2017 m. gruodžio 24 d., sekmadienis

ŠARPO IŠPIRKA ( Sharpe's Ransom )



Tiems, kam patogiau skaityti elektroninėse skaityklėse, apsakymo elektronines versijas "mobi", "epub" ir "pdf"  formatu, gali pasiimti iš čia: http://armanjakas3.blogspot.lt/2017/09/el-skaitykles-laisvosios-bendrinimo.html

 ŠARPO IŠPIRKA
Sharpe's Ransom
(Originalo kalboje publikuota 1995 m. „The Daily Mail”, o 2003 m. išleista rinkinyje “Šarpo Kalėdos”.
Veiksmas po Vaterlo (Sharpe’s Waterloo) iki “Šarpo Šėtonas” (Sharpe’s Devil), nors šios publikuotos 1990-1992 m.)

Ričardas Šarpas nusitempė nuo kojų batus, delnais įsirėmė į klubus ir net su kaulų treškėjimu pasitempęs aiktelėjo:
- Velniai dantys!
- Kas ne taip, su tais „velnio dantimis“? – pasmalsavo Liusilė.
- Visiškai surūdijo, - vydamas šalin nuo virtuvinės kėdės katiną, paaiškino Šarpas. – Metų metais niekas nesutepdavo.
Krenkšėdamas atsisėdo:
- Reikia smagračius nušveisti iki pliko metalo ir išvalyti „leit‘są“... (v.p. nuo žodžio - „The leat“)
- „Leit‘są“? – išgirdusi nepažįstamą anglišką žodį, perklausė Liusilė.
- Lataką, kuriuo malūnui paduodamas vanduo, meile mano, - Šarpas įsipylė vyno. – Savaitę sugaišiu. Ne mažiau.
- Poryt Kalėdos, - priminė Liusilė.
- Ir?
- Tavo dantračiai palauks. Ir latakas palauks. Per Kalėdas ilsėsiesi. Šventė gi. Aš tau iškepsiu žąsį.
- Tu mano žąsiną jau seniai iškepei, - pašmaikštavo Šarpas.
Liusilė šyptelėjo, surinko nuo stalo skalbinius ir nuėjo į skliautuotą praėjimą. Šarpas su visa kėde atsitraukė atgal, kad ją galėtų matyti, o Liusilė, jausdama jo žvilgsnį, koketiškai suvilnijo užpakaliuku.
- Ir labai teisingai iškepei, - pridūrė Šarpas. 
- Jei tikiesi vakarienės, užkurk krosnį!
Lauke suūžė vėjas. Sutarškėjo stogas. Šarpas automatiškai pakėlė viršun akis.  Metus atgal, kai šaulys grįžo po Napoleono sutriuškinimo prie Vaterlo, stogo dangą rado išretėjusią ir po namus lakstė skersvėjai. Tačiau dabar - jau visos skylės užkaltos ir namuose buvo jauki šiluma. visas remontas kainavo ne tiek jau daug - monetą ar dvi – iš tų pinigų, kuriuos gavo iš pusės atlyginimo, kaip atsargos karininkas. O ūkis, deja, jokių pajamų nedavė.
- Velniai griebtų, tuos varliaėdžius su jų mokesčiais! – bambėjo Šarpas dėdamas į krosnį malkas.
Užstūmęs krosniakaištį, šaulys pastatė batus, kad šie po truputį džiūtų ir išsitiesė. Virš židinio kabėjo jo visko matęs Beikerio šautuvas. Šarpas sekundėlę į jį žiūrėjo, o po to švelniai palietė ginklo spyną.
- Nostalgija? – į virtuvę grįžo Liusilė.



- Ne kariuomenei, - papurtė galvą Šarpas. – Rytoj auštant, galvoju eiti lapių pašaudyt. Greit vados. O malūnu, aš, vis-tik, užsiimsiu. Kalėdos ar ne, o dantračiai su lataku, patys neišsivalys. Na ir rato mentes  reikia paremontuoti. Dievas žino, kiek tas visas remontas išsitemps.


- Ankstesniais laikais, - atsiduso Liusilė, - į pagalbą kviesdavomės kaimiečius, o kai darbas būdavo padarytas, keldavom vaišes.
- Buvusios dienos seniai prabėgusios. Galima, aišku, šauktis ir kaimiečių, tik man atrodo, kad greičiau mane nušaus, nei padės.
- Kentėk. Taigi valstiečiai. Pragyvensi čia porą dešimčių metelių ir jie pripažins.
- O jie jau mane pripažįsta. Pereina į kitą gatvės pusę. Tarsi su manim gėda būtų kvėpuoti vienu oru. Ypač Malanas. Tas tai į mane vilku žiūri.
Liusilė gūžtelėjo:
- O ko tu laukei? Žakas vis dar ištikimas Bonapartui. Be to...
Ji nepabaigė sakinio, nes Šarpas susidomėjo:
- Kas „be to“?
- Kažkada Žakas Malanas buvo mane įsimylėjęs. Sekiojo kaip šešėlis. Kartą net ant stogo užsilipo! – jos balse pasigirdo apmaudo gaidelės: Liusilę, toji Malano išdaiga, ir po šiai dienai trikdė. – Žiūrėjo pro miegamojo langelį! Tėvas įsiuto! Ir dar kaip! Kažkoks prasčiokas drįso dėbsoti į vikontesę de Selegliz!
Susigėdusi savo įkarščio, Liusilė palingavo galva ir jau aprimusi pridūrė:
- Žakas neblogas žmogus. Tik piktas ant viso pasaulio.
- Tingus gyvulys, štai kas jis, - burbtelėjo Šarpas. – Aš klebonui priskaldžiau malkų, o neblogas žmogus Žakas turėjo jas pernešti į švento tėvo kiemą, bet jam vis nėra kada, nes neblogas žmogus pragerinėja motušės pensiją.
Šarpo žodžiuose nuodų buvo nors skieste skiesk. Būtent Malanas prieš jį ir nustatinėjo kaimiečius. Stipruolis iš karo grįžo niūresnis už švininį debesį. Nuo to laiko, nuodydamas save šlovingais praeities prisiminimais, kai visa Europa gulėjo po Napoleono kojomis, šlaistėsi po gimtąjį kaimą be jokio užsiėmimo.  Žakas neturėjo žemės ir pinigų, užtat turėjo sunkius kumščius, todėl vietiniai jo privengė. 
- Jis buvo seržantu, taip? – pasidomėjo Šarpas.
- Imperatoriškosios gvardijos seržantas, - patvirtino Liusilė. – Senosios Gvardijos.

Napoleono imperatoriškasis gvardietis
- Aš jam - priešas, - įsitikinusiu balsu pareiškė Šarpas, - ir prašyti jo pagalbos dėl latako išvalymo, beprasmiškas laiko gaišimas. Na ir Dievas jo nematė. Patrikas greitai užmigo?
- Greitai, - Liusilė suniuko. – Kodėl anglai sako „greitai užmigo“? Kaip galima užmigti lėtai? Ir kalba pas jus keista, ir patys jūs keiti.
- Greitai, lėtai... Koks skirtumas? Svarbu, kad vaikis miega, o jo tėvai gali užsiimti šiuo tuo įdomesniu.
Liusilė išsprūdo iš jo glėbio:
- Tėvams, iš pradžių, reikėtų pavakarieniauti.
- O po to?
Ji leidosi pagaunama:
- Kas žino?
Liusilė paskendusi Šarpo glėbyje užmerkė akis ir meldėsi, kad Šarpas liktų Normandijoje ir kaimiečiai baigtų savo priešpriešą. Vyras be draugų negali, o šaulio draugai buvo toli, tad Liusilė jaudinosi, kad jis bus nelaimingas. Mintys apie išsiskyrimą buvo lygiai taip pat nepakenčiamos, kaip ir mintys apie protėvių namų palikimą.
- Padėk mums, Viešpatie, - Liusilė meldėsi mintyse. - Prašau, padėk mums čia likti!

Iš k/f "Šarpo Vaterlo"
Kūčių dieną Šarpas pakilo vos prašvitus. Pasiėmęs nuo kėdės rūbus, ant pirštų galiukų perėjo į kitą kambarį, o iš ten į virtuvę. Prieš apsirengiant įmetė kelias malkas į krosnį.
- Bonjour, monsieur! (v.p.: „Bonžur, mesje!“ – „sveiki, pone“) – išgirdusi triukšmą, iš sandėliuko išlindo senoji virėja Marijana.
- Ankstokai keliatės, - marškiniais dangstydamasis nuogybes, sutrikęs pastebėjo Šarpas.
- Anksčiau atsikėlusiam - Dievas dosnesnis, mesje, - uždarydama duris, kad Šarpas galėtų ramiai apsirengti, atsikirto virėja.
Įsivaizduodamas koks lauke galėtų būti šaltis, šaulys apsirengė kiek galėdamas šilčiau. Pasiėmė šautuvą, pilną ragą parako, prie saujos šratų pridėjo kelias kulkas. Kažin ar jų prireiks – nebent elnias pasitaikytų. Užsimaukšlino vilnonę kepurę ir išėjo į kiemą. Pajuto šaltuką. Atidaręs arklides, išleido Nosių.
Šuo džiaugsmingai lekiojo aplink šeimininką, kol Šarpas neįsakė laikytis greta. Dvarą supančiame griovyje, vanduo pasidengė ledu, nendrės apšerkšnijo, nuokalnėje tarp medžių kabojo migla. Saulė dar nebuvo pakilusi ir pasaulis sustingo tarp nakties ir dienos. Užlipęs ant keteros, Šarpas apsidairė. Dūmus iš dvaro kaminų nešė į rytus. Tai reiškė, kad reikės daryti lankstą ir eiti per mišką, kad vėjas nenuneštų žmogaus kvapo ir neišbaidytų lapių. Jei pasiseks, tai Šarpas tikėjosi nudėti porelę rudųjų plėšikų. Tiesą sakant, tai Šarpo nuomone, reikėjo organizuoti gerą varyminę medžioklę, bet tam reikėjo ne mažiau tuzino žmonių. O ką gi pakviesi? Tėvas Defas neatisakytų pagelbėti... dar gydytojas... Nors abu, beje, ne tame amžiuje, kad juos būtų galima apkrauti medžioklės vargais. Deja, bet Žako Malano pastangų dėka, kaime daugiau niekas nenorėjo turėti reikalų su „anglu“. Kad jį kur galai, tą Malaną!
Tam, kad per mišką galėtų apeiti lapių pamėgtą slėnį ir įsitaisyti pasaloje, Šarpui prireikė geros valandos. Rytuose horizontas nusidažė raudonai, migla po truputį sklaidėsi. Slėnyje buvo pilna laukinių triušių. Lapių nesimatė. Na nieko – dar pasirodys. Iš už priedangos nušovęs pirmąją lapę, Šarpas planavo paleisti Nosių ir pričiupti antrąją. Šarpo manymu, kaip kare: patykoti priešo, nuleisti kraują ir sunaikinti vienu smūgiu. Skirtumas tik toks, kad lapių tiek daug, jog vienu smūgiu jų neišnaikinsi.
Nuo čia, per medžių prošvaisą buvo gerai matomi dvaro stogas.
„Chateau Lassan“ – prašmatnus pavadinimas (v.p.: pažodžiui - Lasanų pilis. Iki menamo laikmečio ir šiomis dienomis, daugelis senųjų kilmingųjų šeimų pilių jau buvo virtę dvarais. Dauguma senųjų, tinkamų gyvenimui šeimų pilių, buvo pilnai perstatytos arba pritaikytos nuolatiniam komfortiškam gyvenimui. Jos, iš esmės, virto į sodybas, sodžius ar dvarus, o jų šeimininkai į dvarininkus arba ūkininkus/fermerius. Tačiau dauguma šių pilių turėjo savo senuosius pavadinimus ir juos išlaikė, net kai pilys jau nebeatitiko savo paskirties ir, net, kai jau buvo net nebepanašios į senąsias tvirtoves)
Kažkada Lasanų pilis buvo tvirtovė, iš kurios Liusilės protėviai geležine ranka valdė apylinkes. Tik apie buvusią didybę ne daug kas bepriminė: griovys, koplyčia ir dantytas bokštas. Pilis jau seniai virto į įprastą ponų kiemą su sūrių spaudykla, malūnu ir arklidėmis. Čia Šarpas ir rado savo meilę. Meilę ir laimę, kurią kartino suvokimas, kad vietiniai jo niekada nepripažins savu. Iš pačios Normandijos jam išvažiuoti nesinorėjo. O juolab, išvežti Liusilę iš josios gimtųjų žemių, kurios jos giminei priklausė jau aštuonis amžius. Deja, bet Šarpas negalėjo nesuprasti, jog jei vietiniai sumąstys jį išgyvendinti, tai, galų gale, jam teks pasiduoti. Ir kur jis išvyks? Į Angliją? O kas jo ten laukia? Versti gi Liusilę parduoti „pilį“, tai reiškė suskaldyti jai širdį. Sunkias mintis Šarpas  nusprendė atidėti kitam kartui arba palikti savieigai.
Būrelis iš šešių-septynių keliauninkų išdygo ant keliuko vedančio į dvarą. Šarpas sunerimo. Kas gi tokį šaltą žiemos rytą, juos išvijo į kelią? Keliauninkai pasislėpė už priešingos kalvos keteros ir tuoj-tuoj turėjo išlysti prie upelio slėnio pabaigoje. Kažkur tolumoje sukukariekavo gaidys ir Šarpas pasuko galvą į rytus. Saulė kalėsi per tankius debesų šydus.
- Tarsi kraujas, kuris sunkiasi per tvarsčius, - pagalvojo Šarpas ir užmerkė akis. Praeitis jo nepaleido. Dar ir dabar, buvusių susirėmimu košmarai, jį šokdindavo viduryje nakties. Pašokdavo tam, kad lengviau atsipūstų: viskas praeityje. Jis turėjo Liusilę, augo sūnus ir, duos Dievas, Šarpas įleis šaknis buvusių priešų žemėje. Nosius suurzgė ant pro šalį nuliuoksėjusio ilgaausio. Šaulys atmerkė akis, pavedžiojo šautuvo vamzdžiu ir nusiteikė ilgam laukimui.

***
Liusilė maitino Patriką:
- Mums beveik du metukai! – išdidžiai pagyrė sūnų kutendama sūnau kaklą.
- Kaip jo amžiui, tai labai augalotas, - pasakė Mariana. – Išaugs ir taps kariu, kaip ir jo tėtušis.
- Tikiuosi, kad ne, - Liusilė persižegnojo.
- Kur tėtė? – pasmalsavo Patrikas.
- Šaudo lapes, - atsakydama mama mikliai sudavė šaukštelį avižinės košės prasižiojusiam vaikiui.
- Bach! – iškvėpė Patrikas ir košė išsitaškė po visą stalą.
- Patrikai Lasanai! – nepatenkinta susiraukė Liusilė
- "Lasanai"? – nustebo Mariana. - Ne Kastino? Ne Šarpas?
- Lasanas, - tvirtai ištarė Liusilė.
Lasan – tai jos mergautinė pavardė. Ji buvo ištekėjusi už kavalerijos karininko Kastino, kuris už Prancūziją pražuvo kažkur tolimoje Rusijoje. Dabar gyveno su Šarpu ir apylinkių gyventojai visai teisingai įtarė, jog Liusilė ir „anglas“- nesusituokę, tad amžinai painiodavosi, kaip jiems vadinti dvaro šeimininkę: madam Lasan ar madam Kastino, ar madam Šarp. Tačiau Liusilę tokie jų sunkumai mažai jaudino. Ji planavo bet kokia kaina išsaugoti giminės pavardę, todėl jos sūnus turėjo Lasanų pavardę.
Nustebindamas Liusilę, suskambėjo vartų varpelis:
- Kas čia galėtų būti?
- Gal pastorius? – pabandė spėti Mariana.
- Malkų, ar ką?
- Na, nuo brendžio stiklinaitės, madam, manau jis neatsisakys, - Mariana ant pečių užsimetė didelį šalį ir išėjo į lauką.
- Bach! – pakartojo Patrikas.
Išdrabstytos per visą stalą košės vaizdas, ko gero, buvo vertesnis ausies timptelėjimą. Tačiau motinai bubvo ne iki jo išdaigų. Tėvas Defojus ne itin mėgo lysti iš namų tokį ankstyvą rytą, tad Liusilė greit nuskubėjo link židinio, tačiau šautuvo prastoje vietoje nebuvo.
Vartų girgždėjimą pakeitė vyriškas balsas. Pasigirdo Marijanos klyktelėjimas.
Liusilė metėsi prie užrakintos spintos, kur Ričardas laikė kitus ginklus, tačiau iki tol, kol prancūzė sugebėjo pasukti raktą, virtuvės durys trankiai atsivėrė ir įsiveržė žaliūkas, kurio veidas atrodė taip, lyg jį būtų kas subadęs su yla. Jis lėtai nutaikė pistoletą Liusilei į tarpuakį ir taip pat lėtai atlaužė gaiduką:
-Kur anglas?
Liusilė tylėjo. Už nepažįstamojo nugaros, kieme, ji pamatė kitus neprašytus svečius.
- Dar kartą klausiu: kur anglas?
- Tėtė šaudo lapes! – išdidžiai pareiškė Patrikas. – Bach!
Pro žaliūką į kambarį įsprūdo neišvaizdus ponulis su akiniais.
- Apraminkit savo kūdikį, madam, - įsakė šeimininkei.
Paskui trumparegį į įsirito dar pustuzinis driskių. Tik akiniuotis iš visų susirinkusių neturėjo ginklų ir tik jo smilkinių nepuošė kavaleristų kasytės. Paskutinis nenaudėlis paskui save įsitempė ir Marijaną, kurią nudrėbė ant kėdės.
- Kas jūs tokie? – Liusilė griežtai kreipėsi į akiniuotį.
- Kūdikis, madam, - apatiškai priminė šis. – Nepernešu vaikų.
Žaliūkas, kuris įsibrovė pirmas, nuo Lusilės užstojo ginklų spintą. Jam buvo apie keturiasdešimt ir elgsena rodė, kad šis yra profesionalus karys. Nutįsusios abipus parako išėsdinto veido kasytės, rodė, kad jis priklauso Napoleono dragūnams. Apiplyšusi kareiviška milinė buvo užsagstyta įvairiaspalvėmis sagomis, kurios buvo prisiūtos vietoje pamestų uniforminių. Nuo kareiviškos aukštos kepurės, taip ir nebuvo nuardyta napoleoniškoji „N“. Žaliūkas stumtelėjo Liusilę prie kėdės ir pasisuko į akiniuotį:
- Na, maestro, pradedam?
- Galite, - leido šis.
- Kas jūs tokie? – vis dar pabandė aiškintis Liusilė.
Milžinas nusiėmė milinę ir likęs tik su juodu švarku, vienam iš bendrų linktelėjo į Liusilę:
- Prižiūrėk. Kiti iššniukštinėkite čia kiekvieną kamputį! Seržante, patikrinkite viršų.
- Ką jūs tikitės surasti? – pasidomėjo Liusilė.
Akiniuotis pasisuko į ją:

- Vežimą turit, madam?
- Vežimą? Kokį vežimą?
- Mums reikės vežimo, niūrai pasakė akiniuotis ir priėjo prie lango. Pakvėpavo į šerkšnu pasidengusį stiklą ir pagremžė jį nagu:
- Kada grįš anglas?
- O koks jūsų reikalas?
Prieškambaryje pasigirdo džiaugsmingi plėšikų balsai – jie atrado Lasanų šeimos sidabrą. Plonasienį ąsotį, porą žvakidžių ir keletą sulankstytų lėkščių. Tai buvo viskas, kas liko iš prabangaus servizo keturiasdešimčiai svečių. Sidabrą atnešė  virtuvę, kur akiniuotis jį liepė sudėti prie durų.
- Jūs įsiveržėte ne tuo adresu! Mes neturtingi!
Liusilė bandydama užgniaužti baimę, kalbėjo iššaukiančiai. Ji įsiveržėlius palaikė vienais iš daugybės buvusių kareivių gaujų, kurie terorizuodavo Prancūzijos gilumą. Laikraščiuose buvo pilna žinučių apie žvėriškas žudynes ir plėšikavimus, tačiau iki šios dienos Liusilė tikėjo, kad Normandijos ši neganda nepalies.
- Tai viskas, ką mes turime, - rodydama į sidabrinius indus, pasakė Liusilė.
- Netiesa, madam, - trumpai paprieštaravo akiniuotis. – Ir nebandykite bėgti. Jeigu spurdėsite, Kapralui Lebekui įsakyta jus nušauti.
Mestelėjęs į Liusilę trumpą žvilgsnį, mažytis žmogutis ėmė kilti viršun, kur jo sėbrai krėtė miegamuosius.
Liusilė pasisuko į sudžiūvėlį kapralą:
- Mes neturtingi.
- Už mus turtingesni, - ironiškai šyptelėjo kapralas, kuris Liusilei dėl jo veido formos, nosies, mažučių žvitrių akių ir išmuštų dantų, atrodė panašus į šešką. – Gerokai daugiau.
- Jūs mums gi nieko blogo nepadarysit? – Liusilė stipriau apkabino Patriką.
- Tai priklausys nuo jūsų anglo sveiko proto ir mūsų seržanto gailestingumo.
- Jūsų seržanto? – Liusilė manė, kad jų seržantas tas žaliūkas, kuris įsiveržė pirmas.
- Tik, tiesą sakant, gailestingumu mūsų seržantas nepasižymi.  Su pernelyg dideliu gailestingumu kare ilgai nepratempsi. O mes, štai – išgyvenome. Kavos turite?
Iš kažin kur, ataidėjo šūvis. Liusilė sudrebėjo. Prakeiktas karas grįžo ir pasibeldė į taikaus Normandijos dvaro duris.
***

Kulka pervėrė lapę. Žvėriukas persivertė ore ir, karštu krauju nudažydamas pašalusią ir trapią žolę, krito ant žemės.
- Viena mažiau, - patenkintas Šarpas pranešė Nosiui. – Drauguži, palik ją ramybėj.
Pavartęs šuns atneštą žvėriuką, Šarpas lapę nusviedė į pamiškę. Galbūt ir vertėjo nudirti kailiuką teptukams ar pašluostukams... tačiau Šarpui ramybės nedavė mintis apie prašalaičius. Slėnio pabaigoje, ant tilto, jie taip ir nepasirodė. Atsiduodamas parako suodžiais ir kutendamas nosį, puikiai pažįstamas pilkšvas dūmas, nusidriekė virš apšarmojusios žolės. Gal keleiviai skubėjo ir per tiltą perėjo kol Šarpas tvarkėsi su lape? Tačiau keliuke bėgančiame per tolimą šlaitą, tarp belapių bukų, taip pat nebuvo jokio judėjimo.
Šarpas švilptelėjo Nosiui ir užsimetė šautuvą ant peties. Maža kur, Kūčių dieną, galėjo eiti keliautojai? Tačiau seno kario nuojauta nedavė jam ramybės. Šarpas jau net pats ant savęs supyko. Jau senų seniausiai buvo taika ir ramybė. Visi turi teisę vaikščioti bendrais keliais. Tačiau Šarpas, kaip ir Liusilė, skaitė laikraščius. Pavyzdžiui, prieš mėnesį, Montmorilone, gauja į atsargą išvarytų karių, sudegino teisėjo namą. Šimininką ir jo žmoną užmušė, o brangenybes ir dukras išsinešė su savimi. Tokie dalykai vyko visoje Prancūzijoje. Nebuvo jokio darbo, derlius buvo menkas, daug vyrų negrįžo iš karo, nebuvo pinigų ir vilties, tačiau į atsargą išvaryti kariai turėjo Napoleono išpuoselėtus grobikiškus įgūdžius. Šarpas buvo įsitikinęs, kad keliauninkai neperėjo tilto, tad jie galėjo nueiti tik į kaimą arba į dvarą. Gal tai elgetos prašytojai? Dalis buvusių karių nenukrito taip žemai, kad imtųsi niekingo plėšiko amato. Jie keliaudavo iš gyvenvietės į gyvenvietę prašydami maisto. Šarpas tokių niekada neišgindavo, o visada pamaitindavo ir išklausydavo. Vieną kartą į dvarą užklydo buvęs ispanų tvirtovės Badachose gynėjų. Jis išsijuosęs  gyrėsi kiek daug anglų paguldė prie tvirtovės sienų ir net nenumanė, kad vienas iš tų į kuriuos  jis šaudė, buvo priešais jį. Šarpas prancūzo nepertraukinėjo ir išlydėjo taip ir nepasakęs, jog jis taip pat buvo tame griovyje... jog buvo vienas iš tų, kuris per kraują ir ugnį, privertė prancūzus trauktis. Neprisipažino, nes manė, jog karo liepsnos jau užgeso.  
Nors pats sau ir tvirtino, kad ko gero tai elgetos, bet vis tiek nuskubėjo link sodybos, nes, kaip ten bebūtų, neprotinga Liusilę, Patriką ir senyvą Marianą palikti vienui vienus su apiplyšėlių gauja.
Skubėdamas Šarpas patrumpino kelią per kalvą, o nuo ten nusileido prie užsikimšusio malūno latako. Perbėgo per tiltelį (juos taip pat reikėjo remontuoti) į kitą griovio pusę ir sustojo įdėmiai įsižiūrėdamas į sodybą. Nieko keisto ar neįprasto nepamatė. Dūmas virto iš virtuvės kamino. Langai apšerkšniję. Tyla ir ramybė, bet širdį graužė negera nuojauta o šaulys savo nuojauta pasitikėjo. Ji ne kartą jį gelbėjo dar Ispanijoje. Gal užsitaisyti šautuvą? Nors, jei dvare jo laukia, tai viena kulka neatsimuši. Be to, jį galėjo stebėti. Tad dabar per vėlu - nėra reikalo, pirma laiko, erzinti priešininko. Reikėtų pačiam pasėdėti, pastebėti. Jei kas nors ne taip, tai vėliau ar anksčiau išsiduotų. Tačiau šiuo metu tai netiko. Viduje Liusilė ir sūnus, tad reikia prispausti savo instinktus ir leistis žemyn.
- Eime, Nosiau, - eidamas prie tiltelio per griovį, šūktelėjo Šarpas. Jis jau įsivaizdavo kaip kvailai atrodys, kai atsivers durys ir virtuvėje ras sūnų maitinančią Liusilę, ir ropę pjaustančią Marianą. Šarpas pats ant savęs pyko, kad karas jį padarė nenormaliu. Nenormaliu, baugščiu ir linkusiu matyti pavojų ten, kur juo net nekvepia. Dvare, pavyzdžiui – visai "nekvepėjo“. Kūčios. Rytoj Kalėdos. Pasauliui reikia atgimimo.
Šarpas stumtelėjo virtuvės duris.
- Uch! – laimingai iškvėpė Šarpas ir čia pat sustingo.
Priešais Liusilę sėdėjo nepažįstamas akiniuotas neužauga. Už prancūzės stovėjo driskius su į ją įremtu pistoletu. Mariana susikūprinusi sėdėjo ant kėdutės virtuvės kampe, o priešais pat šaulį, laikydamas hole nuo sienos nuimtą jo pačio palašą, stypsojo milžinas su nugairintu ir tarp kasyčių įrėmintu snukiu.
- Prisimeni mane? – pasipūtė žaliūkas. – O aš tave atsimenu.
Palašo smaigalys įsirėmė į Šarpo adomo obuolį:
- Gerai atsimenu, majore Šarpai. Geriau nei pats norėčiau. Sveikas atvykęs į namus!
Šarpas susmuko ant kėdės šalia Liusilės. Seržantas Gajus Šalonas užsimojo ir kirtęs per stalą palašu, atsainiai krenkštelėjo:
- Gremėzdas, o ne ginklas.
- Jis nukaldintas kirsdinti varliaėdžius, o ne stalus, - ramiai ištarė Šarpas.
- Nuleisk kalaviją, seržante, - įsakė akiniuotis. – Mesk jį prie likusios mantos.  Argi daug už jį gausi?
Skeptiškai nužiūrėjęs surinktą mantą, neužauga susiraukė. Vienintelis daiktas, kuris iš ties buvo brangus ir teikė šiokio tokio pasitenkinimo, kad čia jis atsidangino ne veltui, buvo didelis rubinas. Akiniuotis patenkintas net caktelėjo liežuviu ir prisistatė advokatu Henriu Lorsetu.
- Man teko garbė vykdyti paskutinę majoro Pjero Diuko valią. Štai jo testamentas.
Sušnairavęs į palašą, kurį nepatenkintas Šalonas sviedė prie likusios mantos, Lorsetas padėjo ant stalo dokumentą.  Meiliai ir net, kažkiek, iškilmingai išlyginęs popieriaus lapą taip, tarsi jo buvimas stebuklingai pateisins įsiveržimą į dvarą, advokatas tęsė:
- Testamente tvirtinama, kad egzistuoja šiek tiek aukso, kuris kažkada priklausė Napoleonui Bonapartui, - Lorstas įsmeigė akis į Šarpą. – Šį auksą, velionis majoras, paliko man ir seržantui Šalonui. Majoras Diukas nurodė, kad jūs, mesje Šarpai, esate laikinas jo saugotojas  ir  žinote, kur jis yra paslėptas. Galbūt, dalį jo, saugote pas save. Ar suprantate apie kokį auksą kalbame?
- Suprantu, - patvirtino šaulys.
Advokatas kalbėjo apie Napoleono auksą, kuris prieš du metus turėjo pasiekti Elbos salą, tačiau jos nepasiekė, nes majoras Pjeras Diukas, padedamas seržanto Šalono, jį nusavino. Prakektas Pjeras Diukas! Net iš kapo jis sugalvojo kaip kenkti savo prakeiktam priešui – Šarpui!
- Ką reiškia „laikinas saugotojas“? – sutrikusi paklausė Liusilė. – Viskas ką turime, priešais jus.
Lorstas nekreipė jokio dėmesio į repliką. Jis žiūrėjo į Šarpą.
- Tikitės pasigviešti du šimtus frankų? – šyptelėjo Šarpas. – Neblogas grobis. Tik jūsų draugužis Diukas,  mažiausiai pusę iššvaistė!
- Taip? Šimtas tūkstančių, mus puikiausiai tenkins, - nė kiek nesutrikęs atšovė advokatas.
O ką gi nepatenkintų? Už keturis šimtus frankų ,žmogus, nieko neatsisakydamas, galėjo gyventi visus metus. O čia – šimtas tūkstančių! Ne juokai...
- Paklausk savo draugo, seržanto Šalono, - linktelėjo Šarpas į milžiną, – aš buvau su generolu Kalvetu. Jūs gi negalite tikėtis, kad generolas Kalvetas man palaikė kompaniją tik dėl gražių akių?
Lorstas atlaidžiai šyptelėjo:
- Na ne viską gi jis pasiėmė, tiesa? Jums taip pat nubyrėjo.
Šarpas tylėjo.
- Leiskite jam stuktelti, mesje, - pasiūlė Šalonas.
- Aš nesu smurto šalininkas, - suspaudė lūpas Lorstas. – Iš tikro, gi, majore - susitarkim gražiuoju. Ir meldžiu, nekvaršinkit mums galvos pliurpalais. Tokiais kaip: aukso neturiu, jūs jį išleidote, iššvaistėte, ir taip toliau...
Šarpas, tarsi pasiduodamas neišvengiamybei, giliai atsiduso:
- Liko apie keturiasdešimt tūkstančių.
Liusilė nustebusi net šniurkštelėjo.
- Gal kiek daugiau, - niūriai patikslino Šarpas.
Advokato veidą nušvietė palengvėjimas. Matomai, iki šių Šarpo žodžių, jis nebuvo pilnai įsitikinęs, kad lobis egzistavo.
- Ką gi, majore, parodykite kur auksas ir gražiuoju atsisveikinsime, - maloniai ištarė akiniuotis.
- Viskas banke, Lorstai, – tuo pačiu tonu atsakė Šarpas. – Mesje Plaketo banke, Kane, Deuvilio gatvėje. Metalu kaustytoje skrynioje, po gilaus požemio skliautais. Skrynia užrakinta dviem spynom. Nuo vienos spynos raktas pas mesje Plaketą, o kitas – pas mane.
Seržantas, sulinguodamas savo kasytėmis, kurias net po karo nešiojo kai kurie užkietėję Napoleono dragūnai, riebiai nusispjovė ant viryklės. Jis, kaip tikras karys, visai nesuprato bankininkų gudrybių:
- Meluoja, šiknius. Leiskite aš iš jo blyną padarysiu. Kaip mielas, visą tiesą išklos!
- Padarysi, padarysi! – pašiepiamai mestelėjo Šarpas. – O po to, kai padarysi ir po akmenėlį nuardysi visą namą, bet vis tiek nieko neradęs, ką darysi?
- Užmušiu tave! – suurzgė Šalonas. – Ir pasiimsiu ką turite.
Seržantas pagriebė iš advokato rankų rubiną ir suspaudė savojoje rankoje. Šarpas šyptelėjo.
- Jis šiek tiek vertas, - pasakė jis, o Henris Lorsetas pasigriebė rubiną atgal.
- Na štai ką, – Lorsetas paslėpė akmenį švarko kišenėje, o ant stalo pastatęs portfelį, iš kurio ištraukė šūsnį popierių ir rašymo reikmenis, ištarė: – parašykite tam Plaketui, kad aukso paėmimą patikite advokatui Lorsetui.
- Nieko nebus, - palingavo galvą Šarpas.
- Ir kodėl gi?
- Londone, mano buvusi žmona, vien tik todėl, kad aš daviau raštą bankininkui, kad jis gali ja pasitikėti, mane apiplėšė. Todėl su Plaketu šį kartą susitariau, kad pinigus jis atiduos tik man. Asmeniškai.
Lorsetas žvilgtelėjo į Liusilę:
- Tai taip?
- Tai tiesa, - neužtikrintai linktelėjo ji, nors nežinojo ar visa kita, išskyrus buvusią žmoną, buvo tiesa. – Džeinė Šarp pavogė pinigus.
- Aš pats turiu eiti į banką. Su raktu. Tik taip.
- Ir kurgi raktas? – paklausė Lorsetas.
Šarpas dirstelėjo į raktų ryšulėlį kabantį prie virtuvės staktos ir, Lorsetui linktelėjimu leidus, atsistojęs nusegė didelį ir sunkų bei labai senoviškai atrodantį raktą. Liusilė pagaliau ėmė suprasti, kad Šarpas žaidė kažkokį žaidimą, nes šis raktas Kanoje negalėjo atidaryti nė vienų durų – jis buvo nuo dvaro, tai yra, nuo buvusios pilies koplytėlės spynos, kuri jau seniausiai nerakinama.
Šarpas mestelėjo raktą advokatui.
- Tau teks mane išleisti su šiuo raktu į Kaną ir tu gausi savo auksą.
- Kiek iki to Kano?
- Trys valandos vežimu. Be vežimo niekaip, nes keturiasdešimt tūkstančių auksu – tai apie toną. Dar valanda aukso perkrovimui ir trys su puse valandos atgal. O jei ims snigti, tai ir daugiau.
- Tada melskitės, kad nesnigtų, - ištarė Lorsetas. – Pasistenkite apsisukti iki vakaro, o tai mes, su seržantu Šalonu, pamanysime, kad jūs mus apgavote. O seržantas gali išlieti pyktį ant jūsų šeimos.
Lorsetas padėjo raktą ant stalo.
- Kapralas Lebekas su dviem vyrais jus lydės. Jei tu šauksiesi pagalbos, majore, kapralas tave nudės. Bet jei viskas bus kaip reikiant, tai jūs visi išgyvensite iki rytojaus, - advokatas šyptelėjo. – Nors ir būsite gerokai mažiau turtingi.
Šarpas paėmė raktą, užsivilko ilgą paltą ir užsimaukšlino kepurę:
- Grįšiu iki nakties, - pažadėjo advokatui, o po to pasilenkė pabučiuoti Patriko ir Liusilės.
Liusilė čiuptelėjo už Šarpo apykaklės:
- Ričardai! 
Iš k/f  "Šarpo Vaterlo"
- Pasirūpink Patriku, mano meile, - nuplėšė jos rankas nuo palto apykaklės ir dar kartą pabučiavo.
Kapralas Lebekas ir jo žmonės padėjo Šarpui įkinkyti arklius į vežimą.  Vienas iš kapralo žmonių pasakė, kad moka vadelioti, tad Lebekas demonstratyviai praskleidęs paltą, kad Ričardas galėtų matyti už diržo užkištą pistoletą, pasiūlė Šarpui atsisėsti kartu su juo vežimo gale.
- Aš tave turėjau nušauti dar Neapolyje, - ištarė Lebekas.
- Tu buvai su Diuku? – paklausė Šarpas. – Aš tavęs neprisimenu.
- Užtat aš tave prisimenu, - ištarė Lebekas, o po to riktelėjo, kad likusieji laikytų atvertus vartus. Vadeliotojas mostelėjo botagu ir sunkus vežimas pajudėjo.
Pirmasis sniegas pradėjo kristi didelėmis ir pateužsiomis snaigėmis, kurios škart ištirpdavo.
Vežimas vingiavo per visą kelią, nes vienas iš arklių buvo darbinis, galingas, ramus ir kinkomas į plūgą, o kitas, įkinkytas kairėje, gerokai smulkesnis, bet judresnis. Pastarasis, dar porą metų atgal, buvo kinkomas į prancūzų artilerijos vežimą iš dešinės, tad dabar įkinkytas iš kairės daugiau trukdė, nei traukė. Šarpas tyčia taip įkinkė arklius – jis puikiai žinojo, kad taip įkinkyti jie vežimą temps kaip kokios kiaulės.

- Timptelk stipriau didįjį arklį, - riktelėjo Šarpas vadeliotojui.
- Aš ir pats žinau, kaip vadelioti, - atsakė priekyje sėdintis vežikas, o vežimas, tuo pačiu metu, taip slystelėjo, kad Lebekas vos neiškrito tiesiai ant kelio.
- Leisk mažajam užduoti tempą, tada viskas bus gerai.
- Užsikimšk! – vėl sumosikuodamas botagu, piktai riktelėjo   vežikas: didysis arklys spėriai truktelėjo į priekį, o mažasis timptelėjo kairėn.
Vežimą vėl supurtė, o Lebekas ir kitas plėšikas, riebiai nusikeikė
- Kalės vaikas! - nusikeikė vežikas ir vėl sumosikavo botagu, o vežimą vėl sumėtė, kaip kokią valtį per audrą.
- Aš gi tau sakau, - riktelėjo Šarpas, - leisk mažajam vesti!
Pagaliau Lebekui nusibodo toks šokinėjantis važiavimas ir jis suriko:
- Stok!
Vežikas timptelėjo vadžias.
- Taip, - ištarė Lebekas Šarpui. – Keiskitės. Aš būsiu greta!
Lebekas vėl praskleidė paltą ir pademonstravo pistoletą.
Šarpas paklusniai atsisėdo ant vadeliotojo suolelio, o Lebekas įsitaisė greta. Lydintys vyrai persėdo į galą. Tiedu taip pat turėjo pistoletus, bet Šarpas pasiekė savo tikslą: jis buvo ten kur norėjo, taip kaip norėjo, kad, tiedu prielipos, būtų gale. Jis pabėgo iš fermos ir buvo pasiruošęs priešintis.
Ričardas caktelėjo liežuviu, timptelėjo vadeles prilaikydamas didįjį arklį ir vežimas išsilygino. Jis ramiai leido vežimui kilti keliuku link kaimo. Snigo tankiai, bet sniegas buvo purus ir sukosi tarp medžių šakų. Dangus sunkus ir niūrus. Šaulys buvo įsitikinęs, kad ateina pūga. Jis puikiai žinojo, kad pūga neleis jam nusigauti iki Kano. Juolab, kad joks ponas bankininkas Plaketas neegzistavo. Kaip nebuvo ir jokios geležimi kaustytos skrynios Deovilio gatvės požemiuose. Buvo tik moteris ir vaikas, kuriuos jis privalėjo išgelbėti.
Kaime moterys, apsigaubusios skraistėmis, skubėjo gatvelėmis. Dauguma jų ėjo link mažos bažnytėlės. Šarpas  sveikindamasis vienai ar kitai linkteldavo, o po to pamatė Žaką Malaną, kuris stovėjo smuklės tarpduryje.
Tai buvo augalotas žmogus, kuris nekentė Šarpo už tai, kad šis buvo anglas. Jis ką tik palypėjo laipteliais. Iš tolo pamatęs važiuojantį Šarpą, ketino jo palaukti, kad galėtų paniekinančiai  nusispjauti ant kelio.
- BONJOUR, Monsieur Malan, - širdingai ištarė Šarpas, bet Malanas garsiai trinktelėjęs durimis, dingo tavernoje.
Šalia viešbučio Šarpas timptelėjo vadžias ir nukreipė arklius į skersgatvį.
- Ne pagrindiniu? – įtarimų pilnu balsu paklausė Lebekas.
- Taip trumpiau, - atsakė Šarpas. – Greičiau apsisuksime, greičiau sušilsime.
- Dieve mano, kaip šalta, - sumusrmėjo Lebekas.
Kapralas tampriau susuko savo laibą kūną į savo paltą. Šarpas žinojo ir suprato, kad Lebekui taip bus gerokai sunkiau išsitraukti savo pistoletą. Gerai, o po to? Tik Viešpats žino, kaip toliau išgelbės savuosius.
Gatvė pamažu virto į siaurą kelią, kuris vedė pro mėsinės kiemą ir vedė žemyn į nuokalnę tarp tvorų. Po to, ant aukštutinės nuokalnės dalies, staigiai suko į rytus ir nuvedė prie sraunaus ir mišku apaugusio upelio. Jei tai būtų eilinė diena, tai Šarpas iššoktų iš vežimo ir eitų šalia arklių, tačiau šiandieną sunkiam vežimui leido ridentis savo eiga į nuokalnę ir tuo pačiu versti skubėti arklius. Taip jie pasiekė posūkį.

- Atsargiau! – sušuko Lebekas.
- Aš čia važinėju kiekvieną dieną, - pamelavo Šarpas ir pliaukštelėjęs botagu timptelėjo vadžias taip, kad arkliams tektų net šokte šokti už gretimo kampo. Kaip Šarpas ir tikėjosi, ratai pakilo nuo kelio, vežimas pasivertė ir gale sėdintys plėšikas išlėkė iš vežimo.
Šarpas metė šalin botagą su vadžiomis ir įsikabinęs į kapralo kasytes, šokdamas iš vežimo, paskui save nusitempė sutrikusį Lebeką. Jau ant žemės, viena ranka laikydamas kapralo kasytę, kita smūgiavo jam tiesiai į kaklą. Kapralas sušniokštė, o Šarpas dar kartą trinktelėjo per jo adomo obuolį. Kapralui kiekvienas įkvėpimas tapo kaip rūgšties rijimas ir jis nebegalėjo priešintis. Vežimo galą užnešė, šis vertėsi trenkdamasis į medžio kamieną. Pakinktai plyšo ir arkliai pasileido.
Šarpas trinktelėjo Lebekui per galvą, o po to peršokęs per pakinktus, pasileido ieškoti likusių dviejų palydovų.
Vienas iš juos lydėjusių plėšikų, besivečiant vežimui, galva trinktelėjo į medžio kamieną ir dabar išbalęs gulėjo žolėje , o antrasis užlėkė ant erškėčių krūmo ir kabarojosi bandydamas pasiekti savąjį pistoletą.
- Net nebandyk! – Šarpas atlaužė pistoleto gaiduką.

- Ne, mesje!
- Nekenčiu dragūnų, - ištarė Šarpas eidamas link jo. – Jus visus reikėjo nudėti, kai turėjau tokią progą.
Ričardas ištempė plėšiką iš erškėčių krūmų ir trinktelėjo jam per galvą pistoleto rankenos galu. Pasilenkęs ištraukė šio pistoletą ir nuėjęs iki kito žolėje gulinčiojo dragūno, pasiėmė trečiąjį.


Napoleono 1801 m. dragūnų pistoletas iki ir po restauravimo
-Trys dragūnai, prieš vieną šaulį, - sumurmėjo Šarpas. – Nieko keisto, kad mes laimėjome tą kruvinąjį karą. Lebekai, užteks rėkti kaip kokiai sušvilptai varlei,  eikš čionai!

Tam, kad trys buvę dragūnai atsipeikėtų, prireikė penkiolikos minučių, o kai  šiejau atsigavo, tai  pajuto, jog jų rankos buvo surištos vadžiomis, kurias tam reikalui Šarpas supjaustė su pas Lebeką rastu peiliu.
- Ne, mesje! – bandė jie maldauti.
-Užsičiaupkit ir kelkitės, - įsakydamas Šarpas paragino juos spyriais ir nuvarė aukštyn į kalvą, link kaimo.
Tuo tarpu ėmė snigti dar labiau ir sniegas įnirtingai klojo žemę. Dar nebuvo nė pusiaudienio, o diena atrodė, kaip vakaras. Šarpas pamanė, kad taip tik geriau. Dabar jis laisvas ir susidorojo su puse Šalono gaujos. Tačiau tai buvo tik lengvoji ir paprastoji dalis. Kita dalis bus gerokai pavojingesnė ir sunkesnė, todėl reikėjo ne beatodairiškai pulti, o susirasti draugų.
***
Žąsis, kuri turėjo būti pateikta ant Kalėdinio Šarpo stalo, kepė krosnyje. Tam, kad paukštis normaliai iškeptų, reikėjo kelių valandų, bet Šalonas buvo pernelyg alkanas, kad taip ilgai lauktų, tad Liusilė jam ir kitam dragūnui, kepė lašinukus su kiaušiniais. Trečiasis dragūnas budėjo bokštelyje prie vartų, iš kur matėsi abu per buvusios pilies griovį permesti tilteliai.
Advokatas Lorsetas pareiškė, kad jis nemėgsta kiaušininės ir pasitenkino tik duona bei obuoliu.
- Kodėl tu ištekėjai už anglo? – sukiodamasis už Liusilės, paklausė Šalonas.
- Aš neištekėjau, - atsakė Liusilė pildama karštus riebalus ant kiaušinių.
- Tai prancūzai tau per prasti, a?
Liusilė gūžtelėjo pečiais
Lorsetas sėdėjo prie stalo ir bandė iššifruoti buhalterines Šarpo knygas:
- Palik tu ją ramybėj, - ištarė advokatas, tačiau Šalonas jo žodžius nuleido negirdomis.
- Tai kas gi su prancūzais ne taip?
- Anglas čionai atėjo, - ramiai atsakė Liusilė ir pajutusi dragūno rankas ant savo talijos, iškart įsitempė. - Mano manymu, tai jūs išdavikė, - ištarė seržantas ir vieną ranką uždėjo ant jos krūtinės.
Šalonas šyptelėjo ir čia pat atšokęs su karštais taukais nudeginta ranka nusikekė:
- Kalė! - seržantas užsimojęs smogti, kilstelėjo ranką, bet Liusilės rankose pamatęs keptuvę su karštais taukais, kiaušiniais ir bekonu, kurią ji jau buvo pasiruošusi sviesti į jo marmūzę, paskutinę akimirką susilaikė.
- Sėskit, seržante, - ištarė Lorsetas. - Palikite ją ramybėje. Madam, ar turite dar obuolių?
- Sandėliuke, tiesiai už jūsų, - ištarė Liusilė ir padėjo ant stalo dvi lėkštes.
Pusę kiaušinienės išdėjo ant Šalono sėbro lėkštės ir su visa keptuve sustingo priešais patį seržantą:
- Jums, seržante, derėtų atsiprašyti.
Keptuvė su vis dar čirškančiais taukais pasviro virš seržanto tarpukojo ir Šalonas nurijo keisksmus, kuriuos jau buvo pasiruošęs sviesti.
- Atleiskit, madam, - niūriai subumbėjo dragūnas.
Liusilė likusią kiaušinienę sudėjo jam į lėkštę ir bejausniu balsu ištarė:
- Gero apetito.
- Ir visgi, kodėl anglas? – pasmalsavo Lorsetas.
Liusilė gūžtelėjo pečiais:
- Jis atėjo. Atėjo ir liko.
- Tai yra, jūs leidote jam likti, - pataisė akiniuotis.
- Galima ir taip pasakyti.
- Jam Prancūzijoje nėra ką veikti, - suraukė lūpas Lorsetas.
- Turi ką veikti, - ištarė Liusilė: - remontuoja malūną, augina ėriukus, gyvulius ir rūpinasi sodais.
- Yra ir prancūzų, kurie tuo gali pasirūpinti, - atsakė Lorsetas ir parodė į abu dragūnus, kurie kimšo kiaušininę taip, lyg nebūtų valgę visą mėnesį. - O tai štai, madam, jiems nėra darbo. Jie kovojo už Prancūziją, liejo kraują, badavo, kentė troškulį, o kai grįžo namo, ką rado? Riebų karaliuką ant sosto ir turtuolius karietose, kai pas juos pačius nebeliko nieko. Nieko!
- A, na tai jūs todėl vagiat auksą?
- Jūsų anglas pavogė mūsų auksą, - pasakė Lorsetas, – o aš atėjau tik tam, kad šis auksas būtų grąžintas tikriesiems savininkams... Vis dar sninga?
- Smarkiau nei bet kada, - atsakė Liusilė.
– Tada melskitės, kad jūsų anglas neužstrigtų.
- Tavo vietoje, advokate, aš pasimelsčiau, kad jis užstrigtų, - ironiškai ištarė Liusilė.
Advokatas nesuprasdamas sarkazmo keistą dėbtelėjo į Liusilę.
- Jeigu jį sustabdys sniegas, tai jūs dar pagyvensit.
- Tu mus bandai gąsdinti? – pašaipiai ištarė seržantas.
- Jūs su juo išsiuntėte tik tris, - ramiai atsakė Liusilė ir persižegnojo. – Tegu lengva būna jiems žemelė. Bet jūs nepergyvenkite. Jis būtinai grįš.
Skersvėjis garsiai pokštelėjo durimis ir seržantas griebėsi už Šarpo šautuvo. Liusilė tik atsainiai šyptelėjo:
- Mano šaulys būtinai grįš. Aš tai jums prižadu.
***
Baigęs mišias, tėvas Defojus visus palaimino, perskaitė keletą skelbimų, pranešė, kad rytojaus mišios bus valanda anksčiau ir pagaliau viešai kreipėsi į madam Malan, kad ji savo sūnui primintų jo pažadą atgabenti malkas šventikui, nes iki šiol jis savo pažado taip ir neįvykdė. Šventikas dėl Žano Malano jaudinosi. Milžinas grįžo iš karo ir dar iki šio nieko neveikė. Jis tik gyveno iš motinos pensijos,
- Jūs jam priminsite pažadą? – pasiteiravo tėvas Defojus.
- Priminsiu, tėve, - atsakė madam Malan, o po to krūptelėjo, kai trinktelėjo bažnytėlės durys.
Vėjas sūkuriu įnešė į bažnyčią sniegą, o žvakių liepsnos, kurios degė priešais šventės proga papuoštos Šventos Marijos statulą,  suvilnijo vos neužgesdamos. Trys vyrai, iš kurių du buvo su perkreiptais kruvinais veidais, įsirito surištomis rankomis, o paskui juos įžengė mesje Šarpas, anglas su diddeliu pistoletu.
- Mesje Šarpai! – šūktelėjo tėvas Defojus. – Tai Dievo namai!
Šarpas stipriu spyriu stumtelėjo į priekį Lebeką.
- Atleiskite, tėve, - kišdamas pistoletą už diržo ir nusiimdamas snieguotą kepurę, ištarė Šarpas. – Aš jums atvedžiau tris nusidėjėlius, kurie norėtų prieiti išpažinties. Tris apgailėtinus nusidėjėlius, tėve, kurie sielos trokšta atgailos, prieš tai, kai aš juos nusiųsiu pragaran.
- Mesje Šarpai! – šventikas vėl pabandė prieštarauti. – Tu palikai atviras duris!
- Atleiskite, tėve, - Šarpas suklupdė belaisvius prieš altorių. – Klūpėkit čia, niekšai. Aš, tėve, stabtelėjau tavernoje ir pakviečiau čionai ateiti dar kelis jūsų parapijiečius, tėve.
Bažnyčion ėmė rinktis snieguoti Šarpo minėti parapijiečiai. Dar prieš kelias minutes, toli nuo niurnančių žmonų, kurios iškeliavo į bažnyčią, jie sau taikiai išgėrinėjo tavernoje, kai jų ramybę išblaškė pasirodęs Šarpas, kuris į smuklę įsitempė kruviną ir drebantį kapralą Lebeką:
- Aš sumąsčiau nusiųsti pragaran tris jūsų buvusius dragūnams. Kas nori sužinoti kodėl, tas gali ateiti į bažnyčią! – ištarė Šarpas ir smalsumo apimti vyrai, atsisakę išgertuvių, atlydėjo Šarpą pas tėvą Defą.
Paskutinis žmogus, kuris įėjo vidun, buvo Žakas Malanas. Jis nusiėmė skrybėlę ir persižegnojo, bet iš rankų savo lazdos, kurią pastoviai visur nešiodavosi, nepaleido. Jis linktelėjo šventikui:
- Anglas nori nemalonumų, tėve, - suurzgė jis.
- Ne, aš jų visai nenoriu, - atsiliepė Šarpas.
Tėvas Defas, baimindamasis, kad bažnyčia nevirstų kovų arena, norėjo sukontroliuoti situaciją, tačiau Šarpas kiek patylėjęs, jį aplenkė. Nužvelgė kaimiečius:
- Aš tau nepatinku, taip? – iššaukiančiai ištarė. – Tu manai, kad aš nepažįstamas anglas, kuris didesnę savo gyvenimo dalį praleido kaudamasis su prancūzais, ir tu nenori manęs čia matyti, ar ne taip?
- Taip, - atsakė Žakas, o jo sėbrai jam pritardami nusijuokė.
- Bet aš noriu čia būti, - atsakė Šarpas. – O ten, iš kur aš kilęs, priimta, kad kaimynai vienas kitam padėtų. O jūs dabar – mano kaimynai ir man reikia pagalbos. Bet prieš tai noriu papasakoti vieną istoriją. Istoriją apie Imperatorių, auksą ir godumą. Taip kad užsičiaupkite ir klausykitės...
Tuo tarpu jam liko tik keturios valandos dienos šviesos, per kurias jam reikėjo gelbėti šeimą.

Šarpas kaimiečiams papasakojo istoriją apie tai, kaip Pjeras Diukas pagrobė imperatoriaus auksą ir kaip viską apvertė, kad vagimi būtų laikomas pats šaulys. Kaip ir daugelis kitų, šie kaimiečiai taip pat mėgo geras istorijas, o  Šarpas vaizdžiai papasakojo, kaip atvyko į Liusilės dvarą ieškodamas informacijos, o vietoj jos, nuo Liusilės gavo kulką į koją:
Major Pierre Ducos, kadaras iš k/f
- Ot tai madam! – bažnyčioje nuvilnijo juoko bangelės, o Šarpas paslapčia didžiavosi savo Liusile.
Po to jis papasakojo, kad majoras Diukas nebuvo tikras karys, o veikiau funkcionierius iš slaptosios policijos.  Gyventojams atkaro žandikauliai. Ne vienas buvo nukentėjęs nuo šių tarnautojų. Negailėdamas spalvų, Šarpas  papasakojo, kaip jis keliavo į Neapolį, kaip Diuką įspeitė į kampą, ir kaip atėmė auksą. Tvyrojo tyla. Nieko valstiečiui nėra mieliau klausytis, kaip istorijų apie auksą.
- Aš į Neapolį vienas nekeliavau, - pasakė Šarpas ir čiupo Lebeką už apykaklės ir truktelėjo dragūną aukštyn. Iki šiol žmonės dar nežinojo, kodėl trys vyrai klūpėjo surišti. - Šis žmogus buvo vienas iš Diuko palydovų. Ar tai ne tiesa, Lebekai?
Lebekas linktelėjo.
- Tai pasakyk jiems, kaprale, kas buvo su manimi?
Lebeko nosis varvėjo, o kadangi jo rankos buvo surištos ir jis negalėjo jos nusišluostyti, tad tik neaiškiai šniurkštelkėjo:
- Kariai...
- Kieno kariai?
- Prancūzų.
- Kokia uniforma?
- Imperatoriškosios gvardijos.
- Garsiau! – sušuko  Šarpas. – Ir išsitiesk, vaikine. Tegu visi tave išgirsta!
- Imperatoriškoji gvardija, - Lebekas instinktyviai išsitiesino.
Šarpas norėjo, kad Žakas Malanas išgirstų, nes jis taip pat buvo imperatoriaus gvardietis. Malanas po šiai dienai nešiojo prašmatnius ūsus, kurie buvo Napoleono gvardijos puošmena.
- Taip, ištarė Šarpas gręždamas akimis Malaną, - toje kovoje aš petys į petį koviausi su Senosios jūsų imperatoriaus gvardijos veteranais. Kovėmės vadovaujami generolo Žano Kalve.
Šarpas pastebėjo kaip Malano veidu nubėgo nepasitikėjimo šešėlis ir suprato, kad generolas jam pažįstamas.
- Aš ten koviausi ne už Angliją! Aš koviausi už Prancūziją! Ir kai auksas atsidūrė pas mus, mes jo nepasidalijome, neiššvaistėme į kairę ir į dešinę! Ne, auksą grąžinome Imperatoriui! Į Elbą!
Paskutinieji žodžiai neiššaukė jokios kaimiečių reakcijos, kaip kad tikėjosi Šarpas, nes kiekvienas, giliai širdyje, manė, kad jau jis tai tokios kvailystės nepadarytų: neleistų tokiems nesuskaičiuojamiems turtams pabėgti iš panosies.
- Tačiau šie žmonės, - Šarpas parodė į Lebeką ir du kitus dragūnus, - tiki, kad aš vis dar turiu tą auksą. Jie atėjo čionai. Septyniese. Trys čia, o keturi dar pilyje. Jie įkaitais laiko madam, mūsų kūdikį ir Mari.
Nuvilnijo šnabždesys.
- Ir aš atėjau čionai, - baigė Šarpas. – Atėjau, kadangi jūs mano kaimynai ir man reikia pagalbos.
Šarpas stumtelėjo Lebeką link kitų dviejų belaisvių ir pasisukęs į tėvą Defą, tarsi neturėdamas ką pridurti, gūžtelėjo pečiais.
Kelias kitas sekundes tvyrojo gūdi tyla, o po to murmesys. Vienas iš susirinkusių paklausė kodėl jie turėtų jam padėti, tad Šarpas tiks skėstelėjo rankomis, tarsi negalėdamas sugalvoti jokios priežasties:
- Ne man. Jūs visi pažįstate madam, - ištarė jis, - ir Mari čia visą gyvenimą pragyveno. Ar kuris nors iš jūsų paaukotų ir atiduotų savo tėvynaines moteris šiems plėšikams?
Tėvas Defas palingavo galvą.
- Mes ne kariai, mes privalome pakviesti žandarus iš Kano!
- Ir kol žandarai susiruoš, - žiūrėdamas į savo batus ištarė Šarpas, -  naktį Liusilė mirs.
- Bet ką jūs norėtumėte, kad mes padarytume? – kažkas paklausė.
- Jis nori, kad mes už jį kautumėmės, - sumaurojo Žakas Malanas iš bažnyčios galo. – Tai tipiškai angliškas kelias. Jie už save privertė kovoti vokiečius, ispanus, portugalus, airius, visus, išskyrus anglus.
Minia suošė pritardama Malano replikai, o pats Malanas pamatęs artėjantį prie jo Šarpą, sunerimo. Plekštelėjo savo ranka per lazdą.
- Išeinam, - praėjęs pro Malaną ir praverdamas duris, ištarė Šarpas.
- Man nusispjaut į tavo paliepimus
- Gal vyriškumą praradai? Vien tik žodžiai ir jokių veiksmų? – nusijuokdamas Šarpas išėjo į lauką.
Šnorpuodamas kaip įniršęs bulius, Malanas išlėkė lauk ir rado Šarpą sėdintį ant suolelio palei bažnytėlės sieną.
- Stok! –pareikalavo Malanas. – Kelkis!
- Smok man ir taip, - ištarė Šarpas ir pamatęs suglumusį Malaną, pridūrė: - Tu juk tai norėjai padaryti per visus praėjusius metus. Ar ne taip? Tad imk dabar ir smok.
- Stok! – pakartojo Malanas, o paskui jį atsekę jo sėbrai pritariamai sušurmuliavo.
- Aš su tavim, Žakai, nesiruošiu nei muštis, nei kariauti, - ramiai ištarė Šarpas. – Man to nereikia. Aš, kaip ir tu, jau ganėtiniai prisikariavau, tad neturiu čia ko tau įrodinėti. Aš žinau, kad tau nepatinku, nors, iš tikro, tai tau niekas nepatinka. Labai paprasta per visą dieną nieko neveikti, o tik ieškoti nemalonumų ant savo galvos. Tu turėjai atvežti malkas pastoriui, ar ne? Bet tu to nepadariai. Tu veikiau lindėjai smuklėje ir leidai motinos pinigus. Tad kodėl, galų gale, tau nenuveikus ko nors naudingo? Pavyzdžiui, aš galiu tau duoti darbo: dvare surūdijęs malūnas, kurį reikia remontuoti ir latakas, kurį reikia valyti, o kitą mėnesį ateis tašyti akmenys, kad galėčiau remontuoti kiemą ir pastatus. Bet tam reikia stipraus žmogaus. O būtent dabar reikia kario. Gero kario, o ne kokio nusipenėjusio peniukšlio, kuris gyvena už savo motinos pinigus.
Malanas žengtelėjo arčiau ir pakėlė savo lazdą.
- Kelkis, - užsispyręs sumurmėjo.
- O ko čia keltis, jei vis tiek mane parversit? - paklausė Šarpas.
- Tu bijai, - nusijuokė Malanas.
- Girtuoklio? – paniekinančiai paklausė Šarpas.
- Tu drįsti mane vadinti girtuokliu? – riktelėjo Malanas. – Tu anglas, o kas mūšio lauke visada būdavo girti?!
- Tai tiesa, - pripažino Šarpas. – Gėrėm. O kai žinojom, kad teks kautis su jumis – gėrėme dar daugiau.
Nežinodamas kaip reaguoti į tokį Šarpo prisipažinimą, Malanas tankiai sumirkčiojo.
- Tu taip pat gėrei? – galų gale paklausė.
- Ne, seržante. Bet daugumas vaikinų gėrė. Negalima jų kaltinti. Ar ne taip? Juos Imperatoriškoji gvardija itin baugino. Juk geriausi Europos kariai.

Malanas nusprendęs, kad paskutiniai keturi žodžiai buvo apie Imperatoriškąją gvardiją, atrėmęs lazdą į petį, tarsi tai būtų muškietas, karštai ištarė:
- Taip. Mes tokie.
- Ir žinai, Žakai, kas mus vienija?
- Kas? – įtariai paklausė Žakas.
- Tai kad mes čia geriausi kariai, - Šarpas atsistojo.  – Aš ir tu, Žakai, esame geriausi kariai kokie tik kada nors buvo. Tikri kariai, o ne tie nevėkšlos dragūnai, kuriuos čia atitįsiau.
- Dragūnai... – gūžtelėjęs pečiais, Malanas paniekinančiai nusispjovė. – Mergos ant arklių.
- Tad, Malanai, arba man padėk, arba man smok.
Malanas suraukė nosį.
- Padėti tau?
- Taip. Sakyk, kaip man patekti į dvarą taip, kad jie manęs nematytų. Prie vartų bokštelio jie tikrai turės sargybinį, kuris matys abu tiltus per griovį.
- O iš kur man žinoti? – gūžtelėjo pečiais Malanas.
- Todėl, kad jaunystėje jūs buvote įsimylėjęs madam, - ištarė Šarpas. – Jau vieną kartą buvai užsiropštęs ant pilies stogo, kad dirsteltum pro jos miegamojo langą. Ir jūs nesinaudojote priešakiniais tiltais, ar taip?
Malanas kažkiek susigėdo.
- Na... Na yra vienas būdas, - prisipažino seržantas.
- Tai parodyk jį man, - ištarė Šarpas, - o po to, jei norėsi, galėsi man smogti.
- Su didžiausiu malonumu, - ištarė Malanas.
- Tad beliko organizuoti giedorius.
- Giedorius?
- Tikrai taip! – paslaptingai šyptelėjo Šarpas ir plekštelėjo per žaliūko petį. – Kai užsivirė visa ši košė, tai nuo pat pradžių buvau įsitikinęs, kad be tavo pagalbos neišsiversiu. Būtent be tavo.
Šarpas išsitraukė vieną iš atimtų pistoletų ir įdėjo į rankas Malanui.
- Tai bus naudingesnis daiktas, nei tavoji kuoka.
- Aš namuose turiu muškietą.
- Tada atsinešk ją. Ir... Žakai, - Šarpas pamindžikavo: – Didelis ačiū.
Šarpas paslapčia, su dideliu palengvėjimu atsiduso ir grįžo į bažnyčią: jam reikėjo suorganizuoti giedorius.
***
Seržantas Šalonas pribaigė keptos žąsies kąsnelį, patenkintas paplekšnojo sau per pilvą ir atsirėmęs į kėdės atkaltę išsidrėbė. Žvilgtelėjo į lubas, virš kurių buvo miegamas: Liusilė kaip tik ten migdė guldė Patriką.
- Vienok, ji moka gaminti.
- Žąsis mano netinka, - atsiliepė advokatas, - ji mano skrandžiui per sunki ir per riebi.
Advokatas kaip tik baigė narplioti Šarpo buhalteriją. Jis niekaip negalėjo suprasti, kodėl sąskaitų kolonėlėse nėra jokių Šarpo turtų pėdsakų.
- O aš galėčiau suėsti dar vieną žąsį, - kriuktelėjo Šalonas ir įdėmiai įsižiūrėjo į advokatą. – Ką jūs su ja darysite, kai anglas grįš?
Akiniuotis brūkštelėjo pirštu per kaklą:
- Deja, bet taip bus geriau, - ištarė advokatas. – Aš nekenčiu prievartos, bet jei mes paliksime juos gyvus, jie praneš žandarams, o šiems bus nusispjaut į Diuko testamentą. Valdžia auksą konfiskuos. Tad reikės pasirūpinti, kad Šarpas ir jo žmona niekam nieko neišpliurptų.
- Tad jei moteris turi mirti, - ištarė Šalonas, - koks skirtumas kas su ja įvyks pirmiau?
- Mano nuomone, jūsų pasiūlymas šlykštus, seržante, - susiraukė Lorsetas.
Seržantas Šalonas nusijuokė:
- Mesje, jūs galite sau susirasti kas jums patinka, o mes turime nebaigtų reikaliukų, - seržantas dėbtelėjo į lubas. – Madam, pasiruoškite žengti į rojų.
Tačiau Šalonas nespėjo nė pasikelti, kaip pasigirdo batų kaukšėjimas ir pasirodė sargybinis iš bokšto.
- Seržante!
- Ko?
- Žmonės. Visa minia! Eina čionai!
Seržantas Šalonas nusikeikė ir nuskubėjo link bokšto. Lorsetas nusekė jiems ikandin: laipteliais į viršų, po nedidelio perėjimo laipteliais žemyn ir per duris, link sraigtinių laiptų, kurie vedė į bokštą. Pro angas visa trijulė pamatė nuo kalvos link dvaro lėtai besileidžiančią minią. Paskui šventiškai apsirengusį šventiką ėjo vyras su sidabriniu kryžiumi ant ilgo koto, o už jo nedidelė minia, kuri pasidalino į dvi dalis. Vieni pasiliko prie tiltelio, kuris vedė į vartų bokštą, o kiti pasuko per antrąjį, link dvaro statinių.
- Lik čia, - įsakė Lorsetas sargybiniui. – Seržante! Su manim.
Abu plėšikai grįžo į virtuvę ir pro langą sužiuro į šventiką, kuris rikiavo savo būrelį.
- Ką jie čia daro? – paklausė Lorsetas.
- Vienas Dievas težino, - atsiliepė seržantas. Jis vis dar laikė Šarpo šautuvą, nes dar nesuprato, kaip dabar turėtų elgtis. Šauti į šventiką?
- Jie ką čia? Ruošiasi dainuoti? – nepatikliai paklausė advokatas, kai šventikas pasisuko į išrikiuotą būrelį ir pakėlė rankas, kurias nuleidus, parapijiečiai pradėjo giedoti.
Lauke snigo, o žmonės giedojo gražias Kalėdines giesmes apie kūdikį, žvaigždes, ėdžias ir piemenis, angelų sparnus, kuriais mosikavo virš Betliejaus. Jie giedojo apie išminčius ir auksą, apie Mariją ir jos sūnų, apie taiką pasaulyje ir džiaugsmą danguje. Jie visi giedojo taip švelniai, tarsi savo balsais norėtų išgelbėti besibaigiančią šaltą dieną.
- Po minutėlės... - iš viršaus nusileido Liusilė, - jie norės užeiti į vidų. Aš turėsiu juos pavaišinti vynu ir duoti šiek tiek užkandžio.
- Jie negali čionai įeiti! – atšovė Lorsetas.
- O kaip jūs juos sustabdysite? – paklausė Liusilė padėdama Patriko rūbelius ant stalo. – Aš kaimynams turiu pasakyti, kad jie Kūčių vakarą negali giedoti?  Ne, mesje, aš nieko panašaus negaliu sakyti.
- Tada mes paliksime užrakintas duris, - atsakė Šalonas. – Jie gali nors iki mirties sau šalti. Be to, jie greit pavargs. O jūs, madam, geriau melskitės, kad jūsų anglas greičiau parvežtų auksą.
Liusilė grįžo prie laiptų:
- Aš melsiuos, seržante, bet ne dėl to, - Liusilė pakilo viršun.
- Kekšė nuėjo pas vaiką, - ištarė Šalonas ir nusekė paskui ją.
Tuo tarpu lauke parapijiečiai ir toliau giedojo Kūčių giesmes.
***
- Kažkada per griovį buvo permestas ir trečias tiltelis, - paaiškino Žakas Malanas. – Jis vedė į koplyčią, bet daug metų atgal, jį nugriovė, o atramas paliko. Supranti? Tik jos po vandeniu.
Malanas atsinešė ne tik muškietą, bet ir persirengė į gvardijos uniformą. Senąją, melyną su baltų ir raudonu, Imperatoriškosios gvardijos Napoleono uniformą. Taip pasirengęs kovai, apvedęs Šarpą dideliu lankstu aplink miškelį, prie dvaro priėjo iš rytinės pusės, kurios negalėjo matyti bokšte sėdintis sargybinis.
Priėjęs prie griovio, gvardijos seržantas muškietos buože pralaužė ploną leduką ir pabaksnojo į vandenį.
- Čia, - ištarė, kai muškieta dunkstelėjo į kažką kietą ir atsargiai žengė žingsnį. Vanduo kelis colius apsėmė jo batą ir jis ėmė ieškoti kitos atramos.
- Turi būti penkios akmeninės atramos, - pasakė Šarpui. – Nors vieną praleisite ir smuksite į vandenį.
- Ką darysim kitoje pusėje?
- Lipsim ant stogo, - atsakė Malanas. – Prie kraigo matote sijos išsikišimą? Užmesim virvę ir viskas.
Šarpas žinojo, kad ant stogo bus švieslangis į palėpę, kur sukauptas aštuonių šimtų metų šiukšlynas.
Kitas įėjimas į palėpę buvo kitame namo gale, virš miegamojo. Tam, kad nusileisti pro šį išėjimą, reikėjo kopėčių. Šarpas šioje palėpėje lankėsi tik vieną kartą. Tą kartą jis stebėjosi ta gausybe nereikalingų, į palėpę nugrūstų daiktų. Ten buvo ir senoviniai šarvai, kažkokie sutrūniję rūbai, senovinės strėlės, arbaletas, gaidžio pavidalo vėtrungė, kuri kažkada puošė koplyčios stogą, milžiniškos lydekos iškamša ir Liusilės senelio pagamintas besisupantis arkliukas, kurį Šarpas norėjo paimti Patrikui, bet taip ir paliko palėpėje, nes pabijojo, kad mažylis neužsikrėstų mintimi tapti kavaleristu. 
- Tai jau tikrai nenorėčiau... – sumurmėjo Šarpas sau po nosimi.
- Ko nenorėtum? – pasitikslino Malanas, kuris stypsojo ant trečiojo akmens ir ieškojo ketvirtojo.
- Kad sūnus taptų kavaleristu.
- Dieve mano! Tai būtų siaubinga! - sutiko Malanas ir peršoko ant paskutinės atramos, o nuo jos ant krante esančio išsikišimo, kuris rėmėsi į koplyčią.
Žakas atkišo muškietą, kad padėtų šiam pereiti per paskutines dvi atramas.
– O jie gražiai gieda! – ištarė seržantas klausydamasis savo tėvynainių balsų. – Anglijoje jūs taip pat kalėdojat?
- Žinoma.
- Bet mano kapitonas sakė, jog anglai Dievu netiki.
- O ko jiems netikėti, kai gauna nemokamai pavalgyti ir išgerti, - atsakė Šarpas.
- Tai gal ne visai beviltiški, - šnarpštelėjo Malanas. – O pas jus namuose yra konjako, mesje? Ne tai, kad norėčiau išgerti, bet...
- Yra, - stebėdamas kaip Malanas iš palto kišenės traukia virvę, atsakė Šarpas. – Aš eisiu pirmas.
- Ne, eisiu aš, - ištarė Malanas permesdamas virvę. – Aš tai jau dariau anksčiau. Laikyk muškietą.
Nežiūrint to, kad Malanas buvo didelis ir stambus, kaip milžinas, jis visai vikriai, nors ir uždusęs, užlipo ant koplyčios stogo.
- Anksčiau aš užšokdavau per kelias sekundes, - sumurmėjo jis.
- Aš maniau, kad jūs taip pasielgėte tik vieną kartą.
- Madmuzelė Liusilė mane matė tik vieną kartą, - prisipažino Malanas. – Duokit muškietą ir aš jus užtempsiu. Malanas su stebėtina jėga greit viršun  užtempė Šarpą. – Ir ką dabar?
- Langas, - ištarė Šarpas rodydamas į senos palėpės iškilusį langelio rėmo šešėlį. – Reikia jį nuplėšti.
- Jie mus išgirs!
- Giedoriai taip garsiai gieda, kad neišgirs, - pasakė Šarpas. – Plėšk. Po to užtaisysi.
- Ir kodėl manai, kad aš čia ką nors taisysiu, angle?
- Todėl, kad aš mokėsiu. Todėl, kad jums bus geriau dirbti pas karį, o ne pas kokį išgamą, kuris augino subinę, kai jūs kariavote.
Malanas krenkštelėjo, sušnarpštė ir nieko neatsakęs stuktelėjo šautuvo buožę per lango vyrius. Šie ir taip išpuvę, neatlaikė ir pirmojo stuktelėjimo. Pasilenkęs juos iškrapštė ir numetė ant stogo.
- Dabar paskui mane. Ir tyliai, - sušnabždėjo jis. – Žiūrėk po kojomis, nes čia pilna šiukšlių.
Užtruko net kelias minutes, kol tamsoje perėjo per visą ten buvusį rakandų sąvartyną. Pagaliau nustūmė į šoną lydekos iškamšą  ir atsiklaupė prie senojo liko. Priglaudė ausį prie dangčio, kelias sekundes pasiklausė, o po to, sudirgęs išsitraukė iš už diržo pistoletą.
- Tuoj pakariausim, - ištarė ir koja nuspyrė liuką.
***
Seržanto Šalono ant lovos parversta Liusilė garsiai sušuko. Šiuo metu, kai jos kaimynai buvo kieme, ji nesitikėjo jokio pavojaus. Ji buvo įsitikinusi, kad kaimo gyventojus čionai atsiuntė Šarpas, kuris jau seniai sugalvojo kaip ją išgelbėti. Tačiau seržantui Šalonui tempiant ją į miegamąjį, jau manė, kad niekada to nebesužinos.
- Tu mane apdeginai! – Šalonas papurtė Liusilę ir trenkė jai per veidą sužeista ranka.
Liusilė sušuko, o po to, pamačiusi Šalono pistoletą, kuris jai buvo nutaikytas į tarpuakį, nutilo. Seržantas, pamatęs jos išgąstį,  patenkintas nusišypsojo ir padėjęs pistoletą taip, kad galėtų bet kada jį nučiupti, pradėjo atseginėti diržą. 



- Bonis mums davė daug galimybių pasisemti patirties bendravime su damomis, - ištarė jis. – Ispanių sijonai, italių sijonai, portugalių sijonai. Tad ruoškis. Aš ne iš tų, kurie mėgsta laukti.
Atvožiamo liuko garsas privertė seržantą žvilgtelti į lubas. Jis nespėjo pagriebti pistoleto, nes Šarpo batai trenkė jam per snukį. Šalonas nuo smūgio susirietė ir nespėjo atsipeikėti, kaip viena ranka jau buvo ant jo gerklės, o kita laikė į smakrą įremtą pistoletą. Šalonas pasijuto nudrėbtas ant grindų, kur priešais save pamatė Imperatoriškosios gvardijos seržanto batus, o pats seržantas pikdžiugiškai šypsojosi.
- Laikykit jį, majore, - ištarė Malanas.
Šarpas pastatė Šaloną, o piktai nusijuokęs Malanas spyrė jam  į tarpukojį.
- Jėzau! – patenkintas ištarė Šarpas ir paleido Šaloną smukti ant grindų. – Mėnesį nebevaikščios.
Šarpas nusišypsojo Liusilei ir ištiesė ranką padėdamas jai atsikelti nuo lovos.
- Kur Patrikas?
- Su Mari, - Liusilė parodė į gretimą kambarį ir pridūrė : - džiaugiuosi jus matydama, mesje Malanai.
- Kas ten pas jus vyksta?! – nuo laiptų apačios pasigirdo advokato balsas. Jis išgirdo triukšmą, kai Šarpas nušoko ant Šalono ir trinktelėjimą, kai Malano įspirtas seržantas susmuko.
- Lorsetas? Tai majoras Šarpas. Mano nelaisvėje keturi jūsų sėbrai. Susigražinau savo žmoną ir vaiką, o aukso aš niekada neturėjau. Jeigu nori, galime ir pasigalynėti, bet aš visai nenoriu ko nors užmušti prieš pat Kalėdas. Man pakaks, kad tu padėsi rubiną ant stalo, įleisi svečius ir dingsi su savo šunsnukiu man dar nenusileidus.
Šarpas nutempė Šaloną žemyn ir visus belaisvius užrakino koplyčioje. Jie ten galėjo sau ramiai atgailauti iki pat ryto, o pats Šarpas turėjo rimtesnių užsiėmimų. Jam reikėjo įkurti  židinį didžiojoje menėje, nes visi giedoriai, kurie savo giesmėmis pridengė Šarpo ir Malano keliamą triukšmą, sušalo iki pat kaulų gelmių.
Kol Ričardas kūrė ugnį, Malanas nusileido į pogrindį ir ėmė viršun tempti dar prieš revoliuciją ten sudėtus dulkinus butelius.
Girdėdamas klegesį ir juoką, Šarpas stebėjosi, kaip Liusilė namuose galėjo surasti pakankamai maisto. Jis pamanė, kad vis-tik liks Normandijoje: juk pagaliau jis įgijo kaimynus, namai buvo saugūs, o rytoj Kalėdos...

_______________

 



Šiltų Kalėdų, Laimingų Naujųjų ir smagių Švenčių!




Vertė: A.Š. Donatas (Armanjako Šalis. Donatas)






Komentarų nėra:

Rašyti komentarą