VIENA MEDŽIOTOJO KVOTERMENO MEDŽIOKLĖS ISTORIJA
Henris Raideris Hagardas
HUNTER QUATERMAIN’S STORY
by H. RIDER HAGGARD
El. skaityklėms tinkamos versijos:
Mobi - https://drive.google.com/file/d/1MQILdnf97Cv0aQjgooTXQMvYWrbJfnvD/view?usp=sharing
Epub - https://drive.google.com/file/d/1aKhvOp9wkbuFlcO4v-nE8B1AArQKCJ3j/view?usp=sharing
PDF - https://drive.google.com/file/d/1vYrPKBYlpO4PdHkxctcKI-FDyOGsdmns/view?usp=sharing
_________________
Nuo vertėjo.
Tai trumpas H.R.Hagardo apsakymas. Jis turėtų patikti visiems, kuriems patinka šis autorius, visiems, kas domisi išgyvenimu nesvetingose žemėse ir, aišku, medžiotojams, nuotykių ir avantiūrų mėgėjams. Versta iš necenzūruoto angliško leidinio.
Tai istorija, kurią Alanas Kvotermenas, jau po nuotykių Saliamono kasyklose, papasakojo Anglijoje, viename iš vakarėlių.
Čia rasite ne vieną specifinį XIX-XX a. stambių žvėrių medžioklės ypatumą, puikiai perteiktą kelionių specifiką (nūdienai keistai atrodančią) bei tam tikrą džentelmenišką afro-anglų bendravimo subtilumą.
Tik vienintelis dalykas – skaitant šį kūrinį, atminkit, jog jis parašytas Viktorijos laikais, kai vyravo kiek kitokia pasaulėžiūra. Tad tikrai šių įvykių negalima vertinti per šiuolaikinius akinius, jei leisite taip pasakyti, nors nūdienoje tokia tendencija jaučiama visame pasaulyje.
Visada Jūsų – A.Š. Donatas (Armanjako Šalis)
__________________________________
Visi žino, jog seras Henris Kertis (Sir Henry Curtis) yra vienas svetingiausių vyrų pasaulyje. Mėgaudamasis jo svetingumu Jorkšyre, išgirdau medžioklės istoriją, kurią dabar ruošiuosi užrašyti. Neabejoju, jog daugelis tų, kurie ją perskaitys, be jokios abejonės, yra girdėję keistų gandų, sklandančių apie tai, kad seras Henris Kertis ir jo draugas kapitonas Gudas neseniai rado didžiulį deimantų lobį centrinėje Afrikoje, kurį paslėpė ne tai egiptiečiai, ne tai karalius Saliamonas, ne tai dar kažkas iš senųjų tautų. Pirmą kartą aš apie tai perskaičiau viename iš laikraščių prieš pat išvykstant į Jorkšyrą pas Henrį. Be abejo, jog atvykau, degdamas iš smalsumo, nes mintys apie paslėptą lobį yra kažkas tokio, kas audrina vaizduotę. Tad nenuostabu, jog atvykęs ir vos peržengęs namų slenkstį, iškart ėmiausi klausinėti Kerčio apie patirtus nuotykius. Henris nenuneigė mano perskaitytos žinutės, bet nei jis, nei kapitonas Gudas, nieko nepapasakojo.
- Jūs vis tiek nepatikėsite, - atsakė seras Henris ir nusijuokė tuo savo linksmu ir garsiu balsu, kuris iš jo galingos krūtinės aidėjo tarsi iš statinės. – Palaukite medžiotojo Kvotemeno. Jis šį vakarą grįžta iš Afrikos, o kol jo nebus, jūs nei iš manęs, nei iš kapitono gudo neišgirsite nė žodžio. O Kvotermenas visą laiką buvo su mumis. Tai jis, daug metų atgal, sužinojo apie lobį. Na ir jei ne jis, mes dabar čia, šiandien, nesikalbėtume. O dabar atsiprašau, aš einu jo pasitikti.
Daugiau man nieko ir nepavyko sužinoti. Beje, kaip ir kitiems svečiams, nors mus, ypač moteris, kankino begalinis smalsumas. Niekada nepamiršiu, kaip svečiai, susirinkę svetainėje, apžiūrinėjo kokių 50 karatų nešlifuotą deimantą (v.p.: 1karatas – 0,2 gr., tai yra deimantas 10 gr. Nešlifuoto Afrikos deimanto karato kaina XXI a. svyruoja nuo 110 iki 500 JAV dolerių, XIX-XX a. pradžioje kainavo gal dar dešimt kartų brangiau). Kapitonas Gudas, demonstruodamas šį deimantą, prasitarė, jog jis turi dar didesnių. Jeigu aš kada moterų veiduose mačiau tikrą smalsumą, susidomėjimą ir pavydą, tai būtent tą vakarą.
Mums bebūnant svetainėje ir besižavint deimantu, atsivėrė durys ir pasirodė Alanas Kvotermenas. Gudas įsikišo deimantą į kišenę ir puolė prie žemaūgio žmogaus, kuris, lydimas sero Henrio Kerčio, droviai įšlubčiojo į kambarį.
- Na, Gudai, štai pagaliau ir jis, sveikas ir drūtas, - džiaugsmingai ištarė seras Henris. – Ledi ir džentelmenai, leiskite jums pristatyti vieną iš seniausių medžiotojų ir vieną iš geriausio šaulių visoje Afrikoje, kuris sumedžiojo tiek daug dramblių ir liūtų, kaip niekas kitas.
Visi pasisuko į Kvotermeną ir neįkyriai nužiūrinėjo šlubčiojantį neaukštą žmogų. Nežiūrint ūgio, jis tikrai buvo to vertas. Jo žili plaukai buvo trumpai kirpti ir ant galvos styrojo per colį, tarsi šepečio šeriai, o švelnios rudos akys, rodos akimirksniu viską pastebėjo. Jo vėjų nugairintas siauras, išdžiūvęs veidas, atrodė ištekintas iš raudonmedžio. Kai jis atsakinėjo į džiaugsmingą Gudo pasisveikinimą, pastebėjau, jog kalba su vos juntamu akcentu, kuris jo balsui priteikė savotiško atspalvio.
Taip jau atsitiko, jog per vakarienę sėdėjau šalia misterio Alano Kvotermeno ir, žinoma, stengiausi visaip jį prakalbinti. Tačiau man niekaip nesisekė. Jis tik patvirtino, jog iš tikrųjų ne taip senai su seru Henriu Kerčiu ir kapitonu Gudu keliavo į Afrikos širdį ir, jog, iš tikrųjų rado ten lobį. Tačiau mandagiai nukrypo nuo temos ir pats pradėjo mane klausinėti apie Angliją, kurioje jis esąs pirmą kartą, jei neimti domėn kūdikystės. Savaime suprantama, kad manęs toks pokalbis visiškai nedomino, tad visaip bandžiau pasukti pokalbį į buvusias vėžias.
Mes vakarieniavome salėje, kurios sienos buvo muštos ąžuolo dailylentėmis, o priešais mus kabėjo dvi milžiniškos dramblio iltys, o po jais kabėjo šiurkštūs su daugybe ataugų buivolo ragai. Tokius ragus, paprastai nešioja seni patinai. Beje, labiausiai subraižyto rago galiukas buvo nulaužtas. Tad, pamatęs, jog Kvotermenas laikas nuo laiko vis dėbteli į šiuos trofėjus, pasidomėjau ar jie jam nieko neprimena.
- O kaip gi, - šypteldamas atsakė jis, - pusantrų metų atgal, šiomis iltimis dramblys perpus perrėžė vieną medžiotoją, o štai buivolas, tai jis vos nepražudė manęs ir nužudė mano tarną, prie kurio aš buvau labai prisirišęs. Aš juos padovanojau serui Henriui, kai jis prieš kelis mėnesius palikinėjo Natalį (v.p.: turimas galvoje dabartinis Kvazulu-Natalis – provincija PAR pietryčiuose ir Natalio Uostas (Portas) - tai dabartinis Durbanas)
Tai pasakęs, misteri Kvotermenas atsiduso ir pasisuko į vieną iš viešnių sėdinčių šalia jo. Kažin ar reikia pridurti, jog ji iš visų jėgų stengėsi sužinoti nors ką nors apie deimantus.
Šiaip jau, reikia pastebėti, jog prie stalo jautėsi sunkiai valdomo smalsumo atmosfera ir ji plyšo, kai tik tarnai paliko kambarį.
- Taigi, misteri Kvotermenai, - ištarė ledi sėdinti šalia jo, - jūs turite mums padėti! Dėka sero Henrio ir kapitono gudo, mes ilgai kentėjome nepatenkinto smalsumo kančias. Jie ryžtingai atsisakė nors ką nors papasakoti apie lobį, iki jūs neatvažiuosite. Mes daugiau negalime kentėti, prašau jus, pradėkite pagaliau pasakojimą.
- Taip, - jai pritarė visi, - papasakokite, prašom.
Medžiotojas Kvotermenas nerimastingai nužvelgė visus sėdinčius prie stalo. Aiškia matėsi, jog jam nepatinka tai, kad jis dėmesio centre.
- Ledi ir džentelmenai, - linguodamas žila galva, ištarė jis, - man nemalonu jus nuvilti, bet aš negaliu išpildyti jūsų prašymo. Serui Henriui ir kapitonui Gudui prašant, aš parašiau paprastą, bet teisingą ataskaitą apie karaliaus Saliamono kasyklas ir apie tai, kaip mes jas radome. Tad jūs labai greitai galėsite perskaityti apie visus mūsų stebėtinus nuotykius patys. O iki tol, aš nieko nepasakosiu. Ir patikėkit, aš labai vertinu jūsų smalsumą ir visiškai nesusireikšminu. Tiesiog ši istorija iš ties kupina nuostabių nutikimo ir aš tiesiog trumpai pasakodamas, bijau, kad nesugebėsiu jos tinkamai perteikti ir, tokiu būdu, ją nuvertinsiu. Tiesiog bijau, jog ji taps panašesnė į vieną iš tų pasakojimėlių, kuriuos neretai mėgsta porinti mano profesijos žmonės. Šie žmonės be jokios gėdos pasakoja tai, ko patys nėra matę ir prikuria fantastiškiausių istorijų apie žvėris, kurių net nėra matę. Manau, kad seras Henris ir kapitonas Gudas man pritars.
- Taip, Kvotermenai, manau, kad jūs teisus, - atsiliepė seras Henris. – Būtent dėl tokių pamąstymų, mes su kapitonu Gudu, laikėme prikandę liežuvį. Mums nesinorėjo pakliūti į tavo įvardintų... chmmm... keliautojų kompaniją...
Pasigirdo nepatenkintųjų murmėjimas.
- Manau, kad jūs mus vedžiojate už nosies, - gana aštriai ištarė šalia misterio Kvotermeno sėdinti ledi.
- Patikėkit, - nebūdingai jam mandagiai palenkęs žilą galvą, atsakė senasis medžiotojas, - nors aš visą savo gyvenimą pragyvenau tyruose tarp laukinių, neturiu jokio noro, o ir man širdis neleistų meluoti toliai mielai poniai.
Jaunoji moteris, iš tiesų labai nuostabi - Kvotermeno žodžiais liko patenkinta.
- Ir vis tiktai, tai siaubinga, - įsiterpiau. – Mes prašome duonos, o jūs mums į ištiestą ranką įdedate akmenį, misteri Kvotermenai. Tai nors papasakokite šių ilčių, kurios kabo priešais, istoriją. Kitaip mes jūsų ramybėje nepaliksim.
- Aš prastas pasakotojas, - atsakė senasis medžiotojas. – Tačiau, jei jūs su tuo susitaikysite, tai galiu. Tačiau papasakosiu ne apie iltis, nes jos susijusios su karaliaus Saliamono kasyklomis, o apie ragus, kurie kabo po jais. Šiems įvykiams jau dešimt metų...
- Puiku, Kvotermenai! – sušuko seras Henris. Mes visi tiesiog laimingi. Pasakokite savo istoriją! Tačiau pirma, prisipildykime bokalus.
Mažasis žmogus sutiko ir nugėręs kelis lašus klareto, pradėjo pasakojimą...
(v.p.: klaretas, pr. clairet, angl. claret. Taip Anglijoje vadino vyno rūšį artimą Bordo vynams: kažkas tarpinio tarp raudono ir rožinio. Vėliau Anglijoje klaretu XIX a. vadino bet kokį raudoną ar rausvą sausą vyną atėjusį iš kontinento, dažnai pridėdami tik šalies pavadinimą. Kelis šimtus metų anglų virtuvės be klareto net nebuvo galima įsivaizduoti).
***
Dešimt metų atgal, aš medžiojau Afrikos glūdumoje, vietovėje, kurią vadino Gatgara (Gatgarra), netoli nuo Čobės (Chobe) upės
(v.p.: dabar daugiau žinoma kaip Kvando upė – portugališka transkripcija. Čiobės tai Kvando žemupys. Teka per dabartinę Angolą, Namibiją ir Botsvaną, įsilieja į Zmbezę).
Mane lydėjo keturi vietiniai tarnai: varovas, fuorloperis (v.p.: voorlooper – žodis pasiskolintas iš afrikanso – vedlys, žvalgas (skautas)) arba vedlys. Jie abudu iš Matabelelando (v.p.: Matabeleland – buvusi Pietų Rodezija, dabar Zimbabvės Rodezijoje), hotentotas Hansas (v.p.: hotentotai arba koikojai – khoekhoen. Olandiškai „hottentot” – reiškia miknius. Taip juos vadino dėl specifinės kalbos, kuri priminė mikčiojimą – dabar laikoma, kad žodis “hotentotas” yra žeminantis, tačiau dar daug kur naudojamas, kaip kikojų sinionimas be jokios potekstės. Fermeriai ir medžiotojai, juos vertino kaip gerus žvalgus, medžiotojus. Konfliktų su jais bendroje apimtyje iki XIX a. pabaigos, kol į Namibiją neatėjo Vokiečių kolonistai, neturėdavo. Bet to, šios tautos žmonės turėjo ženklų polinkį į kitų kalbų įsisavinimą – “apsigimę lingvistai”. Tad jie dar dažnai keliaudavo kaip vertėjai. Tarp kitko, Zulusai juos laikė (laiko) žemesnės rasės), kuris kažkada buvo vieno iš Transvalio būrų vergų, ir zulusų medžiotojas Mašunė (Mashune), kuris jau penkerius metus mane lydėjo mano kelionėse. (v.p.: Transvaal – buvusi afrikanerių (būrų) valstybė 1856-1900 m. Dabar viena iš šiaurės rytų Pietų Afrikos provincijų)
Taigi, netoli nuo Gatgaros radau labai tinkamą vietą, vos ne parką, kur net žolė, tam metų laikui, labai gerai žėlė. Štai ten ir įkūriau stovyklą. Taip sakant – būstinę., iš kur įvairiomis kryptimis keliaudavome ieškoti stambių žvėrių, pagrinde dramblių. Tačiau man nesisekė. Labai mažai surinkau dramblio kaulo. Tad labai apsidžiaugiau, kai iš kelių sutiktų vietinių gyventojų išgirdau, jog už trisdešimt mylių nuo mūsų esančiame slėnyje ganosi didelė dramblių banda. Norėjau perkelti savo stovyklą arčiau nurodytos vietos, tačiau šios minties teko atsisakyti, kai sužinojau, jog ten pilna cėcė musių, kuri neša mirtį visiems naminiams gyvuliams, išskyrus žmones, asilus ir laukinius gyvūnus (v.p.: ‘tsetse’ fly – musė cėcė – Glossina – čia be abejo pateikta tų laikų nuomonė) . Tad labai nenoromis palikau furgoną su abiem matabele - varovu ir fuorloperiu – ir iškeliavau į krūmynus su Hansu ir Mašune.
Kaip ir planavome, iškeliavome kitos dienos rytą ir vakare jau pasiekėme vietą, kur pasak vietinių, turėjo ganytis drambliai. Bet ir čia mums nepasisekė. Drambliai iš tiesų čia ganėsi: visur aplinkui regėjome jų išmatas ir nušnerkštus ir išrautus mimozos krūmus, kurie gulėjo šaknimis į viršų – milžiniški gyvūnai smaguriavo jų saldžiomis šaknimis. Tačiau pačių dramblių, jau nebebuvo. Jie iškeliavo. Beliko tik viena – eiti paskui juos, ką mes ir padarėme.
Tai buvo nuostabi medžioklė. Mes dvi savaites, o gal net daugiau - persekiojome bandą. Du kartus rengėme pasalas, bet mums nepavyko. Turiu pasakyti, kad tai buvo graži banda, bet abu kartus teko juos paleisti ir persekioti toliau. Bet, galų gale, mums pasisekė trečią kartą ir man pavyko nušauti vieną patiną. Tačiau tada banda atitrūko nuo mūsų ir nukeliavo į tokias dykras, kad nebeliko jokios prasmės jos persekioti. Tad turėjau baigti medžioklę ir lydimi prastos nuotaikos ir beprotiško karščio, pasukome atgal į stovyklą tik su vieno nušauto dramblio iltimis.
(v.p.: šioje vietoje reikėtų nedidelio komentaro. Paskutinioji pastraipa originale labai keistai ir dviprasmiškai suformuluota ir keistai skamba. Teko net lyginti kelis vertimus į kitas kalbas. Ir neretai jos skiriasi savo interpretacijomis. Taigi, o esmė ta, kad R.Hagardo amžininkams ir taip buvo aišku, kas čia vyko, tačiau XXI a. veiksmas jau nelabai suprantamas. Taigi, dramblių medžioklė tuo metu buvo labai pavojinga ir vienišas medžiotojas su porele čiabuvių pagalbininkų, net turėdamas naujamadišką tiems laikams štucerį, kažin ko negalėjo sumedžioti. Jiems reikėjo sekti bandą ir laukti patino atsiskyrėlio. O atviros vietos visai netiko medžioklei. Įniršusi ar išgąsdinta banda visus medžiotojus tiesiog galėjo sutrypti, kaip neretai ir nutikdavo, o pirmieji štuceriai per ilgai persitaisydavo. Tad šūvis turėdavo būti labai taiklus arba tarnas turėjo turėti paruošęs dar vieną atsarginį ginklą. Tad vienam medžiotojui su palydovais reikėjo ne tik sekti bandą, bet dar ir ieškoti palankios vietovės. O prieš bandą jau turėjo eiti visa ekspedicija, kurios į Afrikos gilumą retai būdavo organizuojamos net XX a. pradžioje. Skirtingai nuo sukurto stereotipo, tokie vieniši medžiotojai – laimės ieškotojai - didelės žalos stambių žvėrių populiacijai nepadarė. O visokie XX a. skaičiuotojai žalą skaičiavo pagal eksportuojamas iltis, kilogramus, tonas ir t.t.... Tai toks vertinimo metodas - ne visiškai teisingas - klaidinga priėjimas prie šio klausimo. Labai dažnai pirkliai dramblio kaulą supirkdavo iš vietinių, kurie su savo ginklais ne kažin ką primedžiodavo. Esmė tame, kad čiabuviai pardavinėdavo dramblio kaulą iš taip vadinamų „dramblių kapinių“. Faktiškai prekiaudavo iškasenomis. Panašiai, kaip dabar prekiaujama mamuto iltimis ir kaulais iš amžino įšalo žemių (pagrindinis supirkėjas – Kinija) – neretai duodantis geresnį pelną už aukso kasyklas. Ir t.t., ir pan. Tad visoje toje „siaubingoje“ statistikoje guli dramblio kaulas net kelių šimtmečių ar tūkstantmečio senumo. Apčiuopiamas ir tikrasis populiacijos naikinimas tenka jau XX a., gerokai po Viktorijos epochos)
Penktos dienos popietę mes pasiekėme neaukštą kopį, kurio papėdėje savo furgonas (v.p.: kopis – „koppie“ – žargonas – kalva, kalnas. Kadangi Kvotermenas turėjo Pietų Afrikos akcentą, tokie anglų kalbai nebūdingi žodeliai paliekami, kad išlaikyti autoriaus stilių). Turiu prisipažinti, jog lipdamas į kalvą, už kurios turėjo stovėti furgonas (waggon arba o-wagon), jaučiausi maloniai – tarsi grįžčiau namo. Ir nereikia stebėtis – medžiotojo furgonas – tokie pat gimti namai, kaip komfortiškas būstas civilizuotam žmogui.
Pakilau į kopio viršūnę ir pasižiūrėjau žemyn – ten, kur turėjo stovėti baltu tentu dengtas furgonas, bet jo nebuvo. Apačioje, kiek akis užmatė – plytėjo juoda, išdeginta lyguma. Užsimerkiau ir po akimirkos vėl pasižiūrėjau. Mūsų stovykloje voliojosi tik nuodėguliai. Iš sielvarto ir nerimo, kaip koks pamišėlis pasileidau bėgti žemyn, o paskui mane Hansas ir Mašunė. Net nepristabdydamas nulėkiau per išdegusios lygumos gabalą iki pat šaltinio, šalia kurio buvo stovykla.
Nubėgau ir įsitikinau, kad mano bloga nuojauta manęs neapgavo: užsidegusi žolė sunaikino mano furgoną su visomis atsargomis – atsarginiais šautuvais ir amunicija. Ir viskas dėl to, kad išeidamas į medžioklę, varovui liepiau aplink stovyklą išdeginti žolę, kad išvengti būtent to, kas nutiko. Štai taip aš tapau savo pačio kvailystės auka. Puikus pavyzdys, kaip nieko atsakingo negali patikėti vietiniams gyventojams, jei nori kažką turėti. Buvo akivaizdu, jog tiedu tinginiai patingėjo deginti žolę ir tik iškirto aplinkui augančią sausą ir aukštą tambuki žolę (v.p.: tambouki grass – dar vadinama gamba grass, Rodezijos mėlynoji, o oficialiai – „Andropogon gayanus“. savanoje kuokštais auganti aukšta, šiurkščiais (aštriais) lapais žolė. Palankiomis sąlygomis gali užaugti iki 4 metrų).
Atsisėdau šalia šaltinio ant išdegintos feldo žemės (v.p.: „feldas“ iš afrikanso „veld“ – laukas, plymė) ir buku žvilgsniu žiūrėjau sudegusias furgono ašis ir diselbumą (v.p.: „diselbumas“ – pasiskolinta iš afrikanso – „disselboom“ – tiesioginė reikšmė "dišlis" arba literatūriškai "grąžulas". Tačiau jaučiams kinkyti, skirtingai nuo arklių, buvo reikalingas ir jungas. Tad veikiausiai čia turima galvoje visos medinės iki galo nesudegusios pakinktų liekanos). Ir galiu jus patikinti ledi, ir džentelmenai, jog man norėjos verkti. Tuo tarpu Hansas ir Mašunė garsiai keikėsi – vienas olandiškai, kitas zulusiškai.
Patekom į nepavydėtiną situaciją –
buvome per 300 mylių nuo Bamangvato Chamos šalies sostinės(v.p.: Bamangwato
arba BagammaNgwato. Centrinis dabartinės Botsvanos (Tswana) rajonas. Tuo metu
tai buvo „bakwena“ genties karalystė/šalis su sostinėmis Shoshong ir
Phalatswearba dar vadinama Old Palapye).
Ji buvo arčiausiai mūsų, kur galėjome tikėtis pagalbos. Mūsų ginklai, apranga,
maistas – buvo visiškai sunaikinti. Vilkėjau tik flanelinius marškinius ir
avėjau feldšunais (v.p.: afrikanso sąvoka: „veldtschoon“ – šiurkščios
storos odos batai) arba, kitaip tariant – storaodžius batus.
Rankose laikiau tik aštunto kalibro graižtvinį šautuvą su keliais šoviniai.
Mašunė ir Hansas taip pat turėjo po „Martini“ šautuvą ir kelis šovinius (v.p.: Martini rifle – kaip vėliau iš teksto paaiškės
- turimas galvoje - Martini–Henry
šautuvas, kolonijose naudojamas nuo 1871 m. iki 1918 m. Turėjo keletą modelių
ir kalibrų. Veikiausiai tai pirmasis variantas MK-I, nes šis apsakymas pirmą kartą publikuotas 1885 m.. Šis šautuvas – vienašūvis. Juos jau po 1876 m. pakeitė pašalinę trūkumus, tad
civilinėje apyvartoje jų buvo apsčiai – keliautojai juos mėgo. Tūtelė arba
šovinys iš uokso išmetamas atlaužiamos svirties (po buože – prasideda šalia
apsauginės nuleistuko kilpos) pagalba, po 1876 m. atsirado ir karabinai) 
Ir štai, su visu tuo, turėjome nukeliauti 300
mylių per apleistą ir beveik negyvenamą regioną. Galiu jus užtikrinti, jog
retai tekdavo pakliūti į prastesnę padėtį, nors jau buvau pakankamai patyręs.
Tačiau tokiems nutikimams medžiotojas turi būti pasiruošęs ir beliko tik
keliauti ir nieko daugiau.
- Praleidę begalinę naktį prie furgono liekanų, ryte iškeliavome į tolimą kelionę link civilizuotų vietovių. Jei norėčiau papasakoti visas tos baisios kelionės bėdas ir nutikimus, tai turėčiau čia jus užlaikyti iki pat vidurnakčio, tad, jums leidus, iškarto pereisiu prie pagrindinio liūdnojo nuotykio susijusio su šiais buivolo ragais.
Taigi, nuo sudegusios stovyklavietės mes jau keliavome apie mėnesį. Tenkinomės tuo ką sugraibėm ir kas papuolė. Ir štai, vakare, likus 40 mylių iki Bamangvato, sustojome nakvynei. Tuo momentu mūsų padėtis tapo visiškai nepavydėtina. Buvo numuštos kojos, nutrinti batai, o, be to, mane kankino karštinė dėl kurios tapau silpnu ir bejėgiu, kaip koks kūdikis. Amunicijos taip pat beveik neturėjom – aš iš aštuonių šovinių teturėjau tik vieną, o Hansas ir Mašunė, kurie buvo ginkluoti „Martini–Henry“ šautuvais - tris. Sustojome poilsiui likus valandai iki sutemų ir susikūrėme laužą – laimei – dar turėjome kelis degtukus. Kiek atsimenu, tai vietą stovyklai pasirinkome nuostabią: iš karto už žvėrių numindžioto tako, kuriuo vilkomės, radome daubą apaugusią mimozos krūmais, o apačioje gurgėjo šaltinis, kurio skaidrus vanduo rinkosi į mažytį baseiną. Šio ežerėlio pakrantėje augo paprastasis rėžiukas, toks pat, kokį mums ką tik buvo pateikę vakarienei (v.p.: Nasturtium officinale arba Watercress – naudojamas kaip prieskonis ar maistinis/vaistinis augalas. Primena garstyčias. Švieži lapai tinka salotoms. Kaip prieskonis – sriuboms, mėsai, žuviai ir t.t. Kaip vaistažolė – lengvina atsikosėjimą, varo šlapimą, valo kraują) Tuo metu nebeturėjome jokio maisto: dar ryte baigėme mažosios oribės antilopės, kurią buvau nušovęs prieš dvi dienas, likučius (v.p.: Ourebia ourebi arba angliškai Oribi. 50-60 cm. aukščio, nuo 12-22 kg. svorio. Kaip tik veisiasi minėtose vietovėse). Tad Hansas, kuris šaudė geriau nei Mašunė, pasiėmė du iš likusių trijų „Martini–Henry“ šovinių ir iškeliavo į medžioklę tikėdamasis nušauti dar vieną antilopę. O aš pats buvau tiek nusilpęs, jog neturėjau jėgų keliauti su juo.
Mašunė prilaužė sudžiūvusių mimozos šakų ketindamas iš jų pastatyti skermą (v.p.: skerm – Pietų ir Centrinėje Afrikoje taip vadinamas savanose ir brūzgynuose statomas laikinas pusapvalis būstas-pašiūrė ar palapinė iš šakų ir žolių. Neretai nuo žvėrių (pavyzdžiui hienų ar laukinių šunų) jį apjuosia pintų šakų ar vyčių tvorele - aukštis panašiai iki juosmens) ar prieglobstį keturiasdešimt jardų (žingsnių) nuo vandens telkinio. Per ilgą kelionę, liūtai mums sukėlė didelių nemalonumų ir nepatogumų. Net praeitą dieną, vos išvengėme užpuolimo. Aš pykau ant savęs, nes per savo silpnumą negalėjau savimi pasikliauti.
Prieš jau baigiant su Mašune statyti skermą ar tiksliau – jo kažkokį analogą - abudu išgirdome šūvį ataidėjusi panašiai per mylią nuo mūsų.
- Klausyk! – sušuko Mašunė zulusiškai. Buvo neaišku ar nerimauja, ar džiaugiasi. Jis buvo toks savotiškas juodaodis Markas Taplėjus: kartais nepametantis nuotaikos net esant didžiausiems sunkumams (v.p.: Mark Tapley - Čarlzo Dikenso (1812-1870) sukurtas herojus) – Girdi tą nuostabią dainą su kuria mabūnos (v.p.: „maboona“ - būrai, afrikansai) nugalėjo mano tėvus prie Kraujo upės (v.p.: Mūšis prie Kraujo (Nkombės) upės įvykęs didžiojo Treko metu 1838 m. tarp naujakurių (būrų) ieškančių ariamos žemės ir tuos kraštus jau nukariavusių zulusų. Smulkiau – mano bloge: https://oldalter.blogspot.com/2017/06/afrika-musis-prie-kraujo-upes.html ) O dabar mes alkani, mano tėve (v.p.: zulusiškas kreipinys į globėją, šeimininką, į vadą, į gertiną vyresnį žmogų, o gal tiesiog abstrakčiai į Dievą (dievus), į dvasias); mūsų skrandžiai susitraukę ir susisukę, kaip džiovintas jaučio skrandis. Bet greitai jie bus užpildyti geru maistu. Hansas hotentotas, o tai reiškia, kad „umfagozan‘as“ – žemakilmis žmogeliukas, bet šaudo jis tiesiai ir gerai. Tegu džiūgauja tavo širdis, mano tėve, greitai ant ugnies keps mėsa ir mes atgausime dvasią...
Jis ir dar toliau pliauškėjo tokias ir panašias nesąmones, kol neliepiau liautis, nes nuo tokių tuščių pliurpalų man įsiskaudėjo galvą.
Greitai po to, kai išgirdome šūvį, saulė paskendo raudonuose spinduliuose ir Afrikos laukinius tyrus apgaubė tyla. Liūtai dar nebuvo pakilę – jie, ko gero - laukė mėnulio, o dienos paukščiai ir žvėrys jau nuščiuvo. Net neįsivaizduoju, kaip jums perduoti tos tylos jausmą. Man, nusilpusiam ir nerimaujančiam dėl hotentoto Hanso, kuris per ilgai nesirodė, ji atrodė grėsmingai. Atrodė taip, lyg gamtą būtų persmelkusi kažkokia mums dar nematoma tragedija.
Tyla – kaip mirtis, o mus gaubianti vienatvė – kaip kapas.
- Mašune, - kiek vėliau ištariau: - kur Hansas? Negera nuojauta dėl jo (v.p.: originale - „dėl jo sunki širdis“)
- Ne, mano tėve, nežinau. Gali būti, kad jis pavargęs ir miega arba pasiklydo.
- Mašune, ar tu koks vaikiščias, kad pliaukštum man nesąmones? – atsakiau. – Klausyk, ar per visus tuos kartu praleistus metus, kada nors buvo taip, kad hotentotas nerastų kelio? Kad miegotų pakeliui į stovyklą?
- Ne, Makumazane (tai, mielos ledi ir džentelmenai, mano tenykštė pravardė, kuri reiškia „atsikeliantis naktį“ arba „visada budrus (atsibundantis)“). Aš nežinau, kur jis.
(v.p.: Makumazanas (Macumazahn) - Kvotermeno pravardė. Kituose R.Hagardo kūriniuose ši pravardė dar aiškinama, kaip “Naktyje Randantis Kelią“)
Nors mes taip kalbėjom, bet nė vienas nenorėjom pagalvoti, kas galėjo nutikti vargšui hotentotui ir tikėjomės, jog nelaimė jį aplenkė.
- Mašune, - kiek patylėjęs ištariau, - nusileisk prie vandens ir atnešk man ten augančių žolių. Aš alkanas ir turiu ką nors suvalgyti.
- Ne, mano tėve. Ten tikrai yra vaiduoklių, kurie naktį išlenda iš vandens ir sėdi ant kranto, kad išdžiūtų. Taip man sakė viena isanusi (v.p.: isanusi – aiškiaregė, ragana)
Mašune, maniau, kad buvo vienas iš drąsiausių vyrų, kuriuos kada pažinojau – dienos metu, bet jis buvo necivilizuotai natūraliai prietaringas.
- Ar privalau eiti pats, kvailį? – griežtai ištariau.
- Ne, Makumazanai, jei tavo širdis, kaip kokia serganti moteris, trokšta keistų dalykų, aš eisiu, net jei mane praris vaiduokliai.
Tai pasakęs jis nuėjo link vandens telkinio ir neužilgo grįžo nešinas priskintų rėžikų glėbių ir aš godžiai pradėjau valgyti.
- Ar tu ne alkanas? – paklausiau didžiųjų zulu gentainio, kuris sėdėjo priešais mane ir stebėjo, kaip aš valgau.
- Aš niekada nebūnu alkanas, mano tėve.
- Tada valgyk, - parodžiau į rėžiukus.
- Ne, Makumazanai, aš negaliu valgyti tų žolių.
- Jei nevalgysi, pastipsi. Valgyk, Mašune.
Jis kurį laiką įtariai paspoksojo į rėžiukus ir, pagaliau, pasiėmęs saują susikišo į burną šaukdamas:
- Oh, kodėl aš gimiau, kad dabar turiu maitintis žaliomis piktžolėmis, kaip koks jautis? Jei mano mama būtų žinojusi, ji mane būtų nužudžiusi, vos man gimus!..
Ir taip jis raudojo kiekvieną kartą kišdamas burnon naują saują rėžiukų, o kai juos baigėme, jis pareiškė, jog jo pilvas pilnas žalio šlamšto, kuris šaldo iš vidaus, kaip koks sniegas ant kalno. Kokį kitą kartą aš būčiau nusikvatojęs – jau labai juokingai jis išsisakė. Reikia pasakyti, jog zulusai augmeninio maisto nemėgsta
Po to, kai Mašunė baigė sielotis, mes išgirdome garsų „Vūūh! Vūūh! – tai buvo liūto riaumojimas. Buvo akivaizdu, jog jis priartėjo prie mūsų mažojo skermo, o tai jau buvo visai nemalonu. Tyliai žvelgdamas į tamsą ir įdėmiai klausydamasis, jau galėjau išgirsti jo kvarkiantį šnorpavimą ir net kvapą ir pamatyti jo gelsvas akis.
Norėdami „svečią“ išbaidyti, mes garsiai šaukėme Mašunė ant laužo užmetė kelias šakas ir tai davė norimą efektą – kuriam laikui liūtas dingo.
Po kurio laiko, po to kai išgąsdinome liūtą, visu savo didingumu pakilo mėnulis ir viską aplinkui nuklojo sidabrine šviesa. Nedažnai matydavau tokią nuostabią mėnesieną. Prisimenu, jog sėdėdamas skerme, galėjau lengvai skaityti savo silpnus pieštuku rašytus užrašus užrašų knygelėje, kurie gulėjo mano kišenėje. Nuo mano sėdimos vietos, buvo galima matyti, kaip žvėrys ateina nuo kalvos keteros prie vandens telkinio. Iš tikro, vienas didelis kanos patinas (v.p.: kana arba Ölandas - angl.: eland) sustingo per dešimt žingsnių ir įtariai spoksojo į mūsų pašiūrę. Ant jo didingos galvos užaugę ilgi sukti ragai, rodos, rėmė dangų. Pamenu, jog tuomet pagalvojau, jog dabar galime pasirūpinti mėsa, bet prisiminęs, jog liko tik du šoviniai, o mėnulio šviesoje, kai mane krėtė karštinė ir nebuvau tikras dėl pataikymo, susilaikiau nuo tokio žingsnio. Po to patinas nupėdino link vandens, o po minutės-kitos, pasigirdo pliūkštelėjimas ir greitas kanopų bildesys – patinas šuoliais nulėkė tolyn.
- Ką tai reiškia, Mašune? – paklausiau.
- Tai prakeiktas liūtas. Ožys jį pajusti, - atsakė Mašunė laužyta anglų kalba, kurią jis kažkiek kalbėjo.
Nespėjo jis ištarti paskutinių žodžių, kaip priešingame krante pasigirdo į dejavimą panašus garsas, o jam, netoli nuo mūsų, atsiliepė garsus duslus riaumojimas.
- Dėl Dievo meilės! (v.p.: originale „By Jove!“ – pažodžiui: „O Jupiteri!“ arba „vardan Jupiterio!“, bet čia su Jupeteriu nieko bendro - tai jau tvirtai skambantis fraziologizmas esantis arčiau keiksmo ar nustebimo klyksmo – žargonas. Todėl verčiamas į mums labiau priimtiną) – ištariau. – Jie dviese. Jie paleido antilopę. Kad tik jiems nešautų galvon lysti prie mūsų.
Mes vėl užkūrėme ugnį ir pradėjome garsiai šaukti ir klykauti, tad liūtai atsitraukė.
- Mašune, - ištariau, - pabudėk, kol mėnulis nepakils štai virš to medžio. Bus beveik vidurnaktis. Tada pažadink mane. Tik būk budrus, nes liūtai greit pričiups tavo niekam tikusius kaulus. O man reikia kažkiek nusnausti arba paprasčiausiai, tuoj mirsiu.
- Koos! (v.p.: atitikmuo – bose, šefe) – atsiliepė zulu vyras. – Miegok, mano tėve, miegok ramiai. Mano akys bus atviros kaip žvaigždės ir viską stebės, ir saugos tave tarsi žvaigždės.
Nors ir buvau nusilpęs, bet ne iš karto galėjau užmigti: galvą skaudėjo nuo karštinės ir ėmė nerimas dėl hotentoto Hanso. Ne mažiau nerimavau ir dėl mūsų likimo: kaip sus savo numuštomis kojomis, tuščiais skrandžiais ir dviem šoviniais, pasieksime Bamangvatį už keturiasdešimt mylių. O ir jausmas, kad kažkur tamsoje slankioja vienas ar keli alkani liūtai, kelia nerimą, net jei prie laukinės gamtos ir esi įpratęs. Ir visa tai neleido iš karto užmigti. O be visų tų rūpesčių, dar kankinausi ir be pypkės tabako dūmo, bet apie jį svajoti buvo tas pats, kaip norėti pasiekti mėnulį danguje.
Tačiau, pagaliau, aš užmigau neramiu miegu, kuris buvo kupinas blogų sapnų. Pavyzdžiui, sapnavosi, kad basa koja užmyniau kobrą, kuri atsistojo ant uodegos galiuko ir į ausį sušnypštė „Makumazanai“. Šnypštimas kartojosi ir kartojosi, kol, galų gale, nepabudau.
- Makumazanai, nanzia, nanzia! (v.p.: ten, ten), - šnabždėjo į ausį Mašunė.
Sunkiai atvėriau mieguistas akis ir pamačiau, kaip Mašunė atsiklaupė prie manęs ir baksnojo vandens telkinio link. Dirstelėjęs ten, kur jis rodė, nors jau tuo metu buvau pakankamai amžiuje, stryktelėjau, kaip įgeltas.
Maždaug už dvidešimt žingsnių nuo mūsų mažojo skermo, stovėjo aukštas termitynas, o ant jo viršūnės, suspaudusi visas savo keturias kojas, tiesiai į mūsų pašiūrė žiūrėjo stambi liūtė. Aiškioje mėnulio šviesoje mačiau, kaip ji iš pradžių žiūrėjo į mus, o po to nuleido galvą ir pradėjo laižyti letenas.
Mašunė įgrūdo man į rankas „Martini“ šautuvą ir sušnabždėjo, jog jis užtaisytas.
Priglaudžiau buožę prie peties ir pabandžiau nusitaikyti, bet iškart supratau, jog tokioje ryškioje šviesoje nematau kryptuko. Tad šauti tokioje padėtyje, buvo visiška kvailystė. Nuleidau šautuvą ir skubiai iš užrašų knygutės nuplėšiau lapo, kurį varčiau prieš miegą, skiautę ir pradėjau sukti jį ant kryptuko. Bet užtrukau, kol tinkamai apvyniojau kryptuką, o Mašunė vėl sugriebė mane už rankos ir parodė į tamsų kupstą šalia mimozos krūmų už kokių dešimt žingsnių nuo mūsų skermo.
- Na? Ir kas tai? – sušnabždėjai. – Nieko nematau.
- Tai dar vienas liūtas, - atsakė jis.
- Negali būti! Tavo širdis jau iš baimės jau apmirė. Tau akyse dvejinasi, - ištariau ir pasilenkiau per aplinkinės tvorelės kraštą, ir įsispoksojau į tą kupstą. Man tariant paskutiniuosius žodžius, tas kupstas pakilo ir išlindo į mėnulio šviesą. Tai buvo nuostabus juodų karčių liūtas – vienas didžiausių, kokį tik teko matyti. Žengęs du ar tris žingsnius, jis pastebėjo mane ir sustojo žvelgdamas į mus. Jis buvo taip arti, kad galėjau pamatyti liepsnos atspindžius jo žalsvose ir piktose akyse.
- Šauk, šauk! – paragino Mašunė. – Šėtonas ateina. Jis tuoj šoks!
Pakėliau šautuvą ir nuvedžiau popieriumi apsuktą kryptuką tiesiai į baltų plaukų trikampį ant gerklės – kaip tik ten kur kaklas susijungia su krūtine. Tuo momentu liūtas gryžtelėjo galvą – iš patirties žinojau, jog tai reiškia, kad jis šoks. Taip jie visada daro prieš šuolį.
Nutiko, kaip spėjau – jis truputį prisėdo, o jo galingos letenos prilipo prie žemės, kad galėtų patogiau atsispirti. Skubotai nuspaudžiau nuleistuką – ir kaip tik laiku – kaip tik, kai žvėris šoko. Šūvis nakties tyloje nuaidėjo šaižiai ir aiškiai, o po sekundės žvėris sudribo ant galvos per keturis žingsnius nuo mūsų ir mosikuodamas letenomis nusirideno į mus. Letenos konvulsijose draskė mūsų laikiną tvorelę. Mes iššokome iš pašiūrės pro kitą pusę, o liūtas persivertęs skermą, persirito ir per laužą. Tada pašoko ant savo kojų, kaip milžiniškas šuo ir suriaumojo.
O dangau! Kaip jis riaumojo! Niekada dar anksčiau nebuvau girdėjęs ir daugiau iki šiol negirdėjau tokio riaumojimo. Jis giliai, pilnais plaučiais įkvėpdavo, o po to suriaumodavo taip, kad net širdis sudrebėdavo. Ir staiga, beriaumodamas, jis sudribo ant šono ir sustingo. Supratau, kad viskas – jis mirė. Dažniausiai liūtai taip ir dvesia – ant šono.
Lengviau atsidusęs pažvelgiau į žvėries porininkę ant termityno. Ji ir toliau ten stovėjo, ir, panašu, kad apstulbusi iš nuostabos žiūrėjo per petį ir mosikavo uodega. Mūsų didžiam džiaugsmui, kai liūtas nustojo riaumoti ir nudvėsė, ji pasisuko, liuoktelėjo ir dingo naktyje.
Tada mes žengėme link išsidrėbusios negyvos pabaisos. Mašunė užtraukė improvizuotą zulu dainą, kaip medžiotojų medžiotojas Makumazanas, kurio akys atviros ir naktį, ir dieną, sukišo ranką į liūto, kuris atsibeldė, kad jį surytų, nasrus ir išplėšė žvėries širdį, ir taip toliau, ir panašiai. Tai buvo hiperbolizuota zulu pasitenkinimo išraiška.
Atsargumas buvo nereikalingas: liūtas buvo negyvas ir gulėjo, tarsi šiaudų prikimšta kaliausė. „Martini“ kulka pateko per colį nuo baltos dėmės, į kurią taikiau. Ji perėjo per visą kūną išilgai iki dešinio pasturgalio, šalia uodegos. „Martini“ šautuvai turi didelę pramušamą galią, o kulka labai stipriai neardo audinių, tad ir net išeidama pasturgalyje, didelės žalos nepridarė. Visa laimė, kad liūtą ne taip sunku nužudyti.
(v.p.:
kitaip tariant, šis šautuvas buvo sukurtas karo reikmėms ir neturėjo efektingos
stabdomosios galios medžioklės poreikiams, kaip ir daugumas vėlesnių karo reikmėms skirtų ginklų.
Todėl ne itin tinkami savigynai, kai kalbama apie didžiųjų gyvūnų užpuolimus, nes sužeistas žvėris, apimtas kovos
kvaitulio galėjo net
nepajusti žalos ir pulti iki nukraujavimo ar organų atsakymo, net su keliais
sužeidimais. Be to buvo vienašūvis ir pertaisymui reikėjo laiko, kurio puolant stambiam žvėriui galėjo ir nebūti. Kaip šiuo
atveju – jei kulka būtų nuėjusi kiek kitaip, tai žvėris žmones būtų sudraskęs
ir po to, gal net tik po kelių dienų nustipęs arba iš vis – išgijęs. Kaip
vėliau pamatysim, tai buvo lemtinga hotentotui šio šautuvo savybė).
Kitą nakties dalį praleidau giliame snaudulyje padėjęs galvą ant liūto šono. Netrukdė net apsvilę ir todėl labai smirdantys jo gaurai. Taip, man atrodo, jog tame yra tam tikra ironijos dalis.
Pabudau, kai rytiniame danguje sumirgėjo silpni aušros spinduliai. Pirmą akimirką, negalėjau suprasti, kodėl nerimas ledine ranka taip stipriai spaudžia širdį, tačiau po mano galva gulintis apsvilęs žvėries šonas, man priminė mūsų tragišką padėtį. Pakilau ir tikėdamasis pamatyti grįžusį Hansą, apsidairiau, bet jokio ženklo, kad jis sėkmingai grįžo, nepamačiau. Tada viltis visiškai išblėso ir supratau, kad su vargšu bendražygiu nutiko kažkas negero.
Pavedęs Mašunei įkurti ugnį, skubiai nudyriau nuostabaus žvėries kailį ir atsipjoviau kelis gabalus mėsos. Juos išsikepę pradėjome godžiai valgyti. Kaip nebūtų keista, liūto mėsa labai skani ir primena veršieną, kaip jokia kita.
Baigus valgį, kuris mums buvo tiesiog būtinas, saulė visiškai pakilo, tad atsigėrę vandens ir apsiprausę, palikome liūto likučius hienoms ir išėjome ieškoti Hanso. Tiek Mašunė, tiek aš, buvome pakankamai geri pėdsekiai, tad surasti hotentoto pėdsakus, nebuvo labai sunku.
Po gero pusvalandžio ar valandos, panašiai per kiek mažiau nei mylios nuo mūsų buvusios stovyklos, atradome susimaišiusius vienišo buivolo ir Hanso pėdsakus: kaip supratau iš pėdsakų, tai jis jį sekė. Dar po kažkurio laiko, priėjome laukymę, kur augo vienišas senas mimozos medis (v.p.: mimozų yra daug rūšių, vienos auga kaip žolės, kitos kaip krūmai ir dar kiti - kaip žemaūgiai medeliai), kurio šaknys buvo keistai susipynusios virš daubos, kaip kokia stoginė. Dauba matomai buvo išrausta kokio šerno ar skruzdėdos. Už kokių dešimties-penkiolikos žingsnių augo tankūs krūmynai.
- Žiūrėk, Makumazanai, žiūrėk! – susijaudinęs ištarė Mašunė, kai priėjome prie medžio. – Buivolas jį užpuolė. Žiūrėk, čia jis stovėjo ir tvirtai įrėmęs kojas šovė. Štai jo kreivo kojos piršto pėdsakas (Hansas iš ties turėjo vieną kreivą kojos piršto). Žiūrėk! Čia buivolas pasileido nuo kalvos, kaip koks akmens riedulys. Jo kojos žemę plakė, kaip plaktuvai. Hansas į jį pataikė: iš buivolo žaizdos tekėjo kraujas. Štai dėmės. Viskas surašyta ant žemės, tėve mano.
- Taip, - atsakiau. – Taip, bet tada kur Hansas?
Mašunė sugriebė mano ranką ir parodė į neaukštą medį šalia mūsų. Taip, džentelmenai, net dabar, prisiminus tą vaizdą, mane supykina.
Panašiai aštuonių pėdų aukštyje (v.p.: apie 2,5 m.), tarp dviejų išsišakojusių šakų, kabėjo Hansas. Tiksliau – jo lavonas. Buvo akivaizdu, kad jį ten užsviedė įniršęs buivolas. Viena koja agonijoje apsisuko aplink šaką. Vienas šonas po šonkauliai buvo sumaitotas ragų ir matėsi išdribę viduriai. Bet tai dar ne viskas. Antra koja nuleista kabėjo per penkias pėdas nuo žemės. Didesnės dalies odos ir mėsos nebuvo. Tada supratau, kas nutiko. Buivolai išskirtinai žiaurūs, kaip ir šis – jau po Hanso mirties jis stovėjo po medžiu ir liežuviu laižė nukarusią koją. Aš apie tokius dalykus buvau girdėjęs, bet iki šiol manydavau, jog tai medžiotojų paistalai, o dabar, pats įsitikinau. Hanso koja ir kulkšnis tam įrodymas.
(v.p.: taip, tokie faktai yra žinomi. Stambus žolėdis gali ne tik sutrypti, bet ir apėsti. Stambūs žolėdžiai gali paskanauti ir mėsa. Pavyzdžiui, tas pats briedis - suėsti kokį zuikutį ar paukštį iškritusį iš lizdo, ar pavyzdžiui - net arklys - sušlemšti kokius viščiukus ir pan.)
Mes nustėrę stovėjome po medžiu ir žvelgėme į šį siaubingą reginį, kai staiga mūsų sąstingį negailestingai išblaškė. Penkiolika žingsnių nuo mūsų, staiga sutreškėjo krūmai ir riaumodamas ar kriuksėdamas, kaip kokia milžiniška kiaulė, mus puolė buivolas. Net jam nepriartėjus pamačiau kruviną žaizdą, kurią padarė niekam tikusi Hanso kulka ir dar didesnę žaizdą ant šono, kurią paliko dvikova su lūtu. Taip, įniršę buivolai neretai susikimba su liūtais.
Žvėris artėjo su pakelta aukštai galva. Dažniausiai buivolai ją nuleidžia tik prieš pat smūgį...
Džentelmenai, turiu pasakyti, jog žvelgdamas į priešais mane kabančius šiuos didelius juodus ragus, atrodo, kad tiesiog regiu, kaip jie bedasi į mane. Lygiai taip pat, kaip atrodė prieš dešimtį metų, kai išvydau buivolo siluetą prie žalių krūmų, kai jis nenumaldomai judėjo į mus!
Mašunė šaukdamas nėrė link krūmų, o aš instinktyviai kilstelėjau šautuvą, kurį laikiau rankose. Šauti gyvuliui į galvą, nebuvo jokios prasmės: kulka tiesiog atšoktų nuo storo tarpuragio kaulo. Tačiau man pasisekė, nes kai Mašunė šoko į šoną, buivolas sulėtėjo – matyt panoro pulti paskui jį. Ši akimirka man davė menkutį šansą ir aš paskutinę kulką iššoviau jam į petį. Kulka smogė jam į mentę ir ją sutriuškindama įsiskverbė giliau. Akimirkai buivolas susvirduliavo, bet išliko ant kojų.
Beviltiškumo jausmas, man suteikė jėgų. Kritau ant žemės ir nusiridenau į daubą po mimozos šaknimis, kur pasistengiau kuo giliau prisiploti prie žemės. Po akimirkos buivolas jau stovėjo virš manęs. Jis parklupo ant nesužeisto kelio, nes kita, permušta kulkos, bejėgiškai tabalavo, ir pabandė mane užkabinti savo kreivu ragu. Pradžioje jis įnirtingai pabandė smogti, bet pataikė į medžio pagrindą ir - kaip matote – nusilaužė vieno rago galiuką. Tada jis palenkė galvą kuo arčiau šaknų ir bandydamas mane jais užkabinti ėmėsi maskatuoti galva. Aš lindėjau rago nepasiekiamoje dauboje, o jis taškydamasis seilėmis ir alsuodamas karščiu bandė mane pasiekti. Tačiau saugiai negalėjau jaustis – su kiekvienu rago smūgiu, duobė platėjo ir jo ragai vis labiau artėjo prie manęs ir jis jau savo snukiu, kiekvieną kartą pasukdamas galvą, kliudydavo mano šonkaulius. Tada susiėmiau ir iš visų jėgų čiupau už jo šiurkštaus seilėto liežuvio ir kiek įmanydamas timptelėjau. Pabaisa subliovė iš visų jėgų ir atšoko taip staigiai, kad mane net ištempė per kelis colius iš duobės. Tada jis vėl puolė mane ir jo ragas užkabino mano pažastį. Supratau, kad atėjo paskutinioji ir pradėjau blaškytis.
- Jis mane pagavo! – sušukau apimtas mirties nuojautos. - Gvasa, Mašune, gvasa (v.p.: tai zulu - „gwasa“. Pažodžiui galima versti kaip nori „Stabdyk, Mašune, stabdyk (jį)“ arba „Gelbėk, Mašune, gelbėk“)
Buivolas kilstelėjo galvą ir aš iš slėptuvės išlėkiau kaip moliuskas iš savo kiauto. Tą akimirką pamačiau, kaip tvirta Mašunės figūra juda prie mūsų su pakeltu virš galvos asegajumi (v.p.: assegai – svaidoma ietis su metaliniu antgaliu. Žodis kilęs iš sen. prancūzų kalbos: azagaie. Tačiau galimai čia turima galvoje zulu ietis – „iklva“ – tai trumpa ietis, bet metalinis antgalis platus ir ilgas – ietį galima naudoti kaip kalavijo pakaitalą. Nors zulu kariai naudojo ir vieną ir kitą – asegajus svaidydavo per atstumą, o jau iklva eidavo į kirstynes – toliau šis žodis nebus naudojamas). Kitą akimirką aš nutrūkau nuo rago ir išgirdau specifinį ieties smūgį, kai plieninis antgalis perduria odą ir raumenis. Kritau ant nugaros ir kilstelėjęs pamačiau, kad narsusis Mašunė suvarė ietį per gerą pėdą ir pasisuko sprukti.
Deja! Bet buvo per vėlu. Pasiutusiai bliaudamas, liedamas kraują, kuris drabstėsi iš nasrų ir šnervių, velnio išpera jį pasiekė ir sviedė aukštyn, tarsi tai būtų plunksna, o po to du kartus dar bakstelėjo jau gulintį ant žemės kūną. Tarsi pamišęs puoliau gelbėti Mašunę, bet nespėjau žengti nė žingsnio, kai buivolas sunkiai sudejavo, sunkiai atsiduso ir negyvas griuvo šalia savo aukos.
Mašunė vis dar buvo gyvas, tačiau iš pirmo žvilgsnio jau buvo aišku, kad viskas baigta. Be kitų sužalojimų, buivolo ragas paliko didelę skylę dešiniajame plautyje.
Apimtas sielvarto atsiklaupiau šalia ir paėmiau Mašunę už rankos.
- Ar jis nudvėsė, Makumazanai? – šnabždėjo jis. – Mano akys aklos, aš nieko nematau.
- Taip, nudvėsė.
- Ar ta juoda bestija tave sužeidė, Makumazane?
- Ne, mano vargšas drauge. Man nelabai skauda.
- O! Aš džiaugiuosi.
Tada ilgam nutilome. Tylą pertraukė tik per perdurtą plautį išeinantis oro švilpesys, kai Mašunė bandė kvėpuoti.
- Makumazane, tu čia? Aš tavęs nejaučiu.
- Aš čia, Mašune.
- Aš mirštu, Makumazane. Viskas sukasi aplinkui. Aš išeinu į tamsą. Ateityje tu, aišku, prisiminsi Mašunę, kuris petys į petį su tavimi medžiojo dramblius, kaip gyvenome, kaip keliavome, ir mes...
Tai buvo paskutiniai jo žodžiai. Narsi dvasia paliko kūną, kurį nutempiau į duobę po mimozos šaknimis ir šalia padėjau jo ietį, kai to reikalauja jo tautos papročiai, kad mirusysis į tolimą kelią neišeitų neginkluotas...
O po to, ledi ir džentelmenai – sakau tai be jokio gėdos – ilgai stovėjau priešais Mašunės kūno ir verkdamas kūkčiojau, kaip kokia moteris.
___________________
