2017 m. balandžio 17 d., pirmadienis

LITAU-AFRO PUNK TANGO





Elektroninėm skaityklėm tinkami formataiepub, mobi ir pdf - čia: https://armanjakas3.blogspot.com/2017/09/el-skaitykles-laisvosios-bendrinimo.html 



LITAU-AFRO PUNK TANGO
arba
paskutinio prūsoko atsuktuvas
(pasakojimas, kuris neturėjo būti skelbiamas)
Prabėgo kiek mažiau nei dvidešimt metų po to, kai šiame kūrinyje padėjau paskutinį tašką ir, nežiūrint to, kad jis man savotiškai labai brangus, nukišau jį toli... toli... Tačiau, stebėtinai man pačiam, išaušo diena, kai jį vėl paėmiau į rankas.
Pabandžiau taisyti ir supratau, kad darau nedovanotiną klaidą - jei sukeisiu vietomis nors vieną sakinį, papildysiu arba sutrumpinsiu tekstą, tai jau bus visiškai kitas kūrinys. Lygiai taip, kaip tą patį žodį ištarus kitokia intonacija, jis gali įgauti naują prasmę.
Sunku pasakyti ar apsiėmus tvarkyti kūrinį po dvidešimties metų jis taps geresniu ar blogesniu, bet dvidešimt metų, vis tik - žmogų keičia... Ir keičiasi ne tik vidinės vibracijos, bet ir visa pasaulio samprata...
Po dvidešimt metų ištarti žodį su ta pačia intonacija– neįmanoma... Net užrašyti neįmanoma...
Tad apsiribojau tik kelių kablelių pataisymu...
P.S. Neieškojau jokių iliustracijų... Tik ne šitam kūriniui... Apsiribojau tik popiergaliu, kurį pripeckiojau tuo momentu, kai mąsčiau apie kūrinio pavadinimą...
"Armanjakas"
Šiame pasakojime rūko...
Šiame pasakojime geria...
Šiame pasakojime pasitaiko žargono...
Šiame pasakojime bjauriai keikiasi...
Šiame pasakojime smurtauja...
Šiame pasakojime dar daug visokių blogybių...
Bet buvo tokie laikai... bet...  iš dainos žodžių neišimsi...ir teatleidžia kalbininkai ir jautruoliai...

Taigi, perspėjau. Patys kalti jei skaitot...
bet skaitalas ne žmogus ir ne gyvūnas - jį bet kada galima mesti...
Autoriaus žodis
Neturiu jokio noro rašyti ir net nežinau nuo ko pradėti, bet pažadas yra pažadas... Pažadas buvo duotas man brangiam asmeniui... Ko gero vieninteliam brangiausiam...
- ...jei kur įkiši savo perskeltą makaulę, tai... net neturėsiu ką papasakoti mūsų vaikams.
- Tai vaikų dar nėra...
- ...
- Man ką siūlai? Viską užrašyti?.. Ką? – gūžtelėjau pečiais ir užsegiau nutrintą kuprinę-lagaminą.
- Gera mintis...
- Viską?
- Viską-viską! – palinkčiojo savo juodaplaukę galvą mano mylima moteris. – Ir be jokio nutylėjimo, ir tik tiesą... vien tik tiesą...
- Gerai... – nepagalvoję ir mintyse numojęs ranka, ištariau. – Tik po to kai grįšiu...
Na taip. Moterys yra moterys – visada moka išgauti tai ko nori... Aišku, jei jos pakankamai protingos, kantrios ir nuostabios...
Tik bijau, kad mano tie prisiminimų užrašai bus niekam tikę...
Ir niekam nereikalingi...
Kokiam gi vaikui juos bus galima duoti?
...spėju, kad jokiam... Na, gal kokiam šešiolikiniam paaugliui?..
...nors koks skirtumas?
Užteks tos įžangos...
...kažin ar aš sugebėsiu baigti, jei taip sunku pradėti?..
Na, matysim...
I.
Įmirkusi rausva žemė visur esančių dulkių debesies nepakėlė. Cyptelėjo stabdžiai ir į kelkraštį nuriedėjo keletas stambesnių akmenų. Senas, skambiai klaksantis, nutrintas ir kažkada dažytas žalia spalva defenderis, su seniai nušepusia emblema ant priekinių durelių, staigiai sustojo. Tiesą pasakius, jei ne tas tentas vietoj stogo, tai šis defenderis veikiau būtų panašus į prailgintą grabą su papildomomis sėdynėmis ant ratukų. Neblogas darbinis arkliukas... Tik tiek, kad patikimu jis tapo išimtinai Klauso – mechaniko nuo prigimties dėka (matyt su varikliu rankose ir gimė).
Rankoje laikydamas gyvenimo mačiusį ir visai nudrožtą „Falą“ (FN FAL PAR 50-00 R1 modifikacija) iššokau laukan ant šlapios žemės ir siektelėjau kuprinės. Vos spėjau sugriebti už vieno iš jos diržų, kai defenderio variklis suriaumojo ir jis lėtai pajudėjęs nukriokė Mavundės link. Už vairo sėdintis juodašiknis Bunkas  net neatsisuko pasižiūrėti... Na ir eina jis šiknon... Nors šiaip neblogas vaikis: jau dveji metai su juo patruliuojam, kartais turistus lydim - buvo progų įsitikint.
Apsidairiau ir nieko netoliese nepamatęs, atsikrenkščiau ir riebiai nusispjoviau. „Falo“ diržą užmečiau ant kaklo, kuprinę per vieną diržą ant kairio peties ir dešinę ranką uždėjęs ant visiškai nutrinto ir jau kelis kartus remontuotos „Falo“ buožės, ištiestą smilių padėjęs ant nuleistuko kilpos (net ir kraupiausiam sapne nešautų į galvą laikyti šį ginklą ant saugiklio – nors viršininkai formaliai už tai bara), lėtai nužirkliojau link „Buivolo rago“... Niekuo neypatingo motelio... Jį kartais vadina kemperiu, o kartais viešbučiu ir net restoranu... Bet tai visai nesvarbu. Svarbu tai, kad ten mano „irštva“ ir ten beveik ramu. Aišku, tiek kiek gali būti ramu vietoje, kuri pagal kažkokią nerašytą taisyklę virto neutralia vieta. Tokia ji išliks ir po manęs... Bent jau kol gyvuos vietinė legenda apie tai, kad čia kažkada stovėjęs šamano bungalas ir jis šią žemę pavertęs į oazę, kur uždraustas smurtas. Kitaip tariant, jei kas šioje vietoje pakels ranką – tam nudžius kiaušai (įdomu, o kaip su moterimis?)... O  įdomiausia tai, kad tuo visi tiki. Ar beveik visi... Nors prietarai čia gajūs... Kartais tai net ir visiškai absurdiški. Kaip antai, gana nemažai juodašiknių tiki, jog pasidulkinę su skaisčia baltąja moterimi – išsigydys nuo AIDS... Žodžiu, vudu burtai ir kitokie visokie kerai čia net gerokai didesnėj pagarboj nei Biblija ar Koranas... Vienokie ar kitokie misionieriai gali čia kelnes per galvą mautis, bet nemanau, kad per artimiausius kokius penkis šimtus metų šiame „fronte“ jie ką nors pasieks. Tad ir prietaras apie piktą šamaną palaiminusį „Buivolo ragą“ ilgai gyvuos... Tad nieko keisto, jog „Buivolo rage“ gali sutikti visokiausių perėjūnų... Už vieno stalo siurbčiojant gali pamatyti ir turistą (labai retas atvejis), ir kariškį, ir policininką (jau nekalbant apie reindžerius), ir net kontrabandininką ar brakonierių. Juodą ir baltą... ar iš vis - nenusakomos kilmės subjektą...
Iki „Buivolo rago“ žingsniuoti reikėjo gal šimtą, gal pusantro šimto metrų. Netoli, bet visai neskubėjau. Na ir jėgų skubėti nebebuvo.
Pavargusios, karščio ir drėgmės iškankinti smegenys vangiai sukosi, o apgalvoti reikėjo daug... Ryt baigiasi kontraktas su pirmumo teise jį pratęsti... Dar prieš kokias penkias ar net tris dienas tik nusižvengčiau jei kas pasakytų, jog teks apie tai galvoti. Man čia patiko. Pačiam sau, netikėtai, ši žemė tapo mano tėvyne... Įsiurbė visa jėga. Kaip pagalvoji – neįtikėtina, bet matyt šios žemės vibracija sutapo su manimi pačiu ir aš jai atsidaviau... Net vietiniai, sužinoję kad aš atsibastęs kažkur iš už jūrų marių, kartais nustemba ir galvoja, kad išsikalinėju.
Vieną vertus ši skylė – pragaras, skaistykla ir rojus viename. Kitą vertus – norėjosi tik nusispjauti ir nešdintis velniop... Kad ir Vokietijon, pavyzdžiui... Ar Anglijon... Nors iš čia ir iki Australijos netoli... Gal net arčiau?.. Bet ką tada veikti?.. Na, ką veikti? Stoti į kokį nors PieMC‘ių (Private military company)? Su mano CV bet kurioje militaristinėje kompanijoje sutiks išskėstomis rankomis... Va, kad ir Autkome, tai yra „Executive Outcomes“... Jų verbuotojas prieš porą metų įkalbinėjo pakeisti profilį. Jei tąkart būčiau su jais pasirašęs kontraktą, tai Siera Leonėje būčiau neblogų „kopūstėlių“ prikirtęs... Kalbama, kad po to, kai jiems pasisekė atimti iš maištininkų kasyklas, visiems samdiniams gražiai sumokėjo... Honorarai, sako, buvo solidūs... Bet ne, kur tau... Kaip tas ožys... Į vienus vartus... Už skatikus galva rizikuoju... Nors kas galėjo žinoti? Kol apartheidas turėjo galių, tai dar buvo tvarka, o prieš porą metų... tiksliau prieš tris... Valdžią perėmė Mandela ir prasidėjo „juodasis apartheidas“... Šūdo makalynė... ANK smogikai praktiškai nebaudžiamai siautėja (jei jų vietoje „nenukala“)... Policijos teises visiškai apraižė ir šie tapo invalidais... Pasklido kalbos apie nuniokojamas fermas, kurios gyventojai iššaudomi ar nukankinami... Ir nesvarbu kokie gyventojai: balti ar juodi: „viena kulka – vienas fermeris“ – toks devizas... O gal kas galvoja, kad užgrobtose ir konfiskuotose fermose plėšikai patys žemę apdirba?.. A-cha, tuoj... Pagal zulusų papročius, žemę dirba tik vergai... Na, o gotentotai ir bušmenai - iš vis neturi jokios nuovokos jog žemė gali kam nors priklausyti... Mašonai, kalambai, njambai, bantai -  vėl su savo fanfarais galvose... Tai tokios tokelės... Žodžiu, fermos sugriaunamos, suniokojamos ir paliekamos... Žemė negrams! Jo... a-ha... Gal po tūkstančio metų jie ir supras ką su ja veikti...
Ir į patį Johanesburgą visai nesinori vykti... Padaugėjo nelankytinų kvartalų... Per kelerius paskutinius metus tik gal porą kartų ir tebuvau. Ir taip tik kaip apsauginis. Teko lydėti konvojų su kažkokiu kaprizingu šeichu. Safaryje padarėme jam įspūdį, tad šis užsimanė, jog jo apsaugoje būtų ir baltųjų parko reindžerių... Tad Joburgas kaip Joburgas, bet jeigu reikia kokius reikalaus tvarkyti, tai jau geriau lėkti į Pretoriją. Visi dideli reikalai dabar tvarkomi tik ten. Na ir dar Keiptaune (nors iki jo man toli). Na, o pats Joburgas mažais žingsneliais keliauja į šiukšlyną. Įžūlūs negrų banditai visomis tiesomis ir netiesomis įsitaiso šalia kokio baltųjų kvartalo (arba net jo centre) ir prasideda vis pagreitį įgaunantis nuopuolis. Aišku, kad baltieji ilgai netveria tokios kaimynystės ir nešdinasi kur kas gali, o išeiviai iš lūšnynų greit įsikuria patys su savo sėbrais atsilaisvinusiuose namuose: be jokių leidimų ir dokumentų... Aišku, kad jie nemoka jokių mokesčių, tad nenuostabu, jog savininkai po kurio laiko išjungia elektrą, vandenį ir nebeteikia komunalinių paslaugų... Pora mėnesių palaidos savivalės ir namas ar butas su visa aplinka pavirsta į kažkokį nelikvidų (visom prasmėm) sąvartyną, kurio jau niekas niekada nebeišvalys. Pats mačiau kažkada žydinčius kvartalus, kurie dabar atrodo kaip apokalipsės fantasmagorija fantastiniame filme: apiplyšę ir saulėje išblėsę reklaminiai plakatai, išlaužytos durys, sudegintos mašinos, šiukšlės, namai be langų arba pirmo aukšto langai uždengti skydais, o likę sveikesni langai užgrotuojami kaip kalėjime... Ir slampinėjantys šiurpaus vaizdo įžūlios žmogystos be jokio aiškaus užsiėmimo...
Ne be reikalo afrikaneriai (žodis „būras“ – gali būti suprastas kaip įžeidimas: panašiai kaip mūsų ūkininką pavadintų „runkeliu“), kurie gali – palieka kontinentą; o kiti ginkluojasi, telkiasi į milicijas ir net keliasi į savo uždarus miestus... Į tokius kaip Oranija, kur patys ten ir „aria“ ir nieko nenori įsileisti... Net savo pinigus ir vertybinius popierius turi (visai stabiliai kvotiruojamus, beje)...
Pagal savo darbo specifiką dažnai susiduriu su policininkais ir specialiaisiais būriais. Nežinau, gal jie ir melavo, kaip kokie palaidi žvejai, bet pagėrę ne kartą pasakojo, kad šiukšlynų gyventojų ir smogikų linksmiausia pramoga – iki galvos įkasti į žemę kokį nučiuptą baltąjį, o jei jo po ranka nėra, tai ir kokį nusmurgėlį juočkį, ir padegti aplinkui tą galvą apdėtas supjaustytas padangas... Na, kažkaip taip... Ačiū Dievui, kad neteko tokio vaizdelio matyti...
...O kai kur atsirado ir baltųjų rezervacijos... Baltųjų valkatų getai, blogąja to žodžio prasme... Buvę vidutiniokai, kurie negali išvykti, negauna darbo... Tapę nebereikalingu balastu... jiems net turtingi nygeriai, vaidindami filantropus kartais labdarą dalina ir net ėdesį nuo savo stalo veža...
Pakėliau ranką ir nubraukęs tiesiai į akis varvančius prakaito lašus atsegiau dar vieną sagą. Taip, čia tokia vasara... karšta kaip saunoj... O pagal kalendorių – vasario pabaiga (pirmais metais, pamenu, kiek keistokai atrodė... net juokingai.)... Ne mažiau kaip keturiasdešimt... Ir drėgna... Velniškai drėgna... Gerai, kad nors turistų srautas tokiu metu beveik nunyksta. Jie dabar dykinėja aukštikalnėse, labiau pietuose ir Indijos vandenyno pakrantėje. Ten tokiu metu kiek lengviau nei čia, savanoje, bušvelde ar Krokodilų upės slėnyje. Nors šiaip, arčiau Lembobos - kiek lengviau. Ten jau pučia pastovus vėjelis ir sausiau...
Apie ką aš čia? A, na taip... apie bele ką, tik ne apie reikalus, kuriuos reikia apmąstyti. Bėda tik tame, kad jėgų pozytyviam mąstymui visai neturiu... Štai, kad ir vakar vakare: netekau kolegos... Nupiepęs ir „žalias“ tas kolega buvo. Bet vis tiek kolega. Praktiškai porininkas. Visai neseniai pradėjo dirbti savarankiškai, o prieš tai buvo atiduotas mano globon. Paslaugus ir visada besišypsantis juodas vaikinukas...
Taip. Čia negyvena nerasistai... Tai neįmanoma... Įmanoma būti tik labai ir labai pakančiam... Taip jau natūraliai yra... Juk neįmanoma, kad visiškas beraštis laukinis su akmens amžiaus mąstymu, sėdėtų šalia bent priemiestyje išaugusio žmogėno... Neįmanoma... Tarp tų pačių juočkių nenusakomai didelė gentinė neapykanta, stereotipai, rasizmas ir persimaišiusios nerašytos getų taisyklės. Visa tai taip persimakalavę taip, kad sveiku protu to tiesiog neįmanoma suvokti... Reikia arba čia gimti, arba neįsileisti tokių minčių.
Na, bet kita vertus, pavyzdžiui turistas – savotiškas ir nerašytas „tabu“. Na ir kaip tokiu jis nebus, kai  pagrindinės turistų ir vertelgų trąsos saugomos kariuomenės ir policijos. Turistų ir svečių saugumui užtikrinti metamos milžiniškos pajėgos. Už rankos nutvertas iš turisto pavogęs vagišiukas džiaugsis jei jam bus tik sulaužyti keli kauleliai... Nors ir čia yra savos išimtys ir tam tikros subtilybės... Kelios vietovės pietinėje pakrantėje šalia Keiptauno, centriniai aerouostai, magistraliniai keliai, keletas nacionalinių parkų ir draustinių, bei šimto kilometrų pajūrio šleifas Durbane, kaip ir didesnė dalis pačio Durbano – praktiškai visiškai saugios. ANK smogikų čia niekas neužtaria... Nemalonumų gali laukti tik iš šiukšlynų gyventojų.
Žodžiu, čia, Azanijos, kaip šią šalį mėgsta kartais vadinti vietiniai, rytuose kažkiek ramiau... Sąlyginai ramiau. Čia visai sėkmingai veikia ir net mums padeda visai neseniai įkurtos nacionalinės karinės pajėgos. Jei labai oficialiai, tai SANDF - South African National Defence Force su instruktoriais iš SAS‘o, JAV, Bundesvero ir dar galai žino iš kur. SANDF‘o branduolį sudaro buvę kovotojai prieš juodašiknius smogikus ir komunistus...
Kitaip tariant, jei nepratęsiu kontrakto, tai tikra ramybe galėsiu pasimėgauti tik nuo rytojaus vakaro... O šiaip tai šiame trikampyje, tarp Mozambiko, Zimbabvės, kurią dar kartais vadina Pietų Rodezija, ir Botsvanos, kiekvieną dieną vyksta nepaskelbtas karas... Karas prieš brakonierius ir kontrabandininkus... Karas prieš sienų nepaisančius smogikus... Nors meluoju. Smogikų čia nebūna. Niekada ir nebuvo, jei neimti į galvą kažkokio prieš dešimtmetį buvusio incidento su nenusisekusiu automobilio susprogdinimu. Čia jei kokie smogikai ir užsuka, tai ne politiniais reikalais, o tik dėl pasipelnymo. Žmonės čia jiems mažiausiai rūpi. Tačiau iš esmės tai nieko nekeičia... Praktiškai nebūna reido (jie trunka po kelias dienas), kuriame nebūtų susišaudymų... Vien per paskutiniuosius metus nukauta gerokai virš šimto brakonierių... jei ne daugiau... Ir tai tik čia, tik šiaurinėje dalyje, beje... Ir jei tai būtų dėl mėsos! Tai ne, didesne dalimi dėl prietarų – dėl įsivaizduojamų raganosių ragų stebuklingų galių ir dramblių ilčių. Ypač paaštrėjo, kai prieš tris metus uždraudė bet kokias dramblių medžiokles. Nors ir iki šio draudimo mes visus tuos priklydusius šūdžius vaikėme kaip tik išmanydami. Tačiau mūsų mažai, o norinčių lengvo pinigo – daug... Aišku, kad priklysta ir dėl kitų trofėjų... Kad ir Buivolai - taip pat „riebus“ kąsnelis... Krokodilai... Leopardas su savo kailiu... Visa tai be proto didelė pagunda. Pavyzdžiui nuskurdėliams iš Mozambiko ar Rodezijos – tai aukso kasyklos, dėl kurių verta rizikuoti. Afrikietiškasis „el Dorado“... Nors vėl meluoju: ne tik nuskurdėliams. Kažkokie niekšai iš Pietų Rodezijos pusės buvo įsitaisę organizuoti nelegalius safari... Kartais pereidavo ir į mūsų pusę. Ta prasme - ne gamta pasigrožėti, o trofėjų prisirinkti... Pasifotkinti ant kokio pašauto raganosio ar liūto...
Niekšų pilna. Pasitaikė atvejų, kai net atskriedavo visiškai įžūliai – su sraigtasparniais... O buvo atvejis, kai mes trise net dvi paras buvom įspeisti Magumbu uoloje iki kol neatvyko specpajėgos ir neiššaudė tų kalės vaikų...
***
- O apie žvėris daugiau nerašysi?
- O ką ten apie juos rašyti? Įsijunk National Geographic. Visą parą suka. Arba gyvūnijos pasaulį su Valinskienės balseliu...
- Nesierzink... Gyvas žodis įdomiau...
- Kaip pasakysi...
- Na, o  ką jūs ten dar darėt? Ganėt, skaičiavot ar dar ką nors?..
- Na, o ką ten rašyti? Jėgerio darbas ir tiek. Užduotas sektorius, eini, skaičiuoji... Kartais išeini keliom dienom... savaitei... Pasigendi kokio raganosio (šitie tai visi suskaičiuoti – net neoficialius vardus turi) ir imi ieškoti kol surandi... patį raganosį arba tik jo liekanas su nupjautu snukiu... O ką čia dar? Na, turistus lydim...
- O patys nemedžiojot?
- Kodėl nemedžiojom? Medžiojom. Ne visu draudžiama medžioti... Na ir selekcija... reikia gi perteklių sureguliuoti.
- O ką? Būna perteklius?
- Žinoma. Mes suskaičiuojam, žemėlapyje pažymim, krūvą popieriukų užpildom, o po to gaunam nurodymus kiek kur ir kaip... Na, reikia gi atšaudyti ligotus, įtartinus, išsigimusius ir dar visokius... Tyrimams... Žodžiu, dramblius į konservus, dramblio iltis į saugyklas... Žinai, kiek valdžios žinioje dramblio kaulo? Aukso fondai tyliai rūko... Buivolų ragai, odos, mėsa... O kur dar hienos, laukiniai šunys... bestijos dar tos... Žodžiu, viskas skaičiuojama ir kontroliuojama...
- O liūtai?
- Rečiau... Bet kartą teko persekioti liūtą žmogėdrą... Įdomi istorija. Žmogėdra matomai atsibastė kažkur iš Mozambiko ir papjovė porelę nelegalų (net nežinom kas jie ten tokie buvo, tik skutelius radom ir sulūžusias ietis... Žinovai sakė, kad bantai)... Bet mums jo nušauti neleido, o liepė tik stebėti ir saugoti bet kokia kaina... Vargelio turėjom kaip reta... Vargom kol neatvyko šeichas. Galiu tik įsivaizduoti, kiek anas pinigėlių valdžiai paklojo... Žodžiu, beveik legalus safaris ant žmogėdros liūto... Šeichas matyt dar dabar nimbo nuo galvos nenusiklijavo ir nenustebsiu, jei pats sau kokį nors žmonijos gelbėtojo ordiną įsiteikė... chi-hi... Bet tada ne iki juokų buvo... Kaip šunys nusivarėm...
- O kaip jūs atskiriat žmogėdrą liūtą nuo kitų?
- Na, taigi, visai paprastai. Pavyzdžiui, pagal kalą, ekskrementus. Medžiagų ir plaukų, pavyzdžiui, nevirškina... Na ir dažniausiai jie vienišiai... Bet ne visada... Arčiau žmonių bando laikytis... Žvėrys jų beveik nebedomina. Na ir pagal pėdsakus – kiekvieno žvėries pėdsakas individualus...
- Niekada nepagalvočiau.
- Aš iki galo to meno ir neišmokau, nors, sakė, kad kaip baltajam - tai puikiai įvaldęs... Tuo tarpu  kai kuriems juočkiams tie pėdsakai kaip knyga... Ką ten knyga?!.. Veikiau jau telikas su iki kaulų smegenų įkyrėjusia šou programa...
***
Laimei, kad daugelis tų juodųjų idiotų gerokai trenkti šauliai... Tą prasme, tai jei ne europietiški instruktoriai, tai daugelis nieko geriau nesugalvotų, kaip tik natūraliai į vamzdį prišikt... O ko norėti? Vienu tarpu buvo net mada nupjaustyti nuo šautuvų ir karabinų visus taikiklius ir juos išpuošti kažkokiais toteminiais škurliais ir plunksnom... Šauliai blyn... Geriausias karys tas, kuris aukščiau pašokta ar perplaukia upę su krokodilais, ar toliau nuspjauna... Idiotai... Bet galbūt tik tai mus ir gelbsti?..
Nejučia paleidau „Falo“ buožę ir paplekšnojau per prie diržo prisegtą krepšį su dvejais nelegaliais puolamaisiais „Bazaltais“... Taip, šito gėrio čia pilna. Po sovietų kišimosi į Mozambiko reikalus, tai čia jų nors vežimu vežk ir dar karutį prikabink... Visi parko reindžeriai jas turi... Vieša paslaptis, taip sakant... Tik ne visi jais naudotis moka... Teko matyti, kaip vienas naujokėlis neištraukęs žiedo, sviedė į brakonierių... Būtų juokinga, jei ne graudu... Bet reikia pripažinti – pataikė. Kaip akmeniu. Tas perkeręs negras krito aukštielninkas kaip nukirstas, net plaukų kupstas neišgelbėjo... O gal specialiai jis žiedo neištraukė? Kas ten juos supaisys... Svaidyti viską kas po ranka, tai šie kipšai moka. Tai jų kraujyje...
Bet ne visada sekasi. Štai, kad ir vakar vakare... Ramiai gulėjome  šlapiuose krūmokšniuose ir laukėme per žolę parbrendančios vorelės brakonierių... Buvome tikrai nematomi (dabar, kai viskas žaliuoja, tai visai nesunku). Tūnojome pasaloje, taip sakant. Laukėme kol šie įeis į paspęstus spąstus... Bet kaip sakoma – žmogus planuoja, o velnias koją kiša... Vienas iš banditų, kažkoks susiraukšlėjęs niekšas, ne tai išsigando purptelėjusio paukštelio, ne tai kažką pajuto (jie čia pratę įsiklausyti į savo nuojautas) ir  atidengė tiesiog aklą ugnį per žoles ir krūmus. Viską perkošė 7,62-uoju... Manasis porininkas net neaiktelėjo. Kulka perkirto pakaušį... Mane patį, matyt, išgelbėjo tik akmuo...
Galutiniam variante, mes juos nušlavėm... Turim tokius įgaliojimus... Bet nuotaikos visiškai niekas nebeturėjo. Ši netektis kažkaip sunkiai nugulė ant širdies... Geras buvo mokinys...
O mama, savo laiku, pergyveno, kad į „Afganą“ nepapulčiau... Nors, kaip vėliau sužinojau, „vakarų pasaulyje“ ar Afganistane bei Pakistane artimų giminių turinčių jaunuolių - į „Afganą“ neėmė. Laikė nepatikimais. Sovietai bijojo perbėgėlių. Bet jų buvo. Ypač mėgo perbėgti turkmėnai ir uzbekai... Kai kuriems net pasisekdavo. Štai, vienas toks, kaip tik ir dirbo minėto šeicho apsaugoje...
***
- Čia to pačio šeicho?
- ..?
- Su kuriuo žmogėdrą medžiojot...
- A, na taip.
- Jis gerai sumokėjo?
- Šeichas? Taip. Vien arbatpinigių bendrabutiniam butui Vilniuje užtektų...
- Tai tu dar ir arbatpiningius ėmei?
- O ko neimt? Žinoma, kad ėmiau, tai yra - imdavome. Ten gi tik turčiai atvažiuoja... Kuo įspūdingiau pavedžioji, tuo geresni arbatpinigiai...
- Kaip tai?
- Na, pavyzdžiui turėjom tokį jaukų raganosį. Jis žmonių nesibaidė. Fermoj užaugęs. Mes jį patyliukais skanėstais pavaišindavom, tai jis visai praskysdavo...
- Skanėstais?!!
- Na, o ką? Kaip arklį. Datulės, morkos, obuoliukas koks... Bet geriausiai datulės ir net bananai...
- Tai jis prisileisdavo turistus?
- Oi ne, ką tu!!!.. Prie jo eidavom tik mes patys. Tuos lepūnėlius baisu iš mašinos paleisti... Viską tik patys... Prieini vaidindamas cirko tramdytoją, pavaišini, pakasai paausius, pagurklį, o tie atliapausiai fotkina išsišiepę kaip kokios petnešos...
- Tai tavo fotkių visur pilna?
- Ne-e-e... Visada panamkę užsismaukdavau, kad feiso nesimatytų. Jei kur pamatysi baltąjį šalia raganosio su užvirtusia panamke, tai būsiu aš...
- Na ir gerai mokėdavo?
- Šeichas sumokėjo gerai...
- O kiti?
- Žiūrint kas. Indusų radžos-macharadžos - neblogai mokėjo... Anglai, vokiečiai ir amerikonai šiaip... Nors „naftos kaubojai“ iš pietinių valstijų – neskūpėdavo... Rusai gerai mokėjo...
- Rusai?
- Na taip. Iš tų buvusių banditų. Naujieji. Pontų pilnos kelnės, „cepūros“ trijų pirštų storio, kiekviena „gaikė“ kaip kiaušas... Tik esmė ta, kad jiems niekas neįdomu.. Jie su savo „lėlytėm“ dėl mados važiavo... Pagerti, palėbauti... Statusas, mat, reikalavo... Imidžas, kad juos kur. Sunku su jais buvo... Ir tai, kad parke, safario metu buvo uždrausta gerti, sukeldavo ištisus konfliktus.
- Niekada nepagalvočiau...
- Aha. Bet tai čia dar nieko... Turėjome atidirbę nedidelį triuką...
- ..?
- Jei safaryje būdavo koks vokietis ar amerikonas, tai juos tarsi netyčia suvesdavom... Jie vieni prieš kitus taip pūsdavosi... kad balionai pavydėdavo...
- Tai viešbučiai gerai pasipelnydavo...
- Ne-ne, o štai į vieną viešbutį jų suleisti negalima... Parke tai mes juos kontroliuodavom, o viešbutyje - penkios minutės iki trečio pasaulinio... Ypač gegužį...
- Gegužį?
- Kchmmm... Buvo toks kartą įvykis. Vienas bydlorusas su išskėstais pirštais per gegužės devintą kaip koks erkė prisipampo ir išgirdęs afrikaniškai marmaliuojant (o ji skamba panašiai kaip vokiečių ar olandų) sumaišė ją su vokiečių...
- Ir ką?
- Pabandė užčiuožti...
- Ko šypsaisi?
- Prisiminti malonu...
- Kad afrikaną apspardė?
- Tu ką? Juokauji? Jau kas-kas, bet afrikanai pastovėti už save moka... Suraitėm tą niekšą su visa jo buliava apsauga ir išmetėm nafig... Policija po to susirankiojo... Tegu tik džiaugiasi ir ačiū sako, kad išmetėm ne prie kokio nors Johanesburgo šiukšlyno...
***
...to čiurkos vardas buvo Asalbekas. Šeicho vardo neįsiminiau, o štai to debilo vardas įstrigo... Jis nugirdęs, pamanė, kad esu toks pat kaip jis – ta prasme – buvęs dezertyras. Žodis po žodžio ir ėmė pliurpt kaip sugedusi plokštelė... Šunsnukis. Baisu net įsivaizduoti, kaip jis savo lojalumą madžachedams, pranašui ir Alachui įrodinėjo... Įsivaizdavus, pasidaro gaila anų vaikinukų... Iš pradžių galvojau, kad jis tik šiaip sapaliotojas, bet kiek vėliau jo žodžius patvirtino ir buvęs kgbešnikas Igoris, kuris į šiuos kraštus atsibeldė dar gerokai anksčiau iki manęs ne tai iš Mozambiko, ne tai iš Kenijos... Tiesos nesužinosi... Bet apie jį kiek vėliau...
***
- O kodėl nerašai kas tu toks?
- Taigi žinai.
- Aš tai žinau, bet tas kas skaitys - nežinos...
***
Štai taip... Prisistatyti, sako, reikia...
Tai nežinojau nuo ko pradėti, tai raidės liejasi laisvai...
Bet prisistatinėti vis tiek nenoriu... Nors ką? Liko dar koks trisdešimt žingsnių... Galima ir prisistatyti...
Verneris...
O taaaaiiipppp... po tos sušiktos „selezniovos“ su jos robotu, man su savo vardu kurį laiką mokykloje buvo sunkoka... Tik keiktis ir norisi prisiminus...
Taigi, esmi Verneris Šulcas iš Šilutės. Tai miestelis ant buvusių pelkių. Pusiaukelė tarp Mėmelio ir Tilžės... Klaipėdos ir Soviecko, jei naudoti dabartinius pavadinimus... Iš tos pelkės, blyn... Užaugau ten, bet miesteliui nejaučiu jokios simpatijos... Nors tėvo tėvai - iš Klaipėdos... Mėmėlio taip sakant... Grynakraujai... Karta iš kartos amatininkai. Seneliai visuose Prūsijos ir Vokietijos karuose sudalyvavo...
Paskutinysis karas sulaužė visų gyvenimus. Senelis prie Kursko pakliuvo į sovietų nelaisvę, o kaip iš ten išsisuko – nežinau, bet grįžo. Grįžo ir įsivėlė į pokario partizaninį pasipriešinimą ir vėl nugarmėjo į Dombaso šachtas... Beveik be kojų liko, bet išgyveno. Prie Chruščiovo vėl grįžo. P to, neužilgo, išsidangino į Federatyvkę. Tai yra į Federacinę Vokietiją. Bandė paskui save vaikus išsivežti... Bet nepavyko. Jo žmona, mano močiutė ir su savais „tarakonais“ galvoje buvo... užsispyrė nevažiuoti...  Deja... Tik jau Perestroikos laikais, dėdei pirmam pavyko... Raudonasis Kryžius padėjo... O paskui jau ir mano tėvai... brolis... Tik aš vis dar gumą tempiau... Mat buvau spėjęs į Visiukus įstot... į Pcesą (PCS – Pramoninė civilinė statyba), blyn... Ir dar mergą susirast... Neaišku, kaip ten galų gale būtų susiklostę, bet galutiniam variante, „pirmakursio meilė“ visus taškus ir sudėliojo (nesinori šios istorijos rašyti), ir prieš pat pavasarinio komisariato skelbiamą šaukimą į „CA“ išsidanginau Vakarų Vokietijon... Cha...
O ką čia dar daugiau pasakot?..
***
- Pala, brangusis... Kaip tik apie va tą meilę, prašau, smulkiau...
- Bus dar, bus... Be jos ir šios istorijos nebūtų... Tik vėliau, ne dabar...
***
Atvykęs į „pažadėtąją žemę“, vokiškai pusėtinai mokėjau, o kur prisiglausti vieta jau buvo, tad Raudonojo Kryžiaus socializacijos centre ilgai neužtrukau... Beje, įdomi vieta. Kai kurie atsibastę surusėję Pavolgio vokiečiai iš ten ir visai kraustytis nenori... Sabotuodavo mokslus, egzaminus, visomis tiesomis ir netiesomis vengė dirbti... Na taip... Atvykus iš nustekento Pavolgio, kur tik diena iš dienos vodkę kvasino, čia, persimetę ant viskio ir brendžio ar nostalgijos apimti ant iš „taburečių“ verdamo samogono, puikiausiai gyveno iš socialinių pašalpų... Nevisi, aišku... Bet buvo ir tokių... Daugiausiai jų buvo tarp senosios kartos. Dažniausiai tarp tų, kuriuos, norėdami ištrūkti iš už geležinės uždangos, emigracijai pakėlė jų vaikai.
Žodžiu, išėjau iš to centro, pasisukiojau ant vienos kojos ir tingėdamas ko nors imtis, pasibeldžiau į Bundesvero komendatūros duris... O ką? Vėliau ar anksčiau reikės. Tuo pačiu ir kalbą reikėjo nušlifuoti, o be to, tai ir darbdaviai skersai ir arogantiškai žiūrėjo... Tuo tarpu po karinės tarnybos Bundesvere ar įsidarbinti, ar į mokslus įstoti lengviau...
...velnias... Galima į mane mėtyti akmenis, bet tiesą pasakius, ištrūkus iš po sovietų kanopos, na niekaip nesupratau, kodėl kai kurie vokietukai baidosi tos jų kariuomenės - Bundesvero? Čia eiliniam net priesaikos duot nereikėjo... Praktiškai tai aktyvaus poilsio kurortas su pasilakstymu po miškelį... Netarnavau sovietiniam durdome, bet puikiai įsivaizdavau kokia koše ten visi maitinami, o čia, tiesiogine ir perkeltine prasme - vos ne restoraninis maistas. Mūsų mokyklos ar instituto valgykloj prasčiau duodavo... Ir niekas žolės nedažė... Ir bulvių neskuto... Kariai, tiesiogine to žodžio prasme – tarnavo. Mus per išeigines ir šventes (o Vokietijoje jų gerokai daugiau), jei ne budėjimas ar karinė parengtis – net namo paleisdavo... Ir dar pinigus šiokius tokius mokėjo... Saldainiukas, o ne tarnyba, vienu žodžiu... Net bizniuką prasimaniau... Nieko ypatingo, bet už smulkias paslaugėles pabudėdavau už kai kuriuos ne kuriuos kai tiems paniždavo pas mergas nuvaryt... Jei vadai leisdavo susikeisti, žinoma. Negi man sunku?
Devyni mėnesiai pralėkė kaip vėjas... visai neblogas vėjelis... Man patiko...
Devyni mėnesiai prabėgo praktiškai be didesnių pastangų... Na, nebent, jei neminėti pačios pradžios. Tuo metu mano akcentas buvo tragiškas, švelniai tariant... Teko „pasistumdyti“... Bet čia Europa. Jokių čiurkiškų zababonų net po „pasistumdymo“. Jei subinę pagal visas taisykles išspardai - gali ramiai miegoti... Riteriškumas kraujyje... Net per didelis, sakyčiau... Na ir vadai geri buvo. Pavyzdžiui, senis hauptmanas (kapitonas) Hasas, kuris, matyt, per savo saldofoniškumą nesugebėjo lipti karjeros laipteliais, tuo tarpu kai jo amžiaus karininkai seniai tarp oberstų (po majoro prasideda Oberstleutnant, Oberst – papulkininkis, pulkininkas) trynėsi. Nežinau iš kur jis viską žinodavo (skundikų pakako, nors skundikais juos vadinti nederėtų - meluoti žmonės nepratę), bet iš pradžių į mane įtariai žiūrėjęs, pakėlė iki gefreitoriaus (jefreitoriaus), o po pusmečio ir trumpų kursų - iki obergefreitoriaus (oberjefreitorius)...
Iš kur tokia „malonė“ nežinojau, bet jau prieš pat tarnybos pabaigą, kartą per pratybas vakare, šalia mūsų laužo prisėdęs, prasitarė, jog yra iš tų pačių rytprūsių vaikų, kurie paskutiniosiom Antrojo Karo dienomis atsidūrė Hanoveryje... Simpatiją kaip kraštiečiu pajuto, ar ką?.. Nežinau, bet devynis mėnesius (praktiškai dešimt) baigiau būdamas obergefreitoriumi su rekomendacijomis...
Na, o po to vadus nustebinau... Net labai, sakyčiau... Suabejojau ar man verta pereiti į profesionalią kariuomenę, taip sakant... Juolab, kad jiems kadrų trūko. Kaip tik tuo metu, po abiejų Vokietijų susijungimo, buvo reformuojama Rytų Vokietijos armija. Kaip ji ten vadinosi? Nacionaline liaudies armija? Ar kažkaip panašiai... Žodžiu, prasidėjo valymas nuo komunistinių gaivalų. Puskarininkų poreikis šoktelėjo iki lubų...
Davė man laiko pamąstyti... Pasibastyti mėnesiuką, taip sakant... Bet... bet negrįžau... Bet pats Hasas ir kaltas: norėdamas suvilioti tarnybos perspektyvomis, pakvietė į karininkų klubą apsidairyti. O man tai ką? Jaunam ir nevedusiam, taip sakant? Kodėl nenueiti? Nuėjau... Nuėjau ant savo galvos...
„Auksinės kokardos“ klube-bare, hauptmans Hasas mane supažindino su net iki juodumo saulėje įdegusiu ir vėjo nugairintu Kristijanu Otelšmeigeliu. Mane jam pristatė kaip perspektyvų ir patį - patį-pačiausią... Vos ne kaip be penkių minučių generolą su neeiliniais gebėjimais... Iškart nors į  žvaigždžių zonderius lysk...
Pasirodė, kad šis Kristijanas buvo iš Pietų Afrikos...
Pietų Afrika...
Rromantika, taip sakant... „Deimantų grobikai“, dingę aukso miestai, kvotermenai ir panašios nesąmonės...
Mane suvilioti buvo nesunku...
Na, daugiau tai čia ir nėra man ko pasakoti...
Kontraktas... kontrakto pratęsimas... vėl kontraktas...
Bandau suskaičiuoti kiek laiko aš čia?  Tik nežinau nuo kurio momento skaičiuoti. Šešeri su puse ar septyni metai? Faktiškai septyni... Suaugau su šia žeme... antra tėvynė, o pagal faktą gal net pirma?
Negaliu skųstis...
Priartėjus prie pat „Buivolo rago“ - pati savaime ėmė kilti... Ir karštis ne taip kamuoti... Apėmė panašus jausmas kai artėji prie upės bet jos dar nematai... dar esi dulkėtoje savanoje, o jau visomis kūno ląstelėmis pajauti, kad gaiva čia pat... Na, kažkaip panašiai... Gal, vis tik, reikės metams pratęsti kontraktą... Tik tegu “Falą“ į kitą ar iš vis į ką nors kitą pakeičia. Žinau, kad naują partiją gavo, o tai šis jau nutrintas iki visiško nežmoniškumo. Vamzdis jau išnešiotas... Kulkas berti pradėjo kaip spjaudyklė... Ekstraktorius stringa... Garbės žodžiu gyvas... Keisti reikia. Tik būtų gerai, kad būtų vėl koks „FN FAL“ ar man įprasto „HK G3“ modas, o ne koks AKM triperis: jei būčiau norėjęs, tai tą šūdą jau seniai būčiau galėjęs nusitverti. Čiupinėjau, varčiau, šaudžiau... Nepatiko jis man. O štai nygeriams jis kaip tik – vietoj kuokos... Vis tiek jie šaudyt nemoka...
***
- Šiurkštoka. Žargono ne per daug?..
- O kaip gi dar?
- Ir kai kurios replikos ausis rėžia... kaip rasisto kokio...
- Na, kokios dar?
- „Čiurka“... „nygeris“...
- Jokio čia rasizmo. „Čiurka“ yra „čiurka“, blogas žmogus – azijatas, „ridiska“, kaip toj komedijoj... O „nygeris“... Patys juočkiai nygeriais vadina visiškas savo atmatas... Net ir ant kokio degradavusio baltojo gali taip pasakyti. Čia ne rasistinis, o „kriminalinis“ žargonas... O be to, juk ne svetimi skaitys. O gal ir iš vis be tavęs niekas neskaitys...
***
Prieangyje į mano kojų patrepsėjimą beveik nebuvo kam atkreipti dėmesio. Anksti dar. Tik vienas staliukas užimtas man nepažystamų žmonių. Panašu, kad turistai. Per daug išblyškę. Apranga kita... Nuo žodžio „visai“ (kita)...
Linktelėjau jiems ir užspaudęs „Falo“ saugiklį, nusiėmiau panamkę, su kuria persibraukiau per prakaituotą snukį ir nupėdinau link baro, už kurio savo poste, kaip amžinasis karys, stovėjo Bobas. Maišytas negras. Beveik šviesus, nenusakomo amžiaus ir visai europietiškų bruožų... Kchmmmm kol nenusišypso... Geriau nesišypsotų, o tai pasirodo dantenos ir jis tampa panašus į peraugusį babuiną...
- Dža... Mas... – ištarė lygiu, kimu, gomuriniu balsu ir nieko neklausęs pastatė ant baro stiklą. Atsuko butelį ir ėmė pilti vietinį viskį. Vienas kitą jau pažinojome kaip nuluptus...
Tas „Dža“ ir „Mas“, tai sutrumpintai „Džambo“ – labas. O „mas“ – tai velniai žino. Žodis „Maß“, galėjo reikšti kaip ir didelę stiklinę – afrikaniška reikšmė panaši į vokiškąją, kaip ir kreipinį „ponas“ – „masa“... O gal tai tiesiog buvo du viename...
Pripylęs du trečdalius kokių dviejų šimtų gramų stiklą, atvėrė po baru esantį mažą šaldytuvą ir išžvejojo kelis ledo kūbelius, kuriuos skambiai subėrė ir gėralo stiklinę stumtelėjo man.
Numečiau kuprinę, atrėmiau karabiną į barą ir gurkštelėjau iš kart kokius tris nedidelius gurkšnius.
Aitri ir stipri vėsa nutekėjo link skrandžio, bet neatgaivino. Tiesą pasakius, nebuvo ko ir tikėtis, kad atgaivins. Netgi tos dvi sparnuotės, kurios lėtai sukosi palubėje, tik savo mentėmis lėtai košė tirštą orą ir nė kiek nedavė jokios gaivos...
Na, nieko. Nusiprausiu, atsigausiu. Čia vanduo ateina iš gana gilaus gręžinio, kurio vandenį net galima pavadinti lediniu... Na taip, lediniu... Sąlyginai... bet to pakanka...
- Jūs tą savo viskį verdat iš kokių šunų kakalų... – iškvėpęs ir susiraukęs ištariau.
- Taip, Veni (tai viskas kas liko nuo „Vernerio“) ir dar pridedam skaisčios mergelės ūsus, - išsišiepė savo „žaviąją“ šypsena Bobas ir padėjo šalimais ilgą ploną vietinio tabako cigarilę.
- Gerai, kad ne kūšį... – sumurmėjau paimdamas cigarilę.
Taip... Dabar jau galima... Seniai nerūkiau. Reide negalima. Aš pats, per ne mažiau kaip kokius tris šimtus metrų, galiu pasakyti iš kur ateina tabako dūmas, o juočkiai tai ir dar jautresni... Nekalbant jau, kad žvėrys neapkenčia tabako... Rūkalai gali bėdų pridaryti...
Sugraibiau šalia padėtą žiebtuvėlį ir giliai užsitraukiau... Štai dabar jau viskas... Grįžimo ritualas baigtas...
Uždėjau savo užpakalį ant aukštos priebario kėdės.
- Girdėjau ne koks reidas buvo...
Bobo ištarti žodžiai nuskambėjo veikiau ne kaip klausimas, bet kaip teiginys.
- Panašu, kad plepalus čia vėjas nešioja, - subambėjau ir vėl gurkštelėjau.
- Ir ne tik vėjas... – linktelėjo barmenas.
Liežuviai teigia, kad Bobas čia ne šeimininkas. Bet kiek čia gyvenu, kažkokio kitokio šeimininko matyti neteko. Bobą čia rasi dieną ir naktį. Viskam jis čia vadovauja. Net įdomu: ar jis kada nors miega?
- Jako...
- Masa, gamta davė... masa, gamta paėmė... – linktelėjo Bobas. – Taip jau būna...
- Taip jau būna, - pakartojęs linktelėjau. – Na, kad jam žemė būtų lengva...
Tarsi saliutuodamas Bobui (anas tik linktelėjo), kilstelėjęs pustuštę stiklinę ir pribaigiau likučius. Pastatęs tuščią stiklą su nespėjusiais ištirpti ledais, atsikrenkštęs užsitraukiau dūmą.
Juočkis barmenas klausiami dirstelėjo į mane, bet aš tik papurčiau galvą. Ne, tam kartui užteks. Stogą nuraus. Reikia susitvarkyti, pavalgyti, o tada jau bus galima ir smarkiau mostelti.
- Galėsi už valandėlės organizuoti ką nors skanaus?
- Sosatysą, masa? Jam viskas paruošta...
Sutikdamas linktelėjau ir prisitraukęs peleninę, užgesinau nesurūkytos cigarilės likutį... Tam kartui užteks...
- Sere Veni...
Išgirdęs taip kreipiantis Bobą, net susipurčiau. Labai retai, itin retai jis taip į ką nors kreipdavosi... Ir tik ypatingais atvejais.
- Sere Veni, - pakartojo žiūrėdamas kažkur man pro petį, - viskas keičiasi... Bet jūsų širdis visada bus čia...
- Ką turi galvoje, Bobai?
- Sosatysas bus už valandos masa Veni. Su jūsų mėgstamu padažu, masa... Aštriu kaip šventas akacijos spyglys, masa... – vėl parodė savo dantenas Bobas. Ir beje, jo dantys visai ne balti, o gelsvi ir kreivoki...
Aš tik gūžtelėjau pečiais. Klausinėti nebuvo nei noro, nei jėgų, nei jis man ką nors daugiau paaiškins.
Susirinkau daiktus ir nupėdinau į antrą aukštą. Ten, gale koridoriaus už paskutiniųjų durų, buvo du maži kambariukai man. Gera vieta. Man patrinka. Juolab, kad kažkodėl Bobas už nuomą ėmė tik labai simbolišką mokestį.
Įdomu kodėl?
Bet čia Afrika.
Čia gali nesitikėti gauti atsakymų... Yra taip kaip yra...
„...sere, jūs turite gyventi čia... tik čia, masa,“ – galvoje nuskambėjo prieš beveik penkerius metus ištarti Bobo žodžiai, kai mus supažindino...
Nežinau kodėl, bet aš buvau virtęs tarsi šios vietos kažkokiu savotišku talismanu. Ir šiaip, Bobas net tarp juočkių reindžerių naudojosi dideliu autoritetu... Keistas jis. Jei ne baras ir šis pensionatas-viešbutis-baras-restoranas-motelis, su kuriuo jis tvarkosi geriau nei koks pedantiškas vokietis, tai sakyčiau jog kažkoks šamanas...
Na, kur gi mano šaltas dušas?..
***
- Kchmm... Šamanas...
- Na taip. Dievaži. Tiesiai-šviesiai nepaklausi, bet įspūdis toks, jog tai atostogų išėjęs šamanas, kuriam nereikia nei miego, nei valgio, nei... Žodžiu... Nežinau... Paslaptis, kurios nereikia bandyti atskleisti...
***
Susitvarkęs ir jau atsigavęs grįžau į salę. Muzikinis automatas, užgoždamas jaukų palubėje besisukančios sparnuotės klaksėjimą, suko kažkokį seną rokenrolo singlą.
Prie baro sėdėjo porelė lankytojų, kurie gurkšnojo alų, gale sienos, prie staliuko, sėdėjo vietinis storas kaip statinė „šerifas“ ir išdidžiai kažką gromuliavo. Šyptelėjau ir mostelėjau pasisveikindamas – jis man atsaliutavo šakute... Keletas kitų staliukų taip pat jau buvo užimti, bet balsų gaudesys dar buvo tylus ir beveik negirdimas.
Na ir kas čia per lankytojai?..
Nuolatinių dar nėra...
Tik pora matytų veidų...
O! Tadeušas Kovalčiukas, pravarde Kovalis, iš Kenijos atsibastė. Vėl kažką atgabeno. Arba atlėkė išgabenti... Pilotas frylanceris...
Po  sovietų žlugimo, kur kaip supratau (tuo metu aš jau čia paskui antilopes pilnu tempu liuoksėjau), kur tiek aviacija, tiek laivynas ir visa pramonė nugarmėjo skradžiai, čia bastosi nemažai aviatorių ir visokio plauko instruktorių bei bedalių sovietikų valkatų. Štai, kad ir šis Tadeušas-Tadas. Kažkur iš Charkovo ar tai iš Poltavos. Namie liko žmona ir porelė paauglių, o jis čia užkalinėja pinigus. Sėdi kažkokiam privačiam juodašiknių aerodrome su savo sukiužusiu lėktuvėliu, turi greičiausiai, kad suklastotą  licenciją ir varinėja su čerteriniais reisais. Pats sau pilotas, pats sau mechanikas ir jo padėjėjas juočkis su buku žvilgsniu... Praktiškai laksto po visą Afriką. Manau, kad imasi visko... Vaikšto britvos ašmenimis...
Šaltai linktelėjęs Kovalčiukui, nupėdinau link dviviečio staliuko pačiame kamputyje. Bobas mane pamatęs kažką sukaleno virtuvės pusėn...
Tuoj atneš...
***
- O tai ko nepriėjai? Jūs nebendravote?
- Nemėgau aš tų peslių.
- Nesupratau?..
- Kaip čia tau paaiškinus... glitūs jie padarai... Laukiniai šunys... Nors ne, ne šunys, o vienišos hienos... Juos netgi vietiniai juodašikniai baltaisiais nygeriais pravardžiuoja. Jie atsivarė iš buvusių sovietikų, daugiausiai ukrainiečiai ir rusai. Pigiai samdomi, be jokių skurpulų ir ganėtinai pavojingi. Net nebando gilintis į jokias realijas ir įsivaizduoja, kad „babkes“ užkalti galima per vieną reisą... Samdiniai be jokio Dievo. Štai, kad ir toks Iljušinas iš kažkokių bezdonių šalia Maskvos... Mozambike lakstė su „Migu“. Instruktorius, blyn... Ir liko čia. Persikvalifikavo į sraigtasparnio pilotą, įsivėlė į kažkokią avantiūrą ir po kiek laiko sudužo kažkur plynaukštėj šalia Namibijos. Visai netoli kasyklų... Sako sudegusio sraigtasparnio rastoje kaukolėje (kūnus tik pagal dantis ar dar kažką pažino) buvo skylutė... Na taip, didelis tyrimas tada buvo... Ne kitaip, kaip „blizgučiais“ susiviliojo... Idiotai... Praktiškai kas antram (jei ne dviem iš trijų) tokiam atsibastėliui jau iškasta duobė ir paruoštas kryželis...
- Ir ką? Jų ten tiek daug buvo?
- Tikrai nemažai. Ir labai aukštos klasės specialistai, beje. Buvę karo instruktoriai, tankistai, traktoristai, mechanikai, aviatoriai (ypač paklausūs), inžinieriai, kalnakasiai, šnipai ir šiaip avantiūristai... Turėjo jie paklausą... Na ir kaip neturės? Tokio pat lygio specialistas iš kokios Britanijos kainavo vos ne šimtą kartų brangiau, o šie dirbo pusvelčiui... kaip nygeriai... Ir įtariu, kad tai soclagerio masteliu buvo žvėriškos babkės...
- O ką buvo žmonėms daryti? Visi buvo pasimetę... Gyvent tai kažkaip reikėjo? Žinai kiek subyrėjus gamybai ir prichvatizuojant įmones žmonių gatvėje atsidūrė?
- Iš kur gi? Aišku nežinau... Ir tuo džiaugiuosi...
- Tai negali ir teisti...
- Aš ir neteisiu. Bet užtektinai jų prisižiūrėjau ir Vokietijoje, ir Pietų Afrikoje. Buvo gerų žmonių, negaliu nieko sakyti, bet nemėgau...
- A-cha, o tu tarsi užaugai kažkur kitur... Pats toks pat emigrantas...
- Tai visai kas kita... Aš beveik politinis... Paskutinė pabėglių iš durdomo banga... Be to mano „kaime“ visada ir visi visi žinojo kas yra „stukačiai“, kas yra kas ir paslapčia skersą dėjo ant visos tos raudonos valdžios... Kai dar mokiausi Vilniuje, atrodė, jog vos ne į kitą šalį atvažiavau... Pas mus net istorijos mokytoja vietoj „sjiezdų“ istoriją iš nudriskusios Šapokos tomelio balsu skaitė... Ir niekas neįskundė... va... Nors, tiesą sakant, man anas gyvenimas dabar iš vis kaip sapnas... svetimas buvau visam tam pasauliui. O gal kraujas toks?.. Toks įspūdis, kad Vokietijoje pirmą kartą įkvėpiau pilnais plaučiais... Man jų tvarka iš kart patiko... Logiška, konkreti, aiški ir be siusiusiu...
- O Afrika?
- O ką Afrika? Ten buvo gerai, net dar geriau nei Vokietijoje – mano žvėriškas akcentas taip gerai įsipaišė į afrikaną, kad beveik iš kart buvau kaip savas...
- Na ir ko norėt iš tokio prūsoko?..
- Ko tik nori, meile mano...
***
Sosatysą Bobo virtuvė gaminti mokėjo. Tai savotiškas šašlykas. Pasiilgstu to patiekalo. Saviems Bobas jį gamindavo senoviškai: be proto sotų ir aštrų, su gausybe žolių, kurios palaipsniui nuimdavo degimą burnoje... Skonio gama buvo tiesiog neįtikėtina. Tiesą sakant, čia labai daug naudojama prieskonių. Kitose šalyse net nežinomų. Netgi tie patys kepti termitai - „tšuku“, ar tos pačios keptos skarabėjaus lervos - „ksi fu-fu nu-nu“, taip perkepami ir persotinami žolelėmis ir prieskoniais, kad atrodo, jog valgytum paprasčiausią traškutį ar kokį čipsą... Beje, aštresni su alumi gerai eina...
Pribėgęs juočkis berniukas surinko nuo stalelio likučius, įrankius, bokalą ir indus, ir nueidamas išvertęs storas lūpas paklausė:
- Dar gerti, masa?
- Ne, prieisiu prie Bobo...
Krapštuku iškrapščiau tarp dantų įstrigusį mėsos gabalėlį ir nupėdinau link baro ir įtaisęs subinę ant aukštos kėdės, palaukiau kol Bobas atsilaisvino.
- Įpilk brendžio. Bet ne vietinio. Ką nors  iš tų, vokiškų...
Bobas linktelėjo, pastatė ant seniai alkūnėmis nupoliruoto stalo taurę ir iki pusės pripylė rudo skysčio, kurio salstelėjęs ir viliojantis aromatas momentaliai pakuteno šnerves.
- Gal samusaso? Karu lamba? Biltongo? Sūrio? – paklausė barmenas.
- Neee... – papurčiau galvą ir teatrališkai paglostęs pilvą, paėmiau taurę ir ėmiau ją švelniai maskatuoti, kad brendis tiesiog apglostytų taurės sieneles.
Gurkštelėjau... Palaikiau lašą burnoje prispaudęs tarp liežuvio ir gomurio, ir su malonumu nurijau tą aitriai salstelėjusį skystį...
Palaima...
Pajutau plekštelėjimą per petį ir išgirdau:
- Hai...
Pasisukau ir pamačiau vietinį policininką.
- Hai...
- Girdėjau karšta buvo?
Ne, jis čia ne apie orą, o vis apie tą patį...
- Jo, bjauriai išėjo...
- Na... – neapibrėžtai linktelėjo galva ir gūžtelėjo pečiais policininkas. – Būna...
- Na jau taip...
Policininkas vėl linktelėjo ir atsisveikindamas barkštelėjo pirštu per kepurės snapą. Atsakiau kilstelėdamas bokalą ir polismenas nužingsniavo link durų.
Ko tai nuobodoka... A, muzikinis automatas nieko negroja...
- Bobai, turi smulkių?
Barmenas linktelėjęs užmetė savo baltą rankšluostį ant peties ir kažkur pagrabaliojęs barkštelėjo šalia manęs kelias monetas.
Atsidėkodamas linktelėjau ir jau beveik pakilęs išgirdau kelis švilptelėjimus ir murmesį salėje. Bobo veidą papuošė „kerinti“ šypsena...
Pasisukau ir pats išsišiepiau. Puikumėlis... Jau ką, ne ką, bet Liną pamačius net šilta pasidarė. Mintyse net padėkojau Visagaliui. Seniai nesimatėm. Gal savaitę-dvi? Nors ne, gal kiek daugiau...
Tik nepagalvokit nieko tokio. „Lina“ - tai įprastas ir gana populiarus afrikaniškas vardas, kuris su lietuviškomis šaknimis neturi nieko bendro. Nors, prisipažinsiu, pirmą kartą išgirdus, gana nemenkai nustebau, nes būtent štai tokios ir iškilo asociacijos... Iš tikro, tai paprasčiausiais trumpinys nuo „Karolina“. Panašiai, kaip „Margarita“ ir „Rita“...
Lina per salę ėjo kaip ant podiumo, bet eisena ir laikysena buvo tokia natūrali, kad atrodė lyg žengtų išdidi katė... gepardė... Gepardė, kuri pritvinkusi subrendusio moteriško seksualumo ir puikiai žino savo vertę... Šalta, atstumianti ir tuo pačiu metu beprotiškai traukianti... Galiu visais pragaro demonais prisiekti, kad jos giminėje buvo sukubų, o ji pati – pats tikriausias tiflingas...
- Nedrįsk, jei nori gyventi... – išgirdau Kovalčiuko šnypštimą ir pasukęs galvą pamačiau, kaip kažkokio „žąsino“ žiaunos užsidarė ir jis pristūmė savo kėdę arčiau prie stalo. To idioto krumpliai ant masyvaus bokalo ąsos net pabalo. Tadeušą jis apdovanojo kobros žvilgsniu...
Nejučia pats sau šyptelėjau...
***
- Na, na...
- Kas per „na-na“? Taigi ji mane tango šokti ir išmokė.
- Ji?
- Na ne drambliai gi...
- Ir kam jai buvo tave mokyti?
- Reikėjo...
- Reikėjo?
- Na taip.
- Įdomu kam?..
- O tau ji pati nepasakojo?
- Pirmą kartą girdžiu...
- Žodžiu, jai reikėjo, kad patikimas ir tai aplinkai mažai žinomas vyriškis, ją palydėtų į aukštuomenės vakarėlį Pretorijoj. Pasisukiotų ir po kurio laiko (geriausiai su kokia vietine dama) dinktų...
- Ir tam tu mokeisi tango?
- Ir valsą, beje... Ir manierų ir kalbėsenos... Daugiau nei mėnesį „Buivolo rago“ klientai raitėsi iš juoko...
- Tą kart nebuvo panašu, kad būtų iš ko juoktis... Diedų žandikauliai ir taip ant stalo klaktelėjo...
- Na, va... Matai. Buvau geras mokinys...
- Ir ko gi dar tave toji Lina išmokė?
- Tu gi ją pažįsti...
- Todėl ir klausiu...
- ...aš tave irgi ne vaikų darželyje radau...
- ...vis tiek pavydžiu.
- Ji gi tavo draugė.
- Bet ir tavo.
- Taigi žinai, kad nėra ko...
- Nežinau. Ne-ne, nežinau. Ta jūsų draugystė... Keista, tiesą sakant...
- Viskas buvo dar gerokai iki tavęs.
- Manęs ne manęs, o buvo...
- Tu pati gi buvai vedusi...
- To prietrankos jau seniai nebėra.
- Tai gal aš neberašysiu? A?
- Tu gi prižadėjai!
- Na...
- Prižadėjai rašyti visą tiesą...
- Na ir kas?
- Tai ir rašyk, ir baik...
- O-o-o-chhh...
- Vis tiek aš tave myliu...
***
- Pavaišinsi? – Lina klektelėjo ant gretimos priebario kėdės ir pasistūmusi viena koja į apatinį kėdės žiedą, patogiau įtaisiusi savo užpakaliuką, koketiškai permetė koją ant kojos.
Įkvėpiau jos mėgstamų gaivių ir vos juntamų kvepalų aromatą. Nejučia dėbtelėjau į jos giliai prasegtą bliuzę ir pasukęs galvą į Bobą linktelėjau, kad įpiltų.
- Palauk, - tarstelėjau.
Sugraibiau vieną iš barmeno padėtų monetų ir nuėjęs iki muzikinio, liuminescencinėm šviesom pasipuošusio automato, nuleidau į jo vidurius monetą ir trumpai pavedžiojęs pirštu, nuspaudžiau mygtuką po užrašu „Ben E.King Stand by Me“. Aparatas tarkštelėjo, sugirgždėjo ir nurideno plokštelę...
Jau apsigręžęs išgirdau vieną iš mano mėgstamiausiu rokbliuzų... Kaip tik šiandieninei mano savijautai... Kaip tik...
Eidamas nuo automato atgal, pastebėjau vyriškosios lankytojų pusės vertinančius žvilgsnius. Na, bet taip būna visuomet, kai būnu su Lina. Nuolatiniai visi žino ir daugelis mus pažįsta, bet pašaliečiai... Na, jie tiesiog pašaliečiai... Juokingiausiai būna, kai retkarčiais Lina, norėdama pabėgti nuo savo paslaptingojo gyvenimo rūpesčių ir kiek atsikvėpti, prisijungia prie mano lydymų safarių (nemokamai, aišku, kaip neoficiali kompanjonė)... Tai kai kurie pižonai mane dar ne tokiais žvilgsniukais nuvarstydavo. „Humoristai“ pradėdavo rėžti sparnus ir puikuotis sąmojais, o jų vargšės žmonelės ar lėlytės, matyt, dar ilgai po to važiuodavo per savo „brangiųjų“ ausis...
Cha... Juokas ir tiek...
Kas gi man toji Lina?.. Sunku vienareikšmiškai pasakyti. Šiaip tai ji dirbo „eskorte“ ar kažkaip panašiai. Ttik jos palyda buvo itin brangi. Taip sakant, nuomojamas briliantas, kuriuo pasipuikuoti ne kiekvienas įstengia... Ir dar tas pats „briliantas“, dažniausiai - pats rinkdavosi ką lydėti... Kitaip tariant, koks putnus, šviežiai iškeptas milijonierius su išskėstais pirštais, iš kur jis bebūtų, gali tik su pavydu varvinti seilę ir smaukytis tualete...
...vis tik kilmė, šioje planetoje – dar toli gražu, ne paskutinis dalykas...
Na, kažkaip taip, žodžiu...
...o man ji buvo paprasčiausiai draugė... Tiesiogine ta žodžio prasme. Na, o gal kaip sesuo... Gal tai būtų tiksliau? Nors, kita vertus, su seserimis nemiegama, o mes kartais ir permiegodavom... Užsiimdavom seksu, bet, o kas čia blogo? Tai taip pat visai geras laiko praleidimas... Bent jau ne blogesnis už kitus. Juolab, kad pastovių įsipareigojimų ar kažkokių saitų, nuo pat pradžių pradžios - nei jai, nei man nereikėjo... Net man pačiam pagalvojus kažkaip keista: nuo pirmos mūsų pažinties akimirkos tarp mūsų užsimezgė kažkoks keistas ir artimas ryšys. Na, panašiai kaip kokie matyt būna tik tarp vienoje laiptinėje tarp draugaujančių šeimų užaugusių jaunuolių... Ar vaikų namuose... Bet nežinau atsakymo nei aš, nei ji...
...nežinau...
...kažkokios giminingos sielos ir tiek...
„Tiesa slypi kažkur anapus“, kaip rašoma „X-failų“ serialo įžangoje...
Gal tiesiog kartais net geležinėms moterims (net ir sukubams) ir plieniniams vyrams reikia peties ar sparno, ar lagūnos, kur jie galėtų pasislėpti, atsigauti ir atsikvėpti, susitelkti... Gauti niekam nereikalingų patarimų, pabūti vaikais, pabūti pačiais savimi, nusiimti kaukes...
- Puikiai atrodai, - ištariau grįžęs į savo vietą ir pamatęs, kad ji iš savo mažyčio pailgo rankinuko išsitraukė ilgą cigaretę, persilenkęs per barą sugraibiau peleninę ir žiebtuvėlį. Dėl tokių smulkmenų nėra ko Bobo trukdyti. Čirkštelėjau žiebtuvėliu. – Kaip sekasi?
- Girdėjau kas nutiko. Kaip jautiesi? – neatsakiusi į mano klausimą, Lina krestelėjo savo smulkiai garbanotų, plaukas prie plauko sudėtų juodų plaukų kupetą ir žvilgtelėjo tiesiai į akis.
- Kaip gali jaustis, kai per metrą gulėjęs žūsta tavo buvęs mokinys ir porininkas? Ir dar taip kvailai?... Bjauriai, žinoma... Bet dabar jau nieko – atsigavau... O gandus čia matyt vėjas nešioja greičiau, nei sklinda saulės šviesa...
- O tai tau naujiena?.. – Lina tiesiog savaime natūraliai koketiškai ir grakščiai išpūtė į lubas baltus dūmus.
- Nenaujiena... – linktelėjau. – Bet panašu, kad ir tavo nuotaika ne kokia... Kažkas nutiko?
- Psichologas tiesiog atsirado... Emocijų žinovas..
- Žinoma, darbas toks. O tai gali likti su apgraužta mėsa...
Lina nieko neatsakė, o tik suraukė savo papudruotą nosytę.
Kažkas yra, bet neverta spausti. Ir taip aišku, kad čia reikia tik tam tikros pauzės mintims surikiuoti.
- Turiu naujienų, - pagaliau linktelėjo mergina ir išėmusi popierinį skėtelį iš kokteilio ėmė jį sukioti tarp pirštų.
- Nekokių, matyt?
- Kaip čia pažiūrėjus, - gūžtelėjo pačiais Lina.
- Mem... Sere... – pasisveikindamas ištarė ir ant gretimos baro kėdės, šalia Linos, suniai atsisėdo Petersonas iš „Holio“ fermos esančios už kelių mylių nuo Malamulelės. Geras bičas. Patikimas. Teko su juo reikalų turėti...
- Hai, - neutraliu balsu pasisveikindamas truputį kilstelėjau bokalą, o Lina net nežvilgtelėjusi fermerio pusėn tik lengvai linktelėjo. Jos vos matomai krustelėję lūpų kampučiai ir, kaip pas kokią panterą prieš grybštelint pelę, kiek susiaurėjusios akys, išdavė susierzinimą ir nepasitenkinimą.
- Bobai, didelį lagerio ... pastiprinto! – kilstelėjo ranką Petersonas.
- Je, masa, - linktelėjo Bobas ir nučiupęs litro, o gal net daugiau, dydžio bokalą, pavertęs, kad mažiau butų putos, nuspaudė Kastle lagerio (Castle lager) baro pompos rankenėlę ir atšaldyto gintarinio skysčio plona srovelė nutekėjo bokalo sienelėmis.
Taip, čia nepriimta gerti alaus su didele alaus puta. Netgi dar daugiau: vakaruose, seno kirpimo afrikanai, geria šiltą alų. Na gal tik kiek vėsesnį nei kambario temperatūra. Visiškai atšaldytas alus gali būti palaikytas žemu tonu.
- Juodasis šiknius, kad jam kur kiaušai supūtų... niekšas, - negarsiai ir dusliai, tarsi su užtvenkta gerkle ištaręs Petersonas kinktelėjo galva į palubėje kabantį televizorių, kurio garsas buvo išjungtas, o ekrane apsuptas žurnalistų su ištiestais mikrofonais, puikavosi Mandela... – Švogerio fermą Oranžėj, netoli Namibos išpjovė...
- Užjaučiu... Visus? – paklausiau daugiau iš mandagumo, nei norėdamas žinoti.
Petersonas papurtė galvą:
- Sūnėną ir dukterėčią parsivežiau... Ir dar kelis šeimynykščius... auklę, kambarinę, kumetį.... Kad ir juodi, bet ten jiems jau negyvenimas... Susimetę su Fredriksonais trim furgonais lėkėm... Gerai, kad atmušinėt nereikėjo... Brūzgynuose visus susirinkom.
- Policija?..
- O ką policija... Policija kaip policija... Atseit tiria... – vos nenusispjovęs mostelėjo ranka Petersonas.
Kuriam laikui prie baro įsivyravo tyla. Tuo tarpu Bobas baigė pripildyti pradėjusį rasoti bokalą ir išsitraukė butelį su skaidriu skysčiu – mampura. Menzūrėle atmatavęs kokius trisdešimt gramų šios bjaurasties, kliukstelėjo šio skysčio į bokalą. Taip, panašu, kad Petersonas ruošiasi rimtai atsipalaiduoti. Mampura, beje, tai vietinė, beveik oficiali krūminukė. Nesu girdėjęs, kad būtų silpnesnė nei kokie šešiasdešimt. Tačiau vietiniai ją naudoja ne tiek gėrimui, kiek va, kokteiliams, užpiltinėms, dezinfekcijai ir visur kitur, kur tik reikia spirito... Tačiau, pavyzdžiui, eks-sovietikai ją gerbia... Na kas gi drįstų abejoti?! Juokingiausia, kai pabando kokios pipirinės užpiltinės... O pipirai čia išauga aštrūs... Ukrainiečių gorilka su percovka gali iš gėdos suvynioti trilinka ir graudžiai palindusi po lova verkti savo aitriom ašarėlėm iš šįirdgėlos, kad yra tik nekaltas vaikų bizalėlis...
Lina užgesino nebaigtos rūkyti cigaretės likutį į peleninę.
- Tai gal kylam pas mane? – išgėręs paskutinį lašą paklausiau.
- O‘key, - linktelėjo Lina ir grakščiai nuleidusi kojas ant žemės, atsistojo.
Linktelėjau Bobui ir Petersonui ir mes nuėjom link už kampo pasislėpusių laiptų.
***
- ...
- Na ir ko dūsauji?
- ...
- Neversk manęs gailėtis...
- Aš gi nieko nesakau...
- A-cha... na taip...
- Beje, tavo „sesutė“ poryt žadėjo atvažiuoti.
- Tai galiniam kieme braifleisą organizuosim?
- Tai yra barbekiu?
- Na taip, barbekiu...
- Gerai, o tai per savaitę jau užsiknisau...
- Tu save pasaugok, tau tiek gal negalima lakstyti?
- Pats tu saugokis... dar beveik nieko nėra...
***
- Tavo mėgstamo? – paklausiau pravėręs iki minimumo sureguliuoto šaldytuvo dureles.
- Gal ne, geriau ką nors stipresnio... – atsakė Lina priėjusi prie veidrodžio ir šiek tiek pakedenusi savo ir taip tvarkingus plaukus, pasilenkusi virš stalo ėmė vartyti magnetofono kasetes.
- Tada armanjako... Jis stipresnis už brendį ir ne toks aitrus kaip konjakas... – ištariau ir neišgirdęs atsakymo, pasiekiau dvi pilvotas taures.
Įpyliau tauraus gėrimo ir į kiekvieną ranką, prakišęs taurės kojelę tarp bevardžio ir didžiojo piršto, paėmęs taip, kad delnai beveik apgaubė taures, lėtai judindamas, kad gėrimas šiek tiek sušiltų ir susilietų su oru, ėmiau laukti kol Lina patogiai įsitaisys.
Spragtelėjo uždaroma kasetė ir įjungimo mygtukas. Dvikasetis prieštvaninis „Šarpas“ tyliai sububeno Šanono Runavai (Runaway), o Lina nuspyrusi batelius, parietusi kojas kaip tikra katė, įsirangė tarp pagalvėlių ant pinto fotelio ir ištiesė ranką.
Padaviau vieną iš taurių ir pats įsitaisiau į kitapus žemo stiklinio stalelio stovintį tokį patį pintą fotelį. Priglaudžiau prie lūpų taurę.
- Tai kokia ta naujiena? – paklausiau.
Lina pakraipė galvą, prikišo taurę prie nosies ir net prisimerkusi akis, nosimi įkvėpė armanjako aromatą ir atsidususi kita ranka atsegė dar vieną bliuzės sagutę. Gėrimo taip ir neparagavo.
- Nenorėjau tau šiandien nieko sakyti, bet...
- Bet? – smalsumas man jau rovė stogą.
- Bet jau laiko nėra... – murktelėjo ir vos-vos lūpom prilietė taurę, bet vėlgi neparagavo nė lašo... – Išvykstu. Jau rytoj...
- ..?
- Į Londoną... Visam laikui...
Net susipurčiau ir žiojausi kažką sakyti, bet supratau, kad neturiu ką pasakyti.
- Aš išteku, Veni...
- Išteeeeki??? – maktelėjau vos ne pusę taurės ir išsižiojau kaip koks vaikigalis.
- Taip. Išteku...
- Naujiena, blyn... Sveikinu, - širdy man vėl suspaudė liūdesys: pasidarė visai liūdna-liūdna... – Aš jį pažįstu?
- Gal ne, bet ko gero matęs. Jį per televizorių dažnai rodo. – Lina pagaliau gurkštelėjo, truputį susiraukė, vėl gurkštelėjo ir galų gale, parodydama lygius ir baltus dantukus, pagaliau nusišypsojo savo kerinčia šypsena. – Henris Darlingas...
- O-ho... – patempęs lūpas pakraipiau galvą. – Nieko sau... Aš jį ir čia buvau matęs... Man pasirodė, kad jis švulis (homoseksualisto neigiamą atspalvį turinti pravardė - pedikas)...
- Taip ir yra, - linktelėjo Lina ir dar labiau nusišypsojo.
- Nieko nebesuprantu, - papurčiau galvą.
- Viskas labai paprasta. Londone mirė jo tėvas. Henris turtingo pero paveldėtojas, bet tėtušis į testamentą įrašė, kad jo vienturtis gali paveldėti turtus ir titulą tik tuo atveju, jai šis turės šeimą...
- Kchmmm, tai jau suprantamiau, - linktelėjau. – Bet tu visą gyvenimą turėsi gyventi su švuliu? Nesąmonė kažkokia...
- Tu tikras būras, blyn, - nuoširdžiai ir užkrečiamai nusijuokė Lina.
Net aš pats šyptelėjau. Ko gero net visai neliūdnai...
Mergina pastatė beveik neragautą taurę ant staliuko, stryktelėjusi atsistojo ir metusi žvilgsnį į pro langą žiūrintį beveik sudilusį mėnulį, apėjo už mano fotelio.
- Tu tikras būras... – pakartojo ir aš pajutau jos vieną ranką ant savo peties. Kita ji ėmė lengvai brūžinti per mano stačiakampiu ežiuku kirptus plaukus. – Nereikia taip siaurai mąstyti... Tik tol, kol sutvarkys paveldėjimą ir dar kažkiek laiko... Na, gal pusmetį... ir staiga paaiškės kokia aš nedora afrikanė... Aferistė...
Pasilenkusi patrynė savo skruostą į mano šviežiai nuskustą žandą. Jos aromatas svaigino...
- Skandalas, triukšmas, gauni atlygį... Ir joks advokatas nosies neįkiš... – suvokęs žaidimo esmę nusijuokiau. - Būna gi taip??? – tikrai nuoširdžiai nusistebėjau.
- Štai taip... Būtent. Čia realus gyvenimas... - Lina sugrįžo į savo fotelį ir vėl sugriebė taurę. – Gera proga išeit į „pensiją“...
- Pensininkė mat... – liūdnai nusišypsojau.
- O kaip tu galvoji? – papurtė galvą Lina. – Mes kaip balerinos... Arba-arba... Arba laiku keiti profilį arba miršti ant scenos.
Pritariamai palinksėjau. Atsistojau ir pastatęs taurę priėjau prie fotelio. Pasilenkęs pakštelėjau į lūpas ir svaigdamas nuo Linos kerų, staigiu judesiu pakėliau ją ant rankų:
- Tai gal įstatom, tam būsimam perui porą ragų... Atsisveikinimui... Kad ragų vainikas šakotesnis būtų... Ar skandalas didesnis...
- Atsisveikinimui... – pakartojo liūdnai šypsodamasi Lina. – Taip, atsisveikinimui... Bet jaučiu, kad mes dar susitiksim...
- Ragana...
- Čia „ne raganos“ ir „ne raganiai“ – negyvena...
***
- ...
- Na, ir?..
- Aš visa tai jau iš Linos žinojau...
- Melagėlė...
- Nemelagėlė, o mat tik buvo įdomu ar tu apie tai rašysi, ar ne...
- Ir ką?
- Visa tai buvo iki manęs... pats sakei...
- ...gal ištrint?
- Ne, nereikia...
- Kas tave neramina?
- Žinai... tu ne būras... Tu Runkelis... bet vis tiek aš tave myliu...
***
Nežinau, gal kažkiek tą naktį ir pasnaudžiau, bet, veikiau tik praplūduriavau kažkur tarp žvalos ir miego kol, galų gale, neaiškus nerimas ir bjaurios mintys su nevykusiais atsiminimais nepaėmė viršaus. Tai, kad buvau išgręžtas kaip kokia kempinė – nieko negelbėjo. Pasirėmiau viena ranka ant pagalvės ir su pasigėrėjimu, lyg žvelgčiau į kokį meno kūrinį, nužvelgiau jau pro kitą langą dylančio mėnulio šviesos nedelbtą Linos kūno siluetą. Ji miegojo ant pilvo ir tyliai bei giliai ir ramiai alsavo, o veido, paskendusio garbanose nesimatė. Lengvai pirštu perbraukiau tarp menčių ir kažkiek per sėdmenis... Lina sukrutėjo ir kažką per miegus sumarmaliavo...
Tegu miega... Jos ryt, tiksliau jau šiandien, laukia sunki diena...
Atsikėliau ir nutipenau į kitą kambarį. Ant stalo pamačiau Linos pamestą rankinuką ir šalia gulintį pradėtą kažkokių ilgų cigarečių pakelį. Nebuvau rūkoriumi, bet kartais, ne reide, sau leisdavau šį malonumą. Nors daugiau mėgau cigariles.
Ištraukiau vieną iš cigarečių ir pačiupęs žiebtuvėlį atsisėdau ant palangės. Persisukęs iškišau kojas laukan. Kartais mėgau taip įsitaisyti. Čia lango rėmas buvo be išsikišusių pazų, tad visai komfortiškai buvo galima įsitaisyti ir sėdėti kojas nukabinus laukan.
Nulydėjau akimis tolėliau keliu nuriedantį automobilį, kurio šviesos greit dingo už posūkio. Nužvelgiau šone stovinčio miestelio namų ir krūmynų bei vienišų išsikerojusių medžių siluetus nutviekstus besileidžiančio dylančio mėnulio ir prisidegiau cigaretę...
Kažkodėl galvoje sukosi mintis apie mano išvykimą iš anos Lietuvos. O kokia ji dabar? Ogi velniai ją ten žino... Kai išdundėjau, buvo prasidėjęs kažkokie neramumai: bado akcijos, žalieji šiaušėsi prieš atominę jėgainę Sniečkuje, pasirodė nelegali trispalvė ir už jos mosikavimą niekas nebebaudė (!)... O žinia apie atkurtą nepriklausomybę mane pasiekė tik jau čia... Gėda, bet net negalėčiau įvardinti datos...
Prieš išdundant aš buvau pirmo kurso studentas, kuris dar rudenį „įsikliopino“ į tokią Leonorą... Daili buvo mergina. Iš Alytaus... Kol merginausi, tai teko ir net per Baltupių barakų balkonus palaipioti, o tai bendrabučių prievaizdės - „žiežulos“ - visus bernus vaikydavo kaip muses nuo barščių... Dabar pagalvojus: ar išdrįsčiau taip lipti? Gal vis tik išdrįsčiau... Jei tada, Saulėtekio „Kamčiatkos“ paskutinių benderių kačialkoj pasikačialinę kaip kokie arlekinai drįsom, tai dabar aš dar guvesnis ir ko gero lankstesnis, ir net gerokai stipresnis... Vienareikšmiškai išdrįsčiau... Bet tik ne dėl kokios geklioptinės vaifės... Žodžiu, neužilgo po tokių bukų nuotykių, tapome, taip sakant, pora... Net su jos tėvais buvau supažindintas. Su savais jos supažindinti jau, aišku, negalėjau – jie dar prieš Naujuosius baigė viską išsiparduoti ir išvyko į VFR‘ą... Ir man jau buvo sutvarkyti visi kvietimai ir vizos... Tik sėsk į traukinuką ir lėk link Berlyno su persėdimu Varšuvoje... Bet ne, puoselėjau kažkokias iliuzijas dėl savo pasijos iki pat pavasario... Iki to lemtingo žygio į gamtą... Studentai-turistai, blyn...
Tąkart užsisėdėjau su bernais prie laužo. Gal kiek daugokai gurkštelėjau, padauginau, taip sakant, ir iki mūsų palapinės parsivilkau tik paryčiais... Spėkit iš trijų kartų ką radau?.. Ne, ne bebrą... o žąsiną... inkščiantį žąsiną, kurį pačiupau už gerklės ir gerokai jam trinktelėjau palapinės sienas apšlakstydamas krauju iš jo nosies ir zaptų... Net krumplius į dantis nudraskiau... Negana to, čiupęs už kojos, visą nuogą ištempiau laukan ir apspardžiau savo VDR‘iškais bucais (taip, taip – siuntinukus gaudavau) per visus galus... Nusispjovęs į visas tas palapines, kuprines ir kitokį šlamštą, išlukštenau vienintelio supuvusio „Pirmuko“ savininką – kažkokį tai ten asistentą-aspirantą, ir niuksais privertęs sėsti jį už vairo, nusivariau į Vilnių...
Dar tos pačios dienos vakare sėdėjau Suvalkuose... Keista, bet tie idiotai milicijai apie mano išpuolį matyt nepranešė... Aišku... kurgi tau tų laikų mergelė užklupta su svetimu bernu praneš?.. Tolygu nesąmonei... Veronikų sindromas dar buvo gajus... O gal ir dabar gajus?... Vokietijoje mane būtų supakavę akimirksniu... Nors abiejuose pasieniuose, sovietų ir Lenkijos ir Lenkijos ir Demokratinės Vokietijos, tarybinės raudonosios išperos į mane žiūrėjo kaipo į kokį išgamą (nors po metų jau abi Vokietijos susijungė... vis tik gajus raudonasis gaivalas... gajus...)... Tiesą sakant, vienu momentu galvojau, kad įkiš už kokią smulkmeną kur nors cypėn ir galėsiu „rašyti laiškus“... Bet nieko... Apsiėjo... Pranėriau...
***
- Tai štai ko tu važiavai į Alytų!
- Ir visai ne dėl to, ką gali pamanyti. Tuomet aš jau ant tavo „kabliuko“ beveik buvau „pasimovęs“...
- O tada ko?
- Tik dėl visiško smalsumo... O ką man daugiau tuomet buvo veikti?
- Tik dėl smalsumo?
- Dievu galiu prisiekt... Norėjosi aplankyti matytus miestus... O čia ir tikslą susigalvojau...
- Meluoji?
- Tau?!
- Gerai jau, tikiu... tikiu...
- Palauk, turėk kantrybės, neužbėk už akių. Apie tai aš dar parašysiu...
***
Pabudęs iš prisiminimų išgirdau balsus.  Tiksliau balsą, kuris aidu į kažkur atsimušdavo ir grįždavo atgal. Įsiklausiau ir šyptelėjau:
Belye rozyyyy... belye rozyyyy... ...šypyyyy...
Čto s  vami ... snieg iiii morozyyyy...
Igoris. Niekas kitas. Pila už žando. Čia jo repertuaras. Nusiropščiau nuo palangės, blausoje šviesoje susiradau rūbus ir mestelėjęs akį į miegančia Liną, tyliai paskui save uždariau duris.
- Uooooo! – pakėlęs akis nuo savo stiklo išbliovė Igoris. – O robotų gitaristų konkursas jau baigėsi! Cha...
Velnias, jei paklius man tas „selizniovos“ režisierius – plikom rankom prismaugsiu...
- Eik nachui... – prisėdau ir kilstelėjau ranką atkreipdamas Bobo dėmesį.
Vis tik įdomu: o kada jis miega?
- Fašistas... – sumurmėjo Igoris ir užsivertė vieną iš penkių prieš jį išrikiuotų mampuros stikliukų: rupūžė maktelėjo - net nesusiraukė.
- Tfu ant tavęs... – vos nenusispjoviau. - Viskio be nieko... – tarstelėjau Bobui.
- Palauk, kai sugrįšim, tave pirmą prie sienos pastatysiu...
- Dar kart „tfu“ ant  tavęs...Pimpalo nebepastatai, o dar apie sienas pliauški...
- O kai pastatysiu...
- Visi babuinai mirs iš juoko nuograužą pamatę... Būk! – pridūriau ir kilstelėjau viskio stiklą.
- Ir tau nesloguot, - Igoris vėl maktelėjo eilinę taurę.
Igoris... Na taip. Dar tas niekšas ir perėjūnas... Nors, tiesą pasakius, jis šiame pasaulyje man akis kiek atvėrė ir aš greičiau perėjau adaptacijos laikotarpį... Šiaip neblogas šunsnukis. Nežinia kuo užsiima... aišku, abejoju, kad tai būtų švarūs dalykėliai. Jis kažkoks smulkesnis ar didesnis organizatorius valdantis šiokias tokias šešėlines gijas, derybininkas, gal dvigubas at trigubas koks agentas... Žodžiu, mėtytas ir vėtytas slidus tipas... tipelis... Bet šiam momentui jis man reikalingas...
- Man reikia išsinešdinti kuo skubiau iš šios šalies... Į Europą...
- Nu tai ir varyk sau į Joburgą...
- Transatlantinis tik po savaitės...
- Neee... Čarterinių krūvos...
- Padėsi?
- O gal tu geriau ateik pas mane dirbt?
- Drožk pats ant savo „lubiankės“...
Igoris papurtė galvą ir maktelėjo dar vieną stikliuką, o aš pribaigiau viskio stiklą ir mostelėjau Bobui, kad pakartotų. Tačiau tas tik vyptelėjo, ištraukė butelį su trečdaliu likusio rudo skysčio, pripylė stiklą ir butelį pastatė šalia. Nusisukęs, kažkur iš po baro lentynėlės išžvejojo ant lėkštutės papjaustyto biltongo, šalia jo pabėrė riešutėlių ir numetė tarp Igorio ir manęs... Pasiilgsiu, tavęs, Bobai...
- Iš kart matosi kas pas mus lepūnėlis... – Igoris čiuptelėjo vytintos su prieskoniais mėsos gabalėlį ir įsimetęs burnon, ėmė jį vataloti ir kartu kalbėti: – Lubianka jau ne be ta. Tfu, o ne lubianka, bled... Jiems neapsimoka dirbti... Svoločiai... Kurvos... Žodžiu, už paslaugą savo „Iglą“ atiduosi?
Aš maktelėjau ir gailiai atsidusau. Skirtis su savo „Dykumų ereliu“ (Desert Eagl) „.357“, vienu iš pirmosios serijos, buvo sunkoka. Retas daikčiukas. Ir dar vardinis... Na, ant jo graviruoti palinkėjimai ne man asmeniškai. Jis, galima sakyti – trofėjinis. O šiaip tai jį gal tik vos prieš porą metų žydai pastatė ant konvejerio. Nors konvejerinis „Markas“ gal net būtų geresnis ir pranašesnis – esant reikalaui galima pakeisti kalibrą... Nors, o kam keisti? Na, nebent - tik į didesnį...
- Europoje vis tiek jie uždrausti... Pirmam punkte konfiskuos ir dar cypėn įgrūs...
- O tu galvoji aš čia negrįšiu? – Ironiškai šyptelėjau ir vėl maktelėjau. Velniai griebtų... kažkodėl negirtėju... Kaip vanduo... O norėtųsi...
Staiga Igoris surimtėjo. Mestelėjo už žiaunos paskutinę taurelę ir apvertęs pastatė ant baro. Pasižiūrėjo tiesiai man į akis:
- Svarbiausia ne ką aš manau, o ką tu pats manai...
- Gerai... Tebūnie taip...
- Ir vis tik gaila, kad tu man nedirbi... Jei persigalvotum – „velkome“, kaip sakoma... – Igoris atsistojo, numetė krūvą įvairaus nominalo popierėlių su „didžiojo penketuko“ atvaizdais ir šlitiniuodamas nupėdino link išėjimo.
Aš prisistūmiau arčiau viskio butelį ir likučius susipyliau sau į stiklą...
***
- Prisiliuobei?
- Ne... Neveikė...
- Kažkaip liūdnokai viskas skamba... Net pavydas neima...
- Savijauta buvo dar bjauresnė...
- Tai išdūmei kaip akis išdegęs? Kaip iš Lietuvos?
- Aišku, ne. Kitą rytą, tai yra dar tą pačią dieną, viską susitvarkiau... Normaliai išvykau... Žmoniškai. Draugiškai atsisveikinau... Šefui prezentėlį palikau, su Bobu atsiglebėsčiavau... Savijauta buvo lyg ilgų atostogų išvykstu... Paprasčiausiai jaučiau, kad reikia kažkuriam laikui pakeisti aplinką... O šiaip, galiu grįžt kada noriu: dar nė viena licencija, nei pažyma nenusibaigė... Nenustebčiau, kad dar ir kambarys lauktų... O veteranai ten visada paklausoje. Galvoji ten tiek daug žmonių šitiek laiko beveik be atostogų praarusių?
- O jei kontraktas nebūtų baigęsis?
- Niekur nebūčiau vykęs... Pora reidų ir viskas būt susigulėję... Būčiau tik prašęs, kad kurį laiką turistų neduotų... Man ten patiko...
- Mane nusiveši?
- Ne.
- ...kodėl?
- Tik ne tokioje padėtyje...
II.
Lemputė su neužsegto saugos diržo simboliu mirktelėjo ir užgeso. Pasigirdo pyptelėjimas. Jautėsi, kad Boingas dar kažkiek užvertęs savo nosį. Per garsiakalbius kažką neaiškiai kažkoks vyriškas balsas subarmaliavo, spragtelėjo ir nutilo.
Pasidairiau ko čia nusitverti. Neilgas skrydis, bet ne itin mėgau skraidyti. Tos po Afriką lakiojančios geldos buvo mane gerokai atrgąsė nuo skrydžio romantikos. Bet čia - kitas dalykas. Komfortas ir taip toliau... Nors po kelių parų intensyvaus „ekspres“ judėjimo, jau pradėjo atrodyti, kad pradėjau gyvent lėktuve... Londone vos spėjau susipirkt šiokius tokius šiltesnius drabužius iki „paskutinės minutės“ skrydžio į Kopenhagą. Na taip, tiesioginių reisų į Vilnių, jei gerai supratau, tai dar nėra arba žiemą jie neskraido... Kas ten juos supaisys?..
Žiema, tai yra: praktiškai pavasaris šiame pusrutulyje...
Brrrr... jau buvau atpratęs nuo to drėgno šalčio...
Stengdamasis savo pečiais neužkabinti merginos, kuri atsisėdo šalia ir ėmė kažko raustis savo begalinio dydžio rankinuke, pabandžiau žvilgtelti į priešakinės sėdynės kišenę, bet atradau tik laminuotą evakuacijos instrukciją, kelis reklaminius bukletus ir maišelį vėmalams...
Tokios tokelės... snaust nesinorėjo, o ir vieta tokia virš sparno – nieko nesimato, o žiūrint į tą linguojantį sparną, tai ir iš ties gali to paketo prireikti... Juokauju, aišku – manęs jūrligė niekada nekamuodavo.
Vogčia mestelėjau akį į kaimynę. Simpatiška mergina. Net labai, sakyčiau. Kaip ištekintą taisyklingą profilį nors į rėmelius dėk... Nosis be jokios užuominos į kuprelę, be jokio valstietiško „trečioko“, bet ir smaila jos nepavadinsi... Graži ir įdomi nosis. Akys saikingai pabrėžtos... Įdomu, kokios spalvos? Bet matyt bus žydros... Plaukai... Plaukai įdomios spalvos... Ne šiaudiniai, ne... Gal panašiau į pablukusį riešutmedį?.. Ilgio supaisyti negalėjau, nes pakaušyje buvo susukti į „kriaulę“ ir tik viena nepaklusni, o gal specialiai palikta, besisukanti sruoga vis krisdavo nuo dešinio smilkinio. Įdomu: natūraliai sukasi ar tai smulkus „cheminis“?.. Nors koks skirtumas? Ne man spręsti – nelabai aš išmanau. Pavyzdžiui, pas kokius ganėtinai pamaišytus, bet baltumo nepraradusius spalvotuosius, jie taip sukasi, kad jokio „cheminio“ nereikia: jie atvirkščiai – tiesina... Tačiau, kaip ten bebūtų, bet panašu, kad tokia krentanti sruoga merginai nė kiek netrukdė.
Tik mano akiai balta oda kiek neįprastai atrodė. Nors nebuvo ji jau tokia balta... Švelni „a‘lia natural“ kosmetika davė itin lengvo įdegio atspalvį... Bet čia jau mano „tarakonai“: atpratau matyti „blyškiaveidžius“... Taip...
Beje, aš ją buvau pastebėjęs dar uoste. Buvo su žemais kulniukais, o ūgiu tik labai nedaug nusileido manajam. Ir eisena... Eisena buvo tvirta, užtikrinta, pasitikinčio savimi žmogaus, ir tuo pačiu... net nežinau kaip išsireikšti... tampri ir elastinga, kaip pramoginių šokių šokėjos... Ko gero buvusios... Vis tik su tokiu ūgiu, šokėjai retai kada pasiekia didelių aukštumų. Na ir dalykinė apranga sakyte sakė, jog tai verslo pasaulio atstovė. Nejučia dar pagalvojau apie jos figūrą ir, aišku, iškilumus, kuriuos slėpė įliemenuotas švelnaus melsvumo paltukas su didokais atlapais...
***
- Tu net spalvą prisimeni?
- Žinoma. Darbas toks... Aš galiu vaistų pavadinimų ar kokių afrikietiškų vardų neatsiminti, bet regimoji atmintis pas mane išvystyta...
- A-ha, biustus nužiūrinėti?.. Afrikoj negrių neužteko? Chi-chi...
- Tu, ką? Galvoji, kad aš koks iškrypėlis?
- Nesupratau?..
- Aišku, gal kam ir ožka, vietoj žmonos, bet normaliam žmogui tie negrių papai – „nafig“ niekam nereikalingi... Net afrikaniška patarlė yra: jei jau pradėjo patikti negrės su dideliais papais, tai pats laikas...
- Chi... Ko nutilai? Sakyk jau, sakyk iki galo... Po tavo to afrikanso tai jau ausys nenulinks...
- ...gręžti sienoje skylutę... Na kažkaip taip...
- Nesupratau?.. Cha, chi... chi...
- Na iš tikro... Tikra tiesa...
- Rasistas...
- Nė velnio aš ne rasistas... Aš ten buvau paskutinis, kurį buvo galima pavadinti rasistu...
- Ir nuogos juočkės nė kiek nejaudindavo?
- Na, o tave ar gali sujaudinti striptizą šokanti šimpanzė?
- Nieko nesuprantu.
- Nagi, visų pirma, susidėti – pavojinga. Kiečiau už bet kokį ekstrimą... O antra... Na, tiesiog taip yra ir viskas... O tu galvoji, kodėl afrikanai po šiai dienai nesusimaišė, kaip kokie ispanai kokioj meksikoj? A?
- Betgi yra maišytų...
- Na, visur gi iškrypėlių, ekstrimalų jūreivukų ir kareivukų pasitaiko...
***
Mergina išžvejojo jau palamdytą „National Geogrphic“ žurnalą su specifiniais geltonais krašteliais ir makakomis ant viršelio. Spėjau pamatyti tik žodį „Africa“, kai mergina  savo laibais piršteliais, kurių nagai buvo lakuoti labai tamsaus raudonio laku, pervertė puslapius iki įdėto skirtuko.
Įdomus žiedas ant dešinės bevardžio. Lengvai graviruotas su nedidele keliais akmenukais nusagstyta plokštuma. Universalus toks. Vestuvinis? Jei taip, tai tikrai netradicinis.
***
- O  aš tave oro uoste taip pat pastebėjau.
- Niekad to nesakei.
- Nebuvo progos.
- Patikau? A? Iš pirmo žvilgsnio?!
- Norėtum... greičiau jau nustebinai.
- ..?
- Praėjai pro šalį kaip vaiduoklis. Toks griozdas, o be garso. Aš net į batus nejučia žvilgtelėjau... o po to jau pamačiau tik tavo nugarą.
- Taigi triukšmo ten pakanka...
- Ne  ne... kaip gūsis. Didelis, o nieko neužkabini... Na ir iš vis... na kitaip vaikštai ir tiek...
- Keista. Nepastebėjau... Maniau, kad kai visi...
***
Nejučia akys nuslydo į žurnale publikuotą pliktelėjusio vidurinio amžiaus vyro su skrybėle ir „chaki“ kolonijinio „military“ stiliaus švarku nuotrauką.
- O! Seras Arnoldas Votsonas! –angliškai sumurmėjau.
Mergina dėbtelėjo į mane ir, tarsi pirmą kartą matydama, nužiūrėjo. Aš tik šyptelėjau.
- Štai čia aš, mem. Nors, aišku, čia mano tik ausis ir neskustas žandas matosi, mem, - vėl šyptelėjęs linktelėjau.
Mergina pervedė žvilgsnį į fotografiją, kur iš ties iš už vyro nugaros stovėjau ir aš, tik užstotas sero Votsono. Per išblukusios ir suglamžytos panamos brylius buvo galima įžiūrėti tik vyruko sprandą su ausimi ir kažkiek poros dienų šeriais apaugusio skruosto.
- Ir ką jūs ten darėte, misteri?..
- Verneris, mem. Verneris Šulcas, jūsų paslaugoms, - nusišypsojau.
- Auksė Gluosnytė, - prisistatydama linktelėjo mergina. Jos akyse jau galėjau įžiūrėti užgimstantį smalsumą.
- Malonu... Saugojom mes ten juos nuo visko...
Tai žiedas, vis tik, ne vestuvinis?..
- Jūs kariškis?
- Oj ne, mem. Tik paprastais parko reindžeris. Nieko daugiau, - šyptelėjau.
- Reindžeris?
- Na, taip, - gūžtelėjau. – Jokia ekspedicija be vedlių ir apsaugos niekur nekeliauja... Per daug pavojinga...
- Žvėrims ar žmonėms? – puse lūpų šyptelėjo mergina.
- Aj... – mostelėjau ranka. – visaip... Pats seras Votsonas su savo asistentais, tai visai nieko. Žmonės su patirtimi. Bet štai filmavimo grupė... – papurčiau galvą. - Tai ochhhh... Neduok Dieve... jie ten tai ant kokio skruzdėlyno savo kameras pasistato, tai subinę į kokias akacijas įkiša... Vieną tai kobra apspjovė – visa laimė, kad nors ir su siaurais, bet su akiniais buvo... Bet sraigtasparnį teko kviesti... Žodžiu, kai išlydėjom į Rodeziją...
- Kur?
- Atsiprašau, Zimbabvę, Rodezija senas pavadinimas, bet mes ten ją toliau taip ir vadiname – lengviau ištarti... Bet jau vis rečiau...
- Įdomu, - Auksė pakraipė galvą, o jos nepaklusni plaukų sruoga sulingavo prieš akis. Ji ją lengvu judesiu užkišo už ausies.
- Mes toliau negalėjome lydėti. Už Krokodilų upės perėmė tenykščiai. Vietiniai...
- Krokodilų? Bet ten lygtais Limpopo... – mergina mestelėjo akį į žurnalo tekstą, tarsi susitikrindama. Matyt ten, kur jau buvo skaičiusi, ir pabaksnojo piršteliu.
- Oficialiai, žemėlapiuose Limpopo, o afrikanai kaip vadino ją „Krokodilų“, taip ir tevadina...
- Afrikanai? – papurtė galvą Auksė. – Vietiniai?
- Senieji vietiniai baltieji... – nusišypsojau ir nejučiomis ėmiau gėrėtis josios tamsaus pelkių žalumo šlifuoto safyro akimis.
Auksė susimuistė ir net susisuko.
- Sorry, mem... Tiesiog jūsų nuostabios akys... Gyvenime gal tik vieną kartą žalias teko matyti... – antrą sakinį išžėriau lietuviškai ir su siaubu suvokiau, kad prabilau su geroku akcentu ir net porą žodžių mintyse reikėjo versti iš afrikanso.
Įsivyravo tyla...
Ko gero ją reiktų pavadinti nejaukia?
- Dar kartą atleiskit...
Auksė tik linktelėjo galva:
- Ne, nieko tokio. Nieko... Iš kur jūs mokat lietuviškai?
- Jei galima, tai be „jūs“. O draugai mane „Veniu“ vadina...
- Mes dar ne draugai.
- Jie, mem. Sorry, - linktelėjau ir atsilošęs krėsle ėmiau žiūrėti pro iliuminatorių į tirštus debesis per kuriuos nieko, išskyrus linguojantį sparną nesimatė.
O ką daugiau veikti? Pokalbis nenusisekė ir nesimezgė... Įdomi mergina... Bet pasikėlusi...
Staiga lėktuvą krestelėjo...
...vieną kartą...
...antrą kartą...
Kartu su garsiniu signalu užsidegė ir lemputė raginanti užsisegti diržus... Per garsiakalbį sumarmaliavo įkyrus balsas, kuris, matomai, turėjo mus nuraminti. Greitu žingsneliu mesteldama akimis į retų keleivių sėdynes pražingsniavo borto palydovė.
Netyčia, sekdamasis diržą, pastebėjau kaip Auksės antakiai susiraukė ir ji ėmė grabalioti aplink ieškodama diržo. O-chhh... Panašu, kad aš besisukiodamas jį prisėdau...
- Atsiprašau, mem,  - greit ištraukiau josios  diržą.
Auksė linktelėjo galvą ir perėmė diržą...
Tarp susilietusių pirštų tarsi perėjo žiežirba...
Lėktuvą vėl krestelėjo... ir vėl... Radijas vėl prabilo...
Velniai griebtų, galėtų išmokyti tuos orlaivio kapitonus normaliai kalbėti... Juk ne su lėlėm kalba!..
Va ir tarp kariškių ar tarp mūsų būna, kad kas į raciją marmaliuoja... Bet kai kalba du „profai“ iš vienos komandos, tai viena (na ir perklaust gali), o čia juk svetimi keleiviai! O gal specialiai taip?
Pagaliau kratymas baigėsi, užsidegė lemputė leidžianti atsisegti diržus, bet mintyse į šį signalą numojau ranka: kiek čia to skrydžio ir beliko? Auksė taip pat jau nebeatsisegė. Atrodė kiek išbalusi, bet lyg rami. Tuo tarpu priekyje palydovės turėjo darbo... Panašu, kad kažkas iš keleivių nespėjo maišelio pasiimti... Uoste bus valytojams darbelio...
- Jums viskas gerai, mem? – išdrįsau paklausti.
Auksė papurtė galvą, bet ištarė atvirkščiai:
- Viskas gerai. Tai jūs taip ir neatsakėt į mano klausimą... Ir baikit su tuo „memkinimu“...
Jei būčiau pajutęs iš ties valdingas gaideles, matyt nebūčiau daugiau kalbėjęs. Tačiau beveik tyliame ir kiek priblėsusiame balse nesijautė jokios arogantiškos gaidelės...
- Aš iš Klaipėdos krašto, - nusprendęs nedetalizuoti, tiesiog mintyse išverčiau „Memelland“. Savo laiku krūvas dokumentų teko užpildyti, kur užteko būtent šio apibrėžimo.
- Bet jūsų akcentas... – palingavusi galvą nusistebėjo Auksė.
- Prieš dešimt metų išvykau... Praktiškai kaip ir pabėgau... Neturėjau progos kalbėti lietuviškai.
- A... Grįžtat darbo reikalais? Pas gimines?
- Nei viena, nei kita... Kažkokia tolima giminė gal ir yra, bet tikrai ne pas juos... Gal jau greičiau atostogų... Pasidairyt...
***
- Tikrai tuomet pagalvojau, kad man „makaronus“ kabini...
- Aš tau niekada nemelavau...
- Tik truputėlį gudravai...
- Ne...
- Pats gi rašei: „nusprendžiau nedetalizuoti“.
- O kas būtų pasikeitę?
- Nieko.
- Na tai va...
- O dar sako, kad moterų logika nesuprantama...
- Kas sako?.. Aš tikrai ne.
- Tai čia tavo laimė...
***
Vilniaus oro uostas...
Taip. Beveik jokių pokyčių. Tiesa, „anais laikais“ tik vieną kartą ir teko jame lankytis. Taip, „anų“ herbų nebelikę, bet sienos dar apšiurusios, drėgna, šalta... Tas sovietinis pastatas nė kiek nepasikeitęs, niekas neperstatyta...
Atsistojau lauke ant laiptų pakopų su savo kuprine rankoje ir susigūžiau nuo šalto ir drėgno vėjo.
Na ir kas dabar? Rankoje pavarčiau tamsius akinius nuo saulės ir įkišau juos į kuprinės šoninę kišenę. Jų čia matyt neprireiks.
Pilka.
Viskas pilka... Net purvinas ir apledėjęs sniegas, sustumdytas į kelis kalnelius aikštės, kur vorele stovėjo taksistų automobiliai, atrodė visiškai dulkinas ir purvinas...
Viskas švino spalvos. Net jau buvau pamiršęs, kad pilka spalva turi tiek atspalvių...
Brrrr... Šalta... Ir drėgna...
Kur mano Saulė?!
- Velkome! Gou? Taksi?..
Net susipurčiau. Kažkoks avigalvis su „gandonke“ (bent jau prieš išvykstant taip vadino tas megztas vyriškas kepurytes) ant galvos, trumpa striuke ir su treningais su trim... ne, keturiom(!) juostelėm. Jis šypsojosi išperstais dantimis ir ant piršto sukiojo automobilio raktelius.
Net neatsakiau. Nusisukau. Papurčiau galvą ir susigūžęs nulipau žemyn...
Taksisto dantys... Dantys tų, kurie atsibasto iš buvusių sovietų... Supratau kuo skiriasi buvusio soclagerio žmonės nuo vakariečių ir net afrikiečių... O skiriasi dantimis... Taip. Visų pirma dantimis. Netvarkingi dantys. Parūdiję, akmenuoti, kreivi, geltoni ir... sąrašą būtų galima tęsti... O pas kai kuriuos net traukti auksu!!!
Ir, aišku, priblėsusios šypsenos... Tiksliau – šypsenų nebuvimas...
Tarsi patvirtindamos mano mintis, laiptų aikštelės gale pasirodė dvi čigonės, viena senė, o kita visai jaunutė moteris, kurios pasisukusios į mane nusišypsojo savo auksu blizgančiais dantimis...
Jo...ooo... Va, stovi „audi“. Panašu, kad tvarkingesnė ir švaresnė, o taksistas mėsingas geraširdis dėdulė...
Reikia nešdintis greičiau link centro... Diena į antrą pusę, o dar viešbutį reikės susirasti... Na, bet kiek prisiminiau, tai anais laikais, viešbutis „Lietuva“ visada pustuštis stovėdavo... Kol kas, panašu, kad ne kas ir tepasikeitė...
Atsistojau ant šaligatvio ir pasukau link „dėdulės“, tačiau gana eikliai judėjęs juodas trišimtinis mersas su nikeliuotom ratų arkom ir tamsintais langais, staiga sustojo, o priekinio lango stiklas nusileido:
- Iki centro galime pamėtėti, - pro automobilio lango stiklą saikingai nusišypsojosi Auksė. Jos veidas jau buvo įgavęs spalvą, o akys, panašu, kad nebyliai šypsojosi.
- Būčiau dėkingas, me... – nukandau žodžio galą. – Būčiau dėkingas Aukse.
Mergina linktelėjo ir krestelėjo galvą ragindama šokti vidun. Stiklas ėmė kilti aukštyn.
- Čia visas tavo bagažas? –kai jau „atsistojome“ ant tiesiosios, kiek persisukusi paklausė mergina.
- Taip. Tam kartui pakaks... Kažin ar ilgai užsibūsu, - pasakiau ir net nenujaučiau, kaip aš arti tiesos. – „American Express“ manau atsiskaityti bus galima?
Turėjau ir grynųjų, aišku. „PAR‘e“ irgi ne visur kortelės prigijusios ir dar ilgai, matyt, neprigis... Pavyzdžiui už didesnio miesto, su kortele kojas pakratysi ir nieko negausi...
Pabandžiau patogiau įsitaisyti ir akies krašteliu nudelbti tylųjį vyrą. Kas jis? Na, nepanašu, kad vyras. Tėvas?.. Bet iš po kelionės tėvas pliurptų su dukra kaip užsuktas, o ne sukiotų vairą kaip koks ledokšnis. Gali būti, kad tiesiog vairuotojas. Jei yra tokia mašina, tai kodėl negali būti ir vairuotojas? Juolab Auksės apranga buvo kad ir kukli, bet be jokių priekaištų – siūlės lygios, tiesios, be jokio netikslumo, o medžiagos tikrai nepigios. Tas kas gali sau leisti taip rengtis, gali ir vairuotoją turėti. Kodėl ne?
- Didesniuose viešbučiuose tikrai priims. Beje, o kur apsistojai?
- Dar niekur...
- Kaip tai „niekur“? Keliauji be rezervacijos? Va štai taip?
- Netgi dar daugiau... tik blankiai numanau, kur tų viešbučių ieškoti... – linktelėjau galvą ir iš inercijos ant odinių sėdynių čiuožtelėjau priekin kai tas begalvis „šoferukas“ staigiai numynė stabdžius prieš lygiai taip pat staigiai įsijungusią purvino šviesoforo raudoną šviesą.
Auksė šyptelėjo. Vos nenusijuokė...
- Kaip jūs dešine puse galit važinėti?.. – kiek kompleksuodamas sumurmėjau ir pasistengiau įtaisyti savo užpakalį patogiau. Bent jau, kad nuo kiekvieno stabtelėjimo neriedėčiau kaip koks kamuoliukas.
Vairuotojo teises gavau dar  Bundesvere, bet normaliai pavažinėti neteko. Praktiškai iš kart teko persiorientuoti į kairinį važiavimą. – Jei išlaipinsi pakeliui prie kokio padoraus, būsiu labai dėkingas...
- Kaip dėkingas? – beveik skambiai nusijuokė Auksė.
Flirtuoja?.. Jau flirtuoja... Ach, mergaite, mergaite... viskas aišku: tai tu nemėgsti skraidyt... Štai iš kur tas susikaustymas...
- Na, pavyzdžiui, kai įsikursiu, pakviesti vakarienės... jei... Jei paliktumėte kontaktus...
Mergina palingavo galva ir nusisuko. Kažką greitakalbe negarsiai ištarė vairuotojui (minties nespėjau pagauti) ir vėl pasisuko į mane.
- Pas mane laisvas svečių kambarys. Gali pernakvoti. Telefonu neskubėdamas rezervuosi ir Zigmas tave nuveš. Tinka?
Aš sutikdamas pakinkavau galvą:
- O namiškiai neprieštaraus?
- Neprieštaraus, neprieštaraus... Zigmai, nelėk kaip akis išdegęs. Mane jau gerai ir lėktuve pakratė, - mergina subarė vairuotoją ir patogiau įsitaisė odinėje sėdynėje.
Kas ne kas, bet merso sėdynės ramina... Moka vokiečiai mašinas gaminti... Iš ties moka. Netgi karinėse ir tai apie žmogų ne paskutinėje vietoje pamąsto...
O važiuoti buvo nearti... Praktiškai kirtome visą miestą skersai. Metaliniai „perestroikiniai“ kioskeliai, seni „škodiniai“ papuvę troleibusai, autobusai... Netgi „lazai“! Purvinos gatvės su tirpstančiu purvinu sniegu ir dulkės... Matyt seniai nesnigo...
Mašinų, lyginant su „anais“ laikais - gerokai daugiau. Tik skirtingai nuo viešojo transporto, visokių sovietinių „žiguliukų“ beveik nebuvo. Buvo, bet mažiau... Su nuostaba nulydėjau akimis kombi moskvyčių... Dar gyvas ir šitas šlamštas?!..
Dieve, kaip aš nuo viso to jau atpratau... Toks įspūdis, kad mane desantavo į praeitį...
Nors ne, žmonės, skirtingai nuo oro uosto pašlemėkų, jau kitokie. Tikrai kitokie. Gyvesni ar kažkaip taip?.. Ir skubantys... Labai skubantys...
O štai ir „nušliaužiotas“ Antakalnis, su savo bendrabučiais ir šašlykine... Saulėtekio žiedas su krūva stotelėse belūkūriuojančio ir mindžikuojančio jaunimo... Kažkokie sektantai su knygom. Jei gerai įžiūrėjau, kai mersas stabtelėjo prie šviesoforo,  tai knygos su ryškiai spalvotais viršeliais...
O tolokai Auksė gyvena...
Nemenčinės pusėn...
Ne, nelabai šias vietas pažystu. Mano „takai“ buvo nuo „Palangos“ iki „Kamčiatkos“, ir nuo „Kamčiatkos“ iki Baltupių... O link Nemenčinės - nosies nekišdavom. Nors kiek aš čia išbuvau? Apie dešimt mėnesių? Nepilnos dvi sesijos?..
- Na ir kaip pasikeitimai? – pasisuko Auksė.
- Ką?.. A... Niūru... – tarsi pabudau iš kažkokios nirvanos. – Pilka. Spalvų nėra...
- Ankstyvas pavasaris, ko norėt? – netikėtai prabilo vairuotojas. – Gal muzikos?
- Ne, nereikia, - papurtė galvą Auksė. – O tu čia pagal išeivių grąžinimo programą?
- Ką tokią?.. Ne, - papurčiau galvą. – Ne. Noriu tik apsispręsti ką toliau veikti.
- Ta prasme?
Gūžtelėjau pečiais.
- Net nežinau ką ir atsakyti... Dar užužvakar drambliams uodegas sukiojau, o šiandien čia... Užsimaniau pamatyti Vilnių, Alytų... Klaipėdą...
- Gerai, po to pakalbėsim, jau tuoj būsim, - Auksė nusisuko, o pro langą pradėjo bėgti retas pušynas, tarp kurių sušmėžuodavo tvorų ir pastatų siluetai...
***
- Na ir iki šiol niekaip nesuprantu, kodėl tu mane, visiškai nepažystamą vyrą, pakvietei pas save? Gal aš koks maniakas.
- Nežinau...
- Na, na...
- Na iš ties nežinau gi... tikrai... Tiesiog... Na tiesiog...
- Na, tiek to...
- Nepyk, brangusis. Tikrai. Nežinau. Gal įsivaizdavus, kad iki rytojaus reikės būti vienai, tiesiog neviltis apėmė... Viena ir viena... O gal todėl, kad paskutines kelias dienas manęs nepaleido nerimas, kažkokia bloga nuojauta... Iš pradžių maniau, kad dėl skrydžio, bet oro uoste supratau, kad skrydis čia ne prie ko...
- ...na bet aš gi visiškai svetimas... Galima sakyti iš kitos planetos... Ateivis, blyn...
- Galbūt todėl... Ko gero būtent todėl... Šalia tavęs buvo ramu... Dvelkei ramybe... Moteriška intuicija ar ką?.. Tarsi būčiau pasiėmusi minkštą spintą, kurioje bet kada galėčiau pasislėpti...
- Kchmmm spinta...
- Kvaila, ar ne?
- Ne. Nekvaila. Kodėl turėtų būti kvaila?.. Intuicijos ir nuojautos didelis dalykas. Juodajame kontinente be viso to iš vis gyvent negalima. Niekas be jų ir negyvena... Niekas... Arba labai neilgai... Matyt todėl su kokiais švedais ar suomiais niekada ir nerasdavau bendros kalbos... Net kai parke lydėdavau...
***
Na štai... Tarp pušų stovintis namukas... Namas... Nemenkas, dviejų aukštų su mansarda, plačiu garažu, vienok... Ir gana aukštu cokoliu... Galiniam kieme matyt dar ir koks sodelis...
Vairuotojas padėjo sunešti lagaminus ir išdūmė, o Auksė žvilgtelėjusi virtuvėn su šypsena pranešė, kad kažkokia Zita (Kambarinė? Tarnaitė? Valytoja? Virėja? – net nežinau, kaip vadinamos ateinančios tarnaitė) paliko vakarinę ir  mane nusiuntė į svečių kambarį su paliepimu už geros valandos nusileisti vakarinės.
Na, kambarėlis, kaip kambarėlis. Nemažas, bet ir nedidelis. Su atskiru įėjimu į vonios kambarį, kuris tik truputį buvo mažesnis už manąjį...
Įdomu, o kur namiškiai? Negi gyvena viena?..
Susitvarkęs iš savo nutrintos, kažkada tamsiai mėlynos kuprinės, išsitraukiau vyno butelį, kurio su Lina taip ir neatidarėme, ir nusileidau apačion.
Auksės dar nebuvo, tad tik apėjau virtuvėlę ir svetainę. Pasidairiau pro langus. Diena jau blausta... Beveik nieko nebesimato...
Išgirdau tyliai užsidarančias duris ir žingsnelius.
- Gali drąsiai naudotis viskuo kas patinka, - mergina mostelėjo ranka dar nuo laiptų.
Graži eisena. Nuostabi... Ir kiek banguoti plaukai, pasirodo, buvo kiek trumpesni nei iki pečių.
- Taigi rytoj išsinešdinsiu, - šyptelėjau. – Nenoriu viešnage piktnaudžiauti...
- Niekis, - Auksė atidarė mikrobangų krosnelę ir ėmėsi kažką traukti iš šaldytuvo. – Papjaustyk duonos, štai ten... Būk kiek patinka.
- O namiškiai neprieštaraus? – ėmiausi pasiūlyto darbo, bet išgirdęs ironišką šniurkštelėjimą, tik linktelėjau galva.
- Ryt atbėgs Olegas. Kiemą aptvarkys, katilinę... Zita... Na ir... – Auksė gūžtelėjo pečiais ir tarsi nukando sakinį.
- O kur taurės? – pasidairiau. - Čia Mondejar‘o 1992-antrų. Ispaniškas. Įvertintas ekscelentu... Labai neblogas... Reiktų, kad pakvėpuotų...
Auksė kaip ir nustebusi kryptelėjo galva ir pirštu parodžiusi į pakabinamą spintelę su matiniu stiklo durelėmis, pridūrė:
- Atidarytuvas štai ten... Negi aš tiek ilgai užtrukau, kad suspėjai ir iki parduotuvės sulakstyti?
- Ne, - šyptelėjau pasiekęs bokalus. – Čia ne jūs ilgai užtrukot, o čia tik mes, supermenai štai tokie... Net nežinau, kaip ir reikės atsidėkoti... – pridūriau nuleisdamas atidarytuvo letenėles žemyn
Įpyliau į taures po truputį vyno ir prišokęs atitraukiau gana masyvią kėdę nuo stalo, kur ketino prisėsti Auksė.
- Niekis... Ačiū... – viliūkiškai šyptelėjo Auksė. – Aš galbūt jau žinau kaip. Bet apie tai pakalbėsim jau rytoj... Vakare... Tik, ko gero, vėlai grįšiu...
- Jei reikia, tai galiu ir paromis nemiegoti, - nusijuokiau ir vos susilaikiau nemirktelėjęs.
Ir labai gerai, kad susilaikiau - Auksė iš karto sureagavo:
- Tik sutarkim iš karto – jokių flirtavimų.
Kilstelėjau antakius, paskubomis nurijau kąsnelį ir suvilgiau lūpas vyne:
- Žinoma. Tik atleiskit iš anksto jei išsprūs koks komplimentas. Patikėkit, jūs tikrai jų verta...
Auksė tylomis nusijuokė ir mostelėjo ranka tarsi sakydama „eik sau...“.
Taip panašiai besišnekučiuojant ir besidalinant sąmojais, užkandome lengvos vakarienės, kurioje labai pasigedau prieskonių (na taip, sugadintas, sugadintas... buvo tų prieskonių, bet...) ir paragavome iš ties puikaus vyno. Buvo panašu, kad Auksė po skrydžio ir visai atsigavo. Tarsi burtų lazdele mostelėjus, iš „business woman“ pavirto į protingą ir viliokišką moterį. Nors paakiai išdavė, jog jai nepamaišytų ir geras poilsis. Bet ji laikėsi nuostabiai, plastiškai, grakščiai ir... geidžiamai nepasiekiamai...
- Gal ir nederėtų klausti, bet iki čia taksi važiuoja? – pasidomėjau lyg tarp kitko. Visai nenorėjau blaškytis su viešuoju transportu. Jau ko-ko, bet atšviežinti šios patirties - visai neturėjau jokio noro.
- Žinoma, - nustebo Auksė. – Tik su taksi labai daug neprivažinėsi.
- Tai aš ir norėjau tik iki kokios aikštelės ar Gariūnų, jei ten dar automobiliais prekiauja... Paimčiau kokią vienkartinę lupeną. O gal kokius skelbimus pažiūrėti?
Mergina papurtė galvą:
- Ne, nežinau. Visus tokius reikalus Olegas tvarko. Su juo galėsi šnektelti. Bet jei nori, tai kitapus, šalia garažo „lašas“ stovi. Gal pavyks užvesti?
- „Lašas“?
- Senas Opeliukas. Kadetas...
Opelį Kadetą tai aš žinojau. Kažkuri jo versija buvo visai šalia Johanesburgo surinkinėjama. Dabar, berods, jį pakeitė „Astra“. Silpnas mašiniukas, bet namai-darbas-namai - visai neblogas. Viešbučių tarnautojai ir visokie kurjeriai jį mėgo.
- ...tik nežinau ar dar reikia įgaliojimo...
- Kokio dar įgaliojimo? – nustebau.
- Na, Giraitėj, policijoj, keliukuose, kad būtų patvirtintas įgaliojimas, - paaiškino Auksė, bet nuo to nieko aiškiau nebuvo. – Bet dėl visa ko, ryte paliksiu raštelį, kad perleidžiu panaudai. Rasi ten su rakteliais, - neapibrėžtai link prieangio mostelėjo mergina.
Jai mostelėjus ranka, jos didelės,  itin lengvo pūkuoto siūlo ir akies megzto bliuzono plati rankovė smuktelėjo link alkūnės ir apnuogindama dilbį... Vos žandikaulis nenukrito ir aš nustebęs akimirkai įsispoksojau.
Na taip, įsispoksojau. Tikrai nesitikėjau išvysti senų, jau beveik nunykusių mėlynių pėdsakų... Na, nemažiau trijų-keturių dienų senumo ir dar dvi dėmės, tarsi kas būtų abiem rankom stipriai sugniaužęs... Nuo paprasto stuktelėjimo taip nebūna.
Mano žvilgsnis ir nuostabos nudvelktas veidas neliko nepastebėtas. Mergina krestelėjo ranką, kad rankovė greit nuslystų atgal ir jos veidu nubėgo rūškanas šešėlis. Ore sustingo nejauki tyla.
Pabandžiau taisyti padėtį. Kažką nerišliai pasapaliojau, bet tarsi atsimušiau į nematomą sieną...
Neužilgo Auksė atsistojo (aš, aišku, paskui ją):
- Jau ganėtinai vėlu. Ryt man anksti keltis... Viską palikit kaip yra. Ryt Zita sutvarkys. Labanakt...
- Gal galėčiau ryt pusryčiams...
- Ne ne, nevark... Aš praktiškai pusryčiauju ofise, - nutraukė mane Auksė ir apsigręžus nuėjo link laiptų.
- Labanakt, - ištariau...
Dieve, kokie klubai... Kokia moteris!.. Nepasiekiama kaip Kilamandžaro viršukalnė... Ir tokia pat ledinė... Nežinau kodėl, bet kažkodėl mintyse nuslydo karalienės Šebos krūties ledinė viršukalnė...
***
- Visi jūs vyrai vienodi...
- Na taip: ėsti, kruštis ir miegoti... Tik taip ir ne kitaip... Ė! Už ką?
- Už tokias mintis...
- Muši, vadinasi myli?
- Primuši čia tave...
- Na, eikš arčiau... o tai vėl apie Šebą pradėsiu... Vėl?!..Už ką?!
- Ne „vėl“, o taip reikia...
- Generaljefreitorius...
- Pala... nespausk taip stipr... tttęsk... Ir vis tiek tu palaidūnas...
- Ir dar netikša...
- Ir dar... netikša... taip...
***
„Lašas“ vis tik užsivedė. Ne iš pusės užsivedimo, bet užsivedė. Olegas, seniokas, kelių aplinkinių namų kiemsargis, su kuriuo gana greitai suradome bendrą kalbą, pasirodo dar rudenį įstatė naują akumuliatorių, kuris visai ir nenuduso. Panašu, kad variklis neišnešiotas. Beliko tik pasikeisti į žieminius ratus (gerai, kad Olegas priminė, o aš būčiau ir nepagalvojęs). Niekis: toks darbelis vienas juokas ir malonumas. Net guviau pasijutau.
Prilėkę ir džeržgiantys stabdžiai kėlė nerimą, bet ir tie gana greit „prasišlifavo“ ir stabdant beveik nebecypė.
Beliko tik pasisukioti, kad priprasčiau prie dešininio važiavimo ir nuriedėjau link Vilniaus...
Šiaip tai nieko ypatingo. Net pasakoti nėra ko. Gyvenimas virė, bet išorinių pasikeitimų ne tiek jau ir daug. Netgi, kad ir nedidelė, bet ir eilutė prie Vokietijos ambasados tebėra... Na, Taurakalnio aludė uždaryta... „Bizonų slėnio“ nebėra...
Užėjau į „Planetariumą“ papietauti, kur visiškai niekas nuo kooperatyvų laikų nepasikeitė. Patiko man čia. Jauki, mažytė kavinukė...
Žodžiu, pasisukiojau, pasisukiojau ir nusipirkęs žemėlapį išvariau į Alytų. Kiek čia to kelio tėra? Juolab, kad „lašelis“ prasibezdėjo ir visai smagiai traukė... Nors ir barškaliukas... Švelniai tariant...
O ko važiavau į tą Alytų?
Nežinau...
Štai važiavau ir viskas.
„Bardačioke“ radęs pradarytą sudrėkusį kažkokio „montekarlo“ užmirštą pakelį, po vieną džiovindamas ant pučiamo oro srauto, pasirūkydamas sau vairavau ir tiek.
Reikėjo pamąstyti... Turėjau apie ką...
 Ir dar vieną galvos skausmą gavau papildomai: reikės sugalvoti kažkokia dovaną Auksei... Pinigų ji tikrai neims. Ne tas „kalibras“...
O cigaretės buvo šūdinos. Ir kaip tokią šlykštynę buvo galima rūkyti? Abejoju jog čia dėl drėgmės. Greičiau jau tabake tabako nerasta...
Alytus toks pat niūrus kaip ir Vilnius. Gal tik niūresnis ir pasikeitimų dar mažiau.
Išlipęs pramankštinau kojas pasivaikščiodamas po beveik išsiskirsčiusį turgelį. Iš kažkokios bobutės nusipirkau visai su puse velnio skanaus parūkyto sūrio, tikėdamasis, kad jie buvo laikomi ne durpėse, pagriebiau keletą pernykščių suvytusių obuoliukų ir pajudėjau...
Ne, ne atgalios...
Tiksliau atgalios, bet stabtelėjau gatvelėje, kur stovėjo Leonoros tėvų namas. Dar prieš kelias dienas, ten, kitoje žemės pusėje, buvo mintis tą „senąją“ meilę susirasti. Gal net pakalbėti. Bet dabar tokios mintys jau seniai buvo išgaravusios...
O kas gi čia?.. Čia ji?!.. O Dieve... Šventas...
Į tą, aną Leonorą, šioji moteris, kuri už rankos vedė mažametį kinderiuką, menkai bebuvo panaši (o tik dešimt metų prabėgo). Bet vis tik tai buvo ji...
Vienareikšmiškai...
Tik pavirtusi į blausią statinaitę... Na, nors plaukus galėtų susitvarkyti ar išsiplauti...
Suktelėjau degimo raktelį ir nuspaudęs akseleratorių, kramsnodams mažais gabaliukais laužomą sūrį ir  užkandžiaudamas visai neblogai išsilaikiusius rūgščiasaldžiais obuoliukais, nudūmiau link Vilniaus...
Vis geriau, nei rūkyti tą šlamštą... eina jis šiknon...
***
- O būtum vedęs, po šiltnamiuką kokį dabar raustumeis...
- Nesierzink...
- Svetimus vaikučius pabiručius augintum... Į darželį vedžiotum...
- ... (šelmiškas lokio urzgimas)
***
- Palik ramybėj, aš išvalysiu, - su rusišku akcentu gergždinčiu balsu ištaręs mostelėjo Olegas.
- Visai neblogas mašiniukas...
- A... Nu jo... Geras... Einu „pylesosiko“... Barašnia jau grįža, aik... – ištarė kiemsargis ir su šepetėliu rankoje susilenkęs įkišo galvą ir ranką į „lašą“.
Na, „eik“, tai „eik“... Gerai, kai trupiniais yra kam pasirūpint...
Neblogai pamiegojau, neblogai prasivažinėjau. Net sutemos jau nebeatrodė tokios niūrios. Juolab, kad per properšas blykstelėjusi besileidžianti saulė nudažė aukščiausių pušų viršūnėles. Ir šaltu pavasariu jau kvepia... To tai tikrai neįmanoma pamiršti...
Namuose pamačiau pralekiančią Auksę su šūsnimi popierių ir odiniu portfeliu rankose. Greitakalbe pasisveikinęs užklausiau dėl vakaro planų.
 Na, nepasiūlyti pavakarieniauti kokiam geresniam restorane - tiesiog sąžinė neleido.
- A?.. Ne, ne... Krūvas dokumentų parsivežiau. Ryt iš pačio ryto reikės atiduoti su pastabomis... Teks ir prie kompo iki išnaktų pasėdėti...
Aš tik skėstelėjau rankomis:
- Mielai padėčiau jei galėčiau, - priėjęs atsargiai iš apkrautų rankų perėmiau sunkų odinį portfelį ir atlapojau duris. Mostelėjau praleisdamas damą pirmyn į josios darbo kambarį.
- Chi... – prunkštelėjo Auksė ir numetė šūsnį aplankalų su dokumentais ant kito stalo galo ir pasilenkusi įjungė kompiuterį, kuris tarsi pasimėgaudamas suūžė. – Duok čionai...
- Taip suprant, kad palinkėjimas „gero vakaro“ neturi jokios prasmės... – susiraukęs pakylojau sunkų portfelį ir padėjau jį ant stalo.
- Tai jau taip... Ir beje. Į restoraną eisim. Ryt... – atitraukusi akis nuo monitoriaus, kuris dar tik rodė vangų kompiuterio krovimąsi, pažvelgė į mane.
Išgirdęs tokią naujieną ir paaiškinimus, kurie juos lydėjo, giliai mintyse pradėjau iš savęs krizenti ir net žvengti lyg būčiau pamatęs besiskutantį ežiuką: na, reikėjo gi man eiti į „eskortą“, velniai griebtų. Jaunas, aukštas, išvaizdus (bent jau pats sau taip atrodau)... Ir dar pajėgus... Už papildomą mokestį, žinoma... Jei kokia kilminga dama neblogai atrodo... arba turtinga...  Gyvenčiau kaip koks Krezas... Nors pagalvojus apie kokios senos raganos įgeidžius, net šaltukas per nugarą nubėgo.
Žodžiu, man reikėjo eilinį kartą suvaidinti jaunos damos palydovą. Taip. Tik amplua kitoks ir tikslai kitokie... Daug vėliau, aš supratau, kodėl ir kaip čia viskas įvyko, tačiau tuo momentu man tai atsirodė ganėtinai juokinga.
Firma, kurioje dirbo ir, kurios pagrindine akcininke buvo Auksė, turėjo dalykinį susitikimą su iš Teksaso atvykstančio kažkokio tai potencialaus verslo partnerio. Buvo užsakytas staliukas šešiems asmenims: verslo partneriui su žmona, antrajai akcininkei, kažkokiai Margaritai su „boyfrendu“, ir Auksei su palydovu... Nelabai supratau, kas ten turėjo būti per palydovas, kuris negalėjo pavakarieniauti šios gražios ir nuostabios merginos kompanijoje, bet ryškiai didelis asilas... iš didžiosios raidės... Ne, visos didžiosios ir auksu žibančios raidės ant durnelio kaktos „AŠ ASILAS“... Tokiam kvaišai dar būtų nenuodėmė ir šakotus ragus įstatyt... Kitaip tariant, aš turėjau pavaidinti kaip minimum beveik vyrą ar sužadėtinį...
Beje, kai kada vakariečiai tiesiog nelinkę bendradarbiauti su potencialiais vienišiais – nelaiko jų patikimais. O žinant Arizonos ar Teksaso, ar šiaip tų senųjų konfederatų „priksus“, tai jie tokius „verslininkus“ ir visai laiko netašytais nevykėliais... Na, o tiems, kas sako jog amerikonai neturi prietarų – nusižvenkit jiems į akis... Patys jie, aišku, niekada neprisipažins, bet kažkur giliai pasąmonėje, jie tiki, kad „lūzeriškumas“ užkrečiamas.
...jo, taip ir knietėjo paklausti ar bus galima bučiuotis ir kirkintis, bet susilaikiau... Palikau savieigai.
- Tai tada reikės vakarinio kostiumo. Gal žinai kur nusipirkti?! – vis dar mintyse linksmindamasis paklausiau.
- Nusipirkti?.. Na ir kaip tu žadėjai mane šiandien kviesti vakarienės? – mergina grakščiai atsisėdusi į gana patogią orinę sukamą kėdę nusišypsojo ironijos pilna šypsena.
Juokai makaulėje užsibaigė. Pasijutau, kaip išsiblaškęs vaikas prieš klasę ir tik gūžtelėjau pečiais, o ji tęsė:
- Ne, ant tavo figūros... – Auksė kritiškai mane nužvelgė nuo kojų iki pat nosies galiuko ir atgal iki svečiam skirtų šlepkių, - pasiūto nieko nerasim... Bus arba per dideli, arba su tokia pilvo atsarga, kad...
Numojusi ranka atplėšė vieną iš lipnių lapelių ir rašydama kalbėjo toliau:
- ...šitie per pusdienį padarys viską ką reikia... Ar tu rytojui turėjai kokių planų?
- Dabar jau tikrai ne, - plačiai nusišypsojau.
Iš ties nebeturėjau. Gal tik „lašą“ kokiam servisėliui parodyt, o tai iki Klaipėdos su juo riedėti kiek nedrąsu.
- Tik.. tik jie kiek kitokie... – linktelėjusi ištiesė man prirašytą lapelį. – O gal tu prietaringas?
- Švuliai?
- ..?
- Niekai, - numojau ranka, - nors po brūzgynus ir lapatuoju, bet ne iš brūzgynų išlindęs..
Auksė tik linktelėjo ir, tarsi visas pasaulis jau būtų aplink ją ištirpęs, pradėjo maigyti klaviatūrą.
Uždarydamas darbo kambario duris jaučiausi tarsi koks mokinukas... Ne, ne mokinukas. Gal veikiau tarsi kvėša po apsilankymo pas „bosą“.
***
- Ir tau buvo negėda meluoti, kad buvai ištekėjusi, a?
- O kodėl turėjau sakyti?
- Ir dar pavardę...
- O ką pavardę? Visur aš jau taip prisistatinėdavau. Vos išgirdus bent užuominą apie jį, mane jau imdavo drebulys...
- O staliukas porai buvo užsakytas.
- Šita vakarienė buvo planuota beveik prieš pusmetį... O ir Margarita mane graužė, kad nors ką nors atsivesčiau...
- Tai čia dėl Margaritos mane pakvietei?..
- Ne, pirmoji mintis jau buvo šmėkštelėjusi lėktuve...
- Netgi taip?
- Taip. Bet pamačius tave su vynu ir elgesį prie stalo, apsisprendžiau galutinai tada.
- Taip... Kaip Bobas mėgsta sakyti: net suvalgius buivolo širdį, į jo sielą neįlysi... Šachmatais nebandei žaisti?..
- Bandžiau. Sakė perspektyvi, bet žaidimas nepatiko... kvailas kažkoks...
***
Lauke jau laukė vairuotojas su savo mersu, o aš jau pasiruošęs trypčiojau tarp prieangio ir svetainės. Stovėjau tik su atsagstytu paltu ir rankoje laikiau ne itin ilgą rožę, bet su neįtikėtinai dideliu sodraus raudonio žiedu.
Nuotaika tikrai buvo šauni ir pakylėta. Per visą dieną jos niekas nesugadino, o tie du siuvėjai, su „nuokrypiu“ tai net ją ir pagerino. Šiaip tai, reikia pripažinti, kad tokie „išlaikyti“ „vyrukai“, jei jie savo vietoje ir būna be jokių pretenzijų, tai daro stebuklus! Tikrai net neįsivaizduoju, kad su visokiais apdovanojimais iš sugriuvusios „Lelijos“ tūla siuvėja ar savimi patenkintas siuvėjas galėtų taip žaibiškai ir kokybiškai prasisukti! nuoširdžiai abejoju... O čia kaip tik tas variantas, kai reikėjo skubiai ir kokybiškai... O aš gal jiems patikau?.. Tai jau jų problemos...
Nuo tokių minčių net krizenti pradėjau...
Žodžiu, per nepilną pusdienį, beveik iš nieko, tik pagal šiuometinių ir beveik dar vakar iškeptų katalogų orientaciją, delikačiai apšokinėję – sutvėrė visą aprangą. Praktiškai nuo batų raištelių iki marškinių sagučių...
Ir kirpimas, ir medžiagos, ir stilius, ir pats pasiuvimas buvo idealus. Ne blogiau nei būčiau užsukęs pas kurį nors iš dinastinių Sevil-Rou strito (Savile-Row siuvėjų...
O kol jie ten, savo atelje, kerėjo ir būrė, tai dar ir pas kirpėją į gretimą senamiesčio skersgatvį nukeliavau... Siuvėjėliai ir prirodė...
Ir dar įdomų patarimą davė. Patarė, kad po kokteilio surasčiau būdą atsikratyti kaklaraiščio ir prasagstyti bent porą sagų. Pasak jų, man taip labiau pritiks, o tikrą vyrą nuo gangsterio, bandito, čigono ir netikėtai praturtėjusio runkelio skiria ne tik laikysena, bet ir tai, kad vienintelis papuošalas, kurį jis sau gali leisti – tai laikrodis...
Įdomi mintis...
Gal nereikėtų jos suprasti pažodžiui, bet netikėta...
Reikia paimti į galvą...
Žodžiu, nors viskas ir kainavo solidžiai (aišku, kad pigiau nei Sevil Rou), bet nesigailėjau išleidęs nė vieno cento...
Išgirdau uždarant duris ir atkaukšint aukštakulnius.
Pakėliau galvą ir sustingau...
Na taip... apšalau...
Pasakyti, kad JI atrodė nuostabiai – tai nepasakyti nieko...
Pasakyti, kad Ji atrodė žavingai  - tai įžeisti pačiam save...
Parašyti, kad JI atrodė... magiškai ir kerinčiai – tai neparašyti nieko...
Pabandyti išlementi komplimentą?.. Absurdas! Visi komplimentai – slepiasi po stalu... Raitosi pajutę savo niekingumą...
Ne... tai, paprasčiausiai, ne mano jėgoms ir taškas...
Ne, ne taškas... Galiu pridurti tik tiek, kad, matyt, atrodžiau kaip paskutinis kvaiša pamatęs iš dangaus nusileidžiančią Saulę... Net laikas sustojo. Sustingo. Sulėtintas kinas...
Žandikaulis, matyt, ir visai buvo nukaręs...
Betrūko tik, kad seilė nutįstų...
- Na ir ko sustingai? – nusileidusi, matomai patenkinta padarytu įspūdžiu, švelniai ištarė Auksė, o jos akys šypsojosi ir juokėsi.
Aš tik įkvėpęs giliau ir mintyse bandydamas surasti žodžius lėtai iškvėpiau. Bet taip tinkamų žodžių ir neradau...
Tikras nevėkšla...
Palingavau galvą ir užhipnotizuotas jos plaukų, auskarų, akių, nosies, lūpų, kaklo, kolje ir net iškirptės, nuo kurios stogą ėmė nešti kosminiu greičiu, apsvaigintas nuo jos sklindančio kvapo ištiesiau rožę...
Tas josios paslaptingasis palydovas, kuris atsisakė ją lydėti – tikras debilas, idiotas, degradas ir žemės kirminas...
Durnelis...
Užtat supratau, kokios JI verta dovanos...
Ne, aš ne apie kūniškus geidulius...
Ne...
Nors kažin ar aš sugebėsiu geisti kokios nors kitos moters?..
Matyt niekados...
Auksė saikingai, bet koketiškai šypsodamasi kilstelėjo rožės žiedą link nosies, lengvai tarsi įkvėpė jos aromato ir taip pat šypsodamasi atsirėmė į tylomis paslaugiai pasiūlytą ranką...
Nežinau kaip taip gali būti, bet širdis, pajutus josios prisilietimą, sudundėjo lyg po gero kroso saulės įkaitintoje savanoje...
***
- Ir vėl tu meluoji...
- Visai nemeluoju...
- Meluoji, meluoji, bet tiek to - man patinka... mmmm... baik... nukrisiu gi...
***
Restoranas...
 Tiesą pasakius apie tą restoraną nėra nė ko kalbėti. Jaukus, geras. Praeito šimtmečio pabaigos stilius.
Ne mano skonio visos tos sunkios portjeros ir stilizuotos žibalinės lempos bei šilku muštos sienos. Bet pakenčiama.
Na ir gal kiek per daug staliukų – man visada erdvė patikdavo, tačiau mums tai netrukdė, nes nuo kaimynų buvome atskirti muštomis oda sienelėmis. Be to, pakyla, kur dar tik tyliai brazdinosi muzikantai, gerai buvo matoma.
Kelneriai su standartiniais baltais marškinukais ir juodom peteliškėm po smakru, zujo tyliai ir neįkyriai.
Visai nieko...
Tik paragavus vyno iš prie mūsų atkimšto butelio, man pasirodė, kad jis kiek ne visai toks, koks turėtų būti... Tačiau Auksei ir būsimam partneriui su  sutuoktine tiko, tad, be abejo, tiko ir man. Ne aš, taip sakant, muziką užsakinėju.
Beje, o tas „partneris“ man pasirodė kažkur matytas. Tūlas toks, raudono veido, tipiškas pietietis. Net vietoj kaklaraiščio kaubojiška virvutė su brinkeliu, ant kurio buvo išraižytas mustangas. Tik skrybėlės trūko... Na, o jo pati – ne itin išvaizdi, apkūni moteris. Bet bendravime visai miela. Alsavo jaukumu. Kaip ir abu jie, beje. Nors akys pas Džrodžą Benetą (toks buvo jo vardas), buvo guvios ir dvelkė žydišku apsukrumu... Oj, veikėjas dar tas...
Neužilgo prie mūsų prisijungė ir Margarita su savo ilgamečiu „boyfrendu“. Pati Margarita, tai koketiška blondinė, kuriai tarp dantų geriau piršto nekišti. Jos akyse spindėjo tik užslėpta pagieža pasauliui ir dolerio ženkliukai... visai kaip pas Makdiuką. Na, o „boyfrendas“ – tipinis alfonsas. Bent jau darė tokio „siurbėliuko“ įvaizdį. Na ir kaip visi, tokio tipo žmogėnai – bendravime saldžiai lipšnus ir paslaugus...
Nesistengiau per daug gilintis į pokalbius. Tik tiek, kiek reikėjo jų palaikymui ir bendromis frazėmis.
Ne mano reikalas buvo kištis. O ir mano visas mintis buvo apsėdusi tik Auksė: niekaip negalėjau nesusilaikyti nežvilgčiojęs. Ką bedaryčiau, o mintys sukosi tik apie ją. Protu puikiausiai suvokiau, kad nieko tarp mūsų negali būti, tačiau...
...tačiau giliai širdyje kažko tikėjausi...
...be reikalo, ko gero...
Tiesa, kelis kartus teko įsikišti vos ne kaip vertėjui. Margarita, o ypač Auksė, pernelyg taisyklingai kalbėjo „aukštąja elito“ kalba. Kaip kokios Oksfordo išleistuvininkės. O amerikiečių, o ypač „konfideratų“ slengas, nuo jos skiriasi vos ne kaip afrikansas nuo vokiečių ar olandų... Pagražinau, aišku, bet kažkaip taip...
Žodžiu, vakarėlis po truputį įsilingavo. Panašu, kad Benetas kaip ir buvo patenkintas vakarėliu. Nors, kas ten tuos „diksius“ supaisys?
O kai moterys išėjo „pasipudruoti nosyčių“, Džordžas visiškai ignoruodamas Margaritos „boyfrendą“, vos ne persilenkęs manęs paklausė:
- Misteri Verneri, jūsų akcentas labai įdomus... Man toks įspūdis, kad jau jį teko girdėti... – suraukė kaktą.
- Pietų Afrika, - nuoširdžiai nusišypsojau.
Kaubojus „diksis“ patenkintas, tarsi įspėjęs jau seniai jį kamuojančią mįslę, kilstelėjo ranką, spragtelėjo pirštais ir patenkintas atsilošė.
- Je, Kriugeris! Prieš tris metus! Tu dar buvai su tokiu jaunu išsiviepusi spalvotoju stažuotoju... Taip stažuotoju... – išsišiepė diksis.
Tai štai kodėl man jo veidas pasirodė matytas!
Na ir kas gi tada keisto, kai po tokių žodžių, du vyrai viską užmiršę staiga pereina prie kalbų apie medžiokles, kelionės įspūdžius, ginklus, pasipuikavimus ir visokias kitokias vyriškas pramogas?
Beje, bekalbant apie ginklų priežiūros sąlygas dykumose, paaiškėjo, kad jų vyresnysis sūnus, būdamas leitenantu, dabar jau kapitonas laukiantis majoro, 24-tojoje pėstininkų divizijoje sudalyvavo Dykumos Audroje... O jis pats, Džordžas Benetas, buvo išėjęs savanoriu į Vietnamą... Tik kažkas atsitiko dar pačioje pradžioje su jo kojomis ir jį norėjo komisuoti, tačiau anas išzirzė, kad paliktų veikiančiose Vietname karinėse pajėgose. Jį perkėlė į sraigtasparnius aptarnaujantį personalą... Na ir kas? Juk be tokių vyrukų, karo taip pat nebūna.
Žodžiu, Džordžas baigė tarnybą būdamas kapralu. Pagal laipsnį, panašiai kaip ir aš pats. Tik jis dalyvavo realiam kare, o aš - realiai gyvenau kaip koks partizanas... Tik tiek ir to skirtumo... Pro abiejų ausis FMJ lakstė...
...tikras ir realus vyrukas, o ne Vudstoko dustas...
O tuo tarpu Margaritos „frikas“, suglaudęs ausis tylėjo dėbčiodamas tai į vieną, tai į kitą ir kvasino stiklą po stiklo net nesuvokdamas apie ką kalbame. Tiesą pasakius klasikinę kalbą mokančiam žmogui būtų kiek ir kebloka...
Kai moterys grįžo, rado jau užsakytą neblogo burbono butelį ir, be abejo, šampano dailiajai lyčiai. Misis Beneta, supratusi kur link pakrypo kalba, nusijuokė „kad vyrus jau praradome“ ir teatrališkai beviltiškai mostelėjusi ranka, ėmė tarškėti su damom apie savus, moteriškus, reikaliukus.
Auksė vogčiomis nutaikiusi progą tik tyliai paklausė kas čia įvyko, kad ištirpo visi aukštuomenės ledai...
- Nieko ypatingo, mano meil... – užsikirtau ir nesupratęs ar ji pastebėjo tą netyčiom išsprūdusį žodelį, trumpai baigiau: - ...pasirodė, kad mes jau buvom pažįstami...
***
- Pastebėjau, pastebėjau... Dar ir kaip pastebėjau... Tik tu nieko nepastebėjai...
- Tai ko neparodei?..
- O ką? Reikėjo pult ant kaklo?
- O būtų buvę visai neblogai...
- Cha, Norėtum...
- Aš ir dabar noriu...
-...
***
Kaip tėvas sakydavo: ten kur daug moterų, ten prasideda širšalynas... Tiesa. Tikra tiesa... Ir nesvarbu ar Afrikoj ar Eurazijoj... Galėčiau tik pataisyti į „gyvatynas“...
Aš neteisus?.. Ką turiu galvoje?.. Ogi nieko ypatingo... Štai, lyg atrodo dvi kolegės. Kompanjonės. Draugės. Vieno verslo akcininkės... O vis tiek įgelti kuriai nors kitai taip ir knieti... Išprovokuoti... „Įgnybti“ ir suvaidinti, jog čia jos nieko dėtos...
Bet čia aš tik burbu.
Aš nieko prieš...
...bent jau šiame variante, tikrai tapau tik tapau laimingesniu...
...bet viską iš pradžių...
Štai, sėdime. Praktiškai suskilę į dvi kompanijas pliurpiame: aš ir misteris Benetas, misis Benet ir Auksė, o „saldžioji porelė“, kažkodėl liko šone. Margaritos „boyfrendas“ klapsėjo akutėmis ir muistėsi atlikdamas stiklo netuštėjimo funkcijas. Aišku, pagrinde rūpinosi savo stiklu, nes tiek aš, tiek Džordžas gurkšnojome, o ne gėrėme. Juolab, kad burbonas pasirodė ne itin aukštos kokybės ir teko paprašyti atnešti ledo.
Pati Margarita vis bandė įsikišti tai į vienų, tai į kitų pokalbius mesteldama tai nevykusį juokelį kuriam belikdavo tik saikingai nusišypsoti (pavyzdžiui: „aš kaip tie drmabliukai, labai bijau pelyčių... chi-chi-chi“ arba „oj kaip žavu... oj kaip fain...“), tai pasakydama kokią nesąmonę... Na, ir matyt pajutusi nepilnavertiškumo kompleksą, išgirdusi kaip misis Benet ėmė dalintis įspūdžiais apie savo jaunystės šokius (nors ir moteris ne tokia jau sena – tik apie penkiasdešimt): kantry (na kas drįstų abejoti!), rokenrolą, disko ir panašius pasitrepsėjimus... pabandė galutinai kąstelti. O pokalbis tai prasidėjo visai nekaltai:
- Žinote, misis Aksa (taip-taip, ji, skirtingai nuo Margaritos, buvo pristatyta kaip „misis“, bet aš, kvailys toks, tam visai jokios reikšmės nesuteikiau, nes priėmiau, kaip duoklę spektakliui), man labiausiai patiko valsas ir tango. Praktiškai aš Džordžą tik dėl tango ir įsimylėjau... Žinote, kaip paslaptį pasakysiu: jis jaunystėje buvo labai guvus vaikinas! Šoko kaip Dievas!..
Džordžas, netyčia nugirdęs šiuos žodžius, visas tiesiog nušvito nežemišku švytėjimu (o ko gi daugiau tikram vyrui reikia, jei ne mylinčios moter pagyrimas ir – ypač – išgyrimas svetimiems žmonėms?!):
- Ne, brangioji, tu gerokai geriau šokai. Gerokai! Mane net šaltas prakaitas nuliedavo iš baimės numindyti tavo batelius!..
Šyptelėjau. Kažkodėl šiuo momentu ši porelė man pasirodė labai panaši į Mertišę su Adamsu.
Tuo tarpu Margarita nepraleido progos įsiterpti... tiksliau įkąsti:
- Na taip, moterys visada plastiškesnės. Pavyzdžiui, misis Aksa, nuostabiai šoko tango, tiesiog dieviškai...
- Margarita... – suraukė antakius Auksė. Akys sužaibavo. Atsirodė, kad akimis galėtų sėsti savo draugę su visais aukštakulniais bateliais ir dar užkąsti josios žvilgančiu rankinuku.
- Na ką „Margarita“? – kažkelinta šampano taurė šiai blondinei jau nešė stogą. – Dabar tai jau aišku, kad ne, na kada tu paskutinį kartą šokai? Nagi dabartiniai vyrai juk nemoka šokti tikrų šokių!
- Tu tuo tikra, Margarita? – čia jau aš nesusilaikiau. – Gal tik čia tavo aplinkos vyrai nemoka šokti?
- Cha-cha-cha... – dirbtinai nusijuokė Margarita ir ištempusi lūpytes įnoringai pasuko apsinuoginusį petį. Maivydamasi priglaudė šampano taurę prie lūpų: – Niekada nepatikėsiu...
Kaip tik muzikantai baigė groti kažkokią lėtą muzikėlę ir šokusios porelės ėmė skirstytis.
- Aukse? Gal leisi pakvieti? – atsistojau ir linktelėjau.
- Teisingai! – pasigirdo Džoržo balsas. – Teisingai vyruti!
- Brangusis, gal mes palaikysime kompaniją jaunajai porelei? – išsišiepė misis Benet.
- Ap...pp.. brrr... – Džordžas vos nežagtelėjo, bet tik susilaikęs sukinkavo galva: – Kojos jau nebe tos, bet užsisėdėti, taip sakant, irgi nesveika...
Tuo tarpu Auksė nustebusi sužiuro į mane. Jos veidą kažkodėl padengė sutrikimo šešėlis, išmušė raudonis (bet gal čia nuo šampano?) ir tik kinktelėjo galva.
Atlaisvinęs ant minkštasuolio numečiau įkyrėjusį kaklaraištį, prasisegiau kelias baltinių sagas ir lengviau įkvėpęs oro ištiesiau ranką padėdamas atsikelti savo būsimai šokių partnerei.
Muzikantai norėjo jau kažką barškinti bet aš priėjau ir įspraudęs dešimtinę (žalių, aišku), šnabžtelėjau kelis žodžius ir grįžęs nusilenkiau. Šalimais jau švytintys mindžikavo misis ir misteris Benetai.
Ant pakylos subrazdėjo ir pasigirdo pirmieji švelnūs „Por una Cabeza“ motyvai: „tam tara tam tam...“
Tango yra tango... Tango tai savas pasaulis... Begalė improvizacijos, aistra, ugnis, meilė, artumas ir nepasiekiamumas. Ledas ir šaltis, ir vėl įsiliepsnojanti aistra... Ir pilnas pasitikėjimas partneriu... Net kai tango lėtas ir netriukšmingas... toks kaip „Caebeza“... Tango, tai jau ne šokis, o dviejų asmenų spektaklis skirtas tik jiems vieniems...
...ypač jei jam atsiduodi, žaidi, vaidini ir improvizuoji, o kūnus valdo tik šilčiausi ir nuostabiausi jausmai...
Tango kaip ruletė – nėra schemos...
Net negaliu pasakyti kaip mes atrodėme iš šalies, tačiau Auksė buvo nuostabi savimi pasitikinti partnerė...
...partnerė, kuri leidosi vedama...
...partbnerė, kuri improvizavo pati ir be jokios baimės pasitikėjo manimi...
...partnerė, kuri atsidavė savo sielos gelmėms...
Tą vakarą aš ją pajutau visą...
...neliko jokių paslapčių...
...visai jokių...
Jutau jos kūno kvapą, jos šilumą, jos širdies plakimą, jos lūpų karštumą, jos aistrą, alsavimą ir net geidulį...
Taip...
...pasaulis nuėjo į antrą planą...
...pasaulis nublanko ir išsitrynė...
...pasaulio paprasčiausiai neliko...
...pasaulis tapo tik kartonine ir statiška dekoracija mūsų abiejų Visatai...
Ir staiga melodija baigėsi, o migla nuo akių dar nenorėjo nukristi...
...ir tik jausdamas švelniai prisiglaudusią moterį, išgirdau mus „pažadinusius“ ne itin garsius plojimus...
Atšlijau ir apsidairiau tarsi nesuprasdamas kur esu: tarsi išnėriau iš kitos realybės...
Matyt panašiai pasijuto ir Auksė, kurios skruostai degė tarsi ugnis, ir, kuri, tvirčiau įsikibo į mano parankę.
Aikštelėje niekas nebešoko, o tik stebėjo mūsų improvizuotą spektaklį. Tad atsakant į aplodismentus ir besišypsančių Benetų komplimentus, teatrališkai linktelėjome ir atsipeikėję, saikingai besijuokdami grįžome į savo vietas.
Nustebino tik Margaritos reakcija. Ji kiek paniuro, tapo nebešneki, o kelios jos mestos replikos  buvo ne tiek kandžios, kiek piktos... Neužilgo ji pakėlė savo pasvaigusį „boyfrendą“, kurio vardo aš net nebeprisimenu, ir šaltai atsisveikinusi dingo.
***
- Alikas...
- Koks dar „alikas“?
- Margaritos “boyfrendo“ vardas.
- Dėl manęs tai nors ir buratinas...
***
Neužilgo pakilome ir mes.
Naktis, nežiūrint to, kad šalveno, buvo vaiski ir jauki. Švietė žvaigždės ir jaunas mėnulis. Kelneris pasisiūlė iškviesti taksi, bet atsisakėme – nusprendėm palydėti Benetus iki „Astorijos“, kur jie buvo apsistoję. Kiek čia to ėjimo – ne toks jau didelis tas senamiestis. O ir pasirodė, kad naktinis Vilnius buvo ne toks jau ramutėlis... Netgi atvirkščiai: buvo ganėtinai gyvybingas. Tai šen, tai ten, vaikštinėjo porelės ar kompanijos. Gatvės apšviestos. Krito į akis, kad daug kur bent jau fasadiniai pastatai suremontuoti ir perdažyti. Šalia kavinių ir restoranų (naktinių klubų?) būriavosi rūkaliai, o Rotušės aikštės gale tūnojo kukliai pasislėpęs policijos ekipažas, kuris visai nekreipė dėmesio į linksmuolius.
Su Aukse jau ėjome koja kojon, praktiškai neatsitraukdami vienas nuo kito. Kalbos tonas ir manieros nepastebimai pasikeitė ir tapo gerokai šiltesniais. Neregimas ir nematomos „svetimumo“ šydas tarsi galutinai ištirpo... jo neliko... Norėjosi tik, kad tęstųsi amžinai...
Jau stovint „Astorijos“ fojė, kai šveicorius pranešė jog taksi prie durų, misis Benet atsisveikindama ištiesė Auksei ranką:
- Jūs nuostabi pora. Nežinau kaip susiklostys jūsų ir mano vyro verslo reikalai, bet jei būsite vVienišos Žvaigždės Valstijoje, jūsų mielai lauksime svečiuose. Ar taip? Džordžai? – pasisukusi ištarė savo vyrui.
- A-jo. Taip. Žinoma, - linktelėjo Džordžas ir smiliumi parodė į mane: - Iš manęs elnių medžioklė... ir kiaulių, aišku!
- Žinoma, misis Benet, - nusišypsojo Auksė.
- Elnių medžioklė – tai šventa, - nusijuokiau ir pridėjęs pirštus prie fetinės skrybėlės kraštelio, delnu atidaviau pagarbą. - Sere!
- Sere! – lygiai taip pat atsakė misteris Benetas ir mes dar kartą linktelėję ir apsikeitę šypsenomis, išėjome laukan, kur laukdamas arbatpinigių šveicorius paslaugiai atvėrė juodo seno mersedeso su geltonu flakonu ant stogo duris.
Grįžome beveik tylėdami. Tik vieną kartą lengvai susilietė lūpos ir apkabinta Auksė kaip koks voveriukas įsitaisė mano glėbyje.
Bet...
Visa kas gera, kažkada baigiasi...
Tąkart aš ir nesupratau, kas įvyko...
Prieangyje Auksė sustingo, kažkaip keistai prisišliejo ir po akimirkos, neleisdama jos apkabinti, nusipurtė mano rankas ir slėpdama akis apsisuko.
- Nesek. Nedrįsk... – tarstelėjo ir kaukšėdama aukštakulniais nubėgo laiptų pakopomis. Tik jau pačiam viršuje kiek kryptelėjo galva ir, tarsi pamačiusi vaiduoklį, dar spėriau dingo.
Likau stovėti apšalęs...
Pasakyti, kad sutrikau – nepasakyti nieko...
Pasakyti, kad pasimečiau – reiškia pameluoti...
Tik žioptelėjau... užspringau žodžiais ir...
...ir likau stovėti...
***
- Atleisk...
-Už ką?
- Už tą vakarą...
- Nėra už ką... aš viską suprantu...
- Tai dabar tu supranti... Man prisiminus, pačiai nuo savęs bloga...
- Niekis, neimk į galvą... Viskas gerai...
- Žinai, anksčiau pats baisiausias sapnas būdavo sapnuoti, kad lipant į kalną iš po kojų ima riedėti akmenys, o pirštai įsikabinę į uolas nebelaiko... O po to karto susapnuoti tave tame prieangyje...
- Nurimk... viskas gerai... Atsitiko taip kaip atsitiko ir aš visai tavęs nekaltinu... Net į galvą nešovė... Netgi tada... Jaučiausi klaikiai, bet nekaltinau ir nepykau... Tikrai... tikrai-tikrai...
- ... ačiū...
***
Yra tokia afrikaniška patarlė: kai sekasi, tai ir blogis virsta gėriu, o kai nesiseka, tai ir gėris tampa blogiu...
Arba kaip tėvas sakydavo: už kiekvieną angelo bučinį, velnias subinę tarkuoja...
Ne kartą tuo teko įsitikinti, velniai rautų!..
Štai kad ir kitą dieną po to įsimintino vakaro. Tiesiog viskas krito iš rankų. Kelias iki miesto vietomis pasidengė plikledžiu, o po to pradėjo lyti, o atsisveikinimo dovanos, taip niekur ir neradau...
Sunku buvo patikėti, jog Vilniaus juvelyrinėse neradau nei brilianto, nei tinkamo šlifavimo safyro. Tai ką siūlė - tebuvo tik smulkūs šlifuoti deimantai (jei ne skalda po nenusisekusio šlifavimo) arba spalvoti akmenukai, kurie kėlė žvėrišką nepasitikėjimą originalumu. Tiesa, vienoj juvelyrinės parodė sertifikatą, bet kumpanosis pardavėjas su žvitriai lakstančiomis akutėmis ir su ženkliu hebraišku akcentu, nesukėlė jokio pasitikėjimo, o sertifikatas į GIA sertifikatą buvo tiek pat panašus, kiek mano pieštas randas (PAR pinigas) į lietuvišką litą...
Kitaip tariant, likau su ilga nosimi... Tad tenupirkau nepakeliamą glėbį rožių ir patraukiau atgalios, bet grįžęs ir čia vėl likau nieko nepešęs – Auksės namuose nebuvo.
Įkišau rožes į šampano kibirėlį (vazų neradau ir nežinojau kur ieškoti) ir jį parėmęs, kad jis neapsiverstų, pakilau pas save.
Kritau ant lovos, susigraibiau pultelį ir įsijungiau TV. Automatu praėjęs per palydovinius kanalus, kiek stabtelėjau prie BBC, CNN, bet niekas nesudomino. Per vieną iš lietuviškų kanalų, nepamenu, gal LNK, o gal dar kažkokį su skrituliuku, kuriame buvo skaičius – „3“, pliurpė apie neseniai išrinktą Lietuvos prezidentą, emigrantą iš JAV, kuris su kažkokiais skandalais gavo pilietybę... Na nors ne kokį komunistą Lietuva išsirinko ir ačiū Dievui. Po to diktorė perėjo prie naujienų apie kažkokį išprotėjusį fermerį, kuris iššaudė visą kaimą... Taip. Nieko čia linksmo...
Praktiškai gal būt tada ir tuo metu supratau jog, matyt, su Lietuva ir jos ateitimi manęs niekas neberiša. Visiškai nenorėjau net gilintis į jos aktualijas. Nebenoriu... Atitrūkau ir nutrūkau... Tik dabar suvokiau, kad tai jau buvau pastebėjęs bendraujant su žmonėmis mieste, bet galutinai susiformavo tik tąkart... Kažkodėl prieš akis ėmė bėgti vaizdai su paskutiniųjų metų įvykiais ir mane apėmė ilgesys saulei, spalvoms, šutinančiam karščiu, karštam vėjui ir neaprėpiamiems plotams... Galų gale, net savo nuvarytam karabinui... Gal iš tikro į „Buivolo ragą“ grįžti? Ar į kokį PMC parsisamdyti?.. Na, bet pirma reikia iki Londono nusigauti. Gal ne skristi, o per visą Europą pravažiuoti? Kchmmm... įdomi mintis – reikia pagalvoti...
Taip su tokiomis ir panašiomis mintimis, tyliai burzgiant televizoriui, užsnūdau. Atrodė, kad tik bluostą sudėjau ir staigiai pašokau nuo šaižaus trinktelėjimo. Nejučia sugrabaliojau nesančio ginklo, bet tuoj pats susivokęs kur esu, tik stryktelėjau nuo lovos. Įsiklausiau ir išgirdau paaukštintu tonu išrėktus žodžius: ką rėkė ar kalbėjo nesupratau, bet tai buvo visai ne moteriškas balsas.
Atplėšiau duris ir su trenksmu išbildėjau ant laiptų...
Apačioje voliojosi nusviestas šampano kibirėlis, vandens klanas ir po visas grindis ir minkštą odinį trivietį fotelį ant kurio parblokšta nuskriejo Auksė, išdrabstytos rožės. Virš Auksės stovėjo pakibęs ir ranka užsimojęs ganėtinai petingas vyrukas su nedideliu alaus pilvuku ir bjaurios grimasos iškreiptu veidu. Užpuolikas rankos nenuleido ir mergina negavo smūgio tik todėl, kad jo dėmesį patraukė mano bildesys.
Puoliau per kelias pakopas ir negaišdamas laiko liuoktelėjau per turėklus. Gesindamas šuolį pasikreipęs nuslydau ant šlaunies ir agresoriui nespėjus net nuleisti rankos, tiesiog stodamasis, smūgiu iš apačios liuobtelėjau į žandikaulį. Tik priešininkas paskutinę akimirką kiek suktelėjosi ir smūgis nuėjo daugiau į petį, bet to pakako, kad jis susisuktų. Tai davė man progą trumpu, fiksuotu, smūgiu trinktelti į paširdžius ir jau į susilanksčiusio vyruko snukį kalti iš kelio. Deja, kiek slystelėjau ant šlapio parketo ir jis gavo tik iš šlaunies...
Vis tik reikia pripažinti, kad šūdžius nebuvo ištižęs. Kokie devyni iš dešimties, ko gero, neštų sveiką kailį, o šis tik sukrenkštė ir pašoko.
- Nachui bled! – riktelėjo ir be jokios atodairos puolė smūgiuodamas kaip vyrukas kažkada bandęs boksuotis, bet jau seniai pragėręs visą savo meistriškumą.
Man užteko tik pasisukti korpusu, visai šalia nosies praleisti išmestą kumštį ir rankomis sučiupus už riešo ir peties ją užlaužti...
- Aaaaa! – iš skausmo sustugo nevykęs mušeika, o ant jo sugniaužto kumščio blykstelėjo žiedas, kurį užfiksavau sekundės dalimi. Ko gero jis ir išgelbėjo niekšui ranką, nes jos nesulaužiau tik paskutinę akimirką kelio smūgį nukreipęs į šoną. Spyręs keliu į šoną, stumtelėjau nevykėlį užpuoliką nuo savęs.  
Niekšas  čiuožtelėjo grindimis ir pabandė atsikelti, bet paslydo ant šlapių grindų. Pakėlęs ranką, pamatė į jo odą įsikabinsią rožės koto spyglį. Kaire ranką truktelėjo rožę ir nusviedęs šalin ir vėl pabandė atsistoti, bet aš jau nieko toliau nelaukęs vėl prišokau ir koja smūgiavau į galvą... tegu džiaugiasi, kad ant kojų nebuvo mano branavykų, o tai būčiau suknežinęs visą marmūzę...
Prieangyje jo jau nebepersekiojau o tik lėta ir grėsmingai ėmiau link jo žingsniuoti.
Niekšas pūsdamas raudonus burbulus iš nosies, ramstydamasis į sienas ėmė keltis. Pusiau susirietęs nusikabino minkštą pūstą sinteponinę striukę ir išrėkė:
- Blet, nachui, galas tau bybį, blet galas! Ir tau, kurva, kale, galas! Visus išpjausiu nachui! Blet visi man bybį čiulpsit!
Puoliau pirmyn, bet jis vos ne su visom durim išvirto į lauką ir pabandė trenkti tomis pačiomis durimis, į kurias pribėgdamas spyriau iš kojos... Vėl pasigailėjau, kad be batų: nutvilkė skausmas, bet ir šūdžius gavęs durimis, nuslydo per šlapias plyteles ir beveik keturiom nuvarė link tamsiai mėlyno bemso.
Po sekundės suriaumojo variklis ir vos tilpdama pro pusiau pravertus vartus mašina nėrė laukan iš kiemo.
Trypčiodamas ant šlapio lauko kilimėlio ir traukiamas lijundrą nešančio vėjo, masažuodamas dešinę koją, sulaukiau, kol tolumoje dingo raudoni auto žiburėliai.
Užrakinęs duris grįžau į namus.
Sušalau ir sušlapau, blyn... Bet man tai mažiausiai rūpėjo.
Įnėriau į svetainę, kuri praktiškai nuo prieangio nebuvo atskirta, ir dairydamasis sustingau.
Auksės akys buvo paklaikusios, skruostas buvo raudonas – beveik matėsi delno ir pirštų antspaudas. Ji bandė keltis bet jos kojos tarsi buvo paralyžuotos.
- Palauk, - ištariau. – Viskas baigėsi...
Spėriai nuėjau prie baro, susiradau dvi taures ir per pirštą kliukstelėjau Henesio. Jis pakankamai aštrus ir stiprus – turėtų padėti.
Prišokęs prie merginos pritūpiau ir ištiesiau vieną taurę.
- N-n-ne-e, - papurtė galvą Auksė, o jos akyse dar buvo sustingęs siaubas.
- Reikia. Patikėk manim – reikia, - tiesiog priglaudžiau jai prie lūpų taurę ir paverčiau.
Auksė konvulsiškai sugriebė man už rankos ir jos nepaleisdama nurijo gurkšnį. Žagtelėjo, sukosėjo ir nepaleidusi mano rankos su taure, dar kartą gurkštelėjo.
– Tsss... nurimk... nurimk... viskas baigėsi...
Auksė lėtai ėmė purtyti galvą:
- Ne... nesibaigė... niekada nesibaigs... niekada...
Jos balsas skambėjo dusliai ir visiškai neatpažįstamai.
- Čia tavo vyras? – paklausiau ir prikandau liežuvį. Ne laiku ir ne vietoj, bet matyt tai padėjo, nes jos akyse sustingusį siaubą  pakeitė klausimas į kurį iš kart atsakiau: - Žiedas. Toks pat žiedas...
Tardamas paskutinius žodžius paėmiau jai už dešinės rankos ir perbraukiau per jos žiedą ant piršto, kurį buvau nužiūrėjęs dar lėktuve.
Mergina mane kiek stumtelėjo ir karštligiškai sukiodama ėmė mauti šalin žiedą. Jau atrodė, kad nutrauks su visu pirštu, bet pagaliau žiedas vos ne su oda nuslydo ir mergina jį su įniršiu sviedė kažkur į kampą. Užsidengusi akis prapliupo raudoje. Atrodė, kad ašaros tuos ims lietis tarp pirštų.
Pastatęs ant žemės taures, pastūmiau jas šalin, ir atsiklaupęs apkabinau merginą ir ramindamas ėmiau glostyti pečius. Auksė įsikniaubė į mano glėbį ir man teko prisėsti šalia nekreipiant dėmesio į jos kumštelį, kuriuo pasikūkčiodama trankė per petį. Tai nebuvo atstūmimas ar pasipriešinimas. Tai buvo paprasčiausias nervinis šoko padarinys... Ir staiga, tarsi praplyšusi ėmė lietis... Žodžiai tiesiog pasiliejo...
Taip... Pasakojimas buvo paprastas, kaip trys centai. Paprastas ir gal kiek banalus, bet tuo pačiu iki žagsėjimo bjaurus. Esmė paprasta: turtingų tėvelių išauklėta mergina, papuolė ant turtingų tėvelių išpaikinto sūnelio žabangus...
Na taip... Verslą, kuriame ji buvo vedančioji, vieni ir kiti tėvai paliko savo atžaloms. Kai prireikė kapitalo plėtrai, su savo įnašu įsijungė ir tuose pačiuose sluoksniuose besisukiojanti Margarita. Viskas buvo gerai ir gražu, kol buvo gerai ir puiku. Per verslą su savo nenaudėliu vyreliu ir suartėjo. Kaip supratau, kažkokios tai ypatingos meilės ir nebuvo. Bet čia jau ir abeji tėvai „padirbėjo“. Taip sakant – padėjo apsispręsti. Tad nieko keisto, kai du simpatiški jauni žmonės ima ir susituokia.
Apie metus pagyveno ramiai ir gražiai, kol staiga, visai atsitiktinai, nepaaiškėjo jog Auksės vyras Boguslavas - lošėjas. Pasirodo, Vilniuje, Kalvarijų gatvėje ir senamiestyje (kitų „skylių“/„landų“ Auksė nežinojo) buvo nelegalių kazino. Na, o ten kur kas nors nelegalu – ten ne be žiurkių ir šiukšlių neapsieinama.
Neaišku ar Boguslavui ėmė išties nesisekti, ar pakliuvo į kokių šulerių gniaužtus, bet pradėjo jį pradėjo traukti smegduobėn. Viso jo paslaptys viešumon iškilo kai šis panorėjo žūt-būt ir paslapčiomis atsikratyti akcijų, kurias, galų gale, išpirko Auksės tėvas (akcijos buvo padovanotos Auksei). Štai tada ji praktiškai įgijo kontrolinį paketą... bet ne apie tai... Žodžiu, po nedidelio šeimyninio skandalo ir po pažadų liautis, viskas tarsi aprimo.
Bet ne itin ilgam. Prabėgo kažkiek laiko, kai vėl paaiškėjo,  jog iš smegduobės |Auksės vyras taip ir neišbrido... Netgi dar daugiau!.. Už skolas jam niekšai pasiūlė atsiskaityti žmonos natūra... Kraupu? Ar ne?  Bet toks gyvenimas... Nežinia kuo viskas būtų baigęsi, bet tuo pat metu Boguslavo tėvas mirė savo niekadėjui sūnui palikęs nemenką sumelę, kurios užteko padengti lošimo skoloms ir leido niekdariui dar kažkiek ramiai gyventi. Normaliam žmogui, kad pakilti ant kojų – to būtų daugiau nei per akis, bet Boguslavui jie išėjo per šikną. Įsisūdijo į kažkokį nerimtą bizniuką ir žlugo. Gelbėdamasis prisiėmė nelegalių paskolų ir tai buvo jau paskutinis degradacijos laiptelis... Juolab, kad panašu, jog paskolai adengti ėmėsi ne tai narkotrafiko, ne tai dar kažko tokio panašaus ir nelegalaus. Ir negana to - vėl prasilošė... O čia jau ėmėsi terorizuoti savo sutuoktinę...
Žodžiu, šantažas dėl skyrybų tęsėsi jau porą mėnesių... O dėl šiandieninio vizito, tai Auksė, matyt, turi būti dėkinga Margaritai... Keletas mestų replikų išdavė... Ir šiaip, jau anksčiau įtarė, kad Margarita su Boguslavu kažkokius ryšius palaiko...  
- O kur tavo tėvas? Motina?
- Ik... Bolivijoj... ik... ten atsirado tėvo vyresnis brolis. Visi manė, kad tėvo brolis žuvo karo pabaigoje... O čia ir atsirado... Pusmetis jau kaip ten... ik... – išsipasakojusi, tarsi visą kalną nuo pečių numetusi, šniurkščiodama atsiliepė Auksė. – Jie ten ėmėsi bendro versliuko... Užvakar pervedimą dariau... tėčiui... ik...
Kiek atitraukiau jos galvą ir nubraukiau ašaras nuo apsiašarojusių žalsvų akių ir skruostų.
- Tavo marškinėliai šlapi, - vėl sušniurkščiojo Auksė.
- Lauke lietus, o po tavo ašarų, manykime, kad išsimaudžiau jūroje... – skęsdamas jos žalsvose akyse ir jau sunkiai valdydamas balsą, ir jausdamas karštą alsavimą, suvapėjęs nei šį, nei tą, šyptelėjau. Rankos pačios nuslydo po jos marškiniais... Akimirkai sustingau... Nurijau seilę, kurios nebuvo, ir neištvėręs įsisiurbiau į jos lūpas...
Drabužiai... kai kurie net traškėdami lėkė į šonus...
...pasaulis ištirpo...
***
- Pėdkelnes man tada suplėšei...
- Aš ir dabar galiu pakartot...
- Tai kad aš su bridžiais.
- Netvarka kažkokia...
- Ėėėė... palik...
- Na jau neee...
***
Ankstyvas rytas.
Už lango švinu pritvinkę debesys ir šuorais į lango stiklus barbenantis lietus visai neviliojo keltis. O kam keltis? Ir taip buvo gerai. Jaučiausi kaip medaus prisilaižęs katinas ir net neketinau judintis.
- O iš kur čia tas randas? – Auksė patogiau įsitaisė ant mano peties ir pasisukusi pirštu pervedė per išilgai mano krūtinę kertantį jau vos matomą randą.
- Koks randas?.. A, šitas? Nieko ypatingo. Seniai jau pamiršau...
- Na papasakok...
- Seniai tas buvo. Gal prieš penketą metų, gal seniau... Vienas psichas iš krūmų išlėkė ir mačete vožtelėjo...
- Opsss...
- Racija ir liemenė išgelbėjo... Tik odą ir perkirto. Žaizda negili buvo, tik šlykštus, pusgirtis šundaktaris pasitaikė. Bjauriai susiuvo, – šyptelėjau.
- Meluoji, - moteris išsitempė kaip katė.
- Tik truputį, mano meile. Tik truputį...
- Būk geras, nemeluok man, a? Net kai... – Auksė suraukė antakius ir atsiduso.
- Prižadu...
- O šitas?
- Žinai, gal geriau aš tave patyrinėsiu... – pabandžiau lūpomis pagauti jos ausį, bet ji juokais įsirėmė rankomis į mano pečius ir neleido kilstelti.
- Ne. Gal užteks. Į treniruotę pavėlavau, o dar šiandien reikia būtinai į ofisą užbėgti... Susitvarkyti, susiruošti reikia...
- Tu ir taip nuostabi... – perbraukiau abiejų rankų pirštais per jos nugarą ir šonais grįžau atgal.
- Cha... Nekutenk...
- Klausyk, o kodėl nėra kamerų prie tavo namo?
- Niekad apie tai nepagalvojau...
- Galiu pagelbėti su tokiais reikalais.
- Net nežinau... Gal neverta... Buvo šmėstelėjusi mintis viską parduoti... Ėėėė... ką darai?!
Vis tik pavyko pagauti jos ausį... ir ne tik...
Tik deja, gyvenimas daro savo pataisas.
O-ch-ch tie ofisai... Kad juos kur...
Iki Zitos atėjimo, o tai buvo beveik prieš piet, šiaip ne taip sugebėjome atsikelti ir susitvarkyti, ir  kažką užkąsti...
***
- Žinai, man jau nebepatinka mintis...
- Kokia?
- Dėl visų šių rašliavų... Aš galvojau, kad tu kažkaip kitaip rašysi...
- O kaip kitaip?
- Na kaip dienoraštį ar ką...
- Aš juk niekada gyvenime nevedžiau jokio dienoraščio... Net neįsivaizduoju kaip tas daroma...
- Drakulos neskaitei?
- Badžiau gilioj jaunystėj – neištvėriau...
***
Link vakaro liūtis perėjo į purkšnojimą ir dulksną. Sprendžiant iš medžių, vėjas kiek aprimo. Tik dairytis nelabai galėjau. Panašu, kad kažkurios „lašo“ traukės „parėjo“: ant mažų, asfalto provėžose susitelkusių balų, mašiniuką gana nesmagiai mėtė. Su drėgme nesusidorojantis stiklų apipūtimas neleido apsitraukti tik priekiniam vairuotojo stiklui. Nelabai į visa tai kreipiau dėmesį ir tik išsukdamas iš pagrindinio kelio pasistengiau suvaldyti automobilį, kuris ant purvo gerokai slystelėjo.
Nepasakyčiau, kad nuotaika buvo kažkokia bloga, bet dar mieste staiga apėmęs nerimas, artėjant Auksės namams, vis labiau stiprėjo. Kaip dabar jau žinau – nerimas buvo ne be pagrindo. Man to visai pakako, kad priekyje pasirodę atviri vartai sukeltu įtarimus.
Nuspaudžiau stabdžius ir „lašas“ slystelėjo, bet sustojo nesusiskersavęs. Ant galinės sėdynės stovintis paketas su pirkiniais šlumštelėjo ant salono grindų...
Užgesinau žibintų šviesas.
Per dulksną ir retkarčiais sumosikuojančius valytuvus įžiūrėjau, kad kiemas netuščias. Jame, priekiu link išvažiavimo stovėjo nemažo automobilio siluetas, o šalia sušmėžavo kažkokios žmogystos.
Ne, taip neturėjo būti. Auksė būtų perspėjusi, kad laukė svečių... O gal vairuotojas Zigmas?.. Na, gal ir Zigmas – kas ten per tą lijundrą įžiūrės? Tačiau jau seniai buvau įpratęs pasikliauti savo nuojauta, tad nugyniau šią mintį: joks ten ne zigmas – ten kažkokia anomalija... Tad apsičiupinėjau įsitikindamas, kad manasis atlenkiamas pietietiškas „Okapi“ su užsfiksuojančia geležtimi vietoje patogiai guli po ranka. Nors tuoj pat persigalvojau ir atlenkiau. Geležtė spragtelėjo ir nejudamai užsifiksavo. Pasidėjau šalia, bet likau nepatenkintas ir prisiminęs, kad „bardačioke“ mačiau ilgą kryžminį atsuktuvą, greit jį sugrabaliojau ir apsukęs skurliumi, kad nespaustų, greit įsistačiau į dešinės kojos bato aulą. Galų gale, jei tenykščiai svečiai ruoštųsi šaudyti (na taip, mąstymo inercija per savaitę neprapuola...), jie elgtųsi kiek kitaip.
Atrodo susisukau greitai, bet ir „svečiai“ nežiopsojo. Vienas iš jų pasirodė tarpuvartėje ir užstodamas savo mašinos žibintus pradėjo mosikuoti, kad privažiuočiau arčiau.
Na, ką gi... Pajudėjau ir po akimirkos prisiartinęs ir sustojęs pasukau „lašo“ lango rankenėlę.
- Ko reikia? Kas jūs? – ištariau pamatęs pasilenkiantį išsišiepusį tipą su‚ gandonke“ ant galvos.
- A tu čia tas frajeris? A? – į saloną tvokstelėjo šnekančio žmogystos burnos garas.
- Kas?
- Verneris, blet kurva?
- Na ir ką?
- Savo kralią matyt nori? A?
Tiesą pasakius nelabai supratau ką pasakė, bet suvokiau, kad kalba matyt eina apie Auksę.
- Na ir?..
- Kas „yr“, blet? Tu blet kurva lipi nachui ir važiuoji kartu. Aišku?
- O nafig?
- Blet bybį, savo bobą matyt nori? Tai važiuoji, blet, o jei ne... blet... - vyrukas atsitraukė ir iš trumpos odinės striukės kišenės ištraukė ranką. Į mane žiūrėjo nedidelio pistoleto, matyt „makaro“ (koks gi dar tokioj postsovietinėj skylėj galėjo būti?) vamzdis.
- Tai jūs važiuokit, o aš paskui... – ramiai ištariau.
- Užteks pezėt, gaidį. lipk nachui, blet...
Na taip, sėdint mašinoj prieš stovintį su ginklu - nepasitampysi. Teko paklusti. Vogčiomis čiuptelėjau peilį ir stebėdamas išsišiepusį „giboną“, pabandžiau išlipti.
- Ramiai tik, blet... Ramiai...
Akies krašteliu pamačiau artėjant dar vieną tokią pat žemą, pilvotą, bet ne mažiau petingą žmogystą. Nors gal paprasčiausiai odinės „bomberio“ striukės juos darė platesnius, nei jie iš tiesų buvo. Bet kaip ten bebūtų, atstumas iki pistoletą laikančiojo buvo per didelis, kad galėčiau priešginiauti. Vyrukas net žengė kelis žingsnius atgal. Reikėjo luktelti.
- Ei, nuleisk tą savo patranką. Dar iššaus...
- Rankas parodyk, rankas... Blet mesk tą finką nachui, blet... o tai tau pyzdec...
Paleidau iš rankų peilį ir okapis šleptelėjo į purvą.
- Kas su Aukse? – garsiai paklausiai.
- Eik blet į mašiną... kurva...
- Kas su Aukse? – ištariau ramiai stovėdamas. Būt norėjęs nušauti, jau būtų nupylęs. Tai tik pasiuntinukai... Na, o kitą vertus - besąlygiškai paklusti nesinorėjo. Juolab, kad adrenalinas, kurį reikėjo žūt būt sutramdyti, pradėjo fontanuoti: būtų visai neblogai peštynes išprovokuoti...
- Ei, blet, ar ilgai jūs čia? – nepriėjęs šaižiai riktelėjo antrasis.
- Bybys, blet, nori apie savo kralią sužinot... Spiriasi „gadas“.
- Viskas gerai su tavo ta boba. Papis šefas, papis... mums paliks ir tau gal atliks... cha-cha-cha... Varom, jei dar nori palaižyt...
Pirmasis ragindamas eiti pamosikavo pistoletu ir atsitraukė užleisdamas kelią. Bijo? Vadinasi gerbia, šunsnukiai... Ne kitaip, kaip vakarykščio svečio, tai yra Boguslavo, kad jį kur šikantį sutrauktų, „berniukai“. Sunkus vakarėlis laukia... Sunkus...
Jau kieme, prie pat mašinos (pasirodė jog tai buvo mersas) pasitaikė proga kai vyrukas atsistojo pernelyg arti manęs. Staigiu judesiu suktelėjau numušdamas „vamzdį“ į šoną, bet trinktelti nespėjau. Apsiskaičiavau. Antrasis buvo pernelyg arti ir jis nieko nelaukdamas iš kart, tiesiog iš vietos spyrė man į šoną. Netekęs pusiausvyros susiūbavau. Pirmasis irgi atsigavo, bet pistoleto negrabaliojo, o iš kart perėjo prie kumščių ir spyrių. Mano pasipriešinimas truko neilgai. Abu šikniai dirbo sinchroniškai, vienas kitam netrukdė, o man tokioje padėtyje nuo dviejų priešininkų atsimojuoti nebeliko jokių šansų. Šie meitėliai matyt nemažą patirtį turėjo ir dar, ko gero, sporto salėje nemažai prakaito išliejo... Greit „sugavau“ kelis smūgius į galvą, nudrėskiau savo krumplius į kažkurio kumštį nevykusiai blokuodamas smūgį... greit susilanksčiau ir pajutau, kad mane jau spardo gulintį...
Pabandžiau prisidengti galvą, pagauti kažkieno koją, bet greit akis užpylė tamsa ir netekau sąmonės...
Atsigavau nuo krestelėjimo ir keiksmų. Galva maudėjo, bet pakankamai pakenčiamai. Šiaip ne taip „suvedžiau“ akis ir stengdamasis nuvaryti skausmą į antrą planą, pabandžiau susikoncentruoti. Gulėjau numestas ant galinės automobilio sėdynės, o kojos nepatogiai įstumtos į tarpą tarp sėdynių. Vyrai, matyt, taip skubėjo, kad net tik kad nepasivargino manęs suraityti bagažnėje. O gal ji buvo užimta? Jei jau degradai, tai jau degradai visame kame: pasičiupinėjęs supratau, kad į saloną įmetė matyt apgraibom su „skoču“ tik vieną kartą apsukę riešus. Idiotai...
Pabandžiau dantimis nusmaukti lipnią juostą ir įsiklausyti į kalbą. Priekyje sėdintys debiloidai ginčijosi kuriam kasti duobę... Viskas aišku. Mane užsakė „pakasti“. Mane matyt išgelbėjo tik tai, kad kieme nukalti, o po to vilkti lavonėlį gerokai kebliau, nei nuginti kaip avelę... Ką gi, patys kalti: tinginystė kartais skaudžiai atsiliepia...
- Tu, ką, blet, malkas veži? Kurva kelio nematai?.. – trinktelėjęs galva į lubas riktelėjo keleivio vietoje sėdintis „gibonas“.
- Eik tu nachui, pats pažiūrėk koks čia mėšlynas nachui... Blet visą padviestkę sukalsim...
Ir iš ties, tamsoje, purškiant smulkiam lietui, su aprasojusiais stiklais važiuoti miško keliuku nebuvo itin komfortiška... Mašina burzgė, čirpdama lingavo ir net ant purvo praslystant galiniams ratams  slysdama. Bet man tai buvo tik į naudą. Nuo tų visų lingavimų ir džiržgėjimų, manęs negalėjo girdėti. Svarbu tik į salono veidrodėlį nepatekti...
Pagaliau rankos išsilaisvino ir siektelėjau koją. Na taip... Tie du debilai manęs net neapieškojo. Pamatė, kad numečiau peiliuką ir tuo pasitenkino... Idiotai... Atsuktuvas vietoje. O gal skubėjo? Gal kas sutrukdė?.. Bet tai jau nesvarbu...
Pergalėdamas tvinkčiojimą smilkiniuose, staigiu judesiu mestelėjausi į priekį ir įrėmiau „keleiviui“ atsuktuvu į gerklę:
- A nu stot, svoloč... – bet baigti sakinio nespėjau: vairuotojo vietoje sėdintis idiotas staigiai suktelėjo vairą, mašina praslydo ir į kažką trenkėsi, o mano ranką apipylė šilta, praktiškai karšta, tiršta srovė ir pasigirdo gargaliavimas...
Tiesiog nieko nemąstydamas truktelėjau atsuktuvą ir papildomai neužsimodamas jo buku galu trenkiau į vairuotojo smilkinį...
Vairuotojas net neriktelėjęs susmuko...
„Keleivį“ tampė konvulsijos, priekinė automobilio panelė buvo aptaškyta kraujais ir jis pats mėšlungiškai gargaliuodamas bandė užspausti kaklą...
Na taip... Gal persistengiau? Net nepagalvojau, kad su degradais turiu reikalą... nors ką čia pagalvosi kai esi tokioj būklėj? Jie vis tik mane užkasti vežė...
Iššokau iš mersiuko tiesiai į miškelio klampynę.
***
- Tu man to nebuvai niekad pasakojęs...
- Ir dabar tau nelabai to skaityti reikėtų...
- Tu galvoji man jų gaila?..
- Ne, bet gal per daug smulkiai...
- Tai jau parašei...
- Na taip...
***
Na dabar aišku, kodėl neįgrūdo manęs į bagažinę. Ten buvo ne tik mineralinio vandens pakuotė, porelė kastuvų, „Šelo“ metalinė plokščia kanistra, kažkokie įrankiai, kaip pas kokius sovietinius moskvyčistus, ir pailgas sportinis krepšys su porele „pompų“. Tame pačiame krepšyje dar gulėjo dvylikto kalibro šovinių pakelis ir viena „teteške“. Nesigilinau nei kokios ten tos pompos, nei kas ten su ta „teteške“: man užteko „makaro“, kurį radau pas jau bedvasį „keleivį“. Vairuotojas turėjo tik cigarečių (kažkokių „Sovereinų“), žiebtuvėlį, lenktinį peilį ir kastetą, kurį numečiau ant galinės sėdynės. Aišku, kad ginklai nelegalūs – tarp asmens ir automobilio dokumentų jokių leidimų neradau.
Ištraukiau iš bagažinės kanistrėlę benzino ir atsukęs kamštį, priėjau prie plačiai atvertų vairuotojo durelių. „Vairuotojas“ dar nebuvo atsigavęs. Gerokai pavyko man jį stuktelėti, blyn. Kol su lipnia juosta prisukau jo rankas prie vairo, jis net nesudejavo. Na nieko... Pažiūrėsim, kaip toliau „dainuos“...
Nuo ant klyno išpilto šliukšnio benzino, „vairuotojas“ pradėjo gaivalėtis. Šliukštelėjau dar kartą ir numetęs baką prie mašinos, užsirūkiau...
Blyn... koks šūdinas tabakas... Neįmanoma rūkyti...
„Vairuotojas“ sukriokė, pasimuistė, pasitampė ir pamatęs salono lemputės šviesoje savo porininką, klaikiom akim sužiuro į mane...
- O dabar, debiloide, klausaisi atidžiai... aišku?
- Eik tu...
- Dar vienas keiksmas ir metu nuorūką tau ant klyno... – iššiepęs dantis surėkiau ir pamatęs, kad jis sužiuręs sau į tarpkojį ėmė traukyti šnervėmis, pridūriau: - benzinas čia, benzinas... Na ką? Pakalbėsim?
Belaisvis užpuolikas paklaikusiom akim sužiuro į mane... Tylėjo... Įtariu, kad jo smegenų vingiai ėmė duoti trumpus sujungimus.
- Pasakoji, blet viską. Viską... Kas užsakė, kodėl ir t.t.. Blet, meluosi - sudeginsiu velniop...
Po kelių minučių jau žinojau, kad savo spėjimuose buvau teisus: mane užsakė „Boguslavas“, kurį jie vadino „Bogu“ (ar Boh‘u?). Jie kartu suko kažkokius nešvarius reikalėliu, į kuriuos aš net nenorėjau gilintis. Kam man to reikia?
- Kur dabar Auksė? – numečiau nuorūką žemėn ir įtrypiau ją į purvą, ir pagalvojau ar nevertėtų vėl prisidegti, bent jau kad ugnelę turėčiau po ranka... Bet nusprendžiau, kad užteks.: mano galva, nors ir rimstanti, bet dviejų iš eilės šūdinų cigarečių neištvers.
- Ta Bogo boba? Taigi pas Bogą, - atkišęs apatinį žandikaulį niauriai ištarė „vairuotojas“. – Paleisk a? Aš jau viską papasakojau.. A? Blet, sumokėsiu... Kiek nori sumokėsiu...
- Pažiūrėsim... Kaip rasit tą jūsų Bogą? – paklausiau mąstydamas kaip toliau reikės elgtis.
- Nuy bled kaip aš tau papasakosiu, a? Pas save jis, pas save... blet į savo fazendą prie Čiobiškių nusivežė, kurva...
Taip. Ausys nuo to slengo net linko ir raitėsi. Gerai, kad dar teko matyti tą šūdiną „Izaurą“, tad bent jau nereikėjo perklausti ką jis vadina „fazenda“...
Išsitraukiau peilį.
- Ė tu ką? Ė... čia aš ne apie ją... Ne... – pradėjo muistytis „vairuotojas“ ir bandyti nuplėšti rankas nuo vairo.
- Sėdėk ramiai, debile... – atidaręs užpakalines dureles nuo galinės sėdinės sugriebiau taksistų mėgstamą mažą užrašų knygelę su nuoga boba ant viršelio ir tušinuku. Trinktelėjau durelėm ir atsistojau šalia „vairuotojo“. – Nejudėk. Paišyk kelią...
Netyčiom brūkšteldamas peiliu per pirštus, nupjoviau juostą ir atsitraukęs mestelėjau užrašų knygelę.  Kairėje rankoje suspaudžiau „makarą“.
- Suspurdėsi, nušausiu kaip šunį, o kitaip, tai gal dar ir pagyvensi...
Taip... ir tik taip...
Sušiktas purškaliojimas varvėjo per veidą, o už nugaros bandė liepsnoti užpuolikų mašina...
Jei tik netrukdė krūmynai, stengdamasis beveik neregimoje tamsoje nepapulti į purvą, bėgau šalia kelio. Mano apskaičiavimais, niekšai manęs laukė apie penkiolika minučių, gal kiek mažiau, o mane vežė ne ilgiau penkiolikos – dvidešimt minučių... Su „apklausa“ užtrukau dar kokias dešimt... Turint galvoje, kad Bogas nežino jog aš laisvas, o mašinos greitis buvo vos ne pėsčiojo, bendroje sumoje Boguslavas mane galėjo lenkti ne daugiau kaip valandą. Buvo pakankamai vilčių suspėti iki tol kol nenutiko ko nors blogo su Aukse, žinoma. Visa kita manęs nejaudino...
Policija?.. Net nekilo minčių... Kol kam nors ką paaiškinsi, kerštingas Auksės vyras nudaigos savo „žmoną“ ir pakiš po velėna... Ieškok tada... O jei dar atitinkamai „organai“ patepti ir sutepti...
***
- Tai kas atsitiko su tuo vairuotoju?
- Tai kad nieko...
- Kaip tai? Tu jį ten... gyvą?..
- Kuo tu mane laikai? Juokauji?.. Jis pabraižė, pabandė paaiškinti, o kai aš priėjau arčiau, tėškė knygutę man į veidą ir pabandė pulti...
- Ir?..
- Aišku, kad iššoviau... Benzas užsidegė... Vos manęs pačio nenusvilino... Įmečiau vidun „makarą“ ir nuvariau sau...
- Ir tu taip ramiai apie tai kalbi?
- O kaip dar turėčiau? Jis nė kiek nesikankino...
- Na...
- Nesuprantu...
- Na ar tau nė kiek negaila? Nesigaili? Viduje niekas nespaudžia?
- Dėl ko? Dėl šiukšlių? Ar galima gailėtis nudėtos žiurkės, kuri tau norėjo nugraužti ausis?.. Žinai, gal aš jau neberašysiu. Tu toliau ir taip viską žinai...
- Žinau, bet prašau - rašyk... Man labai įdomu žiūrėti tavo akimis...
***
Nebuvau įsitikinęs jog „vairuotojas“ nepamelavo. Visiškai nebuvau. O priartėjus prie vienišo pamiškėje stūksančio kaimiško namuko su dvišlaičiu stogu, širdis ir visai apšalo. Nesimatė jokios švieselės. Na ir aš galėjau ne ten nuvairuoti... Tamsu gi... Vietovės nepažystamos... Gerai, kad nors purkšti nustojo, vėjas pakilo ir debesis apvaikė.
Užgesinau savo „lašo“ žibintus ir lėtai nujudėjau žvyrkeliu toliau. Nenorėdamas trikdyti tylos, nuvairavęs tarp pakelės medžių stabtelėjau šalikelėje. Išlipęs ir įsiklausydamas į nakties garsus nutursenau link sodybos. Tai, kad nėra šunų jau žinojau iš „vairuotojo“. Neturėjo būti ir kitų bendrininkų – jie dirbo trise. Taip sakant, viskam vadovavo Boguslavas. Tie du tipeliai, kačiokai, buvo „berniukai – paspirtukai“...
Lengviau atsikvėpiau, kai tvartelio ar pašiūrės su pasvirusiu stogu šešėlyje pamačiau juodą „bimbalą“, kurio salone mirkčiojo raudona signalizacijos lemputė.
Net lengviau atsidusau... Vis tik – nesuklydau...
Ne prie visų langų buvo geras priėjimas, bet bent jau išsiaiškinau, kad visi jie gerai uždaryti. Kai kurie, panašu, kad net užkalti. Sunkios užuolaidos, kurios slėpė šviesą buvo aklinai užtrauktos ir neleido žvilgtelti vidun. Beje, viduje kažkas buvo. Bent jau viename iš namuko kambarių. Akivaizdu. Ne taip jau lengvą aklinai šviesą naktyje slėpti... Tik kaip ten patekti, kai viskas aklinai uždaryta-užrakinta?.. Tiek pagrindinės durys, tiek šoninės užtrenktos ir su skląsčiais ar velkėmis... Bandyti statyti kopėčias ir tikrinti mansardos langelį?.. Variantas, aišku, tik ar aš vienas tokias ilgas ir sunkias kopėčias pakelsiu? Juolab, kad stovintis automobilis trukdo jas nusikabinti nuo pašiūrės ar tvartelio sienos...
Automobilis?..
Su signalizacija?..
Cha!..
Atsivedėjęs ėmiau spardyti per priekinį ratą ir siūbuodamas krutinti mašiną... Nakties tyloje pasigirdo šaižus signalizacijos garsas. Vienkiemyje ji kaukė ne blogiau nei lokomotyvo švilpukas. Tik įkyriau ir šaižiau. Gera mašinėlė! Bimbalus reikia saugoti!.. O tai maža kas!..
Signalizacija pagaliau nutilo, bet namuose niekas net nesubraškėjo, tad aš išlindęs iš šešėlio vė; ėmiausi spardyti vargšą niekuo nekaltą keturratį „vežimą“...
Vėl sukaukė signalizacija... Vėl nėriau prie durų ir sustingau tamsoje...
Šį kartą šeimininkas jau neištvėrė. Signalizacija nespėjo įsistūgauti, kaip atitraukus užuolaidą, kiemą apšvietė iš namo vidaus pasiliejusi šviesa. Pamačiau prie stiklo prikištą ranką su pulteliu ir mašina nustojo bliovusi.
Vėl tapo tamsu. Na, pažaiskim...
Galų gale lauko durys piktai prasivėrė ir perkreiptu veidu iššokęs atletas keiksnodamas nužingsniavo link nelemtos BMW, o aš tyliai nėriau vidun. O gal reikėjo vožtelti ir viskas? Nežinau... Gal būt, bet neturėjau su kuo...
Išplanavimas tokiose trobose nesudėtingas. Juolab, kad ne visur degė šviesa.
Auksę radau pasliką gulinčią galiniame kambaryje  ant metalinės sujauktos lovos. Jos viena ranka buvo prikaustyta antrankiais prie vieno iš atkaltės virbų. Lūpa buvo perskelta, akis užtinusi, o ji pati užsimerkusi tyliai aimanavo: panašu, kad „šeimininkas“ dar neįsisiautėjo... Toliau kelių smūgių nenuėjo...
Stengiausi elgtis tyliai, bet Aistė pajuto esant kažką kambaryje ir pakėlė galvą, bet nieko nepasakė. Tik sutinusios ir kruvinos lūpos ir išplėsta nepamušta akis, matyt, turėjo reikšti nuostabą.
Pridėjau pirštą prie lūpų ir grybštelėjęs nuo stalo pustuštį degtinės butelį atsistojau už į vidų atsidarančių durų.
Pasigirdo durų trinktelėjimas ir duslūs žingsniai per girgždančias lentas, kuriuos kai kur slopino medžiaginiai purvini takai.
- Blet, kas tai „dūrai“ pasidarė... – subambėjo įeidamas Boguslavas. – Na, katyte, pašnekėsim?..
Boguslavas pasisuko prie stalo ir ištiesęs ranką sustingo:
- Blet...
Nemačiau jo veido išraiškos, bet išgaravęs puslitris matyt jį gerokai sutrikdė. Nebuvo ko daugiau laukti – iš visų jėgų trenkiau durimis ir iššokau.
Reikia pripažinti - vyrukas buvo ne iš silpnųjų. Durimis aš jo neparbloškiau, o tik smarkiai atitrenkiau petį ir ranką ir jis sureagavo instinktyviai: kaire ranka blokavo butelį, kuriuo smogiau ir čia pat spyrė iš kojos. Niekur jis nepataikė, bet privertė atsitraukti. Jo rankose pasirodė iš už nugaros ištrauktas pistoletas:
- Atgal!!! Atgal, kurva! O blet, abu balandėliai... Ir kalė, ir jos meilužis, blet... – vedžiodamas makarovu nuo manęs iki Auksės ir atgal, iššiepęs dantis maniakiškoje šypsenoje ištarė Auksės vyras. – Gerai... Ot gerai... O dabar aš ją parūrinsiu, o tave štai su šituo į šikną pabrūžinsiu... cha-cha-cha... – vartydamas pistoletą rankoje, žengtelėjo artyn manęs.
Nieko neatsakiau. Durnius ir tiek... Kas gi laiko pirštą ant nuleistuko? Arba „pistikas“ neužtaisytas arba jis debilas... arba girtas... Girtas debilas... Durnelis... Kas gi prisiartina per ištiestą ranką? A?
Staigiu judesiu, kaire ranka trenkęs pačiupau riešą ir tuo pačiu metu dešine trenkęs užlaužiau pistoletą su visu riešu nusukdamas vamzdį ir spyriau iš kojos į blauzdą. Stiprus velnias... Visi psichai, matyt, neįtikėtinai stiprūs. O ypač dar ir kai kaip reikalas pasportavę...
Boguslavas sustugo, nepasidavė, ėmė tampytis, o jo pirštas įstrigo kilpoje ir susuktas pistoletas iššovė... Per ausis trinktelėjo šūvio garso banga ir pakvipo parako dūmais. Net toks nestiprus pistoletas kaip „makaras“, nedidelėje patalpoje galėjo kuriam laikui apkurtinti. Dūmai ir salstelėjęs parako kvapas sumišęs su šleikštoku metalizuotu kraujo kvapu, pasiekė šnerves...
Atleidau rankas ir Boguslavas, kraujais aptaškydamas duris, durų staktą ir dalį sienos, susmuko su nuplėšta dalimi akies ir smilkiniu...
Garsiai atsikvėpiau ir pasisukau į Auksę, kuri dar nesuspėjo susivokti kas įvyko...
Tik dabar ant stalo pamačiau stikline apvožtus antrankių raktelius.
- Viskas baigta, Aukse. Viskas, - ištariau stengdamasis, kad balsas nevirpėtų. – Su tavim viskas gerai?.. – paklausiau ir supratau, kad leptelėjau nesąmonę.
Auksė kažkodėl pradėjo žagsėti... šokas.. Aišku, kad šokas... Kas gi dar?..
- Eime iš čia, eime... Pasistenk nesusitepti, - tarstelėjau peržengdamas kūną...
- Kas... dabar... bus?.. – jau išėjus laukan, mikčiodma paklausė Auksė. Ją pradėjo purtyti nervinis drebulys.
- Nieko... Kas gi gali būti? Tave prikūlė, mandravojo su pistoletu ir nusišovė... Kas  gi dar? Turi gerą advokatą? – pamatęs, kad Aistė tankiai linkčioja galva, nusivilkau purviną paltą ir užmečiau jai ant pečių... – Manyk, kad tai „ekspres“ skyrybos...
***
- Viską aš suvokiau...
- Kchmmm...
- Negalvok, kad aš jau tokia kvaiša...
- Net nedrįstu...
- Ir aš nemikčiojau...
- Taip... tu buvai šauni mergaitė...
- O tu cinikas...
- Kaip pasakysi, brangioji...
- Ištrink visa tai...
- Bet...
- Prašau ištrinti...
- Gerai jau... Tau jaudintis negalima...
- Negalima? Tai kam tu apie tai rašai?
- Tik nesinervuok. Pati gi norėjai, kad rašyčiau...
- Kaip čia nesinervuosi? Kai prisimenu, tai dar ir dabar vėl drebėti pradedu... Nebenoriu to prisiminti...
- Jau trinu...
- Ne, palauk... Palik... gal...palik... O kažkada aš maniau, kad esu stipri...
- Tu ir esi stipri... Stipriausia moteris, kokią tik žinau... Geležinė...
- O „sesutė“?
- Ji ir stipri... bet kitaip stipri...
Epilogas
Taip ir nebaigiau rašyti, nors supratau, kad ir tiek užrašęs, tarsi nusiėmiau kokią sunkią kuprą, kurią nuskandinau Temzėje... Tik, kad nemoku palikti nebaigto darbo... Nors, tiesą sakant, šį atidėliojau kiek įmanydamas...
...balandžio 4-toji: Pasfestas... Osternas... Ysteris... arba paprasčiausiai Velykos... Tik truputį daugiau kaip  metai po paskutiniųjų įvykių...
O atrodo, kad prabėgo visa amžinybė...
***
Gildorfas. Netoli Londono. Anglijos masteliu - beveik kaimas. Vidiniame nedideliame kiemelyje šalia namuko, kurį išsinuomojome kiek atokiau nuo judrių vietų, bandžiau pakurti anglis breifleisui, kaip čia jį vadina – barbekiu. Pro paliktas vidinio kiemo praviras duris, girdėdamas linksmai pliauškiančias moteris, jaučiausi beveik laimingas. O ko nesijausti? Beveik metai, kaip aš jau ne vienišas vilkas: brolio, su kuriuo dėl jo žiežulos pačios nepalaikome jokių santykių juk artimu žmogum nelaikysi? Nors su juo gyvenančius tėvus ir norėčiau išvysti...
***
- Ir aš savųjų pasiilgau...
- Taigi jie žadėjo užsukti.
- Taip. Tai gal ir taviškiai atvažiuos?
- Jau kalbėjau, bet kol juos išjudinsi...
***
Tiesą pasakius „vienišas“ reikia braukti iš leksikono... Su manim Auksė ir Lina... Taip-taip... Nepasigirdo – Lina.
Jei trumpai, tai Auksė po visų tų policinių ir prokurorinių tyrimų, kurie, kaip nekeista, ilgai neužtruko, atsikratė savo verslo, šiokio tokio nekilnojamo turto ir mes išvykom iš Lietuvos. Nusprendėme pradėti gyvenimą nuo švaraus lapo. Nors koks jis ten švarus? Vis tiek visi „lapai“, kuriuos „prirašiau“, bus su manim... Tik vienur tekstas ryškesnis, o kitur jau išsitrynęs... jei kalbėti perkeltine prasme.
Bet nukrypau...
Taigi. Prasidėjus niūriajam šiame žemės pusrutulyje metų laikui, mudu kartu su Aukse supermarkete netikėtai sutikome Liną. Tiksliau, tai tada mes tik manėme, kad netikėtai... Bet apie tai savo laiku...
Žodžiu, supažindinau abi moteris ir jos tapo gana artimomis draugėmis. Ir nieko čia keisto... Lina yra Lina – tikra tiflingė: inkubo ar sukubo ir žmogaus ar moters palikuonė. Na gerai jau, perdedu... Bet, kad tarp jos protėvių tikrai buvo sukubas, galėčiau prisiekti ant Biblijos. Mes jau ne vienerius metus kaip normalūs ir artimi draugai... O gal teisingiau būtų pasakyti, kad ji užėmė vyresnės „sesers“ pozicijas? Ar mokytojos? Juk tai tik jos dėka prijunkau prie „aukštosios kultūros“...
Bet vėl nukrypau... Apie ką aš čia? A... kitaip tariant, jai tas pats ką priversti pradėti ją gerbti ir mylėti. Ir visai nesvarbu ar kalbame apie moterį ar vyrą... Na, o pati į savo vidų - nieko neįsileidžia. Mudu, aš ir Auksė - išimtys... Nors, tiesą pasakius, Auksė iš pradžių gana įtartinai ir nepatikliai žiūrėjo į Linos pusę, bet ši ją galų gale nuginklavo. Papirko Linos atvirumas, nuoširdumas ir sąžiningumas. Ji jau pačioje pradžioje sudėliojo visus taškus ant „i“ ir kažkokiu neįtikėtinu būdu sugebėjo įtikinti Auksę, kad ji nėra jokia konkurentė ir nėra jokio pagrindo pavydui... Tiksliau: nėra pagrindo nė mažiausiai pavydo ir nepasitikėjimo kruopelytei...
Kaip taip įmanoma - aš net nežinau...
Tačiau juk kalbame apie Liną, tad neklauskite... Tai ne mano galvai... Taip jau yra ir tiek...
Netgi dar daugiau: Auksei ją įsileidus į savo gyvenimą, ji (Lina) jai netgi padėjo užpildyti tą kažkokią nebepasitikėjimo žmonėmis tuštumą, kurios kartais nepajėgdavau įveikti net aš... Tokie stresai, kaip prieš metiniai įvykiai be pėdsakų nepraeina... Patikėkit mano žodžiais...
Žodžiu, jos tapo artimomis draugėmis. Na, gal net geresnės nei kokia žmona ir jos dieverė... Netgi dar daugiau - pradėjo kalbėti apie bendrą versliuką(!). Negana to, kaip susičiulbėjusios abi pradėjo vienbalsiai mane „tarkuoti“, kad baigčiau kokius nors „civiliokiškus“ mokslus... Tingiu, bet teks... Vis tiek daugiau nebuvo ką daryti: į Afriką grįžti prasmės nebeliko, į PMC verbuotis - juo labiau... Pasiuntinuko dalia, kad ir prie Auksės - manęs netenkins. Variantas, aišku: jau prisilaksčiau vykdydamas jos pavedimus bei stengdamasis padėti naujo verslo „starte“, bet tai ne man. Nors kokią ginklų parduotuvėlę mielai atidaryčiau. Prie širdies toks užsiėmimas būtų, bet Jungtinėje Karalystėje, kažkodėl nuo užpraeitų metų uždrausti visi ginklai. Nesąmonė kažkokia... Na, bet tai jų tarakonai.
Man jau dabar, kaip tam užkietėjusiam jūreiviui – tarp menčių niežti ir kirba, kaip stuksena ir gena... Jaučiau, kad reikia rimtai pagalvoti apie savo ateitį, nes kitaip...
Tik likimas, kuriam šiknon spirtelėjo Lina, sudėliojo viską kitaip...
Velykos prisikėlimo – atgimimo, naujo gyvenimo metas? Taip? Matyt, kad taip...
***
- Baisu net pagalvoti, kokie trumpi sujungimai būtų gimę tavo galvoje...
- Patikėk, man ir pačiam baisu pagalvoti...
***
Įnikęs į savo mintis tupinėjau apie grilinę kol neišgirdau paradinių durų skambučio. Taip... Tai buvo vienas iš tų lemties skambučių, kurie apverčia gyvenimą... Bet jį išgirdęs aš mintyse apkeikiau visokius skautus su jų akcijom ir viso pasaulio komivojažerius.
- Veni, brangusis, ten teiraujasi tavęs, - tarpduryje pasirodė Auksė.
- Manęs? - perklausiau mestelėjęs akį į aptemtą džinsais Auksės figūrą, kurios visiškai neslėpė į mazgą surišti languotų marškinių skvernai ir pagalvojau, kad visai mielai pusvalandžiukui užsidaryčiau miegamajame.
- Tavęs-tavęs. Du kostiumuoti vyrai. Panašūs į kariškius...
- Tikėkimės, kad ne kokie sektantai, o tai nesusilaikysiu... - gūžtelėjau pečiais ištiesiau ir pasirodžiusiai Linai su jos mėgstama ilga cigarete rankoje, ištiesiau žiebtuvėlį. – Įkursi?
- So-gaan... – Lina mostelėjo ranka ir kresteldama juodus banguotus plaukus, nusuko galvą...
Toks įspūdis - tarsi paslėpė veidą... Svetimas ir nesuprastų, bet tą šešėlį, perbėgusį per jos akis, jau buvau matęs... Blyn... Visai būtų gerai, kad ši avantiūristė manęs niekur nebūtų įtraukusi.
Tai vadinasi: tikėkis...
- Taip, klausau... – pravėręs duris ištariau.
Priešais mane stovėjo du kostiumuoti vyrai. Abu išsitiesę kaip stygos, trumpai kirpti, atlaužę pečius kaip kariškiai, o veidai buvo be išraiškų, kaip kokių broliukų ledinukų. Tik vienas buvo kiek aukštesnis – panašiai mano ūgio.
- Misteris Verneris Šulcas? – bejausmiu, nieko nereiškiančiu balsu ištarė tas kuris kiek aukštesnis.
- Taip.
- Mums reikėtų pakalbėti, - pašnekovas ištiesė ranką, kurioje pamačiau laminuotą ir į odinį aplankalėlį įbruktą pažymėjimą.
O čia tai bent!!!
- Aš Džimis Džekinsonas, o čia mano kolega Čarlzas Maikalsonas.
- Prašau vidun, - praleisdamas nelauktus lankytojus, atidariau plačiau duris. – Prisėskit.
Abu vyrai įsitaisė ant odinių krėslų šalia stiklinio staliuko ir tas, kuris prisistatė Džimiu, iš minkšto odinio funkcionieriško portfelio išsitraukė gana storoką aplankalą ir kažkokį lapą, kurį padėjo ant stalelio kartu su juodos spalvos šratinuku.
Kartu su Aukse prisėdome ant triviečio odinio fotelio ir aš klausiamai sužiurau:
- Taigi?
- Mes pas jus su tam tikru pasiūlymu, tačiau šis pokalbis konfidencialus ir įvyks tik po to kai pasirašysite pasižadėjimą išsaugoti jo turinį, - tuo pačiu lediniu balsu pasakė Džekinsonas ir tarsi duodamas užuominą, nužvelgė Auksę, kuri į tai sureagavo suraukta kakta ir kietai suspaustomis lūpomis, kurios pavirto į ploną liniją.
- Aš nuo savo žmonos neturiu jokių paslapčių. Tad ji bus čia arba mes atsisveikinsime, - negarsiai, bet aiškiai ištariau.
Džekinsonas trumpai dirstelėjo į Čarlzą, kuris iki šiol visą laiką tik tylėjo ir pamatęs jo vos regimą linktelėjimą, įlindo į savo portfelį ir ištraukė antrą blanką, kurį padėjęs stumtelėjo arčiau Auksės.
- Sužadėtinė, kol kas tik sužadėtinė... – vyptelėjo, bet žodžiai buvo ištarti tik kaip savaime suprantamas faktų konstatavimas.
- Tai tik formalumas, - tarstelėjau ir permetęs akimis blanką, kuriame buvo surašytas pasižadėjimas „tylėti“ su visomis baudžiamosiomis pasekmėmis, brūkštelėjau parašą ir stumtelėjau popiergali atgal. – Taigi?
– Teks tada pasirašyti, mem... – ištaręs ištraukė dar vieną mažinraščiu beveik užpildytą lapą.
- Štai, - Džekinsonas sulaukęs, kol pasirašys ir Auksė, ištiesė storoką aplankalą. – Permeskite akimis. Bus paprasčiau priimti sprendimą...
stebėdamasis kilstelėjau antakius ir pakraipęs galvą, perėmęs aplankalą atsirėmiau į atkaltę taip, kad ir Auksė galėtų matyti.
Rankose laikiau bylą. Bylą apie save. Tiksliau, bylos kopiją. Su nuotrauka ant herbinio pirmo lapo su visais išorės aprašymais... Trumpu gyvenimo reziume... Su antspaudu alia „top secret“ ir dar su gausiais priedais...
Pasirodo, kad mokėjau penkias kalbas... Geras... O aš ir nežinojau: jei neimant į galvą gimtosios, tai be trupučio anglų, jokios kitokios specialiai ir nesimokiau. Nors kuri gimtoji? Vokiečių ar Lietuvių? Mat jį šimts... Taigi, tris mokiausi mokykloje ir pirmame kurse, o visos kitos prigaudytos ir pasigaudytos... Tiksliau prisigaudęs gatvės slengo, bet tik tiek...
Taip... Charakteristika... Toks šioks anoks... psichologinis portretas... kchmmm... tiesa pasakius nieko ypatingo. Toks tiktų bet kokiam psichui, nusikaltėliui ir didvyriui...
Taip. Kas gi toliau...
Net hauptmanas Hasas čia yra... Nors tai dar suprantama... Nustebino tai, kad net kuopos draugai surašyti: pažymėta su kuriais geriau sutariau... Taigi...
Kur, kas kaip ir kada...
Viskas yra...
Stabtelėjau ties Igorio nuotrauka, po kuria buvo įrašyta mirties data... Permečiau akį... Ir šyptelėjęs ištariau:
- Ir jūs manote, kad iš ties ten buvo Igoris?
- Kas? A, taip... Identifikavo pagal plaukus... Visa kita... – skėstelėjo rankas Džekinsonas.
- Ir nuo kurios vietos plaukai? – sukrizenau prisiminęs, kad Igoris skutosi net pažastis, nes negalėjo pernešti net menkiausios smarvės nuo savęs. Net jei tai būtų tik šviežias prakaitas... Turėjo žmogus tokį „punktelį“...
- Ta prasme? – prabilo visą laiką tylėjęs Maikalsonas. Jo balsas buvo tylus, bet gana aiškus ir atrodo apimantis visą erdvę.
- Jis mėgo skustis... visur... Nemėgo sugižusio prakaito. O prakaituodavo gana stipriai. Bandė net druską į pažastis trinti... Dezodorantai jam menkai tepadėdavo... Tiesa, kaip ten kelnėse, tai nežinau, bet gal kokios mergos žino, - šyptelėjau susilaikęs nuo smagesnio epiteto. – Kartą prigėręs Igoris pasakojo, kad jau du kartus buvo a‘lia „miręs“...
Maikalsonas mestelėjo surauktą žvilgsnį į Džekinsoną. Galiu lažintis, kad dėl kažkokių priežasčių jie vėl „išskalbs“ Igorio kaulelius tiesiogine ir netiesiogine prasme. Įdomu, kur jis jiems kelelį perbėgo? Nors koks skirtumas  - pasakyti, kad Igoris tamsus arkliukas – reiškė nepasakyti nieko...
- Jūs dar spėsite pavartyti šią bylą, - kiek suirzusiu balsu ištarė Džekinsonas. - Mes jums ją paliksim, tad rekomenduočiau pasižiūrėti tik į galą.
Na į galą, tai į galą...
Aistė tyliai aiktelėjo... Aš susiraukiau... Paskutiniuose lapuose buvo nuotraukomis iliustruoti mūsų „nuotykiai“ Lietuvoje. Čia buvo net kriminalistų darytos nuotraukos su apdegusiu mersu ir su „vairuotoju“ bei „keleiviu“, nors Lietuvos teisėsauga prie mūsų dėl šio atvejo neprisikabino...
Užverčiau bylą ir mestelėjau ją ant stalo. Patryniau kaktą ir išsitiesęs įsmeigiau akis į abu „svečius“:
- Visų pirma, jūs nieko neįrodysit. O antra, ko iš manęs reikia?
- Atsakau į pirmą klausimą: mums užteks mestelti šiokius tokius „siūlelius“ ir byla Lietuvoje bus atnaujinta, - ištarė Maikalsonas, kuris pagal viską, turėjo kiek aukštesnes pareigas. – Bet mes atėjome jums pasiūlyti darbą...
- Ne... – nevalingai už mane ištarė Auksė.
- Mem?
- Mano sužadėtinė teisi. Aš nesiruošiu būti kažkieno marionete... Susiraskit kokį bomžą. Informatoriumi ir pakaliku aš nebūsiu.
- Jūs pernelyg greitai padarėte išvadas, misteri Šulcai, - visai ramiai ištarė Džekinsonas. – Tokiems darbams mes turime pakankamai žmonių ir be problemų galime jų susirasti beveik visame pasaulyje. Mums reikia kiek kitokio profilio darbuotojų...
Klausiamai ir jau su susidomėjimu kilstelėjau antakius, o Džekinsonui nutilus, estafetę perėmė Maikalsonas:
- Etatinių...
- Džeimsbondžių rezervas išseko? – nusijukiau.
- Neišseko, - nusišypsojo Maikalsonas. – Bet jų paklausa didelė...
- Artėja eilinis Europos padalijimas? – liūdnai šyptelėjau.
- Pokyčių, be abejo - bus, bet...
- Man nepatinka tokie pasiūlymai, - kapotai ištarė Auksė. – Nemanau, kad tau, brangusis, reikėtų sutikti...
- Aš ir pats nemanau. Nesinori būt patrankų mėsa.
- Niekas nesiruošia mesti jūsų į jokį mūšio lauką. Pirmiausiai, tai reikės jūsų kaip konsultanto paslaugų. Pabaigus specialius mokymus už Karūnos iždo sąskaitą, žinoma, gausite ir kitokių pasiūlymų. Patikėkit, nei misteris Džekinsonas, nei aš, eilinių verbavimu neužsiimame. Mūsų pareigos ir profilis kiek kitokio pobūdžio, bet išsamiau galėsime pakalbėti, tik kai jūs sutiksite su mūsų pasiūlymu.
Maikalsonas išbėręs triadą sunėrė rankas ir atsilošė. Pasitikintis savimi diedukas. Matyt vienas iš tų, kurie visur jaučiasi kaip namuose.
Sunku pasakyti, kas dėjosi mano viduje. Net labai sunku. Nuostaba sumišusi su netikėtumu. Ir visa tai pasūdyta geroku kiekiu naujos informacijos. Ten, kažkur galvoje, tiesiog kunkuliavo. Tarsi ieškodamas išsigelbėjimo žvilgtelėjau į Auksę, bet ir jos akyse taip pat išvydau tik emocijų audras.
- Aš neturiu Jungtinės Karalystės pilietybės... – kažkodėl ištariau.
Mano balse kategoriškumas ir priešprieša jau buvo išblėsusi. Matyt tai mikliai pajuto Džekinsonas:
- Tai ne problema, - šyptelėjo. – Štai. Poryt, jūsų lauksime šiuo adresu, - per stalą tiesiai į rankas ištiesė kuklią vizitinę kortelę su Londono adresu. - Paliekame bylą, kuri, manau, jums padės neapsigalvoti... Pasiūlymą jūs išgirdote, pasekmes taip pat... Ir atsiminkite – nedažnai darbas... geras darbas, pasibeldžia į duris.
Vyrai kaip susitarę atsistojo, o paskui juos ir aš su Aukse.
- Tikiuosi, kad jūs priimsite tinkamą sprendimą, - ištiesė ranką Maikalsonas. Jo paspaudimas buvo tvirtas ir šiurkštus. Diedukas dieduku, o jėgų prilaiko. – Esu įsitikinęs, kad jūsų vyrui, mem, patiks pas mus dirbti...
Auksei ranką paspaudė jau švelniai. Ji išlydėjo lankytojus su pilu susirūpinimo šešėliu veide. Mačiau, kad jai visa tai nepatiko... lengvai tariant.
- Pateikė pasiūlymą, nuo kurio negalima atsisakyti... – pasižiūrėjo man į akis ir dėbtelėjo į bylą: šitie du?..
Iš Auksės žvilgsnio į bylą, supratau, kad ji turėjo galvoje „merso“ keleivius. Aš tik pritariamai palingavau galvą:
- Kitos išeities nebuvo. Bet apie tai pakalbėsim kiek vėliau. Gal geriau eime ką nors skanaus pasikepti, o sočiam ir galva geriau dirba... – apkabinau ir įsisiurbiau į lūpas.
Bet didelis bučinys nepavyko: Auksė atsišliejo ir čiuptelėjusi už džinsais aptraukto klyno, perklausė:
- A-cha. Kuri galva?
- Visos... – nusijuokiau. – Kaip priklauso...
- Tai jau apsisprendei? Taip? Iš akių matau – žiba, kaip...
- Ne... Dar ne... – papurčiau galvą.  – Po pietų... eime...
Nepasakyčiau, kad „svečiai“ labai sugadino popietę. Ne, nesugadino. Greičiau jau įnešė įvairovę, kuri „apiplauta“ vynu ir konjaku, pažadino fantasmagorinius ir visai linksmus paistalus. Nuo Linos nieko neslėpėme. Nelabai ir buvo ką slėpti. Iš ties, tai nieko jie tokio ir nepasakė. Tegu savo lapelius susikiša... taip sakant.
Jau visai atsipalaidavus ir jau visai vakarėjant, kai Auksė atnešė apklotus nes vėsa pradėjo smelktis per kaulus, o aš uždegiau aliejinį lauko žibintą ir išsidrėbęs paklausiu:
- Lina, o nuo kada tu dirbi tai kontorai?
Lina vos nepaspringo užtrauktos cigaretės dūmu ir gal kiek dirbtinai užsikosėjo. Auksė nustebusi pasižiūrėjo į mane didelėmis akimis.
- Ką?.. Kaip?..
- Nuo kada? – gurkštelėjęs gerą gurkšnį aitraus ir aštraus Henesio, šypsodamasis perklausiau ir įžvelgęs jos ir Auksės akyse nebylų klausimą, paaiškinau: - Byloje praktiškai nebuvo tik tavęs vienos. Visų vos ne batų numeriai yra, o tavęs visai nėra. Paaiškinsi?
Lina žiojosi kažką sakyti, bet sakinį nurijo. Užsičiaupė, pastatė bokalą, užgesino cigaretę ir kažkodėl ėmė apžiūrinėti savo pirštelių lakuotus nagus. Po to atsiduso ir negarsiai ištarė:
- Neturėčiau to pasakoti, bet pabandysiu paaiškinti. Visą gyvenimą dirbau. Tik ne visai šioje kontoroje. Giminingoje. Prieš kurį laiką, visai atsitiktinai, pakliuvo Interpolo byla, kurioje pamačiau tavo, - Lina pasisuko į Aistę, - ir tavo vardus. Ėmiau neoficialiai knistis...
Lina nutilo.
- Ir?.. – neleisdama užsitęsti pauzei ištarė Auksė.
- Nemalonu tai sakyti, bet jūsų eksvyras buvo įsipainiojęs į tarptautinių organizuotų nusikalstamų grupuočių reikaliukus. Su jumis tai nieko bendro išskyrus tai, kad per Venį vos šuniui ant uodegos nenuėjo poros metų Interpolo puoselėjama operacija... Taip...
- Na ir... ? – niūriai perklausiau.
- Teko traukti jūsų abiejų...
- Subines?..
- Galima ir taip pasakyti, - nusišypsojo Lina. – Taip, ko gero taip bus teisingiausiai...
- Kad netrukdytų tolimesniai operacijos eigai?
- Pirštu į akį... Bet tai ne viskas. Už dyką nieko nebūna.
- Ta prasme? – keista, bet visai normaliu balsu perklausė Auksė.
- Teko rekomenduoti Venį šiai kontorai... Jiems tiko tavo kandidatūra. Tad jiems pamaigyti tam tikrus „mygtukus“ nesudarė jokių problemų...
- Kokiems kipšams jiems manęs reikia?
Lina neatsakė, o tik grakščiai skėstelėjo rankom ir papurtė galvą parodydama, kad nežino. Pakėlusi raudono vyno taurę gurkštelėjo.
Linktelėjau galva:
- O su tuo švuliu kaip? Tai ir tavo darbo dalis?
- Ir taip ir ne. Bet iš ties davė progą iš ten išsinešdinti. Aš pati buvau tik kažkokios man nežinomos kombinacijos ar partijos dalis. Neverta net gilintis...
- Gerai. O mane į savo „partijas ir kombinacijas“ dažnai traukei? Aš ir buvau jų dalis? – įrėmiau akis į Liną.
- Ne! Niekada. Aišku?.. - tvirtai ištarė Lina ir išdidžiai pasižiūrėjo į mane, nors po akimirkos gurkštelėjusi vyno, nudelbusi akis, tyliai ištarė: – Draugų neišduodu ir neišnaudoju... Nors tokiais tik judu ir galiu vadinti... Netgi dar daugiau...
Lina staigiu judesiu atsistojo ir vingiuodama džinsais aptrauktą užpakaliuką (ne specialiai, tai jos natūrali eisena) dingo kambaryje. Mes su Aukse nustebę susižvalgėme, tylomis truktelėjome pečiais, bet nespėjome persimesti nė vienu žodžiu. Greitai grįžusi Lina mestelėjo ant stalo minkštą užklijuotą popierinį voką, ant kurio išplėstu ir įmantriu raštu buvo užrašyta: „Oop, as my sal bly nie. Om Werner Schulz & Aukse Schulz. van Caroline.“ Žodžiai „& Aukse Schulz“ jau buvo prirašyti visai kitu rašikliu ir su dirbtinai įterpta raide „u“. Mes su Aukse kaip susitarę klausiamai pakėlėme akis.
- Mano mirties ar dingimo atveju, viskas ką turiu, būtų atitekę tau, Veni. Dabar jums abiem. Anksčiau, jeigu kas, jį būtų įteikę mano advokatai – ne kačių gi namams palikti... O dabar patys galit saugoti... - Lina susimuistė ir beveik pasisuko, o jos akių kamputyje blykstelėjo tarsi rasos lašelis... Nors plevenančios liepsnos blyksnyje gal tik taip atsirodė. – Totsie...
- Niekur tu neisi, - jau pripratusi prie nuolat įpinamų afrikanso žodelių Auksė greit sureagavo ir kilstelėjusi iš vietos čiuptelėjo ranka Linai už alkūnės: – liksi čia nakvoti. Ir baikim tas kalbas. Man atrodo, kad visiems ir taip jau viskas aišku...
- Iš tikro, Lina, viskas gerai... Ir ačiū tau,  - aš šyptelėjęs linktelėjau galva...
Auksė nusišypsojo saikinga, bet šilta šypsena...
Linos akyse taipogi neliko jokių ledokšnių...
***
- Brangioji, turiu prašymą.
- Kokį?
- Aš praktiškai gavau sutikimą. Jei pasirašysi bendradarbiavimo įsipareigojimus, gausi leidimą dėl įslaptintos informacijos...
- Aš skundike nebūsiu...
- Nieko skųsti ir nereikės. Tereikės tik kai kada įdarbinti žmones neužduodant klausimų, laikyti rezervuotus staliukus, gal pakabins kokias kameras... Surasti vietos susitikimams... Visa tai neblogai kompensuojama iš iždo... Ir net kai kada verslą gali padėti „stumteli“...
- Siūlai pradėti šnipų dinastiją?
- Užtat aš galėsiu su tavim kalbėti atviriau apie darbą ir neliks tų kvailų nesusipratimų... Patikėk, nuo to dvilypumo - stogą rauna...
- Pagalvosiu, būtinai pagalvosiu... Ir gal sutiksiu... Bet ne dabar... Nematai, kad man bloga?..
- O, my Son... Vėl toksikozė?..
__________
Fijn Paasfeest! Fijn Paasdagen!
04-04-1999
Delete *.*

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą