Mirtis garbės palauks

                                                                                        

                                 
„Dausose mūsų dar palauks.Šiaurės pasatas“ užbaigiantis apsakymas (novelė). Jis tarsi nutiesia tiltus į trečiąją – paskutiniąją trilogijos dalį - „Santjago Alemanas“

Bet, nežiūrint to, tai visiškai savarankiška istorinė nuotykinė novelė, todėl ji

nebuvo įtraukta į II „Dausose mūsų dar palauks rinkinį“,

kurį visuomet galėsite pasiekti

„Armanjako Šalis. Donatas“ bibliotekoje:

http://armanjakas3.blogspot.com/2017/09/el-skaitykles-laisvosios-bendrinimo.html

arba, tiesiog pasinaudojus „google“ paieška.

Arba tiesiai pagal šias nuorodas:

EPUB - https://drive.google.com/file/d/1h3i8qvFnRVrE1ga11UHZj0Dvhv6DrP29/view?usp=sharing 

MOBI - https://drive.google.com/file/d/1GJGpqN_JPt_bWwlElfLmUFOYxKgU_znq/view?usp=sharing 

PDF - https://drive.google.com/file/d/1H7Er-_1aGFcwqLm6ZTIY8gYxChGf0KH5/view?usp=sharing

(pdf nerekomenduoju - jis labai didelis)

Mirtis garbės palauks

I.

Briuselio įgulos leitenantas Arbolesas Lituano arba Arbolas de Nakača, arba dar žinomas kaip Arbolesas Gražuoliukas – el Hermoso, Briuselio įgulos komendanto kapitono, Santjago riterio, Chuano de Kueva y Sntjago, dono Beltrano de la Kueva, Albukero kunigaikščio bastardo dešinioji ranka, trinktelėjus pasiuntinuko uždaromom durim, greitai ėmėsi juostis diržą su ginklais: naujamadišku ispanišku kalaviju - rapyra ir jai į porą tinkančiu silpnosios rankos durklu ar net puskardžiu – dageriu. Pasidairęs į kirasą, kurią suspėjo nusiimti baigęs budėjimą, nusprendė jos, kaip ir itališko šalmo kabaseto - jau nebesidėti. Į apsiaustą, taip pat, numojo ranka ir užsimaukšlino tik plačiabrylę flamandų ir brabantų miestelėnų-biurgerių mėgstamą skrybėlę. Tik tiek, kad toji skrybėlė turėjo įsiūtus kelis metalinius, galinčius išgelbėti galvą lankelius, buvo perjuosta paauksuota retų plokštelių grandinėlė ir kuklia kokarda su pusbrangiais akmenukais, kuri prilaikė geltonų ir raudų - Kastilijos ir Leono spalvų pašiurusį plunksnų pliumažą – puokštę.

Gražuoliuku jis buvo pramintas ne be reikalo – nežiūrint nedidelio, vos pastebimo rando prie dešinės ausies, kuris jaunuoliui suteikė gal tik kiek daugiau vyriškumo, nei jį bjaurojo, jis kažkaip savotiškai, be didesnių pastangų traukė moteriškus žvilgsnius. Platūs, treniruoti pečiai ir plastiški judesiai - vertė pavydėti ne vieną alaus ir riebesnio maisto mėgėją. Dar, galbūt, ši pravardė prilipo ir dėl išpuoselėto, prižiūrimo ir nuolatos skutamo taisyklingai pailgo veido, kurį puošė dvi kažkiek naivumu dvelkiančios didelės žydros akys. Daili nosis su vos pastebima kuprele ir siaura, smaila, kažkiek panašia į Andalūzijos ar Kastilijos idalgo barzdelė bei sidabru inkrustuoto perlo auskaras prie kairės ausies, jam pridavė savotiško plebėjiško šarmo. Na, o lyginant su kitais tarnybininkais ir kariais, pastoviai švara dvelkiantys rūbai ir pedantiškai puoselėjami ginklai, išsimušdavo iš bendros aplinkos. Kaip, beje, ir jam patikėta nepilnai suformuota arkebūzierių ir alebardininkų kuopa - vėliava, kuri „kaukė“ nuo tokių savo vado įpročių...

Bėgdamas iš trečiame aukšto, kambariuko mansardoje, siaurais laiptais žemyn, kartu prilaikydamas savo rapyrą ir stengdamasis nenudardėti per stačias ir laiko nuzulintas pakopas, antrame aukšte glaudžiai prasispraudė pro tankiai akimis mirksinčią Gertrūdą. Tai buvo trečioji šeimininko, duonkepio, pas kurį nuomojo didelį kambarį mansardoje, dukra.

- Au revoir, mademoiselle, - sprausdamasis pro merginą, jausdamas jos alsavimą ir ganėtinai įpenėtą biustą, šyptelėjo budinčia šypsena.

Mergina tik tankiai sulingavo galva ir kvailai šypsodamasi, akimis nulydėjo skubantį vaikiną. Puikiai suprato, kad jaunasis kavalierius visiškai ne jos nosiai, bet, net tėvo keiksmai ir prakeiksmai, jos nebūtų išgąsdinę, jei Gražuoliukas nors kiek daugiau jai parodytų dėmesio. Bet jis nerodė. Tad, dabar, ji tik atsiduso, pasikišo šiaudines, beveik geltonas sruogas po čepčiku ir pabandė prisiminti ko ją siuntė mama...

Merginų dėmesio išpaikintas Arbolesas Gražuoliukas mėgo merginų ir damų dėmesį, bet tąkart jam nerūpėjo nei šeimininko dukros (ypač šeimininko dukros!), nei šiaip – dailioji lytis, kaip tokia. Po paros budėjimo buvo kiek sudirgęs ir pavargęs. Vis tik, tarnyba rūmuose, kad ir be valdovo, bet kur gyvenimas virte virė, budinčio karininko duona ne tokia jau ir saldi. Tad jis buvo pervargęs, paakiai pajuodę ir jam norėjosi tik užkąsti, gurkštelti, kad ir to jų brudo - vadinamo alumi, ir tėkštis į lovą. Būna, aišku, ramių laikotarpių, bet tik ne dabar. Valdovas, visų šių žemių senjoras, Kastilijos ir Leono karalysčių suvienytos Ispanijos karalius ir regentas (a.p.: Karolis V, būdamas argono karaliumi, buvo tik Kastilijos regentas, o valdovė formaliai buvo jo motina. Jam šis faktas gerokai buvo rūgštus ir vertė visaip kraipyti savo titulus, kad pabrėžtų vienvaldystę – tikrasis Ispanijos karalystės valdovas ir karalius buvo tik jo sūnus) bei Šventosios Romos imperatorius Karolis, po Vormso reichstago judėjo į savo mėgiamą Briuselį. Tad, monotoniškas gyvenimas baigėsi. Jau dabar, visokio plauko pasiuntiniai zujo, kamerdineriai lakstė, tiekėjai keitė vienas kitą, juodadarbiai painiojosi po kojomis, o pats miestas - viena vertus, kaip ir laukė savo valdovo, o kita vertus – burbuliavo kaip greit turintis užvirti vanduo: Liuterio šalininkai dėl nenuoseklios valdovo politikos, tiesiog burbuliavo. Negana to, pasienyje vyko kovos: frankai paskelbė karą ir pradėjo veržtis į šiaurę, tad, dabar, bandydamas sustabdyti frankų ekspansiją, ginklus žvangino valdovo vyriausias kamerdineris ir patikėtinis Henrikas Nasau grafas (a.p.: pr.: Henri III de Nassau-Breda, vok. : Heinrich III von Nassau, nyd.: Hendrik III van Nassau-Breda, 1504-1538m., politinis veikėjas, karvedys, Habsburgų Nyderlandų štatgaltneris - Statthalter – valdovo patikėtinis visiems valdymo reikalams ). Na, ir, žinoma, kaip visuomet, o tai jau pusšimtis metų, kaip nieko naujo – dėl visokiausių niekalų bruzdėjo ir vietiniai flamandai, brabantai ir  fryzai. Buvo panašu, kad vietiniams kaimiečiams ir biurgeriams maištai įaugę į kraują. 

Ir štai, jau grįžus namo - į pas kepėją nuomojamą kambarį, jį pasivijo Chuanos iš Cheres de la Fronteros, jo patrono ir kapitono žmonos Chuanos de Vilavisensio (a.p.: Juana de Villavicencio) pasiuntinukas. Ji tiesiog maldavo kuo greičiau surasti josios "brangųjį", nes šis namuose nesirodė nuo vakarykštės dienos ryto. Na, arba, bent jau, sužinoti, kur jis yra ir kodėl neatsiuntė jokios žinutės...

Gražuoliuko toks prašymas nenustebino. Jį, netgi, paliko abejingą. Bet jausdamas pareigą ir šiokią tokią užuojautą savo patrono sutuoktinei, kuri jam visą laiką buvo maloni – ignoruoti tokio prašymo negalėjo. Kur galėjo būti senjoras kavalierius Chuanas – Gražuoliukas neturėjo supratimo, bet numanė: mažų mažiausiai - trijose vietose. Jis puikiai žinojo, kad jo senjoras, įgulos komendantas - Briuselio nekentė ir per pastaruosius tris metus, kažkokios pastovios „užkibimo“ vietos neturėjo. Viešnamiai atkrito iš karto – kur tik nori, bet tik ne šiame mieste... Tavernos ir knaipės, ir draugai? Tokių draugų, kad pas juos galėtų užsimiršti – nebuvo įsigijęs, o didesnėje dalyje knaipių ir tavernų – jis dėl savo kartais ūmaus būdo – buvo nepageidaujamas ir ten „nepakabėtų“ nežiūrint to, kad yra, toli gražu - ne paskutinis asmuo.

Žodžiu, Arbolesas primetė, kad vidiniame mieste, nėra ko jo ieškoti, nes senjora Chuana jau žinotų, kur jis lindi, tad nulėkė klaidžiomis ir purvinomis gatvelėmis link antrosios, tolimosios sienos. Ten buvo porelė smuklių, kur ir tikėjosi surasti savo patroną, kurį, kartais užėjęs praeitų dienų ilgesys – tiesiog išvesdavo iš proto.

Senjora Chuana puikiai žinojo, jog kapitonui Chaunui įlindus į vynmaišį - tik Gražuoliukas ir buvo pajėgus jį ištraukti... Šiaip, ji buvo gero ir švelnaus būdo, ir, be abejo - dievobaiminga jauna moteris. Tik, buvusio infanto pažo mergišiaus ir kariūno supratimu – to pamaldumo buvo kiek pernelyg daug. Jauna moteris, pati net ir nesuprato, kaip ji, per tą savo dievobaimingumą, nuo savęs atstumia sutuoktinį. Ypač po to, kai ji atidarė Gailestingumo namus (a.p.: Hospital de la Misericordia de Jerez de la Frontera - Chuanos ir Chuano de Kueva įkurta ligoninė Briuselyje) – ligoninę vargšams: Chuanas prisigėręs net mestelėjo, jog jos vieta ne sutuoktinio lovoje, o kokiame nors vienuolyne...

Bet prieš valdovo valią nepapūsi... Juolab, kad su pirmojo sūnaus gimimu, niekas skyrybų ir neduotų...

Arbolesas peršoko per neseniai išpiltų pamazgų balą, kuri net neketino kur nors tekėti, ir, bandydamas nutrepsėti prilipusį mėšlą, riebiai patylomis nusikeikė.

Treptelėjo kojomis ir įlindo į degėsiais ir senais riebalais pritvinkusią „Senojo Tilto“ smuklę.

Nors siauros gatvelės metė šešėlius ir rudeniop pasislinkusi karšta saulė neakino, bet vis tiek, iš po dienos šviesos, reikėjo bent kelių akimirkų, kad akys priprastų prie prieblandos. Tačiau vos įėjus, ausys jau pasufleravo, jog jaunuolio nuojauta nenuvylė – iš pirmo karto, pataikė ten kur reikia.

Balsas buvo neaiškus, bet, vis tik, jis buvo jo patrono ir senjoro: nepatenkintas buvęs kondotjeras kalbėjo pakėlęs balsą taip, lyg ant kažko bartųsi. Bet staiga jo žodžių srautas nutrūko, jis čia pat nutraukė savo triadą ir pasveikino Uosiuką:

- Ooooo!!! Arbolesasss! Lituano el Hermoso, - paskutinis sakinys nuaidėjo kiek pašiepiamai, bet Uosiukas prie to buvo pratęs, tad net nekreipė dėmesio. Pagal balsą jaunuolis jau suprato, kad jo tiesioginis vadas nelabai įkaušęs, o gal gi net ir blaivas.

Pailgoje salėje, kuri buvo nušviesta daugybės mažyčių langelių, prie stalų beveik nieko nebuvo. Tolimam kampe porelė miestelėnų, kiek arčiau - ketvertas rotušės sargybinių, kurių alebardos ilsėjosi atremtos į sieną, o jie patys kilnojo sunkius molinius, beveik ąsočio dydžio alaus bokalus ir smaginosi mėtydami kauliukus. Dvi mergšės, tingiai zujo po salę, o purvinas ar paišinas berniokas, prie milžiniško židinio, sukiojo iešmą su keliais ant jo užmautais kaplūnais, o gal net ir fazanais... o gal dar kažkuo – nelabai buvo galima įžiūrėti.

- Sėsk sėsk... Vaišinkis! Ė! Froilein, carambo Dios, ąsotį ir bokalą, schnellen, kad jus kur, mergšės! – riktelėjo Chuanas ir čia pat burnon mestelėjo keptos, gana apetitiškai atrodančios mėsos gabalą. Vis tik, jis buvo lengvai siurbtelėjęs kažko stipresnio.

Gražuoliuko daug raginti nereikėjo. Pilvas sugurgėjo kaip kalnų upelis, burna pritvinko seilių ir Arbolas peržengęs ilgą suolą, atsisėdo priešais. Iš už botforto aulo išsitraukė nedidelį peiliuką su sidabrine rankena.

Juoda lipni duona, pas duonkepį kambarį nuomojančiam ir jo ragaišių išlepintam karininkui, pasirodė, kaip apkepintos žalios tešlos raugas, o atsirėžtos mėsos gabaliukas buvo sprangus, perkeptas ir nesūdytas. Bet alkanam, jaunam ir prie visokio maisto pratusiam jaunuoliui, tai buvo nė motais: užgerdamas rūgščiu, beveik nudūkusiu alumi, kimšo pilna burna ir paslapčiomis tyrinėjo savo vadą.

Kaip ir spėjo, buvo panašu, kad Chuanui užėjo vienas iš tų nedažnų, bet pasitaikančių priepuolių, kai žmogus, vis tik, gali gerti – bet neprisigerti: nervas ir organizmas su alkoholiu susidoroja kaip malūnas su srove - perleidžia per save, pasuka ratą ir taip sukasi, kol nesusidėvi arba, kol,  kas nors jo nesustabdo... Dėl ko jo senjoras puolė į tokį akivarą – Arbolas net nebandė spėlioti. Jam ir taip buvo aišku, kad, kokia priežastis bebūtų, o Chuanas jautėsi pasodintas ant grandinės. Bandydamas sugrįžti į visuomenę, jis, širdies kertelėje, vis tik tikėjosi šiek tiek kitko. Iš esmės, kad ir prestižinėse pareigose, kad ir deramai pagerbtas paties šių žemių senjoro, laisvamanis Chuanas jautėsi esąs gūdžioje tremtyje: nušalintas nuo rūmų, nuo siuzereno, nuo jo svitos, tarnyba ir vedybos surišo rankas ir nebeturėjo galimybės nei pademonstruoti savo gebėjimus, nei kopti karjeros laipteliais, nei nusispjovus į viską – išvykti ar net tapti kondotjeru. Galėjo bandyti paslapčia ieškoti kito globėjo, bet priesaika jį saistė... Net pabėgti į Naująjį pasaulį negalėjo. Tokie bėgliai ir atskalūnai sau vietą galėjo rasti tik kokioje nors Moskovijoje...

- Leisk atspėsiu, Arbolesai: tavęs paprašė mane surasti manoji "Frau", kaip čia sako... Ar ne?

- Mhmmm.. a... hmmm... – neaiškiai, kramtydamas, sumaurojo Uosiukas.

Chuanas, sėdomis, kaip koks visiškai nusivaręs bėdžiu, peržergė suolą ir atsirėmė į šalčiu dvelkiančią akmeninę sieną. Nuobodžiaujančio žmogaus ranka pradėjo stumdyti bokalą po laiko, alkūnių ir riebalų nupoliruotą, ir sueižėjusį stalą.

- Žinai, kartais tu man - kaip šviesa, o kartais, aš, tavęs - nekenčiu, jaunasis mano drauge...

Gražuoliukas jau seniai net į priekį galėjo nuspėti ir beveik paraidžiui atkartoti kiekvieną ištartą skiemenį...

- ...tu man brangus kaip atsiminimas ir koktus kaip prisiminimas. Kaip šlovingų dienų rakštis... subinėj. Aš, Briuselio įgulos kapitonas – esu toks pat belaisvis, kaip ir tie katorgininkai rotušės požemiuose, kazematuose... Net mūsų visų senjoras blaškosi po visą... kaip ten sakydavo Antonio?

- Senutę Europą? – jau alumi nuplovęs užkandį, ištarė Arbolas ir ištiesę rankas atsipjauti naujo gabalo, subambėjo: - galėtų šinkorius ir kokio padažiuko...

- Va! Po senutę Europą! Geras pasakymas... – Chuanas ištuštino savo molinį bokalą. – Šūdas, o ne alus... O man, štai, inkarą subinėn – ik... įkirto ir ant šito šlykštmiesčio užmetė... Mijerda (a.p.: ¡Mierda! – šūdas)

- Monsinjore, taigi sakėt, kad dvare turit savo žmonių, kurie iškrapštys...

- Va... – Chuanas, kaip koks prasčiokas suraitė špygą. – Va! Matai? Velniop... Geriau pasikart...

- Nesupratau? Monsinjore kapitone?

- Kokie dar savi žmonės, kai vienintelis normalus žmogus - de Krua... Gijomas de Krua... Vormso reichstago metu nu-nuo-dy-tas! (a.p.: Guillaume de Croÿ arba William II de Croÿ, Lord of Chièvres, 1458 —1521 m., Karolio favoritas, patarėjas, valstybės veikėjas, politikas, daugelio žemių valdovas, gavęs teisę į Karolį kreiptis „kuzene“. Vykdė pakankamai nuosaikią politiką, o po jo mirties Karolio veiksmai tapo gerokai brutalesni. Galimai jo mirtis – vienas iš faktorių lėmusių 1521-1526 m. karus dėl Italijos) – Chuanas tiesiog akimirksniu pačiupo pustuštį ąsotį ir paleido į priešingą sieną.

Ąsotis plojosi suskildamas į daugybę šukių palikdamas ir ant taip ne itin švarios – kadaise balintos sienos - didžiulę varvančią dėmę.

Užtat Arbolesas, čia pat supratęs savo senjoro pasinėrimo į neviltį priežastį, net nustojo kramtyti. Net apetito nelik:  Gijomas de Krua, buvo jo patrono globėjas ir užtarėjas Karolio dvare...

Vos pasigirdus dūžtančio indo triukšmui, salėje, iš tamsaus prieangio, iškart išniro buko žvilgsnio galiūnas. Jis rankose laikė medinį vėzdą, pabandė susiorientuoti, bet čia pat, pamatė kaip pasisukęs Uosiukas įsitempė ir per du pirštus, truktelėjo dagą iš makštų.

Salės viduryje sėdintys kariai atsainiai sužiuro į būsimą sceną ir išsišiepė laukdami pramogos. Vienas iš jų, matyt vyresnysis, galiūnui pagrasė piršteliu, o, kaip iš po žemių išdygęs šeimininkas, savo tvarkdariui paplojo per petį:

- Raminkis, Hendri, raminkis. Eik į savo vietą... Ei, Ana! Nešk ponams kitą ąsotį!..

Chuanas, tarsi tik dabar pabudęs, atsišliejo nuo sienos:

- Jokių ąsočių! Susikišk tą savo rūgštų bizalą šikinėn. Nešk vyną: Anžu, Reino, Malvazijos... Tokajaus, galų gale...

- Senjore, pooone! Koks vynas mano smuklėje?! Kas jį čia pirks? Stovėtų jis, senjore, iki Paskutinio Teismo Dienos, atleisk man Viešpatie!

- Tfu, kad tave kur. Akiplėša. Visi jūs - brabantai – akiplėšos... – trinktelėjo Chuanas kumščiu per stalą. – Viešpats tau gal piktžodžiavimą ir atleis, o aš, tave - tuoj pamausiu ant ano iešmo, jei po akimirkos čia nestovės brendis...

- Brendis, senjore! Brendis tai kita kalba! Pats geriausias! Tuoj, akimirką, monsinjore! – išsišiepęs pradėjo lankstytis šeimininkas.

- Ir kvortą aniems vyrukams, - dūrė pirštu į kareivukus. – O tai kažkaip be azarto kauliukus mėto...

- Vivat komendantui, senjorui kapitonui! – riktelėjo sėdinčiųjų vyresnysis, o jo pavaldiniai šurmuliuodami pritarė.

- Ir sūrio. Kieto! Ir džiovintų slyvų... – pridūrė Uosiukas.

- Tuoj, senjorai, tuoj, mielieji ponai, viskas bus kuo gražiausiai...

- Dink, - Chuanas atsainiai mostelėjo ranka.

Uosiukas, supratęs, kad Chuanas ne taip labai ir įkaušęs, o jo pagalbos jam nereikia, užkrimtęs pasijuto mieguistai ir pasirėmė galvą ranka. Tuo tarpu, jo senjoras, susimąstęs spragsėjo pirštu į stalą. Tylus barbenimas net hipnotizavo.

Bet tyla truko neilgai - pasirodė smuklininkas su pilvotu, sunkaus stiklo buteliu, ir, net nesusimąstęs jį palenkė ir pradėjo kliuksinti aižiai pakvipusį brendį į bokalus, kuriuose ką tik buvo alus.

Komendantas, pamatęs tokį nevalos bėdžio smuklininko elgesį,  nustebę kilstelėjo antakius, pradėjo lėtai mautis dešinės rankos pirštinę, sunėręs pirštus juos tarsi išjudino ir staigiai kilstelėjęs - pirštinėtu kumščiu trenkė smuklininkui į kaktą.

Gal ne tiek dėl smūgio stiprumo, kiek dėl netikėtumo, ant storo sprando įsodinta galva loštelėjo atgal ir šinkorius visu ūgiu krito aukštielninkas tiesiai ant aslos.

- Kabron! (a.p.: Cabron – ožį!) Icho de puta! (a.p.: Hijo de puta – kalės vaike)

Kažkuri iš padavėjų aiktelėjo, kažką išmetė iš rankų, pasigirdo molinių indų dužimas.

- Ožį, blyn, ką, blyn, šviežių bokalų neturi, kalės vaike? Senjore, leiskite aš tą ožį bakstelsiu... – paniekinančiai ištaręs stryktelėjo Uosiukas, o jo veidą iškreipė užuodžiusio kraują skaliko grimasa.

Komendanto ginklanešys grėsmingai, kaip koks pakelės plėšikas, ore permetė dagą iš kairės rankos į dešinę.

Tuo tarpu, gale sėdėję kariai, atsainiai pasirėmę, nutaisę kreivas ir paniekos pilnas šypsenas, stebėjo spektaklį.

Šeimininkas, pasikėlęs ant rankų, kelis kartus, nuskriausto katino akimis, išraiškingai dėbtelėjęs į miesto sargybą ir į pro duris sprunkančius miestelėnus, kurie visai nepageidavo būti šeimininko skerdimo liudininkais, pakratė galvą kaip kurčnebylys ir iš ties, mažai kuo skyrėsi nuo nupenėto ožio.

Moterėlė klyktelėjo ir, čia pat, pati sau užsispaudusi delnu burną, išgąstigai sukiojo galvą per visą trijulę: karius, kniūbsčią šeimininką ir komendantą su savo leitenantu.

- Nuo ožių kraujo, durklai rūdija, kaip sakydavo mano kilnusis tėtušis... Nurimk. Palik jį ramybėj, - atlaidžiai mostelėjo ranka senjoras Chuanas ir maudamasis šalin pirštinę, sustingo: - Ė, moterie, tu ką? Negirdėjai? Brendžio ir bokalus. Švarius. Šito purvino apsišikėlio sąskaita.

Moterėlė sukinkavo galva, piktai dėbtelėjo į savo šeimininką, o gal ir vyrą, kuris keturpėsčiom, tarsi šunelis, ropojo asla lik šalia židinio esančios virtuvės kamaraitės, ir neištariusi nė žodžio, klumpėmis skubiai nukaukšėjo link virtuvės. Tuo tarpu, vienas iš čia „kabėjusių“ miesto sargybinių, nesidrovėdamas, kaip sėdėjo, taip ir spyrė į šinkoriaus užpakalį ir mestelėjo kažkokį sąmojį.  

- Prisimins kiaulė, kaip senjorus reikia aptarnauti... – pasigirdo kažkieno ištarti žodžiai juokelių lavinoje.

Uosiukas grąžino durklą į makštis ir vėl prisėdęs prie stalo, nesusilaikęs atsipjovė plonytį gabalėlį mėsos.

Moterėlė iš savo šeimininko pasimokė: pustekiniu sugrįžo ne tik su moliniu buteliu, bet net ir su dviem nedidelėm stiklinaitėm ant storų trumpų kojelių. Greit pripildė bokaliukus, pastatė ant stalo butelį ir pasistengė dingti. Tuo tarpu kita mergelikė, atnešė butelį ir molinius išplautus puodelius miesto sargybai.

- Už senjorų sveikatą! – pasisukęs į komendantą ir jo leitenantą, kilstelėjo puodelį vyresnysis ir čia pat užsivertęs susiraukė: - Uchhhh... brangioji...

Jo kariai pasekė paskui jį, o komendantas maktelėjo nekreipdamas dėmesio į sargybos atiduotą pagarbą. Tik Uosiukas, atsakydamas į sveikinimą, linktelėjo galvą ir bokaliuku atsaliutavo sargybiniams.

- Buenos dias, senor! – pasigirdo nelauktas, bet ryškaus tembro balsas.

Nuo netikėtumo, senjoras ir jo eskudero, instinktyviai  uždėję rankas ant ginklų, pasisuko į duris.

Peržengęs prieangį, pasirodė pagal burgundų madą apsirengęs didikas. Bent jau pagal povyzą – gerą tarnybą turintis baronas. Trumpas apsiaustas, flamandiška skrybėlė su baltomis ir raudonomis plunksnomis (a.p.: de Krua spalvos), rapyra, kuri buvo labiau panašesnė į rūmininko, nei į kario, bet labiausiai į akis krito aštri tiesi ir tarp akių mažų šerno akių įsispaudusi aštri nosis.

Paskui naująjį lankytoją, vidun, tarsi beveidžiai šešėliai, vidun įgužėjo visiškai juodais rūbais  apsirengę palydovai.

Vyrukas kažką šnabžteldamas linktelėjo vienam iš savų palydovų, o kitam spragtelėjo pirštais ir pirštu parodė į virtuvėlę-kamaraitę, kur neseniai dingo ir šeimininkas, ir moterys.

Pirmasis nuėjo prie miesto sargybos, padėjo neaiškios vertės pinigėlį ant jų stalo ir, savo senjoro vardu, garsiai paprašė užtikrinti apsaugą iš lauko pusės, kad vidun niekas neįeitų ir be jo šeimininko paliepimo - neišeitų. Susižvalgęs su savo sėbrais, sargybos vadas linktelėjo, pinigas dingo jo delne, o kariai, iš kurių vienas prigriebė pustuštį butelį, greit ir triukšmingai pakilo. Be jokių komentarų pradėjo rinktis savo alebardas ir gužėti laukan.

Tuo tarpu, antrasis atėjūno palydovas, triukšmingai stumtelėjo belendančią su nukrautu pjaustiniais padėklu moterėlę atgal į kamarą, kažką įsakmiai riktelėjo vidun, ir, užtrenkęs duris, sunėręs rankas ant krūtinės, sustingo šalia jų.

Per tas kelias akimirkų smuklėje beliko tik penki vyrai. Miestelėnams ir miesto patruliams išgužėjus laukan, o pirmajam atėjūno palydovui sustingus prie durų, įsitvyrojo keista tyla.

Sulaukęs, kai jo palydovai baigs tvarkytis, naujasis lankytojas priartėjo prie stalo, už kurio, suraukę lūpas sėdėjo senjoras Chuanas ir jo eskudero Arbolesas. Tik tiek, kad jei Chuano veide buvo galima įžiūrėti smalsumą, tai Uosiuko veide - jaunatvišką susirūpinimą. Uosiukas, supratęs, kad jo senjoras stebi atvykėlį ir, kartu, prie durų stovintį jo palydovą, pats šnairomis, stebėjo tą, kuris sustingo prie smuklės šeimininkų durų.

- Dar kartą laba diena, senjorai, - linktelėjo ponas. – Leiskite prisistatyti: baronas Arjenas van Dijkas, vieno asmens, kuris, kol kas norėtų likti inkognito, kamerdineris. O jūs, senjoras Santjago kavalierius, Briuselio įgulos komendantas Chuanas de Kueva y Santjago... su... – atėjūnas kryptelėjo galvą į Uosiuką, - savo leitenantu ir eskudero Arbolu de la Nakatcha el Hermoso...

- Na, ir? – įžūliai pakreipęs galvą atsiliepė Chuanas.

Baronas van Dijkas ramiai kilstelėjo Arbolo taurelę, pauostęs susiraukė ir čia pat jos turinį išpylė ant grindų. Pastatė taurę ant stalo, pasikrapštęs, iš po apsiausto išsitraukė gertuvę. Ramiai ištraukė kamštį  ir ją pripildė šviesiai rusvu skysčiu.

Kvapnus aromatas prasimušė net per nevėdintos smuklės tvaiką ir nuvilnijo kaip gaivus skersvėjas. Vienas čia pat maktelėjo vienu gurkšniu, kažkiek susiraukė ir čia pat pripylęs taurę iš naujo, stumtelėjo ją Chuanui:

- Armanjakas. Neatsisakykite, senjore... Tai kur kas geriau, nei šios skylės fryzų marmalas...

- Tam, kad susirikiuoti mintis, kartais reikia ir marmalo...

- Jumyse kalba kondotjeras, senjore de Kueva...

- Ką jūs tuo norite pasakyti, senjore barone, kaip ten jus(?) – van Dijkai? – senjoras Chuanas įsitempė ir demonstratyviai uždėjo ranką ant rapyros buoželės, nors atviro iššūkio dar nedemonstravo.

- Tik tiek, kiek pasakiau. Neatsisakykite paragauti ir pamatysite, kaip visos mintys su mano ir armanjako pagalba, susirikiuos pačios...

Komendantas pakraipė galvą ir nusprendęs, kad lyg ir nėra preteksto „šakotis“, linktelėjo. Pakėlęs taurę pauostė ir, iš ties, palankiai įvertinęs sklindantį panosėje aromatą, linktelėjo.

Senjoras Chuanas maktelėjo taurės turinį ir net nesusiraukęs, o tik vėl palankiai įvertinęs gėrimą linktelėjo ir rankos mostu pasiūlė svečiui prisėsti.

Baronas taip pat nė kiek nedemonstruodamas kokio nors arogantiško pasipūtimo,  peržengė suolą ir, stumtelėjęs gertuvę ir bokalą link Uosiuko, atsisėdo.

Jaunasis leitenantas pasitraukė arčiau antrąją taurelę, išpylė žemėn jame esantį fryzų brendį ir pripylęs jau abu bokalus tauriuoju gėrimu, stumtelėjo juos link ponų.

- Paragaukit ir jūs, jaunasis kavalieriau. Šis gėrimas iš ties vertas kilmingųjų gomurio. Galbūt labiau, nei pats tauriausias vynas.

- Gracias senor... - Uosiukas klausiamai dėbtelėjo į savo senjorą ir gavęs sutikimą, susivertė aromatingąjį stiprų skystį gerklėn.

Išvarvinęs likutį iš gertuvės, taurę pastūmė link barono.

Abu senjorai, surėmę žvilgsnius vienas kitą tyrinėjo, kaip du vilkai iš skirtingų gaujų. Tačiau, kažkurią akimirką, jų priešprieša staiga baigėsi ir jie, tarsi mintyse abu kažką susitarę, pribaigė armanjako likučius ir atsikrenkštę garsiai pastatė ant stalo taures.

- Jaunasis mūsų draugas šiandien budėjo Kautenberge, - baronas pasisuko į Uosiuką. – Ar nieko keisto nepastebėjote? Pavyzdžiui, juodos karietos? (a.p.: nepainioti su Briuselio Karališkaisiais namais (La maison du roi)  – ten tuo metu buvo kunigaikščio mokesčių rinkėjai, pinigų kalykla, auditas ir visokie kitokie tarnybinininkai. Kai kada dar vadinamas „de l'Hôtel du roi“ – Valdovo viešbutis – iš esmės čia veikė trys departamentai, įvairiais laikotarpiais jame dirbo net iki 500 aukščiausiųjų šalies tarnautojų. Tuo tarpų Karališkieji rūmai „Palais Royal“ arba „Königlicher Palast von Brüssel“ yra kiek toliau-ryčiau nuo centrinės turgaus aikštės. Jie pastatyti ant buvusios karališkosios Kautenbergo rūmų vietos „Coudenberg Palace” – tiek vieni, tiek kiti pastoviai buvo perstatomi, keitėsi ir fasadas ir interjeras  ir t.t Atvykus karaliui, juose veikė ir jo kabinetas, teismas ir t.t...) 

- Daug buvo karietų. Ir vežimų. Prieš valdovui atvykstant, ten, dabar, šaršalas... – gavęs nebylų leidimą iš savo senjoro atsakė Arbolesas.

- Ar valdovas šį kartą ten atvyks, ar ne, tai dar klausimas, - šyptelėjo van Dijkas. – Na, o žmogus, kuris atvyko lydimas herbus užsidengusių karių bei tarnų šutve, jau čia. Numanau, kad gerbiamas Arbolesas žino, kas jis toks, senjore Chuanai.

Albukero bastardas žvilgtelėjo į Uosiuką, kuris, patvirtindamas barono žodžius, nežymiai linktelėjo.

- Visi turi teisę į inkognito... – subambėjo Chuanas, o jo akys blykstelėjo, kaip grobį užuodusio grobuonies ir virto į du siaurus plyšelius.

- Na taip, kam gi geriau, nei jums, apie tai žinoti? – šyptelėjo baronas. – Tik štai, tas asmuo, prieš atvykstant valdovui, turi užtikrinti jo saugumą, sutvarkyti šiokius tokius delikačius reikalus ir, tarp visos gausybės rūpesčių, jis neabejingas ir jūsų, senjore Chuanai, likimui...

- Ir?..

- Aš čia tam, kad jus palydėčiau. Jus ir jūsų leitenantą, senjore, - šyptelėjęs linktelėjo galva van Dijkas.

- O jei aš atsisakysiu? – tarsi atsainiai vyptelėjo Chuanas, bet jo akys išdavė visai kitas mintis.

- Nemanau. Tai būtų klaida, - baronas atsistojo. - Senjore Lituano, jūs savo kapitonui, kaip vyriausiam savo vadui, galite ir turite raportuoti apie įvykius jūsų budėjimo metu, o aš, savo kilniojo pono inkognito atskleisti negaliu, tad atsiskaitysiu su sargybiniais ir tikiuosi, kad po poros minučių, mes keliaudami į Kautenbergą, dar galėsime pasišnekučiuoti apie nuostabiuosius Andalūzijos žirgus...

Baronas linktelėjo, atsainiai mostelėjo savo palydovams ir oriai išjudėjo lauk.

- Na? – klausiamai žvilgtelėjo Chuanas į savo ginklanešį ir leitenantą.

- Pilypas de...

- Aišku, - Chuanas mostu nutraukė Uosiuką. – viskas, kaip visuomet: vienas karste dar neatšalo, kai kitas jau palikimą gano...

Kapitonas staigiai pakilo ir grabaliodamas sidabrioką savo prie diržo pakabintoje piniginėje, pridūrė:

- Lapė lapę veja. Manau, mums laikas judėti, jei nenorime sulaukti vištelių likimo...

Senjoras komendantas mestelėjo sidabrinį pinigėlį ant stalo, kuriam sužvangėjus, tarsi pasigirdus dieviškajai melodijai, iš kamaraitės nedrąsiai pasirodė vienos iš padavėjų raudonskruostis kumpanosis veidukas.

- O kaip dėl donjos Chuanos?..

- A, - numojo ranka komendantas. – Pasimels ir praeis... Tikiuosi, kad mus iš šio srutino miesto išsiųs į kokį karą... Kad nors ir pas Henrį...

II.

Kokių dvidešimt penkerių metų vaikinas, žvitriomis ir protingomis didelėmis akimis nužiūrėjo gana kasdieniškai apsirengusį komendantą ir net nesiteikė atsakyti į jo pasisveikinimą.

Jaunuolio laikysena buvo neįtikėtinai savimi pasitikinti, bet dar ne arogantiška, neišpaikinta amžiaus ir valdžios: pečiai atlaužti, išdidžiai ir valdingai pakelta galva. Priduodamas papildomos didybės, ant kaklo išdidžiai kabėjo Aukso Vilnos ordinas (a.p.: Pilypas de Krua Aukso Vilnos kavalieriumi tapo 1516 m.), bet visą iškilnumo povyzą gadino per lango plyšį įsibrukęs saulės spindulių ir šešėlių žaismas. Išdykėlė saulutė išryškino visą de Krua giminę lydinčią tiesią ir ilgoką nosį, kuri neturėjo jokio aštrumo, o baigėsi valstietiškai prasčiokišku bumbulu. Tad komendantui Chuanui, nebuvo sunku iškarto atspėti, kad jaunuolis – nunuodytojo Gijomo sūnėnas Pilypas – šioji giminės šaka, buvo pakankamai siaura.

Jaunuolis išdidžiai pasitaisė savo sunkaus, ilgo ir tamsaus šilko chalato atlapus, Aukso Vilnos medalioną ir beveik be garso nuėjo link savo darbo stalo. Prisėdo. Dviem pirštukais, nuo stovinčios ant sunkaus sidabrinio padėklo lėkštutės, paėmė džiovintą abrikosą, truputėlį jį nukando ir mestelėjo atgal šalia lėkštės, ant to pačio padėklo.

- Sėskite, senjore komandore. Sėskite, - jaunuolis mostelėjo ranka į priešais stalą stovinčią minkštą kėdę. – Ir ką gi jūs man pasakysite?

Chuanas, jau žengtelėjęs kelis žingsnius, sustingo ir suraukė antakius. Jo viduje, tarsi nugriaudėjo. Bet jis susitvardė ir tik klausiamai pakreipė galvą.

- Sėskite, sėskite, jūs per daug išblyškęs. Galbūt negaluojate? Nenorite? Na kaip norite...

- Sere?!

Kambario šeimininkas pasikreipė savo krėsle, pasimuistė ir pagaliau įsitaisęs padėjęs ant stalo savo rankas, sunėrė pirštus.

- Žinau, kad jus globojo mano dėdė Gijomas, tebūnie lengva jam žemelė (a.p.: Gijomas de Krua mirė 1521 m. ir, kadangi palikuonių neturėjo – po jo mirties viską paveldėjo sūnėnas Pilypas II de Krua), - Pilypas (kartu ir Chuanas) persižegnojo ir vėl sunėrė pirštus. – Tad ir aš norėčiau išreikšti savo rūpestį.

- Monsinjore, - komendantas tarsi nusiramino. Jis puikiai žinojo dvaro etiketą ir suprato, jog po šių preliudijų, bus pasakyta kas nors tokio, ko negalima rėžti tiesiai šviesiai. Tad, nors ir jautėsi pavargęs, tarsi įgavo naujų jėgų: – Kiek leidžia mano garbė, esu visada jūsų paslaugoms. Tačiau, aš esu karys, kuris jau seniai atprato...

- O taip. Karys. Aš taip pat. Tik nestumdžiau karalienės motinos, kondotjeru nebuvau. Frankams netarnavau...

- Sere!

- Tai gal pagaliau prisėsite ir pasikalbėsime?

- Taip, jūsų ekscelencija, - komendantas žengė dar kelis žingsnius ir, prilaikydamas rapyrą, kad ši netrukdytų ir nesipainiotų, atsisėdo ant krėslo. Iš visos jo povyzos matėsi, jog jis įsitempęs, bet, panašu, kad ramus.

- Štai taip. O dabar ,man reikia jūsų garbės žodžio, jog mūsų pokalbis iš šių sienų neišeis, - Pilypas de Krua saikingu riešo mostu apvedė juos supančią erdvę.

- Kol gyvas būsiu, mano garbės žodis, kad pokalbis liks tik tarp mūsų, - linktelėjo Chuanas.

- Kaip jau supratote, aš čionai atvykau inkognito ir su tam tikrais mūsų visų senjoro įgaliojimais. Tačiau senjoras čionai neatvyks. Jis juda kitur, - de Krua vėl kilstelėjo ranką ir paėmė vieną iš didžiausių džiovintų abrikosų. - Vaišinkitės, senjore, vaišinkitės. Nuostabūs vaisiai. Kartais išdžiūvęs vaisus turi net daugiau geresnio skonio, nei šviežias nektaras.

- Ir kuo gi, tokiu atveju, aš galiu pasitarnauti savo valdovui? - Chuanas, kurio galvoje siautėjo ir dundėjo ne tik žaibai, bet ir aibė visokiausių minčių, nevalingai pasekė Pilypo pavyzdžiu: nusitvėrė vieną iš gelsvai rudų džiovinto abrikoso puselių. Tačiau, skirtingai nuo šeimininko, nepradėjo kramtyti, o padėjęs rankas ant kelių, pradėjo jį maigyti savo tvirtais pirštais.

- Jums įsakoma paruošti geriausią šimtinę ir ją nuvesti į Flandriją. Į Audenardo pilį, kur Briuselio karališkoji įgula turėtų sustiprinti jos gynybinę galią (a.p.: pr. Audenarde, ol.: Oudenoarde). O tai, žinot, Gelderno kunigaikštis Karolis (a.p.: 1467-1538) netoliese pinkles mezga. Dar iki galo nesumušta fryzų „Juodoji Arumo viltis“ (a.p.: fryzų piratai ir plėšikai, pasivadinę sukilėliais, buvo aktyviai palaikomi suverenumo siekiančiam Gelderno kunigaikštystei) siautėja, nepaklusnūs maištininkai, suįžūlėję frankai ir jų pakalikai...

- Valdovas pats nori vadovauti Turnė apgulčiai?

- Gal taip, o gal ir ne. Bet, bet kokiu atveju, narsusis Nasau-Bredos grafas Henrikas, gros pirmu smuiku. Jums reikės sustiprinti valdovo apsaugą...

- Geros žinios, senjore! – Chuanas tarsi atgijo. Veidas įgavo spalvą,  nevalingai niuktelėję pečiai išsitiesė, o akys suspindo nauju žvilgesiu.

- Pala, pala, - jaunuolis pamokančiai kilstelėjo pirštą. – Yra šioks toks „bet“. Ir jums reikės pačiam sau atsakyti į kai kuriuos klausimus.

- Taip? – komendantas sukluso. Toks nukrypimas jam visai nepatiko. – Kaipgi...

- O kaipgi? Nasau grafas - tikras karys. Kaip ir jūs, be abejo. Manau, jūs surastumėte bendrą kalbą, bet, bet jūs, su savo šimtine, stosite ne Henriko žinion, o Laleno. Audenardo pilies ir apylinkių komendanto Karolio de Laleno - kuris miega ir svajoja kaip galėtų savo baroniją paversti į grafystę - žinion (a.p.: Charles I de Lalaing, 1466-1525, Laleno baronystei grafystės statusas buvo suteiktas 1522 m. Po to, kai baronas Lalenas sėkmingai pas save priėmė Karolį I (V)). Ar suprantate, ką tai reiškia?

Chuanas susimąstė. Kiek pagalvojo, bet prasukęs savo galvoje įvairius gandus, palingavo galva.

- Vis tik norėčiau, kad paaiškintumėte.

De Krua šyptelėjo ir linktelėjo.

- Man labiau patiktų, jei jūs pats pabandytumėte balsu pagalvoti. Gal net pafantazuoti. Tiesiog šiaip. O aš paklausysiu.

- Ką gi. Gerai. Kiek žinau, d‘Lalenas nemėgsta Iberijos karūnos vaikų. Jam, jo siekiuose, nenaudinga valdovo gvardijoje turėti...

- Taip, būtent! Jūs tinkama linkme mąstote, senjore. Priimkite mano komplimentus, - jaunuolis patenkintas išsidrėbė krėsle. – Ir dar pridėkite, kad žmogus, turėjęs nemalonumų su karaliene motina, kovęsis frankų pusėje su Alemanų imperija pietuose (žr. „Dausų atstumtieji. Ferdinandas“ ir „Dausose mūsų dar palauks“ – 2 įžangą), kad ir su formaliais, bet vis tik - su sąjungininkais rytuose (a.p.: turima galvoje kovos prieš Maskoviją, kur karą tarp LDK ir Maskovijos išprovokavo Žygimanto Senojo pretenzijos į Vengrijos sostą ir Maksimilijono pažadėta pagalba Maskvos kunigaikštystei), esant artimai frankų grėsmei, gali tapti puikiu atpildo... kaip čia geriau išsireiškus?..

- Toliau nereikia. Netęskit, - Chuanas visiškai suniuko.

- Todėl aš ir klausiu: o kokia jūsų sveikata? Jūs labai išbalęs. Ar sugebėsite užtikrinti tinkamą šimtinės kovingumą?

- Jeigu sveikata prasta?..

- Tai jūs gi turite nuostabų leitenantą...

- Taip. Aš jus supratau. Tačiau nelabai suprantu, kaip mano negalavimai galėtų jums pasitarnauti...

Pilypas pritariamai linktelėjo ir vėl išsitiesęs surimtėjo. Pabarbeno pirštais per stalą ir tyliai ištarė:

 - Čia bus ką veikti. Patikėkit manim. Liuterį paskelbus eretiku (a.p.: spaudžiamas bažnytininkų 1521 m. pavasarį Vormse Imperatoriaus buvo paskelbtas eretikui. Tais pačiais metais Gente bus pradėtos deginti reformacijos knygos, bus kovojama su liuteronizmu, netgi deginami eretikai ir t.t..), čia atsiras, ką veikti. Visos šios žemės tuoj taps... Žodžiu... Man reikės ryžtingų ir drąsių žmonių. Kilmingų ir karūnai ištikimų žmonių, kurie pasiryžę negailėti savo dabartinio statuso ir siekti karūnos šlovės, kurios spindulėliai kristų ir ant nusipelniusių josios tarnų.

- Supratau. Manau, kad negalavimai prie deramo gydymo praeina, net jei liga ir užsitęsia.

Pilypas linktelėjo.

- Puiku. Albukero kunigaikščio atžalos visada mokėdavo priimti teisingą sprendimą. Net negaluojantys jie rūpinasi karūnos gerove.

Aukso Vilnos ordino kavalierius vyptelėjo ir atidarė jam iš dešinės stovinčią masyvią dėžutę. Ištraukė porelę ritinėlių. Ties kiekvienu, vis sustodamas pavartė, tarsi dar mąstytų ar gerai daro, surikiavo juos priešais komendantą:

- Karališkasis įsakymas ir orderis. Manau nepamiršite surašyti tinkamo laiško su formaliu atsiprašymu ir pažadu pasirodyti, jei tik jėgos ir tarnyba leis... Ir nedrįstu, jūsų ilgiau trukdyti.

- Žinoma, - komendantas atsistojo, pasiėmė ritinėlius ir pasiruošė atsisveikindamas linktelti.

- Va, jei ateis žmogus ir parodys štai tokį guldeną (a.p. guldenas, nuo žodžio auksas. Atsirado pamėgžiojant florentą „Fiorino d’oro“, tiesiog germaniška transkripcija, o kilmės šaknys tos pačios), - jaunuolis padėjo ant stalo mažutę auksinę monetą, kurios centrinis skydas buvo pramuštas kiaurai pagal jo formą, - Žinokit, kad jis nuo manęs... Paimkit... Gal pravers... Ir jūs galėsit juo naudotis, jei jums reikės kokių nors nedidelių mano žmonių paslaugų. Tik naudokit apgalvotai.

- Monsinjore... – grybštelėjęs monetą nusilenkė Chuanas.

- A, taip... Gandai sklando, kad jūsų įbroliui, bendražygiui kondotjerui, Santjago kavalieriui, anapus Atlanto, labai neblogai klojasi...

- Atleiskit, nesupratau...

- A... – Pilypas, pats sau uždėjęs galvoje atmintuką, kad Albukero bastardas su buvusiu bendražygiu nepalaiko ryšių, suspaudė lūpas, nejučiom pasitaisė Aukso Vilnos medalioną ir mostelėjo ranka : – Niekis. Bus dar laiko apie tai pakalbėti, o dabar - nedrįstu Jūsų trukdyti, kabaljero.

III.

Ilga vora karių, paskui kuriuos dardėjo šeši vežimai ir kariaunas amžinai lydinčių žmogystų šutvė, slinko lėtai ir vangiai. Neseniai nulijęs lietus priplojo žemę ir dabar žmonės bei jų gyvuliai galėjo žingsniuoti neuostydami kelio dulkių. Viskas būtų kaip ir neblogai, bet jau rudeniop pakrypusi saulė visus pasodino į kažkokį šutintuvą, kurio karšta drėgmė visiškai nedžiovino prakaito. Šauliai savo sunkiuosius arbaletus jau seniausiai sumetė į vežimus šalia jau vis rečiau naudojamų sunkiųjų pavezų, arkebūzų ir ilgųjų iečių. Jie žingsniavo pavargusiu žingsniu segėdami tik trumpus kalavijus, durklus ar ilgus peilius ir nedidelius, kiek didesnius už kumštinius, skydus. Jei ne šie ginklai, tai dėl pintų krepšių-kuprinių su asmeniniais daiktais, dauguma iš jų būtų panašūs į legendinius peraugusius cvergus. Panašiai, bet kartu ir kiek kitaip atrodė ietininkai, kurių ir buvo didesnė dauguma: šie dar siūbavo ant pečių paremtomis neilgakotėmis alebardomis, kurios, kaip miesto įgulai buvo labiau pritaikytos artimai kovai ar garbės sargybai, nei kovojant atvirame kovos lauko falangoje.

Daugumas, sunkius šalmus, buvo pakeitę net į šiaudines plačiabryles skrybėles, dėvėjo nepilnus komplektus šarvų, tad jei ne pora trikampių žygio vėliavų su Burgundijos ir Briuselio geltonom, žaliom ir raudonom spalvom, būtų galima pagalvoti, jog keliu žingsniuoja kažkokių galvažudžių vilkstinė. Nedundėjo net žygio būgnai, kurie taip pat ilsėjosi numesti į vežimus. Pusantro šimto karių vora, gana nesunkiai prasilenkdavo su priešais judančiomis retomis vilkstinėmis, patruliais, pirkliais, piligrimais ar gyvulių varovais.

Kažkur, gerokai piečiau jau žvangėjo lokalūs susirėmimai su frankais, bet kelyje ir apylinkėse į Audenardą, dar jokių karo negandų nebuvo. Laukuose savo darbus dirbaliojo ūkininkai ir valstiečiai, kurie tik mestelėję žvilgsnį ir pamatę drausmingus vyrus bei jų vėliavas, toliau sau ramiausiai tęsė darbus. 

Vangumu, ramybe ir monotonija, buvo užsikrėtę ir keletas raitų karininkų. Vienas – šių dviejų nepilnai sukomplektuotų kuopų vyriausias vadas, Briuselio įgulos komendanto leitenantas, laikinai einantis kapitono pareigas Arbolas de Nakača, kuris vedėsi tiesiogiai jam pavaldžią Briuselio įgulos šaulių kuopą, ir Briuselio miesto sargyba, vadovaujama taipogi leitenanto - Žeraro la Žemonto, kurio kapitonas taip pat, dėl kažkokių priežasčių - visai nenorėjo rodytis visų šių žemių senjoro akyse, kaip Laleno barono pavaldinys.

Tarp karininkų pokalbis nesimezgė. Abudu leitenantai nebuvo vienas kitam konkurentai, bet Žeraras, jodamas ant labiau pirkliui tinkamo palfrėjaus, šalia Arboleso Lituano, kuris sėdėjo aukštame balne ant gerokai aukštesnio ir stambesnio kurserio, kažkaip nejaukiai jautėsi (a.p.: viduramžiais Vakarų Europoje arkliai buvo skirstomi į kelias rūšis pagal paskirtį: destrieris (Destrier), rauncis (rouncey), kurserius (Courser), palfrėjus (Palfrey), darbiniai ar kinkomi į vežimus, furgonus ir t.t. (Horse harness). Pirmi du naudojami karui ir kovai, kurseris daugiau medžioklei, bet galėjo būti ir karui, palfrėjus – ištvermingas kelioninis ar daugiau tinkantis pirklių luomui ir t.t.).

Raitam ant eiklaus žirgo, kelionė nuo Briuselio iki Audenardo, nebuvo jau tokia tolima: anksti išjojus ir beveik nuvarius keturkojį – vakare jau galėjai pasiekti savo tikslą. Bet dardant prikrauta vežimų vilkstine, karieta arba einant pėstute, jei nežygiuotum per naktį, tai nupėdintum tik iki kitos dienos pietų, o gal ir vėliau. Vis tik apie 13 lje, jei matuoti frankų myliomis, o jei kaip vietiniai - apie 10 varstų arba 37 itališkų mylų (v.p.: angl.: leagu, pranc. lieu arba lieue. Tikslaus mato nebuvo, bet viena lyga, tai apie 3 itališkas mylias. Lietuviškai kai kada verčiama kaip mylia, tačiau su dabartine mylia neturi nieko bendro, nes lyga arba „lje“ sausumoje ~4,5 km., o jūroje ~5,5 km. Olandijoje 5,5 ir sausumoje. Senoji mylia turėjo apie 1720 jardų- žingsnių. Pavyzdžiui, vertimas „20000 mylių po vandeniu“, be papildomo paaiškinimo, jog turima galvoje senovinė mylia,  yra nevisai korektiškas, nes orginale „Vingt mille lieues sous les mers“ -  pažodžiui būtų „Dvidešimt tūkstančių lje po vandeniu“, t.y.: visai kitokie atstumai).

Tiesą pasakius, kadangi šiose vietovėse neaidėjo kovos veiksmai, karininkai galėjo palikti savo kuopas seržantų priežiūrai ir nulėkti į Audenardą savarankiškai ir ten jau žvalūs arba pagiringi, pasitikti savo karius. Žeraras, gal būtų taip ir padaręs, bet senjoras Arbolesas d‘Akača, buvęs kondotjeras - kaip malė pikti liežuviai - užaugęs ir gimęs po skydu (a.p.: išsireiškimas, reiškiantis bekilmį karo lauko vaiką, kaip taisyklė - bekilmį, valkatą ar pan.) – savo kuopos nė nemanė palikti. Tad ir Žerarui, kuris save laikė gerokai kilnesniu - teko keliauti kartu – ir tai, jam – nuotaikos nė kiek nepridėjo.

Negana to Arbolesas sustabdydamas arklį, staiga truktelėjo pavadžius ir riktelėjo:

- Seržante, stabdykit žygį! Perduot įsakymą į priekį!

- Stot! Kapitono įsakymu stot!

- Stot!..

- Stot!..

Tarsi mostelėjus lazdele, kilo nedidelis erzelys: priekiniai kiek per toli nukeliavo ir išretėjo, viduriniai vos neužlipo vienas kitam ant kulnų. Gal tik lėtai judėję vežimai sustingo už savo

- Suglaust! Centras čia!

Perduodamo įsakymo triukšme, Žeraras susigretinęs su Uosiuku, nepatikliai į jį dirstelėjo ir mestelėjo:

- Nesupratau?!

- Ką, nieko nematai? Pažvelk, - Uosiukas mostelėjo apibrėždamas laukus, krūmus ir miškelius.

Žeraras apžvelgė, bet nieko įtartino nepamatęs gūžtelėjo pečiais, o, tuo tarpu, Arbolesas jau komandavo savo seržantui:

- Mikliai ant to arklioko sodink kokį pastabesnį žvitruolį, - dūrė nykščiu sau už peties link vežimų, kur turseno iš pažiūros prižiūrėtas, bet prastas arkliokas, - ir tegu varosi štai ten... Matai ant kalvos medis kažkoks?..

- A-cha, senjore...

- Tegu gerai apsižvalgo... Velniai rautų tą ramumą...

- Jo, a-cha ir aš pastebėjau: nė paukštelio nelikę ir kažkokie paukščiai va ten, ratus suka...

- Jei pastebėjai, tai ko tyli, kaip subinė? Pasikartos – šikną išspardysiu. Vykdyt. Greit!

Pagyvenęs seržantas, vykdydamas įsakymą nerėkavo ir gerklės nelaidė: jis, į save atkreipdamas dėmesį, šaižiai sušvilpė ir pirštu bakstelėjo į du visai jaunučius beūsius kareivukus, kurie vos-ne vos, neseniai iš mokinių, buvo pervesti į šaulius. Sausai išlojo trumpus nurodymus ir vėl pasisuko į vadą:

- Tai gal apsiginkluot? O tai maža kas... Pamenu kartą prie Reino...

- Jei būtum buvęs su manim prie Kiaulių Geldos (a.p.: žr. „Dausose mūsų dar palauks“ 1 dalis), šiknon susikištum tą Reiną... Tegu ginkluojasi, jei nereikės, tai bent sušils, - rimtu veidu ištarė Arbolesas  nekreipdamas dėmesio, kad "kiaulų gelda nuskambėjo gana dviprasmiškai ir didele dulkinai purvina skepeta, nusišluostė veidą bei plikai skustą galvą. Siekdamas šalmo ir nekreipdamas dėmesio į seržanto prukštelėjimą iš sąmojo apie „sušilimą“, pasisuko į kolegą: – Ir jūs, mesje Žerarai, duokit tokį pat įsakymą savo kariams...

(a.p.: tuo metu, dabartinėje Olandijoje, vyravo vienas iš prancūzų dialektų (a.p.: pavyzdžiui Karolis I (V) atėjęs į Ispanijos ir Imperijos sostus mokėjo tik pikardietiškai): vietiniai brabanto, fyzų, flamandų dialektai, aukštutinės Vokietijos dialektai, ispanai vėlgi atnešė savus kreipinius, tad tuose kraštuose vienodai „vaikščiojo“ ir „herr“, ir „senor“, ir „senior“, ir „monsieur“ - „mesje“, ir „sir“, ir t.t.... Visus juos būtų galima pakeisti vienu žodžiu – „ponas“, tačiau, siekiant išlaikyti “atmosferą“ - naudojami atitikmenys)

Seržantas pusgarsiu nusijuokęs iš savo vado sąmojo apie „sušilimą“, riktelėjo smalsiai besidairantiems kariams ir šie pabiro link vežimų, kur metė savo kuprines ir pradėjo graibštyti ginklus. Bet chaosas galėjo atsirodyti tik nepatyrusiai akiai. Iš tiesų, tai Karališkoji Briuselio įgula, buvo sudaryta iš didesnės dalies patyrusių karių, kurie jau buvo nužingsniavę ne vieną karo varstą. Tad, tiesiog per suskaičiuotas akimirkas, rikiuotė virto  į drausmingą ir grėsmingą dalinį, o Uosiukas patenkintas ir viduje didžiuodamasis savo kariais, stebėjo jų pasiruošimus. Jis nenorom lygino savus su bambančiais briuseliečiais ir atsainiai klausėsi iš biurgerių kilusio, ir, beveik, jokios karo patirties neturinčio Žeraro.

- Senjore, ką visa tai reiškia? Jau po pietų būtume vietoje, o dabar?.. Vyrai bus nepatenkinti...

- O karste bus patenkinti?

- Ką jūs dabar čia?.. A?  Su visa pagarba!

- Pažiūrėk. Ar nematai? – Uosiukas vėl ranka skėstelėjo į apylinkes.

- Ne. Ką aš čia turiu matyti...

- O-ch tu varge, vargeli... Per daug ramu. Dar prieš mylią buvo kažkokie keliauninkai, bet jie prapuolė. Laukuose dirbančių vilanų ar servų nebesimato... Paukščių nebesigirdi... Net musių, tarsi, neliko, - Uosiukas nuvijo nuo veido įkyrią musytę.

- Taigi pietūs greit gi, karšta...

- Galbūt. Tada tik patikrinsim mūsų vyrų kovinę parengtį...

- Velniop!..

- Misje Žerarai!.. Kai būsit pats sau vadas, galėsit savo vyrus nors skandint, kaip kačiukus, o dabar, nepamirškit, jog Monsą jau užgrobė frankai, kurie dabar siautėja po visą Henegau grafystę. Mes tik per kelias mylias nuo jos. Budrumas niekam dar nepakenkė. Ar suprantama? A?

- Turiu garbės, senjore d‘Akača...

- Puiku. Ir aš tikiuosi, kad turit. Seržante Kobusai (a.p.: trumpinys nuo Jakobo (Jacob) - Jokūbo), kaip ten?

- Nieko nesimato... dar... – seržantas buvo užsiropštęs ant vežimo ir, prisidengęs delnu nuo saulės, įtemptai žiūrėjo nudundėjusių žvalgų pusės. Jis  atrodė kaip koks mitinis herojus – nors statulą lipdyk... – Pavojus!!! Senjore, pavojus!

Arbolas įsitempė ir sužiuro rodomon kryptin. Sėdėdamas aukštai balne, jau ir pats pamatė, kaip arkliokas, nešdamas ant savęs du laibus vaikinus, lekia tiesiai per pievas. Jį vijosi du raiteliai: tiesa, jie dar buvo gerokai atsilikę. Gal, netgi, ne tiek vijosi, kiek bandė juos nuvyti.

- Glaust gretas! Pavezas į priekį! Šauliai pasiruošt! Vežimai dengia užnugarį ir kairį šoną!!!.. penketą arkebuzierių prie jų..

Nuaidėjo atkartojamos komandos.

Deja, bet miesto ietininkai ir Arbolo šauliai nė karto nebuvo bandę atlikti bendrų veiksmų, tad, nežiūrint vyravusios griežtos disciplinos, vis tiek buvo stumdamasi ir, kartais, triukšmingai aiškinamasi kur kieno vieta, o seržantai vos nekibo vienas kitam į atlapus.

Visa tai, Uosiukas visa tai stebėjo perkreiptu veidu ir, kelis kartus, net labai nepatenkintas iš visų jėgų susilaikęs tik giliai įkvėpė ir lėtai iškvėpė. Bet naujokų niekur nebuvo, tad visas tas šurmulys truko labai trumpai. Prisidengęs pavezomis bei sunkiaisiais arbaletais, karių rikiuotės stačiakampis pasišiaušė ietimis ir alebardomis. Stojo nerimastinga tyla, kurioje spragsėjo tik skiltuvai, kurie prideginėjo arkebūzų dagčių virveles.

Tuo tarpu, persekiojami jaunuoliai pasiekė gretas, o jų persekiotojai, pastebėję ginkluotą ir kovai pasirengusią kariauną, apgręžė arklius ir greit dingo tarp dirvonuojančių ir žole apžėlusių, palaukių ribas žyminčių, žaliuojančių krūmų.

Seržantas išklausė jaunuolių, liepė lietis į gretas ir sugrįžo prie ramiai ant savo keturkojų sėdinčių karininkų.

- Senjore. Priekyje. Sako pastebėję saulės blyksnius. Visi krūmuose sulindę. Kiek jų ir kas jie – neaišku, bet nemažai. Tarp medžių matė dar kokią dešimtį nenubalnotų ir šarvais kaustytų arklių. Be raitelių...

- Gerai. Laukiam, - linktelėjo Uosiukas ir pagal seną įprotį gurkštelėjo be jokių pagardų skiesto raudono vyno iš savo gertuvės.

- Klausau senjore... – linktelėjo seržantas ir jau pasisukęs į karius, paleido savo kakarinę: - Visiems būt savo vietose! Krapštot nosis ir šiknas, bet ginklo iš rankų nepaleidžiat!

- Na ir kiek gi mes čia stovėsim? – kreivai susuko marmūzę Žeraras. Jam visas šis spektaklis atrodė kaip vaikų žaidimas: buvo ramu – ir nesvarbu, kad pernelyg – o tai kaipgi kitaip gali būti per pietus? Per patį vidudienį, kai saulė karščiausia? Be visa ko, dar tvanku...

- Kiek reikės. O gal turit geresnių pasiūlymų?

- Judėti. Išsiunčiam į priekį žvalgus ir judam.

- Taip ir padarysim. Tik vėliau. Šiek tiek vėliau. Jei ten pasala, tai jie jau suprato, kad ji neišdegs. Tad arba atsitrauks, arba mus atakuos...

- Tai reikėtų persekioti!

- Ką persekioti? Kam persekioti? Įsakymas koks? Pasiekti Audenardo pilį, o ne veltis į abejotinus persekiojimus...

- Visi jūs alemanai...

- Aš ne alemanas, mesje. Siūlau, galų gale, pradėti skaitytis žodžiais, mesje Žerarai.

- O tai ką?

- Manau, kad mes dar šiandien grįšim prie mūsų pokalbio Žerarai, o dabar – vykdysite mano įsakymus, kaip šventą priesaką, - sąmoningai praleisdamas šiuose kraštuose mėgstamą kreipinį „mesje“, mostelėjo ranka Arbolas link iš už tolimesniojo krūmais ir dideliais senais medžiais apžėlusio posūkio. - Reikia pasitikti svečius... Be komandos nešaudyt!!! Ietys pakeltos! Paleidusį šūvį, asmeniškai pakabinsiu štai ant ano medžio!

Seržantai ir jaunesnieji puskarininkiai, pridėję dar po keletą „reikšmingų“ žodelių, greit perdavė įsakymą. Pusantro šimto karių, sustingo laukime.

Pasirodė ir pirmieji priešai. Kad tai priešai – buvo galima iškart suprasti iš mėlynais ir raudonais kvadratais išdalintų vėliavėlių, geltonųjų frankų lelijų ir purvinai melsvų apsiaustų.

Darnia, keturių žmonių kolona, išėjo ietininkai, paskui juos - su dideliais ir masyviais arbaletais ant pečių - šauliai arbaletinkai.

Priartėjus per šimtą žingsnių, pasigirdo priešų komanda. Kelis žingsnius į priekį žengė arbaletininkai, o kolona sustojo.

Priešo arbeletininkai, mikliai nuo pečių lengvąsias žygio pavezas, jas sustatė priešais save. Arbaletus surėmė į jas ir buvo pasiruošę bet kada iššauti. Ginklai į Briuselio vyrus jų, kol kas nebuvo nukreipti.

Per saulėje blyksinčių šalmų, alebardų ir iečių miškelį, kuris slėpėsi už posūkio - buvo sunku suprasti, koks tikrasis priešų skaitlingumas: bet, kad jų buvo daug daugiau – buvo akivaizdu.

Uosiukas nevalingai pasidairė raitelių, kuriuos išvydęs nė kiek nenustebtų, bet jų nesimatė. Na, bet jei ir pasirodytų - iš dešinės, per krūmais apaugusį statų šlaitą, įvykdyti raitelių antpuolį - buvo neįmanoma. Ariergardą, jei priešas ir apeitų, kaip ir kairį flangą -  dengė vežimai, kuriuos vežikai jau baigė vieną su kitu surakinti sunkiomis grandinėmis. Tai labai sunkiai įveikiama kliūtis net sunkiajam raiteliui ar, net, karališkajam žandarui. Na, o su pėstininkais buvo galima ir pasigalynėti.

Tarsi gręždami akimis, viena ir kita pusė, stebėjo vienas kitą. Įsivyravo tyla. Jokios replikos ar įžeidimai neaidėjo.

- Ramiai. Laukiam! Be komandos šaudyklių nepakelt, iečių nenuleist!

Įsakymas, puskarininkių lūpomis, nuriedėjo, kaip daugiabalsis aidas.  Jei priešas ketino pulti – tai jau būtų padaręs. Paleistų strėles ir grėsmingai judėdamas bandytų daužyti koloną. O gal atvirkščiai – stovėtų vietoje ir bandytų galynėtis laidomomis strėlėmis. O gal laukė pastiprinimo? Gal. Bet tada jau nepadės niekas. Tokiu atveju, visiems teks barškintis į Dangaus vartus arba gėdingai sudėti vėliavas...

Po kažkiek laiko įtampos, priešų gretose nuaidėjo neaiškus, maurojimą primenantis įsakymas: jie taip pat turėjo gerklėtų seržantų. Frankų kolona skilo pusiau. Tarp karių gretų susidariusiame takelyje, raitas ant juodo, kaip naktis, ir milžiniško dekstrierio, pasirodė sunkiai šarvuotas žandaras.

Žirgas lengvai nešė savo raitelį per ankštą taką. Kariai net pasisukdavo, kad šis šarvuotas galiūnas jų neužkabintų. Betrūko, tik tiek, kad iš metalu kaustyto raguoto snukio sušniokštų demoniški dūmų kamuoliai ir pasigirstų monstro riaumojimas... Bet to, be abejo – nebuvo, o kariai, prajojus šiam monstrui, suglausdavo gretas taip, tarsi, tai būtų ne žmonės, o tyvuliuojantis vanduo, per kurį iriasi milžininškas laivas.

Žandarą lydėjo tik gal kiek nedaug kukliau ekipiruotas raitelis, su estoku, ant, kurio, smaigalio buvo parištas baltas skuduras. Jo žirgas, juodajam monstrui, jau gerokai nusileido ir spalva, ir sudėjimu. Nors atskirai paėmus, rauncius buvo nuostabaus rausvai žvilgančio kailio ir keturkojis tiesiog alsavo vidine energija.

(a.p.: per. Estoc, angl.: tuck, vok.: Panzerbrecher, ATR žinomas, kaip končaras. Šarvamušis ilgas beašmenis kalavijas, galėjo būti naudojamas kaip pagalbinė trumpa ietis. Geležtis rombo arba trapecijos, smailėjanti. Panašus į milžinišką stiletą)

Pasiekę tarpo, tarp priešininkų vidurį - abu raiteliai sustingo. Abu tylėjo ir laukė.

- Na ką? Manau, kad dar kažkiek pagyvensim... Žerarai, nerodot jokio agresyvumo. Koba, įsakyk duoti kelią, - Arbolas pasisukęs pasikrapštė balnakrepšiuose ir susiradęs tvarstymui skirtą audeklą, išvyniodamas jį garsiai išpurtė ir mostelėjęs, paragino arklį judėti per jau seržanto įsakymų dėka susidariusį takelį.

Arbolui palikus rikiuotę, siauras takas užsipildė ir kariai sustingo įtemptame laukime. Laukimas, aišku, dalykas ne itin malonus, bet daugumas veteranų puikiausiai suprato, jog geriau nuobodžiai laukti, nei smagiai kraujuoti.

- ...greičiau išspardykime subines tiems frankams. Šiandien vakare, planavau jau krušti kokią Audenardo mergą, blyn... – pasukęs galvą į seržantą Jakobą, subambėjo petingas karys.

- Jostai, drauguži, geriau jau tegu ševalje (a.p.: šiuo atveju tai riterių sinonimas) pliurpia. Visai gali būti, kad po iš pasiupliurpimo mergas krušim linksmai, o ne gedulingai... Cha...

Aplinkui pasikirdo kikenimai. Kai kurie nervingi, kai kurie ramūs.

- Na tu ir pasakysi, blyn... Tfu... – po kojom nusispjovė žaliūkas.

- Cha...

Ramiai sėdintis ant arklio, bet nervingai gniaužiodamas pavadį, Žeraras piktai dėbtelėjo į šmaikštaujančius Arbolo veteranus. Buvo panašu, kad šių karių žodžiai jį erzino, bet tik dar kiečiau suspaudęs lūpas, pratylėjo.

- Sir? – klausiamai, bet šaltai, priartėjęs prie dviejų raitelių ir pagal pirmojo auksinius pentinus supratęs, jog tai frankų riteris, ištarė Arbolas. Jis ramiai numetė tvarstį skersai balno gugos ir išdidžiai nusmaukęs saladą, kuris neturėjo antveidžio, atgalios, išdidžiai pasižiūrėjo į žandarą: – Su kuo turiu garbės?

- Ponai, jūs suardėte manuosius planus, - priešais stovinčio riterio akys įžūliai blykstelėjo iš po pakelto armeto antveidžio (a.p.: armet – uždaro tipo raitelio šalmas).

- Ir ką?

- Siūlau jums pasiduoti. Sudedat vėliavas, ginklus, paliekat vežimus ir nešdinatės į visas keturias puses.

- O jei ne?

- Ne? Na, tada mes jus sutrypsim... – jautėsi, jog riteris manėsi esąs pranašesnis ir tiesiog žaidžia ar smaginasi. Kita vertus - neatrodė labai karingai nusiteikęs: bet taip tik atrodė ir visiškai nieko nereiškė.

- Barškinant į Petro vartus, ką pasakyti kas mus sutrypė? – Arbolas ironiškai šyptelėjo. Jam šis balsas buvo jau girdėtas. Tik labai seniai. Labai senai. Galvoje sukosi ir atrodė, kad jau čia pat ir tuoj jis jį prisimins, bet vis dar niekaip neapčiuopė...

- Ką gi. Perduokite jam, kad jus sutrypė šių šaunuolių, kurie stovi už manęs, kapitonas, švevalje Gilbertas de Montpensje (a.p.: Montpensier). Jam to užteks. Jau ne vieną mano nusiųstąjį priėmė.

- Senjore Gilbertai de Montpensje, o jūsų pergalė neatrodys kaip Pyro? Jūsų siuzerenas jums po to nenumuš auksinių pentinų? (a.p.: Epyro karaliaus Pyro pasiekta pergalė 279 m. pr. m. e. prie Askulo prieš romėnus. Ši pergalė pareikalavo itin daug nugalėtojų auk ir dėl to visa ekspedicija itin nepasiteisino - Epyras nebeturėjo rezervų, tuo tarpu roma ėmė telkti naujas pajėgas. Po to laiko priežodis "Pyro pergalė" suprantama, kaip abejotina pergalė, kurios nauda menkesnė nei nuostoliai ir nepateisinama dėl didelių aukų)

- Cho! Ne jis juos man uždėjo, ne jam juos man ir numušt. Cha, keistoka, reikia pripažinti, šioje brutalioje Flandrijoje girdėti tokius žodžius. Toks jausmas, kad mes jau buvom susitikę. Ar nebuvom?

- Laikinai einantis kapitono pareigas, Briuselio karališkosios įgulos kapitono leitenantas ir monsinjoro (a.p.: šiuo atveju su bažnytiniu titulu nieko bendro – tai kreipinys – „mano ponas“) Santjago riterio, Chuano de Kueva y Sntjago, dono Beltrano de la Kueva, Alburkero kunigaikščio bastardo eskudero Arbolesas de la Nakačia los Lituano.

- Ocho... Pjero, - pasisuko balne riteris į savo pažą: – Mokinkis. Va, kaip reikia - dar net ne šavalje, o jau tituluotas daugiau nei pats Dievo pateptasis popiežius... Och jau tie kastelanai (a.p.: tuo metu tai buvo ispanų pravardė, kilusi nuo Kastilijos karalystės pavadinimo)... Virpina orą daugiau nei derėtų...

- Jis ne ispanas, monsinjore. Tai junkeris.

Prabilus riterio ginklanešiui, Arbolas vos nesusijuokė. Kaip žaibu perrėžė atmintį... Atmintis atgamino senų dienų pažįstamus.

- Paaiškink savo žodžius, niekingas Pjero! – susiraukė riteris.

- Vienas žodis, sere. Marginano mūšis (a.p.: vienas iš Italijos karų epizodų. Mūšis įvyko 1515 m. tarp Prancūzijos ir Venecijos Respublikos prieš ir Šveicarijos  konfederaciją, bei Milano Sforzas pasyviai pritariant Maksimilijonui I. Laimėjo Pranciškus I (1494-1547), Milanas buvo keleriems metams užimtas prancūzų pajėgų, Karalius mūšio lauke įšventintas į riterius ir suduotas didelis smūgis šveicarų, kaip nenugalimų karių reputacijai. Apie mūsų herojų dalyvavimą juose užuominos „Dausose mūsų dar palauks“ 1 ir 2 dalyse, „Dausų atstumtieji. Ferdinandas“), monsinjore.

- Opa... velniai rautų, - riteris vėl pasisuko į ironiškai ir tarsi atlaidžiai besišypsantį Arbolą. – Čia tas, kuris tave, Pjerai, ištraukė iš po degančio vežimo? Ar ne?  Aha... Pamenu... pamenu... Bet tada, misje, tarnavai Sforzų rūmuose...

- Buvau leitenanto Antonio Palankos de la Nakačia, mano dėdės pažu. Dabar senjoro Chuano eskudero...

- O, Viešpats keliai - iš ties nežinomi, - riteris lėtai ir plačiai persižegnojo, o paskui jį ir jo pažas bei leitenantas Arbolas. – Gaila, kad tu, kaip ten tave? Žodžiu, ne riteris. Ne ševalje... O gal tave čia pat įšventint pagal senovinius papročius, kaip manai? A?!.. Ir po to, susikauti? A?... Cha... Bet visuomenė nesupras.... Chaaa...

Riteris Gilbertas ėmė žvengti vos kaip ne arklys. Taip nuoširdžiai, kad net užkrėtė pašnekovus ir, net, privertė nevalingai nusišypsoti priekinių eilių karius, kurie negirdėjo kalbos, bet pagavo kavalieriaus linksmumą.

- Ką jūs turite galvoje, sere? – kiek sutrikęs, perklausė Arbolesas. Derybos kuo toliau, tuo labiau panašėjo į kažkokį farsą. – Priėmęs iš jūsų alkoladą (a.p: paskutinį smūgį – įšventinimą į riterius), negalėsiu su jumis kautis.

- Ir aš apie tai. Bet mes susikautume, mesje, beveik ševalje. Mes susikautume ir tik visagalis mūsų Viešpats Dievas nuspręstų kas nešdintųsi per plačiuosius laukus pas savo aukles ir mamytes, cha... Bet tu ne ševalje. Dar ne ševalje.

- Tad, tada galim pasielgt kitaip, ševalje Gilbertai de Montpensje.

- Jei nori ką sakyti – pats laikas, o tai nemanau, kad davus komandą, ilgai užtruksim mindydami miesto apsaugą.

- Tai veteranai, mesje. Jie moka kandžiotis. O siūlau štai ką: aš kausiuosi su jūsų žmogum. O kai laimėsiu, jūs iškeliaujat atgal į Turnė ar iš kur jūs ten atsibastėte, senjore.

- Kchmmm. Įdomu. Labai įdomu. Na ką gi. O jei laimės mano žmogus – sudedat ginklus ir vėliavas.

- Ne. Paliekam viską, išskyrus ginklus ir vėliavas, ir nešdinamės atgal į Briuselį.

- Nešdinsis... Tik be jūsų, jaunasis eskudero. Be jūsų... Nebent nešis kartu, kur nors prie sienos palaidot...

- Kausimės pėsčiomis. Ševalje žodis, kad leisite pasitraukti? – Arbolas ignoravo paskutinę pastabą ir pabandė spausti riterį.

- Pėsčiomis, tai pėsčiomis. Pasitraukti arba pasitraukti... Cha... Na taip, ševalje žodis, ... Cha... Ruoškitės, jaunuoli. Ruoškitės. Tuoj pat ir čia. Ir tebūna jums minkšta žemelė... Gaila, kad čia ir krisi, nes tu man patinki. Ar ne Pjero?

Pjero linktelėjimas buvo kaip koks signalas: raiteliai beveik sutartinai apgręžė žirgus ir kiekvienas grįžo į savo pusę.

IV.

Tiek vienoje, tiek kitoje pusėje, kariai išgirdę, kaip spręsis jų būsimas susirėmimas, ošė ir šurmuliavo. Tarsi atsipalaidavo. Abejose pusėse rikiuotės nepabiro, bet disciplinos neliko. Netgi dar daugiau: abejas puses lydintys pašlemėkai, staiga tapo bukmekeriais, kurie zujo nuo vienų pas kitus, rinko statymus, nešiojo gandus ir paskalas. Taip Arbolas netikėtai sužinojo, kad prieš jį kausis kažkoks Fransua – Pranciškus, bukas kaip arklio kanopa, bet stiprus, kaip trys galiotai... Kausis sunkiuoju dvirankiu kalaviju. Nebūdingas frankams ginklas, bet pamatęs jo ūsuotą barzdotą fizionomiją, Arbolas iškart suprato jog tai ne joks Fransua, o, veikiau, paprasčiausias dopelsoldneris Fricas iš kokios nors švabijos... Likimo nublokštas samdinys. Dvirankių kalavijų meistrus mėgo samdyti visos Europos didžiūnai – jie prašmatniai atrodydavo tiek garbės sargybose, tiek leibgvardijose (a.p.: pažodžiui – kūno apsauga - didiko asmens sargyba), tiek karo lauke... Na ir, dažniausiai, galėjo tarnauti dar kaip „plunksnos broliai“ (a.p.: taip neretai buvo vadinami samdomi žudikai).

Bet tai jo galvoje viesulu pralėkė kiek vėliau... O tuo tarpu, Uosiukas, sužinojęs kuo mosikuos frankų pusė, paliko prie balno dagerį ir pasiėmė kirstuką – snapą-šarvamušį bei savąją espadą – ispanišką siaurą kalaviją su papildomai prie kryžmos taurės išlankstyta kuklios išvaizdos rankos apsauga, kuri nepadarytų gėdos ir kasdieninei idalgo rapyrai.

Savo laiku, kai Uosiukas dar buvo Antonio Palankos pažu, jam teko susidurti su dvirankiu kalaviju... Netgi šiek tiek kautis, o ypač nuo jo gintis. Po Marginano mūšio, prie jų šaulių brolijos prisijungė didelius nuostolius patyrusi ietininkų kuopa su savo buvusiu dopelsoldneriu kapitonu Peteriu, kuris tapo trečiuoju leitenantu. Antrasis leitenantas Antonio Palanka, kaip ir dabartinis Arbolo senjoras Chuanas, nepamėgo šio ginklo. Netgi jį niekino. Laikė mužikišku ir stačiokišku ginklu. Tačiau nei vienam, nei kitam, tai nesutrukdė imti pamokas iš Peterio: ne tiek juo mosikuoti, kiek nuo jo gintis... Na, o Uosiukas, savaime suprantama - paskui... Tik nekalbusis Peteris žuvo šturmuojant prakeiktą Kiaulių Gardą ar Lovį, kaip kiti vadino tą šėtono prakektą forpostą... Tada, per tą prasigėrėlį lenkų šlėktą - daug gerų vyrų beprasmiškai galvas sudėjo... Su geru vadu, tą riešutėlį būtų bemat perkandę... O gal ir ne – savo laiku net Didysis Vytautas jo nesukramtė...

Bet, rodos, tai buvo taip seniai – tarsi kitame gyvenime...

Seržantas, kažką po nosimi marmaliuodamas padėjo užsidėti pilną komplektą senųjų gotiškų šarvų, kuriuos Arbolas turėjo dar iš tų pačių „senųjų“ laikų: lopas ant lopo, lankstytas, muštas ir vėl remontuotas...

Uosiukas net nebandė suvokti seržanto bambėjimo - net nesiklausė. Jis tik keliais žodžiais Žerarui nusakė susiklosčiusią padėtį ir paliko įgaliojimus tam atvejui, jei jį nukautų ar sunkiai sužeistų, o pačio galvoje, sukosi įvairios mintys.

Besiruošiant, pradžioje, lyg ir ėmė jaudulys: kautis jam buvo tekę... ir ne kartą... Bet va taip – dviejų kariuomenių akivaizdoje, stebint beveik penkiems šimtams vyrų ir jų palydovams?!. Taip, tokios auditorijos galėtų pavydėti bet kokie turgaus ar jomarko klopfechteriai (a.p.: turima galvoje pramoginis, artistinis ar teatralinis, parodomasis fechtavimas skirtas publikai). Tačiau vėliau, kažkaip iš atminties išplaukė prisiminimai. Gal tai buvo tiesiog iš pasąmonės atėjusi nervų apsauga? Gal. Bet, kaip ten bebūtų, tiesiog iškilo seniai užmirštas paveiksliukas, kai jį, dar visai vaikiščią, per antrąjį karą su Maskoliais, kažkokiame bevardžiame suniokotame Lietuvos gilumos kaimelyje atrado ir priglaudė Butrimas ir Vukmiras... Vėliau jį lyg ir globojo Rūta... Jau Butrimo dvare... Bedalis, kaip bedalis - smirdančios kiaulidės tapo jo kasdienybe... Na taip, pristatė prie kiaulių – o ką dar buvo galima daryti, jei jis net dorai savo vardo ištart nemokėjo?.. Be tėvų, be giminių, be užtarėjų... Taip ir tapo Uosiuku-Uosiu, o, kadangi, parvežtas iš kažkokio tai ten Lietuvos galo, tai dar ir pravardė prilipo - „Lietuviukas“... O čia jau kaip ir antrasis vardas... Na, o patekus pas samdinius, jam prilipusį vardą ir pravardę, samdiniai išsivertė savaip... Dabar Arbolesas. Eskudero ir leitenantas. Ir ne bet koks, o Briuselio – neoficialios Nyderlandų ir valdovo Karolio sostinės komendanto eskudero. Senais, gerais laikais, tai būtų galima tikėtis ir įšventinimo į riterius per kokias nors iškilmes. Pasisekė, galų gale su globėjais – nė vieni į kilmę nekreipė jokio dėmesio. Ne taip, kai kurie arogantiški frankai ar pietiniai didžiūnai... Bet už viską reikia mokėti...

Taigi, gal ir būtų visą gyvenimą praleidęs kiauliaganiu, na dar gal skerdžium – pavyzdžių užtenka – bet, staiga, atsivertė jaunėlis Butrimo sūnus... (a.p.: „Dausose mūsų dar palauks“ – 1) Sūnus, kuris buvo visiškas paliegėlis ir turėjo tapti bažnytininku. Bet netapo. Nesuvokiama, kaip tai atsitiko. Po kažkokios ligos - viskas persivertė: paliegėlis Antanas tapo raco Vukmiro mokiniu... Pikti liežuviai malė, kad tai įvyko ne be paslaptingos raganos vienišės, gyvenančios pelkėse netoli Nakačios... Bet tai jau nesvarbu - užtat Uosiuką išgreibė iš kiaulidžių Antanui patarnauti... Ir taip šešerius metus... Antanui, kuris vėliau virto į Antonio Palanką. Jis tapo ne tiek tarnu, kiek, tarsi, jaunesniu broliu. Nors Butrimo Antanas Uosiuką visur pristatinėjo kaip savo pažą, bet realiai, kaip su pažu nesielgė... Kažkaip savaime Uosiukas Lietuviukas jį vadino „dėde“... Tokiu ir laikė... Ir taip per visą Europą – iš vieno galo į kitą. O dabar, kai jau tapo senjoro Chuano eskudero – ginklanešiu ir leitenantu – pavaduotoju, praktiškai adjutantu ir patikėtiniu, nekartą pats save sugavo, jog nejučia pamėgdžioja savo dėdę Antaną... Net senjoras Chuanas tai buvo pastebėjęs, bet tai jam buvo normalu - Uosiukas - tarsi Palankos mokinys... Pažais ir būnama tam, kad mokytųsi... Kaip pas kokius amatininkus - pameistriai...

Kažkodėl prisiminimas apie kiaulių gardus, purvą ir smarvę, ir tuos ružavus jų šnipus bei mažytes įžūlias ir tamsias kiaulių akytes, jį tarsi pabudino... Net nepabudino, o supurtė ir jis čia pat riebiai nusispjovė.

- Na, jei žūt, tai su daina, - nejučia žemaitiškai ištarė vieną iš mėgstamų dėdės Antano priežodžių.

- A? Ką? – sustingo seržantas.

- Einam padainuot, blyn. Duokit kelią, laikas baigt su tais šūdžiais...

- Cha, padainuot... Gerai skamba... padainuot... Kelią kapitonui!

Vyrai nuščiuvo, surimtėjo... Prasiskyrė... Kai kurie šauliai liūdnai šypsojosi, kai kurie padrąsinančiai, o kai kurie veteranai elgėsi šaltai ir atsainiai – tarsi jiems niekas nerūpi – taip jie elgėsi nenorėdami nubaidyti sėkmės... Prietarų pas kariu nemažiau, kaip pas jūreivius ar purvinus valstiečius... O gal net ir daugiau – kas ten žino...

O štai tarp Žeraro ietininkų, jau buvo galima išvysti ir pašaipų... Leitenantas Arbolas arba Arbolesas, tiems, iš biurgerių mėšlo sukomplektuotiems vyrukams - buvo svetimas. Jie save laikė aukštesniais. Aukštesnis statusas, prestižiškesnis pulkas, valdovo herbai... Tarp šių dviejų kuopų, atskirtis klojosi savaime. Didele dalimi, ypač, kad jų vadas nepatyręs žaliasnapis...

Frankų gretos taip pat sujudėjo ir iš jų išėjo net visas būrys: būsimas priešininkas ir trijulė žandarų be šalmų, o su plačiabrylėm skrybėlėm – šalmus paskui juos nešė pažai ar ginklanešiai. Lyginant su frankais, Briuselio kariai atrodė kaip kokie skurdžiai kuklūs akiplėšos: Uosiuką lydėjo tik Žeraras su savo mažamečiu tarnu ir vyriausias seržantas Jakobas.

Kresnas ir kiek žemesnis už Uosiuką žaliūkas – priešininkas - nešėsi savo pabaisišką kalaviją pasidėjęs ant peties. Žingsniai, nežiūrint į statinaitę panašios išvaizdos, buvo lengvi ir netgi grakštūs: visai  ne slunkiaus žinginė.

Eidamas ir taip pat tvirtai dėliodamas kojas, Uosiukas nužiūrinėjo priešininką.  Veido, per nuleistą basceneto antveidį, nesimatė, bet gerai matėsi jo išblizginta ir uždėta tiesiai ant hauberko (a.p.: pilnavertė žiedmarškinė) pilna kirasa, siauri antpečiai, antdilbiai... kojų apsaugos... Nebuvo tik plokštelių - skydelių, kurios saugo pažastis – tam turėjo pakakti gana storo pynimo žiedmarškės.

Dvikova, iš esmės, prasidėjo niekam nedavus komandos, o vos palikus karių gretas, o palydovams atsilikus - kovotojams dar nepriartėjus vienam prie kito. Nebuvo jokių arbitrų, jokio dvikovos maršalo, niekas nedavė jokio signalo... Uosiukas, pratęs prie kavalieriškų reveransų, norėjo dar lyg stabtelti, bet pastebėjo, jog šarvuotis ėmė skubinti žingsnius: tarsi žirgas ar, veikiau, įniršęs bulius. Tad ir pats paspartino eiseną...

Žinginė - sumažėjus atstumui - perėjo į bėgimą...

...jau už akimirkos atrodė, kad, dvi šarvuotos žmogystos - tiesiog susidurs ir viena kitą sutryps... Nejučia laukei dviejų mnetalinžmogių trenksmo.

...bet...

...bet susidūrimo nebuvo - paskutinę akimirką, Uosiuko priešininkas pasisuko šonu – matyt tikėjosi tiesmukiškos Arbolo atakos -  ir mostelėjo savo dvirankiu gelžgaliu...

...tačiau Uosiukas, kuris žinojo, kuo gali baigtis tiesioginis ir tiesmukiškas dvirankio kalavijo smūgis – norėjo pats praslysti šonu, snapu užkabinti, o tuo pačiu sulaikyti ir kalaviją, ir smogti savąja espada – bet nevykusiai pasisuko...

...ir - duslus smūgis...

...sužvangėjo metalas...

...žiūrovai, pamatę, kaip du šarvuočiai dusliai trenkėsi vienas į kitą šonais - net oštelėjo...

Uosiuko priešininkas, aiškiai sunkesnis, tarsi volas - parmušė Uosiuką ir šis krito ant žemės... Bet ir pats Fransua - vos nedribo. Jis susverdėjo bandydamas išlaikyti pusiausvyrą, tačiau Uosiukas, čia pat, taikydamas į priešininko kojos girnelę, tvojo sabatonu per šarvuotą Fransua koją. Planuoto smūgio jėgos nebuvo, bet priešininko kairė koja nikstelėjo, o jo jau nuleidžiamas kalavijas - pakeitęs trajektoriją - tik brūkštelėjo per salado kaušą.

Uosiukas, veikiau, tik išgirdo, nei pajuto smūgį ir, čia pat, keldamasis, smūgiavo espados kryžmos krepšeliu į menkai apsaugotą žaliūko juosmenį... Tačiau anas, kaip ir nieko nepajuto, o tik persukdamas per galvą kalaviją, pabandė spirtelti ir neleisti Arbolui atsistoti. Bet Arbolesas net ir nebandė stotis, o likęs tvirtai ant vieno kelio klūpoti - priėmė kojos smūgį visu korpusu ir su espada tikėdamasis atlaikyti sunkiojo kalavijo smūgį, kilstelėjo dešinę ranką, o, tuo tarpu - kaire, iš visos „smarvės“ žiebė kirstuku – snapu...

Džergžtelėjo... Tokštelėjo...

Žaliūkas loštelėjo atgal...

Espada lūžo, bet kalavijas jau nebeturėdamas jėgos, tik nudžerškė per šalmą ir anpečius... Gal dar kažkiek palietė nugaros šarvus...

...ir...

...žaliūko spaudimas atvėso...

O Arbolesas liko be ginklų ir dar net nesuvokęs, jog kirstukas liko įstrigęs franko šone, vis dar laikydamas espados lūženą pašoko ir instinktyviai išsitraukė mizerikordą: karštligišakai pasiruošė atlaikyti naują atakos bangą...

... bet Fransua sverdėjo... Frankų galiotas pabandė pakelti kalaviją... Pabandė mostelti, bet dvirankio kalavijo smaigalys, palikdamas pėdsaką kelio dulkėse, tik džerkštelėjo per smulkius akmenukus ir smėlį...

Žaliūkas žengtelėjo... Pastatė jau atsisakančią jį laikyti koją, kuri suklupo. Jis pasirėmė į kalavijo kryžmą ir vėl pabandė atsistoti, bet nepavykus - sudribo... Iš po šalmo per burną srūvančio kraujo srovelė ėmė gertis į plūktą žemę...

Visą tą laiką, kol kovėsi – Uosiukas tarsi buvo iškritęs iš realybės ir, tik dabar, sprogo jį supanti sfera - jis, staiga - ėmė girdėti ir justi aplinką... Tarsi išniro iš vandens...

Sunkiai alsuodamas pabandė išsivaduoti iš šalmo – jam pradėjo trūkti oro...

Pustekinom pribėgęs seržantas Jakobas, tarsi atspėjęs Uosiuko būklę, padėjo nusegti šalmo dirželius...

Markstydamasis Uosiukas girdėjo abiejų pusių karius – vieni rėkė nusivylę ir grasindami, siųsdami prakeiksmus, o kiti - juos erzindami ir žvengdami - šėlo kaip galėjo. Gerai, kad juos skyrė beveik šimtas žingsnių... Nors ir tai, bet kurią akimirką, iš bet kurios pusės galėjo nuskrieti kokio karštakošio strėlė ir sugriauti trapias paliaubas...

- Neblogai, jaunuoli...

Uosiukas tik dabar pamatė ševalje de Montpensje, kuris davęs kelis nurodymus savo žandarams, priėjo su savo ginklanešiu prie Uosiuko.

- Gaila, kad ne riteris – būtų malonu susikauti...

- Prieš gero vyno statines, kokiam nors viešnamyje...

- Cha... O tu man iš ties patinki, kaip ten tave... leitenante Arbolesai. Jei nuspręsite baigti tarnybą pas šiaudadūšį Kvadratinį Žandikaulį (a.p.: turimas galvoje Karolis I (V) – kaip ir daugumos Habsburgų, jo apatinis žandikaulis buvo neįprastai masyvus) ir ieškosite naujo senjoro – susiraskite mane... Manau surasime bendrą kalbą. Au revoir, beveik ševalje.

Uosiukas tik linktelėjo, o ševalje Gilbertas de Montpensje, koja pavertė jau po agonijos nurimusio Fransua galvą, nuo kurios dar niekas nenuėmė šalmo... Netgi nepakėlė antveidžio... Riteris tik gūžtelėjo pečiais ir lydimas tyliojo ginklanešio, nupėdino jau link rimstančių ir besitraukiančių frankų.

Burgundijos kariai taip pat jau rimo. Tik porelė Uosiuko šaulių ėmėsi mikliai lukštenti negyvėlį iš jo šarvų. Seržantas Jakobas dvikovos laimėtojui į rankas įgrūdo dvirankį trofėjinį kalaviją ir laikydamas nulaužtos espados geležtį, susimąstęs kasėsi smakrą.

- Puikiai kovėtės, mesje, - perrėkdamas karius, kurie šūkčiojo sveikinimus ir mėtė replikas pro juos einančiam leitenantui, laikinajam kapitonui, mestelėjo leitenantas Žerarasas.

- Ačiū, Žerarai... Bet lygtais mes dar turėjom nebaigtą kalbą? Ar ne? – staiga kaip įkaltas sustingo Uosiukas ir įrėmė pavargusį, bet vis dar įtampos pilną, tarsi karščiuojančio žmogaus žvilgsnį į leitenantą Žerarą.

Leitenantas Žeraras, nesitikėdamas tokio akibrokšto, pasimetęs ir pradėjo kilnoti žvilgsnį tai į atsainiai už negaląstų ašmenų, tarp „šerno ilčių“ ir kryžmos laikomą dvirankį kalaviją, tai į Uosiuko akis... Noras priešgyniauti jau seniai buvo praėjęs... Dabar, kai dienos didvyris savo šlovės zenite – bet koks priešgyniavimas būtų tik jo pačio autoriteto praradimas ir nieko daugiau – Žeraras tą puikiai suvokė... Kitą kartą, kitom aplinkybėm, bet tik ne dabar ir ne čia...

- Ne, ką jūs, senjore kapitone. Man atrodo, kad viską išsiaiškinom, - saikingai linktelėjo Žeraras.

- Manau iš šių ašmenų dar išeis geras durklas... – pertraukdamas savo vadus, sąmoningai įsikišo seržantas ir vos ne po nosim abiems leitenantams kyštelėjo sulaužytą espadą su naujamadiška, bet praktiška ir visai ne išeigine raizgyta krepšeline rapyros rankena.

- Tai pasiimk jį sau, seržante Jakobai... Man man gražink tik gardą. Reikės paieškot kokios geresnės geležties, kad ją užsodinti (Uosiuką ėmė krėsti vidinis drebulys ir jam teko dėti nemažai pastangų, kad sutvardytų balsą) ... Ir šitą monstrą padėk prie mano daiktų... Velnias, reikės traukt savo senąjį kacbalgerį (a.p.: trumpas landsknechtų mėgiamas kalavijas skirtas kautis ankštoje erdvėje ar rikiuotėje), o tai nebus su kuo į sargybą stot... – linktelėjus prašvitusiam nuo tokios dovanos seržantui, Uosiukas tęsė: - Perduok, kad kas nori, tegu pašika, pamyža ir atsigeria ar užkanda. Žodžiu, už valandos traukiam toliau – varlos jau bus gerokai nukorę – neminsim ant kulnų.

- Tai gal paskui tas varlas porelę stebėtojų? Tiesiog dėl šventos ramybės pasiunčiam?

- Gera mintis... Turi gi du mikliakojus, tegu varosi...

V.

Tik jau vėliau, atvykęs į Audenardės tvirtovę, Uosiukas sužinojo, jog, kad ir sunkiai, bet ryžtingai, Nasau grafas Henrikas frankams sudavė kelis lokalius, bet skaudžius smūgius. Galbūt ševalje de Montpensje, tokioje situacijoje, iš ties taupė savo karius ir „Pyro pergalė“ su bevarde Briuselio gvardija – jam visai nebuvo reikalinga. Iš to iš ties nebūtų buvę nei šlovės, nei grobio...

Na, o pats Audenardės miestelis, kaip miestelis... Niekuo per daug neišsiskiriantis miestelis su upės krantinėmis, bažnyčiomis, bokštais, sienomis, pilimi, klaidžiomis ir purvinomis gatvelėmis... Daug kartų niokotas ir ateityje siaubtas, griautas ir perstatytas. Nors miestelėnai taip nemanė ir galvoti negalvojo – jie dirbo, prekiavo ir statė nuo aušros iki sutemų, o kai kada ir nuo sutemų iki aušros... Viešnamiai ir smuklės prie krantinės ir sandėlių – neužsidarydavo kiauras paras...

Judrus, gyvas miestelis ant plačios ir gilios Šeldės kranto, kuris Habsburgų Nyderlanduose galėjo būti raktu į visas jos valdas. Pro šį miestelį, kuris jau seniai garsėjo savo manufaktūrose audžiamais gobelenais ir sidabro gaminiais, Šeldės upe karavanai ėjo nuo Frankų karalystės per Gentą ir baigėsi Antverpene. Dėl šios upės mušėsi ir frankai, ir anglai, ir Burgundijos kunigaikščiai, o vėliau jų paveldėtojai Habsburgai. Aplink šią upę esančios žemės davė daugiau naudos, nei kokia nors kolonija su savo plotais didesniais už visą Senutę Europą.

Na ir politinė situacija, šiuose kraštuose, buvo nestabili. Frankų karalystė vėl paskendo ambicijose ir vėl pakėlė Italijos perdalijimo klausimą – trinktelėjo į Navarą, kur nešė triuškinančius pralaimėjimus ir tuo pačiu įsiveržė į Monsą – Henegau grafystę, kur su vienu tokiu klaidžiojančiu būriu ir teko susidurti Uosiukui.

Arbolas arba Arbolesas, leitenantas, laikinai einantis komandiruoto šaulių būrio kapitono pareigas, kaip ir tie krantinės smuklininkai – net nenumanė, kada ši diena prasidėjo ir, kada, ji baigėsi. Ilgas vakaras, kuris rugsėjo pradžioje, lygumose - labai ilgai meta vakaro šešėlius – atrodė nesibaigs niekada. O nervų likutį, kuris dar liko po dvikovos ir žygio, jau seniai suėdė intendantai: kaip dažniausiai būna – kareivinės buvo neparuoštos ir ankštos... Teko krapštyti būrio iždą ir nuomoti šalia esančius namelius, kambarius.

Kažkiek nustebino leitenantas Žeraras, kuris kažkaip neįtikėtinai stebuklingai dingo ir  paliko savo būrį seržantų globai... nors tarp  nepatyrusių vaikėzų biurgerių, kažkokiu stebuklingu būdu tapusių karininkais – tai ne retenybė: karininkai sau – kariai sau. Bet Arbolui jis ir jo vėliava jau ir nerūpėjo: savi žmonės – svarbiau, tik įžengus į Audenardą, Žeraras tapo savarankišku karininku ir pats atsakė už savo būrį ir amžinoji konkurencija tarp kuopų pasirodė visame gražume: kas pirmesnis – tas gudresnis... Gerai, nors  tiek, kad likus kažkiek iki miesto, pirma žygio, paslapčia nuo Žeraro išsiųsti į miestą guvesnius vyrukus – maža gudrybė, apie kurią, dėl paskutinių metų sėslumo, vos nepamiršo, o Žeraras dėl patirties neturėjimo - net ir neprisigalvojo. Nors, panašu, kad jam eilinis karys, tai tik eilinis beveidis prasčiokų „vaiduoklis“, į kurį neverta buvo kreipti dėmesio...

Galų gale, davęs paskutinius nurodymus ir paprašęs seržanto Jakobo pasirūpinti jo daiktais, kaukšėjo savo sabatonais pilies koridoriais jau nei labai gyvas, nei labai miręs – tik pervargęs, suplukęs ir alkanas.

Net priešakyje kažkodėl pasibaidžiusiam siluetui, ant kurio akimirkai pagalvojo, jog tai leitenantas Žeraras, nesuteikė jokios reikšmės. Paprasčiausiai, gerokai paklaidžiojęs piles labirintuose, bukai priėjo prie masyvių durų, už kurių turėjo būti d‘Laleno asmeniniai kambariai. Jas saugojo du nuobodžiaujantys vietinės kariaunos kariai su trumpomis alebardomis.

Leitenantas oriai prisistatė – sargybai įvardino save ir vienam iš sargybinių linktelėjus, paėmęs už masyvaus durų žiedo, jas stumtelėjo.  Masyvios bet siauros durys gailiai sugirgždėjo ir beveik iš karto pasigirdo riksmas:

- Velniop! Aš juk sakiau nieko neįleisti!

Bet, nors Uosiukas jau buvo kambario viduje, net išgirdęs balsą, ne iš karto pastebėjo kambario šeimininką, kuris sėdėjo užsiglaudęs lango nišoje. Buvo panašu, kad Uosiukas nutraukė ne tai bučinį, ne tai glamones...

- Senjore, vykdydamas įsakymą, ieškau pono komendanto barono Karolio de Laleno, - nekreipdamas dėmesio į šūksnį, ištarė atbukusiu, bet skambiu, nors ir bejausmiu, balsu. - Man įsakyta prisistatyti su savo karališkuoju Briuselio šaulių būriu...

- Aaaa... Na... – iš lango nišos išlindo stotingas, pusamžis, pedantiškai nusiskutęs, užsivilkęs lininius, ilgus, siuvinėtus ir diržu neperjuostus marškinius, kurie krito beveik iki kelių. Šosų viena kiška buvo raudona, o kita balta, nors jau skirtingas spalvas didikai dėvėdavo retokai. Tai liudijo, jog asmuo dar „seno“ kirpimo didikas. Tačiau turtingas: į akis krito ne tik brangiai inkrustuotas diržas, bet ir brangios gerai išdirbto geltono zamšo naginės.

Besileidžiančios rausvos saulės blyksniai juokingai apšvietė nuplikusį viršugalvį ir kiek dirbtinai pagarbanotus žilstelėjusius ilgus plaukus, kurie beveik krito ant pečių. Kambario šeimininkas savo stotu pridengė lango nišą, kur, slėpdama savo nuogus pečius, ėmė kuistis kažkokia moterėlė.

– Na, tai ko neprisistatei kai atvykai? A? Jūs jau čia kiek laiko? A?!

- Pirma turėjau įsitikinti ar įkurdinti mano žmonės...

- Tavo žmonės? Cha, - vyras pasuko galvą ir per petį mestelėjo juodaplaukiai moteriai: - Magda, patikrink vandenį kubile ir atnešk vyno. Mums. O tu stovėk, kur stovi... Galėjai nors apsiplauti, o tai dvoki, kaip...

Vyras numojo ranka ir nulydėjo žvilgsniu visai jaunutę, bet turtingų iškilumų moterį, kuri tampriau susisukusi į storą chalatą, krestelėjusi ant veido plaukus, smulkučiais žingsneliais per kiliminį taką nutipeno prie garuojančio kubilo kitame kambario gale. Palietė piršteliu vandenį ir tuoj pat dingo už portjerų, kur buvo paslėptos nedidelės durelės (a.p.: skirtingai nuo priimto stereotipo, vakarų Europoje mėgo maudynes. Apsiprausdavo dažnai, o maudydavosi bent kartą per savaitę. Pilyse šeimynykščiai ir tarnai prausdavosi specialiai tam paliktoje patalpoje šalia virtuvės, dažniausiai krosnies-židinio siena šildydavo ir tą patalpą, o senjorai savo apartamentuose  - dažniausiai kubiluose. Pasak liudijimų, tai juose (kubilai dažnai būdavo išklojami audeklais ir net pastatomos žemos kėdutės) lindėdavo kartais net po kelias valandas klausydamiesi tarnų ataskaitų, balsu skaitomų knygų ar šiaip...)

- Kur ševalje Chuanas de Kueva y Sntjago? Kas jūs toks? – kol mergina strypinėjo po kambarį, komendantas atsainiai prisėdo ant lankytojo kėdės šalia darbo stalo, ant krūtinės sunėrė rankas ir ėmėsi žvilgsniu tyrinėti pervargusį jaunuolį, kuris nors ir pavargęs, atkreipė dėmesį, jog kreipiantis į jį, buvo praleistas „senjoras“ ar, kaip čia labiau įprasta – „mesje“.

- Negaluoja, mesje. Čia bus viskas surašyta, - Uosiukas ištiesė užantspauduotą Briuselio įgulos komendanto laišką. – Prisijungs, kai tik galės.

- Aha, prisijungs tau, tas slidus lapinas, - net nekrustelėjęs į Uosiuko gestą, ištarė d‘Lalenas. – Prisimenu jį, kai jis dar siautėjo per viešnamius su Gražuoliuku (a.p.: turimas galvoje Felipe El Hermoso, (1478—1506) arba Pilypas I, Imperatoriaus Maksimilijono I ir Marijos Burgundietės sūnus, Karolio I(V) tėvas. Žr. – „Dausose mūsų dar palauks“-2) Tai sakai – tavo žmonės?

- Jie man patikėti, mesje.

- O tu jiems kaip mamytė nosis šluostai? Ar ne? Tylėk. Aš viską žinau: ir kaip tu vengei kovos su gerokai mažesnėm frankų pajėgom, ir kaip vengei čionai žygiuoti... Gaišai, kur pakliuvo. Dvikovos, ten, matai, visokios. Tad, galų gale, tavo „kilnybė“ atėjo gauti mažų mažiausiai - auksinių pentinų?

- Niekaip ne, mesje.

- Kas „niekaip-ne, mesje“? Vengi vykdyti įsakymą? Štai, tavo žmogus, leitenantas Žeraras, tam kad stotų prieš savo tiesioginio vado akis, išdrįso mesti „savo žmones“, kaip ir savo vadą, kad tik kuo greičiau stotų prieš komandoro akis! – nuo tokio kalbos posūkio Uosiukas net suglumo ir tai, matyt, atsispindėjo jo veide. Iš komendanto balso buvo sunku pasakyti ar tai priekaištai, ar metalu skambantys grasinimai, bet jo akys juokėsi: panašu, kad jam patiko Arboleso suglumimas. - Tai tas žmogus, kuriam matyt lemta pasiekti aukštų aukštumų - tau nepaklūsta? A?

Komendantas, su dideliu patosu išdrožęs pamokslą ar tai priekaištus, perkreipęs lūpas, atrodė kaip koks šunienos prisiėdęs lapinas. Tik Uosiukas buvo pernelyg pavargęs, kad kažkaip labai emocingai reaguotų į jo žodžius.

- Jis mano pavaldume buvo tik žygio metu. Atvykus - nebe. Čia viskas surašyta, mesje, - Uosiukas vėl ištiesė ritinėlį link komendanto, bet šis jį ir toliau ignoravo.

- Tiesiai, aiškiai ir atvirai: kiek jų buvo?

- Trys-keturi šimtai... Neimant domėn penketo žandarų su jų palydovais.

- Prieš nepilnai pusantro... Turėjote neblogų šansų...

- Niekaip ne, mesje. Žeraro ietininkai be patirties. Bendri veiksmai neatidirbti...

- Nepertraukinėk, manęs, daugiau niekada. Supratai? Taigi, turėjote neblogų šansų žūti kilniai ir beprasmiškai. Gal net į legendas papultumėt. O dabar? Bedančiai kreivaburniai dykaduoniai srėbs mano košę...

- Visi šauliai puikios sveikatos, mesje. Nė vieno sužaloto, dantys visų puikūs, mesje! Ypač arkebūzierių, mesje!

- Ypač arkebūzierių? – kryptelėjęs galvą kilstelėjo antakius de Lalenas.

- Taip. Bet paprasčiau pademonstruot, nei paaiškint, mesje.

- O tu akiplėša... Tai kaip ten tave vadinti?

- Briuselio įgulos komendanto kapitono, Santjago riterio...

- Tsss... tik vardą!

- Arbolesas Lituano de la Nakača...

- Lituano... o pravarde el Hermoso... Matai, aš apie tave šį tą žinau, - ironiškai vyptelėjo komendantas. – Ir kaip toks junkeris kaip tu, susidėjo su kasteljanais? Ar tu irgi kasteljanas? Hidalgo?

- Ne. Aš ten nesu net buvęs... Bet mano istorija būtų nelabai įdomi pono komandoro ausiai...

- Ir vėl klysti... Po skydu gimusių karininkų istorijos visada įdomios... Realybė visada įdomesnė, nei tie damų romanai apie visokius gralius... - komendantas nebaigęs sakinio, pasisuko į tylomis priėjusią merginą, kuri  ant stalo pastatė sunkų ir vaišėmis nukrautą padėklą. - O... duokš greičiau... Bet ne šiandien. Tu dar turėsi progą ją man papasakoti...

Karolis de Lalenas, kaip ištroškęs beduinas, pagriebė pripiltą bokalą, su pasimėgavimu gurkštelėjo, o Uosiukui, nuo šviežiai keptų pyragaičių ar ragaišių su kažkokiu mėsos ar kopūstų įdaru sklindančio kvapo, burna pritvinko tiek seilių, kad jis jas vos spėjo ryti. Viduriuose suurzgė ir sudundėjo maršai. Jaunasis vadas tik pasidžiaugė, kad per visą tą kovinę aprangą, pilvo gurgimo gal nesigirdės.

- Gerai. Aš tave išgirdau. Ryt rikiuotės apžiūra... – d‘Lalenas sakydamas pakėlė galvą ir mirktelėjo merginai, kuri ėmėsi masažuoti komendanto pečius. - Magda, kaip tau atrodo: šis jaunuolis iš ties gražuoliukas?

Magda išmintingai net nedirstelėjusi į Uosiuką, nieko neištarė, tik išraiškingai gūžtelėjo pečiais, o komendantas nelaukdamas atsakymo, tęsė:

- ... po pietų... Vakaruose už miesto, prie Marso giraitės... Jei patiks tavo vyrai, gausite naujas livrėjas, vafenrokus (a.p.: kovos apsiaustai su herbais). Kol čia sargybą eisite, pats supranti – už kiekvieną atsakysit savo kapšu... O dabar - nešdinkis iš čia... Ir perduok sargybai, kad visiškai nieko nebeįleistų!.. Man reikia pagalvoti apie mūsų visų senjoro sutiktuves...

Uosiukas toliau nebesiklausė, linktelėjo ir apsisukęs ant didelės prie durų arkos riogsančios skrynios padėjo laišką, jau girdėdamas, kaip už nugaros Karolis ištarė „Taip... jo, brangute... geeeraaaaaaii...“ - skubiai dingo už durų. Jam, kaip buvusiam pažui – ir taip viskas buvo aišku.

- Senjoras de Lalenas įsakė nieko nebeįleisti, - uždaręs duris iš kitos pusės, išdrožė sargybiniams, o šie, susiraukę slepiamose šypsenose, tik saikingai linktelėjo.

- Mylista, mylista, - staiga pasigirdo berniukiškas balsas.

Uosiukui, kuriam ši diena ir taip atrodė, kaip begalinė, suprato, kad dar vis turi jėgų nustebti. Jis susiraukęs dėbtelėjo į žemaūgį, gal kokių dešimties metų vaikį, o tas greitakalbe sau pliurpė tolyn:

- Seržantas Jakobas mane atsiuntė aš parodysiu kelią į jūsų kambarį sakė priimsit tarnybon aš esu...

- Pala, pala, pala... Nieko nesupratau. Rodyk kelią, o dėl tarnybos pakalbėsim. Aš neturiu tiek pinigų, kad tave...

- Man daug ir nereikia aš patikimas aš seržanto Jakobo mano tetos svainio...

- Stok! – Uosiukas sustingo kaip įkaltas. – Tylos. Ir išklausai! Patarnauti man galėsi tik tada, jei išmoksi klausyti (vaikas linktelėjo), nepertraukinėti (vaikis vėl linktelėjo), besąlygiškai vykdyti įsakymus (linktelėjimas) ir... O kitaip gausi spyrį į šikną vietoj užmokesčio!

- Kulti mane galite kiek norite! Tik už ausies labai netempkite, nes jos minkštos ir labai skauda, baisu, kad nuplyš...

- Tylėk. Vesk, kur vedei ir tylėk!

Vaikas užsičiaupė, linktelėjo ir spėriai, vis dairydamasis ar nepametė savo šviežiai iškepto ponaičio, nusirideno koridoriumi tolyn...

Galų gale, kai jau atrodė, jog painūs koridoriai, kurių voratinklį jam, kaip sargybos karininkui teks išstudijuoti iš panagių – nesibaigs, vaikis atlydėjo Uosiuką iki žemų pravirų durų, iš už kurių girdėjosi šurmulys.

- Va, jums, čia...

Uosiukas tik linktelėjo ir pravėrė duris.

Retų žvakių, aliejinių lempelių ir deglų šviesoje priešais jį stovėjo kukliais miestelėniškais valgiais nukrautas stalas ir aplinkui besibūriuojančių, gal kokių penkiolikos-septyniolikos, žmonių grupelė. Leitenantas iškart pažino, jog čia vien jo kuopos vyrai: trys seržantai, septyni vyresnieji ir dar keli būryje autoritetą turintys kariai.

Šurmulys staiga nutilo, o visi triukšmingai pakilo nuo suolų.

Mažius uždarė girgždančias duris ir liko viduje.

- Kapitone, leiskite pakviesti jus prie mūsų bendro stalo... – linktelėjo vyresnysis seržantas Jakobas. – Nepasididžiuokit, senjore kapitone.

Uosiukas pavargusiai šyptelėjo. Bet valgio aromatai, kurie permušė sunkų kelioninį vyrų muskusą, giliai pakuteno jo šnerves ir jis tikrai nebūtų turėjęs jėgų atsisakyti.

- Žinoma...

Jakobas, dar dažnai vadinamas Kobusu arba tiesiog Koba, pakėlė nuo stalo vienintelę sidabrinę taurę ir atkišo Uosiukui:

- Už jūsų šios dienos pergalę...

Uosiukas linktelėjo:

- Ir už jus vyrai...

Bijodamas, kad gurkštelėjus ant visiškai tuščio skrandžio, prastas vynas nenurautų galvos, Uosiukas gurkštelėjo tik mažą gurkšnelį ir padėjo taurę ant stalo, nelaukdamas, kol kiti baigs, ėmėsi krapštytis su šarvų sagtimis.

- Mažiau, padėk senjorui! – seržantas lengvai žybtelėjo vaikinukui per pakaušį ir šis pripuolęs, nerangiai, neįgudusiais piršteliais pabandė pagelbėti su atsegimais.

Pagaliau, išsivadavęs iš apkaustų, prisėdęs, užkandęs, kai jau buvo numalšintas pirmasis alkis, Uosiukas-Arbolesas, beveik tyloje skendinčiame kambaryje, kur visi tik žiaumojo ir čepsėjo, pakėlė taurę:

- Ryt rikiuotė... Apžiūra. Jei pasiseks, gausim livrėjas ir, tuo pačiu didesnį atlygį. Turim atrodyti kaip nulieti... Tad neužgulkit. Ir, kad rytoj nė vienas nesmirdėtų! O tai komendantas švareiva. Na, būkit!.. – pigus, rūgštus, bet šaltas ir gaivus vynas, gaivinančiai nubėgo gomuriu. Uosiukas pasijuto beveik laimingu.

- Šita, kapitone... aną... mmm...

- Sakyk, jau jei prasižiojai, - jau atsipalaidavęs ir atsirėmė į atkaltę, ištarė Uosiukas.

- Jūs, kapitone, iš ties buvot kondotjeru?

- Klausi lyg nežinodamas... – jau kad ir pavargęs nusijuokė Uosiukas. Paskui jį šyptelėjo dar keli vyrai.

- Šitą... hmmm... Tik nesupykit. Reiškiasi mes čia apsitarėm. Visi čia vyrai - patikimi (Uosiukas linktelėjo pritardamas ir sukluso)... Karai prasideda... Vėl, matyt, ilgam. Šitą, jei vėl norėtumėte tapti laisvuoju sioldneriu (a.p.: vok Söldner – samdomas karys)... mes šitą... kchmmm... Kokios penkios dešimtys paskui jus eitų...

Uosiukas linktelėjo. Suprato. Geri vyrai moka įvertinti gerą vadą. Kuris čia pasiūlymas per dieną? Antras ar trečias? Na, bet d‘Laleno – realiausias, o kol kas...

Laikinasis kapitonas pastatė taurę ant stalo ir nužvelgė nuščiuvusius karius. Jie laukė. Jei čia būtų skraidžiusi musė – girdėtųsi jos zvimbimas. Visi vyrai mėtyti ir vėtyti. Petingi, aukšti – parinkti garbės sargybai, bet prasčiokai. Be jokių tarnybos perspektyvų. Daugumas nevedę. Šie vyrai, kažin ko iš savo ateities galėjo nesitikėti – iš atlyginimo nepritaupysi... Nė vienas fanatiška meile savo siuzerenams nesirgo... Ypač dabar, kai visuomenė skaldėsi į dvi dalis, vyko konfrontacija tarp Liuterio šalininkų ir bažnyčios...

- Ar žinot, kad aš darau nuodėmę klausydamasis tokių kalbų?

Vietoje atsakymo daugumas vyrų tik linktelėjo.

- Tada gerai. Žinosiu. Prižadu pagalvoti. O ypač reiktų pagalvoti, ką čia padarius, kad nebūtume apkaltinti dezertyravimu... Nepaprastas čia reikalas. Bet įkandamas.

- A...

- Na taip...

- Jo...

- Va būna taip, per vieną dieną – trečias pasiūlymas... – gal net iš nuovargio, netyčia ištaręs palingavo galvą Uosiukas.

- Trečias? – nustebo Jakobas, o kiti taip pat klausiamai sužiuro.

- Trečias: pirmas nuo ševalje de Montpensje, antras nuo barono de Laleno, bet labai miglotas, gal ryt dar kas paaiškės, o trečias jūsų... Tad, manau, dėl atlygio yra su kuo derėtis... O dabar pietaujam, geriam, ne vienuoliai gi, o rytoj į rikiuotę, vyrai...

VI.

Prabėgo bemaž daugiau kaip savaitė. Tarnyba pas d‘Laleną nebuvo įtemta, bet jau valdovo atvykimas seniai niekam nebuvo paslaptis ir miestas kunkuliavo: virte virė. Pradedant nuo prasčiokų ir kišenvagių, kurie tik žmiklino akutėm, kur ir ką nugriebti - baigiant visokiais šnipais ir didikų pasiuntiniais.... tarpininkais... Valdovas gi turėjo atvykti su visa svita... Tad, vien tik būsimas kambarių ir viešbučių paskirstymas, d‘Laleno patikėtiniams tapo daugiau nei iššūkiu. Nedaug kas gali priimti tokius iššūkius... Nemažai su tuo nesusidorojusių užsitraukė nemalonę sau ir savo giminei iki pat  pasaulio pabaigos.

Negana to,  į miestą atvyko dar ir Henrio, Nasau grafo sužeistieji. Kai kurie luošiai, jau nebetinkami tarnybai ir gavę užmokestį, papildė valkatų gretas, kiti dar laižėsi žaizdas, o pusiau rikiuotini su tarnais, upeiviais ir dokininkais, bei vietiniais valkatėlėm siautėjo viešnamiuose ir smuklėse...

Užuodę šurmulį, miestan pradėjo gužėti ir pajacai, žonglieriai ir šiaip neaiškūs šikniai...

Žodžiu...

Bet visas tas šurmulys Uosiuko ir jo vyrų beveik nepalietė – komendantui augalotų karių kuopa patiko ir jis juos išoriškai perrengęs, paliko pilies rūmuose. Ne pirmaeilėse gretose, ne pagrindinėse menėse, bet ant sienų beveik nestatė. Daugiau, jis pats, su Laleno baronu nebebuvo susitikęs, o, tiksliau – daugiau nebesikalbėjo. Studijavo miesto, pilies ir rūmų labirintus, prieigas, bandė išsiaiškinti slaptus takelius, budėjo, valgė ir retkarčiais linksminosi... Žodžiu, tarnyba, kaip tarnyba. Nei sunki, nei lengva.

Audenardės ginklakaliai meistrai visai neblogai atstatė atitekusius Fransua šarvus, pakeitė sukruvintą ir dvokiantį pošalmį, o kaip užmokestį pasiėmė jo dvirankį kalaviją: pats laikinasis kapitonas net neketino su juo tąsytis. Tad, dabar, ant nupoliruotų šarvų, vietoj kirstuko-snapo skylės, buvo skydo formos dekoratyvinis lopas - dekoratyvinė plokštelė su Skaisčiosios Mergelės atvaizdu, o kitoj pusės, kaip atsvara, kitas skydo formos „blynas“ su teutonišku kryžiumi. Ką su tais, netikėtai iš kovinių į paradinius pavirtusiais šarvais veikti, Uosiukas dar nesugalvojo, bet tai ir nebuvo skubu... Pakaitiniai dar niekam nepamaišė...

Tačiau, visas tas amžinasis šurmulys, grūstis, lakstymas, kuopos reikalų tvarkymas – daugiau ar mažiau vargino. Tad Uosiukas, bent jau kas kelintą dieną, pasistengdavo tiesiog surasti progą, bent keliom valandom išslysti iš miesto: pasijodinėti po artimąjį užmiestį. Be jokio tikslo - tiesiog pakvėpuoti tyru oru, o ne pašvinkusiu miesto tvaiku... Nors šalia miesto, taipogi žmonių buvo gyvas kamuolys: vis tik - Flandrija - labai tankiai apgyvendintas kraštas.

Tądien, Uosiukas nuklydo visai į kitą pusę, nei įprastai. Nebuvo nei per daug susimąstęs, nei labai išsiblaškęs. Sėdėdamas ant savo žirgo dairėsi į žmonėes, keliauninkus į pasitaikančias sodybas, kai netikėtai viena iš jų jam pasirodė neįtikėtinai pažįstama. Truktelėjo vadžias ir sustabdė savo kurserį. Nustebęs vos nepersižegnojo:  prieš akis, tarsi sušmėžavo įspūdis, jog jis jau čia kažkada buvęs... Na, viskas lyg kažkada matyta... jis puikiai žinojo, kad čia nėra buvęs, bet akys ir galva sakė, jog vaizdas labai matytas. Vėl apsidairė ir net pasipurtęs pripažino, kad čia jam visai nepažįstama vieta... „Dežaviu“ (a.p.: pranc.: Déjà vu – šiuo atveju, įspūdis, kad kažkas jau yra išgyventa anksčiau, nors iš tiesų tai išgyvenama pirmą kartą), kaip pasakytų jo dėdė Antanas.

Neaukšta sodą juosianti baslių tvorelė, vaismedžiai, stirnaitė... Takelis, atsiskyręs nuo kelio slėpėsi už mūrinės tvoros sunkių vartų, už kurių matėsi neiškus stogo siluetas... Tik medžiai nežydi, o pilni dar neprinokusių obuolių, kurie sunkai svėrė paramstytas šakas...

Vila...

Dvaras netoli Vilniaus...

Radvilų giminei priklausantis dvaras...

Taip... Trumpą akimirką, Uosiukui atsirodė, jog čia tuoj išgirs dėdės Antano balsą, o iš už nugaros prijos panelė Augustina...

Velnias...

Uosiukas, bandydamas išblaškyti asociacijas, papurtė galvą. Net eilinį kartą pabandė įsivaizduoti, kaip dėdei Antanui, apie kurį jau keleri metai nebuvo jokių žinių. Nei jis, nei senjoras Chuanas, nieko nebuvo girdėjęs apie dėdę Antaną nuo pat išsiskyrimo. Buvo tik atėjęs gandas apie kažkokį, lygtais tolimą Chuano giminaitį - doną Antonio Palanką los Viecho iš už jūrų marių – iš Naujojo Pasaulio. Taipogi - Santjago riterį. Bet senjoras Chunas, nors ir žinojo, kur-link taikėsi keliauti dėdė Antanas, nusprendė, jog tai negalėtų būti tas pats asmuo ir numojo ranka: tiesiog tai būtų neįtikėtina, kaip ir priedėlis „los Viecho‘. O gal jis tiesiog užgniaužė savyje tą ilgesį, kuris dabar apėmė Uosiuką... Kol buvo su senjoru Chuanu, kažkaip apie tai negalvojo, bet komandiruotėje, tapęs beveik savarankišku vadu, pajuto kažkokį krebždesį... ilgesį laisvei... Kad ir kaip keistai skambėtų – vienatvę...

Jaunasis leitenantas pasidairė, pamindžikavo, sužvejojo krepšyje sūdytos duonos kriaukšlę ir pakišo arkliui... Panašiai taip, kaip tai darydavo ir Palanka – dėdė Antanas. Na taip, ryšius su Butrimo dvaru jis šiokius tokius palaikė. Bent kartą per metus kokį raštelį nusiųsdavo ar gaudavo... Tai nebuvo itin sunku – laivai į rytinius Baltijos krantus neretai eidavo. Prekyba buvo gaji (a.p.: tos abipusiai naudingos mainų-prekybos pėdsakai likę ir šiai dienai. Paliko ganėtinai nemenką palikimą apdaruose, ornamentuose ir t.t... Kaip pavyzdžiui ir tos pačios klumpės). Per Briuselį, Antverpeną, Gentą, Hanoverį, Bremeną ir kitus nepriklausomus Imperijos miestus, ėjo vos ne visa šiaurinė prekyba. Apyvartoje sukosi milžiniški pinigai, tad nusiųsti laiškelį į Žemaitiją, per Mėmelį, Ventspilį-Jelgavą ar Rygą –Jelgavą už tinkamą užmokestį, visiškai nebuvo jokių sunkumų...

Taigi, dėdė Antanas,  dabar jau ne jauniausias sūnus – Butrimai turėjo jaunėlį – teta Vanda pagimdė sūnų, Butrimų pagranduką... Vyresnis brolis Juozapas vedė kažkokio žemaičių dvariono dukrą su nemenku kraičiu ir liovėsi gerti... Gal jau irgi turi atžalų. Bastardas arba pavainikis Butrimo Žydrūnas - tapo savo tėvui stipriu kaimynu. Jo ūkis stovėjo tvirtai ir plėtėsi kaip mielinis pyragas ant krosnies...

Buvę brolijos broliai Markas ir Kaladė - tarnavo Žemaičių seniūnui kaip ceigmeisteris ir ceigvartas (a.p.: artilerijos vyresnysis ir artilerijos eiliniai, nuo vok.: Zeugmeister ir Zeugwart). Vedė, įleido šaknis, na, o Tomą perviliojo Radvilų tarnybininkai ir jis išvyko į Nesvydžių...

...seržantas Jakobas... Jis tai iš vis kaimynystėje – Gente įsikūrė. Kelis kartus net susitikę buvo. Šeimyniniu žmogumi tapo. Liejikų gildijos pirmininko pavaduotuoju ir liejikų kvartalo milicijos seržantu... Žodžiu – garbus žmogus. Ant jo net visi vakarinės sienos pabūklai „pakabinti“.

Paskendęs prisiminimuose, Uosiukas pakraipė galvą. Jį iki šiol šiek tiek griaužė tai, kad prieš išsiskirdamas su dėde, šį tą nuo jo nuslėpė... Na, bet, o kaip kitaip? Nieko tikro juk nežinojo, o vien tik nuogirdų ir prisigalvojimų neišdrįso pasakoti. Kas  iš to jei būtų pasakęs? Žinant dėdę Antaną, ko gero, išsivarytų visokių tiesų ieškot ir, galų gale, tabaluotų ant medžio su varnų kapojamomis akimis...

Ir vis per tą jo brolį Juozapą...

Dėdė Juozapas, kažkaip netyčia, pas dėdę Antaną užmatė turtingai inkrustuotą ir retą pistoletą su įmantria prisukama spyna. Juozapui šis prašmatnus ginklas, kaip tarnavusiam pas Radvilas, pasirodė pažįstamas, tačiau į visus klausinėjimus, Palanka numojo ranka ir nieko nepapasakojo. Tik Juozapas nenurimo ir pabandė pagaudyti visokias užuominas iš jo bendražygių. Tik nieko nepešė...

Užtat Uosiukas, kuris nuolatos buvo prie dėdės Antano, sudėjo galvosūkį į vieną krūvą ir jį - „užrakino“: buvęs pažas puikiai atsiminė, kokiom aplinkybėm pistoletas atsirado dėdės rankose. Tąkart, kai jau visi prarado viltį, jog dėdei Antanui pavyko išgyventi - jis netikėtai pasirodė stovykloje, kur jį visi audringai pasitiko... O po to - Antanas ilgai gėrė... Nieko neįprasto – po didelių išbandymų - ne vienas „įklimpdavo“. Tik ne dėl tų karo išgyvenimų jis gėrė: Uosiukas - dar tada, tai suprato. Dar suprato, kad pistoletas - tai dovana Antanui už kažkokią paslaugą. Iš kažkokio lakoniško atsakymo, suprato, jog, būgtai, jis priklausė kažkokiai kilmingai damai... Ir viskas. Daugiau nieko nepavyko išsiaiškinti... Nebent tai, kad dėdė išsikalbėjęs su Stefanu, buvusiu Steponu, Radvilos laukininku, išsiaiškino, kad ir vienas, ir kitas - pažįsta panelę Augustiną. Tik Steponas - kaip šeimininko Radvilos dukterėčią, o Palanka... Palanka... kitaip... turint galvoje jo išsidirbinėjimus... kad ir tuos, per manevrus ar prie tos vilos šalia Vilniaus... dar prieš išžygiuojant link Smolensko. Tad beliko tik spėlioti... Nieko tikro (a.p.: „Dausose mūsų dar palauks“ – 1 dalis)... Ir visi tie pagalvojimai būtų seniai pamiršti jei nenugirstas pokalbis tarp dvaro šeimininko Butrimo ir jo sūnaus Juozapo, kai šis su tėvu dalijosi savo pastebėjimais. Jam gi buvo labai smalsu, kas galėtų rišti Radvilas su Antanu, pas kurį anų šeimos relikvija. Juolab, kad panelė Augustina, labai keistai ir skubotai, buvo ištekinta už pono Juzefo...

- ...na ir sūnus jiems gimė. Tik gerokai anksčiau laiko, - patyliukais porino Juozapas. – Visiškai nepanašus: Juzefo snukis kaip blyno su ūsais, o ano, sako, pailgas...

- Pažįstu aš tą Juzefą, - numojo sunkia ranka tėvas. – Ypač jo tėvą Kšištofą. Per jo durnumą, prie Kozminsko miško, nemažai gerų vyrų galvas padėjo (a.p. Lenkijos-Turkijos karas 1485-1503. 1497-10-26, Moldavijos kunigaikštystė, tuomet jau Osmanų sąjungininkė, Kozminsko miške, per kurį Lenkijos karalius ėjo nesilaikydamas paliaubų sutarties sąlygų, sugebėjo surengti pasalą ir išsklaidyti Lenkijos karines pajėgas. Buvo prarasta sunkioji artilerija, o karalystės ir jų samdinių pajėgos patyrė ženklių nuostolių. LDK tame kare oficialiai beveik nedalyvavo. Daugiau laisvų samdinių gretose)...

- Aha. Taigi, - nekreipdamas dėmesio į tėvo repliką tęsė Juozapas, - ir akys keistai žalsvos. Melsvai žalsvos... Ir didelis atliapausis. Bet viską suvertė ant motinos giminės. Alia jos motinos linijoj visi tokie.

- Žinai, Juze, o tu užsičiaupk, su savo pliurplais. Kaip tėvas, tavęs prašau, - delnu stuktelėjo Butrimas per stalą. – Ypač, žinant kokie jūs visi nenuoramos kietakakčiai. Visi jūs, nuo mažo iki didelio - ant savo šiknos nelaimių iškot... Va, vyresnysis tiek prisieškojo... Geriau patylėk. Mažai tikiu tais pliurpalai, bet jei Antanuks kuo nors dėtas, tai tas velniukas dar kokių nesąmoinių pridirbs, sprandą nusisuks...

- Arba nusuks...

- O po to, jį pakars... ar ant baslio pasodins, – tėvas juokais nestipriai spirtelėjo į šalia sėdinčio Juozapo metalinę, po plačiomis kelnėmis paslėptą, metalinę koją: - Cic, metalinžmogi, sakau.

- Gerai jau, tėve...

Žodžiu, stovint prie šios sodybos, kaip vakar girdėtas pokalbis, nuaidėjo Uosiuko galvoje. Viduje vėl pasikrebždeno kažkoks sąžinės kirminas. 

- Cha, dar vienas dūsautojas... chi-ch-chi...

Tarsi iš kažkur, iš anapus, nuaidėjo krištolinis juokelis ir Uosiukas net susipurtęs, tarsi pabudęs – apsidairė.

Pro vartus išėjusios, takeliu žingsniavo dvi jaunos merginos. Jos, tarsi, atvirai juokėsi iš jaunojo kavalieriaus. Matyt, šis užsimąstęs jaunuolis buvo panašus į kažkokį meilės graužiamą dūsautoją, tačiau, pamačiusios dėmesingą Uosiuko žvilgsnį, savaime koketiškai perėjo į linguojančią eiseną.

Ganėtinai įdomi porelė – visiškos priešingybės: viena buvo kiek tamsesnio gymio, juodaplaukė (bent jau iš po kepuraitės buvo iššokusios kelios garbanos), smailianosė, pailgo kaulingo veido, o kita šviesiaplaukė, aukšta kakta, ganėtinai taisyklingų ir apvailainių veido bruožų su tiesia ir grakščia nosimi, ir simetriškai išdėliotom akimis bei tipiškai flamandiškai riestu smakru. Per visas tas sukniais, skraistes, baltas prijuostes ir lengvus apsiaustus - figūrų ir iškilumų įvertinti nebuvo įmanoma. Tačiau nuo jų abiejų dvelkė koketišku moteriškumu.

Ypač nuo šviesiosios, kuri stabtelėjo ir kiek patogiau suėmė juostomis siuvinėtu rankšluosčiu uždengtą pintinę.

- Aš čia tik šiaip stabtelėjau, - panarinęs galvą, kvailai, tarsi teisindamasis, sububnijo vaikinas ir pajuto, kad kažkodėl užkaito skruostai: suprato, jog negali atitraukti akių nuo šviesiosios.

- Aha, visi taip sako... chi-chi, - pasimaivė ir sulingavo klubais tamsioji, o šalia jos tursenantis šuniukas, ėmė garsiai viaukčioti ir įkyriai skalyti. – Cit, Remai!

- Na, o gal jis čia mūsų laukia, a? Heer krijgsman (a.p.: ol: “Ponas kareivi”)?

- Tavęs, šviesioji, tai tikrai... – jau atgavęs nuovoką, visiškai nuoširdžiai leptelėjo Uosiukas.

- Chi-chi... Bėgam iš čia, o tai ponia Gertrūda, sužinojusi, kad atmušei jos kavalierių, mums visus šonus išvanos... – kikendama prikando liežuvį tamsiaplaukė.

Abi merginos nusijuokė ir linguodamos klubais, spėriai nupėdino takeliu link miesto.

Uosiukas nežinojo kas ta „ponia Gertrūda“ ir žinoti nenorėjo, o štai šviesiąją nulydėjo ilgesingai gašliu žvilgsniu. Žiojosi kažką leptelti, bet šuniukas vėl ėmė skardžiai viaukčioti, arklys prunkštelėjo ir nepatenkintas sutrepsėjo, o kol jį Uosiukas nuramino – merginos jau buvo ant kalvelės. Tik besileidžiančios rudeninės saulės blykstelėjime jam pasirodė, jog pasukusi šviesioji mergina jam mirktelėjo. Bet čia pat nuvijo šias mintis – tai galėjo būti paprasčiausias šviesos žaismas.

VII.

Šaltu ir nejaukiu, pustamsiu koridoriumi, kuris dėl daugybės arkinių langų su spalvotais vitražais buvo panašus į galeriją, dunksėjo sunkūs žingsniai. Nežiūrint spalvoto stiklo ir žėručio, vienintelį jaukumą davė tik už lango šniokščiantis lietus ir kažkur stūgaujantis vėjas.

Išsidabinęs ir kaip per paradą išsipustęs Uosiukas, lydimas kapralo Liudviko Nolano, dėl savo ūmaus būdo ir sugebėjimu smūgiuoti kumščiu taip greit, kad kartais akis smūgio nesuregėdavo - pramintu Blicu (a.p.: vok.: blyksnis, žaibas), tikrino savo postus (a.p.:kapralas - vok.: kapral, pranc.сароral, ital.: caporale — vadas. Tiksli atsiradimo data nežinoma, bet jau XVI a. pradžioje samdinių daliniuose plačiai paplitusi renkama vyriausiojo kario pareigybė, o vėliau laipsnis. Paprastai komandos, skyriaus ar grandies vadas. XVII a. kai kuriose kariuomenėse (pvz. Švedų) tai buvo žemiausias puskarininkio laipsnis, galėjo vadovauti šaulių būriui iš 4-5 skyrių).

Tiesą pasakius, patikrinimas buvo kasdienis formalumas ir nuobodi kasdienybė. Tik tiek, kad reikėjo atrodyti ir, kartu - pompastiškai išsipusčius, ir atitikti griežto karininko įvaizdį. Bejausmio ir šalto karininko įvaizdį, kad bet kuris iš gausybės po pilį šmirinėjančių ir belaukiančių atvykstančio karaliaus šmikių, aplinkinių snobų, kilmingų biurgerių ir šiaip, neaiškių kilmingų perėjūnų su savo realiais ir prisigalvotais rūpesčiais – sudrebėtų ir dešimt kartų pagalvotų ar verta krėsti kokias nors eibes. Tad Uosiukas-Arbolesas jautėsi, kaip žingsniuojantis ir per šventes padabintas metalinis bokštas. Šiame nusmurgusiame audėjų ir dokininkų, bet turtingame miesteliūkštyje, Burgundijos kunigaikštystės kurtuazinė dvasia buvo ne menkesnė kaip pačioje Burgundijoje ar Gente. Tų metų Audenardas galėjo puikiausiai iš aukšto žiūrėti net į Madrido rūmus ir dvarus, kur pamaldus asketizmas ir tamsiųjų rekonkistos amžių šaltis dar nebuvo išgaravęs. Tiek išore, tiek dvasia, kuri čia, skirtingai nuo dievobaimingųjų ir šventikų apsėstų Pirėnų, buvo maištinga, gašli ir laisvamaniška. Kartais titulai čia tebuvo tik tuščias oro virpinimas, kuris be didesnio auksinių kapšo ar karių palydos – niekam nedarė jokio įspūdžio - net vidutiniokui miestelėnui...

Tuo tarpu, miesto įtvirtinimus saugantiems kariams ir karininkams, buvo paprasčiau. Šiuo metu, jiems net buvo galima pavydėti. Paslapčiom, kokiam šešėlį, net alų galėjo maukti, o čia – viskas ant akių. Jei, priklausomai nuo karininko nuotaikos, tokiam palaidam miesto sargybiniui grėsė tik geras kumščio smūgis ar nuplakimas arklidėse, tai čionykščiam sargybiniui - nudirtų odą ir vardo nepaklaustų.

Tad, garsiai aidintys karininko ir vyresniojo kario žingsniai, kuo puikiausiai galėjo pažadinti ne tik kokį prie sienos prigludusį ir stačiomis užsnūdusį sargybinį, bet ir prikelti neseniai amžiną atilsį atgulusį senioką...

Nors galeriją dengė prieblanda, bet jau iš kito galo Uosiukas pradėjo įtarti kažką negero. Sargybinis stovėjo kaip priklauso, bet jo veidas buvo tarsi nukraujavęs. Net pasigirdo labai tyli aimana.

Priėjus arčiau, karininkas su puskarininkiu susižvalgė ir pagreitino žingsnius.

Sargybinis stovėjo baltas kaip sniegas ar kaip šermnuonėlio kailis kokio valdovo herbe. Akys apsiašarojusios ir tokios didelės, jog atrodė, kad tuoj sprogs. Lūpos suspaustos ir sukandžiotos. Pamatęs savo vadus, karys pabandė išsitiesti, bet vėlgi, nebuvo aišku ar trumpoji alebarda jį laiko ar jis ją... Ir vėl pasigirdo tyli, vos ant klausos ribos girdima aimana.

- Ufff... – iškošė per dantis leitenantas ir net žengtelėjo atgal: nuo sargybinio sklido baisus rūgštus tvaikas.

- Scheisse... – sausai nusispjovė kapralas. - Blöder Hund... (a.p.: bukagalvis šuo)

- Tiesiogine prasme, - sumurmėjo Uosiukas. – Kas karį, atsitiko?

Leitenantas paklausė, nors atsakymą jau žinojo...

- Aišku, kad apsišiko. Tryda pagavo ar ne? – suniurzgėjo Blicas.

- Aaaa... mylistos... – tik sumakalavo galva sargybinis.

- Sakiau tau, blyn, Heincai, perspėjau, blyn - nenešiok savo „nudelio“ (a.p.: žargone penis)  pas tą sušvilptą pufmutę Nikolę (a.p. žargone - Puffmutter viešnamio šeimininkė – prižiūrėtoja, pats viešnamis „Puff“)! – Blicas pasuko galvą į Uosiuką ir paaiškino: - ... Ji ta, paleistuvė, matyt alų iš savo mergšių myžalų verda... Kad ją kur raganą kas sudegintų... Vakar pats mačiau kaip...

- Išvaduok mane nuo tų smulkmenų, velniai rautų. Klausot čia! Abu! Tu, - pirštu parodė į sargybinį laikinasis kapitonas: - Perduodi alebardą kapralui Blicui ir nešdiniesi, blyn, kad smarvės čia tavo nebūtų. Girdi mane?! Girdi?!

- Aaa... – sargybinis net susilenkęs ištiesė alebardą kapralui.

- Po to varai į virtuvę, ten sakė yra kažkokia frau Magda – žolėse išmanymą turi. Duos kokio, blyn, pelyno ar ką... Tai dar ne viskas! – Uosiukas pagrūmojo šarvuotu kumščiu. - Kai išsišiksi prisistatai kapralui Blicui. Bausmę pats susigalvoji, blyn... Vykdyt!

Uosiukas, kaip anksčiau ir jo dėdė Antanas, dėl smulkių prasižengimų bausmėmis sau galvos nekvaršino. Ir su vyresniųjų karių ir seržantų priežiūra, tai kuo puikiausiai pasiteisindavo.

Nuaidėjo apsidirbusio kario žingsniai ir jis palikęs tik smarvės šleifą, vos ne keturiom dingo siauroje tarnų laiptinėje.

- Dirkai...

- Taip, senjore! – išsišiepęs, tarsi pasakų goblinas, iš už nugarų išniro seržanto Jakobo giminaitis, kuris dabar patarnavo jo karininkui.

- Lėkte pas seržantą Kobą ir pasakyk, kad greit čionai atsiųstų pamainą. Mes palauksim... Greit, viena koja ten, viena čia...

- Klausau, senjore!

- Na, tai ko vėpsai? Tu dar čia?

Šyptelėjęs iš juokingai kojas maskatuojančio paslaugaus berniūkščio, leitenantas pasisuko jau į sargybinio vietą užėmusį kapralą:

- Reikės susiėjus pagalvoti, kaip perskirstyti postus, kad sargyba vienas kitą matytų.

- Tai, kad žmonių trūksta, senjore, - gūžtelėjo kapralas ir kažkodėl kelis kartus truputį kilstelėjo alebardą, ir  pastukseno jos koto galu į akmenines grindis. – Nepatogus kotas. Viršus per sunkus...

- Kai kuriuos apartamentus perims vietinių nobilių sargyba (a.p.: nobiliai – didikai, kilmingieji, bet nebūtinai labai žinomi ar iš senų giminių). Žmonių atliks... gal...

- Na, gal... – filosofiškai linktelėjo kapralas Nolanas.

Uosiukas žiojosi kažką sakyti, bet suklusęs nutilo: iš šoninės tarnų laiptinės pasigirdo triukšmas ir keiksmai. Kažkoks barškėjimas, žvangėjimas. Toks įspūdis, jog laiptais būtų nuridenta mažų mažiausiai visa kuopa pilnai šarvuotų žandarų.

Po kelių akimirkų balsai pasidarė ryškesni ir jau net galėjai suprasti žodžius:

- Kas čia(?!).. demonai jus visus... griebtų! – aidėjo senos moters pūškuojantis, bet aštriai šaižus balsas. – Kas man paaiškins kas čia dabar vyksta?!.

- Madam, - Uosiukas pažino vieną iš vyriausios raktininkės pagalbininkių, pavaduotojų, kuri kaipo kokia žiežula vaikė jai pavaldžias kambarines ir tarnaites taip, kad pasimokyti galėtų ir visai rimti jaunesnieji karininkai. – Kuo galėčiau pagelbėti?

- Oooo!!! Kas čia pas jus per... – sužaižaravo akimis sunkiai alsuojanti apkūni senė. - Aš skųsiuosi pačiam komendantui!

- Madam, senjora, leiskit jums pasiūlyti ranką ir palydėti ant suoliuko prie lango, kad atgautumėte kvapą, madam, - Uosiuko akys vos nesijuokė, bet balsas buvo pagarbus, o kalbėdamas jis nieko nelaukdamas tiesiog paėmė „madam“ vos ne už parankės ir privedęs kelis žingsnius prie lango nišos, ją beveik primygtinai pasodino. – Pasiūlyčiau veinbrendžio, bet... (a.p.: veinbrendis – vyno brendis)

- Duok! – nutraukusi vyriausioji kambarinė ištiesė savo putnią ranką.

Uosiukas iškilniai nusisegė nedidelę puošnią gertuvę nuo diržo, atkimšo ir ištiesė senajai „madam“:

- Tai kas gi nutiko?! Kas gi jus galėjo išgąsdinti, madam?

Tačiau žiežula atsiliepė tik gerokai gurkštelėjusi:

- Uuuuchhhhh.... – moteris ūktelėjo vos kaip ne apuokas ir palaimingai atsikrenkštė. – Iš pradžių laiptais nusirita kažkoks smirdantis jūsų žmogus! Tiesiai per galvas! Kaip aklas! Užgavo ir mane, ir dvi... – moteris vėl prisisiurbė prie gertuvės... – O po to, kažkoks karlikas... Lėkdamas išmušė visus skalbinius... Dabar, iškart vėl juos keisti reikia...

- Ach tie rūpesčiai! Kokia neteisybė – aš prižadu išsiaiškinti, madam! – visiškai rimtai linktelėjo jaunuolis.

- Tikiu, jumis, jaunasis kavalieriau tikiu... Ners ne, netikiu. Iš akių matau, – moters skruostai, matyt nuo brendžio, nuraudo, o gumbuota nosis įgavo kažkokį melsvą atspalvį. Ji, pati, atsidususi pradėjo net vartyti akis. Buvo panašu, kad išgąstis ir įtūžis perėjo į lengvą koketavimą. – Aš jus stebiu, jaunasis žmogau. Jūs tikras ševalje. Išties... Kur mano meteliai?.. Na, kur tos mano tinginės? A?..

Moteris visai nemoteriškai užsivertė gertuvę ir jau nesiraukydama „išgręžė“ paskutinius lašus, ilgesingai atsiduso ir ištiesė tuščią gertuvę Uosiukui atgal.

- Net neabejoju, kad jos čia tuoj pasirodys, madam. O štai, panašu, kad ir jos, madam, - Uosiukas linktelėjo laiptinės pusėn, kur pasigirdo klumpių kaukšėjimas.

Beveik iškart, po jo žodžių,  iš tarnų laiptinės išniro dvi šviesiai flamandų rūbais apsirengusios merginos ir jaunasis kavalierius, pažinęs, jog tai tos pačios merginos, kurias ne taip seniai matė prie kažkokios tai ten gražuolės Gertrūdos dvaro vartų, mintyse net nusistebėjo. Pamačius blondinę, širdyje net vėl suspurdėjo.

- Na, tinginės?! Dėkokit Dievui... iik... ik... – netikėtas žagsulys nutraukė triadą, – va, mergos... ir šiems kabaljero... ik...

Uosiukas, vis dar neatsitokėjęs ir jau paslapčiomis šnairuodamas  į šviesiaplaukę, padavė ranką senei ir padėjęs jai atsistoti, nutaikė progą merginai šelmiškai mirktelėti. Linktelėjo kapralui, kad šis atidarytų masyvias duris – įėjimą į senjorų apartamentus.

Kapralas, suprasdamas situaciją senei, kaip didžiausiai poniai, atidavė pagarbą ir plačiai atvėrė duris.

- Ačiū, ševalje, - „madam“ lyg jaunamartė linktelėjo uosiukui (a.p.: tuo metu jau kreipinys „ševalje“ į riterius neįšventintus kilmingus asmenis, jau pradėjo plisti ir tapo tarsi kreipiniu į lygiavertį asmenį, kai „mesje“ dar daugiau būdavo naudojamas tik į aukščiau stovintį asmenį). -  O jūs, kvaišos, paskui mane! Ir baikit čia šaudyt savo gašliomis akutėmis!.. Ne jūsų nosims tokie kavalieriai, ištvirkusios mergos! Arklidėse paieškokit, kas jus pakasys...

„Madam“ nuplaukė ar, tiksliau, išsirideno pro duris, o juodaplaukė, išplėtusi akis ir visai nesidrovėdama karių, jai į nugarą parodė liežuvį ir koketiškai pasimaiviusi prieš Blicą, dingo paskui matroną.

- Senjorita, kur aš galėčiau jus dar pamatyti... – skęsdamas šviežių skalbinių ir kažkokių mėtų ar šaltmėčių aromate, kurį skleidė ne tai skalbiniai, ne tai pati mergina, pats sau netikėtai prisilietęs prie šviesiaplaukės alkūnės, sušnabždėjo Uosiukas...

- O kam? - suktelėjo galvą ir koketiškai, bet jaukiai, šyptelėjo šviesiplaukė.

- Pasimatyti... pasikalbėti...

- Cha... Rūmai ne tokie jau ir dideli? Ar ne, „ševalje“?.. – išbėrusi kaip žirnius mažais bet skubiais žingsneliais nutipeno mergina, o kapralas užvėrė girgždančias duris.

Uosiukas pabandė papurtyti visai tuščią gertuvę ir neišgirdęs kliuksėjimo ją apvertė. Išvarvėjo vos porelė aitrių lašų.

- Ugnis, ne moteris! – vyptelėjęs ištarė kapralas.

- A? Tu čia apie martroną? Na jo.

- Tfu, žiežula, atleiskit senjore kapitone. Ne, aš apie juočkę...

- A... nu jo... A-ha... – sulinksėjo Uosiukas, kurio mintis jau užgožė šviesiaplaukė vos-vos rusvų plaukų savininkė. Mintyse jis jau jos ieškojo po visus rūmus. – O kas jos tokios? Nemačiau anksčiau....

- Tai argi čia visas suregėsi? A? Bet jei ieškoti, tai jau tik tarnų pusėje... Vakar juodojoje menėje buvau, tai ten apie kažkokį Rolaną balsu skaitė... Taip, atrodo, kad ten kaip ir matęs aš jas...

- Na taip, - mintyse pliaukštelėjo sau per kaktą Uosiukas. Na kurgi dar, jei paieškas pradėt ne nuo juodosios tarnų menės, kur vakaroja vos ne du trečdaliai visų šeimynykščių ir visokių laikinų tarnų! Ten, kai kada, net grodavo ar šokdavo, kartais knygą balsu skaitydavo... Alų gerdavo... Patamsiuose skęstančiuose kampuose ir porelės kirkindavosi, alia kaip ir prižiūrimos...

Na, o kur ankstyvais rudenio vakarais rinktis nuo tarnybos laisviems tarnams ir visokio plauko prižiūrėtojams, iš kurių dažnas buvo kokio nors tolimo kilmingojo giminaitis ar išlaikytinis – „savas“  žmogus? Žinoma, kad Juodojoje menėje arba tarnų valgomajame šalia milžiniškos virtuvės. Čia žmonių balsai ar dirbami darbai dažnai nenurimdavo ištisą parą. Kurgi dar gali nugvelbti išgerti ir užkasti? Kur paleisti ir išklausyti paskalas? Pamirkčioti akutėmis?

Tik ar karininkui ten vieta?

Uosiukas nusprendė, kad tokiam karininkui kaip jis – visur vieta... Bet kokia pilis ar rūmai, kuriuose verda gyvenimas, tai mažas aplinkinio pasaulio veidrodis. Nors, dažnai - kreivas. Ponai, ponų numylėtiniai, vyriausi tarnai, tarnai, tarnų tarnai, kariai, šventikai, atsiskyrėliai, atstumtieji, vargetos, pastumdėliai, vergai, kaliniai... paleistuvės mergos... Tikras verdančių aistrų, intrigų, pavydų, muštynių, gėrimų ir viso kas tik gali nutikti - katilas... Daug kas, aišku, priklauso nuo ponų, jų mažordomų, liokajų ir kamerdinerių. Jei šeimininkas ne koks despotas „Drakula“ ar kokia „Kraujasiurbė grafienė“ (a.p. Countess Elizabeth Báthory de Ecsed  -1560- 1614 m., pravardė Kraujo Grafienė - The Blood Countess – arba grafienė Kraujas)– tai jau ir gerai... Ne be reikalo sakoma – mestelk akį į ponų rūmus ir sužinosi kuo kvėpuoja jo žemė... Audenardas išgyveno pakylėjimą, komendantas d‘Lalenas, nežiūrint kartais apsireiškiančio jo šiurkštumo ir ambicijų, buvo neblogas valdytojas, tad ir rūmai, ir miesto tvirtovė ir juos supančios žemės negalėjo niekuo skųstis. Net jau prasidėjusio karo kaimyninėje grafystėje metu, plėšikavimų, dezertyrų ir visokio plauko perėjūnų krečiamos eibės buvo pažabotos. Visur zujo patruliai, po miestą bastėsi šnipai ir jis pats geležine ranka palaikė tvarką, kuri jam pačiam buvo be proto reikalinga karaliaus, visų šių ir aplinkinių žemių valdovo išvakarėse. Tad ir „Juodojoje“ menėje pasirodęs ganėtinai žemo rango karininkas, nieko nenustebins ir į akis nekris.

Taip dar tą patį vakarą, laisvas jau nuo tarnybos Uosiukas, paleidęs mažąjį Dirką šmirinėti savo vaikiškais reikalais, vaidindamas nerūpestingą pasiklydėlį, užsuko į tarnų menę.

Skirtingai nuo pavadinimo, tai nebuvo kažkokia didžioji menė ar milžiniška patalpa. Tai, veikiau - s nesudėtingas labirintas su pertvaromis, įėjimais į milžinišką virtuvę, į rūsius, į prausyklą, į tarnų laiptinę, į paradinę laiptinę, į juodąjį kiemą ir dar į kažkur: tarsi pilies labirintų Minotauro gūžta... Kartais net nemažai laiko čia praleidę žmonės, ne visada žinodavo, kur veda vienos ar kitos durys. Ypač tos, kurios atrodė kaip niekad ir niekados nedarinėjamos.

Be abejo, kad spingsulių, deglų ir retų žvakių šviesos nepakako, tad pakampius buvo užgulusi  prieblanda. Kvapai, taip pat, buvo nepakartojami ir neperprantami: galėjai užuosti ir prakaito, ir virtuvės, ir deginamų deglų, ir net kažkokio rūgėsio ar šlapimo kvapus.  Tačiau tai žmonių nebaidė ir jie, dažniausiai, jo net nejuto. Gal tik Uosiukas ir užuodė, nes gyveno kitam sparne, o pro čia buvo praėjęs tik kartą ar du. Jei jam reikėdavo virtuvės – siųsdavo Dirką.

Laikinasis kapitonas pasisveikindamas linktelėjo pažįstamam karininkui iš kito būrio, kuris laikydamas didelį bokalą arba, veikiau, mažą ąsotėlį, tyliai ir ramiai šnekučiavosi su savo puskarininkiu ir užkandžiavo kažkokiais rūkytais ar vytintais mėsgaliais padėtais ant suolo tarp jų. Toliau pastebėjo ir karį iš savo būrio, kuris stovėjo viena ranka pasirėmęs į sieną ir, besipuikuojančio povo povyza, bandė mergintis kažkokiai matronai. Iš už kampo, už kurio jau buvo bendrasis valgomasis, aidėjo ryškus moteriškas ir labai gerai pastatytas balsas. Ten, galustalėje sėdėjo kažkokia moteris ir skaitė didžiulį foliantą, o aplinkui, prie stalo ir pasieniui ant suolų, sėdėjo klausytojai. Kai kurios merginos klausėsi skaitovės  su siuvinėjimais rankose. Beje, jų daugiausiai ir buvo. Vyrų toje pusėje beveik nebuvo.

Žengęs link valgomojo, Uosiukas įsiklausė: moteris skaitė pikardų tarme parašytą kažkokį romaną, bet tokia įmantria kalba ir tartimi, kad Uosiukui, jau pakankamai neblogai besigaudžiusiame vietinėse viena į kitą panašiose pikardų, valonų ir frankų tarmėse, ji pasirodė neįkandama (a.p.: visa tai dabar vadinama senovine prancūzų kalba – „ancien français“. Valstybinė oficiali buvo lotynų. Karalius Pranciškus I-asis tik 1539-taisiais paskelbė prancūzų kalbą oficialią ir ji, šiek tiek standartizuota tapo „viduriniąja kalba“ ir akademine kalba tapo tik po kardinolo Rišelje 1643 m. įsteigtos Prancūzų akademijos, kuri privalėjo rūpintis prancūzų kalbos švarumu ir puoselėjimu. Tokiu būdu, nuo XVII a. atsižvelgiant į priešistorę, ji tampa monarchų ir didžiūnų bei šviesuomenės kalba visoje Europoje ) .

Tyliai įslinkęs, maskuodamas tikrąjį savo interesą, atsainiai visus nužvelgė. Atsakė į porą linktelėjimų ir numestų saikingų šypsenų, ir sustingo. Susitramdė, kad akimoju nelėktų: nepažįstamoji šviesiaplaukė stovėjo kiek nuošaliau trejetos kambarinių, kurios labai tyliai, pašnibždomis keitėsi kažkokiomis replikomis.

- Mefrau (a.p.: ol. mevrouw – itin pagarbus kreipinys į jauną moterį – „panele“), leiskite prisistatyti, - kaip katinas prisėlinęs prie savo išrinktosios, tyliai sušnabždėjo Uosiukas ir, čia pat, išsigando supratęs, jog išgąsdino merginą, nes ši net krūptelėjo – matyt įdėmiai klausėsi skaitovės.

Mergina nudelbė vaikiną savo didelėm akim nuo galvos iki kojų ir, čia pat, jos žvilgsnis sušilo.

- O aš jus žinau, mesje kapitone Arbolai, - saikingai linktelėjusi galvą, šyptelėjo mergina.

- O aš nebegaliu rasti sau vietos, žavioji nepažįstamoji...

- Iš ties?

- Nuo pat tos akimirkos, kai jus pamačiau ant takelio, nerandu vietos, - linktelėjęs arčiau merginos galvą ir jausdamas jos artumą, puse lūpų, kaip tik galima tyliau, sušnabždėjo Uosiukas.

- Tai jūs ne frau Gertrūdos dūsautojas? – net nebandydama atsitraukti ir padidinti jau visai ant padorumo ribos atsidūrusį atstumą tarp dviejų jaunų žmonių, jau visai koketiškai ir šiltai kryptelėjo galvą mergina.

- Net nežinau, kas ji tokia, velniai ją griebtų, mefrau...

- Nepiktžodžiaukite, mesje!

- Tik jei pasakysite man savo vardą...

- Tai jūs galite sužinoti ir iš kitų.

- Tai ne tas pats...

- O kam jis jums?

- Kad galėčiau naktį-dieną ir maldose, ir mintyse jį tarti su visais šiltais, ir šilčiausiais jausmais... ir... ir pritinkančia meile...

- Kchmmm... – mergina nukaito, slėpdama staiga pliūptelėjusį raudonį, kiek pasuko galvą ir dėl padorumo kiek patylėjusi, tyliai ištarė: - Joana Marija van der Geinst (a.p.: pr.: Jeanne Marie van der Gheynst, ol.: Johanna Maria van der Gheenst;  1505 – 1541. Skirtingai nuo visų kitų atvejų, komentaras apie šį personažą bus novelės pabaigoje)

- Joana Marija... – tarsi bandydamas žodžių skonį tyliai sušnarėjo Uosiukas.

- Frau Matilda jau tuoj baigs skaityti... – tarsi jaunuolį skubindama ištarė mergina.

- Norėčiau jus sutikti kitoje aplinkoje, kur...

- Ko gero, kad tai neįmanoma, ševalje...

Tuo tarpu skaitovė garsiai ištarė:

- Voilà tout (a.p.: pr.: „štai ir viskas“) -  ir išdidžiai, su pilna savivertės povyza, uždarė knygą. Pasigirdo skysti plojimai, keli padėkos žodžiai, kažkokios replikos ir valgomasis, tarsi mostelėjus burtų lazdele, atgijo.

Joana Marija staiga pasisuko į savo juodaplaukę draugę ir garsiai ištarė:

- Marta, tu juk ryto negalėsi manęs palydėti iki pono Hermano skalbyklos?

Mergina, kurią pavadino Marta, iš pradžių, nustebusi kiek sutriko: didelėm ir deglų šviesoje spindinčiomis akim dėbtelėjo į draugę, o po to į leitenantą. Pamačiusi surauktus Joanos antakius ir lengvą,  sufleruojantį kinktelėjimą, greit susivokė:

- O taip, rytoj po rytinių maldų, aš būsiu labai užsiėmusi ir negalėsiu tavęs palydėti... – ir čia pat, nesusilaikiusi, suokalbininkiškai mirktelėjo.

- Atleiskit, ševalje, - mums laikas grįžti į savo kamabrį, - lengvam reveranse, tarsi demonstruodama abejingumą, tūptelėjo Jona Marija, nors jos paskutinis mestas žvilgsnis, kalbėjo visai ką kitą.

- Naktis man prailgs, mefrau Joana Marija, - mintyse iš džiaugsmo trindamas rankas, saikingai linktelėjo Uosiukas.

Jaunasis karininkas, stebėdamas, kaip merginos šurmuliuodamos ir susibūrusios į būrelį po truputį dingo  iš valgomojo, pilna krūtine įkvėpė ir su pasitenkinimu lėtai, vos ne murkdamas, iškvėpė orą.

- Kcha...kchmmm...

Vaikins net krūptelėjo ir lėtai pasisuko. Priešais save jis pamatė priekaištingas akis, kurių savininkė stovėjo sunėrusi rankas ant krūtinės: tai buvo storoji senė – vyriausioji kambarinė, raktininkės padėjėja. Moteris, pamačiusi, kad šalia, akivaizdžiai išplėtęs ausis sustingo kažkoks smalsuolis, sububnyjo:

- Dink iš čia... kam sakau! - smalsuolį tarsi nupūtė uraganas ir ji vėl pasisuko į Uosiuką. - O jus, ševalje, labai paprašysiu mane truputį palydėti, gerbiamasis Gražuoliuk.

- Su didžiausiu malonumu, madam, - linktelėjo Uosiukas.

- Nemanau... – išdidžiai atrėžė „madam“ ir apsisukusi nusirideno link pagrindinio išėjimo.

Uosiukas pats sau gūžtelėjęs pečiais, nusekė paskui.

Neužilgo matrona sustingo beveik neapšviestų suktų laiptų aikštelėje. Moteriškė, sunkiai pūškuodama, dirstelėjo viršun, dirstelėjo žemyn ir vėl sunėrė rankas po savo galinga krūtine.

- Jaunuoli, - žiūrėdama į Arbolesą nuo aukštesnės pakopos – iš viršaus-žemyn, kreipėsi „madam“. Ji į Arbolesą žiūrėjo priekaištingai, tarsi motina į prasikaltusį vaiką, ir lėtai linguodama savo galvą įsodintą ant įmitusio kaklo, tęsė: - josios tėvas Johanas Gilesas van der Geinstas (a.p.: vok. Gilles Johan van der Gheynst)…

Jaunuolis, nelabai suprasdamas, kur link lenkia moteriškė, nieko neatsakęs, tik truktelėjo pečiais, tačiau iš pakreiptos galvos ir mąslaus veido, buvo galima spėti, jog jis klausosi ganėtinai susidomėjęs.

- Briuuusssselis!.. Ach tas Briuselis, Briuselis! Visi jūs ten jame tokie... Tai va. Nežinau, kuo ten tas audėjas Johanas įsiteikė, bet ji (žinai apie ką kalbu) mūsų pono komendanto, barono d‘Laleno tiesioginė globotinė. Aišku?

- Naaaa... Ėeee?

- Kietakaktis ar ką? Negadink mano geros nuomonės apie tave, Gražuoliuk...

- Madam!

- Ir nepurkštauk čia man, kareivėli. Man visai tas pats, koks tu ten generolas, - išsiviepė matrona.

- Bet, madam, aš, juk, jokių piktų kėslų neturiu...

- Ir neturėk. Pagalvok pats: kodėl visų sijonų mėgėjas, kchmmm, mūsų senjoras, teneišgirsta jis, ką aš čia sakau, ją tausoja? A?.. A?!

- Taigi pati sakėt, kad su jos tėvu...

- Tik ne kai kalbama apie sijonus... Patikėk, manim, jaunasis žmogau. Jei tu tikras „ševalje“, tai suprasi!

- Aš ne ševalje, neturiu pentinų...

- Man geriau žinoti, kas yra tikras ševalje.

- Nieko nebesuprantu.

– Kvailas tu, todėl ir nesupranti, jaunuoli. Nevers manęs pasakyti daugiau, nei galiu, o tai aš sena senė dar ir per daug pripliurpt galiu. Pagalvok, iš kur taip staiga atsirado krūvos kambarinių, prie kurių prilindus bet kokiam kareivukui - galva nulėktų? A? Ir už viso to, gal net pati štatgaltnerė Margarita... tfu ir taip per daug pliurpiu... vis tas vynas. (a.p.: Nyderlandų štatgartnerė arba vietininkė nuo 1519 m. iki gyvos galvos buvo paskirta Karolio I (V) teta, kurią jis labai stipriai gerbė ir vertino. Apie 1515 metus bandė ją atstumti kaip patarėją, bet vėliau susiprato, kad ši veikli moteris jam yra nepamainoma ir vėl grąžino į pareigas). Pasuk galvą pats, ar tau ji duota tik šalmui nešioti? A? Kad į jį galėtų skambčioti visi kas netingi? Pasuk galvą. O Jėrgutėliau, iš kur pas mane tiek kantrybės?!

- Bet, madam, kodėl jūs man taip sakote? – nuo tokio moters spaudimo, Uosiukas net nebežinojo nė kaip elgtis. Jam tik jau norėjosi greičiau sprukti

- Ne sakau, o perspėju... O dabar, keliauk sau... Ne ten, viršun! – įsakmiai galva linktelėjo moteris. – Ir apgalvok, ką sakiau. Niekam nesakyčiau. Bet tu man patinki, „ševalje“.

- Iki pasimatymo, madam...

- Iki... iki... ir oi... Nesisprauskite taip pro mane... aš jums ne kokia jauna mergšė, dievaži... Aš padori moteris! Chi-chi.... - dėl didelių moters gabaritų, norėdamas pakilti laiptais viršun, Uosiukas nenorom-nenorom, o su matrona turėjo prasilenkti pernelyg nepadoriai per arti. Netgi taip, kad ne tik primynė ant akmeninės laiptų aikštelės krentančius sijono padurkus, bet ir pajuto šlamančių sijonų plonos vilnos audinį, ir biustą, ir matronos kūno karštį. Laime, moteriškė nors kvepėjo kažkokiomis gėlėmis. Gali sau leisti kvepalus? Uosiuką tai kažkiek nustebino. Tai buvo ženklus moteriškės statuso liudijimas. - El Hermoso... echeee..

Moters balse, skirtingai nuo prieš tai ištartų žodžių, jokio nepasitenkinimo nebuvo.

- Kur mano meteliai? – jau užkopęs aukščiau Uosiukas išgirdo pusgarsį moteriškės bambėjimą. - A? Sena bambekle, ragana... A? Kur?.. Tik toks tas džiaugsmas ir beliko...

Jis jau nematė, kaip matrona nulydėdama žvilgsniu iš akiračio dingstantį Uosiuką, murmėdama iš po prijuosčių išsitraukė geros pintos dydžio odinę gertuvę. Atkimšo kamštį, vogčiomis dirstelėjusi į visas puses - ją užsivertė. Gurkštelėjo, atsikrenkštė, sučepsėjo lūpomis ir nulingavo ar, teisingiau, nuliuliavo laiptais žemyn.

VIII.

Uosiukas, patenkintas, kaip prisilaižęs grietinėlės katinas, pagalvėmis slinktelėjo šiek tiek aukščiau ir sunėrė rankas už galvos. Mergina sukrutėjo ir prisimerkusi, žiūrėdama į Uosiuką, šypsodamasi patogiau įsitaisė ant gretimos pagalvės.

Kažkur lauke stūgavo šiaurys, kuris bandė braškinti mansardos stogo čerpes. Galbūt pilies sienas net plakė stambių lietaus lašų škvalas, bet mažame ir visų užmirštame kambarėlyje, jei ir nebuvo labai jauku, tai bent jau buvo ramu.

Pusiau sudegusios storos žvakės liepsnoje visi jau šeimininkams nebereikalingi nutrinti ir nušiurę, kai kur, net keliais sluoksniais nukloję sienas gobelenai, slėpdami savo apšiurimą, alsavo kaip gyvi. Aplūžusios komodos, kuriomis jaunuoliai buvo užstūmę duris, raižiniai taip pat vijosi šešėliais, tarsi jie žvakių šviesoje būtų atgiję ir pavirtę į tylius nakties vaiduoklius. Tik tiek, kad jaukumo jausmą blaškė vėsuma ir kitame kampe riogsantis kažkoks medinis monstras: gal buvusios audimo staklės, gal sulūžęs lovos baldakimas ar koks nors statybininkų paliktas įrenginys.

Tačiau, nežiūrint visko, kambarėlis buvo švarus, sutvarkytas, be dulkių sluoksnių ir be jokių voratinklių. Netvarkingai atrodė tik ant grindų numestas iki skylių ištryptas ir tik iš gailesčio paliktas kailis, kurį nusėjo iš apvirtusios pintinės išbyrėję vaisiai ir iš apversto bokalo išbėgusiame vyne mirkstantis vienas jo kampas... 

Prabėgo visai nedaug laiko nuo judviejų su Joana Marija pažinties, bet nuo tos akimirkos valgomajame, Uosiukas gyveno tik nuo pasimatymo iki pasimatymo. Dienos apsivertė aukštyn kojom: tarnyba slinko sunkiai, o pasimatymai, kokie jie ilgi bebūtų, pralėkdavo kaip vėjo gūsis. Na, o suartėjo neįtikėtinai greitai: labai greitai pajuto vienas kitam tą virpulį, kuris vadinamas trauka ir aistra ir jam nesispyriojo. Tiesą pasakius, jeigu jo kas būtų paklausęs ką jis per pirmą pasimatymą kalbėjo lydėdamas Joaną pas kažkokį tai ten skalbėją ar audėją – rišliai nebūtų nieko gero papasakojęs, tačiau puikiai atsiminė trečiojo pasimatymo bučinį...

Vienintelis dalykas, kuris jį glumino, tai visiškas santykių slėpimas. Uosiukas net savotiškai buvo sutrikęs: gerokai už jį jaunesnė mergina (a.p.: Joanai Marijai tuomet buvo 16 metų), kažkokio tai ten, kad ir ne paskutinės rankos miestelėno – biurgerio, audėjo dukra - sugebėjo rodyti tokią pagarbos vertą ištvermę ar, tiksliau, kantrybę slapukauti, kai kitos mergos tik didžiuodavosi nučiupusios , kad ir menkesnį kavalierių. Taip, iš ties, jos elgesio galėtų pavydėti net gyvenimo mačiusios ir prie intrigų pratusios visokio plauko grafienės, kunigaikštienės ir šiaip bet kokios savo vyrus aplink pirštą vyniojančios žmonos.

Įprastai, dažniausiai viskas apsiribodavo tik keliais šnabždesiais ir vienu kitu aistringu bučiniu kokiam tamsiame rūmų kamputyje ar pilies kertelėje... prabėgomis mestais žvilgsniais, tarsi netyčia susilietusiais rūbais ar rankomis... Tomis dienomis, vienintelis išganymas buvo tai, kad Uosiukas, būdamas sargybos karininku, sąžiningai vykdė savo pareigas ir susipažindamas su visais statiniais, priestatais, jų labirintais, rūsiais ir paslaptingiausiom kertelėm, atrado štai tokį visų žmonių ir Dievų užmirštą užkaborį...

Net mintyse šyptelėjo, prisiminęs, kaip pirmą kartą jį parodė Joanai Marijai... Tuo metu tai buvo kažkokia dulkina rakandų saugykla, kurios centre stovėjo perlinkusi ir sukiužusi sena lova su kirvarpų sugraužtu baldakimu, kurio gobelenas net kabojo nutįsusiais gabalais... Marija tada skambiai nusijuokė... O vėliau, kol Uosiukas dūsavo viename iš savo budėjimų, kažkokiu būdu šią kamaraitę sutvarkė...

Ir štai jie čia... Galima net pavadinti savuoju lizdeliu... Taip... Tikras lizdelis. Stačiakampio aukšto ir visų apleisto, ir užmiršto bokšto palubėse. Net sargyba čia nebestatoma. Nuslinkus šlaitus į Šeldę, jis pasviro. Reikėjo remonto, bet, kadangi jokios gynybinės paskirties jis, dėl perstatytos sienos jau neturėjo – niekas švaistyti pinigų ir neskubėjo.

- Joana...

- Mmmm... – sumurkė mergina

- Joana, aš eisiu prašyti tavo tėvo rankos, - netikėtai pats sau ištarė Uosiukas.

Mergina kilstelėjusi ranką, nubraukė plaukus nuo jo veido. Ji neatrodė sutrikusi. Veikiau buvo panašu, kad Uosiuko žodžiai ją pralinksmino.

- Kažkas ne taip? – Uosiukas net ištraukė ranką iš po galvos ir pabandė apkabinti merginą, bet ši krestelėjusi ją atstūmė.

- Ir kuo gi aš būsiu? – mergina šypsojosi kaip kokia mama, kuri išgirdo vaikišką nesąmonę.

Uosiukas net sutriko, susimuistė:

- Na... ėėė...

- Leitenanto, ginklanešio, kuris niekada netaps net riteriu - žmona? Gimdysiu jam vaikus kareivinėse ir žygio vežimuose? Ir augs jie po skydu ir po gurguolės vežimu?

- Ne, juk...

- Ar tu žadi parduoti savo šarvus ir ginklus, ir tapti... Kuo tapti? – merginos veide dingo šypsena ir pasikėlusi ant vienos rankos, iš viršaus žemyn, sužiuro į Uosiuko akis.

- Aš daug ką moku... Bet, ė... ne, o kam ginklus parduoti? – Uosiukas jau supratęs, kur sukasi kalba net susiraukė. Į širdį ėmė brautis nerimas. Jis iš tiesų neturėjo atsakymo. O apie ginklų sudėjimą niekad net nebuvo pagalvojęs.

Mergina net nebandydama prisidengti, atsisėdo lovoje. Staigiai nuo oro gūsio sumirgėjusi žvakė apšvietė palaidus, per nuogą nugarą ir pečius nusidriekusius, tiesius, beveik auksinius plaukus. Net nežiūrint to, kad Uosiuką gniaužė nerimas, jios negalėjo ja nesigėrėti. Labai užsinorėjo apkabinti ir taip pat atsilošęs, tarsi guosdamas pabandė ją apglėbti. 

- Na, kam aš tau? A? – mergina švelniai nusikratė jo rankos ir liūdnoku balsu tęsė: – Tu juk turėjai ir turėsi ne vieną merginą. Surasi dar kada kitą... O aš tave prisiminsiu, kaip geriausią sapną...

- Nieko aš neturėjau... – Uosiuko balse jautėsi irzlumas. – Ir nieko nereikia prisiminti. Aš būsiu su tavimi...

Mergina nusijuokusi ir nesigėdydama savo nuogumo, pečiu atsirėmė į lovos atkaltę. Ji pridėjo pirštą prie Uosiuko lūpų ir neleido šiam baigti minties. Šis tiesiog tirpo, o ji tęsė:

- Lovoj, ko tai į nemokšą nebuvai panašus... Bet man patinka toks naivus melas.

Uosiukas, jau valingu judesiu, kuriam nebuvo galima atsispirti, apkabino merginą ir pritraukė ją arčiau savęs, o ši, priglaudusi galvą ant jo krūtinės ir pirštu vedžiodama per raumeningą jo ranką, tyliai šnabždėjo toliau:

- Susirasi dar ir tikrąją meilę, jeigu mane prisiminsi geru žodžiu, man bus malonu...

- Bet aš noriu tik tavęs...

- O aš tavęs...

- Tada kame reikalas?

- Aš nenoriu gyventi kareivinėse ar... ar dar kažkur... – nenorėdama ištarti kokio aštresnio žodelio, Joana Marija nutilo.

- Tada kodėl tu su manim?

- Todėl, kad tu man patinki...

- Tai tu manęs nemyli?

- Truputį... – nusijuokė mergina ir tįstelėjusi kaklą, savo lūpomis pakštelėjo į Uosiuko lūpas, ranka perbraukė per jo pilvą ir pirštai nuslinko žemiau...

Abu meilužiai paniro į patalus...

Nuo šėliojimo sukelto staigesnio oro gūsio, vos rusenančios, aptirpusios storos žvakės liepsnelė prisilietė prie ją supančios skysto vaško balutės ir sušnypštusi užgeso...

IX

O vėlyvo rudens drėgna ir šalta saulė, jau gerokai buvo perkopusi per rytą. Ji jau suspėjo išvaikyti šerkšną ir pašalą, kuris buvo sukaustęs vakarykštės lijundros balutes ir dabar mesdama siaurą savo rausvą spindulį ant lovos, kur vientisame patalynės kamuolyje saldžiai snaudė meilužiai, dairėsi pro mažą apvalų langelį, o jos likusius spindulius godžiai gėrė vienas iš senųjų nušiurusių gobelenų.

Jei čia būtų pasirodęs koks nebijantis šviesos vaiduoklis, jam kambarėlio idilija būtų pasirodžiusi kaip nesugriaunama tvirtovė, bet jis būtų krūptelėjęs ir išnykęs nuo netikėtų smūgių į duris: kažkas anapus, jas triukšminga ir negailestingai daužė, o gal spardė, bei tankiai ir garsiai stukseno metaliniu durų žiedu. Kažkas bandė duris atidaryti, bet ta, kažkam, akivaizdžiai nepakako jėgų, karu su durimis, pastumti ir užstumtą komodą.

Uosiukas, kaip nuplikytas pašoko – rodės širdis išlėks iš krūtinės. Išsivertė iš lovos ir greit sučiupo rapyrą ir tik tada pabandė susivokti aplinkoje. Mintyse keiktelėjo, numetė rapyrą ant lovos ir susigrabaliojęs apatines linines kelnes,  greit jas užsitempė, mikliai surišo virvelės mazgelį, kad šios nenusmuktų  ir vėl pačiupęs rapyrą, liuoktelėjo prie komodos.

Juo tarpu, Joana Marija negarsiai aiktelėjo ir pasislėpė po apklotu.

Pasigirdus komodos brūžėjimui per grindis, anapus durų esantis triukšmadarys kiek aprimo ir Uosiukas, viena ranka, staigiu judesiu, grėsmingai pravėrė duris... Jo mimika nieko gero nežadėjo, o grėsmingai atstatyta rapyra grasė persmeigti bet ką, kas tik buvo anapus.

Tačiau mojuoti ginklu neprireikė. Grėsmingo vaizdo išsigandęs berniukas net prisiplojo prie priešais duris esančios skliutėtos sienos. Vos nesusimūrijo ir netapo jos dalimi: tai buvo Dirkas, kuris pamatęs savo šeimininko povyzą, ne juokais išsigando ir tarsi prarado amą.

- Ko tau?!

- Ė... a... oo... – tik sudejavo išgąsdintas vaikas, - ten...

- Sakyk, smirdžiau, - sumaurojo Uosiukas ir jau nuleido savo kalaviją.

- See... ik... E... monsinjore... Karalius...

- Ką karalius?

- Jis rūmuose. Rūmuose. Taip. Mieste.

- Tfu... blyn, - leitenantas paširžiuose net nusispjovė. - Tai rūmuose ar mieste?

- Rrrr... Rotušėj... Tuoj bus čia... eee... Henrikas... eeee misje komendantas Karolis visus karininkus skubiai...

- Kaip mane radai?

Dirkas, jau pradėjęs atsigauti tik truktelėjo pečiais ir skėstelėjo rankom – alia – didelio čia vargo rasti... Na taip, Uosiukas pats buvo vaiku ir tarnu, ir pažu, ir puikiai žinojo, kad nuo tokių landžių vaikigalių - niekas niekur ir niekados negalės pasislėpti...

- Lauk čia.

- Gerai monsinjore, - Dirkas jau supratęs, kad niekas jo nelups ir nekumščiuos, išdrąsėjęs net tįstelėjo kaklą, norėdamas pamatyti, kas dedasi kambarėlyje, bet nieko neįžiūrėjo: prieš pat jo nosį, Uosiukas trinktelėjo durimis.

- Valdovas, mūsų visų senjoras, atvyko... – Uosiukas iš apmaudo vos-vos riebiai nenusispjovė. Numetė rapyrą ant palūžusios kėdutės ir keturpėsčiomis įropojo į lovą, kur jau iš po apkloto išlindo įraudusi Joana Marija ir pakštelėjo lūpomis į josios.

- Tau reikia eiti, - iškišo ranką mergina ir smiliumi užspaudė Uosiuko lūpas. – Eik. O tai tau dar tavo galva pravers...

- Be tavęs ji man nereikalinga...

- Niekur aš nedingstu, - viliūkiškai nusišypsojo mergina ir pati pakštelėjo jam į lūpas. Greitakalbe ištarė: - Viskas. Eik. D‘Lalenas nemėgsta laukti, bus bėdos... Eik. Mes dar pakalbėsim, o aš čia susitvarkysiu...

- Gerai mano meile...

- Taip, taip, eik... – jaunoji mergina jau visai surimtėjusi, valdingai išstūmė kavalierių iš lovos ir susisukus į apklotą, ėmė stebėti, kaip šis, juokingai trypčiodamas ir puse lūpų svaidydamasis keiksmais, rankioja išmėtytus rūbus ir bando rengtis, o dar, kartu, ir gurkštelti skiesto vyno perdžiūvusiai gerklei praplauti. Porą kartų, vos nesusijuokė, bet kai jau apsirengęs Uosiukas vėl priėjo atsisveikinimui, ji tik papurtė šviesias, beveik varines garbanas ir mostelėjusi, kad nesiartintų, tik pasiuntė oro bučinį...

- Mes dar susitiksim... – šyptelėjo Uosiukas ir keistokai sunerimęs dėl negeros nuotaikos, tarsi merginą regėtų paskutinį kartą, prasispraudė pro duris, kur nekantriai mindžikuodamas laukė Dirkas.

Vaikis pasišokinėdamas greita žingine lipo žemyn ir, čia pat, triukšmingai pasakojo paskutiniąsias naujienas, nors jo senjoras to ir neprašė. Uosiukas, jau pratęs prie berniuko čiauškėjimo, beveik pro ausis leido jo pasakojimą:

- Taigi... ekscelencija  jau prie vartų, o niekas jam jų neatidaro. Heroldas, sako, trimitavo, trimitavo, o mūsų miestas jo kaip neįleidžia, taip ir neįleidžia...

- Nesupratau? Kaip tai neįleidžia?

- Ogi taip, taigi aš ir sakau, miesto sargyba vakar kareivinėse iki paryčių gėrė. Jie ten progą kažkokią turėjo. Dabar gi šlapia, keliai blogi, mažai kas keliauja...

- Na?.. Ir?..

- Nu, taigi va... Prigėrė jie ten ir visi miegojo. Gaidžiai jau gieda, vežimai prie vartų, grūstis ir dar valdovas nuo savo svitos atitrūkęs... O, tai kaip žinia, mes jo laukėm tik rytoj ar poryt... Taigi, pabudo seržantas Hanskė ir žiūri, o ten jau vartus laužia, dūdos kaukia! Karas, visi galvoja!.. Kas pakol kaip... išsiaiškino, kol... ką... Žodžiu, jaunasis valdovas, jo ekscelencija, ilgai laukti turėjo... Na, visi, galvojo, viskas. Imperatoriaus riteriai vežimus išvartė, kelią išvalė, o visi žmogeliai išsilakstė – galvojo jau viskas... Jau kaip klius visiems, tai klius. Ką po ranka pačiups, tam ir klius... Vienintelis vargšas karys Hanskė su savo sėbrais prie vartų liko ir krito ant kelių. Vartaliojo akis ir pasigailėti maldavo. Jau visi galvojo -  pakars juos... nelaimėlius.

- Tai pakorė? – sukdamas eiliniu koridoriumi, kuris jau tiesiogiai vedė į d‘Laleno apartamentus, ir prasilenkdamas su į visas puses, kaip kokiam skruzdėlyne zujančiais žmonėmis, perklausė Uosiukas. Jis jau buvo kiek apsiraminęs.

- Ogi ne! Valdovas, šyrit, pakeliui į čia - stirną mikliai nušovė, tai buvo laimingas ir jam visas šurmulys, kaip spektaklis turgaus aikštėje atsirodė. Geros nuotaikos buvo, jo ekscelencija. Pasijuokė, nusikvatojo ir pareiškė, kad  Audenrdės burgamistras kitą kartą savo vartų sargybai akinius turėtų uždėti, jei jau jie tokie žlibi, o tai anie musėm, nuo savo gobelenų audimo, jau toliau savo ištiestos rankos nebemato. Pasakė, pasijuokė su savo palydovais ir nujojo tiesiai į rotušę, o tie, sako iš baimės net apsišlapino, kelnes prikrovė...

- Arba nuo alaus apsimyžo... Gert mažiau reikia.

- Taip, monsinjore... kaip pasakysite...

(a.p.: iš tiesų egzistuoja legenda, kad Karoliui prijojus prie Audenardės vartų, jam dar reikėjo laukti, nes sargybinis Hanske de Krijgeris (pažodžiui Henskė Karys)  vakare buvo padauginęs alaus ir užmigo. Karolis jo nenubaudė, bet nuo tada liepė ant miesto herbo paišyti akinius (akiniai, kaip tokie, egzistavo nuo XIII a.). Iš tiesų, tai tie “akiniai” yra stilizuota lotyniška “A”. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad ši legenda paimta iš liaudies anekdotų apie Tilį Eulenšpygelį (Tijl Uilenspiegel arba Till Eulenspiegel), o kiti, kad atsitikimas turi pagrindą ir net vėliau jau Šarliui de Kosterui (Charles Théodore Henri De Coster, 1827-1879) perrašant legendas ir jas apdorojant, ir ši pateko kaip viena iš Tilio siužetų. Dabar Hanske de Krijgeris vadinamas Auderardės gynėju, o jo statula puikuojasi ant rotušės stogo)

X.

Į salę, kurioje buvo įrengtas laikinasis sostas, valdovas, su savo artimiausia palyda ir artimiausia apsauga, įėjo paskutinis ir, pagaliau, nutraukė ceremonmeisterio lazdos stuksėjimą.

Briuselio karališkosios įgulos kapitono senjoro Chuano de Kuevos leitenanto, laikinai savo būriui tapusiam kapitonu Arbolesui-Uosiukui, imperatorių teko matyti, toli-gražu - ne pirmą kartą. Tik šį kartą, skirtingai nuo praeitų, jam teko garbė būti vienam iš budinčių sargybos karininkų pačioje didžiojoje menėje, kur laikinai šeimininkavo pats, kurfiurstų išrinktasis - Šventosios Romos imperatorius (a.p.: tuo metu Karolis V, buvo išrinktasis imperatorius, o popiežiaus patepimą ir karūną gavo tik 1530-taisiais – jis buvo paskutinis imperatorius ir karalius palaimintas popiežiaus. Dėl to istorikų dar vadinamas paskutiniuoju viduramžių imperatoriumi) su savo mažąja svita. Tai buvo artimiausi kamerdineriai, raštininkai, tarnybininkai, imperatoriškieji riteriai, heroldai, damos, generolai, maršalai, mažordomai, keletas kunigaikščių ir, aišku, asmeninė leibgvardija. Daugumą iš šių kilmingųjų Uosiukas jau buvo matęs, bet jų vardų ir visos tos gausybės titulų - nežinojo. Nors matėsi ir naujų veidų: po Gijomo de Krua mirties, iškilo nauji veidai, pavyzdžiui: jo vietą paskubėjęs užimti Pilypas de Krua – išdidus, bet malonaus veido jaunuolis su savo negausia palyda...

Komendantas ir imperatoriaus bendravardis, baronas Karolis de Lalenas, staipėsi ir visada stengėsi būti valdovui po ranka arba laikytis jo šešėlyje. Tai buvo ne itin sunku – jaunasis imperatorius ne itin mėgo atviro padlaižiavimo, nors, kaip ir bet koks aukščiausios valdžios žmogus, mėgo būti giriamas. Žmogus, sugebantis laviruoti ir išlaikyti šį balansą, galėjo tikėtis nuostabios ateities. Bet, tas žmogus - iš ties turėjo turėti talentą: imperatorius labai lengvai ir greit pagaudavo beprasmes ar tuščias pagyras, ar meilikavimą ir nelabi jo mėgo. Imperatoriaus mokytojai garsėjo nepaprastu griežtumu ir nuo mažens įskiepijo analitinio mąstymo pagrindus, tad, galbūt, dėl tokio auklėjimo, kuris jame suspaudė paveldėtą iš protėvių pašėlusio padykumo pradą, jo veidą žymėjo amžinoji melancholija. Kažkada, kai šis jaunuolis dar buvo vaikas ir paauglys,  jo mokytojai jį versdavo net vidurnaktį gautą, nesvarbu kokios svarbos depešą analizuoti ir teikti išvadas. Neretai Karoliui tekdavo net nuo traiškanų nenubrauktom akim studijuoti nesuprantamus politinius ėjimus ir visa tai, galų  gale – atsispindėjo jo veide. Tad galų gale, nesvarbu ar mankštindavosi, ar linksmindavosi, bet išmoko save tramdyti ir neprarasti saikingumo. Tačiau, toks, kiekvieno žingsnio pamatavimas, davė savo vaisių ir jau nebebuvo svarbu kuo jis užsiiminėjo - jis rodydavo stebėtinus gebėjimus. Ir nesvarbu, kad iš pažiūros buvo tik vidutinio ūgio ir ganėtinai gležno sudėjimo: tiek medžioklėse, tiek turnyruose, jis sugebėdavo nustebinti savo palydovus. Net po šiai dienai sklando legendos kaip jis, susiginčijęs su gerokai vyresniu vaikystės draugu Karoliu de Lanojumi (Charles de Lannoy; 1487-1527, nuo 1521 m. Turnė komendantas, o 1522-1523 m. Neapolio vicekaralius, nuo 1524 m. tapo imperijos karinių pajėgų vyriausiuoju vadu, 1525 m. Pavijos mūšyje į nelaisvę paėmė frankų karalių Pranciškų I ir t.t.) dėl muzikavimo (pasak d‘Lanojaus - muzika iš vyro daro "bobą") - jį nugalėjo turnyre. Tai buvo vienas iš nedaugelio jaunojo būsimo valdovo karštakošiškumo apraiškų: sustabdyti jo, tuomet - negalėjo niekas. Laimei, apsieita be aukų, nors, priešininkai, vienas kitam kaulus gerokai aptalžė. Tiesą sakant, po šios dvikovos - turnyro, visoje Europoje prigijo Karolio mestas lakus posakis:  „Neskriausk muzikanto, nes jis gali duoti grąžos“ (a.p.: taip, šis priežodis, jei kas jį girdėjo - gimė būtent po šio ginčo)... Posakis tapo netgi savotiška diplomatine uvertiūra. Po šių įvykių, daugiau niekas, per visą valdovo gyvenimą - nedrįso apsigauti jo gebėjimais...

Tad, melancholiška išorė -Karolio atveju – buvo ganėtinai apgaulinga. Jis galėjo bijoti, drebėti, bet kai jau ateidavo lemtingoji minutė – perspjaudavo visus aplinkinius ir nustebindavo neįtikėtina drąsa ir išmintimi. Beje, dvikova, nė kiek nesutrukdė jo ir jo bendravardžio Karolis de Lanojaus draugystės. Jo žodis buvo svarus, o dabar, jis,  taip pat buvo jo svitoje, nors ir rengėsi kitą dieną keliauti prie Turnė, stebėti kaip Henrikui sekasi jos apgultis.

Vos ne šventa bendravardžių trejybė – trys Karoliai viename: imperatorius Karolis ir flamadų dvariškis, užkietėjęs kariūnas, taip pat Aukso vilnos kavalierius - Karolis de Lanojus ir pilies šeimininkas baronas Karolis de Lalenas...

- Būtų kavalierius senjoras Chuanas de Kueva, būtų ketvirtasis „Karolis“... – nejučia, pats sau, pagalvojo Uosiukas, kuris, išsitempęs, kaip koks geležinis stabas, nekrutėdamas ir beveik nealsuodamas, stovėjo sargyboje.

Aišku, svitoje buvo ir daugiau „karolių“, tačiau jie laikėsi tolimesniame plane.

Valdovo kamerdineris Henrikas, kuris už penkiolikos mylių (a.p.: turima galvoje senovinę mylią) apgulė Turnė tvirtovę, dar neprisistatė, o šių žemių štatgaltnerė Margarita, skendėjo rūpesčiuose pačiame Briuselyje. Bet, kiek spėjo Uosiukas nugirsti – dar ruošėsi atvykti. Na, štai tada gal svitoje ir padaugės moterų, o kol kas, jų buvo mažuma. Kita vertus – nelabai ji ir skubėjo – jai ir kitų rūpoesčių pakako: visi Nyderlandai, ypač šiauriniai kraštai, bruzdėjo ir kunkuliavo.

Tačiau, kaip ten bebūtų, iškilminga, bet nepompastiška vakarienė, leitenanto džiaugsmui, praslinko gana ramiai ir be jokių nesusipratimų ir incidentų. Saikingo valdovo akivaizdoje, net didžiausi gėrikai ir mušeikos, laikėsi išimtinai drausmingai. Jam esant, net rankom, kaip kokiam užkampio baronui – niekas nedrįso valgyti. Reikia pripažinti, kad kai kam, ypač naujai „iškeptiems“ palydovams, tai buvo kančia.

Karolis buvo pakankamai saikingas ir valgyje, ir gėrimuose, ir, sako – meilėje. Bet tai labai derėjo su valdovo pomėgiu ragauti  ištaigingo skonio valgius ir užkandžius. Ypač mėgo labai aštrius. Beje ir vyne gerai gaudėsi -  bet kokio nepakiši... Tas pats, net ir su vandeniu... Žodžiu, būdamas jo svitoje, galėjai likti ir alkanas.

Uosiukas iš tolimojo ir ganėtinai tamsaus salės kampo net nebandė gilintis, nei į kalbas, nei į apdovanojimus ar dovanojimus. Pagarbos atidavimas ir naujai atvykusiųjų prisistatymas ar pristatymas, buvo pakankamai nuobodi rutina. Budinčiajam karininkui, visos tos iškilmės, jau seniai buvo tiesiog nuobodžios. Garbės sargybinis – tik tiek. Ne jo nosiai, visa tai, kas tvėrėsi menėje šalia laikinojo kelioninio sosto. Tik pagal šurmuliavimą suprasdavo, kiek tas ar kitas valdovo žodis ar gestas buvo svarbus. Pavyzdžiui, spręsdamas dviejų kažkokių bevardžių vietinių baronų garbės ginčą dėl žemės ir sutuoktuvių, nusprendė, kad ginčą palieką spręsti turnyre... Bendrame pritarimo gausme, suprato, kad įtiko visai auditorijai, nors nugirdo ir pasišnabždėjimą ar pasijuokimą, jog tie plikbaroniai, geriau būtų čia net nesirodę, nes kažin ar sukrapštys nors trečdalį tų pinigėlių, kad galėtų stoti į turnyrą... Netgi dar bolgiau – iki turnyro baigties, jų ginčitinų žemių valdymą, perdavė miesto žinion... Be abejo, rotušės šeimininkai liko patenkinti, o tiems dviem išsišokėliams beliko tik graužti nagus...

Žodžiu, Uosiukas, nors pagal povyzą atrodė kaip sustingęs alavinis kareivėlis, mintimis plaukiojo kažkur toli... Svajos, svajos ir svajos... Jauno vaikino, kuris, nežiūrint visų vargų, savo širdyje išsaugojo dalelę romantikos, o dar ryte, ištraukto iš jaukios lovos, iš moters glėbio - visas svajas galima lengvai nuspėti...

...kažin ar labai būtų galima apsirikti?..

Tad nenuostabu, kad tos ilgos kelios nuobodokos valandos, kol vyko priėmimas ir vakarienė, vaikinukui prabėgo ganėtinai kažkokioje svajingoje užmarštyje.

Vienintelis dalykas, kuris jam labai nepatiko, tai, kad salę palikus paskutiniam kilmingajam, jo laukė žygis... Kaip nekeista, d‘Laleno supratimu – jis darė paslaugą Briuselio įgulai ir pačiam Uosiukui. Jo karjeristiniam mąstymui, tai buvo gera proga pakliūti valdovui į akis...

Tačiau, jei naktinis žygis tik, paprasčiausiai, neimponavo, tai mintis apie išsiskyrimą su Joana, tiesiog plėšė į gabalus....

Taigi, jis ir jo būrys turėjo tik porą valandėlių nusnausti ir susiruošti į žygį: jo nepilnos sudėties kuopa, kaip pirmasis, priešakinis būrys, auštant turėjo pasiekti valdovo kamerdinerio grafo Henriko de Nasau pozicijas prie Turnė ir užtikrinti būsimos valdovo vadavietės apsaugą. Aišku, kad valdovas ir jo svita, tuos šešis-septynis lje jos raiti, o jo kuopa - žingsniuos pėstute per visą tą rudens negandą...

Ir dar naktį...

Tamsoje... Gerai nors, kad pilnatis. Ir, dar būtų gerai, kad debesų nebūtų. Nors, jų kaip tik, gal ir nebus – gana nesilpnas šiaurės vakarų vėjas visus išgainiojo.

Tad tarnyba yra tarnyba... Garbės kuopos, gvardijos, o ypač - leibgvardijos kuopos, tuo metu dar nebuvo virtusios į paradines rūmų kuopas – blizgučius, kur kareivėliui reikėjo tik šauniai atrodyti ir nieko daugiau. Nors Burgundijos kurtuazijos paveldo šviesoje, jie turėjo nešti ir pakelti gerokai daug didesnius tarnybos krūvius, vadų įgeidžius, įnorius ir net jų damų kaprizus... Kita vertus ir jų atlygis, bei garbė -  buvo didesni, nei kitų ordonansinių kuopų karių ar samdinių.

XI

Žygis turėjo būti greitas kaip žaibas ir jau pasirodžius valdovui, vadavietėje, jie kartu su grafo Henriko kariais turėjo būti pasidabinę visomis paradinėmis valdovo spalvomis... Jau patyręs  Uosiukas žinojo, kad tokiais atvejais, kaip šis - planai planais ir lieka. Dar neaišku ką, atvykus prie Turnė, jie ras ir ką, koks Henriko senešalis ar vadukas, jiems palieps... Taip... Parodys kokią palapinę, kur valdovas turėtų apsistoti, o tas, apimtas kokių minčių ar batalijų euforijos, nusivarys kur nors kitur... ir... kaip su tuo valdovo atvykimu į Audenardę: kiek d‘Lalenas nesiruošė – o vis tiek nepasiruošė – staigmena, taip sakant... Bet įsakymą reikėjo vykdyt, tad, didesnė būrio dalis, su nedidelėm kuprinėm ant pečių, apsikrovę ginklais, kurių galėjo prireikti karo zonoje, apgultyje, apšviesti nuolatos tarp debesų dingstančios pilnaties, net dorai nepailsėjusi, trypė savo kojomis įšalusią žemę, o juos lydėjo tik vienas perkrautas vežimas. Tačiau, toks žygis, tai dar buvo palygint niekis,  lyginant su tuo, į kokį jis pavirstų jei būtų užėjusi šiuo metų laiku dažnai pasitaikanti lijundra...

Vienintelis esamas karininkas, dabar einantis kapitono pareigas Uosiukas, galėjo snūduriuoti ramaus seno kruiserio balne.

Bet tai tebuvo eilinė tarnybos rutina. Eilinė tarnybos realija. Tad Uosiukas nenorėdamas makaluotis ir trukdyti žygio ritmo, kaip koks pasipūtęs baronas - pirmyn-atgal išilgai kolonos nejodinėjo, o ramiai kinkavo savo balne. Jis tik laikas nuo laiko persimesdavo keliais žodžiais su seržantais ar kapralais. Na ir kokia čia ta kolona iš nepilno šimto? Juokas vienas: išlindus mėnuliui - buvo galima puikiausiai matyti jos pradžią, jei, žinoma, ji nesislėpė už kokio posūkio. Jaunasis karininkas pilnai pasitikėjo vedliais ir keletu jaunesnių vyrukų, kurie turseno kiek toliau priekyje kolonos. Vis tik į karo veiksmų vietą žygiavo – nesiėmęs būtiniausių saugumo priemonių, jautėsi kaip nuogas. Nenorėjo aklai žingsniuoti. Šią pamoką dar iš dėdės Antano „laikų“ buvo gerai išmokęs. Be priekyje einančių žvalgų, nejaukiai jaustųsi taikos metu, tai ką jau čia dabar?..

Debesys išsisklaidė, mėnulis nušvietė laukus, kelius ir gojus bei tolimas sodybas viso savo sidabrinio blyno galia. Tokia, kad prieš aušrą jau buvo net sunku pasakyti ar jau švinta, ar dar naktis. Buvo panašu, kad žygis praeis sklandžiai ir be netikėtumų, o išaušus jie išgirs prabudusius pabūklus ir įžengs į pagrindinę stovyklą

Tik, kaip sakoma... Kuo pragaras grįstas? Svajomis? Norais? Ir Ketinimais? Sklandžiai tik pasakose kelias vyniojasi... O Kario laimė - ji tokia: gali planuoti kiek nori, o šėtonas kelią klos. Galimybė, kad priešas prasiverš – visada buvo... Iš septyniasdešimt karių, neskaitant pagalbinių ginklų, trisdešimt buvo ietininkai, ginkluoti ietimis ir alebardomis, o visi kiti panašiai po lygiai – didžiaisiais arbaletais, trumpomis arkebūzomis ir ilgomis ispaniškomis muškietomis (a.p.: pirmosios muškietos, skirtingai nuo arkebūzų, buvo mažesnio kalibro, dėl ko pramintos „moskitais“, ir ilgais vamzdžiais. Gerokai sunkesnės – reikėjo net stovo, tačiau šaudė toliau ir šūvis buvo stipresnis. Net iki raitas priešas priartėdavo, muškieta spėdavo iššauti net porą kartų, kai arkebūza dėl jos artimo nuotolio, tik kartą... Masiškai muškietas pradėta naudoti po Pavijos mūšio, kai trečdaliu mažesnė Ispanijos ir Šv.Romos imperijos kariuomenė iššaudė raitus prancūzų riterius ir paėmė į nelaisvę patį karalių. Pranciškaus I: ~15000, Karolio V ~ 500). Galbūt jau kai kam atrodė, kad kuopos karininkas, įsakęs pasiimti visą pilną ginkluotę, kokią tik  vyrai turėjo ir galėjo pasiimti, perlenkė lazdą ir, rodos, jau nieko nebegalėjo atsitikti (net su raitais patruliais prasilenkė...), kai mėnulio šviesoje apšviestuose laukuose  pasirodė šmėžuojantys siluetai. Niekas net negalėtų paaiškinti, kas ir kaip beprasidedančios aušros ir besileidžiančio mėnulio šviesoje juos pastebėjo. Gali būti, kad rudeninė-žiemiška naktis su savo šalvenimu ir gaivumu, neleido prarasti budrumo ir tiek...

Kolona, net be komandos, kažkaip savaime sustingo.

- Senjore kapitone? – kaip styga šalia uosiuko išsitiesė seržantas Jakobas

Uosiukas, kuris net pasistiebęs balnakilpėse bandė įžvelgti siluetus, mintyse jau spjaudėsi: nesimatė nei vėliavų, nei kokių kitokių ženklų, kurie leistų atpažinti paryčių vaiduoklius.

– Man atrodo, jau jaučiu kaip žemė dunda... Va, ir jūsų arklys nepatenkintas... – bambėjo seržantas.

- Nepatenkintas, sakai? – Uosiukas sudribo balne ir apsidairė. – Velniai, nematė, kaip sakoma: tikėkis geriausio, ruoškis blogiausiam...

- Gerai pasakyta, kapitone...

- Į mišką. Visi į mišką! Vežimą kaustot grandinėm pamiškėje. Trys eilės, pirma muškietos, arbaletai, arkebūzos. Šaudyt pagal komandą. Ietys rezerve. Gina flangus...

- Supratau, kapitone!

Nakties tylą perskrodė šaižios komandos, o ant kelio stovintys kariai subruzdėjo kaip gyvas pelių kilimas. Vežimą su arkliokais vos ant rankų nenunešė į netolimą lapuočių ir eglaičių miškelį, kuriame vietiniai valstiečiai ir fermeriai, jau nuo neatmenamų laikų buvo išrankioję kiekvieną sausuolį, kiekvieną šakelę, kiekvieną žabelį (a.p.: už savavališką medžių kirtimą grėsė net mirties bausmė. Valstiečiai dažnai tenkindavosi tik žabais, tad neretai tankiau gyvenamuose vakarų Europos regionuose, ypač germaniškuose, miškai vietomis priminė išvalytus parkus)...

O tuo tarpu raiteliai artėjo. Kanopų dundėjimo dar nesigirdėjo, bet aiškiai buvo galima matyti, kad jie artėja link baigiančių užimti pozicijas pėstininkų.

- Frankai, kaip Dievą myliu, - persižegnojo arčiau stovintis kažkuris iš muškietą baigusių užtaisyti šaulių ir papūtė į dagtį.

- Pozicija užimta, herr hauptman! – raportavo vyriausiasis seržantas Jakobas, nors porelė mitresnių važnyčiotojų dar tik baigė apsukti prikrauto vežimo grandinėmis kelis artimus medžius: toks vežimas, be specialaus pasiruošimo - lengvam kavaleristui ir net sunkiajam pėstininkui, kuris bandytų atakuoti kaktomuša - neįveikiama užkarda.

Uosiukas tik linktelėjo. Žemė nuo kanopų jau aiškiai ne tik dundėjo, bet ir drebėjo. Kad tai mišrus frankų žandarų ir lengvosios kavalerijos būrys – nebeliko jokių abejonių. Toks įspūdis, kad tai iš kažkokių atplaišų suburta vėliava.

- Muškietas paaaa-ruošššt! Taikyti aauukščiaaauuu!!! – vis dar sėdėdamas ant arklio ir pro retus medžių kamienus stebėdamas artėjančius raitelius išrėkė Uosiukas.

Tai buvo beprotybė. Niekas, ko gero, niekada jau nepasakys, koks bukaprotis riteris vadovavo šiems raiteliams, bet atakuoti miške įsitaisiusius šaulius – buvo visiškai nepateisinamai bukaprotiška avantiūra. Kita vertus, gal jie norėjo tik pasismaginti, išgąsdinti ir, tarsi su garbe - dingti sus savo niekingais reikalais. Juolab, kad prieš Uosiukui išrėkiant komandą, buvo panašu, kad raiteliai bando pjautuvo lanku prasukti palei pamiškę. Pirmieji raiteliai jau lyg ir ėmė sukti savo keturkojus... Bet jei tokie planai ir buvo, tai dėl dar nedažnai pasitaikančių ilgavamzdžių muškietų, raitelių vado planai - sužlugo...

- Uuugniiis!

Kaip aidas atsiliepė kapralai. Nurūko dūmeliai ir mišką nušvietė liepsnos, apgaubė dūmai, pasigirdo beveik sutartinis griausmas.

- Arbaletai į priekį! Taikyti savo ūgyje! Laukti komandoooos!

Vienintelis Uosiukas, sėdėdamas ant arklio, kuris stovėjau atokiau šaulių, per dūmus matė, kaip, kai kurie pirmieji ir net antrieji žirgai krito, per juos persirito paskui lekiantys ir jei jau kažkas ketino šaulius pagąsdinti savo raitininko gebėjimais, tai jo ketinimai sužlugo dėl toliašaudžių muškietų, kurių mažyčiai šoviniai suvarpė pakankamai toli esančius raitelius... Jų vadai tokio akibrokšto nesitikėjo...

...priešakiniai, spaudžiami ariergarde esančių raitelių -  jau nebandė sukti ir buvo priversti lėkti toliau...

- Uuuugniiissss!!!

Šį kartą, jokių dūmų ir pliūpsnių nebuvo: į priekį išėjusių šaulių arbaletų timpos sutarškėjo ir sunkios jų strėlės, kurios per šimtinę žingsnių mušo šarvuotą žandarą neblogiau už muškietos kulką kulką, nuskriejo link kavalkados... Nespėjus nuleisti arbaletų, Uosiukas, nusprendęs, kad jau atstumas pakankamas, vėl išrėkė:

- Arkebūzoooossss – ugnis!

Beveik sutartinai iššovė arkebūzos, per kurių salvę jau nesigirdėjo arbaletus užtempinėjančių suktuvų džerškėjimų...

Vėl aikštelę apliejo dūmai, vėl žviegė parmušti ir agonijoje besispardantys arkliai, girdėjosi žvangėjimas ir grėsmingas raitelių kauksmas, bildėjo žemė.

– Pasiruošusios muškietoooosss – ugnis! Šauliai atsitraukia, ietys į priekįįįį!!!

Pasigirdo padriki šūviai, šauliai tvarkingai užleido būreliui ietininkų savo pozicijas, ir pamiškė apaugo retais dygliais.

- Šaudyt pagal pasiruošimą! Negalintys - jungiasi prie iečių!

Supoškėjo tik keli padriki  šūviai ir nuskriejo kelios arbaleto strėlės... Bet, jos jau buvo perteklinės: kavalerijos atakos veržlumas jau buvo sustabdytas: jis, tarsi - sprogo.

Tarp raitelių kilo sąmyšis: vieni raiteliai pamatę užkardą ir ietis ar turintys daugiau proto nei jų vadai, bandė gelbėti padėtį ir sukti žirgus nuo miško, kiti - matyt dar be jokios patirties - pabandė arklius tramdyti ir stabdyti, o treti - mažuma - dar lėkė atakon...

Ir kaip kartais karo sėkmė nuo kažko nusigręžia, o kitiems nusišypso, taip tąryt – ji už kažkokias jų nuodėmes nusigręždama nuo frankų raitelių, juos apspjaudė ir nusišypsojo Arbolesuo kuopai. Ir, net – daugiau...

Nė viena iš susirėmimo pusių nepastebėjo, kaip nuo kelio, palikdama tik nedidelį visą sceną stebintį būrelį, atsiskyrė sunkiai šarvuotų riterių ir jų ginklanešių šimtinė, ir nudundėjo tiesiai link pamiškėje chaoso apimtų raitelių.

- Nešaaaudyyyyt! – sukliko pamatęs pleišto formos koloną Uosiukas. – Niekam nešaudyyyyt!

Seržantų ir kapralų komandas ir keiksmus, sužeistųjų aimanas ir kriokimus bei gyvuliškus sužeistų arklių žvengimus užgožė sunkiųjų dekstrierių kanopų dundėjimas...

Žemė vėl sugaudė ir suvirpėjo...

Pasirodę riteriai, pakrikusius frankų kavaleristus perėjo kaip volas per pakelės skruzdėlyną...

- Einam pasitikt ir pažiūrėt, kas mūsų grobį pasisavint nori, - žiūrėdamas į džiaugsmingai šūkaliojančius karius, teatrališkai nusijuokė Uosiukas. - Kelt visas vėliavas. Būgnas! Paradine kolona, gylis po tris!.. Ir šita... Seržante, paleisk keletą nerikiuotinų, kad bent jau artimiausius apgenėtų, pačiupinėtų, kol riterių pažai ir plevėsos neatsipeikėjo... O tai nieko nepaliks, kol mes prieš vadus staipysimės...

XII

Neilgai trukus, iš retmiškio, lydima ritmingo ir griežto būgno barbenimo, glaudžiai aptekėdama vežimą su jau numuštom grandinėm, pajudėjo drausminga išilginė rikiuotė.

Juos lydėjęs vienintelis raitas karininkas, įsitikinęs, kad paradinė, su visomis savovėliavomis rikiuotė išlindo iš retmiškio, sukomandavo:

- Stot!

Būgnas energingai sutratėjo ir nutilo, o kariai sustingo. Nuo kelio, link jų, jau artėjo ganėtinai nemažas raitelių būrelis, o riteriai, palikę kelių išsigelbėjusių bėdžių persekiojimą savo ginklanešiams, jau suko ratą ir judėjo link likusių tik su leibgvardijos raiteliais didikų būrelio.

Priartėjus raiteliams, Uosiukas net prikando lūpą – suprato, jog tai Jo ekscelencija su savo palyda. Visiškai nebuvo aišku, kaip valdovas sureaguos į jų būrio kovą. Kita vertus, valdovas Karolis negarsėjo kvailais gestais ir ūmiom nesąmonėm. Bet valdovai yra valdovai...

Imperatorius liko tarp netoliese sustojusių jo palydovų būrelio, kurie į kuopą žiūrėjo įžūliai ir iš aukšto, bet be jokių komentarų, o prie Uosiuko priartėjo valdovo bendravardis - Karolis de Lanojus. Prabangaus armeto antveidis buvo pakeltas ir Uosiukas, būsimą Sulmonos princą, dar vieną Aukso vilnos riterį (a.p.: tapo 1515 m.), jau gerai prašvitusioj pilkybėje, nesunkiai pažino iš žvitrių ir lakstančių akių, išpuoselėtų siaurų ūsų, ir išdidžiai pakeltos smulkios nosies.

D‘Lanojus, trumpai, be jokių ceremonijų, valdingai kimiu balsu, koks dažnai būna karo lauko vado, o ne rūmų karininko, ištarė:

- Prisistatykit.

Uosiukas, supratęs, jog iš jo niekas jokios kurtuazijos nelaukia ir galgi jos visai nepageidauja, aiškiai ir glaustai pristatė save, savo kuopą, ir kelionės tikslą.

- Užtrukote. Pasakok, kas įvyko?

- Užtrukome, senjore. Pastebėjome raitelius. Drausmingai atsitraukėme į mišką ir susikovėme.

- Nuostoliai?

- Šiek tiek parako iššaudėm, strėles susirinks... Žuvusių nėra. Sužeistų nėra.

- Na, parakas atsipirks, - kreivai šypteldamas de Lanojus linktelėjo į žuvusiais arkliais ir raiteliais nusėtą lauką, kur nerikiuotini prisiplakėliai ir mokiniai jau rinko viską, kas tik galėjo būti vertingesnio. – Geras darbas, karininke.

Uosiukas pastebėjo, kad ironiškas šypsnys nušvietė ir melancholišką blyškų imperatoriaus veidą. Valdovas, kažkodėl įdėmiai jį nužiūrinėjo ir, staiga atkišęs savo masyvų žandikaulį, iš ties tik valdovams būdingos pilnu charizmos balsu - ištarė:

- Čia net mūsų įsikišimo nereikėjo. Ir kodėl visi riteriai tokie karštakošiai, a, kuzene?.. – ironiškas šypsnys buvo skirtas jo bendravardžiui, bet atsakymo valdovas nesiteikė laukti ir čia pat pridūrė: - Mums tu kažkur labai matytas... (a.p.: „Mums“ – turima galvoje ne valdovą ir svitą, o tik valdovą -  valdovai save įvardija daugiskaitoje)

Uosiukas iš netikėtumo suvirpėjęs, akimirkai sutriko: net giliausiuose paširdžiuose nesitikėjo, jog vos ne visos Europos valdovas teiksis tiesiogiai į jį prabilti. Tad jis dar tik žiojosi kažką sakyti, kai vienas iš svitos, neatpažįstamas dėl ant jo veido metamo šešėlio, įsiterpė:

- Alburkero bastado ginklanešys... eskudero, – ir čia pat užsičiaupė, kai suraukęs savo putnias lūpas, užčiaupdamas įsiterpėlį, imperatorius kilstelėjo ranką ir, tuo pačiu, parodydamas, kad laukia pačio Uosiuko paaiškinimo - linktelėjo jo pusėn.

- Taip. Senjoro Chuano de Kuevos y Sntjago eskudero. Dabar ševalje Karolio de Laleno žinioje su savo šauliais. Galėjote mane pastebėti tarp rūmų sargybos karinbinkų.

Valdovas pasisuko balne į už jo esantį ir įdėmiai, net prikandusį lūpą, pokalbio besiklausantį d‘Laleną, kuris sureagavo akimirksniu:

- Geras jaunas karininkas, jūsų šviesybe. Tai jis jau antrą kartą kailį prancūzams karšia...

- Taip

Į d‘Laleną nukrypo visų valdovo svitos žvilgsniai.

- Žygiuojant į Audenardę, jūsų šviesybe, jis kovėsi su ševalje Gilbertai de Montpansje...

- Burbonu?

- Taip.

- Ir?

- Susikirto dvikovoje. Laimėjo. Ševalje Gilbertui teko atsitraukti.

- Labai įdomu, - melancholiškos žydros valdovo akys nes suspindo. – Noriu išgirsti iš pačio...

Uosiukas linktelėjo.

- Taip. Jie buvo surengę pasalą, bet mes ją aptikome. Jų buvo trigubai daugiau, lyginant su mumis. Tačiau kautis atvirai, jiems buvo labai neparanku. Vietoje susirėmimo, suderėjome dvikovą. De Montpansje nesutiko tiesiai su manim kautis, nes aš dar ne ševalje, ir išstatė savo kovotoją. Nukoviau. Ševalje su savo būriu atsitraukė, mano valdove, jūsų šviesybe, - kariškai vienu ypu, lyg raportuodamas, greitakalbe išpyškino jaunasis leitenantas.

- „Dar ne Ševalje“, - šyptelėjo valdovas.- Matot? Dvikova gali išspręsti daugiau, nei visi mūšiai ir karai kartu paėmus. Ar ne? – imperatorius puse lūpų šyptelėjęs ir vos šelmiškai de Lanojui, su kuriuo vaikystėje kovėsi turnyre, nemirktelėjęs, kreipėsi į kitą palydovą: – Lambertai, girdėjai? Parengsi kuzenui Pranciškui kvietimą kautis ir turnyre išspręsti visus ginčus ir pretenzijas vieną kartą ir visiems laikams. Aišku?

- Taip, monsijore. Kaip įsakysite, jūsų šviesybe, - sėdintis balne ir, taip pat, kaip ir valdovas, ant galvos užsimaukšlinęs ne šalmą, o su plačią skrybėlę barzdotas vyras, net persilenkė pusiau.

(a.p.: iš tiesų, Karolis, nežiūrint vidutinio sudėjimo buvo gabus fiziniams pratimams ir mankštai, puikiai valdė ginklus, net, kaip buvo minėta, kovėsi turnyre, puikiai pasirodydavo medžioklėse, nors jų ne itin mėgo. Jis, Karolis V,  Pranciškui I-ajam, šio Italijos karo metu, siuntė kvietimus išspręsti visus nesutarimus dvikovoje-turnyre (gal būt Uosiukas ir pakišo tokią mintį (?). Yra liudijimų, kad Pranciškus neturėjo nieko prieš, prieš tokį ginčų sprendimą, tačiau derybininkų ir diplomatų, ir abiejų valdovus supančių patarėjų pastangų dėka, tokia dvikova neįvyko)

- Geras darbas, jaunuoli. Geras. Laleno barone, ar nemanot, kad tokius vyrus reikia paskatinti? – valdovas pasuko galvą į Audenardės komendantą.

- Žinoma, valdove. Netgi tučtuojau, - d‘Lalenas staigiu judesiu nusisegė nuo diržo įmantriai siuvinėtą ir iš pažiūros ne itin lengvą kapšą-piniginę, pasvarstė jį ant rankos ir mestelėjo Uosiukui.

Reikia pripažinti, kad jeigu jam ir labai nesinorėjo atsisveikinti su storu kapšu, jo veidu neprabėgo net menkiausias šešėlis. Atvirkščiai: jis tai padarė su tokiu pranašumo kupinu patosu, lyg be jokių problemų galėtų čia pat ir tučtuojau įvykdyti bet kokį valdovo kaprizą.

Kiek nustebęs Uosiukas pagavo skriejantį sunkų kapšą ir visiškai tinkamai sureagavo:

- Vivat valdovui!

- Hipp-hipp!.. – sušuko pagavęs komandą seržantas Jakobas ir jo vyrai beveik darniai atsiliepė su savo „hurra“...

Po trečio šūksnio, laukymę nuklojo tyla, o valdovas, kuris buvo tik labai nedaug jaunesnis už Uosiuką, patenkintas ištempė aip masyvią savo apatinę lūpą ir apgręžęs žirgą, nujojo link kelio, kur jau išsirikiavusi ir žygiui pasiruošusi laukė jo asmeninė leibgvardija, imperatoriškieji riteriai ir kiti palydovai.

Visa svita, išskyrus Karolį de Lanojų, nusekė valdovą.

Pasilikęs būsimasis Turnė komendantas, visų karinių pajėgų maršalas ir būsimasis Sulmonos princas, skvarbiu žvilgsniu nudelbė patį Uosiuką, giliai iškvėpė ir susukęs lūpas ištarė:

- Mes dar pakalbėsim. Aš tave stebėsiu... – ir čia pat, vos ne piestu pastatydamas žirgą, jį apgręžė ir nurūko link kavalkados kartu sus savo jo laukusiu pažu ar ginklanešiu.

Uosiukas giliai tris kart įkvėpė ir iškvėpė. Drėgnai šaltas oras nudelgė gerklę ir plaučius, bet atgaivino užkaitusią galvą. Pasipurtė visu stuomeniu ir gūžtelėjo pečiais. Nusiėmė šalmą ir galva pajutęs vėsą, pabandė atsigauti. Pokalbis su valdovu ir jo svita, iš jo pareikalavo daugiau jėgų, nei pati kova.

- Ką įsakysit, senjore kapitone? – išgirdo klausiant Jakobą.

- Reik pamyšt, blyn (Jakobas šyptelėjo, o eilėmis nuvilnijo lengvas atpalaiduojantis atmosferą juokas), - Uosiukas nušoko nuo arklio žemėn. Mestelėjo vyriausiam seržantui d‘Laleno kapšą. – Į bendrą iždą. Paskiau išdalinsi kaip priklauso. O dabar, sukamės. Greit. Beje, išpjaustykit geresnius arklienos gabalus. Įtariu, kad mūsų ten išskėstom rankom niekas nelaukia... Manau, kad vis tik, teks kurjerius siųsti, kad atgabentų visą mūsų mantą...

XIII.

Uosiukas, Arbolesas Lituano, kaip į vandenį žiūrėjo: niekas ten jų prie Turnė nelaukė. Sugaišo net iki vidudienio, kol jie gavo vietą stovykloje. Negana to - ganėtinai toli nuo valdovo palapinės, kurios apsaugą reikėjo užtikrinti. Kita vertus, netoli kažkokio gojaus, kurį beveik sunaudojo savo stovyklėlės reikmėms.

Intendantai, aišku, kratėsi naujai atvykusių ir net nenorėjo nė girdėti apie jų aprūpinimą... Žodžiu, viskas, kaip visada – nieko naujo: pats nepasirūpinsi – pats ir kvailys...

Tik tiek, kad tarnyba buvo visiškai nereiklaujanti kažkokių ypatingų pastangų. Valdovas, kuris pradžioje smalsiai jodinėjo aplink visas pozicijas, prie prašmatnios palapinės beveik nesirodė. Kadangi saugojo tik prieigas, taip sakant - pirmąją prieigų gynybinę liniją, šalin vaikė tik smalsuolius: pusgirčius kareivėlius, miestelėnus, kaimiečius ar pašlemėkus, ar šiaip smalsuolius, kurie tikėjosi pamatyti valdovą. Kaip ir kažko besitikinčias šliundras... Kur ten šliundrų?! Jos, viso labo – tik kvailos mergos. Su kokiais nors save šventaisiais įsivaizduojančiais šventikais ar neaiškiais fanatikais  – net nesulyginsi. Sulaukė net flegantų, kurie atrodo jau seniai turėjo būti išnykę... Žodžiu, lyginant su arčiau palapinės budinčiaisiais ir nuobodžiaujančiais sargybiniais, Uosiuko vyrai, bent jau karts nuo karto turėjo ir visai linksmų pramogų: be didesnių ceremonijų, visi šie gožėliai kvaišos, jei tik bandydavo perlysti per kokį ragožių, brustverą ar užkardą, gaudavo per dantis ir apkulti ietikočiais, džiaugėsi atsipirkę sveikais šonkauliais.

O pats valdovas jam pastatytoje palapinėje, kuri iš tolo priminė skudurinę pasakų pilį, apsilankė tik kelis kartus: keletą kartų apsistojo papietauti ir keletą kartų surengė vadovybės pasitarimus. Tais retais atvejais, Uosio vyrai sėdėdavo prieigose kartu su iš smulkių rūmininkų tarnų sudaryta gvardija. Tai buvo ganėtinai savotiškas karinis dalinys: tokia savotiška smulkių rūmininkų milicija iš karjeristų, kuriems siekiant kažkokios tai rūmų karjeros, buvo naudinga šiek tiek „pakariauti“. Bet jų nevertėjo nuvertinti – visi jie buvo kipšų priėdę akiplėšos. Ir be kita ko, visai neblogai valdė ginklus, disciplina buvo aukštumoje, o jiems vadovavo vadovavo ganėtinai druskos suėdę karininkai. Na, o pačią palapinę - „pilį“ - apsupdavo asmeninė leibgvardija. Pirmąjį saugos ratą užimdavo kamerdinierių leibgvardija, o krūvos tarnų ir kilmingų „stumdydavosi“ prie įėjimo. Kitaip tariant, labai greit susiformuodavo toks savotiškas laikinas karinis miestelis.

Na, o kai valdovo nebuvo, ne budėjimo metu, kur didžiausia pramoga buvo sušerti ietikočiu per dantis suįžūlėjusiam pašlemėkui, visiems didžiausia pramoga buvo žiūrėti į vangią Turnė apgultį. Jei vadas būtų koks tingus kvaiša, tai kareiviai būtų galėję ramiausiai kiaurą dieną krapštyti nosis ir lošti kauliukais ar į madą ateinančiom kortom.

Vangi buvo ne tik apgultis, bet ir miesto gynyba. Išpuolių beveik nebuvo: frankų įgula nenorėjo skaldyti savo pajėgų, o miestelėnai, nuo aukšto bokšto spjovė ant susikibusiųjų priešininkų – jiems buvo vis vien. Jie buvo pratę, jei galima taip išsireikšti. Reikalas tame, kad Turnė ėjo iš rankų į rankas. Ir miestelėnams jau buvo vis vien kas bus jų valdovas, kad tik juos ilgesniam laikui paliktų ramybėje. Prieš Frankus buvo anglai, o dabar ateis Habsburgai. Miestelėnams labiau norėjosi ramybės, o nė vienas ateinantis valdovas, iš esmės, jų buities ar gerbūvio nepakeisdavo ir nepakeis. Keistųsi tik mieto įgulos... Gal, kažkiek - mokesčiai... Na ir, kita vertus, per galinius vartus jiems niekas netrukdė rūpintis savo reikalais: beveik netrukdomi pasiekti Šeldę, laukus, vilas...

Miesto siena, dar po to, kai frankai prieš porą metų perėmė Turnė iš anglų, buvo vos gyva. Sena ir neremontuota jau geroką pusamžį. Tad ją pralaužus, Nasau grafas tikėjosi arba vienu geru šturmu išvaikyti kaimyninio kunigaikščio Roberto de la Marko kariauną (a.p.: Robert III de La Marck (1491-1537 m.) karys, karvedys, maršalas ir istorikas. Pranciškus, vengdamas Anglijos įsikišimo į Italijos karą (Henrikas buvo paskelbęs, jog stos to pusėn, kuris drums ramybę kontinente) Italijos karą pradėjo panaudodamas pasienio kunigaikščių ir grafų pretenzijomis, vaidindamas, kad karalius čia niekuo dėtas. Pietuose veikė Henrikas II Navarietis (1503-1555), iš kurio Ferdinandas Katalikas dar 1512 metais buvo atplėšęs didesnę dalį Navaros, šiaurėje, Monso grafystėje – Robertas de la Markas. Abejomis kryptimis patyrus pralaimėjimą, gelbėdamas padėtį, Pranciškus I oficialiai stojo į karą kaip valstybės vadovas. 1521 m. spalio 22 prie Valansjeno pabandė susikauti su Karolio V imperatoriškosiomis karinėmis pajėgomis, tačiau jiems sutrukdė prasidėję nenumaldomi lietūs. Po šio epizodo, pagrindiniai karo veiksmai persikėlė į pietus ir Italiją. Neužilgo, lapkričio pabaigoje paimta Turnė liko Habsburgų Nydelandų sudėtyje, dabartinėje Belgijoje), arba priimti jos kapituliaciją. Mažoji Turnė įgula, dar prieš mėnesį sužinojusi apie šiaurėje sutelktas frankų pajėgas, kažko tikėjosi. Bet dabar jie jau puikiai žinojo, kad jos nebus. Mintys sukosi tik apie kuo garbingesnę kapituliaciją: diplomatiniai ir politiniai žaidimai, kai vengiant Anglijos įsikišimo, Pranciškaus negalėjo stoti į atvirą priešpriešą Karolio V teritorijoje. Buvo vaidinama, kad pasienykje blaškosi tik suverenūs ir išsišokę grafai ir kunigaikščiai. Tad apgulties generolas Henrikas de Nasau, taip pat nematė reikalo pilnai blokuoti miesto ir į neviltį varyti būsimų savo valdovo pavaldinių. Visoms karinėms pajėgoms buvo įsakyta pagarbiai elgtis su vietiniais. O už disciplinos sulaužymą, vagystę ar smurtą, bausmė buvo viena – kartuvės.

O apgulties rutina visiškai paprasta: išaušus, iki pirmųjų sutemų, vangiai griaudėjo pabūklai. Viena ir kita pusė imituodama karinius veiksmus, kažkur lakiojo ir, kažką, be jokio aiškaus reikalo, darė...

Tad nieko nuostabaus, kad esant tokiai būklei, galų gale, ir imperatorius aprimo: matyt susirado tinkamesnių valdovui užsiėmimų, nei stebėti taisyklingą, bet vangią apgultį. Na, o kamerdinierių milicija ir Uosiuko vyrai - ganėtinai artimai susigiedojo: prikišo savas letenas prie gausių atsargų, kurios buvo  paruoštos netikėtam valdovo atvykimui. Tad jos, su nebyliu palaiminimu, po truputį ir sutartinai mažėjo. Kaip vieni ir kiti vėliau pasakojo, tai sotesnės apgultie, kaip Turnė apgultis – dar nebuvo regėję. Atostogos, o ne karas.

Savaime suprantama, kad per tokią tarnybą, buvo galima žengti vieną mažą žingsniuką link tinginystės ir labai greitai drausmingą kuopą paversti į veltėdžių palaidą pelkę, bet kaip žinia, tokia situacija, visų pirma, vėliau ar anksčiau atsirūgsta. Tad, norom ar nenorom, bet Uosiukui teko sukti galvą, kaip užimti karius, kad šie, nebudėjimo metu, neapauginėtų taukais ir visai nesuįžūlėtų. Tad, pirmiausia, budėjimus padarė trumpesnius, dažniau keitė sargybą. Imituojant, kad gali sulaukti frankų antpuolio ir, kartu, ignoruojant nesusipratėlių karių bambėjimus, statė visai niekam nereikalingus įtvirtinimus, kiekviena dieną vertė mankštintis ir puskarininkiams liepė neapleisti muštro. O kas beliko? Šimtinė ginkluotų vyrų, be tvirtos rankos, greit gali pavirsti į dantytą plėšikų bandą... Laimei, Uosiukas, savo iniciatyvose buvo ne vienas:  rūmininkų kapitonas, senas krienas, ne vieno karo veteranas, savuosius taip pat ėmė į nagą – jo situacija buvo dar blogesnė: savamaniai rūmininkai, vos pajutę laisvumą iš vis, šiepdavo dantis šiepdavo kaip vilkai, o jų prasimanymai ir eibės, neturėjo jokių stabdžių...

Na, botagas ir pyragaitis... Pyragaitis ir botagas... Kareivių vien ant mušto nelaikysi, tad abu kapitonai, po vieno iš nedidelių bendrų mokomųjų manevrų, kure baigėsi lygiosiomis, užmerkė akis į spontaniškai kilusias bendras išgertuves... Negali gi, vien tik ūdyt... Bet tai buvo kontroliuojamos išgertuvės, o ne laukinė ginkluotų vyrų orgija...

Tačiau kaip ten bebūtų, tai bet visi tie rūpesčiai, tebuvo fasadas, už kurio slėpėsi Uosiuko ilgesys. Jis, norėjo užsimiršti ir paskęsti rūpesčiuose, bet rūpesčių tam buvo per maža. Organizuojant karių užsiėmimus, jis pats, skirtingai nuo kitų kapitonų, kaip tikras savo kuopos „tėvas“ ir būrio narys, nusivarydavo net daugiau, nei visi kiti - kaip paskutinis šuo. Kariai į tokias savo kapitono pastangas žiūrėjo su pagarba, bet tuo pačiu ir stebėjosi: jų akyse, Uosiukas buvo savotiškas keistuolis... Bet savas ir patikimas... Užsirekomendavęs ir dar laikomas sėkmingu vadu.

Tik kelios žvitresnės akys, kaip, pavyzdžiui, seržanto Jakobo ar, kad ir to pačio kapralo Nolano, su kuriais Uosiukas buvo labiausiai suartėjęs, visame tame vado užsisukime galėjo nujausti slaptąją priežastį... Ir jei jie tai būtų įgarsinę, jie būtų buvę teisūs - tik tiek, kad šitie suktamarmūziai nepliurpė į kairę ar į dešinę ir be reikalo burnos ne aušino. Na, o Uosiukas, jau kartais net nesuprasdavo kokių galų sėdi prie Turnė. Jo visos mintys, jei tik jos nebūdavo susijusios su tarnyba, buvo paaukotos Joanai Marijai, iš kurios glėbio jį taip netikėtai išpešė. Tiesą sakant, ji valdė net jo sapnus. Jis apie ją svajojo, jos geidė, jos troško, o tarnyba su jkiekveina diena buvo vis slogesnė, įkyresnė, tarsi  įkyri širšė, kuri  neleidžianti mėgautis saldžiu sidru... Jei jaunasis karys turėtų polinkį į meną – tai jo galvelė, matyt, būtų ir visai paklaikusi, ir kažin ar jis sugebėtų susišnekėti su šiuo pasauliu...

Bet, laimei, jis buvo karys... Matęs ir šilto, ir šalto, ir turėjęs gerus mokytojus...

Išugdyta disciplina net galvoje darė tvarką ir neleido visiškai ištižti...

Taip ir yrėsi, vargšas vaikinas, per trumpas, vėjuotas ir ūkanotas, šlapias dienas. Per ilgas ir niūrias sutemas, ir dar ilgesnes naktis. Net nelabai galėjo įvardinti, kada būtent  pradingo jų kaimynai – rūmininkų milicija. Tik kaip per šydą atsiminė nuoširdų atsisveikinimą su jų kapitonu Dijegu Plankentu...

Net jei būtų paklausę apie Turnė kapituliaciją, taip pat nieko gero nebūtų galėjęs pasakyti. Prisiminė tik, kad kaip tik tuo metu visai subjuro oras, o lijundros jau maišėsi su sniegais. Nugriuvo didelė Turnė sienos dalis ir po trumpų derybų, įgula susisukusi savo vėliavas, su visais savo tik asmeniniais ginklais, be jokios gurguolės, lydimi tik nerikiuotinų pašlemėkų - iškeliavo į pietryčius (a.p.: viena iš garbingiausių kapituliacijos formų. Pagal tų laikų papročius, tokis vadas nebuvo laikomas pralaimėjusiu, karinis dalinys išsaugojęs savo garbę ir t.t... Vien dėl tokio tų laikų atsinešimo, šiais laikais kai kurios batalijos ne itin teisingai vertinamos, bet tai su šiuo tekstu nesusiję...)...

Na, o po paros, Uosiuką su jo kuopa - pagaliau  paleido atgal į išsvajotąjį Audenardą...

Kokia bebūtų rudeninė-žieminė karo lauko stovykla, bet žiemoti tarp sienų, užuovėjoje, normaliose kareivinėse ar nuomojamuose namuose – vis tiek geriau... Tad, nežiūrint to, kad Uosiuko būrys buvo Briuselio įgulos dalis ir tik laikinai dislokuota Audenarde,  į jį jie grįžo vos ne kaip į namus. Beveik džiaugsmingai. Kariai jau net planavo kur mieste praūž savo premijinius, kurių išleisti prie Turnė nebuvo jokių galimybių...

Ko gero, iš visų, nerimastingiausias ir labiausiai nelaimingiausias buvo tik Uosiukas. Negana to, kad per visas tas pusantros ar dvi savaites, Uosiukas su mintimis apie išsvajotąją - apie Joaną Mariją - prisikankino iki soties, tai dar ir atvykęs - niekur negalėjo jos rasti... O jei ko netyčia ir paklausdavo, tai atsakymo negaudavo... Pasijausdavo taip, lyg iš jo visi butų sutartinai tyčiojęsi.

Galų gale jam į galvą negalėjo sutilpti, kad Joana Marija van der Geinst – prapuolė, nors pas tėvus negrįžo! Žodžiu, bent jau toje dalyje, kuri jam buvo pasiekiama – jos jau nebebuvo, o jei kas apie ją ką žinojo, tylėjo kaip liežuvį prikandę... Net Dirkas tik pečiais gūžčiojo ir teigė, kad ją perkėlė į karališkąjį rūmų fligelį, kur be pakvietimo ar įsakymo, Uosiukas neturėjo jokios teisės pasirodyti...

Be visa ko, paieškom vis dar trukdė tarnyba... Karolis de Lalenas iškart jį ir jo karius pristatė prie darbo... toks įspūdis, jog jis norėjo, kad Uosiuko vyrai atidirbtų jo jiems, valdovo paliepimu padovanotą auksą.

O darbo buvo nemažai - d‘Laleno svajonė išsipildė: Audenardė ir, ypač, jo rezidencija – tapo išsvajotuoju laikinuoju sostapiliu, kur buvo galima tverti net savąją politiką, regzti intrigas, plėsti pažinčių ratą...

Nors imperatorius Karolis ir buvo vienas iš nuolatos keliaujančių valdovų, tačiau kol kas, niekur net nesiruošė keliauti. Užtat visi valstybės ir valstybių reikalai atkeliaudavo pas jį... Tad, tuo pačiu ir pas d'Laleną. O tokia padėtis, suktam ir sumaniam žmogui - buvo gerokai daugiau nei rastas koks galų lobis...

Galų gale, Uosiukas net pats ant savęs pyko... Mintyse, pats iš savęs šaipėsi ir, jei galėtų, tai iš paniekos, būtų riebiai spjovęs pats sau į veidą... Tad, vidinės ugnies iškankintas, jis jau pats sau tvirtai nusprendė traukti tiesiai pas Joanos Marijos tėvą...

Kam?..

Rankos, aišku...

Ir tebūnie, kas bus...

Visa laimė, kad nenuėjo...

Visa laimė, kad netyčia pastebėjęs vyriausiąją kambarinę, tą stambiąją matroną, kurios vardo taip ir nežinojo, ir nusprendė ją pakamantinėti... Jau kas-kas, o tokios "madam", žino apie visus... Galbūt net ir apie patį Uosiuką gerokai daugiau, nei jis pats apie save...

XIV.

Įtiko de Lalenas savajam valdovui... Tiktai kaip įtiko?..

- ...štai taip, jaunasis kavalieriau, - sunkiai atsidususi ištarė vyriausioji kambarinė.

Apkūni smarkioji duenja, kurios amžiaus, matyt, niekas niekada neatspėtų, skėstelėjo rankomis ir pasisukiojo ant kėdės, kuri net nesugirgždėjo, o gailiai sucypė.

– Užmiršk ir neieškok... Įpilk man dar to savo... kaip jis ten?

- Konjakas, madam, - suniukęs, tarsi išlindęs iš po vežimo rato, kuris jam pervažiavo ne tik šonkaulius, bet ir marmūzę, sumurmėjo Arbolesas. – Iš pačio valdovo saugyklų...

- Vagys jūs visi... – moterėlė gurkštelėjo, susiraukusi pačepsėjo. – Ochhh... geerrraaaai... Tai sakau. U-u-žmiršk. Viskas. Ne tavo nosiai! O nori, aš tau savo giminaitę pripiršiu? Oo-ch merga! Gyvas sidabras ir plaukai dar labiau auksiniai! Ir papai... atleisk Viešpatie... biustas – ohohoHO! O tu vyras geras. Ant rankų tave nešios! Ir tėvo ūkis stiprus. Lenas miesto, tad kaip junkeris, net kokio kvaišos fraicherio ant savo galvos neturėsi. Būsi pats sau senjoras. O ir jo brolis bevaikis – krautuvę šalia miesto aikštės laiko. O! Patinki tu man. Blogo nepatarsiu.

Moteriai bekalbant, jaunojo kapitono, kuris puikiai pažinojo čionykščių gyventojų grožio idealus, fantazija iškart nupiešė tą auksaplaukę didžiabiustę „demoisell‘ė“ ir čia pat nusipurtė. Vietinių, tokių fraicherių ar baronų supratimas apie grožį - ne taip jau labai skyrėsi ir nuo prasčiokų – kuo visko daugiau – tuo geriau... Visko! Net ūsų... kartais...

- Ačiū, duneja. Grande gracias...

- Eee... Graži ta jūsų „spanų“ kalba... Kaip paukščiukų, kokių. Bet gal geriau žmonių kaba?.. A? O tai susipyksim...

- Bien sûr madame (a.p.: žinoma, ponia), - linktelėjo Uosiukas. – Tai kaip man ją sutikti?

- Ogi niekaip, jaunuoli. NIE-kaip! Ji dabar valdovo ir jo kamerdinerių favoritų sparne. Beveik iš ten neišeina, nesirodo... O ir prilindęs prie valdovo pačiutės... – moteriškė sumosikavo ranka ir delno  briauna prie kaklo,  pavaizdavo kaip nukertama galva.

- Beveik? – Uosiukas čiupo už menko vilties siūlelio.

- Na, porą kartų buvo išėjusi. Kad ir per pokylį Turnė paėmimo proga. Bet su valdovu. Net nesvajok.

Uosiukas iš sunkaus stiklinio butelio prisipylė neišvaizdų alavinį puodelį tiršto, Konjako pilyje varyto ir išlaikyto jų specifinio deginto vyno – brendžio, kuris dar net neturėjo jokio panašumu su po dviejų su puse šimtmečių pasirodžiusiu konjaku, tačiau, kuris, lyginant su čia jau esamais, ir taip jau buvo kaip nektaras. Maktelėjo ir net nesusiraukė (a.p.: Château de Cognac, Tuo metu Valua giminei priklaususi pilis pastatyta dar IX a. siekiant Konjako provinciją apsauoti nuo vikingų antpuolių. Visame pasaulyje žinoma konjako prekybinė markė "Otard" atsirado 1795 metais, kai Konjako provincijos meras Žanas Antonijus Otardas (Jean-Antoine Otard) įsigijo senąją pilį. Esmė tame, kad jis pastebėjo ar žinojo, kad šios pilies požemiuose visada sausa ir stabili 15 laipsnių pagal celsijų temperatūra, kuri nepaprastai tiko konjako išlaikymui ir t.t...).

Vargšas susiėmė galvą abiem rankom ir pasirėmė alkūnėmis į nuzulintą ir gremžimo jau seniai reikalaujantį stalą, kaip nenusakomai pavargęs žmogus.

- Man reikia su ja pakalbėti. Ji tik žaisliukas...

- Nenusišnekėk. Ji žydi kaip primadona (a.p.: pirmoji moteris. Garbingiausioji moteris). Na ir kiek girdėjau – Habsburgai savų meilužių patvoriuose nepalieka... O ir valdovas visai nieko. Ir jaunesnis už tave... Chi... O gal net ir smagesnis... Kas ten tave žino... Mesk ją iš galvos, sakau...

Kol „madam“ bambėjo ir jau savarankiškai sau pylėsi Konjako pilies brendžio, Uosiukas tik gailiai sudejavo: jis iš ties dabar atrodė,  kaip tikras perkūno perskeltas uosis, kurį vėjai lenkia žemėn... Sunku net buvo įsivaizduoti, kas jo makaulėje virė...

- Man reikia su ja pakalbėti. Man reikia ją pamatyti... Padėk! Prašau!

- Ne... O, gera šlykštynė... Uuuchhh... Nebent imsi į žmonas mano dukterėčią...

- Ne. Statinaitę šio brendžio.

- Fuuu...

- Ir...

- Ir?

- Kad nelabai ką aš turiu... Kapšą dukatų?

- Sava galva brangiau...

- Teks kažką sugalvoti savarankiškai.

- Ir ketvirčiuotam su sulaužytais kaulais suptis miesto aikštėje...

- Tebūnie taip.

Kamaraitėje įsivyravo tyla. Ne aklina, aišku. Visą erdvę rodos užpildė duenjos šnorpavimas, kurį nutraukė jos pačios gilus atodūsis:

- Patinki, tu man, kvailį... Eeech, kur mano meteliai?! Atleisk, man viešpatie už nuodėmingas mintis, - moterišųkė persižegnojo. -  Jau aš tai mokėčiau priversti užmiršti net savo vardą, ne tai, kad kažkokią kvaišą mergą... Kvailos tos šiuolaikinės mergšės. Oi, kvaišoooos! Visai nieko nesugeba... eeechhh...

"Madam“ tarsi apgailėdama Uosiuko negandas palingavo galva ir kietai sučiaupusi lūpas kuriam laikui nutilo, o Uosiukas pakėlė galvą su akyse atsispindėjusiu maldavimu ir moteris, tarsi suminkštėjo:

- Pažiūrėsiu, ką galiu padaryti. Pažiūrėsiu. Lauk mano ženklo. Aišku? Kad man nieko nesiimtum vienas pats! – moteris įsakmiai net pabarškinu pirštu į stalą.

Uosiukas tik tankiai sulingavo galva.

- O dabar, eik iš čia. Eik. Butelį palik! Man pagalvoti reikia...

Karininkas nevikriai, tarkšteldamas visur kur pakliuvo savo rapyros makštimis, pakilo, nusilenkė ir pasistengė kuo greičiau dingti už durų.

- Kvailys. Bet gražus, - likusi viena ištarė moteris ir vėl prisipylė taurelę, pamakalavo buteliu bandydama suvokti kiek skysčio jame dar liko ir suvilgė beveik ūsuotas lūpas. – Ir kurgi tie mano meteliai... Reiks pagelbėt nabagui. Reiks. O kaip? Kchmmm...

Galų gale, matrona, sunkiai šnorpuodama pakilo, nusivalė lūpas, pasitaisė kepuraitę ir, tarsi ką nubraukdama ranka, perbraukė per prijuostę. Pasitaisė raktų ryšulėlį, kuris grandinėle buvo prikabintas prie diržo ir išplaukė į koridorių. Ten buvo ramu. Na ir pati pilis, ir rūmai buvo aprimę – valdovas su kažkokiais reikalais buvo išvykęs porai dienų.

- O šiaip, gera proga... – pati sau sumurmėjo vyriausioji kambarinė ir nupėdino link laiptų į viršutinį aukštą, link Laleno apartamentų.

XV.

Arbolesas Lituano lipo tarnams skirtais laiptais. Priekįje savęs matė tik visą erdvę užėmusį pūškuojančios moterėlė sijonuotą pasturgalį. Perėjęs eilinę laiptų aikštelę, nustebo ir čia nepamatęs nė vieno sargybinio. Kad ir tarnų laiptinė, bet, mažų mažiausiai, čia kažkur, turėjo stypsoti bent vienas ginkluotas d‘Laleno sargas. Bet tai buvo tik jo spėjimas - tai buvo ne jo žinion priskirtas pastato sparnas. Bet jis buvo įsitikinęs, jog sargybos nebuvimas – tai tikras aplaidumas ir neapdairumas. Nors, čia pat, kažkuria savo smegenų dalelyte suvokė, jog tai galėjo būti ir „madame“ darbelis. Moteriškė ne šeipsau – turi ji šiokių tokių galių.  Tiesą sakant, kažkuria prasme, jo spėjimas buvo netoli tiesos, bet neteisingas. Ir dar to patį vakarą jam teko tuo įsitikinti...

Galų gale, moteris, eilinėje laiptų aikštelėje, sustingusi prie žemų durų, sunkiai švogždama ištarė:

- Tau čia. Bus tamsu. Išlindęs eik pasieniui ir nerk į antras duris. Ten bus Jos buduaras...

- Merci, madame...

- Eik jau tik greičiau... Nors ne. Stok! Prisiek visu kas šventa, jog prieš nieką nepakelsi rankos, nesielgsi šiurkščiai ir manęs neišduosi, net jei tave pačiups ir degins pragaro liepsnomis...

- Prisiekiu, madam. Visu kas šventa. Prisiekiu ir jei priesaikos neišlaikysiu, tegu ant manęs krenta Viešpats rūstybė, vardan Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios...

- Amen. Eik...

Moteris pravėrė duris, griežtai mostelėjo ranka ir pridengė žibinte degančią, ir vos neužgesusią žvakės liepsnelę.

Uosiukas nėrė į tamsą ir, čia pat, išgirdo, kaip gerai suteptos tyliai už jo nugaros užsivėrė durys.

Net labai nelaukdamas kol akys kažkiek apsipras, tyliai grabaliodamasis siaurame, gal tik truputį platesniame nei laiptų aikštelė koridoriuje, atskaičiavo antras duris. Apgraibomis bandydamas sučiupti žiedą ar ką nors, kas padėtų jas atverti, suprato, jog jos tokios pačios žemos ir siauros, kaip ir tos, pro kurias pateko čionai.

Pagaliau, nekreipdamas į kelis ant rankos užsivėlusius voratinklius, rado rankeną ir stumtelėjo. Durys net nesujudėjo, tad truktelėjo į save...

Pasidavė...

Vyrai padoriai sutepti, o pačios durys ar, veikiau – durelės, nepersisukusios nuo senumo, kaip dažnai būna, o ganėtinai laisvai ir lengvai atsidarė...

...ir čia pat nuščiuvo: už jų buvo kažkokia pilka tamsa, kuri net suvirpėjo, o veidas pajuto lengvą gūsį. Uosiukas suvokė, jog tai duris dengianti širma, o jo ausį pasiekė kažkoks naujas garsas: lyg per akmenines grindis atstumiamos kėdės ar sunkaus krėslo...

Uosiuko nosis nuo dulkių suniežėjo ir jis, netikėtai pats sau, staigiai nusičiaudėjo sunkiai tramdomu čiauduliu.

Kažkas anapus portjeros šūktelėjo. Bilstelėjo kažkoks sunkus daiktas, o Uosiukas panosėje keiktelėjęs, pabandė prasiveržti per širmą, kuri visai nesunkiai pasidavė... ir  sustingo...

...virpančių žvakių šviesoje stovėjo Ji... Stovėjo išgąstingai išpūtusi akis, išbalusi, net prasižiojusi, vienplaukė... Šalia, ant grindų, gulėjo numestas siuvinėjimo rėmelis su kažkokiu dar net labai nepradėtu vaizdeliu, adatomis ir krepšeliu siūlų.

- Joana! Joana Marija! – sutramdęs balsą ir pats save, kad nepultų strimigalviais prie merginos, Uosiukas sušnabždėjo: - Nebijok. Nebijok, tai aš... Aš, Arbolesas...

Žengė kelis žingsnius link merginos, o ji, tarsi gindamasi ar pamačiusi vaiduoklį, pabandė žengtelti atatupsta, bet atsirėmė į krėslą ir sustingusi ištiesė priešais save ranką:

- Matau... Žinau... Eik iš čia... Aš jau ne tava ir niekada tava nebuvau...

- Buvai... – Uosiukas, pamatęs trokštamą ir visa širdimi geidžiamą moterį, jau mažai begalėdamas susivokti, nekreipdamas dėmesio į jį atstumiančią ranką, žengė dar vieną žingsnį link merginos. – Aš atėjau išvaduoti tavęs. Išvaduoti...

- Aš šauksiu pagalbos! Perspėju!

- Nešauksi. Tu mane myli, todėl nešauksi, - Uosiukas žengęs dar žingsnį ir suklupo ant vieno kelio. Pačiupo Joanos Marijos rankas ir jas paskandino savo bučiniuose.

Ji pabandė priešintis, ištraukti rankas, bet nepavykus, sutrikusi tik bejėgiškai suaimanavo.

- Bėgam. Bėgam su manimi... Aš tave išsivešiu... išvešiu... Toli, kur mūsų niekas neras... Niekas nepasieks!

- Aš jau sakiau, kad niekada savo gyvenimo su tavuoju nesusiesiu...

- Kodėl? Bet kodėl?!. – Uosiukas, tarsi pamišęs pašoko ir nekreipdamas dėmesio į silpną pasipriešinimą, įsisiurbė į jos lūpas.

Staiga suėmusi vaikiną už pečių, Joana Uosiuką jį šiurkščiai atstūmė, bet nepaleido. Įsikabino akimis į jojo akių žydrynę - ant pamišimo ribos balansuojantį žvilgsnį...

...ir jaunasis karininkas nesusivaldė... Vėl pritraukė prie savęs merginą ir nepajutęs pasipriešinimo, tiesiog paskendo kvaitulyje.

Mergina suvaitojo ir nė pati nepajuto, kaip atsidūrė ant stalo, o visi negausūs ant jo buvę moteriški rakandai nubildėjo žemėn...

Mergina sudejavo, suvaitojo, tarsi pasidavė siautuliui ir... ir staiga pradėjo dirbtinai kvatotis, o Uosiukas sutrikęs ją paleido...

Tarsi save pamatė iš šono... Jį, tarsi – nuliejo šaltu vandeniu...

Jam norėjosi čia pat sudegti iš gėdos...

...pražūti, pranykti, išgaruoti...

O mergina raganiškai kvatojosi, vos neužsikosėjo...

Jis net nesuprato ar kas nors tarp jų įvyko, bet siautulys staiga išgaravo... ir jis suprato, kad viskas išsiveržė net nespėjus prie jos prisiglausti, nekalbant jau apie „įėjimą“...

Susigėdęs ir staiga atlėgęs, visas išraudęs ir sutrikęs, Uosiukas atšlijo ir nuleido drebančias rankas, o mergina, kaip kokia ragana, numetusi sijonų padurkus žemyn, sėdėdama ant stalo – vis dar kvatojosi. Ir juokas jau visai nebuvo panašus į isteriją ar isterišką kvatojimą... Tai buvo savimi patenkintos ir išpaikintos moters arba kekšės juokas...

- Eik iš čia. Eik ir daugiau nesirodyk! Girdi?..

Uosiukas, tarsi pabudęs iš šimtmečio miego, atatupstas traukėsi link portjeros.

- Stok, - jaunuoliui akimirksniui sustingus, mergina tęsė: - Galiu paguosti, kad valdovas pirmą kartą - taip pat nesusilaikė. Ir teko kartoti... O dabar - dink iš čia!

Ir mergina dar garsiau nusijuokė...

Uosiukas dingo už portjeros.

Trinktelėjo durelės, o mergina, lyg nukirsdinta - užsičiaupė. Akimirkai tapo tylu...

...Joana Marija, vos neužkliudydama ant komodos stovinčios žvakidės, nučiuožė nuo stalo, suklupo ant persiško kilimo, užsidengė akis ir pasikūkčiodama pravirko...

Ašaros tekėjo upeliais, o kai išseko, verksmas perėjo į tylią ir labai nuoširdžią maldą...

XVI.

Išnėręs į laiptinę, nedidelėje nišoje, šalia durų, Uosiukas rado „madam“ paliktą šviestuvą. Pabandė susitvardyti. Beveik pavyko. Pasitaisė tik šosų raištelius, iš vidaus drėgną gulfiką (a.p.: klynas tarp šosų kiškų – dar buvo nešiojamas), plevenančioje liepsnoje metė akis į botfortus ir sudejavo. Jam pačiam prieš save buvo nenusakomai gėda. Norėjo prasmegti ar pranykti bet kokios žiurkės ar pelės urvelyje, išsisklaidyti kaip rūkui...

...ir čia pat - sau - prisipažino, kad viskas...

...Viskas baigta...

Su kiekviena pakopa žemyn, ypač pūstelėjus kokiam skersvėjui iš už kokio koridoriaus, galva vis šviesėjo. Jaunas organizmas ėmė viršų, o smegenų "suskystėjimą" pradėjo nugalėti jau seniai išsiugdytas kariškio stoiškumas.

Pagaliau išlindo į šalčio ir tamsos apimtą kiemą ir garsiai įkvėpė ir sulaikė kvėpavimą...

...iškvėpė išleisdamas tiršto garo kamuolius. Šaltis nutvilkė pliką galvą, nosį, ausis ir net gerklę. Kerai sklaidėsi. Tik dabar pamatė ir išgirdo, kad kiemas ganėtinai triukšmingas. Lakstė žmonės, šūkaliojo, keikėsi... juokėsi. Kažkur prunkštė arkliai, užkaukė šuo...

Dar tik pirmoji ankstyvoji žiemiška tamsa. Nei žmonės, nei gyvuliai dar net neketino nusiraminti.

Uosiukas nepastebėjo, kaip retų, mirguliuojančių deglų šviesoje, nuo sienos atsiskyrė žmogysta ir priėjo prie jo. Iš po kailinės kepurės, ant kurios įvairiomis vaivorykštės spalvomis mirguliuojančioje šviesoje blyksėjo brangakmeniais inkrustuota kokarda. Ilga ir  kuprota nosis išdavė jog tai d‘Laleno patikėtinis senis Hugo Želenas.

- Jaunuoli, mesje Arbolo.

- Taip? – nustebęs ištarė Uosiukas ir net spėjo pagalvoti, kad jei šaltis ir nenubalino jo raudonio, tai gal nors atrodys kaip gerokai truktelėjęs ir už danties užpylęs kareivėlis.

- Ilgai užtrukote, jaunuoli. Jūsų laukia. Paskubėkite. Šiaurės vakarų bokšte. Kur vaizdas į miestą.

- Kas laukia, mesje?

- Viskas savo laiku, - ironiškai vyptelėjo senis Hugo. – Paskubėkite. Jūsų pačio labui.

Hugo Želenas iškilmingai, bet sausai linktelėjo, apsisuko tiesiog ant kulnų ir nupėdino sau.

- Laukia?.. Na, teisingai, stumtels nuo bokšto žemyn ir skandalo nebus... – Uosiukas vyptelėjo pats iš savęs. – Štai ir viskas. Taip man ir reikia...

Greita žingine traukdamas per šąlantį, sumišusį su arklių paliktais blynais kiemo purvą, atgavęs ryžtą, stumteldmas po kojomis pasipainiojusius prasčiokus ir juodadarbius, vieną kitą, tarsi norėdamas išsilieti – apkeikdamas - nuėjo link nurodyto bokšto.

Atsakydamas sargybiniams į atiduodamą pagarbą linktelėjo ir sparčiai nubildėjo suktais laiptais viršun. Kažkas iš ginklinės salės iškišęs galvą dėbtelėjo į skubantį karininką ir žiaumodamas nėrė atgal. Iš ten vėl pasigirdo linksmas šurmulys.

Visiškoje tyloje, susisupusi į kiek patrintą ir kailiu muštą apsiaustą, prie pat bokšto atbrailos stovėjo žmogysta.

Bokšto stogo šlaitas užstojo dalį horizonto, tačiau, atsivėrė nuostabus vaizdas į apačioje išsidrėbusį ir sutemų gaubiamą miestą, kuris mirgėjo  paskendęs miestelėnų užžiebtose šviesose. Kažkur iš už jo lindo jauno mėnulio ragas...

Jei Uosiukas būtų buvęs kiek kitokios nuotaikos, gal ir pats mielai pasigėrėtų vaizdu, bet, dabar, išlindęs iš liuko, tik sustingo. Apimtas fatališkos nuotaikos, net nebandė spėlioti kas ji per viena.

Tuo tarpu, žmogysta suktelėjo galvą. Iš po kepurės, kuri neturėjoe jokių papuošimų, blykstelėjo akys ir žmogysta tyliu, bet valdingu ir pažįstamu balsu, ištarė:

- Prieik arčiau...

Žengdamas kelis žingsnius Uosiukas suvokė, kad tai pats komendantas – baronas Karolis de Lalenas.

- Ir tu galvoji, kad šioje pilyje, ir visose apylinkėse... - mostelėję kažkur į miesto pusę d‘Lalenas ir visu korpusu atsigręžė į jaunuolį, - kas nors gali krebžtelti be mano žinios?.. A?

Baronas užsivertė rankoje laikomą gertuvę ir nurijo kelis gurkšnius. Susiraukęs giliai įtraukė ilgo plauko kailinių apsiausto atlapų kvapą.

Uosiukas neištarė nė žodžio. Laukė.

- Tu man patikai, jaunuoli. Skirtingai nuo tavo patrono... Kchmmm... Turėjau ant tavęs padėjęs akį...

- Man malonu, mesje, - manieringai pridėjęs dešinę ranką prie širdies, kaire prilaikydamas trumpą kacbalgerį su saikingai puošnia rankena, nusilenkė Uosiukas.

Tačiau, tarsi jo negirdėdamas, komendantas tęsė:

- Briuselyje neramumai. Rytoj išvyksti.

- Kaip įsakysite, sere.

- Jau įsakiau. Ir atmink: liežuvis gali būti tiek tavo draugas, tiek - priešas. Juo pamaskatavus, nors kiek girdėjau, tu ne iš tokių net prigėręs - gali apsireikšti imperatoriškieji riteriai... Nors ne, - papurtė galvą Karolis, - Tu juk ne joks ten ševalje... Riterių niekas nesiųs. Džiaugsies, jei tik kokie plunksnos broliai pasirodys... Arba Femgerichtas... Ir nesitikėk savo bičiulio iš Gento, kaip jis ten, Jakobas? Užtarimo.

Uosiukas linktelėjo nunarino galvą, kaip tėvo baramas vaikas. Taip, Jakobas buvo padaręs karjerą – priklausė dar ir Femai (a.p.: „Vemgericht“, kartais „Volksgericht. Nuo XIII a. įsigalėjusi slapta teisminė organizacija visoje Šv.Romos Imperijoje. Tai buvo teismas, prieš kurį buvo lygūs net kilmingieji. Idėja buvo tame, kad prieš jį stotų visi vengiantys viešo teisingumo. Tačiau bėgant laikui šiek tiek išsigimė, apaugo legendomis ir paslaptimis. Neretai siejama su mistinėmis organizacijomis. Davė pradžią įvairiom ložėm, ordinams (tame tarpe dalį jų ceremoninių papročių perėmė ir masonai ar net kukuksklanas) Oficialiai nunyko tik XIX a., kai mirė paskutinis jų magistras. Kai kurios apraiškos ir žmogžudystės verčia manyti, kad nariai savo veiklą vykdė pogrindyje net ir XX amžiuje. Tačiau inimu laikotarpiu, ši institucija buvo ganėtinai gali ir žmogus nuo jos bėgantis galėjo nesitikėti pasislėpti kokiame imperijos užkampyje, nes jie visur turėjo savo agentų ir joks miesto ar regiono statusas nuo bausmės neišgelbėdavo). Tai nebuvo jokia griežta paslaptis. Arba, veikiau – vieša paslaptis. Uosiuką labiau nustebino tai, kad d‘Lalenas žino tokias smulkmenas. Domėjosi Uosiuku, rupūžė...

Bet tai jau buvo nesvarbu.

Tarsi nuspėdamas jaunuolio mintis, d‘Lalenas ironiškai, bet be jokio piktumo, šyptelėjo. Vėl gurkštelėjo iš gertuvės, o kita ranka paplekšnojęs jaunuoliui per petį, tiesiog  trinkteldmas prispaudė gertuvę į Uosiuko krūtinę, kurią šis instinktyviai prispaudė savo rankomis, o Karolis ją paleido palikdamas karininko rankose:

- Ryt auštant, kad nė kvapo jūsų, briuselinių, čia neliktų. Ir nepamiršk madam Ivetai brendžio statinaitės, kurią vadini konjaku... Cha!

D‘Lalenas mirktelėjo viena akimi ir arogantiškai užkliudydamas pečiu sustingusį Uosiuką, nuėjo link žiojėjančios angos perdangoje ir greit joje dingo.

Karolio žodžius Uosiukas suprato, bet jiems įsisavint prireikė nemažai vidinių pastangų. Prieš jo akis, kaip sąžinės šmėkla, jam vis dar sukosi ir šmėžavo paskutinysis pasimatymas...

- Gal taip ir geriau... – ištaręs į nieku, jaunuolis užsivertė gertuvę.

Jaunasis karininkas, kad ir koks jaunas ir nepatyręs buvo, bet jau seniai iš dėdės Antano ir senjoro Chuano buvo išmokęs nepasitikėti rūmininkais ir dvariškiais, o ypač politikais ir pasipūtėliais generolais... Samdinio duona - kai kiekvieną šiknaskylę bando užkišti kondotjerų kaulais - gera mokytoja. Ne išimtis ir Karolis de Lalenas. Šio karjeristo geranoriškumu, vaikinas nepatikėjo nė per nago juodymą...

- Na ką, tapau įkaitu, kokiame nors žaidime? Dievaž, kaip Dievą myliu, taip ir yra... – balsu paantrino savo mintims Uosiukas ir vėl užsivertė gertuvę. Akimirkai pagalvojo, kad ji užnuodyta, bet čia pat numojo ranka ir atsiplėšęs nuo kaklelio, žiūrėdamas į apačioje mirguliuojančias švieseles, vėl pusbalsiu sumurmėjo: - Ech... donja Iveta... Mhm... geroji moterėle... O ko aš dar galėjau tikėtis?.. Na taip... Kaip ji ten sakė? Habsburgai savų meilužių patvorį nepalieka? Bet ir gailestingumu nepasižymi... Taip... Kad tik Jai būtų geriau... Pati pasirinko... Gal de Krua mano senjorui ką padės ir išsinešdinsim mudu iš to sušikto iš Brabanto... Į pietus... Karas tik prasideda...

Uosiukas, tarsi sau paantrindamas, mostelėjo  ranka per orą, tarsi kažką nukirsdamas, tarsi uždėdamas antspaudą ar užversdamas knygą. Perbraukė drėgnas akis ir išsitiesęs, atlaužęs pečius kaip ir dera karininkui ir jaunam junkeriui, nužingsniavo link angos į bokšto vidų.

XVII.

Iš siauručio skersgatvio į aikštę, laikydamas rankoje pakeltą kryžių,  išbėgo kažkoks vienuolis ar pamišęs šventeiva. Čia pat stovėjęs bedantis valkata nuo grindinio kilstelėjęs akmenį užsimojo ir sviedė šventikui į katą. Šis loštelėjo ir krito su suknežinta galva tiesiog ten, kur stabtelėjo.

Senjoras Chuanas išsitraukė pistoletą ir šovė. Pastato sieną aptaškė kraujo purslai, o valkata, trenkėsi į tą pačią sieną ir  be gyvasties susmuko.

Kapitonas Chuanas greit užkišo pistoletą atgal už plataus diržo ir traukdamas rapyrą, sušuko:

- Į koloną! Glaaausčiaaauuu! Glausčiau! Į koloną! Link vartų! Judam link vartų!

Jam, kaip aidas, nuskambėjo miestelėnų riksmai, kurie reikalavo visus mušti ir žudyti. Deginti gyvus... Taip kaip jie degino šventas knygas...

Trumpomis ietimis ir alebardomis ginkluota saujelė karališkosios Briuselio įgulos susispietė aplink savo vadą į taisyklingą stačiakampę ir vos į gatvę telpančią koloną. Į jų gretas pradėjo lietis miesto sargyba, juodai apsirengę miesto teismo klerkai ir lengvai ginkluoti antstoliai.

Riaušininkų, ginkluotų vėzdais, godendagais, kuolais ir visokiais spragilais tyvuliuojanti ir burnojanti miestelėnų minia, vis labiau lindo prie iečių ir alebardų, bet dar plūstelti ant karių – nedrįso. Alebardomis ir kalavijais pasišiaušusią „gyvatę“, kurios galvoje stovintys seržantai, iš kelio baidydami dar ryžtingai nenusiteikusius, bet jau "verdančius" miestelėnus, aktyviai mojavo ginklais.

Kažkokie berniūkščiai susigrabaliojo akmenų ir pradėjo svaidyti į kariškius. Tačiau tie akmenukai, šarvuotiems ir ginkluotiems kariams žalos nedarė.

Minioje sušmėžavo ir geriau ginkluoti turtingesni miestelėnai. Pas vieną kapitonas, netgi, pamatė alebardą, pas kitą - kad ir senovišką - bet kalaviją...

Sušmėžavo siluetas su metaline skrybėle, su bišopo mantija (a.p.: žiedmarškinė skraistė be rankovių: dažniausiai stačiakampė su skyle galvai arba užsegama vienu ar keliais segtukais. Laisvai krisdama dengia tik kaklą, pečius, krūtinę, nugarą. Kažkuria prasme panaši į metalinę pončo).

Kapitonas de Kueva, pamanęs jog prie riaušininkų gali prisijungti ir viršutinis miestas, mintyse net nusispjovė... Anie būtų pavojingesni – jie labiau disciplinuoti, turi savo seržantus, seniūnus, kurie buvo ragavę karo plieno. Jie turtingesni, tad ir ginklai geresni. Miesto milicijos branduolys... kita vertus – tai nebuvo sąminingai planuotas maištas, tad dar nežinia, prie kurių jie prisijungtų. Bet bandos jausmas...

Kažkas ant karių, iš viršutinio aukšto, išliejo pamazgas. Miestelėnai tokį gestą audringai pasveikino ir nuvilnijo pikdžiugiškas juokas ir jį lydintys keiksmai, bei prakeiksmai. Tarsi to telaukdami, iš kelių langų atskriejo dar keli naktipuodžiai...

Tačiau, spaudžiamos kolonos - dar niekas nepuolė. Kol kas, netvarkinga minia tik priekyje traukėsi iš kelio ir laidydama prakeiksmus, sekė paskui.

Kapitonas, kad ir kaip būtų norėjęs, bet su vos puse šimto rikiuotinų karių ir dar su keliasdešimt į jų gretas įsiliejusių rotušės sargybinių ir visokio plauko klerkų, net negalėjo svajoti juos spaudžiančios smirdžių ir padugnių minios.  Tad jis koloną vedė link vartų, kur tikėjosi susijungti su vartų ir sienų apsauga, o ten jau galvoti ar išvaikyti maištininkus ar laukti pagalbos iš Rotušės ar rūmų, štatgaltnerės Margaritos ir, galų gale – likusios sargybos...

Ne pirmą kartą miestelėnai maištauja. Laikai tokie... O kada jie buvo kitokie? Čia gi tokie kraštai... Nyderlandai: brabantai, pikardai, fryzai, lotaringai, flamandai... Jiems visiems neduok ėst, o tik duok pamaištaut... Bele pretekstas būtų...

O viskas prasidėjo taip nekaltai...

Teismas sugrūdo į kalėjimą vieną iš Liuterio fanatikų, o jo namuose rado krūvas uždraustų knygų, kurias šis pardavinėjo (nepriklausė nė jokiam cechui, jokiai gildijai, nemokėjo jokių mokesčių...)... Paaiškėjo, kad jie rengė naujoviškas mišias, pastoriavo ir dar visaip kaip skleidė neleistiną ir nedovanotiną ereziją... Žodžiu, buvo krečiami jų namai ir aplinkiniai kaimynai. Iš esmės, miesto įgula turėjo tik krapštytis nosis, pūsti ūsuotus žandus ir nieko daugiau neveikdama, tuom gąsdinti miestelėnus...

Tačiau viskas pakrypo kažkaip negerai...

Artimiausių gatvelių ir kvartalo gyventojai, knygų deginimui neprijautė, nepritarė ir rankų virš laužo nešildė. Murmėjo, riaumojo, trepsėjo, o atmosfera vis kaito. Tai kas turėjo būti paversta į spektaklį ir reginį bei pramogą išsirutuliojo į kažkokį maištą –  pavirto į kažkokį farsą...

Bet ir tai dar būtų visai nieko, jei nebūtų išlindęs tas kvailas šventikas su savo kryžiumi ir valkata su akmeniu...

Bet prasiliejo kraujas... O kaip žinia - lašelis kraujo - gali sukelti audrą...

...viesulą... Minia vos nepaklaiko.

Na ir kodėl kraujo kvapas tuos smirdžius ir valkatas masina kaip kokius išbadėjusius vilkus?!

Kita vertus, kiek nuošaliau nuo antstolių stovėjusiam kapitonui, susidarė įspūdis, kad minią kažkas net sąmoningai užvedinėjo. Šūkčiodavo, užkaitindavo, o po to dingdavo... Negražūs darbeliai.. Įtartini. Kažkas žaidžia savus žaidimėlius, o jam, kariui, karininkui - reikia visą tą mėšlą semti...

Labai sunku vertinti ar teisingai pasielgė kapitonas Chuanas, bet kolonai lėtai judant, pašlemėkai, tarp kurių vis daugiau šmėžavo neaiškių sunkiau ginkluotų žmogystų, vis labiau įžūlėjo. Nepadėjo net aktyviai besiginantis avangardas ir ariergardas. Kelis, jau sukruvintus, laimei ne itin sunkiai sužeistus karius, nustūmė į kolonos vidurį, o juos pakeitė paskui einantys. Kol kas, lyg daugiau aukų ir nebuvo

Kapitonas, rėkaudamas įsakymus ir stebėdamas aplinką, pusiau aklomis ir paskubomis persitaisė pistoletą, suktelėjo spyruoklę, raktą įbruko kišenėn, o ginklą už diržo:

- Avangardas! Lėtint žingsnį! Lėtint! Glausčiau! Ariergardas energingiau! Derint žingsnį!

Atkartojus komandą vyresniesiems kariams, kolona sutankėjo, susispaudė. Žingsniai tapo ritmiškesni. Kolona darnesnė. Po sėkmingų, kelių išpuolių į kolonos uodegą atmušimo, miestelėnai maištininkai kiek atšlijo. Bet neatrodė, kad atvėso. Jų kraujas burbulaivo ir virė...

Komendantas, lyg lengviau atsiliepė, bet čia pat ir vėl įsitempė: iki pagrindinių miesto pirmosios sienos vartų bokštų liko ne tiek jau daug, bet iš ten, lyg ataidėjo kovos triukšmas. Nuaidėjo keli šūviai... Lyg klyksmai ir žvangėjimai...

- Tfu, blyn... – balsu nusispjovė kapitonas. – Judam, judam!

Tuo tarpu, prie miesto vartų, susirėmimas tarp miestelėnų ir sargybos vyko visai nejuokingai rimtai. Ant žemės jau gulėjo keli kūnai, džerškėjo ginklai, kažkas šūkavo, kažkas aimanavo. Tačiau vartų apsauga nespėjo susigrupuoti ir buvo išskaidyta į dvi nedideles grupes. Nuo sienų atskubėjusi pagalba nesugebėjo padėti, nes jai teko ginti jau pačią hersą (a.p.: nuleidžiamos vartų grotos): jai besileidžiant, kažkas sugebėjo stumtelti po ja vežimą ir dabar, per patį plyšį, iš išorės bandė prasiskverbti visiškai rimtai ginkluoti maištininkai. Seržantas buvo įsakęs iš ginklinės dviem vyrukams atsinešti kirvius skalūnus, kad galėtų sulaužyti, sudaužyti ar suskaldyti vežimą, bet kariai kažkur užtruko ar dingo – jie, paprasčiausiai, bandydami gintis nuo į bokštą besibraunančių miestelėnų, grįžti nebegalėjo. Tad, dešimčiai vyrukų, vis prisidengiant skydais nuo bandančių pro nenuleistą hersą prasibrauti pašlemėkų daužyti vežimą ir gintis nuo grupelės užpuolikų jau iš miesto pusės.

Pasigirdo šūvis. Nuo miestelėnų pusės pakilo dūmelis, o vartų sargybos seržantas su išdraskytu šalmu ir veidu bei šalia stovinčiu kariu, krito kaip nušienauti. Net be aimanos.

Maištininkų biurgerių pusėje kažkas džiaugsmingai sukleketavo, lyg davė įsakymą ir palaida minia,  puolė likusius karius...

...su hersos sargyba buvo baigta per kelias akimirkas: jie buvo paminti, sutrypti ir sumaitoti, o hersa pradėjo lėtai kilti. Anapus vartų pasigirdo džiaugsmingi balsai ir kleketavimas...

Kažkas miklesnis, spėjant iš aprangos, matyt kažkoks meistras su savo pameistriais ar mokiniais, gal net iš ginklininkų ar liejikų kvartalo, pasišūkčiodami ir pasišokinėdami ir vartų nišos pradėjo stumti nedidutį falkonetą... Kažkas garsiai preikalavo parako ir sviedinių ar bet kokio šlamšto... Ir jį išgirdo...

Dvi nedidelės, po dvidešimt ar trisdešimt galvų karių grupelės, be jokios galimybės išeiti iš apsupties, jau buvo nustumtos prie sienos, o iš plačiosios gatvės, prie maištininkų prisišliejo dar geras šimtukas žmogėnų, kurie nesėkmingai bandė pastoti kelią kapitono Chuano kolonai.

Pamačiusios gausią koloną, abi vartų ir sienų sargybos saujelės, tarsi įkvėpė šviežio oro ir atgavo veržlumą, ir pasistengė agresyviai perimti iniciatyvą - spausti miestelėnus...

Čia pat, patranką užvaldžiusio meistro riksmų paraginta, netvarkinga miestelėnų gauja, paknopstom, vienas per kitą ėmė trauktis nuo Chuano kolonos, kuri jau beveik visa buvo išėjusi iš vedančios prie vartų pagrindinės gatvės ir bandyti persirikiuoti į taisyklingą stačiakampį.

Apsišaukėlis artileristas, taip ir nesulaukęs, kol visi miestelėnai pasitrauks, prikišo dagtį, sužaižaravo liepsna ir trinktelėjo šūvis... Dūmų kamuoliai apsiautė priešvarčių aikštę, sudrebėjo sienos, pažiro langai...

Aikštę nukošė žmonių riksmai, dejonės ir klyksmai...

Akimirkai sąmyšis tarsi sustingo... Po aikštę sukosi dūmų tumulai.

Dūmams parsisklaidžius, pasirodė kraujyje besimaudantys lavonai: tiek miestelėnų, tiek karių.

Kraujo ir ugnies liežuvis, kurio branduolys buvo akmenys ir visokios metalinės bei stiklo šukės, tarsi nulaužė penktadalį kolonos ir dar daugiau padrikusių miestelėnų...

Negana to, nuo viso to užtaiso, nuo viso to visokio šlamšto, senutė miesto patranka, ko gero net per pakišas įgrūsta seniai karo nemačiusiam miestui daugiau dėl vaizdo, nei dėl reikalo, sprogo per drūtgalį. Pats apsišaukėlis artileristas gulėjo perkirstas pusiau, o keli jo sėbrai, plūsdami kraujais, raičiojosi ant grindinio. Bet į juos jau niekas nekreipė dėmesio – į miestą ėmė plūsti ir vienas per kitą lipti užmiesčio maištininkų gauja.

Tik jei kariai nesupanikavo, tai miestelėnai, sužeisti ir išgąsdinti – apimti kvaitulio mėtėsi į visas puses, vienas kitam ir įsibrovėliams painiojosi po kojom.

Komendantas Chuanas įsakmiai ir griežtai sukomandavo, išlikę patyrę kariai, šaltai tarp savęs suspaudė į koloną įsiliejusius visokio plauko tarnybininkus, kurie daugiau ar mažiau, kaip ir dera šiais laikais, numanė savo vietą, ir jau be jokio gailesčio, lipdami per savo kolegų ir kovos draugų sumaitotus kūnus, darniai smogė nedrausmingai ir beveik panikos apimtai maištininkų bandai...

Dabar jau maištininkai miestelėnai pakliuvo į spąstus. Juos be gailesčio spaudė, kirto ir badė Chuano kariai, kurie po truputį persigrupavo į platesnę rikiuotę, o iš kitos pusės - juos spaudė į miestą plūstančių kažkieno suorganizuotų protestantų liuteronų galvažudžiai. Pastarieji, taip pat, pernelyg savo aukų nesirinko.

Hersa galutinai pasikėlė ir išorės maištininkai, tarsi laukinių barbarų gauja, ėmė ristis nieko netrukdoma,. Miesto prieangiuose girdėjosi tik žvangėjimas, klyksmai ir rėkavimai... Beveik apokalipsės triukšmas...

Išsivadavusi iš apsupties, mažutė bokšto sargybinių saujelė prisijungė prie kapitono Chuano...

Kolona sustingo ir atkišusi savo ilgakočius, kad ir ne visai tinkamus pilnos falangos rikiuotei ginklus, sustingo pasiruošdama atremti užpuolikų, kurių pirmąją nedarnią gretą spaudė iš nugaros naujoji banga, puolimą. Tačiau šie, jau vietoje panikuojančių miestiečių priešais save pamatę sustingusius ir alebardomis pasišiaušusius karius, sutriko ir susimėtė. Kilo nedidelis sąmyšis. Atsirado galimybė įsiveržėlius išspausti iš miesto ir tai pastebėjęs kapitonas, jau žiojosi išrėkti komandą judėti pusiniu žingsniuku priekin, tačiau nespėjo...

...anapus vartų pasigirdo darni šūvio banga...

Oras suvirpėjo ir sugriaudėjo...

...antra salvė...

Buvo neįmanoma suprasti kas vyksta anapus vartų, bet ugnis realiai šienavo įsiveržėlius...

...trečioji salvė nuaidėjo jau visai šalia vartų... Per juos miestan truktelėjo net blankus parako dūmelis, o nežmoniškas sušaudytos maištininkų bandos kriokimas, rodėsi,  apkurtins visą miestą...

Panika...

Kažin ar gali būti kas baisiau už laukinę paniką, kai gyvieji ritasi per savo draugus, per sužeistuosius...

Laukinė akla ir nevaldoma minia....

Anapus vartų sutratėjo būgnai, kurie dar labiau išgąsdino likusiuosius gyvuosius protestantus ir šie tiesiog krūtinėmis užgulė ant kapitono Chuano vyrų alebardų. Šie vos spėjo darbuotis juos smaigstydami ir kirsdami... Nors įsiveržėliai daugiausiai krito ne nuo iečių, o nuo savųjų...

Tačiau, po keletos minučių, viskas buvo baigta. Lipdami per nukautuosius ir sužeistuosius, mušdama būgnais ritmą, įėjo drausmingų karių vora ir sustingo priešais Chuano gvardiečius.

Pamatęs pačios Briuselio įgulos vėliavas ir į priekį išžengiantį atėjusio būrio vadą, kapitonas šiurkščiai prasklaidė savo karius ir išniro iš rikiuotės:

- Na?

- Pribuvom, senjore kapitone, - išsiviepė Uosiukas.

- Efektingai.

- Ir su griausmu.

- Pačiu laiku.

Kapitonas ir jo leitenantas šypsodamiesi paspaudė vienas kitam ranką, persimetė dar keliais žodžiais ir kiekvienas savo būriui davė komandą rišti belaisvius, pribaiginėti beviltiškuosius ir kariai paplūdo po visą aikštę...

Bent jau čia - maištas buvo baigtas.

Aikštelėje karaliavo mirties tvaikas, dejonės, keiksmai ir aimanos...

Mirtis nušienavo nemažai kaltų ir nekaltų... Čia gulėjo ne mažiau pusantro ar pora šimtų miestelėnų ir karių... Kai kurie, lengviau sužeisti, bandė pakampiais sprukti, kažkokie pašlemėkai bandė netgi krėsti nuošaliau gulinčius negyvėlius ar sužeistuosius...

- O pas jus čia linksma, monsinjore.

- Aha. Ne tas žodis, - šypteldamas atsakė Chuanas. - Kaip pačiam?

- Šūdinai.

- Su būriu kas nors?

- Ai ne. Su būriu tai viskas gerai. Visi sotūs ir laimingi.

- Tai svarbiausia. Suvisam?

- Ačiū Dievui, - Uosiukas persižegnojo. – Su visam. O šiaip jau, daug kalbos yra.

- Viskas po to. Vėliau. Dabar čia, šitą košelieną reikia išsrėbti...

- Aha, - sutikdamas linktelėjo Uosiukas ir žiojosi kažką dar pridurti, bet jį staiga nutraukė šūvis ir, tarsi kieno pamėtėtas, kapitonas siūbtelėjo ir krito tiesiai Uosiukui į glėbį...

- Aaaa... – smukdamas žemyn išstenėjo kapitonas, o Uosiukas, stengdamasis, kad jis staigiai nesudribtų, prilaikydamas, matydamas, kaip jo seržantas Jakobas prišoko prie gulinčio kruvino šaulio, nuleido savo siuzereną žemyn ir paguldė ant grindinio

Kapitonas plūdo kraujais: nežiūrint pilnos nugarą ir krūtinę saugojusios kirasos, kuri daba jau buvo suglamžyta, pramušta ir kruvina, visas dešinys šonas buvo nenusakomai išdraskytas... Šauta buvo ne kulka, o šratais... Ir iš labai arti... Galingas užtaisas...

- Neee!!! – Uosiukas pabandė stabdyti kraują, bet tai buvo neįmanoma.

Kapitonas balo, šniokštė, ant lūpų pasirodė rausvos putos.

- Gyvą niekšą... Imk gyvą niekšą! Pats kailį nudirsiu! – rėkė Uosiukas, o aplink jį, metę savo darbus, ėmė rinktis kariai.

- Neįmanoma, mesje... – jis miręs. – Velnias. Iš kur jis tokį, tas šūdžius, gavo? Blyn...

Seržantas Jakobas rankose laikė trumpą, bet plačiavamzdį iškruvintą pistoletą su prisukama spyna.

- Aaa... – suvaitojo kapitonas ir staiga atmerkė savo tamsias akis, kurios perbalusiame veide atrodė kaip du angliukai.

- Gydytojo! Greit ieškokit gydytojo! Kvieskit gydytoją...

Tačiau niekas net nekrustelėjo. Visiems viskas buvo aišku. Tik vienintelis Uosiukas dar karštligiškai tuo pat metu bandė atsagstyti šarvus ir savu apsiaustu užspausti žaizdą.

- Paaliiik... – vos girdimai ištarė Chuanas.

- Ką? A? Tylėk... Tuoj ateis gydytojas... Viskas bus gerai, - karštligiškai darbuodamasis ištarė Uosiukas. – Padėk man, - mostelėjo vyriausiam seržantui, kuris čia pat pritūpė kartu su vienu iš kapralų.

- Stok. Palauk... Turiu susimokėti... skolą.

Tylus, bet staiga sustiprėjęs šaltas balsas sustabdė jaunąjį leitenantą. Tačiau, rankos su apsiaustu nuo užspaustos žaizdos, jis nepaleido.

- Tu, - bejėgiškai kilstelėjęs ranką ir dirstelėjęs į seržantą išstenėjo kapitonas. – Nuimk pentinus. Man. Supratai?

- Taip, ponas kapitone...

- Uždėk jam...

Seržantas, nors ir nustebo, bet pratęs vykdyti įsakymus, nedaugžodžiaudamas pertūpė prie kapitono bejausmių kojų ir numetęs pirštines šalin, puolė atseginėti paauksuotus pentinus.

Tuo tarpu, akimirkai užsimerkęs, suspaudęs kumštį, kapitonas staiga atsimerkė ir nestipriai, bet garsiai pliaukštelėjo per Uosiuko, kuris patogumo dėlei jau buvo numetęs šalin šalmą, skruostą.

Pliaukštelėjimas buvo nestiprus, bet garsus.

Pasigirdo neaiškus sceną stebinčių karių murmesys.

Jau atrodė, kad kapitonas išleido paskutinį kvapą, bet staiga jis vėl atsimerkė ir sumurmėjo:

- Tebūnie tai paskutinis... paskutinis smūgis... paskutinis, į kurį tu neduosi grąžos... sere... (a.p.: paskutinis pliaukštelėjimas, kurį į riterius įšventinamasis privalo atlaikyti neduodamas grąžos. Šis pliaukštelėjimo paprotys daugiausiai paplitęs Prancūzijos regionuose, Belgijos, Nyderlandų ir t.t... Universalios ir privalomos įšventinimo apeigos nebuvo)

- Ne, jūs negalite mirti!

- Galiu. Ir pagaliau... ačiū Dievui... Visi... visi ten būsim...

Kapitono akys palengva darėsi stiklinės, ir taip silpnas balsas, po truputį, perėjo į šnabždesį. Uosiukas turėjo net prisilenkęs pasukti galvą, kad nors kažką išgirstų:

- Mirtis... mirtis garbės... mirtis garbės palauks... tavo... kabaljero... Arbolesai... garbės palauks. Atsiprašyk Chuanos. Už mane. Už viską... Susitiksim... A...adiós, cabal..lero...

Uosiukas kilstelėjo Chuano galvą ir žvilgtelėjo į  sustiklėjusias akis. Viena ranka, apsiausto kraštu nubraukė kraują nuo kapitono veido ir kruviną apsiaustą pakišo po jo galvą. užspaudė akis.

Susiraukęs, keliom akimirkom užsimerkė...

Niūrios žiemos popietės apgaubtą vakarinio priešvarčio aikštę, apkabino tyla. Rodėsi, kad akimirkai, net sužeistieji, pajutę iškilmingą minutę nutilo ir palydėjo paskutinį Briuselio įgulos komendanto, buvusio valdovo Karolio pažo ir jo tėvo Gražuoliuko favorito, daugelio kovų ir karų veteraną, Santjago kavalierų, Albukero kunigaikščio dono Beltrano de la Kueva pripažintą bastardą Chuano de Kueva y Sntjagą į Dausas...

Uosiukas, sužvangindamas savo ginkluote, lėtai atsistojo ir nieko nematančiomis akimis apsižvalgė.

- Kapitone, sir Arboles, man garbė bus prisegti jums pentinus... – staiga tylą nutraukė seržanto Jakobo balsas ir Uosiukas pajuto, jog seržantas, nedelsdamas perėjo nuo žodžių prie veiksmų.

- Vivat ševalje Arbolesui! – staiga kimiai ir įsakmiai užstaugė kapralas Blicas ir per aikštę nuvilnijo galingas karių šauksmas.

Rodos Uosiukas tik dabar susivokė aplinkoje.

- Ačiū, vyrai... Ten mačiau apverstą lafetą?..

- Taip, prie vartų, - jau atsistojęs linktelėjo seržantas.

- Užmeskit kelias lentas ir paguldykit ant jo kapitoną...

XVII.

Siauroje gatvėje procesija sustingo, pirmieji keturi arkebūzieriai priklaupė, pagal komandą spustelėjo nuleistukus. Rusenančios dagtys beveik vienu metu prisilietė prie parako lentynėlių. Sušnypštė ugnelės, nurūko dūmeliai ir trinktelėjo beveik darni salvė. Nuaidėjo komanda ir virš už jų stovintys ir jau į atramines ietis atrėmę savo sunkias muškietas, iššovė muškietininkai...

Tik nutilus šūviams, dar neišsisklaidžius aitriems dūmams, pasigirdo pertaisomų šautuvų grūstuvų tarškėjimai. Neužilgo, vienas po kito, kariai atsiliepė, jog šautuvai pertaisyti.

Tačiau, salvė, nors ir nugynė nuo nebaigtos statyti barikados beviltiškai nežinia ko maištaujančius žemutinio miesto miestelėnus, nieko nesužeidė ir neužmušė. Išmušė tik krūvas šukių iš medinių rakandų. Pora kulkų atsimušusios rikošetu susmigo į užvertas langines.

Į priekį išbėgo karių grupelė ir mitriai atlaisvino kelią nuo nebaigtos statyti barikados.

Procesijos, kuri tyliai ir kantriai laukė kol atlaisvės kelias būgnininkas, negarsiai subarškino „tra-ta-ta-ta...“ ir procesija patraukė tolyn.

Daugiau jos niekas nebandė stabdyti.

Tai buvo liūdna, keista ir neįprasta procesija. Priekyje ėjo dvi eilės alebardomis ginkluotų karių, paskui juos - dvi eilės šaulių, vėliavininkas su per pusę nuleista žygio vėliava, paskui juos karininkas su apnuogintu ir į petį atremtu ganėtinai ilgoku ir palygint puošniu kacbalgeriu, o paskui jį, sunkų falkoneto lafetą traukė prie jo pririšti kai kurie kruvini belaisviai – po penkis iš kiekvienos pusės. Juos prižiūrėjo keli kariai, o paskui ėjo visi likę ir miesto tarnybinkai: susdarė gal poros šimtų žmonių palyda, neskaičiuojant vis gausėjančios netvarkingos minios iš smalsių miestelėnų ir iš Audenardės kuopą atsekusių nerikiuotinų nuolatinių palydovų.

Ant pačio lafeto, uždengtas kažkada buvusia balta, o dabar jau vietomis persisunkusia krauju vėliava su Andrejaus burgundiškuoju į stilizuotas liepsnas panašiu raudonuoju kryžiumi, gulėjo Briuselio įgulos kapitonas.

Taip procesija praėjo visą žemutinį miestą ir išlindo priešais antrąjį miesto sienos žiedą.

Bijodami, kad maištininkai plūstels į turtingesnių miestelėnų ir didikų kvartalą, šie miesto vartai buvo uždaryti. Jaunasis riteris Arbolesas jau norėjo žengti į priekį ir pareikalauti atverti vartus, tačiau neprireikė – abu varčiai atsivėrė patys, o šalia jų išsirikiavusių karių grandinės praleido procesiją tolyn... Sargyba, matydamas paskui karius sekančius miestelėnus, kiek sutrikusi pamindžikavo dairydamasi į savo karininkus, bet šie, neįžvelgdami grėsmės, jokios komandos nedavė, tad lydintieji, kaip kokia gyvatės uodegai pasuko link pagrindinės - didžiosios turgaus aikštės...

Ši miesto pusė, nepaliesta, galbūt, visai ir ne spontaniško maišto, bet su nerimu laukianti kuo jis pasibaigs apatiniame mieste, su keistu nerimu pasitiko procesiją. Pro langus sužiuro smalsuoliai. Patruliai sustingo praleisdami vilkstinę ir įtariai nužiūrinėdami lydinčiuosius miestelėnus, kurie beveik nekėlė jokio triukšmo.

Būgnas sutrinksėjo paskutinį kartą ir užtilo. Kariai prasiskyrė ir prie vieno iš prabangesnių namų  įėjimo, priekin praleido savo vadą – ševalje Arbolesą. Šis jau rengėsi pakelti ranką ir suėmęs nedidelį kabantį plaktuką pasibarškinti, bet masyvios durys, be jokio garso, atsivėrė pačios. Tarpduryje pasirodė pati namo šeimininkė Chuana de Vilavisensio, o pro jos šoną į gatvę išsprūdo gal trijų-ketverių metų berniukas.

Moteris sustingo nei gyva, nei mirusi. Atrodė, kad net nekvėpuoja. Akys didelės, bet stiklinės. Jos įsmigo tiesiai į Uosiuko akis.

Leitenantas staiga parklupo ant vieno kelio, persižegnojo ir ištarė:

- Atleisk. Nepavyko išgelbėti...

Moteris, tyliai, kaip kokia itališka marionetė, linktelėjo.

- Tikiu, kad padarei viską ką galėjai...

- Jei galėčiau, mielai susikeisčiau.

Chuana tik palingavo galvą:

- ..jis ten? – kilstelėjo smakrą link netoliese stovinčio lafeto, kur karių suklupdyti klūpėjo prie jo pririšti belaisviai.

- Taip. Jis pilnai ir garbingai atliko savo pareigą. Jūs turite kuo didžiuotis...

Moteris vėl palingavo galvą ir nieko neatsakiusi sumurmėjo:

- Įneškit...

Uosiukas atsistojo, iš už diržo išsitraukė pistoletą, kuriuo buvo nužudytas jo senjoras. Dėbtelėjo į moterį, bet supratęs, kad su ja, bent jau dabar, nepavyks susišnekėti, teištarė:

- Juo buvo nužudytas tavo tėvas, Bertranai de la Kueva y de Vilavisensio (a.p.: vyriausias sūnus. Beltrán de la Cueva y de Villavicencio), tačiau, gal būt, jis kada nors išgelbės tave ar tavo šeimą, - kažin ar mažametis vaikas suprato pasakytų žodžių prasmę, bet jis stipriai abiem rankom prie krūtinės prispaudė sunkųjį pistoletą, o gatvėje nuaidėjo nedidelis, lyg į pritarimą panašus šurmulys.

- Gracias tío... - ištarė vaikiukas.

Moteris vis dar stovėjo kaip nulieta, bet tarpduryje pasirodė stambi ir pagyvenusi auklė, kuri, supratusi kas vyksta, viena ranka suėmė berniuką už peties, o kita, braukdama per savo pavandeniavusias akis, sušniurkšiojo nosimi. Tai buvo tarsi ženklas ir gatvę nuklojo triukšmas. Kažkur taipogi pasigirdo aimanos. Iš namo išbėgo dar pora kambarinių ir senyvas arklininkas.

Uosiukas pasisuko ir spragtelėjo pirštais:

- Seržante Koba, liepkit įnešti velionį kapitoną į namus. Paskirkit budėjimą. Dviguba garbės sargyba. Viduje du, prie įėjimo du. Keistis kas keturias valandas. Paruoškit vyrus kapitono paskutiniam eskortui.

- Klausau, kapitone!

Prie viso šurmulio nugriaudėjo dar ir seržanto įsakymai, ir komandos. Procesija ir rikiuotė galutinai suiro, o Uosiukas pasitraukė į šalį, kad netrukdytų savo kariams.

Mindžikuodamas vietoje ir niūriai dairydamasis į žmonių skruzdėlyną, išgirdo garsų „Kchmmm“ – aiškai kažkas norėjo į save atkreipti dėmesį.

Nedelsdamas pasisuko.

Priešais jį stovėjo donas Karolis de Lanojus. Nuo galvos iki kojų šarvuotas, bet be šalmo. Galva išdidžiai, bet be patoso pakelta, išpuoselėti smailūs ūsai didžiūniškai stirksojo į šonus, o akys, su susidomėjimu, žvelgė į Uosiuką. Nors jie buvo beveik bendramečiai, bet Uosiukas pasijuto, lyg prieš jį stovėtų gerokai vyresnis dožas.

- Arbolesas de Lituano, kaip suprantu? – balse nuskambėjo tos pačios generoliškos natos, kaip ir prie gojaus, pakeliui į Turnė.

- Ševalje Arbolesas de Lituano...

Uosiuko balsas nuskambėjo kaip pavargusio kario, kurį apėmė įtampos atoslūgis, o Karolis vyptelėjęs, ironiškai pakreipė galvą ir pridūrė:

- Ševalje el Hermoso... Na-na... gandai greitesni.

- Kaip pasakysit, - abejingai gūžtelėjo pečiais Uosiukas.

- Man reikalingas kapitonas.

- Ne, bijau, kad su manim ne mažiau pusės ar trys ketvirčiai vėliavos. Jie eis su manimi, - palingavo galva Uosiukas.

- Dar geriau. Atsisakymas nepriimamas. Sąrašą pateiksi mano auditoriui. Auštant, - d‘Lanojus pasuko galvą ir pridūrė tokiam pat, kaip ir jis pats ginkluotam, už jo stovėjusiam riteriui: - Girdėjai?

Karys, kuriame niekada neįtartum esant auditorių, nieko neatsakęs linktelėjo.

- Dėl formalumų nesijaudint. Miesto vėliavas paliekat. Nuo rytojaus pietų, nešiosit mano spalvas. Po pietų būt pasiruošus išvykt. Nei laikas, nei karas nelaukia.

- Bus įvykdyta, monsinjore, - jau kaip siuzerenui, senjorui ir savo tiesioginiam karo vadui, nusilenkė Uosiukas...

Epilogas

- Kas čia? – truktelėjęs žirgo pavadžius mostelėjo ranka šalimais jojančiam seržantui Jakobui, kuris jaunuoliui jau seniai tapo daugiau nei geru draugu ir bendražygiu.

- Nušiurusi koplyčia, - gūžtelėjo pečiais seržantas. – Pilna čia tokių.

- Stojam. Palaukit manęs čia.

- Bet... eeee... senjorijoj mūsų laukia, kapitone!

- Palauks, niekur nesidės, - Uosiukas stryktelėjo žemėn ir prilaikydamas rapyrą, kad ši netabaluotų, nupėdino per nešienautą, sultingą ir vėjo glostomą pievą ant kalvos, kur stūgsojo seniai apgriuvusi koplytėlė.

Seržantas gūžtelėjo pečiais ir nedaugžodžiaudamas, rankos mostu davė ženklą poilsiui. Septynetas karių - šaulių ir trejetas tarnų, kurie, skirtingai nuo karių, sėdėjo raiti ant mulų bei neįnoringų Alpių ponių, šurmuliuodami nušokinėjo žemėn. Gana spėriai ir įgudusiai suginė arkliokus į vieną krūvą, nešulinius mulus pririšo pavėsyje, o patys, šurmuliuodami įsitaisė pakelės medžių pavėsyje: kas su gertuvėmis rankose, kas su užkandžiais, o kas nutipeno ir savo gamtiniais reikalais.

Altorius beveik sveikas. Net kryžius su gana kruopščiai išskaptuotu nukryžiuotuoju kabėjo nepaliestas.

Uosiukas persižegnojo ir priklaupė. Kažkodėl malda liejosi pati savaime. Ko gero, jau metai, kaip turėjo tokį poreikį, bet vis nepasitaikydavo nei proga, nei galimybė, nei vieta. O dėkoti Dievui ir apvaizdai - turėjo už ką...

Dar prieš ketverius metus tebuvo tik bedalis ševalje, šaulių kuopos kapitonas ir bežemis baneretas (a.p.: vėliavininkas – vadovaujantis daliniui ir turintis teisę kartu su valdovo vėliava kelti ir savo asmeninę. Hierarchijoje tai būtų viena iš žemiausiųjų tarp kilmingųjų), o dabar - jau nobilis - kavalierius Arbolesas di Pisoli, vieno didelio dvaro su, sprendžiant iš aprašo dideliu kaimu, ir, šalia esančio vidutiniokiško leno valdytojas (a.p.: titulų, tuometinėje ir vėlesnėje Italijoje, skirtingai nuo Anglijos, Prancūzijos, Ispanijos po 1524 m. Karolio I (V) reformos ir net Vokietijos – nebuvo. Netgi pats žodis, „signor“, kaip kreipinys pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose minimas tik nuo XVI a. antros pusės. Mandagus kreipinys dažniausiai buvo „mesir“, o į moterį „mona“ (dabar rašoma „monna“), nuo žodžio „ma-donna“ – „mano ponia“. Mandagumo titulų taip pat nebuvo – tiesiog „nobile di xxx“ arba „nobile dei xxx“. Kaip pavyzdžiui „Mona Liza“, tai būtų tiesiog Ponia Liza“. Pavardžių taip pat nebuvo, o pas kilminguosius, ypač aukščiausiuosius, kaip pavyzdžiui Medičius, tai pavyzdžiui Isabela dei Medič, tai ne tiek pavardė, kiek pažymėtina priklausomybė giminei ir t.t, ir pan... kitaip tariant egzistavo tik „importiniai“ aukščiausieji titulai pradedant nuo grafo: grafas, kunigaikštis/hercogas/dučė, princas ir karalius...).

Uosiuką ėmė ir pasididžiavimas, ir liūdesys: viena vertus, tai jo tarnybos įvertinimas nuo prieš metus tapusio Pirmuoju Sulmonos princu Neapolio karalystėje, Karolio, Laleno grafo už ištikimą tarnybą, o kita vertus – nenusakomas rūpestis ir didžiulė našta... Pisoli dvaras buvo šiauriau Sulmonos, Apeninų kalnuose. Gerai, kad nors žemės išsidriekusios plokštikalnyje – slėnyje apsuptame nedidelių viršukalnių, o ne kur nors kalno šlaite. Šiaip tai, šiuose kraštuose žemės - ne itin turtingos. Kai kur net vargstančios. Gyventojų ne tiek daug, o kai kur, kaimiečiai - neretai ir badauja... Kaip ir dauguma kalniečių kaimiečių visame pasaulyje...

Net bijojo pamatyti savo būsimas valdas. Tai yra – esamas, bet dar nematytas.

Malda, matyt, padėjo. Jeigu prieš tai kavalierius atrodė sunykęs ir dešimčia metų susenęs, tai nusileidus nuo koplyčios, bent jau jo bruožai sušvelnėjo ir jis pasidarė kiek panašesnis į tą „senąjį“ Uosiuką.

***

- Naa-taip, taip, - sumurmėjo Uosiukas, kai jo mažasis būrelis atsidūrė ant kalvos, nuo kurios jau beveik tiesus akmeninis ir dulkinas keliukas leidosi į slėnį.

Priešais jį atsivėrė ganėtinai nuostabus, žaliai rudas kalvotas, įrėmintas kalnų grandinės ir vaiskaus žydro dangaus su keliais plunksnuotais debesėliais, vaizdas.

Apačioje stovėjo apgriuvęs bokštas, galbūt net buvęs kokios senovinės pilaitės donžonas su akmeninės sienos likučiais. Ir visa tai buvo apaugę gebenėmis ar kažkokiais kitokiais vijokliais ir apsupta senais susiraičiusiais medeliais. Net neryškus kelias, tarsi bijodamas šios pamėklės, suko aplink.

Už viso šio vaizdo buvo galima įtarti esant pastatus ar net kaimelį.

Keliauninkams bestebint slėnį, kaip tik ant pro griuvėsius supančio keliuko, pasirodė varantis maišais apkrautą asiliuką kaimietis. Šis, tarsi pajutęs žvilgsnius, pakėlė galvą ir pamatęs žemyn besileidžiantį būrį, spėriai vytele ėmė trankyti asilą ir gręžti jį atgalios. Asilas buvo paklusnus ir jis mikliai jį apsukęs, dingo iš akiračio.

- Žinant, kad jūs išsiuntėte advokatą, keistas sutikimas, - suraukė marmūzę seržantas ir nusiėmęs beretę, nubraukė ja veidą ir  pasikrapštė prakaituotą trumpai kirptą viršugalvį. Toks keistas kirpimas - tai vis Uosiuko įtaka, kuris šią madą perėmė dar iš savo dėdės Antano.

Tačiau vaizdas visiškai pasikeitė, kai jie keliuku aplenkė senojo dvaro griuvėsius - atrodė, tarsi kas mosteltų burtų lazdele: juos iškart pasitiko pailgas, su labai aukštu belangiu cokoliu, stačiakampis, beveik dviejų aukštų, grėsmingai, tarsi citadelė, atrodantis akmeninis namas su išsimėčiusiais priestatais. Negana to, kieme būriavosi ir šurmuliavo didelė kaimietiškai puošniai apsirengusi minia. Matėsi padengti stalai ir šalia jų, šokinėjančios tamsiais rūbais apsirengusios moterėlės, kurios skubiai tiesė margas staltieses. Kažkas kažkur bandė derinti kažkokį instrumentą. Kleketavo po kojomis besipainiojančios ir paspirtos šalin vištos... bliaunantis, taip ir nenukrautas asilas, ir šiaip, regėjosi visas judėjimo ir pasiruošimo kažkokiai šventei ar puotai-  chaosas.

Nustebusiems keleiviams pasirodžius kieme, visi staiga nuščiuvo ir sužiuro, o nuošalyje stovintis ir ant krūtinės sunėręs rankas pilvotas vyras, staiga sukrutėjo, šoktelėjo prie atkeliavusių, nusimaukšlino plunksnuotą tarnybininko skrybėlę ir nusilenkė:

- Messere... (a.p.: messere šis kreipinys Italiojoje buvo priimtas kreipiantis į riterius, teisėjus, gydytojus, šventikus ir pan. Į kūribinius žmones, kaip muzikantai, tapytojai, inžinieriai – maestro)

- Sviekas, Alebrtai, sveikas... – Uosiukas vyptelėjo. – Na ir kaip?

- Viskas puiku, mesere, viskas tiesiog nuostabu...

- Netgi taip?

- Drįstu jus užtikrinti, mesere

- O čia kas? – linktelėjo galva Uosiukas į visą sustingusį sambrūzdį.

- Taigi, sutiktuvės, senjore, sutiktuvės... Leiskite pristatyti, - ponas Albertas pasisuko į šalia jo išdygusią ganėtinai apvailainių ir labai malonių bruožų, ir išdidaus stoto moteriškę. Na, ne visai moteriškę: ko gero, juoda apranga ir ta kvaila kilmingų kaimiečių kepuraitė - ją kiek pernelyg sendino. Pasitelkus fantaziją ir atmetus drapanų daromą įspūdį, iš akies įvertinus – galgi, beveik ir Uosiuko amžiaus. Jei ir vyresnė, tai ne kažin kiek. Iš visų susirinkusių ji skyrėsi dar ir tuo, kad laikėsi išdidžiai ir nepriklausomai. Tarsi šeimininkė. Kol uosiukas nužiūrinėjo moterį, advokatas tęsė: – Jūsų leno šeimininkė, kuri rūpinosi ir jūsų dvaru, ir visomis šiomis apylinkėmis, kol atvyks naujasis senjoras, mona Andrėja dei Paolučijo (a.p.: ištekėjusios moterys Italijoje neimdavo vyro pavardės – galų gale, jų kaip tokių, pagal šiandieninę sampratą, ir nebuvo. Tai yra kreipinys į vardą – galėjo būti mona Andrėja, bet ne mona Paolučijo, nes jis reiškė daugiau priklausomybę kažkokiai giminei)

Moteriškė nusilenkė:

- Sveiki atvykę, mesere.

- Ir tu būk pasveikinta mona Andrėja, - Uosiukas liuoktelėjo nuo žirgo ir mostelėjo ranka, kad ir kiti gali nulipti. – Tai, sakote, rūpinotės mano turtu. O tai kas čia?

Uosiukas mostelėjo į šone stūksančius griuvėsius.

- Čia dar buvęs senjoras, amžiną atilsį jam, kuris kartu su mano vyru prieš keturis metus pražuvo šalia Milano, liepė negriauti, - moteriškė taip spėriai sučiauškėjo, kad net nebuvo galima įsiterpti: matyt buvo kilusi iš pietinės Italijos ar kažkur nuo Romos apylinkių – ten visi greitakalbiai čiauškaliai. - Sakė jog nuo kelio nykiai atrodo ir baido visokius pašlemėkus. O tai, jei kokie plėšikai ar marodieriai užmatys, kaip mes gyvenam... tai...

- Pala-pala...

Uosiukas kilstelėjo ranką, bet ji jo, tarsi neišgirdo arba Andrėjai labai norėjo baigti savo mintį:

- O jūsų namas štai. Tvarkingas, prižiūrimas. Laukia. Bet tik vienas sparnas gyvenamas, kur įsikūrė prievaizdas su šeima, - moteriškė mostelėjo ranka, o Uosiukas pamatė, kaip niekuo labai iš kaimiečių neišsiskiriantis senas žilas vyras, pasirėmęs į lazdą, kažkokia senyva moterėlė ir du augaloti, bet dar nepilnamečiai vaikinai, nusilenkė. – Ką nors tvarkyti nedrįsom. Kas čia žino, kaip panorės naujasis meseras, bet pinigus atidėjom... Taip-taip.. Užteks ir remontui, ir kukliam perstatymui...

Uosiukas dėbtelėjo į savo advokatą auditorių, o šis tik pritariamai linktelėjo. Moteriškė vis dar nesiliovė pliauškusi:

- Žmonės laukė senjoro, sutiktuves ruošia, štai. O gal jūs nesutiksite, norėsite pirma pailsėti ar jūsų kraštuose kitaip...

- Gali nustot pliauškusi?! – nebeištvėrė Uosiukas ir, čia pat, atlaidžiai šyptelėjo. – Aš pratęs su savo kariais srėbti iš vieno katilo, tad kodėl turėtų būti kitaip su mano žmonėmis? Bent jau per šventes?

- O tu sakei alemanas, alemanas... – Andrėja, kaip kokia mergiščia, nutaisė grimasą auditoriui ir čia pat surimtėjusi nusilenkė. – Tai mes, tuoj viską suruošim.

- Pala. Iškart sakau, kad nebūt nesusipratimų: linksmybės linksmybėmis, o mano kumštis geležinis. Va, mano karių galite paklausti, - dūrė nykščiu sau už nugaros palydovų pusėn Uosiukas. Jis puikiai žinojo, kokias siaubo pasakėles seni veteranai moka porinti naujokėliams apie savo vadus, tad net neabejojo, kad dar šį vakarą kaimiečiai išgirs tokių balabeikių, kurias dar ir būsimos devynios kartos neišsems ir neišlukštens. – O kol suruoš stalus, manau, neatsisakysite bent jau paviršutiniškai parodyti, ką gi aš čia turiu. Žinosiu dėl ko puota keliama. Tempkit čionai tą savo ekonomą ar prievaizdą, ar kaip jį ten... Jakobai, duok įsakymą nusibalnoti ir eime kartu...

- A? A, jo...

Uosiukas tik dabar pastebėjo, kokiu žvilgsniu seržantas Jakobas, pravarde Koba, rijo jo leno šeimininkę. Palingavo galva, paslapčiomis šyptelėjo ir alkūne kumštelėjęs šiam į šoną, ištarė:

- Nusibalnojam!.. Atsiras kas parodys, kur maniškiems įsikurt? Taip? Gerai, veskit, - kavalieriaus Arbolo nuotaika begėdiškai pasitaisė. Mintys įgavo spalvas, o kalnų oras jau rodėsi, kaip antikinių Dievų nektaras.

Namas, iš ties, ne tik priminė citadelę, bet iš esmės ja ir buvo. Gerąjį ir juodąjį išėjimus buvo galima užtrenkti masyviomis ąžuolinėmis, metalu kaustytomis durimis. Laiptai, specialiai, ruošiantis gynybai - susukti. Pirmųjų langų, be ilgų kopėčių ir nepasieksi, o ir juos buvo galima užtrenkti masyviomis langinėmis su nedideliais plyšiais šaudymui... Namas turėjo netgi su požemį... uosiukas nebūtų nustebęs, jei jame būtų įėjimas ir į kokį tunelį, kuris veda anapus, kur nors, kalvų. Reikės pasiteirauti, bet ne šiandien. Bus laiko.

Aišku, pasiruošusi apgulčiai kariauna, tokią citadelę - sules ir nepastebės, bet nuo kokių dezertyrų ar marodierių, ar užklydusių kariūnų - joje atsisėdėti galima. Esant reikalui, susispaudus, tai, matyt, ir su visu kaimu... Ir net su šiokiais tokiais gyvuliais...

...viduje, net savąjį šulinį turėjo...

Šitą citadelę paversti į modernų dvaro pastatą ar rūmus – buvo ne taip paprasta. Bet asmeniniai apartamentai, bendrosios salės – tvarkingi, jaukūs... Tik kiek dulkių per daug... Bet, o ko norėt? Ir tai, kaip ketverius metus negyvenamam pastatui, o ir prieš tai buvusiam ponui, viengungiui, paskutiniam iš savo giminės – atrodė puikiai.

Šalia kiek nusileidus į lomą, buvo galima pažinti net mažučio sodelio ar parkelio užuomazgas: keli tvarkingi, bet nususę vaismedžiai, sulaukėję rožių krūmai. Susmegęs suolelis, apgriuvusi medinė pavėsinė, nekirpta gyvatvorė...

Į patį, jau netoliese esantį kaimelį, kur, pasak Andrėjos, gyveno aštuoniolika pilnaverčių šeimų ir jis buvo panašesnis į gyvenvietę, nei kaimą, Uosiukas nesileido. Neatidžiai klausėsi ir moters čiauškėjimo, ir retesnio ekonomo komentaro, mėgavosi vaizdais ir mintyse juokėsi iš savo seržanto, kuris vos tik nebučiavo kiekvienos Andrėjos smėlyje paliktos pėdutės. Dar tokio jo nebuvo matęs – atšiaurus flamandų stuobrys, daugelio kovų veteranas, staiga tapo paslaugiu kačiuku... Na, o pati Andrėja, rodos - tuo net mėgavosi:toks įspūdis, kad išsiilgusi normalaus vyro dėmesio... kobos pusėn visai palankiai šaudė savo akytėmis.

Galų gale, jau saulei visiškai pasislinkus link vakarų, atbėgo berniūkštis ir pranešė, jog stalai nukrauti. Visi laukia.

Uosiukas sutarė ekskursiją pratęsti kitą dieną: apžiūrėti kaimą, laukus ir žemes, užsukti į Andrėjos dvarą ir šeimininkai pasuko atgalios.

Kieme, prie stalų, nedrįsdami prie jų sėstis, beveik visiškoje tyloje, stoviniavo vos ne visas kaimo ir Andrėjos dvaro elitas. Vyrai, moterys. Pagyvenę ir seni. Net augesni vaikai, kurie, aišku, prie stalų nebus prileidžiami. Sunkiai nusakomas skaičius, bet ne mažiau šimtinės.

Uosiuko stalas buvo pagrindinis. Pagal visas tradicijas - ant nedidelės pakylos.

- Mona Andrėja, neatsisakysit prisėsti man iš dešinės? Seržante Jakobai, prašau iš kairės, poną advokatą, ir, Andrėjos nuožiūra kitus, prašau prisijungti.

Moteris net nuraudo ir sutriko, ir, kartu, net iš pasididžiavimo išdidžiai atlošė pečius, ir, net, iš aukšto nužvelgė visus kieme susirinkusius žmones.

- Kunigo ar šventiko, kaip suprantu, nėra?

- Pasimirė nabagas. Prieš pusmetį, atkrito. Tai, kol kas, mes be jo, - persižegnojo senasis ekonomas, o paskui jį ir visi vietiniai.

- Jakobai, pasakyk Blicui, kad sumurmėtų ką nors greitai, ir sėdam, o tai jau žarnos gurgia.

- Tai aš ir pats galiu... – ir nelaukdamas sutikimo, gerai pastatytu, komanduoti pratusiu kimiu balsu užbliovė: - Palaimink, Viešpatie, mus ir šias dovanas, kuriomis iš Tavo dosnumo stiprinsimės. Mokyk mus dalytis Tavo dovanomis, meile ir duona su visais Tavo vaikais. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

- Amen, - persižegnojo Uosiukas ir sėdosi ant centre, vienintelio stovinčio medinio krėslo su atkalte.

Jo pavyzdžiu pasekė visi kiti, bet ir toliau net neprisilietė prie valgio. Laukė, kol pirmas nepradės šeimininkas. Bet šis, tarsi akimirkai, sustingo. Jei nežinotų kur esąs ir kur jį likimas nubloškė, jei ne daugelio vietinių tamsesnis gymis, tai akimirkai būtų pagalvojęs, jog jis staiga persikėlė į Žemaitiją. Į Butrimo dvarą, kur grįžus šeimininkui iš kur nors toli – šeimininkas su savo žmonėmis - lygiai taip pat puotauja... Nors ten iš seno, šeimininkas - tai daugiau giminės galva... Bet ir čia, ko gero – visi kaimiečiai vienaip ar kitaip susigiminiavę... Bet ir senais laikais, geras baronas, su savaisiais prie švenčių stalo nevengdavo prisėsti...

Nenorėdamas užtęsti pauzės, Uosiukas ištiesė ranką ir atsilaužęs duonos gabalėl, jį mestelėjo burnon. Kaip burtų lazdele mostelėjus, staiga visas kiemas sušnarėjo, sučiauškėjo. Sutarškėjo įrankiai, pasigirdo komentarai, juokeliai. Sukliuksėjo pilamas vynas.

Nurijęs kelis kąsnius, Uosiukas staiga išgirdo Andrėją:

- Messire, nesuprantu, jūsų kalba lyg šiaurinių lombardų, lyg Neapolio...

- Milane pramokau, o Neapolyje šlifavau... Jei tai norėjai išgirsti...

- Na, ė... šitą... O gal žmonėm ką norėtumėte pasakyti?

- Žmonėm? Alia tostą?

- Na... – sukinkavo galva Andrėja. – Bet, aišku, nebūtina...

Uosiukas palingavo galva. Taip. Tokią veiklią moteriškę reiktų ir pažaboti. Gera šeimininkė. Va, kaip viską išsaugojo ir valstiečiai sotūs, ir ūkis išlaikytas, ir... na ir jai kažkas į kišenę, aišku - nubyrėjo... Ne be magaryčių čia tokie gerumai... Tik autoritetas kiek per didelis. Na, o atvirai susipykus, gali tekti reikalą turėti ir su kerštinga furija. Arba, iš vis, visą mantą susikraus ir išsivarys pas savuosius Paolučijus, kas jie ten tokie bebūtų... O kita vertus, amžinai čia nesėdėsi. Jau po poros mėnesių reikės grįžti į tarnybą, į Neapolį, pas princą Karolį de Lanua - savo siuzereną. Ant ko viską palikti? Tik jau ne ant to žilo senio. Jis tik šiaip. Daugiau einamiesiems patarnavimams. Dar kieme pasitvarkyti, bet ne valdyti... Patikėtinio reikia... ir kaimo seniūną reiktų išrinkti...

- Koba, drauge mielasis. Ar tu nori grįžti į savo Flamandiją?

- Nei ji mano, nei ką. Aš saksas.

- Užtai toks strazdanotas...

- Uhu... Ir raudonplaukis, dar..

- Tai nori ar ne?

- Ševalje, mesere, - Jakobas papurtė galvą. – Ką aš blogo padariau?! Jei reikia, tai reikia, žinoma, bet man, nuo tenykštės amžinos drėgmės, visus sąnarius suka ir senas žaizdas gelia...

- Nuostabu.

- Nuostabu?

- Aha, įpilk.

Jakobas, suraukęs kaktą, paslaugiai pripylė sklidiną bokalą raudono jauno vyno.

- Khmmm, - Uosiukas kilstelėjo ranką ir staiga visi vakarieniautojai nuščiuvo. Solidžiai, bet ne per ilgai išlaukė, ir tarė: - Aš visada maniau, kad geras karys turi būti sotus, pailsėjęs, gerai ginkluotas, stiprus, smarkus, drąsus ir beatodairiškai ištikimas savo vadui. Tada galima laužtis nors į devintuosius pragaro vartus (jo kartu atvykę kariai pritariamai sukinkavo galvomis, o, kai kurie kaimiečiai, nepratę prie šiurkštokų kareiviškų tostų, net persižegnojo). Tą patį manau ir apie savo žemių žmones. Tikiuosi, kad nuo šiolei, visada būsime kartu. Laimėje ir nelaimėje. Klausysite savo siuzereno ir visos negandos apeis kraštu. Tačiau, apie visa tai, dar bus laiko pašnekėti, o dabar, visiems prisakau ruoštis vestuvėms. Kitą savaitę.

Uosiukas vos nesikvatodamas nužiūrėjo nuščiuvusius žmones su ištįsusiais veidais.

- Mona Andrėja, ar sutinkate tekėti už mano seržanto, doro ir be galo šaunaus vyro? Jūs galite, aišku, atsisakyti, bet meseras Džakobas labai nusimins. Ar tu, Džakobai, manai kitaip? (a.p.: Džakobas – Jakobas, it.)

Jakobas sutrikęs gaudė orą, o jo veidas buvo išbalęs ir ištįsęs.

- Na, ko tyli?

- Aš ėėė... Aaa.. šitą... Taip. Visa širdimi.

- Na, va, ką pasakysit, mona Andrėja? Tik nesakykit, kad našlės duona saldi.

- Nesakysiu... Ėėėė... – moteris nukaito ir kaip tikra jaunamartė nuraudo ir sušnairavo į Jakobą per kukliai nuleistas akis.

- Viskas. Nuspręsta. Jakobai-Džakobai, persėsk. Man iš dešinės šalia sužadėtinės. Tegyvuoja sužadėtiniai!

Kiemą apėmė linksmas siautulys...

_______________________

Autoriaus žodis

Pradžioje net neketinau jo rašyti. Galvoje turiu – autoriaus žodį: neketinau jo rašyti.

Tačiau, prieš pat pabaigą, nusprendžiau, kad, matyt - reikia. Jau vien dėl to, kad aprašomi laikai, tai tie, kai Briuselis dar neturėjo to veido, kurį mato dabartiniai jo svečiai. Apie tuos laikus, kai Valdovų rūmai ir Valdovų rezidencija dar veikiau priminė neseniai praūžusių amžių gadynes ir daugybę kartų po to buvo perstatomi, kai dar nebuvo ir gražiosios katedros, kai Didžioji turgaus aikštė tebuvo tik centrinis turgus, kai pirklių ir didikų namai tik-tik pradėjo keisti savo fasadus – jų dar nebuvo. Dar stovėjo  neišgriauta senovinė senoji pirmoji gynybinė siena... Na ir Audenardė - dar neturėjo savo pažibos - Rotušės, dar buvo apjuosta gynybine siena, dar turėjo pilį ir rūmus...

Bet tai tik pastatai ir nieko daugiau – kažkam gražūs, kažkam ne, o kažkam ir nepastebimi.

Svarbiausia – žmonės. Net ne laikas ir įvykiai, kurie šiame pasakojime nė kiek neiškraipyti ir iš tiesų, kažkada vyko. Visos tos legendos tikros – jos buvo ir yra.

Vien tam, kad mano herojų prototipų vėlės, supykusios už begėdišką jų prabėgusio gyvenimo iškraipymą nesivaidentų sapnuose, jaučiu pareigą trumpai apie kai kuriuos iš jų brūkštelti.

Taigi.

Labiausiai trilogijoje „Dausose mūsų dar palauks“ ir šiame apsakyme pakeistas likimas – tai Chuano de la Kuevos y Santjago. Kas skaitė „Dausose mūsų dar palauks. Šiaurės pasatas“, tas supras – ten buvo apie tai minima. Pakeistas, aišku, bet tik ne jo paskutinės dienos, ne gyvenimo pabaiga. Toks žmogus iš ties egzistavo. Jo titulai ir giminė – visiškai teisingai aprašyta. Jis iš tiesų buvo ir Albukero bastardas ir Santjago riteris, ir taip toliau, ir panašiai. Na ir iš tiesų - jis buvo Briuselio įgulos kapitonas, ir žuvo per maištą Briuselyje, būtent 1521 metais – aprašomuoju laikotarpiu. Nors duomenų apie to meto maištą beveik neišlikę, o maištų, kylant Liuteronizmui, visuose Nyderlanduose, tuomet, buvo labai ir labai nemažai. Tiek Briuselyje, tiek Gente, Briugėje, Amsterdame, Antverpene... Tad, spėjant iš to, kad per vieną iš tokių maištų žuvo kapitonas (kurį, jei kas skaitė „Tris muškietininkus“ - galima prilyginti mažų mažiausiai de Treviliui) maištas, turėjo būti ganėtinai audringas. Esminis tikrovės skirtumas nuo apsakymo tas, kad Cuanas Briuselio įgulos kapitonu buvo paskirtas gerokai anksčiau, nebuvo nei samdinys, nei kondontjeras ir juolab - artileristas... Ir, žinoma, nesislapstė nuo teisingumo. Vedęs, taip pat, buvo gerokai anksčiau. Ir susilaukęs septynių atžalų: trijų berniukų su pusėtinomis, kaip asmenų, kurių gyslomis tekėjo kunigaikščių kraujas, karjeromis, ir keturių mergaičių, iš kurių dvi tapo seserimis vienuolėmis. Na ir pats, tikrojo Chuano charakteris, ko gero - buvo ne toks audringas, kaip romane ir apsakyme.

Na ir kitas herojus, kurį nežinia kaip traktuoti ir, kurio, tikrąjį gyvenimą, galbūt, pernelyg iškreipiau: tai kambarinė Joana Marija van der Geinst. Taip, ji iš ties buvo Karolio I (V) meilužė. Jai buvo 16 metų, o jam 21-neri. Vėliau, XIX a., jų santykiai buvo romantizuoti ir apipinti legendomis. Tapomi jų paveikslai... Kuriamos meilės legendos ir, net, poemos... Tik tiek, kad tuose paveiksluose, Karolis labiau primena subrendusį vyrą, nei jaunuolį, kokiu jis tuomet buvo. Na, o kaip ten buvo iš tikro – belieka tik spėlioti. Spėjant iš to, kad valdovas po pasisvečiavimo pas baroną de Laleną, kurio pilyje-rūmuose vyko šių meilužių susitikimai, jo baronijai suteikė grafystės statusą, o baronas tapo grafu - gal ją jis tyčia „pakišo“ jaunajam valdovui, o gal ir ne. O gal čia rankas pakaitino ir valdovo senelė Margarita Austrijietė, nes nesantuokinę Karolio dukrą, kurį gimė 1522 metais – ėmėsi ganėtinai pastebimai globoti (Joanos Marijos dukros pilni titulai: Margherita d'Austria, Margherita di Parma – kunigaikštienė/hercogienė. Nuo 1559 iki 1567 – Habsburgu Nyderlandų valdovo patikėtinė - štatgaltnerė)... Taigi, pati Joana, po Turnė paėmimo, baigus Karoliui svečiuotis pas d‘Laleną (kuris neilgai džiaugėsi savo pasiekimais - mirė 1525 m. ir, laimei Uosiukui teko išvykti iš Nyderlandų, o tai nežinia, ką senas lapinas būt prigalvojęs ant vargšo galvos  - juokauju, aišku), jau besilaukdama išvyko net ne pas savo tėvą – ją priglaudė jos dėdė. Valdovas jai paskyrė rentą – pensiją. Tad ji, iš ties, vargo nematė ir buvo ganėtinai pavydėtina „jaunamartė“. Valdovo meilužė ir jo dar globojama – tai raktas į karjeros aukštumas – beveik skaisčioji mergelė... Tad nieko keisto, jog, neilgai trukus - po dviejų metų – 1525-tų rudenį, ištekėjo už Jano van den Deiko (Jean van den Dyke), kuris buvo Brabanto juristu ir auditoriumi. Šeima persikėlė gyventi į Briuselį, susilaukė net devynerių vaikų…

Na, tikriausiai, tik tiek ir tų iškraipymų. Dar į kai kuriuos klausimus, bus atsakyta trečioje "Dausose mūsų dar palauks" dalyje. Su kai kuriais herojais galgi teks dar pasimatyti. Tikiuosi, jie Jums patiko.

Na, o visų kitų realių asmenų ir įvykių kontekste, ne tiek jau daug tos autoriaus fantazijos... Tam tikra prasme, jis tik savo herojus „infiltravo“ į tą laikmetį, o Laikmečio įvykių sūkurių ir srovių - nekeitė, ir kertinių istorijos pamatų nejudino...

Su visa derama pagarba,

tikiuosi, kad maloniai praleidote laiką.

Armanjako Šalis. A.Š. Donatas

Vilnius. 2019 m.