A.Š. Donatas
(Armanjako Šalis. Donatas)
Elektroninėms skaityklėms tinkančias versijas "pdf", "epub" ir "mobi" formatais rasite čia
Elektroninėms skaityklėms tinkančias versijas "pdf", "epub" ir "mobi" formatais rasite čia
Neredaguota versija - redaguota rasite pagal aukščiau pateiktą nuorodą
Rakčius. Nukabink angelą
(2 dalis)
Jeigu Jūs nematote pasaulio, kuris Jus supa, tai dar nereiškia, kad jo nėra...
Jeigu Jūs skaitėte „Rakčius. Pradžia“, o dabar ėmėtės tęsinio,
tai Jūsų dėka - Miestas jau yra...
Pasaulis, kuris galėtų būti...JAU egzistuoja...
...ieškok kažkur tarp Vilnelės ir Toro Kūjo, po raudona plyta...
Raistuose netoli Telšių...Tvanas. Prieš kelis šimtus metų...
Leitenantas Georgas Amundsenas atsikrenkštė. Ištiesė ranką ir iš Gustavo, jauno, į vilnonį paltą įsimuturiavusio vaikinuko, perėmė pridegtą ilgą mažą molinę pypkę. Puse lūpų šypsodamasis iš kareiviškų juokelių, lėtai, kad neužkaitintų pypkės, truktelėjęs palaikė aitriai salstelėjusį dūmą burnoje, kurį beveik nurijo, ir čia pat papteldamas išpūtė beveik taisyklingą žiedą.
Jaunasis Gustavas, kurį šiek tiek purtė šaltukas, kaip višta ant laktos parietė po savim kojas, stipriau įsisuko į drėgnoką storos vilnos apklotą ir įsistebeilijo į prieblandoje nuplaukusį ir po truputį išsisklaidantį tabako žiedą.
Užgrūdintas ir visiškai savo turtingų tėvų neišlepintas stogholmietis Georgas jokio nerimo nejautė. Aišku, jam nepatiko ieškant maisto atsargų kapanotis per sniegynus. Na ir jis nebuvo furažierius, bet ką daryti, jei spėriai link Kėdainių nužygiavusios pagrindinės pajėgos juos paliko pusplikiais? Va, štai dabar ir reikia patiems susirinkti. Paskirtų mokesčių ir kontribucijos laukiniai samogitai neskubėjo mokėti. Kita vertus, Georgas savo kapitoną Johaną laikė minkštakūniu – jo dėtas, jau seniai, Plungėj ar Telšiuose, už šonkaulių būtų pakabinęs dešimtį ar dvi dešimtis vietinių šiknių. Vietiniai patys, kaip kokios kregždutės - visas atsargas suneštų... Tai ne... Dabar bastykis. O šitie nusmurgėliai, tarsi uoslę turėtų – dingsta iš po nosies kaip kokie vaiduokliai gaidžiams sugiedojus. Va taip ir šiandien: per visą klajonių dieną – nieko nerado. Toks įspūdis, kad juos visą laiką kažkas sekė, o priekyje esančius kaimus perspėdavo. Sudegintų jis tuos kaimus, kad kitiems pamoka būtų, bet vadas uždraudė. Leitenantas kelis kartus bandė ir pasalas daryti, ir pėdsakų ieškoti, bet nieko nerado, nieko nepričiupo. Na, bet kurgi tuos pėdsakus rasi? Kurgi juos rasi, kai taip staigiai atšilo, o mažytės snaigės pavirto į didelius kleckus ir ėmė kloti miškus ir pamiškes. O nuo šalto ir drėgno patežusias snaiges nešiojančio vėjo nesaugojo net šimtamečiai eglynai...
Na, o kur neužeisi – visur tuščia... sodyboj ar kaimelyje, tik kokia sena boba kėpso, ar bedantis pusglušis senis...
Sudegint juos visus...
Na, bet nieko. Sniegas kaip sniegas, o rytoj pasieks stambesnę gyvenvietę – bažnytkaimį. Kaip jie jį ten vadina? A, velniai nematė – neištariami tie jų pavadinimai... O štai vedliui, kuris paspruko – atsirūgs. Jis čia ir bus prie visko nagus prikšęs, litskakeris (šv.: litts+kakker; kalė+šikna). Na, ne jam, tai jo šeimai arba tam kas jį rekomendavo kapitonui, pats Georgas mintyse prisiekė gyvam odą nudirt...
- O žinot, kaip Olovas pas mus atsidūrė? – priglausdamas prie lūpų karštą alavinį puodelį, paklausė išstypėlis Torbenas ir šelmiškai mirktelėjo kvadratinio veido plačiapečiui stuobriui su laplandiškai papuošta nutrinta kailine kepure.
- Ne!
- Neee...
- Pasakok!..
- Jo...
- Gal nereikia, seržante... – neryžtingai sumurmėjo Olovas.
- Reikia, reikia... – nusijuokė patamsiuose sėdintys vyrai.
Nors ir tamsu, bet buvo dar anksti, lauke švilpė drėgnas vakaris, ožinis, krito sniegas. Atviras akmenų žiedu apjuostas ugniakuras dūminės trobos beveik neapšvietė. Davė kaitrą, bet pakampius slėpė ir vyrai liepsnų pašvaistėse atrodė tarsi kokie išstypę vaiduokliai. Nniekam nesinorėjo gult, o paprastutės, žemiškai kvailos kareiviškos istorijos smagino visus. Gal net ir apie tą patį, vietinės reikšmės anekdotų personažą Olovą, visi buvo ne kartą girdėję, bet kiekvieną kartą pasakotojai ją pasakodavo kaip naują, su naujom smulkmenom. Tiesą sakant, jau visi seniai šio pasakojimo su pačiu plačiasnukiu Olovu netapatino. Nebent jis pats... Nors kažin... Akys išmintimi nedvelkė...
- Taigi. Ogi tai buvo prieš porą metų, pavasarį, - išdidžiai pasiraivė seržantas. – Žinot tą ilgą raudoną namą prie Kajeno? Taip? Tai va. Iki gaisro ten fru Batilda paguodos namą laikė...
- Čia ta pati, kuri su savo mergšėm į Rozensvėgeną išsikėlė? – ištarė kažkas
- A? Juo, ta pati... Tai va, ateina mūsų galiūnas Olovas ir sako fru Batildai: duok man didžiausią mergą. A ji ir suraukia savo smailą nosį, ir sako: „a neturiu, brangasai. Jamk tai kas yr“. Ir rodo į puskvaišes džiūsnas... Ar taip buvo, Olovai?
- Aha... visai net ne bobos. Bernai kažkokie be papų, o ne bobos...
- Na, tada mūsų Olovas ir sako: "Jamu visas tris iškart už vienos kainą, jamu".
- Ne, tik dvi...
- Nepertraukinėk... Man geriau žinot... Žodžiu, sako, mano mietas aštrus, perbrauks tris iškart ir dar pritruks. Na, fru Batilda mato, kad ne špėtnas bernas ir dar kapšas storas prie diržo, ir sako: je, gerai, imk tas dvi, o greit ir trečia atsilaisvins – atsiųsiu. A ne, Olovai?.. Taigi, eina jie ten į „apartamientus“ ir Olovas imasi darbo. Siunčia fru Batilda trečią mergą ir vis stebisi, o kiek tas mūsų Olovas pajėgus... Rėkauja ten, aimanuoja, dūksta, net dūmai dūksta. O šeimininkė ji patyrusi, rankom trina, bet ir viduj kažkas kirba – bernas, kaip mužikas, o pinigų kapšas didelis. Gal ten pakulų prisikišęs? A? Neištvėrė ir sako pati sau: „velniai trauks, einu pasižiūrėt“...
- Pavydas jai ten kirbėjo, pati mieto užsimanė...
- Nesvarbu... Žodž, nueina, ogi - dirst į kambarį, o ten Olovas mergas čirpina, o kapšas jo prie durų guli...
Kažkas jau žinodamas kuo baigsis istorija sukikeno.
- ...capt ji už to kapšio... – seržantas iškilniai padarė pauzę, gurkštelėjo viralo ir apmetęs akimis visus kuriuos galėjo matyti, tęsė: - A ten, ir iš ties - pakulos!
- Ką tu, Olovai, pakulomis norėjai atsiskaityti? – paklausė kažkas iš naujokėlių ir čia pat sukikeno.
- O ką? Negi aš joms pinigus nešiu? – išdidžiai gūžtelėjo pečiais Olovas. – Žinai kokia pas mane pypkutė? Ohoho! Tai jos man dar sumokėt turėjo!
Pasigirdo juokeliai, sąmojai, bet seržantas tuoj visus nuramino:
- Pala. Žodžiu, fru Batilda ima šaukt. Išgąsdintos mergos rėkt. O Olovas bėgt...
- Ko bėgai, gal sumokėt norėjo? – nusijuokė kažkas.
- Aha pagaut ir dar pridėt...
- Olovas bėgt? Na jau nepatikėsiu...
- Ir visai aš ten nebėgau...
- Ė! Tai norit sužinot kuo baigėsi?! Tai va, čiumpa Olovas savo skurlius, ką spėja, ir lekia... Bėga, o šliundros šaukia. Iš kambarių virsta plikšiai, o Olovovas vieną koją įkišęs į šarovarus bėga sau...
Kareiviai žvygaliojo, kiekvienas norėjo įterpti savo trigrašį...
Iš šono paklausius – tikri čigonų pajacai turgaus aikštėj, o ne Nenugalimosios armijos kariai.
Olovas, kad ir buvo didelis, gal kiek ir bukokas bernas, bet nuraudo kaip merga – tik tiek, kad to raudonio niekas patamsiuose nematė.
- Na, tai kas toliau? – kiek aprimus kažkas paragino pasakoti nutilusį seržantą.
- O kas toliau? A nieko toliau... bėga, o koridoriaus gale atsidaro durys, o ten boba. Bobų boba! Papai kaip kalnai, pilvas, kaip Storholmeno sala! Ir paukšt Olovas - įstrigo tarp jos papų. O ta tik - šast, savo letenomis - ir apkabino jį...
- Tai gal ten trolė buvo, a?
- Kokia ten trolė? Iš kur troliai Stogholme?!..
- Tik jau nesakyk. Mano tėvas pasakojo...
- Ė, palauk tu su savo tėvu, duok seržantui baigt...
- O ką ten baigt? Sučiupo, žodžiu, Olovą ir ėmė už ausies tyst per visą miestą taip, kad tas su savo pypa tik irtis ir tespėjo. Ta Boba vos ausies jam nenurovė, va, matot dabar kokia atlepusi...
Visi nejučiom sužiuro į Olovą, o šis slėpdamas savo ausis tik stipriau užsitempė kepurę.
- O ko ne už pypos?
- Gaila gi gero daikto...
Nugriaudėjo juokas. Net leitenantas, tik puse ausies klausydamasis kareiviškų paistalų, šyptelėjo.
- Taigi, nuvilko Olovą pas teisėją Gustavsoną...
- Čia tą seną pirdūną, kuriam podagra?
- Nežinau, - gūžtelėjo pečiais seržantas. – Bet gal pas tą. Nes per tas dvi minutes, kol Olovo nuosprendį skaitė, šešis kart pirstelt suspėjo. Žodžiu, paskaičiavo, užskaičiavo ir sako: Olovai viskas, eini galeron kokion... O aš jam į šoną bakst, bakst, ir sakau: prašykis į...
- O tu ten ką veikei?
- Ai, nieko...
- Ėėėė!!!...
- Kas per „ėėė“? Ne apie mane gi kalba!
- O aš dabar norėčiau geros bobos, - arčiau sėdėjęs ir iki šiol tylėjęs karys krestelėjo pečiais pasitaisydamas apsiaustą ir skėstelėjo rankom: - Va tokios... Su tokiais papais...
- Man bele boba būtų... – gailų atodūsį nulydėjo laibas balsas kažkur iš pakampių. – Gali būti ir be papų...
- Kumelė ten tvarte, gali keliaut! – nusijuokė kažkas.
- Ten ją Larsonas su Svensonu tvarko... – nusikvatojo kitas, arčiau ugniakuro sėdintis vyras.
Vėl nugriaudėjo juokas...
- Ku-ku! Uuuu! - balsas atėjo iš kažkur iš išorės.
- Ku-ku! Uuuu! - balsas atėjo iš kažkur iš išorės.
Šaižus ir artimas „Ku-ku“...
Troba nuščiuvo...
- Ku-ku... ku-ku... uhu...
Šaižus gegutės, tarsi ji būtų ne mažesnė už pabudusį žiemą lokį, balsas, ataidėjo iš gūdžios žiemos tamsos per dūminę angą stoge, persirito per rąstines pajuodusias nuo laiko sienas ir, tarsi, ištirpo šešėliuose...
Vyrams nejučiomis per nugaras ir stuburus perėjo šaltukas ir pagaugai...
Vyrams nejučiomis per nugaras ir stuburus perėjo šaltukas ir pagaugai...
Kažkas net iš rankų paleido puodelį, kuris trinktelėjo į ugniakuro akmenį ir skystis sučirpė žarijose.
- Ku-uchu-ku... – vėl nuaidėjo...
Leitenantas Georgas užsimiršęs prasižiojo ir iš dantų paleido pypkę, kuri šleptelėjo ant tryptos aslos.
Kažkuris iš kareivių susispaudęs į tamsų kampelį ėmė smulkiai paskubomis ir vogčiomis žegnotis, kaip koks eretikas katalikas.
Žmonės laukė...
Žmonės laukė...
... bet ketvirtą kartą kukavimas nepasikartojo...
- Kas čia buvo? Gegutė?!! – atsitokėjęs pašnibždomis, užkimusiu balsu, kažkas paklausė iš tamsos. - Vidurį žiemos?
- Naktį?.. - nusipurtęs atsigavo kažkuris kitas iš vyrų ir ant pakaušio nusismaukė megztą kepurę.
- Naktį?.. - nusipurtęs atsigavo kažkuris kitas iš vyrų ir ant pakaušio nusismaukė megztą kepurę.
- Ne man vienam pasigirdo?..
- Ramiai vyrai, - pabandė atsikelti nuo gulto leitenantas, kuris stojosi, bet sunkiu batu užmynė iš burnos iškritusią molinę pypkę, kuri garsiai trakštelėjo ir dar kartą privertė nusipurtyti kai kuriuos iš karių. – Šyt okso! (a.p.: skit ocksa - velniai rautų) Fita fan (a.p.: nelabai išverčiama, bet aštru)...
- Velnias čia, šėtonas, o ne gegutė. Tik velnias... – bandė sakyti seržantas, bet įniršęs leitenantas jį nutraukė:
- Hol kėften din jėvel! (a.p.: Hall käften din jävel - užsičiaupk, išgama)...
Gal herr Georgas ir būtų toliau liejęsis tūžmastimi, bet staiga pasigirdo siaubingas persigandusio, paklaikusio ir skerdžiamo arklio žviegesys. Tarsi jam po gabaliuką kas gyvam būtų lupęs odą...
...į tą patį, gailiai širdį veriantį balsą, įsiliejo ir dar pora kitokių beviltiškumo ir panikos apimtų šauksmų – beveik net nepanašių į žmogiškuosius...
...sargybiniai Larsonas ir Svensonas???
...į tą patį, gailiai širdį veriantį balsą, įsiliejo ir dar pora kitokių beviltiškumo ir panikos apimtų šauksmų – beveik net nepanašių į žmogiškuosius...
...sargybiniai Larsonas ir Svensonas???
Visi, kas galėjo, pašoko: kas čiupo muškietas, kas stvėrėsi už savo trumpų, sunkių, vienašmenių kalavijų rankenų, kas už durklų...
Leitenantas iš po apsiausto skvernų žaibo greitumu išsitraukė ilgavamzdį kavaleristo pistoletą su prisukama spyna.
Leitenantas iš po apsiausto skvernų žaibo greitumu išsitraukė ilgavamzdį kavaleristo pistoletą su prisukama spyna.
- Seržante! – suriko leitenantas atlauždamas gaiduką ir prieblandoje bandydamas įžiūrėti ar neišsibarstė parakas nuo lentynėlės. – Du su užtaisytais prie durų, Olovas tegu atdaro pagal komandą. Kitiems būt pasiruošus.
- Girdėjot?! – nė kiek nustelbdamas priešmirtinės agonijos riksmų, paleido kakarinę seržantas ir čia pat dar išlojęs kelias komandas, pats čiupo muškietą, atlaužė gaiduką ir patikrino paraką.
Tačiau riksmai staiga nutilo...
Tyla.
Akla, pikta lemianti tyla, kuri privertė užtilti ir karius, kurie jau laikydami rankose deglus ir paruošę ginklus, buvo pasiruošę kautis su jų laukiančia nežinomybe.
Tyla.
Akla, pikta lemianti tyla, kuri privertė užtilti ir karius, kurie jau laikydami rankose deglus ir paruošę ginklus, buvo pasiruošę kautis su jų laukiančia nežinomybe.
- Pasiruošę, ponas leitenante!
Balsas nuskambėjo tarsi šaižus botagas. Kariai tarsi nubudo iš sąstingio.
Balsas nuskambėjo tarsi šaižus botagas. Kariai tarsi nubudo iš sąstingio.
Leitenantas linktelėjo. Perėmė pistoletą į kairę ranką, dešinę uždėjo ant kalavijo rankenos ir ištarė:
- Pradedam!
Olovas spyrė į duris. Galingas spyris vos jų nenunešė nuo odinių vyrių, o tamsa, su šalčiu ir snaigių šydu, įsiveržė vidun. Deglų liepsnos suplevėsavo, bet greit atgavo pusiausvyrą.
Pats Olovas krito ant kelio ir ištiesė užtaisytą muškietą į tamsą.
Tyla...
Gūdi tyla...
Tik vėjas ir medžių traškesys šiurpina apylinkes...
Išsėlinusių iš prieblandos į tamsą vyrų akys greit apsiprato ir jie jau galėjo įžiūrėti baltame fone stypsančius medžių siluetus.
Mirguliuojantys karių laikomi deglai menkai apšvietė aplinką, bet to užteko, kad visi galėtų pamatyti priešais arklides ištryptą aikštelę ir gilią šliūžę, kuri vedė kažkur už svirno ir tarp sulaužytų medinių tvorelių.
Mirguliuojantys karių laikomi deglai menkai apšvietė aplinką, bet to užteko, kad visi galėtų pamatyti priešais arklides ištryptą aikštelę ir gilią šliūžę, kuri vedė kažkur už svirno ir tarp sulaužytų medinių tvorelių.
- Saugot duris. Trys į arklides, kiti, penki žingsniai į priekį!
Galbūt kiti karininkai nebūtų buvę tokie atsargūs, o būtų puolę kaktomuša į arklides... Kitokiu laiku ir kitomis aplinkybėmis, gal taip būtų pasielgęs ir Georgas. Bet ne šiandien. Vyrams (kaip, beje, ir pačiam leitenantui) ir taip iš siaubo tirtėjo keliai ir spaudė nežinomybė. Tokioj būsenoj laisvai nuo grandinės paleidus karius - gali sulaukti daugiau bėdos: šie bet kokiame šešėlyje būtų velnią ižvelgę ir iš siaubo stūgaudami patys save gąsdintų ir aitrintų ir dar išsišaudytų. O dabar, muštru įmušta disciplina - ėmė viršų. Švedų Karūnos kariai – patys drausmingiausi ir geriausi kariai visoje Europoje. Ne be reikalo juos gaubia nenugalimųjų karių šlovė!
Du vyrai su užtaisytomis muškietomis, pasiruošę pykštelti į bet kokį šlamesį, liko prie pirkios durų, kiti žengė arčiau arklidžių ir taip pat ryžtingai nusiteikę, stebėdami tamsią aplinką, sustingo.
Trys vyrai pasišviesdami nešamais deglais, atsargiai nukiūtino link arklidžių vartų.
Atsargiai, o gal net baimingai apsidairę, dingo už jų...
Tingiai snaiguriuojančios nakties tylą vėl perplėšė keiksmai, o iš arklidžių iššoko visi trys kariai ir čia pat, kas numetęs šautuvą, kas į jį pasirėmęs, ėmė žiaugčiodami tuštinti skrandžius. Tarpe tarp spazmų keikėsi kaip paskutiniai niekadėjai. Jų į sniegą numesti deglai sušnypštė ir užgeso, o jie patys, bendražygių laikomų deglų mirguliuojančioje šviesoje, virto šešėlių teatru.
- Seržante?!
- Tuoj ponas leitenante!
Seržantas mostelėjo savo draugeliui Olovui ir abu vyrai prišokę prie trijulės, kumščiais ir spyriais ėmė statyti karius ant kojų. Ragindami spyriais ir niuksais, bei keiksmais, vos ne už pakarpos privilko prie leitenanto...
- Ten... ten... – vienas iš kareivių, kurio akys iš siaubo ir pykinimo atrodė kaip du laivo žibintai, pabandė raportuoti, bet nesusilaikė ir vėl sužiaukčiojo.
Leitenantas pasibjaurėjęs susuko marmūzę, o Olovas nieko nelaukęs trenkė savo bendražygiui taip, kad šis susirietė, o po to stumtelėjo jį į sutryptą sniegą...
- Marmūzę nusišveisk! – šūktelėjo seržantas ir pasisukęs į arčiausiai stovintį dūrė į jį pirštu: - Tu. Pasakok. Aiškiai. Raiškiai! Gyvulį!
- Mylistos! Ten siaubas, - jau ganėtinai atsipeikėjęs karys nubraukė delnu tulžies aplietas lūpas ir nukratė rankas. – Ten tik kraujas, žarnos, sutraiškytos galvos... Mėsgaliai... Eaak.. ik... Ir nieko daugiau... iikk-ik...
- Visi mes mirsime, visi mes mirsime! Girdite! Prakeikta vieta, prakeikta... – staiga pasikėlęs ant kelių, kratydamas galvą ėmė stūgauti į sniegą numuštas karys.
Seržantas prišokęs spyrė šiam tiesiai į marmūzę. Karys apsiliejo kraujais ir užsičiaupė. Tyliai sukukčiojo ir užsidengė veidą šlapiomis rankomis.
- Kai grįšim, pasirūpink, kad nuplaktų. Dešimt... Ne, dvidešimt grūstuvų... Grįžtam! Nėr čia ko vėjų gaudyti. Budėjimas kas dvi valandas. Poromis. Išdėstyk karius per visą namą. Visiems ilsėtis. Ryte pažiūrėsim, kas čia ir kaip...
- Klausau pone!
Nenorėdamas išduoti nerimo, leitenantas Georgas daugiau vaidino ramiai miegantį, nei miegojo iš tikrųjų. Girdėjo, kad panašiai jaučiasi iš kiti kariai... Nors ne, keletas užkietėjusių veteranų – šio būrio branduolys, panašu, kad visai rimtai knarkė ir šnorpavo – jie jau seniai įsisavino kario taisyklę: kas bus, to neišvengsi, jei turi progą - miegok, jei valgyt - valgyk, o jei krušt – tai krušk... O tai pailsėjusiam, paėdusiam ir pasikrušus – ir negandos lengvesnės, ir, jei ką - prie dangaus vartų bus ką papasakoti...
Bet leitenanto tai nė kiek neramino. Jis tik stipriau suspaudė savo senelio Jurgeno dovanotą relikviją – senovinį baloko durklą su pailga kūgine rankena. Tokioje rankenoje, ištraukus kaištį, buvo galima laikyti smulkius daiktus. Na, tokius, kaip adata, žvejybos kabliukas... Bet šio durklo kaulinės ir jau seniai daugelio kartų rankomis nupoliruotos rankenos kaištis buvo užlydytas aklinai. Netgi perpintas plieniniu siūlu. Pasak šeimos padavimų, joje buvo paslėpta Toro kūjo Mjelniro atplaiša. Sakė, kad ji atšoko nuo kūjo, per Didįjį Ragnaroką – kai senieji dievai susikibo su savo amžinaisiais priešais milžinais ir baltaisiais vilkais... Pasak padavimų, Ferniro dantys buvo tokie aštrūs ir stiprūs, kad nuo Mjelniro atsiskyrė kelios atplaišos ar špukės. Štai vien iš jų čia – įkalinta šiame durkle... Kažin ar tai tiesa, bet pasak tų pačių padavimų, šis durklas saugojo visus nuo negandų, nuo žaibų ir šmėklų, nuo visokiausių klastingų trolių ir cvergų... Na ir jų giminėje jau daug šimtmečių nebuvo gimusi nė viena mergaitė! Neįtikėtina, bet tai galėjo būti ir senojo Dievo palankumas... Tiksliau - artefakto, kuris slypėjo šioje durklo rankenoje...
Likusi sutemų dalis praėjo ramiai... Jokie garsai nebetrikdė troboje prisiglaudusių Švedijos Konungariketo (Karalystės) karių. Tačiau kažkoks nuolatinis stuksenimas ir, tarsi, seno namo aimanavimas - ramybės pojūčio nedavė. Tarsi kas amžinai vaikščiotų, tarsi šnabždėtųsi. Tik paryčiais, tarsi, liovėsi.
Beveik visi vyrai buvo neišsimiegoję, prastos nuotaikos ir daugumas jau kuitėsi net nesulaukę komandos. Kažkas subarškino skiltuvu, kažkur sužvangėjo atlaužiama šautuvo spyna – vyrai tikrino paraką ant lentynėlių...
Troboje kabojo neaiškus įtampos tvaikas.
- Leitenante, - tyliai sušnabždėjo priėjęs seržantas ir daugiareikšmiai dėbtelėjo į savo jaunąjį vadą. – Jorgsenas į muškietą suvarė net sidabrinę sagą...
Leitenantas susiraukė, norėjo kažką leptelti, bet pats rankoje pajutęs legendinį šeimos durklą, susilaikė. Linktelėjo ir pasistengė užkišti durklą į bato aulą, kur tam tikslui buvo įsiūtos makštys.
- Reikia apžiūrėti aplinką. Pusryčiausim vėliau. Jaukesnėj vietoj. Už valandos kelio turi būti sena pakelės smuklė... Kelk vyrus.
Panašu, kad vyrai net apsidžiaugė gavę tokią komandą. Niekas nesiskundė ir nebumbėjo, kaip kad įprastai būna, jei vieta iš ties patikdavo. Tokia jau kario duona – žūti už karalių ir nuolatos bambėti ant savo karininkų... Tik ne šį kartą...
Iš apmaudo riebiai nusispjovęs leitenantas Georgas liepė bristi vakare pažliugusiu, o ryte šalčio sukaustyto sniego plutele. Nemokant vaikščioti tokiais sniegynais, plonesnės odos apavą buvo galima supjaustyti per valandėlę žygio...
Tarsi visa gamta stojosi prieš juos...
Na ir kaip dar reikės paaiškinti keturių karių ir vienintelio arklio žūtį? O jų neliko nė pėdsakų... Net kruvino sniego... Toks įspūdis, kad jiems vakar viskas tik vaidenosi... Ypač tiems trims apsivėmusiems...
Žodžiu, arklidės buvo švarut švarutėlės. Tuščios.
Pats karininkas, jei kas pasakotų - nepatikėtų... O štai vežimas su į jį sumestomis slidėmis ir sniegbačiais, kurie dabar žygiuojant labai gelbėtų – buvo sudaužytas. Slidės sulaužytos, o sniegbačiai nepataisomai suniokoti. Tad dabar kariai brido per sniegą dengtą ledo plutele ilga vorele ir nuolatos keitė priešakinius, kurie gan greitai nuilsdavo...
Tarsi visa gamta stojosi prieš juos...
Na ir kaip dar reikės paaiškinti keturių karių ir vienintelio arklio žūtį? O jų neliko nė pėdsakų... Net kruvino sniego... Toks įspūdis, kad jiems vakar viskas tik vaidenosi... Ypač tiems trims apsivėmusiems...
Žodžiu, arklidės buvo švarut švarutėlės. Tuščios.
Pats karininkas, jei kas pasakotų - nepatikėtų... O štai vežimas su į jį sumestomis slidėmis ir sniegbačiais, kurie dabar žygiuojant labai gelbėtų – buvo sudaužytas. Slidės sulaužytos, o sniegbačiai nepataisomai suniokoti. Tad dabar kariai brido per sniegą dengtą ledo plutele ilga vorele ir nuolatos keitė priešakinius, kurie gan greitai nuilsdavo...
Ir už geros valandos jie nieko nepriėjo.
Netgi dar blogiau: per užverstą sniegą nepastebėjo upelio, kurį dengė plonytis ledukas ir stora sniego pluta – du priešakiniai kariai šlumštelėjo į akivarą. Tad teko sustoti, kol šie susitvarkys: per šaltį juk neginsi šlapių karių – geriau jau iškart juos pakarti ant artimiausios šakos.
Netgi dar blogiau: per užverstą sniegą nepastebėjo upelio, kurį dengė plonytis ledukas ir stora sniego pluta – du priešakiniai kariai šlumštelėjo į akivarą. Tad teko sustoti, kol šie susitvarkys: per šaltį juk neginsi šlapių karių – geriau jau iškart juos pakarti ant artimiausios šakos.
Ir po antros valandos jie nepasiekė jokio kelio. Perėjo tik per eglynus, pasikėlė iš daubos į statų kalvos šlaitą ir daugiau nieko, apart miško, su retomis laukymėmis - nepamatė. Susiorientavo ir nusileido į slėnį... O ten... Iš pradžių apsidžiaugė, jog priėjo kelią... Kažkas buvo pražygiavęs. Ir panašu, kad nemaža žmonių grupė... Bet po varstos paaiškėjo, jog tai jų pačių pėdsakai...
Kariai stovėjo alsuodamai ir iškvėpdami garą į šaltį, ir sutrikę dairėsi vienas į kitą – tai buvo neįtikėtina. Visiškas absurdas...
- Trolių išdaigos... – atsiduso vienas iš karių.
- Iš kur čia tau bus trolių? A? Čia nė vieno fiordo nėra. Uolų nėra...
- Miško troliai... Va pažiūrėk, kokia dauba ir išvartos... Jie tokias vietas mėgsta...
- A nu, visiems užtilt! – suniuręs ir tarsi tik laukdamas ant ko išsilieti, riktelėjo leitenantas ir vos netreptelėjo koja kaip įnoringa mergelikė.
Karininkas dar žiojosi kažką sakyti, tačiau tarp medžių šmėstelėjo šešėlis...
Pasigirdo riktelėjimas...
Šūvis nuaidėjo tarsi perkūno griausmas...
Porelė karių, net tūptelėjo...
Visi staigiai pasisuko...
Per properšą vedė kruvina šliūžė, gulėjo numesta muškieta, o paskutiniojo kario nebuvo nė kvapo...
Vėl sušmėžavo...
Karininkas akies krašteliu pagavo milžinišką juodulį, kuris juoda išplaukusia dėme kaip debesis praūžė tarp pirmos voros karių. Ausį pasiekė riksmas ir kaulų traškėjimas. Net nespėjo pasisukti...
Priešakyje ėjusio ir į šautuvą įsirėmusio ir rymojančio kario neliko... Antra kruvina šliūžė rodė tik kryptį kur tarp medžių dingo šešėlis. Ant sniego gulėjo apsiausto atplaiša, skrybėlė ir šautuvas...
- Ratu! Ratu! Mikliau!
komandų nei kartoti, nei dubliuoti neprireikė - kariai, kaip musių spiečius per akimirką susibūrė į netaisyklingą muškietomis pasišiaušusį driskių ratą, kurio centre atsidūrė seržantas ir leitenantas.
Kariai nerimastingai dairėsi. Jautė pavojų, bet kažkurį laiką buvo tylu. Girdėjosi tik vyrų alsavimas, migdantis ir ramus medžių, kurių viršūnėmis vaikščiojo silpnas vėjelis braškėjimas. Vyrų iškvepiamas garas sukosi ir tirpo šaltyje.
Kariai nerimastingai dairėsi. Jautė pavojų, bet kažkurį laiką buvo tylu. Girdėjosi tik vyrų alsavimas, migdantis ir ramus medžių, kurių viršūnėmis vaikščiojo silpnas vėjelis braškėjimas. Vyrų iškvepiamas garas sukosi ir tirpo šaltyje.
Jau atrodė, kad tokia rimtis užtrunka.
Leitenantas Georgas išsižiojo duoti komandą lėtai judėti, bet nespėjo: aidu tarp medžių nuvilnijo kranklio kranktelėjimas. Nuo kažkokios eglės šlumštelėjo paledėjusio sniego gabalas...
Toje pusėje, iš kurios jie atėjo, medžių kamienai tarsi skilo ir nuo jų atsiskyrė kelios žmogystos.
Raiškiai jų įžiūrėti nepavyko. Panašu buvo tik, kad jos gauruotos ir kažkaip nenatūraliai, tarsi ant užpakalinių kojų atsistoję šunys, susigunginusios. Ir panašu, kad turėjo ne veidus, o snukius... vilkų snukius su rubininiu karščiu žaižaruojančiomis akimis...
Raiškiai jų įžiūrėti nepavyko. Panašu buvo tik, kad jos gauruotos ir kažkaip nenatūraliai, tarsi ant užpakalinių kojų atsistoję šunys, susigunginusios. Ir panašu, kad turėjo ne veidus, o snukius... vilkų snukius su rubininiu karščiu žaižaruojančiomis akimis...
Tarsi patvirtindami, jog jie ne karių fantazijos žaismas, žmogystos užvertė galvas ir sustugo...
Kauksmas pasiekė kaulų smegenis, žmonių raumenys suvirpėjo, o menkiau patyrusias galvas užgožė panikos banga...
- Nešaudyt!!! – išrėkė leitenantas, kuris, rodos čia vienintelis nepametė galvos, bet kariai jo neišgirdo ir nusidėjo muškietų šūviai. Glaudų karių ratas tarsi suiro, visi pasisuko ir kiekvienas pasistengė iššauti...
Tai buvo galas...
arba galo pradžia...
arba galo pradžia...
Leitenantas tik spėjo pistoletu iššauti į vieną iš iš už nugaros puolusių šešėlių, kurio, rodos, kulka net nesuerzino...
Pistoletas krito į jau kruviną sniegą šalia gulinčio ir su perplėšta gerkle gargaliuojančio seržanto...
Kaip iš rankų buvo išmuštas kalavijas, Georgas net nesuvokė. Tik traukdamasis iš bato aulo giminės durklą, pats būdamas medžiotoju, pasąmonėje suvokė, jog juos, kaip kokių elnių bandą sumedžiojo vilkai... Vieni nukreipė dėmesį - kiti užpuolė...
Viskas...
Baigta...
Baigta...
Kažkodėl tarp išžudytųjų ir suplėšytų karių, kurių kraujas dar garavo nuo kūnų ir tirpino sniegą, stovėjo tik leitenatas Georgas su savo į priekį išstatytų durklu.
Dvikojai gauruoti vilkai urgzdami suko ratus, o Georgas sukinėdamasis ir puldinėdamas vis bandė juos gąsdinti... Bet jo balsas greit užkimo ir prapuolė, ir pavirto tik į sunkų šniokštavimas.
Karininkas galėjo tikėtis tik stebuklo... Jo akys buvo kaip paklaikusio, o judesiai, kaip sergančio ir į neviltį patekusio žmogaus...
O stebuklo nebuvo...
Stebuklai, paprastai, tik pasakose ir būna...
Matyt kažkas nušovė ar nuginė šalin karininką globojusį angelą...
Karininkas galėjo tikėtis tik stebuklo... Jo akys buvo kaip paklaikusio, o judesiai, kaip sergančio ir į neviltį patekusio žmogaus...
O stebuklo nebuvo...
Stebuklai, paprastai, tik pasakose ir būna...
Matyt kažkas nušovė ar nuginė šalin karininką globojusį angelą...
...kažkurią akimirką Georgas besisukdamas koja užkliuvo už kažkurio kario galvos ir loštelėjęs vos negriuvo... Artimiausias vilkatas tuoj pat pabandė pulti, bet čia pat, per porą sieksnių nuo durklo smaigalio sustingo ir iššiepęs kruvinus ir putotus nasrus, urgzdamas pasitraukė atgal.
- Nepatinka... ar ne? Nudėsiu... Visus nudėsiu! – Georgas kaip paklaikėlis išsišiepė ir mosikuodamas savo durklu žengė priekin.
Nuo senos pusplikės eglės staiga atsiskyrė dar viena žmogysta. Bet ji jau neatrodė kaip vilkas ant užpakalinių kojų. Panašu, kad ir kailis buvo ne jos pačios, o, veikiau, kailinis apsiaustas su verstu į išorę gerai patrintu plauku. Galvą slėpė toks pat kailinis užmaukšlintas gobtuvas.
Vilkai staiga sustingo. Tūptelėjo ir, tarsi šunys prisėsdami ant užpakalinių kojų, sutūpė. Sustingo ir akimis nusekė žmogystą, kuri girgždindama sniegą artėjo.
Leitenantas pasisuko į naująjį veikėją ir jau pats, kaip koks vilkas, išsišiepė klaikioje grimasoje. Suurzgė ir tūptelėjo, tarsi darydamas išpuolį rapyra ar ilgu kalaviju. Tačiau žmogysta tiesiog plastišku judesiu pasitraukė iš atakos tiesiosios. Durklo ašmenys per plauką neužkabindamos apsiausto perskrodė tik orą...
Kitą akimirką Georgą nutvilkė spaudžiamo riešo skausmas.
Žmogysta atgaline ranka mostelėjo trenkdama leitenantui ir šis aukštielninkas krito į sniegą, o durklas liko žmogystos rankoje.
Žmogysta norėdama geriau apžiūrėti durklą nusmaukė kapišoną... Tai, ką prieš paskutiniąsias savo gyvenimo akimirkas pamatė leitenantas Georgas – nebuvo panašu į žmogų... Net ir į žmogystą. Sutvėrimas buvo panašus į beplaukį skeletą, kuris apaugo raumenimis ir kraujagyslėmis, kurį, tarsi permatomas pergamentas, dengė permatoma oda... Buvo galima studijuoti anatomiją... Bet kurio medicinos universiteto svajonė...
Georgas stumdamasis kojomis, nugara ėmė irtis per sniegą, o žmogysta išsiviepė taip, tarsi nesuprasdama kuo čia ypatingas tas legendinis durklas, gūžtelėjo pečiais ir apsisukęs nupėdino ten iš kur atėjo. Eidamas užsimetė atgal gobtuvą ir kažkur tarp skvernų paslėpė durklą...
Miško laukymėlį nuklojo vilkų kauksmas...
Georgas paskutinį kartą dėbtelėjo į sunkių debesų properšą, kuri praplyšo tarsi atvertų takelį į Dausas...
Šie laikai...
- Ką tu čia su savo Paryžius-Paryžius? Eifelis... Tfu, va, iki Varėnos nuvažiuok ir bus tau ten eifelis, blyn... Gal mažesnis, bet ne blogesnis... Gelžgalys ir tiek... Tfu... Kliukstelk dar!
Jau norėdamas paimti rūsio sandėliuko rankeną, sustingau ir net iš nuostabos kilstelėjau antakius. O-žpa... O Kiskius jau, matyt, su kokiu sėbru pieno trauktinę už žando pila... Khmmm...
Mintyse prunkštelėjęs atlapojau duris ir sugraibiau jungiklį:
- Nesislėpkit šelmiai, blyn... – ištariau. – Paskutines atsargas pribaigsit, naujos greit nevirsiu...
Ištariau ir sukreipiau marmūzę.
Ant grindų gulėjo nušiuręs praviras lagaminėlis, iš kurio po dembliu nuklotas grindis voliojosi pasklidusios senos nuotraukos. Seniai ruošiausi jas deginti, bet rankos vis „neprieidavo“. Pavyzdžiui, iš viršutinės nuotraukos, kuri buvo prispausta tamsiu trauktinės buteliu, į mane žvelgė dar prieš Antrą pasaulinį daryta nuotrauka Paryžiaus Eifelyje. Čia mes su Žaliąja Dama, tuo metu Etjena Buadur, pozavom Paryžiaus panoramoje. Aš kaip visada atrodžiau atsainiai ir nefotogeniškai (mano nuomone, aišku, nors girdėjau teigiant ir atvirkščiai), o Žalioji stovėjo koketiškai linksmai išsišiepusi, šelmiškai primerkusi akis, viena ranka prilaikydama plačiabrylę skrybėlaitę su daugybe kaspinų ir atrodė kaip žvitri nenusakomo grožio gražuolė. Paryžietė į tūkstantąją kartą... Na, kaip ir gaila deginti... Ar ne?
Ant grindų gulėjo nušiuręs praviras lagaminėlis, iš kurio po dembliu nuklotas grindis voliojosi pasklidusios senos nuotraukos. Seniai ruošiausi jas deginti, bet rankos vis „neprieidavo“. Pavyzdžiui, iš viršutinės nuotraukos, kuri buvo prispausta tamsiu trauktinės buteliu, į mane žvelgė dar prieš Antrą pasaulinį daryta nuotrauka Paryžiaus Eifelyje. Čia mes su Žaliąja Dama, tuo metu Etjena Buadur, pozavom Paryžiaus panoramoje. Aš kaip visada atrodžiau atsainiai ir nefotogeniškai (mano nuomone, aišku, nors girdėjau teigiant ir atvirkščiai), o Žalioji stovėjo koketiškai linksmai išsišiepusi, šelmiškai primerkusi akis, viena ranka prilaikydama plačiabrylę skrybėlaitę su daugybe kaspinų ir atrodė kaip žvitri nenusakomo grožio gražuolė. Paryžietė į tūkstantąją kartą... Na, kaip ir gaila deginti... Ar ne?
- A! Šeimininkas! Lysk, Miciau! – iš už rakandų krūvos pasirodė raudonveidis atliapausis naminukas, kitų dar vadinamas kauku. Iš akių ir visos povyzos matėsi, jog jis gerokai padūmojęs. Iš už jo peties galvą kyštelėjo ir sugėrovas. Jaunas visai vyrukas. Tai yra naminukas. Nors jie gyvena vos ne amžinybę, bet jaunus nuo subrendusių atskirti įmanoma. – Va, šeiminke, susipažink. Tai Micius. Miciau tai šeimininkas.
- Jo, aš čia... šitaaa... – jau pilnai pasirodęs pradėjo mekenti Micius. Nepratęs vaikis, kad žmonės gali taip su mažąją tautele bendrauti.
- Aha, dar vienas trauktinės mėgėjas, a-ne?
- Nepyk, šeimininkas, - kažkada šis namas priklausė kažkokiems šūdlenkiams tuteišiams, tai jo kalboje dar vis pasigirsdavo keistokai juokingas akcentas (ypač kai išgeria). – Na nėra, kur vaikiui dėtis... Tuoj papasakosiu... Gal įpilt?
- Įpilk, - šyptelėjau. Na tai, nieko man nebus – pieno trauktinė naminiams, lauksargiams ir net kokiems išprotėjusiems gremlinams - kaip katinams valerijonams, o žmonėms (jei pamenat, aš save laikau žmogum – gal kiek nučiuožusiu nuo normos, bet visu kitkuo – žmogus) tai niekis.
- Va, matai, kokį šeimininką turim? – Kiskiaus rankose materilizavosi trys stiklinaitės. Jiems kaip ir visai rimtos, o mano rankai tik kaip trisdešimtgraminė. – Taigi va... Tai, kaip sakom, panove, vzdrognem bojare...
Vos nenusižvengiau – čia jo firminis tostas. Maktelėjom. Skystas, aitrai pussaldis pienelis su kažkokiu eterinio alkoholio pojūčiu ir tiek, o štai tiem dviem... net pasičepsėjo...
- Na, tai kas ten su tavo draugu?
- Ne draugas jis man. Giminaitis...
Kiskius jau įkvėpė orą norėdamas paaiškinti giminystės laipsnį, bet aš tik numojau ranka:
- Supratau, supratau, netęsk. Mažai turiu laiko...
- Ech, jūs žmonės... amžinai skubat... a tolko juokio... Tai vo. Pastatė Perkūnkiemyje namukus, tuos didelius. Sakėm jam, visa giminė sakė – nelysk! Dūpa ten. Na bet ar tu jauną kvaišą perkalbėsi? Ne, kol savo kailio nenusvils... O dabar ką?! Kiek tu ten ištvėrei?
- Du metus!
- Oho! Net paminklą reiktų pastatyti, – net aš nustebau. Su mažąja tautele gerai sutariu, tad ir jų realijose kiektai gaudausi – Perkūnkiemis jiems, tai panašiai, kaip žmonėms koks Kongas... ar Vorkuta, pavyzdžiui.
- Subinen sušert, o ne paminklą statyti...
- Na ir kaip tau ten?
- Prakeikta vieta. Baisu... Pabėgau, neištvėriau, va... Dėdė Kiskius sako jog galiu pagyvent, jog leisite...
- Kodėl gi ne? Taisyklės paprastos...
- Aha, man jau pasakojo, - tankiai sukinkavo galva ir išsišiepė savo aštrius dantukus Micius, o jo aštrios jaunatviškai stačios ausytės, rodos, iš pasitenkinimo dar labiau ištįso...
Na taip, neduok dieve supykinti kauką. Vieną kartą tai nieko, kelis kartus nieko, bet jei jau jis ims žiežulėti, tai tie dantukai pavirs į ryklio nasrus... Turi, kai kurie žmonės talentą, šias ramias ir paslaugias (jei moki su jais apsieiti) būtybes, išvaryti iš savitvardos...
- Per geras jūs šeimininkas. Dar?
- Paskutinę, - linktelėjau.
- Jo, o ko čia atėjai, šeimininkas? A? – pasiteiravo Kiskius.
- Senų raktų lekalų dėžutė buvo. Ten turėjo būti vienas toks retas...
- A, tai va kur ji, - mostelėjo ranka žilasis gauruočius ir spragtelėjo pirštais. Iš už senų medinių lentelių ir kažkokių jau seniai nereikalingų šviestuvų krūvos išplaukė senas aliuminio juostom kaustytas lagaminėlis ir nučiuožė tiesiai man į rankas.
- Ačiū...
- Nėr už ką, - linktelėjo patenkintas Kiskius ir ištiesė sklidiną granuotą stiklinaitę. – Nu, panove?
- Aha, - šyptelėjau.
Na taip. Yra, beje, būdų naminukus paversti vergais. Jie tada sekiotų visur paskui ir štai taip tarnautų visame kame. Bet tai ne man. Aš, vis tik, manausi esąs ne koks piktadarys... Nors galiu tokiu ir tokiu pabūti.
– Galėtum įvairovės dėlei ir sutvarkyti sandėliuką. Žinai, aš tvarką šiokią tokią mėgstu.
Na taip. Yra, beje, būdų naminukus paversti vergais. Jie tada sekiotų visur paskui ir štai taip tarnautų visame kame. Bet tai ne man. Aš, vis tik, manausi esąs ne koks piktadarys... Nors galiu tokiu ir tokiu pabūti.
– Galėtum įvairovės dėlei ir sutvarkyti sandėliuką. Žinai, aš tvarką šiokią tokią mėgstu.
- O ką? Kas blogai? Vorų nėra, vėdarėlių ir visokių kitų šlykštynių nėra. Dulkių... ėėėė.. na beveik nėra. Sausa, gražu...
Staiga durys prasivėrė, čia pat trinktelėjo ir šalia mūsų jau materializavosi... khmmm... Kaip čia dabar apibūdinus?.. Kiskiaus pati? Taip, ko gero taip - kad žmona nepasakysi – bažnyčioj jie nesituokia, bet vestuves kelia... Martė, žodžiu. Sako, kad tikras vardas „Martyna“, bet niekas jos taip nevadina. Žodžiu, smarki, bet geraširdė ir rūpestinga kaukė. Netgi kaukiškai graži: didelės akys, apvalios ausys, apžėlęs ir kruopščiai sugarbanotas snukutis su ilga nosimi. Visada su senovišku čepčiku, balta nėriniuota prijuoste...
- A tai va kur jus nelabasis nešioja! – atsistojusi šalia manęs ir įrėmusi į klubus rankas, Martė sušnypštė ant savo vyrukų. – Darbų pilna, tik spėk suktis, o jie čia trauktinę maukia! A? Šeimininke, na kodėl jūs jiems leidžiate? A, šeimininke, negražu!
- O ką aš? – gūžtelėjau pečiais. – Aš trauktinę šventėms gerai buvau paslėpęs!
- Aha, - pakėlusi galvą priekaištingai ją palingavo, - visi jūs vyrai, ar žmonės, ar ne žmonės - vienodi... A, beje eikit greičiau viršun. Ten tuoj pas jus atvyks. Kai išvyksite aš čia viską prižiūrėsiu, galit būt ramūs...
- Aš nieko nelaukiu...
Bet vietoj atsakymo Martė tik gūžtelėjo pečiais ir ėmė lieti priekaištus vangiai bandantiems teisintis Kiskiui ir Miciui.
Pasistengiau greit dingti. Naminukų šeimyniniai barniai – ne mano rūpestis. Ne pirmas, ne paskutinis kartas. Jų pasaulyje aistros verda ne menkesnės nei žmonių statytose Indiškuose serialuose... O teirautis kas atvyks ir kur čia man taip staiga reikės išvykti – nebuvo prasmės. Kad ir kaip jų padermė norėtų atrodyti paslaptingais kerėtojais, bet tik ne mano adresu – Martė tik jautė. Jautė be konkretikos. Pati nežinojo kas ir kaip. Tik tiek, kad sprendžiant iš intonacijos – nieko grėsmingo nebus... Tikrai žinau.
Pakilęs į savo darbo kambarį, pagalvojau, kad vis tik, jei senųjų nuotraukų nesudeginsiu, tai reikės jas paslėpti erdvinėje kišenėje. Na, pasakojau – gal prisimenate. Turiu aš tokią. Nedidelę – su gabvarto Simo smukle nesulyginsi: net ir lygint nepadoru. Žodžiu, tik ypatingiems daiktams paslėpti ir gal dar pačiam su keliais likimo bendrais kokią negandą perlaukti... Bet tik tiek...
Nustūmiau šalin nešiojamą kompiuterį, padėjau lagaminėlį ir atšovęs spyneles, ėmiau knistis po senoviškus, jau dabar nebenaudojamus raktų lekalus. Kai kurie - beveik antikvaras. Užsakymą gavau. Nieko ypatingo – restauruojant namuką Stiklių gatvėje, šeimininkas po tinku atrado duris. Užkalimą atidžiai nuėmė, o štai mušti durų nepanoro. Šaunuolis – vien ten įrėžta spyna šio to verta, o restauravus duris... Žodžiu, jei labai man pačiam reikėtų - atverčiau ir be rakto, bet tai, manau, suprantate – ne tas atvejis, kad pulčiau demonstruoti savo gebėjimus... Na ir neįdomu, taip - šiame gyvenimo tarpsnyje žaidimo taisyklės tokios... Kokio žaidimo? Na, to, kuris vadinamas gyvenimu...
Radau net du tokius plokščių, beveik kaldintų raktų lekalus. Šiek tiek skiriasi, bet pritaikyti turėtų pavykti. Tikiuosi nereikės imti antspaudo ir bandyti lieti naują, nes originalus raktas, o ne naujai nulietas (yra ir tokia galimybė) - vertę padidins, o man, tuo pačiu - honorarą...
Uždariau lagaminėlį, norėjau kilti, bet staiga pajutau ozono gaivą. Jonizatoriaus neturėjau, lauke nė vieno debesėlio, jokios perkūnijos, tad tai galėjo reikšti tik vieną: pildosi Martės pranašystė – tuoj turėsiu nekasdieninių svečių. Na, ką gi, palauksim. Nėr kur skubėti.
Uždariau lagaminėlį, norėjau kilti, bet staiga pajutau ozono gaivą. Jonizatoriaus neturėjau, lauke nė vieno debesėlio, jokios perkūnijos, tad tai galėjo reikšti tik vieną: pildosi Martės pranašystė – tuoj turėsiu nekasdieninių svečių. Na, ką gi, palauksim. Nėr kur skubėti.
Nukėliau lagaminėlį žemėn. Ant stalo gulinčius popierius prispaudžiau „laptopu“, kad jų nenupūstų koks sūkurio sukeltas oro gūsis ir užmetęs koją ant kojos, sunėręs rankas už galvos, išsidrėbiau odiniame geltonos odos minkštasuolyje.
Ilgai laukti nereikėjo. Neužilgo kažkas tiesiog vos apčiuopiamo garso amplitudės apačioje suspragsėjo, Martės išpuoselėtos gėlės lapai sulingavo, oras tarsi sutankėjo ir viduryje kambario pasirodė labai švelniai samaninio žalsvo atspalvio sūkurys. Jis vis tankėjo, greitėjo, pasigirdo dar keli spragsėjimai...
Net šyptelėjau – jau žinojau, kas atvyksta. Sunku nepažinti ar apsirikti – mama. Indraja. Mama Drūnia, kaip kartais juokaudamas ją vadinau... Tiksliau įmotė - bet nesvarbu. Man ji mama. Na, šiek tiek pasakojau. Pamenat?..
Taip, nesuklydau. Po kelių akimirkų oro verpetas dingo, o vietoje jo stovėjo liauna žaliaplaukė moteris: kiek pailgo veido formos, didelėmis migdolinėmis akimis, lygių, bet ryškių bruožų. Tik ganėtinai savotiškai apsirengusi – dabar jau gal šimtas metų, kaip tokių rūbų niekas nenešioja, gal kiek mažiau...
Nešokau nuo savo minkštasuolio, nepuoliau – reikėjo jai duoti susivokti... Tie dieviškieji ar magiškieji portalai... kaip čia jums pasakius... na, jie tokie... verčiau net nebandysiu apie juos pasakoti - nesusipratimas dar tas....
- Na, labas, mama, - kai jau pamačiau jos akyse sąmoningą blykstelėjimą, atsistojau ir žengiau artyn.
- Labas sūnau...
Apsikabinus ir apsikeitus pasisveikinimo bučinukais, kaip tarp žmonių, kurie vienas kito nematė kelis ilgus metus, vėl pajutau tą saulės degintos nendrės ir rytinės rasotos žolės gaivą...
- Tikiuosi šįkart ilgesniam laikui?
- Galbūt, sūnau, - nusišypsojo savo gaiviomis taisyklingomis rausvomis lūpomis moteris.
- Mam? Na negi negalima atlėkti šiaip sau? A?
- Raganos atlaksto, o...
Mama nebaigė sakinio. Ji pasisukusi į veidrodį (o-ch tos moterys! Kad ir dievybės!) ir ėmėsi ranka tvarkytis mažėle išsidraikiusius plaukus ar tai šiaip staipytis... Žodžiu, man beliko tik keliauti į virtuvėlę ir kaisti arbatą...
Taip... Kokių mes ten žolelių turim? Nors aš, verčiau – kavos!..
I.
- Ne-ne-ne! – beviltiškai bandžiau spardytis.
Su Vajumi nenorėjau turėti jokių reikalų. Žinot kas yra nupušęs pensininkas? Tai štai – Vajus. Nors vadinkit jį kaip norit – Ožiniu, Vokietiniu, Vakariu, Žiemeliu... Vis tiek jis bus nupušęs pensininkas. Jau prieš porą šimtų metų, kaip nupušęs pensininkas. Jei ne prieš tūkstantį... Kaprizingas, įkyrus ir nenuspėjamas, pats sau galvoje - pensininkas... Ir nė joks ne "senjoras", kaip dabar kažkokie funkcionieriai mandagia bando pavadinti tuos... pensininkus.
Vajus, kaip ir tolimas giminaitis per buvusio mamos vyro Perkūno, kurį ji metė dar tada, kai tas mergišius sudaužė jos draugės Jūratės rūmus, liniją... Jis ir pats bandė jai kažkada mergintis – tik špygą gavo, senas pederastas...
Su Vajumi nenorėjau turėti jokių reikalų. Žinot kas yra nupušęs pensininkas? Tai štai – Vajus. Nors vadinkit jį kaip norit – Ožiniu, Vokietiniu, Vakariu, Žiemeliu... Vis tiek jis bus nupušęs pensininkas. Jau prieš porą šimtų metų, kaip nupušęs pensininkas. Jei ne prieš tūkstantį... Kaprizingas, įkyrus ir nenuspėjamas, pats sau galvoje - pensininkas... Ir nė joks ne "senjoras", kaip dabar kažkokie funkcionieriai mandagia bando pavadinti tuos... pensininkus.
Vajus, kaip ir tolimas giminaitis per buvusio mamos vyro Perkūno, kurį ji metė dar tada, kai tas mergišius sudaužė jos draugės Jūratės rūmus, liniją... Jis ir pats bandė jai kažkada mergintis – tik špygą gavo, senas pederastas...
- Na, prašau. Be tavęs daugiau nėra kam, sūnau, - mama jau seniai baigusi gerti arbatą, kuri kaip spėju, jai ne itin patiko ir, kaip kokia įžūli mergaičiukė (na ne snobė mano mama, nė per kur!), žiaumodama kramtomą gumą, su susidomėjimu vartė kažkokį klientams skirtą seną nusmurgusį spalvotą žurnalą sustodama ties kiekviena moteriškų rūbų reklama arba panašaus stiliaus nuotrauka.
- Ir kaip tu sutikai jam padėti? A? Negaliu patikėti.
- Visai ne jam.
- Ne, ne jam. O kam?
- Tam, kam jis prasilošė. Atėjo laikas susimokėti skolas. Daugiau tau nereikia nieko žinoti.
- Khmmm... Ir jei pasirodys, kad iš jo niekas nieko nepavogė...
Mama vietoj atsakymo tik linktelėjo, o aš vėl išsidrėbiau fotelyje ir suraukęs kaktą susimąsčiau. Žodžiu, reikalas buvo tame, kad tas senas bezdalius kažkur tai ten kažkam prasilošė. Atėjo laikas grąžinti skolą, o šis ėmė „pūsti smegenis“, būgtai tą "kažką" - iš ko lošė - iš jo slėptuvės pavogė. Khmmm... jei gerai suprantu, atsirado gera proga įkąsti tam šikniui – tik tereikia įrodyti, kad jis pats perslėpė tą "kažką"... Gal ir verta ūsus pakrutint?
- Ir kas tai per daiktas ar kas ten bebūtų?
- Artefaktas. Daugiau negaliu pasakyti. Bet, manau – pamatęs saugyklą – pats sužinosi. Kiek pamenu, su tavo magija taip net geriau.
- Na, taip, - atsidusau. – Jis neatsisakys?
- Ne. Bent jau vaidina, kad pats suinteresuotas.
- Gerai. Kur jis dabar? Kada judam?
- Mėmelyje (Na taip, mama dažnai naudojo senuosius pavadinimus. Net visą dabartinį Nemuną nuo Ragainės Mėmeliu vadino). Tai nors ir dabar. Tuoj portalą...
- Ne-ne-ne! – net sumosikavau rankomis taip, kad mama nustebusi dėbtelėjo į mane iš padilbų ir teikėsi atplėšti akis nuo nusmurgusio žurnalo. – Žinau aš jūsų tuos portalus! Po jų galva sukasi, laiko ir erdvės nuovoką gali prarasti... Ar net iš vis į paralelinę erdvę nušokti... Ne-ne... Po to painiokis...
- Sūnau! Taigi visai niekai. Užtat greitai...
- Ne-ne! Su „betmanu“ aš iki Klaipės nučiuošiu per tris-tris su puse valandos, su muzika, su dideliu puodu kavos pagardintu klevų sirupu...
„Betmanas“, tai mano juodas BMW 530 sedanas – išeiginis mano mašiniukas... Aišku, kad šiek tiek magiškai patiuninguotas. O kaipgi kitaip? Pavogt, apvogt ar suniokot – be jokių šansų. Na ir dulkės nelimpa. Tik šalutinis poveikis kiek debiolavotas – po lietaus ar kokio žiemos marmalo ar tų debiliškų druskų – labai į akis krenta. Labai nenatūraliai. Kelis kartus teko makaronus ant ausų kabint, aiškinant, jog tai kažkoks, būgtai ekserimeninis "nano" vaškas... Nemėgstu meluot – o tenka. O ką daryt? Toks gyvenimas.
- Kava? – klausiamai suraukė lūpytes mama.
- Su klevų sirupu. Su pienu nerekomenduoju, jis kolonėlėse – kažkoks plastikas. Pakeliui dar užkąstume ką nors... Žinau gerą vietą, - pliurpiau ir jau mačiau, kad mama sudvejojo. Ji žinojo, kas tas „betmanas“, važiuoti - judėti mėgo, pati portalais ne itin žavėjosi.... na ir egzotiško ko nors paragauti nevengė...
Žodžiu - buvo panašu, kad įkalbėsiu.
- Žinai... gal ir gera mintis, - linktelėjo ir čia pat juokais įgėlė: - Ypač užkąsti, ko ten? Cepelinų, balandėlių ir vėdarų?
- Ma-ma Drū-nia! – supratęs, kad įkalbėjau, sumurmėjau juokais suraukęs antakius, o ji nusikvatojo. Stebuklingas juokas: tarsi perlai kristų ant krištolo iš nedidelio aukščio... Na taip, tai sena tradicinio žaidimo dalis – lengvas pasierzinimas. Tai buvo valgiai, kurių aš tiesiog nekenčiau. Paveldas dar iš tų riebių prūsų-žemaičių-lietuvių laikų, kai buvo svarbiausia skrandi prikišti - paėsti, o ne pavalgyti...
II.
Nužiūrėjau mamą Indrają. Na, su tokiais aprėdais į Oktoberfestą kokiam Miunchene galėtume laisvai pasirodyti – nors biustas – iškilumai, reikia pripažinti, ne tokie jau įspūdingai prašmatnūs. Užtat proporcijos idealios...
- Mam, žinai, tik persirengt reiktų. Dabar niekas čia taip nebevaikšto.
- A, na taip, visai pamiršau, kad laikas čia teka visai kitaip ir žmonių jau seniai nežaboja konservatyvūs dievai...
Mama neregimai mostelėjo - tarsi angelas sparnais. Ją apsupo tankus nepermatomas oro srauto kokonas ir tuoj pat išsisklaidė, o prieš mane jau stovėjo jaunatviškai apsirengusi moteris. Tik kiek vulgaroka. Iššaukiantis makiažas, juodai žali plaukai sumesti taip, tarsi būtų užmaukšlintas perukas, trumpas, vos ką nors slepiantis aptemptas sijonukas, basutės su platforma ir tamsūs aptemti marškinėliai ant siaurų petnešėlių su iš žvilgančių purpurinių žvynelių sudėliota kaukole. Ir dar atidengta bamba su pirsingu...
- Ėėėė... aaa... nuuuu... – vos išlemenau. Ant mano „feiso“, matyt, viskas ir taip buvo parašyta: - Į klubą... kokį... ėėėė... Ar, atleisk, viešnamį...
Mama, panašu, kad patenkinta padarytu įspūdžiu vyptelėjo, ir nieko nesakiusi vėl susisuko į oro srauto kokoną – supratau, kad čia buvo tik jos linksma nekalta išdaiga – tai liudijo apie jos puikią nuotaiką.
Po kelių užtrukusių akimirkų priešais mane jau stovėjo visiškai priešingo tipo stilinga moteris. Laisva gėlėta berankovė suknelė, makiažas alia „naturel“, kare kirpti plaukai su žalsvomis „plunksnomis“ (kaip ten bebūtų, bet visiškai išnaikinti žalėsį iš plaukų - jai niekada dar nebuvo pavykę), nagai padengti ilgalaikiu spalvotu laku – kiekvienas pirštas vis kitos spalvos – kas antras su ornamentu... Pritinkantis plonos odos nedidelis spalvotas rankinukas... Ir... ir net kukli „chna“ – stilizuota žalčio pavidalo tatuiruotė einanti nuo nykščio ir besibaigianti netoli alkūnės...
Šalia jos atrodžiau ne kaip sūnus su motina, o kaip beveik keturiasdešimtmetis su „studenčioke“ meiluže... "Papikas" toks...
...jooo...
Tik akys...
...akys... Ne vien pas žmones akys - sielos veidrodis... Vos pažvelgus į akis, iškart supranti, jog prieš tave stovi visiškai ne jokia ne „studenčiokė“, o moteris, kuriai už nugaros begalinė patirtis...
- Tamsių akinių trūksta, - mestelėjau ir atsistojau.. – Ne, ne! Patys kokius polaroidus parinksim. Nors gal geriau linzes. Juodas...
Taip, juodas. Kad paslėpti bedugnį žvilgsnį.
Mama sutikdama linktelėjo galva. Na ir gerai. Visai nenorėjau, kad staiga kambarys pavirstų į „optikos pasaulį“.
- Duok etiketę nukirpsiu, - šyptelėjau.
Taip. Cha! Mama nesivargino kurdama rūbus... Ji juos paprasčiausiai sukeitė. Mestelėjau akį į etiketę – ir dar visiškai su toli-gražu - ne su kokio eilinio „galerijos marketo“ kolekcija, o su ganėtinai prabangių madų namais... Milanas... Cha. Ot tai nustebs personalas, kai vietoje jų suknelės atras „oktoberfesto“ languotą sijoną, prijuostę ir marškinius su rauktinukais... Ir dar, šiuo bei tuo... Cha!
Nusileidom laipteliais į priimamąjį.
Nusileidom laipteliais į priimamąjį.
- Aukse, susipažink, tai mano mama. Mama čia mano sekretorė, vadybinkė, finansininikė ir šiaip plačių įgaliojimų pagalbininkė Auksė. Dešinioji ranka, taip sakant.
- Ma-ma???
Reikėjo matyti jos veidelį. Galėjai griūt aukštielninkas. Jame prabėgo nepasitikėjimas, nuostaba ir nepatiklumas, ir tvardomas noras papriešgyniauti.
- Indraja. Gali vadinti Indre. Ir galim iš karto „tu“, - mama kiek pakreipusi galvą, kiek gal su pernelyg pastebimu mandražu ištiesė pasisveikinimui ranką: šiek tiek paverstą delnu žemyn, tarsi kokia anglų ledi darytų malonę.
Auksė sutrikusi pašoko ir nevykusiai spustelėjo mamos ranką.
Šyptelėjęs ėmiau dalinti nurodymus: atidaviau senuosius lekalus, kad Kuprius juos pritaikytų... Ne - ne – Kuprius tai pravardė – jis žmogus. Auksinių rankų meistras. Ir šiaip, visų galų meistras – universalas: vienas – šimtuką puskvaišių meistriukų atstoja. Tik taip jį visi vadindavo pagal pavardę – Kuprevičius...
Paprašiau, kad užsakytų kambarius Klaipėj prie krantinės kur nors šalia „Vaiduoklio“...
Paprašiau, kad užsakytų kambarius Klaipėj prie krantinės kur nors šalia „Vaiduoklio“...
- Na, manau, jūs surasit bendrą kalbą kol grįšiu. Aš bėgu „betmano“, - baigiau nurodymų srautą ir sulaukęs abiejų moterų linktelėjimo, išlėkiau...
Taip... Nesusipeš... Ne tie charakteriai ir šiaip nėr dėl ko... Tik Auksei lengvas šokas. Senai jos tokios nemačiau – nė vienos replikos! mintyse, kaip koks kerštingas pienburnis patryniau rankomis.
Kaip ir spėjau – nieko neįvyko. Grįžus radau abi moteris čiauškančias apie šukuosenas, nagus ir kitus moteriškus dalykėlius.
- Ji, suprantu, nežino? – jau atsisėdusi ir segdamasi saugos diržą parklausė mama
- Auksė? Ne. O kam?
- Gal vis tik reiktų?
Gūžtelėjau pečiais:
- Nemanau. Jei nebus didelių stresų, tai žiūrėk ir laimingai pragyvens. Šeimą susikurs, vaikus į pasaulį paleis... Ir gal tik kokius pranašiškus sapnelius sapnuos ar kortas mokės padėlioti... O įvelk ją į visą šį mūsų pasaulį – tai kamuosis kampo nerasdama... Juolab, kad kažin ar labai stipri būtų.
- Kaip žinai. Gal tu ir teisus... – linktelėjo mama ir kaip kokia japonų turistė ėmė smalsiai dairytis pro langą – Vilniuje ganėtinai seniai nebuvo...
Na taip, čia mes apie miegančią Auksės prigimtį. Bet nesikartosiu – jau buvau apie ją pasakojęs...
- Paimk telefoną, - stabtelėjęs prie šviesoforo ištiesiau jai naują „galaksį“. – Kortelę įdėjau. Dabartinai įdomesni, nei tie prieš dešimtmetį...
III.
- Paskutinį kartą aš čia buvau, kai reikėjo skubiai jį perslėpti. Kai griovė švento Jono Bažnyčią. Juos rūsiuose du šimtus metų ramiai išgulėjo ir še tau...
Vajaus bambėjimo beveik negirdėjau.
Na taip, jaučiau, kad tas anoks daiktas ne taip jau senai čia ir guli. O gaila. Kuo ilgiau, tuo gilesnį pėdsaką ar, gal aurą, kaip čia pasakius, palieka. Ir bažnyčios gaila. Man dar tada, kai perbėgau į Prūsus, teko akies krašteliu matyti, kaip šiai bažnyčiai pamatus klojo. O po to, jau po kokio šimtmečio ir pačią bažnyčią. Nieko tokio itin įspūdingo, bet daili, grakšti, siauru kaip ieties antgalis stogu. tuo metu buvo pats aukščiausias statinys Klaipėdoje. Špilių iš tolo jau buvo galima matyti. Praktiškai nuo paskutinės kalvos įvažiuojant į Mėmelį.
Na taip, jaučiau, kad tas anoks daiktas ne taip jau senai čia ir guli. O gaila. Kuo ilgiau, tuo gilesnį pėdsaką ar, gal aurą, kaip čia pasakius, palieka. Ir bažnyčios gaila. Man dar tada, kai perbėgau į Prūsus, teko akies krašteliu matyti, kaip šiai bažnyčiai pamatus klojo. O po to, jau po kokio šimtmečio ir pačią bažnyčią. Nieko tokio itin įspūdingo, bet daili, grakšti, siauru kaip ieties antgalis stogu. tuo metu buvo pats aukščiausias statinys Klaipėdoje. Špilių iš tolo jau buvo galima matyti. Praktiškai nuo paskutinės kalvos įvažiuojant į Mėmelį.
Visi trys lindėjome viename iš seniausių Klaipėdos senamiesčio pastatų. Netoli kampo prie Žvejų gatvės. Tiksliau – jo priplėkusiame pusrūsyje, kur storoje sienoje buvo įrengta slaptavietė. Ir ne šiaip slaptavietė – o netgi labai moderniška – visas seifas buvo įmūrytas tarp netašytų akmenų – praktiškai fundamento, o gal net jau ir grindinio dalies.
- Aš tau reikalinga?
- Ne, mam...
- Tada aš palauksiu tavęs mašinoj...
Na taip, jai akivaizdžiai nepatiko nei Vajus, nei jo apleistas pusrūsis, nei jo pačio buveinė – namai, kur skersvėjai vaikščiojo aršiau už tarakonus duoninėje. Jei paprašyčiau, aišku, kad pasiliktų. Bet, o kam? Ištversiu aš tą Vajų. Ypač dėl „Švento“ reikalo.
- Geriau kavinukėj. Ten, priešais Anikę yra visai jauki. Tau turėtų patikti.
- Taip ir padarysiu... – net neatsisveikinusi su senu pirdūnu, mama dingo.
- O kodėl tu jo į erdvinę kišenę nepaslėpei? Kam čia reikėjo laikyti, jei jis jau toks brangus?
- Dėl brangumo tai aš nežinau. Ir vertesnių ir brangesnių mačiau. O erdvinių nemėgstu. Ne... labai nemėgstu.
Senas kvaiša. Matyt pamiršta įėjimus į juos, štai ir nemėgsta. Bilobilą galėtų pradėt gert... Nors smegenėlės, matyt, jau per daug akytos...
Tačiau su kita fraze jis tarsi mano mintis paneigė:
Tačiau su kita fraze jis tarsi mano mintis paneigė:
- Kartą, dar kai tik jį gavau – pabandžiau ten paslėpti. Bet erdvė jo nepriima. Atstumia...
- Khmmm... – nustebęs kilstelėjau antakius aukštyn. Ne tiek daug artefaktų, kurių erdvė nepriima.
Pasišviesdamas žibintuvėliu, atidžiai apžiūrėjau ir patį seifą, ir tą vietą, kur jis gulėjo.
Pasišviesdamas žibintuvėliu, atidžiai apžiūrėjau ir patį seifą, ir tą vietą, kur jis gulėjo.
Tarp visiško pusbrangio šlamšto, gretimai gulėjo ir visai neblogai šlifuotas deimantas... Tikras briliantas... Apie šešiasdešimt briaunų... ko gero... Khmmm – kokių aštuoniasdešimt karatų – galėtų drąsiai varžytis su „Dievo akimi“... O gal čia šiuolaikinis Koščėjaus kiaušinis?.. Juokauju, aišku... Nejutau jame jokios magijos. Nors toks deimantas veikia kaip geras kaupiklis... Ar akumuliatorius... Vadinkit kaip norit, bet man labiau patinka - kaupiklis. Pats geriausias pasaulyje magijos kaupiklis. Gali veikti kaip individualus ir net kaip paslėptas... Daug galima į tokius prifarširuoti, o reikalui esant – pasisemti. Oi, ne be reikalo visi valdovai ir turtuoliai ir šiaip, kas netingi - juos mėgsta... Ir ne tik valdovai... Bet čia jau vėl daug sąlygotumų. Ilgai briliante palaikus kokią „purviną“ magiją ar deimantą iškasus iš kokios prakeiktos vietos, net po nušlifavimo, kai jis jau virsta briliantu – jie būna sugadinti. Ne fiziškai - fiziškai, tai jie nuostabūs, o atrasti tuos jų defektus - labai sunku. Tokius gebėjimus turi tik vienetai... Štai tokie demantai, paprastai, kaip kokie vampyrai – juos lydi kraujo šleifas...
Taip. Grįžtam prie reikalo...
Beveik septyniasdešimt metų vienoj vietoj ant minkšto raudono audinio pragulėjęs artefaktas paliko ne tik pojutiminius pėdsakus, bet ir materialius. Pailga forma. Durklą primena. Be makštų. Durklas? Ištiesiau ranką ir kažkiek palaikiau.
Beveik septyniasdešimt metų vienoj vietoj ant minkšto raudono audinio pragulėjęs artefaktas paliko ne tik pojutiminius pėdsakus, bet ir materialius. Pailga forma. Durklą primena. Be makštų. Durklas? Ištiesiau ranką ir kažkiek palaikiau.
- Durklas?
- Aha...
Užmerkiau akis ir susikaupiau. Visata susisuko sūkuriu, tarsi kažkieno ranka smailiu pieštuku ant vatmano ėmė piešti čia gulėjusį daiktą... Taip, tai buvo durklas. Labai senas. Beveik mano amžininkas. Kuo jis ypatingas? Artefaktas? Kodėl artefaktas? Nieko ypatingo jame nejaučiu. Taip, kažkokios magijos jame buvo, turi savo ypatingų bruožų, kurie man leis jį surasti... Bet nuotrauka, aišku, būtų geriau... Bet ko nėra, tai nėra.
Atitraukiau ranką ir dar kartą apžiūrėjau dureles, sienos akmenis, slaptąjį akmenį. Tiesiog kažkas atėjo, nustūmė akmenį, įkišo raktą(?) į spyną, atidarė dureles, pasiėmė ką reikia ir dingo... Ne, ne raktą – visraktį... Dvigubą... Nagi-nagi...
- Kažkokio cvergo darbas. Geri įrankiai. Ir buvo ne vienas. Su nykštuku, goblinu? Dvarfu?.. Ne, tik ne su jais... Šitie nebūtų nė už nieką susilaikę nuo deimanto... Su kažkuo visiškai kitos rasės... Kapinėm dvelkia. Kodėl slepiančiosios magijos nebuvo? – paklausiau, o pats kažkiek nusivyliau: "šventas reikalas" subyrėjo - vis tik -ne pats Vajus „iš savęs“ artefaktą pavogė. O gaila.
Tuo tarpu Vajus tik gūžtelėjo pečiais:
- Tai, kad čia nieko brangaus nebuvo. Na, ne tiek jau brangaus...
- Pakankamai brangaus, kad tokie „šokiai“ užkurti.
- Nežinau... – purtė galvą senas ožys.
Aišku, kad žino, bet ne viską sako. Ir ko jie visi taip mėgsta pūstis ir vaidinti paslaptinguosius "iksmenus"? Pradedant nuo paprasčiausio kauko, baigiant dievais ir pusdieviais... Nors iki kokio auksarankio seno cvergo pasipūtimo, jiems visiems kartu sudėjus neįtikėtinai vis tiek toli.. Tfu, ant jų visų... Nuo aukšto bokšto...
- Na kaip? - palenkusi galvą ir žiūrėdama pro tamsių akinių viršų paklausė mama, kai prisėdau prie lauko staliuko
- Neatrodo, kad bus labai sudėtinga. Cvergas su kažkokiu kipšu ar kapinių sargu įsibrovė, - atsakiau sulaukęs, kol oficiantas – jaunas berniukas, vis bandydamas nedėbsoti į žvilgsnį traukiančias mamos kojas, kurias ji buvo užsidėjusi vieną ant kitos, pastatęs kavą pasišalino. – Ir daiktas, tiksliau durklas – kažkoks be proto pažįstamas. Toks įspūdis, kad jį jau esu ne tik matęs, bet ir rankoj laikęs.
- Įdomu. Kada pradėsi ieškoti?
Mačiau, kad mama mėgaujasi žmonių, praeivių ir kavinių svečių stebėjimu. Kaip, beje, ir nevalingais, o kartais ir sąmoningais vyriškių žvilgsniais. Moterų, beje, taip pat. Bet vyrų labiau... Mylėjo ji žmones... Plačiąja prasme. Žmonijos prasme. Bet kažkodėl ne dažnai ji žemėje lankosi. Nežinau kodėl – neklauskit. Bet jei jau čia, tai tegu pasimėgauja – darbai palauks.. Kaip ten? Ne vilkas... taip sakant.
- Gal rytoj? Neskubu gi, - atsakiau. - Šiandien siūlau papramogauti... Gal po senamiestį pasivaikštom? O gal katerį išsinuomojam?..
- O ir tą, ir aną?..
IV.
Ai, nieko toks naktinis klubas. Neseniai atidarytas. Interjero dizaineris, matomai, labai mėgo „Nuo aušros iki sutemų“... Na, ten, kur fūristai Meksikoj susirinkdavo... Dar nenušiuręs, su bohemiškai laisva atmosfera, tik vietoj bohemos labiau ofisiniai frikai vaidinantys bohemą, bet nieko. Būna ir blogiau. Sueis.
Bumsikai bumsėjo, ant scenos kažkas kažką trypė ir alia dainavo. Krūva linksmuolių ir mėgėjų paūžti šoko, o aš nusivaręs kaip šuo – sėdėjau prie baro ir gurkšnojau viskį su ledu. Dievų gėrimas – tiems kas neturi tikslo prisigerti ir kažką supranta gėrimuose, aišku.
Ir visai nereikia stebėtis. Jei jau tau begalybė amžiaus ir dar priešakyje nežinia kokia begalybė - tai nereiškia, kad turi į grabą gultis. Mama visada mėgo ir sueigas, ir gegužines, ir šiaip vakarones. Laikai ir žmonės keičiasi, o pomėgiai išliko. Jei norite konservatizmo – tai ne pas mano mamą – tai, jums, veikiau pas senas perekšles: tetą Mildą ar tetą Austėją, pavyzdžiui. Bet tik ne pas Mamą Drūnę...
Štai ir dabar, persirengusi į raudonai purpurinę vakarinę aptempiančią suknelę, toli-gražu ne iki kelių, su negilia dekoltė, bet atvira nugara, ant aukštų, beveik vienuolikos „comų“ kulniukų, visa suplukusi nuo šokio, bet šelmiškai gaivi ir gundanti klaktelėjo šalia ir kilstelėjo pirštelį barmenei, kad ši prieitų...
Aha, nespėjo prisėsti, kai šalia išdygo jaunas augalotas juodbruvas vaikinukas su madingu „pričiosu“, dviejų dienų „barzdonu“ ir aptemtu „maikonu“...
- Gal galiu pavaišinti, žaviąją nepažįstamąją, - išrėkė, bet balsas per visus tuos bumsi-mumsi sunkiai buvo girdimas – vos ne iš lūpų reikėjo skaityti. – Ar tavo niūrusis palydovas prieštaraus?
Mama šelmiškai nužiūrėjo vaikinuką nuo kojų iki galvos ir linktelėjo galva:
- Neprieštaraus. Vaišink...
Oi... vargšas-vargšas vaikinukas... Papuolė gražuoliukas. Nuskendo bedugnėse akyse. Po juodom linzėm paslėptose bedugnėse akyse...
Na va, taip ir poetu galima tapti. Sakau - lyg ir tikrai bohemiška atmosfera sklaido. Bet reikia ir saiką žinoti. Pasiplauti ir mamą palikti pačiai sau. O tai kažkiek aš ją, vis tik, varžau. Na ir vaikino kandidatūra, atrodo - tinkama. Pasportavęs, plastiškas, judesiai... khmmm... Gal net tarnybos ragavęs. Akys geros. Aura, kiek aš suprantu – šviesi. Nors šiknių, mama, pajustų iš tolimo tolo ir net neprisileistų.
- Mam! – šūktelėjau, kol vyrukas užsakinėjo kažkokius spalvotus kokteiliukus (berods „Malibu“?)
- A?! – linktelėjo arčiau manęs mama ir kažkiek arčiau atkišo ausį, kad geriau girdėtų ką sakau.
- Eisiu aš. Tu linksminkis – susitiksim viešbutyje. Noriu anksčiau atsikelt!
- Aha. Gerai, sūnau, - sulinksėjo mama.
Aš maktelėjau paskutinius viskio lašus ir pakilau.
- Gero miego sūneli, - nugirdęs paskutinį žodelį vyrukas išsiviepė.
Dėbtelėjau į jį ir šyptelėjau viena iš savo „firminių“ pašaipių šypsenų, per kurias ne kartą teko kelti mestą pirštinę:
- Maman, sois miséricordieux envers a lui! (pr. - Mama, būk jam gailestinga!) - mirktelėjau vyrukui su ištįsusiu ir pasimetusiu veidu: vargšas berniukas...
- Pas de soucis, fils! (pr. – Nesirūpink, sūnau!) – mama pamojavo man piršteliais „ate“, o aš, linktelėjęs pasisukau link išėjimo...
Na taip, po to, kai beveik du šimtus su viršum metų prasisukioji tarp Europos (ir ne tik) aristokratijos, kuri pripažino tik vienintelę – tikrąją kalbą – prancūzų, nori nenori ji prikimba kaip vantos lapas prie šiknos ir iššoka kai reikia ar nereikia, kaip koks kipšas iš tabokinės... Na, o mamai - kalbų barjeras iš vis neegzistavo...
V.
Nešiojamas kompiuteris gulėjo numestas ant sujauktos lovos.
Jau buvo įdienoję, o aš kramtydamas apatinę lūpą, susikrimtęs ir susiėmęs už smilkinių, sėdėjau parimęs į ant stalo išskleistų žemėlapių šūsnį.
Jau buvo įdienoję, o aš kramtydamas apatinę lūpą, susikrimtęs ir susiėmęs už smilkinių, sėdėjau parimęs į ant stalo išskleistų žemėlapių šūsnį.
Net galva čirpt pradėjo...
Velniai rautų! Tas, kas iš Vajaus išvogė tą velniai žino kam reikalingą sušvilptą durklą, sumaniai sumėtė pėdsakus. Suspėjo prikaišioti į internetą, per visokius istorinius forumus, socialinius tinklus, aukcionus ir panašias nesąmones šio durklo nuotraukų... Pradžioje bandžiau markeriu dar kažką žymėtis, o dabar nuo buvusio susitelkimo ir susikaupimo tik galva nenumaldomai dūzgė...
Jei tas sušiktas durklas būtų mesteltas tik į kokį aukcioną, tai, sakyčiau, tiems žmogėnams trūksta pinigų. Tad būtų galima greit juos surasti ar sudalyvauti aukcione, ar susitarti, o dabar, beveik aiškiai matėsi, jog tai pėdsakų mėtymas. Ir ne šiaip pėdsakų mėtymas, o pėdsakų mėtymas norint suklaidinti būtent mane. Taip. Nei daugiau nei mažiau. Tai reiškė, kad organizatorius arba mane pažįsta, arba žino mano gebėjimus. Ir žino, jog mane kvies to sušvilpto daikčiuko ieškoti... Puikiausiai žino, kad aš bandysiu imti pėdsaką... Šia prasme, aš turiu vardą. Nėra nebaigtų bylų, tai yra paieškų. Taip. Ne be reikalo, net dievukai ar pusdievukai į mane kreipiasi... Nors ką čia tie dievai, va į Vajų pažiūrėt užtenka... Dauguma jų, tai tik seni niekam tikę smirdžiai. Kai kuriuos jau net ir paprasti žmonės lenkia. Pačiam Vėjui greit jie jam į subinę papūs...
Už lango išgirdau baubimą... Atpažinęs galingo, sportinio tipo mašiniuko kriokimą ir net pasimandarvojamą pergazavimą, nustebęs kilstelėjau antakius...
Vaikydamas dūzgimą galvoje atsistojau ir priėjau prie lango, praskleidžiau pirštu žaliuzes...
Na taip, kaip ir spėjau - „Mustangas“. Dar ir su patiuninguota "dusliarka". Ne mažiau kaip penklitrinis. Gerokai po dutūkstantųjų laidos. Ne mano stilius, bet gerbtinas mašiniukas...
Tuo tarpu raudonas "Mustangas“ su juoda plačia juosta, einančia per visą kėbulą nuo galinio bamperio iki priekinio, vėl suriaumojo ir vos neužkliudydamas medinės viešbučio restorano tvorelės, eilinį kartą pergazavęs, įžūliai puslankiu užmesdamas savo subinę apsisuko prie pat medinio „vaiduoklio“ tilto ir sučirpinęs stabdžiais, sustojo prie viešbučio durų.
Šyptelėjau pamatęs iššokantį ir besišypsantį visais trisdešimt dviem dantimis vakar klube matytą jaunuolį, kuris mikliai, vos nepasistraksėdamas apibėgo automobilį ir pripuolė prie keleivio durelių.
Indraja, kuri atrodė išdidžiai ir nepriklausomai, kuriai galėjo pavydėti ne tik aukštakilmės pasaulio ledi, bet ir indusų deivės, lėtai išlipo iš automobilio, pasitaisė švarkelį ir natūraliai elegantiškai viliūkiškai siūbuodama klubais, apeidama automobilį, patraukė link įėjimo. Vaikinukas maloniai dusliai trinktelėjęs durelėmis, kažką sakydamas pabandė ją pavyti, bet bergždžiai: stovintis šalia durų tūlas vyriškis su lagaminu ant ratukų, išsižiojęs ir vos nevarvindamas seilės atplėšė duris ir įleido ją vidun pirma savo žmonos, kuri suraukė marmūzę... Klius tam vyrui... Oj tai klius! Primins ji dar ilgai jam, kaip šis gašliai dėbsojo į svetimą moterį savos nematydamas...
Vyrukas pasistaipė, pasisukiojo, kažką bandė patrepsėti ir kol šeimyna gužėjo vidun, panašu, kad persigalvojo ir su savo neryžtingai sutrikusia marmūze nuėjęs prie automobilio, net ne iš pirmo karto sugraibė jo durų rankenėlę. Veidas atrodė sunerimęs, susirūpinęs, išsiblaškęs ir... nelaimingas? Taip... ko gero...
Na taip. Tokia jau Indrajos dovana vyrams. O gal prakeikimas? Kaip pažiūrėjus... Dabar jis visą gyvenimą ieškos tokios moters kaip Indraja. Ir aišku, kad neras. Bet jei suras, nors kokią nors panašią ar iš tolo ją primenančią - taps pačiu laimingiausiu vyru pasaulyje... O gal net ir ją, tą moterį padarys tokia... Na, pavyzdžiui, istoriją apie Eduardą žinot? Tą, kuris atsisakė sosto vardan Volis Simpson?.. Na, mano mama išoriškai į Simpson menkai panaši, gal tik liaunumu, bet kažkuo, anoji, ją Eduardui priminė... Kas dar? Iš monarchų, pavyzdžiui... Sobieskis... Kvailys Sobieskis. Išvaizdus jaunystėje vyras buvo, o po to... vedė Mariją Kazimierą de Lagranž d'Arkjen, kurią tiesiog dievino ir, kuri, sugebėjo visą gyvenimą išvaidinti ištikimą ir mylinčią žmoną. A-cha, tik po jo mirties, staigiai pasikaišiojo padurkus, susimetė sutuoktinių brangenybes ir, net, dalį iždo ir greit išsidangino į Paryžių... Kvailys tas Jonas...
Geriau jau būtų savo laiku atsistatydinęs...
Geriau jau būtų savo laiku atsistatydinęs...
Staiga nuo prisiminimų kaip žaibu kas per galvą trenkė... Va taip, kartais būna... Tarsi šuoras ar skersvėjis iš praeities atneštų...
Puoliau prie nešiojamo kompiuterio, velniop nužėriau nuo stalo žemėlapius ir įsistebeilijau į senovinio ir laiko nugairinto baloko (durklo) nuotrauką... Taip tai jis...
Jis!
Jis!
Taip. Durniaus Jono laikai...
Tais metais, švedams žygiuojant link Kėdainių, mane suplėšė falkoneto sviedinys... Taip taip... Ilgai po to gaivaliojausi... Net prisiminti sunku, negaliu pasakyti net kiek po miškus basčiausi, o tiksliau - šliaužiojau, kol manęs nesurado vilkolakiai. Įžiūrėjo manyje artimą sielą. Jie pažinojo tą skausmą ir persikūnijimo kančias... Žinojo ar bent numanė... Žodžiu, priglaudė. Pas juos ir gyvenau, kol visiškai neregeneravau, o vėliau neišvykau į Prūsiją. Nei Žemaitijoje, nei Lietuvoje, man jau nebebuvo ko veikti. Bet kokiai karjerai, kuriam laikui - čia jau buvo baigta. Kažkuriam laikui aš čia buvau miręs. Beje, tarp kitko, policininkas, tyrėjas Vilis, apie kurį jau pasakojau – iš to pačio klano. Vaikaičių vaikaičių vaikaitis... taip sakant. Na ir aš jiems už gerumą gerumu atsidėkojau... Bet tai sena ir visiškai kita, su šia - niekuo nesusijusi istorija. Žodžiu – sena draugystė.
Taigi, štai panašiai tada ir mano rankose ir atsidūrė šis durklas. Sakau, jog iškart pajutau kažką tokio dar kai seifą tyrinėjau. Keistokas jis buvo. Iš jo dvelkianti magija neaiški ir keista. Man tai jis visiškai neatsirodė turintis kažkokių antgamtinių jėgų, tačiau vilkai ir vilkolakiai, nykštukai, cvergai... net laumės, jo baidėsi kaip kipšai švęsto vandens (beje, tai ne legenda, o tiesa).
Tais metais, švedams žygiuojant link Kėdainių, mane suplėšė falkoneto sviedinys... Taip taip... Ilgai po to gaivaliojausi... Net prisiminti sunku, negaliu pasakyti net kiek po miškus basčiausi, o tiksliau - šliaužiojau, kol manęs nesurado vilkolakiai. Įžiūrėjo manyje artimą sielą. Jie pažinojo tą skausmą ir persikūnijimo kančias... Žinojo ar bent numanė... Žodžiu, priglaudė. Pas juos ir gyvenau, kol visiškai neregeneravau, o vėliau neišvykau į Prūsiją. Nei Žemaitijoje, nei Lietuvoje, man jau nebebuvo ko veikti. Bet kokiai karjerai, kuriam laikui - čia jau buvo baigta. Kažkuriam laikui aš čia buvau miręs. Beje, tarp kitko, policininkas, tyrėjas Vilis, apie kurį jau pasakojau – iš to pačio klano. Vaikaičių vaikaičių vaikaitis... taip sakant. Na ir aš jiems už gerumą gerumu atsidėkojau... Bet tai sena ir visiškai kita, su šia - niekuo nesusijusi istorija. Žodžiu – sena draugystė.
Taigi, štai panašiai tada ir mano rankose ir atsidūrė šis durklas. Sakau, jog iškart pajutau kažką tokio dar kai seifą tyrinėjau. Keistokas jis buvo. Iš jo dvelkianti magija neaiški ir keista. Man tai jis visiškai neatsirodė turintis kažkokių antgamtinių jėgų, tačiau vilkai ir vilkolakiai, nykštukai, cvergai... net laumės, jo baidėsi kaip kipšai švęsto vandens (beje, tai ne legenda, o tiesa).
O kur aš jį padėjau? Pamenu, iš pradžių bandžiau kažkur jį slėpti... Bet miško gyventojams jis kėlė siaubą... Tai kur aš jį nukišau? Velnias, na nepamenu! Tiek jis man ir terūpėjo. Laikiau susukęs į kailį ir ketinau į kieno nors karstą įdėti – niekam nepakenkus - kitaip ir neatsikratysi, o kol laukiau progos – laikiau ant Kipšų kalvos. Nuplikusios tokios, kur neaugo net nusususi žolelė – mirusi žemė, mirusi kalva... Taip... ten jis ir liko... Ne iki šio šlamšto man tada buvo... Ir taip ilgą laiką vos kojas vilkau... Neįžiūrėjau jame jokios brangenybės. Ir dabar nesuprantu, kokios čia aplink jį gali suptis aistros.
VI.
- Tai tu jo nebegalėsi rasti? – paklausė mama sėdėdama prie žurnalinio staliuko ir palaimingai gurkšnodama kavą.
Ji buvo susisukusi į lengvą baltą viešbutinį vonios chalatą, uždėjusi koją ant kojos, atsainiai atsirėmusi į atkaltę ir, tarsi išsiblaškiusi, dairėsi pro langą kažkur į debesuotą marių ir uosto tolį. Rodėsi, jog nuo jos sklinda akinančios palaimos aura ir jeigu staiga sutemtų, tai ji apšviestų visą kvartalą aplinkui...
- Galėčiau. Bet ne viešbučio kambaryje. Man reikia erdvės. Lygumos... Kokios nors alia Mozės uolos, kurgano stepėse, piliakalnio virš lygumos... Gal net Trakų donžonas tiktų, bet ten žmonių per daug...
- Taigi šalia jūra. Imam katerį ar jachtą kokią – reikės, gal į kokį stiebą įsiropši...
- Ne, - palingavau galva. – Banguoja, o man reikia tvirto paviršio. Ir lygumos. Net koks miesto dangoraižis netiktų. Na, reikia erdvės, kuri, kaip čia pasakius... neekranuotų, ar ką?
Kambaryje įsivyravo tyla. Tik pro pravirą langą sklido iš lauko sklido kažkokia tolima muzika, kažkokio motorlaivio bubenimas, kažkas nesuprantamai pliauškėjo ar teliuskavo po langu...
- Žinai, taigi čia jokia problema, - mama pasilenkė ir pastatė ant stiklinio stalelio puodelį, ir ironiškai, pašiepiamai, šyptelėjo. – Kvaileli, tu mano: Ventės Ragas. Švyturys...
Net šaižiai pliaukštelėjau sau per kaktą:
- Mama, tu genijus...
- Cha...
Na taip! Ventės Ragas! Magijos kryžkelė! Galvojat be reikalo dar vokiečiai, dar kryžininkai - nesugebėjo ten savo bažnyčios pastatyti?! Ką ten bažnyčios?!! Net pilies! Kas kartą, kai tik šie statiniai iškildavo, taip juos visos stichijos ir sudaužydavo. Galų gale, tie kalės vaikai nebeištvėrė ir pasidavė. Susirinko savo „akmenėlius“ iš svetimos žaislų dėžės ir pastatė ją (bažnyčią) Kintuose. Va ten jai ir buvo vieta. Nors ir ji ten taip įsipašė, kad dabar net sunku jau taip labai dėti lygybės ženklą... Ta prasme, tarp bažnyčios ir maldos namų...
O štai švyturys – prigijo. Kažkaip natūraliai įsipašė. Nežinau ar vietą kažkas pataikė ir tiesiai į energijos sankirtą jį pastatė, ar ši žemė jį priėmė ir suvedė energijos gijas... Nors... nors švyturius net prakeiktosios žemės priima... Jie visur ir visada tampa antgamtiškų jėgų poliu... Net jei iki tol kokioje nors vietoje niekas jokių anomalijų nebuvo pastebėjęs... Nors ką jau tie švyturiai? Štai, bakenai su signalinėmis šviesomis žymintys farvaterį – ir tie, ilgiau pabuvę vienoje vietoje - tampa „švyturiais“: pamėgsta juos ir vandenų gyventojai, ir vandenų dvasios, undinės ar tritonai, sirenos ar paprasčiausios nimfos...
Nimfos, sako, žaisdamos ar norėdamos suvilioti joms patikusį jūreivį, tokį bakeną nutempia į seklumą, kur laivas ilgam užstringa... Ir Viešpats tegelbsti tų vargšų sielas...
O štai švyturys – prigijo. Kažkaip natūraliai įsipašė. Nežinau ar vietą kažkas pataikė ir tiesiai į energijos sankirtą jį pastatė, ar ši žemė jį priėmė ir suvedė energijos gijas... Nors... nors švyturius net prakeiktosios žemės priima... Jie visur ir visada tampa antgamtiškų jėgų poliu... Net jei iki tol kokioje nors vietoje niekas jokių anomalijų nebuvo pastebėjęs... Nors ką jau tie švyturiai? Štai, bakenai su signalinėmis šviesomis žymintys farvaterį – ir tie, ilgiau pabuvę vienoje vietoje - tampa „švyturiais“: pamėgsta juos ir vandenų gyventojai, ir vandenų dvasios, undinės ar tritonai, sirenos ar paprasčiausios nimfos...
Nimfos, sako, žaisdamos ar norėdamos suvilioti joms patikusį jūreivį, tokį bakeną nutempia į seklumą, kur laivas ilgam užstringa... Ir Viešpats tegelbsti tų vargšų sielas...
- Važiuojam? – klausiamai kilstelėjau antakius.
- Tuoj susiruošiu ir galim lėkt, - linktelėjo mama ir pakilusi nuėjo link durų.
Na taip... „Tuoj susiruošiu“... tai... Kchmmmm.....
Žodžiu, ant Šilutės plento išvairavau tik gerokai po dviejų valandų...
Žodžiu, ant Šilutės plento išvairavau tik gerokai po dviejų valandų...
- Tu čia ilgai taip buksuosi?
- Ką?
- Klausiu: gal galima greičiau? – mama linktelėjo smakru priekin į kelią, kur „pėdino“ (tokį buką važiavimą kitaip nepavadinsi) ilga vora niekur neskubančių klaipėdiečių ir kaimiečių.
- Kaip pasakysi, mama, - su pasitenkinimu pabandžiau prisiminti kokius nors kitus, geriau užsienietiškus numerius – nesinori su visom tom „šaudyklėm“ reikalo turėt. Kažkodėl galvon šovė tik vokiški Diuseldorfo žemės numeriai...
Mintyse spragtelėjau pirštais, numeriais nuėjo raibuliai ir jau kitą akimirką tarp „šiknakamščių“ praskrido juodas „Diuseldorfo betmenas“...
Greitai moka judėti ne viena būtybė – pavyzdžiui - vampyrai... Akimis net sunku juos sekti. Šast ir jie tau jau kur šone. Kitos būtybės greitai juda dėka gebėjimo stabdyti arba aplenkti laiką, kitos moka sukurti kirmgraužas erdvėje – trumpos distancijos portalėlius (neretas gebėjimas tarp demonų) ir akis fiksuoja tik lengvą oro raibuliavimą... Aukščiausiosios būtybės geba kurti pilnaverčius portalus... Tad, galų gale, nepašvęstam žmogui, visa tai gali pasirodyti neįtikėtinu greičiu... Tačiau tiesa yra kitokia – tikrąjį greičio pojūtį, kuriam negali atsispirti nė viena dievybė, nei esybė – geba sukurti tik žmogus. Niekas neprilygs žirgo šuoliavimui per pievas ir dykras, kai raitelis susilieja su narčiu keturkoju ir aplinkiniu pasauliu, kai vėjas plaka veidą ir krūtinę, delgia akis... Niekas neprilygs čioperio riaumojimui greitkelyje, bolido lėkimui autobane ar iki dugno nuspaustam greičio pedalui "korvetėje" ar tame pačiame riaumojančiame "mustange", kokiame 66-tame "route‘ryje"...
Senasis asfaltuotas vokiečių kelias, aišku, neprilygo autobanui, bet turėjo savo žavesį – siauras, klaikiai vingiuotas ir vietomis iš abiejų pusių apaugęs medžiais... Tai varė į nemenkesnę greičio euforiją...
Senasis asfaltuotas vokiečių kelias, aišku, neprilygo autobanui, bet turėjo savo žavesį – siauras, klaikiai vingiuotas ir vietomis iš abiejų pusių apaugęs medžiais... Tai varė į nemenkesnę greičio euforiją...
...virš dviejų šimtų benzininių arkliukų po kapotu...
...mašiniukas tarsi iš malonumo murkė ir riaumojo...
...betrūko tik sparnus išskleisti...
Tik deja -sparnų nebuvo...
Tik deja -sparnų nebuvo...
...„įsipaišant“ į posūkius prie Dituvos ir Priekulėje, šokant per tą metalinį Minijos tiltą, vos "įsipašant" į abu stačius posūkėlius, mama iš pasitenkinimo kelis kart plekštelėjo liežuviu per gomurį...
...kažkokia „fūra“ vos nesitrenkė į metalinius aptvarus...
Protarpiais tik šikniai „kamštukai“, rupūžgalviai vaikai ir klipatos dviratininkai visą malonumą gadino...
Pasaulis nuostabus!
Pasaulis tobulas!
Pasaulis tobulas!
VII.
„Garą nuleidom“ tik prie Kintų. Per juos jau pravažiavom lėtai ir neužilgo pravažiavę kryžkelę į Stankiškes ir Mingę, atsidūrėme pačiame iškyšulyje.
Nuotaikos negadino net debesėliai, kurie nuo pat ryto telkėsi ir sunkėjo, ir, pagaliau, susibūrę į priešlietinį debesį, tarsi pakibo virš visų marių. Bangelės tapo įžūlesnės, vėjelis ėmė žaisti jų paviršiumi, pakrančiuose pasirodė lengvos baltos putelės...
Pakvipo lietumi...
Na ir, be to - sekmadienis po pietų, yra popietinis sekmadienis – tuščia, kaip išmirę. Ornitologinė stotis uždaryta (na ir ne sezonas jiems), mūrinis raudonų plytų namas šalia švyturio nerodė jokios gyvasties, o pats švyturys - lankytojams uždarytas. Tik kažkokie dviratininkai nuvažiavbo sau, o šeimyniniai turistai į „Grand vojažerį“ įsivertė lekuojantį niufaulendą ir dingo iš aikštelės.
Likome tik mes.
Slėptis ar slapukauti nebuvo reikalo. Instinktyviai, tarsi koks vagis, apsidairiau ar nėra stebėjimo kamerų (tada dar jų iš ties nebuvo). Po nesudėtingo ir beveik magijos nereikalaujančio triuko su nesudėtinga prieštvanine švyturio medinių durų spyna, galėjome kilti sraigtiniais laiptais viršun.
Tik staiga, priešais mus, suraukęs snukutį ir ant krūtinės sunėręs rankas, pasirodė apžėlęs ir gerokai į mažą gorilą panašus pašlemėkas – kaukas. Tačiau, vos metęs akį į mane, nutaisė mimiką, kuri turėjo reikšti šypseną, o pastebėjęs Indrają – labai žemai nusilenkė ir staiga „supliuško“ iki savo tikrojo dydžio. Prieš mus stovėjo jau ne „gorila“, o mažaūgis biurgeris. Tą prasme, žmogiukas didelėmis ausimis, ilga nosimis ir labai panašus į kokį vokiečių ar kokių flamandų - fryzų miestelėną iš kokio seno paveiksliuko. Na, gal dar prieštvaninį vietinį rytprūsį su skrybėle, maišo formos kelnėmis ir dryžuotom ilgom kojinėm, ir... ir medinėmis, veltiniu pakaltomis klumpėmis!
Persivertėlis vėl nusilenkė ir neištaręs nė žodžio – dingo. Na taip... Be mamos man būtų tekę dar gal su juo ir aiškintis, nors šis švyturys, kaip ir daugelis švyturių – niekeno. Tuo pačiu – visų. O štai mano mama – kitas reikalas. Net nežinau su kuo palygint?.. Na, tarkim, tai tas pats, matyt, kaip kokia Pompadur būtų malonėjusi atkreipti dėmesį į servą ar vilaną – praktiškai tuščią vietą... Na, nevykęs palyginimas, bet kažkas tokio...
Neturėjau jokio noro grožėtis apylinkėmis, tad tik užlipęs į švyturį, nusisukau link marių į molo pusę, įsikabinau į turėklus ir pabandžiau susikaupti. Tam, kad įsilieti į raibulynę, kaip aš ją vadinau, kažkokių ypatingų pastangų, o juolab, kokių užkeikimų - man nereikėjo. Tik užmerkiau akis ir pabandžiau prisiminti durklo siluetą, pabandžiau ištempti į paviršių su juo susijusius pojūčius...
Raibulynė... Na, nežinau kaip tą jausmą pavadinti. Tai tarsi pasinerti į vaivorykštinį liūliuojantį ir vis pastoviai besikeičiantį, matinį ir, tarsi, permatomą rūgpienį, kuris po truputį skaidosi ir nuplikina ar išmeta į paviršių man riekiamą informaciją ar vaizdinį...
Tik ne šįkart... Tik vos ne vos skaidriau, nei Klaipėdoje, viešbutyje.
Pabandžiau pasitelkti vietinės energijos srautus ir pliūpsnius... Juk jau minėjau, kad ši vieta įvairių gamtos stichijų energijų susikirtimo vieta? Berods minėjau...
Bet vis tiek nepavyko... Velnioniški tie žmonių išradimai... Velnioniški... Internete, per visą pasaulį išplatinta informacija ir nuotraukos, davė tokius trikdžius, kad nufiltruoti nereikalingus šešėlius buvo beveik nebeįmanoma... Energetiškai reikėjo pakilti aukščiau raibulynės ir „apglėbti“ ją iš viršaus...
Supratau, kad dėl žemai kabančių ir beveik nejudančių jau švininių debesų, to nepavyks – praktiškai tobulas ekranas dirbant su „pasaulio“ marmalyne-raibulyne.
Giliai atsidusęs prisišliejau prie baltos švyturio sienelės.
- Kažkas ne taip? – smalsiai mane stebėjusi paklausė mama.
- Debesys trukdo, - linktelėjau galvą. – Reikės palaukti vaiskaus...
- Tik tiek? – atlaidžiai ir ironiškai šyptelėjo mama Drūnia, kilstelėjus ranką pašiaušė mano plaukus, kaip vaikystėje, ir skambiai nusijuokusi, išsispyrė iš raudonų aukštakulnių batelių.
Galit tikėt, galit ne, bet kitą akimirką, ji, tarsi akrobatė, stryktelėjo ant turėklų ir net nebandydama laikyti pusiausvyros, tarsi balerina stovėtų ant tvirtos scenos, pasistiebė ant pirštų galiukų, išskėtė rankas į šonus ir sušuko:
- Ėchėgėėėėė!!!
Balsas nuaidėjo tarsi mes stovėtume kalnų tarpeklyje, o ji šypsodamasi užvertė galvą ir pakėlė rankas aukštyn... Tą akimirką ji tapo neįtikėtinai panaši į liauną raudoną nendrę, kuri stiepiasi į saulę, tvirtai siūbuoja vėjyje ir net nemano pasiduoti jokiom stichijom...
Švyturį apgaubė tarsi mažyčiai išlydžiai... Be proto panašūs į Švento Elmo ugnis ar šviesas ant burlaivių stiebų... Jūrų žaltvykslės - vilties ir sėkmės pranašai...
Mama, tarsi miško takeliu, lengvai apibėgo turėklais rateliu ir nušoko žemyn šalia manęs. Susvyravusi ir šypsodamasi įsikibo man į parankę ir mes atsidūrėme tarsi debesų akyje. Užvertęs galvą , susižavėjęs žiūrėjau, kaip tiesiai virš švyturio špilio ėmė šviesėti, dangus skaidrėti. Debesys plyšo, o vaiski akis plėtėsi. Vėjo nebuvo, o debesys tirpo...
Akimirkai nuleidęs galvą pamačiau, kaip nepastebėtai iš privažiavusio mašiniuko išsirito kažkokia kompanija ir atstatę savo mobiliakus, ištįsusiais veidais filmavo Švento Elmo ugnies apgaubtą švyturį ir švintantį dangų.
Ironiškai šypsodamasis spragtelėjau pirštais – menkutė, net energijos nereikalaujanti magija – nieko jie nenufilmuos ir nenufotografuos. Geriausiu atveju - tik šešėlius... Turistus apėmė nerimasties jausmas ir jie patys nesuprasdami kodėl, kaip pelės nujausdamos nelaimę, netvarkingai puolė skubiai lipti mašinėlėn ir po akimirkos nubirbė sau...
Nėr ko lysti, kur nereikia...
...pasaulis nuostabus...
Myliu šį pasaulį!..
- Na kaip? Padėjo? – paklausė mama, kai išėjau iš „raibulynės“.
- Geriau, negu gerai, - nusišypsojau. – Netgi toli važiuot nereikės.
- ..? – kilstelėjo antakius mama.
- Heydekruge. Senosiose vokiečių kapinaitėse. Šilutėj.
Mama vaidindama nepatenkintą, suraukė nosį.
- Na ką aš? – skėstelėjau rankom. – Važiuojam?
- Važiuojam, - atsiduso mama. – Nemėgstu aš to krašto.
- Aš irgi, - gūžtelėjau pečiais leisdamasis sraigtiniais laiptais.
Na taip, o ko mėgti tą kraštą? Miestelis pastatytas susijungus keliems pelkių kaimams. Iki sovietinės melioracijos apylinkės buvo pelkėtos ir nemalonios. Dar tada, kai perbėgau į prūsus, teko šiose vietose lankytis. Kaip tik per čia, pirmą kartą, ir keliavau į Branderburgą. Ir po to kelis kartus teko pravažiuoti. Tuo metu tai buvo kontrobandininkų ir arkliavagių kryžkelė. Kartais pelkėse net plėšikų išgamos slėpdavosi.
O dabar dar blogiau - senųjų rimtų, laimingų, su šia žeme suaugusių ir besišypsančių gyventojų nebelikę, o dabartiniai žmonės - dygūs, nesvetingi ir susiraukę. Bet jie nekalti – čia, paprasčiausiai - tokia žemės dvasia. Būna ir blogesnių, bet ši – labai klastinga: čia apsigyvenęs žmogus gali net nenujausti, kaip pamažėle ima virsti į nykų tipą. O jautresni nusigeria ar nusižudo... Turintys nors kiek nuojautos – emigruoja... Beveik visi atėjūnai atsibastė ir apsigyveno šioje pelkėje po paskutinio karo paliktose sodybose, namuose, prisistatė naujų statinių ir manėsi, jog jie čia šeimininkai. Na, gal į kokią dvyliktą kartą susigyvens su šia žeme ir taps šeimininkais... Šios žemės dvasia juos priims. Reikia pasakyti, kad skirtingai nuo tų atėjūnų iš anapus Nemuno, kurie vietinius šienavo, naikino, kankino ir tyčiojosi. Ir kurie net nesistengia, skirtingai nuo šio krašto naujakurių – jos pamilti...
VIII.
Magija, net jei naudojiesi jos šaltiniais ir ištakomis – vargina. Net dievus. Bent jau mes su mama – už malonę naudotis stichijų energija, susimokėjome pakilia nuotaika. Jautėmės šiek tiek išgręžti, ramūs ir nebežaismingi. Bet tai ne blogis - tarp kitko - tai taip pat nuostabi vidinė būklė. Štilius po audros – tai palaima, net jei audra tai euforinė nuotaika...
Tad ilgesniuoju keliu – trumpesnis per žvyrkelį pro pelkynus ir durpynus nė kiek neviliojo – riedėjome solidžiai ramiai. Temo, kelias buvo pustuštis ir gal tik prie Šilutės kiek tapo judresnis.
Tad ilgesniuoju keliu – trumpesnis per žvyrkelį pro pelkynus ir durpynus nė kiek neviliojo – riedėjome solidžiai ramiai. Temo, kelias buvo pustuštis ir gal tik prie Šilutės kiek tapo judresnis.
Kadangi šis miestas-miestelis mūsų nė vieno ir nė kiek nežavėjo, prasukome šonu: pro turgų ir pro stotį. Pervažiavę duobių pilną pervažą (gerokai po šios istorijos, važiavau dar kartą šiuo keliu, tai pervaža jau buvo sutvarkyta) ir iškart pasukau į buvusį įvažiavimą į buvusios melioracijos šiukšliną kiemelį. Sustojau prie nušepusios buvusios „garbės“ „kolchoznikų“ lentos ir užgesinau variklį.
- Na, ką? Eime?
- Tuoj, tik batelius pasikeisiu...
Mama gana mikliai nuspardė šalin aukštakulnius ir greit persimovė į baltus „kedus“ (sportinio stiliaus minkšti bateliai).
Kaupėsi lietus. Temo, nors pagal laiką dar turėtų būti šviesu. Einant per gatvę, drebindamas žemę ir dėl drėgmės kupino oro, garsiau nei įprasta, pradundėjo traukinys su nesuskaičiuojamų kiekiu naftos cisternų ir krovininių vagonų. Po traukinio bildėjimų, senųjų vokiečių kapinaičių, kurių per kažkokį nesuvokiamą stebuklą nesunaikino sovietinė ekspansija, tyla atrodė spengianti. Tiesą pasakius, jos tuomet dar buvo panašios tiesiog apleistą parkelį su pavirtusiais antkapiais, kažkieno prašluotais takeliais, išvartytais bordiūrėliais. Nežinia kodėl, bet rimastimi ir amžino atilsio ramybe jos net nekvepėjo. Tiesiog keistokas, šešėliuose skendintis parkelis ar skveras. Ir tiek.
- Štai ten, - pašnibždomis pirštu parodžiau į vienaukštį statinį su šlaitiniu stogu – buvusią evangelikų koplyčią (lygtais?), su užmūrytais arkiniais langais.
Padėdamas peržengti išvirtusį bordiūrą, o gal žemėje slypintį ir apsamanojusį kokį evangelikų kryžių, padaviau mamai ranką.
Padėdamas peržengti išvirtusį bordiūrą, o gal žemėje slypintį ir apsamanojusį kokį evangelikų kryžių, padaviau mamai ranką.
- Mus stebi, - pašnibždom, beveik lūpomis sušnabždėjo mama pasiremdama į mano ranką.
- A-cha... Kvapas? Jauti kvapą? Kapėnius?
- Grabčius...
Grabčius? Kapėnius? Na, koks gi skirtumas?! jokio. Tai vienas ir tas pats! Kapinių sargas arba kapinių dvasia. Tas pats lauksargis, tik kapinėse. Nekromantai mėgsta tokiais naudotis ir net versti juos savo vergais-tarnais. Šiaip tai, nepavojingi sutvėrimai. Praktiškai tylūs ir smirdantys bondžiukai ar pijokėliai. Žmogus tokį pamatęs – net neatskirtų. Kapininių žaltvykslių piemenys. Skirtingai nuo naminukų, mėgsta stiprius spiritinius gėrimus. Kai kas bando šmeižti, jog jie minta šviežia lavoniena ar ten mėgaujasi jų pūvančiais syvais, bet tai ne tiesa. Jie juos painioja su prakeiktaisiais demonais. Visiškas melas – atvirkščiai – jie kapinių globėjai ir saugotojai. Ko gero tik šiam kapininiui esant, šios kapinės per visas gadynes ir išliko iki šių dienų. Stiprus, matyt, padaras, jei sugebėjo kažkaip jas apginti. Audringos statybos vyko visur aplinkui, o šis plotelis ir gabalėlis šabakštyno-miškelio už jų – liko... Neįtikėtina. Gaji ši žemė, jei dar tokių padarų yra...
- Labužis! Gali išlysti... Vis tiek nuo mūsų nepabėgsi, - pusbalsiu ištariau, nors nusileidusioje tyloje balsas nuskambėjo tarsi varpas.
Tyla.
Žengėme dar kelis žingsnius arčiau.
Liaunas medis, šalia koplyčios, tarsi numetė dar vieną šešėlį ir nuo jo atsiskyrė žmogysta.
Kad tai buvo žmogysta, buvo galima spėti tik iš žaluojančių akių. Tarsi dvi mažytės, vos apčiuopiamos akelės be rainelių.
Lengvai jaučiamas tvaikas sustiprėjo.
Lengvai jaučiamas tvaikas sustiprėjo.
- Čia nėra tavo valdžios, - gomuriniu balsu sumurkė-sumurmėjo žmogysta. Iš jos povyzos matėsi, jog žodžiai buvo skirti Indrajai, bet ši tik išdidžiai jį pragręžė savo žvilgsniu.
- Atiduok tai, kas tau nepriklauso ir mes išeinam.
- Aaaaa... – sugurmuliavo kapėnius. – Aaaaammm...
- Ar supranti, ką sakau? – mane jau pradėjo imti pyktis. Dabar jau prisiartinus prie tikslo, puikiausiai jaučiau, jog durklas pas jį dešinėj kišenėj.
- Jie sakė ėėė... – maurojo ar katiniškai burzgė kapininis, - kad jūs ateisite... Ėėėė... mmm...
- Kas tie jie?
- Jie... Nežinau... Mažas... bjaurus zvergas... Nesumokėjo... Visi jie nuo Glas-bergo tokie...
- Stiklo Kalno? – nustebęs kilstelėjau antakius.
Legendinis kalnas, o gal uola. Girdėti apie jį teko, bet niekas iš mano pažįstamų rato nėra jo matęs. Kai kurie manė, jog gal tai tiesiog kokio dvaro, kokiam Švarcvalde, pavadinimas ar šiaip, priežodis, kurio prasmė užmiršta.
Legendinis kalnas, o gal uola. Girdėti apie jį teko, bet niekas iš mano pažįstamų rato nėra jo matęs. Kai kurie manė, jog gal tai tiesiog kokio dvaro, kokiam Švarcvalde, pavadinimas ar šiaip, priežodis, kurio prasmė užmiršta.
- ŠlyyYkštus... tipasss... daugiau neprasidėsiu... grmchmmm...
- Gerai. Atiduok durklą.
- Neeee... šššš... jis mano... Kas už tai?..
Susižvalgėme su mama, net šyptelėjau pajutęs, jog kapininis bando siurbti mano energiją (matyt kelionei į Mėmelį per daug sunaudojo, tad nevalingai tiesė savo nematomus čiuptuvus).
Staigiai žengiau žingsnį ir nekreipdamas dėmesio į pasišlykštėjimą, sučiupęs kapininį už jo atlapų, kilstelėjęs aukštyn ėmiau jį purtyti kaip kokį kaulų maišą. Rankoms buvo nemalonu – tarsi būčiau rankose laikęs gličą ir pūvančią medžiagą
Staigiai žengiau žingsnį ir nekreipdamas dėmesio į pasišlykštėjimą, sučiupęs kapininį už jo atlapų, kilstelėjęs aukštyn ėmiau jį purtyti kaip kokį kaulų maišą. Rankoms buvo nemalonu – tarsi būčiau rankose laikęs gličą ir pūvančią medžiagą
- Ėėėėėėė, - galva, tarsi koks balvonėlis kinkavo kapininis ir kvailai mosikavo rankomis, tarsi katinas letenėlėmis, kai jį paimi už sprando ir pabandai papurtyti. – Aaaaaa... grmmmaaa...
Jeigu kas mus būtų iš tolo matę, tai pagalvotų, kad kažkoks drūtas mulkis pačiupęs purto girtuoklėlį, nors, ko gero, mama uždėjo miražą ir geriausiu atveju koks prašalaitis ką matė, tai ne savo sezonu atsiradusius jonvabalius, o kadangi veiksmas kapinėse – tai pagalvotų, jog šėlsta žaltvykslės.
- Na? Dar? – pastačiau tą lengvą kaulų ir pūvančių drapanų maišą ant žemės.
- Ššššeeee... pastipk... visi pastipkiiittt...
- Nesulauksi, - pačiupau jo rankose pasirodžiusį durklą ir čia pat garsiai nusikekiau – tai buvo tas pats durklas, bet su kiaura rankenos buožele! Jokios klaidos! Vos paėmęs pajutau, jog artefakto čia jau nebėra! Vėl čiupau už atlapų grabčių ir vėl pakėliau pasiruošęs purtyti, bet šis šušvogštė per savo išpuvusius dantis skleisdamas neįtikėtiną smarvę:
- Neežiinaaaauuuu... jie numetė ir dingo...
- Kam tu iš vis buvai reikalingas? – pirmą kartą ištarė mama. Jos ledinis ramus balsas nuaidėjo su tokia charizma, jog net aš pastačiau kvaišą ant jo dviejų ir sustingau kaip kareivukas. Ne prieš gerą toks mamos balsas. Patikėkit. Aš tai žinau.
- Ponia, taigi, o kas daugiau gali rasti kapinių akmenį, po kuriuo kas nors paslėpta? Ponia... Nekaltas aš... Aš tik alkanas...
- Spirito varykla už kalnelio... – subambėjau. – Ar balandį kokį pasigauk.
- Ką dar gali pasakyti? – mama nekreipdama į mano repliką, tokiu pat balsu paklausė grabčiaus.
- Neko... eee... ponia... a... Sakė, tyliai kalbėjo. Nežinau... bet sakė jog Vilniuje Toro Kūjyje turės susitikti su pabaisaa... aaa... Išpera...
- Debilas, - ištariau galvodamas tik apie drėgnas servetėles rankom.
- Eime sūnau, daugiau jis nieko nepasakys, - mama iš rankinuko ištraukė smulkų sidabrinį pinigėlį ir mestelėjo kapininiui.
Šis monetą sugavo ore ir net suklupo... Jei jis mokėjo verkti tai pravirko... suinkštė ir sumaurojo, o aš nustebęs išplėčiau akis.
- Ponia... dar vieną dar... dar... Dar vieną ir aš būsiu laissssvaaaasssssss... visada būsiu jūsų vergas... dar vienąąąąą....
- Tu ir taip vergas. Gal dar po šimto metų gausi kitą ir galėsi susimokėti Vėjui, kad praleistų per voratinklio tiltelį, - mestelėjo mama. – Eime sūnau. Mums laikas.
IX.
Ksenoninės „betmano“ šviesos kiaurai smelkdamos smulkaus lietaus lašelius sklaidė tamsą.
Už miesto, kuris mumis išlydėjo kiaurai mušančiu lietaus šuoru, perėjo į vangią šiltą dulksną, kuri vietomis, ypač tarpumiškėse, pereidavo į miglą.
Valytuvai vangiai traiškė ant priekinio stiklo sėdančius lašelius. Kartais jie valė net per greitai ir, tada, perdžiūvusios gumelės savo brūžinimu nemaloniai užgaudavo ausį. Reikėtų pakeisti šepetėlius...
Už miesto, kuris mumis išlydėjo kiaurai mušančiu lietaus šuoru, perėjo į vangią šiltą dulksną, kuri vietomis, ypač tarpumiškėse, pereidavo į miglą.
Valytuvai vangiai traiškė ant priekinio stiklo sėdančius lašelius. Kartais jie valė net per greitai ir, tada, perdžiūvusios gumelės savo brūžinimu nemaloniai užgaudavo ausį. Reikėtų pakeisti šepetėlius...
Mama, numetusi į skurlį susuktą durklą ant galinės sėdynės, įsitaisė pusiaugulomis ir, priešais atvažiuojančių retų automobilių šviesoje ar Žiemnaumiesčio ir Vainuto gatvių šviestuvų šešėliuose, atrodė kaip taikiai snaudžianti mergaitė. Ar ji užmerkusi akis snaudė ar pro primerktų akių plyšelius stebėjo pralekiančių peizažų ir lietaus lašų tekėjimą stiklu, ar giliai mąstė – nežinojau. Jaukios tylos netrikdė net vos girdimai burbantis variklis, ratų šlamėjimas ir lengva vibracija ar retkarčiais pasitaikantis kelio nelygumas. Kažin kokios nuotaikos nebuvo, bet buvo galima mėgautis ramybe. Jauste jaučiau, kad mama greit išvyks, bet net nenumaniau, jog taip greitai: jau išlėkus ant tiesiosios į Tauragę, besileidžiant nuo kalniuko, ji staiga pertraukė tylą:
- Už miesto, nuošalesnėje aikštelėje, sustok...
- Kaip tik pervažiavus viena yra, bet ten vakarais jaunimas dažnai „tusinasi“.
- Ne, žmonių mums nereikia. Man reikės išvykti...
- Gerai, ma.
Mama vėl užmerkė akis.
Per daug apie ją rašau? Galbūt. Bet, o kaipgi kitaip? Ji suvaidins šioje istorijoje ir visame tame chaose, kuris dar tik turėjo būti, nemažą vaidmenį. Na ir aš, augęs be tėvo, savo mamą dievinau. Kaip mamą, ne kaip deivę, aišku. Nors ir kaip deivę nebūtų gėda – moteris, kuri privertė save gerbti net stipriausius dievus. Net niekšą ir tą išgamą Perkūną, kuris jos prisibijojo ir jos akivaizdoje jautėsi nejaukiai. Taip, savo laiku, kai tas nevidonas nurėžė galvą sesers Saulės meilužiui, jos tolimam pusbroliui Mėnuliui (taip-taip to pačio, kurio vardu pavadintas žemės palydovas) galvą, ji visas Dausas užliejo keršto liepsna... Smulkmenų nežinau – mama apie tai niekada nieko nepasakojo – girdėjau tik nuotrupas vaikystėje dar kai gyvenau josios globojamas. Josios pasaulyje. Žodžiu, pakraupę dievai konfliktą nuramino tik kažkokiu būdu ją ištekinę už to pačio Perkūno. Na taip, legendinės Madrido dvaro intrigos, lyginant su Dausų intrigomis – nekaltų vaikučių žaidimas smėlio dėžėje...
Tik toji porelė kartu taip ir negyveno. Indraja senąjį ištvirkėlį skandalingai metė, kai šis ėmė „presuoti“ Jūratę – josios draugę... Na, o kaip ten dabar – nežinau. Neklauskit. Dabartis čia ir dabartis „Ten“ – tai du skirtingi dalykai. Galų gale, paprasto, neparuošto žmogaus galva, nuo anapusinio gyvenimo - gali sprogti per tris sekundes taip, lyg prie jos būtų pririšti trys kilogramai trotilo. O šiaip tai, kaip jau patys pastebėjote - ji myli gyvenimą, myli gyvastį, mėgsta šį pasaulį ir niekada jo nepamiršta. Net galėtų globoti ir meilę. Galėtų, jei širdyje taptų ne amžinai žaismingai nusiteikusia mergaite ir mergina, o subrendusia matrona. Bet tai ne tokia natūra. Nežiūrint to, kad visi vyrai (ypač jei ji to nori) lydosi kaip sviestas prieš saulę, ir ji pati mėgsta pažaisti visus tuos žaidimus - visados išlaiko atstumą. Išlieka nepriklausoma ir net ledine karaliene... Moteriška, jaukia, bet ledine ir nepriklausoma... Galbūt tik dėl to ji ir neįėjo į Aukščiausiąjį Panteoną. O gal nenorėjo? Bet kaip truktelti reikiamas virvutes – išmanė...
Tik toji porelė kartu taip ir negyveno. Indraja senąjį ištvirkėlį skandalingai metė, kai šis ėmė „presuoti“ Jūratę – josios draugę... Na, o kaip ten dabar – nežinau. Neklauskit. Dabartis čia ir dabartis „Ten“ – tai du skirtingi dalykai. Galų gale, paprasto, neparuošto žmogaus galva, nuo anapusinio gyvenimo - gali sprogti per tris sekundes taip, lyg prie jos būtų pririšti trys kilogramai trotilo. O šiaip tai, kaip jau patys pastebėjote - ji myli gyvenimą, myli gyvastį, mėgsta šį pasaulį ir niekada jo nepamiršta. Net galėtų globoti ir meilę. Galėtų, jei širdyje taptų ne amžinai žaismingai nusiteikusia mergaite ir mergina, o subrendusia matrona. Bet tai ne tokia natūra. Nežiūrint to, kad visi vyrai (ypač jei ji to nori) lydosi kaip sviestas prieš saulę, ir ji pati mėgsta pažaisti visus tuos žaidimus - visados išlaiko atstumą. Išlieka nepriklausoma ir net ledine karaliene... Moteriška, jaukia, bet ledine ir nepriklausoma... Galbūt tik dėl to ji ir neįėjo į Aukščiausiąjį Panteoną. O gal nenorėjo? Bet kaip truktelti reikiamas virvutes – išmanė...
- Tusinasi... – pasakiau lėtai pravažiavęs pro aikštelę.
Nedidelėje į mišką įsirėžusioje aikštelėje, esančioje beveik iškart už Tauragės, stovėjo keli lengvieji automobiliai ir blaškėsi krūvelė žmogiukų.
– Bet neužilgo bus kita. Ji nusileidžia nuo kelio ir beveik visada būna tuščia.
Nedidelėje į mišką įsirėžusioje aikštelėje, esančioje beveik iškart už Tauragės, stovėjo keli lengvieji automobiliai ir blaškėsi krūvelė žmogiukų.
– Bet neužilgo bus kita. Ji nusileidžia nuo kelio ir beveik visada būna tuščia.
- Tai gerai, - linktelėjo mama. – Įjunk kokią muziką ar ką? Tik negarsiai ir ramesnę...
Dar penkiolika minučių ganėtinai neblogame kelyje.
Švelniai nusukau į aikštelę, kurią nuo kelio slėpė neprižiūrėti krūmynai, kurie kėlė uždaros ir tamsoje netgi slegenčios erdvės pojūtį.
Švelniai nusukau į aikštelę, kurią nuo kelio slėpė neprižiūrėti krūmynai, kurie kėlė uždaros ir tamsoje netgi slegenčios erdvės pojūtį.
Užgesinau variklį ir be melsvai ir švelniai neonine šviesa nutviekstos panelės, įsijungė salono šviesa. Mama, tarsi sustingusi, giliai per nosį atsiduso ir, kietai sučiaupusi lūpas, pasisukusi ėmė grabalioti durklą.
- Ma, tau taip skubu išvykt? Durklas be artefakto gi niekalas.
- Kaip kam, - mama atsisuko. – Žadėjau grąžinti seno kerėplos Vėjo durklą? Žadėjau. O visa kita - ne mano rūpesčiai.
- Vis tiek jaučiuosi, kaip koks brokdarys.
- Be reikalo, - pagaliau teikėsi šyptelt mama ir kilstelėjusi ranką, pataršė man plaukus. – Be reikalo. Ir iš vis, tau geriau šį reikalą pamiršti...
- Reikalą? Mįslę, o ne reikalą. Dabar pusę gyvenimo spėliosiu kas toks Toro kūjis Vilniuje, kas tas cvergas, kas tas Stiko kalnas... – subambėjau, kaip koks tikras vaikigalis.
- Žinau, sūnau. Taip pat žinau, kad tu greit visas mįsles įminsi.
- Ma?
- Kol kas galiu pasakyti tik tiek, kad jeigu čia įsipaniojęs tas neūžauga, apie kurį galvoju, tai daromi kažkokie nešvarūs darbeliai. Jo pasirodymą visada lydi ašaros, nelaimės, negandos... Palydėsi?
- Taip, žinoma... – atidariau dureles ir išlipęs į drėgną tamsą, skubia žingine apėjau automobilį.
Plačiai atvėręs dureles, padaviau mamai ranką padėdamas jai išlipti.
– Tai Stiklo Kalnas iš ties egzistuoja?
Plačiai atvėręs dureles, padaviau mamai ranką padėdamas jai išlipti.
– Tai Stiklo Kalnas iš ties egzistuoja?
Mama iš karto neatsakė. Grakščiai išlipusi iš mašinos, pasitaisė suknelę, tarsi išlygino klostes, dieviškai plastiškai pasirąžė, pasukiojo galvą ir tiesiai šviesiai į mano klausimą taip ir neatsakė:
- Turi stiprius kuratorius ir globėjus. Nepaprastai galingus. Be jų žinios jis gali apgaudinėti tik žemiškas mergeles, o ne dievus. Daugiau, bent jau kol kas, aš nieko nepasakysiu... Na, ką? Iki?
- Ir vėl ilgam dingsi? Galėtum ir ilgesniam laikui atlėkt. Tiesiog šiaip sau.
- Aš tau ne ragana, ant šluotų nelakstau, - šyptelėjo mama. - Bet greitai jau buvau atvyksiu...
Beliko tik gailiai atsidusti, vyptelti, apkabinti atsisveikinimui, pakštelti į skruostą ir atsitraukti per kelis žingsnius. Mama pakėlusi ranką, šypsodamasis kaip kokia blondinė, puse delno - pirštukais padarė „ate“ ir ją apsupo silpnas sūkurys.
Keliais išlydžiai ir pasijuto gerai pažįstamas ozono dvelksmas.
Beveik po akimirkos, tamsoje likau stovėti vienas.
Keliais išlydžiai ir pasijuto gerai pažįstamas ozono dvelksmas.
Beveik po akimirkos, tamsoje likau stovėti vienas.
Ne, jums nepasigirdo ir tai ne gramatinė klaida. Aš apie mamos paskutinius žodžius. Tai tiesiog gal jums ir man (nors jau prie tokių „fokusų“, kaip ir įpratęs) neįprastų dieviškųjų manipuliacijų su laiku pasekmė. Jiems laikas, tas pats kaip mums su jumis - ilgis ir plotis, ir aukštis. Tad kartais būtasis ir esamasis ar būsimasis laikas žmonių žodžiuose nerišliai ir paradoksaliai painiojamas. Mums belieka tik spėlioti. Ne, aš kaip ir jūs, be antgamtinės pagalbos laiku keliauti negaliu. Arba, tiksliau, kartu su jumis laiku keliauju tik pirmyn... ar pasroviui... Čia jau kaip kam labiau patinka.
Palingavau galvą, atsikrenkščiau, kiek pajudinau pečius ir pagalvojęs, kad gamtinių reikalo visai nenoriu, nupėdinau aplink „betmaną“ link vairuotojo durelių.
Laukia naktinė kelionė į Vilnių.
Neilga, greitkeliu...
Laukia naktinė kelionė į Vilnių.
Neilga, greitkeliu...
X.
Kaip galvojate: ir kokia gi kitą dieną gali būti nuotaika?
Taip, žinoma, šūdina...
Pratęs visus darbus atlikti iki galo (na, „punktelis“ pas mane toks), o štai šiuo atveju, nesijaučiau jį baigęs. Nebuvo to maloniai saldaus pojūčio. Ne - ir viskas.
Negana to, dar liko porelė kvailų „uodegų“: mįslių, kad jas kur koks kipšas nujotų. Nors be kipšų, čia neapsieita.
Taip, žinoma, šūdina...
Pratęs visus darbus atlikti iki galo (na, „punktelis“ pas mane toks), o štai šiuo atveju, nesijaučiau jį baigęs. Nebuvo to maloniai saldaus pojūčio. Ne - ir viskas.
Negana to, dar liko porelė kvailų „uodegų“: mįslių, kad jas kur koks kipšas nujotų. Nors be kipšų, čia neapsieita.
Visas legendas apie visokius stiklo kalnus ir cvergą, kurio vardas viešai netariamas, palikau pilkųjų smegenų užkaboriuose – tegu dieviškieji dievai patys tarpusavyje aiškinasi ir sąskaitas suvedinėja, o štai „Toro kūjis“ Vilniuje – tai mane griaužė, kaip Pinokį Svirplys, kad jį kur... Na kas yra girdėjęs apie „Toro kūjį“ Vilniuje? Galvojate, kad čia kokia knaipė, to biš - kavinė, alinė, myžalinė? Tai galiu tvirtai pasakyti – kad net rašant šias eilutes, tokios „maitinimo“ įstaigos ar "girdyklos" - nebuvo. Gal pogrindyje? Apsireiškė dar koks nors gabvartas šinkorius? Gal... Viena iš darbinių versijų: nusprendžiau apsilankyti pas Simą – jei tokia dar viena „kišenė‘"atsirado – būtinai žinos. O šiaip, tai galėjo būti kas tik nori: nuo dangoraižio, kurį vadina „Hameriu“, iki šikinyko čigonų tabore, ant kurio durų, kokio nors nariko - kreidelėmis nupieštas koks pimpas...
Žodžiu, tąnakt užmigau tarp turistinių brošiūrų, padėjęs po galvą laptopą ir užsiklojęs smulkiausiais miesto planais...
Ir išsimiegoti niekas neleido... Nuo anksčiausio ryto Auksė ėmė triūbinti visais varpais, tai yra telefonais... Kita vertus, gal ir gerai – darbas padeda susikoncentruoti ir išsivaduoti nuo sunkios būklės ir sunkių minčių. Prieš kelias dešimtis metų debilai suniokojo šūkį „darbas daro žmogų laisvą“, bet tai yra tiesa, kurią žinojo jau neandartaliečiai, piramidžių statytojai, vergvaldžiai, generolai, admirolai ir kapitonai...
Na, kaip ten bebūtų, žodžiu, reikėjo gelbėti vargšę klientę... Seną gerą pažįstamą, labai simpatišką blondinę (deja, ne mano skonio), artistę ir kažkokių tai ten šou ar TV laidų vedėją (dėl suprantamų priežasčių, neminėsiu pavardės). Na nesiseka jai su sugyventiniais... Nuo žodžio – „visai“. Kas ten pas juos įvyko - nežinau – susibarė ir tiek, bet niekšelis „alfonsas“ paryčiais paspruko, kažką pridirbo su kodine spyna, o namo signalizacija „kūkavo“ ir „ūbavo“ ant viso kvartalo... Apsauga stovėjo ant ausų, o kaimynai ant blakstienų...
Na, kaip ten bebūtų, žodžiu, reikėjo gelbėti vargšę klientę... Seną gerą pažįstamą, labai simpatišką blondinę (deja, ne mano skonio), artistę ir kažkokių tai ten šou ar TV laidų vedėją (dėl suprantamų priežasčių, neminėsiu pavardės). Na nesiseka jai su sugyventiniais... Nuo žodžio – „visai“. Kas ten pas juos įvyko - nežinau – susibarė ir tiek, bet niekšelis „alfonsas“ paryčiais paspruko, kažką pridirbo su kodine spyna, o namo signalizacija „kūkavo“ ir „ūbavo“ ant viso kvartalo... Apsauga stovėjo ant ausų, o kaimynai ant blakstienų...
Reikėjo lėkt... Prasikrapštęs traiškanas, "pasibalnojau" ištikimąją „chuligankę“ ir nulėkiau veizolus išpūtęs, kaip kupranugaris, kuriam įspyrė į kiaušius...
Ir dažnai nebūna to blogio, kuris nepavirstu kažkam gėriu (ir atvirkščiai)... Bet neužbėgsiu už akių...
Žodžiu, teko lipti per langą, atjunginėti sukvailiojusią signalizaciją, vaduoti vargšę pamestą blondinę ir „knistis“ su spyna. Namo šeimininkė, visa susidraikiusi, išbalusi ir apsiverkusi išdūmė (nieko, jai ten Konarskyje nosytę papudruos), apsauga apsiramino, kaimynai išsiskirstė po darbus, o aš likau tvarkytis.
Nieko, pasirodo, baisaus nebuvo – rupūžė „blondinės“ sugyventinis, paprasčiausiai, suvarė adatą į spyną ir dar įkišęs nagų dildės galiuką, ją galutinai užlaužė (mažvaikis – pagausiu – subinę išspardysiu). Na, o spyna ne tik mechaniškai programuojama, bet dar ir prijungta prie signalizacijos – žodžiu ją užtrumpino, o debilai apsauginiai bandydami atverti duris, kažkokiu būdu sugebėjo supurtyti staktą taip, kad magnetins durų daviklis pasislinko. Žodžiu, nieko rimto. Net lauko sąlygomis sutvarkoma. Juolab „chuligankėje“ tam tinkamų įrankių netrūko.
Pora valandėlių – ir viskas baigta.
Nieko, pasirodo, baisaus nebuvo – rupūžė „blondinės“ sugyventinis, paprasčiausiai, suvarė adatą į spyną ir dar įkišęs nagų dildės galiuką, ją galutinai užlaužė (mažvaikis – pagausiu – subinę išspardysiu). Na, o spyna ne tik mechaniškai programuojama, bet dar ir prijungta prie signalizacijos – žodžiu ją užtrumpino, o debilai apsauginiai bandydami atverti duris, kažkokiu būdu sugebėjo supurtyti staktą taip, kad magnetins durų daviklis pasislinko. Žodžiu, nieko rimto. Net lauko sąlygomis sutvarkoma. Juolab „chuligankėje“ tam tinkamų įrankių netrūko.
Pora valandėlių – ir viskas baigta.
Pabaigęs pastoviniavau, pasidairiau. Ne dėl to, kad labai norėjau kažką pamatyti ar įžiūrėti, bet tik kažkoks keistas jausmas sustabdė. Tarsi namas būtų negyvenamas. Išties gyvenamas, o jausmas, kaip negyvenamo... Na, išties neblogi namai. Dar pirmoji „euroremonto“ banga. Bet maži vaikai ir pensininkai čia negyveno, tad jie dar neapšepę. Kaip ir jaukūs. Moteriška ranka labai jaučiasi. Bet kažkokie šalti... Kažko trūko. Jau tik į pultą priduodamas signalizaciją ir rakindamas perkoduotą spyną, supratau, jog šiuose namuose negyveno joks naminis, naminukas, bildukas, o kieme nebuvo jokio lauksargio... Sintetika...
Net augalai labiau panašėjo į plastmasinius, nei į tikrus... Galėjo nors kadugį kokį ar šermukšnį pasisodinti.
Net augalai labiau panašėjo į plastmasinius, nei į tikrus... Galėjo nors kadugį kokį ar šermukšnį pasisodinti.
Gera moteris, gera klientė. Reikės paklausti Kiskiaus pačios Martos: gal ji turi kokią tolimą bedalę, benamę giminaitę. Reikės prirodyti. Žiūrėk, gal ir „artistei“ gyvenimas susitvarkys... Blogiausiu atveju, kaip jį ten(?) - tas Micius, gal tiks. Nors Perkūnkiemis per jo smegenėles galėjo nelabai gerai pračiuožt – vis tik čia ne daugiaaukštis miegamojo kvartalo dangoraižis, o namas... Kita vertus - jaunas ir imlus stuobrys, žiūrėk ir susitvarkys...
Taigi, nulėkiau į Konarskį atiduot raktus, atsiskaityt už darbą, pasiimti atlygį (ne filantropas gi aš)... O po to į Simo barą!..
Taip sakant, iki pusiaudienio buvau užimtas kasdieniniais reikalais ir atsikratęs įkyrių minčių.
Na taip, galiu gyvent nedirbdamas. Labai laisvai. Nors dabar galiu spjaut į viską ir lėkt į savo salą Pietų jūrose... Bet, o kam? Kai viskas įkyrės arba priartės naujas virsmo ciklas – tai ir nulėksiu. Tapti magnatu? Valdžiažmogiu? Na ne, tai jau praeitas etapas. Nenoriu būt jokiu vadu – nei kokios kariuomenės, nei valstybės, nei tautelės... net jokios laukinės genties! Nenoriu būt fabrikantu, spekuliantu ar bankininku - nuširdus "ačiū" - to gėrio jau atsikandau. Artimiausiems keliems šimtams metų užteks. O darbas - vis tik – didelis dalykas. Be jo, tik depresiją gali vienon vieton įsivaryt... Va, pavyzdžiui - net Osmanų sultonai amatininkų profesijų turėjo mokytis. Kas ginklininko, kas šiaučiaus... bet buvo privalu. Gal dar iš mongolų tokią tradiciją paveldėjo, o tai, kaip sakant, šiandieną tu sultonas, o rytoj gerai jei bonžas, o ne lavonėlis. Vienas, sultonas (nepamenu aš jau jo vardo), pavyzdžiui, savo rankomis buvo pagaminęs lanką, kuris numetė strėlę daugiau nei du su puse tūkstančio pėdų arba apie tūkstantį žingsnių – pagal tuos laikus neįtikėtinas atstumas. Nieko ji, aišku, nenušautų per tokį atstumą, bet nuskrist nuskrido – meistriškumas aukščiau pagyrų. Štai taip (pastaba: Galvoje turimas sultonas Muratas Gazi IV – iš jo lanko paleista strėlė nulėkė 878,5 m., tai yra apie 965 žingsnius arba 2882 pėdas).
Aha - kad tik ne taip – kažkoks prakeiktas pirmadienis!..
Vos įdaviau raktus nelaimingajai žaviai pūstalūpei blondinei, kai sudrebėjo telefonas...
Vėl Auksė, kaip koks dispečeris su sijonu...
Žodžiu, kažkoks pusdurnius savo mašinoj raktelius užblokavo... O Kuprius su pagalbininkai objekte... Teko atidėti "simą" ir lėkt kažkur link Motorų gatvės...
Radau aš nabagą Statoilo degalinėj (dabar Circle-K). Tiesą pasakius, šįkart tingėjau imtis įrankių ir gaišti prie jo "Kayeno". Ale saugodamas „firminius receptus“, tik paprašiau nueiti gurkštelti kavos ar šiaip pavėsyje, nuošalyje, pastoviniuoti ir vaidindamas, kad dirbu su dekodatoriumi – truputį „pamaginau“...
Durelės atšoko, pasiėmiau užmokestį, mandagiai atsisveikinau, papildžiau piniginę einamaisiais ir nulėkiau savais keliais...
Vos įdaviau raktus nelaimingajai žaviai pūstalūpei blondinei, kai sudrebėjo telefonas...
Vėl Auksė, kaip koks dispečeris su sijonu...
Žodžiu, kažkoks pusdurnius savo mašinoj raktelius užblokavo... O Kuprius su pagalbininkai objekte... Teko atidėti "simą" ir lėkt kažkur link Motorų gatvės...
Radau aš nabagą Statoilo degalinėj (dabar Circle-K). Tiesą pasakius, šįkart tingėjau imtis įrankių ir gaišti prie jo "Kayeno". Ale saugodamas „firminius receptus“, tik paprašiau nueiti gurkštelti kavos ar šiaip pavėsyje, nuošalyje, pastoviniuoti ir vaidindamas, kad dirbu su dekodatoriumi – truputį „pamaginau“...
Durelės atšoko, pasiėmiau užmokestį, mandagiai atsisveikinau, papildžiau piniginę einamaisiais ir nulėkiau savais keliais...
O štai čia ir iškrito kozeris! Ką aš sakiau apie šūdiną pirmadienį? Užmirškit! Nuostabus pirmadienis! Netikėtai radau aš tą Vilniaus „Toro Kūjį“! Ir už tai turiu dėkoti ne tik visai virtinei rūpesčių, bet ir žemai nusilenkti kelininkams! Šaunuoliai vaikinai – užtvėrė per geležinkelį permestą Švitrigailos tiltą: kalė, malė, gremžė ar dar ten kažką išdarinėjo. Ne, jokio sarkazmo. Rimtai. Visai jokio.
Sėdėjau kamštyje, „krapščiau nosį“ ir gailėdamasis, jog nespėjau nusukti į Pelesos gatvę, mėgaudamasis kondicionierio vėsuma (nuostabiausias žmonijos išradimas), klausydamasis kažkokio neįsimenančio bumsiko, vėžlio žingine judėjau į kitą pusę...
Judėjau ir staiga išvydau Mjolnirą! Taip – taip. Ne-ne, ne kelininkas mosikavo su kokiu kūju, o tiesiog pasukęs galvą į karę – milžinišką raudonų plytų, pasipuošusį baltais apvadais - Geležinkelio vandens bokštą... Net nušveičiau nuo nosies tamsius akinius ant gretimos sėdynės ir nejučiom nuspaudžiau stabdį.
Susidarė didelis tarpas priešais mane ir kažkas pypteldamas iš už galo, paragino važiuoti...
Susidarė didelis tarpas priešais mane ir kažkas pypteldamas iš už galo, paragino važiuoti...
Taip. Tai buvo jis. Dėl kažkokio stebuklingo architekto ir statytojų minties polėkio, šis bokštas buvo nepaprastai panašus į Mjolnirą. Gal kiek pernelyg ištęstą, bet panašus į vieną iš daugybės jį vaizduojančių amuletų. Betrūko tik runų palei stogą.
Sustojau prie picerijos mažytėje aikštelėje ir pėstute nukeliavau atgal ant tilto.
Taip. Tame kelininkų ir automobilių keliamame triukšme, visa savo esybe pajutau, jog radau tai ko ieškojau. Juolab, kad tai pati tinkamiausia vieta visokiems pajuodusiems ir išprotėjusiems dvarfams, cvergams, kipšams ir pasenusiems bei savo laiku neužsimušusiems gremlinams. Čia pilna tepalų ir sudegusių riebalų tvaiko, benzino, dyzelino, dūmų ir dar kažkokio nenusakomai sunkaus tvaiko. Kiaurą parą dunda, kala, rėkia, trinksi, juda, kleketuoja ir žvanga taip, kad žemė vaitoja lyg būtų konvulsijų traukoma. Geležinkelių mazgai ir depo – visokiems nupušusiems nelabiesiems „mechanikusams“ - prižadėtoji žemė ar dieviškoji kalvė...
Taip. Tame kelininkų ir automobilių keliamame triukšme, visa savo esybe pajutau, jog radau tai ko ieškojau. Juolab, kad tai pati tinkamiausia vieta visokiems pajuodusiems ir išprotėjusiems dvarfams, cvergams, kipšams ir pasenusiems bei savo laiku neužsimušusiems gremlinams. Čia pilna tepalų ir sudegusių riebalų tvaiko, benzino, dyzelino, dūmų ir dar kažkokio nenusakomai sunkaus tvaiko. Kiaurą parą dunda, kala, rėkia, trinksi, juda, kleketuoja ir žvanga taip, kad žemė vaitoja lyg būtų konvulsijų traukoma. Geležinkelių mazgai ir depo – visokiems nupušusiems nelabiesiems „mechanikusams“ - prižadėtoji žemė ar dieviškoji kalvė...
 |
| Foto paimta iš: Laimonas Ciūnys. www.efoto.lt; laimonofoto.lt |
Vakaro planas buvo aiškus...
Nuotaika pakilo...
Net pas Simą nebevažiavau... O ko? Kol vaikštinėjau link tilto, baigė gaminti picą. Kad ir nemoka jie jų gaminti, bet nieko, sueis: pasidalinsiu su Aukse... o šaldytuve rasiu šalto alaus... Ir vilsiuos, kad šiai dienai iškvietimų nebebus.
XI.
Žmogus planuoja, kipšai kvatoja...
Taip. Tai apie šį vakarą.
Viskas įvyko taip, kaip net negalėjau ir tikėtis: velnioniškai.
Bet apie viską iš eilės.
Pradėkim nuo to, kad į bokštą taip ir nepatekau. Na ir nereikėjo.
Jau sutemose, lengvai apsigaubęs lengvu magišku užkeikimu, kad galėčiau „slysti“ per apsaugos kameras kaip koks rūko debesėlis, įveikiau tvorą. Trumpindamas kelią, tiesiog persikabarojau per kelis vagonus ir cisternas. Kažkiek nemaloniai ir, matyt, jau nebeatplaunamai, išsitepiau džinsus, senus išklaipytus sportinius batelius (na ir negaila). Susitepiau rankas (ir kodėl nešovė į galvą pasiimti storų darbinių pirštinių? – Turistas, blyn!) ir įveikęs tą barjerų ir užkardų ruožą atsidūriau prie bokšto. Nuo Prūsų gatvės sėlinant, berods suskaičiavau šešis kelius – jei ir kitoj pusėj tiek pat, tai geresnės vietelės kipšams "įkalt" susitikimo vietą nė nesugalvosi (žiūrint kaip skaičiuoti: nuo rampos iki rampos – taip ir yra - taip pat šeši keliai).
Norėdamas apsižiūrėti vietą, apėjau sieną. Pusiau užsislėpęs pralaukiau, kol pro šalį nukėblins oranžinėmis liemenėmis vilkini darbininkai.
Na ką? Iš arti pažiūrėjus, suodina, dulkina... Senas aižus geležinkelio specifinis kvapas...
- A! Na į ko čia slankiooji, aaaa?! Net nusipurtęs kaip koks šuo, pasisukau.
Už manęs stovėjo susmurgęs, pajuodęs, bedantis, su išvirtusiomis akimis ir skystais plaukeliais neužauga. Tipelis vilkėjo prasagstytą, paplyšusią ir nudriskusią, beveik neįtikėtinai purviną geležinkeliečių liemenę.
- Ieškau atsakymų, - subambėjau bandydamas identifikuoti šią būtybę. Na, ne kipšas ir juo labiau - ne kaukų giminės. Arčiau neužaugų, karlikų ar nykštukų...
- A! Na į ko čia slankiooji, aaaa?! Net nusipurtęs kaip koks šuo, pasisukau.
Už manęs stovėjo susmurgęs, pajuodęs, bedantis, su išvirtusiomis akimis ir skystais plaukeliais neužauga. Tipelis vilkėjo prasagstytą, paplyšusią ir nudriskusią, beveik neįtikėtinai purviną geležinkeliečių liemenę.
- Ieškau atsakymų, - subambėjau bandydamas identifikuoti šią būtybę. Na, ne kipšas ir juo labiau - ne kaukų giminės. Arčiau neužaugų, karlikų ar nykštukų...
- Errik iš čA!
- Kada reikės, tada ir išeisiu. Gal šnapso nori? – įkišau ranką į užantį.
Būtybės akys viltingai sužibo: tarsi tamsoje būtų įsižiebę du aifono žiburėliai.
Ir čia pat prigeso, kai pamatė, jog išžvejojau ne puslitrį, o tik "fleškutę". Bet vis tiek, kaip koks maitvanagis, staigiu judesiu vos neišgriebė jos man iš rankų.
- Pala, pala! Atsakysi tik į vieną klausimą ir gausi.
- Na.. čiam-miam-čiap-ciačkhmmm (čia jis taip troškulingai čepsėjo lūpomis)
- Kaip cvergą rast?
- Tfu. Ant tavęs tfu.
- Čia kas? Atsakymas?
- Duokš ir aš pasakysiu pas ką klaust... niammm.... – neužauga ištiesė plaukuotą purviną ranką, bet su gerai prižiūrėtais, nors ir pajuodusiais nagais.
Pagaliau supratau, jog turiu reikalą su nusenusiu gremlinu. Retas atvejis. Dažnai jie nespėja net pasenti. Žūsta jie dažniausiai dar jauni. Berods jau minėjau, kad jie sus savo pomėgiais gana anksti save pražudo? (jei ką, tai apie juos jau rašiau „Rakčius. Pradžia“).
Pagaliau supratau, jog turiu reikalą su nusenusiu gremlinu. Retas atvejis. Dažnai jie nespėja net pasenti. Žūsta jie dažniausiai dar jauni. Berods jau minėjau, kad jie sus savo pomėgiais gana anksti save pražudo? (jei ką, tai apie juos jau rašiau „Rakčius. Pradžia“).
- Še. Na?
Gremlinas pačiupo "0,33" buteliuką "stumbrinės", beveik raute nurovė kamštuką ir užsivertęs maktelėjo du didelius gurkšnius. Ilgu liežuviu nusilaižė porą ant smakro nuvarvėjusių lašų ir, tarsi pažvalėjusiu balsu, ištarė:
- Va, jie tau paaiškins, - kinktelėjo tarsi rodydamas man už nugaros.
Pajutau, kaip per stuburą nuėjo pagaugai ir lėtai lėtai, pasisukau. Už manęs iššiepęs savo trikampius dantukus stovėjo kipšas ir žmogus(?). Taip, kipšai, tai ta padermė, kuri galėjo prie ko tik nori negirdomis prislinkti...
Panašu, jog jie abu mėgavosi situacija. Kipšas iš pasitenkinimo net iškišo savo dvišaką liežuvį ir juo ore pamakalavo. Žmogus ar žmogysta, matyt, prie tokių draugelio „fokusų“ buvo pratęs – net akim nemirktelėjo.
Galvoje šmėstelėjo mintis, kad papuoliau... Ir čia pat pajutau smūgį į pakaušį: gremlinas drožė jau tuščiu buteliuku. Nors gremlinai niekada jėga ir nepasižymėjo, bet skaudaus smūgio užteko, kad susvyruočiau ir svirtelčiau kipšažmogių pusėn. Čia pat pajutau smūgį į žandikaulį, į inkstus, į paširdžius... Kažkuris trenkė keliu į nosį taip, kad vos neprisikandau liežuvio. Pajutau, jog prakirto lūpą ir jutau jog netenku pusiausvyros...
Berods suklikęs, virtau nuo siauro bordiūro ant pajuodusios skaldos.
Berods suklikęs, virtau nuo siauro bordiūro ant pajuodusios skaldos.
Čia pat mane ėmė talžyti kojom. Gerai, kad nors kipšai maskuodami kanopas nešioja butaforinius batus. Bet, kai jau jie pradeda tryptį kaip asilai, tai jau... patikėkit – skauda... rodos šonkauliai išsilakstys ar į miltus pavirs...
Rankom pridengęs jau sudaužytą veidą, pabandžiau keltis. Jų penkių tokių žmogystų reiktų, kad atsvertų mano svorį, tad sustabdyti nepajėgė, bet vis tiek, kažkurį laiką jaučiausi, kaip kamuoliukas. Kaip bokso kriaušė...
Pabandžiau mostelti, gintis – nė vieno smūgio suduot nepavyko: akyse jau dvejinosi, o velniukai nestovėjo ir nelaukė. Savo kumščiais plakė kaip botagais... Jau jutau kraujo skonį, suniokota nosis varvėjo ir pūtė raudonus burbulus, akis ir lūpa tino. Pabandžiau judėti, kad bokšto siena užstotų nugarą, bet kažkuris mitrus šiknius spyrė į kelio vidinę pusę ir aš suklupau. Vėl pajutau kojos smūgį į galvą...
Pabandžiau mostelti, gintis – nė vieno smūgio suduot nepavyko: akyse jau dvejinosi, o velniukai nestovėjo ir nelaukė. Savo kumščiais plakė kaip botagais... Jau jutau kraujo skonį, suniokota nosis varvėjo ir pūtė raudonus burbulus, akis ir lūpa tino. Pabandžiau judėti, kad bokšto siena užstotų nugarą, bet kažkuris mitrus šiknius spyrė į kelio vidinę pusę ir aš suklupau. Vėl pajutau kojos smūgį į galvą...
Akyse užtemo...
Bet čia pat plykstelėjo tarsi žaibas...
Smalos ir persenusių riebių degėsių kvapą užgožė galinga ozono gaiva...
Smūgiai liovėsi, o kai aš purtydamas galvą ir stenėdamas atsigaivaliojau ir sugebėjau suvesti žvilgsnį, pamačiau mano akiai malonų vaizdą: visi trys niekšai gulėjo kaip paralyžiuoti ir tik vartė akis , be garso stenėjo ir inkštė, burnomis gaudė orą.
Tačiau sekančią akimirką pamiršau ir save, ir tuos niekšus: šalia jų stovėjo mano mamos Indrajos geriausia draugė Mara, praktiškai mano teta – moteris baltomis bespalvėmis akimis ir hipnotizuojančiu žvilgsniu. Dieve šventas, kiek kartų ji mane globojo, guodė ir puoselėjo kai merdėdavau ir atrodydavo, kad kančios nebeištveriamos??! Beveik antroji mama ar teisingiau – krikštamotė...
Šalia stovėjo ir mama. Tik ji jau nebuvo panaši nei į mielą ir mylinčią mamą, nei į nuostabią vilioklę ir plastišką moterį, kuri vien savo buvimu tirpdo ledus ir širdis. Čia stovėjau liauna furija. Aš net žengtelėjau atatupstas.
Šalia stovėjo ir mama. Tik ji jau nebuvo panaši nei į mielą ir mylinčią mamą, nei į nuostabią vilioklę ir plastišką moterį, kuri vien savo buvimu tirpdo ledus ir širdis. Čia stovėjau liauna furija. Aš net žengtelėjau atatupstas.
Tai labai blogai. Jeigu jau mama siautėja, tai aplinkui nebeišgyvena niekas. Aš, matyt - vienintelis iš žmonių padermės, kuris išgyveno... Per visą ilgą amžių, net du kartus...
Tik ne tai! Vien todėl mano mama niekada netaps meilės ar šeimos deive... Charakteris per daug ūmus ir negailestingas priešams. Ir visa tai šalia to, jog ji be proto myli gyvybę... Po tokio siautėjimo jai pačiai bus blogai. Ir po to ilgai atgailaus. Tokie plyksniai ją nualina... išsekina...
Tik ne tai! Vien todėl mano mama niekada netaps meilės ar šeimos deive... Charakteris per daug ūmus ir negailestingas priešams. Ir visa tai šalia to, jog ji be proto myli gyvybę... Po tokio siautėjimo jai pačiai bus blogai. Ir po to ilgai atgailaus. Tokie plyksniai ją nualina... išsekina...
- Eik iš čia... – pasigirdo švelnus, bet labai aiškus krištolinis balsas.
Tik aš jį išgirdau ne ausimis. Jis nuaidėjo mano galvoje. Supratau, jog žodžiai priklausė Marai. Šiaip, kai kažkas iš būtybių (ypač visokie demonai) bando telepatiškai bendrauti ar ką nors įteigti, galvoje atsiranda keista košeliena – tavo mintys ima painiotis su balsais, kartais net su fantazijomis ir prisigalvojimais. Net būna sunku atskirti, kur tavo arba ne tavo. Bet bendras bruožas, kad jie pasalūniškai saldūs, jei galima taip išsireikšti. Bet dievų ir dar greta jų stovinčių būtybių (pavyzdžiui slibinų) telepatinis bendravimas – tai visiškai kas kita – žodžiai būna skaidrūs ir aiškūs: tu juos girdi kažkur galvoje už ausies. Skirtumas, tik, kad ausies būgneliai nedirba, o pašnekovo veidas ar snukis nejuda. Gal tai ne telepatija? Koks nors ultragarsas? Nežinau – neklauski – ne specas.
- Girdėjai ką teta sakė? – nieko gero nežadančiu balsu ištarė mama ir sužaižaravo akimis.
Tepasigaili Dievas ar Dievai tų nelaimėlių sielų, nes viso kito tuoj nebebus ko gailėti...
Tepasigaili Dievas ar Dievai tų nelaimėlių sielų, nes viso kito tuoj nebebus ko gailėti...
Aš tik linktelėjau galva ir ėmiau trauktis.
Abi moterys jau į mane nebekreipė dėmesio, o aš užmiršęs skausmus ir sumušimus, nėriau tarp sąstatų.
Prie bokšto tarsi žybtelėjo išlydys. Užgeso kelius apšviečiančių šviestuvų lempos...
XII.
- O jėrgutėliau!!!
- Ką tu čia iki vėlumos veiki?
- Ryt į VMI PVM išsiųsti reikia, o va... niekas netvarkyta, metat kaip šiukšles visas sąskaitas, rankiok po to... Kas su jumis, gal...
- Tssss.... Tik ne dabar... Galva plyšta... – kvėpuoti ir garsiau kalbėti, kai šonkauliai taip apspardyti, o gal ir lūžę – labai sunku.
- A, taip-taip...
- Būk gera, eik greičiau namo. Eina šikt visi tie VMI... – sušvokštęs atvėriau duris į laiptinę, kuri vedė į mano butą viršuje.
- Aha, taip... taip. Gal greitąją? Gal kuo padėti? - Auksės balse jautėsi erzinanti moteriškumo ir motininškumo pilna užuojauta, noras padėti ir tūpinėti aplink suklupusį bernioką kaip kokiai vištai perekšlei...
O ji dar tik jauna studenčiokė! Eitų ji geriau bernų ieškoti... Turėtų apie ką tupinėt...
– Aš galiu ir susiūti... kursus baigusi...
O ji dar tik jauna studenčiokė! Eitų ji geriau bernų ieškoti... Turėtų apie ką tupinėt...
– Aš galiu ir susiūti... kursus baigusi...
- Man dabar tik šaltas dušas ir viskio butelys. Tai viskas... ko man reikia...
- Tai gal sutvarstyt... eee... Smilkinys..?
- Eik namo. Paimk taksą ir važiuok. Apmokėsiu... - jau verdamas paskui save duris, pasisukau į ją. – Ir šitą... Ryt į darbą ateik kuo vėliau. Prašau... Kuo vėliau... Po piet...
Nelaukdamas atsakymo trinktelėjau durimis, jas užsklendžiau ir sunkiai šniokštuodamas nukėblinau koridoriumi.
Jau likęs vienas galėjau ir padejuoti. Bus įdomu pažiūrėti į Auksės veidelį rytoj, kai per naktį, pusė, jei ne daugiau, visų sutinimų ir sumušimų apnyks... Aišku, jei gerai išsimiegosiu. Nors po airiško viskio butelio – turėčiau. Ne pirmas kartas...
Jau likęs vienas galėjau ir padejuoti. Bus įdomu pažiūrėti į Auksės veidelį rytoj, kai per naktį, pusė, jei ne daugiau, visų sutinimų ir sumušimų apnyks... Aišku, jei gerai išsimiegosiu. Nors po airiško viskio butelio – turėčiau. Ne pirmas kartas...
Nereikėjo ir butelio.
Užteko šalto, ledinio dušo ir stiklo... Gana greit atstūmiau nugertą butelį ir stenėdamas įsiverčiau į lovą.
Net nepamenu kaip užmigau: kaip akmuo ar kaip kirvis? Kaip ten iš tiesų sakoma?.. Nors ar ne vis tiek?..
Užteko šalto, ledinio dušo ir stiklo... Gana greit atstūmiau nugertą butelį ir stenėdamas įsiverčiau į lovą.
Net nepamenu kaip užmigau: kaip akmuo ar kaip kirvis? Kaip ten iš tiesų sakoma?.. Nors ar ne vis tiek?..
XIII.
Verpetas...
Pasigirdo lengvas išlydžio treškėjimas...
Padvelkė ozono gaiva...
Niekur į jokius objektus aš tądien nevažiavau. Pasisukiojau ofise. Pasimėgavau nepatikliu Auksės žvilgsniu, kai ji tylomis (kaip iš jos, tai keista) mane nužiūrinėjo ir bandė manyje įžiūrėti vakarykštį nupiepielį. O pas mane be kelių mėlynių, kur buvo prakirsta oda šalia smilkinio ir lūpos, nieko neįžiūrėjo. Lūžių nebuvo, vidaus organai nepažeisti, tad visokie sumušimai ir įdrėskimai nyko kaip užkerėti.
Žodžiu, Auksė tik lengvai suraukė lūpas ir kaip kokia kanapių bobutė palingavo galva. Paleidau ją į VMI ir prisakiau negrįžti...
Atsiliepiau į kelis skambučius, priėmiau iš Kupriaus darbų priėmimo aktą, trumpai, kol jis parūkė, papliurpėm ir užrakinau ofisą. Darbo laikas baigėsi. O ekstra skambučiai jau seniai sureguliuoti... Nors nuojauta sakyte sakė, jog šį vakarą, jų ir nebus...
Ir nebuvo.
Vos įžengus į kambarį ir užuodęs ozoną gaivą, sustingau laukime.
Kaip ir tikėjausi, pasirodė mama. Indraja. Mama Drūnia...
Jos "amplua" jau buvo nežymiai kitoks... Aptempti nubalinti-nugarinti džinsai su dirbtinai padarytais nutrynimais ir skylėmis, balti su lengvu žvilgesiu aukštapadžiai sportiniai bateliai, žalsva bliuzė ir juodas baikeriško stiliaus trumpas aksominis švarkelis. Kare šukuosena su koketiškai užbrauktais žalsvom sruogom dažytais plaukais nepasikeitusi, bet veidas suvargęs. Nuo žodžio „labai“. Net nežinau kaip apibūdinti... Žinot, o gal ir matėt kaip atrodo graži moteris, kuri visą dieną kažkur važiavo, keliavo, ėjo, virė, kepė ir vėl važiavo ir nė sekundėlei nebuvo prisėdusi? Na tai va, štai, kažkaip taip...
Ir aš žinojau kodėl. Po rūstybės priepuolio – tokia ji visada. Ji myli gyvenimą, myli bet kokią gyvastį ir bet koks smurtas ją alina... Priveda prie depresijos slenksčio. Taip-taip, dievai taip pat pažeidžiami depresijos... Tik jiems dar blogiau, nei žmogui. Žmogus, tarkim, visada gali priryti antidepresantų ar, galų gale - persipjauti sau venas, nušokti nuo tilto arba pasikarti... O dievai ne... Ne jiems ši „prabanga“.
Mama susvirduliavo, o aš pripuoliau padėti. Tačiau ji neleido, o tik atsainiai dėbtelėjo ir sumurmėjo:
- Oi, kojos susipainiojo... – apsidairė iš kišenės nevikriai ištraukė mažytę dėžutę (na, tokią, kur žiedus juvelyrikose įdeda), mestelėjo ją ant stiklinio žurnalinio staliuko ir sudribusi fotelyje, atidususi ištiesė kojas. Tarsi mėgaudamasi ramybės palaima, užsimerkė.
Pasisukau link baro, pripyliau po pusę taurės konjako, sužvejojau bri sūrio, kelias alyvuoges, iš šaldiklio konservuotų ananasų gabaliukų ir su padėklu nunešiau ant staliuko. Įbrukau vieną taurę mamai, o kitą pasiėmęs sau, sudribau ant triviečio odinio minkštasuolio.
Pasisukau link baro, pripyliau po pusę taurės konjako, sužvejojau bri sūrio, kelias alyvuoges, iš šaldiklio konservuotų ananasų gabaliukų ir su padėklu nunešiau ant staliuko. Įbrukau vieną taurę mamai, o kitą pasiėmęs sau, sudribau ant triviečio odinio minkštasuolio.
Tylėjome.
Iš už spintos pamačiau ilgas Kiskiaus ausis ir smalsias blizgančias akis, bet čia pat jo akys kažkodėl vos nepaklaiko iš siaubo ir jis dingo kaip kamparas. toks jo elgesys suneramino...
Jau lėtai makaluodamas taurę, nugėriau pusę įsipilto konjako, kai mama pramerkė akis ir, tarsi pirmą kartą matydama, apsidairė po kambarį. Atsisėdo stačiau, su malonumu pavedžiojo konjako taurę palei smailą nosytę ir priglaudė taurę prie lūpų.
- Žinai, kas čia? – pagaliau išarusi parodė akimis į ant stalo gulinčią dėžutę.
- Jau taip.
- Ir?
- Tas debiliškas artefaktas, kuris buvo įkalintas durkle. Nesunku suvokti. Aš jau jį buvau laikęs. Ir matęs kaip į jį regauoja mažoji tautelė...
- Ką dar apie jį žinai?
- Į jį labai blogai reaguoja vos ne dauguma mažųjų rasių, bet skaudžiausiai vilkolakiai, cvergai, troliai, milžinai, dvarfai ir visa kita toji padermė. Savo laiku man jį net teko slėpti, kad nepridarytų bėdos draugams. Tačiau, va, dievams, žmonėms, raganoms, laumėms ir panašiai – jis iš vis – niekas.
- Kchmmm... Neblogai. O žinai kodėl? – mama vėl gurkštelėjo ir pasilenkusi, vaisine šakute pamovė gabalėlį marinuoto ananaso.
Ne, manęs toks bendravimas neerzino. Gal jei taip elgtųsi kas kitas - erzintų, bet ne šiuo atveju... O-ch... ir gerai gi aš išauklėtas? Ar ne? Senoji rykščių mokykla! Kchmmm. Juokauju, žinoma. Nesu ragavęs iš mamos jokių rykščių, beržinių košių ir šiaip, bet kokio tokio...
- ...? – klausiamai kilstelėjau antakius.
- ...? – klausiamai kilstelėjau antakius.
Mama lėtai sukramtė ir vartaliodama tarp pirštų mažytę vaisinę šakutę, mąsliai ištarė:
- Mjolniras.
- Ką? Toks mažas? – nepatikliai išsiviepiau...
- Nepertraukinėk... Tai ne jis visas, aišku. Tai maža atskala... Atidaryk, pažiūrėk... Pasak legendos, ji atitrūko, kai Toras per Ragnarioką savo kūjį žiebė vilkui Fenriui į nasrus.
- Na, aišku.
Kurgi nebus aišku? Toras, o kartu ir Mjolniras buvo visų cvergų, trolių, milžinų ir Fenrio vilkų priešas. Fenris tolimas-tolimas vilkolakių giminaitis-protėvis. O to jau pakanka, kad Mjolniro atplaišėlė visoms būtybės, kuriose teka nors mikronas buvusių išgamų kraujo – varytų siaubą.
- Ir štai dėl šito štai niekniekio, - atidariau dėžutę, kurioje įtvirtinta gulėjo tarsi meteorito atplaiša, ne didesnė už pusę medinio dantų krapštuko. – Visi tie nerimai, vagystės...
- Kaip supratau, tu nežinai apie pagrindinę jo savybę? – vyptelėjo mama ir pastatė jau tuščią taurę, gestu parodydama, jog jai užteks. – Tai tarsi raktas visoms spynoms.
- Ir ką su juo atrakinti, - su nepasitikėjimu prieš pro langą krintančią šviesą ėmiau tarp pirštų vartyti tą „meteorito“ atplaišėlę.
- Ką tik nori. Bet kokią žemišką ar magišką spyną.
- Net dabartinę elektroninę, kodinę banko seifo spyną? Fok Noksą ar Tauerį? Ko tai abejoju... Kaip jis veikia?..
Mama gūžtelėjo pačiais.
- Nejudamai pritvirtini prie kokio plaktuko ir stukteli... Jei tai bet kokio tipo magiška ar nemagiška slėptuvė, durys ar dar kas nors – viskas subyra...
- Tada Fok Noksui atidaryti netinka. Subėgs ne tik policija, bet ir visa nacionalinė gvardija su visais savo žaislais... Čia nebent sienoms griauti.
- Taip. Būtent taip, - šypsodamasi mama sunėrė rankas ir vėl išsidrėbė patogiame fotelyje, o jos žvilgsnyje sužibo šelmiška kibirkštėlė.
- Ir?
- Kas ir?
- Ir kam to šlamšto prireikė?
- Kam – nežinau, o štai kodėl – jau nesvarbu. Pavėlavom.
- Gal pagaliau baikim tas mįsles?
- Gerai. Legendą apie Bastėją žinai? Tai ten turėjo būti paslėpti trys bazilisko kiaušiniai...
- O čia tai geras, - išsproginau akis.
TRYS BAZILISKO KIAUŠINIAI - tai ATOMINĖ BOMBA magijos pasaulyje...
- Velniai rautų, - pridūriau. – Kas dabar bus?
- Nežinau. Jie jų irgi nerado.
- Jie? Pričiupot cvergą?
- Teko paleisti, - linktelėjo mama. – Juk sakiau, jog jis turi laaabai stiprų užnugarį... Mainais jie mums šitą gražino.
- Kodėl manai, kad nieko nerado?
- Akivaizdu. Na ir prasitarė...
Patylėjom kelias minutes, kiekvienas mąstydamas savo. Galų gale – atsidusau ir ištariau:
- Vilniaus Bastėja, sakai? Taip? Gerai. Tu dar turi telefoną, kurį tau įdaviau? Duok man jį, prašau.
Mamos veide šmėstelėjo nustebimas, bet nieko neištarusi tik linktelėjo ir iš striukės ištraukusi telefoną, kurį prieš keliais dienas jai nupirkau, mestelėjo man. Mikliai pagavau, pavarčiau, pamatęs įbrėžimą kitoje pusėje, šyptelėjau, kaip koks visažinys orakulas. Įjungiau ir peržiūrėjau nuotraukų katalogą – jis buvo tuščias.
Plačiai šypsodamasis atsistojau ir nukėblinau link mažyčio į sieną įmūryto ir paveikslu pridengtu seifo. Po kelių akimirkų ištraukiau tai ko ieškojau ir kiekvienoje rankoje demonstratyviai laikydamas po lygiai tokį patį išmanųjį telefoną. Labiau nutrintą, ištiesiau mamai:
- Atpažįsti?
Mama net atsisėdo. Nustebusi išplėtė akis, apžiūrėjo jį iš visų pusių. Perbraukė pirštu per lygiai tokį patį įbrėžimą kaip josios telefone ir įjungė.
- Pažiūrėk žinutę, ji ten vienintelė.
Po minutės mama balsu perskaitė:
- "Nebūkit durniais"...
- Ir pažiūrėk į nuotrauką...
Dar po minutės ji į telefono ekraną žiūrėjo išplėtusi akis. Bet net jomis nepasitikėdama vaizdą pirštų galiukais tai padidindavo, tai sumažindavo.
- Ne-ne, tau nesivaidena... Jie mūsų, tiksliau bus mūsų... – nusišypsojau. – Jie bus mūsų. Praeityje...
Mama papurtė galvą ir klausiamai žvilgtelėjo į mane:
- ...?
- Aš jį gavau devyniasdešimt devintais. Čikagoj. Mobilkos data šiuometinė, o fotkė aštuoniasdešimt aštuntų. Kaip ir įrašas, beje. Gali įsivaizduoti mano nustebimą, kai paštininkas įteikė paketą, kur buvo šis daikčiukas? Daiktas, kuris net neegzistavo ir tuo metu buvo nesuvokiamas? Be atgalinio adreso? Tu net neįsivaizduoji, kaip jaučiausi, kai netikėtai pačiam sau, radau mudviejų nuotrauką ir žinutę? Man kaip tik grėsė atgimimas - jau buvau nukvakęs – nebedaug buvo belikę. Bet atgimęs, būtent dėl šio telefono, atpažinęs Bastėjos griuvenas, atvykau čionai. Laukti. Visai neblogai įsikūriau, ar ne? Matai kas mano rankoje? Tai tie akmenėliai ir yra kiaušiniai?
Mama linktelėjo galva ir čia pat ją lėtai papurtė:
- Tai tokia retenybė, kad net aš pati nesu jų mačiusi. Gal net vienodų ir nebūna? Tai mes turime šansą?! Koks planas?
- Paprastas, mam. Tu mus nuneši į praeitį, kai dar nebuvo saugos kamerų, kai spynos buvo tik prastai nulaižytų prancūziškų spynų kopijos, o prie milicijos pultelio prijungta signalizacija apeinama piršto spragtelėjimu... Bastėją nuo šiukšlių išvalė devyniasdešimt septintaisiais, tad į kokius aštuoniasdešimt aštuntus. su Mjelniru "Sudubasinam" Bastėją, pasiimam grobį ir grįžtam atgal. Keliam puotą ir mintyse, visiems šūdžiams, rodome špygą... Arba, jei nerasim, dar giliau laike pasikapstysim...
- Lekiam! - mama net pašoko.
- Pala-pala, dar tą Mjolniro atplaišą reikia įtvirtinti... Sakai, laikrodininko plaktukėlio užteks?..
XIV.
Ekspedicija į praeitį?
Net neturiu ką papasakoti.
Man tų laikų Lietuva nebuvo pažįstama.
Gūdu, šlykštu, primityvu. Žmonės susiraukę, su išpuvusiais dantimis, susigūžę ir rūškani. Įtariu, kad jie patys sau atrodė labai šaunūs ir madingi. Na - gal, gal ir taip. Bet viduje įsitempę. Kitą vertus, o ką aš žinau? Mama mus nunešė ne į pačią Bastėją, o kiek nuošaliau (baisu taip įgriūti į nežinomą patalpą - maža kokia akmeninė pertvara stūgso). Tad, kol sutemose nuo Vilnelės per apšepusias senamiesčio gatveles nupėdinom į Bokšto gatvę prie griuvėsių ir išlikusios Vilniaus sienos fragmento, tik kelis žmones ir sutikom. Įdomu kaip ten, tuo metu apgriuvusiuose Užupiuose, panašiuose į visišką šiukšlyną, Simo baras?..
Na ir ruduo su šiauriniu vėju... Kas nori susigūš... Net kažkokie kvailai atrodantys, kaip supratau – milicininkai (taip anuomet buvo vadinami policininkai) – mūsų nestabdė, nors išėjus iš namų taip kaip stovime – iš ties atrodėme kitoniškai. Truputį mama į vasarą nepataikė... Kita vertus, kiek žinau, jau buvo paplitusi pankų mada – apgailėtinas berlynietiškas „copy-paste“, su kuriais lyginant, mes, svečiai iš ateities - atrodėme tarsi nekalti viščiukai.
Net neturiu ką papasakoti.
Man tų laikų Lietuva nebuvo pažįstama.
Gūdu, šlykštu, primityvu. Žmonės susiraukę, su išpuvusiais dantimis, susigūžę ir rūškani. Įtariu, kad jie patys sau atrodė labai šaunūs ir madingi. Na - gal, gal ir taip. Bet viduje įsitempę. Kitą vertus, o ką aš žinau? Mama mus nunešė ne į pačią Bastėją, o kiek nuošaliau (baisu taip įgriūti į nežinomą patalpą - maža kokia akmeninė pertvara stūgso). Tad, kol sutemose nuo Vilnelės per apšepusias senamiesčio gatveles nupėdinom į Bokšto gatvę prie griuvėsių ir išlikusios Vilniaus sienos fragmento, tik kelis žmones ir sutikom. Įdomu kaip ten, tuo metu apgriuvusiuose Užupiuose, panašiuose į visišką šiukšlyną, Simo baras?..
Na ir ruduo su šiauriniu vėju... Kas nori susigūš... Net kažkokie kvailai atrodantys, kaip supratau – milicininkai (taip anuomet buvo vadinami policininkai) – mūsų nestabdė, nors išėjus iš namų taip kaip stovime – iš ties atrodėme kitoniškai. Truputį mama į vasarą nepataikė... Kita vertus, kiek žinau, jau buvo paplitusi pankų mada – apgailėtinas berlynietiškas „copy-paste“, su kuriais lyginant, mes, svečiai iš ateities - atrodėme tarsi nekalti viščiukai.
Na ir viskas...
Na ką čia daugiau? Jokių nuotykių. Akmens amžiaus signalizacija, kurią išeidamas atgal įjungiau. Apie spyną net nekalbu...
O štai va toks grabius kaip Šilutės evangelikų kapinėse, būtų iš ties pravertęs – ieškoti aklai slėptuvės, kurios niekas nerado apie tris šimtus metų – nedėkingas reikalas... Nors ne, nebūtų - jis gali "kalbėtis" tik su kapinių akmenimis...
Mažos patalpos – viršutinės net neįdomios. Neseniai išvalytos nuo šimtamečio šiukšlyno. Ko gero, jei atsidangitume bent pora metų anksčiau – iš vis negalėtume įeiti.
Drėgmė...
Patrankų kazemaitai dar dvelkė pelėsiu...
Patrankų kazemaitai dar dvelkė pelėsiu...
Kažkokios ekspozicijos...
Tiesa, praeinant pro vienus husarų šarvus, pajutau kažkokį dvelksmą – lyg būtų pažįstami. Stabtelėjau, pasišviečiau „led‘iniu“ prožektoriumi, mestelėjau akį ir toliau nesigilinau. Na koks gi skirtumas? Ženkliukas ne mano buvusios vėliavos, o kažkoks nepažįstamas – galbūt net kičinis ir niekada realiai neegzistavęs. Nors ką aš žinau, pernelyg trumpai tarnavau: dislokacijos vietos praktiškai nekaitaliojau, o patrankos sviedinys nutraukė visą būsimą karjerą...
Velniai rautų, net dabar krūtinę prisiminus suspaudė! Žvėriškus skausmus teko perkęsti... ir regenaricija tuometinė buvo labai sunki... Velniai rautų visus tuos karus! Viskas... nenoriu, nereikia ir eina jie visi su savo militaristinėm ambicijom šikt! Ir tai sakau aš, į kurį buvo tiek kartų smaigstyta, šauta ir, kuris, tiek kartų buvo žudytas, kad paskaičiavus atskirai – batalionui užtektų... Pėstininkų batalionui!.. Paprastam mužikui žmogėnui tai kas – atsikankino ir ate... O man tik keiktis norisi... Juodai keiktis...
Na ir, galų gale - jeigu atpažinsiu šią metalo krūvą – tai koks gi, po galais – skirtumas? Negi prie kiekvieno kampo, kurį kada nors apmyžau - stoviniuosi ir alpėsi prisiminimuose? Aišku, kad ne...
Tiesa, praeinant pro vienus husarų šarvus, pajutau kažkokį dvelksmą – lyg būtų pažįstami. Stabtelėjau, pasišviečiau „led‘iniu“ prožektoriumi, mestelėjau akį ir toliau nesigilinau. Na koks gi skirtumas? Ženkliukas ne mano buvusios vėliavos, o kažkoks nepažįstamas – galbūt net kičinis ir niekada realiai neegzistavęs. Nors ką aš žinau, pernelyg trumpai tarnavau: dislokacijos vietos praktiškai nekaitaliojau, o patrankos sviedinys nutraukė visą būsimą karjerą...
Velniai rautų, net dabar krūtinę prisiminus suspaudė! Žvėriškus skausmus teko perkęsti... ir regenaricija tuometinė buvo labai sunki... Velniai rautų visus tuos karus! Viskas... nenoriu, nereikia ir eina jie visi su savo militaristinėm ambicijom šikt! Ir tai sakau aš, į kurį buvo tiek kartų smaigstyta, šauta ir, kuris, tiek kartų buvo žudytas, kad paskaičiavus atskirai – batalionui užtektų... Pėstininkų batalionui!.. Paprastam mužikui žmogėnui tai kas – atsikankino ir ate... O man tik keiktis norisi... Juodai keiktis...
Na ir, galų gale - jeigu atpažinsiu šią metalo krūvą – tai koks gi, po galais – skirtumas? Negi prie kiekvieno kampo, kurį kada nors apmyžau - stoviniuosi ir alpėsi prisiminimuose? Aišku, kad ne...
Kaip radome? Ogi labai įdomiai. Aš, visgi, turėjau talentą plataus spektro paieškoms. Tokia mano prigimtinė dovana. Bet būtų buvę sunku. Laike, kai tiksliai neįsivaizduoji ieškomojo objekto – užtruktų. Tačiau šauniai ir netikėtai darbą palengvino Mjolniro atplaiša. Įtvirtinta į mažutį plaktukėlį (paprasčiausiai pragręžiau skylutę, kurion įkišau atplaišą ir užtepiau lydmetaliu – išėjo kaip ir vienatūris), ji tari atgijo. Pastebėjom, jog artėjant prie vienos vietos jo virpėjimas mažėja ir, galų gale - jo nebelieka, o sukant kitur – atvirkščiai - stiprėja. Praktiškai sutapo su mano nuojautomis. Cha! Tad jei sveikas Toro kūjis turėjo šią magiją, tai paaiškina, kodėl prie to ūmaus dievuko joks jo priešas - milžinas, cvergas, trolis ar vilkas, ar dar kas nors iš jų padermės - prisėlinti taip ir nesugebėjo. Perspėdavo savo virpesiu. Gal ir visai neblogas daikčiukas?
Žodžiu, pačiam patrankų koridoriaus gale, šiūkšlėmis ir kažkokiais niekam nereikalingais rakandais, akmenimis ir net špyžiniais ir akmeniniais patrankų sviediniais užverstoje, be proto dulkėmis ir pelėsiu atsiduodančioje patalpoje, radome ko ieškojome. Tiesa, teko suskaldyti vieną iš sienų. Labai įdomus jausmas. Plaktuką dedi kaip plunksną, o jis skaldo plytą, mūrą ir akmenis - geriau už kūjį...
Du bakstelėjimai: išvirto sienos gabalas... Po to - grindys, o jose radome tai ko ieškojome.
Akmeniniame žiede gulėjo trys nusagstyti juodais ir baltais plėtmais idealios formos akmenukai – kiek didesni už putpelės, mažesni už vištos. Lyg tai būtų kokios stambaus kalibro kulevrinos margi akmeniniai sviedinukai. Toks įspūdis, kad nei dulkės, nei skiedinys prie jų nelipo: štai Mjolniro atplaiša ir suskaldė tą mažytę, tarsi oro burbulas stikle, ertmę.
Du bakstelėjimai: išvirto sienos gabalas... Po to - grindys, o jose radome tai ko ieškojome.
Akmeniniame žiede gulėjo trys nusagstyti juodais ir baltais plėtmais idealios formos akmenukai – kiek didesni už putpelės, mažesni už vištos. Lyg tai būtų kokios stambaus kalibro kulevrinos margi akmeniniai sviedinukai. Toks įspūdis, kad nei dulkės, nei skiedinys prie jų nelipo: štai Mjolniro atplaiša ir suskaldė tą mažytę, tarsi oro burbulas stikle, ertmę.
Magija? Ne. Jos nesijautė. Tik liežuviu prilietus badė lyg jį prikištumėte prie devynių voltų "kronos". Tik taip ir buvo galima įsitikinti, jog tai iš ties bazilisko kiaušiniai. Kaip mama paaiškino, pati magija slypėjo po lukštu. Ir jokio nuotekio. Tai reiškė, jog sveiki. Ir tinkamoje aplinkoje jie taip galėjo išgulėti, kad ir tūkstantį metų, kol nepapultų į deramą aplinką. O žmogiukai radę, neatpažintų nuo paprastų dailių akmenėlių. Užtat magai – iš savo odos iššoktų, kad šią brangenybę gautų... Tinkamai panaudoję - mažų mažiausiai - pusdieviais taptų...
Kol prijunginėjau atgal signalizaciją, mama paėjusi po blankiai šviečiančio vienišo žibinto, kažką maigė mobilkoje ir man priėjus, įsikabino į parankę ir krestelėjusi galvą, pakėlusi mobilką, blyktelėjus mobilkos blicu - nuselfino...
Mostelėjo ranka ir mus apsupo lengvas sūkūrys...
Mostelėjo ranka ir mus apsupo lengvas sūkūrys...
XV.
Tfu, blyn... Kaip aš nemėgstu tų portalų! Po jų mane visada lengvai pykina, galva skamba kaip varpas...
Tik gerai, kad greit praeina...
Tik gerai, kad greit praeina...
Pasipurčiau nuo temperatūrinės kaitos šoko ir siektelėjęs nebaigto gerti konjako taurės, susipyliau gerklėn visus likučius.
- Ir man, drauguži... – mama nusimetė švarką, nuspyrė šalin sportinius batelius. – Į dušą noriu... Ką čia dirbi? – paklausė, kai įteikiau taurę ir plėšydamas senus laikraščius, nuoplaišom ėmiau pildyti popierinę seną motociklo akumuliatoriaus dėžutę.
- Kiaušams.
- Jie nebijo sutrenkimų.
- Nepakenks...
- Nepakenks... – pervargusiu balsu , nuolankiai sutiko mama.
Taaaiiipppp...
Reikia kažką sugalvoti. Šis žygis ar, veikiau, ekspedicija - jos iš priešdepresinės būklės neištraukė – veikiau atvirkščiai: dar labiau išsunkė.
Reikia kažką sugalvoti. Šis žygis ar, veikiau, ekspedicija - jos iš priešdepresinės būklės neištraukė – veikiau atvirkščiai: dar labiau išsunkė.
- Mam, tau reikia pailsėti...
Mama gurkšnodama, nieko neatsakiusi, liūdnai papurtė galvą.
- Ką daryt su tais kiaušais ir Mjolniro atplaiša? – tęsiau bandydamas su pincetu ištraukti legendinio kūjo skeveldrą iš plaktukėlio. Geriau toji auksu raibuliuojanti mažytė meteorito metalą primenanti atplaiša tebūna atskirai nuo plaktuko, o tai maža kas, net neatsargiai išmetus iš pirštų - namą sugriaus...
Mama gūžtelėjo pečiais.
- Ką tik nori.
- Nesupratau?
- Paslėpk, kur nors.
- Nu joooo...
- Tas kas moka gerai ieškoti ir, kuriam, paklūsta viso pasaulio spynos, tas kurį net šaukia „Rakčiumi“, mokės geriau už bet ką paslėpti daiktus, kurie neturi patekti į purvinas rankas...
Net sustingau. To dar betrūko!
- Kol kas pabus čia... – atidariau seifą ir įmetęs artefaktus. Iš jo ištraukiau nušiurusią mamos telefono versiją. – O slėpti pradėsim nuo jo. Kaip suprantu, jo turinys gali mums abiems atsirūgti...
Taip, šiuo metu, šiame kambaryje buvo du - vienas ir tas pats telefonas... Keistai skamba? sutinku - keistai.
Ištraukiau atminties kortelę, sumaigiau ją tarp pirštų, atplėšiau dangtelį, ištraukiau bateriją ir, tarsi plunksną, patį telefoną perlaužiau pusiau.
Ištraukiau atminties kortelę, sumaigiau ją tarp pirštų, atplėšiau dangtelį, ištraukiau bateriją ir, tarsi plunksną, patį telefoną perlaužiau pusiau.
Mama dėbtelėjo į numestą ant stalo sveikąją jo versiją ir linktelėjo galva.
- Gerai, aš dušan... Ir paruošk kambarį, noriu pamiegoti kaip žmogus.
- Martė paruoš, - subumbėjau po nosim...
XVI.
Negalėjau nurimti. Sukau galvą per visą pusdienį, bet nesugalvojau.
Šliaužiojau piktas, kaip... kaip... na, kaip... Na gerai, ne piktas. Rūškanas ir susimąstęs.
Viskas mane erzino. Karštis lauke erzino, automobiliai erzino, klientai erzino, pėstieji erzino... Viskas erzino...
Šliaužiojau piktas, kaip... kaip... na, kaip... Na gerai, ne piktas. Rūškanas ir susimąstęs.
Viskas mane erzino. Karštis lauke erzino, automobiliai erzino, klientai erzino, pėstieji erzino... Viskas erzino...
O išsiblaškymo viršūnė neturėjo ribų... Kaip dar kur nors neužmiršau ar nepamečiau savo galvos – ir net nebežinau.
Kodėl?
O štai todėl... Pažiūrėčiau į jus, kai jums ant pečių užkrautų užduotį kažkaip psichologiškai reanimuoti mamą... Na gerai – įmotę... Bet mylimą, gerbiamą ir pačią nuostabiausią - mamą, žodžiu... Ir, kuri, be visa ko – deivė...
Ir netikėkit visom tom fantasmagorinėm pasakom apie dievybes – dievai yra taip pat pažeidžiami – tik kitaip... Visos dausos pilnos bepročių... Beprotnamis - tikrą tiesą sakau. Beprotnamis be jokių psichoterapeutų ar kaip ten tie šizikų remontininkai vadinami...
Paskutinį kartą, po panašiai apėmusios depresijos, kai mamai, kaip panterai, teko ginti savo... nesvarbu, žodžiu... Bet jėgas atgavinėjo apie šimtmetį žemiškų metų. Kol vėl neatsigavo ir vėl netapo kerinčia širdis viliokle...
Ir netikėkit visom tom fantasmagorinėm pasakom apie dievybes – dievai yra taip pat pažeidžiami – tik kitaip... Visos dausos pilnos bepročių... Beprotnamis - tikrą tiesą sakau. Beprotnamis be jokių psichoterapeutų ar kaip ten tie šizikų remontininkai vadinami...
Paskutinį kartą, po panašiai apėmusios depresijos, kai mamai, kaip panterai, teko ginti savo... nesvarbu, žodžiu... Bet jėgas atgavinėjo apie šimtmetį žemiškų metų. Kol vėl neatsigavo ir vėl netapo kerinčia širdis viliokle...
O dar prieš porą dienų...
Blyn...
Ir dar tie artefaktai, kad juos kur... Na kur aš juos paslėpsiu?! Neduok Dieve... apie tokį lobį koks niekšas suuos. Dėl tokio grobio galbūt net ras būdą kaip ir į erdvinę kišenę įsibrauti... Nors pasak Vėjo, Mjolniro atplaišos jokia "kišenė" nepriimdavo... O be to, jos, tos "kišenės", reikalauja energijos. Ne tokios jau jos nekaltos... Neštelti į kitą pasaulį? Aha... Velniai žino kaip ten tie artefaktai sureaguos... Net jeigu niekaip – visokie „kolumbai“, „magelanai“ ir „indianos džonsai“ nė viename pasaulyje neišnyko...
O būtų gerai juos užkišti, kad jų niekas nerastų iki pasaulio pabaigos...
Iki Paskutinio Teismo... O ten jau visiems didelis "dzin"...
O būtų gerai juos užkišti, kad jų niekas nerastų iki pasaulio pabaigos...
Iki Paskutinio Teismo... O ten jau visiems didelis "dzin"...
Suskambo skambaliukas ir įvirtau į kondicionuotą ofiso vėsumą. Trenkiau šalin savo lagaminėlį.
- Aukse, būk gera, padaryk kavos. Ekspreso. Akys limpa.
- Okei. Su kardamonu?
- Aha...
Priėjau prie stalo klektelėjau į kliento kėdę. Pažiūrėjau ką čia rankose vartė Auksė. Tai buvo netikro tibetietiško sidabro, rytietiško stiliaus pakabukas. Prastas darbas. Neskoningas. Nesuprasi net kas pavaizduota: ne tai šuo, ne tai gyvatė su šuns galva... Be fantazijos aš ko-tai šiandien...
- Kas tavo mamai? – išgirdau klausiant Auksę. - Jai kažkas negerai?
- Ta prasme?
- Buvo čionai nusileidusi. Teiravosi apie tave. Visiškai nekalbi, išėjusi iš veido... Kaip pageltusi, kaip ligota, ar ką? Jūs susipykot?
- Nieko mes nesipykom... – mestelėjau atgal ant stalo pakabuką ir paėmęs kavą, čia pat, mintyse, susierzinau, jog ji pernelyg karšta. – Kas čia?
- Čia? A, iš Kinijos atsisiunčiau. Paveikslėlyje geriau atrodė...
- Paaiškink tu man, durnam, kas čia pavaizduota? Tu šitai žadi nešioti?
- Kaime atiduosiu kaimynų dukrytei... Ką čia benešiosi, - suraukė savo nosytę auksė ir klekstelėjo į krėslą. – Galvojau, kad šie drakonai geriau atrodys...
- Ką TU pa-sa-kei? – supratęs, kad man ką tik į galvą šovė geniali mintis, kurios dar nesupratau ir negaliu apčiuopti, bet jaučiau, kad stoviu prie fortūnos uodegos, lėtai padėjau puodelį, kad neišpilčiau ir vėl paėmiau pakabuką.
- Slibinai... – išplėtusi akis, lyg matytų priešais save beprotį, ištarė Auksė.
- Aukse, brangioji... – pašokau. – Tu nuostabi. Tu auksas! ir sidabras! Aš tau nupirksiu auksinius drakonus!..
Išlėkiau į laiptinę ir šuoliuodamas per kas antrą laiptelį, įsiveržiau į savo butą.
Įsiveržiau ir akimirkai sustingau.
Beveik be garso kažką bubnijo televizorius. Vėjas pro atidarą langą plaikstė užuolaidas, o mama užvertusi galvą ir užmerkusi akis, sėdėjo fotelyje. Šalia stovėjo Martė ir šukomis braukė per jos galvą – švelniai, tarsi masažuodama, šukavo. Netikėtai pačiam pasivaideno, jog aš vėl Naujajame Orleane prieš porą šimtų metų, o po baldakimu sėdinčiai mano dukrai – neparastai panašiai į Indrają, neužauga negrė, auklės pagalbinkė, šukuoja plaukus...
...vaikydamas miražus, įnirtingai papurčiau galvą... Štai ką daro nervai!
Ne, negalima pasiduoti praeities atsiminimas ir šešėliams. Žmonėms ar būtybėms, kurie pergyvena savo vaikus ir, net, vaikaičius, prisiminimai netinkamu laiku ir netinkamoj vietoj – tai... tai tiesus kelias į bedugnę... Silpnesnės psichikos „psichams“ – tai nepakeliama našta...
Dar kartą papurčiau galvą, o abi moterys tylomis įsistebeilijo į mane.
- Mama, neklausinėk. Nebandyk žvelgt į ateitį...
- Neturiu tam nei noro, nei...
- Tiesiog būk gera, kelkis ir važiuojam su manimi. Patikėk. Nepasigailėsi.
Priėjau ir ištiesiau ranką norėdamas padėti jai atsikelti.
Mamos veidu praslinko kažkoks šešėlis ir ji, tarsi mintyse apsisprendusi, lengvai kinktelėjo ir ištiesė ranką...
XVII.
Pakeliami milžiniški garažo-angaro vartai buvo pakelti ir žiūrint iš skaisčios dienos vidun, jie atrodė kaip koks ėjimas į kažkokią taisyklingos formos olą, irštvą ar nasrus...
Pastačiau „chuligankę“ į šešėlį šalia tvoros, išsikrapščiau laukan.
Iš savo pusės išlipusi, laikydama rankose akinius nuo saulės, durelėmis trinktelėjo mama.
- Na ir ko čia mane atvežei, sūnau?
- Dar nejauti? – šyptelėjau. – Eime...
Bet eiti niekur nereikėjo. Bent jau man. Man beliko tik priglausti pusiausėdoms šikną prie įkaitusio „chuligankės“ sparno ir stebėti...
Mama pasisuko ir sustingo. Iš už vartų pasirodė du milžiniški tepaluoti vyrukai su darbiniais murzinais kombinezonais užvilktais tiesiai ant nuogo kūno ir su puodeliais kavos ar arbatos rankose. Jie kartu buvo ir labai panašūs ir, tuo pačiu, visiškai nepanašūs... Tai buvo Vilniaus slibino esybės. Tiksliau - likusios dvi iš trijų: Vilijaus, Vilmo ir Vilinto – Vilijus ir Vilmas... Pasakojau jau aš apie juos – turėtumėt atsiminti... Baikeriai... iki pat nagų juodumų... Savas servisėlis... klubas... Ne tai, kad "super" bičiuliai, bet šiek tiek daugiau nei pažįstami.
Vienas iš vyrukų – Vilmas - papurtė galvą ir žengė atatupstas link šalia garažo vartų sukrautų plytų, o storesnis ir stambesnis, tarsi jo kojos būtų medinės – link mūsų.
Mama taip pat, tarsi užmiršusi visą supantį pasaulį, link jo.
Lengvai sulingavus mano automobiliui, pajutau, kad kažkas prisėdo ar prisiglaudė prie „chuligankės“ sparno šalia manęs. Pasukęs galvą, pastebėjau, kad tai šelmė variaplaukė – auksaplaukė Birutė, kuri taip pat įsistebeilijo į sceną prie serviso vartų.
Kol sukiojau galvą, porelė jau stovėjo vienas priešai kitą. Jų lūpos nekrutėjo. Keistą šilumą spinduliuojančios akys buvo įremtos vienas į kito.
Mano galvoje suskambo balsai... Panašu, kad juos girdėjo visi esantys kieme...
- Labas, tai vėl aš. Kaip gyveni? – tai buvo ramaus, švelnaus į save traukiančio ir migdančio moteriškumo balsas.
- Labas, aš tave jaučiau... Kodėl anksčiau neatėjai?.. – nuskambėjo žemo baritono ramus ir taip pat šiltas, bet vyriškas balsas.
- Rūpesčių turėjau...
- Suprantu... – ne, jokio priekaišto balse nesijautė. – Tai jau susitvarkei?
- Susitvarkiau.
- Aš galėjau padėti?
- Ne. Aš pasiilgau.
- O aš jaudinausi. Nori kavos?
- Prabėgo ne viena diena...
- Pasaulio krašte jos bėga greitai.
- Bet viskas jau baigta.
- Žinau. Tu čia. Gal tai nauja pradžia?
- Aš tave dažnai prisimindavau.
- Tada tu jau čia būtum seniai...
- Negalėjau.
- Žinau.
- Kava su pienu?
- Ir su klevų sula... Tikra... Ir kava, ir sula, ir pienas. Tiktai Tau.
- Ačiū...
Vienas kitam jie ištiesė ranką kurios susijungė ant margo kavos puodelio...
Slibino esybė ir deivė... O žiūrint iš tolo, atrodė, jog stovi visiškai nesuderinama ir net komiška porelė: murzius nesiskutęs automechanikas ir liauna gražuolė nusileidusi iš elito aukštumų...
Traktoristas ir ledi...
Traktoristas ir ledi...
Šokoladas su pipirais irgi rodos nesuderinami... o...
Personažai... blyn...
Tik juokas neėmė.. Gal, labiau – ilgesys?.. Nesuvokiamas ilgesys...
Tik juokas neėmė.. Gal, labiau – ilgesys?.. Nesuvokiamas ilgesys...
Bet toks tas gyvenimas...
Balsai galvose nutilo...
Pamažėle, tarsi įsilinguodami maži viesuliukai, panašūs į piltuvėlius žaismingai po kiemą ėmė kelti dulkes ir lengvas šiukšles... Koks trejetas jų susijungė...
Jau vienas prie kito prisiglaudusią ir rankose laikančią puodelį kavos porelę, apgaubė vis tankėdamas viesulo šydas, sutreškėjo išlydžiai...
Pakvipo ozonu ir staiga viskas nurimo.
Pakvipo ozonu ir staiga viskas nurimo.
Jie dingo. Dulkės ir keli sūkurių į orą pakelti popierėliai staiga, kaip kabėję, įgavo svorį ir dribo žemėn.
- Pagrobė slibinas princesę, - be jokio sarkazmo ar kažkokio žaismingumo, tyliai ištarė Birutė.
- Aha, - atšlijau nuo sparno ir pasisukau į valkiriją. – Norėčiau pažiūrėti į kokį kotletą šiedu sumaitos riterį, kuris išdrįs vaduoti karalaitę...
Birutė puse lūpų šyptelėjo ir tyliai, bet pilnais plaučiais atsiduso taip, kad atrodė, jog jos stangri krūtinė suplėšys aptemtus berankovius marškinėlius.
- Aš tau turiu dovaną, - pasakiau žvejodamas kišenėje suvenyrinę dėžutę su atplaiša. – Štai. Ji ir tai kas viduje – tavo. Tai teisėtai priklauso tik tau.
Valkirija Birutė, kurios tikrasis vardas, kadaise, dar iki Ragnarioko, buvo ne tai Birunhilda, ne tai Butirhelda, ar dar kažkaip panašiai, tarsi ką nujausdama, nepatikliai perėmė dėžutę. Jos rankos, tarsi ką nujausdamos suvirpėjo. Lygiai taip pat nepatikliai, lyg perimdama kokią kovinę granatą su ištrauktu žiedu, lėtai atidarė dangtelį.
Didelės ir nuostabos pilnos akys dėbtelėjo į mane.
- Ka-a-aipp?..
Dėžutės turinys ją traukė tarsi magnetas. Čia pat ji nuleido galvą ir kitos rankos smiliumi prilietė Miljoniro skeveldrą...
Birutę staiga ėmė gaubti mirganti migla, erdvė ar miražas... Ji tarsi ėmėm keistis: skruostų kaulai ėmė platėti, akyse blykstelėjo nenusakomo karšto šaltumo liepsna, pečiai ėmė tvinkti muskulais, aptemti marškinėliai sumirgėjo ir vertėsi į blizgančius žvyninius šarvus... Ant galvos lyg nedrąsiai ėmė rodytis šalmo miražas, o už nugaros pradėjo skleistis milžiniški sparnai...
Antroji slibino esybė - Vilmas - net pašoko nuo lytų krūvos, ant kurios ką tik sėdėjo ir išmetė ant dulkino asfalto puodelį. Šis nukritęs tarkštelėjo ir netikėtai sudužo...
Tai tarsi pažadino Birutę...
Ši krestelėjo, susipurtė ir, tarsi per jėgą - atitraukė pirštą nuo Miljoniro atplaišos. Staigiu judesiu ir kančios iškreiptu veidu trinktelėjo dangteliu ir sviedė man dėžutę lyg karštą bulvę.
Miražas akimirksniu dingo.
Birutė vėl tapo Birute, kuri kelis kartus, lyg būtų nubėgusi maratoną, garsiai sušvogštė pilna krūtine.
- Pasiimk sau! - balse jautėsi įniršio gaidos.
- Kodėl?!
- Eina šikt, to seno, vienakio iškrypėlio, apie kurį jau visas pasaulis ir pamiršo, magija. Ir viskas, kas su juo susiję, - Birutė bandydama atsikvošėti, vėl giliai įkvėpė. Tarsi atsigavo ir jau liūdai šypsodamasi papurtė galvą: – Ačiū. Bet ne. Aš viena iš nedaugelio pergyvenau Ragnarioką... Nebenoriu... Niekada... Baigta. Jau jeigu ateis Armagedonas, geriau aš jį pasitiksiu apsižergusi Straifaigterį (ji matyt galvoje turėjo F-35 Joint Strike Fighter), nei vėl mosikuosiu tais debiliškais sparnais...
- Jei pirmiau ateis Paskutinio Teismo diena, tai sako, kariaut niekam nereikės, - pabandžiau pajuokauti ir iškrauti įkaitusią atmosferą.
Nežinau ar juokelis padėjo, bet ji jau iš ties susitramdžius nusišypsojo (kas keista turint galvoje valkirijas – iš ties, matyt, evoliucionavo) ir net jau pašaipiai žiūrėdama man į akis, ištarė:
- Tada tegu jis ateina kai gulėsiu jaukioje lovoje su mane mylinčiu vyru...
Akimirkai pasimečiau. Nežinojau ką atsišauti. Kažką myktelėjau, šniurkštelėjau ir nusukau akis į jau per penkis žingsnius stoviniuojantį ir piktai susiraukusį Vilmą.
- Tik dovanų maišelis dar neišsekęs, - ištariau. – Ir tau, slibine, turiu dovaną...
- Nevadink manęs taip... juk žinai...
Numojau ranka ir atvėręs dureles, iš mašinos salono išžvejojau motociklo akumuliatoriaus dėžutę. Įbrukau dėžutę kažką po nosim murmančiam Vilmui ir ant jos dar uždėjau dėžutę su Miljorno relikviją:
- O čia bonusas, taip sakant. Jūsų kolekcijai papildyti...
- KLchm, mmmm... – Vilmas susiraukė, bet neatsisakęs, įbruko dėžutę į plačią kombinezono kišenę. Slibinai brangių dovanų, net jei jiems jos bevertės – niekada neatsisako! Bet tai nereiškia, kad jie jums už jas bus dėkingi. Tikrai ne!..
...ir pravėrė dėžutės dangtelį...
Reikėjo jį pamatyti!
...tokios nuoširdžios nuostabos ir ją užgožiančio džiugesio - dar niekad nebuvau matęs! Net nusijuokiau iš pasitenkinimo, lyg džiaugčiausi kartu su juo!
Į jį žiūrint - net Birutė nejučiom ėmė kuo nuoširdžiausiais šypsotis, nors ir nežinojo, kas ten slypi.
Į jį žiūrint - net Birutė nejučiom ėmė kuo nuoširdžiausiais šypsotis, nors ir nežinojo, kas ten slypi.
Vilmo akys pavirto į dideles ir kvailas, žandikaulis nukaro, kaip pas paskutinį pusprotį – beliko tik, kad seilė nutįstų. Jo veidą nutvieskė neapčiuopiami kvailo geraširdžio slibino, iš kokio animacinio filmuko - bruožai...
- Tu... TU žinai, kas čia? – pagaliau apsitvardęs ir, tarsi, netikėdamas savo laime, pakėlė į mane akis.
- Tikiuosi, kad tai padės atauginti "trečiąją galvą", - abejingai gūžtelėjau pečiais. Na, jei jiems pavyks? Negi gaila?
- Ką?! – čia jau Birutė ištarė mėtydama žvilgsnius tai į mane, tai į Trečiąją slibino esybę.
Vilmas, tarsi pats norėdamas įsitikinti savo laime, tarsi norėdamas pademonstruoti grobį valkirijai, lėtais judesiais, lyg laikytų plono stiklo riešutėlį, ištraukė vieną iš bazilisko kiaušinių.
Čia jau mano eilė buvo nustebti: net ryškią saulėtą dieną, kiaušinis ėmė švytėti, tarsi įkalinta lava suktųsi kokioje mažutėje skalbimo mašinoje... Ir nė joks ne akmuo! Tuo momentu jis mažiausiai buvo panašus į akmenį...
...po akimirkos kiaušinis dingo dėžutėje, o Vilimas kaire ranka prie savęs priglaudęs dėžutę tarsi kūdikį, pažiūrėjo į mane:
- Prisiekiu ir duodu garbės žodį, kad už šią dovaną net mano slibinai priešai tave laikys draugu ir visada, per amžių amžius, rodys pagarbą ir padės net tada, jei dėl to turėtų žūti patys...
Tai buvo priesaikos formulė! Jokš, tara-tai! Panašu, kad prisijaukinau viso pasaulio slibinus!
Tuo tarpu Vilmas pridėjo dešinės rankos delną prie kaktos, pilvo, ir jau kumščiu dunktelėjęs sau į krūtinę prie širdies, žemai ir išdidžiai nusilenkė, ir apsisukęs, tarsi gėdytųsi jo veide besikeičiančių emocijų, nupėdino į garažą. Tik iki jo nenuėjo... Sumirguliavo oras ir jis dingo erdvėje...
Vėl pakvipo ozonu.
- O kaip, esant reikalui, juos pasišaukti, taip ir nepasakė... - sumurmėjau sau po nosimi.
- Jie patys žino, kada jiems reikia ateiti... - lygiai taip pat tyliai sušnabždėjo Birutė.
- O kaip, esant reikalui, juos pasišaukti, taip ir nepasakė... - sumurmėjau sau po nosimi.
- Jie patys žino, kada jiems reikia ateiti... - lygiai taip pat tyliai sušnabždėjo Birutė.
Greta vienas kito, surėmę užpakalius į „chuligankės“ sparną, kurį laiką, kiekvienas mąstydamas apie savo godas, stovėjome tylomis... Apie ką mąstėme? Apie ką - Birutė, tai nežinau, bet aš – apie nieką. Man nuo pečių nukrito sunki našta ir atsakomybė: viskas, špyga taukuota, kaip sakė senas čigonas - stora ar plona - visiems erodams ir eibininkams, ir magams ar kas ten jų besigvieštų - po nosim! Slibino slėptuvė – pati saugiausia vieta pasaulyje. Tad jei kas norėjo rengti šiame ar kitame pasaulyje kokią nors lokalią apokalipsę ar, šiaip, pagrūmoti „atomine bomba“ – gali visiems laikams atsisveikinti su iškrypėliškais norais...
- Na, ką? - staiga atsiduso Birutė. – Po kokio šimtmečio gal Vilnius vėl turės pilnavertį slibiną?
Aš tik linktelėjau galvą. Gal. Gal anksčiau, gal vėliau... O gal ir iš vis ne, jeigu ką pripainios tie slibiniokai...
- Aha, - sumurmėjau. – Gal. Tikėkimės.
- Aš žinojau, kad tu keistas, bet kad durnas, tai man naujiena.
- Kodėl? – net nustebęs pasisukau į eks-valkiriją.
- Šitokią brangenybę iš rankų paleidai. Tas pats kaip kokį Pink Star‘ą būtum už dyką atidavęs...
- Pink Star‘as nekaltas niekalas, palyginus su šitais trim kiaušiukais-deimančiukais... – vyptelėjau. – Na, bet šiai dienai filantropijos akcijų ir gerų darbų pakaks.
- Eisi kaminų valyt?
- Šachtų plaut. Pas Simą. Va, pasiimsiu vieną tokią „ryžą“ bestiją ir sukelsiu šiokį tokį lokalų armagedoną, - ale šelmiškai ir paaugliškai, kaip koks suokalbininkas, mirktelėjau viena akim. – Kaip manai, ji sutiks?
- O iš kur man žinot? – Birutė krestelėjo plaukus ir, tarsi rąžydmasi, sunėrusi rankų pirštukus pakėlė viršun sukabintas rankas, pasitempė ir net pasistiebė ant pirštų galiukų.
- O kodėl turėtų nesutikti? – švelniai brūkštelėjau pirštais jai tarp menčių. – Vis tik įdomu, kaip čia auga tie sparnai...
- Nukabink angelą ir sužinosi...
- Aš ne iškrypėlis, nors mintis kaip ir nieko, - išsiviepiau... – Tai kaip ten dėl tos bestijos?
- Gal. Vis tiek šiandien nieko jau gero nenuveiksim. Nors įtariu, kad ir ryt... Einu paklausiu...
Birutė koketiškai kraipydamas savo visai nesmailų, bet tamprų užpakaliuką, kurio kerinčio žavesio nesugebėjo paslėpti net plūduriuojantis automechaniko kombinezonas, nulingavo uždarinėti netikėtai ištuštėjusio auto-moto serviso...
_________________
2018
