2016 m. spalio 31 d., pirmadienis

TOLYN, LINK BLANKIOSIOS JŪROS...





Neil Richard MacKinnon Gaiman
___________________________________
Temzė – šlykštus padaras: kaip kokia angis ar jūrų gyvatė. Visos upės, tokios kaip Flitas ir Taibernas, ir Nekindžeris atneša jai visokiausias šiukšles, šlykštynes ir išmatų pilnus savo vandenis. Ten pilna visko, net nudvėsusių kačių ir šunų, avių ir kiaulių kaulų. O Temzės tamsūs vandenys visa tai neša tolyn į rytus link savo žiočių ir iš ten į Šiaurės jūrą, kur visa tai nežinia kur dingsta.

Londone lyja lietus. Lietus nuplauna purvą į nuotekų kanalus, kur vandens srovė virsta į tikrus upokšnius ir tampa panašūs į tikras upes su galinga srove. Lietus - triukšmingas padaras: jis tyška, barškina ir stuksena į stogus. Jei iš dangaus ir krinta švarus vanduo, jam užtenka tik prisiliesti prie Londono, kad jis taptų purvu, sukeltų visą purvą ir paverstų jį į klampią pelkę.


Niekas šio vandens negeria. Nei lietaus, nei upės. Kalba, kad Temzės vanduo žaibiškai žudo. Bet tai ne tiesa. Vaikai, kurie valo nuotekų kanalus, gana giliai nardo norėdami pasiekti numestus pinigėlius, o po to išnyra, spjaudosi upės vandeniu, dreba, bet rankoje spaudžia savo išžvejotas monetas. Aišku, kad jie nemiršta, nors nuotekų kanalų valytojų, vyresnių kaip penkiolikos, matyti neteko.

Moteris, sprendžiant iš visko, nekreipia dėmesio į lietų.

Ji keliauja link Roterchaito dokų. Ji ten eina jau daug metų. Gal net kelias dešimtis metų: niekas tiksliai nežino kiek, nes niekam tai nerūpi. Ji ten vaikšto arba stovi ir žvelgia į jūrą. Įdėmiai žvalgosi į stovinčius ant inkaro laivus. Žiūri, kaip jie žaidžiant bangelėms siūbuoja. Panašu, kad kažkas trukdo jos sielai atsisveikinti su kūnu, bet niekas iš uosto žmonių neturi jokio supratimo – kas būtent.

Nuo liūties galima pasilėpti po brezentu, kurį ištempė burių meistras. Iš pradžių gali pasirodyti, kad jūs vienas ir greta nėra nė vienos dvasios, nes ji kaip statula, stovi net nekrutėdama ir neatitraukia savo akių nuo vandens, nors per lietaus užuolaidą nieko neįmanoma įžiūrėti. Tolimojo Temzės kranto nesimato.

O po to ji jus pamato. Ji jus mato ir pradeda pokalbį – ne su jumis, o ne – su pilkais vandenimis, kurie krinta iš pilko dangaus į pilką upę.

- Sūnau, tu jūreiviu norėjai tapti, - sako ji, o jūs nežinote nei ką, nei kaip jai atsakyti.


Jums reikėtų visomis išgalėmis, iš visos gerklės šaukti, kad perrėktumėte lietaus kriokimą, o ji tuo tarpu kalba ir jūs klausotės. Net patys nepajaučiate kaip ištempiate kaklą ir net pasilenkiate, kad geriau girdėtumėte jos žodžius.

- Sūnelis mano jūreiviu norėjo būti. Sakiau aš jam neplaukti į jūrą. „Ach, motule, aš noriu pamatyti pasaulį. Noriu pažiūrėti į tropikuose tekančią saulę , pasigėrėti šiaurės pašvaiste, o labiausiai noriu pinigų, o po to, kaip praturtėsiu, aš grįšiu pas tave. Pastatysiu tau namą, nusamdysiu tarnus ir mes su tavimi šoksime. Oi, motule, kaip gi mes pašoksim...“

„Ką aš veiksiu, tame prabangiame name? – klausdavau aš jo. – Kvailelis tu dar, nors ir gražiai kalbi“.

Tada aš jam pasakodavau apie jo tėvą, kuris iš jūros taip ir negrįžo – vieni sakė, kad jį nuplovė nuo denio, o kiti prisiekinėjo ir dievagojosi, kad jį matė amsterdame, ir kad jis ten valdė linksmuosius namus.

O koks skirtumas? Taip ar anaip, o jūra jį pasiėmė.

Kai jam, mano berniukui, sukako dvylika, jis pabėgo į dokus ir parsisamdė į patį pirmą pasitaikiusį laivą, kurie ėjo iki Florešo salos Azorų salyne. Bent jau man taip pasakė.

Būna tokie laivai, paskui kuriuos įpėdin nelaimės vaikšto. Negeri laivai. Juos perdažo po eilinės nelaimės ir suteikia naują vardą, kad patiklius neišmanėlius galėtų už nosies vedžioti.

Jūreiviai prietaringi. Gandai greit plinta. Iš pradžių, to laivo kapitonas, įsakius laivo savininkui, laivą  užplukdė ant seklumos taip, kad galėtų apgauti draudikus. O iš karto po remonto, kai buvo visiškai kaip naujas, jį užgrobė piratai. Na, o po to, buvo pakrauti užkrėsti apklotai ir visą laivo įgulą išguldė maras – tik trys išliko. Jie ir atplukdė laivą į uostą...

Mano sūnelis ir nusisamdė į šį nelaimingą laivą. Jau grįžtant, kai jis vežė visą savo uždarbį – jis dar buvo per jaunas, kad jį išleistų moterims ir romui, kaip kad jo tėtušis, - užklupo audra.

Gelbėjimosi valtyje jis buvo pats jauniausias.

Jie pasakė, kad sąžiningai metė burtus, bet aš netikiu. Jis buvo mažesnis ir silpnesnis. Aštuonias dienas valtis dreifavo jūroje ir jie beprotiškai badavo. Ir, aišku, kad sugudravo, kai metė burtus.

Švariai nugraužė jo kaulelius... vieną po kito ir atidavė juos naujajai sūnelio motinai – jūrai. O toji motina net ašaros nenuliejo – priėmė be jokių žodžių. Ji žiauri.

Kartais vakarais aš gailiuosi, oi, kaip gailiuosi, kad jis man papasakojo tiesą. Geriau jau būtų pamelavęs...

Sumetė jie į jūrą mano berniuko kaulelius, bet kapitono padėjėjas – jis mano vyrą pažinojo... ir mane (ir tiesą sakant, artimiau nei manasis vyriokas manė), - tai štai, jis vieną kaulelį išsaugojo atminčiai.

Grįžę, jie visi, kaip vienas prisiekė, kad mano berniukas žuvo skęstančiame laive, o tas atėjo nakčia ir papasakojo visą tiesą. Ir man kaulelį atidavė. Vardan meilės, kuri kažkada mus abu aplankė.

O aš jam pasakiau: „Ką gi tu padarei, Džekai. Tu juk savo sūnų suvalgei“.

Tą naktį jį pasiėmė jūra. Jis į ją nupėdino prisikišęs akmenų. Taip ir nuėjo iki galo – jis niekada nemokėjo plaukti.

O aš pasikabinau kaulelį ant grandinėlės, kad abudu juodu atsiminčiau vėlyvais vakarais, kai vėjas pakelia vandens sienas, kurias tranko į smėlį, kai vėjas kaukia kaminuose lyg verkiantis vaikas.
Lietus nutyla ir jūs galvojate, kad ji pabaigė savo pasakojimą, bet čia, pirmą kartą, ji pažiūri į jus lyg norėdama kažką pridurti. Ji nusiima kažką nuo kaklo ir ištiesia jums.

- Štai, - sako ji. Dabar, kai jūsų akys susitinka, jūs sužinote, kad jos akys rudos, kaip Temzės vanduo, - norite pačiupinėti?


Jums norisi „tai“ nuplėšti nuo jos kaklo ir sviesti į Temzę – tegu kanalų valytojai jį randa arba neranda. Bet vietoj to jūs žengiate atbulom, išlendate iš po brezentinio stogo ir lietaus vanduo teka jūsų veidu tarsi kažkieno ašaros.


__________________________
Neil Richard MacKinnon Gaiman, gim. . 1960-11-10, Portsmutas, UK.
Beovulfo scenarijaus bendraautorius (kartus su Rodžeriu Everiu); knygos "Žvaigždžių dulkės" autorius ir to paties pavadinimo filmo vienas iš prodiuserių ir t.t.
Šis apsakymas išverstas iš rinkinio:









Komentarų nėra:

Rašyti komentarą