Rakčius. Nelieskite mūsų sielos (3 pasakojimas)

„Rakčius. Pradžia“ (1 pasakojimas) ir

„Rakčius. Nukabink angelą (2 pasakojimas)“

čia:

https://armanjakas3.blogspot.com/2017/09/el-skaitykles-laisvosios-bendrinimo.html

Bibliotekos naujienos čia:

https://www.facebook.com/a.s.biblioteka

_____________________________________________________________

Norintys skaityti el. skaityklėse:

"EPUB": https://drive.google.com/file/d/1SIViEjyGe5c9WsR_yVBe-kY28bUsty51/view?usp=sharing

"MOBI": https://drive.google.com/file/d/1Kq3EkKNFNT9NO8jzSJBZHLRn7eCmga0O/view?usp=sharing

"PDF":  https://drive.google.com/file/d/1_IR88G3qqfL4R_kqwkVprIn3NlcEn_MN/view?usp=sharing

Į biblioteką bus įkelta gegužės 4 d.

Rakčius. Nelieskite mūsų sielos

(3 pasakojimas)

aut.:

Armanjako Šalis. Donatas

A.Š.Donatas

_______________________

Tai trečioji Rakčiaus istorija...

Trečioji urban-fentezy-punk istorija...

Miestietiškas, taip sakant - fentezi...

Tokios nemėgstat?

Na ne, tai ne... Tad šis pasaulis ne jums... Net nepradėkit...

Tai pasaulis, kurio nėra, bet, kuris - jau egzistuoja...

...ten, kažkur, kažkokioje realybėje...

...jis jau toks yra...

Jis tarp mūsų, jis mūsuose.

Jame, kaip ir mūsų pasaulyje, keikiasi, mušasi, geria, myli, nekenčia ir žudo.

Netgi tyčiojasi.

Laimė, nelaimė, smurtas ir meilė - žygiuoja koja kojon.

Čia nekalba taisyklinga kalba, ne visuomet uždeda kablelius ten kur reikia, net painioja raides, naudoja svetimybes, slengą ir šiaip – viskas, kaip aplink mus,

tuos, kurie į pasaulį nežiūri per šiltnamio ar oranžerijos langelį...

____________________________________________________

Vietoje įžangos. Viena. 1815 m.

Ir svajodamas vaikštinėju sau vienas

Žibintų šviesoje,

Po akmenimis grįstas gatveles...

© „The Sound of Silence“

(ir visur kitur – laisva interpretacija)

Viena...

Miestas...

Žalias, kilnus, orus, bet jau pradedantis pavargti nuo amžinojo šėlsmo, putojimo ir ošimo...

Jis jau trečias mėnuo kunkuliavo, virė ir nenurimo, nei dieną, nei naktį...

Fejerverkai, orkestrai, paradai, eisenos, puotos, priėmimai,  mazurka ir... ir valsas...

Valsas...

Konservatyvioji Europa plyšo... Valsas - nuo šiol - pirmosiose šokių vietose... Greitas ir gyvas... Bėgant amžiams aprims, jo tempu besisuks tik balinių šokių konkursantai, o dabar... Dabar jo ritmu sukosi ir Aleksandras, ir Francas, ir Fridrichas Vilhelmas, ir Fridrichas Viuternburgietis, ir Jelizaveta, ir  Zichi, ir Auerspeg, ir...

Jau ėjo trečias mėnuo, kai į jį traukė ne tik imperatoriai, karaliai, princai ir kunigaikščiai, grafai, markizai, pasiuntiniai ir turkų šnipai, bet ir visokio plauko avantiūristai, pašlemėkai, vagys, elgetos, meistrai, fabrikantai ir naujieji buržujai...

...fraicheriai, baronai, grafai ir jų jaunosios atžalos...

Vieni ieškojo valdžios, kiti sėkmės, treti pinigų, meilužių ar sėkmingos partijos savo atžaloms... O kai kurie ir visko iš karto, ir daug...

Viešoji ir slaptoji policija nespėjo suktis...

O sekti turėjo visus...

...nuo prasmirdusios darbininkų knaipės, kur bandė išsiaiškinti revoliucionierius, plėšikus ir vagis... iki Imperatoriškųjų rūmų miegamųjų, kur gyveno ir svečiavosi aukščiausieji imperatoriai, jų šeimos, svita ir tarnai...

Kontorose, nuovadose, atstovybėse, pirklių rūmuose, parduotuvėse, kareivinėse ir, net, mažytėse bakalėjose, rašė ir paišė, paišė ir rašė... Protokolai ir raportai, sąskaitos ir vekseliai - didėjo ne dienomis, o sekundėmis... Didėjo ir dulkėjo...

Dulkėjo didžiausiomis krūvomis...

Apvogtų, nudurtų ir apiplėštų prasčiokų, ir, kokių tai neaiškių tipų, niekas jau net neskaičiavo...

Pasiuntiniai nespėjo bėgioti ir lakstyti...

Vilkstinės nepaliaujamai judėjo link Vienos ir iš Vienos...

O kur dar visur šmirinėjantys vertelgos... Bankininkai...

Auksas, kaip ir diplomatinė kurtuazija - liejosi laisvai...

Kurtizanės, prostitutės ir laisvo elgesio mergelikės žėrėsi sau į kišenes kraitį... ligas, laimę ir nelaimes...

Rodėsi, kad jau ne tik žalieji Vienos priemiesčiai – Dioblinge, Gablice, Siveringe, kur stovėjo pačios gražiausios Europos vilos –neištvėrę kilmingų svečių su jų svitomis - tuoj plyš, bet ir pats Vienos miškas – imperatoriškasis medžioklių plotų briliantas - gailiai pravirks nuo nesibaigiančių įsimylėjėlių porelių, dueliantų, girtuoklių ir lėbautojų... Net žiemoti likusiems paukščiams čia jau vietos nebeliko...

O centre, Jozefo aikštėje, jau vėl brendo sambrūzdis... Imperatoriškasis sambrūzdis... Pagaliau, sausio trečioje pusėje, miestą ir apylinkes nuklojo skaistus sniegas, o ežerus užtraukė ledas... Senai suplanuota ir išsvajotas „Rogių balius“ – buvo paskelbtas...

Nuo pat ryto Jozefo aikštėje būriavosi raiteliai, tarsi vaiduokliai šmirinėjo sekliai, slankiojo smalsuoliai ir rinkosi rogės – paauksuotos, prašmatnios, padabintos kaspinais ir gėlėmis.

Ceremonmeisteriai ir jų pagalbininkai plyšojo visa gerkle ir bandė sustatyti viską į savo vietas. Darbininkai, tarnai ir vyresnieji liokajai nespėjo suktis... Mažieji pagalbininkai stumdėsi ir kuo greičiau bandė surinkti arklių blynus, bet ne visada jiems pasisiekdavo, tad ir arklių, ir žmonių kojos jau trypė rudą ir išvažinėtą sniegą. Rodos, net arkliai užsikrėtė nerimastimi ir vadeliotojai vos spėjo juos tramdyti. Net nežinia, kaip išvengė rogių susikibimo, barnių ar peštynių...

Bet, pagaliau – po pietų - sugaudė trimitai, sutratėjo būgnai ir aikštė nurimo. Plačiai atsivėrė išpuoštos abi rūmų varčios ir, nutiestu raudonu su geltonais apvadais kiliminiu taku, pajudėjo poros... Pirmosios imperatoriškosios poros: paniuręs ir jau pavargęs Austrijos imperatorius Francas su gracinga ir nuostabia, bet kažkur padebesiais skrajojančia Rusijos imperatoriene Jelizaveta, o, paskui juos, Rusijos imperatorius Aleksandras, gražuolis ir elegantiškasis kilmingųjų damų širdžių ėdikas, su nuostabiąja grafiene Auesperg; rūstusis akmeninio veido riteris Prūsijos karalius Fridrichas su melancholiška vilioke grafiene Zikchi... O rogės, rogės tarsi ne rogės, o milžiniškos supynės – išdabintos aukso gėlėmis, su tūkstančiu nenusakomo švelnumo žaliomis aksominėmis pagalvėlėmis ir apklotais, ir padabintais kailiais - jų jau laukė...

Net arkliai nurimo. Aikštę apgaubė tyla, jei nekreipti dėmesio į pakinktų girgždėjimą, vieną kitą neramaus arklio kanopos kaukštelėjimą, prunkštelėjimą, jaunesniųjų karininkų ar tarnų mesteltą kokį žodelį, ar iš kažkur toli atsklindantį bendrą miesto gausmą...

Patenkintiems pasaulio valdovams ir jų palydovams susėdus, pasigirdo trimitai, karininkų atiduodamos komandos, tarnų šūktelėjimai ir vadeliotojų šūkčiojimai ir karališkoji vilkstinė, su kurios prabanga, dar niekas iki šiol, ir, jau gerokai jau po to, negalėjo lygintis – pajudėjo...

Viena jau eilinį kartą sudrebėjo nuo sveikinimų, nuo palydinčiųjų šauksmų, juoko ir šėlsmo...

Akimirkai atsiduso ir palaimą pajuto tik pasilikę tarnai ir liokajai... Jų, aišku, dar laukė daug bėgiojimo ir nerimo, ir bemiegių naktų, bet Europos kilmingiesiems išvykus į Šionbruno pilį, kuri jau seniai nebebuvo jokia pilis, o, veikiau, savo prabanga Versalį lenkiančiais rūmais - valandėlę poilsio turės.

Jeigu koks nors nesusivokiantis aplinkoje žmogėnas būtų nukritęs iš kokio mėnulio į Šionbruno rūmus, tai jam neliktų nieko kito kaip suglausti ausis ir apsimesti kokiu baldu ar, iš karto, pasiduoti pilies sargybai, nes per visur zujančius tarnus, patarnautojus, artistus, kilmingus ponus ir ponias, ir didinguosius pasaulio valdovus, atrodė, kad rūmuose neliko net mažyčio pilko kampelio, kur galėtų pasislėpti net pelė...

Rūmai gaudė, o pasibaigus Nikolauso iš Maltos operai „Pelenė“, jie net sudrebėjo - visi plūstelėjo į prabanga tviskančias menes ir puota, tokia pat prašmatni, kaip ir kitos iki šiol - prasidėjo.

Užgrojo orkestras, pradėjo suktis poros...

Bet tas iš mėnulio nukritęs bėdžius būtų buvęs neteisus – iš tiesų – rūmuose buvo ne viena kertelė ir, net, salė, kur tvyrojo visiška ramybė, kur ją trikdė tik iš kitų menių sklindantys valso garsai.

Kaip tik viena iš tokių užmirštų pereinamųjų salių buvo ir Veidrodinė. Kažkada tai buvo Šarlotės Lotaringietės apartamentai, kažkada čia muzikavo Mocartas, bet dabar, šiuo metu, ją tarsi užmiršo, nors daugiaaukščio pyrago ar lašo formos krištoliniai sietynai žibėjo visomis savo šviesomis, kurių atspindžiai žaidė krištoliniuose veidrodžiuose.

Marmuru išklota, su pridarytomis iš abiejų pusių durimis, salė tarsi liūdėjo. O gal ilsėjosi. Stovint ramiai, nė nekvėpuojant, sunkios raudonos portjeros, rodos, dūsavo, o veidrodžiai atsispindėdami vienas į kitą, tarsi pranašaudami amžinybę ir begalybę,  rodos nebyliai šnekučiavosi...

Tik, netikėtai, veidrodžių ramybę sutrukdė girgždančios durys.

Viena varčia iš Balkono salės prasivėrė ir vidun įsmuko petingas vyrukas. Jo plačius pečius ypač gerai pabrėžė į korsetą įspraustas liemuo ir lengvai įliemenuotas vakarinis tamsaus brokato švarkas bei žemyn siaurėjantys, beveik aptempiantys muskulingas kojas, šviesūs pantalonai.

Nors iš pažiūros Kristaus amžiaus vyrukas ir įsliūkino vogčiomis, bet buvo panašu, kad jis nė kiek nesislapstė. Jis kažkaip ironiškai susuko lūpas, pasidairė po baltą, šviesią, auksiniais ornamentuotais apvadais padabintą salę, ir, tvirtai sukaukšėjęs savo juodais mažaauliais batais, sustingo prie vieno iš veidrodžių. Viptelėjo pats į savo atvaizdą, lengvu rankos judesiu pasitaisė šviesaus ir itin plonyčio muslino kaklaraištį, tarsi patikrino briliantinį smeigtuką, pasisukiojo šonais, pasistaipė. Tarsi nuvalydamas nematomą dulkę,  perbraukė smulkiais briliantais ir brangakmeniais inkrustuotą, kairioje pusėje prisegtą daugiakampę žvaigždę. Ranka perbraukė dailiai suteptas siauras prancūziškos manieros žandenas, krestelėjo galvą ir, tarsi koks savimyla narcizas žengęs kelis žingsnius, grakščiai ir manieringai persisukęs, save palydėdamas giliu atodūsiu, prisėdo ant, tarp veidrodžių stovinčio auksakojo, raudonu brokatu mušto minkštasuolio. Užpakaliu pabandė jo minkštumą, numetė šalia sunkią ponišką, saikingai, bet elegantiškai išpuoštą juodą lazdą ir iš užančio išžvejojo plokščią metalinę gertuvę. Atsainiai ir arogantiškai išsidrėbė kaip viso pasaulio šeimininkas ir, atsisukęs gertuvės dangtelį, gurkštelėjo. Pradžioje susiraukė, o po to palaimingai atsiduso:

- Ooooochhh, nektaras...

Čia pat, pajutęs žvilgsnį, pasuko galvą link vienos, per visą arkinį langą išskleistos portjeros ir suokalbininkiškai mirktelėjo į jį vėpsiančiam rūminukui: ilganosiam, žilaplaukiam, pervargusiam rūminkui, kuris supratęs, jog nepažįstamasis jį mato, net sustigo. Suglumo. Jo apatinis žandikaulis iš nuostabos atkaro, o akys iš požilų ir gauruotų antakių, rodės, sužibs kaip pirmosios žiemos žvaigždės.

Tuo tarpu vyrukas draugiškai išsiviepė ir saliutuodamas gertuve,  ištarė:

- Prost!

Vėl gurkštelėjo kažko stipraus, bet jau antras gurkšnis jam nuėjo švelniau. Pamatęs, kaip rūminukas dingo už tos pačios portjeros, tyliai, pats sau, nusijuokė.

Maktelėjo dar gurkšnelį ir atsikrenkštęs, jau ganėtinai nuobodžiaujančiu žvilgsniu, peržvelgė visą salę. Atsiduso taip, tarsi pats savęs klaustų: „ir ką aš čia veikiu?“ Betrūko tik, kad nusižiovautų ir įsitaisytų nusnausti, bet išgirdęs, kad kažkas brazdina duris iš Rožės kambario pusės (priešingos Balkono salei, pro kur atpėdino vyrukas, durys), sustingo, o pasigirdus prislopintam, panašu, kad jaunos moters juokui, mikliai straktelėjo ir nėrė link priešais esančios portjeros, iš už kurios ką tik į jį žiūrėjo rūminukas.

Ir pačiu laiku: durys prasivėrė, pro jas į kambarį įsisuko porelė:

- Šarman Žozefai, šarman... – merginos žodžiai paskendo ilgame bučinyje, kurio metu kavalierius koja stumtelėjo duris ir šios tyliai užsivėrė.

Už portjeros pasislėpęs vyrukas ironiškai nužiūrėjo vis dar ten tupintį ar besislepiantį rūminuką, kuris atrodė, kaip apsileidęs, pervargęs ir jau nukaršęs liokajus: livrėja išpašyta, ilgos rankos nusvirusios, pečiai nukarę, susigunginęs, snukutis ar ilganosis veidelis suniukęs ir išvagotas vargų. Na, tiesiog, kaip nuvaikytas ir apdraskytas senas katinas.

Snobas palingavo galva ir ištiesė „kaimynui“ gertuvę:

- Armanjakas, - vos girdimai sušnabždėjo ir šypsodamasis pamatė, kaip rūminius, eilinį kartą nustebęs, klausiamai pakėlė į jį savo dideles ir niūrias akis.  Bet toki nuostaba jam nesutrukdė įsitverti gertuvės.

Jau nuo pirmo gurkšnio seno rūminio nosis tarsi išsilygino, o skruostai, tarsi, išsilygino. Net plačios ir ilgos, bet išsitaršiusios žandenos atsistojo piestu ir  pačios susišukavo ,ir įgavo kažkokią tai formą.

Tuo tarpu, nuobodžiaujantis snobas, matyt jau nesitikėdamas atgauti gertuvės, dėbtelėjo pro langą, už kurio jau buvo tamsu. Prie paradinio įėjimo deglų ir žibintų šviesoje būriavosi leibgvardija, kažkokie kailiniuoti ponuliai ir dar visa virtinė neaiškių žmogėnų.  Kažkodėl užsilikusios vienerios rogės: ne tai keitė arklį, net tai pakinktus remontavo. Kitos rogės jau buvo nuvarytos į parką prie užšalusio tvenkinio, kur puotos pabaigoje svečiams į jas susėdus, turėjo iššauti fejerverkus, o tvenkinį papuošti dalių baleto čiuožėjų pasirodymas.

- O šarman, Ž-o-ozefai! – pasigirdo iš anapus portjeros.

- O Sofi! Kokia jūs nuostabi, Sofi! – moteriai (veikiau, merginai) atsakė dailus, bet kažkiek tai kokčiai saldus baritonas. – Juk negalite būti tokia nuostabi, to negali būti, jūs varote mane iš proto, mieloji Sofi!

Senasis rūminius, kuriam gėralas jau tarkštelėjo galvon, tyliai sukrizeno, o snobas pridėjo pirštą prie lūpų ir, suspaudęs lūpas „arlekino bučinuke“, išsiviepė kaip koks klounas. Mirktelėjo akį rūminiu.

Pasigirdus ritmingam kojų čežėjimui, abu slapūnai susižvalgė ir, kaip susitarę, atsargiai dirstelėjo iš už užuolaidos krašto. Jei juos kas būtų pamatęs, tai, matyt, būtų nesulaikęs juoko – viena virš kito galva iš už portjeros kyšojo visiškame disonanse: dvi išsiviepusios galvos, kurios vos galėjo susitvardyti neprapliupusios juoku, o nuo tvardymosi, jų abiejų skruostai jau raudo kaip kokie burokai.

O tuo tarpu porelė sukosi vos girdimo Vienos valso ritmu. Audringai ir greitai – iš vieno salės galo į kitą ir dar sukdamiesi, čežėdami kojomis, sugebėjo plepėti:

- O Žozefai, jūs tik įsivaizduokit, jūs tik įsivaizduokit, juk daugiau niekada nebebus karo! Jūs galėsite grįžti namo ir...

- O ne, mieloji, o ne, nuostabioji,  o ne! kol žemėje bus tokios „helenos“, kaip jūs, meile mano, bus ir dvikovos, ir karai! Žemėje ramybėje nebus...

- O, neliūdinkit manęs, Žozefai! Neliūdinkit brangusis!..

- Vardan jūsų pereisiu ir kalnus, perplauksiu upes, susikausiu su viso pasaulio milžinais...

Mergina staiga nusijuokė ir, ištrūkdama iš porininko glėbio, jį atstūmė, ir, valso ritmu, balerinos žingsneliu, keliais sūkiais persisukusi, purptelėjo ant šalia užgesusio (ir jau matyt senai nekūrento) židinio pastatytos kušetės. Sušiugždėjo savo sijonais ir, kaip viena iš trijų gracijų, grakščiai ir valiūkiškai pasukdama kojas, atsisėdo.

Staiga paleistas ir staiga likęs be poros, kyrasyrų karininkas  nuščiuvo, bet tuoj pat susiorientavo ir vos nenučiuožęs savo baltų kelnių keliais per marmurą, plasnodamas savo epoletais ir akselbantais, parklupo ant vieno kelio priešais savo pasiją. Sugriebė jos plaštaką ir tankiai teatrališkai pradėjo ją bučiuoti.

- Tu pirma su savo tėvu pašnekėk, o po to su mano.... Žozefai... Tada jau kaukis su milžinais, - merginos balsas jau buvo be jokio meilumo ir romantikos šydo, ir nuskambėjo tarsi lengvas, bet įsisenėjęs priekaištas.

- O, atleisk, Sofi... Brangioji Sofi...

Snobas, matydamas šią sceną, vos nenusijuokė balsu: matyti, kaip karininkas, neseniai nugriaudėjusių karų lavinų veteranas, ką liudijo skruostą kertantis ir žandenomis bandomas paslėpti randas, šioje jauno įsimylėjėlio amplua - atrodė daugiau, nei komiškai. Visas tas paveikslas buvo tarsi prifarširuotas kažkokio ore tvyrančio falšo...

Snobui ši scena pasirodė kiek saldžiai kokti.

- Įdomu, kas toks? Koks laipsnis? – pats sau pagalvojo vyrukas, nes, kaip stebėtojas ir kviestinės garbės diplomatinės grupės iš Vašingtono narys, kuriems visas šis europinis sambrūzdis rūpėjo tik tiek, kiek jų pačių netrikdė, nes Gente dar žiemos pradžioje, tarpininkaujant Aleksandrui I, iš Anglijos karūnos išspaudė taikos sutartį, Austrijos kyrasyrų laipsniuose ir jų apdovanojimuose nieko nenutuokė, o veidas ar bruožai visiškai jokios kilmingos giminės nepriminė.

Nuslydus akims link kito minkštasuolio, mintyse, net keiktelėjo: ten pamatė savo paliktą lazdą.

Atsiduso ir vėl nusisukęs dirstelėjo pro langą. Net nebesiklausė, ką tarškėjo porelė. Jam jau pasidarė kiek liūdnoka ir jis jau žiojosi paprašyti rūminiaus, kad šis - kaip ši padermė moka – pašiurpintų šiuos įsimylėjėlius – nusibodo už portjeros slėptis. Tegu porelė nešdinasi kur nori. Gal kyrasyras iš  kokio siaubo ir savo baltas aptemtas kelnes prisišlapins – bus nors kokia pramoga...

Tačiau išsižioti nespėjo - staiga pasigirdo trinktelėjimas. Po to žnektelėjimas: lyg būtų sudribęs bulvių maišas ir klyktelėjimas – tarsi kažkam būtų užspaudę klyksmą. Lyg būtų prievarta užčiaupę...

Rūminius, kuris vis dar viena akimi dėbsojo iš už portjeros, netekęs amo išsižiojo, jo plaukai pasišiaušė. Jis visas pašiurpo ir pradėjo virsti į nuožmų baubą ar bilduką.

Snobas suragavo akimirksniu: suprato, kad vyksta kažkas nedovanotino ir rankos mostu nušlavė nuo savęs portjerą.

Karininkas, atmetęs į šonus rankas, aukštielninkas gulėjo kraujo klane su prakirstu pakaušiu, o virš jo pasilenkusi senė rankų mostais tarsi bandė kažką nematomo semti ar su pasimėgavimu gerti. Tarsi orą siurbė. Kad tai ta pati gražuolė Sofija - buvo galima atspėti ne tik iš rūbų, bet ir iš veido, kai ji su kiekvienu mostu į save, vėl atvisdavo į jaunąją koketę (kai tik rankas nuleisdavo link agonijos tampomo kūno – vėl pavirsdavo į senę)...

Bet koks paprastas žmogus pamatęs tokią sceną, mažų mažiausiai pražiltų, pradėtų rėkti ar kaukti, ar dar nežinia ką darytų, ko imtųsi, bet buvo panašu, jog iš už portjeros iššokusio snobo tai nesutrikdė:

- Larva?! – riktelėjo vyrukas, bet jo nuostaba nesutrukdė per marmurines grindis praslystant batais, keliai žingsniai prišokti prie pamėklės ir smūgiuoti koja.

Moteris-larva griuvo, bet kita snobo koja paslydo ir jis knektelėjo tiesai ant pasturgalio ir sukaukė.

- SalOp! (pr.: salope – kekšė, šliundra) – riktelėjo ir persivertė pakildamas, o būtybė, tarsi nieko nesverdama, pašoko ir jau pavirtusi į kažką tarpinio tarp senės ir jaunutės merginos (dalis veido kabojo šleikščiai kabojo su apskabytais odos gabalais), suurzgė  ir ištiesė rankas:

- Vinamuaaaa... (pr.: viens à moi – ateik pas mane)

- Sius ma bit! (pr. suce ma bite – žargine: pačiulpk mano pimpą/gaidį) – vyrukas kepurnėdamasis pabandė pasikelti, bet nespėjo – būtybė buvo vikresnė – ji jau palinko virš jo ir jau išskėtė rankas, o jis, tiesiog, vėl pabandė atsispirti nuo jos koja.

Kojos smūgis nepavyko - nebuvo stiprus, o pati koja susipainiojo prabangios suknios klostėse.

Pamėklė tik šaižiai, tarsi užkimęs apuokas suūbčiojo, sukleketavo – tai, matyt, turėjo reikšti pasitenkinimo juoką.

Snobas išlaisvino koją ir akies krašteliu spėjo pamatyti, kaip šmėstelėjo šešėlis, pasigirdo duslus smūgis:

- Sor delia, pufjAs! (pr. sors de la, pouffasse – eik iš čia kekše/šliundra...) - rūminio, kuris iš įniršio jau buvo pavirtęs į naguotą, gauruotą, nenusakomos išvaizdos žilą monstrą, balsas labiau priminė meškino riaumojimą, o snobo lazda jo rankose mirgėjo kaip vėduoklė: sunkus sidabru ir brangakmeniais inkrustuotas bumbulas, net kelis kartus smogė pamėklei į galvą, pečius, rankas ir vėl į galvą...

Kažin ar yra kas baisesnio ir žiauresnio už įniršusio naminuko padermę? Kai jie gina savo teritoriją nuo nelabųjų?..

Pasigirdo nežmoniškas kauksmas – lyg vejas būtų įsisukęs į kaminą... bet pamėklė gintis nebandė – ji spruko...

Vyrukas jau pašokdamas pamatė kaip vietoje židinio sumirguliavo oras, tarsi jis būtų staiga tapęs vertikaliai pastatyto gyvsidabrio balutė ir pamėklė dingo jame.

Vos larvai nunėrus ir dingus – erdvė išsilygino, raibuliavimas dingo.

- Na ir išsiauginote čia larvą, - garsiai alsuodamas ištarė snobas. - Sielų ėdikė, ar ką?

Vyrukas ir prikandęs lūpą pasižiūrėjo į krauju išteptas rankas ir kelnes. Iš už vienų ir kitų durų pasigirdo kojų trypimas.

- LunaiOn (pr. l‘oignon – šikna). Nik ta mer (pr. nique ta mere – po galais/kad jį kur...)

Pasimetęs snobas, tarsi tikėdamasis kažkokios pagalbos, viltingai pasižiūrėjo į rūminių, kuris jau tiesiog akyse pradėjo vėl virsti į vargų nualintą seną mažordomą. Ir neapsiriko: prijaukintas arba itin pamalonintas naminukas – dar nė vieno žmogaus nebuvo nuvylęs.

Rūminius kažką sumarmaliavo, pamojavo rankomis, išsitraukė kažką nematomo iš livrėjos kišenė ir mostelėjo link pasliko negyvėlio. Ant grindų išsiliejęs kraujas akimirksniu pavirto į rausvą garą ir išnyko. Tarsi popieriaus lapas išbalęs karininkas vos girdimai sudejavo.

Deja, bet čia negyvenančio snobo nei rankų, nei kelnių rūminius išvalyti negalėjo. Tad jis tik palingavo galva, įbruko šiam atgal į rankas jo lazdą, o jo kitoje rankoje sublizgėjo pusės vyro delno dydžio veidrodėlis.

Vyrukas nesuprato kam jis, bet nusistebėti net nespėjo, kai rūminius, pirmą kartą nuo jų pažinties, prabilo:

- Mesje, laikyk jį pilnai delne taip, kad matytum jame save ir už savęs esantį veidrodį... Begalybę, žodžiu... – sumurmėjo rūminius. – Greičiau!..

Snobas perėmė veidrodėlį ir paskubomis, tylomis, jį kilstelėjo, kaip liepė rūminius. Pajuto, kaip senasis namų mažordomas įsikibo į jo skverną.

Veidrodis, tarsi prabilo. Tarsi ūbtelėjo...

...po akimirkos iš abiejų Veidrodžių salės galų pasipylė žmonės: iš vienos pusės budintis karininkas su pora sargybinių, iš kitos keli tarnai...

...salėje gulėjo tik dejuojantis Austrijos imperatoriaus kyrasyrų karininkas su krauju išteptais epoletais, apykakle ir kraujo krešuliu ant pakaušio.

Mintyse keikdamasis ir, tuo pačiu nustiręs ir nustebęs, snobas stovėjo keistoje erdvėje, kurioje bandė susivokti. Jį, tarsi žvaigždžių spiečius supo didesni ar mažesni, blankesni ar aštresni žybsėjimai. Nors vienas, tas kuris jį čia įtraukė – buvo pats didžiausiais ir skaidriausias.

Snobas greit suvokė, jog esąs kažkur, nežinia kur. Kažkokiame tarpuerdvyje.

Pabandė žengtelti. Kojos atrodė , kad stovi ant pakulų. Suprato, kad galėtų žingsniuoti per šią erdvę.

Nežinia kokiu jausmu juto, kad šalia yra kažkas - ne tai gyvo - ne tai negyvo. Tarsi knibždėjo kažkokios būtybės, kurioms jis nė kiek nerūpėjo. Tarsi būtų atsidūręs kažkur svetimoje ir visiškai nejaukioje, ir svetimoje erdvėje ar poerdvyje, o kiekvienas žybtelėjimas - tai langas į jo pačio gimtąją erdvę...

O gal ir ne...

Gal ir ne į jo...

Langų ir šviesulių,  ir tolimų žvaigždžių buvo tiek daug, kad rodėsi mirguliuote jomis mirguliuoja visas poerdvis. Tačiau šviesos jie nedavė. Neapšvietė nieko. Tiesiog šviesos skylė.

Tokios erdvės apgaulingos – žmogaus protui atstumai ir jose vyraujantys dėsniai nesuvokiami, protu ir sąmone neaprėpiami. Ir tik žvelgiant pro artimiausią „žvaigždę“, tarsi žiūrint iš tamsos (nors taip ir buvo) pro langelį į ryškiai apšviestą kambarį, snobas dar galėjo pajusti kažkokį realybės jausmą.

Už „lango“ matėsi, kaip tarnai ir sargybiniai šokinėja aplink kyrasyrų karininką. Jis negalėjo pasisakyti, nei kas esąs, nei kaip čia atsidūrė. Į visus klausimus atsakinėjo tik „mu-mu“ ir „me-e-me“, o akys klapsėjo, kaip nekalto kūdikio...

- Vargšelis, - sumurmėjo vyrukas ir pajuto, kaip jam kažkas truktelėjo už skverno.

- Ir kada gi pagaliau baigsis tas Vienos košmariškasis kongresas? – vyrukas išgirdo seno rūminiaus bambėjimą. Balsas skambėjo keistai, iškraipytai, bet suprantamai. O rūminius, jau numetęs šalin aukštuomenės madingą prancūzų, bambėjo vietine bavariška tarme: – Kartu su žmonėmis, visokios čionai bjaurastys patraukė. Jau užvakar lemūrą išvijau, o čia tau dar ir larva apsireiškė. Kad ją kur, Scheiße. Ir kad būtų tik larva! Tai dar ir sielų rijikė, Donnerwetter ...

- Ne, nerijikė. Ji ne Molochas. Ji siurbėlė, - palingavo galvą snobas. - Jei būtų rijikė, tai ten dabar gulėtų lavonas, o ne peraugęs kūdikis...

- Ai, visi jie tokie... Iš tos pačio šūdo nulipdyti, – kaukų padermė labai mėgo prieštarauti. Ir nesvarbu - teisūs jie ar ne, ir kokie jų tikri įsitikinimai. Tad, tai žinodamas, vyrukas tik gūžtelėjo pečiais ir nekreipė dėmesio į seniokišką bambėjimą, o tik šiaip sau, sumurmėjo:

- Na, nesakyk...

- Tfu, ant jų visų, kol aš čia!.. Aš jiems! Kaip jaučiau, jog šiandien man čia, reikia būti, o mano vaibė vis „nelysk, nelysk, tegu šeimininkai patys siautėja“... Įsivaizduoji? Jai jau kilo mintys kraustytis iš čia! Nė už ką! O tavo lazda tai gera... – staiga pakreipė kalbą rūminius. - Atlaikė. Gerai tvatina

- Ten ir sidabras ir ornamentas ne paprastas...

- Jau supratau...

- Imk dovanoju, ir, beje, ačiū...

Rūminukas išsiviepė, bet nedėkojo, tik tarsi paslapčia nubraukė ašarą...

- Atpažįstu prūsoką...

- Aš ne prūsokas, aš ten tik kažkiek gyvenau... aš iš Naujojo Orleano...

- Jei sakau, kad prūsokas, tai prūsokas... – numoko ranka senasis rūminius ir, čia pat, tyliai sumurmėjo: – O prūsokai man patinka. Biškį bukesni nei bavarai, bet patinka. Ech, kad ir manieji šeimininkai tokie būtų...

- Ką sakai? – buvo panašu, kad paskutiniųjų rūminiaus žodžių snobas nenugirdo.

- Reikės palaukti, kol išsiskirstys, sakau. Tarp veidrodžių keliauti pavojinga, net mūsų kaukų padermei. O jau apie žmones, net nekalbu... Nors tu gal ir ne žmogus? A? Nors ne, žmogus. Bet kitoks. Kažkoks kitoks. A? Ne raganius. Ne kerėtojas. Bet kažką gali, ar ne? Keista. Pusžmogis, kažkoks, ar ką? Klausyk, pusžmogi, gal dar turi to savo armanjako, a?

- Pas save namuose pavaišinčiau pieno trauktine... - snobas atsiduso, linktelėjo ir iš užančio išsitraukė dar vieną, bet per pus mažesnę gertuvėlę ir ištiesė jau lūpomis čepsinčiam rūmininkui...

- O! Stebini. Veidrodėlį pasilik. Bus čia mano atsidovanojimas, ar ką? Gal dar pravers. Ypač tokiam pusžmogiui, ar ką?..

O, tuo tarpu, Rogių puota baigėsi.

Kilmingieji Vienos šeimininkai ir svečiai, jau įraudę nuo šokių ir linksmybių, įsisukę į pačius prašmatniausius kailinius, žybsėdami prabanga ir prašmatnumu, patraukė link tvenkinio, kur jau buvo surikiuotos rogės, laukė punšas ir brendis, ir blyksėdamos pačiūžomis ir ledo dulkėmis, ant ledo jau sukosi šokėjos...

Mūsų laikai. Vilnius.

I.

Ir trenkė į akis neoninė šviesa

Naktį perplėšė pusiau

Prisiliesdama prie tylos dainuojamos dainos...

© „The Sound of Silence“

Sėdėjau išsidrėbęs savo priimamajame, kur paprastai šeimininkaudavo Auksė.

Nors, ji ir dabar kiūtojo anapus administratoriaus staliuko. Sėdėjo šalia kasos aparato ir kažką baksnojo savo tame kompe. Laikas nuo laiko nepatikliai dėbčiojo į mane.

O aš stengiausi neparodyti, jog man norisi krizenti. Vos šypseną sulaikau. Stengiausi atrodyti ypač rimtas, o nuo to tik dar labiau norėjosi šypsotis ir, net, nusijuokti. Kitaip tariant - skaičiau Auksės ekonomikos referatą apie biznio planus.

Kaip jis ten vadinasi? „Ekonominės...bla-bla... vadybos ir epš-be-be...“ - tfu, liežuvį nusilauši nuo tokio įmantraus užraitymo. Greičiau nebyliu gali patapti, nei balsu tokį pavadinimą ištarti. Tik akys jo ir nebijo, o liežuvis nesiraito.

Žodžiu, mergaičiukė prašė pasižiūrėti profesionalo akimis savo darbą... Kuriuo, panašu, kad didžiavosi!

Atrado ji, mat, profesionalą...

Nors šiaip neblogas darbelis – vietoj humoreskos. Arba maldaknygės – prieš miegą –lygiai taip pat greitai užmigtum: rašė ir vedžiojo, kaip vos ne iš antpirščio dydžio kontorėlės (tokios kaip manoji), pavirsti į tarptautinę kokią tai korporaciją...

Skaičiukas prie skaičiuko, grafikėliai...

Jautėsi skrupulingos merginos rankytė. Gražiai apipavidalinta. Turėtų būti rimta, o man - kėlė juoką. Ir kaip „profesionalui“, žinoma - liūdną. Taip ir norisi ištarti – „O, šventas Naivume!“.

Realybė tokia, kad tokio polėkio, tokio jaunatviško maksimalizmo, savo laiku atsikandau pilna burna. Nebenoriu aš jokių tokių super polėkių, jokių vadovaujančių postų ir nenoriu vadovauti jokioms armijoms - nei karinėms - nei ofisinėms! Nei politinėms. Nei dar kokioms nors... Net retai kada kišuosi į turimų akcijų valdymą, kurios man padeda pragyventi ir išlaikyti šitą nuostolingą (truputį perdedu, žinomą) versliuką ar darbelį, ar kaip čia jį pavadinti? Nors su savo paketu galėčiau ir šaršalą pakelti. Ir ne mažą... Bet nafig man viso to reikia, atleiskit už mano „prancūzų“...

Bent jau ne dabar, tai tikrai. Gal dar kitam, ar dar kito kitame gyvenime...

Na, kažkaip taip.

Žodžiu, liūdnai šypsotis norėjosi ir, iš tiesų, linksma nebuvo.

Netgi liūdna, turėčiau pasakyti.

Melancholiją bandžiau vyti visokiausiais būdais, bet ji vis tiek pamažėle ėmė viršų. Tiesą sakant, po tų anų įvykių, vasaros viduryje, nebeliko jokios prasmės laikytis įsikibus šios vietos...

Vilniaus...

Lietuvos...

Ar iš vis, visos rytų Europos...

Ypač šiaurinės...

Čia šalta, čia šlabdriba, čia vėjai...

O dar prasidėjo šaltukai,... brrrr...

Ilgos gūdžios naktys...

Ruduo, vien žo...

Saulės mažai...

Nepatinka man tokie orai, oj kaip nepatinka...

Melancholija... Ir prasta nuotaika...

Žingsnis iki depresijos...

Nuo-bo-du!

Žodžiu, niekas manęs čia nebelaikė. Deivė Indraja, mama mano (na, ne visai mama, na, bet juk jau pasakojau, ar ne?) kaip prasmego su Vilijum, su viena iš Vilniaus slibinų esybių, taip ir prasmego: nei labas, nei sudie ir žinutės jokios. Banšę Finą iš Žaliosios salos pas Simą buvau sutikęs – tolima tetulė, kaip ir Mara, kuri visada jausdavo slibinus ir net, paslapčiom, sakoma, kad vienintelė būtybė šioje žemėje, be pačių slibinų, kuri gali nukakti į jų pasaulį, nieko nebuvo apie ją jau senai girdėjusi.

Dingo ir nė sudiev...

Ir Vilmas negrįžo...

Nors ne ypatingi jie man draugai. Šiaip, neblogi vaikinai, su kuriais bokaliuką alaus išlenkti galima, baikais palakstyti, kai jau subinė panyžta, bet labai artimos bičiulystės tarp mūsų niekada taip jau ir nebuvo. Slibinai, vis tik – atstumą su visais palaiko. O ir aš nesu toks jau sąžiningas pasibičiuliautojas.

O gal man tik taip atrodo?

Na, bet nesvarbu.

Ir dar prie viso to – variaplaukė Birutė dingo. Bet čia tai jau nesistebiu. Perdavė raštelį Miciui, kuris jį padavė savo draugeliui Kiskiui, mano naminukui, kad šis perduotų man... Blyn... O raštelyje tebuvo sukeverzota runa „Raidho“ – alia iškeliauja... Kur? O kas ją žino, kur? Išėjo kaip anglų džentelmenas... Nors ne, ne kaip anglas ir nė joks ne džentelmenas, o kaip tikra ragnarioko trinktelta valkirija.

Pšikt - ir nėra...

Nė ate, nė sudiev...

Nors gal taip ir geriau.

O pasijos jokios taip ir neradau. Būčiau, aišku, jei labai norėčiau ir radęs (net žinau, kas neabejingai į mano pusę alsuoja)... Bet ji buvo ragana... Na, beveik ragana – kol kas tik žolininkė, bet... Ne, neturėjau jokio noro saistytis kažkokiais įsipareigojimais... Ir ypač su raganomis, raganaitėmis ar iš vis su kuo nors iš tos padermės... Gana man tų raganų. Feirę kokia, tai dar bala nematė, o su raganų ar žmonių paderme – nesinorėjo saistytis. Tie saitai, vėliau ar anksčiau - atsirūgsta – patikėkit...

Aš žmogus, kuris mąsto, kaip nežmogis? Na, galbūt. Bet patikėkit, mano amžiui jų jau daugiau, nei pakanka, o aš neretai pernelyg prieraišus ir tai mane verčia kentėti... O kam man to reikia?

Na, bet užteks... Čia gal net ne aš kalbu, o manoji sudirgusi būsena.

Melancholija...

Lietus Lietuvoj čia už mane kalba...

Na, žodžiu, niekas Lietuvoje manęs nebelaikė. Laikas kraustytis?..

Ir vėl ta niūrastis...

Eina šikt, velniop, tokia nuotaika...

- Kažkas ne taip? – staiga išgirdau nerimastingą laibą Auksės balsą. Ji net ištempus kaklą žiūrėjo į mane, o mano veidu, mano vidinės emocijos, matyt, gerai pažaidė...

- Ne, ne, viskas gerai, - užverčiau Auksės kursinį. Tarsi vėduokle pasivėdinau aplankalu ir mestelėjau jį ant stalelio. – Teoriškai surašyta puikiai. Jokių priekaištų. Jokių pastabų. Dėstytuvams turėtų patikti. o praktiškai – jaunatviškas maksimalizmas visame gražume.

Atsidusau ir nusišypsojau...

Tik, manau, liūdna ta šypsena išėjo.

- Bet dėstytuvams sueis... jie gi to ir laukia. Ne plagiatas iš interneto, ir gerai. Viskas net puiku... – pasikartojau.

- O... ?... - Auksės antakiai suniuko, ji žiojosi kažką prieštarauti, bet aš neleisdamas išsižioti, pabandžiau perbėgti į kitą temą:

- O kodėl jis atspausdintas? Negi, šiais laikais, dar popierinių kursinių reikalauja?

- A? Blyn, priima aišku, bet čia būtent tau, šefas...

- ..?! – atėjo laikas jau man nustebti. – Aš ir planšetėje ar telefone būčiau perskaitęs.

- Argi tu paskaitytum, jei numesčiau tau failą? Iki pat pavasario gumą temptum... Žinau.

- „Gumą temptum“... Neblogas išsireiškimas, - nusišypsojau, bet pamatęs jos akyse žaibus, vos nekvatodamas, kaip pasiduodamas pakėliau abi rankas: - Gerai, gerai... pasiduodu! „Tempčiau“... tikrai „tempčiau“. Tai ką tu iš manęs nori? A? Darbas, kaip toks, gi geras. Dėstytuvams patiks.

- Noriu? Tiesos, blyn. Nekankink... – Auksės atrodė visai paniuro.

- Viskas ten gerai, madona prisiekiu...

- „Madona“... Kaip tu taip kalbi, tai reiškia, kad viskas blogai...

- Nesąmonė – viskas gerai. Kaip teorinis darbas – net nuostabus...

Auksė nuleido galvą ir susimąsčiusi palingavo. Prikando apatinę lūpą, o akys matyt pavadenijo.

Na va, su savo slogia nuotaika privariau mergaičiukę prie isterijos...

Ėchėėė...

- Kas nors ne taip? – nustebintas tokios jai nebūdingos reakcijos, ištariau. Niekada iki galo nesuprasi, kas pas tas moteris, galvoje. Atsidusau ir ištariau: - Sakyk, kas yra. Tu gi žinai, kad savų tarpe nemėgstu jokių užuominų. Tiesiai šviesiai. Prašau.

Nuleidau kojas žemyn ir atsisėdau kaip dera. Norėjosi, kad kas nors įeitų ir pertrauktų tą mūsų dialogą.

Bet niekas neįėjo.

Tas, kelias akimirkas, tvyrojo  kvaila tyla.

Auksė nenubraukė savo kaštoninių plaukų sruogos už ausies ir giliai atsiduso. Net  po megztiniu paslėptos krūtinės formos, atodūsio metu, dvigubai padidėjo ir išryškėjo, o mano galvoje nejučia praskriejo mintis, kad man reikia moters - normalios ir subrendusios moters. Ir kuo skubiau, o tai...

- Aš... aš rašiau galvodama apie mūsų... ėėė tai yra šį, tavo verslą...

- Raktininko? – žandikaulis iš nuostabos nukaro. – Aaaaa.... štai kame reikalas. O nepagalvojai, kam man tas hemarojus? Visi tie konkursai, darbo vietos... Reklamos, marketingai, gamyba, tiekimas? Kam mat tai?

- Eeeee... – Auksės nusivylimą ar tai susierzinimą pakeitė nuostaba. -  Kaip tai kam? Juk vos galą su galu suduriam. Juk...

- Suduriam ir gerai. Bele yra ką veikti. O gerbūvio aukso kiaušinius aš ir taip turiu kas deda...

- Nesupratau???

- Kaip čia tau paaiškinus? Keli patentai... Šiokia tokia šūsnis akcijų ir dar šis bei tas...

Jeigu pasakyčiau, kad Auksės akys pasidarė kvadratinės, o po to ji nepatikliai viptelėjo ir pakraipė galvą, patikėtumėt? Na, taip. Supratau, kad ji nelabai tiki mano žodžiais, tad tik atsidusau ir ištariau:

- O žinai, tavyje yra kažkas tokio, kaip čia pasakius...Tau gali ir pavykti, - ruošdamasis atsistoti suplojau delnais per šlaunis. – Aš pasiruošęs investuoti. Manau, kad išvyksiu, o tu, štai, įgyvendink savo idėjas. Duosiu „kart-blanšą“ (per. Carte blanche – balta korta – neriboti įgaliojimai). Kuprius labai geras specialistas, Stepas gerai kamerose ir signalizacijose šarina... Dar tas studenčiokas, elektrikas... Bus nuo ko ir su kuo startuoti. Net neįmanoma ant plikos šiknos ir sėsti, jei ne napoleoniškos užmačios, žinoma...

Atsistojau ir atsidusau. Nusiviepiau matydamas merginos reakcija ir pridūriau:

- Įsikiščiau, tik esant visiškai... – tarsi kalaviju kirsdamas mostelėjau ranka. Nebaigiau sakinio ir jau nebekreipdamas dėmesio į Auksę, kuri į mane žiūrėjo ne tai apakusi iš nuostabos, ne tai kaip į išprotėjusį padarą, priėjau prie vos girdimai zvimbiančios magnetolos. Grojo kažką labai pažįstamo. Sugrabaliojau pultą ir pagarsinau...

Na taip...

Velniškai pažįstama „The Song of Silence“... Kenedis... Simonas... Vilsonas... Bet ne, melodija kažkodėl su Amerika ir visais jos kenedžiais ne asocijavosi... Ji mane nunešė kažkur į savaną...

Tarsi vėl pajutau sunkiai įkaitintą vėją su išdžiūvusių žolių ir dulkių kvapu, su apsiputojusiu ir aižiai išprakaitavusiu, suplukusiu ištvermingu arklioku, kurio kanopų bildesys aidi garsiau už savo pačio kvėpavimą ir, aišku... senai atmuštą pasturgalį, ir jau iš nuovargio maudžiančius raumenis, ir mintimis, kodėl aš neapkarpiau arklioko karčių, kurie dabar man, kaip žokėjui prigludus prie arklio kaklo, kartu su vėju čaižo mano vedą...

Kas tai? Nostalgija? Praeities ilgesys? Ne-ne, praeitį tegu rekonstruoja rekonstruktoriai, o aš ne tam atėjau iš praeities, kad norėčiau į ją grįžti... Ne! Kuo toliau, tuo pasaulis įdomesnis, žvitresnis, žvalesnis, margesnis, o „ekstrymo“ visuose laikuose ant savo šiknos susirasti nesunku...

Pasaulis keitėsi ir pasikeitė.

Į smagesnę pusę, sakyčiau...

Nors...

Nors tą akimirką aš nė neįsivaizdavau, kad tuoj, už menkos akimirkos suskambėjus įėjimo signalui, kurį aš jau ne kartą grasinausi suspardyti ir vietoje jo pakabinti kokį žalvarinį varpelioką, iš ties suvoksiu, kaip šis pasaulis galingai pasikeitė...

...Ir suskambo tas kvailas šaižus ir nemalonus durų signalizacijos kniaukimas ir, pro paradines duris, suglausdama šlapią ir varvantį skėtį, vilkina ilgu šlapdribos nuklotu lietpalčiu, įžengė moteris.

Pradžioje į ją net nekreipiau dėmesio – klientais rūpinasi Auksė, bet išgirdęs nuostabos, o gal džiaugsmo kupiną Auksės ištartą „Mama?!“, persisukau ir „apšalau“, ir sutrikau. Nekreipiau dėmesio, ką ten mus supažindindama marmaliavo Auksė ir atsipeikėjau, kai ji ištarė paskutinius žodžius:

- ...tai mano šefas...

- Malonu, madame... – galiu tik spėti, kad dėl to „madame“, buvau panašus į arogantišką išsipindinėtoją, bet man tą akimirką mano imidžas mažiausiai rūpėjo.

Sutrikęs šaudžiau akimis tai į Auksę, tai į moterį. Ir iš karto dėl kelių priežasčių. Kaip čia pasakius? Net nežinau kuri turėtų būti pirmesnė, nes mano galvoje jos persipynė...

Gal pabandyti taip?

- „Žiūrint į jas (be proto pažįstamas veidas) niekada nepasakytum (negali būti!), jog tai motina ir dukra (panelė Kazimiera iš Pliaterių giminės?): tai būtų tas pats, kaip aleutas aiškintų, jog pigmėjus (kada tai buvo??? Prieš pusantro šimto ar daugiau metų?) jo sūnus“.

- Nesuprantu, - sumarmaliavau. Tikriausiai atrodžiau kvailai.

Moteris atlaidžiai, bet išlaikytai saikingai nusišypsojo, o Auksė vos nenusikvatojo:

- Viskas labai paprasta. Aukse mano įdukra...

- Ėėė... o... – jei akivaizdžiai moteris primena Kazimierą Pliaterytę, o aš tikrai žinau, kad neretai anūkų anūkai gali paveldėti visišką kurio nors iš savo senolių išvaizdą, tai iš kur pas Auksę yra mano kraujo?

Net nenumanau, kas paskatino moterį tęsti savo pasakojimą. Ji to neprivalėjo daryti. Gal mano nuoširdus sutrikimas? Gal nepatikli išraiška? Gal žybtelėjo koks naivuolio kvailio bruožas, kuris, neretai, į save palenkia svetimus žmones,  net priverčia taukšti apie visiškai asmeniškus reikalus?

Nežinau, negaliu pasakyti, o moteris, tuo tarpu, tęsė:

- Auksė mano vyro pusseserės dukra. Autokatastrofa. Suprantate? Visi, taip sakant... Išskyrus Auksę. Reta kraujo grupė, teko daryti kraujo perpylimą... Na... žodžiu... Ji man kaip tikra dukra, o savų vaikų taip ir neturime.... Bet...

Žaibas perrėžė smegenis...

Velniop...

Velniop...

Velniop...

Ir dar tūkstantį kartų - velniop! Te nepyksta mano tolimasis giminaitis ir mano prietrankos tėtušio pusės... Juk jis prie to pripratęs, ar ne?

Mintyse keiktelėjęs,  atsitokėjau. Man, staiga, tapo viskas aišku. Kraujo perpylimas! Donorystė!

Kaip aš anksčiau nepagalvojau?!

Kelio pradžia – kelio pabaiga. Baigėsi laikai, kai pagal kraują galiu susekti savo ainius... Ypač tolimus...

Įdomiai linksmi laikai! O pamenat, kaip aš pasakojau, kodėl ėmiausi globoti Auksę?

Štai taip.

Ir kaip aš anksčiau apie tai nepagalvojau?

O pasauli! Kur link tu suki?

Dar mano jaunystėje sakydavo, jog kiekvieno karaliaus ar karališkojo kunigaikščio gyslomis teka dalelytė dievų kraujo... Todėl juos neretai ir supa tam tikra nenusakoma charizma... O dabar... O dabar atsakykit į šitą klausimą sau patys...

O aš neturiu atsakymo – supratau, jog man reikia, kad tos minčių drumzlės nusėstų... Kad su jomis reikia susigyventi.

- Visai pamiršau. Atsiprašau, - nutraukiau moters pliauškėjimą (koks jos ten vardas???). – Prisiminiau, kad dar turiu nesutvarkytų reikalų... Jūs sau laisvai pabendraukit. Aukse, jei kas svarbaus, žinai kaip su manim susisiekti...

- Taip, šefe, žinoma... – gūžteldama pečiais linktelėjo Auksė, o aš, paskutinį kartą tyrinėjančiai nudelbęs viešnią, atsisveikindamas linktelėjau:

- Buvo malonu susipažinti, bet atleiskit, gal dar kada vėliau pasimatysim, turiu skubėti...

- Taip, žinoma...

Ne, balsas į Kazimieros - visai nepanašus...

- Iki, - ryžtingai pasisukau ir jau tik išgirsdamas, kaip gūžčiodama pečiais Auksė kreipiasi į mamą, uždariau duris į pagalbinių patalpų laiptinę.

Viskas, pasaulis apsivertė. Galutinai! Visai nenustebsiu, jei koks puslaukinis Kalahario masajų medžiotojas, po kokios nors donorystės labdaros, staiga pasirodys turįs lašelį – šešėlį - mano kraujo...

„O, tempora! O mores!“.. kaip kažkada pasakė Ciceronas... Protingas, matyt, vyras buvo...

***

Tiesiogine to žodžio prasme, sudirgęs įsiveržiau į savo kambarį. Triukšmingai atvėriau spintos duris ir energingai ištraukiau iš rūsio sandėliuko parneštą nuotraukų lagaminą.

Viską degint...

Degint.

Velniop!

Vos nenuplėšdamas lagamino sagčių, energingai jį atvėriau ir parklupęs ant kilimo iškračiau šūsnį nuotraukų...

Ilgai ieškoti nereikėjo...

Štai ji. Kazimiera. Bohemijoje, prie šaltinio Karlsbade – dabar vadinamuose Karlivaruose... Ir aš su ja... Kurie metai? Aha... beveik ranka pasiekiamas dvidešimtasis...

Nerūpestingi laikai... Fotografija jau senai nebuvo naujiena, bet tai viena iš mano pirmųjų nuotraukų, kuri išliko...

Iš pablukusios nuotraukos į mane žiūrėjo dvi povyzos – aš tai aš, su švarku, liemene, kurią puošė kišeninio laikrodžio grandinėlė, dendiška šiaudinė, juosta perrišta panama, arogantiškai laikoma džentelmeno lazda su bumbulu ir plonyčiai želia sutepti pusryžiai ūsiukai. Jo, netiko, jie man – šlykščiai atrodė. Nekenčiu ūsų, bet tai duoklė anuometinei madai...

Na, bet ne apie tai...

O apie tai, kad antroji persona - tai buvo ji, Kazimiera: kaip ją prancūziškoj manieroj vadinau „Kasi“ – „ma chèr Casi“...

Nuotraukoje Kazimiera laikė bokalą sklidiną mineralinio vandens, vėjas žaidė lengvos suknelės klostėmis ir kaspinais... skrybėlaitė... Pasirėmusi į mano ranką... Taip ir tokios pačios, kaip Auksės mamos, kuri, kaip pasirodė jai ne mama - akys... Vos iškilios lūpos, siauri veido bruožai, išdidi nosytė ir didelės didelės akys... Kokios spalvos jos buvo? Su žalsva (O! Dar vienas skirtumas: Auksės mamos-įmotės, ta jau rudos!). Iš po skrybėlaitės krentantys pasuktų plaukų sruogos...

Kiek mes susitikinėjom? Kartu gyvenom? Pusę metų? Ne, daugiau – beveik metus... O gal dar net kažkiek ir dar daugiau. O po to, ji išlėkė... Tiesiog dingo palikdama šią nuotrauką su kitoje pusėje užrašu:

„Atleisk, myliu negaliu, bet turiu skubiai važiuoti pas „papa“... gavau liūdnų žinių. Neliūdėk ir nepyk.“

Bla-bla-bla ir t.t... Ot tai sėkmė! Ar ne? Viena va, nuotrauką palieką su užrašu; kita popiergalį su runa... Gerai jau, kad ne kaip mano vienam draugeliui - nupaišytą špygą su raudonai lakuotais nagais... Bet tai senai buvo, o tai dabar, matyt - „fakį“ nupaišytų...

- Ma chèr Casi... ma chèr Casi... – palingavau galva ir sugrabaliojau mobilų.

Jo... Pageltusi popieriaus kortelė, kurioje beveik per nublukusią sepiją sunku ką detaliau įžiūrėti. Bet ir ji - tuoj bus supleškinta... Nėra reikalo tokiais dalykais apsikrauti.

Visiškai!

Greit susiradau Viliaus telefoną. Laukdamas, kol atsilieps, kita ranka pradėjau braukti nuotraukas atgal į lagaminą, bet pamačiau, kad staiga jos pačios pradėjo ten skristi ir palikau ramybėje – buvo aišku, kad čia Kiskis man talkinasi. Įsiteikti nori? Trauktinė baigėsi?

Atsistojau, nusisukau ir dirstelėjau pro langą į tamsią ir drumzliną darganą.

- Taip, - pasigirdo anapus ragelio.

- Labas, - ištariau.

- Aha...

Jooo... Tyrėjas Vilius... Žmogus, kaip žmogus, tai yra vilkas –vilkolakis - ir telefonu su juo kalbėti buvo net labai sunku. Netgi slogu. Akis į akį – viskas puiku, o telefonu – kažkokia nenormalybė. Kalbi ir jautiesi, kaip amžinasis skolininkas. Jis ten į jį ne tai murmėdavo, ne tai murksodavo. Na, yra tokia kategorija veikėjų...

- Turiu prašymą.

- Aš irgi apie tave galvojau.

- Ką?

- Koks prašymas?

- Nuo savo fazendos raktus paskolinsi?

Vilius prie Neries kranto, tarp Skališkių uolos ir Santakos, sunkiai privažiuojamoje proskynoje laikė vasarnamį. Kažkada buvęs vienkiemis. Kai užeidavo jau visai sunkios „vilkolakio“ fazės, sprukdavo ten. Gera ir nuošali vietelė – tai ko man reikia.

- Ten nekūrenta. Drėgna.

- Blek-Dženielis sušildys...

- Kaip žinai.

- Tai galiu atlėkt?

- O nuo kada tau raktų reikia?

- Nė nuo kada. Betgi be leidimo juk pas „gentainį“ vogčiom nesibrausiu. Bet, jei leidi... – pats sau gūžtelėjau pečiais.

- Neleidžiu. Atvažiuok. Labai laiku. Man patarimo reikia. Konsultacijos, jei tiksliau... Ar pagalbos...

O čia tai jau rimta...

- Lekiu...

- Neskubėk... Aš dar tik privažiuoju prie Vilniaus. Apie kokią ketvirtą būsiu...

- Ok.

- ... – padėjo ragelį.

Na-na, kopas, bobas, mentas ar policajus, jis ir Antarktidoj šiknius... Na, bet jau nors ne piktybinis. Ir, reikalui esant, pagelbės ir net ačiū nepaprašys.

Na, ketvirtą, tai ketvirtą.

Ir nuotaika kažkaip pakilo...

- Kiskiau, - atsigręžiau. Ten jau stenėdamas ir bandydamas užsegti aplamdytas sagtis, kepurnėjosi manasis materializavęsis naminukas. – Būk geras, įmesk Džeko... A?

- Aha, šaimynynkas, - linktelėjo Kiskius ir spragtelėjo sau per didžiulį guziką: atsidarė mano gėrimų baras ir litrinis juodas Džeko butelis nuskriejo link lagamino ir švelniai atsigulė ant bele kaip sumestų fotografijų.

- Žinai, su Viliu... Atskraidink dar ir Džimą...

- Kuris Bimas... – Kiskius vėl spragtelėjo ir antras litrinis butelis su balta etikete nusekė paskui pirmąjį. – Vylkas, būtų ne vylkas, jei auksinės gerklės neturėtų, a jo, šaimynynkas? A?

- Sau ten flakoną su pieno trauktine...

- Lepini, tu mano pijoką, šeimynynke...

Net susipurčiau: su škurliu pirštuose, įrėmusi į plačius šonus kumščius, šalia staliuko materializavosi Kiskiaus pačiutė Martė.

- Nepergyvenk, kai išvažiuosiu, nebus kas lepina... – atšoviau atsitokėjęs. Net neįtariau, kad ji čia.

- Niekur tu neišvažiuosi. Bent jau ne dabar. Tai yra dabar, bet su visam ne greit.

- Taip manai?

Martė gūžtelėjo pečiais ir savo įpročiu pradėjo trinti ir taip mano akiai švarų stiklinį staliuką.

Taip, reikia įsiklausyti. Kaukų pačiutės, ne visos, bet turi ateities nuojautas. Taip...

Na, pagyvensim, pamatysim, taip sakant...

- Kol tu čia trankysiesi, pas muni giminės žadėjo atvažiuoti.

Josios? Na ir tegu – į sveikatą. Linksmi padarai. Padaužos, visi per vieną. Kaimynai ir taip per ramiai gyvena: tegu pasiklauso bildukų ir seno namo girgždėjimų... Ir dar ačiū dar man ir jiems tegu pasako: visos žiurkės, pelės ar kokie ten graužikai, ir net tarakonai, jei tokių yra, bus išvaikyti... Taip, net tarakonai...

- Puiku. Tik, kaip praeitą kartą, tos kaimynkos bobulytės iki žagsulio nenuvarykit. O tai dar kokį infarktą gaus...

- A kas ten  tai senai pani nutiks?! Biesas jos neims, šaimynynkas!

- Kiskiau!

- GerAi, jau GerAi... Ką, aš neruzumieju ko? Ili jak?

- Nepergyvenk, aš juos prižiūrėsiu, – skurliu pamojuodama pagrasino Martė, o jai vėl pasilenkus nušluostyti kažkokią nematomą dėmę nuo stalelio kojelės, Kiskius, kaip koks vaikiščiais apsikabinęs savo mylimą flakoną trauktinės, iškišęs liežuvį, nutaisęs juokdario grimasą, pamaskatavo galva ir viena akimi man mirktelėjo.

Nesusilaikęs, tyliai nusijuokiau ir pagrasinau piršteliu. Šiaip. Žaidimas ir tiek. Nebijo jie manęs nė kiek...

II.

O žmonės lenkėsi ir meldėsi

Neoniniam rankų darbo dievukui...

© „The Sound of Silence“

Jau ir besiliaujanti dargana nebeatrodė tokia negailestingai slogi.

Drėgna, šlykštu, šalta, bet bent jau slogutis pasitraukė. Į „chuligankės“ bagažinę mestelėjau savo patrintą vintažinį lagaminą, kurį dar prieš šimtuką metų būtų pavadinę „sakvojažu“ (na, su tokiais dar kaimo gydytojai vaikštinėdavo – kaip peraugęs smetoninis ridikiulis) ir trinktelėjau bagažinės dangčiu. Sėdau už vairo, bet kur dar rausiu, nežinojau. Namuose ar kontoroj nesisėdėjo, tad nusprendžiau traukti link gabvarto Simo baro: kol užkąsiu, kol su dar kokiu pažįstamu mandagybėm persimesiu, žiūrėk – ir pas Vilių reikės traukti.

Užvedžiau variklį...

***

Spėju, kad nuojauta man būtų kažką pakuždėjusi, jei ne Auksės skambutis. Akies krašteliu mačiau, kaip pajudėjus, kartu truktelėjo ir šioje vietoje vos telpantis juodas „Kruizeris“ (tas, kuris Tojota) su stipriai užtamsintais langais. Bet maža kas? Gal ta pačia kryptim, gal ką? Rami gi šalis. Juolab, kad aš šiek tiek „pagedęs“  – matyt per daug suamerikonėjęs. Į galvą nešautų, kad kažkas kažką galėtų sekti su išskirtine mašina. Ir dar su tokia milžiniška, kaip „Kruzakas“. Matyt, tik idiotas arba aprusėjęs mulkis, arba...

Vienu žodžiu, jau nutolus nuo Raugyklos, dėmesį išblaškė skambutis. Na, eilinis darbinis skambutis, kaip aš tada maniau, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, turėjo mane įvilioti į spąstus.

- ...nagi, ką aš turiu daryti? – kalbėjo Auksė. – Jie reikalauja būtent tavęs.

- Kas tie jie? Konkrečiai... pala... bliadtttt!!! – instinktyviai mečiau ragelį ant keleivio sėdynės ir plojau per stabdžius – gerai kad saugos diržas prisegtas – būčiau rėžęsis krūtine į vairą: kažkoks debilas su šuniuku, galvą paslėpęs po kapišonu, net nesidairydamas perbėgo skersai gatvę.

Sužviegė stabdžiai ir tik per milimetrą vos į mane neįsikalė tas pats „Kruizeris“.

- O tas čia iš kur, kurva, - vos nenusispjoviau.  Vėl pajudėjęs, sugrabaliojau telefoną: gerai, kad rekaro sėdynės - nenuslydo kur nors ant grindų. – Alio, Aukse? Dar girdi? Nepažįstu aš jokių Jakubovskių. Siųsk kurį nors iš mūsiškių, arba jie ten tegu eina velniop!

- ...šefas! Bet...

- Gi puikiai moki tvarkytis. Ir šiaip, pratinkis: pati tuoj būsi „šefas“, „bosas“ ir „dangaus valdovas“... – atjungiau mobilką ir vėl ją numečiau ant sėdynės. – Ir tas juodas šūdas dar prilipęs paskui... Vantos lapas, blyn... – subambėjau.

Gal dar ir tada būčiau ką nors įtaręs, jei ne antrosios simkės vibracija. Tai jau ne darbinis telefonas.

Kam čia ko prireikė?

Dirstelėjau viena akimi:

- Oooo... – ištariau matydamas ekrane pulsuojantį Batoro sekretoriaus telefoną. – Šiandien šiknių paradas? Palauks.

Kiek čia to kelio iki Užupio? Vienas-du – ir vietoj. Bet Batoro sekretoriato numeris įkyriai persekiojo, nedavė susikaupti, tad vos tik pasiekiau stovėjimo aikštelę prie Tymo turgelio, atradęs pirmą pasitaikiusią laisvesnę vietą, iškart ir prisiparkavau. Nusprendžiau pakalbėti, o po to jau pėstute nupėdinti. Jau nusispjauti į darganą – galvą reikia pravėdinti.

Tarsi matydamas, kad sustojau ir užgesinau variklį, telefonas suspurdėjo penktą kartą:

- Dėmesyje, - ištariau brūkšteldamas per žalią ragelio ikoną.

Kaip ir tikėjausi, išgirdau saldų vištgaidžio balselį.

- Oh, neįmanoma prisiskambinti...

- O kur labas?

- Labuks, kad nori. Bosą jungiu...

- Tau jis bosas, o man...

- Ah, koks tavo balsas mielas. Pyksti, ar ką? Bučkis... - pasigirdo perjungimo signalas, o aš tik beviltiškai sausai mintyse  nusispjoviau. Ooooo... nepagalvokit blogai – gyvenimuose daug ko matęs ir neturiu aš nieko prieš, prieš tuos švūlius. Kartais, esant žaismingai nuotaikai, net pasižodžiuoti nevengiu, pasitaiko... Bet, bet kartais, tokiomis dienomis, kaip ši -  jų krykštavimai ir maivymaisi - siutina...

- Rakčius, - balsas buvo rimtas, lygus ir be intonacijos: kaip dera vampyrų lizdo baronui: neįmanoma suprasti ar klausia, ar teigia. – Gera diena.

- Kam gera, o kam ir...

- Mūsų padermei ideali. Pats žinai. Turiu pasiūlymą. Reikia susitikti.

- Pasiūlymą, nuo kurio negalima atsisakyti?

- Nėra pasiūlymų, nuo kurių negalima atsisakyti. Klausimas kainoje.

- Apie penktą turiu jau susitaręs. Neatidėsiu.

- Puiku. Laukiu antrą. „Horizonte“.

- Mhm... – smalsumas katę pražudė. Ir mane. Ir ne kartą. Bet buvo labai  įdomu, o ir niekas tokių užsakovų be priežasties nesikrato.

Tiesiog vaizduotė nupiešė, kaip Batoras oriai ištiesia savo sunkią ranką ir spustelėjęs atjungimo mygtuką, išsidrebia savo minkštame, juodame odiniame krėsle...

Tiesiog tokia krikštatėvio, visiškai nepanašaus į Puzo herojų (veikiau priešingai), asociacija...

Dabar dvylika...

Turiu dvi valandas.

Pas Simą kepurnėtis, jau kaip ir nebūtina. „Horizonte“, „a la carte“, buvusiame „Draugystės“ viešbučio, o dabar „Crowne Plaza“ restorane „ant stogo“, puikiai maitina. Gėrimai geri. Mėgsta tie vampyrai geras ir aukštas vieteles, turėčiau pasakyti. O ir diena tokia, kad saulės baidytis jiems visiškai nereikia. Jiems - idealus metų laikas: ryški vasara, tai kančia, o likę „miglų“ ir „šalčio“ mėnesiai – tiesiog jiems ir sutverti...

Tai ką veikti? Perbraukiau ranka aprasojusį langą ir net krūptelėjau išvydęs už jo juodabarzdį plikį. Jis dešinės rankos smiliaus krumpliuku pabarškino į langą ir mostelėjo man:

- Ponas, ė! Galinį ratą pradūrei! Nuleido, pažiūrėk, - vyras nubraukė nuo plikės darganos lašus ir pasitaisydamas odinės striukės atlapus mostelėjo link galinio rato.

Va, būna dienų, kai nuojauta tyli...

Miglų sezonas, po velnių...

Ir diena tokia šūdina...

Nešdintis reikia kur daug saulės, spalvų, kontrastų ir šypsenų... juodbruvių mergaičių ir...

Atidariau dureles ir išslinkau lauk...

Štai tada ir supratau, kur šuo pakastas...

Jūs žinote Tymo turgelį? Tą, kuris prie taip vadinamo „Barbakano“ (nors nė joks jis ne barbakanas). Tušti mediniai prekystaliai, iš kitos pusės ganėtinai stačiai kylantis šlaitas ir krūva įspraustų ir prispaustų automobilių? Žodžiu, per aprasojusius langus, įsijautęs į pokalbį, net nemačiau, kaip nuo gatvės pusės mano mašiniuką uždengė juodas „Kruizeris“, o už kresno, aukštaūgio, beveik mano gabaritų plikio, stypsojo vidutiniokas žmogėnas, kurio išvaizdą gali apibūdinti kaip „niekas“ ir „visiškas niekas“ – absoliučiai neįsimenančios išvaizdos žmogėnas.

Bet tai buvo viskas, ką spėjau pastebėti: jau antrą akimirką gaudžiau orą nuo smūgio į paširdžius, pajutau kaip užlaužia rankas, užsega antrankius, užmeta maišą ant galvos ir dar neatsigavusį, kad nestuktelėčiau į durelių arkos staktą (na, bent jau ne degradai, o tai „geras“ ženklas – galėjo ir tyčia trinktelėti), ranka palenkdami galvą,  įstumia (skaudžiai užsigaunu kojas) į „Kruizerį“.

Suriaumoja dyzeliukas ir juodas mėšlas,  peršokdamas per kažkokią duobę ar šaligatvio bordiūrą, nujudėjo.

Profesionaliai sudirbo vaikinai, turėčiau pasakyti. Pagarba, taip sakant. Pabandžiau „prasiskanuoti“ erdvę ir ramiai įsitaisiau. Štai ir bus ką veikti iki susitikimo su Batoru. Nemaniau, kad ilgiau užtrukčiau. Tikiuosi, stuktelėta koja greit baigs skaudėti.

Šūdžiai, vienok.

Kodėl taip lengvabūdiškai kalbu? Ogi  labai paprasta: tai buvo žmonės – jokių antgamtinių vibracijų nejaučiau. Na, nebent labai gerai jas mokantys slėpti burtininkai ar kerėtojai, bet net nuo jų, paprastai, sklinda specifinis kvapas – be alchemijos ir žolelių - jie neapsieina, o tai uždeda savo antspaudą.

Kas dar? Supratau, kad jie visiškai nežino su kuo turi reikalą: nors antrankiai ir amerikoniškos manieros – nuo bandymo atrakinti ar muistymosi patys užsiveržia, bet gi - juk tai „aš“ - yra spyna – raktelį rasim. Net tą plastmasinį užtrauktuką man atsegti nėra jokių sunkumų – lygiai taip pat sėkmingai gali surišti voratinkliu...

Na ir bando pėdsakus mėtyti. Man, kuris turi prigimtinį erdvės ir erdvių jausmą, prigimtinę dovaną rasti daiktus, žmones ir būtybes – tas jų pėdų mėtymas, visiškai  nieko nereiškė. Paprasčiausiai jaučiau, kad pamažėle, ratais, ir vingiais judam link Žvėryno.

Išvada paprasta: jų šeimininkai arba užsakovai, ar dar kas ten juos, galai žino – tikrai nežino su kuo turi reikalą. Žinotų, kitaip elgtųsi.

Taigi?

Net smalsu: pareikalaus kokį seifą atrakinti, kurio jų specai neįveikia? Ar koks jų balvonas kokioje slėptuvėje užsitrenkė ir dabar „gailiai“ rauda? Na, padėsiu, gal. Jei atsiprašys, žinoma; plikio galvą ant padėkliuko padės, gerai sumokės... Už koją kompensuos. Tai, gal, ir padėsiu... O ne, tai tegu pradeda melstis...

Bet aš neatspėjau – viskas buvo kur kas įdomiau...

***

Nieko nematydamas, plikiui neperspėjus, užkliuvau už paaukštinto slenksčio ir vos nepargriuvau: laimei, mane sučiupo tvirtos rankos ir padėjo išsilaikyti ant kojų.

- Atvežėm, - išgirdau plikio barzdono balsą.

- Arkadijau, ar aš taip prašiau?! – pagyvenusio žmogaus balsas nuskambėjo nuoširdžiai. – Greit nuimkit...

- O ką aš (taip ir įsivaizdavau plikio nutaisytą naivią kūdikišką grimasą ir gūžtelėjimą pečiais)? Mes bandėm. Tik jo sekretorė, ragana, žiežula... – kalbėdamas plikis nurovė maišą nuo galvos.

Priešais save išvydau senovinį raižytą stalą, labai panašų į tuos senus, nomenklatūrininkų stalus, su senoviniu žaliu gaubto šviestuvu ir krūva kanceliarinių cackių, už kurio stovėjo per pusamžį persiritęs žilstelėjęs, tūlas akiniuotis, vilkinąs įprastu kasdieniniu kostiumu, prasegta apykakle ir kiek nuleistu kaklaraiščiu.

Užteko trumpos akimirkos, kad suprasčiau, jog nuovoka, kur mane atvežė - manęs neapgavo.

Du arkiniai langai ir trečias - toks pat - tik užkaltas ar langinėms uždarytas. Prie kiekvieno įrėmintas kalavijas. Tik prie užkaltojo – kalavijas sulaužytas...

Manau jau pasakoti nereikia? Supratote, kas čia tokie? O jei pridursiu, kad pastatas priešais Liubarto sustojimą šalia kenesos? Nemažai su slibinų esybėmis bendravau, bet su jų slaptąja leibgvardija, nebuvau dar nė karto susidūręs.

- Tylėk... Nieko jums pavesti negalima. Atsek antrankius...

- O jei medžiotojas...

- Atsek!

- Nereikia, - ištariau ir teatrališkai demonstratyviai kaire ranka ištiesiau antrankius.

Įspūdį padarė. Ne, ne taip. Matyt reikėtų rašyti: ĮSPŪDĮ PADARĖėėėė...

Paaiškinsiu: įprastai, dauguma atvejų, manoma, jog šie antrankiai, skirtingai nuo tų paprastųjų, neatrakinami. Nors, šiaip, ir paprasti - auksapirščiui neatrakinami, jeigu juos uždėti aukščiau kauliukų. Esmė, kad jų nepasiektų sulenkus riešus. O štai čia – še tau - stovi „žiponas“ ir pašaipiai šypsodamasis ištiesia nukarusius antrankius. Holivudas verkia...

Pasiklioviau žmogiškaisiais instinktais - kaip ir tikėjausi, plikis sutriko: išsproginęs akis ištiesė ranką...

Priartėjus plikio rankai, kartu ir paleidau antrankius, ir kaire ranka griebiau už šikniaus riešo, staigiu judesiu truktelėjau link savęs ir - kita ranka - smūgis į gerklę...

Plikis paspringo kosulyje... Kairę ranką atgniaužiau ir riešo briauna smūgiavau į smilkinį...

Plikis galva trenkėsi į sieną ir susmuko...

Nokautas...

Prišokau ir tūptelėjęs iš užančio dėklo išpešiau...

...“Makaras“?!

Na, nors glokas koks būtų, ar ką?

- Nedrįsk! – sušukau numesdamas žemyn saugiklį ir pasisukdamas nukreipiau pistoletą į žilstelėjusį vadeivą, kuris triukšmingai puolė prie rašomojo stalo stalčiaus ir bandė kažką ištraukti. Įdomu, kulka vamzdyje? Saugiklis pakeltas, tai vamzdyje? Jei ne visiškas „lochas“, tai nėra prasmės be kulkos lizde nuleidinėti saugiklio – papildomas hemarojus, ekstra atveju.

Pertraukiau spyną ir išmesta kulka nusirideno senai neblizgintu parketu. Šaudyklė buvo užtaisyta, o dabar - jau tikrai užtaisyta.

– Lėtai paleidi ką turi, uždarai ir atsitrauki už krėslo... Rankas ant atkaltės, kad visą laiką matyčiau.

Žilagalvis pavirto į nelaimingiausią pasaulio žiurkę... Bent jau jo veide švytėjo nuoširdus nusivylimas.

Jam įvykdžius mano įsakymą, laikydamas į jį ištiestą pistoletą su dešinės rankos smiliumi ant nuleistuko apsaugos, išmėtydamas likusius šovinius septynis kart tankai perbraukiau spyną, kol spyna neatsistojo ant slaido. Kairės rankos grįžtamuoju judesiu išmečiau dėtuvę, kurią paspyriau po stalu. „Makaroną“ nusviedžiau į kitą kampą. Buvo galima, aišku, ir kitaip pasielgti: išimti dėtuvę, nykščiu išspragsėti šovinius, o paskutinį jau išmesti iš vamzdžio... Bet, kaip kam, o mano supračiomis – per daug pompastiškai teatrališkų manipuliacijų. Vis tik, kad ir trumpam, bet į tarpuakį žiūrintis vamzdis su tarškančia pistoleto spyna oponentą daug efektingiau priverčia susirikiuoti mintis tinkama linkme, nei bet koks kitoks dirbtinai teatrališkas dramatizmas..

Taigis...

- Koks kvietimas, toks ir balius, ar ne? – ištariau. – Manykim, kad atsiskaitėm. Ir patikėkit, aš turiu dar ne vieną siurprizą.

- Tikiu, - linktelėjo žmogėnas ir pabandė kilstelti rankas.

- Rankos!

- Taip, taip...

- Kalbėk, - įsakiau.

- Mes ieškom dviejų... eee, kaip čia pasakius... Vilmanto ir Vilijaus. Tau šie vardai ką nors sako?

- Jums, Romeldai, jums...

- Jums... – kaip aidas atkartojo slibinų „guardų“ kapitonas, ar kas jis ten pagal jų hierarchiją? – Jūs žinote mano vardą?

Viptelėjau pamatęs jo sumišimą.

- Nelengva per trisdešimt metų atstatyti sunaikintą protėvių paveldą, ar ne? Jūs ir po šiai dienai, kaip akli kūdikiai...

- Bet... – vyro sumišimas buvo tiesiog dieviškas.

- Ten, kur jie yra, žmonėms kelias užkirstas. Kada grįš, nežinau.

- Bet gyvi, taip?

- Tikiuosi. Tai tiek... Ir, ir per vėlai susizgribote, ponuli, - palingavau galvą. – Kiek jau mėnesių praėjo? Beveik trys? A? Kalbėk.

Žilius pritariamai sulingavo galvą, po to papurtė:

- Tai tu... jūs... žinote kur jie?

- Neatsakei. Kodėl tik dabar? Rankos! - akies krašteliu pamačiau, kaip, plikis suspurdėjo: laikas baigti ir dingti. – Netempk gumos. Aiškiai. Glaustai.

- Jie juk mėgsta pasivažinėti. Pradžioje nesijaudinome. Po to ieškojome. Tu vienas iš paskutiniųjų su kuriuo jie bendravo. Po to pasirodė pėdsekiai ir...

- Pėdsekiai? – mintyse nusikeikiau: tik to pilnai laimei ir betrūksta!

- Taip, žinai kas tai? Taip? Bet kada gali pasirodyti ir medžiotojai, o jau vieną.... – neištvėręs vyrukas nusivylusiu gestu mostelėjo link užkaltos lango arkos.

Šyptelėjau ir atsidusau. Net gaila pasidarė. Slaptoji Slibino leibgvardija jau nebe ta. Atgimimo trokštantys kūdikiai dar neišropoję iš „Gyvybės langelio“. Pasimetę smėlio dėžėje...

Bet, tai ne mano reikalas.

- Galiu pasakyti tik tiek, kad, galimai, gali tekti atverti šį langą, - mostelėjau link to pačio užkalto lango. – Ir kalaviją atkalti ar naują nukalti, ar ką jūs ten dar sugalvosit. Tai tiek... Ir neklausinėk, - mostelėjau ranka užkirsdamas būsimą tuščiažodžiavimą. – Nieko daugiau nepasakysiu. Jei aptiksit medžiotojus – praneškit. Aš su jais turiu savų sąskaitų. Aišku?

Vyras sukinkavo, o aš, jau išgirdęs, kaip plikis sudejavo ir pasimuistė (tuoj atsigaus?) žengiau prie stalo, grybštelėjau savo telefoną (matyt prieš nuimant maišą plikis jį numetė savo šefui) ir pasukau link durų.

Ir pranašiški vaizdai aplankė mane

Viskas mano

Ir viskas skendi tyloje

© „The Sound of Silence“

III.

Dar tik penkiolika minučių iki dviejų, o jau jaučiu, kad ši diena užsitęsė.

Numečiau „SityBee“ „Minikuperį“ (nors vos telpu, bet smagus mašiniukas, reikia pasakyti, nors ir ne mano stiliukas) Čiurlionkėje ir pasistatęs apykaklę, susigūžęs nuo šlapiai drėgnai košiančių vėjų gūsių, patraukiau link viešbučio. Na, nors iš dangaus nebedrėbė, ir ačiū Dievui, taip sakant.

Štai, būna dienos, kurios slenka kaip sraigės: monotoniškos, kasdienės, kai nebūna jokių naujienų, jokių pokyčių, jokių įspūdžių, ir šast – diena, per kurią trinkteli visa ta buvusios nuobodybės atatranka... Nemėgstu tokių. O ši - būtent tokia.  Ir jaučiu, kad dar ne pabaiga...

Ir labai teisingai nujaučiau. Tik neįsivaizdavau ir nenumaniau – kaip klydau! Man jau atrodė, kad susitiksiu su Batoru, sutiksiu ar nesutiksiu su jo pasiūlymu, o po to su Viliu pasigersiu. Nors, gal ir ne? Jis, berods, minėjo, kad jam dėl kažko manęs reikia. Negers, jei sėdi ant kokio „darbelio“. Na, tai tikiuosi, jog bent gurkšnojant bus galima papliurpti. O, galų gale, ir vienas „fazendoje“ maktelsiu.

Taip.

Senokai, senokai nesėdėjau iš ties gerame restorane.

Įėjus, net manieros iškart pasikeitė. Visa pilka kasdienybė tiesiog išblėso.

Nors, tiesa, restoranas oficialiai dar nedirbo. Tiksliau - dirbo, bet tik mums.

- Aš drįsau išrinkti pats, - po formalaus pasisveikinimo, sukiodamas didelę taurę raudono vyno (gal kai kuo, patys suprantate kuo, ir buvo mieštas, bet ne mano reikalas) ištarė Batoras.

Aukštosios kalbos lygyje, tai buvo ženklas, jog mes neužsisėdėsime. Paprasčiausi dalykiniai ir kiek leidžia etiketas – trumpi - pietūs. Nors apie reikalus, kol neužkandome, taip pat nebuvo priimta kalbėti. Kita vertus, delikačiai „pačiupinėti“ pašnekovo nuotaikas - nesmerktina.

Mane tai tenkino. Laiko į valias. Ir dar truputis.

Tad taip vangiai ir ilsėjausi. Maloniai užkandžiavau. Na taip. O ko gi ne? Už lango, nors ir nyki, bet visai jauki apniukusio Vilniaus panorama. Vėjo gūsių šėlsmą skandino kažkokia Betchoveno kompozicija. Nelabai aš tose muzikose gaudausi, prisiminęs tą įnirtingą senioką, mintyse šyptelėjau. Bendrauti neteko, bet Vienoje, didžiojo Kongreso metu, stebėti, kaip imperatorienė Jelizaveta tiesiog lydėsi ar bent jau vaidino aistringą kompozitoriaus „fanatę“ (kaip dabar priimta sakyti), tai jau teko. Nors ta jos menų globėjos amplua, man, kažkodėl atrodė dirbtina. Ir, juolab, Betchovenui. Bet ką aš žinau? Štai, kad ir Džageris – pabaisų pabaisa, pimpas ne tai, kad jau tik pusę šeštos rodo ir,  ko gero jau nupuvęs, o štai va – kokia visai meilutė be šulo galvoje „fanatikėlė“ -  žiūrėk - ir braunasi įšokt į jo lovą... Ne smūgyje, taip sakant esmė, o gerame selfe, ar ne?

Tfu...

Bet ne apie tai...

Batoro sargyba manęs nė netikrino. Ir teisingai darė – vampyrų baronas per daug apie mane visko žinojo ir pažinojo. Aš ne idėjinis debilas. Ne koks išprotėjęs „šviesos“ paladinas. Kol su manimi normaliai elgiasi, aš irgi nešukuoju prieš plauką. Nematau prasmės. Na juk nėra nei gryno blogio, nei gryno gėrio. „In“ ir „Jan“, kaip kinai teigia... Tiek amžių pragyvenus, paprasčiausiai jau matai, kad tiek vienas, tiek kitas, pažeidus pusiausvyrą, po to „kala“ kaip negailestinga spyruoklė... Ir rezonansinės vibracijos, po to, - iiiiilgai ramiai gyventi neleidžia... O vampyrai, tai ką? Ypač šiuolaikiniai. Civilizuoti? Su medicinos, chemijos ir alchemijos (taip-taip! Alchemijos!) pakylėta raida, jie jau beveik iš vis nebe pikti padarai. Na, kaip čia pasakius – tam tikra prasme - tamsiojo pasaulio sanitarai – vilkai. Pasitaiko, žinoma, ir jų laukinių giminaičių, ir atskalūnų, ir net(!) sektų. Bet Batoro lizdas ne iš tokių. O kol jis gyvuos – tai pašlemėkų ir neatsiras: čia su jais  akimirksniu bus susidorota - net vardo niekas nepaklaus... Taip, kad... Štai, geriausias pavyzdys, kad ir tie patys prie šalia durų esančio staliuko sėdintys asmens sargybiniai (vienas tas pats man senai pažįstamas „svirdulys“, o kitą mačiau pirmą kartą) –žmonės. Na, taip. Nepavergti, neužhipnotizuoti, neužburti, o patys tikriausi grynakraujės žmonių padermės atstovai! Ir nereikia stebėtis - žmogus, tinkamai paruoštas, o dar ir su dabartiniais visokiais „gadžetais“, pradedant kameromis ir naktinio matymo aparatūra ir baigiant banaliausiu duslintuvu prie kokio pyškalo – tiesiog universalus karys. Pigus ir geras karys. Sunku net patikėti, kokie gajūs yra specialia tam ruošti šios padermės atstovai - žmonės... Ne be reikalo, iš esmės, visas pasaulis aplink juos ir sukasi...

Nukrypau, kažkaip...

Jau net nepamenu, nuo ko tądien kalba prasidėjo, bet atnešus saikingą kažkokį Batoro nuožiūra užsakytą desertą (būčiau užsisakęs visai ką kitą – pavyzdžiui - karštą vyšninį pyragą su ledais), jis tęsė savo kažkokią kalbą. Net nepasakysiu apie ką kalbėjo, tik  netikėtai suklusau ir, net -  įsitempiau (ne, apetitas nedingo):

- ...o būtum geras donoras... amžinas, galima sakyti, - ramiai ištarė Batoras priglausdamas savo vyno taurę prie lūpų.

Pastebėjau, kad jo, Batoro, žvilgsnis lengvai nubėgo per mano šviežiai nudraskytus kairės rankos krumplius. Gal tamsiai raudonų šviežių nubrozdinimų vaizdas ir privedė jį prie tokio abejotino „sąmojo“? Visai gali būti. Nors - niekad negali būti tikras – čia Batoras! Ir kaip vėliau paaiškėjo – kalba šia linkme pakrypo ne šiaip sau.

Atstūmiau nebaigtą desertą. Lengvai nerūpestingu judesiu, servetėle nusivaliau lūpas ir ją numetęs šalia lėkštutės, pasiėmęs konjako taurę. Pavarčiau gėrimo taurę rankose.

- Žinote, norėčiau papasakoti seną tokią istoriją. Ji jums bus labai įdomi, - Batoras kilsteldamas antakius parodė, kad nusiteikęs klausytis. – Kažkada labai senai, tiesiog neįtikėtinai senai, gyvenau Naujajame Orleane. Žinote tas Luizianos pelkes? Ten tiek daug visokios gyvasties (teatrališkai priplojau balsą)...

- Naujojo Orleano? – kažkaip nerimastingai suspurdėjo Batoras ir net šiek tiek loštelėjo link manęs.

Jo, toks jam nebūdingas loštelėjimas, mane nustebino, bet iš vėžių neišmušė:

- Taip, Naujojo Orleano. Išėjome mes kartą pamedžioti. Linksma tokia kompanija. Bet, kaip tuose kraštuose neretai pasitaiko, staiga atūžė audra. Teko slėptis. Pralaukti net kelias dienas. Štai tada, pirmą kartą susidūriau su... mmmm... kaip čia pasakius... Jūsų padermės atstovu, laukiniu atstovu, ar kažkaip taip...

Batoras kažkaip nejaukiai pasuko galvą, o aš nenuleisdamas akių, truputį „palaižęs“ konjako, tęsiau:

- Taip, su laukiniu ir nuožmesniu. Vietiniu. Jie ten tokie vadinami „vendigo“... Teko girdėti?

- Taip, - sausai atsakė Batoras. – Klausau.

- Užpuolė klastingai. Išdygo per audrą kaip iš po žemių, tiksliau – iš po pelkių. Vedliui (buvo geras žmogus – net gaila) vienu ypu nurovė galvą, o mane partrenkė. Akimirkai netekau sąmonės ir atsitokėjau, kai jis pabandė į ją įkąsti. Į mano ranką...

Teatrališkai stabtelėjau. Vėl gurkštelėjau. Leidau suvirškinti mano žodžius ir tęsiau:

- Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, kai man pabandė įkasti koks nors kraujasiurbis. Manęs, net uodai nekanda, jei ką. Ir net siurbėlės neprisisega. Dielių terapija man netaikytina. Naujiena? Tai štai. O jis, matyt, buvo perbadėjęs. Žodžiu, grybštelėjo...

- Ir?

- Niekada neteko matyti kekšių, kai jos viena kitą apipila sieros rūgštimi? Ne? – šyptelėjau. – Tas pats efektas. Tik baisiau – lyg būtų išgėręs tos rūgšties... Taigi. Bet aš apie tai stengiuosi nekalbėti ir netgi slėpti. Žinai, kodėl?

Batoras susiraukė. Lūpos pavirto į siaurą liniją. Taip-taip, vampyrai taip pat turi emocijas. Gal prislopintas, gal ne tokias aštrias, bet turi. Sako, net mylėti sugeba! Nors nelabai tuo tiku. Bet apie tai vėliau.

- Klausau... – bet balsas be emocijų. Lygus, kaip visuomet.

- Aš tapčiau labai pageidaujamu prizu bet kokio plauko kraujasiurbių medžiotojui. Arba be proto turtingu „krezu“, jei pradėčiau juo prekiauti... Tiesa, nežinau kiek ilgai jis savo savybes išlaiko...

Nutilau. Norėjau pažiūrėti jo reakciją, bet nepavyko.

Ir, staiga, nušvitimas. Ne, aplinka nepasikeitė. Batoras priešais mane taip ir sėdėjo, sargyba kiurksojo prie savo staliuko, oficiantas stebėjo ar nebus pašauktas, o už panoraminio lango siautėjo dargana. O galvoje, staiga – nušvito: susivedė dar vienas rebusas, dar vienas „2+2“!

Net nutirpau ir nušalau. Pačiam baisu pasidarė. Supratau, kad mano akys išsiplėtė. Ne, apie mano likvidavimą aš net nepagalvojau: žinojo Batoras, kad atgimsiu, vienaip ar kitaip, bet po to jau būtų mano „ėjimas“, taip sakant. Ir jiems į naudą jis neišeitų. Ne, ne tas atvejis. Tiesiog į galvą susiėjo rebusas: štai taip du visiškai tarpusavyje iš pažiūros nesusiję dalykai – susijungė...

- Kažkas atsitiko?.. – pastebėjęs mano susimuistymą, kilstelėjo tankius antakius lizdo baronas.

- Taip. Tik po to, kai aš išdėstysiu, mano skolos tau bus nubrauktos. Ir dėl visų užsakymų derėsimės atskirai.

- Mes visada deramės. Ar aš tau kada įsakinėjau? Klausau. Įdėmiai.

- Tada klausyk, įdėmiai, - vienu mauku pribaigiau konjaką ir mostelėjau kelneriui, kad papildymo nereikia (vis tik su mašina dar šiandien reiks palakstyti). – Pameni keistą įvykį, kai tavo žmo... (vos neištariau „žmonės: - juokinga, ar ne?) ėėė... globotiniai... klanas sunegalavo, švelniai tariant.

- Ne visi, - jo dešinės pusės lūpų kamputis vos-vos kilstelėjo. – Tik tie, kurie mėgo desertus: kurie gardžiavosi ketvirtu rezus. Ir ką?

Baronas sunėręs pirštus, įdėmiai mane nudelbė. Net pasirodė, kad kažkaip tyrinėjančiai. Lyg jį būtų pradėję kamuoti abejonės.

- Minus. Minus rezus, - linktelėjau. – Tai mano palikuonių kraujas. Kraujo „magija“. Maniškis tai tinka visiems. Universalus. Tinka visiškai visiems (išskyrus kraujasiurbius, juokauju, mintyse, žinoma). O spėk kokią grupę paveldi mano palikuonys? Ir nesvarbu, kokią grupę turėjo jų motina. Kažkas iš „maniškių“ pabuvojo donoru...

- Gal ir gerai, kad nekuri klano. Nors mes ir ne priešai, ar ne?  Iš kur sužinojai?

- Su žmonėm bendrauju. Ir ne tik su žmonėmis. Darbas toks...

- Aš ne apie tai. Iš kur sužinojai ko aš tave pasikviečiau?

Smūgis į paširdžius...

...ir į paslėpsnius.

...ir gal net į tarpkojį?

Suglumęs net atšlijau ir, matyt, net vepelį paleidau:

- O ko, tu mane kvietei? – klausimas ir intonacija, patikėkit: buvo kvailių kvailiausi.

- Taip. Įdomu. LaB(p)ai įdomu, - vampyras tarsi mane hipnotizuodamas sužiuro tiesiai į akis. Jei būčiau drėbtas iš kitokio molio, tikrai pasiduočiau jo įtaigai. – Tai, vis tik, tu nieko nežinai? Ir tos kalbos apie Luizianą, Orleaną, apie kraują, tik šiaip sau? Visai?

- Tai turi kažką bendro su kvietimu?

- Net daugiau, nei gali įsivaizduoti. Beje, apie visas tas tavo kraujo savybes aš sužinojau dar užužvakar.

Kuo toliau, tuo gražiau – pasijutau visišku mulkiu! Ne, tos melancholinės darganos , mane veikia blogai... Nedovanotinai blogai!

- ..? Bet aš, vis tik, ne telepatas. Tada gal apie reikalą? - viduje buvau nusivylęs.

„Apšalęs“ ir nusivylęs. Visiškai. Jaučiausi sugniuždytas.

Deja, deja, po kurio laiko turėjau pripažinti, jog, iš tiesų, viskas buvo tik  dar blogiau.

Taip ir reikia tokiam savimylai šikniui, kaip aš! Turiu galvoje save – pasipūtusį, savimylą kalakutą!

- Taip, tu ne telepatas, - visiškai rimtai ištarė Batoras. -  Telepatus aš net labai jaučiu. Nors su tavim, niekada negali būti tikras, - linktelėjo baronas. – Bet, kad pirmas man papasakojai savo, kaip suprantu, apmąstymus, nors ir pavėluotai, vertinu. Tad, tu man nieko nebeskolingas. O už darbelį, kurį tau turiu, sumokėsiu tinkamai. Tinka?

- Klausau, - mintyse net lengviau atsidusau ir pasiruošiau klausytis. Aš gal tarpsniais ir būnu mulkis, bet baronas, matyt, niekada! Toliaregis, išgama.

Tačiau Batoras net nesiruošė malti liežuviu. Jis oriai išsitraukė iš kišenės juodą aksomu muštą, gal kokių keturių degtukų dėžučių dydžio dėžutę. Ją atidarė. Pasilenkęs, abiejų rankų pirštų galiukais  iškilmingai paėmęs už pertrūkusios auksinės dailaus pynimo grandinėlės galus, lėtai ištraukė ant jos pakabintą graikiško riešuto dydžio medalioną. Tarsi jį pademonstravo ir ištiesęs rankas, padėjo jį priešais mane.

Net prikandau apatinę lūpą: grandinėlė tai šiuolaikinė, galėjau lažintis iš ko nori. O  štai medalionas! Netgi, pasakyčiau – matytas. Ne, neturiu jokios fenomenalios atminties ir nenoriu jos turėti – nes vien per kokį šimtmetį nuo visų tų „fotografijų“ ir „patirčių“ - išeičiau iš proto, bet medalionas buvo arba matytas, arba labai panašus į kažką tokį, kas jau matyta.

Batoras, ragindamas linktelėjo galva, o aš tiesiog delnu pridengiau brangenybę.

Trumpam primerkiau akis...

...taip, ertmė...

...taip, užpraeito šimtmečio pradžioje meistrai neretai juos darydavo su taip vadinamu „sikretu“...

...su paslaptimi...

...ir...

...taigis...

Atsimerkiau ir paėmiau grožybę į rankas. Sunkus. Kiaušinio forma. Auksas, rytietiško stiliaus ornamentai su lauro lapelių pavidalo ataugom... sidabriniai... ne, ne sidabriniai – o balto aukso... Taip... Keli smulkūs rubinai: mažytėlyčiai, kaip plunksnos taškeliai... Po penkis iš kiekvienos pusės ir po rubiną viduryje... Tik rubinai lašo formos... Ar širdelės? Taip, ir vos įžiūrimi, tarsi spindulėliai nuo jo (nuo rubino)... Tarsi vaikas paišytų žmogeliuką...

Šyptelėjau... Penktagramos iš abiejų pusių, kurių centruose rubininės širdelės.

Taip...

Matytas daikčiukas...

Netgi čiupinėtas... Jau žinau.

Bet jo čia neturėtų būti...

O gal, vis tik, tai  ne jis?

Paėmiau medalioną, suspaudžiau dviem pirštais per centrą, per širdeles, ir pabandžiau jį pasukti palei laikrodžio rodyklę.

Pasidavė...

Trekštelėjo...

Medalionas persiskyrė į dvi atskiras dalis: kaip koks legendinis Feberže kiaušinis. Nors, šis daikčiukas, su ano fabrikanto gaminiais, net šalia nestovėjo ir negulėjo. Vis tik, ganėtinai vidutiniškas ir šiurkštus darbas – tarsi kokio mokinio kursinis darbas, lyginant su Feberže.

Patenkintas savimi, linktelėjau galva.

Taip, kaip ir tikėjausi...

Net ironiškai viptelėjau: vienoje pusėje į mane žiūrėjo „karaliaus duktė“ – Karolaina, o kitoje – alia aš... Ne-ne, tarsi aš. Iš tiesų, šios miniatiūros į mus abu buvo tiek pat panašios, kiek vištos į sakalus... Ar erelius... Daugiau toks, kaip čia pasakius – simbolinis atvaizdavimas.

- O! Nežinojau, - kryptelėjo galvą Batoras. – Savo vyrams net neleidau jo čiupinėti...

Linktelėjau ir mintyse atsidusau:

- Gerai padarei. Klausau įdėmiai.

Bet baronas neatsakė, jis linktelėjo virš stalo ir, kaip vampyrui, ganėtinai smalsiai pabandė įsižiūrėti į portretus.

- Ne, - papurtė galvą Batoras, - Ji į save nepanaši (panašu, kad manęs ir net nepažino), - atsilošė ir sunėręs pirštus. – Reikės surasti štai šitą asmenį... moterį.

- Kad kažką surasti, aš jau supratau, - lėtai ištariau.

Beje, turiu paaiškinti: vampyrų žargone „asmuo“, tai belytė žmogysta: esybė ar dvasia, bet dažniausiai – vampyras. Taip-taip, šis žodis, tai jų išmislas, kurį sėkmingai perėmė kanceliarinės kalbos adeptai. O kaip gi kitaip? Juk įstaigose, vis tik, dažniausiai dirba vampyrai. Tiesa, kraujasiurbių daugiau sveikatos srityje, o štai visokio plauko energetinių vampyrų, būtent tarp tarnybininkų. Kažin ar galite įsivaizduoti mąstą? Be kita ko, sudėtingoje tarpklaninėje hierarchijoje, kraujasiurbiai save laikė aukštesnės kastos ar rasės padarais, oj atsiprašau – asmenimis,  nei visokie energetiniai fetišai. Tiesa, nepainiokite jų su kokias energetiniais demonais ar sielų vagiais – tai visai kas kita. Tai jau iš tiesų tamsos išperos ir ne kitaip. Žodžiu, jei iš akivaizdžiai vampyro išgirdote žodį „asmuo“, tai būkit tikras, jog jis neturėjo galvoje jokio žmogaus. Tiesa, Karolaina buvo žmogus. Ir Batoras tai įtarė, todėl gale ir pridūrė „moterį“. Karolaina - Prakeiktoji. Blogai su ja išsiskyrėm. Ir net du kartus...

- Neskubėk daryti išvadas, - tuo tarpu, toliau kalbėjo Batoras. – Šita paieška, tai tik... kaip čia pasakius... šalutinis efektas. Jūsų susitikimas vis tiek būtų įvykęs. Tik kiek vėliau. Gal po kokios savaitės.

O-pa!..

Ir op-lia!

Ir iš vis – lia-lia...

Solfedis, tarp smegenų vingių - užgrojo maršą...

Nieko nekomentavau. Tik laukiau. Mane apėmė kažkoks sunkiai paaiškinamas ilgesys, vangumas, net nuobodulys, net... Na, tarsi kokia rauda, tarsi sielos dejonė. Ar panašiai?

Kažkaip nieko man nebesinorėjo: tik užsimerkt ir užmigt. Ir prabusti kitame tūkstantmetyje... Ne, čia ne jokie kerai. Aš, paprasčiausiai, supratau, jog nebus čia jokio nuotykio, nebus pramogos, viskas gerokai giliau ir dar su dvigubu... keturgubu... ar dar kokiu tai ten bedugniu dugnu. Nepasiilgau aš tokių ekstravagantiškų  šachmatinių ėjimų ir Madrido dvaro žaidimų... Iš vis jokių intrigų. O jos pasiilgo manęs. Pažaisti teks. Aišku kaip dieną.

Jūs matėte nelaimingiausią padarą ar jo įsikūnijimą? Ne? Gaila, nes tą akimirką tai buvau aš.

Batoras, matyt norėdamas savo žodžiams pridėti daugiau svorio, tarsi iškilmingai, trumpai patylėjo ir davė kelias akimirkas man atsipeikėti. Po to pliaukštelėjęs liežuviu, tarsi smaguriautų didžiausią pasaulio skanėstą:

- Taip, taip. Nuo to apsinuodijimo ketvirtu minus rezus, viskas ir prasidėjo. Tu žinai, kad mūsų rankos ilgos (reikia suprasti, jog vampyrų, kaip tokių, plačiąja prasme). Ypač šiais laikais. Jokių trikdžių, kurie senaisiais laikais mus „įkalindavo“ vienoje vietoje neliko. Taip? Taip. Taigi, pradėjome domėtis tokia anomalija. Tai kėlė grėsmę mūsų egzistavimui. Gal ir ne tokią jau skaudžiai didelę, bet užsimerkti negalėjome. „Vilko“ kraujas atpuolė iš karto – jie donorais negali tapti, kaip žinia... Kaip ir jų hibridų...

Intonacijoje jautėsi šiokia tokia panieka „vilkams“, bet čia jau jų visų „tarp rasiniai“ tarakonai, o tikroji tarp jų padermių jau tęsiasi nuo pat Vienos kongreso. Taip, taip – ten ne tik Europą galingieji dalinosi, bet užkulisiuose gal ir dar svarbesnės derybos pasaulio likimą sprendė. Jau du šimtai metų, kaip tarp „vilkų“ ir „vampyrų“, ir dar kai kurių būtybių - paliaubos... Taika. Tikiuosi, kad amžinos... Niekas nenorėtų atsidurti Švarcvaldo „pėdsekių“ rankose...

- ...ir štai, - tęsė lizdo baronas, - po nevaisingų ilgų paieškų, mes išėjome į vieną iš Luizianos klanų... Kaip paaiškėjo, tu ten šaunių reikaliukų ir eibių, savo laiku, buvai prikrėtęs, ar ne? Ir, pasirodo, ten tokių apsinuodijimų buvo jau ne kartą. Taviškosios sėklos palikuonių išdaigos? Bet nesvarbu. O svarbu tai, kad ypač gausūs apsinuodijimai buvo Naujajame Orleane. Dar iki donorystės atsiradimo pradžių pradžios. Žodžiu, jie ten atrado vaistus. Jie jau prieš gerą šimtuką metų, kaip žino formulę, nuo tavo nuodų. Cha.

Batoras stabtelėjo ir įsistebeilijo į mane.

Ir kodėl aš ne medikas? A? Niekada nesidomėjau savo palikuonių-palikuonių kraujo grupėmis. Jausdavau, kaip minėjau, ir tuo tenkindavausi... Jo... patirtis durnumo ir tingumo neatsvers. Niekada.

Bet pasistengiau savo mintis prisilaikyti sau ir tik kiek galima atsainiau, ištariau:

- Leisk spėti: už paslaugą paprašė užmokesčio? – kilstelėjau antakius. – Ir jį nušvilpė? Nors ne, tai būtų pernelyg paprasta.

- Tu teisus, tik atvirkščiai. Viskas gerokai dar paprasčiau, - Batoras šyptelėjo ir  vėl pabandė mane pragręžti savo žvilgsniu – matyt labiau iš įpročio, nei dar dėl kažko. – Taigi, pareikalavo organizuoti susitikimą su tavimi. Taip, su ta-vi-mi.

- O kaip? Aš tavo užmokestis, – viptelėjęs išpoškinau.

- O gal geradarys?

– Matysim, galiu susitikti.

- Bet nepavyks. Pasiuntinį, tai yra, pasiuntinę – pagrobė.

- ..? – štai ir povandeniniai rifai. Karolainos nemačiau daugiau nei porą šimtų metų. Labai blogai išsiskyrėme. Tiksliau – absoliučiai ne kaip: į Naująjį Orleaną, po Didžiojo Kongreso, taip ir negrįžau. Nors daug kartų ketinau, bet susitramdžiau ir susilaikiau. – Taip? Taigi?

- Tiesiai iš „Kempinskio“ apartamentų. Į trečią viešnagės dieną... Ėėėė... naktį. Skandalą, kol kas, pavyko užgniaužti. Kambarys buvo užrakintas. Iš vidaus. Ir dabar užrakintas. Viskas palikta kaip yra. Norėsi žiūrėti?

Papurčiau galvą.

- Tikras, kad Karolaina ne pati išvažiavo? Paspruko? Pabėgo?

- Karolaina? Aš neminėjau jos vardo...

Atsainiai gūžtelėjau pečiais, o mintyse prikandau lūpą: mano liežuvis mano priešas! Nors, tegu sau mano ką tik nori, aš gi, šiek tiek iš ties valdau ir magijos. Ne visai tokios, bet tegu pripliusuoja dar kokį „talentą“. Ne mano rūpestis. Ar ne?

- Taip?

- Šis medalionas buvo ant stalo, matomiausioje vietoje - akivaizdžiai buvo paliktas tau.

- Nematau prasmės.  Gal dėl ko nors įsižeidė ir nusprendė „formulę“ pasilikti sau? O dovanėlė jums.

- Ne, viską jau mes turime.  O štai mūsų įsipareigojimas neįvykdytas.

Mintys šuoliavo kaip pašėlusios...

- Tai neatsakėte į du klausimus: kodėl nusprendėte, kad pagrobta? Ir kodėl manote, jog suvenyras man? Gal ji jau nebenori su manimi susitikti?

- Trys klausimai.

- ..?

- Uždavei tris klausimus. Atsakau. Liko kovos pėdsakai. Ir mano specialistai pajuto, jog buvo portalas. Tai į pirmą. Į antrą: niekam neleisiu, kad mano globojamus asmenis kas nors grobtų, o tai reiškia, kad vienintelis specialistas, kuris galėtų kažką surasti po perėjimo per portalą, tai tu. O pakabukas – tik palengvintų užduoti. Tai jų žaidimo sąlygos...

- Tiesioginis kvietimas? Logiška.

- Būtent. Trečias klausimas atpuola.

- Ne, jis persiformuluoja: kam mane kviestis tokiu būdu.

- Apie savo priešus geriau žinai...

- O apie draugus, per mažai.

- Tai jau ne mano problemos.

- Nejaugi? O jei atvirai?

- Atvirai? Man nerūpi su kuo tu ten susitiks. Man rūpi, kad mano svečių niekas, girdi, niekas nedrįstų užgaulioti ir, ypač– grobti, – baronas delnu piktai net trinktelėjo per stalą. – O štai, jei pats savo priešų ar draugų nesugebėsi nubausti, gali tikėtis mano paramos.

Pagirtina. Štai todėl jis ir lizdo baronas. Gal iki ko daugiau netempia, bet, kaip baronas – toks seno grūdinimo krienas... kraujasiurbis, taip sakant. Vienu šūviu, tūkstantis zuikių ir dar angliukų traukiojimas iš židinio svetimomis rankomis.

- Koks atlygis? – nusprendžiau pabūti chamu.

Baronas net nusipurtė. Beveik nusijuokė.  O po to sunėrė rankas, išskydo klastingoje šypsenoje ir išsidrėbė krėsle:

- Susitikimas su sena meile.

- Galiu be tos senos meilės ir dar du šimtus metų išgyventi, - veidmainiavau, aišku. Jau žinojau, kad imsiuosi šio reikalo. Ir plikom rankom ir žarijas ir angliukus žarstysiu, bet ne strimgalviais.

- O žinai, - Batoras krestelėdamas ranką spragtelėjo pirštais: - Iš pradžių susitikite. O po to ir apie atlygį pakalbėsim. Jis priklausys, nuo rezultato. Labai tikiuosi, kad gėris laimės...

Štai taip? Dar ir tyčiojasi, šunsnukis.

Giliai įkvėpiau.

- Gerai. Pakalbėsim apie jį vėliau, - linktelėjau. – Medalioną ir dėžutę pasiimu. Čia ne vieta su jais „žaisti“.

- Suprantama, - pritariamai linktelėjo Batoras.

Pasilenkęs perkėliau dėžutę prie savęs ir tiesiog nuo stalo nubraukiau į ją taip ir neuždarytą medalioną. Kol kas nenorėjau per daug jo apčiupinėti. Ar nučiupinėti?

Batoras, tuo tarpu, išsitraukė auksu blizgantį „Vertu“ mobilką ir spustelėjo mygtuką.

Suvirpėjo maniškis. Klausiamai žvilgtelėjau į baroną.

- Tiesioginis ryšys su manim. Tik šiam reikalui. Vėliau bus sunaikintas (linktelėjau). Sakei dar šiandien turi labai svarbių reikalų?

Viptelėjau:

- Visi mes turime svarbių reikalų, - atsistojau. – Neatsisveikinu.

Batoras neatsakė, o tik davė ženklą savo apsaugai, kad šie nešokinėtų (man staigiai atsistojus, jų rankos iškart atsidūrė užančiuose).

***

Nemėgstu miegamųjų rajonų. Ypač tų, kur langai žiūri į langą. Ir nežinau kame reikalas. Rodos ir anksčiau namus visų pasaulio miestų centruose statydavo langas į langą: net iškišęs ranką, sėdėdamas antrame ar trečiame aukšte, galėjai pasisveikinti su kaimynu, moteriškės savo apvalumus (papus) pasidėjusios ant palangių pletkus varinėdavo, skalbinius džiaudavo ir net paplavas pildavo... Bet kažkodėl tame buvo – kažkoks šarmas, kažkas tokio, nors kartais ir  nepakenčiamus, bet jaukus. Jei ne koks žydų ar muslimų kvartalas, getas, žinoma. Ten pas juos viskas kitaip. O šiuolaikiniai „miegamieji“ kažkokie bedvasiai, be šarmo. Tarsi negyvenami, nors juose žmonės knibždėte knibžda... Bando juos jaukint, bando juos kažkaip prijaukint, bet jie dvasios vis tiek neįgauna... Net nežinau kodėl.

Nežinau. Gal tas monolitas, gal tas ištisas plienas-stiklas, jei kalbėti apie naujus. Arba tas trupantis betonas ar toki butaforinė renovacija... Bedvasiai, jie žodžiu, ir lieka bedvasiais. Tad, kaip  „manasis vilkas“ galėjo gyventi net šeštame aukšte, ir dar Fabijoniškėse (senai jau reikėjo pervadinti į „Šiukšlyniškes“), niekaip neišmaniau.

Na, nors, o kiek viengungiui reikia? Ir dar statutiniam? Galvą kur padėt, alaus vakare, tyloje ar  prie TV išgert... Pusantrinis butukas ten pas jį ir tebuvo, tiesą sakant.

Ir parkingas...

Žodžiu, nežinau,  kodėl taip užsibambėjau, tikrai nežinau. Galiu kaltinti tik tą šlykštų blogą orą. Ir dar tamsą... tik truputis po penkių, o jau šlykščiai drėgnai šalta ir vėjuota, tamsu...

Visą dieną tamsu... Prieblanda...

Gražinkite man saulę!

Dieve, sutvarkysiu šį reikalą ir kuo greičiau mausiu. kur šviesu ir šilta... Karšta, tvanku, bet šviesu, daug žalumos ir daug šviesos, kur paukščiai klegena, kur beždžionės kleketuoja, kur tango šoka juodosios kreolės!  Tfu, o prie ko čia kreolės?.. Kreolės, jau, veikiau, klubus džiazo ritmu suka...

Taigi...

Užsibambėjau.

Ne, iš pradžių nieko tokio nepajutau. Pakėlęs galvą mačiau, kad jo lange ramiai dega šviesa. Laiptinės durys, kaip, kad dažnai būna – neužtrenktos – plyta pakišta. Gal kas kraustosi? Gal. Štai ir minivenas su atvira bagažine stovi. Kažkokie ryšuliai boluoja. Nors kas man rūpi? Tik, tiesiog, klaikiai užsimaniau išspirti plytą ir paklausyti kaip koks tūlas miesčionis, nešinas kokiu baldu garsiai keiksis, kai jam teks - pavyzdžiui  nosimi - susilenkusiam spustelti užrakto mygtuką... Perdedu, aišku. Nieks nosimi nespaus – čia jau mano fantazijos. Užtat keiksmų bus į valias. Gal kokį naujadarą išgirsiu, ar ką?

Bet susilaikiau. Nukiūtinau link lifto ir tiek.

Įtarimas, kad kažkas negerai, kilo pamačius duris.

Kilstelėjau ranką paspausti skambutį ir sustingau. Jos nebuvo užtrenktos: sunkios šarvuotos durys nuo staktos buvo prasivėrusios per kokį milimetrą ar du, nors spyna senoviška - užsitrenkianti!

Pavedžiojau ranka palei spyną: taip, užblokuota, kad neužsitrenktų. Na, ką čia ir prigalvosi?

Gūžtelėjau pats sau pečiais ir dėl visa ko atsitraukiau už staktos, ir užkišęs vienos rankos pirštus atvėriau duris...

Niekas nesprogo, niekas neužgriuvo...

Nieko neatsitiko.

Tik sklido koridoriuje uždegta šviesa ir pasitiko tyla...

Taip, viengungis yra viengungis. Na, kai nėra naminuko (o dar geriau jų šeimynos) ir žmonos – ko gali norėti iš viengungio? Ir dar policininko? Ir dar vilkolakio? Na, tikrai ne pavyzdinės tvarkos, jei jis nors kiek draugauja su protu ir nėra koks fanatiškas pedantas. Bet, tai ką pamačiau – viršijo visas ribas. Jei koridoriukas dar buvo tik pusėtinai apšnerkštas, tai kambariai...

- Oho... – ištariau žengdamas per ant grindų nutėkštą komodos stalčių. Po kojomis sutraškėjo sudaužytos taurės stiklai.

Nors ir jaučiau, kad butukas tuščias, bet vis tiek dirstelėjau į vonią – tuščia. Tik skalbimo milteliai išbarstyti, šepetėliai išmėtyti, skalbiniai iš skalbimo mašinos išmesti.

Balkonėlis uždarytas, bet  atsukau rankeną ir dirstelėjau laukan: palyginus su kambariais – tiesiog idealu. Panašu, kad niekas čia, kaip nekeista, nelindo.

Taip...

Kažkas siautėjo. Ne, kad būtų kova nepanašu, bet kad kažkas darė kratą – tai net labai. Tarsi vandalai būtų praėję...

Taip, o kas čia?

Jau nebekreipdamas dėmesio į po grindis išmėtytus rūbus, knygas, sudaužytų taurių stiklus, išbarstytas kruopas ir cukrų, išvartytus butelius, išbertas ant grindų šiukšles, priėjau prie virtuvinio stalo. Ant jo, kaip kokia žvakė, tiesiog demonstratyviai stovėjo pilnai prigrūsta išraiškinga 17-likto „Gloko“ šovinių dėtuvė.

Įdomu. Akivaizdžiai pastatyta, kad ją pastebėtų.

Ha, o šalimais už jos, arčiau mikrobangės - išberta druska... Ir dar įdomiau – dalis jos kaip ir apsilydžiusi! Kažkas, akivaizdu, kad ne žmogus, o būtybė, kuriai druska  kaip mums sieros rūgštis – įsisiautėjusi ją užkabino ir apsibėrė: įsivaizduoju, kaip užkaukė... O štai dėtuvė pastatyta tiesiog idealiai... Čia būta ne mažiau dviejų būtybių. Viena neaišku kas – šalta ir rami (gal koks demonas?), o kita panašesnė į sangviniką, ekstravertą peraugusį gremliną (šitaip bukai siautėti – jų braižas). Tarsi tyčia čia ją kas atsivedė. Kažkoks prijaukintas padlaižys.

Ir vienintelis tvarkingai ir akivaizdžiai demonstratyviai paliktas daiktas, tai šoviniais prigrūsta dėtuvė.

Ištiesiau ranką, pamosikavau delnu virš dėtuvės. O jei spąstai? Pavyzdžiui, ištepta kokiais per odą veikiančiais nuodais? Būtų labai nemalonu. Bet čia jau mano tarakonai, taip sakant: čia XXI a. Lietuva, o ne Medičių Lombardija. Nors...

Nors ne su žmonėms reikalą, akivaizdžiai turiu. Niekada negali žinoti...

Nieko nepajutau.

Sugniaužiau dėtuvę rankoje, užmerkiau akis... Taip, šovinius kimšo pats Vilius. Tarsi kokias meilužes: visus po vieną... neskubėdamas... Ir jau senai... O dėtuvė... Dėtuvė...

Dėtuvė, štai, neša tokią pačią silpną energetiką...

Panašią...

Na, vis tik tokią pačią, kaip „Kempinskio“ apartamentuose paliktas pakabukas... Ta pati vibracija.

Tai sakot Kempinskio kambarėlyje medalionas tarsi specialiai buvo padėtas? Tiesiai ir akivaizdžiai? Taip?..

Atmerkiau akis. Įmečiau dėtuvę į odinės striukės kišenę, užtraukiau užtrauktuku ir išžvejojau  telefoną.

Net pyptelėti nespėjo, kaip išgirdau Batoro balsą:

- Taip.

- Reikia asmens. Kuris gerai pažinotų Kauną. Ypač požeminį...

IV.

Naujoji Prancūzija. Naujasis Orleanas.

Aštuoniolikto šimtmečio trečiojo dešimtmečio pabaiga.

„Kvailiai“, sakiau aš jiems,

„Juk tylėjimas kaip auglys,

Štai mano žodžiai,

Štai mano ranka, prisilieskit“

© „The Sound of Silence“

Plieskė jau aštrumą praradusi saulė ir miestą gaubė tvankuma, kurios nuo jūros pučiantis vėjas nė kiek nesklaidė. Nors, to šiltai drėgno vėjelio, tarp pastatų, ir nesijautė. Tik jau leidžiantis žemyn, arčiau uosto krantinės, kažkiek labiau pasijuto lengvas gaivos dvelksmas. Nors, rodos, aukštam, plačiapečiui, pusėtino amžiaus dar nepasiekusiam vyrukui, tvankuma nė kiek netrukdė.

Ramiai žingsniuojantis vyrukas perdavė jį lydinčiam negriukui palaikyti savo elegantišką, bet kaustytą juodmedžio lazdą su įmantriai raižytu bumbulu. Iš šilku mušto, beveik nesiuvinėtais apvadais, vienspalvio džiustokoro  kišenės išsitraukė milžinišką nėriniuotą medvilninio batisto nosinę ir grakščiai patapšnodamas nubraukė prakaitą nuo kaktos, ant kurios krito juodos su auksiniais apvadais trikampės skrybėlės šešėlis. Persibraukė nosine akis ir nosį, krestelėja ja, tarsi vėduokle. Dar kartą perbraukė nosine akis ir, čia pat, nusišypsojęs linktelėjo ta pačia kryptimi keliaujančioms damoms, kurios taip pat nusišypsodamos linktelėjo vyrukui. Ypač koketiškai meiliai išsišiepė jaunesnioji madmuazelė, kurios korsetas nebuvo itin stipriai užveržtas, bet jos papudruotos krūtys pačios noriai lipo per grakščiai siuvinėtą ir kaspinais padabintą stomaką. Tad, gerokai už damas ir jų palydovus aukštesnis vyrukas, linkteldamas galėjo pilnai įvertinti abiejų damų koketiškai viešumon išstatytas grožybes iš viršaus. Akis užkliuvo už jaunesniosios damos prie lūpų kampučio ir ant vienos krūties priklijuotų  strazdanėlių, bet ne per ilgai – padorumo nepraradęs pasisveikino su jų garbiais palydovais. Dviem pirštais imitavo skrybėlės kilstelėjimą. Nors stotas, iš ties, labiau priminė buvusį kariškį, gal net grenadierių karininką atsargoje, nei kokį nors šių kraštų žemvaldį, toks pasisveikinimas labiau būtų tikęs turtingam savimylai švaistūnui ar pusgirčiam majorui, nei gana kukliai apsirengusiam vyrukui. Nors, matant damų palydovų reakciją, net nekilo abejonių, jog šis jiems buvo pažįstamas, kurį jie vertina visai ne pagal aprangą. Nors, šiuose kraštuose, senbuviai, baltieji kreolai, jau senai visus nustojo vertinti pagal aprangą. Čia ne Versalis. Ne pagal drabužį sutinkama. Nors... Nors būna ir išimčių, kaip visur ir visuomet... Baltųjų plantatorių pokalbis nutilo, abudu atsakė vyrukui tuo pačiu. Bet jau jautėsi formalumas - šaltai ir saikingai, tarsi sakydami, kad nenori jokios pašalinės draugijos. Savimylą, matyt jų reakcija pralinksmino, nes atrodė, jog apimtas pakilios nuotaikos tuoj nusijuoks. Tarsi atsikeršydamas dar kartą dėbtelėjo į jaunąją koketę, mirktelėjo viena akimi iškart abiem damoms ir caksėdamas kaustytomis raitelio botfortų kulnimis greita žingine nupėdino sau toliau. Iš palydovo negriuko, kuris vilkėjo tik kažkokį iš tolo livrėją primenantį aprėdą, susigrąžino lazdą ir ja sumosikavo tarsi pritardamas į taktą tik jam vienam girdimai melodijai. Retkarčiais net atrodė, jog rankoje jis nešasi net ne lazdą, o pamėklišką ar itin plono šilko permatomą vėduoklę.

Lygiai taip pat pasisveikino ir su dar keliais link molo traukiančiais turtingesniais miestelėnais. Į prasčiokus, kurie mitriai traukėsi iš kelio, net nekreipė dėmesio, nors, kai kurie, net jam nusilenkdavo.

Tuo tarpu prie molo uosto darbininkai ant knechtų suko linijinio, penkiasdešimties patrankų, tristiebio laivo lynus. Spoksotojai, smalsuoliai ir besibūriuojantys žiopliai šurmuliavo, lyg kokie perintys paukščiai ant uolų. O jeigu prie viso to dar pridėti darbininkų ir jūreivių keiksmus, karininkų šūkčiojimus ir atiduodamas komandas, laivūno švilpuką ir nuo vienuolyno varpinės ataidėjusį varpo gausmą, tai galėjai drąsiai lažintis, jog kitoje miesto dalyje, ant pelkių pastatytose koplytėlėse keliais aukštais sulaidoti mirusieji pabus ir pradės laužtis per jų sienas į šį pasaulį.

Karinio laivo atvykimas - ne eilinis įvykis apkerpėjusiame kolonijiniame miesteliūkštyje. Kol kas ramuma dvelkiančioje kolonijoje, kur jau visi visiems senai buvo įgrisę. O štai dabar - miestas atgis. Netgi tos lindynės kuriomis bodisi visi, apart visiškai puolusių girtuoklių – kažkuriam laikui sušurmuliuos nauja jėga. Juk įlankoje ir apylinkėse buvo ramu, tad kažin ar laivo kapitonas savo įgulą priverstinai laikys laive. Veikiausiai, tik tiek, kiek to reikalauja jūrų statutas. Ir ne daugiau. O žemės išsiilgę jūreiviai ir kariai...

Žodžiu... miestas gana ilgai ūš ir šurmuliuos...

Nors tristiebis laivas, kaip tristiebis laivas, bet be visa ko, jis dar atplukdė ir krovinį. Ypatingą - keleives. Net kvailam buvo aišku, kad šis įvykis bus įrašytas į miesto istoriją aukso raidėmis. Tad nenuostabu, kad pasitinkantieji nepaliaujamai gužėjo į uosto pretoriją, kuo arčiau prieplaukos ir jų srautas nemažėjo.

Pasirodęs vyrukas beveik niekeno dėmesio neatkreipė. Jis tik nuobodulio pilnomis akimis perbėgo per minią. Jo akys susidūrė su gubernatoriaus žvilgsniu, kuriam, buvo panašu, kad visiškai nerūpėjo Šv. Uršulės vienuolyno motinėlės Žuanos tauškalai: ji kalbėjo neišraiškingai blausiai ir monotoniškai, ir prie kiekvieno teiginio sugebėdavo prikabinti dar ir kokią nors citatą iš Švento rašto, kurią tardama būtinai persižegnodavo (o kartais ir net po tris kart).  Prie gerų norų gubernatoriaus akyse buvo galima įžiūrėti net ilgesingą pagalbos šauksmą, kurio niekas iš jo svitos nenorėjo girdėti. Tad, galbūt jis net būtų buvęs amžinai (jei tai tinka jo luomo žmogui) dėkingas, jei pasirodęs aukštaūgis vyrukas, jo namuose ne itin retas svečias, būtų prisidėjęs prie jo svitos, ir, galbūt, net iššaukdamas į save motulės Žuanos, kuri jo nepernešė ir atvirai negalėjo pakęsti, dėmesį. Galimai ji būtų persijungusi į kitą auką  ir palikusi jį patį ramybėje. Tačiau vyrukas tik geraširdiškai šyptelėjęs mandagiai ir net impozantiškai linktelėjo  (nors mintyse, net nusijuokė) ir patraukė į kitą pusę, kur nuvijęs plikšius juodųjų kreolų berniūkščius, prisišliejo prie nebaigtos statyti krantinės sienos.

Išsitraukė cigarą ir demonstratyvia ją pradėjo vartalioti rankoje. Mažasis jo palydovas, kaip gerai muštruota bezdžionėlė parklupo ir išsitraukęs plonyčius pakulų siūlelius ir degiame skystyje įmirkytas skiedreles, pradėjo darbuotis skeltuvu. Po kelių akimirkų vyrukas jau prisirūkęs nuo berniūkščio paduotos degančios balandos, išleido tumulą baltai pilkšvų cigaro dūmų, kurių aromatas trumpam permušė specifinį pūvančios žuvies ir dumblių kvapą. Dūmas nuviliojo virš minios, kol vėjas nenunešė jų link miesto.

Dėka ūgio ir nedidelio palypėjimo, vyrukui kuo puikiausiai matėsi, kaip miesto įgulos kariai perskyrė minią, o darbininkai pradėjo stumti kelių lentų lieptą link laivo borto. Ten nuardę dalį falšborto, liepto kraštą mitriai pačiupo jūreiviai ir pritvirtino. Nusilenkę kapitonui ir karininkams, atsitraukė.

Vyrukas atidžiai nužvelgė laivo kapitoną ir jį lydinčius karininkus, bet nieko nepažinęs, išpūtė keletą dūmų žiedų, kurie porelės driskių vaikų dėmesį patraukė daugiau, nei priešakyje tyvuliuojanti nugarų jūra ir scena, kur pasitikti laivo vadų išėjo gubernatorius su savo palyda ir ją lydinčiomis keliomis vienuolėmis.

- Nu. Ką? – jaunasis ševalje, vos nekrūptelėjęs, šalia išgirdo nemaloniai gergždintį, bet pažįstamą pragertą balsą. – Nauja pelkių mėsa? Kad juos kur...

- Barone, - pasuko galvą vyrukas. Jis, suskęs lūpas,  nudelbė  įdiržusio, saulėje įdegusio ir nuo amžino gėrimo pajuodusio ir ištinusio girtuoklio, grabdirbio, kuris visada rengdavosi išimtinai juodomis drapanomis, o ant galvos dėvėdavo beformį kūgį, kurį vadino skrybėle, žmogėną. Suraukė nuo jo tvaiko nosį ir tęsė: – Jūs. Kaip visuomet. Šmaikštus. Šmaikštuolis, tiesiog.

- Nori? - grabdirbys ištiesė tamsaus storo stiklo butelį.

- Priverstas atsisakyti, - papurtė galvą vyrukas.

- O aš tavo cigaro neatsisakysiu, hi-chi... kchm, - užsikosėjo juodaskvernis. – Baronas Šeštadienis niekada neatsisako gėrimo. Jo. Ir dūmo. Jo. Ir gėrimo ir dūmo, tebūnie palaimintas, nežinau kas. Ir šviežienos...

Pasivadinęs save Baronu Šeštadieniu, girtuoklis, tardamas paskutinius žodžius, ištiesė pajuodusią ranką link laivo ir kaulėtu susisukusiu ir pajuodusiu pirštu bakstelėjo priekin.

Ten, kaip tik po keletos mandagybinių pasisveikinimo žodžių, miesto ir laivo valdžia atsitraukė, o laivo denyje sušmėžavo jūreiviai ir kariai, ir dar kažkokie neaiškūs siluetai, kurie neužilgo pasirodė ant liepto.  

Minia oštelėjo. Pasigirdo šūktelėjimai, švilpimas, kažkas mojo skrybėlėmis, kažkas laidė sąmojus. Pasigirdo juokas.

Lydima viso šio šurmulio ir triukšmo chaoso, nedarni susigūžusių ir sutrikusių moterų virtinė gužėjo iš laivo liepteliu į prieplauką. Beveik visos ėjo apsigaubusių apsiaustais ir nešinos rundukais – kelioninėmis skrynelėmis. Krantinėje jas pasitiko keletas kaulingų ir reiklių Šv. Uršulės vienuolyno vienuolių, kurioms, plokščiu, bet raiškiu balsu, perrėkdama minią, komandavo motulė Žuana. Tad, sutrikusios ir kelionėje pervargusios moterys, pagaliau išlindusios iš triumo, vietoje to, kad įkvėptų gryno oro, atsidūrė minios gniaužtuose. Jos atrodė, kaip pasibaidžiusios pelytės, kaip pabaidytos kurapkos. Kai kurios užsimetė apsiaustų gobtuvus ir stengėsi paslėpti veidus, kai kurios tik kaip paklaikusios dairėsi į minią. Bet, nei užuojautos, nei paguodos užuomazgų minioje rasti negalėjo.  

Vyrukui nusibodo nuolatinis girtuoklio Barono Šeštadienio girtas bambėjimas ir nuo jo sklindanti kapų smarvė, tad jis mostelėjo savo palydovui ir per minią patraukė arčiau į eiseną rikiuojamų merginų. Iš arti merginų veidai atrodė dar blyškesni: netgi pamėlę. Vyrukas net palingavo galva: iš tiesų, net juodmedį (vergus negrus iš Afrikos) plukdantys pirkliai savo krovinį išvarydavo į denį ir priversdavo valandų valandas trypti laukiniame šokyje, kad jie neprarastų prekinės išvaizdos, o štai karo laivo kapitonui, panašu, kad plukdomos „karaliaus merginos“ – būsimos naujakurių nuotakos – visai nerūpėjo. Jam labiau rūpėjo disciplina, kuri galėjo pašlyti merginoms ilgoje kelionėje besišlaistant po denį: priežodis „sijonas laive – nelaimė jūroje“, dar buvo visiškai gajus. O kiek čia tų sijonuotų keleivių buvo?

- Vienok, nemažai, - nustebęs, balsu pritardamas savo mintims, palingavo galvą vyrukas. – Arti šimtuko?

- O ką JOS, karstuose SAVO, nešaSI?! – staiga virš minios nuskriejo kimus, pragertas, girgždantis, bet skambiai ir charizmatiškai išraiškingas balsas. Vyrukas pasuko galvą ir pamatė, kaip jo vietą užėmęs Šeštadienis buteliu rodo į merginas ir vapa toliau: - Negimusius savo kūdikius?! Jūreivių sielas?! Ar kapų žemę?!

Minia net atšlijo. Nuščiuvo.

Vyrukas net nusispjovė.

- PAŽIŪRĖKIT ŽmOnĖS! Pažiūrėkit į jų veidus! Tai pamėlusios negyvėlės! O! Nelaimė gaubia... Nelaimė miestui. Kapai užtvindys miestą, pamėklės naktį gers jūsų kraują!

Minia tarsi sprogo. Kažkas persižegnojo, kažkas atšlijo, kažkokia juodukė tarnaitė ore pradėjo pirštu rangyti apsaugos ženklus.

- O Luiziana! Matau tavo prakeikimas atplaukė! – perrėkdamas minią  nerimo girtuoklis.

- Muškit jas!

- Nežiūrėkit joms į akis!

- Kas tuose karstuose?!

- Deginkit!

- Raganos!

Minia susiūbavo. Kažkokia šiukšlė nulėkė link moterų, paskui ją supuvusi žuvies galva. Vienuolės pradėjo tankiai žegnotis ir marmaliuoti kažkokias maldas. Motinėlė Žuana klyktelėjo ir vienuolės jau nekreipdamos dėmesio ar moterys paskui jas seka, greita žingine patraukė link savo vienuolyno.

Kažkas tyčia ar netyčia į nugarą stumtelėjo vyruką ir šis, net nepasisukdamas, alkūne vožė atgal: pasigirdo dejonė. Dėl visa ko pasuko galvą ir kažkoks tūlas uosto darbininkas, jau norintis kelti ranką, išvydęs jo žaibais besisvaidančias akis, tik pasikasė nosį suvaidindamas, jog nieko neketino daryti, o po to nėrė šalin pasislėpdamas už šurmuliuojančių žmonių nugarų.

Nežinia, kaip bet prasidėjus jau perblyškusių vienuolyno globotinių eisenai, minia tarsi pati atšlijo ir vyrukas su savo neatsiliekančiu negriuku atsidūrė pirmose jos gretose. Prabėgus vienuolėms, pro jį pradėjo žingsniuoti išgąsdintos vargšės, kurios savo sunkokas kelionines dėžes turėjo nešti pačios. Kai kurios, jų nenulaikydamos vienoje rankoje, bandė nešti jas abejomis, tarsi kokią ypatingą brangenybę prispaudusios prie krūtinės. Tarsi kokius kūdikius.

Eisena iš ties buvo panaši į prakeiktųjų būtybių paradą. Vyrukas net pajuto nuo moterų sklindantį sudvisusį įsisenėjusį kelioninį ambre, kuris permušė visus uosto ir miestelėnų kvapus. Jis net suraukė nosį ir susimuistė, išpūtė cigaro dūmą sau po nosimi ir per dūmus pastebėjo, kaip kažkoks juočkis kreolas spjovė į praeinančią moterį. Gerai, kad šioji slėpė veidą po gobtuvu ir skreplys nutįso tik pasikabinęs ant jo. Tačiau moteris vis tiek pasibaidė, o jos dėžė su trenksmu iškrito iš rankų.

Išdrąsėjęs tamsiagymis nusižvengė ir pabandė dėžę paspirti koja.

Vyrukas instinktyviai, be jokio atsivedėjimo lazda tvojo per juodašiknio blauzdikaulį.

Agresyviai nusiteikęs pašlemėkas sukaukė ir pakėlė rankas muštynėms, o vyrukas nesiliovė: . atsisukęs, tos pačios lazdos bumbulu trinktelėjo per suglamžytą tyčininko skrybėlę, kuri nuskriejo šalin, ir dar piktai pagrasė. Tarsi burtų lazdele mostelėjus, visi arčiau esantys atsitraukė per du ar net tris žingsnius, tarsi į sniegą kas būtų įmetęs angliuką.

Vyrukas paniekinančiai šnarpštelėjo ir tūptelėjęs gana lengvai kilstelėjo išmestą moters kelioninę dėžę:

- S'il vous plait, mademoiselle, - saikingai šyptelėjęs, viena renka tiesiog įbruko merginai runduką. Rankų pirštai prisilietė prie josios, o po gobtuvu iš arti išvyko ganėtinai simpatišką veidelį: dideles išraiškingai žalsvai melsvas akis, tiesią nosytę, įkritusius skruostus ir išsigandusios, sutrikusios moters putnias lūpytes.  Jei ne pajuodę paakiai ir įkritę skruostai, jei ji būtų sutvarkyta nagingo koifieriaus, ją būtų galima pavadinti net gražuole.

Akimirkai abiejų akys susidūrė, tarsi paskendo uragane, mergina žiojosi kažką ištarti, bet tik instinktyviai tūptelėjo kniksete ir vos spėjo pačiupti runduką, kai ją stumtelėjo paskui einančios pabaidytos merginos...

...ir visa jų netvarkinga eisena, kaip upelis ją nusinešė tolyn.

Vyrukas kelis kartus mirktelėjo, papurtė galvą tarsi bandytų kažko atsikratyti, tarsi norėdamas nusimesti kerus pakraipė galvą, atsiduso, atsainiai gūžtelėjo pečiais,  paptelėjo cigaro dūmą ir staigiu apsisukimu apsisukęs, suraukęs antakius pasuko link netolimo skersgatvio vedančio į vakarines gatveles.

***

Prariedėjau man nebūdingai lėtai: prariedant pro kairėje greitkelio pusėje tamsioje migloje skendinčią kibininę, spidometro rodyklė tabalavosi tik kažkur apie šimtuką. Ne itin įkyri šlapdriba traiškėsi į stiklą, per kurį retkarčiais prabėgdavo begarsiai valytuvai. Visiškai man nebūdingas važiavimo stilius. Bent jau šitam ruože. Bet, kartais – taip jau būna. Rodės - turiu apie daug ką pamąstyti, bet į neišsimiegojusią ir degalinės kavoje paskandintą galvą, daugiau niekas, išskyrus Karolainos akių miražą – nelindo.

Taip, po šiai dienai jai kažką dar jaučiu. Prisipažįstu, Batorui paminėjus jos vardą, nutirpau, bet pamėginau vaidinti plevėsą. Bet nežinau ar pavyko – aišku, tik viena - jis žino kur kas daugiau apie mano gyvenimo peripetijas, nei man to norėtųsi. Nors ir aš apie jį žinau daugiau, nei jam norėtųsi. Ir jis tai žino, manyčiau. Aš gi, vis tik, tarp žmonių sukinėjuosi. Ir tarp nežmogių, taip pat. Ir delikačius klausimėlius laikas nuo laiko sprendžiu. O jų visokių būna. Bet liežuvį už dantų laikyti moku. Ir tai žino visi. Nors, o kiek jau čia tos Lietuvos? Net kartu su aplinkinėmis valstybėmis sudėjus? Taip, kad... kiek siūlo galą nevyniosi, kiek jį moteklio viduje neslėpsi, o vis tiek jis kažkada pasirodys, taip sakant...

O su moterimis aš niekada nemokėjau išsiskirti. Ne, ne su tokiomis, kaip Žalioji Ledi. Su savo moterimis. Su tikromis.

Su Karolaina – net du kartus skyriausi... Nors, ko gero – daugiausiai ir ilgiausiai bendro gyvenimo... Bet... Bet paskutinis išsiskyrimas buvo  toli-gražu, ne anglų džentelmeno durų uždarymas, o tikras durų poškėjimas su išverstomis staktomis, jei galima taip pasakyti. Ir aš išdūmiau į Vašingtoną... Po to, išvengdamas antrojo Valstijų nepriklausomybės karo, su pasiuntinybe  į Europą... į Vieną... Nuo to laiko Naujajame Orleane nebesilankiau... Tik Luizianos, buvusios Naujosios Prancūzijos šiauriniu pakraščiu pradardėjau...

Net papurčiau galvą savo mintims: tai kad ji sugebėjo kažkokiu būdu palikti Naująjį Orleaną, Luizianą ir šiaip - Misisipės kraštus, kažkiek neramino. Kažkaip sugebėjo atsikratyti prakeiksmo? Ar sugalvojo būdą jį apeiti? Gal, geriau jau antras variantas, vis tik. Ne svetima gi. Ir blogo jai nelinkiu. O tai atsikračius tokių amžinybės prakeiksmų, kaip josios, buvę prakeiktieji ilgai negyvena – labai greitai gyvi sudūlėja.

Tad ji atvyko kaip senė, klipata kokia tai?

Nežinia.

Nenorėjau klausti Batoro. Nenorėjau išsiduoti, kad neabejingas. Po tokio klausimo, per daug visokių išvadų ir ėjimų toks slidus „asmuo“ gali prisigalvoti.

O blyn – spidometras rodo 85... Tai realiai apie 80? Na, štai, net sunkvežimis iš po ratų drabstydamas vandenį ir purvus aplenkė...

Valytuvai net pašėlo...

Atsidusau ir dar kartą pabandžiau pagreitėti, bet koja pati kažkaip nepakluso. Apipurškiau langą, valytuvai aktyviau sušmėžavo, nubraukė sunkvežimio ratų išdrabstytą purvą, o prieš akis ir vėl...

Išjungiau kažkokią muziką – pradėjo erzinti.

Nutilus magnetolai, supratau, kad ratų, važiuoklės ir šlapdribos šniokštimas - kažkaip ramino...

Nesinorėjo daugiau nieko, tik ramiai ir palengvėle važiuoti...

Alikas niekur nesidės. Palauks ir valandėlę, jei reikės.

***

- ...mesjė, ševalje Kleseri (iškraipytas per. žodis „raktai“), - gubernatorius, visiškai nesijaudindamas dėl savo manierų, nusižiovavo ir pasirąžė, - man taip ir nedavėt jokio atsakymo, o Luizos rankos, oho-ho (gubernatorius su pasimėgavimu sriūbtelėjo garuojančią kavą), siekia ne vienas... Ir kraitis... Ir daili, gi, ir...

- O, jūsų ekscelencija, monšer, - ševalje, tas pats aukštaūgis vyras, kuris vakar apie pietus pačiu laiku užstojo vieną iš atvežtų „karaliaus dukrų“, šyptelėjo ir neskubėjo su atsakymu. Delikačiai nuo stalelio pasiėmė vieną iš traškančių sausainukų ir juo sumosikavo: - Jūsų našlė sesuo – tiesiog nuostabi, velniai rautų! Svajonių moteris! Viena iš nuostabiausių, jei ne pati nuostabiausia iki pat Kvebeko. Tačiau, juk jūs žinot mane (Kleseris padėjo sausainuką ant lėkštutės šalia kavos puodelio ir labai rimtai pasižiūrėjo į atsipūtusį ir gyvenimu besimėgaujantį gubernatorių), aš tiesiog apsigimęs viengungis. Labai nenorėčiau, jog ji būtų nelaiminga, o su manimi ji tokia ir būtų.

- O, tai jūs, mesjė... ševalje... jūs iš tų? Na... eeee....

- Ne ne, ne pede (Pédé – žydras, gėjus, homoseksualistas. Pédale – jau įžeidimas). Ne, - nusijuokė vyrukas ir pasiėmė kavos puodelį.

- Bet, kad ševalje lakstytų paskui sijonus, tai neteko girdėti, - gubernatorius suraukė kaktą. Per prasagstytus marškinius pasikasė krūtinę ir, tarsi atsakydamas savo mintims, papurtė galvą: - Ne, neteko. Net linksmybių namuose nenuotykiaujat (viptelėjęs pagrasė piršteliu ir mirktelėjo viena akim)... Sakyk tiesiai!

- O! Sakykim taip – mano charakteris labai bjaurus, - nusijuokė jaunuolis.

– С’est la bonne femme qui fait le bon mari („gera žmona vyrą daro geresniu“)...

Gubernatoriaus svečias negarsiai nusijuokė ir linktelėjęs papurtė savo šviesiaplaukę galvą:

- Caresse de femmes, caresse de chatte („žmonos meilumas, katės meilumas“ arba – „žmona švelni kaip katė, bet turi aštrius nagelius“)  Bijau, kad ne mano atvejis. Nesugyvenamas. Bet aš turiu geresnį pasiūlymą, jūsų ekscelencija...

Gurkšteldamas kavos gubernatoriaus svečias klausiamai dirstelėjo į gubernatorių. Šis klausiamai kilstelėjo antakius ir paragindamas tęsti, truputį linktelėjo.

- Taigi, madam Luizos kraičiui priskirtinos žemės ketvirtis siekiasi su Atčaftalajos pelkėmis...

Gubernatorius suraukė nosį ir palingavo galva:

- Ir kaip jūs ištariate tuos vietinių indios žodelius... Taip ir sakytumėt „Ilgoji upė“. Tęskite, klausau...

- Atleiskit, - linktelėjo mesjė Kleseris. -  Aš tose vietose dar pernai pabuvojau... Jeigu ten įkurti nuolatinę medžiotojų stovyklą su visais reikiamais... ėėėė... atributais, tai aligatorių medžioklė taptų nuolatinių pajamų šaltiniu, o ne atsitiktiniu. O ir licencijos... Žodžiu, suprantate, reikia jūsų leidimo. Siūlau savo paslaugas: tapti dalininku, partneriu arba tiesiog samdiniu, artelės supérieur par le rang..

Įsivyravo tyla.

- Na, kodėl negali būti nors vieno ryto, vien tik su kava ir geru kaimynu? A?

- Vakar toks rytas buvo...

- Gerai, - linktelėjo gubernatorius. - Kodėl jūs, mesjė Kleseri? Aš žinau dar bent porą nutrūktgalvių.

- Būtent, nutrūktgalvių. Ir jūs jau atsakėt į savo klausimą: aš, jūsų kaimynas, šeimos draugas, patikimas. Jokių dvigubų žaidimų, jokių dviprasmybių, jūsų ekscelencija. Aš, žodžio žmogus, o tai, šiais laikais, ir šiose vietose, reta. Pripažinkit. Jei kas ir nepavyks, tai tikrai  nepavyks, o ne dėl to, kad partneris šlavė kažką į šoną... O be to, iš tikro, į tas karštinės pelkes savo nosį gali kišti tik aš, na, dar vienas kitas prasigėręs kreolas ir vietiniai indios – čoktavai.

Gubernatorius su kiekvienu žodžiu pritardamas, kaip kinų porcelianinis balvonėlis, linkčiojo galvą, o jo svečiui baigus kalbėti, suraukė antakius, pabarbeno pirštais į krėslo ranktūrius ir susimąsčiusio žmogaus balsu ištarė:

- Supérieur par le rang, tai savaime suprantama. Bet, kaip partneris ir pajininkas... Taip. Bet su tokia mintimi juk reikia dar susigyventi? Ar ne?

Ševalje mandagia linktelėjo, pastatė tuščią puodelį ant stalo ir mostelėjo tūlai negrei tarnaitei, kuri jau puolė prie puodelio, kad jam užtenka. Atsišliejo į atkaltę ir šyptelėjo:

- Žinoma. Geriau viską apsvarstyti. Gali tekti susiremti net su brakonieriais.

- Netgi taip?

- Šios vietos, kuo toliau, tuo labiau tampa „civilizuotoms“..

- Taip...

Nežinia ką žiojosi ištarti gubernatorius, bet į svetainę įvirto augalotas negras liokajus ir lankstydamasis jį pertraukė.

- Skubu, skubu, atleiskit, mylista, atleiskit, mylista, skubu...

Neaiškiai dar kažką sumarmaliavo ir gavęs gubernatoriui rankos mosto leidimą, keliais arkliniais žingsniais prisiartino ir pradėjo pusbalsiu kažką šnabždėti. Ką būtent, mesjė Kleseris nesiklausė. Jis užsimetė koją ant kojos ir tiesiog pasitvėręs savo lazdą su įmantriu bumbulu, tarsi pirmą kartą jį matydamas, dėdamasis, kad jam niekas neįdomu, nuobodžiaujančio snobo akimis ją tyrinėjo. Kažkaip nuskendo savo mintyse ir tik nuo staigaus gubernatoriaus pliaukštelėjimo per ranktūrius, vos nesudrebėjo ir klausiamai kilstelėjo smakrą. Sužiuro į įraudusį iš pykčio šių žemių valdovą.

- Nom d‘une pipe („Nom diun pip“ – „velniai griebtų“)! Atleisk, man, Viešpatie už piktžodžiavimą. Na, kodėl nė vienos ramios dienos?! Na, kodėl?! Na, štai, mesjė Kleseri, kodėl? – bet atsakymo iš svečio gubernatorius ir nelaukė, o stodamasis (paskui jį ir jo svečias) šnypštė: – Kur žiūri leitenantas Divalis?!!

- Jis, jau vietoje, mylista, vietoje... – linkčiojo liokajus

- Kur mano rūbai?! Kur, klausiu!

Durys prasivėrė ir lydima dviejų kambarinių, iš kurių viena jau nešė kelioninį jos vyro švarką, šalį, skrybėlę, o kita aukštus batus ir lazdą, į kambarį įlėkė gubernatoriaus sutuoktinė.

- Brangusis, nereikia, tik nereikia! Nesikarščiuok. Na, ševalje, mesjė Kleseri, na nors jūs jam pasakykit, kad taip neširstų. Brangusis, raminkis, tavo veidą jau raudonis išpylė. Neduok Die, kokia epilepsija!

- Nekarksėk, moterie!

- Na, va, matot, mesjė Kleseri! – moteris nė kiek neįsižeidus, teatrališkai sunėrusi pirštus iškėlė rankas į viršų tarsi kažko melsdama.

- Iš tikrųjų, mielas drauge, jūsų ekscelencija, kas nutiko? Negi kas nepataisomo?

-Kas nutiko? Kas nutiko... - gubernatorius tiesiog nuo vienos kojos nuspyrė vieną batelį, nuo kitos kitą, - Naktį, iš Uršulės vienuolyno, dingo trylika merginų, štai kas nutiko! Prakeiktas Baronas Šeštadienis... Na aš jį dar pričiupsiu! Kaip Dievą myliu, čia jo darbelis!

- Ramiau, mielas drauge, ramiau. Nemanau. Tai ne jo nosiai, gal galiu būti naudingas?

- Gali? Privalai! Eisi su manim!

- Mesje Kleseri, tik jūs jį prižiūrėkit, dėl Dievo meilės!... – sukudakavo gubernatorienė...

***

Elektrėnai...

Žiežmariai...

Kaip dažnai šiame kelyje būna – oras už Elektrėnų pasikeitė... Važiuojant iki pat Klaipėdos ir dar kartą pasikeistų, jei ne du ar tris.

Valytuvus išjungiau. Įjungdavau, tik kai iš po priekyje važiuojančių ratų visai išpurvindavo stiklą...

O valytuvus reikia keisti...

O gal jau laikas ir mašiniuką keisti?

Dabartinės mobilkos ten prišpyguotos visokių įmantrių devaisų... Tame tarpe yra ir lietaus davikliai... O „chuligankė“ tokių neturi. Nors iš vis nieko neturi. Nuėmus kerus – tik į sąvartyną ir tiktų... Kodėl neėmiau „betmano“? Ne į paradą važiuoju... ne malonumus medžioju... Maža kas – šią nuspyrei ir nusisukęs nuėjai, o „betmano“ būtų gaila...

Darbinis arkliukas... Nors ryja, kaip begemotas... nors begemotas – Nilo arklys, kaip sako...

Jo... mintys visai paklaiko ir pašlijo...

O jei parduoti, tai ką pirkti? Nors ką aš čia? Aš gi išvažiuoti žadėjau... O „betmaną“ Auksei paliksiu. Tegu mandravoja. Vis tiek į „firmikės“ balansą įtraukta...

O mintys blaškosi...

Trumpa naktis veltui nepraėjo. Miego sąskaita, aišku, gal tik kokias keturias valandas numigau. Užtat jau žinojau, kad ir Vilius, ir Karolaina gyvi. Ir vienoje vietoje arba bent jau labai arti vienas kito. Ir visa tai, vienų rankų, čiuptuvų, letenų ar ką ten toji būtybė turi – darbas. Ir nujaučiau... Ne, ne nujaučiau, o tiesiog visa savo esybe jutau, jog po susitikimo su Karolaina visi planai, norai ar dar ten kažkas – lėks velniop, tai yra - per stogą...  Kaip supuvęs kiaušinis...

„Klinkt-blinkt!“ – suklaksėjo debilnikas, tai yra mobiliakas – net krūptelėjau.

Kelias tiesus... Ir taip lėtai važiavau, tad spustelėjau žinutes...

„Laukiu prie nusukimo į Palemoną. Tu kur? Alikas“.

- Palauksi, mielasis, palauksi... – subambėjau po nosimi ir pats sau pridūriau: - Teks iki centro pasivažinėti. Pradėsim nuo soboro.

V.

Ir perspėjimo žodžiai,

Ant reklaminio skydo,

Degė ryškiai:

„Pranašų žodžiai rašomi ant metro sienų“...

© „The Sound of Silence“

Ševalje paliko gubernatorių aiškintis prie durų su motinėle ir leitenantu, o pats peržengė pailgo kambario, su išilgai viena prie kitos sustatyom medinėm lovom, slenkstį.

Dvelkė pelėsiu, drėgnais šiaudais, net prakaitu... senai neskalbtais rūbais...

Kambarys buvo tiek pridvisęs, jog net pravertas langas niekuo nepadėjo.

Peržengęs kažkokius išmėtytus skurlius, priėjo prie palangės. Pasilenkęs ją apžiūrėjo. Lygiai taip pat apžiūrėjo lango vyrius, iškišo galvą laukan, nužvelgė fasadą ir vidinį kiemelį. Pats sau linktelėjo ir patraukė išilgai lovų-gultų, kurie labiau priminė ant kojelių pastatytus nebaigtus kalti karstus-dėžes, nei lovas. Matėsi, jog jie sukalti visai nesenai ir skubotai: kreivai, šleivai, nešlifuota, nelakuota... Net rakščių gali prisivaryti... Dar medis neišblankęs. Nepajuodęs.

Nors šviežiai pjautos medienos kvapo jau ir neturėjo.

Kleseris staiga sustojo. Pritūpė prie vienos iš „karaliaus dukrų“ rundukų.

- O šita jau man pažįstama... –dirstelėjo į nudaužtą kampa, kuris įskilo lagaminui trinktelėjus į grindinį.

Vyras, tarsi koks vagišius apšaudė akimis patalpą, įsitikino, jog į jį niekas nekreipia dėmesio, padėjo lazdą šalia savęs, patrynė delnus ir pervedė jais virš kelioninės dėžės.

- Aha... – visiškai paprastą spyną atrakinti jam nebuvo jokio sunkumo: tik pridėjo smilių prie rakto skylutės, tarsi nurūko lengvas dūmelis pasukant pirštą palei laikrodžio rodyklę ir spyna trakštelėjusi atsirakino.

Atvėrė dangtį.

– Tai jau aiškiau, - suraukęs lūpas apsidairė: rundukas buvo tuščias – jame gulėjo tik tamsus plaukas.

- Mesje Kleseri, jūs ką nors radote? – gubernatoriaus balse jautėsi susierzinimas. Jis vidun įvirto su visa savo margaspalve kompanija.

Gubernatoriaus palydovų veidai išdavė ką tik nori: sutrikimą, pyktį, rūpestį... Žodžiu – visas neigiamas emocijas, kokios tik gali būti, kai jos tramdomos.

- Ir taip, ir ne. Tai pagrobimas. Galiu spėti, jog dingo trylika mergaičių ar ne?

- Taip... eeee... – išsižiojo leitenantas, bet Kleseris mosteldamas lazda, tarsi jį užčiaupė.

- Jaučiat specifinį pelėsio kvapą? Tai pelkių grybas. Arba jis yra šiose sienose arba jo pateko į valgį... Apdujusias merginas išsivedė pro langą...

- Kaip, pro langą? Trečias aukštas! Pastogė! – sumosikavo rankomis motinėlė Žuana ir čia pat persižegnojo.

- Palangė nutrypta, kažkokio skuduro skiautė prilipusi. Anapus siena nubrozdinta. Net neabejoju, kad leitenantas su savo vyrais, gerai paieškojęs, ras kopėčias. Arba neras. Gal jas išrinko...

Kleseris veidmainiavo. Jis tiesiog nukreipė dėmesį. Nors nepašvęstas į visokius tokius antgamtinius dalykus žmogus, kažin ar atkreiptų dėmesį į prieblandoje beveik nematomą, tarsi juodais miltais ištapšnotą „ratą“, apskritimą, atrodantį taip, tarsi kas su milžinišku skriestuvu jį būtų nubraižęs ant galinės sienos. Portalo pėdsakas. Būtent portalo, o ne būtybės, kuri savaime, iš prigimties, gali gręžti kirmgraužas į kitas erdves. Kaip kai kurie demonai, pavyzdžiui. O būtent čia , buvo magijos iššaukto portalo pėdsakas. Bet kas jį iššaukė? Žmogus? Raganius? Kerėtojas? Ar magas? Nors ne, ne magas. Tikras magas būtu pasinaudojęs kokiu prijaukintu demonu ir jokio pėdsako nebūtų likę. Magas – geras magas, tai jau beveik Dievas – vienas žingsnis nuo jų... Didelis, platus, ilgas... bet tik žingsnis...

- Indios?! – papurtė kumščiai gubernatorius. – Vergų pirkliai? Ką pasakys Versalis?! Reikia vytis...

- Nei tie, nei anie...

- Tai kas tada???

Mesje Kleseris gūžtelėjo pečiais ir ištarė:

- Ir skrynios tuščios... Tikriausia visų trylikos. Nors kažin ar kas nors tokio brangaus jose buvo...

- Neatsakėt man į klausimą.

- Motinėlei Žuanai mano atsakymas nepatiks. Labai nepatiks, - viptelėjęs papurtė galvą Kleseris.

- ..? Ne vieta priešgyniauti...

- Vudu. Luizianos vudu. Norit tikėkit, nori ne, bet labai piktas šamanas, kerėtojas ar kažkas tokio. Tokį pačiupus, net nevertėtų kalinti ar deginti. Reikėtų iškart pelkėje skandinti, kad nepakliūtų niekur – nei į pragarą, nei į dangų... Galiu bandyti ieškoti, jūsų ekscelencija, bet man reikės jūsų taip vadinamo Uko ar Luko, čoktavo. Jis, gandai sklinda, kad pelkes pažįsta geriau nei savo panages...

***

Alikas čiauškėjo neužsičiaupdamas. Jo emocijos liejosi per kraštus. Dar net nepasiekus nusukimo link centro, jau žinojau, kad šis žaliasnapis - vampyras. Net ne jaunas, žalias. Nemokantis atskirti savus nuo svetimų. „Senieji“ jau manęs su savu nesupainiotų. O šis, kai sužinojo, jog aš normalus, tai tik gūžtelėjo pečiais ir pliurpė toliau. Kitaip tariant, jis dar net nesuvokė, jog jau nebe žmogus. Mėgavosi ir džiaugėsi „gyvenimu“. O istorija (net klausinėti nereikėjo, nors man ji buvo ir neįdomi) buvo paprasta – šis digeris, iššliaužiojęs visas požemines landynes, kokias tik galėjo rasti tiek Lietuvoje, tiek artimame užsienyje, galų gale - priėjo liepto galą. Prisilandžiojo. Kas ten su juo įvyko, net nelabai supratau: berods, kažkokioms supuvusioms lentoms sulūžus, prasmego į kažkokį šulinį, o ten, lyg ant armatūros pasimovė ar kažkaip taip. Žodžiu – beviltiškas... Beviltiškas jau buvo... Joks reanimatorius neatgaivintų, pasak jo. Nesigilinau, kaip ir kas, bet kažkas iš jo tėvų ar giminaičių pasirūpino... Žodžiu, dabar - jis vampyras. Dabar galės digeriauti iki žagsulio... Amžinybę, jei kas jo kur neužmūrys ar uosinio baslio širdin nesuvarys...

Štai tau ir tamsiųjų būtybių šviesioji pusė...

- Užteks pliaukšti, - magnetolą vėl buvau išjungęs. Pliurpalo per akis užteko. – Rodyk kelią, geriau.

- Kur? A?

- Taigi sakiau, soborą reikia pasiekti...

- A, nu jo, fain, Laisvės prospektą. Aha,  į kairę ir tiesiai. Jo. Bet ten įėjimas blogas. Kur ten nusileisi?.. Ten aklina. Gal nuo pilies, a? Aš ten dar vieną įėjimą žinau, jo. Niekas nežino, nors ne, Fantomiuks dar žino... jo...

- Blyn... užknisai! – visai nesinorėjo žinoti, kas per kipšas tas „fantomiukas“...

Net papurčiau galvą. Soboro man reikėjo visai ne dėl požemių. Ten koncentracijos vieta. Štai ten jau pilnai susivoksiu, kur ir kaip, ir kurion pusėn sukti. O kol kas, žinojau, tik, kad reikės lys po žemėm...

Nemėgau požemių...

Šiurpuliai vieni.

***

Vakarėjo. Nors iki laidos dar buvo toli, bet jau vakarop pakrypusi saulė, sunkiai skverbėsi per lapus.

Tvanku ir šlykštu...

Smarvė.

Mašalai...

- Toliau, mas, ne, - ištarė siauraakis, susiraukšlėjęs čoktavas. Keista. Atrodė, kad šie žmonės net neprakaituoja ir tvankuma jį aplenkia. Tačiau taip tik atrodė: plokščianosės šnervės išdavė visai ką kitą.

Kanoja, paskutinį kartą žardiniu atsispyrus į pelkių dumblą, užsliuogė ant papuvusiais lapais dengtos pakrantės žolės. Čoktavas – Ukas, pastvėrė audrų nulaužto ir išlindusio iš pelkės kipariso šaką, ir stipriau truktelėjo link kranto.

- Toliau ir nereikia. Šaudyti moki?

- Jie.

- Pistoletą laikei kada rankoje, užtaisyti moki?

- Oui. Oui, - Ukas ar Lukas (Kleseris taip ir nepagavo didelio skirtumo čoktavui ištarus savo vardą) pakilnojo savo odinį maišą ir ištraukė surūdijusį  pistoletą.

Mesje Kleseris papurtė galvą:

- Slėpk tą šūdą, - ištarė ir pradėjo kuistis po savo odinį kelioninį krepšį. Ištraukė antrą pistoletą, kuris, kaip du vandens lašai buvo panašus į tą, kurį buvo užsikišęs už diržo ir ištiesė: - Laikyk.

Neilgai trukus iš užančio išsitraukė dvi apvalias stambias sidabrines kulkas. Pavartė ant delno tarsi ką galvodamas, apžiūrėjo ant jos įrėžtus devynis kryželius ir ant delno ištiesė jas Ukui.

- Imk. Tuoj duosiu parako ir popieriaus. Gero. Ne tavo šūdo. Atmink – mes turėsim tik du bandymus: vienas mano, kitas tavo.

- Mesje, tada kam man dvi?

Kleseris iš nuostabos net išplėtė akis – čoktavas kuo švariausiai prabilo. Jautėsi tik vos lengvas akcento šešėlis.

- Nuojauta man taip sako. Gal persitaisyti reikės.

Ukas numetė ant kanojos dugno savo rūdėsį, užsikišo pistoletą ir susiraukęs tarp delnų patrynė abi sidabrines kulkas.

- Dvasios šnabžda, kad viskas bus blogai. Mums gerai, kitiems blogai. O tu... Ne, tu ne dvasia... Bet ir ne... Kažkas...

- Aš žinau kas aš, o tu žinai, kas tu?

Ukas gūžtelėjo pečiais ir perėmė parako ragą su dozatoriumi. Matėsi, kad nelabai supranta kaip juo naudotis, tad Kleseris kantriai paaiškino ir akylai stebėjo kaip šis užsitaiso gautąjį pistoletą.  Tačiau, Ukas (ar Lukas?), vėl iškrėtė keistenybę. Baigęs užtaisyti, staiga papurtė galvą ir į vamzdį įmetė antrą kulką. Užkišo popieriaus skiaute ir suvarė grūstuvą.

Kleseris gūžtelėjo pečiais ir tik teištarė:

- Pistoletą po viskam gražinsi. Čia ne dovana.

- Kaip mesjė pasakys, - nė kiek neužprieštaravo senasis čoktavas.

***

Soboras. Įėjęs vidun net šyptelėjau. Jei panorėtų, tai raganos čia galėtų ir orgijas kelti. Dievišku šventumu čia jau net nekvepėjo. Nežinau nei kada, nei kaip ir man visai nerūpėjo – bet ši šventovė kažkada buvo išniekinta. Gal ką nužudė? Kraujas prasiliejo? O gal dar kas nors? Štai, Paryžiaus katedroje striptizą feministės ant altoriaus sušoko ir ten biesynas įsiveisė... To per akis pakako. Galų gale, ne taip senai anas ir sudegė...

O į šią net nesusimąstęs ir Alikas užėjo. Vampyras! Vampyras maldos namuose! O taip. Tai dar vienas įrodymas, jog čia tik šiaip, pastatas... Viešas pastatas, kur net formalaus kvietimo nereikia.

Nors, kas man? Energijos čia pakako. Ne fontanai, o ir be jos, aišku, būčiau apsiėjęs – tikslas ne daugiau kaip kažkur apie kilometrą link Neries. Bet, o kam savąją naudoti, jei galiu iš išorės imti? Nieko man, aišku, nebūtų atsitikę, bet jei yra galimybė? A? Dykos energijos? O savų jėgų man dar gali prireikti. Net labai. Kas mano, tai mano.

Aš ir taip jaučiuosi pervargęs.

***

Kleseris tyliai atsiduso ir sugriežė dantimis. Jau tamsoje aiškiai matėsi akmeninis paaukštinimas su ant jo gulinčiu kūnu.

Akivaizdžiai altorius.

Aukojimo altorius su duobutėmis galvūgalyje ir kojūgalyje, į kurias supiltas aliejus ir plaukiojo degantys knatai. Per tris, keturis žingsnius nuo centro, aplinkui, iš kūnų, kojomis į altorių sudėliota dviguba Dovydo žvaigždė. Dvylika bedvasių(?) kūnų, kuriuos jungė kreida ar miltais, ar kokiais šventais pelenais pažymėtos linijos. Prie kiekvieno gulinčio galvos degė po deglą, tad šviesos pakako.

Stengdamasi koja neužgauti baltų linijų, aplink altorių kepurnėjosi ir sukiojosi kažkokia žmogų primenanti būtybė. Ji deglų metamuose šešėliuose atrodė ganėtinai kraupiai – Kleserį net šiurpuliukas nupurtė.

- Jaunystės kerai... amžino gyvenimo kerai... arba amžino grožio kerai... – sumurmėjęs papurtė galvą Kleseris ir dėbtelėjo į šalimais klūpantį Uką. Nebuvo aišku ar šį ši scena jį šiurpino ar ne, bet, kad jis tyliai ir pats sau meldėsi, didžiajai Dvasiai ar savo kokiam totemui – akivaizdu.

- Ukai, kai tas kerėtojas pradės marmaliuoti, kai įsisuks į ekstazę – bus mūsų laikas: iššauti ir sukapoti. Ir į pelkę, - puse lūpų, beveik be balso, sušnabždėjo Kleseris.

Čoktavas net nesuvirpėjo. Tik akių mirktelėjimu parodė, jog suprato, ko iš jo norima. Tokiu metu raganiai būna pažeidžiamiausi – jokių savisaugos kerų negali mestelti: nei gintis, nei pulti...

Tuo tarpu kerėtojas arba, veikiausiai -  kerėtoja - suklupo ant altoriaus gulinčios aukos kojūgalyje ir linkčiodama pradėjo kažką marmaliuoti. Laikas nuo laiko sviesdavo po kažkokių miltelių žiupsnį sau per pečius ir pasibarstydavo galvą (gal trinti kaulai su pelenais?). Žmogystos balsas vis stiprėjo... Buvo panašu, kad tuoj pereis net į kaukimą...

Kleseris liūdnai šyptelėjo - kaip ir viskas jam buvo aišku: na kas gi daugiau tinka aukoms, nei bedalės merginos? Paieškos - ir ranka numos. Užrašys, kad numirė nuo kokios karštinės ir viskas. Skirtingai nuo vietinių, kurių jų himnaičiai ieškos dieną ir dar su žibintais – visas pelkes perbris ir, jei reikia, tai nusausins... O ir moterų čia buvo ne per daugiausiai –apeigoms surinkti trylika merginų – buvo viena iš neįsivaizduojamų pasakų lobynų. O štai čia, vakar – še tau – dangaus dovanos – našlaitės, kurios niekam nerūpi. Net valdžiai tik nominaliai, ypač, po kaimyninio „Pelikano mergaičių“ prieš kelis metus istorijos, kai jos atvežė kažkokį užkratą iš Europos ar salų, pro kurias jas vežė.

Tad...

O kas toji žmogysta – Kleseris nepažino -  nieko žmogiško, išskyrus siluetą, joje nebuvo.

...žmogystos balsui pasiekus pačias aukščiausias natas, ji pati lėtai pasikėlė, iškėlė į rankas į viršų ir pasistiebusi pirštų galiukais pradėjo tipenti prieš laikrodžio rodyklę aplink altorių. Pasigirdo vos girdimas vaitojimas ir dejavimas. Praeinant pro kiekvieną gulinčią merginą, nuo jos, link iškeltų kerėtojo rankų nusidriekdavo plonas rūko spindulys. Pasaloje sėdintiems ir šiurpstantiems vyrams nespėjus mirktelti, žmogystą tarsi apgaubė permatomo šydo palapinė – ji (žmogysta) - tarsi atsidūrė kažkokioje prerijų klajoklių tipyje, kurios karčių dar neapgaubė kailiais ir odomis...

Kleseris net žiojosi kažką šūktelti, tarsi norėjo stotis, bet jį kažkokia jėga prispaudė. Jis tarsi atsidūrė kažkokiame permatome tvirto kisieliaus ar pudingo viduje...

Paskutiniam, dvyliktam spinduliui nusidriekus, žmogysta, pakėlusi rankas, ties kuriomis jungėsi visi dvylikos merginų „rūko“ spinduliai, pasukusi jas delnais žemyn virš ant aukuro gulinčios aukos veido, staiga sustingo...

Balsas, pavirtės į beveik jau ant klausos ribos girdimą spiegesį, lyg visai nutilo, bet Kleseris tiesiog visa esybe jautė, jog jis šio balso paprasčiausiai negirdi – garsas už jo klausos ar sąmonės ribų... Tik šiurpuliai ir pagaugai, tarsi įelektrintas oras žnaibė per visą stuburą nuo pat pakaušio iki subinkaulio galiuko...

Ukas, kaip klūpėjo, taip jau gulėjo ant šono: iš jo nosies šnervių plonomis srovelėmis tekėjo kraujas...

Kleseris jautė, kad ir jam jau galva sunkiai laikosi, nosis pažliugo, gomurys pajuto geležingą kraujo prieskonį. Iš paskutinių jėgų, tiesiog pergalėdamas save, pakelė ranką... Prisitaikė tiesiog instinktyviai, tiesiog ta kryptimi ir viskas...

...smilius nepaklusnus...

...tarsi paralyžiuotas...

Bet pasidavė...

Kažkodėl galvoje nuaidėjo visiškai kvaila mintis, jog reikėjo imti dvikovos pistoletus be laisvos eigos ir pasunkinimo...

Šūvis nuaidėjo tarsi sprogimas...

Tarsi trenksmas...

Žmogysta susverdėjo...

„Rūko“ spinduliai išnyko...

Medžių viršūnėmis tarsi nuaidėjo, tarsi nubėgo vėjo šuoras, aimanos... tarsi išvaduotų sielų kauksmas...

Per parako dūmus Kleseris išvydo atšlubuojančios žmogystos siluetą, bet nieko daugiau nebegalėjo daryti... Jis matė tik pragaro ugnimi žaižaruojančias akis, tamsioje, kaip koks sudegęs blynas, plokštumoje...

Pasigirdo Uko aimana...

Žmogystai betiesiant apanglėjusią ranką į tarsi suparalyžiuotą Kleserio galvą nuaidėjo šūvis...

Trinktelėjo neapsakomai šaižiai...

Lyg kas perkirpo įtemta valą... nukirto...

Žmogysta kauktelėjo ir susisukusi krito...

Nuaidėjo skausmingas atokvėpis, tarsi triukšminga siela, tarsi koks demonas išskriejo iš žmogystos kūno...

Parako dūmas sudirgino Kleserio šnerves ne blogiau už uostomąją druską...

Akys tarsi atsivėrė, sunkumas nuslūgo. Apsidairė.

Ukas suspaudęs lūpas kentėjo, bet neišleido jokios dejonės – sprogęs pistoleto vamzdis sužalojo jo pirštus... Pats jis atrodė klaikiai suvargęs, kraujas, nors ir nustojo tekėti, bet buvo nudažęs ir jo lūpas, ir smakrą, ir dabar jis labiau panašėjo į kraujasiurbį demoną, nei čionykštį gyventoją – žmogų.

Kleseris iš išorinės odinio švarko kišenės ištraukė nosinę ir padėjo Ukui ant rankos, o pats pabandė atsistoti.

Pavyko. Netgi keliai beveik nevirpėjo. Praeidamas spyrė į žmogystą – toks įspūdis, jog spyrė į kažkokį smulkių anglių maišą. Tikrinti ar ji gyva, net nereikėjo. Tiesiog žinojo, jog negyva, ir tiek.

Iš žemės ištraukė vieną iš deglų ir prisiartinęs, prie altoriaus kilstelėjo jį virš aukos. Spragsinčių riebalų skleidžiančioje šviesoje nužiūrėjo perbalusį moters veidą ir palingavo galvą – tai buvo ta pati mergina iš prieplaukos. Tų didžiai įspūdingų akių ir tiesios nosytės savininkė.

Instinktyviai kilstelėjo kairę ranką ir prispaudė du pirštus prie kaklo. Nustebęs kilstelėjo antakius:

- Gyva? Gyva, - veikiau pajutęs, nei išgirdęs kaip prisiartino Ukas, pasuko galvą: - Kaip kitos?

Ukas nieko neatsakė, o tik pasisuko ir nuėjo link merginų. Kleseris, daugiau ar mažiau jau numanė, kokią žinią atneš čoktavas: kad jie pavėlavo. Deja, bet pavėlavo.

Gubernatoriaus kaimynas nusivilko švarką, koja nubraukdamas likusius dvigubos Dovydo žvaigždės spindulius, patiesė švarką ant ištryptos žolės. Vėl pakilęs prie altoriaus, pakišęs rankas po auka, pakėlė ją ir pernešė ant savo švarko...

...tarsi plunksną.

Nusisegė gertuvę su vietiniu stipriu romu ir pabandė suvilgyti merginos lūpas. Romo lašai, perbalusiomis, bet vis tiek putniomis lūpomis nubėgo per skruostą, per smakrą, bet, keli, matyt, vis tiek pateko ant liežuvio.

Mergina sukosėjo. Atvėrė akis.

Kleseris puse lūpų liūdnai šyptelėjo, švelniai pasodino merginą ir apgaubęs jos pečius tuo pačiu švarku, nugara ją prišliejo prie altoriaus. Maktelėjo gerą gurkšnį romo pats ir įgrūdo gertuvę į merginos rankas.

- Bent pusę išgerk, - atsistojo ir liūdnai krestelėjo galvą už nugaros. – O mums čia daug liūdno darbo atsirado...

***

- Ar tiesa, kad Kauno požemiuose gyvena savas Cerberis?

- A? Ai, ne. Nėra ten nieko. Čia anksčiau mūsų klanas, kai dar tuneliai nebuvo užversti, gąsdindavo, kad niekas nelystų. Sakė specialią dūdą turėjo. Šiurpindavo...

- Ir?..

- Jo-jo, nieko ten nėra, - vos pats sau nenumušdamas džemperio kapišono, aktyviai sumosikavo rankomis Alikas.

Mūsų balsai aidu mušėsi Žemųjų Šančių kolektoriaus skliautuose. Net kalbėti labai nesinorėjo. Tik tiek, kad ir tylėti – taip pat. Sakiau, juk, kad man visi tie urvai ir tuneliai ne prie širdies? Bet reikia, tai reikia... Ir ką čia bepadarysi?

Štai taip mes jau kurį laiką žingsniavome senuoju plytiniu grindiniu vis žemyn ir žemyn. Kai kur perlipdavome per slenksčius, kai kur tekdavo susilenkti, bet šiaip – visai padoriai. Net priplėkęs drėgmės kvapas neerzino – kolektorius tai jau senai neveikiantis. Gerokai prieškarinis dar.

Po kurio laiko pasiekėme tarpinę patalpą, raudonų, bet jau net pajuodusių plytų laipteliais nužingsniavome žemyn. Nors žodis „laipteliai“ - čia netinka. Pakopos? Taip, stačios ir aukštos pailgos, palei vandens kanalo staigų  nuolydį išmūrytos penkios pakopos...

Šviesos pakako: kiekvienas nešėmės po gana galingą Aliko parūpintą prožektorių – beveik lagaminėliai, o ant galvos dar buvom užsidėję diodinius prožektoriukus: priekyje balta šviesa, pakaušyje raudona... Taiaaaip... čia ne velniai žino kokio amžiau karabitiniai prožektoriai, į kuriuos pažiūrėjus net nupurtydavo šiurpas. Senai tie laikai prabėgę.

Visai taip dabar ir komfortiškai keliaujam...

Išsišakojimas...

Trigubas tunelis.

- Kur? – sustojo Alikas. Jis jau suprato, kad jis tik vedlys, o kryptį rodau aš.

Truputį pamindžikavau..

- Tiesiai, - kinktelėjau ir, mąstydamas ką man primena šis tunelis, nuslinkau paskui Aliką.

Paryžiau katakombas? Ne, visai neprimena. Gal Bretanės? Irgi, ten uolos, natūralios išgraužos... Sevastopolyje sako yra, bet nežinau – ten nebuvęs. Ne, šis kolektorius  į  gamtinius tunelius visai nepanašus. Jis primena kokios pilies požemius... O taip! Ko gero – labiausiai į vyno rūsius! Net pats sau nusišypsojau: pavyzdžiui - Konjako pilies... O taip! Tik čia per drėgna ir per šalta. Ten, aišku su maikute irgi nepavaikščiosi, bet nėra tos graužiančios drėgmės.

Ką gi...

- O dabar?

Mes vėl priėjome išsišakojimą. Tik dvigubą. O šone kažkas užmūryta.

- Stok, - ištariau.

Šiaip, išsišakojimas, kaip išsišakojimas... Bet...

Per sieną ėjo tarsi brūkliu nubrauktos žymės. Keturnagės. Visai šviežios. Ir brūklys tarsi metalinis buvo – ne tik nubraukė drėgmę, bet dar ir gerai pačias plytas brūkštelėjo.

- Kas čia? – ištarė Alikas, o aš tik gūžtelėjau pečiais ir pasišviesdamas pritūpiau.

Įdėmiai apžiūrėjau sienas ir aslą. Pašviečiau ir susiraukiau.

Net lūpą prikandau.

- Bjaurastis. Jūsų lizdas dažnai čia lankosi?

- Juokauji? Už lango dvidešimt pirmas amžius, o ne koks prieštvanis...

Vis tik įdomus tipažas tas Alikas. Digeris. Vienas iš tų, kurie atrodo kaip plevėsos, bet kai imasi savo darbo – tampa profais: čerškėjimas, pliurpalai ir visos kitos nesąmonės dingo. Susikaupęs. Rimtas. Net neatpažįstama transformacija. Nors, kiek žinau – tokie visada būna geriausi.

- Aišku... O be reikalo, - atsistojau ir spirtelėjau akmenuką, kurie nutraškėjo ir šliuptelėjo į pelkutę. – Bėda. Apie gnolus esi ką nors girdėjęs?

- Ėėė... ne. Nežinau. Nepamenu. O ką? Kas tai?

- Jei ištrūksim, nors būtinai ištrūksim, perduok savo vadui žodį „gnolas“. Jis žinos (išsiviepiau) Na, o Batorą aš pats perspėsiu. Jei šitos bjaurasties neišrausit su šaknimis, laikui bėgant turėsit pašonėj “raudonąsias brigadas“, - pakraipiau galvą ir dar kartą apšviečiau prožektoriumi skliautus.

Jaučiau, kad kažkur čia.

Čia, netoli tikslas.

Bet gnolai? Iš kur jie čia?

Jie kažkaip susiję su manimi? Ne, nemanau. O betvarkė Viliaus bute? Ne, energija ne ta. Šie vaikšto gaujomis. O jei jau būtų ką gadinę, tai būtų net baldus suskaldę ir dar padegę. Netramdomi jie. Degradai...

Ne, su manim, kažin ar susiję, o štai kauniečiams gali būti liūdna. Jei išplis – vilkolakius ir vampyrus, ir net, kai kuriuos demonus, galėsim įrašyti į baltųjų karių sąrašus... Arba raudonąją knygą. Taikiai gnolai negyvena. O jei karas su jais patrauks dar ir Tribunolo pėdsekius, tai turėsim mažąjį trečiąjį pasaulinį. Lokalinį tokį...

Negerai... Tie žmonšuniai – žiaurūs ir negailestingi. Kol jų nedaug, tai dar nieko, bet jie, kad ir ne greit, bet dauginasi užtikrintai – plinta, kaip pelėsis. Užteršia viską. Įsivaizduojate psichopatų gaują iš MadMakso? Na, na. Kažkas tokio – išoriškai panašūs į žmones, nors visada turi kažkokių užslėptų šuniškų ar hieniškų bruožų (nuo giminės priklauso). Dažniausiai nemėgsta ryškios šviesos, nors ji jiems ir ne kritiška. Dievina visokius požemius, kanalizacijas, drėgnus sandėlius, narkotikus, ginklus (ypač kokias nors grandines ir alia beisbolo lazdas – šaunamuosius naudoja retai). Neretai bastosi naktiniu miestu, dažnai sienas išmargina kažkokiais beprasmiais grafyti... Ypatingų kažkokių simbolių ar skiriamųjų ženklų nenaudoja... Tiesa – pagal nagus visada atpažinsi – jie labai kieti. Tai vizitinė jų kortelė, jei galima taip pasakyti. Štai, kada nors teko matyti žmogų su ilgais tokios tarsi trikampės siaurėjančios formos nagais, kurie nelūžta? Pasitaiko, kad jie kokiam bare mandravodami alaus butelius atidarinėja, ar skarbonkes perduria? Teko? Tai neabejokite – jūs buvote sutikę gnolą – žmonšunį (ne, ne šunžmogį, o būtent žmonšunį!). Ir ne kompanijoje, ir nekilo peštynės, nebuvo riaušių? Sveikinu – jums pasisekė dvigubai.

- Kažkur čia. Einam į dešinę. Beje, jei pamatysi ką nors nesenai mūrytą ar išdaužtą ar šiaip tai, ko nebuvo tau paskutinį kartą praeinant, iškart sakyk.

- Gerai, - linktelėjo Alikas ir ištiesęs priekyje savęs prožektorių, šlepsėdamas savo guminiais botais, pasuko į dešinę atšaką.

- Tsss... Stok, - ištariau. – Tyliai.

Toli eiti jau nebereikėjo. Virš kažkada nuotekoms skirto latako, švystelėjus prožektoriumi aukštyn, po pačiu skliautu žiojėjo niša. Stieptis, aišku, nereikėjo: tik kilstelėti ranką ir pašviesti vidun.

- Ir kas gi drįstų abejoti, - atsidusau.

Viduje tupėjo susiglaudę du pliušiniai meškiukai. Žaisliniai, aišku. Kažkada buvę mažo sprindžio, balti, pūkuoti ir gražūs, o dabar šlapi, sudrėkę, jau ir spalvą praradę.

Bijodamas, jog tai nebūtų spąstai, dar kurį laiką pavedžiojau spinduliu. Po to vidun įkišau prožektorių, bakstelėjau vieną, bakstelėjau kitą.

Lyg nieko?

Bet man jie nepatiko.

Nejaučiau čia nieko blogo, bet liesti jų nesinorėjo...

Na, kažkas čia ne taip, ir viskas! Ir taškas.

Išsitraukiau lenktinį peilį. Atlenkiau.

Smaigalio galiuku, užkabinau vieną iš meškiukų ir iškrapščiau.

- Oho, net ištariau, - geležtė, tarsi pabalo. – Čia dabar?

Prikišau prie nosies ir pauosčiau. Neužuodžiau nieko, bet, kad geležtė įkaitusi, skleidė šilumą - pajutau

Apžiūrėjau meškiuką ir palingavau galvą.

Ne meškiukai čia. Kažkas alia vudu lėlės. Žinutė man: priklijuotas ant galvos Viliaus plaukų kuokštas, neabejojau, kad nukirpti (tikiuosi, kad nenuplėšti, kraujo nesimato) nagai susmaigstyti. Lyg ir krauju pašlakstyta... Ir įpjova. Tarsi sterblė. Nesinorėjo nusimauti pirštinių, bet teko...

Kulka... viena iš Gloko dėtuvės...

- Palaikyk, - ištiesiau Alikui ir iškrapščiau kitą meškiuką.

Beveik dvynys. Tik priklijuotų ar prikabintų juodų, kaip varnas plaukų sruoga ilgesnė ir sterblėje galiukas auksinės grandinėlės. Taip, tos pačios... Ir.. ir žiedukas...

- Na, velniai rautų, na kodėl negalima, po galais, ateiti paprasčiausiai ir pasišnekėti. Arba paskirti susitikimo vietą? A? – net sudejavau kišdamas meškiuką į kišenę, o žiedelį į užantį.

- Tu manęs klausi?

- Aišku, kad ne. Duokš... Bent jau aišku, kad gyvi.

Perėmęs atgal Vilio „vudu“ lėlę, įkišau ją į kitą kišenę. Pašviečiau dar į nišą ir sugriežiau dantimis.

Keiktelėjau.

Ir nusispjoviau.

Supratau, kodėl peilis kaito.

Eina šikt, blyn – per plauką nuo pelėkautų!

Ne tiesiogine prasme, žinoma.

Pamačiau iki skausmo pažįstama sigilą...

Vis tik, spąstai. Patys tikriausi magija dvelkiantys spąstai.  Kaip į juos nepatekau – vieni Dievai težino. O gal tik apvaizda. O gal iš vis niekas nežino...

Kažkas manė, kad aš kaip koks traktoristas griebsiu apsidžiaugęs vudu meškiukus?

Špygą jums ar fakį – nesulauksit. Pernelyg mane ši žemė nešioja, o ir „spyngaužio“, ypač dabartinio, kai naudojamos kodinės ir programuojamos spynos, signalizacijos ir kitokie velniai, profesija savo antspaudą uždeda. Senai atpratau graibstyt kas papuola ir kišt pirštukus velniai žino kur...

O prožektorius apšvietė sigilą – tiesiog magišką antspaudą. Panašiai, kaip tas garsusis Saliamono. Tik jis ne Saliamono. Mažų mažiausiai vieno tokio arkmago. Per kurį, savo laiku, vos po giljotina galvos nepakišau. Man atrodo, jog esu minėjęs, ar ne? Po to, iš tos beprotybės apimtos Prancūzijos skuodžiau tiesiai atgal į Naująjį Orleaną... Taip... Nykūs buvo laikai – nemėgstu tokių laikų...

Žodžiu, matomai, aš turėjau prisiliesti prie sigilo ir mane būtų įtraukę. Mažų mažiausiai – į kitą erdvę ar išmatavimą, ar dar kipšai žino kur. Matyt čia vieta tokia. Lūžis ir  kelių paralelių kampai susiliečia, susikerta, kryžkelė. Vien tai rodo, jog ne su Dievybe turiu reikalą. Šiam, kuris veikiausiai save jau laiko Dievų-Dievu, net iki to bepročio Vėjo dar kaip su šikna priekin iki Aliaskos (patylėsiu apie kokį „gondurasą“ iš tiesų norėjau parašyti)...

Ir...

Ir nieko juokingo...

Nieko čia juokingo: prožektoriaus šviesoje išvydau Kaliostro sigilą. Taip, jo asmeninį. Slaptą: Koptų kryžius ovale – sparnuotame kiaušinyje, kurį karūnuoja viską matanti akis, kuri padabinta ne tai spinduliais, ne tai apsupta ilgomis blakstienomis.

Tai asmeninio mano didžiausio priešo sigilas. Dar vieno niekšo, kuris miega ir svajoja, kaip iš manęs energiją išsiurbti... Niekšas... Anuomet, jis savo kėslams Žaliąją Ledi panaudojo... O gal jūs galvojote, jog atsitiktinai jį areštavo Bastilijos paėmimo išvakarėse, o jo mirtis ale sutampa su Revoliucijos pabaiga? Nejuokaukit, taip žiauriai. Tokių atsitiktinumų nebūna. Kiekvienas magas turi savo kelią, savo kančią. Be jos niekaip... Vieni medituoja, kiti mantras skaito, kiti dar kažką išmąsto... Va, druidai - net dvidešimt metų tobulybės siekė... O jam? Kas gi geriau, nei mūrinis kalėjimas, mūrinė duobė su vienintele anga lubose?... Žodžiu, jis jau tada palikdavo to „maišo“ sienas. Ne kūniškai, aišku, patys suprantate. Pavyzdžiui ir į kokį sargybinį įsikūnyti galėjo, ar per žmoną, kurią kišo, net į lovas kam netingėjo, galėjo veikti... Na, o po tariamos mirties, tai ir iš vis kažkokioje erdvėje įsikūrė. Kaip ten su fiziniu kūnu – negaliu pasakyti, bet kažkaip, matyt, įsigudrino ir ją palikti. Pagalbininką kokį rado? Manipuliuoti jis sugeba. Žodžiu, sėdi kažkur, kaip koks sero Konano Doilio Moriartis ir per kelis išmatavimus voratinklius mezga... Gal ir Lorencą, jo žmona kartu – abejoju, kad savo ištikimąją palydovę bus paleidęs į Anapilį... Ir tarnų, aišku, vykdytojų krūvos... O gal ir jis dar kokiam dievukui išprotėjusiam dirba už butaforinį pažadą kažką gauti?

Gal... Bet ne mano reikalas – aš ne pasaulio gelbėtojas: pasiimu savus ir įspiriu Džiuzepei šiknon.

Trumpam sustirau ištiesęs ranką. Nusimoviau pirštinę ir įsirėmiau į sieną. Užmerkiau akis...

- Ten ir supūsi, debile, - sumurmėjau po nosimi. – Debilo debiliškas galas ir laukia...

- Ką?

- Nieko. Galim grįžt...

Na taip, galim grįžti. Mano gebėjimų ir turimų priemonių pakaks pasiekti artimuosius. Na, taip, artimuosius, ką aš jau čia apgaudinėju? Patys tikriausi artimieji jie man. Čia ir šiuo metu.

Ir pasieksiu aš tą šūdžių, tik ne iš ten, iš kur ta puvena tikisi...

 Su geraširdiška šypsena prisiminiau Šionbruno rūminuką – naminuką. Įdomu, gyvas dar? Visai, matyt, susiraukšlėjo. Ko gero tik žila kupeta ir ilga nosis liko. Ir akys... Ir gurkšnoja sau ramiai kur kokioj kertelėj brendžiuką... Rūmai, dabar, kaip ir muziejus – į pensiją, galima sakyti išėjo... O man, pagaliau, atsirado ta proga, kai pirmą kartą nesigailėsiu išmainęs savo „lazdą“ su magiškuoju bumbulu į tą niekingą veidrodėlį...

VI.

O, meile mano, paklausyk manęs

Kitas pasaulis laukia tavęs

Nebijok, paprasčiausiai tik pasitikėk...

© Oh Mon Amour, Cristophe

Kaulus laužė nenumaldomai. Sąnarius suko, gėlė. Galva, tarsi smėlio pripilta. Toks įspūdis, kad vakare išgėriau per daug jauno vyno, o ryte mane kažkas negailestingai išvertė iš lovos. Tik, skirtingai nuo gilių pagirių – netroškino. Nors, kaip čia pasakius? Jautėsi kažkoks sunkus metalinis skonis. Tarsi kraujo skonis, kurį norisi kuo greičiu nuplauti.

Akyse plaukė tamsos plėtmai, rūkas ir per jėgą atvertos akys nieko neregėdamos gana ilgai klapsėjo... Ne, tai ne akių tamsa. Tai naktis.

Nakties tamsa, kurią blaško spragsintys deglai ir slogi tyla. Ne, ne tyla: balsai.

Balsai?

Taip, balsai. Pirmų žodžių nesuprato, tik pajuto, kad kažkas atleido josios kaklą.

Pasigirdo šlamėjimas, atodūsis. Atsargus ir lengvas kažkieno prilietimas.

Kažkas apkabina?

Neša?

Kodėl taip trumpai?

Norėjosi tik užsimerkti...

Dieve, kaip malonu užsimerkti. Tegu tos rankos tik ir neša, nepaleidžia... Tačiau tai tik svaja.

Kažkas guldo  ant kažko minkšto, patogaus. Kas dabar bus?

Dieve, kokia užtirpusi nugara...

Mergina sudejavo - net laive, hamake, kur miegodavo net po dvi ar po tris, net po penkias, taip kaulai neužtirpdavo...

Laive?

Kokiam laive?!

Skystis...

Aitrus salstelėjęs ir stiprus...

Mergina užsikosėjo ar atsimerkė. Ratilai išnyko.

Nepažįstamas skystis, kuris nudegindamas gomurį supurtė ir sušildė iš vidaus.

Ir... Ir?

Mato - akyse jau nemirguliuoja, neplaukia... Galva nesisuka. Tarsi švelni ranka po truputį išsemia smėlį, kurį kažkas pribėrė į galvą.

Priešais save pamatė veidą.

Veidas...

Matytas...

Kažkur matytas?

Taip?

Taip.

Krantinė...

Prieplauka...

Laivas...

Alinanti beveik pusės metų kelionė...

Nepažįstamojo pažįstamas veidas liūdnai nusišypsojo. Stiprios rankos ją atlošė. Kaip jis drįsta?!

Nors tegu. Tegu daro ką nori... O dar geriau tegu apkabina ir sušildo... šalta... drebulys...

Nepažįstamasis, tarsi išgirdęs kliedesio pilnas mintis, apgaubė kažkuo pečius ir kaip kokią lėlę pasodino, priglaudė prie kažko kieto.

Kaip lėlę?

Aš ne lėlė (!), norėjosi ištarti merginai, bet ji tik tyliai, gal net tik mintyse – sudejavo.

- Bent pusę išgerk, - atsistojo vyrukas.

Jai norėjosi sušukti, kad nepaliktų. Baisu... Kažkodėl baisu...

– O mums čia daug liūdno darbo atsirado... – ištarė nepažįstamasis ir nusisukęs nuėjo.

Kur?

Mergina suprato, kad rankose laiko plokščią gertuvę...

O taip! Ranka klauso!

Tarsi nesava ranka lėtai pakilo, priglaudė gertuvę prie lūpų. Skystis vėl nudegino, supurtė, sušildė. Akys lyg ryškiau pradėjo matyti. Jos matė du šešėlius, kurie tylomis šmėžavo po ištryptą pievą, tarp deglų, kurie baiginėjo degti, geso. Bet tie patys šešėliai, kuriam užgesus, uždegdavo naują, įsmegdavo kotu į žemė ir toliau darbavosi. Ką jie darė?

Kūnai? Jie kažką neša ir dėlioja...

Josios bendrakeleivės?

Uršulės vienuolyno mansardos likimo draugės?!

Su kiekvienu gurkšniu merginos atmintis vis labiau stiprėjo.

Ir dar kažkas tokio...

Kažkas tokio, ko anksčiau nejuto...

Keistas jausmas. Tarsi gyslomis tekėjo ugnies... ne, ne ugnies, o kažkokios energijos lava... Kas tai? Gėrimas?

Gal tas vyras paaiškins?

O gal jo reikia bijoti?

Mergina pasuko galvą...

Ne, nereikia. Nors koks skirtumas?

Tegu daro ką nori, kad tik vėl galėtų pajusti jo rankas, ramybę ir saugumą...

****

- Ė... Ar girdi, A? – Alikas sukluso.

Nors jis dar tik vampyriokas, bet jo klausa už mano jau turėtų būti gerokai aštresnė, tad sustingau ir įsiklausiau. Iš pradžių nieko neišgirdau. Tik įprasti požemių aidai. Kažkas kažkur nukapsėjo, kažkas sučiurleno...

Nieko...

- Ne. Nieko negirdžiu, - palingavau galvą vis dar bandydamas įsiklausyti.

- A, nu jo, tu gi ne mūsiškis. Jo. Tarsi urgztų, tarsi tyliai kalbėtųsi...

- Kiti digeriai?

Alikas gūžtelėjo pečiais, bet čia pat kilstelėjo ranką:

- Jie mus išgirdo, - nustebęs pakreipė galvą. – Na, tikrai išgirdo! Žingsniai sutankėjo. Pustekini. Tankūs...

- Bėga?

- Aha. Link mūsų... Negi tikrai nieko negirdi?

- Jau girdžiu... Bet tik bendrą, ant klausos ribos... Ar šnorpavimą girdi? Na, tokį, kaip nuvaryto šuns, girdi?

Prikandau lūpą ir kantriai laukiau atsakymo.

Alikas, net ranką pridėjęs įsiklausė...

- Aha, taip.

- Tai tada tikrai ne taviškiai... Jūs gi nešnorpuojat...

- Ėėėė... naaa... Nu jo! Kaip nepagalvojau anksčiau?! Nu jo... - Alikas atrodė tikrai nuoširdžiai nustebęs. Tik nežinia ar tokiu atradimu, ar tuo, kad mums kyla pavojus.

- Varom. Kaip Dievą myliu – gnolai! Kur artimiausias išėjimas?!

- Tas pro kurį įlindom...

- Vesk, greitai, bėgte! Leeekiam! – stumtelėjau Aliką.

Kokias legendas, pasakas ir mitus apie save neskleistų vampyrai, bet viena tiesa yra tikra – jie iš ties greiti, vikrūs ir elastingi. Niekada nebūčiau spėjęs paskui seną, gero amžiaus, o tai ir kelių amžių vampyrą. Bet šis, kaip jau ir sakiau – buvo tik vampyriokas – jo dar daug nuostabių atradimų laukia ateityje, bet tik ateityje...

Lėkiau paskui jį net nežiūrėdamas po kojom, peršokinėdamas per pakopas, kelis kartus šalmu trinktelėjau į skliautus, susitrenkiau alkūnę, bet paskui jį vis tiek spėjau...

Ir - vis tik – gnolai yra gnolai...

Rodėsi jau girdėjau jų lekavimą, net per savo šniokštimą...

Nemėgstu bėgioti! Ne arklys, gi!

Nė pats nepamenu, kaip kabarojausi paskui Aliką, kuris, kaip kokia katė, ar veikiau, kaip šampano butelio kamštis, išlėkė per šachtą viršun, o aš tik dėliojau kojas po tas surūdijusias metalines pakopas. Bjauriausia, kad tai buvo senoviškos, kvailos plokščios pakopos, o ne lankai... Gerai, kad nors guminis kombinezonas – šiek tiek apsaugojo nuo smūgių, nuo nubrozdinimų. Poroje vietų net užkabinau, plyšo - matyt nelabai antram kartui tiks...

Patikėkit, išlindus iš tų požemių, net niūri priedulksnė diena atrodė, kaip rojaus kampelis...

O urzgimas ir šnorpavimas, rodos sekė įkandin...

Laimei, manoji „chuligankė“ čia pat...

Alikas, jau numetęs rakandus ant galinės sėdynės (lyg mašiniukas būtų koks jo pačio supuvęs laužas) įvirto ant keleivio sėdynės kaip stovėjęs. O man teko nusiimti tą kvailą ir debilišką žvejo guminuką: batai mynė iškart abu pedalus – elementariai nepavažiuočiau!

Kol nuspyriau „guminuką“, kol įšokau į kedus, pamačiau, kaip iš šachtos, kurios nespėjome uždegti, vienas po kito išlekia trys figūros.

- Greičiau, greičiau! – jau nenustygdamas vietoje spurdėjo Alikas ir, kad vos tik neplojo rankomis per panelę.

...ir dar dvi figūros...

- Nachui! Bliad! – išrėkiau ir su prakasiais daviau startą. – Fuck debilai! Rodyk kelią, bliad!

- Kairėn, kairėn, į centrą! Tiesiai! Ten pasimesim...

- Kurva čia pasimesi, į piką, į kamštį kokį įsirausim...

- Ne, dar ne... Dar tik trys! – purtė galvą Alikas. - Vis tiek, kito kelio nėra.

Iššokom į Juozapavičiaus prospektą, jei gerai supratau. Ohhh, tie skambūs Kauno gatvių pavadinimai - prospektai! Gal jie prospektais ir būtų, jei nebūtų begalė nusukimų į kairę! Tik žiūrėk, koks švancas, ir tik paskutinę akimirką, įkerta posūkį, o kitas „tormazas“ vos judėdamas dešine, neleidžia manevruoti...

Diabolstanas! Tfu...

Už komisariato jokio persekiojimo nejutau ir nemačiau. Gal tik jau išvydės „Maximą“, suvokiau, jog, vis-tik mus persekioja.

Dvi...

Taip, su dviem bemvais...

Šunsnukiai. Tiksliau – žmonšuniai...

Ir Alikas neteisus! Nežiūrint tokios bjaurios dienos, nežiūrint, kad masiškai dar darbo pabaiga neprasidėjo – rodos visas Kaunas susėdo už vairo... O Dieve... Kad nors miestą pažinočiau! O tai, kaip supratau – iš Aliko, kaip iš piloto ar vedlio – kaip iš piršto spenys! Požemius gal jis ir gerai pažįsta, bet gatvių „erelis“ – visiškai ne koks...

Uodegos nepavyko nusimesti iki pat Savanorių prospekto. O ten, jau iš ties buvo pustuščia...

- Užsičiaupk! – riktelėjau ant Aliko, kuris ištisai gręžiojosi, pliauškė ir bandė kažką įžiūrėti per galinį langą. Per tą muistymąsi kelis kartus kliudė mane pečiu ir alkūne, vos neišmušdamas vairo. Nors... Nors, man tai davė šiokią tokią idėją, kaip atsikratyti uodegos. – Įsikibk!

Kirtau per akseleratorių...

Tiesiog šachmatiškai įsigrūdau tarp kažkokios durnos ir lėtapėdiškai mergos vairuojamos Tojotos ir troleibuso, vos neiššokdamas ant bordiūro (o jie čia aukšti, kad juos kur šikna), kirtau Tojotai priešais nosį. Čia pat  atitrūkau ir vėl skersuodamas plojau per stabdžius...

Mašiniukas rodos piestu atsistojo...

Ir vėl ant akseleratoriaus...

Per galinį veidrodėlį pamačiau, kaip Tojota slystelėjo ir užsiskersavo, persisuko šonu (matyt mergina neblogai išsigando), pasigirdo klaksono stūgavimas...

Humoristiniai tie Tojotų pypavimai, o štai troliko jau rimtas!

Smūgio garso neišgirdau.

Trenkėsi-nesitrenkė, lietėsi- nesilietė - nežinau, bet eismą šia kryptimi, tikrai užblokavo...

Skersai atsistojo, o per aukštus bordiūrus anie nepašokinės...

Ot jums iš špygą taukuotą...

O pagal numerius nieko nerasite...

O kol pagal uoslę ką suprasite, vampyrai jums kelnes numaus ir šiknon įkrės...

Amen jiems... be reikalo čia iš kokio lugansko ar marijupolio atsibeldė... Daugiau nėra iš kur. Šiapus Europos, tai reti padarai.

Bet par anksti apsidžiaugiau: jau lyg pasijaučiau pasprukęs, slystelėjau tarp dviejų mašinikių, bet rupūžės kelininkai... Jop... nepastebėjau...

Tikrai būčiau išsukęs, tikrai suvaldyčiau mašiniuką, bet tuo pačiu momentu, tas prakeiktas asilas Alikas, kažkaip suktelėjosi, lyg norėdamas pasižiūrėti atgalios, ir stuktelėjo man per alkūnę, kaip tik išsukant vairą...

Daugiau mažų mašinikių gyvenime nebepirksiu!

Mašina susimėtė...

Ačiū Dievui, suvaldžiau, bet galinis ratas nuvertė kelininkų ragožių ir sunkiai trenkėsi į prakirstą aštrų asfaltą (laimei jokių darbininkų!)...

„Chuligankė“ dunkstelėjo, susvyravo, susisuko ir  taip ir įnėriau  Pramonės gatvę.

Kažkas sukleketavo, susibeldė, važiuoklės tarsi neliko. Mašina persikreipė į galą ant kairės pusės: tarsi arklys kreivai atsistojo piestu. Tik, jei tai būtų arklys, jis būtų kritęs, o mašiniukas tik bildėdamas užskersavo...

Trenkiau per stabdžius ir įjungiau avarinę, bet persigalvojęs ją išjungiau. Čia stovėti galima, taip sakant.

Balsu keikdamas Aliką iššokau iš mašinėlės.

O varge! Taip: dešinė kairė arka kaip armonika, padanga susmukusi, ratas išklišęs.... Stebuklas, kaip dar pariedėjau ir pririedėjau.

- O-ha... Nieko sau, - šalimais atsistojo Alikas.

- Bled, debile, kurva tu! Kurva tu! Taip tau ir norisi į snukį užvažiuot! – papurčiau kumščius ir riebiai nusispjovęs nubėgau link bagažinės.

Nesiklausydamas Aliko pasiteisinančių paistalynių, išžvejojau savo lagaminą (gerai, kad instrumentų neturėjau pasikrovęs) ir piktai trinktelėjęs dangtį, spragtelėjau pirštais. Mašiniukas greit pradėjo praradinėti savo švaruolės įvaizdį. Dulksna, staiga - jį tarsi apgaubė. Manoji gražuolė per porą akimirkų tapo panašesnė į seną ir purviną kerėplą. Taip. Joje nebeliko nė trupučio ankstesnės magijos. Gerai, kad dar tada, kai įsigijau ir ją šiek tiek magiškai „turbinant“, buvau numatęs staigaus išmaginimo variantą. Na, nors tiek gerai. Patirtis – didis dalykas.

- Klausyk, tu, durniaus gabale, - nutraukiau Aliko šūkčiojimus. Laimei žmonių buvo ne tiek jau daug: kas važiavo, tas nuvažiavo, o kas ėjo pro šalį, tai iš po savo skėčių kažin ką ten ir matė. – Pasirūpini šituo mašiniuku. Į servisą nuvarai, atkali. Jei pavyks. Jei patiks, galėsi išpirkti. Aišku? O ne, tai į šrotą atiduosi. Blet, sužinosiu, kad apgavai... – atkišęs žandikaulį pagrūmojau kumščiu.

- A... ėėė... – jei pasakyti, kad Aliko akys buvo kvadratinės, tai nepasakyti nieko. Jis tik žengė atatupstas.

- Su tavo bosais viską suderinsiu... – mostelėjau ranka.

Apsisukau ir nukeliavau sau link „Viados“ grabaliodamas telefoną. Mirkdamas dulksnoje nuspaudžiau Batoro numerį. Tik šį kartą reikėjo ilgiau palaukti...

Nespėjau atstovėti eilėje dėl kavos, prisėsti ir ramiai pagurkšnoti, kai kažkoks vyrukas praeidamas netyčia užkabino mane pečiu. Žiojausi kažką sakyti, bet čia pat prikandau liežuvį - gerai sudirbo: šalia popierinės stiklinės gulėjo autopultelis. Taip, beliko tik išeiti į aikštelę ir paspaudinėti, ir pasižiūrėti kuri sublyksės. Nors kažin ar čia daug „Mitsubishi“?..

Aš vėl su ratais...

Įdomu, kokiais? Gal visai patiks?

O, mano meile, tu šoki manyje

Nepalik manęs, pažiūrėk į mane

[...]

O Dieve, tai didi šokių dievų rūstybė...

© Toi mon Amour, Mark Lavoine

Negriukas, nešinas savo šeimininkų batais, apsiaustais ir dar apsikrovęs kažkokiais daiktais, vos spėjo paskui. Jo basos kojos vos spėjo tapšnoti šlapią, dar po audros neišdžiūvusį lagūnos smėlį. Jis beviltiškai atsilikinėjo ir, dar negana to, užmynė ant kažko smėlyje pasislėpusios aštraus, ūbtelėjo ir drėbėsi išmėtydamas visus daiktus aplink save. Pašoko, sudejavo, pasižiūrėjo į pakrantę, kur šeimininkai paskendę savo medaus mėnesyje, apart savęs daugiau nieko nematė, piktai numojo ranka ir atsisėdo ant jau seniai į krantą išplauto ir į smėlį įklimpusio medinio ragožio. Įsirėmė alkūnėmis į kelius, padėjo smakrą ant delnų ir, atsidusęs, įsižiūrėjo į ryškius, tarp sunkių, lėtai nueinančių link horizonto audros debesų prasismelkusius besileidžiančios saulės spindulius.

Jis puikiausiai žinojo, kad jam nieko nebus: jis stengėsi, ji lakstė paskui, patarnavo, gerbė ir mylėjo šeimininką, o nuo šeimininkės jau senai buvo be galvos... Jis niekada negavo lupt. Nemanė, kad gaus ir dabar, ypač dabar, kai šeimininko galvoje virė tik įsiliepsnojusi aistra. Vaikigalio akimis, tai šeimininkas neteko proto, jie pamišo...

Abu.

Bet geriau geras, nors ir pamišęs šeimininkas, nei tūkstantį kartų aštriaprotis, bet pikčiurna, koks...

Vaikigalis matė, kaip gerokai nutolęs, basapadis šeimininkas sustingo putojančių bangelių skalaujamoje pakrantėje, nusiėmė savo trikampę skrybėlę ir ją pasikišo po pažastimi, o kita ranka kilstelėjęs savo pasiramsčiavimo lazdą, tarsi pasveikino iš po debesų šyptelėjusią saulę.

Vyras nenešiojo jokio peruko, jis jų, paprasčiausiai, nekentė ir nemėgo, jam pakako ir savų į pasigarbaniavimą linkusių šiaudinių plaukų, kuriuos plaikstė silpnas vėjas – kaspinas buvo išsileidęs, ir kažkur pamestas.

Nuleidžiant lazdą, vyras giliai ir sunkiai atsiduso, o jo akys, stebinčios jau sunkių debesų properšoje sužibusios besileidžiančios saulės spindulius, tarsi akimirkai paseno: jei tą akimirką į jas kas būtų pažiūrėjęs, tai nematydamas veido, pagalvotų, jog regi klaikiai seniokiškas, bet guvias akis. Jos visiškai netiko vyro išorei. Net neatrodė, kad jos jo. Tarsi kas būtų įdėjęs svetimas. Tačiau tai tetruko tik akimirką – tarsi degantis meteoras – žybt - ir neliko. Vyras pasuko galvą ir jo akys, jau regėdamos liauną graciją, suspindo šiluma. Jis nusišypsojo ir tapšnodamas per putojančias bangeles, lėtai gerėdamasis savo meile, nupėdino link Jos...

O moteris sukosi. Neįtikėtinas vieno veiksmo baletas, kurio dekoracijos - įlankos putojančios bangelės, atsitraukiantys švininiai debesys, pro kuriuos vis dažniau šypteldavo besileidžianti ir raudonai geltonai žalsvu mėliu nutapiusi vienkartinį paveikslą, saulė.

Ji tipeno tarsi senoje, sukosi neatpažįstamuose pa, voltuose ir pusvolčiuose, jos kojų pėdas skalavo purslai, o rankos judėjo tarsi gulbės sparnai...

Ji tarsi girdėjo iš tolimųjų Žaliosios Salos dievų sidų ir jų bruidenų sklindančias tūkstantbalses elfų melodijas...

...grojamas tik jai vienai...

...ir niekam daugiau...

Prie jos artėjantis vyras ne itin vertino ir mėgo baletą. Jis juos buvo matęs Berlyno, Vienos ir Paryžiaus scenose, tačiau negalėjo ir nemokėjo įvertinti jo grožio ir subtilybių...

...bet tik ne šį kartą - nė vienas iš matytųjų neprilygo šiam... kerinčiam, stingančiam, kaitinančiam kraują...

Žengė arčiau, o moteris, tarsi paukštė, tarsi neliesdama smėlio, pritipeno paskutiniajame reveranse, kuriame apkabino savo vyrą, priglaudė galvą jam prie krūtinės ir sužiuro į besileidžiančią saulę.

Vyras pajuto gilų jos šokio įaudrintą ir įkvėptą kvėpavimą, ir nenusakomomis gėlėmis ar vaisiais kvepiančius plaukus...

...sviedė tolyn skrybėlę. Nepaleisdamas lazdos, apkabino moterį ir atsiduso.

Nenusakomai malonu buvo jausti tamprų ir įkaitusį, tankai alsuojantį kūną, juolab, kad josios palaida suknelė ir jo marškiniai, iš esmės nė kiek neslopino jokių pojūčių...

- Aš jau maniau, kad niekada, niekada nebeapkęsiu jūros... Maniau, kad į ją net pažiūrėti negalėsiu... Bet tai nuostabu, keri... Ačiū... – giliai kvėpuodama ištarė mergina.

- Neapkęsti jūros, - su pasimėgavimu traukdamas merginos besidraikančių ir kažkokiais vaisiais kvepiančių plaukų aromatą, geraširdiškai viptelėjo vyras, - tas pats, kaip neapkęsti moterų. Tai neįmanoma. Kokios jos bebūtų su savo visais savo norais, kaprizais ir įgeidžiais...

- Ir bambėjimu, ir irzlumu, ir... – mergina užvertė galvą ir įrėmė smakrą jam į krūtinkaulį.

- Ir bambėjimu, ir irzlumu, ir viskuo kitkuo, - vyras nusišypsojo ir pakštelėjo lūpomis į jos idealiai tiesios nosytės galiuką.

Jis tarsi paskendo jos bedugnėse žalsvose akyse, kurios jau nebuvo tos pasibaidžiusios ir išsigandusios „karaliaus dukros“ akytės, anuomet, ant prieplaukos. Tai jau buvo pailsėjusios, subrendusios ir įsimylėjusios ar mylinčios moters akys.

Kažkodėl beskęsdamas jos akių gilumoje ir lūpomis ieškodamas josios gaiviai iškilių lūpyčių, prisiminė tą juokingai mažorinę sceną gubernatoriaus namuose, kai jie beveik paslapčia, viduryje nakties, apsireiškė gubernatoriaus namuose.

Tada kilo lengvas sąmyšis, tarnai pakėlė savo šeimininką, ir jei tai būtų ne jo kaimynas, ir ne bičiulis, ta, ko gero, net būtų užpjudę šunimis.

Deglų ir žibintų nušviestame vidiniame kieme, juokingai vienais apatiniais ir naktine kepuraite stripinėdamas gubernatorius, balsu, čia pat, keikė juočkį tarną, nes jam niekaip nepavyko pataikyti kairę ranką į ilgaskvernio švarko rankovę, ir, čia pat, kalbėjo su pervargusiu misteriu Kleseriu.

Pažiūrėjus į jaunąjį ševalje, pagalvotum, jog tai tiesiog bedalis valkata: purvinas, dvelkiantis pelke, prakaitu ir laužo dūmais jaunuolis. Ničniekam nekeltų pasitikėjimo. Nebent tik iš išdidžios stovėsenos ir kalbos manieros kažkas galėtų spėti, jog tai ne šiaip koks eilinis pelkių šaseuris (medžiotojas), o šiek tiek kažkas kitas.

Jis, globėjiškai, kare ranka, už alkūnės prilaikė gerokai mažesnio ūgio į apsiaustą susisukusią, su giliai ant galvos užmaukšlintu kapišonu, per kurį buvo neįmanoma įžiūrėti veido, nenusakomą žmogystą. Net nebuvo aišku – ar tai smulkaus sudėjimo vyras, moteris, paauglys, vaikinas ar mergaitė. Iš už aiškiai per didelio dydžio apsiausto skvernų, net batelių, kurie galėtų išduoti, kas toji žmogysta, nesimatė.

Ir tai dar buvo ne viskas: už jų, tarsi šešėlis, suniukęs, perrišta ranka ir galvą, pasirėmęs ant viso pasaulio vargus mačiusios prieštvaninės muškietos, stovėjo senis – ilgi juodi, kaip varno plaukai ir deglų šviesoje mirgantys specifiniai veido bruožai išdavė, jog tai, veikiausiai, toks pat purvinas ir pervargęs, kaip ir jaunuolis -  vietinis indios – čoktavas...

- ...taip, monsinjore, taip. Išliko tik viena, - kalbėjo jaunuolis. -  Todėl aš tik sulaukęs nakties, atėjau pas jus, o niekur kitur, ne į jokį vienuolyną, ypač turint galvoje tas aplinkybes...

- Velniop, ševalje, mesjė Kleseri. Velniop... – gubernatorius pagaliau įkišo ranką į rankovę. – Jūsų, ševalje, nebuvo dvi! Girdite, dvi! Dvi savaites! Žinot ką iškrėtė motinėlė Žuana?

- Jokiu būdu ne, ekscelencija...

- Be jokių „encijų“! Aišku? Jie ten visi pamišę. Paskelbė, jog tai nosferatų darbas! Ieško egzorcisto! Išsiuntė kurjerį į Vatikaną! Pas papa! Pas papa!

- O jūs? Ėėėė... – nustebęs, net išsproginęs akis ištarė Kleseris.

- Aš? O, dėl Dievo meilės!... Taigi... O dar ir tas grabdirbys Baronas Šeštadienis, visas padugnes sukėlė...

- Velniai rautų, kad ją kur tą šventą bobą... – nesusilaikęs, širdies gilumoje nusispjovė Kleseris.

- Žinant jos „meilę“ jums, ševalje...

- O taip, ir dar pasirodžius su „karaliaus dukra“...

- Laužas, kaip Dievą myliu – laužas! Ir nieko aš čia negalėčiau padaryti... abu jus ant laužo! Štai, ką aš tau pasakysiu.

Vyrų kalbą nutraukė išbėgusios moterys: gubernatoriaus sutuoktinė ir jo sesuo. Abi palaidais plaukais, ant naktinių užsimetusios tik nenusakomo dydžio ilgas skaras, ir pareikalavo paaiškinti kas čia dedasi.

Kol keliais žodžiais, jau aprimęs gubernatorius paaiškino kas vyksta, ševalje žemai nusilenkė, o paslaptingoji žmogysta, kuri, kaip paaiškėjo, ta pati išgelbėta nuo aukuro mergina, tūptelėjo kniksete.

- Tai kaip dabar bus? A? Dėl Dievo meilės! Ševalje, jums reikia sprukti! – pagal savo siaubingą įprotį grąžydama rankas, aiktelėjo gubernatorienė.

- Oi ne, gerbiamoji, oi ne, nereikia niekur sprukti, čia kažkoks nesusipratimas, - staiga kilstelėjęs galvą Kleseris plačiai ir jaukiai geraširdiškai nusišypsojo. Atvirai visiems mirktelėjo akį ir kilstelėjo savo lazdą, su kuria beveik niekados neišsiskirdavo. – Aš, grįžau iš Kvebeko, sausumos keliu ir parsivežiau savo sužadėtinę madmuazelę Karolainą. Bet esu užkietėjęs viengungis ir iki mūsų vestuvių prašau ją pagloboti...

Visų susirinkusiųjų veidai ištįso. Gubernatorius net paspringo kažkokiu neištartu žodžiu. Išgelbėtosios merginos kapišonas, rodos, net kilstelėjo, o deglų šviesos ir šešėliai, net sustingo.

Kiemą apgaubė akimirkos tyla.

- ...nes viengungio namuose, iki vestuvių... Na, suprantate, - besišypsodamas, pasimėgavęs įspūdžiu, baigė Kleseris ir teatrališkai, iš po ilgų, palčių apsiausto rankovių išžvejojęs merginos ranką, kilstelėjo jos pirštukus ir simboliškai priglaudė lūpas.

Kiemą vėl apgaubė tylos šydas.

Iš kažkur toli ataidėjo kažkokie neaiškūs naktinio miesto aidai, šurmulys, kažkur toli gailiai suklykė kažkoks naktinis paukštis, sulojo šuo. Bet visi tie garsai atrodė kažkokie nerealūs ir tolimi.

Pirmoji atsitokėjo gubernatoriaus sesuo, našlė, madam Luiza. Ji nusišypsojo, ironiškai išsišiepė. Suplojo rankom ir tramdydama juoką ištarė:

- O, nuostabu. O, mielas broliuk, tai tokios tavo piršlybos? Manau jau dabar neprieštarausi mano ir ševalje Divalio sužadėtuvėms? A? – ji, iš aukšto, tarsi nugalėtoja, pasuko galvą į gubernatorių, kuris susiraukė ir prikando lūpą, o po to ištiesė rankas ir, suėmusi Karolainos rankytes, geraširdiškai nusišypsojo: – O mieloji, jūs net pati nenorėdama Gordijaus mazgą, kurio dabar nereikės perkirsti, atrišote. Mano brolis būna labai užsispyręs. Labai. Bet jis, kartu, ir įžvalgus ir protingas. Tad neabejokite jo lojalumu, net kai trinksi, tarsi Karibų griausmas. O taip, ševalje Kleseri, o taip, būtinai pasirūpinsim ir paglobosim. Nesijaudinkit.

Madam Luiza globėjiškai apglėbė madmuazelę Karolainą per pečius:

- Vargšė mergaitė, sunki kelionė ar ne? O kada vestuvės? A? Ševalje?

- Ė... a... šitai... Na, mes dar neaptarėme...

- Na ir puiku, - mostelėjęs ranka, tarsi joje būtų laikęs kirvį, staiga visiškai šaltai ramiu balsu, ištarė gubernatorius. – Rytoj laukiam jūsų vakarienės, ševalje. Ten ir aptarsim. Ir jūsų kelionę, ir sužadėtuvių datas, ir... Ir beje, kartu, laukiu jūsų detalesnių, gilesnių įžvalgų dėl Atčaftalajos pelkių, kad kur velniai nujotų tokį pavadinimą! Atleisk man Viešpatie už burnojimą. Tikiuosi, kad kelionėje iki Kvebeko ir atgal, buvo laiko pamąstyti? Taip? Gerai. Tada geros likusios nakties ir iki pasimatymo rytoj, per vakarienę...

...Saulė pasiekė horizonto liniją.

- Kažkas ne taip? – klausiamai sužiuro mergina į gerokai aukštesnį savo vyrą, kuris netikėtai sustingo pusiaukelėje iki bučinio.

- Ne, ne, viskas gerai brangioji, - ištaręs ševalje aistringai įsisiurbė į gaivias ir, tuo pačiu, karštas sutuoktinės lūpas. Jis tarsi kažkur už borto paliko savo slogutį, nerimą dėl ateities... O kaip gi be jo? Kam gi daugiau, jei ne jam, žinoti, kad, bet kokie nutraukti kerai - be pėdsako nedingsta. Bet kame ir kur tai pasireikš – dar nenumatė ir negalėjo nuspėti...

Būk pasveikinta tamsa, senoji mano drauge,

Aš vėl atėjau su tavimi pasikalbėti.

©The Sound of Silence

Aušo.

Šalta negražiai raudona saulė per debesis mėtė savo vėlyvus spindus tarp Lizdeikos kalno ir Kriveikiškio piliakalnio. Nė kiek neakino ir nė kiek netrukdė. Netgi atvirkščiai -  pagyvino rudeniškai nusususį Pajautos slėnį ir ūkanotą Neries kilpą...

Patrintą, palankstytą, tokį kibiro spalvos, su vienu parištu bamperiu, padrožtą, purviną Mitsubishi Pajero Sport, palikau aikštelėje, priešais muziejų. Barškantis ir visas pamiškes drebinantis dyzeliukas - kibiras, jis ir yra kibiras,  nors ir 4X4 WD. Gal kol buvo naujas, šviežias ir gražus – tai buvo daiktas. O dabar - tikras supuvęs duršliokas. Bet man tiko. Kiek man jo bereikės? Ir iš vis ar man mašiniukų reikės?

Nežinojau.

Kiek jau kartų po to, kai pirmą kartą mačiau Kernavę man teko senti, o po to skausmingai atgimti? O kiek kartų žūti? Tingiu net skaičiuoti. Ir neaišku, kas geriau – ar žūti ir atgimti, kentėti nežmoniškus skausmus, ar susenti ir atėjus laikui atgimti-regeneruoti. Tuomet skausmo mažiau. Beveik nėra. Tik viskas trunka daug ilgiau... net labai ilgai. Vieną kartą, berods, teko sulaukti ir devyniasdešimties. Jau galvojau viskas. Dausų sodo obuoliukų poveikis baigtas. Bet ne... nesibaigė. Tačiau tada beveik penkiolika metų „regeneravau“ – įsivaizduojat – visi aplinkui sensta, o pats jaunėji? Tai gerai, kaip anuomet, po Žemaitijos giriose pas vilkolakius prisiglaudžiau... visiems viskas suprantama. O būnant tarp žmonių... Ech, ką čia ir bekalbėti. Kiekvienas neša savo kryžių, kaip žmonės sako.

Nors ką aš čia? Juk jau apie tai pasakojau... Ar ne?

Žodžiu, vangiai išlanksčiau miniatiūrinę medžiaginę purviną plastikinę kėdutę, kurią radau bagažinėje (įtariu, kad tas cinko spalvos kibiras kažkada priklausė kokiam žvejui, fanatikui), ir prisėdau.

Akimis nusekiau kažkokio ankstyvo entuziasto paleistą tolimą droną – matyt fotografavo ar filmavo apylinkes. Na, gal neblogos išeis foto. Čia man, neišsimiegojusiam, sušalusiam, sustirusiam, sugrubusiais pirštais prisideginėjant cigarilę, viskas atrodė nykiai ir klaikiai, o štai foto gal bus ir visai nieko.

Oooo! Kad jie žinotų, kaip čia viskas atrodė seniau! Dar tais povytautiniais laikais, kai pirmą kartą čia atsidūriau?! Ne-ne, su Dausų sodais neverta ir lyginti, o štai su vargo vakarienės iliustracija – buvo visame gražume. Patys piliakalniai buvo aukštesni, tai šen, tai ten matėsi išlikusių sudegintų pilaičių kuorai. Viskas apaugę brūzgynais, žole ir krūmais. Apžėlę palikti, kažkada sudegę, bet ne iki galo laiko sugriauti pastatai... Ir Neris buvo gerokai platesnė... Ir gal sraunesnė?

Bet nesvarbu...  Ne tam aš čia.

Štai, surūkysiu ir kilsiu. Kur? Taigi į svečius pas grafą.

O kodėl neskubu?

Net šyptelėjau pagalvojęs, jog kažkas galėtų užduoti tokį klausimą. O iš tikro, tai aš skubu. Galima sakyti, kad net negaišuoju.

Bet skubu - lėtai.

Greitai - nėra prasmės. Ta prasme, kad ten, kur manęs laukia grafas, ten, kur mano artimieji, laikas gali tekėti visai ne kaip čia. Gal lėčiau, o gal - greičiau. O gal dar kaip nors kitaip. Nors kažin. Tokiose pasauliuose žmogus ar net šio pasaulio būtybė ilgai neišgyventų. Ten demonų valdos. Tad, veikiausiai, jie kažkokiame materialiniame pasaulyje. Ir tai ne anapusinis pasaulis, į kurį galima patekti tik dvasiškai: kitaip jų kūnai turėtų būtų likę šioje žemėje, pavyzdžiui - pavyzdžiui, letarginiame miege ar narkotikų kvaitulyje. Tada jau juos jausčiau čia. Po to, kai sudeginau vudu lėles, jausčiau juos. Taigi, ten akivaizdžiai fizinė ir materiali erdvė, apčiuopiamas pasaulis. Tik, gal kitoks. Gal fizikos dėsniai kiek kitaip veikia, gal turi kokius tris ar daugiau palydovų, porą saulių (ir dar skirtingo spektro – nuostabūs pasauliai, beje), o gal tai iš vis tik erdvės kišenė ar kilpa, kaip pavyzdžiui - gabvarto Simo smuklė ar mano pačio saugykla.

Žodžiu, pernelyg paskubėti negalėjau. Reikėjo susivokti erdvėje. Erdvėse. Ne paprastas, kartais, tai dalykas. Patikėkit. Ir ne kiekvienam žmogui tai duota. Likti Kaune ir bandyti pas grafą prasmukti iš ten – buvo nesąmonė – tai reiškė, kad pateksiu tiesiai į jo rankas. Patys suprantate. Buvo galima bandyti Vilniuje, bet, bet nerti į tarperdvinę plotmę ir po ją braidyti ieškant išėjimo į Kaliostro gūžtą – vėlgi, tai būtų savižudiška. Kokie ten monstrai ir demonai šliaužioja, tai, matyt, niekas niekada ir nesužinos. O per ilgai ten užsibūti negalima.

O štai čia...

Čia kitas reikalas.

Čia vibracija rezonuoja, fonas panašus. Tik susivokti reikia.

Niekada nepagalvojote, kodėl Kauno požemių legendos, tai beveik Kernavės dvyniai. Arba atvirkščiai. O gal tai vienas ir tas pats? Taigi, taigi... Manau pagavot mintį? Ne, čia ne žmonės pasakas vienas nuo kito savinasi, o tai kaip ir chaoso dėsnis: dėka susiliejančių erdvių rezonanso, viskas atsiranda beveik kartu, ir iš karto, ir panašiu momentu... Ir visos jos yra teisingos... Ištakos vienos, o atgarsiai... Žodžiu, kaip akmenuką įmetus į vandens sklidiną dubenį (forma nesvarbu): bangelės pasieks visus priešingus jo kraštus. Bangelės tos pačios. Skirtis tik aidas gali... Prie storesnės sienelės vienoks, prie plonesnės – kitoks. Na, o susijungiančiuose induose, tai ir... O dar jei to indo kraštas į kažką remiasi... Ar ne? Nežinau ar vykęs pavyzdys, bet kažkaip taip.  Tegu dėl to išminčiai, astrologai ir alchemikai savo šviesias galvas laužo, o man tai vis vien. Juk brendant per sniegą, nebūtina žinoti iš ko jis sutveriamas – užtenka žinoti, koks jis gali būti ir kokias formas įgauti... Žodžiu, žinau, kad taip yra – ir viskas – to pakanka. Kai buvau dar auginamas ir globojamas mamos – Indrajos, pakeliavau su ja po erdves. Išmokė ji savo laiku mene kaip tokiose kelionėse orientuotis, ir kaip elgtis. Kokie spąstai, gali slypėti. Na ir pats stebėti mokėjau ir moku, ir išvadas daryti... Va tik, be magiškų daikčiukų keliauti po jas savarankiškai negaliu. Net nežinau ar tai gerai ar blogai.

Tfu, kažko į filosofiją patraukė...

Išpūčiau dūmų debesį. Pagalvojau ar viską ką norėjau susikaišiojau į kišenes? Peilis, revolveriukas, sidabras, sidabro valas... Patikrinto švęsto vandens tik pamiršau – tikėkimės – neprireiks. Ir fleškutė armanjako... Pakankamai didelė. Kodėl armanjako? O todėl, kad ne laikas eksperimentams. O tai maža kas?

Ir kodėl aš kažkada mečiau rūkyti? Visai malonu. Net nežinau, negaliu pasakyti. Kita vertus, o ką čia parūkysi? Kai prieš gerus dvidešimt metų čia kūriausi (pasakojau jau praeitoje istorijoje kas prie ko, ar ne?) vienas rūkomas mėšlas čia tebuvo – nori nenori – mesi. Net nupurto prisiminus. Košmaras! Bet laikai pasikeitė. Jau senai galima tikro daikto gauti. Tikro tabako.

Na, grįšiu, dar kartelį pabandysiu – o jei patiks, tai...

Cigarilės dūmo šydo fone, išlindo saulė. Labai ryškiai nutvieskė Pajautos slėnį. Šis net apakino savo primirkusiai žalai rudai geltonomis spalvomis. Net Neris, rodos, atkuto.

Laikas.

Nuleidęs ranką ir, čia pat, prie kojos, į šlapią, jau parudusią žolę užgesinau nebaigtą rūkyti cigarilę.

Atsistojau. Kažkiek pamąstęs, išsitraukiau „ultra light“ .38 special+P šoviniais užtaisytą nelegalų revolverį (atsivežiau grįždamas į Lietuvą, taip ir nelegalizavau) ir susibrukau jį į užpakalinę džinsų kišenę. Sėdinėti nesiruošiu, o patogiau, nei vidiniame dėkliuke, po užsagstyta baikerine striuke – ne grybauti einu, gi.

Na, kaip toje pasakoje? Sezamai atsiverk?

Ali Baba olos čia aišku, kad nėra, o štai požemiai - tai tikrai yra. Uždaryti geležinėmis durimis: Vilniuje yra auksinės, Trakuose – sidabrinės, o Kaune? Kaune žalvarinės? Net šyptelėjau. Hiperbolė, visa tai, aišku. Perkeltinis frazeologizmas, bet, tai nereiškia, kad požemių ir įėjimo į jį visiškai nėra. Tai, kad archeologai dar kažko nerado, tai nereiškia, kad to, „kažko“ - nėra.

Na, ką? Pavaidinsim Indianą? Tik tiek, kad man neprireiks nei kastuvo, nei dar kažko. Man pakaks atsidurti tik prieangyje, tik prisiglausti ar atsistoti šalia... Kiek anuomet nuo veidrodžių buvom? Trys- keturi žingsniai – ne mažiau...

Paplekšnojau, per krepšį, kuriame gulėjo kokio pusantro sprindžio veidrodis ir per kišenę, kur laikiau Šiorburno kauko, rūminuko, dovaną. Taip, perėjimui į tarp erdvinę plotmę reikėjo dviejų veidrodžių.

Nuspyriau šonan tą purviną kėdutę (tenepyksta parko prižiūrėtojai, jei galėsiu, atgal grįždamas pasiimsiu) ir slidinėdamas pradėjau leistis stačia nuokalne per šlapią žolę, per šlapius kupstus.

Bjauri žolė – slidi... Net kluptelėjau išsimurzojęs vieną džinsų kelį. Ir odinės striukės visą rankovę. Bet nusileidau. Tiesiai ant turistų takelio.

Ech, žmonės, žmonės... Net nežinote pro ką vaikštote!

Pakėliau galvą ir apsidairiau ar tas dronas dar neskraido...

Buvo tylu. Nė vėjelio. Nė paukštelio. Nei tolimo drono dūzgimo.

Nieko.

Tik debesimis aptrauktas dangus, kuris rodos tuoj vėl prapliups, ir Lizdeikos kalno šešėlis...

Tu suprasi mane

Atleisk man už blogį, kuris žeidžia tave

© Oh Mon Amour, Cristophe

Madam Verou piktai žybtelėjo akimis. Krestelėjo galvą ir išbalinti, tarsi žili, palaidi sidabriniai plaukai nuslydo ant akių. Ji nenorėjo, kad ševalje Kleseris matytų jos ašaras. Bejėgiškumo ir pykčio pilnas ašaras.

- Arklys paruoštas, mesjė, - į svetainę įkišęs galvą žilagalvis, siaubingai susiraukšlėjusio veido juočkis, ištarė silpnu, dusliai girgždančiu balsu.

- Gerai. Tuoj, - atsidusęs, tarsi kamuojamas senatvinės podagros, įsirėmęs į savo senovinę lazdą, kuri net neatrodė, jog būtų amžinai nepaleidžiama iš rankų – vis tokia pati žvilganti, lyg ką tik paimta iš meistro - krenkšėdamas pakilo kresnas, plačiapetis senis. Tačiau matėsi, jog jeigu jis kažkada ir buvo valiūkiškas išvaizdus stipruolis, tai jėgos jį pradeda palikti. Arba jau senai paliko. – Einu.  Karolaina, brangioji...

- Jei tu mane paliksi, daugiau aš tau nebūsiu jokia brangioji, - suspaudusi kumštelius, moteris trinktelėjo sau per kelius. Pažiūrėjus į jos rankas, galėjai nustebti – jos atrodė, kaip jaunos moters, net merginos. Galbūt todėl, jau daugelį metų visuomenėje ji mūvėdavo pirštinaites. Užtat, šviesios ir senatvės nepakąstos rankytės, puikiai derėjo prie jos žvilgančių akių, kurios pasirodė krestelėjus galvą ir dirbtinai pažilintiems plaukams išsitaršius į šonus.

- Taip, ko gero, - seniokas sulinksėjo galvą. – Patikėk. Taip reikia.

- Tu išeisi, o aš liksiu čia, įkalinta tarp pelkių. Tarp tų šlykščių Luizianos pelkių!

- Aš užtruksiu. Patikėk. Kitos išeities nėra. Viskas. Toliau aš tau būsiu tik našta. O tu, liksi jauna. Visą laiką. Tik dažus nusiplauk, - senis šyptelėjo savo klaikia šypsena. – Gali palikti Luizianą. Tu gi gali keliauti visur palei Misisipę. Visur. Tai daug. Jei sutiksi kokį gražuoliuką, patikėk. Aš neprieštarauju. O man... Oooohh... – senis stenėdamas išsilenkė. – Supranti, žodžiu.

- Ne. Nesuprantu! Nesuprasiu. Niekada nesuprasiu!

- Taip reikia. Kam tau mane karšinti? Turi pradėti naują gyvenimą. Jis nuostabus. Išvažiuok, kur patiks. Sudegink po velnių šią fermą, paduok plantaciją. Naujus popierius jau turi. Advokatai viską sutvarkė... Nepradėk, gi... (senis užsikosėjo) iš, iš naujo...

- Tu mane meti.

- Taip, vardan tavęs. Aš noriu, kad mane atsimintum jauną... ne... ne taip. Nenoriu, kad matytum mano seniokiškų... kančių. Man nereikia karšintojų...

- Tai neteisinga...

- Teisinga, au revoir... Madam, jau madmuazele Karolaina. Au revoir...

Senis ryžtingai, kaip įmanoma tokiam klipatai, apsisuko ir pasiramsčiuodamas savo lazda išėjo link durų...

Madam Karolaina Verou sukūkčiojo, susiėmė delnais veidą ir per jos liaunus pirštus pradėjo tekėti ašaros. Šaltais-sūriais upeliais...

Ji, tuomet, jau žinojo savo prakeiksmą – amžina jaunystė... Bet negalėjo palikti Misisipės ir jos intakų... Ne vieną kartą bandė – ir kiekvieną kartą pradėdavo degti, prasidėdavo kančios vos nutolus... Tai ją privertė imtis alchemijos, vudu, kerų, ieškoti išeities... Jos sutuoktinis visokeriopai bandė padėti, bet...

Ir nieko.

Išbandė daug ką. Gal net viską. Bet nepavyko. O dabar... dabar lieka viena...

Liko viena...

Suaugę vaikai – kas Europoje, kas Karibuose...

Štai ir laikas ševalje Kleseriui... Verou...

Nors...

Nors dėl Kleserio ji dar klydo...

Bet apie tai sužinojo tik po daugelio metų...

Neramiuose sapnuose aš vaikštinėjau vienas

Akmenimis grįstomis gatvelėmis

©The Sound of Silence

...žvaigždės...

Ne, ne žvaigždės, beformiai langai...

Ir tamsa. Aklina ir visiška tamsa.

Galite įsivaizduoti save kirminu obuolyje? Obuolyje, kuris išvagotas tūkstančiais kirmgraužų ir dar susuktas į maistinę plėvelę. Pro kiekvieną iš jų gali matyti šviesą, bet esi tamsoje. Gali net pridėti ranką prie angos, bet ji įsiremia į tą skaidrę plėvelę. Gali net matyti, kas ten yra... Bet esi tamsoje...

Net neišgirdau, o pajutau. Tiksliau – suvokiau, kad kažkas šniugžda. Ne negirdėjau ir nemačiau, bet žinojau, kad tas kažkas pajuto mane ir išsigandęs sprunka. Kas tai? O kas ten žino? Demonai, matyt. Nors čia, aš jiems demonas. Žmogaus klausos ir regos galimybės ribotos. Smegenys naujo pasaulio dar nespėjo suvokti. Net nežinia kiek laiko turėtų praeiti, kad nors kažkiek pradėtų suvokti? Tačiau, kiek numaniau, tas tarp erdvinis „kažkas-tai“, tai kaip kisielius. Kinta. Greičiau, ne greičiau, bet kinta. Gera laikina slėptuvė trumpam. Kaip anuomet, Vienoje. Bet ne ilgam buvimui. Ir ši, panašu kad kitokia. Tada mes galėjom stovėti, vaikščioti. O čia, įdomu, kaip?

Stengiausi susitramdyti. Išlikti ramus. Bet galva būbnijo, širdis virpėjo...

Eina šikt...

Brendis. Taip. Nepamiršau aš anos patirties: apčiuopomis įkišau ranką į užantį. Keistas jausmas. Sunki baikerio odinė striukė, o atrodė kaip švelnus kailiukas. Net šleikštu.

Visai kitokie pojūčiai, nei anuomet...

Metalinė gertuvė, tarsi kartonas... Net suspausti baisu...

Nejučia, kita ranka įkišau veidrodėlį į kišenę ir apsitapšnojau. Matyt juokinga būtų matyti, kai senas diedas tapšnojasi sau per galvą, per pilvą, pečius... Bando suvokti savo siluetą...

Ne, kokiu aštuonkoju netapau. Panašu, kad ir šiame tarpuerdvyje išlaikiau savo formas.

O štai brendžio skonis... Opa-netikėta pasaka! Lyg gertum vaivorykštę!

Galit įsivaizduoti? Tikriausiai ne. Štai ir aš to skonio pojūčio negaliu aprašyti. Tiesiog matydami vaivorykštę, pagalvokit, koks jos skonis būtų, jei paragautumėte. Skeptikas – fizikas pasakys, jog tai turi būti paprasčiausio distiliuoto vandens skonio... Tai yra joks. Vanduo. Bet į juos nekreipkite dėmesio. Žmogus su fantazija, ne robotukas...

Žodžiu, brendžio skonio vaivorykštinė puokštė, visiškai naujais ir iki šiol nepatirtais pojūčiais, nudegino vidurius. Tarsi išgirdau kamertono trinktelėjimą. Vibracija, poerdvio tonacija išsilygino. Galva aprimo. Akys pradėjo matyti ne vien tik „žvaigždes“ – kirmgraužų skyles...

Pabandžiau žengti. Tyla. Žingsnių aido aišku, kad nesigirdėjo. Kaip ir nesuvokiau per ką einu – na, tarsi per vatą. Sakykim taip.

Žengiant, artimiausi kirmgraužos „langai“ pajudėjo, o štai, tolimiausi, ar jų spiečiai – taip ir liko vietose – jie, matyt, buvo be proto toli...

Sustingau ir pabandžiau susivokti. Užmerkiau akis.

Pabandžiau įjungti atmintį, prisiminti saviškius... Ir savo priešą, be abejo – tokį, kaip jį prisiminiau...

Mane pradėjo nešti... Tarsi kas būtų įjungęs begarsį ir be ploto ilgą bėgimo takelį. Nespėjau susivokti, kaip jis staiga sustojo, o aš atplėšiau akis.

Tikriausiai nusišypsojau. Nežinau – nesu tikras.

Tai, kad aš atsidūriau prie reikiamo „lango“, supratau iš karto. Visiškai, kaip anuomet, Šionburno pilyje... Tiesiog stovėjau prie veidrodinio lango, tik iš kitos pusės. Mačiau kas viduje, o manęs nematė niekas. Skirtumas, tik, kad Šiorburno veidrodžiai buvo milžiniški ir gal todėl vaizdas buvo tarsi stovėtum perone prie stiklinių durų, o čia – ryškumo trūko, dydis jau tik kaip tikro standartinio lango... Ovalinio lango. Veidrodis ne stačiakampis? Senovinis ir jau suvarvėjęs...

Apsiblausęs...

Na, gerai, kad nors ant jo niekas kokios skraistės neužkabino, kaipo kad dar prieš kelis šimtus metų kai kur buvo tokie papročiai. O apsižiūrėti kas ten, anapus – aiškumo pakako.

Ir taip.

Aplinka niūroka. Tokia savotiška gotikinė salė  su... kiek? Kaip įžiūrėjau, ne mažiau aštuonių skliautų, kurių galai remiasi į kolonas. Mūras netinkuotas, bet dažytas? Arba senas ir nuo senumo pajuodęs. Pajuodusios freskos?

Prakeiktas senas suplaukęs veidrodis. Įspūdis, kad kataraktą turėčiau.

Nors žvakidžių ir kandeliabrų pilna, ir visi įplieksti, apšvietimas menkokas...

O!..

Praplaukė šviesus siluetas... Suknios su pasijoniais ir, panašu, kad aukšta šukuosena... Galva tokios formos negali būti... Buvo tokie perukai madoj... pamenu...

Prieš du ar tris šimtus metų? Prieš tris... ko gero.

O siluetas praplaukė ir dingo...

Ir staiga pamačiau kojas... Jos tarsi išniro taip, tarsi sėdintysis būtų jas ištiesęs.

Net nusijuokiau ir gurkštelėjau dar savo „vaivorykštinio“ brendžio... Na, gerai, armanjakas tai, armanjakas – ne laikas eksperimentuoti. Gal kada kitą kartą, bet ne dabar. Kuo tiksliau norėjau atkurti Šionburno patirtį.

Kol kas – sekėsi.

A, taip... kojos. Supratau, kodėl dešinys „kirvarpos“ lango kraštas, tarsi perbrauktas juoda šliūže vertikaliai. Tai krėslo (sosto?) priekinė tamsi koja ir galiukas ranktūrio! Štai kas čia.

Veidrodis stovi už krėslo?

Aha...

Panašu, kad šioje realijoje arba terprealijoje, arba tarpuerdvyje (ar kas tai yra), mintys ir nuovoka sukasi gerokai lėčiau...

Taigi...

Kojos...

O ką kojos?

Kojos niekalas. Batai odiniai. Ne batai, o bateliai. Su sagtelėmis. Išblizgintomis taip, kad net žvakidžių šviesos blyksi... O! Ir su, mažų mažiausiai – deimantinėmis galvutėmis. Specifinis blyksnis...

Ne, ne moteris čia šeimininkė... kojos, kelnių kiškos galas.

O kas toliau?

O toliau, prasidėjo šešėlių spektaklis: priešais kojas suklupo, nors ir išdidžiai išsitiesęs, kažkoks barzdotas neužauga. Stačiakampė „ryža“ barzda... Ilga nosis? Cvergas?! Ne kitaip! O iš šono prišokęs kažkoks ilgaausis, tik ausys ne stačios, o horizontalios – ryškiai gremlinas – baksnojo jam į pakaušį. Panašu, kad šis kažką aiškinosi su sėdinčiuoju ant krėslo ar sosto. Nors, nepanašu, kad atgailautų. Galėjau prisiekti, jog girdžiu jo įžūlų ir paniekos pilną balsą...

Ir vėl cvergas...

Ir vėl?

Kodėl taip pagalvojau?

Nežinau.

Gal tiesiog paskutiniuosiuose įvykiuose, fone, vis kažkaip toks apsireikšdavo. Tarsi bandytų traukioti už virvelių...

Pamenu kaip valkirija, to biš - Birutė sakydavo: pasivaideno cvergas - žegnokis – ragnariokas aušta... Priežodis, aišku, bet...

Ir, staiga, neužauga užvertė galvą, ir, tarsi, nusikvatojo. Pliaukštelėjo rankomis ir... ir dingo!

Baksnojantis savo pirštu į cvergą gremlinas, kaip tik bandantis vėl jį bakstelti savo pirštu, bet tik perkošė orą ir vos neparklupo...

Gaila nesigirdi! Nieko!

Velniai rautų!

Vėl sušmėžavo moteriškas siluetas...

Ir, vis tik, šis siluetas - sužaidė gerą darbą: akis nukrypo į šleifą... (Dieve, reikia greičiau nešdintis iš šito tarpuerdvio!) Akis nusekė ilgosios suknios padelkas ir ant grindų pamačiau (ir kaip anksčiau nepastebėjau?) linijas. Smulkmenų neįžiūrėjau, bet panašu, kad kažkokio išpiešto magiško rato dalis... Sigilo? Ovalas... Veikiausiai atvirkštinis ar veidrodinis grafo sigilas. Arba ten buvo atvirkštinis. Tai štai kur turėjau pakliūti! Pakliūti ir neišsprukti.

Būčiau visiškoje jų ar jo žinioje.

Bet nepakliuvau.

Ką gi, cvergą jums šiknon... Tikiuosi dėl to jie ir susipyko. O kaip priešai pykstasi, geriečiai šypsosi...

Gaila maniškių nesimato...

Nusikabinau nuo kaklo dvigubą sidabrinę grandinėlę. Nunėriau kryžiuką, įmečiau jį į užantį (pajutau, lyg kažkas aplinkui krebžda ar šnabžda, bet nieko negirdėjau)...

Gaila, kad neturėjau savo lazdos. Bet... Bet yra kas kita - sidabrinis valas. Su masyvia dviguba sagtele ant galų, kad iš pirštų neišsmuktų. Peilis dar... Pistoletas užpakalinėje kišenėje...  Ir armanjako gertuvė. Taip. Viskas vietoje

Timptelėjau sidabrinę grandinėlę, tarsi patikrindamas stiprumą... Garotos interpretacijai tiks. Kuo puikiausiai: gerklė už gerklę, taip sakant... Net karčią seilę nurijau prisiminęs saulėje sublyksėjusius giljotinos ašmenis...

Kaip nekeista, šioje tamsoje sidabras matėsi. Net žibėjo savotiška šviesa. Tarsi pats šviestų. Aš pats savęs nematau, o sidabras, štai - matosi..

Planas šiaip sau...

Bet kito neturiu...

Galima tęsti, jei tu taip nori

Ir viskas bus kaip anksčiau...

© Oh Mon Amour, Cristophe

Juodoji smulkutė kreolė, žinoma Burbono gatvės gandų ir paskalų nešiotoja, pasirėmusi į medinį, jau laiko ir rankų nugludintą prekystalį, kažką pati sau plepėjo. Čia pat klausdavo, čia pat atsakydavo, čia pat teigdavo, čia pat neigdavo. Retkarčiais nuobodžiai pakeldavo pirštą ir stumteldavo kabančią butaforinę sapnų gaudyklę.

Prakeiktajai, kuri stovėjo kitapus prekystalio ir dubenėlyje trynė ar tai kažkokias džiovintas žoleles, ar tai kažkokius prieskonius, tereikėjo tik linkčioti. Gal kartais išleisti kokį neaišku garsą. Pašalinis stebėtojas neklystamai būtų atspėjęs, jog ji smulkutės juočkės nesiklausė. Tiesiog dirbo savo: ramiai, lėtai, tik retkarčiais ištardama kokį bereikšmį žodį. Bet, buvo panašu, kad viešnia jos nė kiek neerzina, nors mintys ir klajojo visai kitur.

O mintys buvo keistos – ji pati savęs nesuprato. Jau kelinta diena ją buvo apsėdusi kažkokia vis auganti nuojauta. Šiandien ypač blogai valdoma. Kad šioji nuojauta būtų bloga – negalėtų pasakyti, bet ir malonia - ją nepavadinsi...

Pirmą kartą taip...

Ilgesys, net kai jis būna nenusakomai skausmingas – pažįstamas jausmas. O štai šis krebždesys - tarsi visiška jo priešingybė....

Norisi eiti, norisi trypčioti, nekantrauti ir...

Ir eiti prie jūros...

Kodėl prie jūros?

Prakeiktoji to nežinojo.

Nesuprato ir nežinojo. Kai apimdavo nenumaldomas ilgesys, ji, paprastai, traukdavo į Misisipės aukštumas ar į pelkes... Taip net ir legenda gimė, jog Prakeiktoji dingsta tam, kad ją pakeistų jos mokinė, dukra, ar tai dar ten kažkas. Panašiai, kaip nusialinusį Baroną Šeštadienį keičia kitas grabdirbys, todėl jis ir amžinas. Tik ji – priešingai – nebuvo tamsos globėja... Bet, nežiūrint to, nei vienas kovenas jos nepripažino. Ir gerai darė: su protėvių dvasiomis ji nesikalbėjo. Veikiau buvo žolininkė, alchemikė, žiniuonė, bet ne ragana. Nors, kai kas manė, jog ji, vis tik - raganų motina... Pernelyg gerai suvokė raganystės esmę: net kartais padėdavo patarimais, tokiais, kaip atrakinti ar užrakinti kerų žodžius – surasti jiems raktą ar raktus... Tačiau niekas nieko tikro nežinojo. Gal kas pavydėjo, gal kas bandė įminti paslaptį, gal kas bandė nesėkmingai įsipiršti į mokinius, bet visiškai atstumti ar susipykti, ar „perbėgti kelią“ – privengė.

Gerbtinas neutralitetas... Kai kildavo kovenų vaidai - ji buvo tas, per, kurį buvo galima vesti derybas... bandyti taikytis.

Tokie vertinami ir branginami, o kaip ir kada jai prilipo „Prakeiktosios“ pravardė, ji jau pati neatsiminė. Ir niekas neatsiminė. Savaime prilipo. Galbūt dėl to, kad ji niekada nesikeisdavo –neseno, nesirgo, visą laiką, tarsi kažko laukė... Tik kartais kažkur prapuldavo, ir ilgam. O po to atsirasdavo... Taip pat netikėtai. Tad daug kas abejojo, jog ji – tai ji, ta pati iš amžių glūdumos.

O ji nieko ir neneigė...

- ..?.. – išgirdo pakitusią viešnios intonaciją bet ne žodžius. Pasąmonė suvokė tarsi ore pakibusį klausimą ir užsitęsusią pauzę.

- Ce à quoi? – pakeldama galvą perklausė Prakeiktoji

- Aha! Taip ir maniau! Tu manęs visai negirdėjai. Aš juk klausiau, ar eisi į prieplauką?

- Prieplauką? – Prakeiktoji pastatė dubenėlį, trynimo buoželę ir ėmėsi iš kartono lankstyti nedidutį krepšelį. – Ko?

- Och! Aš jai čia visą valandą aiškinu, o ji klausia! – smulkutė moterėlė sucaksėjo liežuviu ir palingavo galvą, nors įsižeidusi neatrodė. – Dar kartą sakau (tiems kas negirdi) šiandien turi ateiti „Marengo“. Pakrantės apsauga jau jį matė. O, moterie!

- „Morengo“? – įgudusiais mikliais pirštais Prakeiktoji baigė lankstyti krepšelį ir subėrė iš dubenėlio sutrintas žoleles. Užspaudė viršų ir keltino imtis rašalinės, kad užrašytų paskirtį ir adresą.

- „Morengo“, „Morengo“, sakė, kad gražuolis karo laivas. Jau Respublikos! O, panašu, kad jau ir atėjo, va, - moterėlė mostelėjo į praviras duris, kur matėsi judanti viena kryptimi gyventojų srautas. Girdėjosi pagyvėjęs gatvės triukšmas: anksčiau karališkojo jūrų laivyno, o dabar Respublikos laivyno karo laivas uoste – tai įvykis šiose pelkėtuose ir karštinės pritvinkusiose pelkėse, pačio Dievo užmirštoje šalyje.

Moterėlė, kaip buvo įpratusi, vėl sucaksėjo liežuviu, kilstelėjo ranką, kad ši krūva apylinkių iš spalvotų akmenukų, spalvoto metalo plokštelių ir stiklo karoliukų, kurie buvo ne tik puošmena (jos supratimu), bet ir krūva talismanų nuo visokiausių negandų, atsistotų į savo vietą. Dar prie visko ir papurtė. Gal, kad suteikti žodžiams reikšmės, o gal, tiesiog - šiaip sau. Moterys taip neretai daro...

Apyrankių caksėjimas ir spalvotųjų plokštelių blyksniai suveikė, kaip žadintuvas: Prakeiktoji, taip ir nepasiekusi rašymo įrankių, sustingo, išsitiesė. Giliai įkvėpė oro, o jos akys, rodos, net sužaižaravo.

- Kas TAU?  - pastebėjusi Prakeiktosios veide dar nematytą staigią permainą, išlemeno moterėlė. Net išsigandusi atšlijo, akys išsiplėtė, net prasižiojo ir jos storos lūpos rodos dar įgavo didesnes apimtis. Prakeiktajai energingai pajudėjus iš už prekystalio, pasijuto tarsi pelytė pamačiusi katę. Jai be galo, be krašto, tiesiog, užsinorėjo lysti į kamputį ar slėptis po šluota.

Bet prabudusiai „katei“, šioji „pelytė“ visai nerūpėjo. Ji tiesiog ryžtingai ir tvirtai praėjo pro šalį, netikėtinai plastiškai prabangavo, tarsi praskriejo pro šalį ir atsidūrė lauke...

- Nieko sau... – juodoji kreolė giliai iškvėpė, papurtė ryškiaspalve skarele perrištą galvą ir išlėkė paskui.

Išlekiant pro duris, Prakeiktosios širdis daužėsi kaip paklaikusi, nors su kiekvienu žingsniu link prieplaukos, ji rimo.

Tačiau lyg trūko oro...

Moteris, tiesiog eidama, kilstelėjo ranką ir vienu truktelėjimu nuo kaklo nutraukė juodą šilkinę juostelę su kažkokiu pakabuku ir, čia pat, paleidusi ją ant grindinio, ryžtingai nubangavo tolyn... link prieplaukos...

Prakeiktąją tarsi apsupo kažkokio neįtikėtinai laukinės energijos laukas. Visi sutiktieji, net turtingieji snobai, traukėsi iš kelio.

Paprastai ir kasdieniškai apsirengusią, vidine energija kunkuliuojančią moterį praleido visi...

Net nekomentuodami, net nešūkčiodami... Tiesiog praleido.

Bet moteriai jie visi praeiviai buvo tik tarsi ją lydintys vaiduokliai...

Šešėliai...

Dar keli plastiškai energingi žingsniai...

Galvą ir toliau tarsi veržė, tad, moteris, kilstelėjusi dešinę ranką, išrovė smeigtuką ir metė jį į artimiausią sieną... Papurtė galvą ir atpalaiduoti ilgi, juodi kaip varno plunksna, plaukai pasileido ant pečių...

O akys blyksėjo žaibais...

Valkata šuo net prisiplojo prie grindinio ir gailiai inkšdamas tarsi norėjo šliaužti atbulomis...

...

O iš už posūkio pasirodė triukšminga jaunų laivo karininkų šutvė...

Moteriai iki jų buvo tik, gal penkiasdešimt žingsnių...

...

Jūrų karininkai dar jos net nepastebėjo, kaip staiga iš jų tarpo išniro jaunuolis. Beveik aukštesnis ir gerokai petingesnis už visus likusius. Sustingo ir įsistebeilijo į ateinančiąją...

Jo veide sustingo nuostaba, o karininkų grupelė, tarsi kažką pajutusi, nutilo. Smalsiai sužiuro.

Vėpsotojai irgi, tarsi sustingo, o moteris artėjo...

Greitai...

Jau iš tolo matėsi, jog jos akys žaižaruoja ir spjaudosi žaibais, nors jos lūpas perkreipė pašaipiai ironiška šypsena.

Šypsena, kuri nieko gero nežadėjo...

Vyrukas nusivožė savo trikampę skrybėlę ir ją, kartu su pasiramsčiavimo lazda, net neklausdamas ir nepasukdamas galvos, įbruko artimiausiai stovinčiajam. Tarsi sutrikęs perbraukė savo šviesius plaukus delnu ir prilaikydamas elegantišką kostiumo rapyrą, lengvai plevėsuodamas atsainiai prasagstyto mėlyno munduro skvernais, pajudėjo link ateinančios furijos...

Dešimt žingsnių...

Pasaulis tirpsta...

Moteris parkreipia galvą...

Vyras žiojasi kažką sakyti., bet balsas palūžta, taip ir dingsta...

Tyla...

Penki žingsniai...

Trys...

Batelių kaukšėjimas į grindinį nutyla...

Akys susilieja...

„Šešėliai“ kažką komentuoja, kažkur, kaip kitame pasaulyje, sušurmuliuoja...

Moteris staiga pakelia ranką ir, užkabindama nagu, trenkia karininkui per skruostą...

Pamatę kruviną drūžę ir kelis per smakrą ant krakmolytos apykaklės nuvarvėjusius kraujo lašus, „šešėliai“ aikteli... Karininkų šutvė stvėrėsi savo kalavijų rankenų, bet vyras net nesujudėjo. Tik ramindamas savo draugus, kilsteli ranką, iškvepia...

Šviesiaplaukio akyse spindinčią nuostabą, staiga pakeičia liūdesys...

Moteris, kuri nesiekė net jo smakro, liežuvio galiuku paliečia savo sukruvintą nagą...

Lyžteli...

Vypteli...

Furijos žvilgsnis tirpsta...

- Vis tik – TU. Ir vis tiktai, tai tu!

Vyras atsiduso.

- Aš, - linktelėjo. - Madmuazele. Karolaina...

- Tu...

- Štai dabar, galiu viską...

- Tu...

- Aš...

Moteris abiem rankom suėmė už vyruko raudonų atlapų ir jau kaip žemiška pikta moteris, juos stipriai papurtė...

Įniršį pakeitė ašara sublizgusios akys.

Vyras suėmė ant jo atlapų suspaustus jos kumštukus...

Ir čia pat ji prisiglaudė... Tarsi įsikniaubė. Pasislėpė.

Mažutė vargšė nuskliausta mergaitė...

- Tau nėra atleidimo! – pasigirdo duslus užspaustas balsas.

- Taip. Žinau...

Karininkai sustingo ir dairydamiesi vienas į kitą, sutrikę nežinojo ko griebtis, o šviesiaplaukis pasuko galvą per petį:

- Viskas gerai, mesjė! Tai mano sužadėtinė...

Kažkuris iš karininkų, tik dabar pamatęs nagu perrėžtą skruostą, nusikeikė. Kažkuris dirbtinai nusijuokė. Minia ir žiopliai kažkaip keistai sušurmuliavo...

- Raganą surado savo demoną... Paminėsit mano žodį! Demoną... – sumarmaliavo kažkoks, pro šalį šlubuodamas prasigėręs tamsiagymis purvinas pašlemėkas su suplotu cilindru ant galvos, bet jo niekas neišgirdo...

Niekam jis dabar nerūpėjo...

V.

Kai tyla prabils –

Aš suprasiu, kad tu šalia

Mano alkanai širdžiai, reikalinga tavo meilė

© Touch My Soul, Frank Duval

Krėslas. Raižytas nepakeliamas krėslas su aukščiausia atkalte ir dar lože galvai, kuri, ko gero, iš priekio žiūrint daro uždėtos karūnos vaizdą?

Ne krėslas, o sostas, iš esmės.

Šeimininko, valdovo sostas...

Patikėkit,  nepatogūs tie krėslai ar sostai. Patikėkit, ant jų ilgiau pasėdėjus -  tūkstantį dar įmantresnių sostų galima lengva ranka išmainyti į vieną ir vieninteliausią odinį, platų, plonos odos išpūstą amerikietišką fotelį...

Kedai, šiuolaikiniai, nors ir šlapi – didis gėris...

Prie ko čia kedai? O prie to, kad mano išnirimas iš tarperdvio nesukėlė jokio triukšmo... Jei būčiau su kokiais bateliais, tai, Dievaž, jie būtų sucaksėję į plytelėmis klotas grindis ir medinę pasostę, ant kurio stovėjo krėslas...

O kedai – sušiureno ir tiek...

Tiesiog judėjime įbrukdamas veidrodėlį kišenėn, mostelėjau rankas ir sučiupdamas laisvai užmesto ant pečių užmesto valo (grandinėlės) galus, jau atsidūręs prie sosto, tarsi šokdynę permečiau ją per atkaltę... Pavyko...

Kilpa užkrito ant sėdinčiojo kaklo...

Grandinėlei įsirėžus, pasigirdo gargaliavimas....

Kažkas, esantis kiek toliau - aiktelėjo, sušvokštė...

Dar stipriau truktelėjau...

Grandinė nuo muistymosi įsitempė, pasigirdo kriokimas, delnų plakimas į ranktūrius, po to bandymas užkišti pirštus tarp valo ir kaklo, girdėjosi rūbų šiužėjimas į krėslą, batelių kulniukų ir padų trypimas į grindis.

Mano grimasa, matyt, buvo žvėriška... Nulaikyti buvo sunku. Mintyse meldžiausi, jei galima taip sakyti, kad grandinė netrūktų... Arba neperpjautų kaklo... Arba toji priekyje kaukianti šmėkla nepultų...

O kodėl ji nepuola?..

Pajutau, kad agonija rimsta... Muistymasis rimsta...

Tik kiek tolėliau girdisi kauksmas ir maurojimas...

Atleidau spaudimą. Trumpam visai atpalaidavau ir kai išgirdau įkvepiant, vėl spustelėjau, timptelėjau, bet jau neverždamas užsukau galus.

- Si, si, buon signore, buon... – išsiviepęs apėjau ir skubiu žvilgsniu permečiau visą erdvę. – Senai nesimatėm ir dar tūkstantį metų galėjom nesimatyti, ar ne?

Išverstomis akimis, priešais mane sėdėjo didysis magas. Arkmagas. Didysis ir baisusis... pats Džiuzepė, grafas Aleksandras di Kaliostras visame gražume... Tik jis dabar neatrodė nei didis, nei baisus. Panašu, kad net smirdėjo (mažiau valgyt reikia – smaugiant kelnių nepridėsi). Dabar jis labiau priminė išsigandusį šunytį, kuris bando grabalioti sidabrinį valą ir užkišti už jo pirštus, bet jam nesiseka... Sidabras degina, kaklas mėlsta. Turi net įsitempti, kad gautų oro gurkšnį.

Kairėje, jei sėdėti krėsle, apibrėžtame (Kalkėmis? Druska?) rate, šokinėjo ir maurojo moteris... Ta pati, kurios sijonus ir mačiau... Nors ne... ne moteris – larva?

Larva! Pati tikriausia! Patupdyta į ratą, kad nesikėsintų į patį grafą? O gal į jo svečius?

- Oho, sena pažįstama, vienok? A, Džiuzi?– palingavau galvą ir pasisukau į grafą, kurio apvalainame, netgi ištekintame veide, išsigandusios ir išvirtusios prismaugto mago akys  (žmogumi, jau jo laikyti nebegalima, ar ne?) atrodė gana įspūdingai. – Mes juk „ant tu“? Pameni? Ar ne? O toji gražuolė, tavoji Lorencą? – durstelėjau per petį nykščiu į lervą...

- A..aaa... šššš... bžš....

- Nepavykęs kažkoks amžinybės eleksyro šalutinis poveikis? Aha, matau atspėjau. O jei ir ne, tai nesvarbu, - nutilau žiūrėdamas kaip grafas kankinasi: su tokiu nepakalbėsiu.

O gal nudėti jį ir ją, ir viskas? Bet jis magas, velniai žino kaip ši realybė ar erdvinis maišas suregztas – nugalabijus magą, galimai susiplos su visais jame esančiais? Visai gali būti. O man reikia pasiimti savuosius ir dingti.

– Tu juk norėjai mane matyti? Ar ne? – pašaipiai ištariau. – Štai aš ir čia.

- Aaaaa... iii...

- Panašu, kad tavyje tiek magijos prifarširuota, kad sidabras jau tave veikia kaip nežmogį kokį... nors tu jau nežmogis ir esi. Magas nežmogis... Vampyras? Ne... Kažkas kitas... O matyt norėjai tapti dievuku. Kaip koks Koščėjus? Ė-chė... Nepavyko, ar ne?

Netuščiai gi aš atsistojęs priešais grafą aušinau burną! Oj, ne tuščiai... Man reikėjo tos pauzės, reikėjo susivokti erdvėje, pajusti artimųjų buvimą...

Jie turėjo būti ten – už kolonų...

Ten jie ir buvo...

Tik iš šios menės pusės jų nesimatė. Kolonos užstojo.

Grafas atrodė klaikiai: ant jo kaklo kilpos drūžė iš raudonos pradėjo virsti į tamsų mėlį... Kaklas visiškai pamėlo...

Tuoj nustips?!

Kiek turiu laiko?

Velniop!

Viskas Velniop!

Nušokau nuo pakylos, pasistengdamas nekreipti dėmesio į kaukiančia ir riaumojančią lervą, neužkliudyti jos rato ir išbraižyto grafo sigilo, nubėgau skersai salės link paskutinės eilės galinių kolonų, kurios rėmė paskutinį skliautų ruožą...

Vargšai.

Abudu kabėjo ant grandinių. Vos kojų batų galiukais siekė grindis. Dieve, kiek jie taip?!

Vilkas, Vilius – akivaizdžiai be sąmonės... Matyt jis bandė verstis, bet kažkokia magija trukdė – galva nukarusi, iš burnos, iš pusiau nasrų, krito putos... Marškiniai buvo šlapi, ant grindų telkšojo balutė...

Marškiniai? Marškiniai perplėšti ir kruvini... Per visą krūtinę, skersai ėjo randas... Raudonas ir pasruvęs... Toks lyg rimbu būtų kas užvožęs (kaip vėliau paaiškėjo, panašiai ir buvo)... Tokią šliūžią jie palieka – ne kartą mačiau...

Šalia suktuvas. Grandinės suktuvas...

Bet jis tegu dar pakabo - pirmiausia – Karolaina!

Ji kabėjo lygiai taip pat. Kažkada buvusi juodai žalia, aptempianti  suknelė suplėšyta, bet kraujo ir mušimo nesimatė. Galva bejėgiškai nukarusi, o, kaip varnas juodi, sutaršyti, purvini ir riebaluoti plaukai krito ant veido...

Prišokau prie suktuvo, numečiau kilpą, kuri vietoje stabdžio užmesta ant suktuvo rankenos, ir palengvėle pasukau. Palubės kilpoje sutarškėjo grandinė ir nelaimėlė pradėjo leistis žemyn.

Kojos įsirėmė į juodomis plytelėmis klotas grindis, bet moters svorio, kaip ir maniau, jos nelaikė. Moteris palengvėle susmuko. Ką darysi? Staigiai atleisti negali – sunki grandinė užkris ant nelaimėlės – bus tik blogiau...

Sukniubusi ir pusiaugulom atsirėmusi į sieną, moteris sudejavo, pabandė kilstelti galvą...

Dieve, kokia ji lengva!

Pasodinau ją patogiau, prišliejau prie sienos. Nubraukiau plaukus... Taip, tai ji... Tai tikrai Karolaina...

Vokai suvirpėjo...

Atsidarė...

Į mane sužiuro tos begalinės, bedugnės, bet apsiblaususios žalsvosios akys...

Dieve...

Tos pačios...

Krūtinėje užgniaužiau kažkokį besiliejantį gniužulą - ne laikas emocijoms... Nežinia kiek grafas tvers... Paskubėti reikia.

Tiesa, o kur dar jo pakalikas? Gremlinas? O gal ir dar kas nors? O jei cvergas grįš?! Neduok dieve, išlaisvins grafą – o aš tikrai jo bijau. Net nusilpęs arkmagas – tai atominė bomba – ne man galynėtis...

Nudrėbiau pančių užraktus. Aš gi tik rakčius! Ką man reiškia vienu nago suktelėjimu nutrenkti nafig tas spynas ir metalinius antrankius?

O varge... Jos riešai sužaloti, oda nubraukta... Pirštukai perbalę ir šalti, kaip ledas...

Išgreibiau gertuvę, nutrenkiau kamštį ir suėmęs jos smakrą kliukstelėjau kelis lašus burnon... Istorija kartojasi? Neduok Dieve.

Moteris susipurtė...

Na taip, armanjakas perdžiūvusiai burnai – tikras dinamitas...

- Tuoj, mažute, tuoj būsim laisvi... – pasistengiau įgrūsti gertuvę į jos rankas ir netyčia užkliudžiau ant kaklo kabantį ir po suknele paslėptą medalioną...

Ne, ne medalioną! Flakonėlį! Dieve, negali būti taip paprasta! Tris šimtus metų beveik įkalintam prakeiktose Luizianos pelkėse, Misisipės baseine, o tereikėjo tik tiek! Dieve, genialumas slypi paprastume... Dabar jau buvo aišku, kaip manoji (ar tikrai?) Karolaina ištrūko iš ten...

Ištrūko, kad įkliūtų čia...

O gal mes tik pėstininkai kažkieno kažkokiame Didžiajame žaidime? Na, šiandien skelbiu save figūra!

Velniop!

Čia...

- Palauk, Vilį reikia dar gelbėti... – sušnabždėjau perbraukdamas delnu per jos skruostą.

Atsakymo neišgirdau. Pamačiau tik sužaižaravusiais akis (geras ženklas ir nesvarbu, ką tas žaižaravimas lemia), atsidusau ir papurtęs galvą palikau moterį.

Neužilgo jau ir Vilis gulėjo atremtas į sieną.

Ir ką man su jais abiem daryti?

Staiga išgirdau kleketavimą ir klyktelėjimą... Periferiniu matymu, supratau, kad kažkas blogai...

Pašokau kaip įtempta ir staigiai atleista spyruoklė, o mažasis „ultra light“ revolveris, tarsi savaime įšoko į mano delną...

Šalia Karolainos, atkišęs nagus ir maurodamas, užsimojęs smūgiui, jau stovėjo... gremlinas... Senas plaukuotas susisukęs gremlinas...

Šūvis...

Gremlinas atšlijo... Pamačiau tik jo dideles, išpūstas, juodas akis...

Po gotikiniais skliautais nugriaudėjo antras šūvis...

...Kakton...

38 spec+P kalibro kulkos ištaškyta galva, smegenimis ir krauju apdrėbė koloną ir grindis. Tarsi kas krestelėjo rausvus purslus. Kaip rašalo dėmę... Kiek gi tam mažaūgiui šlykštukui reikia?

Begalvis kūnas susisuko ir plūsdamas fontanuojančiu krauju, susmuko šalia Karolainos kojų...

Moteris pašoko...

Skliautais nuo sosto pusės ataidėjo kauksmas...

Šokdamas link moters, koja paspyriau gremlino lavoną, truktelėjau Karolainą link savęs ir nustėrau: kaip tik, įrėminto menės kolonomis tako gale, matėsi krėslas-sostas ir jame sėdintis grafas išsivaduoja... Visas sustiręs pamėlęs stojasi.

Apkurtusiomis nuo šūvių ausimis negirdėjau nieko... Tik mačiau.

Mačiau, kaip šunsnukis gaudydamas orą, bando atsistoti... Ir... Ir kelia ranką...

- Bliadis!...

Vienintelis geras dalykas, kad šūvių trinktelėjimas pažadino ir Vilių... Šis sujudėjo...

- Laikykitės abudu už manęs! – išrėkiau...

Ne man su magu galynėtis, koks jis ten bebūtų!

Net nežinau ar ką nors kuris sakė ar ne, bet jaučiausi, tarsi turėčiau reikalą su dviem gyvom lėlėm...

Kur tie supisti, nafig, veidrodžiai?!.

- Laikykitės manęs! Manęs! - rėkiau.

Jutau, kaip į petį įsikabino "vilkas", jaučiau, kaip abiem rankom mane sugriebė Karolaina...

Ir jutau, kaip staiga oras sutirštėjo...

Sutankėjo...

                     Suvibravo...

...spėjau...

Ką tokio iškrėtė grafas - jau nebesužinojau... Tikiuosi tame dalyke pats ir sudegė...

Spėjome... ir tai svarbiausia.

Tyla ir daugybė žvaigždžių...

Mažų, didelių ir beveik, kaip langų...

Na, ir kaip rasti kelią rasti namo? Kaip du leisgyvius parsinešti? Ypač, kai nieko nematai?

- Kari, chérie, es-tu ici?

- Ici, - atsakymą veikiau pajutau, nei išgirdau, o, kartu su juo, ir stuktelėjimą į petį.

- Vili, tu čia? – perklausiau jau lietuviškai.

- Ghrrr... – supratau, kad tai Vilio urzgesys.

- Tik nė vienas nepaleiskit manęs... Čia viskas kitaip... Ar suprantat?

Tą patį pakartojau ir prancūziškai su kreolišku išklaipymu...

Ir mano žodžiai,

Kaip lietaus lašai nukrito

Ir aidu nuvilnijo

Per tylos šaltinį

©The Sound of Silence

- Panašu, kad Ohaju dar geli keliauti... – pritraukdamas arčiau savęs muškietą, sustingo ševalje, vėliau tiesiog mesjė, o po Luizianos, Naujosios Prancūzijos pardavimo Valstijoms, pagal naują madą - misteris Kleseris. Per pusamžį perkopęs, bet vis dar išlaikęs gerą formą vyras. Jis pakėlęs galvą nulydėjo nuo žalios pakrantės purptelėjusių paukščiukų būrį ir pats sau subambėjo: – Panašu, kad mus lydi.

- Taip, jau nuplaukėm daugiau, nei visada... Bet krūtinę pradėjo spausti, - atsiduso moteris. Ji buvo apsirengusi, kaip ir bet koks čionykštis vyras keliautojas ar medžiotojas: žiūrint nuo kranto, jos neatskirtum nuo augesnio jaunuolio. – Ir galvą. Galvą irgi pradėjo spausti...

- Tuoj prasidės civilizuoti kraštai, mieloji, - pritariamai linktelėjo Kleseris. – Ten luktelsi, kol aš Vašingtone susitvarkysiu visus...

Smulki moteris nusiėmė skrybėlę ir perbraukė ranka per plaukus, abiem rankom pradėjo trinti smilkinius ir lėtai palingavo galva.

- Taip toli į šiaurės rytus dar nekeliavau. Ohajas ne Misisipė. Nieko nebus. Man reikia grįžti. Luisvilio nepasieksim.

- O Dieve, aš gi čia tavęs neišdrįsiu palikti! – Kleseris iš apmaudo pradėjo kandžioti lūpą.

- Tai ir nepalik. Grįžtam kartu, - moteris su pilnomis vilties akimis pakėlė galvą ir sužiuro į savo vyrą, kuris liūdnai lingavo galvą.

- Ir kas toliau? Tapsime atsiskyrėliais?

- O kas mums dėl jų, visų, darbo? Kam tau ta politika? Jau po dešimtmečio niekam niekas neberūpės. O Naujasis Orleanas, po jankių ir alemanų, jau nebe tas. Ten jau pradėjo lysti purvini anglikonai, chamai alemanai... viskas keičiasi...

- Taigi todėl ir turime...

- Ne, neturime, - moteris bato kulnimi net tryptelėjo į valties dugną: irkluotojai indėnai keistai į ją sužiuro, nors ritmo ir nepametė. Tik tiek, kad prancūziškai jie iš vis nieko nesuprato. – Galų gale, mes galime apsigyventi viršupyje, kur nors šalia Mineapolio...

- Ir vėl viską pradėti iš pradžių...

- Taip. O kodėl ne? – moters balse su kiekvienu valties suliuoktelėjimu per rudus Ohajo vandenis, jautėsi vis didesnis irzlumas.

- Nespėsim įsikurti, o man jau ir vėl reikės išeiti...

- Nereikės.

Vyras liūdnai papurtė galvą:

- Mes abu, tam tikra prasme, prakeikti...

- Atleisk, bet aš nebegaliu. Nebegaliu net galvoti, neturiu jėgų ginčytis ar maldauti...  Man reikia grįžti... O tu, kaip nori, galų gale...

- Jau šitaip prastai?

Moteris veidą vis labiau kreipė skausmas. Atrodė, kad kiekvienas krustelėjimas kūju daužo per jos smilkinius. Veidas persikreipė. Net jau priešais sėdinčių indėnų irkluotojų akmeniniuose veiduose pradeda rodytis suglumimas ar nuostaba.

- Stokit! Sukit, sukit krantą! Pasroviui, bet kur! – Kleseris dar kažką sučiauškėjo vietiniams suprantama kalba ir jau švelniau, čionykšte prancūzų kreolų tarme pridūrė: - Brangioji, Karolaina, tuoj, tuoj leidžiamės žemyn...

Vyras bandė prisėsti ant suolelio šalia, net apkabinti, bet moteris įnirtingai pasimuistė, nesileido apkabinama ir tik sušvokštė:

- Atstok! Atstok, vardan visų šventųjų, atstok...

Botas lėtai apsisuko, irkluotojai sumažino tempą ir vairininkas nutaikė link siauros, plikos, lyg specialiai parengtos, upės paplauto pliažo, link žvyro ir skaldos nuklotos įlankėlės. Atrodė, kad ji čia specialia paruošta išsilaipinimui įlanka – net senų rąstų ar įprastų upės šiukšlių nebuvo.

Kol misteris Kleseris kažką paukščių kalba čirškėjo su irkluotojų vyriausiuoju, Karolaina po truputį pradėjo atsigauti. Perbalusius skruostus nudažė raudonis, galvoje varpų trenksmai, nors ir nenurimo, bet apslopo. Krūtinę kažkiek atleido, kvėpuoti tapo lengviau.

- Aš išlipsiu čia. Vadas Ogi-Jo, Didžioji Upė, tave nugabens prie Ohajo žiočių. Ten tame pačiame, buvusiame prancūzų poste, miestelyje palauksi. Jei per du mėnesius, nepasirodysiu, plaukit žemyn. Susitiksim Orleane. Arba iškart leiskitės žemyn.

Moteris lėtai papurtė galvą, o po to linktelėjo.

- Aš su Čavesu lengvai pasieksiu Vašingtoną, - tęsė Kleseris. - apsisuksiu ant vienos kojos ir atgal. Atgal pasroviui, net su supuvusia irokėzų kanoja bus greičiau...

- Brangusis...

- Taip reikia. Daviau žodį. Be to...

- Tu ir man davei žodį...

- Ir jo laikausi...

- ...

Kleseris nenugirdo, ką moteris sušnabždėjo sau po nosimi.

- Ką? – jau gerokai sunerimęs, rūškanas, perklausė.

- Atleisk, man iš tiesų dar labai bloga.

- Suprantu...

Iki kranto plaukė tylėdami. Moterį kamavo bloga nuojauta, kuri jos dar niekada neapgavo, bet per galvos skausmą ir viso kūno maudėjima, pati savęs negalėjo suvokti.

Kleseris ruošėsi išsilaipinimui: tikrino parako ir kulkų atsargas, užtaisinėjo pistoletus, Čavesas, senas pėdsekys, senai praradęs visą savo gentį ir prisiglaudęs pas Kleserius, tikrino maišus, kuprines, o likę šeši indėnai ritmingai irklais graibstė vandenį.

Valtelė švelniai užsliuogė ant žole apaugusio žvirgždo ir Čavesas, nežiūrint savo amžiaus, lengvai stryktelėjo per bortą į tyvuliuojantį vandenį. Maišą numetė toliau ant pakrantės, išgreibė savo muškietą ir prilaikydamas valties nosį, laukdamas sustingo.

- Brangioji, atleisk, aš grįšiu... – pasilenkė link moters Kleseris.

Tačiau Karolaina nieko neatsakė – savo iškankintu žvilgsniu tik įsižiūrėjo į Kleserio akis ir, tarsi amžinam atsisveikindama, tik lėtai mirktelėjo ir kinktelėjo.

Kleseris pakštelėjo į kaktą, visiškai šaltas, mėlstelėjusias, nejautrias lūpas ir sudejavo, tarsi suurzgė.

- Kiek žemiau upe, tau palengvės. Atleisk, aš tikrai galvojau, kad Ohajo ir Misisipė bus kaip viena...

- Aš irgi tuo norėjau tikėti, - tyliai ištarė Karolaina. – Bet. Aš tavęs lauksiu. Neužtruk. Prisimink ką prižadėjai.

Kleseris liūdnai šyptelėjo:

- Iki mirties...

- Kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims, - skausmo iškreiptame ir dar neatsigavusios moters veide pasimatė vos pastebima ironijos nata.

- Na... jooo... Čavesai, - pasisuko Kleseris ir mostelėjo savo būsimam palydovui. – Lipk atgal. Plaukiam žemyn. Kokia diena ten ar šen. Ji nieko nereiškia. Kai įsitikinsiu, kad viskas gerai, vėl išeisiu į rytus... grįšiu.

- Ne, ne, - lėtai papurtė galvą Karolaina. – Mes gi abu žinom, kad jau už šimto yrių žemyn, man gerokai pagerės – čia ne liga, čia prakeiksmas... Mano prakeikimo tu kentėti neprisiekei, ar ne?  Judėk. Greičiau grįši.

Moteris kilstelėjo galvą ir pabučiavo šalia jos pasilenkusį vyrą.

- Judėk. Greičiau grįši, - pakartojo.

- Tikrai?

- Tikrai, tikrai, judėk, - moteris net išspaudė šypseną ir lengvai stumtelėjo vyrą į petį.

- Tada iki?

- Iki, iki...

Kleseris dar kartą pakštelėjo sutuoktinę, peršoko bortą. Kažkuris irkluotojas tylomis perdavė jam pistoletus, kuriuos šis susikišo už diržo, čia pat ant vieno peties grybštelėjęs užsimetė perpetinius diržus su paraku ir kulkomis, sporanu, kaire ranką pasiekė kelioninį maišą, o dešine nusičiupo seną, pazulintą ir gyvenimo mačiusią, bet gerai prižiūrėtą, ištikimą Šarlevilio muškietą.

Čavesas įsirėžęs stumtelėjo valtį atgal į Ohajo vandenis ir irkluotojai, tylomis, tarsi vaiduokliai, beveik be garso mostelėjo irklais per surūdijusios upės vandenis.

Karolaina liūdnai žiūrėjo atgalios. Jautė, kad spaudė širdį, bet negalėjo suvokti kas tai – ar bloga nuojautą ar vis dar nepaleidžiantys prakeiksmo, negalėjimo nutolti nuo Misisipės ir jos pelkių, skausmai. Ji matė, kaip Kleseris išlipo ant kranto, numetė maišą, taisyklingai užsimetė perpetinius diržus, atsisveikindamas kilstelėjo muškietą, o kita ranka nusiėmęs skrybėlę ją pamojavo ir, čia pat, užsimaukšlinęs atgal, ryžtingai apsisuko. Dar po kelių akimirkų, keliautojai dingo krūmynuose.

Kažkur šaižiai suklykė pakrantės krūmynuose pasislėpęs kalakutas, purptelėjo paukščiai...

Šaižiai nuaidėjęs, palei vandenį žemyn ataidėjęs muškietos šūvis atrodė, tarsi netikėto perkūno griausmas...

Antras šūvis ir juos permušantys, karo klyksmai...

- Stokit! – moteris net pašoko ir sustingo valtyje, kurios jau niekas nebeirklavo, nes irkluotojai griebėsi ginklų. Ji matė, kaip virš krūmynų silpnas vėjelis nuneša skystą balzganą parako dūmą.

Dar du šūviai – akivaizdžiai pistoletiniai - ir vėl šiurpūs ir laukiniai kovos klyksmai...

Pirmasis pakrantėje pasirodė Kleseris, jis iššoko iš krūmynų laikydamas muškietą už vamzdžio...

- Atgal, irkluokit atgal! – rėkė moteris, bet irkluotojai net nemanė griebtis irklų, kol ant jų, savo paukščių kalba, neužriko vairininkas. Valtis pradėjo suktis.

Bet buvo per vėlu...

Kleseris atbulom ėjo link vandens ir gynėsi muškieta: mosikavo tarsi kuoka, bandė gintis nuo raudonai ir juodai išsidažiusių tamsiaodžių, kurie, tarsi žaisdami, bandė jį pasiekti ietimis.

Staiga iš krūmų išvirto Čavesas ir krito ant Kleserį puolančių. Buvo panašu, kad jo kritimas, tai buvo paskutinis jo gyvenime šuolis - jo nugaroje stirksojo dvi strėlės...

Trumpas sąmyšis priešų voroje leido Kleseriui tinkamai atsivedėti ir smogti buože kraštiniam indėnui...

Net iš valties matėsi, jog jo galva, tarsi koks moliūgas, ištiško purslais. Bet tai buvo viskas ką jis spėjo padaryti – iš krūmų, viena po kitos, atskriejo kelios strėlė...

Pirmoji įsisegė į krūtinę...

Kleseris tarsi apimtas nuostabos žengtelėjo atgal...

Antroji permušė petį...

Kleseris susisukęs žengtelėjo vandenin.

Laukinių karo šauksmai...

Pergalės šauksmai...

Kleseris pabandė kilstelti muškietą, bet nebepajėgė, o iš krūmų išlėkė dar viena strėlė...

Paskutinė.

Kleseris, skėstelėjęs rankas, aukštielninkas krito į vandenį ir tirštai rudai tamsūs Ohajo vandenys, jį paslėpė...

Tragedija įvyko akimirksniu - valtis - net nespėjusi apsisukti, vairininko paliepimu, net manevro nebaigė ir atsistojo atgal – pasroviui žemyn. Ji, lydima laukinių pergalės šauksmų, šūkčiojimų ir stūgavimo - pradėjo leistis žemyn...

Karolainos šauksmas sutingo gerklėje...

Akys pavandeniavo...

Skruostu nuriedėjo kelios ašaros...

Tylią aimaną galėjo išgirsti tik arčiausiai sėdintys: moteris, netekusi sąmonės,  susmuko ant valties dugno...

Que sais tu de moi ?

Que sais-tu de toi ?

Que sais-tu de nous ?

© Que sais-tu de moi, Claude Barzotti

Mestelėjau akį, kaip mangale spalvotomis liepsnomis raitosi senos fotografijos. Užmečiau dar malkų ir kibirkščių sūkuryje nupėdinau link Neries kranto, kur ant plataus bet trumpo lieptelio, pasistatęs sulankstomą mažytę kėdutę, sėdėjo Vilis.

Prisėdau ant kitos, šalia stovinčios. Geriau įsitaisydamas paklaipiau užpakalį ir pačiupau kažkiek jau nugertą,  šalia, ant medinių pajuodusių lentų stovintį, Džim-Bimo butelį.

Tiesiog tylomis barkštelėjau į Vilio atkištą Blek Denielso butelio kaklelį ir užsiverčiau savąjį. Keli, deginančiai salstelėję, aitrūs burbono gurkšniai nuslydo gomuriu žemyn. Maloniai suspirčiau ir įsistebeilijau į tamsius, tingius, rudeninius Neries vandenis.

Bangelė vijo bangelę, o silpnas priešsrovinis vėjelis bandė jas šiaušti. Pro properšas – bene pirmą kartą per kelias pastarąsias savaites dar kažkiek nusišypsodama savo šiluma - šypsojosi šykšti saulė. Ir tai buvo vienintelis jaukus vaizdas. O šiaip, visur, kur nepažvelgsi - nyku – lapai nubyrėję, jau permirkę ir pūvantys. Tarsi šiukšlės...

Kiečių stagarai ir nuplikę pakrančių krūmokšniai...

Oj, kaip nemėgstu rudens... ir žiemos... ir pavasario...

Bet viskas. Štai, dabar, viskas. Galima ir judėti?..

Suvibravo mobiliakas. Tingiai jį išžvejojau iš kišenės, pasižiūrėjau, jog tai Auksė ir numetęs skambutį, vėl gurkštelėjau.

Vėl nubėgo kaitinanti srovelė...

Nesinorėjo kalbėti. Nors ką čia su mažakalbiu Viliu kalbėti? Dar vakar viską apkalbėjom. Jam jau kuris laikas rodėsi, jog jį persekioja ir seka kažkokia būtybė. Atrodė, kad kažkas be jo lankėsi namuose, bet negalėjo suprasti kas ir kaip. „Vilkai“ su būtybėmis ne itin sueina. Vieni kitų privengia. Žodžiu, todėl ir reikėjo mano konsultacijos. Bet aš - pavėlavau – jis namo grįžo anksčiau, o ten, vos pravėrus duris, jo jau laukė: žybtelėjo akinanti šviesa ir jau atsipeikėjęs pasijuto, kad kabo ant grandinių kažkokiame ne tai požemyje, ne tai niūrioje salėje. Ir ne vienas... Gretimai su mergina, su kuria negalėjo susišnekėti, nes prancūziškai nemoka, kaip ir vokiškai ar itališkai... Tad, taip sakant, ir viskas... Net cvergo, net larvos, net pačio grafo apibūdinti nesugebėjo. Tik gremliną, kuris jam kažko suleido, kai jis, bandydamas sutraukioti grandines, pradėjo verstis į vilką... Štai tokį „plaukiantį“ aš jį ir radau...

Ir viskas...

Tad apie ką čia dar kalbėsi?

Už nugaros ausis pagavo tylius ir smulkius žingsnelius.

Atgal net nedirstelėjau. Žinojau, kad ateina Karolaina. Tik nustebino, kad staiga mano pečius apgaubė vilnonis pončas. O gal ir koks apklotas sužvejotas Vilio sodyboje?

- Na, čia pas jus, ir šalta, niūru... – išgirdau šiltai malonų, iki skausmo pažįstamą ir, gal net, seniai išsiilgtą balselį.

Pritardamas linktelėjau, o Vilis klausimai atsigręžęs  sužiuro. Palingavo galva ir atsistojo:

- Manau jums reikia pakalbėti, - su žvėrišku mokyklinuko akcentu ištarė angliškai  ir linktelėjo Karolainai, kad užleidžia jai vietą. – O aš einu mangalo pažiūrėti. Nežinau, kas ir prie, ko, bet akivaizdu, kad jums reikia kaip reikiant pakalbėti...

- Man gerai perkeptus, o ne pusžalius, kaip tu mėgsti, o Karolainai paskrudusius, - ištariau jam nueinant.

Bet jis net galvos nekrustelėjo.

Vilio žingsniai nukaukšėjo, o moteris įsitaisė ant jo kėdutės. Įsisuko į storą skarą ir savo žalsvomis, giliomis, bet apsiblaususiomis akimis sužiuro kažkur į tolį. Galbūt net į tą patį, į kurį žiūrėjau ir aš.

Štai ir viskas.

Tylomis ištiesiau burbono butelį.

Neatsisakė: perėmė ir pakėlusi prieš saulę pateliūskavo, gurkštelėjo.

Gražino.

Atsidusau. Reikėjo kažką sakyti, bet nežinojau ką.

O ką čia ir bepasakysi?

- Ačiū už pončą.

Karolaina tik vos matomai gūžtelėjo pečiais ir net nesukrutėjo. Į mane net nedirstelėjo.

- Noriu daug ko paklausti, daug ką pasakyti, bet nežinau nuo ko pradėti, - jausdamasis neįtikėtinai kvailai, ištariau.

Moteris vėl gūžtelėjo pečiais ir nieko neatsakė.

- Radai būdą ištrūkti... – ištariau, nei klausdamas, nei teigdamas.

- Taip, dabar aš galėsiu tave mesti. Bet kada. Kad ir dabar, pavyzdžiui.

Jos balse nesijautė nei pykčio, nei irzlumo – tiesiog ištarė ir tiek.

- Misisipės vanduo, dumblas ir dar kažkokie priedai... Tavo pakabuke.

Karolaina pakreipė galvą ir akimirkai tyrinėjančiu žvilgsniu perbėgo per mano veidą.

- Nepraradai gebėjimų pajusti daiktų esmę. Vienas klausimas: kodėl negrįžai?

Gurkštelėjau ir pats sau linktelėjau.

- Grįžau. Po trijų metų. Gal po trijų su puse. Anksčiau negalėjau. Pakilimas iš kelių mirčių paeiliui, nušovė ir dar kelis kartus skendau, kol neišnešė ant seklumos, labai skausmingas. Ir... Ir užtrunka...

Moteris pasisuko ir vėl mane nužiūrėjo. Linktelėjo galva ir ištarė:

- Aš tau buvau sakius, jog antrą kartą...

- Nelauksi, - pertraukiau. -  Ir gerai padarei...

Aš juk moku ieškoti, ar ne? Na taip, beveik po trijų metų, aš ją radau...

Radau sukūrusią naują šeimą ar kažkaip taip... O, kiek man reikėjo pakloti pastangų, kad neįsikiščiau! Bet – tai jau kitas klausimas... Ištvėriau, žodžiu. Ne pienburnis, gi.

- Pameni, Baronas Šeštadienis sakė – tu mano demonas, - Karolaina linktelėjusi pasikasė skruostą į skarą. – Kaip jūs čia tveriat...

- Ne, jis kitaip sakė, - papurčiau galvą liūdnai nusišypsodamas. Gurkštelėjau ir perdaviau butelį. – Bet nesvarbu.

Kažkiek patylėjome.

- Mačiau tavo deginamas fotografijas.

Linktelėjau:

- Aš jas ruošiausi deginti dar iki sužinant, kad tu čia. O pavyko tik dabar.

Karolaina linktelėjo, gurkštelėjo: tyliai prunkštelėjo nuo deginančio skysčio ir grąžino butelį atgal.

Rodos saulė padarė malonę: kažkaip skaisčiau ir šilčiau šyptelėjo. O gal čia burbonas kaltas?

Giliai atsidusau.

Kalba taip ir nesimezgė.

- Tai buvo tavo priešas? – netikėtai paklausė Karolaina.

- Grafas? Taip, - linktelėjau. - Užkeiktas. Jis visų labiausiai nori tapti nemirtingu. Dievuku, kaip pavyzdžiui. Bet šioje žemėje. Šioje realybėje. Čia pati realiausia realybė. Čia jis supranta ir suvokia žmogiškąją natūrą, čia jis suvokia ir nežmogišką gyvenimą. Ir ne šio pasaulio anapusinį gyvenimą. Prieš tris šimtmečius įsikalė į galvą, jog gali iš manęs išsunkti nemirtingumą... Pasisavinti. Dievai jam nepasiekiami, iš demonų jau kažką gavo su kaupu... O štai aš, tokiam arkmagui – kaip ir lengva auka. Bent jau tokia atrodžiau. O dabar, mudu abu, galbūt net vieninteliai nemirtingieji žmonės, atsidūrėme jo rankose... Ir dar vilkolakis su savo „fokusais“. Jau kam, kam, bet tau geriau žinoti, kokį „kokteilį“ galima buvo suplakti iš tokių, kaip mes, indigridientų. Tikiuosi nudvėsė savo fajerbole ar kas ten buvo...

Susinervinęs mostelėjau ir  maktelėjau per didelį gurkšnį. Keli lašai nubėgo ne į tą gerklę ir užsikosėjau. Net trilinkas pašokau ir, bandydamas iškosėti deginančius ne ton gerklėn nubėgusius lašus, garsiai sukosėjau. Net ašaros pažiro. Vidurius nuo kosulio vertė.

Karolaina, numetus skraistę, taip pat pašoko, savo liauna ranka pabandė pastuksenti į nugarą, bet aš tik mostelėjau, kad nereikia.

Netyčia paspirtas, iki galo neišgertas butelis pliumptelėjo į upę ir nuburbuliavo.

Pagaliau išsikosėjęs, atsisukęs į Karolainą, nusivaliau kosulio ašaromis apipiltas akis.

Šyptelėjau. Pasistengiau, kad šypsnys būtų kuo šiltesnis.

- Uuuuch... – ištariau. – Velniava. Sakyk, kodėl nusprendei manęs ieškoti?

- O aš ir neieškojau. Čia jūsų nosferatų paieškos užvedė mane ant tokio spėjimo. Tavo pėdsaką pajutau, nors menkai tikėjausi, kad tu esi čia. Bet dabar galiu keliauti. Nors... – Karolaina palingavo galva. - Nors, kaip jau suprantu, kažkokiu būdu, kažkas sužinojo apie mano norą dirstelti tau į akis.

- Ten lyg buvo cvergas...

- Buvo. Bet beveik nieko nesupratau. Itališkai nemoku, o atgavusi sąmonę, girdėjau tik kaip jie vienas plūdo. Tu kažkodėl nepatekai į jų spąstus. Aš patekau, o tu ne.

- Cvergas.. cvergas... Kažkodėl pastaruoju metu pernelyg dažnai po kojom pasimaišo kažkoks cvergas. Kaip jis atrodė?

- Kaip cvergas, - papurtė galvą moteris. - Nežinau.

Kiekvienas mąstydamas apie savo, nutilome.

Keista, kai taip staiga nutyli gamtoje. Pasijauti, kaip mažmožis, kaip kokia blakė ant šios žemės, kur tu neberūpi nei ramiai ir niūriai tekantiems upės vandenims, nerūpi ir vėjeliui, kuris šiurena pakrūmiais ir nerūpi net tai pačiai saulei, kuri dar vis pavėluotai ir netikėtai šiltai šypsosi. Nors, tikriausiai, tikrai šypsosi ne mums.

- Ir kaip? Na ir kaip mano akys? – pasisukau ir žvilgsniu pagavau josios akis.

Tai nebuvo žvilgsnių dvikova. Tai tiesiog vienas kito tyrinėjimas – noras pačiupinėti vienas kito sielą.

- O mano?

- Žavios, bet jau senai nebe tos mergaitės, ant Naujojo Orleano prieplaukos.

- Kaip ir tavo, nebe to ševalje...

- Aš dabar romus amatininkas... Niekur nesikišu. Nuobodžiauju ir...

- Eilinį kartą pasinėriau į tavo „nuobodų“ gyvenimą. O kažkada man žadėjai nemeluoti.

- Nė per nago juodymą, - tiesiog lyg gyvendama savarankišką gyvenimą, mano ranka pati pakilo ir pirštų galiukai perbraukė per jos skruostą. Ji neatšoko, o tik palenkusi galvą prispaudė juos prie savo peties. – Nepyk. Bet tai tiesa.

- Už ką? Aš jau ne tame amžiuje, kad pykčiau. Pykau. O dabar supratau, kad neturiu jėgų pykti. Visai.

- Taip, - linktelėjau ir šyptelėjau

Karolaina žengė atatupsta:

- Ką gi, liekam draugais. Atvažiuok kada, važinėdamas pro šalį, į svečius. Jei aš ten būsiu, žinoma. Nors, kiek žinau, tavo įgūdžiai ką nors surasti niekur nedingo.

- Kaip ir dar atrakinti, ką nori, ir dar, šis bei tas, iš smulkmenų... – susinervinęs prikandau lūpą ir beviltiškai pridūriau: - Aš su tavimi pragyvenau du pilnus ir sąžiningus gyvenimus: nuo – iki.

- C'est charmant, ir abudu su jauna, nesenstančia žmona...

- Su pačia nuostabiausia, apie kokią galėjau kada nors svajoti.

- Svajonių moterį, pas kurią negrįžai? – su didele priemaiša kartėlio ironizavo Karolaina.

- Tu žinai.

- Žinau. Žinojau. Jau žinau, - moteris išdidžiai atsiduso. – Aš jau ne toji Paryžiaus antraplanė balerina. Aš jau per daug žinau. Ir kartais nekenčiu savo žinojimo...

- Ne.

- Kas per ne?! Tu žinai, kiek aš kartų prakeikiau tą dieną, kai išgelbėjai mane nuo aukuro? Žinai?

- Ir žinoti nenoriu. O ir gerai padariau. Ir nieko tu nežinai, kvailute. Ir, ypač, kad nebūsiu tau niekad jokiu draugu.

- ...?!!

Nuostaba tuoj turėjo virsti į pyktį, jei ne dar baisiau, tad paskubėjau:

- Gali keikti ir pakeikti kiek tik nori. Ir galim būti kuo tik nori: priešais, meilužiais, sutuoktiniais, susimetėliais ar dar kuom nors, bet tik ne draugais, - ištiesiau ranką, sugriebiau už pečių ir prisitraukiau artyn.

- Aš nieko nenoriu pradėti iš pradžių... – norėdama ištrūkti, gana stipriai susimuistė Karolaina.

- Tada tęskim nuo to, nuo ko nebaigėm...

- Tave dabar į vandenį įstumti? – jauna moteris, kurios akyse slypėjo amžinybė, staiga moteris nurimo ir net tyliai sukikeno.

- Gali, jei reikia... Ir dar nušauti gali. Revolverį duot? Atgimsiu truputį jaunesnis... Bent dvidešimčia...

- Duok, - mane pertraukdama ištarė Karolaina ir mane atstūmusi, ramiai ištiesė atvirą delną.

Visai neatrodė, kad flirtuotų ar koketuotų.

Linktelėjau.

Iš vidinio dėklo išsitraukiau savo revolveriuką ir padėjau jai ant delno.

- Lengvutis, - svarstydama jį ant delno, ištarė Karolaina.

- Pernelyg. Dviejų šovinių trūksta. Bet man trijų „pašventintųjų“ pakaks. Švęstu sidabru į mane dar niekas nešaudė. Nauja bus patirtis. Tik atsimink, jog jis po šūvio pernelyg ranką kelia.

Moteris mąsliai suspaudusi lūpas palingavo galvą:

- Dviejų, trūksta?.. – atsiduso.

- Dviejų, - kaip aidas atkartojau žiūrėdamas, kaip ji svarsto ant delno revolverį.

- Nea... Gal vėliau, – moteris atkišo ginklą, o aš pasinaudojęs proga, ją vėl truktelėjau arčiau savęs ir ji, jau, visiškai nesipriešindama, net man pačiam tikrai netikėtai, pasislėpė mano glėbyje. – Bet vis tiek ant tavęs pykstu. Ir neatleisiu. Prisiminsiu. Ir dabar jau aš tave mesiu. Kada tik panorėsiu, tada ir mesiu. Ir nesulaikysi. Nėra tau atleidimo. Štai, nusibos tave karšinti ir mesiu. Be jokio gailesčio.

- Sutarta...

O jos plaukai kvepėjo kaip kadaise – egzotiškais ir neįtikėtinais vaisiais...

Lūpos susilietė...

- Visai pamiršau,  - jau kiek atšlijęs po ilgo bučinio, ištariau. – Reikia kai kam paskambinti.

Nepaleisdamas Karolainos, kuri įsikniaubė, kaip nuskriausta mergaitė, išsitraukiau telefoną.

- Taip, -  po pyptelėjimo išgirdau šaltą Batoro balsą.

- Gali išmest savo telefoną. Ir „Kempinskį“ uždaryk, daiktus lėkdami pro šalį paimsim. Pagyvens pas mane.

- Atlygis, - patikėkit, gal ir turėtų būti klaustuko ženklas, bet intonacijos balse nesijautė. Jokios.

- Ko gero, proto ribose, lieku tau kažkiek skolingas, - viptelėjau.

- Sąžininga.

Pypt-pypt-pypt...

- O ką daryti su „kibiru“, taip ir nespėjau paklausti, - beveik nusijuokiau. – Gal Viliui jo reikės?

- Užsakovas?

- Taip, - ištariau ištrindamas numerį ir...

...ir sustingau, įsitempiau.

Pajutau traškesį. Ozono kvapą. Dar kažkiek žaliuojančia ir pažliugusia pievele pradėjo suktis viesuliukų piltuvėliai, verpetai.

Pamačiau, kad „vilkas“, kuris dar tik maustė ant iešmų mėsą irgi sustingo. Tarsi šuo uostinėjo orą.

- Tuoj turėsim svečių... Kažin ko joms reikia? Tai per pusšimtį nė karto, tai, per metus kelis kartus...

- Kokių svečių? – Karolaina atšlijo, klausiamai pažiūrėjo į mane ir nusekusi žvilgsniu, pradėjo stebėti sūkurėlius, kurie vis labiau įgavo pagreitį.

- Pasiruošk susipažinti su mano mama ir teta Mara... Ir dar kažkuo... Negaliu suprasti...

- Ma-ama?! – keistai pakreipusi galvą ir nepatikliai mane nudelbdama žvilgsniu, pasižiūrėjo Karolaina.

- Aha, su savo anyta, galima sakyti...

____________________

2019-2020 m.

Vilnius

https://www.facebook.com/donatas.espada.3

https://armanjakas3.blogspot.com/

brendis.armanjakas@gmail.com