiau pirmuosius du užpuolikus – savisaugos instinktai tiesiog rėkte rėkė,
jog galiu gauti dūrį į nugarą. Tad beliko tik stipriais dūriais, straksint pusračiu
badyti įsibrovėlius. Jei pirmasis, gavęs porą dūrių susisuko ir keikdamasis ir
jau balsu baubdamas suklupo ant pabyrėjusios nuo stovo ekipuotės, tai antrasis,
nebekreipdamas dėmesio į parklupusį bendrą, visai šauniai gynėsi – nuolat
atmušdavo mano dūrius ir net pabandė mane nesėkmingai spausti, bet jam trukdė
jo sėbras. O ir šis, nors ir sužeistas, pagaliau susivokė ir garsiai
švokšdamas, pasispyręs pabandė pasiekti mano kojas ilgu durklu – beveik siauru
puskalaviju. Atšokau, trumpu kirčiu stuktelėjau šiam per galvą, bet matyt po
berete ar ką jis ten dėvėjo, buvo pasimovęs kažkokią metalinę apsaugą ar
metalinius lankus – tokį savotišką paslėptą galvą saugantį metalinių virbų
tinklą, nes pajutau, kaip kalavijas atšoko kaip stuktelėjęs į metalą... Na, trūko
normaliam smūgiui vietos! O šis, priversdamas mane atsitraukti, paknopstom
sugebėjo vėl pasispyrėti pusžingsnį... Bet šis mano atsitraukimas jam pačiam
buvo lemtingas – jis sutrukdė savo sėbrui, o man suteikė progą durti iš viršaus
į apačią – pasigirdo vaitojimas ir gargaliavimas. Pajutau, kaip šį kartą
smaigalys perkirto rūbus ir perskrodęs raumenis pasiekė kaulą – šmėkštelėjo
mintis, jog tikiuosi, kad tai jo stuburas...
Vietoj antro dūrio
spirtelėjau per ištiestą priešo ranką su durklu ir jau norėjau atakuoti jo
sėbrą, bet neprireikė – šis rėkdamas lėtai smuko ant kelių. Tai buvo Arijanos
nuopelnas – ši, įsibrovėlių nepastebėta, tarsi tamsos angelas ar demonas staiga
puolė iš visiškai tamsaus pasienio ir save palydėdama dusliu riktelėjimu suvarė
mano durklą jam kažkur į šoną. Vyrukas nebe kovotojas, bet kaip ir sužeistas
žvėris galėjo pridaryti dar daug eibių... Bet tai buvo ne bravų naktis –
maniškiai ašmenys labai greitai „prigėrė“ jau beveik nebeįstengiančių gintis
bravų kraujo, o jų dvasnos nuskriejo tiesiai pragaran...
(a.p.: po skrybėlėmis dėvimi metaliniai
lankai ar metaliniai į kaušą panašūs šalmukai tuo metu nebuvo jokia naujiena.
Pasak legendų ir jas patvirtinančių graviūrų, juos po skrybėlėm ir beretėm jau
nešiojo landsknechtai XV a. Dar vadinami it. „Cervelliera“ arba „Segretta in
Testa“ arba vok.:
„hirnhaube“. Ir galima spėti, jog buvo naudojami gerokai ir dar anksčiau iki jų
(galima spėti net pagal XII-XIII piešinius) – buvo naudojami, kaip pošalmiai.
Dabar jie angliškai dažnai vadinami „sekretu“ - „Secrete helmet“ – „Paslėptuoju
šalmu“. Jų populiarumo viršūnę matyt reiktų laikyti XVII a. Tad jei žiūrite į
kokį nors paveikslą, kur pavaizduota batalija (ar kažkas panašaus) ir matote
karininką ar kilmingąjį mūšio lauke su skrybėle – nesistebėkite – veikiausiai į
tą skrybėlę buvo įsiūtas „paslėptasis šalmas“. Ir tai nebuvo jokia retenybė. Ir
tų „šalmukų“ yra gausiai išlikę (pasak Tauerio sargų, matomai jie savo laiku
buvo tam tikrų kariškių/pareigūnų ekipuotės sudedamoji dalis). Beje, variantų
būta įvairių: pavyzdžiui – galima buvo užsakyti skrybėlę, kurioje šalmas jau
įsiūtas į veltinę plačiabrylę skrybėlę, bet dažnokai tokia skrybėlė (gerokai
didesnė, nei galva) buvo dedama tiesiog ant tam tinkančio šalmo. Buvo variantų,
kai šalmas tiesiog apsiūtas. Tačiau ko gero įspūdingiausiai atrodydavo šalmas
imituojantis skrybėlę – skrybėlės formos. Net su numatyta vieta pliumažui. Bet
čia, atmetus egzotišką vaizdą - visiškai jau nieko naujo. Skrybėlės formos
šapeliai (šalmai) naudojami nuo XII a.
Be kita ko, neretai tokias skrybėles su
paslėptuoju šalmu nešiojo ir civiliai, jei manydavo, kad yra tam būtinybė –
gresia koks nors pavojus. Kromvelio laikais, Anglijoje kažkodėl buvo paplitę
teisėjų tarpe. Matyt nesunku atspėti kodėl
Taip pat tokias skrybėles mėgdavo ir
muškietininkai (neturiu galvoje tų „Trijų“, bet ir jie matyt nebūtų jų vengę).
Jiems šios skrybėlės iš esmės buvo ne tiek mados reikalas, kiek turėjo ir
praktinę reikšmę ypač saulėtuose kraštuose ar esant darganotam orui, kai jau
buvo atėję laikai, kai uždaro tipo šalmas, ypač pėstininkų tarpe, nebebuvo
reikšminga būtinybė).)
- Ar viskas gerai? –
riktelėjau ir neklausydamas, ką atsakys mergina, pridūriau: - Eik į savo
kambarį! Nestovėk tarp jų, gal kuris sužeistas... – ir iššokau į laiptų terasą
link kaimyninio kambario bilsmų ir riksmų.
Bet argi moteris
paklausys?! Ji iššoko paskui. Gerai, kad bent po ranka nesimaišė ir į „nugarą
nealsavo“ – paliko erdvės...
Gaila, bet įšokti į gretimą
Martino kambarėlį ir atakuoti tenykščių priešų iš nugaros nepavyko: kaip tik
tuo momentu pro duris išvirto šešėlis, o paskui jį iššoko Martinas - toks pat
pusnuogis kaip ir aš, tik jo rankose sušmėžavo ne kalavijas, o taburetė, kurią jis suklikdamas pabandė
suskaldyti į bravo galvą...
Patikėkit – mėnulio pilnaties
pusiau apšviestoje laiptinėje tai atrodė labai įspūdingai! Tarsi paklaikęs
šviesus keršto angelas (tik be sparnų, žinoma) bando sutrimituoti Paskutinio
Tesimo dieną...
Bet taburėtė Martinui
išslydo iš rankų ir krisdama smogė atsitraukiančiam užpuolikui per petį,
subildėjusi į laiptų turėklus tėškėsi į šiaudais nusėtą kiemo grindinį.
Įsibrovėlis mostelėjo ranka, blyškioje sidabrinėje mėnulio šviesoje blykstelėjo
ašmenys ir Martinas surikęs atsitraukė – jo marškiniai prie peties iš karto
nusidažė raudoniu...
Permetęs kalaviją į kairę
ranką smogiau įsibrovėliui, o Martiną stumtelėjau link jo kambarėlio...
Deja, bet nepataikiau –
kalavijo geležtė tik perskrodė orą ir trinktelėjo į turėklus: užpuolikas, matyt
išvydęs dar du siluetus (mano ir Arijanos), labai greitai sureagavo ir
paknopstom, net nesidairydamas puolė žemyn.
- Arijana, padėk Martinui!
– riktelėjau šuoliuodamas paskui įsibrovėlį.
Kaip tik tuo momentu prie
arklidžių kamaraitėje gyvenančiam petingam ir drūtam mano naujajam knechtui
Rudolfui, buvusiam landsknechtų dopelsoldneriui, kuris dėl luošumo dar gerokai
prieš pusantrų metų atsiliko nuo savo būrio ir nusėdo Ravenoje (bet dabar
beveik nešlubavo – nebent kai pavargdavo ar prieš blogą orą pasimatydavo kojos
tempimas), pavyko didžiuliu į skalūną panašiu kirviu išdaužyti iš išorės
pusrąsčiu užremtas duris ir iššokti į kiemą. Šis jau įsiaudrinęs vyras, piktai
kratydamas „karo“ kirvį, staugdamas ir jau nebeapšviestas mėnulio šviesos,
gigantiškas lokio šešėlis panašus į tikrą demoną ar klaikią pragaro išperą,
staiga išdygo šalia bėgančio link nežymiai pravirų išorės vartų.
Tik nežymiai atsilikdamas
nuo įsibrovėlio turėjau sustabdyti savo puolimą, nes galiūno kirvio ašmenys
tiesiog prašvilpė vos per sieksnį nuo manęs, jei skaičiuoti nuo ištiestoje
rankoje laikomo kalavijo smaigalio. Tačiau kirvis taikinio nepasiekė – šiknius
turėjo puikią reakciją ar tiesiog nuostabų pragaro angelą globėją – jis
kažkokiu stebuklingu būdu panėrė po kirviu ir šuoliais sušvilpęs kažkokį
signalą nulėkė link vartų pusės. Spėjau pamatyti, kaip staiga plačiau prasivėrė
vartai, į kiemą lyg norėjo įsibrauti dar kažkokie siluetai (gal už vartų
budintys bravai ar jų padėjėjai paskubėjo sėbrams į pagalbą?), bet pabėgėlis
tik dar kartą sušvilpė ir kaip laukinis kiškis peršoko per kažkokį lavoną ir
visi trys dingo tamsoje.
Garsiai kvėpuodamas,
jausdamas, kad kažkur į grindinį nusitrenkiau basos kojos pirštą, sustingau
kaip įkastas. Krestelėdamas kalaviją knechtui pavijimui riktelėjau:
- Rudolfai – užtrenk
vartus!.. – nusispjoviau, ir braukdamas kraujais aptaškyta marškinių rankove
per lūpas, matydamas, jog Rudolfas manęs nepaklausė, o iššoko už medinių varčių
į gatvę, riebiai nusikeikiau.
Bet Rudolfas užtruko gal
tik akimirką: išgirdau iš nuo gatvės atsklindantį užpuolikams pavijimui išstaugtą
prakeiksmą ir galiūnas, kurio rankose sunkus kirvis atrodė kaip žaislinis
medinukas, pasirodė šiapus varčių. Piktai trinktelėjo uždarydamas vartus.
Išgirdau skląstės tarkštelėjimą, pamačiau kaip knechtas pasilenkė prie gulinčio
kūno ir čia pat dusliu balsu riktelėjo:
-
Er ist getötet, herr Karl! (a.p.: „Jis negyvas/žuvęs, riteri (arba
šiais laikais –pone) Karlai!“)
(a.p.: „karo“ arba „kovos“ XV-XVI a.
kirvis. Buvusio „dopelsoldnerio“ rankoje esančio kirvio riteris neaprašo. Tai
galėjo būti bet koks kirvis, kaip ir naudojamas civilių, kaip tas pats
ilgakotis sunkus skalūnas skirtas trinkom skaldyti (Rudolfas vis tik, kaip
tarnas buvo apgyvendintas sandėliuke), kaip ir karo reikmėm skirtas kirvis. Na,
tik aišku, jog tai nebuvo kirstukas (kirstukas arba snapas – iš esmės kirvis
evoliucionavęs iki horizontalaus koto atžvilgiu smaigalio, kuriuo buvo galima
prakirsti monolitinį šarvą). Tad ta proga norisi užsiminti apie to meto
trumpakočius kovos kirvius. Dažniausiai savo forma tai būdavo specializuoti karo
reikmėms populiarieji kirviai. Tik tiek, kad jų aibė varijavo nuo lengvučių vos
500 gr. sveriančių kirvukų iki 3 kg sveriančių dvirankių kirvių (ir sunkesnių).
Trumpakočių ilgis taip pat svyravo nuo vos 30 cm iki 1,5 m. Paprasčiausiai jau
ilgesni, pagal šių laikų gradaciją, jau priskiriami ilgakočiams. Skirtingai nuo
susidariusio stereotipų, kirvių era vikingų laikais arba Heistingso mūšiu (1066
m.) nesibaigė. Iš esmės jie mūšio lauke, nors nuo XVI a. vidurio ir menkai
naudojami, išbuvo net iki XVIII a., o vėliau tapo pagalbiniu instrumentu.)
25.
- ...reikalas, manau, ir
taip visiškai aiškus, - įspraudžiau į milžinišką, grubų ir šiurkštų miesto sargų vyresniojo delną auksinuką. - Ir
būkit malonus, - iš kapšelio ištraukiau dar vieną auksinį (stovėjau jau daugmaž
padoriai apsirengęs), - išdėstykit savo vadams viską taip, kad manęs ir mano
žmonių su savo klausimais netrikdytų. Turit vieną sužeistąjį, jį ir tardykit,
karkit ar ketvirčiuokit... žodžiu... čia jūsų vyresniesiems, - įspraudžiau
delnan monetą.
Kiek žemesnio už mane, nors
ir apkūnaus, bet tvirtai išrodančio vyro akys net sublizgo – dar kiek - ir jose
matyt būtų užsižiebusios pragaro liepsnų raudonis.
Prilaikydamas savo
nupiepusį kalaviją, jis žemai nusilenkė:
- Žinoma, garbusis mesere,
žinoma. Jūsų „linkėjimus“ kapitonui perduosiu. Viskas bus padaryta, viskuo bus
pasirūpinta, kaltieji bus surasti ir tinkamai nubausti... – tarsi bijodamas,
kad neatimčiau auksinukų, vyras kalbėdamas atbulomis traukėsi į mano kambarį,
kur šeimininko tarnai keikdamiesi išnešinėjo paskutinį negyvėlį, o Rudolfas,
kaip koks dvikojis cerberis, sunėręs ant krūtinės rankas, stebėjo, kad tik kas
ko nenušvilptų.
- Eik iš čia, - už nugaros
pasigirdo įsakmus Arijanos balsas. – Dieną ateisi tvarkytis. Eik pas tėvą, jam
dabar tavo pagalbos daugiau reikia.
Savaime suprantama, jog ji
čia ne man sakė, o vijo lauk savo aikčiojimais jau senai įkyrėjusią kambarinę.
Dingus tai cypčiojančiai
pelytei ir užsidarius durims į laiptų terasą, net tyliau pasidarė. Nors iki
normalios tylos buvo tiek pat toli, kiek raganai skrendančiai ant šluotos iki
pirmosios žvaigždės.
Jau aušo, o suirutė vis dar
tęsėsi. Gatvėje būriavosi vėpsotojai, kiemas buvo pilnas šurmuliuojančių žmonių
ir miesto tvarkdarių. Kieman įdardėjo dviratis vežimas, kuris turėjo išvežti
lavonus. Nuo laiptų sklido nepatenkintų lavonų nešikų keiksmai, girdėjosi
nerišlus namo šeimininko rikčiojimas, kažkokios bobos skalambijimas ir net
priklydusio paspirto šuns cypčiojimas.
- Rudolfai, - įkišau galvą
į savo kambarį. – Kaip Martinas?
- Gerai, jūsų mylista, -
knechtas linktelėjęs išnėrė savo rankas. – Ką tik barzdaskutys išėjo. Susiuvo
petį. Sakė, jog žaizda negili, kraujo irgi dar sočiai liko, - išsiviepė
vaikinas. – Gyvens. Drybso dabar pas save ir raudonu vynu kraują atstatinėja.
- Puiku. O tu sutvarkyk
stovą, ginklus ir paragink šeimininką atsiųsti ką nors, kas išplautų tą kraują.
Ne už gražias akis jam tokius siaubingus pinigus mokam.
- Bus padaryta, mylista, -
vėl linktelėjo knechtas ir be jokių komentarų pasilenkęs, viena ranka įsiręžęs
kilstelėjo ginklų ir šarvų stovą.
Man beliko tik netrukdyti
ir uždaryti duris.
- Tikiuosi greitai baigsis
ta suirutė, - ištariau pasisukdamas į Arijaną. – Dar nepadėkojau už pagalbą,
madona, - pridėjau ranką prie širdies ir nusilenkiau merginai. – Jūs šauniai
pasirodėte, mona.
- Niekis, - atsainiai
mostelėjusi ranka, linktelėjusi galva, atsiduso vis dar išbalusi Arijana. – Tu
irgi galvoji, kad čia Jis?
Mano veidu nubėgo liūdesio
šešėlis. Suraukiau lūpas ir pritariamai linktelėjau.
- Kad ir kaip nenorėčiau
tikėti, bet... – apgailestaujančiai skėstelėjau rankomis. - Ant jo kortos
pastatyta šiek tiek daugiau, nei ant mano. Užtektų mane net nenužudyti, o tik
suluošinti. Ir... – nebaigiau sakinio, nes turėjau sutvardyti atsiraugėjimą.
Prastas vakar vynas buvo! Arba padauginau? Ne, veikiau labai prastas. –
Prisiekiu šventąja Dievo Motina, jokio vyno iki dvikovos negerti! Ir reikės
pasakyti, kad Martinas kraustytųsi į mano kambarį. Ir vienam nevaikščioti...
- Martinas? – Arijana
liūdnai šypsodamasi ištiesė link manęs ranką ir piršteliais pažaidė šviežiai
persivilktos kamizos neužrištos apykaklės virvelėmis.
Vos nepaskendęs josios
akyse, lėtai abiem rankom suėmiau josios pirštelius. Viduje suvirpėjęs ir
iškaitęs, priglaudžiau josios pirštelius prie savo lūpų. Viduje tikėjausi, jog
mano virpulys nepersidavė.
- Arijana, - pirmą kartą
kreipiausi į ją tiesiog vardu(!), - man tapai labai brangiu žmogumi. Nenorėčiau
tavęs prarasti. Norėčiau tave apkabinti kaip širdies damą, kaip savo moterį,
kaip sužadėtinę. Ir to noriu nuo pat tos akimirkos, kai pirmą kartą išvydau
tave tarpeklyje. Patikėk manimi. Bet negaliu laužyti duotų įžadų. Ypač prieš
Viešpats Teismą (a.p.: turima
galvoje dvikova, kurios rezultatai bus priskirti/prilyginti Dievo valiai). Kol kas akivaizdu, kad mes
jo globoje, bet...
- Suprantu, - sutvardydama
tylų atodūsį, liūdnai šyptelėjo mergina. Žengtelėjo žingsnelį ir švelniai, vos
juntamai prisišliejo. Akimirką padvejojo, o to pakako, kad virpulys nubėgtų ne
tik stuburu, bet ir visu kūnu. Tramdydamasis seilę nurijau, bent aukštyn-žemyn
sujudėjęs „Adomo obuolys“ turėjo mane išduoti. Išduoti mano jausmus...
Tuo tarpu mergina
pasistiebė ant pirštų galiukų ir savo putniomis lūpomis lengvai prisilietė prie
mano lūpų...
Nekaltas bučinys užtruko
gal tik menką akimirką, bet rodos prabėgo visa amžinybė..
Mergina tarsi atsibudusi
suvirpėjo ir staiga atsišliejo - nuo manęs, nuo kvailo stuobrio, įžadų
belaisvio. Ištraukė iš mano „letenų“ pirštukus ir švelniai ištarė:
- Tai ką dėl manęs darai,
pernelyg daug... Aš negaliu, neturiu teisės prašyti, kad dėl manęs kautumeis.
Kad stotum prieš Sandrą...
- Nors ir prieš visą Tamsos
legioną!..
- Eik... eik pas savo
Martiną, man reikia pabūti vienai... – mergina nusisuko.
Jau tik man uždarant iš
kitos pusės duris, išgirdau atodūsį:
- Ir nepyk, prašau...
O gal man tik pasigirdo...
nebuvau tikras... bet tai visai nesvarbu...
26.
- Dėkoju Tau, mano dangiškasis Tėve,
per
Tavo mieląjį Sūnų Jėzų Kristų,
kad
mane šiandien maloniai apsaugojai...
...Pavedu save, savo kūną ir sielą
ir
viską į Tavo rankas.
Tavo
šventasis angelas teesie su manimi,
kad
piktasis priešas neturėtų jokios galios prieš mane.
Amen.
Arijana atitraukė maldai
sudėtus delnus ir gailiai pakėlusi akis į ant sienos kabantį medinį tamsų
kryžių su nukryžiuotu Kristumi persižegnojo.
Rytoj išauš Toji Diena.
Visas rožančius iškalbėtas. Vakarinė malda sukalbėta. Nuoširdūs žodžiai,
maldos, nuskriejo Ten...
Mergina tikėjosi, kad
Šventasis Angelas jos maldą nuskraidins Ten,
kažkur anapus, kur ji bus išgirsta...
Bet ramybė į sielą nesugrįžo.
Klūpėdama prie lovos, sudėjusi rankas ant lovos tarp pirštukų spragsėjo rožinio
karoliukais. Iš galvos niekaip neišėjo Karlo per vakarienę pasakyti žodžiai.
Ne, jis nepriekaištavo, net neužsiminė, bet jo akys buvo liūdnokos. Jos sakyte
sakė, jog dabar jau tebūnie taip kaip bus, kaip Viešpats parėdys. Na taip, ji
vos nesulaužė pažado. Beveik nesulaužė. O gal vis tik sulaužė? Ir dabar niūrios
mintys nedavė ramybės.
Karlas, ne pagal savo amžių
subrendęs vyras, nepasižymėjo patiklumu. Arijana jau senai buvo perpratusi, jog
šis riteris visada bus ištikimas savo žodžiui, savo draugams, ir niekada iki
galo nepasitikės priešo kilnumu. Gal jeigu būtų auklėtas kokiuose karališkuose
rūmuose, būtų buvęs kokio nors suverenaus kunigaikščio ar kokio nors didiko iš
Boržijos ar Medičių giminių didikų pažu, dabar neturėtų sau lygių intrigantų,
bet likimas buvo kitoks – suteikė jam kario ir riterio kelią. Jau kitą dieną po
namo užpuolimo jis balsu pamąstė, jog jei būtų kilęs iš Florencijos ar
Venecijos, ar net iš tolimosios Sicilijos, pagal šių kraštų nerašytą paprotį
jis turėtų suduoti Sandrui atsakomąjį smūgį – siųsti žudikus pas jį. Ir viską
pabaigti dar iki dvikovos. Bet jis nori Dievo Tesimo, Viešpats valios, kad
galėtų šventam Petrui prie Vartų žiūrėti tiesiai į akis. Bet tai nereiškė, jog
jis ramiai laukia lemtingos dienos sudėjęs rankas, tad tiesiog primygtinai
išgavo iš Arijanos pažadą iki dvikovos nepalikti šių namų. Jokiu būdu. Ko jis
bijojo? Gal ne bijojo, o nepasitikėjo – pasak jo žodžių – užtektų Arijaną pagrobti
arba tiesiog nužudyti ir nebebūtų jokio Viešpats Teismo šioje žemėje. Ir galėtų
jis kviesti Sandrą į susirėmimą kiek tik nori, o šiam beliktų tik garsiai
nusijuokti ir nusispjauti – Sandras ne riteris, o buvusio nuskurdusio
žemvaldžio sūnus, kuris Urbine išsimušė iki seržantų. Ir tai dar nežinia
kokiais būdais. Sėdėtų sau patenkintas Arijanos dvare kaip šeimininkas ir su
savo sėbrais žvengtų iš vargšo riterio Karlo notacijų. Jam, kaip ir daugeliui
šiaurės Italijos gyventojų – nei titulas, nei riterio vardas, nei garbės
puoselėjimas nerūpi. Kas turtingas, to ir jėga, to ir garbė, tas ir
kilmingas... Skirtingai nuo pavyzdžiui net tų pačių frankų ar vokiečių...
Matytas susidorojimas su kardinolu Alidoziu – puikiausia iliustracija...
Tad geriau netampyti Viešpats
už ūsų...
Ir Arijana vykdė pažadą.
Juolab, kad namų tarnai išties jautė, jog jų gatvelė tapo kiek judresnė. Vis
dažniau čia pasirodo kažkokie prašalaičiai. Kai kurie net nežinia ko stipinėja
gatvės galuose, bando kalbinti tarnaites... Žodžiu, tvyrojo nejauki įtampa. Gal
Karlas ir buvo teisus? Bet argi jauna moteris paklausys proto balso? Šįryt, kol
Karlas buvo budėjime ar kažkur klajojo su savo reikalais, Arijana nebeištvėrė –
lydima Rudolfo, kuris dabar tapo jos asmens sargybiniu, ir tarnaitės pabandė
išeiti iki Šventos Barbaros bažnyčios, kad galėtų pasimelsti už rytojų. Bet
nenuėjo. Nužingsniavo tik iki gatvės galo. Netikėtai pasirodė kažkokie
įtartinai atrodantys vyrai ir tik matyt prisibaimindami milžino Rudolfo
nepuolė. Praeiviai staiga kažkur dingo, išgaravo, o mergina, vis tik, įsiklausė
į savo sveiką protą ir Rudolfo bambėjimą, jog jis savo „subine“ jaučia, jog
štai dabar teks pasipešt – nutraukė savo piligrimystę ir pustekinom visi trys
smuko už kiemo vartų. Išvengė apsupimo ir dar kažko negero...
- ...žinai Arijana (Karlas
ir Arijana po anos nakties įvykių jau kreipėsi vienas į kitą paprastai –
vardais), kai palikęs Rodą, lydimas Joanitų vienuolių ir kitų piligrimų
pasiekiau Jeruzalę, mane nustebino Šventas Kapas, - įpusėjus jau tradicija
tapusiai vakarienei kai jie vakarieniaudavo dviese, žiūrėdamas kažkur į
šešėliais apipintus kambario užkaborius, ištarė Karlas. – Tai visiškai kukli
edikula (a.p.: lot.:
aedicula – šventyklėlė, koplyčia). Nuostaba ko gero buvo didesnė nei tikėjimo džiaugsmo
pakylėjimas prisilietus prie mūsų bažnyčios ir tikėjimo pamatų. Bet kuri šiame
mieste esanti bažnyčia, jau nekalbant apie baziliką, tai tiesiog rūmai,
palyginus su žemine ar dūmine bakūže, kurioje glaudžiasi šiaurėje gyvenantys
tikėjimo broliai. Nors jau daug metų prabėgo ir atmintyje smulkmenos išbluko,
tu pirma, kuriai drįstu tai pripažinti.
- Karlai, dėkinga, kad
manim taip pasitiki, bet ką tuo nori pasakyti? – mergina padėjusi peiliuką ant
stalo, klausiamai palenkusi galvą suraukė savo dailius antakius.
- Mhm... Ten buvo vienas
senas-senas benediktinų vienuolis, kuris, nors aš ir niekuo neišsidaviau,
kažkokiu būdu nujautė mano sutrikimą. O gal tiesiog ne aš toks
pirmas-paskutinis. Vėliau, prabėgus gal septyneriems metams, mano bičiulis,
taip pat benediktinų vienuolis, apie kurį tau nemažai pasakojau, padre
Michelis, taip pat pasakė tą patį, gal tik kitais žodžiais, mieloji.
- ..?
- Jog Tikėjimas tai nėra
lankymasis bažnyčioje. Jog visos tos apeigos tai duoklė tradicijai, pagarba
pirmiesiems krikščioniams, pirmiesiems šventiesiems nukentėjusiems už mūsų
tikėjimą, o šventikai, tai tik piemenys ganantys aveles. Tikram tikinčiajam
nereikia bažnyčių, tų mūrų ir paauksuotų freskų. Tikram tikinčiajam pakanka
maldos sakramento. Maldos, kuri sklistų giliai iš širdies. Taip, kad joks
angelas ar arkangelas nesudvejotų jos nuoširdumu. Tik tyra malda pasiekia
Viešpats ausis. O visa kita...
- Tai panašu į ereziją, -
Arijana išplėtusi akis net atsišliejo.
- Galbūt, bet tai žino bet
koks labiau patyręs senas karys. Tik gal to nesuvokia. Arba jau nebesitikėdamas
Dangaus atleidimo, nebekreipia į tai jokio dėmesio ir jo širdis surambėja, ji
tampa akmenine. O jei suvokia, laiko liežuvį už dantų.
- Nesuprantu, ką tu nori
tuo pasakyti, Karlai?
- Mieloji Arijana, be
reikalo šiandien rizikavai. Tam, kad paprašytum mūsų Viešpats globos, pakanka
tik tavo nuoširdumo, o jei reikia ir paprasto iš šakučių surišto kryželio. Šie
simboliai tiesiog padeda mums susikaupti maldai ir atsiriboti nuo išorinių
trukdžių, kaip sakydavo tas pats padre Michelis...
- Atleisk... – nuleido
galvą Arijana.
- Už ką? – gūžtelėjo
pečiais Karlas.
- Už pažado sulaužymą.
- Niekai, viskas gerai, kas
gerai baigiasi.
- O tu... nors ne... –
Arijana kaip prasikaltusi mergaičiukė prikando apatinę lūpą ir nuleido galvą.
- Sakyk, sakyk, nesidrovėk,
- nuoširdžiai nusišypsojo Karlas ir kiek paerzeliojęs ant savo kėdės, patogiau
atsirėmė į atkaltę. Jo pirštai iš tamsios duonos rideno mažus rutuliukus,
kuriuos jis tarsi kokį ornamentą dėliojo ant stalo.
- O tu, dėl rytojaus... ėėėė...
nebijai? Nepergyveni?
Karlas kiektai susiraukęs
patylėjo ir atsiduso:
- Meluočiau, jei
tvirtinčiau, kad nebijau. Nebijo tik visiški idiotai. Bet meluočiau, jei
teigčiau, kad bijau. Nerimas? Taip. Žinoma. Kaipgi be jo? Kas yra?
- O aš net negaliu valgyti.
Skrandis net nepriima, - Arijana atstūmė lėkštę kurioje vos ne vos
pagrabaliojo. – Tikriausiai šiąnakt nė bluosto nesudėsiu.
- Khmmm... O nori aš tau
duosiu vieno tokio gėrimo? Padre Michelis man šį receptą padovanojo. Išgeri ir
miegi be sapnų kaip užmuštas. O pabudus, kitą rytą – jėgos tarsi
padvigubėjusios, rodos kraujas ugnimi teka. Jautiesi ramus, žvalus ir galingas.
Jautiesi kaip tikras Galijotas. Išmėginta. Tik per dažnai jo vartoti negalima.
Bent jau taip padre sakė. O jo žodžiais aš negaliu nepasitikėti.
Arijana klausėsi net
sustingusi, įsmegusi į Karlą akis. O jis šypsojosi. Paprastai, be jokių
poteksčių.
- Bet tai ne... – merginai
pritrūko įvardinti savo mintis, bet Karlas atspėjo:
- Tai paprastas žolelių
gėrimas su medumi. Jokių kerų, burtų ar dar ten kažko ką spėjai išsigalvoti.
Tiesiog rytų išmintis, kurią benediktinai prisijaukino. Juk žinia, kokie jie
prasimanėliai?!
Mergina nedrąsiai pakinkavo
galva:
- Ir tu jį gersi?
- Jau geriu, - Karlas
kilstelėjo sidabrinę taurę ir lėtai pateliuskavo jos turinį. – Juk vyno
išsižadėjau. Ir su vynu, beje, maišyt jo negalima. O ryt svarbi diena. Pakenkt
tikrai nepakenks, o kartu su maldomis pagelbėti gali...
Arijana persižegnojo,
atsiduso. Dar kartą sukalbėjo vakarinę maldą, padėjo rožinį ant prie lovos
stovinčios kėdutės ir kilstelėjo taurę. Vėl persižegnojo ir kaip koks kunigas
peržegnojo taurę ir ne pirmą kartą ją pauostė. Kvepėjo medumi ir švelniu vos
juntamu kažkokių žolelių mišiniu. Suvilgė lūpas. Tirštas, aitrus, tamsus
gėrimas. Nieko ypatingo. Kaip karšto vyno su žolelėmis gėrimas, kurio kartumą
ir aižumą pabandyta nuslopinti medumi, tik be vyno. Ir įsidrąsinusi per porą
gurkšnių išgėrė iki dugno.
Visumoje liko malonus
poskonis. Kiek neįprastas. Bet kažko tokio daugiau nepajuto. Nei į miegą nepatraukė,
nei apdujimo nepajuto. Tik jau atsigulus, trumpai pagulėjus, kai rodės, jog
akių taip ir negalės sumerkti ir taip pragulės visą naktį spoksodama į žvakės
liepsną, pati nepajuto, kaip atsidavė Morfėjaus globai.
27.
Martinas, vis dar blogai
valdydamas ranką, sau po nosimi šnarpšdamas ir tyliai keiksnodamas bandė
sugrabalioti antpečio dirželius. Man net nusibodo laikyti kilstelėtą ranką, tad
paliepiau pašaukti Rupechtą, kad šis jam padėtų uždėti man šarvus ir deramai
apsiginkluoti. Ne, pilno komplekto neėmiau. O kam? Pavyzdžiui, kam man kovojant
nugaros plokštė? Turėtų pilnai pakakti krūtinšarvio ir pošarvio su
žiedmarškine. Jei jau priešininkas atsidurs už mano nugaros, nugaros kirasa
nebepadės – tai ne susigrūmimas kovos lauke, kur smūgio ar strėlės buvo galima
laukti iš bet kurios pusės. O masinio susigrūmimo nebus. Akivaizdu. Kitame
Teodoriko mauzoliejaus pamiškės gale, gal už kokių nepilno šimto žingsnių
puikiai matėsi Sandro di Pekoros palydovai. Ne tokia jau gausi ir gerai
ginkluota palyda, lyginant su maniške. Kažkokiu būdu, po apsilankymo pas
kapitoną Peterį, gandas greit apskriejo mūsų kareivines ir dabar čia susirinko
beveik visas mano būrys su pačiu kapitonu priešakyje. Ginkluoti, be abejo. Ir
dar su savo palydovais. Įspūdingas būrys. Ir tai nekreipiant dėmesio į laukymės
paribiuose besibūriuojančius vėpsotojus. Dar kiek – ir panašu, kad čia susibėgs
visi Ravenos gyventojai. Žodžiu, na niekaip Sandro sėbrai neišdrįs imti revanšą
masinėje kovoje, jei dvikovos lemtis bus ne jų pusėje.
Na ir sabatonai, aišku. Kam
man raitelio sabatonai? Netgi dabartiniai, taip vadinami „žąsies koja“? Pakako
paprastų pėstininkų – pakaustytų plokštelėmis (a.p.:
gotiškų vokiškų šarvų raitelio šarvuoti batai kautis pėsčiomis buvo itin
nepatogūs – jie buvo ilgi ir siaurėjantys. Nors valdyti arklį, įsispirti į
balnakilpes gerai tiko, bet kautynėse pėsčiomis visiškai netiko ir trukdė. XVI
a. pradžioje mada pasikeitė ir jie jau tapo buki, panašūs į peraugusias kurpes,
tad stovint kažkiek priminė padidintą koją, tad šmaikštuolių buvo praminti
„žąsies koja“).
Svarbu, kad neslystų ant drėgnos žolės ar smėlio. Juk rytas – rasa iškrito...
Gaila tik, kad antveidžio su smulkiomis įpjovomis ar virbais – geresniam
matomumui užtikrinti - banalių banaliausiai neturėjau. Net bastardą, su kuriuo
ketinau kautis kaip pagrindiniu ginklu, teko pirktis. Pamenat, pasakojau, kaip
savąjį sulaužiau kovoje su frankais, kryžkelėje prie Bolonijos. Nors šis
pusantrinis kalavijas man net labiau patiko už buvusįjį. Per dvi savaites
spėjau gerai prie jo priprasti (a.p.:
pusantrinis – tai ilgas kalavijas, kurio rankena skirta pusantram delnui – tai
yra, kovojant kalavijais, buvo galimybė kautis abiem rankom. Savo ilgiu
nusileido dvirankiam kalavijui, bet buvo gerokai ilgesnis už vienrankį.
Nešiotis prie diržo jį buvo ne itin patogu, bet nešiodavo, o jojant dažniausiai
tvirtindavo prie balno. Taip XV-XVI a. prigijo pravardė „bastardas“
(pavainikis) ir neteisingai daug kas skaičiuoja jo atsiradimą nuo XV a. Iš
tiesų, pusantrinis kalavijas plačiai buvo naudojamas nuo XII a. antros pusės.
Ilgis varijavo iki ~1,5 m., kai ašmenys ~1,1 m. Svoris iki 1,5 kg. Rankenos
buoželė taip pat buvo labai svarbi – dažniausiai tokia, kad ant jos būtų galima
patogiai uždėti delną (apimti delnu) – kovojant abiem rankom tai svarbu). Pirkau iš pačio kapitono
– jis pats pasiūlė vieną iš savo turtingos kolekcijos, kurią sudarė visokie
įdomesni trofėjiniai „gelžgaliai“. Žodžiu, kalavijas patikrintas kovoje, o ne
koks nors naujai pagamintas, neišmėgintas, bet kainuojantis nemenką auksinuką.
Tai buvo Solingeno meistrų kūrinys –
tikras „darbinis arkliukas“ be jokio nereikalingo pagražinimo: apie 53 colių
ilgių (a.p.: apie 135
cm),
paprasta dviejų sprindžių pasidabruota kryžma užsibaigianti aptakiais
pasidabruotais bumbulais, visiškai neslidi oda traukta rankena ir mano rankai
ideali kupolo formos su ne išreikštom briaunom buoželė. O štai patys ašmenys
priminė šarvamušį – estoką, kaip frankai šį ginklą vadino – suploto rombo
pavidalo. Tik už šarvamušį trumpesnis ir lengvesnis, geležtės antra pusė jau
galandama, bet vis tiek labiau tiko dūriui nei kirčiui. Tačiau balansas man
tiko. Be to, šarvuota pirštine suėmus už smaigalio, dėka tokios ilgos ir
paprastos kryžmos ir buoželės, juo buvo galima naudotis kaip kabliu ar vėzdu.
Tikras Lichtenauerio brolijos idealas – nenustebčiau, kad
kokio nors meistro užsakymu ir buvo kaldintas. Su juo paprastą kalaviją
buvo galima parijuoti netaupant ašmenų – kaip su kokia metaline lazda, o sėkmei
nusišypsojus - gerai kirtyje smūguojant ir tinkamai pataikius – net jį ir
sulaužyti. Bet čia jau kaip pasiseks. Geriau to net nesitikėti.
(a.p.: 1. Lichtenauerio brolija –
tuometinėje pietų Vokietijoje veikusi kovos meistrų brolija pavadinta XIV a.
legendinio meistro Lichteauerio garbei. Ji tarsi ir buvo šio meistro kovo meno
tradicijų puoselėtoja.
2. Estokas, pr.: estok. Arba šarvamušis - Panzerstecher, Estoc, Pörschwert,
Bohrschwert, Perswerte oder
Pratspieß ir t.t.. Iš esmės kiek ilgesnis už kalaviją bastardą ir sunkesnis.
Skirtas grynai dūrimams – šarvo pramušimui. Raitelių naudojamas kaip atsarginė
ietis, bet turėjo ir trumpesnius variantus, nuo XVI a. galėjo nešioti ir prie
diržo. Beje, iki XVI a. jie net neturėjo makštų – jos estokams atsirado vėliau
– XVI a. Galėjo sverti vid. apie 2 kg, kai kurie egzemplioriai net iki 3,5
kg. Geležtė negalandama, galėjo būti rombinė, trikampė, šešiakampė ir pan. Iš
esmės - iešmas arba smaigas)
Pamenu, tuomet, kai nuėjau pas
kapitoną Peterį formaliai prašyti leidimo dvikovai (joks sveiko proto kapitonas
nesugalvotų jo neduoti, jei nenorėtų užsitraukti nešlovės, bet tokia pas mus
buvo tvarka), jis išklausė manęs sėdėdamas prie nuzulinto paprasto medinio
masyvaus stalo savo kabinete – vienuolių maloniai išskirtoje kelėje. Tarp savo
įdiržusių ir stiprių pirštų vartė kažkokį popieriaus gniužulėlį ir po mano
prašymo kažkurį laiką susiraukęs mąstė, o po to leptelėjo:
- Norėčiau smulkmenų.
Na, teko jam papasakoti tas
smulkmenas. Juolab jokios paslapties nebuvo. Daugelis ir taip žinojo, kad turiu
kažkokią globotinę, nors ne vienas, be abejo, pagalvojo apie visai kitokį
Arijano statusą. Bet kapitonas, jei ir žinojo, tai neišsidavė nė puse lūpų, o
tik susidomėjęs linkčiojo galva. Net jo sekretorius, sėdintis prie atskiro
rašomojo stalo kabineto glūdumoje, arčiau nediduko lango, seniausiai nustojęs
skrebinti savo plunksna su didžiausiu susidomėjimu išpūtęs akis klausėsi mano
pasakojimo.
O po to vėl tyla. Ji net
užsitęsė. Ir kitas klausimas jau vėl mane nustebino:
- O ar kartais tas naktinis
užpuolimas su tuo nesusijęs?
Gūžtelėjau pečiais:
- Nėra įrodymų.
- Na ir nereikia.
Įsitikinęs, kad susijęs, - kapitonas kažkur kampan spragtelėjo savo jau
visiškai į gumulėlį suglamžytą rusvą popierėlį ir įsirėmęs kumščių krumpliais į
stalą lėtai atsistojo, pro surauktus gauruotus antakius įsmeigė į mane savo
niūrias akis. Tuo momentu jis buvo labai panašus į gauruotą iš migio pakilusį
meškiną.
- Štai ką vaikine (na,
kapitonas tai gali sau leisti) aš tau pasakysiu: į dvikovą neisi, - nespėjau
net nustebti, kaip pridūrė: - Vienas neisi. Savanoriai vyrai tave lydės, o aš
jiems vadovausiu, - kapitonas kilstelėjęs kumštį ir dusliai trinktelėjo
krumpliais per stalą. – Pats, asmeniškai, būsiu liudytoju. Ir teneduok Dieve
kam nors išsišokti ir sutrukdyti šiai dvikovai. Asmeniškai priplosiu, net jei
tai bus ir pats pontifikas, neduok Dieve, - kapitonas persižegnojo. - Pasakok.
Kaip ketini kautis?
Ramiai išklausė, o po to
išsitiesė, paklaipė pečius ir vėl paklausė:
- O kodėl trumpuoju
kalaviju? Nesuprantu.
Paaiškinau dėl pusantrinio,
paaiškinau, jog išmaišiau ginklakalius, bet man niekas netiko, o kapitonas tik
išsiviepė:
- Aha, jau kur-kur, bet tik
ne Ravenoje ginklus pirkt. Nebent sidabrinį dantų krapštuką. Štai ką pasakysiu.
Vakare užeik pas mane. Į namus. Žinai kur gyvenu. Surasim tinkamą. Pasimėginsi
ir galėsi išsipirkti. Jei patiks...
Štai taip ir atsidūrė mano
rankose šis pusantrinis, visai ne gražuolis, bet manau, kad puikus ginklas. Na,
galų gale, bent jau po valandos tikrai žinosiu jo tikrą vertę, taip sakant.
O tuo tarpu derybininkai
ginčijosi viduryje laukymės. Svaidė vieni į kitus piktus žvilgsnius, tapšnojo
per savo ginklų buoželes ir mindžikavo vietoje. Tarp jų stovėjo ir kapitonas
Peteris - pompastiškai išsipustęs, užsidėjęs savo geriausius įmantriai
graviruotus paradinius šarvus, užsimaukšlinęs plačią tamsią aksominę
beretę-kepurę su prašmatniu pliumažo – savo giminės ir pontifiko spalvomis.
Nors, tiesą pasakius, balta ir raudona spalva šioje aikštėje vyravo – vis tik
Urbino kunigaikštystės spalvos ir Švento Sosto – tos pačios. Nors aš pats
prabangių atributų atsisakiau. Nusprendžiau likti asketišku. Juolab, kad kaip
dar visai nesenai buvęs vargšas riteris, prašmatniai prabangių atributų dar ir
nebuvau spėjęs įsigyti (o atsinaujinti net būtiniausius dalykus - verkiant
reikėjo). Mano šalmą puošė tik mano giminės balta ir melsva, bei mano skvodo ir
eskadrono raudona ir geltona plunksnos. Pradžioje norėjau ant šarvų užsidėti
savo baltą vapenroką (a.p.: vok.
„wappenrock“ dažnai berankovis apsiaustas dedamas ant šarvų su priklausomybės
ženklais, perjuostas ginklų diržu. Galima laikyti uniformų pirmtaku. Tačiau
XV-XVI a. sandūroje jis neteko savo buvusios reikšmės. Pavyzdžiui landsknechtai
ar kiti samdiniai pradėjo save išskirinėti raiščiais ant rankų arba kaspinais
ant galvos apdangalų pagal priklausomybės būriui, kuopai ar junginiui kariniam
spalvas. Vis tik, turint galvoje buvusią taktiką – pagrindinis ženklas buvo
vėliavos) su giminės herbu ir Švento Karsto riterio
herbu bei mūsų eskadrono ženklu, bet persigalvojau – pakako, kad tokius buvo
persijuosę Martinas, kuris turėjo palydėti mane į kovos lauką, ir mano
knechtai. Beje, maža kas – Rudolfą pristačiau prie Arijanos, o tai niekšai gali
kovos įkarštyje sumąstyti ją pagrobti, kaip pavyzdžiui, ar dar kokią niekšybę
sumastyti. Na, galimai perdėta atsarga ir perdėtai maniau, jog iš Sandro buvo
galima laukti ir tokios klastos, bet užbėgant už akių, turiu pasakyti, jog nieko panašaus neįvyko. O gal ir neįvyko, kad
pasirūpinau apsauga. Žodžiu, kaip mėgdavo sakyti mano gerasis bičiulis patre
Michaelis – „atsarga gėdos nedaro“...
Dirstelėjau į gana kukliai
stovintį būrelį, iš kurio išsiskyrė manasis kresno stoto iki dantų ginkluotas
knechtas. Tamsiai apsirengusią Arijaną, nuleidusią ant veido vualį, supo namo
šeimininko abi dukros, pats senis - impozantiško stoto pasirėmęs į lazdą
pilvūzas šeimininkas, jo sūnus bei kaimynas su sutuoktine, o už jų, jų
šeimynykščiai ir tarnai. Na, kas gi praleis progą pasigrožėti būsimu reginiu?
Na, tokia garbės kaina...
„Spektaklio“ pirmoji dalis
baigėsi. Nuo derybininkų atsiskyrė jų padėjėjai ir kiekvienas nuėjo į savo pusę
– ėjo oriai ir iškiliai, atmestinai laisvai. Tikri gaidžiukai. Ne, nebuvo čia
nei heroldų, nei jų persevanų – čia ne iškilmingas turnyras dėl vertingo prizo,
dėl damos palankumo, o tik garbės kova – Viešpats Teismas. Mirtina kova. Nors
ir „dama“, ir prizas buvo... Bent jau mano priešininkui. O man - tik garbė.
Laikas...
Lūpos pačios savaime
suvirpėjo karštoje maldoje...
„Deus vult!“ – tai mano kelio pradžia ir pabaiga... Kaip Viešpats
liudija: „Kur du ar trys susirinkę mano
valia, aš esu tarp jų“.
(a.p. lot. „Dievas taip nori“. Tai šūkis. Popiežiaus
Urbano palaimintas 1095 m. (antroji frazė jam ir priklauso) ir pirmą kartą ištartas
per kryžiaus žygį 1096 m. Veikiausiai skambėjo kaip „Deus le veult“ ar „Deus lo
vult“. Nežiūrint, kad tai buvo kryžininkų šūkis, tame tarpe ir Šventojo
Viešpats Kapo (Karsto) riterių devizas, frazės prasmė keičiasi priklausomai nuo
konteksto. Pavyzdžiui puritonai jį naudojo kaip metaforą. Tad sunku pasakyti ar
šio pasakojimo herojus kartojo Ordino devizą ar kalbėjo kažkokią tai maldą)
- Karlai, jei pasiruošęs,
prašom... – linktelėjo mano būrio bičiulis Einhardas, kuris dabar ėjo mano kapitono,
kaip liudytojo, padėjėjo pareigas.
Pakraipiau galvą,
pasukiojau pečius, korpusą, palanksčiau kojas. Niekas nekliudė, niekas pernelyg
neveržė – judesių nekaustė. Ištiesiau ranką į kurią Martinas įdavė kalaviją ir
linktelėjau.
- Taip, pasiruošęs.
- Sėkmės, - linktelėjo
Einhardas. – Te Viešpats malonė lydi tave.
- Deus vult, - ir jau su lengva patre Michaelio ranka tapusia mano
mažojo būrelio devizu, ištariau: - Gott
mit Uns...
Nors ištariau negarsiai ir
vyrai jau buvo girdėję šią frazę, nedarnia greta sustojusių vyrų tarpe
pasigirdo pritarimo ir palinkėjimų murmesiai.
Jau nepamenu ką ištarė mano
kapitonas, kuris akimis gręžte gręžė Sandrą di Pekorą, ką sulojo man
nepažįstamas Sandro liudininkas. Na ir nebuvau linkęs į pliurpalus. Visos tos
formulės man neberūpėjo. Jokios pagarbos savo priešininkui rodyti neturėjau
noro, kaip ir jis man. Jokių pasisveikinimų ar įmantrių kalbų. Nors jokių tai
kažkokių preambulės formulių ir nebuvo – ne miesto šventėje, ne miesto ar kokio
valdovo turnyre. Niekas, kaip dabar įprasta, net nepaklausė ar susitaikymas
įmanomas. Tiesiog kapitonas Peteris ištarė:
- Susirinkote į Viešpats
teismą kautis. Tad kaukitės.
- Teisingumą telydi
Viešpats valia, - jam pritarė Sandro liudytojas ir jie kaip susitarę mus
palikdami atsitraukė...
Sandras, blykstelėjęs akims
kažką ištarė, bet žodžių per pošalmį ir šalmą nesupratau, ir nusileido
antveidį, o jį atlydėjęs vyrukas skubiai susegė prie pakaušio antveidį
prilaikantį dirželį ir paskubomis atsitraukė sau.
Viskas aplinkui išblėso.
Visi žiūrovai išgaravo. Tik Sandras priešais mane. Garsus ir dėl beveik uždaro
šalmo duslus alsavimas, kurį sustiprino goržetas (a.p.:
kaklo apsauga)
ir gerai juntamas širdies plakimas, kuris varinėjo jau įkaitusį kraują.
Priešininkas savo ekipuote
menkai nuo manęs tesiskyrė. Nieko įmantraus. Nieko išskirtinio. Nieko
šiuolaikiškai madingo. Kaip ir pas mane. Net pusantrinis kalavijas, nors ir
ženkliai kitoks, bet taipogi „darbinis“, paprastas ir ne mažiau pavojingas.
Galėjau lažintis, kad net ilgiai panašūs. Skirtumas gal tik pusė ar mažiau
colio. Tiesa, pats Sandras buvo per pusę galvos aukštesnis ir dėl pakankamai
aukšto itališko šalmo su ganėtinai iškiliu pliumažu atrodė, jog mane lenkia per
visą galvą. Nors akių lygis panašus. Tiesa, ne akių, o antveidžio ir tiesą
pasakius kvailoko dvikovos prasme – ne atviri virbai, o iškiliame antveidyje
keletas horizontalių išpjovų ir skylučių alsavimui. Toks įspūdis, jog prieš
mane stovi ne tai dvikojis šuo, ne tai paukščiagalvis.
Ką gi, teks prisiminti, ko
mane mokė mano senelis ir tėvas, ir meistras Kenas fon Švercgeris – visi jie
kadaise priklausė Lichtenauerio meistrų mokyklai. Nors „prisiminti“ – blogas
žodis – veikiau pademonstruoti – visa tai jau senai įaugę man į kraują ilgų
treniruočių ir kovų metu...
Sulenkdamas dešinę koją,
kairę ištiesiau atgal, kalavijo smaigalį su šiek tiek sulenktomis rankomis
nuleidau žemyn. Taip vadinama „kvailio“ poza. Tikriausiai ne vienas, bent jau
mano būrio vyrų, o dauguma jų buvo iš Bavarijos žemių, šyptelėjo. Na taip, iš
šono žiūrint tai tikrai kiek kvailoka stovėsena lyginant su herojiška Sando
stovėsena, kuri kažkuo priminė „plūgą“ (a.p.:
pagal Lichtenauerį - tiesi stovėsena, kairė koja kiek atgal, pėda žiūri į
kairę, dešinė sulenkta. Kalavijas laikomas apatinėje dalyje su pakeltu panašiai
45 laipsnių kampu viršun).
Tačiau maniškė - visų pirma - nevargino rankų, jei akistata užtruktų, o be to,
iš jos labai greitai ir efektyviai buvo galima pereiti į bet kokią gynybą ar
puolimą.
Rodos laukymę apgaubė kapų
tyla.
Sandras keistai sujudėjo. Gal
jį nustebino tokia mano stovėsena, gal dar kažkas šovė jo galvon, bet jis
staiga saviškę stovėseną pakeitė. Tarsi gąsdindamas ar provokuodamas trumpam
kilstelėjo kalaviją į „stogą“ (a.p.:
pagal Lichtenauerį – priešinga plūgui stovėsena, kai kalavijo kryžma virš
galvos, o geležtė paruošta kirčiui, panašiai 45 laipsniai kampu), po to grįžo į „plūgą“...
ir...
...ir neatakavo...
Likau stovėti vietoje. Kaip
mane kadaise ir mokė – geriau mažiau judesių, bet daugiau efekto. Tai yra,
judesiai turi būti šykštūs, bet efektingi. Perėjimas į bukas kirstynes – tai
totalizatorius, kai net geriausias meistras gali susikirsti.
Net neįsivaizduoju ar
Sandras mokėsi pas tikrą Meistrą ar
tik talentingas iš prigimties ir susigraibstė kovos pusantriniu arba ilguoju
kalavijų mokslą iš patirties ir savamokslių varginančių treniruočių. Nežinau –
bet buvo panašu į antrąjį variantą arba Italijos meistrai visiškai kitaip
supranta šį meną...
Ir vis tik Sandras privertė
pereiti į „bukas“ kirstynes, nors aš, galima sakyti, sąmoningai leidausi. Ne,
jokių pamąstymų, kaip ką darysiu, ką veiksiu, kaip ginsiuosi – nebuvo. Jau
senai praeitas ir geru prakaitu, treniruotėmis ir kovomis išgintas etapas.
Tiesiog...
Sandras žaibiškai puolė –
bet man perdėjus žingsnį pavyko surakinti jo kalaviją kryžmą su kryžma ir
žaibiškai trinktelėjęs ranka per savo kalavijo smaigalio plokštumą – per
prievartą nukreipęs savo kalavijo smaigalį link priešo, kita ranka atpalaidavau
surakinimą kilstelėdamas išilgai ašmenų savo kalaviją ir į jo šalmą visu svoriu
dūriau padėdamas geležčiai ta pačia ranka, kuri prilaikė smaigalį. Tiesiog
dūris abiem rankom... o Sandras nieko geriau nesugalvojęs spyrė koja...
Manojo bastardo smaigalys
nučiuožė priešininko šalmu ir pečiu nepadarydamas žalos, kaip ir Sandro spyris
man – dėl jo tik atšokau ir atšokant, tuo pačiu metu susilenkus, kol Sandras
mojosi kalaviju – net du kartus smulkiais smūgiais be atsivedėjimo trinktelėjau
per jo šarvuotą šlaunį – be abejo - apsaugos neprakirtau, nors jam juntamai
skauda turėjo būti – liko net įlenkimas...
Atsitraukti nespėjau – jo
kalavijas trinktelėjo man per peties šarvus. Tiesa - nesmarkiai – pajutau tik
brūkštelėjimą, metalo džeržgesį.
Ir Sandras, matyt norėdamas
užsitikrinti sėkmę – staigiais judesiais perėjo į puolimą – kapojo smulkiais kirčiais,
kad neatsivertų, vengdamas susirakinimo kalavijais, pabandė mane spausti,
priversti trauktis.
Smūgis... dar smūgis.. jau
trečias žingsnis atgal...
Ir staiga, jau numatydamas
kirčio amplitudę, pasisukęs į priešą visu korpusu, dešine ranka pagavau savo
kalavijo smaigalį ir sugavau eilinį kirtį tarsi skersine-įžambia lazda –
geležtę laikydamas tarp abiejų rankų... Bet tai buvo ne medinė lazda, o slidi
kalavijo geležtė (nors panašius triukus mėgo ir padre Michelis sus savo lazda)
ir iš visų jėgų pasistūmėjęs pusiniame šuolyje, geležte į geležtę nudžeržgiau
ašmenimis iki Sando kalavijo kryžmos ir man persukus kairę ranką, Sandras iš
inercijos gavo manojo kalavijo buožele tiesiai į antveidį...
Sandro galva loštelėjo, o
jo rankos instinktyviai užsimojo kirčiui – tik kiek platesniam...
Spyriau, bet tai nebuvo tas
spyris, kuriuo bandoma sužaloti - tiesiog pozicijos išlaikymas ir priešininko
atmetimas. Staigiu judesiu paleidau kalavijo rankeną ir kiektai susilenkęs,
laikydamas kalaviją už smaigalio, jo
kryžma užkabinęs Sandro koją už kulkšnies – jau truktelėjau kalaviją iš
visų jėgų į save.
Sandro kalavijo ašmenys
sučerškė per mano šalmo viršugalvį - matyt nukirto plunksnas, bet nieko
daugiau... o pats priešininkas susverdėjo ir aš, nepraleisdamas progos - puoliau
jį visu savo svoriu...
Pavyko...
Sandras plojosi visu ūgiu
ant nugaros, o aš dar visu svoriu žnektelėdamas ant jo, jį priplojau. Matyt jis
trumpam neteko kvapo... smūgis matyt išmušė visą dvasną iš jo kūno. Tik
instinktų dėka pabandė kažką daryti kalaviju (per nepatogų antveidį nemačiau) -
lyg trankyti šoną, lyg petį – kalavijas tokioj būklėj per ilgas ginklas, kad
efektyviai būtų galima jį panaudoti dar alsą bebandančiam atgauti žmogui...
O mano laisva dešinė ranka
jau virš jo antveidžio laikė rondelą – durklą miserikordą...
Gal trumpą... gal visiškai
net nemoku apsakyti kiek trumpą akimirką – trumpesnę už žaibą, trumpesnę už
mintį - praskriejo gailestingumo užuomazga, bet ją nustelbė vaizdas kaip gali
keršyti išlikęs gyvas mano priešininkas, kaip man gali atsirūgti mano
gailestis... ir mano kairė ranka pati savaime paleido kalavijo smaigalį ir
išvisų jėgų plojo per į antveidį įstatyto durklo rankenos viršų – per ovalinę
rondelo plokštę – tarsi kūju per kaltą...
Po manimi sutrūkčiojo...
Priešo šalme sugargaliavo...
prakirsto antveidžio plyšius aptaškė kraujas...
Kūnas po manimi susirangė
konvulsijose brūkštelėjęs kelis kartus kojomis per žemę, nabago rankos
sudrebėjo rankos... ir kūnas suglebo...
(a.p.: galbūt skaitytojui pasirodys keista
kalavijo panaudojimo taktika, tačiau manuskriptuose/veikaluose toks kalavijo
panaudojimas jį laikant už ašmenų plačiai iliustruotas ir aprašytas. Ne vienas
skeptikas bandė kritikuoti šį būdą, tačiau eksperimentais įrodyta, kad tokia
taktika yra pagrįsta. Net plikomis rankomis (be pirštinių) galima sugriebti
kalaviją už ašmenų rankų nesusižalojus. Beje, tikras kovinis kalavijas
galandamas kiek kitaip nei pavyzdžiui medžioklinis ar virtuvinis peilis
(kalavijai kurie užaštrinami taip, kad pjaustytų popierių ar kokį pomidorą, tai
tik pasižaidimamas ar artistų pasirodymams). Žinoma, tai reikalauja labai gerų
kovos ir kalavijo valdymo įgūdžių. Beje, jeigu įdomu, tokius „mitų tramdytojų“
ir rekonstruktorių eksperimentus galima rasti ir „youtube“)
28.
- Na ir vertėjo čia mane tempti?
- pilna burna nusižiovavo prašmatniai apsirengęs vyras. Net plačios aksominės
skrybėlės sunkios plunksnos sudrebėjo.
- Tu tai čia inkognito ir
ryt paliksi šį Dievo užmištą miesteliūkštį, o man nors kokia pramoga, -
šaudydamas akimis į laukymę ištarė panašaus amžiaus jaunuolis.
Už jų nugarų stovintys
tarnai, kurie prilaikė už pavadžių arklius, negarsiai ir taip pat smalsiai
stebėdami būsimą dvikovos lauką pernelyg garsiai sučiauškėjo apie statymus, kas
už ką, tad antrasis vyrukas pasuko galvą ir sušnypštė:
- Tyliau, galva ir taip
„sprogsta“... – ir atsisukęs į aikštę mestelėjo savo draugui: - Filipai, na, o
ką, mes nesilažinsim? Statau du prieš vieną už tą vokiečių riterį.
- Lažybos? Sandrą aš
pažįstu, - suraukė nosį pavadintas Filipu. – Mano buvusio siuzereno patikėtinis
subtiliems reikalams. Tik dabar jis patekęs į jo nemalonę. Aha.
- Girdėjau. Tamsi kažkokia
istorija dėl kažkokio dvaro Florencijoje. Dėl va štai tos mergos, - antrasis
jaunuolis pirštu parodė į nuošalią Arijaną supančią grupelę.
- Ir kuo nors ji ypatinga?
– Filipo akys nuslinko link Arijanos grupelė. – Figūra tai visai nieko. Bet
veidelio nesimato. Ar nors graži?
Filipo bičiulis gūžtelėjo
pečiais:
- Tik kažkokio žemvaldžio
duktė. Gal net Sandro giminaitė, tolima kuzena, kaip liežuviais mala. Sako
nuodėmės verta.
- Ir iš kur ji iškasė tą
riterį? – nuobodžiaujančiu balsu ištarė Filipas. Jo klausimas nuskambėjo
retoriškai ir visiškai nesudomino jo bičiulio.
Tuo tarpu liudininkų
padėjėjai atsiskyrė nuo savo vadų ir
nuėjo link priešininkų.
- Tai kaip, lažybos?
- Deja, mielas drauge. Jei
tas riteris iš senosios Jo Šventenybės kaliausės Juliaus gvardijos, tai bus
seno kirpimo riteris. Tokie pas vokiečius kraują geria jau su motinos pienu. Ne
tai, kad mūsų... – nebaigdamas minties, jaunuolis atsainiai mostelėjo ranka.
- Tai tada lažybų nebus, -
linktelėjo bičiulis.
- Nebus. Pasiieškok kito
kokio kvaišos. Aš už tą, - Filipas bakstelėjo link į laukymės vidurio einančio
Karlo.
- Tingiu. Bet bus gaila,
jei laimės Urbino seržantas, o aš už jį nestačiau. O gal statyti?
- Statyk. Duodu penkis už
vieną.
Tačiau Filipo bičiulis
nieko neatsakydamas tik papurtė galvą, susidėjo rankas ant kostiuminio kalavijo
buoželės ir įsistebeilijo į beprasidedančią dramą.
Kurį laiką bičiuliai
tylėjo.
- Įdomi stovėsena, - pagaliau
atsiliepė Filipo bičiulis.
- Aha... – nusižiovavo šiek
tiek dar pagirias jaučiantis Filipas ir, matydamas, kaip Sandras sumosikavo
kalaviju jį pakeldamas ir vėl nuleisdamas, o jo priešininkas net nesukrutėjęs
ramiausiai stovėjo sau toliau, pridūrė: – Įdomi, tai įdomi... Bet galiu
lažintis, kad jis tuoj mus nustebins...
Tik Filipui niekas
neatsiliepė. Laukymė tarsi nuščiuvo, o po kelių akimirkų nuaidėjo metaliniai
kovos smūgiai...
...riteris išvengdamas
Urbino kunigaikščio gvardijos seržanto atakos ir smūgio, kalavijo kryžma
užkabinęs priešininko koją, šį parvertė ant žemės ir visu svoriu jį priplodamas
krito ant viršaus... Smogė šarvuota alkūne ir jau iš už medžių viršūnių
pakilusios saulės spinduliuose žybtelėjo smailas tribriaunis durklas... Kovotojas
paleidęs kalaviją kaire ranka tarsi akimirką sudvejojo ir smogė į per į šalmo
antveidžio plyšį įstatyto durklo rankenos viršutinę plokštelę...
Rodos net vėjas nuščiuvo.
Prispaustas Sandras suspurdėjo konvulsijose...
- O ką aš sakiau? -
ištiesęs ranką link kovotojų ir ja mojuodamas ištarė Filipas. – Puiki kova.
Jokio reginio. Pšik ir viskas. Juk
sakiau, seno kirpimo Maksimilijono teutonai! Ten tokių dar galima surasti...
Tuo tarpu, po kelių
akimirkų, per kurias riteris tarsi atsikvėpė, nugalėtojas pakilo. Link jo per
laukymę pustekinas pasileido bėgti jo ginklanešys. Riterį atlydėję vyrai
džiaugsmingai suošė, kai kurie net pakėlę į viršų savo ginklus juos kratė
rankose, stūgavo, o Urbino seržanto palyda nustėrusi, tarsi užkerėta
mindžikavo, kai kurie, tarsi laukdami kokio signalo net dirsčiojo į šalia
kapitono Karlo stovintį Sandro liudytoją, o kai kurie (matyt pažinę) net į
Filipą ir jo bičiulį. Bet jokio signalo nebuvo. Abu liudytojai tik nusilenkė
vienas kitam, kažką vienas kitam ištarė ir patraukė į savo puses. Kapitonas
Peteris plačiai šypsojosi.
Ne į makštis, o už diržo
užkišęs savo durklą (a.p.: krauju
apipiltą ginklą į makštis nekišdavo – likęs ir nenuvalytas kraujas makštyse
paskatina ginklo rūdėjima arba makštys pradeda smirdėti. Tada jau tektų jas
keisti),
savo kalaviją palikęs pribėgusiam ginklanešiui, gana grakščiai, tarsi visai
nenuilsęs pasilenkė ir pakėlė savo priešo kalaviją. Prilaikydamas kalaviją ant
sulenktos kairės rankos nuėjo link Arijanos ir staiga priešais ją suklupo ant
vieno kelio. Abiem rankom ant atvirų delnų jį ištiesė link merginos ir nuleido
ant žemės.
- Mano įžadai įvykdyti,
madona. Jūs laisva...
Tik jo žodžių per kilusį
triukšmą beveik niekas negirdėjo. Nebent tik arčiausiai stovintys.
Merginos rankose atsirado
auksu siuvinėta balta skarelė ir ji, kažką atsakydama, iškilmingu mostu įdavė
ją ant kelio klūpančiam riteriui. Šis, jau pakėlęs antveidį, tarsi priglaudė
skarelę prie lūpų, tarsi ją pauostė.
- Džeromai, štai ką aš tau
pasakysiu, - pasisukdamas link arklių ištarė Filipas. – Aš, Filipas Dorija,
galiu duoti žodį, kad jei bus proga, šį riterį priimsiu tarnybon. Manau man
tokių žmonių reikės...
29.
EPILOGO
PRELIUDIJA
Kažkada buvo laikas, kai po
to gyvo pragaro žemėje aš svarsčiau ar teisingai pasielgiau likdamas popiežiaus
tarnyboje. Per daugelį metų atsiminimai išblėso, išbluko, bet prisiminus tą
kanonados gausmą, kai žemė po kojomis dundėjo ir drebėjo, kai sviediniai
išmušdavo šalia stovinčius bendražygius kartu su jų žirgais, prisiminus tą
krauju gausiai nulaistytą tarp upės ir pelkių įspraustą pelkėtą vietovę, kuri
tarsi alsavo kovoje kritusių vyrų dejonėmis, net dabar pradedu raukytis taip,
tarsi sudilgčiotų dantis. Tik Apvaizdos dėka tą šv. Velykų dieną man tiesiog
pasisekė nepakliūti tarp tų, netoli dvidešimties tūkstančių, kurie krito iš
abiejų pusių. Ne vienam garsiajam to meto karvedžiui ir karo vadui šios šv.
Velykos buvo paskutinės, kai visos žemiškos aistros kunkuliuote kunkuliavo: nuo
baimės ir nusivylimo, iki beviltiško ir beatodairiško didvyriškumo. Bet, kaip
nebūtų keista, tą dieną, kai lūžo ietys, šipo kalavijai, liepsnojo skydai ir
negelbėjo net plienas, visus vyrus iš abiejų pusių buvo apėmęs kažkoks keistas
kvaitulys – nebuvo jokių panikos apimtų vyrų bėgimo; kai priešas imdavo varyti
beviltišką siaubą, iš kažkur atsirasdavo jėgų tęsti kovą ir išgyventi tą
nelemtą košmarą, kurį supo parako dūmai, kalavijų žvangėjimas, kanopų
bildėjimas ir gausiai liejosi kraujas. Štai, kad ir tie patys gaskonai, kurie
kovėsi už frankų karūną – kai juos šienavo ispanų pabūklai – bandė atsitraukti,
bet sugrįžo į kovos lauką (nors ir sutvardyti už jų stovinčių landsknechtų);
arba ispanų pėstininkų koronelės – jos stovėjo iki
paskutiniojo ir demonstravo iš tikro stebėtiną ištvermę, o jų vadai demonstravo
tikrų karvedžių vertus sugebėjimus atsitraukiant iš jau pralaimėto mūšio lauko,
ir dar sugebėdami nukauti didįjį frankų karvedį, patį frankų karaliaus sūnėną
Gastoną de Fua, kuris taip ir neišvydo savo pergalės laurų, o su jo mirtimi –
šis frankų karūnos laimėtas mūšis, sukeltas pragaras žemėje – tapo visiškai
beprasmiu kraujo praliejimu... Pyro pergalė. Tikras pavyzdys, kai laimimas
mūšis, bet pralaimimas karas...
(a.p.: „colonelcies“ ar „coronels“ (angl.:
„colonels“) - pulkai (batalionai) – garsiųjų tercijų pirmtakas, pradžioje jiems
vadovavo kapitonas, vėliau, (nuo 1534 m.) reorganizavus į tercijas pulkininkas
leitenantas, o tercijai pulkininkas – „Coronel“
– „colonel“. Pasižymėjo tuo, kad skirtingai nuo šveicarų ir landsknechtų
batalijų buvo manevringesnės ir gerokai
plačiau naudojo šaunamuosius ginklus (pagrinde arkebūzas, o vėliau muškietas).
Tuo metu santykis buvo panašiai toks: 50% ietininkų, 33% kalavijuočių (kariai
ginkluoti apvaliais skydais ir kalavijais) ir apie 17% arkebūzierių. Klasikinė
rikiuotė dažniausiai stačiakampio formos: centre alebardomis ginkluoti, juos
supo pikinieriai ir kalavijuočiai, o
sparnus dengė šauliai. Taip pat buvo laisvieji šauliai priekyje, kurie
žygiuojant ar pasitinkant priešą jau pradėdavo apšaudyti jų rikiuotę, vėliau
atsitraukdavo į užnugarį kaip rezervas. Šie laisvieji apšaudytojai didelės
įtakos neturėjo, bet galėjo demoralizuoti priešą, išmušti priešakinius gerai
ginkluotus-šarvuotus karius. Vėliau panašią taktiką buvo priversti taikyti iš
šveicarai ir landsknechtai)
Bet apie šį mūšį prie
Raveno prirašyta ir prifilosofuota į valias. Aš, kaip tuomet buvęs tik kuklus
popiežiaus riteris, tuo metu paklūstantis tik savo kapitonui, kuris buvo
priskirtas kairio mūsų pajėgų sparnui vadovaujančiam kapitonui Fabricijui
Kolonai, apie visas ten buvusias karo vadų užmančias ir gudrybes galėjau tik
spėlioti iš to ką mačiau ir girdėjau. Argi gali eilinis karys, stovintis
rikiuotėje, matyti pilną mūšio vaizdą? Ir netikėkite tais, kurie giriasi esą
dalyvavę ten ar šen, kurie išdidžiai postringauja apie tuometinę kokio nors
susirėmimo eigą. Jei tai buvo batalija, o ne eilinės smuklės peštynės – galite
drąsiai neklausyti tų postringavimų, jei tik tas postringautojas nebuvo kurio
nors iš didžiųjų vadų svitoje arba pats nebuvo karvedžiu. Na neįmanoma eiliniam
kariui (riteriui) aprėpti batalijų apimčių. Senai jau prabėgo tie laikai, kai
atskiri daliniai blaškėsi kiekvienas sau paskirai ir pagal savo išmanymą...
labai senai...
Bet aš pasistengsiu
papasakoti ką mačiau, girdėjau ir jaučiau, nes šis mūšis vėl apvertė mano
likimą aukštyn kojom. Gyvenimas pakrypo kita vaga. Nors gal ne tai svarbiausia,
o svarbiausia tai, kad po šio mūšio, aš galų gale galutinai suvokiau, jog tie
laikai, kai mūšio lauke karaliavo riteriai – negrįžtamai blėsta. Arba praėjo.
Bent jau kai kalbama apie didelių karinių junginių priešpriešą. Atėjo laikai,
kai riteris gali žūti ne didvyriškai šturmuodamas kokį nors įtvirtinimą, ne
atakoje laužydamas savo ietį, o tiesiog stovėdamas! Be jokios garbės ir šlovės.
Paprasčiausiai laukdamas įsakymo... Jog riteris – dabar - tik kilnių savo
priesaikų ir įžadų belaisvis, žmogus su garbe ir reputacija, o ne karo lauko
karalius...
Mūsų, turiu galvoje savo
skvodą, eskadroną ir visus kitus riterius, kuriems vadovavo garsusis kapitonas
Fabricijus Kolona, likimą matyt nulėmė, o gal iškarksėjo frankų kapitonas ir
baronas Yvas d'Alegre dar gerokai iki pačio mūšio. Tikriausiai dar tada, kai su
savo karininkais pasivijo jaunojo, talentingo ir sėkmingo karvedžio aureolės
nušviestą frankų pajėgų vadą, karaliaus Lidviko XII sūnėną Gastoną de Fua su
svita. Šis jaunasis karvedys (a.p.: jam
tada buvo 22 m.)
nekantraudamas laukė kada per seklę, bet pelkėtą Ronko upę, kuri teka pro
Raveną, baigs persikelti jo kariauna, o per pontoninį tiltą perridens jo
kulevrinas (a.p.: to meto
patranka – apie jas buvau nemažai rašęs savo bloguose ir kituose kūriniuose,
tad nuo platesnių komentarų susilaikysiu. Taip pat reikia paminėti, kad Ronko
upė buvo perbrendama ir pėsčiomis, bet pergabenti artilerijos nebuvo galimybių,
kadangi vežimai su sunkiomis patrankomis grimzdo dumble, tad teko statyti
laikiną tiltą).
Deramai pasveikinęs savo
vadą, baronas Yvas d'Alegre paklausė:
- Mesere, ar mes galime juos matyti?
- Taip, riteriai štai nuo
ten matomi, - mostelėjo ranka Gastonas į mūsų pusę. Taip, anapus upės, gal kiek
mažiau nei už mylios, buvo mūsų, sunkiai ginkluotų raitelių – riterių pozicija.
Mes stovėjome arčiausiai upės už Neapolio vice karaliaus Ramono de
Kardonos ir Pedro Navaro pagrindinių
pajėgų, kurios jau baigė ar baiginėjo savo pozicijos įtvirtinimus. Tiesiog
stovėjome, netgi galėjome matyti avangarde jodinėjančius frankų raitelius,
kurie saugojo persikėlimą. Pasiruošę laukėme įsakymo atakuoti ir nublokšti
frankų pajėgas atgal už upės, bet įsakymo taip ir nesulaukėme: vice karaliaus
Ramonas de Kardona ir Pedro Navaras
nusprendė nepalikti savo pozicijų, nepalikti savo įtvirtinimų, o kapitonas
Kolona tik neramiai kramtė lūpą ir šarvuotu kumščiu stukseno į kitos rankos
delną...
- Khmm... – suraukė kaktą
senasis baronas. Apsidairė, seniokiškai šniurkštelėjo savo masyve nosimi ir
mostelėjo ranka: - Man atrodo, kad pakaktų štai ten pastatyti bent du pabūklus
ir jie juos sulygintų su žeme...
- Jūs taip manote, barone?
- Įsitikinęs.
- Gal ir jūsų tiesa,
barone, - linktelėjo Gastonas. – Žinot, jokit prie tilto, ten dar ne visos
kulevrinos perkeltos ir mano vardu pasiimkite porą pabūklų. Įsitvirtinkite.
Tačiau primygtinai prašau, jūsų, barone, nepradėti apšaudymo anksčiau, nei bus
duotas įsakymas pulti tuos niekšus.
- Bus padaryta, mesere!..
Štai taip, prasidėjus
mūšiui, mus ir pradėjo šienauti. Niekad negalėjai žinoti iš kur atlėks kitas
sviedinys. Prie pylimo jau gal net pora valandų virė tikras ugnies pragaras –
mūsų pabūklai pliekė į priešais išsirikiavusias frankų-gaskonų batalijas, o
frankų sunkiosios kulevrinos iš pradžių talžė mūsų kairį flangą, o po to
Fereros kunigaikštis dalį jų pervarė į dešinį flangą ir tada jau kulevrinos
išstatytos abiejuose frankų flanguose, kryžminės ugnies rykštėmis plakė mūsų
įtvirtinimus. Tik jeigu pėstininkai sugulė į griovius ir pasislėpė už pylimo,
tai mums – raiteliams – nebuvo kur dėtis. Nei mes, riteriai, nei ispanų
chinetai, kurie dengė dešinį flangą, nei italų lengvoji kavalerijai neturėjo
jokios uždangos. Mums nebuvo kur dėtis. Na kurgi tu žmogus paslėpsi savo
keturkojus?!
(a.p.: ispanų chinetai, isp. „Jinete“.
Itin lengvoji kavalerija. Susiformavusi kaip atsakas maurų lengvajai
kavalerijai dar rekonkistos laikais XV a. viduryje. Pažodžiui, tai tiesiog
gerai arklį valdantis raitelis. Jų klasikinė-pagrindinė užduotis buvo varginti
priešą „pešiojant“ jį iš flangų ar ariergardo. Kilus pavojui jie atsitraukdavo
ir persiformavę vėl tęsdavo puldinėjimą. Kaktomuša į ataką leisdavosi tik
atsiradus plyšiui rikiuotėje ar jai subyrėjus. Taip pat persekiodavo priešą.
Ravenos mūšyje jų buvo iki 2000 (1500-1700?)
(a.p.: Yves d'Allegre 1450-1512, -
Italijos karų veteranas, kapitonas. Žuvo prie Ravenos, apie kurį dabar ir
kalbama, mūšyje)
(a.p.: Ramon Folc de Cardona i Anglesola, (1467-1522). Aragono karališkosios
šeimos narys. Neskaitant Aragono prigimtinių ir 1515 m. jam suteiktų grafysčių
titulų, Neapolio vicekarius nuo 1509 m. iki 1513 m., o 1519 m. paskirtas
Neapolio didžiuoju admirolu. 1512 m. vadovavo jungtinėms Kambrijos lygos
pajėgoms)
(a.p.: Pedro Navarro, Oliveto grafas(1460
– 1528). Pasižymėjo kaip karo inžinierius. Ravenos mūšyje vadovavo centre
stovintiems pėstininkams. Būtent jo patarimu, priešais sąjungininkų poziciją
buvo išraustas griovys ir supiltas pylimas, kuris vėliau labai apsunkino
prancūzų puolimą, o taip pat jo patarimu sunkiosios pilių arkebūzos buvo
sumontuotos ant dviračių vežimėlių (iškart po keletą), kad išlaikytų mobilumą
ir galėtų paremti pėstininkus. Papildomai prie tų dviračių vežimų buvo
pritvirtinti dalgiai, kad juos būtų sunkiau atakuoti. Ko gero pirmą kartą
istorijoje šie artileriniai dariniai buvo panaudoti ne kaip atskiras kovinis
vienetas, o koordinuotas su pėstininkų veiksmais, kaip karo lauko lengvasis
pabūklas (iki tol taktika šiek tiek skyrėsi, lengvųjų pabūklų mobilumas nebuvo
pilnai išnaudojamas). Šio mūšio metu buvo paimtas į nelaisvę ir vėliau tarnavo
Pranciškui I. 1522 m. pateko į ispanų nelaisvę, bet pagal taikos sutarties
sąlygas buvo išlaisvintas ir tęsė tarnybą frankų karūnai, kol vėl 1526 m.
nepateko į ispanų nelaisvę ir mirė 1528 m. Manoma, kad galėjo būti uždusintas
pagalve)
(a.p.: Fabrizio I Colonna,
1460-1520, 1-masis Paliano kunigaikštis iš Kolonų di Paliano dinastijos.
Kondotjeras ir Neapolio Didysis konetablis. Per Ravenos mūšį paimtas į nelaisvę
Feraros kunigaikščio Alfonso I d'Este
(1476-1534). Būdamas
nelaisvėje gyveno Feraroje pas kunigaikštį, vėliau, po prancūzų išvykimo iš
šiaurinės Italijos, kai jis prarado dalį savo valdų, atsidėkodama už gerą
elgesį, Kolonos giminė padėjo pačiam kunigaikščiui – užtarė prieš popiežių ir
padėjo šiam pasprukti iš Romos. Pats Fbricijus Kolona minimas ir Makiavelio
veikaluose)
Pamenu, kaip vienas iš
sviedinių, mane ir Martiną, ir mūsų žirgus fontanu aptaškydamas purvu ir
grumstais visai šalia dėjosi į arklių ištryptą žemę. Per akimirką iš mūsų
bravūriško blizgesio beliko tik purvu varvantys kareivos, kuriems teko tramdyti
savo išsigandusius ir nerimastingai trypčiojančius žirgus. O neužilgo, su piktu
ūžesiu atlėkęs sviedinys nutraukė riterio Eriko galvą ir trenkėsi į greta jo
stovinčio riterio Helmuto žirgą, kuris, žvangindamas savo šarvais net
persivertė! Gal galite įsivaizduoti šarvuotą raitelį be galvos? Šarvais dengtas
žirgas pasibaidęs blaškosi, net ne žvengia, o žviegia, ir balne ir balnakilpėse
įstrigęs ką tik dar alsavęs begalvis plūstantis kraujais riteris ant jo
linguoja, kaip skudurinė lėlė, kol galų gale paklaikusiam žirgui, prie kurio
artintis niekas nedrįsta, nežinia į ką, į kažkokius šešėlius spirtelėjus
užpakalinėm kojom, bedvasis kūnas žnekteli žemėn į purvą. Arba tą patį nukauto
žirgo prispaustą Helmutą, kuris baubė iš po savo šalmo dar nesuvokdamas, jog
vietoje vienos kojos iki pat dubens tik krauju fontanuojanti kažkokia košė,
agonijoje spurdantis žirgas... O jo pačio baubimas pamažėle tyla, kol jo
neužgožia naujas sviedinio ūžtelėjimas ir trinktelėjimas... ir niekas net
nespėja pastebėti, kada jo siela palieka kūną...
(a.p.: įvairiais vertinimais šioji
artilerijos dvikova tęsėsi apie porą valandų, per kurią prancūzų pėstininkai
(pagrindinė smogiamasis branduolys) patyrė didžiausius nuostolius (sąjungininkų
pėstininkus dengė pylimas) ir jei niekuo nepridengti raiteliai ją būtų ištvėrę,
galimai pergalė būtų sąjungininkų pusėje. Ši artilerinė dvikova į istoriją įėjo
kaip pirmoje reikšminga artilerinė dvikova prieš prasidedant mūšiui. Be to,
tiems laikams, veikiau kaip išimtis, Fereros kunigaikščio manevras jau
prasidėjus mūšiui perdislokuoti pabūklus į priešingą, kairį jų dispozicijos sparną
(flangą), buvo retas atvejis, nes tai nebuvo lengvosios karo lauko patrankos.
Kol Fereros kunigaikštis neįvykdė šio manevro, prancūzų pajėgos visiškai nieko
negalėjo padaryti ar pajudėti, o centre stovintys pėstininkai patyrė siaubingus
nuostolius ir buvo jau beveik demoralizuoti: žuvo apie 2000 prancūzų (net
šeštadalis gaskonų pėstininkų) ir landsknechtų, tame tarpe žuvo ir keletas
žymesnių pėstininkų kapitonų)
Arkliai nerimastingai
trypčiojo, girdėjosi keiksmai, dejonės ir baubimas. Mus pliekė ir kryžminė
frankų artilerija ir iš už upės nebaudžiamai įsitaisiusi baterija, o kapitonas
Kolona galėjo tik bejėgiškai šėlti ir siuntinėti pasiuntinius pas vice karalių
prašydamas leidimo atakuoti priešą. Mano vieta buvo gana toli nuo mūsų vado,
bet tame chaose galėjau matyti, kaip sutrikę pasiuntiniai grįžta ir krato galvas,
o Kolona tranko kumščiu balno gugą. Ir štai, nežinau, gal po antro ar trečio
pasiuntinio sugrįžimo, kiek kairiau ir arčiau upės prašvilpė sviedinys –
nedidelis – panašiai kumščio dydžio ir kiaurai, kaip strėlė per varnalėšos
lapus, perskrodė išsidraikiusią rikiuotę... Krito žirgai, riteriai – vieta kur
jie stovėjo pavirto į kruviną aimanų ir kraujo sklidiną šliūžę... Kiek jų tada
ten numušė? Trisdešimt? Penkiasdešimt? Nežinau. Bet štai stovėjo raiteliai – ir
jų nėra! Tik ant žemės suvirtusi kruvina arklių, žmonių ir metalo maišalynė
pripildyta priešmirtinių šauksmų, žviegimo ir aimanų...
Net visko matę ir labiau
patyrę riteriai nuščiuvo: kas žegnojosi, kas keikėsi. Matomai net mano
kapitonas Peteris po savo šalmu bambėjo maldas. O mano ginklanešys, paleidęs
vadžias, net susiėmęs už galvos (šalmo) kažką garsiai sušuko, pasisukiojo ir
kažką man išrėkė. Bet aš jo žodžių nesupratau. Mano pačio nugarą perliejo
šaltas prakaitas, o širdį sugniaužė nejauki baimė taip, kaip niekad dar nebuvo
sugniaužusi. Tai tikrai buvo ne kovos jaudulys – o arti panikos pasėta baimė.
Štai, rodos, dar vienas toks „apelsinas“ ir mano bei mano bendražygių liūdnos
sielos stovės prie šv. Petro vartų...
...ir kapitonas Kolona
apsisprendė – tai buvo paskutinis lašas jo kantrybėje... Pakėlė ranką, išrėkė
įsakymą... Persevanas kilstelėjo savo trimitą...
(a.p.: kondotjeras Fabricijus Kolona,
kuris vadovavo sunkiesiems jungtiniams italų, ispanų ir popiežiaus raiteliams
ir vadovavo ispanų kairio sparnui (flangui) nematė, nežinojo, jog artilerijos
dvikovą laimi ispanai ir jam buvo nesuprantama vyriausiųjų karo vadų taktika
(ispanai naudojo kiek kitokią taktiką nei buvo pratę italų kondotjerai), tad
jis pasiryžo nepaklusti įsakymui ir savo iniciatyva smogti į dešinį priešo
flangą tuo per anksti išprovokuodamas aktyvius sąjungininkų ir prancūzų
veiksmus. Mūsų herojus stovėdamas sunkiosios kavalerijos rikiuotėje galėjo ir
nežinoti, jog Fabricijus ne pirmasis nepaklausė įsakymo likti vietoje. Šiek
tiek anksčiau už Koloną ,į nesėkmingą ataką savo raitelius (jie buvo
intensyviau apšaudomi ir patyrė dar didesnių nuostolių) išvedė ispanų dešiniame
sparne stovintys vadai Karavajalas ir Peskara. Atakos gal ir būtų pavykusios,
bet dešinio sparno sunkiosios ir lengvosios kavalerijų veiksmai dėl paskubom priimtų
sprendimų nebuvo vykusiai suderinti, išpuolis nebuvo netikėtas, o į kovą stojo
pats Gastonas de Fua ir vikontas Lotrekas su savo sunkiąją kavalerija, ir, be
to, rezerve stovintis Yvas d'Alegre atsiuntė pastiprinimą, kaip ir vėliau, nors
ir nebuvo būtinumo - įsakė atakuoti 300 žandarų prieš Kolonos išpuolį)
30.
Pagaliau pajudėjom...
Ristele... pakeltomis
ietimis... Smūgis frankų žandarams atrodė kaip tikras išsigelbėjimas nuo tų
šlykščių ugnies gyvačių pliūpsnių (a.p.: to
meto kulevrinas taip pat vadino ir serpentinom – gyvatėm)...
Ritmingas žirgo judėjimas,
pakelta ietis, alsavimo garsas ar duslus ausis spaudžiantis šniokštimas – toks
kaip būna užvožus antveidį... širdies plakimas ir – aišku – jau pradėjus
veiksmą – beišnykstantis nerimas...
Dunksi kanopos, dreba
žemė...
Iki priešo trys ketvirčiai
mylios... gal kiek mažiau...
Lyg jau ir laikas pereiti į
vis greitėjantį šuoliavimą, bet supratau, kad vyksta kažkas negero...
Žinoma, jog raitelio šalmas
ne pats geriausias daiktas, kuris leistų stebėti aplinką, bet plyšių akims
puikiausiai pakako, jog pamatyčiau, kad mūsų riterių rikiuotė byra – net pats
jutau, kad raginu savo žirgą, o greitis didėja tik vos ne vos... Papelkijusi
žemė – dirvonas, kad jį kur...
Iš priešais lekiančių
arklių kanopų tyška minkšti žemės grumstai, kurie laksto į visas puses. Patys
savaime jie visiškai nepavojingi, bet tik ne šiuo atveju – tai reiškė, kad žemė
prisigėrusi drėgmės, minkšta ar dumblėta – žirgai negali pagauti pagreičio...
Ir atsitiko taip, kad vietoje darnios kolonos mes prieš pat priešą, tapome tik
gauja, kuri tik bando išlaikyti rikiuotę ar kažką į ją panašaus...
Tarpai tarp raitelių
padidėjo, atsiliekantys pradėjo trukdyti paskui juos lekiantiems, kuriems
prireikė netgi stabdyti savo jau įsibėgėjusius žirgus arba keisti savo vietą
rikiuotėje... Lengva maišatis... ir jei ji nepavirs į „laukinių“ ordą – tai tik
dėka raitelių meistriškumo...
Jeigu frankų žandarai būtų
sugebėję išlaikyti monolitą – kažin ar nors vienas būtume sugrįžę iš šio
susirėmimo. Bet ta pati minkšta žemė trukdė ir jiems. Tačiau, skirtingai nuo
mūsų, žandarai dar nesugebėjo pagauti pagreičio, bet sugebėjo išlaikyti
rikiuotę... Ir jų buvo bent pusantro karto daugiau... O gal raitelių buvo ir
tiek pat, bet apsidairius buvo akivaizdu, jog pranašumas jų pusėje...
Iš tokios šarvuotų
keturkojų ir jų raitelių lavinos gali išeiti tik kraštiniai, o visi kiti...
pasmerkti lėkti pirmyn...
Link priešo nulėkė raitųjų
arbaletininkų strėlės... Į mūsų pusę taip pat atskriejo žandarus lydinčių
šaulių strėlės... Bet tai tebuvo tik uodų įgėlimai ir nieko daugiau...
Kairėje upė - dešinėje liko
ispanų pėstininkų pylimai ir grioviai...
Priešakiniai jau
susidūrė... Ginklų žvangėjimas, lūžtančios ietys, dunksėjimas, šauksmai, net
žirgų žvengimas-žviegimas – vientisas pragaras...
Pavyko išvengti priešais
mane iš balno nuo ieties smūgio išlėkusio riterio kritimo...
Įsitempiau balne, nuleidau
ietį... Stengiausi matyti tik priešą, o ne jo ieties smaigalį, kurios jis
panašu kad net neturėjo – paleido išmušęs priešais mane lekiantį raitelį...
Žandaras kalavijo
išsitraukti nespėjo – per arti – tačiau taiklus smūgis vis tek man nepavyko –
antgalis nučiuožė jo dešiniu (kairiu nuo manęs) metalu kaustytu pečiu ir iš
inercijos smogiau į už jo judantį raitelį... bet kuris spėjo nuvesti į mane
ietį...
Išsviesdama žandarą iš
balno, ietis lūžo, o aš pats nuo smūgio į tarčą (skydą) net persisukau balne,
bet išsilaikiau, paleidau nebereikalingą medkotį ir akies krašteliu pamačiau,
jog pataikiau tinkamai – žandaras skriejo iš balno tiesiai po savo bendražygių
arklių kanopomis...
Skutamas smūgis per mano
nugaros šarvus... per skydą...
Priešais mane išdygo masė
priešo raitelių – du ar trys, gal keturi – prasiveržti tokiu jau pristabdytu
greičiu per rikiuotę nebebuvo jokių šansų... Ataka pasmerkta nuo pat pradžių!
Dirva, kuri neleido įgyti pagreičio ir pabirusi rikiuotė!
Skydu atmušiau kažkokio
žandaro smūgį kalaviju, bastardu atkirtau į mane belekiančią ietį ir raitelis iš
inercijos, vos neužkabindamas pračiuožė pro mane...
Mūsų ataka užstrigo...
Nereikėjo būti dideliu išminčium, jog suvoktum, kad perėjom į banaliausias
raitelių kirstynes... o aš pernelyg toli įsiveržęs į žandarų rikiuotę – tokioje
spūstyje išgyventi beveik neįmanoma. Kad suvoktum, jog tėra du keliai –
prasiveržti per žandarų rikiuotę arba apgręžus žirgą nešdintis iš šio mūšio
lauko – didelio proto nereikia... Ir viena ir kita neįmanoma! Nors, tiesą
pasakius, jokių tokių minčių net nebuvo – viskas žaibiškos patirties, kūno ir
instinktų lygmenyje...
Taip, išsiveržti neįmanoma,
jei tu raitas ant paprasto karo žirgo, kumelės ar kastrato, bet ne nuo mažens
mokyto dekstrierio! Maniškis žirgas ir taip savo stotu pavydžiai lenkė daugelį
aplinkinių tiek mūsų, tiek žandarų žirgus, o kaustytas šarvais (nors ir nelabai
geros kokybės) iš vis atrodė įspūdingai. Na, o dauguma ordinansinių žandarų
(kaip ir mūsiškių raitelių), tai juk tik mokantys sėdėti ant arklio didikai, ne
riteriai, kažkiek išmokyti drausmės ir deramai ekipiruoti kilmingieji apžergę
savo ganėtinai prastai apmokytus pigius arkliokus!
Kitaip tariant, daug žodžių
reikia, kad nupasakotum, o iš tikro viskas vyko žaibo greitumu – instinktyviai
suvokęs savo situaciją piestu pastačiau jau gerokai įnirtusį žirgą, kuris
priekinėm kojom tarkštelėjo į priešais išdygusio žandaro arklio snukį
(nesvarbu, kad kaustytą), nuo kurio šis pasibaidė, o raitelis jį tramdydamas
persisuko pusiau korpusu. Tuo pačiu ir aš savo žirgą šiek tiek pasisukau.
Mostelėjau kalaviju link žandaro – net nežinau ar kliudžiau, tačiau pats
pajutau lengvą trinktelėjimą per šalmą, bet nekreipdamas į tai dėmesio,
paraginau žirgą spirti...
Antrą kartą panašus
manevras...
Smūgis, kirtis –
trinktelėjimas per skydą... Šįkart stiprus – ranką nudilgė, o skydas nulėkė
šalin...
Akies krašteliu užfiksavau,
kad kai kurie maniškiai dar bando
kautis, bet vėliava jau tolsta link stovyklos...
Dar vienas paraginimas
žirgą spirti užpakalinėmis kanopomis, vos išsilaikiau balne ir spusteliu
pentinais... Tiesiog visu žirgo krūtinės svoriu trenkiausi į persisukusio
žandaro, kuris kapojosi su kažkuriuo iš mūsiškių raitelio žirgo pasturgalį,
smogiau kalaviju per jo šarvuotą nugarą ir paraginau žirgą paskui tolstančią
vėliavą...
Iš esmės net nesuprantu,
kaip ištrūkau iš apsupties... tikriausiai tik dėl bendro chaoso, į kurį pavirto
priešakinių eilių kirstynės...
Prigludęs prie žirgo,
prajojęs žirgų ir raitelių nusėtą dirvono juostą, kur dar kovėsi pavieniai
raiteliai, agonijoje žvengė ir spurdėjo žirgai arba bandėsi keltis nublokšti ir
nesutrypti raiteliai, paraginau jį lėkti link stovyklos. Man čia nebebuvo ką
veikti – išlikusi saujelė mūsų raitelių su visa vėliava spėriai lėkė į
santykinai saugią vietą – tad ir man nebuvo prasmės kovoti iki paskutinio
kirčio ar kraujo lašo...
Persisukau – niekas
nepersekiojo, bet panašu, kad žandarų dar labiau padaugėjo (a.p.: žandarams į pagalbą atjojo apie 300
rezerve stovėjusių žandarų, nors tam nebuvo būtinumo) ir pasirodė pėstininkų pikos! Bet galėjau ir klysti: uždaro šalmo
antveidis, yra šalmo antveidis – o ir jojant labai stipriai nepasisukinėsi – ne
ispanų chinetas...
Tačiau teko stabtelėti...
šalia nukauto žirgo stojosi raitelio figūra... svyruodama, kliūdama, bandydama
pasiremti į kalaviją – mano spalvos! Martinas! Timptelėjau vadžias tramdydamas
savąjį keturkojį, persukau šalia nelaimėlio savo žirgą ir kažką rėkdamas, kiek
galėdamas susilenkęs ištiesiau ranką – bet panašu, jog kontūzytas Martinas
nelabai orientavosi aplinkoje. O į mus pradėjo lėkti arbaleto strėlės – viena
net čerkštelėjo per Martino šarvus, o kita vos neįsismeigė į žirgo koją, bet
apšaudymas tuoj liovėsi, nes link mūsų pajudėjo trys raiteliai. Kiek čia to
atstumo? Nepilni šimtas žingsnių? Beveik nė koks...
Sugriebiau Martiną už šalmo
ir keikdamasis jį papurčiau... Panašu, kad atsigavo – ištiesė ranką ir tarsi
atsispyrė – man pavyko jį pusiau užtraukti ant žirgo, kuris vis dar neatvėsęs
nuo kovos įniršio, pajutęs dvigubą svorį (net tūptelėjo) nepatenkintas
suprunkštė ir pabandė pasimuistyti.
Tikriausiai iš tolo žiūrint
atrodėme neparastai kvailai – riteris ir prie jo balno galva žemyn ir užpakaliu
į dangų žiūrintis dejuojantis ir bandantis nenuslysti jo ginklanešys... Bet čia
niekam nebuvo juokinga... nei priešams, ne man pačiam..
O tuo tarpu dešinys frankų
sparnas – pagal vėliavas – gaskonai – pradėjo judėti link mūsų griovio ir
pylimo, nuo kurio, atsakydami į arbaletų strėlių lietų, popiežiaus
arkebūzieriai paleido salvę... kitą... ir perėjo į nedarnų šaudymą...pylimą
paslėpė parako dūmų tumulai... Gaskonai klupo ir krito, bet ėjo...
31.
Nepratusiam prie mūšio
vaizdų, galimai stovykla būtų buvusi panaši į chaoso apimtą širšių lizdą –
riksmai-komandos-trimitai ir būgnai. Prasidėjo įtvirtinimų šturmas – net
nežinau kuri banga. Bet panašu, kad sėkmingai atmušta. Kažkas kažkur lakstė,
judėjo. Suirutė – bet kol kas dar jokios panikos. Nuo mano sustojimo vietos
visai šalia upės – kairiajame mūsų sparne nei centro, nei dešinio sparno
nesimatė. Galiu tik pasakyti, jog frankų žandarai ir juos lydinti lengvoji
kavalerija – gal kokie keturi eskadronai nudundėjo paskui spėriai palei upę
lekiančius išlikusius mūsų atakos raitelius. Matyt jų persekiojimo išvengiau
tik dėl to, kad buvau arčiausiai mūsų pozicijų ir traukiausi link pylimo, o ne
palei upę. Iš tos vietos, kur aš ir dar koks šimtukas raitelių sustojo (tame
tarpe ir Kolona) pajudėjo ispanų pėstininkai – net teko trauktis jiems iš
kelio.
Nuverčiau iš balno Martiną
ir ištiesęs nugarą, vos nepasistiepęs balnakilpėse apsidairiau. Nei mano pulko
nei eskadrono vėliavų – tik Kolonos ir dar kažkokia nepažįstama
(a.p.: tiesą pasakius, vieningos
terminologijos, būdingos tik kavalerijos daliniams dar nebuvo. Patys
eskadronai, kaip sąvoka, atsirado tik prie Krolio V, bet jų dydis prilygo
batalionui arba pagal XIX a. britų manierą net brigadai. Vėliau jie susitraukė
iki kuopos dydžio (~120 raitelių), nes didelę masę valdyti mūšio lauke labai
problematiška. Pavyzdžiui, nedidelis dalinys (grandies alternatyva) prancūzų
buvo vadinamas „Conrois” be konkretaus skaičiaus, panašiai grandies atitikmuo,
o „Eschielle“ – dabartinio būrio arba pulko atitikmuo -25-50 raitelių, bet jau
verčiamas kaip eskadronas, ir t.t.).
Žirgas trypčiojo ir kinkavo
galvą. Man pačiam skaudėjo kairę ranką, o šarvai matyt buvo gerokai aplamdyti –
vis tik keletą smūgių gavau. Bet kaip vėliau paaiškėjo - ne fatališkai.
Martinas atsistojo ant
kojų, pabandė nusimauti šarvuotas pirštines ir atverti antveidį.
Burna atrodė tarsi
perdžiūvusi dykuma, bet buvome sąlyginai saugūs – kol kas.
Ten, kažkur priešakyje –
gaudė mūšio triukšmas, bet laiko atsigaivalioti, panašu, kad turėjome. Tad ir
aš, atsivožęs antveidį siektelėjau už balno pririštos gertuvės ir dalį vandens
susipyliau ne tik burnon, bet ir per smakrą ir kiek įmanoma kaklą.
Apsišlaksčiau vandeniu veidą.
Tuo tarpu Martinui šiaip ne
taip atvožė sulinkusį antveidį. Sunku vis tik be pagalbininkų, o kur dingo
knechtai – negalėjau žinoti – gal negyvi štai ten – mūšio lauke, o gal lekia
kartu su surėmimą išgyvenusiais raiteliais ir juos dabar vejasi žandarai?
Negali žinoti.
Ginklanešio veidu sruvo
plonytė kraujo srovelė, bet panašu, kad nieko pavojingo. Geras vis tik šalmas –
atlaikė smūgį ir net antveidis atsidarė.
- Kaip tu? – išrėkiau.
- Kaip trenktas.
- Joti galėsi?
Martinas palingavo galva ir
čia pat lengvai papurtęs susiraukė – matyt galvos skausmas buvo nemenkas.
Tokios kontūzijos be pasekmių nepraeina.
- Kuo?
Na, taip. Kuo? Atsarginiai
arkliai štai ten, už gurguolių, prie miškelio dešiniajame sparne. Buvo. Nelabai
gerai mačiau, kas ten vyksta, bet panašu, kad nieko gero. Ten dabar karaliauja
frankų raiteliai, o mūsų batalija stumiama atgal... Panašu, kad iš esmės
laikosi tik centras ir mūsų kairys sparnas, nes jame frankai liko be raitelių,
kurie susiviliojo persekiojimu... Iš už nugarų ir pylimo, kurį buvo nusėję
šauliai, nesimatė kas vyksta priešakyje, bet panašu, jog mūsų batalijos netgi
pasistūmėjo.
Tuo tarpu šalia stabtelėjo
raitas (ir ginkluotas, be abejo) persevanas, su dviem arkliais už pavadžio.
Švarut švarutėlis, kaip nuo pilies bokšto nulipęs – panašu, kad susirėmime net
nedalyvavo. Sutrimitavo Kolonos signalą rikiuotis ir pasisukęs į mus riktelėjo:
- Gerbiamieji! Greičiau pas
kapitoną! Šaukia, laikas paremti mūsų kairį!
- Tfu, blyn, -
nusispjoviau. – Su kuo? Dviese ant vieno žirgo?
- Štai, - ištiesę vieną
pavadį. – Padėka po mūšio Lucijanui Padaljanui, tai yra man, - manieringai
nusilenkė. – Ir greičiau, laikas nelaukia!
Martinas ne mažiau už mane
nustebęs paėmė pavadžius ir, dirstelėjęs į nujojantį link naujai Kolonos
formuojamo būrio, gūžtelėjo pečiais.
- O! – kilstelėjau smilių
aukštyn. – Tikras būsimas galantiškas riteris, o ne ginklanešys, kuris pameta
kalaviją.
- ... – kažką subambėjo
Martinas įsistebeilijęs į arklioką ir raukydamasis nuo galvos skausmo.
Suraukęs marmūzę ir aš
pasižiūrėjau į arklioką. Nieko gero – bėras rauncius. Žemaūgis. Net neparuoštas
kovai – veikiau lengvam pasijodinėjimui – net balnas mažas ir balnakilpės
sukeltos – tinkamos tik greitam lėkimui.
Pasisukęs nuo balno kilpos
atsegiau dvylikalapę uolekčio dydžio buožę (a.p.:
panašiai apie 60 cm.):
- Imk, - ištiesiau
Martinui. – Ir nepametinėk daugiau kalavijų, „riteri“, - ironiškai vyptelėjau, nors dėl sukelto goržeto mano
liūdno šypsnio matyt nesimatė.
- Mesere, - susiraukęs ir
perbalęs perėmė ginklą ginklanešys. Visa jo ginkluotė liko susirėmimo lauke ir
prie diržo kabojo tik durklas, su kuriuo ne kažin ką pakariausi. – Dėkui herr Karlai, bet gal eina jie visi
velniop! Mūsų būrio nebeliko. O priesaiką jūs davėte kapitonui Peteriui. Nėra
jo, nėra būrio – viskas!
Palingavau galvą.
- Matosi, kad tavo galvelė
sutrenkta, brangusis Martinai...
- Sutrenkta... sutrenkta...
– panosėje bambėjo Martinas.
- O kur mums lėkt? Palei
upę? Tai jau vėlu. Ten dabar žandarai – kurie nusivijo išlikusius mūsiškius, ir
kaip nugirdau – vicekaralių...
- Kaip tai vicekaralių?
Ramoną de Kardoną? Negali būti.
- Gal tiesa, gal ne tiesa,
bet jo vėliavos stovykloje nematau, - pasisukęs balne, dar kartą apsidairiau.
Nustebęs išvydau nuo
centro, lydimą dviejų knechtų, atjojantį galiūną Volfgangą iš manojo būrio, su
kuriuo kadaise lydėjome Čizarę di Venturą. Jo juodas žirgas buvo dar puikesnio
stoto nei maniškis, kaustytas gana prabangiais šarvais (maniškio tik krūtinės
ir snukio apsaugos metalinės, o gūnia – stora, arklio ašutais kimšta šimtasiūlė
pridengta mano giminės spalvų audeklu), o jis pats, panašu, kad mūšyje beveik
nedalyvavo – bent jau ietis buvo sveika (gal pasikeitė?), o pačio laikysena
bravūriška. Nors ne – ir jis, ir jo knechtai, kurių vienas buvo ginkluotas
arbaletu, o kitas lengvąja raitelio ietimi, aptaškyti purvais taip kaip ir aš -
lyg būtų lėkęs tuo pačiu dirvonu.
Volfgangas pasisveikindamas
linktelėjo į kilpą įremtą ietį. Persimetėme nieko nereiškiančiais žodžiais. Tik
tiek, kad ir jis, laiku gavęs signalą grįžo į pozicijas, o visų kitų jau
nebematė. Patvirtino, jog vicekaralius perdavė vadovavimą ir nulėkė į pietus,
link savo valdų. Iškilmingai paragino greičiau prisijungti ir iš aukšto,
skeptiškai mus abudu nužiūrėjęs, nujojo link jau bebaigiančios susiformuoti
kapitono Kolonos smogiamosios kolonos.
- Na, ką? Lipk į balną, -
ramiai ištariau, nors viduje jau virė blogos nuojautos jausmas.
Tačiau Martinas – nebūtų
Martinas, jei, kad ir kontūzytas, nebūtų subambėjęs:
- Velniop, velniop,
velniop...
- Laikykis už manęs, į
peklą nelysk. Palaikom pėstininkus. Viskas pagal situaciją. Akis šiknon
įsistatyk, o tai kulnais jaučiu, jog šiandien ne Fabricijaus diena.
32.
Ši ataka gerokai geriau
nusisekė. Gaskonų pėstininkai mūsų kairiame sparne neturėjo savo žandarų, kurie
nulėkė persekiodami bėgančius mūsiškius. Gal pavys, gal nepavys – bet tai
turėjo užtrukti. O mano mintis tebuvo kartu su pėstininkais prasiveržti į
šiaurę ar šiaurės rytus. Bet toji mintis subrendo tik, kai mūsų kolona
pajudėjo. Kaip jau silpnai ginkluotas ir apipešiotas, stovėjau paskutinėse eilėse,
tik kaip parama. Mačiau, jog centro likimas kabo ant plauko – landsknechtai jau
lipo ant pylimų, virė artimas mūšis, o dešiniajame sparne iš vis dėjosi velniai
žino kas. Net kapitono Navaro „vargonai“-patrankos ant vežimėlių - jau nutilo.
Girdėjosi tik pavieniai nedarnūs šūviai, nors arbaleto strėlės vis dar lakstė.
Landsknechtams matyt turėjo brangiai kainuoti tas šturmas. Mūšio baigtis,
nežiūrint vyriausiojo vado pasitraukimo, vis tik dar toli gražu nebuvo nulemta.
(a.p.: riteris Karlas iš esmės buvo
teisus. Panašiai tuo metu, kai ispanų kolonelės pradėjo spausti kairiame flange pajudėjusias gaskonų
batalijas (šie, kaip stovėję pirmose kolonose, patyrė itin daug netekčių nuo
artilerijos ir buvo gana smarkiai demoralizuoti – jei ne užnugaryje stovintys
landsknechtai, jie galbūt net būtų palikę mūšio lauką dar apšaudymo metu).
Žodžiu, tuo metu, kai prasidėjo susišaudymas tarp jų ir popiežiaus
arkebūzierių, landsknechtai pajudėjo link centro, bet buvo priversti
atsitraukti, tačiau gana greitai vėl pajudėjo į ataką ir vėl buvo priversti
atsitraukti – kaip tik tuo metu ir turėjo pajudėti paskubomis naujai Kolonos
suformuotas dalinys. O kaip vėliau pasakojo riteris Karlas, Kolonai padedant,
dvi ispanų kolonelės sutriuškino gaskonus ir nuvijo juos iki frankų pabūklų
pozicijų. Landsknechtai centro taip ir nepaėmė, bet centre ir dešiniame sparne
susirėmimas prie pozicijų užtruko ir tuo metu grįžo frankų žandarai...)
Berods, vėliau teko
girdėti, kaip sužeistas į nelaisvę paimtas Fabricijus Kolona liūdnai kalbėjo,
jog tuo metus su likusiais dviem šimtais raitelių turėjo galimybę išplėšti iš
frankų pergalę, bet manau, jog tai tik jo saviguodos žodžiai – frankai visada
rėmėsi į savo sunkiuosius raitelius, nors pagrindinė jėga buvo sukoncentruota pėstininkuose.
Ir dabar įsivaizduokite, kaip nesutriuškinti ir
beveik nuostolių nepatyrę žandarai persigrupavę grįžta į mūšio lauką...
Staiga atakuoja iš užnugario, dviem kolonom – smogia flangų ir užnugario
gynybai nepasiruošusiems ispanų pėstininkams į centrą ir į dešinį mūsų flangą –
kaip įkaitintu peiliu per sviestą...
Tai mačiau jau vėliau ir
tik fragmentais, o tuo tarpu, pagavę pagreitį raiteliai, padarę nedidelę kilpą
paupiui, skuodė į gaskonus ir trenkėsi į
jų nepasiruošusį dešinį jau praskydusios falangos flangą.
Bet, deja, daugelis
raitelių jau per pirmą susirėmimą buvo pametę ar sulaužę savo ietis ir atakavo
tik su apnuogintais kalavijais, beveik kaip lengvieji raiteliai. Tik pirmosios
gretos parbloškė sparne stovinčius pikinierius, kurie nespėjo į mus atgręžti
iečių ir tiesiog suspausti bekrinkančioje spūstyje sėjo mirtį. Tai buvo mirties
viesulai. Bet ir jiems teko trauktis, nes spaudžiami ispanų būrių ant jų
užvirto atsitraukiantys priešai. Kaip jau minėjau – nepermušus batalijos
kiaurai, įstrigus priešo kolonoje ir nesant palaikymo – ištrūkti nepaprastai
sunku – tiesiog įklimsti kaip pelkėje – pavieniams raiteliams to reikia vengti
kaip kipšui kryžiaus. Taip buvo ir šį kartą. Reikia atiduoti pagarbą priešui,
nes jie, besitraukdami sugebėjo pargriauti gal tris pilnai šarvuotus riterius
su juos lydinčiais knechtais, o atakuojančios kolonos centras ir ariergardas
(kuriame ir aš buvau) pusmėnuliu kirto jų dar išlikusiom gretom. Na, jei būtų
nors truputį didesnis atstumas iki jų pozicijų, kur jau jų laukė iš barono Yvo
rezervo pajudėjęs pastiprinimas ir riteriams tai būtų pirmoji darni ataka,– iš
tiesų, kaip Kolona ir sakė – mes juos būtume
pilnai sutriuškinę ir pakeliui smogę į landsknechtų užnugarį. Bet deja-deja...
nelemta.
Gilyn į frankų rikiuotės
chaosą nelindau – kaip nelindo ir ariergarde esantys raiteliai ir raitieji
šauliai. Raitelių kolonai sukant didelį pusratį išilgai bekrinkančio priešo
dešinio sparno tik kelis kartus mostelėjau kalaviju – vieną kartą atmušiau ietį,
kitą kartą kažką panašaus į alebardą. Žirgas parbloškė iš rikiuotės išspaustą
menkai šarvuotą pėstininką, kuris nuskriejo kaip akmenukas paleistas iš
tribušeto ir dar gal kartelį trinktelėjau kažkokiam nusmurgėliui per šapeliu
apsaugotą galvą...
Ir vėl mūsų paskubomis
surinkta mišri raitelių rikiuotė be tinkamo vadovavimo, be pažįstamų vėliavų ir
vadų, beveik pakriko. Keletas ištrūkusių iš spūsties raitų šarvuočių kaip
pakalikę nuskuodė link stovyklos, o priešakiniai raiteliai vengdami užlėkti ant
ietimis pasišiaušusių įtvirtintų artilerijos pozicijų (iš ten, bijodami užgauti
savus – niekas nešaudė) staiga pasuko atgalios – beveik paskui juos.
Truktelėjau vadžias –
priešas, aptekėdamas savas pozicijas slėpėsi už jų. Link mūsų pradėjo lėkti
strėlės ir pasigirdo ispanų komandos: kaip tik, vienos iš koronelių vadas,
sėdėdamas ant arklio kaip ant postamento savo pulko dešiniajame sparne rėkė ir
mosikavo kalaviju. Pernelyg įsijautę rodelerai staiga atatupsti, prisidengę
savo apvaliais ir maurų į stilizuotą širdį panašiais skydais pradėjo trauktis į
savo vietas, grįžti į rikiuotę. Ir dar po kelių riksmų abi koronelės pradėjo
trauktis.
Matomai priešo rezervas
buvo pilnai išnaudotas, o gal vadai turėjo svarbesnių rūpesčių, bet
atsitraukimo niekas nepersekiojo. Tik atskriedavo pavienės strėlės, ir tiek.
(a.p.: rodelerai. Apie juos plačiau rašyta
mano bloge: , o jei trumpai, tai kaip atsakas į šveicarų ar landsknechtų
pikinierius ir dopelsoldnerius, ispanai naudojo lengvai šarvuotus pėstininkus
ginkluotus skydais ir kalavijais. Vėliau jie, kaip ir šauliai, tapo tercijos
dalimi, o po kiek laiko jų naudingumas sumažėjo, bet tuo metu, kaip ir
pavyzdžiui minimame Ravenos mūšyje, ypač gynybinėje kovoje su landsknechtų
batalijom (falangom) jie puikiai pasirodydavo.
Dėl maurų skydų: iš esmės tai buvo tie
patys apvalūs, bet dažnai ne metaliniai, kai kada lengvai į apačią siaurėjantys
skydai, tik tiek, kad viršus ir kartais apačia, puslankiu išpjauti. Taigi šie
kariai buvo įvairiai vadinami – rodelerais (nuo rodeleros - skydnešys),
kalavijuočiais (nuo espadachines) ir t.t.)
Pastebėjau, jog Martinui
visai bloga – jis jau vos negulėjo apsikabinęs arklio kaklą, tad matyt tai mane
ir sustabdė – ir kaip vėliau paaiškėjo – išgelbėjo.
Prijojau arčiau, sugriebiau
Martino bėrio vadžias.
- Laikykis, Martinai,
laikykis kaip tik gali.
Atsakymo nesulaukiau.
Gerai, kad nors manasis jau gerokai išsidūkęs ir nartą praradęs žirgas
nepradėjo ožiuotis atsistojęs šalia nepažįstamo arklioko. O gal tiesiog jautė,
jog tai kumelė, nors net šnorpavimu nepasisveikino.
Tuo tarpu ispanai tiesiog
eigoje persirikiavo, o man buvo proga apsidairyti: prie mūsų ginamo kairiojo
sparno, panašu, kad vyko kova iki paskutiniojo. Žandarai talžė visą poziciją, o
į stovyklą begrįžtantys Kolonos raiteliai panašu, kad įjojo tarsi į įkaitinto
plieno upę...
(a.p.: grįžtant iš išpuolio Kolona buvo
paimtas į nelaisvę)
Panašu, kad viskas...
Tą patį matyt pagalvojo ir
ispanų pėstininkų vadai ir jie kažką sukomandavo. Tuo metu dar nesupratau jų
kalbos, bet mačiau kas dedasi, tad prilaikydamas Martino žirgą, lėtai
nutursenau paskui juos. Vienintelė viltis išgyventi buvo tik su pakankamai
stipriu patyrusių karių junginiu – pavieniam bėgliui grėsė neišvengiama mirtis
arba nelaisvė... Bet aš ne žinomas turtingas didikas – kas mane ims į nelaisvę?
33.
Palei upę, šiek tiek
pridengti nusekusios upės kranto, beveik tylomis ir begalinėje įtampoje
sėkmingai žygiavome į pietus. Dėl kranto iškilumo, krūmų ir nelygumų,
pėstininkams gal ir nelabai gerai matėsi, bet sėdėdamas ant žirgo pakankamai
neblogai galėjau įžiūrėti, jog prancūzų siautėjimas pačiame įkarštyje – jie
matyt žudė be jokio pasigailėjimo. Keršijo už savo pradines nesėkmes,
žuvusius, ir šiaip – liejo savo
žmogiškąjį pyktį. Ir iš tikrųjų, kiek vėliau girdėjau, kad ten išgyveno labai
mažai sąjungininkų. Ne, dar nebuvo visiško sutriuškinimo, didesni ar mažesni
būreliai dar priešinosi, bet vieningumo jau nebuvo. Kažkas bandė trauktis,
kažkas stumtis, o kai kurie jau bėgo panikoje. Nuo mūsų pozicijų mus pasiekė
aiškus kautynių triukšmas – ginklų žvangėjimas, poškėjimai, laukiniai
staugimai, netgi pergalingi šauksmai, arklių žvengimas, padriki šūviai ir visa
kita, kas gali lydėti pralaimimas kautynes.
Ir reikia pasakyti, jog
abiem nosis nukabinusiems nedideliems ispanų būriams, judantiems su nuleistomis
vėliavomis ir ietimis (kad be reikalo nešmėžuotų?), kol kas sekėsi.
Nepastebėti, palei krantą praėjome išilgai visą stovyklą. Jeigu kas mus ir
pastebėjo, tai kol kas nekreipė į mus jokio dėmesio, nes jiems ir taip buvo ką
veikti prie ispanų pylimo.
Pakeliui leidau ant Martino
žirgo užkelti kažkokį sužeistą ispanų leitenantą ir dabar tiedu leisgyviai
vienas į kitą laikydamiesi, prigludę prie arklio, net nepasakysi, kad raiti, o
labiau kaip kokie pelų maišai, turseno paskutinėje voroje paskui vieno iš
koronelės jaunuolių, kuris vedė jų arklioką už pavadžio.
Po mano pasiūlymo uždėti
sužeistą leitenantą ant arklio, kažkaip kapitonai jei ir nepriėmė manęs kaip
savo, bet prieš mano keliavimą kartu, neištarė nė žodžio (nors nelabai ir
galėjom susikalbėti – aš nemokėjau kastilietiškai, o jie beveik nekalbėjo
toskaniškai). Ir visa laimė, kad mano blaivus protas nuo pat pradžių suvokė,
kad šioje gadynėje vienam arba tik su sužeistu Martinu keliauti savo keliais
labai neprotinga – vienišas bėglys – esi niekas. Žinoma, Ronko upė nebuvo
giliavandenė, buvo galima lengvai surasti brastą, panašią į tą, kur kėlėsi
frankai, bet anapus visą teritoriją valdė frankai ir šis kelias galėjo būti tik
kaip paskutinio šanso kelias.
Žodžiu, dar už pusmylės,
beveik pasiekus pelkes ar ne tiek pelkes, kiek pelkėtą durpyną kairėje, mus
pastebėjo. Tai buvo gal dvi dešimtys raitelių, iš kurių kokia dešimt sėdėjo ant
savo galingų šarvuotų arklių ir stebėjo finalinę kautynių pabaigą. Kadangi
sėdėjau ant žirgo, puikiausiai mačiau, kaip prie jų pribėgo pulkelis pėstininkų
nuo mūsų buvusio kairio flango ir mosikuodami rankomis, savo ginklais rodydami
link mūsų, kažką išraiškingai pradėjo aiškinti. Ragino mus pulti? Apie dvi
dešimtis gerai ginkluotų žandarų? Pakankamai didelė jėga.
Paraginau savo žirgą ir
ristele greit prisiartinęs prie raito kapitono, pabandžiau atkreipti jo dėmesį
į gal už pusantro, o gal už poros šimto ar kiek daugiau žingsnių kilusį sąmyšį.
Mačiau kaip žandarai jau pradėjo apgręžti savo žirgus.
Pėstininkų kapitonas
keiktelėjo, riktelėjo kelias komandas ir pėstininkai pagreitino žingsnį...
Beveik pasiekėme pelkių
kraštą...
Ispanas (kaip ir aš – tik
nuo manęs niekas nepriklausė), nuolat sekė pavojingų žandarų judėjimą. Ir iš
tiesų, žandarai pajudėjo link mūsų. Pradžioje ristele, po to pabandė pereiti į
šuolius, o kapitonas vėl išrėkė įsakymą ir koronelės sustingo, paskubomis
persigrupavo. Jos sparnuose pasirodė arkebūzieriai, o priešakinėse linijose
rodelerai. Man beliko tik apnuoginti kalaviją ir sustingti kairiame flange,
stengtis netrukdyti pėstininkams dirbti savo darbą. Tiesą pasakius, žavėjausi
jų darnumu. Matėsi, jog tai skusti ir velnio nešti ir pamesti vyrukai. Judesiai
darnūs, įsakymai matyt tikslus ir vykdomi be jokio vėlavimo. Matyt kapitonas jų
tarpe turėjo gerą vardą, o ir leitenantai ir seržantai ne vieną pūdą druskos
susirėmimuose suėdę...
Kai pasakoju šią istoriją,
kai kas teigia, jog mes ir buvome tas būrys, kuris nukovė Gastoną de Fua, bet
aš neįsitikinęs. Na taip, gerai mačiau, kad priešakyje žandarų lekiantis
raitelis buvo ko gero pats puošniausias ir prašmatniausias – su milžinišku pliumažu
ant šalmo, o paskui šuoliavęs raitelis nešė kažkokį štandartą (a.p.: kavalerijos pulko/dalinio vėliava), bet tikrai neįsitikinęs.
Vis tik tokių tvarkingai iš mūšio lauko besitraukiančių būrių turėjo būti ne
vienas ir ne du... Tad kas dabar ką tikro pasakys?
Kanopų dundėjimą sugėrė
puri žemė, kuri šiandien raiteliams iškrėtė ne vieną piktą išdaigą, kaip ir
šitiems atidundantiems žandarams. Ir dar - laimei – jie matyt taip pat jau buvo
išlaužę savo ietis ir dabar į mus žiūrėjo jų vos keletas, o visi kiti ginkluoti
ilgais kalavijais...
Penkiasdešimt žingsnių...
Keturiasdešimt...
Perėmęs kalaviją į kitą
ranką persižegnojau.
Trisdešimt...
Susigrąžinau kalaviją į
dešinę ranką ir pasiruošiau spustelti pentinais...
Dvidešimt...
Pasigirdo komanda ir
nudundėjo arkebūzų salvė, pirmas eiles užgožė parako dūmas, arkebūzieriai
skubiai atsitraukė, o pasigirdus kitai komandai pikos nusileido...
Man stovint kiek nuošaliau,
dūmai beveik netrukdė ir net per nuleistą antveidį galėjau matyti, jog salvė
didelės žalos žandarams nepadarė. Gal tik porelė raitelių iškrito iš balno ir
porelė arklių kaip pamišę griuvo priešakinėse linijose. Bet to užteko – per
juos kilo menkutis sąmyšis, kuris sutrukdė paskui jojusiems raiteliams ir šie,
bandant išvengti besispardančių gyvulių, turėjo pristabdyti savo žirgus. O tuo
tarpu priešakiniai trys ar keturi raiteliai, kartu su minėtu pompastišku jų
vadu, įveikė paskutinius metrus ir susidūrė su ietimis... O dalis jų – iečių -
buvo įremta į žemę...
Ietys lūžo...
Arkliai vertėsi... o
rodelerai puolė miklia darbuodamiesi savu sunkiais skydais ir ilgais
kalavijais... Berods žandarų vadas pabandė dar atsikelti, matyt spėjo iš
balnakilpių ištraukti kojas ir sėkmingai kristi, bet likimas buvo ne jo pusėje
– labai greitai krito uždaužytas kalavijais...
Žandarai pakriko...
Spustelėjau pentinais ir
baubdamas (kitaip mano rėkimo ir neapibūdinsi), pakėlęs kalaviją puoliau
bandantį šonu apeiti žandarą. Puolimo jis matyt nesitikėjo... Nuo mano smūgio
kažkur prie kaklo jis krito iš balno, o šalia staiga išdygęs ispanų eilinis jam
trenkė kirstuku...
Iš inercijos nulėkiau link
kito į kovą įsivėlusio žandaro, kuris jau bandė ištrūkti iš jį apspitusių
karių, ir prilaikęs žirgą net du kartus šiam kalaviju trenkiau per petį ir
galvą, o trečią per arklio pasturgalį... Jo arklys net pritūpė... o
šmėstelėjusi pėstininkų alebarda jį ištempė iš balno...
Ir viskas... Štai, kelios
akimirkos ir raitelių būrelio su kelias žandarais nebeliko... Ispanai juos
apsupo ir mikliai pakirsdami net arklių kojas, susidorojo... Šaunūs vyrai!
Kažkas net spėjo pastverti porą keturkojų, bet šie – tikri prabangūs kovos
žirgai – pasispardydami sugebėjo
ištrūkti ir nurūkti sau kartu gal su kokiais keturiais ar trimis žandarų
tarnais, kurie skuodė nuo mūsų link kautynių centro...
Tik niekas trofėjų
nerinko...
Vėl įsakymas ir pėstininkai
darniai ir skubiai pajudėjo sau, o aš kaip koks benamis šunelis paskui juos...
Ne, tame nebuvo jokios
gėdos, nešlovės ar negarbės. Mano pulkas buvo sutrintas į miltus dar per pirmą
išpuolį. Kapitonas, kuriam daviau priesaiką - žuvo. Aš ir taip padariau daugiau
nei derėjo (Neapolio vicekaralius iš
Navaros, vyriausiasis jungtinių pajėgų vadas - ir dar anksčiau pasitraukė).
Niekam aš nieko nebeskolingas, jokios priesaikos ar įžadai manęs nekaustė...
Atlikau savo darbą, įvykdžiau pareigą ir galiu keliauti sau, kur akys mato...
O mūsų daugiau niekas ir
nebekliudė. Visi buvo užsiėmę popiežiaus pėstininkų ir stovykloje likusių italų
ir ispanų skerdynėmis. Tiesa, jau už mylios, palikus pelkėtos vietovės liežuvį
už nugarų, gal per kokią pusmylę išvydome pardundančius frankų raitelius. Jau
spėjome sunerimti, bet jie, matyt skubėdami pasikaitinti savo pergalės šlovės
liepsnose ir sąjungininkų stovyklos plėšimu, mumis net nesusidomėjo. Na, iš
ties, koks čia tas mūsų pulkelis, lyginant su buvusiomis pajėgomis? Niekas!
Nevertas dėmesio niekalas...
(a.p.: keletas įdomybių apie Ravenos mūšį,
kurių riteris Karlas galėjo nežinoti arba tam savo pasakojime neteikė jokios
reikšmės, arba autorius nebuvo užsiminęs:
1. Nors Ravenos mūšis gausiai aprašytas,
tačiau dėl kai kurių pozicijų istorikai nesutaria ir po šiai dienai.
2. Gastonas privalėjo skubėti įsitvirtinti
šiaurinėje Italijoje, nes dėl nestabilios politikos kilo grėsmė, jog didesnė
dalis jo karinių pajėgų bus atšaukti į Prancūziją.
3. Samdyti landsknechtai formaliai turėjo
paklusti imperatoriui Maksimilijonui I ir apgulus Raveną, buvo gautas skubus
laiškas iš imperatoriaus, kad visi landsknechtai atšaukiami. Jų kapitonas
Jakobas Empseris (kuris vėliau žuvo Ravenos mūšyje) buvo geras Gastono bičiulis
ir jam šį laišką parodė. Žodžiu, abudu sutarė, kad kapitonas šį laišką nuo
saviškių kuriam laikui nuslėps. Bet tai negalėjo tęstis ilgai. Tai buvo viena
iš priežasčių paskatinusių prancūzus kuo greičiau forsuoti Ronko upę ir stoti į
generalinę kovą prieš sąjungininkus, kol šie dar nebuvo iki galo įsitvirtinę ir
susitelkę.
4. Kita priežastis privertusi prancūzus
paskubomis stoti į mūšį ta, kad šiaurėje Venecijos pajėgos sugebėjo atmušti
itin svarbią ir gausią provizijos vilkstinę ir Gastono pajėgos, užsitęsus
Ravenos apgulčiai, būtų priverstos skubiai atsitraukti.
5. Sąjungininkų dešinio sparno raiteliai
po nesėkmingos atakos, skirtingai nuo Fabricijaus Kolonos, kaip ir
vicekaraliaus - paliko mūšio lauką.
6. Tuo tarpu, kol Fabricijus Kolona antrą
kartą vedė savo raitelius į pagalbą ispanų pėstininkams, žandarai prasmuko tarp
jų ir pylimo kairio krašto ir smogė popiežiaus pėstininkams – šie, lengvai
ginkluoti, negalėjo atsilaikyti ir žandarams atsivėrė kelias į nespėjusių
persigrupuoti ispanų užnugarį, kurie vykusiai net kelis kartus atrėmė prancūzų
pėstininkus. Tuo tarpu iš minėto pasprukusių pietinio sparno raitelių
persekiojimo grįžo prancūzų raiteliai ir smogė į nepridengtą dešinį sparną.
Panašiai tuo metu, kai visi buvo užsiėmę, mūsų herojaus minimi du nedideli
ispanų pulkai beveik ir prasmuko iš mūšio lauko.
7. Gastono de Fua asmeninio dalyvavimo
mastas šiame mūšyje nėra gerai žinomas, tačiau manoma, kad jis su tuo metu
garsiausiu frankų riteriu Pjeru de Bajardu (apie jį galite paskaityti mano
žiniatinklyje ) pastiprino savo pėstininkus ir atmušė bei iš mūšio lauko išvijo
dešinio ispanų flango raitelius. Pagal kai kuriuos pasakojimus, Gastonas de
Bajardui buvo prižadėjęs nesivelti į kovą ir stovėdamas sąjungininkų pajėgų
užnugaryje su savo svita stovėjo stebėdamas kaip vyksta iš esmės jau
„skerdynės“ (išskyrus kilminguosius, jokie belaisviai nebuvo imami, įskaitant
ir karininkus). Tuo tarpu prie jų pribėgo (prijojo?) gaskonai, kuriuos minėti
du pulkai buvo nuviję net iki jų artilerijos pozicijų, ir pradėjo reikalauti
persekioti tuos du beatsitraukiančius pulkus. Nežiūrint pažado, sunku pasakyti
kodėl taip neapdairiai elgdamasis pakankamai talentingas karvedys puolė ispanus, kurie buvo išlaikę discipliną.
Ten ir žuvo su visa svita. Na, o Pjeras de Bajardas, ispanams spėjus pakankamai
nutolti, juos taip pat pastebėjo, tačiau nekreipė dėmesio į skubiai
atsitraukiančius likučius, kitaip, matyt, apimtas keršto troškimo būtinai būtų
atakavęs ir su pora šimtų jo pavaldume buvusių žandarų, veikiausiai būtų nugalėjęs.
Bet nutiko taip, kaip nutiko.
Tiesa, tiksli žūties vieta nelabai aiški,
bet ji prie upės už sąjungininkų stovyklos.
8. Po Ravenos apiplėšimo, dėl naujai
išrinkto karo vado La Palice pasyvumo, krauju išplėšta pergalė prancūzams nuėjo
perniek: išlikę landsknechtai neužtrukę grįžo į Vokietiją, o didesnė dalis
karinių pajėgų buvo atšaukta į Prancūziją. La Palice po Ravenos grįžo į Milaną,
bet kol jų karinės pajėgos buvo žygyje, Milanas sukilo ir jo karinės pajėgos
puolė prancūzus, kai šie kėlėsi per upę. Nuo žmonių sambūrio tiltas griuvo, o
likę prancūzai buvo linkę pasiduoti ir jau birželyje Milane neliko jokių
prancūzų pajėgų. Neapolio vicekaralius Ramonas de Kardoba per pusmetį suformavo
naujas karines pajėgas, kurios jau 1513 m., kaip popiežiaus sąjungininkai,
veikė Lombardijoje. Taigi, visas Gastono žygis, nežiūrint pergalės prie
Ravenos, nuėjo visiškai veltui)
34.
EPILOGAS
Šioje istorijoje, man labai
patinka žodis „grįžau“. Tiesiog galiu tarti įvairiomis kalbomis ir jį smaguriauti.
Na, patys pabandykite: „grįžau“, „Ich kam zurück“, „sono tornato“, „regresé“ arba „volví” ar „je suis revenu“. Pabandykit paskanaut.
Atsisėskit į minkštą krėslą, ištieskite kojas, paimkite gero vyno ar armanjako
taurę, primerkit akis, atsipalaiduokit ir tarkit lėtai, tyliai, vos krutinant
lūpas, tiesiog iš pačios gilumos. Pamėginkit ištarti su pasimėgavimu ir giliu
atodūsiu. Gurkštelėkite mažą lašelį ir vėl pamėginkite... Pajuskite šilumos
skonį...
Tik keistenybė tame, kad
grįžau tenai, kur niekad nebuvau, ir iš kur niekad nebuvau išvykęs. Bet tai
tiesa, jei mąstysime tik apie vietovę, o ne apie grįžimą pas artimus bičiulius
ir mylimuosius...
Ir tas mano grįžimas,
skaičiuojant nuo tų įsimintinų kruvinų šv. Velykų užtruko beveik du mėnesius.
Kartu su tais dviem ispanų
būriais, kurie pakeliui vis pastoviai, laikas nuo laiko pasipildydavo
išgyvenusiais bėgliais, pasiekėme popiežiaus arba Romos valdas, kur nuo ispanų
ir atsiskyrėm. Jie nukeliavo sau, link Neapolio valdų, o mes sau... Martinui
vis tik buvo stiprus smegenų sutrenkimas ir su kiekviena kelionės diena jis
jautėsi vis prasčiau – reikėjo gydytojo ir ramybės. Kitaip tariant, po trijų
dienų įsikūrėme ramiame bevardžiame Spoleto priemiestyje, kur galėjome jaustis
saugūs. Štai to miestelio apylinkėse, kol Martinas atsistojo ant kojų ir pilnai
ar daugmaž atsigavo, kol nurimo visas šaršalas, kurį sukėlė prancūzai ir mūsų
sutriuškinimas prie Ravenos, ir praleidome laiką.
Įtampa tarp Florencijos ir
popiežiaus aišku tvyrojo, bet buvo sąlyginai ramu. O ir mes jau nedėvėjome
jokių popiežiaus ženklų. Šiaip – keliaujantis vienišas riteris ir jo atsigavęs
ir amžinai bambantis ginklanešys. Nors ne, ne vienišas buvo tas riteris. Tiesa
pasakius, tai buvo pirmas kartas kai visa savo esybe jutau, jog keliauju ten, kur
manęs laukia! Ir nuo to jausmo norėjosi tik dainuoti! Spausti pentinus ir
raginti žirgą!
O taip, kai grįžau į
gimtinę iš palestinų, labai greit atsidūriau imperatoriaus karinėse pajėgose,
net atsikvėpt niekas neleido. Senelis ir tėvas buvo mirę, turtus giminaičiai ir
valdovai išgraibstę, lygtais leteną kažkokie bankininkai uždėję, bet tuomet aš
į tuos finansinius reikalus nelindau – man, kaip jaunesniam sūnui galėjo
šviestis tik arba vienuolynas, arba tarnyba pas kokį didiką. Viskas labai
paprasta. Jokių draugų ir bičiulių, tik senos giminės blizgesys ir
protekcijos... Tarnyba, mirtinas sužeidimas ir... atgal gimtinėn – į Verdenfelo
grafystę. Bet ten, nuskurdę giminaičiai, net artimas brolis į mane žiūrėjo
baimingai, kaip į iš skrynios iššokusį kipšą ir matyt meldėsi, kad tik
netapčiau kokiu išlaikytiniu. Žinot, jis man net buvo siūlęs parduoti žirgą,
šarvus, ginklus ir stoti į kažkokią tai miesteliūkščio tarnybą! Tapti rašaline
žiurke! Nepriplojau ir į dvikovą neiššaukiau tik todėl, kad jis vis tik mano brolis.
Nuslėpiau nuoskaudą giliai širdyje. Ne be mano bičiulio patre Michaelio
pagalbos, reikia pasakyti. Tiesą sakant, tas merdėjimas prie mirties slenksčio,
iš kur mane ištraukė patre Michelis ir jo bičiulystė, kad ir nelabai ilga, mane
gerokai pakeitė. Nors, kiek teko bendrauti su senais kariais – pabuvoję beveik
Anapus nė vienas iš ten niekada negrįžta tokie kokie buvo... Bet ne apie tai...
Kaip ten būtų ar nebūtų -
aš išgyvenau ir, kaip jaunesnis brolis, turiu visus šansus tapti mūsų senosios
giminės atšaka. Nepriklausoma. Savarankiška. Išauginti naują giminės medį. Ir
kuo tankesnis vainikas – tuo geriau...
Štai taip ir nutiko, kad
tas pats tolimas kuzenas Martinas buvo artimesnis nei tikras brolis, o ištikimi
bičiuliai – šventikas, kuris nesavanaudiškai ištraukė mane iš Anapus (įdomu,
kaip jam sekasi?) – ir labiau draugai, nei tarnai – mano pačio knechtai, kurie
mane išlydėjo į šventas žemes, ir nepaliko manęs, kai stovėjau ant skurdo
slenksčio...
Bet viskas keičiasi ir aš
judėjau... Namo? Tikėjausi, kad namo.
Nežinojau, bet tikėjausi, kad ten esu laukiamas... Tikėjausi ir tikėjau. Ir
neapsirikau.
***
Toskanos aukštikalnių
pakraštys mus pasitiko gaivumu. Tokiu tikru vasarišku aukštikalnių gaivumu. Nuo
vynuogienojais ir kai kur alyvmedžiais apsupto vingiuoto akmenuoto ir dulkino
keliuko, kertančio nedidelį slėnį jau buvo galima įžiūrėti dviaukštį seną, bet
po šiai dienai tvirtą namą – tvirtovę. Na kaip tvirtovę? Nieko ypatingo.
Cokolinis aukštas šiek tiek virš raitelio, pirmuosius langus gali pasiekti tik
pakėlęs ietį. Po to žemokas antras aukštas ir akmeninėmis čerpėmis klotas
stogas. Gal tik prieš kelis metus matyt perdengtas. Nenustebčiau, kad anksčiau
šis stačiakampis namas buvo su plokščiu stogu ir atbrailomis, už kurių galėjo
slėptis lankininkai ar arbaletininkai. Na, ne kažin kokia tvirtovė. Gal kadaise
ji ir galėjo kelti įspūdį, bet ne dabar – keli šūviai iš tų pačių mažųjų
mortyrų ir viskas (a.p.: tais
laikais dar nebuvo skirtumo tarp mortyrų, haubicų ir kitų pabūklų. Galėjo būti
ir mažosios rankinės mortyros. Italijoje tai dažnai buvo tik bendrinis žodis)... Bet nuo užklydusių
plėšikų ar marodierių pasislėpti ir sulaukti pagalbos įmanoma. Lengvai
ginkluota gauja nieko čia nepeštų. O turint laiko gynybos pasiruošimui ir
atitinkamai pakankamai daug gynėjų, tai tinkamai užbarikadavus praėjimus tarp
pagalbinių pastatų ir tarnų - samdinių namuko, buvo galima įrengti puikią
gynybinę poziciją. Kitaip tariant - „namukas“ – buvęs donžonas, tik jo
savininkai visiškai nepasirūpino sienomis, ir tiek. Kažkada protėvių statytas
donžonas nevirto pilimi. O dabar tai jau tokioms baronų gūžtoms ir prasmės
nebėra... Tokių šiaurinėje Italijoje pakankamai daug...
Iš tolo matėsi, kad
sodyboje šurmuliuoja kasdieninis gyvenimas. Šeimynykščiams po kojomis
painiojasi vištos, slampinėja šuo, girdisi skaldomų malkų poškėjimas, pro
kaminą rūksta skystas dūmelis. Bliauna asilas. Kažkas stumia kažkuo prikrautą
dviratį vežimaitį...
Pradžioje į mus nieks
dėmesio ir nekreipė. Na, joja du vieniši dulkini raiteliai, kurie paskui save vedasi
apkrautą mulą (ant jo buvome sukrovę visus savo išlikusius „gelžgalius“ ir
proviziją). Iki dantų neginkluoti... Maža čia kas tuo keliuku juda. Toskanoje
kol kas ramu, apie karus ir antpuolius nieko nesigirdi... Tik po to, jau mums
išsukus iš kelio, tas pats valkataujantis šuo į mus ir atkreipė gyventojų
dėmesį. Jis, tarsi koks gauruotas demonas staiga sustingo, panarino galvą ir
kelis kartus garsiai sulojo. Tarsi gąsdindamas, tarsi įspėdamas, tarsi
grasindamas.
Viena iš tamsiai
apsirengusių moterėlių sustingo, nuo saulės pridengė delnu akis, įsižiūrėjo į
mus ir kažką suriko. Net ironiškai šyptelėjau. Šuo ir moterėlė vietoje
legendinių Romos žąsų... Kažkodėl toji mintis net pralinksmino.
Staiga iš už pagalbinio
pastato išdygo barzdotas žaliūkas. Akivaizdžiai vienarankis, bet su kirviu
rankoje. Jo veidas ištįso, iš orbitų iššokusios akys ir vešlūs antakiai vos
nenustumdami ant pakaušio nutriušusios kepurės-beretės, kokias mėgsta
landsknechtai.
Ir jis riktelėjo... Net
kirvį iš rankų paleido ir sumosikavo savo ranka. Nelabai supratau ką, bet
nelabai ir rūpėjo...
- Kad mane kur galai, -
nustebęs sumurmėjau.
- Karlai, ar manęs akys
neapgauna? Rudolfas?
- Aha...
Taip - iš tiesų tai buvo
Rudolfas. Tas pats knechtas pasamdytas vietoje Hanso ir Alberto. Paskutinį
kartą jį matėme prieš mūšį prie Ravenos. Dievaž, galėjau prisiekti, jog jis
žuvo! Tik tuomet jis dar turėjo dvi rankas, o dabar tuščia kairioji rankovė
buvo užkišta už diržo, o kairį smilkinį kirto dar nesurambėjęs randas.
- Na, sveikas Rudolfai! –
numečiau jam žirgo vadžias, kurias šis mikliai ir drąsiai pagavo, o manasis
žirgas jį akivaizdžiai prisiminė ir net galbūt draugiškai šnarpštelėjo. – Ne
vaiduokliai, gali nesižegnot... – plačiai šypsodamasis išslydau iš savo aukšto
balno ir šoktelėjau ant žemės. – O galvojom, kad jau anapus Petro vartų...
- Herr Karl! Herr... Herr... das ist... – sublemeno milžinas, bet jam
baigti savo minties neleido Martinas, kuris stryktelėjo nuo savo arklioko ir
smagiai trinktelėjo Rudolfui per petį:
- Ha! Gyvas, Rudi! Kur
ranką pametei?
Iš visų kampų ir kertelių
pradėjo dygti žmonės, supti mus pusračiu (prisiartinti arčiau vien dėl manojo
žirgo nebūtų kas labai drįsęs). Žiūrėjo smalsiai, bet be didesnės baimės, nors
ir įtariai. Klegesio nesigirdėjo – panašu, kad pasiruošę bet kam...
Staiga nustūmęs porą bernų,
priešais išdygo... Hansas! Mano buvęs knechtas, kuris pasiliko Arijanos dvare!
- O mein Gott! – lėtai ištarė ir čia pat su siaubingu akcentu
toskaniškai pridūrė: - Čia JŪS! Dieve. Šventas, čia tikrai Jūs! – su neapsakomu
akcentu toskaniškai
Reikėjo matyti jo
nuoširdžią nuostabą ir sutrikimą. Net gailestingą šypseną mano lūpose išspaudė.
- Na, dar kol kas ne
šventas, - ištiesiau ranką, į kurią jis akimirkai nepatikliai pažiūrėjo, o po
to sutrikęs nuoširdžiai ir tvirtai paspaudė ir net pakratė.
(a.p.: rankos paspaudimas dar nebuvo
kasdieninis ritualas, tačiau tarp lygių praktikuojamas, o jei pagal statusą
aukštesnis ištiesdavo ranką paspaudimui, tai buvo tarsi veikiau malonė, nei
draugiškumo ar nuoširdumo ženklas. Nors, be abejo, su išimtimis).
Tarp susirinkusiųjų
nuvilnijo saikingas juokas, po kurio jie jau nebeatrodė taip jau labai
atšiauriai.
- Vienintelė mona, -
palingavo galva Hansas, - vienintelė mona Arijana netikėjo, kad jūs žuvęs... po
Rudžio pasirodymo, - kinktelėjo galva link Rudolfo, o šis kaip koks peraugęs
kūdikis tik kukliai gūžtelėjo pečiais.
Tuo tarpu trinktelėjo namo
durys. Pamačiau, kaip išbėgusi moteris šiurkštokai stumtelėjo šonan tarnaitę ir
akimirkai priešais mene sustingo. Suklapsėjo savo didelėmis tamsiomis akimis ir
be jokios sarmatos ar kuklumo, ar dar kokių skurpulų ištiesė rankas ir apsivijo
mano kaklą. Nespėjau atsitokėti, kaip savo dviejų ar trijų dienų šeriais
apšepusiais skruostais pajutau bučinius... nesidrovėdamas tvirtai apkabinau, o
mano smakras, kaklas ir krūtinė paskendo ašarose...
- Mona...
- Karlai...
- Arijana... pasiilgau...
Taip, tai buvo Arijana. Ta
pati Arijana, nors nuo paskutinio karto, kai ją mačiau - šiek tiek pasikeitusi.
Sakyčiau staiga sumoteriškėjusi, nors ir skruostai, ir akys, ir blakstienos, ir
antakiai, ir plaukai, ir net kvapas buvo tokie patys. Bet kažkas joje buvo
pasikeitę. Ir tikrai tik į gerąją pusę...
Staiga Arijana atsikabino,
nekreipdama dėmesio į jau besišypsančius ir jau juokelius besvaidančius aplinkinius
šiek tiek mane atstūmė ir sugriebusi ranką pasisukdama timptelėjo paskui save.
- Einam, - ištarė ir
tiesiog kiaurai per prasiskyrusią minią nusitempė paskui.
Namuose, kuriuose dar iki
šiol niekad nebuvau, įėjus vidun, vos neparvirtau užkliuvęs už laiptų pakopos –
iš po saulėtos dienos prieblanda atrodė kaip aklina tamsa. Tačiau į nieką
nekreipdama dėmesio Arijana mane tempė toliau iki kito aukšto...
Pravėrė duris ir įsitempė į
gana šviesų kambarį, matyt su pačiais didžiausiais langais, kokie buvo šiame
senoviniame name.
Pakankamai kuklus kambarys.
Gobelenas, kelios komodos, stalas... kėdės su atkaltėmis ir krėslas... paklota,
nors ir lengvai sujaukta lova be jokio baldakimo...
...ir ant didžiausios kėdės
sėdinti solidžių gabaritų vienmarškinė matrona. Auklė? Jos rankose kūdikis...
Žiojausi kažką sakyti, bet
taip nieko ir neišlemenau, tik kvailai kelis kartus pravėriau ir užčiaupiau
savo žandikaulį. Išplėtęs akis pasukau galvą į Arijaną. Ji matyt tai suprato
kaip klausimą ir kukliai šypteldama, atgaline ranka nuo skruostų nubraukdama
ašaras, pritariamai linktelėjo...
Kažkodėl nuleidau galvą ir
dirstelėjau į savo purvinų ir dulkinų aukštų botfortų galiukus ir į įdiržusias
rankas su nevalytom panagėm. Kažkodėl pagalvojęs, jog stoviu šviesioje ir
švarioje patalpoje visas iš po kelionės visas dulkinas, purvinas ir pradvisęs
arklio prakaitu, apšepęs tridiene barzda, su kvailai ant pakaušio nuslinkusia
spalvą praradusia berete nušiurusiomis plunksnomis ir su kiekvienu pajudėjimu
besitabaluojančiu kalaviju prie šono, pasijutau labai ir labai nejaukiai...
Štai taip. Tiek ir tetruko
mano gyvenimas be įžadų. Tik tiek, kad dabar laukė kitokie įžadai. Gerokai
malonesni. Sakraliniai...
Bet deja... nieko nėra
amžino. Ramybė ir poilsis mums tik sapnuojasi. Bet tai jau kita istorija, kitas
ir visiškai naujas gyvenimo tarpsnis...
P.S.
-
...nuoširdus pasakojimas don Karlai, - baigus pasakoti, kažkas iš garbių
klausytojų vos girdimai kelis kartus
mandagiai suplojo. – Mielai paklausyčiau ir jo tęsinio, bet, gerbiamasis, man
taip ir neaišku, kas nutiko su tuo kardinolo Alidozio lobiu. Jis dar ten?
Bekylantis
šurmulys staiga nurimo. Rodės net žvakės nustojo plevenusios, kai šis klausimas
pakibo ore.
Garbusis
senasis pasakotojas lengvai palingavo galvą ir šyptelėjo. Akimirkai jo akys
tarsi blykstelėjo.
-
Jeigu Jūs klausiate apie Alidozio lobio likimą, tai atsakau paprastai: man
pakako to, ką kadaise pavyko pasiimti su savimi. Vėliau likimo sūkuriai mane ir
mano šeimą vėl įtraukė į gyvenimiškus malonius ir nelabai malonius, ir net
pavojingus verpetus. Tapau garbiu senjoru ir man jo iš tiesų niekada
neprireikė. Net nežinau ar jis vis dar ten. O žinias apie jo vietą nusinešiu su
savimi. Tiesą pasakius, kažin ar aš dabar tą vietą ir atrasčiau. Šitiek metų
prabėgo! Šitiek bjaurių žiemų, liūčių, lavinų ir griūčių! Ne, matyt
neatrasčiau...
___________________
2022-2023 m.
Vilnius
___________________________
Autoriaus kontaktai ir FB
paskyra ir tinklarasčiai:
Naujienos: https://www.facebook.com/donatas.espada.3
https://www.facebook.com/a.s.biblioteka
https://draft.blogger.com/blog/posts/8197883799003851652
Baigti projektai:
https://armanjakas3.blogspot.com/2017/09/el-skaitykles-laisvosios-bendrinimo.html
_____________________________________________________________