Neil Richard MacKinnon Gaiman
___________________________________
Temzė – šlykštus padaras: kaip kokia angis ar jūrų gyvatė. Visos upės, tokios kaip Flitas ir Taibernas, ir Nekindžeris atneša jai visokiausias šiukšles, šlykštynes ir išmatų pilnus savo vandenis. Ten pilna visko, net nudvėsusių kačių ir šunų, avių ir kiaulių kaulų. O Temzės tamsūs vandenys visa tai neša tolyn į rytus link savo žiočių ir iš ten į Šiaurės jūrą, kur visa tai nežinia kur dingsta.
___________________________________
Temzė – šlykštus padaras: kaip kokia angis ar jūrų gyvatė. Visos upės, tokios kaip Flitas ir Taibernas, ir Nekindžeris atneša jai visokiausias šiukšles, šlykštynes ir išmatų pilnus savo vandenis. Ten pilna visko, net nudvėsusių kačių ir šunų, avių ir kiaulių kaulų. O Temzės tamsūs vandenys visa tai neša tolyn į rytus link savo žiočių ir iš ten į Šiaurės jūrą, kur visa tai nežinia kur dingsta.
Londone lyja lietus. Lietus nuplauna purvą į nuotekų
kanalus, kur vandens srovė virsta į tikrus upokšnius ir tampa panašūs į tikras
upes su galinga srove. Lietus - triukšmingas padaras: jis tyška, barškina ir
stuksena į stogus. Jei iš dangaus ir krinta švarus vanduo, jam užtenka tik
prisiliesti prie Londono, kad jis taptų purvu, sukeltų visą purvą ir paverstų
jį į klampią pelkę.
Niekas šio vandens negeria. Nei lietaus, nei upės.
Kalba, kad Temzės vanduo žaibiškai žudo. Bet tai ne tiesa. Vaikai, kurie valo
nuotekų kanalus, gana giliai nardo norėdami pasiekti numestus pinigėlius, o po
to išnyra, spjaudosi upės vandeniu, dreba, bet rankoje spaudžia savo išžvejotas
monetas. Aišku, kad jie nemiršta, nors nuotekų kanalų valytojų, vyresnių kaip
penkiolikos, matyti neteko.
Moteris, sprendžiant iš visko, nekreipia dėmesio į
lietų.
Ji keliauja link Roterchaito dokų. Ji ten eina jau
daug metų. Gal net kelias dešimtis metų: niekas tiksliai nežino kiek, nes
niekam tai nerūpi. Ji ten vaikšto arba stovi ir žvelgia į jūrą. Įdėmiai
žvalgosi į stovinčius ant inkaro laivus. Žiūri, kaip jie žaidžiant bangelėms
siūbuoja. Panašu, kad kažkas trukdo jos sielai atsisveikinti su kūnu, bet
niekas iš uosto žmonių neturi jokio supratimo – kas būtent.
Nuo liūties galima pasilėpti po brezentu, kurį ištempė
burių meistras. Iš pradžių gali pasirodyti, kad jūs vienas ir greta nėra nė
vienos dvasios, nes ji kaip statula, stovi net nekrutėdama ir neatitraukia savo
akių nuo vandens, nors per lietaus užuolaidą nieko neįmanoma įžiūrėti. Tolimojo
Temzės kranto nesimato.
O po to ji jus pamato. Ji jus mato ir pradeda pokalbį
– ne su jumis, o ne – su pilkais vandenimis, kurie krinta iš pilko dangaus į
pilką upę.
- Sūnau, tu jūreiviu norėjai tapti, - sako ji, o jūs
nežinote nei ką, nei kaip jai atsakyti.
Jums reikėtų visomis išgalėmis, iš visos gerklės
šaukti, kad perrėktumėte lietaus kriokimą, o ji tuo tarpu kalba ir jūs
klausotės. Net patys nepajaučiate kaip ištempiate kaklą ir net pasilenkiate,
kad geriau girdėtumėte jos žodžius.
- Sūnelis mano jūreiviu norėjo būti. Sakiau aš jam
neplaukti į jūrą. „Ach, motule, aš noriu pamatyti pasaulį. Noriu pažiūrėti į
tropikuose tekančią saulę , pasigėrėti šiaurės pašvaiste, o labiausiai noriu
pinigų, o po to, kaip praturtėsiu, aš grįšiu pas tave. Pastatysiu tau namą,
nusamdysiu tarnus ir mes su tavimi šoksime. Oi, motule, kaip gi mes
pašoksim...“
„Ką aš veiksiu, tame prabangiame name? – klausdavau aš
jo. – Kvailelis tu dar, nors ir gražiai kalbi“.
Tada aš jam pasakodavau apie jo tėvą, kuris iš jūros
taip ir negrįžo – vieni sakė, kad jį nuplovė nuo denio, o kiti prisiekinėjo ir
dievagojosi, kad jį matė amsterdame, ir kad jis ten valdė linksmuosius namus.
O koks skirtumas? Taip ar anaip, o jūra jį pasiėmė.
Kai jam, mano berniukui, sukako dvylika, jis pabėgo į
dokus ir parsisamdė į patį pirmą pasitaikiusį laivą, kurie ėjo iki Florešo
salos Azorų salyne. Bent jau man taip pasakė.
Būna tokie laivai, paskui kuriuos įpėdin nelaimės vaikšto. Negeri laivai. Juos perdažo po eilinės nelaimės ir suteikia naują vardą, kad
patiklius neišmanėlius galėtų už nosies vedžioti.
Jūreiviai prietaringi. Gandai greit plinta. Iš
pradžių, to laivo kapitonas, įsakius laivo savininkui, laivą užplukdė ant seklumos taip, kad galėtų
apgauti draudikus. O iš karto po remonto, kai buvo visiškai kaip naujas, jį
užgrobė piratai. Na, o po to, buvo pakrauti užkrėsti apklotai ir visą laivo
įgulą išguldė maras – tik trys išliko. Jie ir atplukdė laivą į uostą...
Mano sūnelis ir nusisamdė į šį nelaimingą laivą. Jau
grįžtant, kai jis vežė visą savo uždarbį – jis dar buvo per jaunas, kad jį
išleistų moterims ir romui, kaip kad jo tėtušis, - užklupo audra.
Gelbėjimosi valtyje jis buvo pats jauniausias.
Jie pasakė, kad sąžiningai metė burtus, bet aš
netikiu. Jis buvo mažesnis ir silpnesnis. Aštuonias dienas valtis dreifavo
jūroje ir jie beprotiškai badavo. Ir, aišku, kad sugudravo, kai metė burtus.
Švariai nugraužė jo kaulelius... vieną po kito ir
atidavė juos naujajai sūnelio motinai – jūrai. O toji motina net ašaros
nenuliejo – priėmė be jokių žodžių. Ji žiauri.
Kartais vakarais aš gailiuosi, oi, kaip gailiuosi, kad
jis man papasakojo tiesą. Geriau jau būtų pamelavęs...
Sumetė jie į jūrą mano berniuko kaulelius, bet
kapitono padėjėjas – jis mano vyrą pažinojo... ir mane (ir tiesą sakant,
artimiau nei manasis vyriokas manė), - tai štai, jis vieną kaulelį išsaugojo
atminčiai.
Grįžę, jie visi, kaip vienas prisiekė, kad mano
berniukas žuvo skęstančiame laive, o tas atėjo nakčia ir papasakojo visą tiesą.
Ir man kaulelį atidavė. Vardan meilės, kuri kažkada mus abu aplankė.
O aš jam pasakiau: „Ką gi tu padarei, Džekai. Tu juk
savo sūnų suvalgei“.
Tą naktį jį pasiėmė jūra. Jis į ją nupėdino prisikišęs
akmenų. Taip ir nuėjo iki galo – jis niekada nemokėjo plaukti.
O aš pasikabinau kaulelį ant grandinėlės, kad abudu
juodu atsiminčiau vėlyvais vakarais, kai vėjas pakelia vandens sienas, kurias
tranko į smėlį, kai vėjas kaukia kaminuose lyg verkiantis vaikas.
Lietus nutyla ir jūs galvojate, kad ji pabaigė savo
pasakojimą, bet čia, pirmą kartą, ji pažiūri į jus lyg norėdama kažką pridurti.
Ji nusiima kažką nuo kaklo ir ištiesia jums.
- Štai, - sako ji. Dabar, kai jūsų akys susitinka, jūs
sužinote, kad jos akys rudos, kaip Temzės vanduo, - norite pačiupinėti?
Jums norisi „tai“ nuplėšti nuo jos kaklo ir sviesti į
Temzę – tegu kanalų valytojai jį randa arba neranda. Bet vietoj to jūs žengiate
atbulom, išlendate iš po brezentinio stogo ir lietaus vanduo teka jūsų veidu
tarsi kažkieno ašaros.
__________________________
Neil Richard MacKinnon Gaiman, gim. . 1960-11-10, Portsmutas, UK.
Beovulfo scenarijaus bendraautorius (kartus su Rodžeriu Everiu); knygos "Žvaigždžių dulkės" autorius ir to paties pavadinimo filmo vienas iš prodiuserių ir t.t.
Šis apsakymas išverstas iš rinkinio:
__________________________
Neil Richard MacKinnon Gaiman, gim. . 1960-11-10, Portsmutas, UK.
Beovulfo scenarijaus bendraautorius (kartus su Rodžeriu Everiu); knygos "Žvaigždžių dulkės" autorius ir to paties pavadinimo filmo vienas iš prodiuserių ir t.t.
Šis apsakymas išverstas iš rinkinio:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą