arba el. skaityklėms čia:
https://armanjakas3.blogspot.com/2017/09/el-skaitykles-laisvosios-bendrinimo.html
Tęsinio nebus.
Senas, nuzulintas, bet dar gerai veikiantis muzikinis automatas spragtelėjo ir nutilo.
Iš pradžių norėjau pakelti savo subinę ir paleisti kokį nors beviltiškai susenusį singlą, bet persigalvojau. Kažkodėl prieblandoje, kurią sklaidė tik blausios bra šviesos ir to pačio automato spalvotos neoninės lempos, pasirodė jaukiai malonios, o lėtas, palubėje besisupančios sparnuotės ritmiškas čežėjimas, tiesiog pridavė šarmo. Bobas, aišku, turėjo kondicionierių, bet retai jį jungdavo. O ir dabar, kai nebuvo lankytojų, nors ir buvo karšta, bet tikrai pakako tik sparnuotės ir pravirų langų.
Ne, lankytojų nebuvo ne todėl, kad ant Bobo pabo durų kabėjo raudonas „closed“, o tiesiog, kad nebuvo. Vietiniai visi žinojo, kad tas „closed“ – nieko nereiškė.
O aš nežinojau ką veikt. Buvau tiesiog persimiegojęs ir nakties sutemos man miego nevarė. Tad, tiesiog sėdėjau prie blankiai apšviesto baro, stebeilijausi į blankiai apšviestus butelius ir jų metamus atspindžius ant veidrodinės sienos.
Kodėl persimiegojęs? O todėl, kad užvakar grįžau iš ganėtinai nuvariusio nuo kojų patruliavimo ir nusivaręs kaip koks nususęs Joburgo nygerių kvartalo šuo. Pramiegojau beveik parą.
Tai dabar už tai ir mokėjau...
Nemiga...
Net visi kaulai niežėjo.
- Bobai, - ištariau.
- Ką, ma-asa? – Bobas sėdėjo ant mažos kėdutės už baro ir šiugždeno kažkokiais popieriniais rankšluosčiais. Ką jis ten veikė, per platų ir nuzulintą, rankų, laiko ir bokalų ar taurių nupoliruotą platų baro stalviršį – nieko nesimatė.
O-ch ta Bobo šypsena! Nepakartojama: juodame, plačiame, nenusakomo pusamžio vyro veide, ji tarsi gyveno savo gyvenimą. Dantenų ir lūpų fone, žemiau baltų akių obuolių ir kumpos nosies su plačiomis šnervėmis, įsivaizduokit baltus dantis... ir visa tai spindint geraširdiškai žiauriai šypsenai.
- Kliukstelk, ar ką?
- Ko, se-ere?
- Ko? Viskio? Ja, viskio. Kad ir to, Tryšipso. Tik pigiausio. Be ledo.
(Iškraipytas „Three Ships“ viskis gaminamas Pietų Afrikoje. Kai kurios rūšys elitinės ir brangios).
Bobas, šiaip aukštaūgis vyras, net neatsistojęs, kaip koks orangutangas viena ranka nuo lentynos siektelėjo butelio, o kita pačiupo stiklą ir visą tai vienu momentu tarkštelėjo priešais mane. Man nespėjus pasiimti butelio, priešais atsidūrė švari peleninė ir džiovintas mulčius – džiovinta saulėje mėsa. Jautuko, bet nebūtinai. Neatskirsi, šiaip. Gali būt ir ožio, ir šuns. Bet nesvarbu – aštru – skanu.
Išsitraukiau cigariles ir spragtelėjau žiebtuvėliu. Ne, šiaip nerūkau. Ypač reide, ir ypač su darbiniais drabužiais. Tiek žvėrys, tiek vietiniai, ar geriečiai, ar kontrabandininkai, ar brakonieriai – tabako dūmą užuodžia kaip pasiutę ir alkani stepių vilkai. Rūkimas – tabu.
Bet ne čia.
Ne „Buivolo rage“...
Šiltas stiprus gėrimas nukaitino ir nemaloniai atsistojo skersai gerklės. Aitrus, rupūžė!
- Žinai, įmesk vieną leduką. A?
- Po antro pasigailėsi, masa...
Na taip, pasigailėsiu. Žino Bobas. Tiesiog po antro gurkšnio jį išgrabaliosiu, padėsiu ant baro ir stebėsiu, kaip jis tirpsta...
Gurkštelėjau...
Antras gurkšnis nuslydo lengviau, o malonus tabako aižulys pakuteno gomurį ir nosį.
- Oh... gerai...
Bobas neatsiliepė. O man norėjosi pliurpti. Šiaip, prie Bobo galėjai pliurpti bet ką. Ir jo šypsena visada būdavo į temą.
- Užvakar, grįžtant nuo Krokodilo (čia tokia upė), matėme per bušą bėgantį... khmmm... nežinau ką. Juodaodis išsidažęs baltu moliu. Visiškai nuogas.
Bobas kilstelėjo galvą. Panašu, kad jo akys žiūrėjo klausimai, ir, retas atvejis – šypsenos nebuvo. Supratau ko jis nori, tad tęsiau:
- Ženklai buvo panašūs į ratilus ir žvaigždes...
Bobas atsistojo.
Siektelėjo stiklo (retas atvejis).
- Blogas ženklas, - ištarė Bobas ir čia pat pridūrė: - O gal joks ženklas. Gal tai paprasčiausiai juodas žmogus su balto molio ženklais...
- Arba paprasčiausias šamanas, - nutilau ir matydamas, kaip Bobas pradaręs permatomas baro šaldytuvo dureles pasemia pusę stiklo ledo, pilasi džino, toniko ir meta kažkokį žalią lapą (baltiesiems, tokių lapų, šiame krašte, geriau vengti):
- Ne šamanas. Prakeiksmas.
Gurkštelėjau. Ir nutylėjau. Neturėjau ką pridurti. Paraginti pasakoti – beprasmiška. Jei norės, pats papasakos. Bet kažkodėl jaučiau, kad restoranėlio jaukumas, kurį mintyse vadinau lietuviškai - smukle ( na, tokia jau asociacija) pradėjo garuoti. Tarsi brendo elektros iškrova. Žinot, kaip būna kalnuose arba plokščiakalniuose prieš audrą? Tai va...
Gurkštelėjo ir Bobas.
- Ma-asa, prieš daug metų, kai Juhanesburgas dar nebuvo Joburgu, kai geri vyrai, juodi ar balti, vienas kitą gerbė, kai tavęs čia dar nebuvo ir tu dar net nebuvai įrašytas likimo knygose...
Bobas nutilo.
- ..?
- Prie Pretorijos lūšnyno, nežinia kaip, nežinia iš kur, prasidėjo bėdos. Tai lūšna sudega. Tai šunys kaip išprotėję staugia ir, pabrukę uodegas, net po mašinų ratais puldinėja. Tai moterys persileidimuose nukraujuoja. Tai Ipundulu paukštė tvoja ir kokią lūšną sudegina. Va taip, iš giedro dangaus (Ipundulu paukštė - Žaibo paukštė. Padeda raganoms ir raganiams, gina juos nuo jų priešų) - pliaukšt(! - Bobas pliaukštelėjo liežuviu per gomurį) ir viskas dega. Pradėjo sklisti gandai...
Bobas trumpam nutilo, nusišypsojo savo "žavinga" šypsena ir tęsė:
- Pradėjo sklisti gandai, kad netoliese valkiojasi atskalūnas. Juodas vyras su balto molio žvaigždėmis...
- Ir?
- Kas „ir“, ma-asa? Taigi, aišku, kas. Varguoliai nuėjo pas baltąjį šerifą. Vietinį afrikansą, tokį kaip tu...
- Deja, aš ne afrikansas...
- Dvasia tu afrikansas. Jei vaikščiotum į sekmadienes pamaldas, tai būtum, net seno... Kaip jūs sakot? Sukirpimo?
Man, aišku, buvo malonus toks palyginimas. Nors iš ties, jau keletą metų čia praleidęs su vietiniais baltaisiais fermeriais supanašėjau. Kažkaip įsitryniau. Net buvusi vaikystė ir visa kita praeitis skendėjo migloje... lyg tai buvo ne mano gyvenimas, o apie tai būčiau tik skaitęs kažkokioje knygiūkštėje. Manasis lietuviškai vokiškas akcentas kažkaip darniais susiliejo su jų šnekta, tad, kartais manęs nepažįstantieji net spėliodavo, nuo kurio štato aš būsiu kilęs.
- Sukirpimo, - linktelėjau. – Tai kas ten toliau?
- Jo net plaukai peleniniai, kaip tavo, buvo, - nekreipdamas į mane dėmesio ir, tarsi jau tik pats sau pasakodamas, sulinksėjo Bobas ir su pauzėmis tarp džintoniko gurkšnių, tęsė: - Johanas rado. Tai buvo moters, kuri pagimdė nuo buliaus, vaiko, kurio moteris gimusi nuo hienos ir šakalo, anūkas, kurio vienas iš tėvų buvo pažymėtas kobros. Blogas kraujas. Sudvisęs kraujas.
Bobas papurtė galvą taip, kad jo apatinė lūpa atrodė gyvenanti atskirą gyvenimą.
Gurkštelėjau ir jau su dideliu susidomėjimu laukiau tęsinio.
- Pagavo, Johanas, šerifas, toks, kaip tu. Jį. Ir kvailas, toks kaip tu, Johanas buvo. Su savo vyrais pagavo. Bet vyrai tik balti buvo – juodi atsisakė. Vos pamatė - išsilakstė, kad tik tas sudvisęs kraujas į juos nepažiūrėtų... Ir, neduok Die, neapspjautų.
Bobui trumpam nutilus, sparnuotės lopetų triukšmas jau aidėjo grėsmingai.
- Sučiupo jį prie takelio, prie medžio, kuris meta tūkstantį šešėlių... Johanas ir trys vyrai...O supuvęs kraujas slidus buvo. Aliejais ir taukais išsitepęs. Išslydo iš jų gniaužtų ir kaip ngolo meistras (vietinė, beveik pamiršta kova sumišusi su fizinias pratimais, kažkas tokio kaip alia koks afrikietiškas šaolinis) parvertė vieną, iš kito ištraukė durklą, smeigė antram, prasmuko pro trečią, o Johanas šauti negalėjo. Akimirka... Ir... Po tūktančius šešėlių metančiu iroku (šventas medis, augantis kelis tūkstančius metų – net iki 5000) suklupęs sėdėjo tik Johanas ir trys jo mirę prakeikta mirtimi vyrai. Johanas, tada, ir tapo itutu (jorubų tikėjime, ramios ir šaltos jėgos ir šalto saikingumo įsikūnijimas. Kai kur, pavyzdžiui N.Orleane, iš atvežtų vergų, liko ir išsireiškimas „itutu“- kietas bičas).
Rankoje jau svilo antroji cigarilė, kurią, Bobui nutilus, atrėmiau į peleninę ir paėmęs butelį, kliukstelėjau į savo stiklą naują porciją.
Mano nuostabai, Bobas ramiai paėmė mano rūkstančią cigarilę, trūktelėjo galingą dūmą (vos ne iki pusės!) ir gražino ją man atgal.
- Ir?...
- Kartais baltos molio žvaigždės, tai ženklas. Bet, kartais, balto molio žvaigždės, tai tik balto molio žvaigždės. Bet tik ne tą kartą. Ir itutu patraukė į šiaurę. Ten, kur jo būti neturėjo. Ten, kur jo pėdos neturėjo žengti. Ten, kur gali keliauti tik negimę vaikai arba merginos, kurioms nelemta tapti moterimis... Ir pėdsakas jam buvo ten, kur naktis išprotėjusi, ten, kur velniai knibžda ir žmonės jiems tarnauja. Ten, kur balta žvaigždė praeina, buliai krauju myža... šunys stimpa... vyrų kraujas sudvista...
Prisiklausęs aš jau buvau ganėtinai tų vietinių mitologinių metaforų ir dažniausiai į jas, reaguodavau šaltai. Net nebandydavau aiškintis, ką jos reiškia. Tačiau, ne šį kartą: ne tai nuo Bobo kimaus balso, ne tai nuo tabako dūmo ir viskio kokteilio ar lopetų palubėje šnaresio, ar naktyje užkaukusio šuns, kuriam atsiliepė kažkur toli felde (afrrikanas – laukas) sukaukusios hienos, kažkaip pagaugas nubėgo.
- Ir sutiko jis, itutu Johanas, prie sudegusio kaimo, kur hienos baigė išnešioti nekaltų vaikų kaulus, o maitvanagiai kleketavo ant jų tėvų kūnų, boro mangu (baltasis žiniuonis arba raganius, kuris turi pranašavimo galia, antipodas boro ngua, kuris gydo vienus, sąskaita kitų). Tik jis stovėjo, tarsi negyvo buliaus prakeiktu krauju nuplikintas: nei anos būties būtybė, nei šios. Svyravo ir pamatęs savo nematančiom akim itutu, ištarė: „Rasi jį. Rasi ko ieškai. Atpažinsi, itutu baltas žmogau. Kelią tau parodys trys moterys vienodu vardu. Gyvena jos trijuose bungaluose. Parodys tau kelią ta, kuri žmona, bet žmona dar netapo. O atskirsi jį tu, pamatęs jo rankas: jos nenuplaunamai kruvinos, o nekalto kūdikio apipjaustymo kvapas, nuo jo rankos - laikiusios peilį – niekada neišgaruos. Nors jis ją slėptų, nors baltu moliu teptų...
- Bobai...
Bet Bobas, kaip koks džiazmenas pūsdamas saksafoną, tarsi atsiribojo nuo realybės tik užvertė savo akis ir tęsė:
- ...ir Johanas, toks pat kraujo vergas, kaip tu, kuris nepažįstąs savo dvasios, kaip visi ma-asos, patraukė tolyn. Jis ėjo lyg būtų legendinis Ojo (legendinis mitinis medžiotojas, pėdsekys) ir iš kelio jam traukėsi visi šakalai, žemės žmonės, balti, juodi ar geltoni. Jam lenkėsi viesulai (čia tikriausiai turima galvoje genčių ar kaimų, ar įvairių tautelių vadai, kur priimta, kad vadas turi atrodyti baisiai žiaurus despotas – tiesiai šviesiai vadais, juos retai kas vadina: dažniausiai stichijų ar žvėrių vardais, nors pats populiariausias, tikriausiai – krokodilas) ir dvasių šešėliai (čia, matyt šamanai ir burtininkai), o pačios dvasios rodė kelią. Visi...
- Norėčiau, kad man taip pat būtų. Ypač saugant raganosius... – nuo visos tos užsitęsusios mistikos, jau plaukiau.
O gal nuo viskio?
- Taip, Johanas, kaip tu. Jis, itutu, tapo per keršto kvaitulį. Kaip ir tu. Turi man papasakoti...
Paniurau. Nežiūrint karšto oro, išprakaitavusio kūno ir šilto viskio, kuris burnoje jau įgavo prasto tualetinio vandens skonį, pajutau šaltuką... Neturėjau jokio noro kam nors ir ką nors apie save pasakoti: čia kita žemės pusė - čia naujas gyvenimas. Ir taškas.
- O kas toliau? – nuleidęs negirdom paskutinę Bobo frazę paklausiau ir paniuręs, pro prasegtus plono džinso baltinius, užkliudydamas sidabrinį kryžių ant masyvios sidabrinės grandinės, pasikasiau krūtinę.
Kryžių? Na, taip. Čia, šiuose kraštuose, ypač buše, tai daugiau talismanas saugantis nuo piktų jėgų, kur pavaizduotas kančią už tave, avansu, paėmęs asmuo, nei religinė priklausomybė... Nenustebkit pamatę negrą musulmoną ar dar kažkokį savanos šamaną su kryžiumi ant krūtinės...
- Toliau? Kaip jūs sakote, ma-asa: „viskas paprasta“, - Bobo stiklinėje ledo kubeliai dar buvo neištirpę ir jis ant jų dar kliukstelėjo džino. Tik toniko jau nepylė ir žalio lapo nebeįsidėjo. – TamboOer ("tamboer" - būgnas, tik jis tai ištarė ir kirtį pridėjo taip, tarsi mes sakytume "bugnai"). Žinai, kas yra bugnai?
- Zulu, ar kieno?
- Raganų.
- Raganų?
- Arba raganių... Liūdnieji Kgalagadi (Kalahario) būgnai... Gailūs ir liūdni, vos girdimi. Garsas sklinda pažeme, bet sklinda toli... Kraujo dykumos, kraujo būgnai...
- ..? – kilstelėjau antakius. Kažkaip, jau nei rūkyti, nei gerti nebesinorėjo.
- Johanas itutu juos išgirdo. Ne visi juos girdi. Bet itutu juos visada išgirsta. Kai ateina jų laikas. Ir pasiekė jis skurdų kaimą. Kur visi tarnavo Krokodilui (genties ar šeimos vadas). Visos ožkos buvo Krokodilo. Pieną gėrė tik Krokodilo žmonos. Ir ne visos. Tik artimos. Itutu Johanas apėjo kaimą, sužinojo visų moterų vardus. Keisti jie visi buvo. Niekur negirdėti. Visi turėjo vardus, bet jais vienas kito nevadino. Slėpė. Bet tik ne nuo itutu. Bloga tai buvo padermė. Bet itutu yra itutu. Jei itutui vardo nepasako, tai raganius. Raganiui ne vieta žemėje. Tad, kas savo nepasisakė, tas daugiau ir Krokodilo nebematė... Krokodilas irgi daugiau savo šešėlio nebematė. Pats į šešėlius iškeliavo. Kaimas sužinojo, jog be tamsos šokio ir Krokodilo šokio, dar būna ir itutu šokis...
Kai Krokodilas su perpjauta gerkle išėjo pas dvasias ir nutekėjo tamsiąją upe, jo žmonos ir vaikai nusprendė įsiteikti itutu... Pavaišino jį sorom, pavaišino pienu... Baltu pienu ir ikigage (tirštas vietinis alus, primenantis ne tai pieną, ne tai jogurtą - šlamštas, žodžiu - nebent viduriai užkietėję...). Pieną Johanas išgėrė, prie ikigagės neprisilietė. Išliejo ją upės dvasioms ir nuėjo ten, kur jį kvietė būgnai, kur šešėliai rodė kelią...
Priėjo naują bunhalu (iškraipytas "bungalas"). Ten jau gyveno svetingi Kahi. Jiems nebuvo gaila vaišių. Jie turėjo stiprius karius. Gerą šamaną. Ir nesigėdijo savo vardų... Itutu Johanas sužinojo visų moterų vardus. Ir išgirdo vieną ir tą patį pasikartojusį keistą moters vardą. Ir suprato, kokios moters reikės ieškoti trečioje sigodoj (kaimas – viename iš zulu dialektų), paliko kelias kauri (specifinės kriauklės naudojamos vietoj pinigų), ir išėjo ten, kur jį šaukė būgnai.
Prie dykumos, prie upės, kuri tekėjo iš tos dykumos ir nešė dykumos raudoną molį, ir, matyt, sutekėjo ne į jūrą, kaip visos upės, o į eishogveną (ne tai pragaras, ne tai dvasių pasaulis). Ten stovėjo didelis indlu... Didelis. Apvalus, be kampų (namas).
Bobas nutilo, išskalavo stiklą ir trindamas jį baltu rankšluosčiu nutilo.
- Well-well, ir ten jis rado moterį?..
- Taip. Moterį. Mergaitę gavage (prieš vedybas prievarta atšerta mergina), kuri buvo užauginta upės valdovo stalui.
- Stalui?
- Taip. Stalui. Kartą per dešimt metų, nesuėdęs gavage mergaitės...
- Taip, taip... tęsk, - numojau ranka. Kažkaip jau istorija užsitęsė ir pradėjo užknisinėti, bet Bobo balso tembras tiesiog hipnotizavo – malonus labai.
Prisidegiau dar vieną cigarilę, o Bobas tęsė.
- Išgirdęs jos vardą, Johanas iškart suprato, kad ji turi pasakyti, kur juodas žmogus išsipaišęs balto molio ratilais. Jis nenuleido akių, kai gavage mergaitė, kurios rankos buvo kaip hipopotamo šlaunis, jam pylė palmių vyną (šūdas paskutinis – pratryst galima kaip nėr kas veikt) ir suprato, jog ji jį bemaišydama įpylė nuodų. Tų nuodų, kuriuos žmonos pila savo vyrams, kurie joms nusibodę... Arba joms pikti.
- Kas čia per tokie nuodai?
- O aš ką, moteris?
O-h ta Bobo šypsena! Net akis nusukau ir mostelėjau stikle teliuskuojančius likučius.
- Ir kaip jis sužinojo, kas čia per tokie tie nuodai? Kad juos pila?
- Kvapas.
- Kvapas?
- Kvapas.
- Na, aišku, kvapas. Na, ir? – išpūčiau dūmus į sparnuotės mentes ir žiūrėjau kaip jos juos talžo, o Bobas tęsė:
- Pargriovė gi. Ir liejo jai gerklėn palmių vyną, kol ši nepasakė... O žinai, kokie gavage mergaičių skrandžiai? Kaip gero raguočio. Tik neatrajoja. Visą kas buvo supylė ir dar vandens reikėjo pilti...
...ir rado jis juodą vyrą su ant kūno išpaišytomis balto molio žvaigždėmis-ratilais. Palmių lapų pašiūrėje. Rankoje jis dar laikė kruviną peilį, o kitoje kruvinoje rankoje - apipjaustyto berniuko odelę, o berniukas, nežinia ar gyvas ar ne, kraujuose gulėjo užklotais lapais.
Bobas nutilo.
Kažkaip skersai gerklės atsistojo tabako dūmas ir aš užsikosėjau...
- Na ir, aišku, nupjovė jam galvą, - ištariau atsikosėjęs ir nubraukdamas nuo kosulio sudrėkusias akis, o Bobas paslaugiai kliukstelėjo dar šlakelį į mano stiklą.
Nugėriau.
- Kam?
- Kas kam?
- Nupjovė galvą?
- Tai tu man pasakyk.
- A. Ma-asa. Nepatikėsi. Bet niekas nežino.
- Šaize. Eik velniop.
- Niekas nežino, - Bobas prispaudė ranką prie širdies ir papurtė galvą.
- Na, va... Tiek klausiau, o še tau, kad jus visus, kur... – mintyse nuoširdžiai nusispjoviau. Norėjau ir ne mintyse, bet Bobą gerbiau. Nors nebuvo čia ko nervintis. Pažįstant šitas juodas kaliauses, to reikėjo ir tikėtis: čia įprasta, kad tokios pasakaitės baigtųsi niekuo. Esu girdėjęs, žinau.
- Ne.
- Kas ne?
- Ne taip supratai.
- Ne taip?
- Taip, ne taip. Jis, itutu Johanas, jį nušovė. Nupjovė galvą ir metė į upę. Berniuką rado gyvą, bet išnešti iš pašiūrės nespėjo: Ipundulu paukštės puolė pašiūrę ir jis sudegė. Iki dabar ten niekas nebeauga. Tai tik anglimi ir stiklu nuklota plynė.
- Na, va. Puiku. Pasakėlė baigta.
- Bet taip mato žmonės.
- ...?
- Dvasios mato kitaip.
- Tfu, kad tave. Ta prasme?
- Tai nebuvo juodas žmogus išsitepliojęs balto molio ratilais, tai buvo žmogus, išsitepliojęs balto molio ratilais. Sudvisęs kraujas. Sudvisęs kraujas pateko ant žemės, sudvisęs kraujas pateko į upę, žmogaus, išsitepliojusio balto molio ratilais, galvą sugraužė žuvys. O gal nesugraužė. Gal ji guli dumblo užnešta. Sudvisęs kraujas, juk.
- Ir?
Bobas papurtė galvą ir atsiduso.
- Afrikansai. Jūs tikri būrai (vietiniai afrikansai nelabai mėgsta, kai juos vadina būrais, tai panašiai, kaip kokius marijampoliečius pavadintų runkeliais). Jus tokie neprotingi...
Žiojausi leptelti kažką tokio „atsišaudančio“, bet ant sienų pamatęs baltai mėlynus atvaizdus ir išgirdęs stabdžių cypimą, pasisukau į stiklines duris. Taip, tai buvo vietinis „šerifas“ Irvinas. Tik jis čia taip parkuodavosi. Ne aikštelėje, o iškart skersai ir priekiniais ratais ant šaligatvio. Nors kam tai rūpi? Nė vienam vietiniam nerūpi, tai tikrai.
O Bobas, net nedirstelėjęs ton pusėn, tarkštelėjo puodeliu ir paleido kavos aparatą.
Štai taip, lydimas savo griozdo atšvaitų, kuriuos taip naktyje ir paliko neišjungęs, lydimas kavos aparato tarškesio ir dūzgimo, tąsydamasis savo kelnes ir petnešas, įsirioglino Storulis Irvinas.
- Hai, kids! – pasisveikino tiesiai nuo slenksčio.
- Sere, - atsaliutavau dviem pirštais.
- Tai, sakot, geriat, vaikinai, ar ne?
- Prisijunk, - vyptelėjau.
- Aha, tuoj, - Irvinas išmušdamas cigaretę spragtelėjo per cigarečių pakelį ir mikliai mestelėjo ją tarp lūpų.
Priartėjęs garsiai pliaukštelėjo drėgnu delnu per baro stalviršį ir dūsaudamas užraitė savo milžinišką pasturgalį ant siaurokos priebario kėdės. Rodės šioji net suvaitojo.
Captelėjo mano numestą žiebtuvėlį ir juo spragtelėjo.
Triukšmingas didelis dėdė. Bet šiaip - neblogas vyras.
Bobas pasisuko, pakeitė jau pilną peleninę, pašluostė skuduru stalviršį ir mikliai, kaip nekeista, beveik net netarkšteldamas, pastatė lėkštutę ir aromatingą kavos puodelį.
- Ooooo... Dievų nektaras, - išpūtęs gana prastokų ir smirdančių cigarečių dūmą, Irvinas įkvėpė gardų kavos kvapą. - Visada sakiau, kad tik mūsų Bobas moka kavą daryti. Jo. Sykį net su savo vaibe susiginčijom... Jo..
- Kiaušininė? Omletas? – Bobas klausiamai pasižiūrėjo į triukšmingąjį svečią.
- Ė, ne-ne, - papurtė galvą Irvinas. – Kokia dar po velnių kiaušinienė, kai tie hienos išlupo tiesiai iš patalo, kad juos kur. Jo. Nė jokia. Džysaus akis dar neatsimerkia. Skrandis stovi. Rodos atgal viską išmes. Ne... Nors... Nors gal liko kur gabalėlis to, na to pyrago... Na to, kur vakar...
- Liko siere, liko, - pakinkavo Bobas ir pasisuko į savo bedugnį šaldytuvą. Ištraukė kažkada trupančios tešlos mango su džemu pyrago gabalėlį ir, čia pat, įmetė jį į mikrobangę.
Man tai tas pyragas šiaip sau: per saldus ir su visiškai neišreikštu skoniu, bet daug kam jis patiko.
- Tai kas nutiko? A? – paklausiau. – Tikiuosi, kad mūsų atlyginimą vežančius inkasatorius neapiplėšė?
- Nie. Neatspėsi. Tuoj, palauk, ir tavo subinę pašauks. Jo. Man tai kas, o tu, brolau, tai dar subinę papurtys. Jo. Per Kriugerį, sako, jog nuo Mozambiko, lyg nuo Chicualacualos, žmogėdra parėjo. Jau kažką sudraskė. Jo... Bet netikiu, kad iki mūsų 524 roiterio nusibastytų ir dar...
- Pizė, - tiesiog nuoširdžiai ištariau. - Didelė gavage mergos šikna mums ant galvos, - susinervinau.
- O jo. Jums, didelė. Ch-e, reindžeriai, Džyzuz Kraist, - Irvinas familiariai savo plačiu delnu paplekšnojo per mano plačius pečius ir triukšmingai sriūbtelėjo kavos.
Staiga prabilo Irvino racija, supypsėjo ir sutraškėjo ir jis nuspaudė tangetę:
- Jo. Je. Ko?..
Racija čirpė ir traškėjo. Nekokios pas polismenus racijos, reikia pasakyti. Mūsų gerokai geresnės. Nors... Kieno kokiose rankose...
- Džyzuz Kraist! Kaliause, velniai rautų, kalbėk aiškiau. Raciją laikyk prie burnos, o ne šiknos! – Irvinas atleido tangetę ir racija vėl sutreškėjo. – Kodėl, Bobai, amžinai pas tave šitos radijolos neveikia?! A?
Bobas į tai tik gūžtelėjo, o polismenas nučiuožė nuo priebario kėdės ir paėjėjęs link lauko durų kažką vėl triukšmingai pradėjo aiškintis.
- Tai, sakai, juodas žmogus baltu moliu išsipaišęs ratilais ir žvaigždėmis, viso labo gali būti tik juodas žmogus baltu moliu išsipaišęs ratilais ir žvaigždėmis? - nusirioglinau nuo jaukios priebario kėdės.
Bobas neatsakė, o tik klausimai dirstelėjo į nugertą viskio butelį.
- Ne, Bobai, - papurčiau galvą. – Einu ekipiruotis. Storulis Irvinas teisus. Jei skambins, sakyk jau lekiu. Ok?
Kaip nekeista, visai nesijaučiau išgėręs. Na, o prisirūkęs – tai taip – per daug... Persirūkęs, netgi, sakyčiau. Ilgai dabar nenorėsiu.
- Pasakysiu, - linktelėjo Bobas. – O juodas žmogus baltu moliu išsipaišęs ratilais ir žvaigždėmis, iš ties kai kada būna tik juodas žmogus baltu moliu išsipaišęs ratilais ir žvaigždėmis.
- Tik ne šyjy kartą? – šyptelėjęs suokalbininkiškai jam mirktelėjau viena akimi, bet Bobas, lyg koks pranašas, vėl staiga surimtėjo ir vos matomai gūžtelėjo pečiais.
Net ne gūžtelėjo, o kažkaip suvirpėjo - tarsi būtų pajutęs lengvą šaltuką ir ištarė:
- Tango...
***
- Oh, mieloji, tik atsitrauk sekundei...
- Radau atverstą, nesusilaikiau. O ir tavęs nebuvo ne sekundę.
- Viskas gerai .Vis tiek būčiau parodęs. Na ir kaip?
- Ne mergaitėm. Nors... Nors... Kas tas žmogėdra? Gal čia tas liūtas?
- Khmmm. Atspėjai, mano meile.
- Kurį šeichui laikėt?
- Taip, tas pats. Jau pasakojau kiek su juo privargom.
- Atsimenu. Bet štai šitos istorijos nepasakojai...
- Tai aš dar daug ko nepasakojau. Kažkaip daug kas užsimiršę...
- Mane tai kartais glumina.
- Na, tai buvo toks gyvenimas. Būtis, ar ką? Neimi į galvą, ir tiek. Dabar ir čia - tai egzotika. O tada ir ten – na... Na, nežinau kaip pasakyti...
- Nereikia... Suprantu. Ilgiesi?
- Taip.
- Gal kada nuvažiuojam? Juk galim sau leisti.
- Ne.
- Ne?
- Vedęs ir turiu vaikų...
- Ar tai trukdo?
- Kaip turistas - aš ten niekada negrįšiu...
- Suirzai? Atleisk.
- Ne, nieko... Tai tu atleisk. Šiaip užėjo. Šitam pusrutulyje ruduo ir žiema ne man...
- ...
- ...
- Kaip galvoji, Bobas dar ten?
- Bobas ten buvo, kai Afrika dar Afrika nesivadino ir bus ten, kai visi Afrikos vardą užmirš...
- Aš gi atsiprašiau...
- Bet aš visai rimtai. Aš net įsitikinęs, kad net mano kambarys su senuoju kasetiniu Šarpu ten man dar laikomas...
- ...
- ...
- Dabar jau aš pradėjau suirzti.
- Aš nenorėjau nieko pasakyti. Bet suprask: ten Afrika. Tikroji Afrika. Ne „tunisas“, Ne, „egiptas“ ar „marokas“. Tai Afrika...
- Gerai...
- Kas „gerai“?
- Viskas gerai. Tik jei jau tas Bobas toks, kas ten jis toks... Prie ko čia tango? Nesuprantu.
- Tango?
- Taip, tango.
- A, tango. Su Argentinos aistromis, tai tikrai nieko bendro.
- ...?
- Šis žodis turi daug reikšmių. Nuo konteksto, genties, ar tautos dialekto priklauso. Tango yra Tango. Vienur gali reikšti tiesiog kaip mūsų „deja vu“ - analogas. Kitur gali reikšti prigimtinį karį, kuris nenori ar negali kariauti, ar kovoti; medžiotoją, kuris yra pats geriausias, bet medžiokle bodisi; ar šamanas, kuris vengia šamanauti... Kitur, tai tiesiog reiškia likimą. Likimą, kurio mes negalime pakeisti... Likimo, kuris prisilietė, neišvengiamą. Na, ir taip, ir panašiai...
- Tai, o ką tada turėjo galvoje Bobas?
- Gute Frage. Nežinau. Gal tiesiog „toks gyvenimas“ ar "toks likimas“, ar paprasčiausi – „taip jau yra“. Žodžiu, „Amen“, ir tiek...
Na ir šiaip, laimingi, kartais ir dažniausiai, esame, kai nežinome savo likimo...
_________________
