2017 m. spalio 31 d., antradienis

KEISTA MIRUSIŲ ŽMONŲ BYLA



Iliustracijoms panaudoti

John Atkinson Grimshaw (1836-1893) paveikslai



Aut.: Liza Tatl  (Lisa Tuttle)


KEISTA MIRUSIŲ ŽMONŲ BYLA

(orig: „The Curious Affair of the Dead Wives”, iš rinkinio “Rogues” – “Sukčiai” arba “Niekšai”)
(Neredaguotas vertimas. Armanjako Šalis.Donatas. 2017-11-01)

 Vizitinė kortelė gulėjo tiksliai sidabrinio viduryje, kuris stovėjo ant prieangyje esančio laikraščių staliuko. Įėjusi aš ją pamačiau iš karto, tačiau numatyto susitikimo laukimą temdė nerimas, nes šį kartą su juo teks dirbti man pačiai. Kurgi misteris Džespersonas? Mes pavargome diena iš dienos laukti, kol kas nors nutiks, tad ryte, net nesusitarę dėl grįžimo laiko, iš namų išėjome kiekvienas su savo reikalais. Dabar, jam nesant, aš gavau progą įrodyti, kad esu ne blogiausias, o gal net geriausiais partneris.
„Mis Elsinda Trevers“ – taip buvo užrašyta ant vizitinės kortelės. Įdomu, kiek šiai ledi teko nuobodžiauti laukiant, ar ji bus patenkinta pamačiusi moterį detektyvę - seklį? Tačiau už vis smalsiausia, ar ji iš ties mums atneš paslaptingą ir sunkiai įmenamą istoriją, kurių mes taip pasiilgom. Pasižiūrėjau į auksiniais rėmais įrėmintą veidrodį ir paslėpiau pakaušyje išsipešusią plaukų sruogą ir ties talija pasitaisiau kostiumėlį. Jis buvo senai ir padėvėtas, bet, nors ir nemadingas, bet bent jau atrodė kaip dalykinis. Nusprendžiau, kad atrodau tvarkingai, rimtai ir dalykiškai. Beliko tik viltis, kad aš nenuvilsiu mis Trevers lūkesčių.
Stumtelėjau kortelę į „trijų valandų“ poziciją (tai reiškė, kad aš dirbu su klientu) ir nuėjau į svetainę, kuri mums atstojo ir priėmimo kambarį. Ten savo nuostabai vienumoje radau visai jaunutę mergaitę. Mergina buvo apsirengusi kaip suaugusi: su brangia, tačiau blogai ant jos gulinčia rožine suknele, su gausiais papuošimais, ir visiškai jai nederančia plačia skrybėle. Tačiau jos rimtas ir nuogąsčio kupinas veidas man pasufleravo, kad jos apsilankymas – ne juokas. Tad aš apsimečiau, kad jos nekalta apgaulė mane įtikino ir aš kalbu su suaugusiu žmogumi. Tokiu, kaip ji ir norėjo atrodyti. Prisistačiusi ir atsiprašiusi, kad priverčiau ją laukti, pasiteiravau, kokiu reikalu ji atvyko.
- Noriu surasti mano seserį.
- Jos amžius?
- Septyniolika ir trys ketvirčiai.
- Vardas?
- Elsinda Trevers.
Kilstelėjau antakius.
- Aš galvojau, kad tai tavo vardas?
Ji nuraudo. Išgirdau tylų šlamėjimą ir pamačiau, kad jis sklinda ir rudo popierinio voko, kurį ji pasidėjusi ant kelių maigė rankose.
- Ne. Atleiskite. Man derėjo pasakyti... aš... aš nemaniau, kad paklausite. Ir ne... aš ne... Tai yra, aš turėjau vieną iš Sindės kortelių. Nemaniau, kad tai turi kokią nors reikšmę...
- Galų gale, mieloji, tai neturi reikšmės, - švelniai pasakiau. – Paprasčiausiai bandau susirinkti faktus, su kuriais mums reikės turėti reikalų. Tad jei Elsinda tavo sesuo, tai tu...
- Felisiti Trevers. Elsinda mano... mano netikra, suvestinė sesuo, bet man ji buvo vietoje motinos. Patikėti negaliu, kad jos nėra. Niekada negalėjau įsivaizduoti, kad ji mane paliks. Iki šiol netikiu, nors jau mėnuo praėjo. Visas mėnuo!
Grąžydama rankas mergina prikando lūpą ir nutilo.
Įsitaisiau patogiau.
- Ji prapuolė prieš mėnesį?
- Neprapuolė. Na, ne visai. Bet tai atsitiko prieš mėnesį. Niekas nesuprato, kodėl. Visiškai netikėtai. Ji nesirgo. Ji niekada nesirgo. Ir visada būdavo linksma. Netgi pasakyčiau, kad gyva. Ji turėjo paslaptį. Su ja turėjo kažkas atsitikti. Kažkoks nuotykis. Bet man nieko nepasakojo. Pasakė, kad paaiškins vėliau, ir viskas. „Po“, pasakė ji, bet tas „po to“ jau buvo per vėlu, nes ryte, ryte...
Mergina bejėgiškai palingavo galva.
- Ji tiesiog neprabudo.
Prieš užduodama klausimą, kažkiek luktelėjau:
- Tavo sesuo mirė sapne?
- Ji nemirė!
- Atleiskite. Kai jūs pasakėte, kad ji nepabudo... Tai kas įvyko po to?
- Aišku, kad iškvietė gydytoją, bet šis net pulso neapčiuopė. Pasakė, kad, matyt, kažkas su širdimi. Kad tai ta pati liga, kaip ir jos motinos, bet mes nematėme jokių tos ligos požymių. Tačiau jis pasakė, kad mirė. Net aš patikėjau.
Kai kurie žmonės moka pasakoti, o iš kai kurių viską tenka pešte pešti.
- O kada tu supratai, kad nemirė?
- Kai praeitą savaitę ją pamačiau.
- Praeitą... savaitę? Bet, lygtai, ji praeitą mėnesį mirė?
Mergina linktelėjo. Staiga supratau, kad pirštų galiukais masažuoju smilkinius taip, kaip tai darydavo mano motina, kai mano sesuo jai bandydavo pasakoti visokias blėnis.
- Kas atsitiko tarp to, kai gydytojas pasakė, jog ji mirė, ir tarp to, kai tu ją pamatei?
Mergina truktelėjo pečiais:
- Tai ko ir derėtų laukti. Marios ašarų. Mes siaubingai liūdėjome. Draugai ir giminės atvyko kitą dieną ir atnešė valgio, bet mes nesugebėjome valgyti. Aš sėdėjau su ja per visą naktį ir vis laukiau, kad ji atsibus. Ji iš tikro gi negalėjo mirti. Ji net neatrodė kaip mirusi. Tačiau kiek bandžiau jai trinti rankas ar šnabždėti į ausį, ji gulėjo nė nekrustelėdama. Ryte ją paėmė ir palaidojo.
- Ją palaidojo? Jūs tuo įsitikinusi?
- Aš savomis akimis nemačiau, jei jūs apie tai. Man neleido eiti į laidotuves. Tačiau mano tėvas ten buvo, o jis nemeluos. Mačiau kapą, nors pamotė to ir nenorėjo. Po atsitikimo su Sinde, ji iš vis norėjo man uždrausti vaikščioti į kapus.
- O kas gi atsitiko su Sinde?
- Aš gi ką tik jums papasakojau, - tarsi priblokšta, atsakė mergaičiukė.
- Ta prasme? Kaip tai susiję su kapinių lankymu?
- Nesusiję. Tik pamotė taip mano. Galima sakyti, jog tai jos pramanai. Sindi beveik kiekvieną dieną vaikščiojo prie savo mamos kapo. Visus tuos mėnesius iki mirties.  Tai gal dėl to ji numirė? Beprotystė, štai ir viskas. Jei ji būtų uždraudusi man ten vaikščioti, aš Sindės ir nebūčiau sutikusi.
Pajutau lyg būtų širdis iškritusi. Pradžioje pasakojimas man atrodė labai įdomus, bet tik pradžioje.
- Tu sakai, kad pamatei savo seserį praeitą savaitę. Kapuose. Ten, kur ją laidojo?
Mergina ėmėm pritariamai linkčioti.
- Bandyčiau spėti, kad ji buvo su vualiu?
- Taip!
- Tačiau, nors tu ir nematei veido, tu visiškai įsitikinusi, jog tai ji?
Vėl linkčiojimai.
- Ji stovėjo prie savo kapo?
- Ne. Prie savo motinos kapo. Ten, kur ji visą laiką ir vaikščiojo. Aš nupirkau gėlių, kad jas ten padėčiau: maniau, kad tai pradžiugintų Sindę... jei ji tai galėtų išvysti. Gal net daugiau, nei aš tas gėles padėčiau ant josios kapo.
- O tau nešovė į galvą jog tu matei vaiduoklį?
- Aišku, kad taip. Todėl aš ir neišdrįsau jos užkalbinti arba prie jos prieiti arčiau, nes vaiduokliai neleistų prie jų prisiliesti. Ir tik kai pamačiau šalia jos vyriškį, tai ir supratau, kad ji iš tiesų ten ir yra. Kad ji išties gyva.
- Kokį vyriškį?
- Vyriškį, kuris ją pasiėmė! Aš nežinau kas jis toks, bet galiu jums parodyti, kaip jis atrodė.
Mergina atplėšė rudą voką ir ištraukė kvadratinį albumą juodu viršeliu. Atvėrė ir padavė.
Pasižiūrėjau į pieštuku pieštą vyriškio su tankia juoda barzda portretą. Jo akys buvo primerktos, o nosis užriesta. Na, nepribloškiantis piešinukas. Kita vertus - turėjo gyvybės kibirkštėlę, kuri, tarsi teigė, kad visa tai gali būti tiesa.
- Tu jį piešei iš atminties?
- Dieve, ne aš! Elsinda piešė. Tai jos albumas. Ji jo niekam nerodė. Anksčiau rodydavo savo piešinius, o pastaruoju laiku – ne. Nors ir toliau jame rašė ir piešė. Aš į jį nežiūrėdavau, kol ji... kol ji neišėjo.
- Bet tai būtent tas pats vyras, kurį tu matei?
- Tai buvo jis. Aš jį mačiau taip pat, kaip dabar jus. Beveik taip pat arti. Jis priėjo prie Elsindos. „Mis Merle!“ – ištarė jis. Ir dar kažką, bet aš nesupratau. Pagal mane, tai ne angliškai. Paėmė ją už rankos, o ji nesipriešino.
Mergina giliai įkvėpė.
- Negalima liestis prie vaiduoklių. Tad jei jis pats ne vaiduoklis, tai ji gyva. Aš nubėgau paskui juos ir beveik pavijau, bet jis atsigręžė ir pažiūrėjo į mane.
Mergina prispaudė rankas prie gerklės ir gunktelėjo.
- Jis į mane  žiūrėjo tiesiog baisiai. Net nusakyt negaliu, kaip baisiai! Ir pasakė... tyliai, švelniai, bet buvo tik dar baisiau... pasakė: „Eik šalin, mergaite. Nelysk artyn, kol nesusiruoši numirti“, - sudrebėjo mergina. - Ir aš pabėgau! Jis mane taip išgąsdino...
- Jis to ir norėjo. O kaip reagavo moteris?
- Niekaip. Ji ėjo tarsi sapne. Nemanau, jog ji iš vis suprato, kad ten esu.
- Kaip gerai tu ją matei?
- Aš žinau, kad tai buvo Elsinda, - užsispyrusi pasakė mergina. – Būkite tikra. Tai tikrai ji! Ko gero yra žmonių, kuriuos jūs per atstumą pažinsite vien todėl, kad gerai juos pažįstate. Tamsoje ir be jokio jų ištarto žodžio.  Tai buvo ji. Aš tai žinau. Mano sesuo gyva. Ir jis ją pasiėmė.
Jos žydrose akyse pasirodė ašaros.
- Ir kodėl gi aš pabėgau! Kaip šlykšti bailė! Aš turėjau juos pasekti, sužinoti, kur jis ją nuvedė, bet vietoj to, pasidaviau baimei.
- Tu pasielgei visiškai teisingai, kad pabėgai, - tvirtai ištariau. - Tai galėjo būti labai pavojinga ir visiškai kvaila. Vienišai mergaitei nevalia bandyti imtis su suaugusiu vyru. Ypač tokiu, kaip nupasakojai. Kuris štai taip kalba.
- Jūs turite padėti man ją surasti. Prašau, pasakykite, kad padėsite, mis Leina!
Mane apėmė keistumo jausmas. Jos pasakojimas, tai visiškas absurdas. Net jei pati tiki tuo ką sako. Ko gero, jai pasivaideno. Vienok...
- Tu dar kam nors pasakojai? Savo tėvui?
Susikrimtusi kinktelėjo.
- Jis mano, kad dėl sielvarto man pasimaišė protas ir sutiko su savo žmona, kad man kapinėse nereikia lankytis. Ir uždraudė, - merginos pečiai susmuko.
- Jūs gi manimi tikite, tiesa? Prisiekiu, visa tai tikra tiesa. Jūs turite užsiimti šiuo reikalu. Džespersonas ir Leina – vieninteliai visame Londone, kurie gali viską išsiaiškinti.
Akimirkai susimąsčiau, iš kur, vos apsiplunksnavusi mergaitė, gali žinoti apie mūsų veiklą. Nepaklausiau – kažin ar tai gali kaip nors įtakoti šią byla. Ji dar tik kūdikis, ji sielvartauja, ji negali susitaikyti su netektimi. Nėra čia jokios bylos. Jau buvau besižiojanti visa tai išsakyti balsu, bet ji prakalbo pirma.
- Yra dar vienas įrodymas. Albume.
Ji linktelėjo į albumą, kurį aš dar vis laikiau rankose.
- Netoli pabaigos, mano sesuo, prirašė visą puslapį, bet aš nesugebėjau perskaityti. Ar tai lotyniškai, ar tai kažkokia kita kalba. Tačiau įsitikinus, jog tai svarbu.
Perverčiau kelis puslapius ir radau tuos puslapius. Tai ne lotynų. Nieko nesugebėjau suprasti: vieni raidžių ir simbolių kratiniai. Tačiau net neabejojau, kad misteris Džespersonas su didžiausiu džiaugsmu imsis šio iššūkio. Šifrai ir kodai – jo mėgstamiausias užsiėmimas. Tad ir nusprendžiau, kad tegul aš ir netikiu, kad mes rasime gyvą Elsandrą Trevers, bet mes, nors kažkaip, pabandysim  padėti josios jaunesniajai sesutei.
- Būsiu atvira, - pasakiau. – Aš nemanau, kad tavo sesuo gyva ir kažkur paslėpta. Nenoriu duoti bereikalingų vilčių. Tačiau jos mirtis susijusi ganėtinai paslaptinga ir susijusi su kažkokiu vyriškiu, kurį tu matei kapinėse. Mano partneris, misteris Džespersonas, ko gero iššifruos užrašus, kuriuos paliko jūsų sesuo, o piešinys padės nustatyti kas yra tas vyras. Na, o jau po to, pakalbėsime ar yra čia ką dar nors tyrinėti, ar nėra.
Nežiūrint to, kad aš pasistengiau jog mergina išmestų iš galvos bet kokią viltį, ji tiesiog suspindo iš džiaugsmo ir ėmėsi man dėkoti.
Uždaviau dar keletą klausimų apie vietą, kur yra kapinės, kokia gydytojo, kuris apžiūrėjo seserį, pavardė, ar Elsinda neturėjo kokių gerbėjų, ir kaip galima būtų susisiekti su jaunąja kliente, jei mums prireiks papildomos informacijos arba turėsime kokių naujienų, kuriomis norėsime pasidalinti.
- Mūsų adresas Elsindos albumo aplankalo vidinėje pusėje, - atsakė mergina.  – Ir telefono numeris. Nors mano pamotė labai įtariai žiūri, kai kas man rašo ar skambina. Geriau aš pati pas jus ateisiu.
- Jei ateisi rytoj, tai galėsi pakalbėti su misteriu Džespersonu, - pasakiau.
Vakarėjant apsilankė pasiuntinys su rašteliu nuo Džespersono. Ant jo klubo herbinio popieriaus lapo jis misis Džesperson  ir man parašė, kad jo nereikia laukti, nes pakviestas pietų.
Buvo įprasta, kad doruose namuose maisto gaminimu ir patiekalais užsiima moterys, bet aš niekada negarsėjau „teisingu“ maisto gaminimu ir patiekimu, kai niekur arti nėra vyrų. Kai liekame vienos, mes „puotaujame“ tiesiog satčiomis prie virtumės stalo arba susisukusios į pledą ir įsitaisiusios prie židinio maitinamės viskuo, ką pavyksta ištraukti iš sandėliuko, arba paprasčiausiai geriame arbatą su sumuštiniais: su sviestu ir kiaušiniais. Pietums užtenka arbatos, pyragėlių, obuolių ir sūrio ir visa tai suvalgome ką nors skaitydamos.
Tad mums net nereikėjo ginčytis dėl to, kad sriuba, bifšteksas, bulvės ir visa kita liks rytojui, o dabar užteks ir duonos su sūriu.
- Galime suvalgyti obuolių pyragą, o ryt lengvai  iškepsime naują, - pasakė misis Džesperson. – Valgysime čia ar...
- Jei neprieštarausite, lėkštę nusinešiu į savo kambarį, - pasakiau.
- Kaip pageidausite, mis Lein.
Misis Džesperson, kaip pasirodo, buvo nuostabi moteris: protinga, gera ir išsilavinusi. Gal ir ne tokia jau talentinga, kaip jos sūnus, bet ir visai nekvaila. Turėčiau džiaugtis, kad ji su manimi draugiška. Priėmė, nors apie mane nieko nežinojo, davė kambarį ir stalą, nieko neklausinėjo ir nieko už tai neprašė. Aišku, kad ji tai darė norėdama įtikti sūnui. Dauguma motinų atsiduria tokioje situacijoje, kai turi gyventi kartu su jaunesne ir abejinga moterimi, bet pas mus viskas buvo kiek kitaip.
Džasperis ir aš, susiėjome dėl abipusės simpatijos ir pagarbos, norėdami tęsti tolimesnę veiklą kartu. Tačiau, kol kas, mes neturėjome jokio pelno, o išlaidų detektyvų agentūra turėjo nemažai. Žodžiu, nuostabus miegamasis priešakiniame namo dalyje, kurią būtų galima išnuomoti, man atiteko dykai. Kaip ir stalas, ir net skalbimas – viską šeimininkė atlikdavo pati. Negana to, mus kol kas išlaikė iš savo negausių santaupų.
Man niekada nepatiko būti priklausomai. Aš labai norėjau misis Džesperson įrodyti, kad jos nenueis veltui. Džasperis to nepastebėjo – tiksliau, nemanė, kad tai problema. Edita Džesperson buvo jo motina ir, galų gale, net nenumanė kaip gyventi be jos palaikymo ir paguodos. Jaunas vyras, buvo visiškai įsitikinęs, kad bet kokios investicijos į jo talentą, atsipirks tūkstanteriopai. savaime suprantama, ne iš karto, o laikui bėgant.
Laikas, reikia tik laiko. Aš priminiau sau, kad mes dirbame kartu tik kokias šešias savaites ir kartu su nebloga knyga apie vienos moters nuotykių pilną kelionę po Laplandiją, sėdau prie vakarienės savo kambaryje..
Ryte nusileidusi į svetainę, pamačiau, kad Džespersonas jau buvo mane aplenkęs. Jis jau sėdėjo už didžiojo stalo ir dirbo.
- Anksti atsikėlei... – pradėjau sakyti, bet užtilau pamačiusi jo suglamžytą apykaklę, nutrintus rankogalius ir lengvus šeriukus ant smakro. – Ar tiksliau, vėlai guliesi? Kada grįžai?
Jis vos mestelėjo žvilgsnį į mane.
- A, gal prieš kokią porą valandų.
- Ir kas tave taip sudomino?
- O tu kaip manai? Pati gi man tai palikai, kad iššifruočiau.
Pamačiau, kad jis tyrinėją šifrą Elsindos albume.
- Kas nors pajudėjo?
- Pasirodė, kad visai nesudėtinga. Bet, kadangi pradžioje mano galva buvo nelabai skaidri, ne iš karto pavyko.  Bet kada supratau... kokia intriguojanti istorija! Laukiu nesulaukiu, kada sužinosiu likusias bylos aplinkybes. Kažkokia mįslė susijusi su netikėta jaunos ledi mirtimi ir jos kūno dingimu.
Aš pasižiūrėjau į jį ir lėtai palingavau galvą.
- Netikėta mirtis, tai taip, bet kūną palaidojo. Na, o po trijų savaičių, jos sesuo pamatė tai, ką pamatė esant kapinių vaiduokliu.
Perpasakojau viską, ką buvau girdėjusi iš merginos. Pasakoti pasistengiau kiek galint tiksliau, o po to jam parodžiau pieštuku pieštą paveikslėlį.
Džasperis gana ilgai jį savo akimis tyrinėjo.
- Misteris Es, manyčiau.
Jis pakilo ir padavė man savo užrašus.
- Gali perskaityti mis Trevers užrašus, kol aš susitvarkysiu. Tai... keista. Pasiruošusi išeiti laukan?
Aš atsargiai linktelėjau.
- Taip, bet kur?..
- Aišku, kad į kapines.

Dž. Džespersono iššifruotas tekstas.

Susitikti su savo mylima motina, tai viskas ko aš visad troškau: jausti jos buvimą ir žinoti, kad jis greta manęs. Kai aš buvau mažytė, aš kiekvieną vakarą su ja kalbėdavau. Po nuoširdžių maldų dievui, kurio aš nesugebėjau įsivaizduoti, buvo kur kas maloniau su mama pasidalinti visomis savo baimėmis, viltimis ir išgyvenimais. Aš jau pripratau manyti, jog ji man atsakinėja į mano klausimus miegant, sapnuojant, ir net palieka slaptus ženklus, kuriuos pastebiu tik aš, kai, tuo tarpu, kitiems jie atrodo visiškai beprasmiai. Tik aš viena juos matau ir suprantu jų reikšmes.
Paaugusi, tikėjimą praradau galutinai. Tačiau taip ir nesugebėjau atsikratyti minties, kad kur bebūčiau, motina yra šalia manęs ir mane prižiūri. Tačiau labai sudėtinga paprasčiausiai tikėti ir priimti tai kaip duoklę, nežinant tikros tiesos. Nežinoti, kol nenumirsiu. O iki to momento, mano, su ja, menamos kalbos, taip ir liks paprasčiausiais monologais. Aš iki pat mirties taip ir kankinsiuosi savo baimėje, kad kalbėdama pati su savimi apie savo baimes ir viltis, visada bijosiu, kad manęs niekas negirdi, nes nėra kam girdėti, kadangi niekas po mirties negyvena atskirai nuo kūno ir nėra jokios nuo kūno nepriklausančios dvasios.
Aš nenoriu tuo tikėti. Aš, ko gero, per daug šiuolaikiška ir per daug protinga. O juk kaip turėtų būti gera paprasčiausiai pasinerti į tradicinės religijos sukurtą šilumą, paguodą ir jaukumą...
Kažkuri manoji dalelė vis dar tiki. Manau, kad kai aš numirsiu, tai susijungsiu su mama. Bet jei aš numirsiu susiraukšlėjusi ir bedantė, kaip išprotėjusi senė, kurią mes retkarčiais matome galinėse bažnyčios eilėse, kuri kažką sau burba panosėje ir net kai kada trukdanti mišioms savo pamišusiu juoku... tai tada gal aš nebepažinsiu savo mamos, o ji mane pažins – koks siaubas!
Aš to nenoriu. Aš noriu numirti su savomis sąlygomis.
Aš žinau, kad tai, ką susiruošiau daryti, ganėtinai pavojinga. Prisipažįstu – aš išsigandusi. Tačiau dabar, kai misteris Esas man parodė, kad tai įmanoma, aš pati tuo turiu įsitikinti.
Senovės egiptiečiai turėjo taisykles kaip elgtis pomirtiniame gyvenime, Himalajuose sėdintys budizmo meistrai taip pat tai žinojo. Daugelyje kultūrų buvo manoma, kad reikia mokinti gyvuosius juos ruošiant būsimam gyvenimui. Tačiau mūsų „civilizuota“ visuomenė visa tai ignoruoja ir įsitikinusi, kad mirtį galima pažinti tik gyvenimo pabaigoje. Misteris Esas man pasakė, kad mirtis ne šalis, iš kurios negalima grįžti. Jis tenai keliavo ir, dargi, ne kartą, o dabar – pagaliau(!) – sutiko su manimi pasidalinti savo patirtimi.
Jis keistas žmogus. Aš vertinu jo išmintį dėl pomirtinio gyvenimo. Dėkinga, kad jis sutiko man padėti, bet, kartu, jis mane ir baimina. Kartais, kai į mane žiūri, aš jaučiu, kad jis kažko nori, kad jis laukia, jog aš suprasiu, ko jis iš manęs nori. Tačiau užtenka man tik pagalvoti, kad jis nori mano meilės, jis ima kalbėti apie mano jaunystę ir nekaltybę, ir patarinėja palaukti dar kelis metus, o tik po to vykti į tokią didžią kelionę.
Tad gali būti, kad neteisingai suprantu tuos jo žvilgsnius. Tačiau jau pernelyg vėlu. Per daug vėlu – jis jau manęs nepaliks. Jis man pasakė ką reikia padaryti, davė reikiamas priemones ir aš pasiryžusi tai padaryti šiąnakt.
Jis supyktų, jei sužinotų, jog tai rašau. Netgi, jei taip atidžiai slepiu, nes aš pažadėjau niekam nė žodeliu neprasitarti nei apie jį, nei apie planą, kurį mes sugalvojome. Ir aš niekam apie visa tai nepasakojau, nors apie tai pakalbėti su Felisiti, man labai norėjosi. Tačiau ji dar visai kūdikis. Ji būtinai papasakos tėvui.
Rašau tam, kad pasakyčiau, jog šiąnakt mirsiu, tačiau mano mirtis netruks amžinai – neturėtų trukti amžinai. Aš visai neturiu jokio noro nusižudyti. Aš noriu, kad mano antroji mirtis, tikroji, ateitų tik po daugelio metų. O pirmoji, taptų tik tyrinėjimu ir tiesos pažinimu.
Jei atsitiktų taip, kad negrįžčiau, tai būtų labai gaila. Tačiau tai rizika, kuriai aš pasiryžusi. Felisiti, jei tu iššifravai šiuos žodžius, noriu tau pasakyti, kad aš tave labai myliu. Jei man bus leista, tai aš tada ir toliau tave globosiu. Tik iš kitos būties. Taip, kaip mane globojo mano mama.  Tikiuosi, kad tu suprasi ir man atleisi, jei išeičiau į kitą pasaulį per anksti. Mes dar susitiksim.

Kapinės buvo dar pakankamai naujos. Iš visko sprendžiant, Elsindos motina buvo viena iš pirmųjų, kuri čia atgulė. Mums priėjus prie Park Gruvo nekrentančių į akį vartelių, iš karto pamatėme, jog, skirtingai nuo kitų, didelių, Londono kapinių, šios nebuvo skirtos atsiribojimui nuo viso pasaulio, o paprasčiau tik mirusių kūnų palaidojimui.
Vaikystėje aš dažnai žaisdavau vietinės bažnyčios kieme ir atsimenu, kaip mes, su visa šeima, eidavome į Haigeno kapines. Ten, kur buvo palaidotas mano senelis, dėdė ir teta. Tad Elsindos apsilankymus kapinėse, įsivaizdavau panašiai: jos vaikščiojimą kapinėse, kur į tave žiūri griežti angelų ir antikinių moterų statulų veidai, kuriose visą erdvę užėmė nusvirusios ievos ir gedintys gebenėmis apaugę medžiai. Įsivaizdavau laidojimo rūsius ir šeimyninius sklypus, statulas, antkapius su paslaptingais simboliais ir visą kitą gedulo magiją, kuri ganėtinai dažnai vilioja tam tikro amžiau ir mąstymo merginas.
Tačiau šios, šiuolaikiškos kapinaitės, nežiūrint į skambų pavadinimą, praktiškai buvo be medžių ir krūmų. Na ir, mano supratimu, į jokį parką taip pat nebuvo panašios. Nė vieno paminklo ar statulos. Tik visiškai vienodi ir paprasti antkapiai. Tad dėl griežto išplanavimo ir kapų bei antkapių gretų, jos kėlė tokį patį unitarinį įspūdį, kaip mokinių suolų eilės ar kareivinės. Galbūt mano amžininkai ir juokiasi iš sudėtingų ritualų ir sentimentalių raudų, nes mirusiems perniek, kaip laidoja jų kaulus, bet ir šios kapinės man pasirodė, kaip gerai organizuota ir visiškai viskam abejingos ateities, kuri nerūpi jos amžininkams, pranašas. Netgi nėra jokio reikalo ar priežasties iš vis jų lankyti. Tad Elsindos pomėgis man pasirodė itin keistas ir nesuprantamas.
- Dabar jau aš suprantu, kodėl mis Trevis savo albume nepiešė gebenėmis apvytų ir išklypusių paminklų ar statulų , - ištarė Džespersonas, kai mes pradėjome klajoti tarp lygių eilių.
- Tačiau neaišku, kodėl ji su savimi nepasiimdavo albumo ir pieštukų.
- Ko gero misteris Esas jai neleido piešti.
Aš taip pat buvau tos nuomonės, kad ji piešė tik iš atminties.
- Pažiūrėkim ar čia yra prižiūrėtojas ir ar negalės atpažinti šio žmogaus veido, - pasakė Džespersonas. Mes pasukome atgal prie išėjimo, kur matėme nedidelį ir tvarkingą privatų namelį.
Kaip tik tuo momentu lietus, kuris vis nesiryžo palikti savo pilkų debesų, pagaliau prapliupo su visa savo jėga ir mes pas prižiūrėtoją pasirodėme ne kukliai ir tyliai, kaip kokie lankytojai, o uždusę ir triukšmingi, ir iki paskutinio siūlelio sušlapę.
Vos Džespersonui krumpliais pabeldus, duris atvėrė judrus, neaukštas ir nuplikęs vyras, kuris vilkėjo tvido kostiumą. Jis iškart mus pakvietė vidun ir ėmė atsiprašinėti už lietų, lyg tai būtų jo kaltė, kad šis taip netikėtai prapliupo.
- Prašau, mem, sėskitės prie židinio, sušilsite ir išdžiūsite, ir pastebėti nespėsite, - pasakė man siūlydamas man krėslą šalia židinio, kuris buvo išmuštas gobelenu su indiškais ornamentais. Kambarys buvo labai mažas ir, negana to, jame buvo prikimšta visokių krėslų ir kėdžių.
Įpylęs mums po puodelį arbatos, tikindamas, kad oras nevykęs, arbata ką tik užplikyta ir mes galime pasilikti kiek tik norime.
Į visą tą šeimininko tratėjimą, Džespersonui vos pavyko net žodelį įterpti.
- Kaip aš suprantu, jūs prižiūrėtojas, ar teisingiau būtų jus vadinti sargu?
- Na, tesaugo jus dievas, aš ir tas, ir anas, ir dar daug kas: prižiūrėtojas, sargas, sodininkas, žemkasys, duobkasys, samdomas raudotojas ir gidas, jei reikia, - išdidžiai pasigyrė. – Erikas Beilis, jūsų paslaugoms. Jei ką nors norėtumėte sužinoti apie Gruvo Parko kapines, jo praeitį dabartį ir ateitį, klauskite manęs.  Ar gal jums bus paprasčiau pasiimti mūsų brošiūrą su visa informacija, kad patiems perskaityti?
- Dėkoju jums... širdingai... – sumurmėjo Džespersonas ir paėmė į rankas lankstinuką, bet žiūrėjo kažkur į sieną.
Nuvedusi akis  palei jo žvilgsnį, pamačiau ganėtinai sudėtingą skambalėlių su numerėliais ir raidėmis po kiekvienu iš jų, sistemą. Visa ta sistema priminė tai, kas naudojama dideliuose namuose tarnų iškvietimui. Tačiau net nenuvokiau, kam to reikia kapinėse.
- Jei jūs susiruošėte įsigyti sklypą, aš su didžiausiu malonumu atsakysiu į visus jums rūpimus klausimus, bet pats šiuo klausimu neužsiimu ir turėsiu jus nukreipti pas...
- Ne-ne, - pasakė Džespersonas. – Mes čia atvykome jaunos ledi prašymu, kuri lankydama vieną iš kapų... vietoj to, kad pasakotume visokias smulkmenas, pasakysiu tik tai, kad ji pametę vieną tokį daiktelį ir mano, kad žmogus, kurį ji čia matė, galėjo jį rasti.
Panašu, kad Misteris Beilis ne visai patikėjo šia pasakėle. Gaila, kad prieš tai nepaaukojome kažkiek laiko tinkamos legendos, kuri skambėtų įtikinamai, sugalvojimui.
- Daiktą? Kokį daiktą? Jeigu čia kas nors ir pametama, aš iš karto randu. Galite tuo būti tikras. Aš kiekvieną vakarą apeinu...
- Mes norėtume pakalbėti štai su šiuo džentelmenu, - nutraukdamas prižiūrėtoją ir atversdamas albumą, pasakė Džespersonas. – Pažįstate?
Matėsi, kad Beilis žmogų pažino.
- Na žinoma, pasakysiu! Nors nemanau, kad misteris Smerlas bus patenkintas – per daug piktai jis čia nupieštas. Įsitikinęs, kad man neteko matyti tokios jo išraiškos!
Beilis susiraukė ir įtariai mus nužiūrėjo.
- Na, o ar jūsų pažįstama nenori pasakyti, kad misteris Smerlas pasiėmė jos „daiktą“?
- Žinoma, kad ne, - kuo greičiau atsakė Džespersonas. – Nesupraskite manęs klaidingai. Aš nieko nenorėjau įžeisti. Tačiau jeigu mes jį rasime... ji bus labai dėkinga. Ir mes tuo pačiu...
Prižiūrėtojas netikėtai šyptelėjo. Jo įtarimai išsisklaidė ir jis staiga pralinksmėjo.
- Matomai jaunoji ledi vėl nori susitikti su misteriu Smerlu! Ar turėčiau stebėtis! Ar kartais ji atsitiktinai nenumetė priešais jį savo nosinės, idant jį paerzintų? O-lia-lia! Kiek kartų aš tokius pokštus regėjau...
Prižiūrėtojas palingavo galvą ir pasistengė surimtėti.
- Geriau jau jūs savo jaunajai draugei pasakytumėte, kad misteris Smerlas laimingas savo santuokoje.
Džespersonas susiraukė ir palingavo galva.
- Sprendžiant iš paveikslėlio, jis nelabai panašus į damų numylėtinį. Misteris Smerlas dažnai kapinėse lankosi?
- Na tai, pasakysiu aš jums! Jis mano valdytojas! Vienas iš įkūrėjų ir pagrindinis Gruvo Parko kapinių akcijų turėtojas. Nekalbant jau apie tai, kad tai senas ritualinių paslaugų verslo atstovas ir gerbiamas žmogus.
Pasisukęs savo krėsle, Beilis iš šūsnies popierių, nuo stalo paėmė kortelę, kurią padavė man, nes Džespersono rankose buvo albumas. 

„Smerlas ir Snigas
Patyrę karstadirbiai ir ritualinių paslaugų teikėjai.
Nuo 1879 metų
121, Hai Strytas“

Prisiminusi, kad Felisiti kalbėjo apie tai, jog žmogus, kurį ji matė kapinėse į jos seserį kreipėsi „misis Merli“, per nugarą nubėgo šiurpuliukas.
Misis Smerl...
Atsistojau greičiau, nei suvokiau.
- Mums reikia eiti, - pasakiau. – Tučtuojau.
Buvo panašu, kad mano partneris buvo padaręs tokią pačią išvadą, tad nors dėl skubumo ir nesiginčijo, bet išlaikydamas mandagumo etiketą, šeimininkui dar dėkojo, kai aš, kankinama minčių apie Elsindos likimą, jau buvau lietuje už durų.
Bet ką aš galiu padaryti? Net supratimo neturėjau, kur jos ieškoti. Po lietumi rūbai šlapo, o aš pati, apimta verdančių minčių verpetų, vaikštinėjau ten ir šen, kol Džespersonas nesugavo kebo ir mandagiai, bet tvirtai, manęs neįsodino vidun.
- Drąsiau, drąsuole, - sušnabždėjo man į ausį.
Kažkodėl jo šnabždesys suveikė ne blogiau už uostomąją druską ir akimirksniu išblaivė.
- Mes negalime leisti, jog Smerlas suvoktų, kad mes jį įtariame, - pasakiau. Aš suvaidinsiu, kad... na, kad turiu tolimą pagyvenusią giminaitę ir klausinėsiu apie jo paslaugas. Galbūt, nežinau, galbūt man pavyks sužinoti, kur jis gyvena. Tu tuo tarpu seksi jo buveinę ir pabandysi pasekti jį iki namų. Pažiūrėsim, kur jis po darbo eis vakarieniauti. Namo ar į kitą vietą. Kaip tau toks variantas?
- Visai išmintingas planas.
Judrus kelias iki laidojimo namų truko kiek daugiau nei penkias minutes. Mes visai lengvai galėjome nueiti ir pėsčiomis – būtume sutaupę ir pinigų, bet lietus vis stiprėjo. Nusprendžiau, kad pas įtariamąjį geriau nueiti sušlapusiai, o ne permirkusiai ir drebančiai. Sumokėjęs vežėjui, mano partneris skubiai pasišalino, kad manęs sulauktų lauke.
Kai atidariau duris, mano širdis plakė greičiau, nei man to norėjosi. Suskambėjo varpelis ir mane pasveikino aukšto tono malonus balsas.
- Sveiki atvykę. Prašom vidun, mieloji, ir sakykite, kuo galime jums padėti.
Priartėjusi moteris išėjo taip išskėtusi rankas, tarsi jau būtų pasiruošusi nuo mano pečių nuimti kuprinę. Iš pažiūros, jai buvo gal tik truputį virš trisdešimties. Apsivilkusi skoningą alyvinę suknelę, skurpulingai į guzą susukusi savo kaštoninius plaukus, prasčiokišku veidu, bet su labai šiltomis ir išraiškingomis tamsiomis akimis.
- Jeigu leisite, tai aš norėčiau pakalbėti su misteriu Smerlu.
Kadangi aš į jos glėbį nepuoliau, tai tik tuščiai skėstelėjus rankomis nutaisė liūdną veido išraišką ir palingavo galvą.
- bijau, kad visą šią dieną ir net rytojaus, jis jūsų negalės priimti. Jis toks užimtas, misteris Smerlas! Gal aš galiu jums padėti? Aš mis Giacinta Snig, Edgaro Snigo, kuris šiuo metu taip pat užsiėmęs, duktė. Tačiau tegu jūsų tai nė kiek netrikdo.  Aš puikiai informuota apie visus darbų aspektus. Galiu atsakyti į bet kokius klausimus ir turiu pakankamą patirtį, kad galėčiau teikti patarimus. Gal malonėsite prisėsti?
Ji mostelėjo į nedidelį, tamsiai raudonu aksomu muštą minkštasuolį.
- Ne, ačiū jums. Jūs labai maloni, bet man norėtųsi pakalbėti būtent su misteriu Smerlu.
Profesinė užuojauta užleido vietą daug nuoširdesnei:
- Galbūt, jūs ne taip supratote. Aš ne sekretorė. Aš pilnateisis firmos, kurioje jau dirbu beveik dešimt metų, partneris.
- Mano brangioji mis Snig!
Aš jau truputį pykau ant savęs.
- Tai jūs mane ne taip supratote. Aš nesiruošiu reikšti jums nepagarbos. Jei aš norėčiau ruoštis laidotuvėms arba dėl to gauti kažkokius patarimus, aš mielai jūsų išklausyčiau.
Moteris nuliūdo.
- Jūs atėjote ne dėl laidotuvių organizavimo?
Prikandau lūpą:
- Nevisai. Tai... tai keblus reikalas ir pakankamai skubus. Man iš tikro labai reikia pakalbėti būtent su misteriu Smerlu. Jis vienintelis galintis man padėti. Galiu ir palaukti. Jei jis man skirs bent minutę, man to pakaks.
Moteris kilstelėjo smakrą.
- Jei jūs galite reikalo esmę misteriui Smerlui išdėstyti per dvi minutes, tai būkite maloni, paaiškinkite man. Aš ne kokia kvaiša ir jei tai iš ties darbinis klausimas, tai greičiausiai, galėsiu padėti.
Improvizuotos pasakėlės niekada nebuvo mano stiprioji pusė. Su kiekviena akimirka, kurią aš tylėjau, jaučiau, kad jos antipatija man, augo. Neteisinga mane laikyti viena iš tų moterų, kurios žemina savo lyties atstoves ir reikalus tvarko tik su vyrais. Gaila, kad iškart nepasakiau, jog atėjau visai ne dėl laidotuvių organizavimo, bet dabar tai jau ką darysi – kitos išeities nėra.
- Tai asmeninis reikalas, - pasakiau.
Jos akys užsidegė.
- Nejaugi? Tada jums su juo geriau susitikti ne darbo metu. Kodėl gi jums jam nepaskambinus tiesiai į namus? Arba neparašius?
- Neturiu jo namų adreso.
- Jūs gi nesitikite, jog aš jums jį duosiu.
- Iš jūsų pusės tai būtų labai mielaširdinga.
Ji ironiškai prunkštelėjo.
- Aš net pirštelio nepajudinsiu, kad patenkinčiau jūsų iliuzijas. Jūs ne pirma moteris, kuri sau įsivaizduoja, kad turi asmeninį reikalą pas misterį Smerlą.
- Nesuprantu apie ką jūs čia šnekat, - atsakiau nutaisiusi, kokį tik sugebėjau, patį atšiauriausią, ledinį žvilgsnį.
- O, manau, kad suprantate, mis... - kai aš neatsakiau, ji vėl prunkštelėjo. - Paprasčiausiai, mis, manau?
- Jūs per daug manote, - atsakiau lediniu balsu. – Gaila, jei manote, kad aš jus klaidinau. Aš visiškai to nesiruošiau daryti. Paprasčiausiai atėjau, kad be liudininkų galėčiau pakalbėti su misteriu Smerlu apie jo žmoną.
- Jo žmoną? – aiškiai nustebusiu balsu perklausė moteris.
- Taip.
Tai buvo aklas šūvis, bet vienintelis dalykas, kuris man tąkart šovė į galvą.
- Jūs pažįstama su misis Smerl?
- Žinoma.
Jis susitelkė.
- Aš gi sakiau, aš jau dešimt metų dirbu firmoje, ir mūsų šeimos draugauja. Aš pažįstu abi ledi. 
Dievai žino ką ji ten sau prisigalvojo, bet pamačiusi nuostabą mano akyse, skubiai pridūrė:
- Aš, aišku gi, kad turiu galvoje misterio Alberto motiną ir jo žmoną.
- Kaip aš suprantu, jis vedė visai neseniai?
Moteris apniuko.
- Kodėl gi taip nusprendėte? Misteris Smerlas vedęs daugiau kaip dešimtmetį. Jei jūs sakote, kad ją pažystate...
Supratau, kad gudrybė nepavyko.
- Aš gi ir nesakiau, kad ją žinau. Aš sakiau, kad turiu su juo pakalbėti dėl jo žmonos. Galbūt aš ir klydau, nes nežinojau, kad yra dar viena ledi su ta pačia pavarde. Galbūt „misis Smerl“, kurią surasti man pavedė, yra jo motina. Mane įgaliojo Trevesų šeima, kurią, galbūt, jūs žinote dėl neseniai įvykusių laidotuvių...
- O, vargšė jaunoji ledi! Aišku, kad aš ją atsimenu. Kaip gi galima užmiršti? Ji buvo tokia jauna ir nuostabi, o jos mirtis tokia nesuprantama ir netikėta! Siaubinga, Siaubinga!
Jos akyse pasirodė ašaros, ji tapo švelni ir kupina užuojautos, kaip pačioje pradžioje, kai pokalbis tik prasidėjo.
-Tačiau kokie gi reikalai gali būti tarp jos šeimos ir misis Smerl?
- Manyčiau, kad galėjo su ja čia arba per laidotuves susitikti.
- O, tai neįmanoma. Nė viena iš jų niekaip su mūsų verslu nesusijusi.
- Galbūt praeityje...
- Ne, čia kažkokia klaida. Galbūt, nors aš jiems prisistačiau aiškiai: aš ta ledi, apie kurią jie pamanė? Jei jūs perduosite man jų pranešimą, aš galėsiu...
- Nėra jokios klaidos. Jei jos nebuvo per laidotuves, tai galbūt, misis Trevers ją buvo sutikusi dar kažkur...
- Tai neįmanoma.
Pažiūrėjome viena į kitą gręžiamais žvilgsniais.
- Net nuostabu, kad jūs tuo įsitikinusi.
- Misteris Smerlas nepriima lankytojų ir namuose netvarko jokių verslo reikalų. Jo motinos ir žmonos labai silpnos sveikatos. Pastaraisiais metais jos niekur neišeina iš namų. Ir nieko nepriima. Taip, kad jei misis Trevers ne gydytoja ir ne šventikas, ji negalėjo susitikti nei su viena, nei su kita.
Supratau, kad laikas trauktis.
- Atleiskite. Galbūt ji iš tiesų galvoje turėjo jus. Buvo sujaudinta nuoširdžia užuojauta...
Pamačiusi, kad moteris suminkštėjo, vėl pabandžiau savo laimę.
- Tačiau aš negaliu manytis įvykdžiusi pareigą, jei nepakalbėsiu su pačiu misteriu Smerlu. Galbūt galima užeiti vėliau/ Ar pas jį visai visai nebebus laiko?
Mačiau kaip ji pati su savimi kovoja, nes profesinis mandagumas neleido tuoj pat manimi atsikratyti. Ir dar, galbūt, pagalvoti apie tai, ką pasakys misteris Smerlas.
- Prieš tai, kaip priešpiečiams išeiti namo, jis visada užeina. Tarp pusės pirmos ir pirmos.
Padėkojau ir ekspresyviai ir visai nenuoširdžiai pasakiau, jog dar užeisiu.
- Gal galėtumėte jam perduoti, kad jis manęs palauktų? Bent jau iki pirmos?
Į galvą stuktelėjo mintis, kad misterio Smerlo namų adresą galima sužinoti kitais būdais. Išėjusi laukan ir susitikusi misterį Džespersoną tuoj pat pasiūliau nueiti iki pašto skyriaus ir ten pasidairyti adresų knygoje. Smerlas – neįprasta pavardė, tad kažin ar apsiriktume. Taip ir atsitiko: be Smerlo ir Snigo laidotuvių namų adreso mes dar radome ir vieną vienintelį Smerlą, Albertą. Pasižiūrėjęs į žemėlapį, Džespersonas iš karto rado namą, kuris stovėjo pusiaukelėje tarp kapinių ir laidotuvių namų.
Pasižiūrėjau į sieninį laikrodį:
-Mes turime dvi valandas iki jis eis namo. Gerai, kad nors lietus baigėsi.
Pajudėjome greitu žingsniu. Šių vietų nepažinojau, bet žinojau, kad visada galima pasikliauti Džespersono atmintimi ir orientacija, ir, kuriam, užteko viena akimi pamatyti žemėlapį, kad sužinotų reikiamą kryptį.
Tegul aš ir suprantu, kad beprasmiška mąstyti pabėgimą iš kalėjimo, kurio mes dargi net neregėjome, bet negalėjau atitrūkti nuo minčių apie situaciją, kurioje galėjo atsidurti jaunoji mergina. Ar ją laiko mansardoje, ar suteikė kažkiek judėjimo laisvės?  Ar žino jo žmona ir motina apie belaisvę? Ar jis ją išnaudoja kaip tarnaitę ir slaugę prie dviejų neįgalių moterų? Ar, sprendžiant iš jo mesto kreipinio, jis ruošiasi ją vesti? Padaryti žmona, belaisve ir verge? Deja, bet visa tai gali būti ir suderinama.
- Užsisklendimą ji gali priimti ir savo laisva valia, - balsu pamąstė Džespersonas.
Nuo jo žodžių net sudrebėjau ir nusprendžiau, kad reikia paprieštarauti.
- Tu gi matei portretą. Nelabai panašus į meilužį. Kaip manai?
- Kaip man, tai ne. Tačiau prisimink misterio Beilo ir mis Snig komentarus. Yra moterų, kurioms jis nepakartojamas.
- Bet ne Elsinda! Tu skaitei, ką ji parašė. Jai net pati mintis, kad jie galėtų tapti meilužiais, buvo nepakenčiama.
- Kaip tu manai, ką ji taip rašydama norėjo įtikinti?  Pati save? Prašau, nesikivirčykim! Aš tik norėjau, kad yra ir tokia galimybė, jog ledi visai nebus dėkinga ir, kad net gali atsisakyti išgelbėjimo.
Aš jį supratau. Pati nežinau ką vardan meilės galima padaryti. Širdžiai neįsakysi... ir taip toliau. Tačiau net jei misis Trevers neįsimylėjo į savąjį pagrobėją, tai vis tiek gali atsisakyti grįžimo į namus ir likti su juo, nes visuomenės, kuri į moteris žiūri kaip į kokius vaisus, akyse, nenorės atrodyti kaip „kritusi“ moteris.
- Mes turime jai suteikti galimybę.
- Žinoma.
Paėmiau jį už parankės ir kol mes ėjome, ėmiausi balsu samprotauti, kaip galėjo būti organizuotas merginos pagrobimas. Vienareikšmiška tai, kad mis Trevers kažką tokio išgėrė savo valia, o tai kaip kitaip jis būtų galėjęs būti tikras, kad pavyks pavogti per laidotuves? Ar jis turėjo bendrininkų? Galbūt gydytojas, kuris išrašė mirties liudijimą, ar patikėtiniai darbininkai, kurie padėjo sukeisti karstus, kad mis Trevers nebūtų gyva palaidota...
- Aišku, kad palaidojo gyvą, - ištarė Džespersonas.
Aš sudrebėjau ir smarkiau įsikabinau į parankę. Jis nustebęs pasižiūrėjo į mane.
- Tu gi pastebėjai Beilio namelyje signalizaciją?
- Aš maniau... tai tam, kad praneštų apie įsiveržimą. Gal apsauga nuo kūnų grobikų?
- Ir kaip tie mirusieji galėtų jam paskambinti? Prisipažinsiu, kad aš pats nesupratau, kol neperskaičiau lankstinuko, kurį man įdavė misteris Beilis.
Ir jis ėmėsi cituoti eilutes, kurios viską paaiškino:
„Saugūs karstai, kurie padaryti pagal užpatentuotą misterio Smerlo konstrukciją, už prieinamą kainą. Juose įtaisyta signalizacijos sistema, kuri labai greitai perspės kapinių apsaugą, kuri budri dieną ir naktį“ apie prabudimus, jei jau taip atsitiko, kad nenumiręs žmogus buvo palaidotas. Tokiu atveju, su minimaliu diskomfortu  karstas leis jam išgyventi, nes bus teikiamas oras tol, kol su visu deramu greitumu, nebus atlikta ekshumacija.“
- O Dieve, - sumurmėjau, jausdama kaip linksta keliai. Vos susilaikiau staigiai ir garsiai neįkvėpusi.
Jis suspaudė man ranką.
- Galima tikėtis, kad ji be sąmonės buvo pakankamai ir jai neteko atsibudus karste pajusti baimės. Kadangi Smerlas žinojo, kad ji nemirusi, jam net nereikėjo laukti, kol į p pagalbą kviečianti signalizacija suskambės... jei tik jis neturėjo ketinimų patikrinti kaip veikia jo sistema... Atleisk, prašau, - atsiduso Džespersonas. – Mes jau vietoje.
Mes buvome ilgoje lenktoje gatvėje, kur solidūs namai, atsitvėrę sodais, buvo ganėtinai atitolę nuo pačios gatvės.
- Koks namas?
- Manau, kad štai tas. Negali įžiūrėti numerio prie vartų? Tą, ant kurio raipstas nusviręs?
Neturėjau jokios nuovokos kaip atrodo raipstas, bet pamačiau vartus, kurie buvo pridengti aukštais krūmais. Kai priėjome arčiau, po jais pamačiau „14“ numerį.
Misteris Džespersonas atidarė vartus ir praleido mane vidun. Gestu parodė, kad eičiau siauru takeliu link paradinių namo durų. Aš apie nieką negalvojau. Priėjusi prie durų, paprasčiausiai pasitraukiau į šoną ir leidau partneriui pastuksenti. Mes palaukėm. Jis vėl pastukseno. Sekundės bėgo ir mane jau pradėjo imti nerimas ir nusivylimas. Už durų nesigirdėjo jokio šlamesio, jokių žingsnių, tyliai ar garsiai besidarinėjančių vidinių durų ar kokių kitokių garsų. Tačiau stovinti slogi tyla, kažkodėl, nebuvo tuščio namo tyla.
Durys, aišku, buvo užrakintos.
Džespersonas įsikišo ranką į vidinę švarko kišenę, bet po to persigalvojo ir apsidairė aplink. Nusekiau jo žvilgsniu. Jis apžiūrėjo staktą, stogelį, paprastą kilimėlį prieš duris ir ligotą augalėlį, lygtais citriną, terakotiniame vazonėlyje. Priėjęs pasilenkė, kilstelėjo vazonėlį ir pagraibęs po juo, nutaisęs džiaugsmingą veidą, ištraukė raktą.
Tai buvo didelis senamadiškas raktas. Toks, kuriuo buvo galima atrakinti ir užrakinti duris iš abiejų pusių: užrakinti arba užsirakinti. Durys atsivėrė. Po akimirkos mes jau abu stovėjome tamsiame prieangyje su aukštomis lubomis, sienomis apklijuotomis tamsiai žaliais tapetais su išmuštais piešinėliais, laiptine ir šoninėmis tamsiomis ornamentais raižytomis durimis, kurios, aišku, buvo uždarytos.
- Misis Smerl, - šūktelėjo partneris, o aš vos nepašokau. Jo garsiai nuskambėjęs balsas atrodė, kaip didesnis įsiveržimas, nei pats mūsų įsibrovimas. – Misis Smerl? Prašau, nesigąsdinkite. Mes jums niekuo nepakenksime. Tikiuosi, jūs neprieštaraujate, jog mes įėjome.
Jis nutilo, o aš užgniaužusi kvapą suklusau. Ir kažką išgirdau. Pasižiūrėjusi į Džespersono akis, supratau, kad jis taip pat išgirdo. Per daug silpnas garsas, kad suprasti kas tai. Tačiau jis sklido iš už dešinėje esančių durų.
Atidarius duris, mes pamatėme pilną moterų kambarį. Visos sustingusios tyliai sėdėjo. Atrodė, tarsi būtų žmogaus ūgio lėlės.
- Prašau, atleiskite, - pradėjo Džespersonas, bet jo žodžiai šioje tyloje nuaidėjo, kaip kokie nukritę akmenys ir jis nebetęsė.
Iš viso buvo šešerios moterys. Jos sėdėjo svetainėje, tarsi kažkokio slapto religinio moterų siuvinėtojų ordino narės, kurias netikėtai užbūrė, kaip tame Miegančiosios Gražuolės pilyje. Jei jos ir miegojo, tai su plačiai atmerktomis akimis, bet matomai, nieko nematė. Supratau, kad jos gyvos, o vaškinės ir ne lavonai, iš vos ne vos regimų judesių: labai lėto kvėpavimo ir mirksėjimo.
Neištardami nė žodžio, tyliai nuėjome tolyn. Nors, kažin ar koks triukšmas ir šiurkštesni dirgikliai jas būtų išjudinę. Geriau įsižiūrėjusi, supratau, kad jos visos dar ir skirtingos, o ne keistos vienodos lėlės, kaip kad iš pradžių pasirodė. Visos buvo su nežymiai skirtingomis šilkinėmis suknelėmis, skirtingomis plaukų spalvomis: pilkai rudi, gelsvai rudi ir pilki. Veidų panašumas, kaip pas tikras seseris, buvo panašūs tuo, kad jų neveikė jokios emocijos ir grimasos, kurias nukopijavo nuo vienintelės kaukės. Tiesą pasakius, net sudėtinga buvo pasakyti ar jos gražios ar negražios.
Dvi ganėtinai skyrėsi. Pirmoji tuo, kad buvo žila ir vyresnė už visas likusias, o antroji  - visiškai jaunutė, su aukso spalvos plaukais.
„Tai turėtų būti Elsinda“, - pagalvojau ir nesusilaikiusi pašaukiau ją vardu.
Reakcija buvo lėta, bet vienareikšmiška. Ji į mane pasuko galvą.
Pajutau, kaip misteris Džespersonas, stovėdamas šalia manęs, tiesiog sustingo. Aiktelėjau.
- Elsinda, tu mane girdi?
Akys vis dar buvo tokios pačios tuščios, tarsi žiūrėtu į savo vidų. Ji daugiau nekrustelėjo.
- Įdomu, gal mes kokio burtažodžio nežinom?  Arba reikia dar kažkaip atkreipti jų dėmesį į save, - pasakė Džespersonas ir kasdienine intonacija tęsė: - mielosios ledi, būsiu jums labai dėkingas, jei jūs mane apšviesite, kodėl jūs taip talentingai, tačiau labai paslaptingai, vaidinate gyvąjį paveikslą.
- Nei Biblijoje, nei tame, ką visuomenė laiko istorija, tokio dar nebuvo, - pasakiau. – Galbūt jūs moterų klubas, kuris studijuoja bibliją? Arba ne – aš supratau: jūs šiuolaikinis haremas metodistinėje Anglijoje ir taip laukiate savo grįžtančio pono ir valdovo.
Pasakiau kaip juokelį, bet staiga pamačiau laisvą vietą kambaryje – didelį nutrintos odos krėslą, kuris, kaip galima spėti – skirtas šios kuklios ir paklusnios bandos patriarchui.
- Man labiau patiktų, kad paveikslėlis taptų gyvesnis, - pasakė Džespersonas. – Nagi, moterys! Jūs apleidote savo pareigas. Parodykit nors kokį svetingumą.
- Ką jis joms padarė? – tyliai paklausiau prisiliesdama prie Elsindos rankos. Nors ir bandžiau gniaužti jos ranką, bet ji išliko šalta ir sudribusi, tarsi žuvis. Pulso taip ir neapčiuopiau ir po kiek laiko paleidau ir ši nudribo ant josios kelių. – Koks narkotikas gali iššaukti tokią būklę?
Mano partneris palingavo galvą.
- Gali būti, jog tai raminamųjų, suderintų su  hipnoze, poveikis.
- Narkotiko veikimas po kažkiek laiko baigiasi. O štai kaip pažadinti iš hipnozės?
- Bijau, kad gali prireikti Smerlo.
Vos ištarus jam paskutinį žodį, tarsi palei grindis, nuaidėjo kažkoks krebždesys ar virpesys. Man kilo viena mintis.
- Misis Smerl! – garsiai ištariau.
Iš karto, nieko neatsitiko. O po to dingtelėjo galvon, kad laiko tarpas tarp mano žodžių ir jų reakcijos buvo ganėtinai sulėtintas, kurį galėjo įtakoti ir tai, kad kiekvieną žodį klausytojai dar reikėjo manuosius ištartus garsus versti iš vienos kalbos į kitą. Po dviejų ar trijų sekundžių, kai jau nieko nebelaukiau, penkerių moterų galvos, tarsi laukuose stypsančios saulėgrąžos lydėtų saulę, pasisuko. Visos, išskyrus Elsindą, reagavo į „misis Smerl“.
Tai buvo gąsdinančiai niauri akimirka. Nusmeigta šių nereginčių akių, apimta siaubo, net sudrebėjau ir įsivaizdavau kokia valdžia, pats save, apdovanojo šis žmogus.
- Misis Smerl, prašau atsistoti, jei girdite mane.
Nieko neįvyko, nors mes laukėme visą minutę.
Pasižiūrėjau į savo draugą. Gal reikia vyriško balso?
- Misis Smerl, - jis ištarė aiškiu ir žemu balsu. -  Misis Smerl, linktelkite galvą, jei mane girdite.
Niekas net nesujudėjo.
- Gali būti, kad yra kažkoks raktinis žodis, kuris jas išveda iš transo. Arba jis pripratino jas reaguoti tik į savo balsą.
Siaubinga, bet reikia pripažinti, kad tai, ko gero – tiesa. Savaime suprantama, kad žmogus, kuris sau susikūrė tokią aplinką, nenorės, kad į ją galėtų įsiterpti kažkas kitas.
Tačiau Elsinda į „misis Smerl“ nesureagavo, tad pabandžiau dar kartą:
- Elsinda, būk gera, atsistok.
Užgniaužiau kvapą.
Elsinda atsistojo.
Susižvalgiau su Džespersonu. Mes pagalvojome apie vieną ir tą patį, kad niekas mums nesutrukdys išeiti iš čia kartu su Elsinda. Jei ją atitraukti nuo Smerlo ir ji nebebus veikiama hipnozės ir narkotikų, tai vėl taps normalia. Arba prireiks gydytojų ir hipnozės specialistų pagalbos...
Tačiau mes nesugebėsime išsivesti kitų. Žinant, kad Smerlas greitai pasirodys, sunku jas čia palikti. Neišsprendžiama dilema.
- Vesk ją į Gauer Strytą, - ryžtingai pasakė Džespersonas.
- Tu nepasiliksi čia vienas.
- Rinktis nėra iš ko, - linktelėjęs į nebyliąją auditoriją, sausai atsakė.
- Aš tau neleisiu.
Jis pažvelgė į mane nustebęs ir vos neįsižeidęs.
- Ir kaip jūs, mis Lein, norite man sutrukdyti? Už ausies nusitempsite?
- Prašau, - bejėgiškai ištariau. – Tai per daug pavojinga...
- Manai, kad nesusitvarkysiu su vidutinio amžiaus karstadibiu? Būk maloni. Jis gali būti pavojingas moterims, bet...
Supratusi, kad užgavau jo išdidumą, pabandžiau paaiškinti savo mintis.
- Pats savaime, jis visiškas niekalas. Ir, aišku, tau nereikia baimintis šių moterų, bet įsivaizduok, jei jis ištars nors žodį ir jos pavirs į harpijas. Netekusios jokios baimės, jos gali būti siaubingos. O jei jis dar save padarė jų dievu!..
Iš jo veido supratau, kad jis puikiai įsivaizduoja, kaip šios kukliai apsirengusios tylenės virsta į kraujo ištroškusius padarus, kurie plikomis rankomis gali suplėšyti žmogų į gabalus ir dar juos suėsti.
- Mieloji mis Lein, pasitikėkite manimi, - tyliai ištarė. – Mes negalime jų palikti...
- Jei liksi, tai aš keliauju tiesiai į policiją.
Pasigirdo kėdės girgždėjimas, suknelės čežėjimas ir aš pasukusi galvą pamačiau, kad viena iš gyvųjų statulų atgijo. Moteris su ruda suknele atsistojo ir pasilenkė link pilkai apsirengusios kaimynės  ir kažką tyliai sušnabždėjo. Ką kalbėjo, nesupratau.
- Misis Smerl?
Moteris išsitiesė. Ji jau buvo nebejausmė statula, o pasipiktinusi moteris  su tamsiomis akimis ir galingais atkišto smakro bruožais. Keletas kaštoninių sruogų ant ausų – mergaitiškas akcentas, kuris trisdešimt aštuonerių metų moters nė per dieną nepajaunino.
- Kas jūs tokie? – paklausė. – Ką dabar reiškia tas jūsų įsibrovimas? Kaip drįsote įeiti be pakvietimo?
Nežiūrint to, kad kalbėjo piktai, kalbėjo tyliai ir aiškiai. Akys lakstė nuo manęs iki misterio Džespersono.
- Nuoširdžiai prašau atleidimo,  - visiškai nenuoširdžiai atsakė Džespersonas. – Mes kažkurį laiką stuksenom, tad kito kelio nebuvo...
- Jūs įsilaužėte? – perklausė, o jos garbanos virpėjo.
- Visai ne.
Jis iškilmingai parodė raktą ir jos akys apimtos siaubo padidėjo.
- Bet... kaip... kur...
- O jūs kaip manote? Kai misteris Smerlas sužinojo, kad mes jaudinamės dėl mis Trevers, savaime suprantama...
- Kas ta mis Trevers?
Džespersonas parodė į jaunąją ledi. Elsinda nerodė jokių susidomėjimo požymių ir toliau į mane žiūrėjo savo tuščiomis akimis.
Misis Smerl piktai sušnypštė.
- Ši jaunoji ledi, tai visiškai ne jūsų reikalas, - piktai pasakė.
- Atvirkščiai. Jos laukia šeima..
- Jos namai čia. Ir mes jos šeima.
Džespersonas skeptiškai kilstelėjo antakį.
- Aš gal greičiau patikėčiau, jei ši ledi pati tai pasakytų.
- Ji negali su jumis kalbėti.
- Aš tai jau mačiau. Tačiau kas jai trukdo?
- Misteris Smerlas nepageidauja.
- Aš įsitikinęs, kad Misteris Smerlas nenorėtų, kad jį suimtų policija ir apkaltintų savavališku laisvės atėmimu, smurtu ir kitais dalykais.
- Jūs drįstate grasinti?.. – beveik pašnabždomis paklausė moteris ir suspaudė lūpas taip, kad jos virto į siaurą ploną liniją.
- Būtent, - nerūpestingai atsakė Džespersonas. – Jis gali būti apkaltintas daugpatyste, nors, įtariu, kad didesnė dalis jo santuokų nebuvo žinomos. Nežiūrint patarlės „mano namas, mano tvirtovė“, egzistuoja dalykai, kurie negali likti nenubausti. Ko gi jums jį ginti? Kažin ar jūs patenkinta tuo, kad tenka dalintis vyrą su kitomis moterimis. Moterimis, kurias jis pavogė iš jų šeimų ir privertė paklusti...
Jos baltą veidas nukaito.
- Kaip jūs drįstate! Misteris Smerlas geras žmogus ir idealus džentelmenas. Jis niekuomet nenaudoja jėgos prieš moterį. Jie niekada ir nieko nevertė daryti prieš savo valią.
- Jūs tai vadinate valia? – rodydamas į sustingusias moteris, paklausė Džespersonas.
- jūs nieko apie mus nežinote. Tai jų pačių labui. Taip jų dienos slenka ramiau.
- Apkvaišintuose sapnuose? Taip, drįstu teigti, kad opiumo irštvų lankytojai turi savus motyvus, bet kodėl gi tokio „idealaus džentelmeno“ žmonos turi leisti laiką apkvaitintos ir toli nuo realybės?
Jis kalbėjo, o aš vis labiau nerimavau. Kiek jau mes čia? Kas bus, jei Smerlas ką nors įtars, kai sužinos, kad kažkas klausinėjo apie jo žmoną ir jau juda link namų?
Pasižiūrėjau į įsiaudrinusią mažąją moterėlę - aš pati neaukšta, bet ji buvo dar mažesnė, ir prabilau:
- Jūs savo gyvenimą su juo galite pateisinti kaip tinkama, bet mes atėjome pasiimti mis Trevers ir ketiname ją sugrąžinti namo.
- Čia nėra mis...
- Elsinda, - staigiai ištariau. Priversti Elsindą judėti, buvo sunkiausias dalykas ir aš vėl kreipiausi į moterį. – Jūs galite ją pažadinti?
- Kam man tai?
- Jei ji pareikš norą pasilikti, mes išeisime. Leiskite jai pačiai tai pasakyti.
Ji įsmeigė į mane akis.
- Išeisite be jos?
- Žinoma. Mes nesiruošiame jos imti prieš jos valią.
Aš nebuvau įsitikinusi, kad kalbu tiesą.
- Užtikrinu jus, kad jei jaunoji ledi pasakys, jog nori pasilikti, mes leisime jai pasilikti. Priešingu atveju, mes ją palydėsime ten kur pati panorės, - pasakė misteris Džespersonas.
- Ir leisite jai skleisti melagingas paskalas apie mūsų vyrą? Ne. Ji mums sukels daugybę nemalonumų.
Nusisukusi ji pradėjo murmėti ir žadinti užhipnotizuotąsias. Prieš pat galą ėmiau girdėti jos balsą ir paprastą lotynišką frazę, prie kurios pridėdavo atitinkamą vardą.
- Carpe diem, Violeta, - pasakė ji (v.p.: sk. karpe dijem; lot.: skink dieną (Horacijus), t.y. džiaukis diena, naudokis proga, negaišk laiko)
Tai štai koks tas Smerlo „Sezamai atsiverk“. Iš jų lėtų ir apsimiegojusių atsakymų bei atitinkamo elgesio galėjau spėti, jog pavojus negresia. Nors pilnai tokios galimybės atmesti nevertėjo. Galbūt pora mesteltų žodelių jas pavers furijomis.  Kaip ir pas bet kokį kalėjimo sargą, tarp kalinių yra savas žmogus, taip buvo ir pas Smerlą: jis savo žmonai suteikė visą valdžią. Tik su jos sutikimu jis galėjo surinkti visą šią „mirusių“ moterų kolekciją. Jos kaltė ne mažesnė, nei jo, galvojau, o mano krūtinėje virė įniršis, kuris maišėsi su panieka. Gal iš jos atžvilgiu ir neteisi, gal ne vieneri metai prabėgo, kol jis palaužė jos valią, kol pavertė ją savo verge. Tačiau nejaučiau, kad ji būtų vergė. Priešais mus stovėjo nutaisiusi piktą šypseną.
- Carpe diem, Elsinda, - ištarė misteris Džespersonas.
Merginos akys plačiai atsimerkė. Ji atrodė kaip išgąsdinta lėlė, bet išgąstį pakeitė aplinkos nesuvokimas ir pasidygėjimas.
- Mes atėjome, kad tau padėtume, - greitai ištariau. – Pasakyk, ar nori išeiti iš čia kartu su mumis?
- Dieve šventas! – karštai ištarė mergina. – Taip!
- Elsinda! – sukliko pagrindinė misis Smerl. – Dormite! (a.p.: lot. – aprimk, apmirk, nieko neveik, sustink...).
Nors man ir mano seserims neleido mokytis lotynų, nes buvo manyta, kad mirusios kalbos kenkia moteriškam protui, kuris daug silpnesnis, mes laikas nuo laiko girdėdavome žodžius ir frazes iš tėvo. Tad kol užaugome, šią komandą ar įsakymą, jis dažnai, kuriai nors iš mūsų, sušukdavo.
Elsinda, tarsi kaip kažkokiame žaidime, apmirė, o jos veide pasirodžiusi tuštuma atrodė visai nejuokingai.
- Violeta, - staigiai ištariau ir pamačiusi nustebusį balkšvos sutvėrimo su ruda suknele, veidą, pridūriau: - dormite!
Suveikė. Deja, bet kitų vardų nežinojau.
- Manau, kad jūs manotės esą labai protingi, - pasakė misis Smerl.
- Iš tikro, tai ne. Jūs pažadinote ją, o aš - Elsindą ir taip toliau, ir panašiai.  Tuščias laiko gaišimas. Įsitikinęs, kad jūs nenorėtumėte, jog misteris Smerlas mus rastų čia...
- Manau, kad jums tai patiktų dar mažiau, - piktai šypsodamasi atsako.
Kilo negera nuojauta, kad ji iš tikro mus nori sulaikyti iki jo sugrįžimo.
Tuo tarpu Džespersonas pažadino Elsindą ir visiškai ramiai pareiškė, kad mes ją išsivedame.
- Gal kas nors iš jūsų, ponios, nori prisijungti prie mūsų? – paklausė maloniai nusišypsojęs moterims stovinčioms abipus misis Smerl. Jos nuteisė tokius veidus, lyg joms būtų pasiūlę kažką tokio nederančio ir papurtė galvas. Ta, kuri apkūnesnė, net akis užmerkė.
- Mes laimingos taip kaip gyvename, - per juosmenį apkabinusi vilkinčią pilkai drebančią moterį, pasakė misis Smerl.
- Ne visos, - pasakiau aš paduodama ranką Elsindai, į kurią ši tvirtai įsikibo.
- Nedėkinga mergiščia! – sušuko misis Smerl ir piktai pasižiūrėjo į merginą. Jos pyktis blykstelėjo, lyg skustuvo ašmenys saulės šviesoje, bet užgeso kartu su abejingu pečių gūžtelėjimu. – Labai gerai. Gali eiti. Elsinda. Tačiau atsimink, jog niekada negalėsi grįžti. Atleidimo nesulauksi. O jei sumanysi mus išduoti...
Pajutau, kad Elsinda purtydama galva, tiesiog virpa.
- Jei pabandysi, tai misteris Smerlas atkeršys. Nuo jo nepasislėpsi. Tu gi žinai, kad kaip toli nenueitum, kas su juo šiame gyvenime benutiktų, jo valdžia tau, išliks.
- Aš nieko nesakysiu, Marta. Aš prižadėjau, kad niekam nesakysiu, ir ištesėsiu savo žodį, nežiūrint to, kad jis savojo netesėjo. Aš daug kartų sakiau, kad jo nemyliu. Aš nenoriu už jo tekėti.
- jis nepadarė nieko blogo. Albertas geras žmogus. Jis juk niekada nevertė, ar taip? Tu tai pripažįsti? Matau, kad sutinki su manimi. Tau teks nusilenkti tiesai. Aš žinau ir  tu žinai, kad tai buvo klaida. Jo mažoji silpnybė. Bet tai juk ne pasaulio pabaiga, ar ne? Tikrai taip. Tu greitai išmoksi būti laiminga. Ir viskas bus gerai. Tu žinai, kad jeigu...
Aš to nesuvokiau, tačiau jos monotoninis balsas davė atitinkamą efektą. Laimei Džespersonas suvokė pavojų ir greit pasinaudojo raktu, kurį mums davė Elsinda.
- Marta, dormite! – jam riktelėjus, jo balsas, tarsi, mane pažadino.
Marta Smerl susipurtė, bet kai praėjo pykčio banga, jos akys, kaip ir anksčiau, liko sąmoningos. Stebuklingi žodžiai jos neveikė.
- Kaip tu drįsti! – susitvardžiusi ir piktai gręždama mano partnerį žvilgsniu, pasakė ji. – Kaip tu drįsti, įsilaužęs į mano namus, sugriovęs mano ramybę ir mano pasaulį, nepristatęs, leisti sau taip elgtis? Tu duodi įsakymus, kuriuos duodi gali duoti tik jos vyras. Eikit iš čia, - pasakė tyliai ir grėsmingai. – Tuoj pat.
Kartu su Elsinda jau buvau ant durų slenksčio, kai supratau, kad Džespersonas net nepajudėjo.
- Dar kaip kas, prieš man išeinant, - pasakė jis. – Noriu, kad visi žinotumėte, kad jei kas nors pageidaujate išeiti, aš jums garantuoju savo apsaugą.
- Mūsų apsaugą, - įsikišau vien tik tam, kad kas nors nepagalvotų, jog paprasčiausiai tik keičia šeimininką.
- To niekas nepageidauja, - ištarė misis Smerl.
- Su visa derama pagarba, madam, nežiūrint to, kad jūs atstovaujate visoms moterims, tai norėčiau išgirsti, asmeniškai, iš kiekvienos ledi atskirai.
Moteris tylomis kovojo pati su savimi, bet galų gale apsisprendė ir pažadino savo globotines. Paaiškėjo, kad nebuvo jokio reikalo teirautis kiekvienos atskirai – kaip misis Singl ir sakė, jos visos pareiškė, kad myli misterį Smerlą ir pageidavo pasilikti. Išskyrus vieną, labai seną, moterį, kuri patyrusi tokį stresą, nieko nesugebėjo pralementi. Kaip ten jas nesmerktų išorinis pasaulis, bet visos jautėsi mylimosiomis Smerlo žmonomis. Kol Violeta karštai pasakojo, kad niekada nepaliks savo mylimojo Alberto, senoji moteris pakilo ir išėjo iš kambario.
Sudirgusi Marta Smerl sušnypštė:
- Ji dabar nenusiramins, ir man teks ją vaikytis, o misteris Smerlas bus labai nepatenkintas, jei teks laukti priešpiečių...
- Nesijaudinkit, mieloji, - pasakė Violeta. – Aš nueisiu ir pasirūpinsiu Mama Meri, o tu užsiimsi valgio ruošimu.
Ir mes jas palikome. O ką dar galėjome padaryti? Reikia džiaugtis, kad mes bent jau Elsindą išgelbėjom. Galų gale, mes daugiau nieko ir nenorėjome.
Namas, kuriame užaugo Elsinda ir, kur gyveno jos šeima, buvo vos už poros mylių. Kitapus kapinių. Nusprendėme, kad jai per jas nederėtų eiti, nes gali dar labiau išsigąsti, tad mes nusivedėme ją į Gauer Strytą. Bent jau kol kas, reikia vengti bet kokios galimybės jai sutikti misterį Smerlą.
Mes nuėjome į geležinkelio stotį ir sėdome į traukinį. Buvome vieni visame vagone. Nebijodama, kad mus kas išgirs, išsakiau nuomonę, kad reikėtų pateikti pareiškimą Skotland Jardui.
- O kam? – paklausė mergina.
- Na, kadangi misteris Smerlas šioje bendruomenėje labai gerbiamas žmogus, geriau jo neįdavinėti vietinei policijai. Tačiau imant domėn jo nusikaltimų rimtumą...
Jos akys prisipildė ašarų.
- Nusikaltimų? – sušnabždėjo ji. – O ne, niekada!
Nors puikiai supratau, kad mergina gali bijoti keršto, apie kurį kalbėjo misis Smerl, netekau kantrybės.
- Jis tave pagrobė. Tai labai rimtas nusikaltimas.
- Bet aš pati sutikau!
- Tu sutikai būti jo belaisve? Nemanau. Jei tu ten buvai laiminga, galime tave ir gražinti.
Pamačiusi kaip ji sudrebėjo, pasigailėjau savo griežtų žodžių.
- Ne, prašau. Aš to nenoriu. Ir aš dėkinga... o, taip dėkinga, kad jūs nė įsivaizduoti negalite! Tai tiesa, jis mane išdavė. Jis turėjo savų priežasčių, kad likusiam pasauliui aš būčiau mirusi. Aš per daug pasinėriau į savus planus ir to nesupratau. Laukiau, kad po laidotuvių, po dienos-kitos, būsiu grąžinta į savo namus ir...
Ji nutilo.
- Ką?! – apimta siaubo nustebau. – Tu nori pasakyti... jog žinojai, kad tave palaidos gyvą? Ir sutikai?
- Žinoma. Misteris Smerlas man paaiškino, kaip veikia jo saugūs karstai, ir... na... kadangi aš buvau tvirtai nusprendusi patirti ką reiškia nesavalaikės mirties pergyvenimas, turėjau patirti ir mirties pripažinimą ir laidojimą. Visa kita būtų tik kiek daugiau nei sapnas. Norėjau būti mirusi šiam pasauliui, patirti kapo ramybę, o tai buvo vienintelis būdas.
Ji kalbėjo nuoširdžiai ir įsitikinamu balsu. Tai skambėjo, tarsi himnas ar malda kažkokiam senoviniam ir užmirštam dievui. Jeigu jau užrašai jos albume, man, atrodė kažkiek ekscentriški, tai dabar suvokiau, kad jos ir mano mąstymą, ir pasaulio suvokimą, skiria bedugnė. Tarsi mes priklausytume skirtingoms rasėms ir buvome auklėjamos skirtingose religijose. Man buvo nežmoniškai keista.
Netekau kalbos dovanos, o štai Džespersonas, priešingai – nušvito smalsumu.
- Ir jūs neišsigandote?
- O ne! Aišku! Mane buvo apėmęs siaubas!
Elsinda nervingai nusijuokė ir vėl tapo panaši į šiuolaikišką merginą. Visiškai įprastą.
- Niekada taip nebuvau išsigandusi per visą... bet juk tai proceso dalis, suprantate? Kas gi gali nebijoti mirties?
Džespersonas linktelėjo.
- Tu pageidavai sutikti mirtį, tarsi koks berniukas iš pasakų, o štai misteriui Smerlui tai buvo galimybė išsireklamuoti?
Ji į jį taip pažiūrėjo, tarsi jis būtų padaręs sukrečiantį atradimą: tarsi Šerlokas Holmsas, kuris nupasakojo žmogaus biografiją vien tik į rankas paėmęs jo kepurę.
- Taip! Būtent! Kaip jūs puikiai atspėjote! Aišku, kad žmonės už jo nugaros galėjo plepėti, koks jis siaubingas, jei taip būtų nutikę, tačiau - viskas buvo visai ne taip. Realaus nusikaltimo, kaip ir nusikaltimo prieš mane, nebuvo. Aš maldavau ir, praktiškai, jį pati įkalbėjau. Ir nebuvo jokio pavojaus, nes jis žinojo, kad viskas bus taip kaip reikia...
- tokį planą realizavo, ne mažiau trijų kartų, - nutraukiau. – Ant tų vargšių moterų. Juk tu neteigsi, kad visos jos buvo tokios pačios kaip ir tu, tokios kurios norėjo mirties pojūčio? Arba padėti jo karstų reklamai?
Elsinda susiraukė.
- Ne, aišku. Ne. Jų priežastys... jos tai padarė dėl meilės. Štai ir viskas. Jos be proto įsimylėjusios Albertą Smerlą. Jos buvo pasiruošusios padaryti viską, ką jis pasakys. Sutiko su pačiais beprotiškiausiais pasiūlymais. Vienintelė jų sąlyga, kad jis leistų joms būti sus juo.
- O po to, kai jos sužinodavo, kad jos ne vienintelės, savo jausmus išsaugodavo?
- Jūs gi jas girdėjote. Aš tikrai sutinku su tuo, kad jos keistos ir apgailėtinos būtybės! Meilė – didelė ir keista jėga, kaip manote, mis Lein?
Ji pažiūrėjo į mane ir aš kažkiek sutrikau, nes jos žodžiai nesirišo su mano mano prieš tai buvusia nuomone.
- Ji kai kuriuos žmones paverčia kvailiais, - ištariau.
- Ir Albertas Smerlas, vienas iš tokių, - pasakė mergina ir atsiduso.  – Jis mane įsimylėjo... nors aš visiškai nenorėjau sužadinti jo aistros! Jis buvo nepajėgus atsispirti pagundai. Ypač, kaip aš manau, jo turimą bendravimo su moterimis, kurios aiškino, kad privalau atsakyti jam tuo pačiu, patirtį. Kad aš labai greitai pati jį įsimylėsiu...
Baigusi sakinį, į mane pažvelgė maldaujančiai, tęsė:
- Jis visada buvo man geras. Aš jo negaliu kaltinti dėl jo meilės, mis Lein. Paprasčiausiai, negaliu. Tai, kad jis pasielgė blogai, nekelia, jokių abejonių, bet ir aš ne be nuodėmės. Aš pilnai buvau jo pusėje, o dabar, kai aš laisva, galiu teigti, kad viskas baigta. Aš, prieš šį žmogų, neteiksiu jokių kaltinimų.
Ji kabėjo įtikinančiai ir visai ne kaip žmogus, kurį veikia hipnozė, tačiau aš ne ekspertas. Juolab, kad apkaltinimo klausimą bus galima pakelti ir vėliau. Ir be to, mes turim apie ką pakalbėti.
Traukinys mus tolino nuo Smerlo irštvos ir tai drąsiau leido balsu svarstyti mis Trevers grįžimo  į manus klausimą. Reikėjo, kad ji apie tai galvotų be jokios baimės. Ji pati mums pasakė, kad artėjant prie jos buvusios gyvenamosios vietos, kur ji gyveno, pati širdis greičiau plaka ir ima trūkti oro. Ir neaišku, kas tai iššaukia. Panašu, kad ji bijojo to, ko nesugebėjo įvardinti.
- Įtariu, kad misteris Smerlas tai įteigė, kai tu buvai vergovėje. Įteigė, kad jei vis tik paspruktum, tai nesugebėtum grįžti namo, - pasakė Džespersonas. - Tu to gali  net nesuvokti, o tik jausti graužatį ar pasibjaurėjimą artėjant prie savo namų.
Merginos žvilgsnyje buvo jaučiamas skausmas.
- Kaip siaubinga! Ar tai gali reikšti, kad aš niekada negalėsiu grįžti namo? O jei mano šeima persikels? Tada aš galėsiu grįžti?
Džespersonas nusišypsojo.
- Hipnozės įtaigą galima pašalinti. Ypač, jei asmuo suvokia jų žalą. Galiu pamokyti pačių paprasčiausių pratimų, ir, jei tu panorėsi, pati nuo tokios įtaigos lengvai išsivaduosi.  Aš studijavau hipnozės meną...
Ar jo talentai turi ribas?
Nors aš pati, kažin ar leisčiau kam nors kapstytis mano smegenyse, tačiau Džaspers Džespersonas turi kažką tokio, kas žmones jo atžvilgiu nuteikia labai palankiai. Tad visai nenustebau, kad mis Trevers dėkingai priėmė jo pasiūlymą.
- Tačiau, kai aš grįšiu į namus, ką aš saviškiams pasakysiu? – susimąsčiusi paklausė mis Trevers. – jie visi mano, kad aš numiriau. Kaip jiems viską paaiškinti? Ką aš jiems pasakysiu?
- Turi pasakyti visą tiesą, - iš karto pasakiau.  – Kokia keista ir neįtikėtina ji bebūtų... Tiesa turi tokią jėgą, kuriai neįmanoma priešintis. Daug didesnę, nei prigalvojimai, kokius tu bepasakytum.
- Tačiau... man teks... atskleisti jo vardą...
Susimąsčiau ar šis neryžtingumas nėra dar vienos hipnozinės komandos pasekmė. Yra daugybė būdų sutrukdyti jaunai merginai prisipažinti, kad ją pagrobė daugpatys. Nėra jokių abejonių, kad ji suvokia tas pasekmes, kurios atsiras, jai paviešinus šią istoriją. Net jei ji pareikš tiesą, jog jis su apsiėjo itin mandagiai ir geranoriškai, kaip su viešnia, vis tiek ją lydės nepasitikėjimas ir įtarimas.  Pavyzdžiui, kaip į „sugadintos prekės“, kai bus kalbama apie šeimyninę padėtį. Kai kurie, tokius šleifus, nešioja neturėdami jokių vilčių juos nusimesti, o kai kurie su tuo susigyvena. Aš Elsindos nepažinojau ir tikrai negaliu pasakyti ar jos „mirties pergyvenimas“ vertas nuolatinio įtarimų šleifo ar ne.
- Tau teks papasakoti apie misterį Smerlą. Kitos galimybės nematau... Galų gale, juk jis sugalvojo būdą, kurio dėka tu išsilaisvinai iš kapo.
- Bet niekas nepatikės, kad kape praleidai kelias savaites, - pridėjo Džespersonas. – Ypač matant, kaip tu atrodai.
Mergina lengvai nuraudo, nusišypsojo ir kukliai nuleido akis, nors Džespersono žodžiuose nemačiau jokio flirto užuomazgų.
- Po palaidojimo, tave turėjo labai greitai išlaisvinti, - tęsė Džespersonas. – Gali būti, kad misterio Smerlo žmona yra vienintelė žmona, o visos kitos turi seserų statusą. Jos tave slaugė ir nenorėjo informuoti šeimos, nes nenorėjo suteikti bereikalingų vilčių.
- Taip, taip! – karštai sutiko mergina. – Taip labai tiks! Manau, kad tuo galima patikėti. Tiesą sakant, beveik taip ir atsitiko. Galime pasakyti, kad į normalią būklę grįžau tik prieš porą dienų ir buvo išeiti į gatvę buvo labai rizikinga... galima pasakyti, kad aš nubudau, kai slaugė miegojo, nesupratau, kur esu, išsigandau ir...
Ji susimąstė ir paniro į savo mintis.  Mačiau, kaip kartodamos susikurtą melą, jos lūpos krutėjo.
Atvykome prie 203-A namo ir mus pasitiko pats mieliausias valgių kvapas. Mis Džesperson, nežinodama, kada mes atvyksime, ištroškino jautieną su svogūnais, morkomis, pasternokais, griežčiais ir bulvėmis dideliame puode, kurį būtų galima greitai pašildyti. Su tokiu kiekiu maisto, buvo galima pamaitinti dešimtį žmonių.
Su dideliu malonumu suvalgėme jos ragu (taip ji vadino šį patiekalą, nors namuose mes jį vadinome paprasčiausiai troškiniu) su troškintais kopūstais ir šviežia duona. Desertui pateikė sūrį ir obuolių pyragą su grietinėlės kremu.
Per šia dieną, man ir Džespersonui, tai buvo pirmas normalus valgis, o viešnia pademonstravo ne blogesnį apetitą, nei mūsų. Pietaudami nieko nekalbėjome. Na, išskyrus tokias frazes, kaip „ paduok druską“ ar „galima dar duonos?“. Prisisotinę susėdome į krėslus, o misis Džesperson nukeliavo kaisti arbatinuko.
Beveik iš karto pasigirdo beldimas į duris. Atidaryti nuėjo Džasperas ir po akimirkos įskrido Felisiti.
- Tai tiesa? Jūs ją radote? O, Sindi! Mano Sindi!
Staigiai pakildama, Elsinda vos nenusivertė nuo krėslo. Seserys verkdamos apsikabino.
- Bet kaip? Iš kur sužinojai? – akimirkai atitrūkusi nuo jaunesniosios sesutės, sutrikusiu žvilgsniu žiūrėdama į mus, paklausė Elisinda
Aš jai paaiškinau, kad Felisiti – mūsų klientė.- Ko gero, tu gi susimąstei, kodėl mes tavęs ieškojome?
Visai nemaniau, jog turėtų būti keista, kad ji mūsų to nepaklausė, nes iš tiesų buvo daug svarbesnių klausimų.
Ir čia ji mane nustebino.
- Ne, pasakė ji. – aš maniau, jog tai padarė mano mama.
- Tavo pamotė?
- Ne, mano mylima mama, tikroji, išėjusioji, - linguodama galvą ir sutrikusiai besišypsodama, atsakė mergina. - Išjusi iš čia, bet neišėjusi visam laikui. Dabar aš tai žinau, nes kai buvau... mirusi... aš ją vėl suradau.
Ji atsiduso.
- Aš suprantu, kad tai skamba labai keistai, kaip ir tai, kad aš nepykstu ant misterio Smerlo ir netrokštu jam keršyti, nes esu jam dėkinga. Iš tiesų dėkinga už tai, ką jis padarė. Už tą didelę dovaną. Galbūt aš kalbėčiau kitaip, jei būčiau ten užtrukusi ilgiau ir mane būtų privertę tapti jo žmona, bet dabar teigiamos pusės persveria neigiamas. Kiekvieną kartą, kai jis mane pajunkdavo, jis leisdavo man pabėgti į kitą vietą – ten, kur buvo mano mama. Aš mielai būčiau pasilikusi su ja amžinai, bet ji pasakė, kad aš dar per jauna ir turiu pragyventi savo gyvenimą. Ji ir pasakė, kad turiu bėgti.
Mergina paniuro ir nedrąsiai pažiūrėjo į mus.
- Aš prisimenu, kad bandžiau. Mane ima toks jausmas, kad vieną kartą buvau išėjusi iš to namo, bet misteris Smerlas mane surado ir parvedė atgal...
Nesugebėdama atsiminti daugiau, tik gūžtelėjo pečiais.
- Aš nežinau kas būtent nutiko, bet ji pasakė, kad aš nesijaudinčiau, nes ji atsiųs ką nors, kas mane išgelbės, šyptelėjo mergina, - o po to atėjote jūs.
- Tavo mama mane atsiuntė, - pasakė Felisiti. – Ji lankėsi mano sapne. Tai buvo pranašiškas sapnas. Aš jį visą prisimenu.
Felisiti iškilmingai nusišypsojo.
- Tą sapną susapnavau po to, kai tave pamačiau kapuose, - pridūrė mergina.
Po to ji papasakojo, kaip ji matė Elisindą, kai šiai beveik pavyko pabėgti. Tačiau, kai ji pakartojo iš Smerlo girdėtus žodžius, Elisinda sušuko, kad to negalėjo būti. Ji negalėjo patikėti, kad jis taip galėjo pasakyti – ypač mergaitei!
- Tu, mieloji, įsitikinusi, kad tai nebuvo sapnas?
Felisiti įsižeidė.
- Aišku, kad ne sapnas! Aš puikiai žinau, kada aš miegu. Tačiau tėvas manimi nepatikėjo, nors ir nežinojo, kad buvau sutikusi misterį Smerlą. O aš nežinojau, ką daryti ir kaip tave išpešti iš to pabaisos nagų.
Nekreipdama dėmesio į sesers protestus, ji tęsė:
- Aš labai panorėjau, kad misteris Šerlokas Holmsas nebūtų literatūrinis personažas, nes jei jis toks būtų, tai būčiau jam parašiusi. Įsitikinusi, kad jis iš karto būtų supratęs, kad nemeluoju! Susapnavau, kad jis yra iš tikrųjų. Kad sėdau į traukinį ir atvykusi ieškau Beiker Stryto. Stovėjau šalia gatvės kampo ir žiūrėjau į žemėlapį, kurio nelabai supratau. Tačiau prie manęs priėjo kažkokia ledi ir pasisiūlė padėti. Ji atrodė lygiai taip pat, kaip ir paveiksle virš Elsindos lovos. Vos susilaikiau nepaklaususi „ar jūs nemirusi?“. Tačiau nusprendžiau, kad tai bus nemandagu, tad tik padėkojau ir paklausiau, kaip man surasti didįjį seklį iš Beiker Sryto 221B. Ji ir pasakė, kad iš tiesų, reikia eiti į Gauer Strytą 223A ir nuėjo su manimi. Ėjo visą kelią, ir sapnas buvo toks aiškus, kad buvo tiesiog neįtikėtina! O po to parodė duris – jos buvo jūsų.
Mergina linktelėjo galva link durų:
- Tik sapne jos buvo kitokios. Pas jus ant durų tik numeris, o sapne buvo bronzinė lentelė su užrašu „Džesperson ir Lein“. Kai pabudau, neužmiršau nei vardų, nei adreso, ir žinojau, kad turiu atvykti čionai. Nors Sednimas ir toli nuo čia. Brangi kelionė.
- Aš vis stebiuosi, kad tu mus radai, - pasakiau.
- Jūs nebuvote pažįstamos su mūsų mama, kai ji dar buvo gyva? – susirūpinusi paklausė Elsinda. – Prieš tampant Judžin Trvers, ji buvo Marija Lesingem.
- Niekada neturėjau garbės, būti su ja pažįstamas, - atsakė Džespersonas, kuris pats buvo dar tik vaikas, kai mirė misis Trevers.
Lesingemų pavardė nebuvo žinoma ir man, kaip ir Trevers. Tačiau prieš atsakant, pagalvojau, kad paskutinius porą metų praleidau tokiose vyrų ir moterų kompanijose, kuriose jie drąsiai aiškindavo, kad gali bendrauti su anapusiniu pasauliu, kviesti dvasias ir bendrauti su mirusiaisiais. Didžioji jų dalis, tai , aišku, sukčiai, bet negalėjau neigti visai visko ir kai kada mąstydavau apie tai ar telepatija ir minčių skaitymas gali paaiškinti kai kuriuos spiritistų gebėjimus. Marija – paplitęs vardas. absoliučiai tikra, kad nebuvau sutikusi Elisindos motinos gyvos, bet negalėjau visiškai atsakingai paneigti, jog nebuvau sutikusi jos dvasios per kokį nors spiritizmo seansą.
Akimirkai prisiminusi savo pirmąsias psichologijos studijų sėkmes, susimąsčiau, kad mes su Elisinda Trevers, ne tokios jau skirtingos, kaip kad maniau. Visai gali būti, kad prieš tris-keturis metus, aš taip pat pamanyčiau, kad keistas misterio Smerlo pasiūlymas – gana viliojantis. Galbūt net neatsisakyčiau.
Misis Džesperson grįžo su padėklu, ant kurio stovėjo arbatinukas ir puodeliai. Sūnui ji išvirė mažą sidabrinį kavinuką su labai stipria kava, kad po bemiegės nakties jis kažkiek atsigautų. Visiems kitiems – švelnią ir aromatingą kinų arbatą mažuose nuostabiuose porcelianiniuose puodeliuose.
Išgėrusi arbatą, be jokių ceremonijų, Felisiti, susiruošė namo. Elisinda jai papasakojo apie savo nuogąstavimus ir apie tai, kad misteris Džespersonas pasiūlė savo pagalbą.
- Gali būti, kad aš labai apkrausiu šeimininkus, jei liksiu čia nakvoti...
- O kodėl mistris Džespersonas negali pamėginti dabar? – nutraukė ją Felisitė.
- Aišku, kad galiu. Žinoma, jei jums tinka, - baigdamas gerti kavą, atsakė Džespersonas.
Labai greitai Elisnda buvo pasodinta į patį patogiausią krėslą, o Džespersonas įsitaisė ant kėdutės, greta jos.
- Mums derėtų išeiti? – paklausiau.
- Ne, ne. Svarbiausia, kad mis Elsindai būtų pakankamai patogu.
- Viskas gerai, - pasakė mergina. - Aš nenoriu taip greitai išsiskirti su Felisite!
- Nori keliauti su ja namo?
- O taip!
Iš šių žodžių man pasirodė, kad grįžimo draudimas jau išnyko, bet Džespersonas tęsė.
- Noriu, kad tu įsivaizduotum vietą, labai ypatingą, tą kurią tu vadini namais.
- Mano miegamasis, - iškart atsakė Elisinda. – Pats aukščiausias ir mažiausias kambarėlis visuose namuose. Aš jį pati išsirinkau.
- Pabandyk jį įsivaizduoti kuo aiškiau.
- O, lengvai. Mano nedidelis darbo stalas ir kėdė prie mansardinio langelio. Lova šalia, prie sienos. Blizgantys variniai bumbulai ant sienelių, iš stačiakampių, įvairiaspalvių skiaučių susiūta lovatiesė, kurią aš pati, su savo geriausiom draugėm pasiuvau. Virš lovos mano mėgstamiausias mamos portretas.Aš jį regiu ir dieną ir naktį. Dažnai su juo kalbu.
- Susikoncentruok ties juo. Pasistenk įsivaizduoti jį kiek galint detaliau. Nebūtinai apie jį kalbėti balsu. Paprasčiausiai pati sau įsivaizduok.
Elisinda užmerkė akis.
- Tu į jį žiūri, mąstai, kaip tu džiaugiesi sugrįžusi namo, kaip tau malonu čia būti, šiame kambaryje ir žiūrėti į motinos veidą. Tu matai meilę, kurią ji tau jaučia. Ji tas žmogus, kuris labiausiai tave mylėjo ir saugojo. Tau daugiau niekur nesinori būti. Tik čia. Niekur daugiau tu nejauti tiek daug šilumos, apsaugos, meilės ir niekur taip saugiai nesijauti. Tu savajame kambarėlyje, laiminga, saugi, tau šilta ir gera.
Jis taip kalbėjo keletą minučių: monotoniškai liūliuojančiai ir migdančiai. Tas jo kalbėjimas net mane vedė į snaudulį. Toks įspūdis, kad net aš atsidūriau tame kambarėlyje, kurio aš niekada nemačiau, bet kurių jaučiu kaip gimtą ir jaukų. Atsipalaidavusi žiūriu į motinos paveikslą ir su dideliu malonumu jaučiu aplinkinį, mane supantį, pasaulį, nors jis ir yra visiškai man nepažįstamas.
Partneriui sugrąžinus Elsindą į realybę, aš jau žinojau, kad jam pavyko. Be jokių burtažodžių, jo paprastoji magija, kuri netikėtai paveikė ir mane, suveikė. Aš jaučiausi ne mažiau pailsėjusi ir atsipalaidavusi, kaip ir pati Elsinda.
Nežiūrint to, kad Felisiti ir Elsinda manė, jog nėra reikalo jų lydėti į Sidnemą, Džespersonas jų vienų neišleido. Buvo visai reali galimybė, kad misteris Smerlas su savo bendrais jų tyko šalia namų. Na ir, kol mes Londone, gal mis Trevers apsigalvos, ir, galbūt, reikės važiuoti į Skotland Jardą.
Tačiau Elsinda buvo nepalenkiama ir nesutiko pranešti policijai apie misterį Smerlą ir visais būdais bandė mus įkalbėti, kad jai pritartume.
Mes nuėjome iki Cholberno viaduko ir nupirkome bilietus iki Sidnemo. Tiesą sakant, gerai padarėme, kad nuėjome kartu, nes paaiškėjo, jog Felisitė turėjo bilietą atgal, bet jai pritrūko pinigų Elsindos bilietui į vieną pusę. Džespersonui įkišus ranką į kišenę, kad galėtų išsitraukti pinigus dviem bilietams į abi puses ir vieną – į vieną pusę, pagalvojau, kad kažin ar mums kas nors kažkiek sumokės už šią keistą bylą.
Palikę seseris prie įėjimo į namus, nes jos nusprendė eiti kalbėti su tėvais vienos, pajutau, kad iš šios istorijos mus švelniai išstumia. Kokią legendą Elsinda besugalvotų, kažin ar joje atsiras vietelė man ir Džespersonui. Tačiau seserys taip nusprendė ir vargu ar mes turime teisę ją nuginčyti. Būna atvejų, kai geras darbas, tai jau pats savaime, kaip apdovanojimas.
Merginų su piktais kėslais niekas netykojo. Gatvės medžiuose čiulbėjo paukščiai ir buvo ramu. Merginoms dingus už durų, net nesusitarę, vieningai pasukome prie Smerlo namo.
Smerlo namus pasiekėme jau vakare. Žibintai dar nebuvo užžiebti, bet namuose už langų jau švytėjo jaukios šviesos... Bet tik ne Smerlo namuose. Mus kažkas aplenkė. Kažkas atidaręs vartus nedrąsiai ėjo link namo.
Siluetas pasirodė pažįstamas ir iš karto pažinau kalinių prižiūrėtoją Eriką Beilį.
Sulėtinome žvilgsnį ir link namų nėjome kiek lėčiau. Norėjome pažiūrėti, kas bus toliau.
Misteris Erikas Beilis kelis kartus garsiai stuktelėjo į duris. Išgirdome, kad jis šūktelėjo misterį Smerlą ir prisistatė pats, tačiau jokio atsakymo nesulaukė. Tuo momentų mes jau buvome prie vartų ir pamatėme, kaip kapinių sargas paklibeno rankeną ir  pasilenkęs pasižiūrėjo į namo vidų per rakto skylutę.
Išsitiesė jau kažkoks pasikeitęs. Ką gi jis pamatė per tą rakto skylutę? Trindamasis smakrą jis mindžikavo koja nuo kojos ir sukiojosi vietoje. Kaip tuo momentu Džespersonas atidarė vartus ir mes įėjome.

Vyrukas iš netikėtumo susipurtęs mums šūktelėjo ir netvirtai pasisveikino.
- Labas vakaras, - pasakė Džespersonas priliesdamas pirštais kepurės snapelį. – Mes vėl susitikome, misteri Beili!
Mus pažinęs apsilamino.
- O, įsivaizduokite sau! Jūs atėjote aplankyti misterio Smerlo?
- Tai jau taip. Jūs mums davėte labai įdomų lankstinuką. Nusprendžiau, kad reikia iš pačio išradėjo daugiau sužinoti apie jo garsųjį saugųjį karstą.
Kažin ar mistreis Beilis būtų daugiau nustebęs, jei sužinotų, kad mes turime pakvietimą iš pačio Švento Petro.
- Jūs norite pasakyti, kad misteris Smerlas jus pasikvietė į savo namus?
- O kas čia tokio keisto?
- Niekada neteko girdėti! Niekada netvarko reikalų namuose ir, nuo tada, kai prieš penkis ar šešis metus susirgo jo žmona, jis jokių svečių pas save nekviečia. Čia atėjęs be pakvietimo, aš ir pats nejaukiai jaučiuosi. Tačiau nežinau, ką daryti. Nuo to laiko, kai jis pirmą valandą išėjo iš priimamojo, jo daugiau niekas nebematė. Laukiau jo apie trečią, bet kai jis nepasirodė, nekreipiau dėmesio. Jis dažnai ateina į kapines, bet pagalvojau, jog turi ir svarbesnių reikalų. Tačiau po to man pranešė, kad jis praleido du susitikimus ir neatsiuntė jokio raštelio. Jokio pasiaiškinimo. Į jį tai nepanašu. Jis juk išėjo tik papietauti. Pagalvojau, kad gal jo žmonai bloga pasidarė...
Jis nutilo ir staiga aštriai nudelbė misterį Džespersoną.
- Jūs turite pakvietimą? Jūs sakėte, kad jis jus čionai pakvietė. Į savo namą, kad pakalbėti apie reikalus?
- Ne, aš to nesakiau. Aš pats nusprendžiau užeiti. Tačiau, kaip supratau, jo nėra namuose.
Pabėgo – pagalvojau. Susirinko likusias „žmonas“ ir išvyko į kontinentą, kad ten pasislėptų. Arba jis jau Sautgemponte ir ruošiasi išplaukti į Ameriką, kur jo išskėstomis rankomis lauktų mormonai. Tokie patys daugpatystės šalininkai.
Erikas Beilis liūdnai palingavo galvą.
- Durys užrakintos iš vidaus.
- Gal žmona, kol vyras negrįš, tyčia nieko neįsileidžia.
- Misis Smerl – invalidė. Jis pats tai man dažnai kartojo. Ji negali nuo laiptų nusileisti. Tad ir durų užrakinti.
- Turėtų būti antrasis įėjimas, - pasakiau. – Galinis, su išėjimu į sodą.
Už namo esantį sodą, kaip ir užrakintas duris, saugojo aukšta tvora, tačiau ilgakojui ir vikriam jaunuoliui, tai buvo jokia ne kliūtis. Stovėdami ir laukdami Džespersono, kuris, kaip tikėjausi, grįžęs praneš, kad namai tušti ir misteris Smerlas pabėgo, mudu su misteriu Beilu, nežinodami ką vienas kitam galime pasakyti,  nejaukiai dėbčiojome vienas į kitą. Prabėgo daugiau, nei kokia minutė, kai Džespersonas grįžo.
Sutemose jo išbalęs veidas buvo panašus į vaiduoklio.
- Manau, kad jums, misteri Beili, reikėtų pašaukti policiją, - ištarė jis.
Džespersonas trumpai paaiškino, kad anapus namo, buvo atviros stiklinės durys, kurios valgomajam atstojo langus. Žvilgtelėjęs vidun, pamatė tai, ką būtų galima pavadinti mirusiu paveikslu. Nors tamsoje ir buvo sunku gerai įžiūrėti, bet, sprendžiant iš kūnų, kurie buvo sudribę ant stalo ir susisukę agonijoje, padėties, visus užklupo netikėta ir siaubinga mirtis.
- Kūnai? – isterijos ir siaubo apimtu balseliu sukaukė kapinių prižiūrėtojas. – kieno?
- Vieno vyro ir penkių moterų, - trumpai atsakė Džespersonas. – Nors aš ir įsitikinęs, kad jiems jau neįmanoma niekuo padėti... vis tik reikia nuvykti į policijos nuovadą.
Mes nuėjome kartu su sargu, tačiau mūsų policija nesulaikė apklausai, nes mes misteriui Smerlui buvome visiškai svetimi žmonės. Apie policijos tyrimo rezultatus sužinojome tik kai juos publikavo. Aišku, kad su išvadomis mes nesutikome, bet jų ginčyti net nesiruošėme – nebuvo jokio reikalo.
Albertas Smerlas, vietinėje bendruomenėje buvo gerbiamas žmogus. Turėjo įtakingų draugų. Tad nenuostabu, kad po to, kai buljone rado arseniko, oficialus verdiktas skelbė jog tai „mirtis dėl neatsargumo“. Jokios užuominos apie žmogžudystę ir savižudybę. Na, nebent, pačiose nykiausiose apkalbose. Žodžiu, tragiškas atsitiktinumas. Buvo žinoma, kad misterio Smerlo motina buvo ne visai sveiko proto. Galbūt ji bandė padėti namų ruošoje, tad visai įtikėtina, jog ji vietoje druskos įdėjo arseniko. Klausimo kas gi laiko arseniką virtuvėje – neuždavė niekas.
Pats sunkiausias klausimas tai buvo nežinomų moterų, kurios pietavo kartu su Smerlo šeimyna, atpažinimas. Policija, pagal prabangią aprangą ir amžių, nusprendė, jog tai misis Smerl draugės, o ne tarnai ar vargšai giminaičiai. Apžiūrėję namą, nusprendė, kad šios draugės Smerlų namuose gyveno jau kelias savaites ar, net, mėnesius.
Laikraščiai, padėdami policijai, išspausdino skelbimus su klausimu, ar pas ką nors nedingo atitinkamo amžiaus giminaitės. Pomirtinės moterų fotografijos atrodė niūriai, tad jų į laikraščius nedėjo – jos liko byloje, policijos nuovadoje. Nežinau ar daug žmonių pagal šiuos skelbimus pas juos lankėsi, bet jei kas ir pasakė: „Eikit sau, jei žinočiau, kad ji prieš tris metus nenumirė, tai pasakyčiau, jog tai mano kaimyno duktė!“. Tad visų trijų moterų asmenybės, taip ir nebuvo nustatytos.
Nuo to momento, kai Džespersonas pranešė, jog namuose visi mirę, aš pajutau didelį palengvėjimą, kad spėjome išgelbėti Elsindą, ir liūdesį dėl likusių penkių moterų. Buvau įsitikinusi, jog jas nužudė Smerlas. Liūdna, bet kai kurie šiuolaikiniai vyrai, taip pat, kaip kokie praeitų amžių stabmeldžiai karaliukai, į mirusių pasaulį nori pasiimti ir savo žmonas, ir suguloves, ir tarnus. Pasielgtų kaip ir tas Smerlas, kuris norėdamas išvengti bausmės, nusinuodijo ir dar su savimi pasiėmė ir savo aukas.
Tačiau man teko pakeisti savo nuomonę, kai sužinojau, kad misis Smerl krikšto vardas buvo Violeta.
Tada kas tokia Marta?
Po neilgų paieškų, Gruvo Parko kapinėse, radau jos netikrą kapą. Prieš du metus, josios netikros mirties momentu, jos vardas buvo Marta Boid Eliota. Jos sutuoktinis buvo Čeningas Eliotas, žmogus, kuris apie ją atsiliepė, kaip apie mielą ir mylimą žmoną, kuri taip anksti išėjo. „Visada mano širdyje“ – jo pageidavimu buvo iškalta josios antkapyje. Apačioje gimimo data ir mirties data. Tai nieko nekeitė. Siaubingas nusikaltimas buvo įvykdytas prieš tuos pačius žmones. Niekas nepasikeitė, tad aš susimąsčiau, kad auka lygiai taip pat gali būti piktadariu. Nors neįsitikinusi, kaip tai vertinčiau Martos Boid Eliotos ir misterio Alberto Smerlo atveju.
Tačiau, kai kurios frazės mane, persekioja ir iki šiol. Aš vis girdžiu švelnų ir geraširdišką Elisindos balselį: „Aš negaliu jo kaltinti“ ir „Jis nevaldė savęs“. O kartu ir policininko balsą: „Nuodai – moteriškas ginklas“...

____________________________________


Trumpai apie autorę Lizą Tatl



Liza Tatl  (Lisa Tuttle) savo pirmąjį apsakymą publikavo 1972 m. rinkinyje „Clarion II“, o 1974 m. jau gavo Dž. Kempbelo Geriausias metų jaunasis rašytojas“  premiją. Vėliau tapo pripažinta autore ir 1981 m. už pasakojimą „The Bone Flute“ (Kaulų fleita), gavo Nebula premiją (angl. Nebula Award - premija, kiekvienais metais skiriama Amerikos mokslinės ir maginės fantastikos rašytojų asociacijos (SFWA, Science Fiction and Fantasy Writers of America) už geriausią per paskutinius dvejus metus JAV išleistą fantastinį kūrinį. Apdovanojimas atrodo kaip permatomas blokelis su spiraliniu ūku viduje. Lietuviškai „nebula“ reiškia ūką.). Vėliau, 1993 m. – Artūro Klarko premijos laureatė (romanas „Lost futures“ – „Dingusi ateitis“). Daugelių trumpų apsakymų ir romanų autorė, redaktorė, taip pat ir kelių žinomų romanų bendraautorė. Pavyzdžiui, kartu su Džordžu Martinu (George Raymond Richard Martin. Lietuvoje geriausiai žinomas, kaip “Sostų karų” autorius) parašė romaną „Vėjų uostas“ (Windhaven), kuri 1982 m. nominuota Locus SF premijai.
Pati rašytoja gimė Teksase, tačiau 1981 m. persikėlė į angliją, o vėliau į Škotiją.

"Nebula" apdovanojimo pavyzdys


________________



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą