2018 m. vasario 23 d., penktadienis

Rakčius. Pradžia.




  

Miestas, kurio dar nėra...

Pasaulis, kuris galėtų būti...

Bet jeigu Jūs perskaitėte, tai jis - JAU yra...





Įžanga


Komtūro Giunterio von Bilibacho ginklanešys norėjo nusičiaudėti, bet būdamas šalia tokių garbingų ponų, neišdrįso net pirstelti, tad tik vogčiomis nurovęs metalo plokštelėm nusagstytą šarvinę pirštinę, smiliumi ir nykščiu apėmęs šalmo nosies apsaugą, greit pabandė pasikasyti nosies kuprelę. Tačiau niežulys nepraėjo ir jis tiesiog susigrūdęs mažąjį pirštelį į dešinę šnervę ėmė joje rakaliotis.

Nepadėjo... Mišias pertraukė garsus čiaudulys...

Tiesiog tarsi to laukdamas Vokiečių ordino riteris suktelėjo visu korpusu ir savo ginklanešiui trenkė šarvuota alkūne per tą pačią šalmo apsaugą...

Ginklanešio pagiringoje galvoje nuaidėjo nauji varpai, smegenys ar ta košė, kuri buvo jo makaulėje, kaip koks ripkos ritinis pradėjo dundėti atsimušdama nuo vienos kaukolės sienelės iki kitos ir net nesiruošė rimti.
Hansas, kaip pats nelaimingiausias viso pasaulio verktinis, tarsi netikėdamas tuo ką mato, ėmė žiūrėti į delnus, į kuriuos kapsėjo iš nosies varvantis kraujas. Pajuto žvilgsnį ir pakėlė kruviną snukį: į jį išdidžiai nuo savo žirgo nuobodžiaujančiu žvelgė pats Lenkijos karalius Jogėla, o vienas iš šalia esančių pusbrolių – tas kuris dar visai neseniai buvo atvykęs pagalbos į Kionigsbergą, žemaūgis ir tikrasis šių žemių šeimininkas, dirstelėjęs per savo brolio petį, pašaipiai išsiviepė ir vėl nutaisęs pamaldų snukutį, toliau vaidino pamaldžiausiąjį iš pamaldžiausiųjų.

Jei Hansas būtų merga, tai būtų iš gėdos ne tik išraudęs, bet save pasismaugęs... čia pat ir šioje vietoje... Bet jis buvo tik jauniausias junkeris, septintasis vargšo fraicherio Biotrimo, buvusio vieno iš pietinės Bartijos šalia Alės upės smulkių kunigaikščių, sūnus. Išlepęs ir padykęs pagrandukas, kuris visiškai netiko jokiems mokslams, o juo labiau - šventikiškai veiklai. Tad ir dabar, įtraukęs galvą į pečius ir, tarsi koks vagišius, tyliai statydamas kojas, vogčiomis ėmė trauktis į krūmynus.

Kažkas ant jo šnypštelėjo, kažkas iš susirinkusiųjų trinktelėjo per nugarą, bet Hansui jau buvo vis tiek ir jis pasislėpęs už jauno ąžuoliuko, pasilenkęs į samanas ėmė braukti pliką kraujuotą delną. Čia pat nurovęs kuokštą žolės, nusivalė nosį, riebiai, bet tyliai atsikrenkštęs nusispjovė ir vėl apsidairęs, sumąstė nusilengvinti.

Ne tai nuo ištekėjusio kraujo, ne tai nuo galingos čiurkšlės, kuria jis apdovanojo papartyną, pagiringa galva tarsi ėmė lengvėti. Tiesiog palaima. Jei būtų turėjęs balsą, tai gal net būtų užgiedojęs krikšto giesmę, kurią choru laukymėje traukė vienuoliai.

Mintyse burnodamas ant gulfiko raištelių, šiaip ne taip juos užraišiojo, nusisegė gertuvę ir užsivertęs išlaižė paskutinius gyvybės eliksyro lašelius – paskutinius miešto Reino vyno lašus... Viduriai ėmė šilti... Gerai... bus galima  eiti pažiūrėti kaip nekrikštus sugrūs į Šventosios upelį, nuvers jau beveik nukirstą ąžuolą, o po to... O vakare puota... Eilinė šauni puota...

Hansas nubraukė ranka veidą, pabandė pakišti po šalmu pirštus ir pasikasyti pakaušį, bet nepavyko. Tad tingėdamas imtis šalmo dirželio sagtelių tik vėl riebiai nusispjovė ir nukiūtino link laukymės. Tik vengdamas erzinti pono Giunterio šeimynykščius, padarė lankstą ir alkūnėmis prasiyrė pro nuošalyje stovinčius knechtus ir įsitaisė šalia jauno, gal pusšimčio metų nesiekiančio ąžuoliuko, ant kurio šakų, tarsi peraugusios gilės kabėjo keli pakaruokliai su už nugaromis surištomis rankomis. Jie dar buvo visiškai „švieži“, krankliai dar nespėjo iškapoti akių, o musės dar nesuprato kokią puota jų laukia...

Eilinis ir jokių perspektyvų neturintis ginklanešys spėjo pačiu laiku. Prieš pat vyrams suremiant kartis į beveik nukirstą ąžuolą, o porai galingų medkirčių užsimojant savo galingais kirviais, į laukymę, pliaukštelėjusi aplinkiniams sargybiniams per šalmus, giedodama įbėgo basa mergina ir kryžiumi atsistojusi uždengė ąžuolą. Viskas įvyko taip greitai, kad nė vienas bažnytinės giesmės užliūliuotas sargybinis nespėjo net sureaguoti.

Hansui žodžių skambesys buvo tarsi pažįstamas, labai panašus į tą tarmę, kuria kalbėjo jo tėviškėje, bet jų prasmės jis nesuprato, o tik kaip ir daugelis, instinktyviai griebėsi kalavijo rankenos.

Tuo tarpu arčiausiai esantis medkirtys nuleido kirvį ir atgaline ranka šėrė merginai per skruostą taip, kad rodėsi, jog jos galva nutrūks ir nuskries tiesiai ant išgriauto aukuro akmenų. Tačiau galva nenuskriejo, mergaitiška giesmė nutrūko, mergina be gyvybės ženklų sukniubo, o nuo upelio, skardžiai surikęs ir krikštui paruoštas pusamžis vyras, įnirtingai stumtelėjo šventiką, kaukdamas prišoko prie medkirčio ir vožė visa savo galia jam į tarpuakį...

Nuščiuvusioje aikštelėje pasigirdo treškantys kaulai ir medkirtys be jokios gyvasties šlumštelėjo ant žemės, o šalia jo stovintis porininkas be jokio didesnio mosto tiesiog žybtelėjo sunkiuoju kirviu...
***
Po krikšto apeigų nukabinti krivių ir žiniuonių pakaruoklių kūnus bei išnešti pusamžio vyro ir merginos palaikus buvo uždrausta. Krikštytojai pasiėmė tik nelaimėlį medkirtį, o visus kitus paliko ten, kur jie ir sukrito. Negulės jie čia, aišku, amžinai. Ryt-poryt atvažiavę karališkieji medžio meistrai išsiveš ąžuolą, kurio mediena labai vertinama, iškirs dar aplinkinius statyboms ir medžio gaminiams tinkamus ąžuoliukus, tame tarpe ir pakaruoklių ąžuolą – o tuo pačiu ir sulaidotus pasmerktuosius.
Tačiau tai bus tik ryt-poryt, o tą naktį sidabrinė pilnaties šviesa užklojo vienišą prakeiktąją miško laukymę...

Kažkur tolumoje pasigirdo lapatojimas ir kleketavimas, kuris labai priminė moters verksmą ar nelaimėlio kūkčiojimą. Toli, už kelių jūrų ir marių, Žaliojoje saloje gyvenantys žmonės pasakytų, jog čia verkia blanša, tačiau čia tebuvo tik viena iš daugelio Velionos seserų balsas - Raudotojos balsas. Taip ji gailėjo viso pasaulio nelaimėlių iškeliavusių Anapilin. Kai ji rypaudavo, tylėdavo net apuokai ir pelėdos, nutildavo artimiausi miškai ir laukai, rūkas užmiršdavo nukloti žemę, o neramios ir nenurimusios vėlės, dvasios ir žaltvykslės išnirdavo iš tamsiausių savo slėptuvių.

Taip ir laukymėje, kurios laumė buvo sutrypta ir išguita, išgirdusios Velionos sesers raudą, nuo pakaruoklių atsiskyrė trys blankios, matinio sidabrinio šydo sielos. Jos nebyliai nupleveno ant dar rūko nesudrėkintos ištryptos žolės. Paslikas pusamžis vyras, tarsi pakilo ir apsidairė. Tik tai jau nebuvo jis – tai taipogi pakilo tik jo vėlė. Tačiau jojo siela, kaip ir daugelis netikėtai žuvusiųjų mirtingųjų sielų, dar nesuvokdama, kad jai kelias jau nutiestas į Anapilį ir jei per ilgai užtruks, bus sugauta Pikolio sėbrų, šoko, o tiksliau - nuskriejo prie merginos. Pritūpė, pašoko ir kažką mosikuodama nebyliai ėmė skeryčiotis. Paskui šią vėlę nupleveno ir pakaruoklių šmoklos. Jos ramiai sustojo šalia nelaimėlės ir atrodė, jog susikabino rankomis...

Mergina nebuvo mirusi... jos vokai sudrebėjo...

Staiga rauda nutilo, o po laukymę ėmė sukiotis keletas piltuvėlio formos rūko gniužulėlių: tarsi tai būtų nykštukiniai viesuliukai... Pirmasis ėmė suktis virš žolės, kur savo kraują braukė septintasis sūnus Hansas, antrasis pakilo ir į aikštelės centrą pasuko viesuliukas užgimęs virš į žemę susigėrusio pusamžio vyro kraujo, o trečiasis užgimė virš medkirčio pralieto...

Visi trys sūkurėliai tarsi susiliejo į vieną, ėmė didėti, augti, pradėjo virsti į kažkokį siluetą... Po akimirkos jie neregimai išnyko, o jų vietoje stovėjo dar seniokiškos brandos nepasiekęs vyrukas. Kojos buvo apautos plonos odos naginėmis, plačios maišo formos kelnės kaip rytietiški šilkiniai šarovarai, platus diržas su trijomis sagtelėmis, prie kurio prisegtas kabėjo ilgas durklas skleidžiantis keistą mėnulio spindesį net per savo makštis, tarsi ten būtų įkalinti saulės spinduliai. Atsainiai atraišioti marškiniai išdavė treniruotą krūtinę, o jų atraitytos rankovės visiškai neslėpė galingų bicepsų ir tricepsų mazgų... Atidžiai ir išpuoselėtai skustame veide švietė gašlumo bruožai, o akyse spindėjo nuobodulys ir net abėjingumas.

- Na ir ką gi mes čia turim, a? – tyliai pats savęs paklausęs vyrukas žengtelėjo link merginos. Vėlės, į kurias vos dirstelėjęs daugiau nebekreipė dėmesio, jo visiškai netrikdė. Jis nudelbė nelaimėlę ir vėl atsidusęs sušnabždėjo: - Daili. Visiška kvailė, bet daili.

- Dinkit iš čia, o tai pokulius pašauksiu, - pasigirdo tyliai skambus moteriškas balsas, nuo kurio vyrukas sudrebėjo kaip išgąsdintas, o vėlės suplazdėjo, nupleveno mėnesienos šviesoje link medžių viršūnių ir išnyko.

- Tfu, kad tave... Amžinai tu moki taip pritykoti....

- Kaip Giltinė, a ne? – balso savininkė, moteris, krestelėjo galvą ir permetusi storą ilgą, tarsi nupintą iš žalsvų dumblių kasą per petį, dešinės rankos pirštukais ją perbraukė.

- Dar ir Giltinė taip negąsdina, Indraja, kaip tu kartais moki...

- Tavalai, tu kaip visuomet per daug jautrus... - mergina koketiškai šyptelėjusi prisiartino prie gulinčiosios. – O, gyva...

- Aha...

- Tau ji patinka? O gal prieš iškeliaujant nori dar kažkiek žemėje pagyventi?..

- O ką? Tavo vyrelis jau išdunda?

- Dunda, dunda... ir dundės, ir niekur jis neišdundės. O štai, kai kuriems iš mūsų gali tekti ieškotis kito slėnio...

- Kažkaip gaila palikti tuos žmogelius, - atsiduso Tavalas ir pritūpęs perbraukė ranka per sumuštą merginos skruostą. Tiesiog akyse ėmė nykti ištinimas ir mėlynė, permušto skruosto oda ėmė trauktis.

- Na, tu galvok, o man laikas... Tik, šitai, turiu tau patarimą...

- Tu galvoji man jų reikia?

- Gal ir ne, bet šiaip, žinok, pagailėk mirtingųjų mergaičių, o tai jokia mirtingoji...

- Žinau, žinau... Bet jai čia jos gyvenimui vis tiek nėra vietos...

- Na, žinai kaip žinai...


I.


Su pasitenkinimu spustelėjau ekseleratorių ir suktelėjau vairą kairėn įvarydamas „chuligankę“ į kairę juostą, tiesiai priešais papuvusią „megankę“... Dar labiau spustelėjęs - atitrūkau ir staigiai persirikiavau priešais juodais dūmais apsiklojusį juodą „lendiką“, kurį, matyt, vairavo koks senas dverfas – jie visada mėgsta dyzelinines dūmijančias mašinas... Ir čia pat išgąsdinęs „silkę“, nuskriejau tolyn link "Lipovkės" palikdamas Nemėžį kairėje pusėje... Mane pavijo klaksono signalas...

Na ir tegu pypčioja... Na ir kaip čia „nešaškiuosi“, kai asilų pilnas greitkelis?! Baudas reikia dalinti už per lėtą važiavimą kaire juosta... Nereikės nervintis... Nors jei neišsigąs, tai nieko jiems nenutiks... Mano senutis „triperis“ ne toks jau paprastas – šiek tiek jame yra ir magijos... Saugumo magijos ir dar šio bei to... Na kaipgi be jos? Kartais mano darbe ji būtina ir neišvengiama... O šis „bimbalas“ – mano darbinis arkliukas... Išeigai, jeigu reikia - turiu „betmeną“...

O šiaip, nuotaika buvo nuostabi... Visada jaučiau pasitenkinimą kai deramai atlikdavau darbą ir dar labiau, kai gaudavau deramą atlygį... Va, kad ir šiandien... Mano buveinėje, Raugyklos gatvėje, kaip dabar vadina – ofise, manęs laukė naujut naujutėlaitė programuojama koduojama spyna... Jaučiau, kad šiandien turėsiu nuostabią popietę ją rakinėdamas... Nuostabūs šie laikai. Tai daug maloniau nei visokie magiškai avantiūristiniai polėkiai...

Na, taip, esu... O kas aš esu? Save vadinu žmogumi. Kiti mano, kad esu pusžmogis... dar kiti - kad raganius... Na, svarbiausia - kad ne žmogėnas... O tai tie laumės vaikai tikri „glušiai“... Kartais genialūs puspročiai... Ačiū Dievui, kad aš ne laumės vaikas... O kokios būtybės vaikas – aš ir nežinau. Bet, kad vienas iš tėvų, tikriausiai motina – žmogus – tai tikrai. Tik motinos aš nepamenu. Tėvas, buvo kažkoks būgtai ne tai dievukas, ne tai dar koks perėjūnas, o užaugino mane jo sesuo Drūnia... Mama Drūnia, kaip kartais juokais ją vadinu, o ji vaidina, kad dėl to labai pyksta... Bet mes matomės retai... Ji nemėgsta šio pasaulio. Vengia jo ir retai jame lankosi... Nepadės net visokie rekonstruoti Naisių aukurai... Su savo pagonišku bukaprotiškumu ir aukomis, veikiau jau jie ten per savo kvailumą kokius demonus išsikvies, nuo kurių čiaudys ne tik žmonės, mirtingieji ir nemirtingieji, dievybės ir dievai, bet net ir dangaus, ir požemių angelai...

O man jis, šis pasaulis, patinka. Va, jau apie šešis šimtus metų gyvenu, o vis dar jis nenusibodęs... Taip, taip, nepasigirdo... Visa paslaptis mano kraujyje. Ta prasme, kad kol bus nors lašas kraujo, aš atgimsiu iš naujo. Tiesa, jei nutrauktų galvą – tai nežinau kaip būtų – ir netrokštu sužinoti... Dėl to ir karų nemėgstu – poroje sudalyvavau – patikėkit – sviedinio nutraukta ranka ar chirurgo nupjaunama koja labai skauda... Bet man, nors ir per skausmus, bet atauga... O kitiems?.. Šiknon tuos karus – kaip ten mano buvęs draugužis kažkada pasakė? „Geriau silpna taika, nei geras karas“? Ar kažkaip panašiai?.. Tikra tiesa... Taip, jis, kaip žmogus buvo visai išmintingas...

Na taip... Bet ir karų nereikia – kelis kartus buvau nušautas, porą kartų nudurtas – šlykštus reikalas. O dar po to,skubiai reikia slapstytis ir ieškoti naujos gyvenamosios vietos... Anksčiau tai buvo kas? Išvykai į kokią koloniją ir galai į vandenį... O dabar?.. Kai tokios technologijos... ryšiai... Reikia vengti... Na bet ramiais laikais būna gerai... Galima net šeimą sukurti: nugyveni kartu kokias šešias dešimt ismetelių: sensti, džiaugiesi ir mėgaujiesi visais žmogiško gyvenimo privalumais... Tik po to reikia dingti... Susiėjus kažkam ir kažkur Danguje, organizmas ima jaunintis... Ne iš karto, ne staiga... Bet geriau iš žmonių rato dingti... Kokiems penkiems metams... Dažniausiai pradingstu į kalnus. Mėgstu, pavyzdžiui – Karpatus... Andus... Ypač Andus, Koldirjerus Pietų Amerikoje...

Na va, tolumoje nušviestos skaisčios saulės spinduliuose pasirodė degalinė ir už jos „mama Maksima“... Galima būtų rikiuotis dešinėn, bet suknista „fūra“ visai šauniai rieda dešine juosta ir lysti už jos nesinori. Norėjau spustelėti ekseleratorių, bet čia pat suvibravo „debilninkas“, tfu, tai yra „mobiliakas“, tai yra mobilus telefonas... Ekrane pasirodė Auksės, mano sekretorės nuotrauka...

Tfu, blyn...

Spustelėjau ekseleratorių, iššokau priešais „fūrą“ ir čia pat nuskriejau į baigiamo statyti „Ibis“ viešbučio aikštelę. Baigdamas nevykusį driftingą, vos neužkabindamas kažkokio statybininkų „kabluko“, vieno šono ratus nuleidęs ant žolės sustojau...

Mane pavijo piktas „fūros“ baubimas...

Na taip, negražiai pasielgiau... Negražiai....

Slystelėjau pirštu per ekraną:

- Klausau brangioji... tu žinai, kad man visą kaifą sulaužei?

- Aha... Vėl lakstai?.. Kišenes pasičiupinėk, - išgirdau pašaipų savo giminių giminaitės balsą...

Na taip... Auksė yra mano kažkokia tai ten tolima-tolima-tolimai tolima giminaitė... Tik ji apie tai nežino... Studenčiokė...

Pernai metais, kai buvo čia ta kvaila plikšala, mano kaimynas, toks juokingas diedukas, dilbį sugebėjo susilaužyti: vežiau jį į Lazdynus, Skubios pagalbos skyrių... Ten eilėje susipažinau su Aukse – ji buvo ranką susipjausčiusi... Vargšė „fuksė“, tai yra pirmakursė... Taigi, turiu tokį kraujo magijos šalutinį poveikį – pagal kraują galiu atpažinti savo giminaitį... vaikų vaikaitį... vaikų-vaikų... nežinau, na nors nuošimtis procento kraujyje jei yra – galiu net spėti, kokia tai atšaka...

Khmmmm.... Na štai... Šeima ne iš turtingųjų... Mergaitę į mokslus leido... Nuoma ir  visa kita... Žodžiu, pasiūliau darbą buveinėje... Galiu gi sau leisti... Na, nesu leprikonas, didelės meilės savo nemenkom santaupom nejaučiau... Negi gaila?.. Atseit dirba, atseit savarankiška... Paglobosiu, kol kokios meilės neatras ar pabaigusi mokslus - kur nors padoriau neįsidarbins... Nors ir čia galėsiu padėti, jei reikės... Įžūloka, kai kada akiplėšiška mergaičiukė, bet man ji patinka... Na, kaip giminaitė, žinoma...

- Kai ko neužmiršai? – tęsė ji.

Mintyse tarkštelėjau per kaktą: tikrai, pamiršau. Savo antrąjį – nedarbinį, tiksliau darbinį, bet kitokio pobūdžio darbams, telefoną... Turiu tokią magišką savybę – surasti daiktus... Na, žmones jei reikia... Kai kada kreipiasi... Tam tikrame rate esu žinomas šios srities, o ne spynų atrakinimo specialistas...

Ne, ne – užbėgu klausimui už akių – aš ne detektyvas... Jokių geriukų-blogiukų žaidimų, jokiu šuru-murų ir pykšt-pokšt! Aš ne seklys, ne detektyvas ir jų žaidimų nežaidžiu!

- Ko tyli? – nusijuokė mergina. – Žinai kas skambino?

- Laukiu ką pasakysi...

- Kažkokia verkšlenė isterikė, va kas. Sakė pasakyti, kad Žalioji Ledi, o tu suprasi...

- Tu... tu atsiliepei?! – mintyse svaidžiau žaibus. Pats kaltas, aišku. Ką jau čia. Bet jokiais būdais nenoriu įtraukti Auksės į šituos reikalaus. Bet kas turintis nors kruopelytę mano kraujo, gali tapti ragana, raganiumi, žolininku, žolininke, žiniuoniu... žiežula, galų gale... Dar kuo nors... Bet nereikia... Galutiniam variante, tai  nieko gero neduoda... Geriau tegu būna normalia moterimi...

- Tai kur čia neatsiliepsi?! Praktiškai visą valandą be perstojo skambėjo...

- Ką, negalėjai užtildyti?

- Kad jis pas tave net neišsijungia... Dangtelio, kad bateriją išlupti, net atidaryti neįmanoma... Išprotėjimas!  Klausyk, o kas čia per modelis? Baterija visai nenusėdo...

Na taip... tiesa... o kas jai beliko tokiu atveju? Na nėra idealių daiktų... Nėra!

- Vėliau, - jau kiek apsiraminęs mintyse numojau ranka. – Sakyk, ką sakė?

- Šeštą pas kažkokį Simą. Lauks. Sakė, kad žinai kur... Klausyk, man jau laikas išeiti. Grįši?

Na taip, žinau...

- O kur skubi? Dar tik trys.

- Porą užsakymų užrašiau rytojui. Nieko skubaus, o man sesija ant nosies...

- Tai gali ofise mokytis...

- Aš su drauge susitariau. kol į Filaretus nuvažiuosiu...

- Sesija jai, mat, - suvaidinau pyktelėjusį. – Žinom mes tuos mokslus su draugėm...

- Nevaidink tėtušio, a? – merginos balsas nuskambėjo taip juokingai paaugliškai, kad net prajuokino.

- Gerai jau, varyk...

Na taip – esu pats geriausias darbdavys pasaulyje... Juokas ir tiek... Kartą pamatęs kaip ji kažkokios bevardės firmos nagų laku bando kankintis tvarkydama nagus, išskyriau tikslinę premiją – ilgalaikiam lakavimui... Aha... Ir ta premija peraugo į sistemingą priedą prie visai kaip studenčiokei padoraus atlyginimo... Paikinu, blyn...

- Čiau...

- Iki... – šypsodamasis pasakiau jau į pypčiojantį telefoną.

Nuotaika vėl atsigavo. Bet jau jaučiausi ramus. Nartumas išgaravo.

Ir ką čia dabar veikti?

Apsidairiau... Prie būsimo Ibiso sukiojosi bobkatai, šūkčiojo statybininkai, nuo plento skriejo mašinų ūžesys...

Ėhė... o jūs gavojati Ibisą stato ir šį tinklą laiko žmonės? Aha... tuoj... Kad tik ne taip... Šventi paukščiai palaidi nelaksto, taip sakanat...

Į ofisą jau tingėjau grįžti. Noras praleisti laiką su koduojama-programuojama spyna - jau ir išblėso. Pajutęs kaip gurgia pilvas, nusprendžiau judėti tiesiai pas Simą... Pas gabvartą Simą. Geras bičas. Iš kaukų giminės, galbūt net paskutinis toks. Jis laikė smuklę visiems tokiems nežmogiams, dievybėms arba išrinktiesiems žmonėms Užupyje. Dar nuo tų laikų, kai Užupis buvo vargdienių prostitučių kvartalas... Pamenu, kartą per Vilniaus gaisrą, net tris paras jo „Jaujoje“ slėpėmės. Įeinama per apgriuvusius vartelius arkoje ir patenki į kitą erdvę... Ten laikas kiek kitaip teka... Niekada neprailgsta...


II.


Nusileidau nuo taip vadinamo „barbakano“ ir visai nesirūpindamas apmokėti už stovėjimą, numečiau mašinėlę šalia „Tymo turgaus“. Taip, gi sakiau, kad mašiniukas šiek tiek „paturbintas“? Nei mokesčių rinkėjai, nei policininkai, nei įkyrūs puskvaišiai pilietiški pensininkai ar kokie šunininkai jos neužfiksuoja. Matyt, tai mato, o štai akis nefiksuoja: ji tarsi praplaukia ir išblaško žiūrinčiojo mintis... Visi tokie „piktuoliai“ praeina pro šalį ir savo „talonus“ kabina kaimyninėm...

Nusprendžiau kiek prasieti pėstute. Oras gaivus, geras. Vasara dar neįsibėgėjusi. Popietė dar neįkaitusi. Prasilėkus apie pusantro šimtų kilometrų gana ankštokoje mašinytėje, prajudinti kojas – šventas reikalas.

Įsimečiau burnon šaižiai mėtinę „Dirol“ pagalvėlę, pasikasiau nosį, pasitaisiau tamsius akinius ir mėgaudamasis praeivių, turistų ir neturinčio ką veikti jaunimo trynimosi stebėjimu, nupėdinau link Malūnų gatvės tilto.

Tibeto skveras... Kvailas pavadinimas... tik vietinis dabartinis bomondas tokį ir galėjo sugalvoti... Nors jeigu jie žinotų, kas čia kadaise yra buvę... Nors dzin... be visų šių dailiokų pasaulis būtų nykus... Bendrai paėmus – smagūs žmonės...

O! Čioperiai... Du juodi „Harliai“ su balnakrepčiais po galine sėdyne... Slibinai pas Simą „Jaujoje“? Nedažnai jie čia lankosi – matyt turi kažkokių reikalų. Bus malonu susitikti. Reiktų ir savo Hondą Vtx iš palėpės ištraukt, prasilėkt su vaikinais...

Na, taip-taip – slibinai... Jums nepasigirdo... Tiksliau slibinas... Vilniaus slibinas... Tai kas liko iš slibino...

Jaučiu, reikia paaiškinti? Dviem žodžiais nepaaiškinsi ir nepapasakosi, o keliais žodeliais suvulgarinsi... Sunkoka užduotėlė...

Taigi, girdėjote padavimus apie trigalvius, devingalvius.... dvylikagalvius ir galbūt net tūkstantgalvius slibinus? Girdėjot... Tai štai, tame yra tiesos. Kažkada senai, kažkokioj kitoj realybėj gyveno būtybės, kurias priimta vadinti slibinais. Vyko ten kažkoks karas, kurį jie, atvirai sakant – prašiko... Bet būtybės buvo ne paprastos... Susirinko, pasitarė ir nusprendė pasislėpti. O pasislėpė labai kvailai: pasidalino į esybes... Pavyzdžiui: į karį, į svajoklį ir į kokį vienuolį... Na taip... štai tau ir trigalvis slibinas... Tačiau ateina tokia diena, kai ten kažkas kažkur danguje ir kažkokiose sferose susieina ir jie kartą per kelis metus ar per kelis šimtus metų - vėl susilieja... Taip jie vėl akumuliuoja magiškąją ir fizinę energiją... Tik jie tada pikti... įnirtingi... Tačiau doriems žmonėms nepavojingi... Taip- taip... Teko girdėti, kad kažkokioj, kokioj nors šiknoj, kur kriminogeninėje vietovėje staiga blogiukai be regimos priežasties neria į visus šonus kaip pabaidytų žuvelių spiečius? O jų bosai kažkur pradingsta ir niekas jų neranda... Ar kokie maniakai ar iškrypėliai siautėję ir terorizavę kokią nors vietovę staiga pradingsta? Teko girdėti? Tai štai, tai štai tokių susiliejusių į slibiną slibinų esybių darbeliai... Ką jie su jais daro? Ryja? Degina? Kankina? Pjausto į gabalėlius ir kepa ant laužo?.. Nežinau ir žinoti nenoriu...

Tačiau ir slibinai, čia žemėje, turi priešų... Galingų ir stiprių priešų... Kurie juos persekioja šimtmečiais. Kodėl? O kodėl medžiojami baltieji raganosiai? Tigrai?.. Drambliai, galų gale.?. Taip, dėl magiškų savybių... Kiek ten tos magijos raganosio rage tai nežinau, bet puslitris slibino kraujo vertingesnis už kibirą Afrikos deimantų... ir ne bet kokių, o šlifuotų – praktiškai briliantų...

Štai nuo tokių medžiotojų nukentėjo ir mūsiškis Vilniaus slibinas... Sena tai istorija... kvaila iki žagsulio... Ir liūdna. Siekianti tuos laikus, kai aš dar basakojis berniūkštis po miškus ganiausi... Taigi, pasiekė mūsų valdovus gandas, kad paskelbta Vilniaus slibino  medžioklė. Suko galvas, savais nepasitikėjo... Na, žinot, kaip dvaruose? Gyvatynas ir intrigantų lizdas... Tad prisikvietė senuosius chazarus – karaimus, kad Slibiną saugotų... Na, taip, taip... šiais laikais jau ir tie patys karaimai pamiršo kokia čia jų šventa misija buvo... Na, o jei ir prisimena, tai nebent koks senas-senas senuliukas, kuris jei ir prabiltų, būtų pirštais užbadytas... Taigi, karta iš kartos jie rūpinosi slibinu, o tiksliau - trimis jo esybėmis, kurios susiliejusios visu priešus surydavo. Apie tai dabar tik jų tradiciniai simboliniai trys langai ir liudija... Bet apie tuos langus, tai jau atskira kalba. Medžiotojai, esant tokiai apsaugai, net šnairuoti čionai bijojo... Bet išaušo išdavikiška diena... Nagi sakiau – valdovų rūmuose niekam niekada nebuvo nieko švento... Augustas, parsidavėlis ir ištvirkėlis... Mistikas svajojęs apie amžiną gyvenimą ir amžiną lėbavimą... Pasinaudojęs maru, kuris siautėjo po visą Vilnių ir nusinešė stipriausius ir geriausius karaimų karius, išmintingiausius gudročius, įsileido  medžiotojus... Suokalbis buvo labai paprastas – tais metais, kažkuriuo momentu turėjo visos trys esybės susilieti, o jį patykoję medžiotojai – slibiną nudobti. Bet kažkas ten įvyko, karaimai, matyt, vis tik pajėgė įsikišti ir jų planus suardė, bet viena esybė žuvo...

Taigi... O dabar jie medžiotojams jau nebeįdomūs... Iki tam tikro laiko, aišku... Bet jau vertė nebe ta. Beveik niekinė. Pati didžiausia vertybė – slibino širdis – prarasta amžiams... Tik raganom ar raganiams jie gali būti dar kažkiek įdomūs, bet jie per menki, kad galėtų susimokėti medžiotojams, o slibinai per stiprūs, kad šie prieš juos drįstų net pyptelt...


III.


Nutupdžiau savo minkštąją ant aukštos baro kėdės ir sukramtytą „Dirol“ pagalvėlę įmečiau į peleninę. Linktelėjau Simui, o šis, nieko neklausęs, priliurlino bevardžio brendžio per gerą nykštį ir stumtelėjo stiklą link manęs.

Aižus kvapas palietė šnerves, aštrus saldokas skystis nutekėjo gerkle. Kažkur viduje sušilo, o akys tarsi atsigavo.

Smuklė buvo pustuštė – na, diena gi dar... Nieko keisto. Pasisveikindamas kilstelėjau ranką baikeriškos išvaizdos slibinams, kurie sėdėjo su kažkokiais dviem plikiais. Nuo galvos nužiūrėjau nedidelėje pakyloje besikrapštančią liauną mergaičiukę su pašiauštais violetinie spalva dažytais plaukais ir porelę garso operatorių, kurie kažką marmaliuodami sau po nosimis kuitėsi tarp laidų raizginio.

- Kokia nors undinėlė iš naujųjų? – linktelėjęs į scenos pusę užklausiau Simo.

- Juokauji? Čia juk pati sirena Ligetė! Tik šį vakarą, - papurtė galvą mažasis gabvartas ir savo suoleliu nupėdinęs į kitą baro kampą, ėmėsi dėlioti kavos puodelius.  Taip, jo baro pusėje buvo aukštas platus suolelis kuriuo jis vaikščiodavo, nes per savo ūgį, net į viršų iškėlęs rankas galėtų tik pirštų galiukais paliesti stalviršį.

Tuo tarpu Ligetė, papurčiusi savo aiškiai dirbtinai dažytus plaukus, pakedenusi juos savo plonyčiais piršteliais užsimerkė ir kilstelėjo galvą...

...duslus ir viliūkiškas balsas, tarsi raibuliuojantis vanduo, užgulė ausis...

Žodžių nebuvo... tik melodija...

...balso tembras kaitaliodamasis tarsi vaivorykštės spalvos po truputėlį aukštėjo... Visą aplinką ir net vidurius persmelkė pasigėrėjimo ir euforijos banga, ir...

...ir staiga tapo tylu...

Net atsidusau. Nebuvau jautrus sirenų ir undinių magijai, bet jų balsas mane visada žavėdavo. Proto neprarasdavau, bet rodos galėčiau klausytis visą amžinybę...

- Neblogai, ar ne? – žaviąją akimirką nutraukė Simas. – Ir čia tik repeticija... Vakare bus anšlagas.

- Net neabejoju...

- Tu čia šiaip? Ar?..

- Ar... Bet susitikimas kiek vėliau, o dabar būtų neblogai užkirsti tavo firminį...

- O gal cepelinų? Vėdarų? Kugelio? – šelmiškai mirktelėjęs, tarsi būtų išrėžęs didžiausią sąmojį, Simas pasitenkinęs pakreipė galvą.

- Cha-cha-cha, kaip juokinga....

Na taip, žinodamas mano „meilę“ (taip-taip – kabutėse!) šiems patiekalams, „Jaujos“ šeimininkas visada pasierzindavo.

- Na gerai jau, bus tau firminis. Eik kur prisėsk, o tai čia savo riebiais pirštais nučiupinėjai visą mano poliruotą stalviršį, - Simas demonstratyviai pasilenkė ir pūstelėjęs į mano nučiupinėtą stalviršį, greit ėmė trinti skudurėliu visus pirštų antspaudus.

- Tik skylės nepratrink... – atsikeršijęs apsižodžiavime jam po nosimi pakišau tuščią stiklą ir nupėdinau prie savo mėgstamo staliuko kitame salės kampe.

Taip, „Jauja“. Įėjimas žemėje, o kur ir kokioj erdvėj esame – tai nė viena gyva ir negyva būtybė nežino. Net pats gabvartas Simas. Ir aš tokią savo buveinėje turiu. Tik mažytę – kokių trisdešimt penkių kvadratų. Kaip slėptuvė, kaip saugykla, kaip poilsio kambarys...

Į tokias erdves pakliūti galima tik su šeimininko leidimu. Na,  nors kartą. Po to, jau jeigu nėra specialios magijos – gali lankytis kiek nori...

Per tiek šimtmečių pas Simą susidarė platus klientų ratas. Praktiškai „Jauja“ buvo žinoma ir net už Lietuvos ribų. Tačiau buvo būtybių, kurios čia vengdavo lankytis ar net bijodavo. Va, pavyzdžiui – gremlinai. Nuo aukščio išsigimę nykštukai, kurie labai nori skraidyti. Kai tik broliai Mongolfje pakėlė pirmąjį oro balioną, taip atsirado ir nykštukai, kurie labai norėjo skraidyti – jie visada turėdavo polinkį prie technikos... Tik nuo aukščio jų smegenys kažkodėl nučiuoždavo... Vėliau ar anksčiau viskas baigiasi liūdnai... Tai va, tokie visokie gremlinai, kaip paksiai ar kairiai, ar dešiniai – čia vengia lankytis. Nemėgsta niekas jų. O jie tą puikiai jaučia ir vaidina pasipūtusius nesuprastuosius genijus atsiskyrėlius... Na, dar vampyrai vengia... vilkolakiai... nekromantai... Bet jie visi tik dėl to, kad dalis jų magijos čia neveikia – visi juos mato jų tikraisiais veidais. Tad jei salėje kas sėdi su tamsiais akiniai – tai dažniausiai kokie nors persivertėliai ar kraujasiurbiai... Na, o tokios laumės kaip Šiltinė ar Maras – iš vis negali įeiti...

Taigi taip...

Prie staliuko prišoko juokingas susivėlęs maumas ir gailiai šypsodamasis padėjo ant stalo firmini Simo kepsnį... Brangus, tas rupūžė kepsnys – bet vertas nuodėmės... Kur jis gaudo tuos jalus, jeijrus ar centikorus – nežinau, bet jų tinkamai paruošta mėsytė, tai kažkas pavydėtinai neįtikėtina!.. Kartą paragavęs – neužmirši visą gyvenimą... O pas Simą – tai ir Anapilyje...

- Ir ką nors silpno pagurkšnoti...

- Raudonas? Baltas? – naiviai išplėtęs akytes pasiteiravo maumas.

Na ir kodėl jais gąsdina vaikus? Maži mieli juokingi žmogiukai... Na, kol nesupyksta, aišku...

- Raudono. Sauso...

Sirena vėl pradėjo repeticiją...

Ir kam jai tas neveikiantis retro mikrofonas? Kad rankas turėtų kuo užimti?

Nuostabu...


IV.


Žalioji Ledi...

Žalioji Dama...

Oi kiek vyrų galvų prarastų! Oi kiek nusišovusių, oi kiek pasikorusių... išprotėjusių ir nusiskandinusių...

Ne, ji ne kokia airių laumė. Nieko bendro. Ir su spalva nieko bendro neturi... Žalia, tai pagal senus laikus – nesubrendusi... Naivi... skaisti...

Bet ji ne naivi ir neskaisti... Ji gal deivė, gal dievybė... Nežinau... Šiaip ji turi daug vardų

O pati ji – visiška briunetė. Širdžių ėdikė... gundytoja... Bet ir ne tiflingė... ir ne nimfa... Ne... Bet nedaugelis žmonių vyrų gali atsispirti jos kerams... Kerams, kurių iš tikro nėra... Tam, kad kažką suvilioti – jai kerai nereikalingi...

- Na, užsilaukei, brangusis... – Violeta grakščiai laikydama mažyti pailgą rankinuką rankose, koketiškai palenkusi savo galvą, šaudydama migdolinėmis dailiai paryškintomis akimis, plaukė kol maumas atitrauks kėdę ir grakščiai ant jos kraštelio prisėdo.

- Paryžiuj tavo brangusis... – subumbėjau. - O kur „atsiprašau“?

- Paryžius... Svajų miestas... Ilgiuosi aš jo. O tu?

- O aš ne, - suraukiau nosį. – Kvailas miestas...

Maumas pakišo meniu. Prie mūsų staliuko įsivyravo tyla. Violeta koketiškai natūraliai vaidino, kad renkasi, nors buvau tikras, kad tas rinkimasis baigsis kokiu nors „parfe“... na gal dar taure raudono vyno ir „a-lia fua-gra“ paštetu...

Taip ir atsitiko. Tik atvirkščiai... pirma delikatesinis paštetas...

Neskubėjau... Norėjau, kad ji prabiltų pirma. Klausydamasis salės šurmulio, atsainiai tyrinėjau gilią Violetos iškirptę, kur kiekvienas centimetras, kiekvienas milimetras buvo ištyrinėtas, išstudijuotas ir perskaitytas... Kadaise už vien tik galimybę prisiliesti prie šios gaiva ir jaunatve spinduliojančios krūtinės, galėjau atiduoti visą savo likusį nemirtingą gyvenimą... Bet dabar save pagavau galvojant, jog jos gamtiniams viliokiškiems kerams – nieko nejaučiu. Jokios aistros, jokio geidulio... Matyt užužpraitam amžiuje jau tiek išsikankinau, kad manęs ji jau seniai nebejaudino...

- Khmmm... patinka? – naiviai akytėmis sumirksėjo Žalioji Dama ir kukliai pasisukusi, grakščiai rankute pasirėmė taip, jog jos dekolte paslapčių beveik iš vis ir neliko... Nors kokios ten paslaptys!

- Ne, madam Diana de Puatje, - taip-taip, tai ta pati, kadaise buvusi Henriko antrojo favoritė... ji turėjo daug vardų... Bet kai norėdavau ją paerzinti, ją visada vadindavau šituoju... – Galvoju kiek hialurono rūgšties susileidai...

- Hialurono rūgštį leidžia veido korekcijai, jeigu ką, ševalje barone Trenkai, - lygiai taip pat įgėlė šioji madam, o aš nejučiomis pasičiupinėjau kaklą, kurį tie prakeikti revoliucionieriai vos nesupjaustė savo pragaro mašinėle – giljotina... Na taip, aš irgi ne be nuodėmės... – Gal pakalbėkim apie reikalus?

- Trigubai... - linktelėjau galva.

- Kas trigubai?

- Apmokėjimas trigubas, nuo priimtų įkainių... O gal geriau penkiagubas?.. Taip, ko gero...

- Tu dar neišgirdai reikalo esmės...

- Koks jis bebūtų, kažin ar jis bus paprastas ir be paslėptų rifų...

- Frederikai!

- Seniai aš jau ne Frederikas...

- Juk mes draugai... – mergina koketiškai smiliumi prisilietė prie mano rankos kuri laikė raudono vyno taurę.

- Tik todėl ir nesprunku iš čia greičiau iš kamuolinį žaibą...

- Na ir ko gi tu širsti? Aš juk šitiek kartų tave gelbėjau! Tave globojau...

- Ir dvigubai tiek pat pakišinėjai, išdavei, pardavei... Vardinti visą sąrašą?..

Violeta suraukusi žavias ryškiu lūpdažiu paryškintas lūpas, atitraukė ranką ir vaidindama įsižeidusią pasisuko į scenos pusę, kur beveik nieko nevyko, jei neimti į galvą kažkokio triukšmadario klouno.

Na štai... Žodžiavimasis baigėsi... Išsikvėpėme... Dabar ramiai ir dalykiškai galėsime pakalbėti apie reikalus...

Būtų gerai spėti pakalbėti iki sirenos pasirodymo – po to gali būti jau ne iki kalbų.

- Gerai, jau gerai, mieloji, honoraro du kart didesnio užteks...

Violeta pasisuko ir pasižiūrėjo į mane. Jos akys buvo liūdnokos, kaip kokios nuskriaustos mergaitės. Visas koketiškumas kažkur jau buvo išgaravęs ir ji tapo panaši į paprastą žemišką moterį, kuriai reikalingi vyriški atlapai, ant kurių ji galėtų išsiverkti...

Tik nereikia apsigauti...

- Man reikia pagalbos.

- Net neturėjau kitokių iliuzijų. Kalbėk.

- Dingo nuotraukos. Jas reikia surasti.

- Tik tiek? – giliai nustebau. Visas tas skubumas dėl kažkokių nuotraukų? Nuotraukų, kur matyt užfiksuota eilinė jos kokia avantiūra? Ji ir pati pakankamai turi galių, kad susirastų kažkokį tai spausdinto kartono gabalėlį... Tam jai manęs nereikėtų. Kažkas čia ne taip. – Tai nuotraukų?

- Nuotraukų. Tik ne paprastų... Tik nereikia tos tavo tokios išraiškos...

- Išraiška kaip išraiška, nesikabinėk. Juostelė? Fotoaparatas? Mobilus? Ar tik atminties kortelė? Gal iš vis neverta ieškoti? Kas juose?

Va, dabar jau aiškiau. Tokius dalykus, kaip senos geros nuotraukos – surasti gali net paprastas žmogus turintis ekstrasensorinių gebėjimų – ekstrasensas... O štai skaitmeninės technologijos!.. Jos net dievybėms ne visada įkandamos... Cha, čia jau mano profilis – myliu šį pasaulį!

- Lordas...

- Batoras? Oho... – nustebau.
Nešvarūs darbeliai? Batoras visus tamsiuosius laiko geležiniame kumštyje. Jam valdžia tai hobis... Pačio seniausio vampyrų lizdo visoje Centrinėje Europoje lordas. Atsikraustė dar Batoro laikais. Kažkoks jo, to ano, buvusio karaliaus dukterėčios grafienės Elžbietos giminaitis... Čia atsikraustė, kai jos lizdą išardė ir ją pačią užmūrijo jos pačios bokšte. Tik tiek, kad jis nebuvo sadistas kraugerys. Kraujas jam buvo reikalingas tik tiek – kiek... Ir ne daugiau. Užtat šešėlinė valdžia!.. Pamenat Zuokulą? Na tą patį... Taip-taip... iš jo lizdo...
– Tai ko jis pats nesikreipia? Tu kas? Jo kurjerė?

- Ten buvo mano mobilus... – tarsi prasikaltusi mergaitė nuleido blakstienas Violeta. – Tu vienintelis, kuriuo jis patikės, jei paliudysi, kad kopijų nėra ir nebuvo...

- Tad jei pasirodys, jog buvo darytos kopijos, reikės medžioti dar ir jas?

- Taip...

- Oho! Ir dar kartą – Oho... O dabar pasakok. Viską... Visai viską... Ir apgaubk mūsų stalelį kurtumo sfera, o tai sirena lipa į sceną ir šiaip... bus saugiau...

Žaliosios Ledi lūpytės sujudėjo, ji barkštelėjo mažuoju piršteliu per stalą ir mus apgaubė tyla. Visi garsai, išskyrus mūsų pačių – liko anapus magiškojo nematomojo kupolo... Ten jau galėjo nors ir patrankų kanonada dundėti – kol Violeta jo nenuims – niekas mūsų negirdės ir mes nieko iš anapus negirdėsim...


V.


Klausiausi ir nežinojau juoktis ar stebėtis: banali istorija. Na, suaugę dėdės ir tetos susirado pramogų... Na, spėkit, kas gi gali prablaškyti šimtamečius skaičiuojančius snobus? Ir dar vampyrus? Ir jų draugus?..

Padėsiu – pramoga žinoma dar nuo senovės romėnų laikų... Ką ten romėnų?! Šumerų ar babiloniečių!..

Na taip, atspėjote... Orgija... Ne, ne kruvina orgija. Bet kraujo elementų, botagėlių, sado-mazo ir visokių svaiginančiųjų dalykėlių – kiek tik nori. Įdomu kokia tema? Bet kas man rūpi...

Tai, kad Violeta tenai su Batoru davėsi – manęs visai nestebino – ją visada traukė galingi valdžios ar šiaip garsūs vyrai... Ir nesvarbu ar tai narkobaronas, ar imperatorius Saulė. Savo laiku pas madam Kliko, ji štai per panašų vakarėlį, vos senojo Diuma (to pačio) neužjodė... O tai jos dėka, žmonija vos ne neteko paskutiniųjų jo kūrinių... Nors kūriniai tai šiaip sau...

Žodžiu, kiek nukrypau.

Taigi, viskas būtų pusiau su velniu (vos ne tiesiogine prasme), bet kažkokia kviestinė apsinarkošinusi ilgakojė asilė (kitaip nepavadinsi), kuriai buvo skirtas vaikščiojančios kraujo donorės vaidmuo (na taip, kai kurių, nechemikų narkomanų kraujas vampyrų vertinamas, kaip pas mus pelėsinis sūris...), pačiupo madmuzelės-panelės Violetos mobilką ir prifotkino pilną kortelę...

Galiu tik įsivaizduoti kokie ten galėjo būti kadrai...

O mobilka dingo... dingo keistai, iš josios geliko... Tai yra mersiuko visureigio... Na, su mano automobiliai stokie fokusiai nepraeitų, o štai jos visureigis – be tinkamos apsaugos...

- Gerai, duok delną ir pabandyk prisiminti kaip jis atrodė paskutinį kartą, - ištiesiau per stalelį delną, kuriuo užklojau josios.

Užsimerkiau. Akyse suraibuliavo, bet įvairiaspalvės gijos tarsi užšalo...

- Nuimk kupolą... – paliepiau ir mus užklojo „Jaujos“ šurmulys, kurį užgožė sirenos niūniavimas.
Nesusilaikiau ir linktelėjęs pritraukiau jos pirštų galiukus sau prie lūpų...

Tarsi elektros išlydys...

- Telefonas kažkur čia! – tyliai šūktelėjau ir iš nuostabos išplėstomis akimis ėmiau dairytis po salę... – Kažkur prie išėjimo... Nieko pažįstamo nematai?

Violeta taip pat ėmė dairytis, jos daili, juodų, trumpai kare kirptų plaukų įrėmintas veidelis su ryškiomis lūpomis ėmė sukiotis, o akys tarsi žaltvykslės spindulėliai ėmė lakstyti per visus Simo svečius.

Aš pats nieko įtartino nepastebėjau... Na gal tik prie baro kažkoks visai nematytas laibas tipas su madinga barzdele.

Visiškas žmogus? Su kuo jis atėjo?..

Bet mintis kaip šovė, taip ir nubėgo... Kažkodėl ją atmečiau iš karto – pavieniai patys sau žmonės - čia reti svečiai. Kokia nors ragana atsivedė savo meilužį...

Taip...

- Ne, nė vieno.. Gal ne salėje? – atsakydama Violeta pasisuko į mane.

- Salėje... Dingo! Blyn! Greit!

Kelias akimirkas prieš tai, sirenos dainavimas baigėsi, o didelė kompanija būriavosi prie portjeros, už kurios buvo išėjimas.

Pabandžiau prasistumdyti, išbėgau į lauką...

Taksas... Nebepavysiu... Kol juda, o aš nejudu paskui – nieko nebus. Reikia, kad bėglys bent kuriam laikui sustotų arba judėtų labai lėtai... Arba aš paskui jį judėčiau... Na, žodžiu... Keiktis tik norisi...

- Ne? – su viltimi balse paklausė Žalioji Ledi, kai grįžau prie stalelio.

Suspaudęs lūpas lėtai palingavau galvą.

- Be telefono, ką nors iš automobilio dar paėmė? – gurkštelėjęs vyno, paklausiau.

- Ne... Kas nors iš savų?

Gūžtelėjau pečiais:

- Paieška užtruks...

- Žinai, ryt Belmonte bus susibūrimas. Uždaras vakarėlis... Ten bus dauguma ano vakarėlio...

- Nuostabu! – išsišiepiau. – Kaip ten patekti?

- Manau Lordas nepagailės dar vieno kvietimo. Juolab ten kai kurių tavo buvimas nenustebins.

- Ta prasme?

- Tu gi ne visai nežinomas seklys, - mirktelėjo briunetė ir manieringai pakėlusi taurę priglaudė ją prie lūpų.

- Aš ne seklys, ne detektyvas ir ne...

- Žinau, žinau, mielasis...

- Tavo mielajam Lordas jau seniai kraują išsiurbė...

- Fu...


VI.


Lėtai nuspaudžiau „chuligankės“ stabdį ir lėtai, kad nesukelčiau dulkių, sustojau posūkio į Belmontą kilpoje. Visai šalia žirgyno. Negalėjau susilaikyti. Kaip tik pievoje grakščia žingine judėjo tikra šėma ar palša, čia jau galima pasiginčyti – hanoverio kumelė su į taktą linguojančiu raiteliu... Šalia jos juodas fryzas...

Raiteliai, matėsi, kad patyrę – moterys ar vyrai – man nerūpėjo. Gėrėjausi žirgais... Viena vertus aš jau tiek prisijodinėjęs, kad įsivaizdavęs save miesto centre ant kokio arklioko - net pašiurpstu, o kita vertus - ilgiuosi šių tauriųjų gyvulių... Motociklas, tai ne tai... Ne tas pojūtis. Nors gal net geresnis...

Taip... baigsiu šį Violetos suknistą reikalą ir išsitrenksiu su slibinais kelią ant ratų pasukti... smegenis prapūsti...

Nugyniau šonan romantinę miglą ir neužilgo pasiekiau pirmąją Belmonto stovėjimo aikštelę. Galėjau privažiuoti ir arčiau, bet mano akį patraukė vieniša, lygiai tokia pati „chuligankė“. Na, gal dėl ant jos nusėdusių dulkių spalvos ir buvo panašios. Ko gero stovinčioji buvo šiek tek gelsvesnė. Na, bet nesvarbu – prisiparkavau šalia jos.

Išlipau, kritiškai apžiūrėjau abi mašinas ir apsidairęs ar nieko šalia nėra, primerkiau akį ir šiaip sau, be jokių išankstinių planų ir minčių, užleidau numerių miglą. Na, miražą. Dabar bet kam, kas nežino, jog ji yra, atrodys, jog mano auto numeriai ant dulkėto automobilio, o jos ant mano. Tik tiek, kad dulkėtai mašinai jie per švarūs, o mano švariai - jie per daug dulkini.

Įdomi čia magija. Jei bandytum liesti rankomis, tai apčiuopomis jaustum ne tuos skaičius ir raides. Stogas čiuožia – matai vieną, apčiuopi ką kitą...

Kodėl taip pasielgiau? Net neturiu paaiškinimo. Kartais jo net ir neieškau. Kai kelnės pilnos visokio plauko patirties, net kartais nebeanalizuoji savo elgesio – „automatą įjungi“...


VII.


Nė kiek nenustebau, kad priėmimas vyko užtemdytoje „Arkų“ salėje. Užtrauktos užuolaidos neleido matyti kas vyko lauke, centrinis sietynas priblėsęs, o kseoninės lubos švietė tik per perimetrą. Sienų arkų imitacija su tarp jų kabančiais paveikslais žaidė šešėliais ir suteikė iškilmingumo, ir prašmatnumo pojūtį.

Na, nuobodūs tie priėmimai. Bent jau šiame gyvenime aš jų nepasiilgau. Ypač, kad teko vaidinti vienišių dendį snobą. Žalioji Ledi šianden (matyt ir vakar, ir užvakar, ir bus rytoj, ir dar kurį laiką ateityje) buvo Lordo, dar vadinamo Batoru, briliantas. Nuostabus, prašmatnus ir talentingo meistro nušlifuotas briliantas. Išpuoselėta išvaizda, ištekintas stotas, panteros grakštumas ir katės gašlumas bei aristokratiškas išdidumas - tai ir buvo šios moters (o gal deivės?) tikroji esybė. Jei sugebėčiau, tai gal net pavydėčiau, ar ką? Šiaip tai aš pavydo jausmą turiu, bet ne jai. Jos nepavydžiu. Ne. Jos negalima pavydėti. Tai tas pats kaip pavydėti saulės spindulių ir šilumos. Nuo tokio pavydo sudegsi, sudžiūsi ir sunyksi... Nuoširdžiai ačiū! Plaukiojom – žinom!

- Yra? – pašnibždomis ištarė Violeta, kai mes tarsi netyčia prasilenkėm.

- Yra, - atsakiau ir, tarsi jai saliutuodamas, truputį kilstelėjau taurę šampano. Iš ties tai nurodžiau storuliuką vyruką: kiek aukštesnį už dvarfą. O gal žemaūgis žmogus? Bet bet kokiu atveju - ne goblinas. Nosis visada gobliną išduoda. Nors tokius bakenbardus ir vilkolakiai mėgsta. Akis reiktų pamatyti...

Ji teisingai suprato – vis tik ne vieną pūdą druskos su ja visokiose avantiūrose suėdėm. Jos akys tik trumpam blyskstelėjo ir ji, tarsi darydama man malonę - šyptelėjo, simboliškai priglaudė taurę prie lūpų ir nuplaukė prie Lordo, grakščiai įsikibo jam į parankę, o aš padėjęs taurę ant priėjusio padavėjo nešamo padėklo, lėtai nukeliavau per salę link išėjimo, kur pasuko storuliukas. 

Linktelėjau porai iš matymo pažįstamų tipų, vienam buvusiam klientui, senai pažįstamai simpatiškų bruožų lamijai, kuri stovėjo, sprendžiant iš pasuktų peisų, su aiškiai iš Izraelio atvykusiu tiflingu.

Koridoriuje išgirdau trinktelėjimą, šlumštelėjimą ir... ir supratau, kad pavėlavau!.. Jutau, kad telefonas tolsta nuo Belmonto skuodžiančio žmogaus greičiu...

Blyyynnn! Kol priėjau tualeto tarpdurį, kur kraujo klane gulėjo storuliukas su praskelta kaukole, supratau, kad jau „mobiliakas“ juda mašinos arba greitai minamo dviračio greičiu... Ne! Motociklo! Arba mopedo? Skuterio? Yra šiokie tokie niuansai, kai ieškomą daiktą gabena šiomis transporto priemonėms, nuo, tarkim - autobuso, traukinio, laivo, automobilio...

Negyvėlio rankoje pamačiau sugniaužtą Šventosios Mergelės ikoną. Na, tokią kaip mėgsta vežiotis kaimiečiai tuteišiai savo nutrintose silkėse-audinėse arba taksistai, kurie šneka su tuo baisiu akcentu ir dar klaikesniu humoru...

Na ką... Policija? Oj, kaip neturiu noro su jais bendrauti! Guodžia tik tai, kad pasismaginsiu žiūrėdamas, kaip inkščia ir nervuojasi visi tie snobai...

Kad tik nežinomieji šikniai kelių kopijų nepridarytų, o tai jas medžioti ilgai užtruks...


VIII.

Man visada sekėsi sutarti net ir su piktais naminukais, užguitais lauksargiais, pirčiais, kaukais, sargėm ar net jų šeimynom. Mažoji tautelė man visada patiko. Labai paprasta su jais bendrauti. Tik nereikia elgtis kaip su tarnais ar kokiais bėdžiais. Reikia išklausyti, pamaloninti, kai kur pagirti, kai kada pasibarti...

Na, žodžiu, Violetos namo Žvėryne dvasios netekęs ir suvargęs lauksargis mane praleido be jokių problemų. Užteko pieno tinktūros ir valerijono trauktinės. Tai net prie spynų nereikėjo krapštytis. Na, o kauko ar naminuko, Žalioji Ledi neturėjo. Ten kur ji gyvendavo – visi šie mažiukai išsilakstydavo. Jie tiesiog vienoje gyvenamoje erdvėje netilpdavo. Na, tai viena iš priežasčių ir  kodėl jos kiemo ištvermingasis lauksargis buvo toks nusmurgęs, nurzgla, amžinas varguolis. Juk su jais yra kaip?.. Mėgsta jie harmnoniją ir pilnus namus, gyvą kiemą. Ta prasme - harmoniją savo erdvėje. Bet jie ne pedantai ir ant numesto saldainio popierėlio ar kokio kakučio kamputyje - nė kiek nepyksta. Jiems svarbu, kad kieme būtų koks gyvuliuks, kačiukas ar ten šuniukas, kažkur netoliese krykštaujantys vaikai, ar net pikta šeiminikė, kuri barasi ant paslapčia surbčiojančio dieduko. Jiems labai patinka kai šeimininkas mėgsta pažvejoti, papypkiuoti, o šeimininkė skalbinius džiausto kieme... Taip... ir kaukas ar naminukas, ar visas jų peras šalia... Tada jie laimingi, švelnūs, pūkuoti, murksiantys ir velniškai sargūs! Jei kieme įsikūręs toks laimingas lauksargis, tai joks vagis, niekada, kad ir kaip norėtų, į namus neįlys, gaisro niekada nebus, visos ligų laumės šonu apeis... Va tik žolė žels taip, kad vos spėsi pjauti...

Laukti reikėjo ilgai. Įsitaisęs ant odinio fotelio šalia jau užgesusio akvariumo, vos neužsnūdau. Tik aštri klausa pasufleravo, jog šeimininkė grįžo. Sienos išdavė. Garažas sujungtas su namu ir nuo „geliko“ sienomis nuėjo vos juntama vibracija nežiūrint to, kad garažas turėjo garso izoliaciją.

Prabėgo dar keliolika minučių ir pajutau, kad kambaryje nebe vienas. Kažkas kažkur sušmėžavo. Tarsi rūko gniužulėlis nuplaukė. Taip, ji moka vaikščioti visiškai be garso... Tai ir žavi ir keri...

- Visai pasenai, madam Puatje, - ramiu balsu ištariau ir pamačiau, kaip į klubus įsirėmusi rankas, piktai žaižaruodama akimis priešais mane stovi furijos įsikūnijimas.

- Tu pats senas dundukas!

- Ir kam tau reikėjo žudyti tą seną rundulį?!

- O ką, ne tu ten jį nudobei? Atiduok „mobilką“ ir nešdinkis. Pinigus aš tau pervesiu, kalės...

- Acha. Ir  pakišau tau jį mašiną...

- Ką?

- Nevaidink. Aš tikrai jau tavo vaidybų sotus. Pilnos kelnės nuo tavo talentų...

- Nesupratau?!

- Ko nesupratai? Velniop tu čia vaidini? Galvoji aš nepajusiu, jog tavo "mobilka" – tavo mersiuke?! Tau jau tikrai senatvė, sklerozė? – pakilau iš fotelio ir tiesiog ore sugavau skriejančią Violetos ranką, kuri buvo nutaikyta mano ausin...

Nebeturėjau nei jėgų, nei noro ginčytis su ta moterimi. Piktai paleidau jos ranką ir įbedžiau  akis į josios.

Na debilas aš... Tikras debilas! Supratau, jog ji nieko nežinojo...

Piktai sumarmaliavau kažkokį tai ten kvailą atsiprašymą ir greita žingine nupėdinau link garažo.

Violeta nusekė paskui. Na, nori įsižeidinėti tegu įsižeidžia. O honorarą vis tiek sumokės.

Garaže uždegiau šviesą ir ištiesęs ranką ėmiau eiti aplink jos mašiną. Priėjęs prie pakabinto atsarginio rato ėmiau grabalioti aplink jį.

Žalioji Ledi piktai atstačiusi koją ir sunėrusi rankas, piktai žybčiodama savo žaltvykslėmis akimis, laukė spektaklio pabaigos.

- Štai... – užkišau ranką tarp bamperio, atsarginio rato ir durelių.

Apčiuopiau tampriai pakištą plonytį išmanųjų telefoną ir ėmiau jį krapštyti. Šūdžiai tampriai jį užkišo – ar nereikės nuiminėti rato?

Krapščiau ir jau supratau, kad reikalai prasti. Labai prasti...

Rato nuimti nereikėjo, telefonas įkrito į ranką. Čia pat nuplėšiau dangtelį, išėmiau bateriją ir riebiai nusikeikiau...

- Telefoną, kaip tarėmės radau, bet atminties kortelės nėra, - baigęs keiktis ištariau. Visai nenorėjau prisipažinti, kad nusistatęs buvau skaitmeniniam atvaizdui, o ne "mobiliakui".

- Kopijos!..

Palingavau galvą. Taip. Apsigavau. Šiuo telefonu niekas nieko daugiau nefotografavo, tad fonuojantis nuotraukų pėdsakas liko matricoje... Taip ir apsigavau. Velnias! Nauji laikai, naujos technologijos! Užtai visos būtybės, kurios praktikuoja magiją, šiuolaikinio pasaulio nemėgsta. Jis jiems nesuprantamas... Nuostabūs laikai! Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad bent jau mano paslaugų poreikis tik augs...

Tik „mobilką“ reikės sunaikinti. Taip bus paprasčiau. Nefonuos ir netrikdys...

- „Debilniką“  pasiimu, - net neklausdamas Violetos sutikimo pasakiau kišdamas jį kišenėn ir ieškodamas savojo.

Surinkau numerį.

- Kam skambini? – šykščiai ištarė Violeta.

- Į policiją... Pažįstamam vilkolakiui... Alio, Vilis? Aha... Ir tau nesloguot, man reikia tavo pagalbos... Taip... dėl šiandieninės bylos. Ne, ne... Aš čia nė prie ko. Man reikia tik bent ranką palaikyti virš protokolų su parašais... Taip, tik tiek... Būtinai. Parūpinsiu... Būsiu...

Patenkintas nuspaudžiau raudoną mygtuką. Ryt. Viskas ryt... O dabar miegot...

Priėjau prie Violetos ir apkabinau ją per pečius, o ši tarsi susirangė ant mano krūtinės. Beveik neliesdamas perbraukiau ranka plaukus.

- Manai, kad iš svečių?

- Arba restorano personalo... apsauginių... Ryt. Ryt, viskas jau ryt...


IX.


Vilis. Vilkolakis. Šaunus vyrukas. Kažkada padariau jam paslaugą – suradau iš jo per kvailumą pavoktus daiktinius įrodymus – padirbtų pinigų lagaminą, kurį jis turėjo nugabenti į nuovadą. Visada sakiau: tarnybos metu – gerti negalima! Taip... išsukau aš jį nuo tarnybinio patikrinimo... O tai būtų vaikinuką už klyno taip pričiupę, kad net inkšt nesugebėtų. Na, bet tuom nepiktnaudžiauju. Visada atsidėkoju ir jokių ypatingų ar įkyriai nemalonių paslaugų iš jo neprašau. Labai ir labai retai. Va kaip šiandien....

Žodžiu – santarvė, taika ir savitarpio pagalba...

Išėjęs iš nuovados pasičiupinėjau kišenes neberadau dar ryte įsimesto „Orbit“. Viską sukramčiau?

Pasitaisiau tamsius akinius per kuriuos nužiūrėjau pro šalį nueinančią porelę simpatiškų merginų trumpais sijonėliais, mintyse jas kelis kartus nurengiau ir nupėdinau link artimiausio laikraščių kioskelio.

Nusikaltėlį radau. Net bylą, kuri susidėjo iš vieno charakteristinio puslapio pavarčiau. Jo parašas ant apklausos protokolo aiškiai susijęs su atminties kortele. Sprendžiant iš galvoje susidėliojusio vaizdelio, tai vis tik buvo tas pats pašlemėkas prie baro. Na, kurį trumpam pastebėjau prie baro. Žmogus. Žurnalistas. Kaip jis pateko į „Jaują“? Atsakymas paprastas – telefonas, į kurį Violeta buvo šiek tiek įdėjusi magijos. Iš kur sužinojo apie „Jaują“? A velniai žino. Gal iš nužudytojo? Va, pagausim už kirkos ir paklausim...

Na ir ką daryti? Nesėdi vietoj. Pastoviai juda. Kaip gaila, kad nemoku piešti! Khmmm... Mintis!

Išsitraukiau telefoną ir surinkau Lordo numerį.

- Alliioooo, - pasigirdo saldus Batoro sekretoriaus balsas.

- Sujunk su Lordu...

- Ooo, ne Lordas, o ponas Lorenas. O kas teiraujasi?

Šiaip tai man tie žydrieji man neužkliūna, bet šįkart tas saldžiai šleikštus balselis kažkodėl suerzino.

- Seksiuk, saldusis tu mano mielas, nešk greičiau savo išgverusią šikinę ir pasakyk, kad Rakčius, Raktininkas arba Spynlaužys...

- O jisai užimtas. Dabar negali... Galite perduoti per mane.

- Klausyk, sekretūtka...

- Aš rferentas...

- Dar pyptelsi, tai pats Lordas tau šikinėn gipso pripils ir Nemune paskandins...

- Pro Vilnių teka Neris, jeigu ką... – ir skubiai pridūrė: - Tuoj pasiteirausiu...

Žiojausi kektelti, bet paskutinę minutę susilaikiau. Iš tylos ragelyje supratau, kad vis tiek negirdės, o ir visi siuntinėjimai tam gražuoliukui, kaip žąsinui vanduo...

Po trumpos akimirkos pasigirdo:

- Jungiu...

Ragelyje spragtelėjo:

- Taip... – balsas buvo kimus, duslus, be jokio jausmo. Ne roboto, bet tiesiog negyvas. Tarsi iš kapo.

- Mentato reikia. Gibonams vaizdelį užkrauti.

Taip. Ko gero Batorui dirba vienintelis Lietuvoje tikras mentalinis telepatas, kuris ne tik sugeba priimti dozuotą informaciją, bet ir ją perduoti net bukapročiui zombiui (ką jau kalbėti apie žmogų ar kokį dvasną!) per ganėtinai didelį atstumą. Jei nėra kalnų ar kokių panašių užkardų, aišku.

- Jis dirba tik man.

- Tai tau jo ir reikia.

- Dėl?..

- Kol nėra kopijų. Po to gaudyti po vieną žuvelę bus brangiau.

- Už valandos. Burėse...

Ekrane iššoko raudonas Andrejaus kryžiukas. Klientas atsijungė.

Burėse? Jo ofise? Puiku. Mentatas nuo jų stogo susnos abrozdėlį sugrūs visiems pašlemėkams aplink Vilnių per kokius gerus  trisdešimt kilometrų, jei ne daugiau.


X.


Visiškai juodame (net langai juodai tamsinti) Lordo mersedese buvo gaivu, bet kažkiek šleikštoka. Salone cirkuliavo kapą primenantis šaltis sumišęs su vakarinės tujos lapų kvapo gaivikliu. Na, bet kaip sakoma – klientas visada teisus. O manęs tai netrikdė.

Idiotą žurnalistą Lordo žmonės užpelengavo greitai. Jis raitas ant savo strytbaiko nešiojosi su savo kažkokiais niekingais reikalais po miestą niekur ilgai neužtrukdamas. Bet rupūžokas pajutęs uodegą, pajudėjo Geležinio Vilko gatve link Savanorių prospekto. Lordo saugumo vadas organizavo voratinklį, o mes tiesiog sekėme jiems įkandin. Batoras pats, asmeniškai, norėjo čia pat ir vietoje, nepasitikėdamas jokiais kurjeriais, net savo žmonėmis, be jokių tarpininkų pačiupinėti atminties kortelę ir, matyt, ją sumaigyti savo kaulėtais, bet neįtikėtinai stipriais pirštais.

- Kopijų tikrai nėra?

- Garantuoju.

- Versijų kokių turi?

- Kam tos versijos, kai viskas aišku? O detales pasitikslinsi, kai šiknių pačiupsi už pautų.

- Klausau.

Na taip. Lordas nekalbus. Užtat iki beprotybės dalykiškas.

- Žurnalistas. Frikas, ta prasme be karaliaus galvoje, kuris nori išgarsėti šiame ašarų pasaulyje. Jausdamasis nepripažintu genijumi, netyčia susipažįsta su tuo rubuiliu...

- Be epitetų, prašau.

- Na... Na ir viskas. Sumąstė ėjimą arkliuku – sužinojęs, kad "mobilka", o, tiksliau, jos atmintukas ieškomas, sugalvojo avantiūrą: nusavinti nuotraukas ir mane pakišti po presu, - mintyse šyptelėjau iš savo nekalto pokšto sukeisti numerius: pasirodė, kad ikonėlė iš tos anos mašinytės, kurios šeimininkas jau gerą pusmetį sėdi ne tai Londone, ne tai Dubline. Nors į mano "culigankę", vis tiek nebūtų įsibrovęs.

- Kodėl tave?

- Du zuikiai...

- Supratau, tęsk.

- Galėsi pasitikslinti, bet galiu dantį duoti, kad jo planas buvo narpliojant žmogžudystę, „staiga“ padaryti sensacingą atradimą – Žmones valdo nežmogiai! Iškiltų nykus vaizdelis, kas iš tikro valdo pasaulį, kad žmonės tik mėsa, suokalbių teorija ir bla-bla-bla... Čia dar išlystų slaptos brolijos, ložės, zombiai, vampyrai... Gal net prisikastų iki pogrindinių nelabųjų bankų...

- Idiotas.

- Frikas...

- Ė! Bosas! – staiga prabilo pusiau pasukęs galvą kampuotas vaškinės odos žmogėnas vairuotojas ir stuktelėjo sau per ausį, kur buvo įkištas apsauginių ausinukas ir „portugališkai“ tęsė: – Alfkos akadiemiko, nacher, tormazo, rabatiagos žertvą pračmokino...

- Kur?

Ambalas vairuotojas sumurmėjo sau prie nosies ir vėl pasisuko.

- Prie Regirtos, blien... į Lentvarį. Ten, kaip blia žmūras nusės kokion pirdolėn, tai ir neišduchinsi...

- Užčiaupk srėbtuvę.

- A?

- Chlebalo užspausak, a! -  pasakiau greit rinkdamas numerį.

- Ė! Bosas! Čia naajezdas, a ką?...

- Žiūrėk į kelią, - ramiai ištarė Batoras ir klausiamai savo raudonomis akimis sužiuro į mane, o vairuotojas suspaudęs lūpas įsispitrijo į priekį ir pasuko per Savanorių žiedą link Gariūnų.

- Kavaleriją iškviesiu... – paaiškinau pridėdamas „mobilką“ prie ausies.

Gana ilgai buvo tik šaukimas ir niekas neatsiliepė.

- Nu i ko? – pasigirdo linksmas vieno iš slibinų balsas, o fone girdėjosi tranki metalinė muzika. Ūžia vaikinai. Aiškiai neturi ką veikt.

- Eskorto vienam blogam bičui reikia. Pro jus turi pračiuožt. Strytas su raudonu baku.

- Tai neseniai prazvimbė. Vos Močios neužkabino. O mums tai kas?

- Giminaičiai verkia.

- Aaa... giminaičiai... Žinom, mes tuos giminaičius...

- Lordas skolingas nelieka... – pamačiau kaip Batoras suraukė nosį.

- Tai Lordas irgi ne geriukas.

- Bet savas...

- Nu jo... pize, koks savas...

- Ta prasme, kad vieno kraujo...

- Supratau, blyn... Okei... – ir jau ne man, o garažiuke esantiems sušuko: - Ei, vyrai-bobos ant arklių...

Telefonas atsijungė.

- Manykit, kad jis jūsų. Ambalas žino kur vairuot?

- Obyžaješ! – pasigirdo iš priekio.

Lordas išsitraukė piniginę. Susimąstęs pastukseno ja sau per kelį, po to atidarė ir ištraukę blankią banko kortelę ištiesė man:

- Piną sakyt?

Paėmiau vėsų plastiko gabalėlį ir užsimerkęs pavedžiojau kita ranka virš jo:

- Trylika-trylika? Kodėl manęs tai nestebina? - šyptelėjau.


XI.


Už tilto per Vokę, siauram keliuke, garsiai papsinčių juodų, melsvų, pagražintų įvairiais nikeliais čioperių užspaustas strytas raudonu baku ir jo savininkas su raudonu britvininko komibenzonu atrodė kaip žuvelė tinkle. Spurdėjo, kretėjo, bandė sukioti priekinį ratą, bandyti laužti „gazą“.

Ambalas lėtai išlindo iš automobilio ir linguodamas kaip anabolikų prisipompavęs kačiokas nuėjo link „smagiosios“ kompanijos.

- Ar žinai, kad galėtum tapti geru donoru?

Išgirdęs tokį akibrokštų klausimą net išsižiojau:

- Ta prasme?

- Uždaryti kur ir gręžti. Amžinasis bankas. Kraujo bankas, - vampyro šypsena atrodė nemaloniai, bet ne agresyviai.

- A! Šiais laikais? Nonsensas.

- Nesakyk, nesakyk... – lėtai palingavo galvą Batoras.

Mintyse atsidusau. Suuodė taip mano kruopščiai slepiamą kraujo paslaptį. Velnias. Net nebandysiu spėt... Vampyrai geri telepatai, o ekstazėje besilydanti mergelė jiems tiesiog net ne knyga, kurią reikia atversti, o paprasčiausias kokteilis, kurį tereikia maktelti. Jokie blokai nepadės.

- Ką tu tuo nori pasakyti?

- Laikai keičiasi.

- Na, tai mes žinom, - linktelėjau.

- Ne tai ką turi galvoje, - Lordas atsainiai mostelėjo ranka tarsi gidas aiškintų apie mus supantį pasaulį. - Atmosferoje kažkas krebžda. Kol kas nieko konkretaus. Tai tik nuojauta. O mūsų nuojauta žinai kokia?

Aš linktelėjau galva. Taip – kraujasiurbių lizdų baronų nuojauta globaliems dalykams – tai kažkas neįtikėtina.

Lordas spragtelėjo dviem pirštais ir "merso" galinės durelės atsišovė. Supratau, kad kalba baigta ir linktelėjęs išlipau lauk į kaitrą, saulę ir mus supantį tikrąjį gyvenimą.

Ambalas persimetęs per petį suglebusį friką žurnalistą, grįžinėjo atgal. Prie stryto jau kuitėsi kažkas iš naujokų. Šūdas, ne mocas, bet detalėm sueis – buvusiam savininkui jis vis tiek jau nebereikalingas.

Mane pasitiko ramūs, rimti, besišypsantys snukiai. Su artimiausiu susidaužėm rankom...

Oooooo! Bronelė! Išsišiepiau kaip alkana šlepetė. Tuo tarpu mergina atvėrė šalmo antveidį, iš po kurio pasirodė tiesi nordiška nosis ir gerai variu miešto aukso spalvos garbanos. Mažu kampu pasukto veido išraiškos nesimatė, bet ji tiesiog aklai užkišusi ranką sau už nugaros sugraibė kvailą halfą – kažką tarpinio tarp germaniško ir džoko šalmo ir tiesiog sviedė jį manęs link per petį ir kviesdama suktelėjo "gazą". "Mocas" suriaumojo, o aš nepasišiukšlinęs šalmą tiesiog pagavau ore ir net nesustodamas, lydymas juoko ir pritarimo šūksnių, užsimaukšlinau ant galvos, peržergiau Bronelės plieninio žirgo keleivio balną, pasisveikindamas stuktelėjau savo šalmu į jos. Viena ranka įsikibau į nugaros atramėlę, o kita apkabinau liauną valkirijos liemenį. Per baikerio odinį švarką tiesiog pajutau jos tamprius iškilumus ir patenkintas net sumurkiau...

- Vaikigaliai, - sumurmėjo Lordas ir susiraukė pajutęs mašinos sulingavimą ir dusliai uždaromos bagažinės, kur buvo įmestas suraitytas frikas, garsą.


XII.


Jums teko matyti, kaip sekretorė krauna šefui malkų? Tai yra - jį bara, švelniai tariant. Vaizdelis blogesnis nei mamytės šūkaliojimai pamačius pirmą kartą išgėrusį sūnelį...

- Taip juk negalima su klientais! – auklėjo mane Auksė. – šitaip visus klientus išbaidysim! Vieną užsakymą praradom, du pavyko atidėti, o kiek avarinių atrakinimų...

- Na, ir? – nutaisiau naivias akytes.

- Ir dar vokų atplėšimą savivaldybėje praleidom...

- Negi išlošėm? – leptelėjau.

- Aišku, kad ne! Su tokiu šefu, kuris po trijų dingimo dienų grįžta smirdantis daugiau nei bravoro bačka...

- O tu žinai, kaip smirda bravoro bačka? – leptelėjau ant savo galvos.

- Aš žinau, kaip atrodydavo mano pagiringas tėvas...

- Oj, kaip aš pavydžiu tavo būsimajam...

Mintyse jau vos galėjau sulaikyti juoko ašaras, o mergina įsijautusi, visu rimtumu, „varė“ toliau:

- Net pirmam kurse, pirmam semistre, fuksams aiškina pirmąjį marketingo dėsnį: KLIENTAS yra verslo variklis!

- Tai jau tu viską moki...

- Gal baigsi?! Aš čia dirbu, plušu, užsakymus bandau išsaugoti, o tau tik juokas galvoje.

Pažiūrėjus į jos sutvarkytus nagučius, nepriekaištingą alia „naturel“ makiažą ir piktai surauktą nosytę, man jau ašaros ėmė semti akis:

- Na, o kas tau darbo? Aš gi čia šefas...

- Jei bankrutuosi, kas man atlyginimą mokės?! Bent jau kol baigsiu mokslus...

- Tai gal man biznį ant tavęs perrašyti?

- Ką?

Viskas, tas paskutinis „“, mane pribaigė. Ašara ištryško ir jau nebesusilaikydamas ėmiau kvatotis. Iš pradžių tyliai, o po to garsiai ir nuoširdžiai...

Auksės šypt, šypt ir jau pati ėmė krizenti...

- Štai, imk, - pagaliau suradau jėgų susitramdyti ir nusišluostyti akis.

- Kas čia?

- Ką nematai? Banko kortelė. Pinas trylika trylika. Išsimokėk atlyginimą. Tik be fanatizmo. Aišku? Ir pakeisk tą kvailą piną... – šelmiškai mirktelėjau viena akim pasimetusiai, išsižiojusiai ir sustingusiai merginai.

O vis tik - daili mergiščia. Taip. Na, o kaip gi kitaip? Mano kraujas! Ir nesvarbu, kad tik kokia tūkstantoji dalelytė...

Svajodamas tik apie dušą ir miegą, nukėblinau koridoriumi...

A! Dar ta prakeiktoji kodinė spyna! Būtinai reikės nulaužti jos kodą, o tai gamintojai per daug jau mandrūs darosi...


_________________

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą