Pabučiuok ir išeik. Apsakymas.

El.skaitklėms:

pdf - https://drive.google.com/file/d/19GOzrts1kcFWoTrCiHZuZ_aNplcbay2r/view?usp=sharing

epub - https://drive.google.com/file/d/15SZKI7OSrHSKim5lf3mGOUHAzSHcFX_e/view?usp=sharing

mobi - https://drive.google.com/file/d/1OW-xxrVuaHVYb9GB7CMdhfTsJ0oFyCVd/view?usp=sharing

Pabučiuok ir išeik

 Aut. A.Š.Donatas (Armanjako Šalis)

____

Aut. trumpai:

Net nežinau kokiam žanrui šį apsakymą priskirti. Gal nuotykiniam-mistiniam?

Jums spręsti. Juk svarbiausia, kad patiktų.

Beje, herojai gers ir rūkys, o gal ir keiksis; bus smurto, na - gal kažkiek užuominų į erotiką ir t.t...

____

 

Pabučiuok ir išeik

 Iki sutemų ne tiek jau daug ir beliko. Saulė sukosi link laidos ir jau nebekepino. Vėjas seniausiai buvo pavirtęs į beišdykaujantį vėjelį, kuris vieškelio dulkėmis seniausiai nebežaidė, o jo išdykumo pakako tik jau baigiančių bręsti pasėlių palingavimui. Per dieną pavargusių paukščių klegesio taip pat jau senai nesigirdėjo (nors kokie čia paukščiai tarp linguojančių užsėtų laukų?), tad tylą trikdė tik per vieškelį riedantis senas ir apdriskęs automobilis.

Burgzdamas ir kratydamasis, lydimas melsvai balto dūmo šleifo, kaimo vieškeliu riedantis  „Fordas“ - gyvenimo matęs 1924 m. dėdės Džozepo „Ford-T“ - dabar, kaip niekad, priminė liaudyje jam duotą „Tin Lizzie“ – „Skardinė Liza“ pravardę. Rodėsi, kad kiekviena perdžiūvusio vieškelio duobutė tikrino priekinių ratų spyruoklių patvarumą ar perkrauto automobilio galinių lingių tamprumą, kurios laikas nuo laiko gailiai sugirgždėdavo, o akmenukai - siaurų, kai kur jau lyg norėjusių aižėti, padangų tvirtumą. Reduktorius taip pat leido kažkokius neaiškius apverktinus garsus ir tik variklis daugmaž padoriai urzgė - matyt buvo patenkintas, kad į baką supiltas benzinas, o ne etanolis ar koks skiestas žibalas. Beje, valytuvai irgi neveikė taip, kaip pridera, tad, šio seno klipatos vairuotoja, mis Sjuzi Legrain, kartkartėmis  pasistiepusi ir bandydama nulaikyti vis sulig kiekviena duobute išsprukti norintį vairą, purvinu-dulkinu skurliumi pašluostydavo priekinį stiklą – laimei, ne dažnai prireikdavo. Ji tiesiog jau bijojo sustabdyti šią „Skardinę“, nes nuo minties, kad jau jos neužvedus gali tekti laukiant pagalbos nakvoti „laukinėje“ šalikelėje, šioje fermerių užsėtoje kalvotoje dykroje, jai tiesiog nugara nubėgdavo šiurpuliukai.

- Ir kaip tu dėde su juo galėjai vežioti tą spiritą? – jau kelintą kartą sau po nosimi sumurmėjo bankrutavusio bakalėjininko, kelių parduotuvių tinklo „Barton & Sons“ sekretorė.

Prieš pusę metų, Jungtinėse Valstijose, Šiaurės Dakotoje, netoli miestelio su keistu pavadinimu Valhalla, per kontrabandistų susišaudymą su vietos policija, mis Sjuzi Legrain dėdė krito nuo atsitiktinės, o gal ir visai ne atsitiktinės kulkos. Mergina  su dėde beveik jokių santykių nepalaikė nuo tada, kai jos amžinatilsį tėvas su broliu susivaidijo taip, kad vos dalgėmis ir šakėmis nesusibadė.

Brendone žmonės senai kalbėjo, kad į skolas įlindęs fermeris ėmėsi taisyti savo finansinę padėtį susidėjęs su vietiniais „vežikais“ – ir jam sekėsi! Bent jau fermos, šiais Depresijos laikais, iš varžytinių taip ir nepardavė, o ji pati - dabar - važiuoja priimti savo palikimo. Bankrutavus bakalėjininko kontorai, moteriai darbo Brendone su žiburiu nerasi, o santaupos jau nenumaldomai tirpo, tad netikėtas pakvietimą apsilankyti pas advokatą priimti paveldėtą fermą arba - teisingiau – tai kas iš jos liko – buvo pačiu laiku... O gal reikėjo parduoti ir išvažiuoti į Vinipegą ar Jungtines Valstijas? Aha, tik kas ten jos laukia? Bedarbių sriuba ir barakai? Nors, jei už tą fermą, kurioje jau antri metai nebuvo sėjama ir pjaunama (dėdė pajutęs pinigus nusispjovė į visą žemės ūkį ir kas su juo buvo susiję), nebūtų siūlomi vieni grašiai – mis Sjuzi gal taip ir būtų padariusi...

Mergina šalia stulpo su rodyklėmis ir šalikelėje atsišakojančia elektros stulpų linija, išsukdama iš vieškelio į dar siauresnį vieškeliuką pristabdė savo „Skardinę“ ir akies krašteliu užkabinusi avižomis užsėtus laukus, akimirkai nustebo: nes nuo čia, kaip ji atsiminė, prasidėjo dėdės žemės, kurios pasak visų pasakojimų turėjo beviltiškai dirvonuoti. Tačiau nuostaba akimirksniu užgeso, nes priekiniai ratai stuktelėjo į eilinę duobę ir „Skrdinės“ aimanavimas išblaškė visas mintis, išskyrus norą suvaldyti šią klipatą. Iš po variklio gaubto trumpam atsklidus metaliniam džeržgesiui, jai net užsinorėjo ne tai keiktis, ne tai melstis, kad šioji senoji klipata staiga neužgestų. O gal tai tik kokia pusašis suaimanavo? Sjuzi nežinojo – ne mechanikas gi...

Akies krašteliu Sjuzi „pagavo“ nežymų šmėstelėjimą, tarsi šešėlį, tarsi permatomą debesėlį pralėkusį nuo krūmų link dulkino automobilio su nuleistu apiplyšusiu tentu ir automobilis sulingavo. Moteris net nusipurčius, nepatikliai trumpam dėbtelėjo į šonus, persisuko dėbteldama galan, bet nieko  naujo nepastebėjusi mintyse vis tik keiktelėjo ir giliai įkvėpusi, jog rodės, kad  švarkeliu suspausta krūtinė tuoj išplėš sagas, atsiduso.

Ir vis tik variklis neatlaikė. Už kokios pusmylės „Skardinė Liza“ išmesdama juodą dūmų debesį staiga sučiaudėjo, o po to jau čiaudulys pradėjo vis dažnėti. Mis Sjuzi net pagalvojo, jog kaskart, kai senoji „Skardinė“ nusičiaudi, nuaidi kažkoks juokelis ar krizenimas. Ji vėl kelis kartus nepatikliai apsidairė, bet nieko daugiau kaip aplinkinių laukų, tvorų ir virvėmis parištų ryšulių ir lagaminų nepamatė.

Galų gale, po eilinio „čiaudulio“, su kuriuo mašina pasveikino vairuotoją įropojus į kalvą, pamačiusi medžiais rateliu apaugusią, jai iš vaikystės gerai pažįstamą sodybą, tik su palengvėjimu gūžtelėjo pečiais:

- Pagaliau, o tai jau nelabieji vaidenasi. Būčiau katalikė, tai žegnotis pra-a-aa-dėė... ėčiau... – senajam laužui nuokalnėje pagavus pagreitį ir savo ratais pradėjus stuksenti per virtinę nelygių duobelių, paskutiniuosius žodžius mergina tiesiog sumekekiojo - jai beliko tik tvirčiau laikytis už vairo ir stengtis neprisikąsti liežuvio... Bet jai jau buvo vis vien – kiemas už šimtinės žingsnių...

„Skrdinė“ įsirėmė į kiek pakrypusį medinį elektros stulpą, giliai suvaitojo, paskutinį kartą sučiaudėjo ir užgeso.

- Ufff... – ištarė Sjuzi suėmusi abiem rankom už rankinių stabdžių svirties, nors ją užtraukti jau nebebuvo jokios prasmės.

Mergina būgtai vėl išgirdo juokelį ir, akies krašteliu išvydusi šmėstelėjusį link krūmų šešėlį, papurtė galvą - mašina nežymiai vėl linktelėjo – lyg būtų netekusi kažkokio svorio. Bet dulkini lagaminai ir ryšuliai pūpsojo savo vietose.

- O, tu Jėzau Kristau, -  apsidairydama ir vėl gūžteldama pečiais papurtė galvą mis Sjuzi.

Į ją žvelgė vienatve dvelkiantis apšiuręs namas su pirmame aukšte užkaltomis langinėmis. Du šlaitinio stogo mansardiniai langai į ją tarsi žvelgė savo tamsiomis ir tuščiomis „akiduobėmis“ ir stebėjosi, kad kažkas drįso sutrikdyti jo vienatvę. Apleistas medinukas su savo fasado atsilaupiusiais dažais iš pirmo žvilgsnio dar atrodė tvirtai, bet akis lyg jau galėjo pagauti jo norą klypti ar svirti. Jis į atvykėlę niūriai spoksojo kaip milžiniškas besileidžiančios saulės medžių šešėliais apgaubtas neregys, kuris ne tiek žiūri, kiek bando įsiklausyti...

– O, je... – palingavo galvą mergina. Jos atmintyje, kai ji dar būnant seneliui gyvam čia lakstė, šis namas buvo šviesus, šiltas, triukšmingas ir jaukus, o ne...

Iš galinio kiemo, nuo tvartų, nuo arklidžių ar sandėlių, pasigirdo prunkštelėjimas... Jam atsiliepė kitas...

- Arkliai??? Negali būti! – mis Sjuzi neišlipdama iš mašinos net stryktelėjo ir įsirėmusi abiem rankom į priekinį stiklą, išpūtusi savo kiek siaurokas ir dailiais antakiais apibrėžtas akis, vėl tarsi pirmą kartą matydama savo (jau savo) namą, žvilgsniu perbėgo per pastą nuo šlaitinio čerpėmis dengto stogo iki verandos laiptelių.

Akimirkai pasirodė, jog už vieno mansardinio lango lyg kažkas šmėstelėjo, o namas, lyg kviesdamas vidun, vos-vos „pravėrė“ paradines duris. Tik dabar mis Sjuzi atkreipė dėmesį, kad šalia verandos laiptelių, atstačiusios savo pajuodusias ir susilenkusias vinis, mėtosi lentos,  kuriomis buvo užkaltos lauko durys.

- Po velnių! – mergina tūptelėjo ant sėdynės, karštligiškai pasiraususi tarp šalimais netvarkingai numestų pungulių išžvejojo savo rankinę ir jau po akimirkos jos rankoje, atsisukęs į duris, spoksojo dviejų colių patrintas, ne tiek nuo šaudymo, kiek nuo nešiojimo, pigučio trisdešimt antro kalibro „S&W“ „Safety Hammerless“ revolverio vamzdis.

Sustingusią tylą sutrikdė kažkur tolumoje kranktelėjęs varnas, nuo vakarinio vėjo sušiurenę lapeliai ir... vėl prunkštelėję arkliai... Mergina net susipurtė, susiraukusi tyliai atsiduso ir nenuleisdama revolveriuko vamzdžio sugrabaliojo automobilio durų rankenėlę...

- Ei, kas ten?!! – šūktelėjo mergina.

Bent jau vyrų ausiai maloniai skambantis jos balsas šį kartą kostelėjo kažkaip virpančiai, neryžtingai, kimiai ir visiškai ne kaip šeimininkės. Bent jau merginai taip pasirodė, tad ji atsikrenkštė kaip koks anglies dulkių prisikvėpavęs garvežio mašinistas ir jau gerokai rišliau ir tvirčiau vėl riktelėjo:

- Ei, kas ten?! Pasirodyk!.. Lyskit lauk!

Tačiau jai atsiliepė tik kažkokio skersvėjo ar gūsio pagautų artimiausių medžių lapų šiurenimas.

- Lyskit lauk, aš ginkluota! – mergina, suraukusi savo juodus, išpuoselėtus ir dailiai lenktus antakius, stryktelėjo iš mašinos ir žengė žingsnį. Daugiau pati sau, nei kažkam, ne tai išrėkė, ne tai garsiai ištarė: - Ir labai pikta... ir pavargusi...

Bet namas ir toliau tylėjo.

Mergina nervingai apsilaižė savo kiek putnokas lūpas, pati save drąsindama, kaire ranka suėmusi už savo diržo aukštyn timptelėjo plačias moteriškas kelionines chaki spalvos galifė kelnes, pasitaisė kepuraitę ir jau ryžtingai žengė link laiptelių, bet čia pat sustingo: ant antrojo laiptelio tupėjo ar stovėjo voras – vos ne dviejų jos delnų dydžio, pūkuotas ir juodas – plaukeliai žvilgėjo tarsi pūkuotas aksomas.

Voras pritūpė ant užpakalinių kojų ir pakėlęs priekines kojas jas sujudino – toks įspūdis, kad perspėjo nežengti toliau... O gal grasino. O gal kažką žmogaus klausai negirdimu balsu šnabždėjo...

Mis Sjuzi, net išsižiojusi sumirksėjo ir...

...po trečio mirktelėjimo jau nebeišvydo voro - jis dingo... Tik kažkoks skersvėjis, kuriam nebuvo iš kur pūstelėti, nuo pakopos nunešė juosvai parudavusį, tarsi pernykštį, lapą...

Mergina papurtė galvą, jai šmėstelėjo mintis, kad matyt baisiausiai pervargo. Tik pasąmonės užkaboriuose iškilo kažkada šioje fermoje dirbusio seno lakotos indėno pasakojimai apie gerąją Asibikaashi - „Močiutę vorę“ (ar „Voro Močią“) ir piktąjį vorą apgaviką Iktomį...

Sjuzi Koja užkabino prasivėrusias duris ir lėtai jas atstūmė. Keista, bet durys beveik nesugirgždėjo. Netgi tos verandoje išklotos lentos po jos kojomis labiau aimanavo, nei šios senos, bet tvirtos durys.

Viduje beveik tamsu – tik šviesos plėtmas nuo atviro įėjimo ir kelios ant grindų išsimėčiusios šviesos juostelės krentančios pro nesandariai uždarytas ir lentom užkaltas langines...

- Ei, kas viduje?! Eiiii!!!

Bet į jos balsą niekas neatsiliepė... Tyla...

Mergina koja dar plačiau atvėrė duris ir pro durų arką vidun  ištiesė ranką su revolveriu. Tarsi pati už savo rankos laikydamasi, kita ranka prisilaikydama už staktos, „įsitraukė“ save vidun...

Beveik į pačią ausį išgirdo kvėptelėjimą, bet, nespėjus pasukti galvos, pajuto staigų skausmą pakaušyje ir jau nieko nebesuvokdama, paslika krito ant grindų.

- Piss off, bullshit! – nuleisdamas seną, nutrintą, per trečdalį sutrumpintą svertinį vinčesterį, sulojo mažaūgis plačiapetis vyras. – Rišk tą kalę, po velnių...

Iš šešėlio išlindo mažaūgio priešingybė – aukštas, siaurapetis „svirdulys“.

- Fuck off, kuom aš ją tau rišiu, damn-fart? – užsikišdamas už diržo kažkokį senovinį ilgavamzdį revolverį, dairydamasis aplinkui, ištarė pasirodžiusi žmogysta, kuri pritūpusi pridėjo įdiržusius pirštus prie merginos kaklo. – Geriau būt nustipusi, - pajutęs pulsą, sumurmėjo „svirdulys“.

- Na, tada pribaik, - gūžtelėjo mažius ir išžirkliojęs į šviesą spirtelėjo merginai į šoną. Šioji negarsiai suvaitojo.

- Gaivaliojasi, šikna, - vėl ištarė mažaūgio smarkuolio bendras, ir savo ilgom rankom apvertė merginą ant nugaros. – O ji visai nieko. Gal šitą... ėėė??? – klausiamai pasižiūrėdamas į „mažių“ užvertė galvą „svirdulys“.

„Mažius“ atsikrenkštė ir riebiai ant medinės aslos nusispjovė. Papurtė galvą:

- Neee... nėr kada, iki vidurnakčio turim spėti, o dar nieko neradom... – „mažius“ sučepsėjo lūpom. Blyškioje šviesoje buvo galima įžiūrėti jo susiraukšlėjusį ir trumpasnukio šuns snukį primenantį veidą. - Nooo-rs... Jei greit apsisuksim... Rišk tu ją ir tempk į viršų. Ten jau viską išnaršėm. Jei greit susitvarkysim, gal ir pasilinksminimas laiko atsiras, ar ne? – išsišiepdamas ir pademonstruodamas savo neproporcingai didelius iltinius dantis, „mažius“ gūžtelėjo pečiais ir pritūpė paimdamas nuo grindų mis Sjuzi revolveriuką. – O visai nieko žaisliukas. Kiek kaži toks kainuos?

- Skylę nuo girnos. Nafig, kam tokio reikia? – „svirdulys“ atsegęs merginos diržą, vienu rankos truktelėjimu jį išnėrė (o taip, jo rankos ilgio tam pakako) ir ėmėsi Sjuzi rankų.

- Na nesaaakyyk! – pamokančiai kilstelėjo pirštą „mažius“. – Pamenu Bilas Lošikas į salūnus vaikščiojo tokį prie kojos prisirišęs. Tas frykas mažiausiai dvi galvas prie pokerio stalosu tokiu  nuskynė!

- A, nu jei į salūną. Kur ją dėt? Gal tegu čia voliojas, a? – „svirdulys“ staiga kyštelėjo ranką po merginos marškinėliais ir švarku. – Och, kokia pusi-siusi, olia-lia... – pagrabaliojo ir pasimėgaujamai atsiduso: - Och, kokie bub-zai (žarg. „boobs“ – krūtinė, papai)...

- Pfe... Štai pas Merę buvo bub-zai... Grindų dar čia visų neišbarškinom, gal po jomis slėptuvė. Baik šūdą malt ir tempk ją viršun. Ne iki jos dabar. O tai Bosas mums galvas nusuks.

- Bosas, Bosas... kas biškį, tuoj Bosas... Gyvenimo per jį nėr... – „svirdulys“ gana lengvai persimetė merginą per petį ir sunkiais žingsniai nupėdino link laiptų į viršų.

Sjuzi sudejavo. Atsimerkė. Maudė galvą, skaudėjo pakaušį. Virš jos, iš raibstančių akių ratilų išniro kalkėmis balintos lubos ir nuo senumo suskeldėjusios juoda spalva dažytos sijos.

Staiga prisiminė kas nutiko ir pašoko – skausmingi ratilai akyse vėl  susisuko. Bet ne, nepykino – smegenų sutrenkimo lygtais nėra.

Mergina, pasigelbėdama kojomis, nekreipdama dėmesio į pulsuojantį pakaušį ir skaudančią galvą, mitriai per lovos lentas „nusiyrė“ link medinio lovagalio ir tyliai sau po nosimi dejuodama apsidairė. Taip, čia buvęs jos senelių miegamasis – bene didžiausias kambarys antrame, mansardiniame, aukšte. Tos pačios neišvaizdžios paprastos medžio masyvo komodos ir spintos su sueižėjusiu ir patamsėjusiu laku, tas pats staliukas... O kas pasikeitė nuo jos paskutinio apsilankymo prieš dešimtį metų, nebuvo įmanoma suprasti – visi daiktai, kokie čia kažkada buvo, gulėjo išmėtyti ant žemės. Plaušinis margas kilimas nuspirtas kažkur į kampą, čiužinys suplėšytas ir išdrabstytas, voliojosi šukės, žibalinė lempa su nedidele žibalo balute, ant sienos kabėjusios lentynos sulaužytos, kaip sudaužyti ir besivoliojantys nuotraukų rėmeliai su sukultais stiklais, o pačios nuotraukos sumindytos voliojosi ant paplėkusių čiužinio šiaudų ir suplėšytų pagalvių plunksnų.

Mergina pabandė įsiklausyti: iš apačios (įsibrovėliai duris buvo palikę atviras) sklido keiksmai, kažkas lūžo, kažkas dužo – dvikojai „viesulai“ siautėjo...

Mis Sjuzi pabandė atpalaiduoti rankas: iš pradžių jas pabandė ištraukti iš pančių – jos pačios siauro diržo – nepavyko. Po to pabandė gelbėti dantimis, bet ir vėl nesėkmingai – „svirdulys“ žinojo savo darbą.

- Dieve, Dieve, Dieve padėk! – murmėdama Sjuzi lėtai, nes nuo staigesnio pasisukimo per galvą vėl lyg kas trinktelėdavo, apsidairė po kambarį.

Akys užmatė ganėtinai didelę nuotraukų rėmelio stiklo šukę.

Surištomis rankomis nuo grindų sugrabaliojo šukę ir įspraudusi ją tarp abiejų kojų batų, pabandė nupjauti diržą. Gal ir būtų pavykę, jei būtų turėjusi daugiau laiko...

Už lango pasigirdo birbimas – automobilio variklio riaumojimas...

Sjuzi sukluso, akimirkai įsitempė... ir puolė prie nediduko miegamojo lango...

Į jau vakarinės prieblandos apgaubtą kiemą įvažiavo tiesiog blizgantis, švytėdamas savo baltais padangų apvadais, lyg būtų važiavęs ne dulkėtu keliu, o išvažiavęs iš gamyklos vartų,  tamsiai mėlynas – beveik juodas, blizgantis dvivietis „Ford“ roadsteris. Išniręs iš medžiais apgaubto keliuko, savo lempomis jau apšviesdamas ir Sjuzi „skardinę“, ir kiemą, stabtelėjo posūkyje. Mašina kiek sulėtėjo tarsi vairuotojas akimirkai padvejojo kur sukti ar sustoti. Automobilis pariedėjo dar kelis žingsnius ir galutinai sustojo visai šalia Sjuzi vargdienės „Skardinės Lizi“. Lempos užgeso, o paskui jas ir variklis...

Pradėjo vertis vairuotojo durelės...

Akimirkai rodos nuščiuvo ne tik name siautėjantys niekšai, bet ir visos apylinkės.

Mergina tiesiog nieko nebelaukė – čiupo lango rankeną, paklebeno – senai dažų nematęs išbrinkęs langas atsiverti nenorėjo...

- Gelbėkit! - Sjuzi tiesiog nieko nebegalvodama, surištom rankom čiupo parverstą prielovio kėdutę ir atsivedėdama trenkė per langą...

...nepataikė – kėdutės kampas tik tarkštelėjo per rėmą, o stiklai tik dusliai suvirpėjo...

- Gelbėėėėkit!

Antru smūgiu mergina išmušė langą. Triukšmingai į lauką ir vidun pažiro šukės, kėdutė išslydo iš Sjuzi rankų, tarsi akrobatas užsikabino už lango rėmo ir krito kažkur anapus į lauką...

– Gelbėeeekit!!! Žudo! Gelbėėėė...

Mergina staiga pajuto smūgį į petį ir, bandydama išlaikyti pusiausvyrą, trenkėsi nugara į kambario kampą...

- Gelbėkit... – iššvokštė.

- Damn, bitch! – ją perrėkė staiga išdygęs mažaūgis niekšas ir nespėjusiai atsikvošėti merginai, net pasišokinėdamas, atgaline ranka trenkė per veidą...

Sjuzi smūgis nusviedė prie lovos - krito ant suplėšyto čiužinio ir smilkiniu trenkėsi į medinės lovos rėmo kraštą... Akimirkai prarado sąmonę...

Nuaidėjo šūvis...

...jam iš lauko atsiliepė kitas...

Apačioje garsiai nusikeikė „svirdulys“...

- Bullshit, bullshit... bullshit... – vedžiodamas į petį įremto šautuvo vamzdžiu pro langą, keikėsi „mažius“.  Šiek tiek pasilenkė norėdamas dirstelėti kas darosi paleis namo sieną ir, tuoj pat, nuaidėjo šūvis – kulka ištaškydama lango rėmą „mažių“ apžėrė skiedromis ir stiklo likučiais – šis net susverdėjo ir nusipurtė, ir visai nesitaikydamas iššovė kažkur į kiemą, atšoko nuo lango.

Apačioje vėl pasigirdo keli šūviai - pirmame aukšte, namo viduje...

Paskutinis šūvis tarsi merginą pažadino. Nevalingai apsilaižant krauju pasruvusias lūpas, jai toptelėjo mintis, kad jei ji pašokusi spirteltų „mažiui“ iš visų jėgų, šis tiesiog išsiverstų per langą... Bet pakilti nepajėgė – tik sudejavo – apie jokį staigumą negalėjo būti nė kalbos...

Išgirdęs aimaną, „mažius“ vikriai sutarškėjęs pertaisymo svertu, pasisuko ir išsišiepė:

- Damn, bitch, - „mažius“ nukreipė vinčesterio vamzdį į merginą. - Užpisai, kekše!

Mergina nesuspėjo nei išsigąsti, nei užsimerkti, kai vinčesterio skeltuvas tik sausai spragtelėjo. Žudikas tarsi nustebęs, tarsi netikėdamas, kad šūvio nebuvo, didelėmis akimis dėbtelėjo į savo šaudyklę, dar kartą perlaužė svertą, bet šį kartą šautuvas su užsiskersavusiu šoviniu net netarkštelėjo, o Sjuzi, irdamasi rankomis per grindis, paknopstom per visas nuolaužas pabandė pasiekti duris...

„Mažius“ šoktelėjo prie nelaimėlės ir koja prispaudęs merginą, keikdamasis pabandė kažką daryti su šautuvo spyna. Ant grindų nukrito ištraukta kulka. „Mažius“ kišenėje pradėjo graibyti šovinius, bet jam nesisekė, nes Sjuzi, nors ir jausdama į nugarą įremtą sunkų raitelio batą nenustojo rangytis – matyt jos muistymasis ar pernelyg didelis „mažiaus skubėjimas“ jam sutrukdė pertaisyti šautuvą – sauja šovinių išslydo iš pirštų ir tarškėdami pažiro ant žemės...

Tuo tarpu, apačioje, nuaidėjo dar keli chaotiški šūviai taip, lyg kas būtų pyškinęs visur kur papuolė...

Pasigirdo kažkoks bildėjimas...

Buvo panašu, kad susišaudymas jau vyksta prie galinio įėjimo – ar išėjimo prie fermos trobesių...

Dar šūvis...

Šūvis iš lauko...

Aimana... arklio žvengimas... ir kanopų bildesys...

Ant laiptų pasigirdo greitų žingsnių kaukšėjimas, laiptų girgždėjimas, charakteringas pistoleto dėtuvės spragsėjimas... ir staiga viskas nutilo...

- Slunkiau, čia tu?!! – riktelėjo „mažius“. – Atsiliepk, Slunkiau, ble, mižnius!.. Kalė, bled...

Mergina, vos neišversdama „mažiaus“, kuris vis dar bandė kažką daryti su užstrigusio šautuvo spyna, išsprūdo iš po jo kojos. Ji pati nežinojo kur sprunka - tiesiog išgąstis ir adrenalinas ją nešė link durų, nors ten galėjo stovėti ir tas „mažiaus“ sėbras – Slunkius.

 

Tarpduryje šmėstelėjo šešėlis...

Šūvis...

Patalpoje šūvio trenksmas akimirkai Sjuzi apkurtino, išgąsdino; aitrus, bet salstelėjęs parako dūmas kaip kokia angis tiesiog perskrodė šnerves... Mergina bejėgiškai sukniubo... Akys apsiašarojo – gal nuo dūmų, o gal dėl išgyvento bejėgiškumo.

Bedvasė, kupina beviltiškumo ašara nuriedėjo ant grindų... Akys užsimerkė. Mergina tarsi atitrūko nuo realybės... Viskas vyko kažkur, bet ne čia... Ne šalia jos, virš jos... Sukniubusi ji negirdėjo ir nematė, kaip „mažasis“ šunsnukis riktelėjęs net susisuko, keiktelėjo, o jo milo švarko rankovė patamsėjo, bet pačio iš pusiausvyros neišvertė. Jis tiesiog keikdamasis sviedė užstrigusį šautuvą į tarpduryje pasirodžiusį rudu kelioniniu tvido kostiumu vilkintį vyrą. Šautuvas atsitrenkęs į staktą, atšoko ir, vos jos neužgavęs, nukrito šalia Sjuzi, o niekšo sveikoje rankoje blykstelėjo peilis.

- Mesk peilį, šunsnuki! – grėsmingai ištarė tarpduryje pasirodęs trumpo kirpimo, nenusakomo amžiaus, šviesiaplaukis žydraakis – jo rankose, puikuodamasis taikikliu, tarsi gaidys skiautere, į šunsnukį žiūrėjo „Lugerio“ vamzdis.

Dabar, kaip niekad ankščiau, „mažiaus“ veidas panašėjo į perkreiptą ir dantis iššiepusį šunpalaikį.

Mergina sudejavo ir pabandė pasikelti ant alkūnių. Akimirkai tarpduryje stovinčio vyruko akys nusileido į merginą ir „mažius“ nepraleido progos:

- Še! - pasisukdamas sviedė peilį „šunsnukis“ ir peilis suvirpėdamas įsmigo į staktą, o merginą vėl apkurtino šūvis – vyrukas tvido kostiumu šovė pasisukdamas, tiesiog šunsnukio kryptimi, kur jo jau nebebuvo – šis susilenkęs, pasišokdamas nėrė per langą... Iš antro aukšto...

- Derche (pr. „derš“ – subinė – keiksm.), le diable!.. – pasigirdo iki šiol negirdėtas balsas.

Sjuzi veikiau suprato, nei išgirdo ar matė, kad išgelbėtojas nudundėjo laiptais žemyn. Po minutės ar kelių, mergina jau pradėjo atgauti klausą, dejuodama pabandė atsikelti, kai iš už lango, iš kažkur jau toli, atskriejo duslaus šūvio aidas...

Gerokai vėliau, jau prabėgus kuriam laikui, prisimenant šiuos, ir kiek vėlesnius įvykius, ji būtų galėjusi prisiekti, jog „mažiui“ iššokti pro langą buvo tas pats, kaip jai stryktelėti nuo kokios trečios laiptų pakopos... Nė kiek ne daugiau... „Mažius“ arba šunsnukis ar - kaip vėliau tvido kostiumu vilkintis vyrukas jį pavadino „šunpalaikis“ - iššokęs stryktelėjo ir nukūrė už namo, kur nekantriai trypčiojo išgąsdintas ir erzeliojantis, prie tvorelės stulpo pririštas arklys. Tuo tarpu vyras su „Lugeriu“ rankose, nušuoliavęs laiptais žemyn ir nėręs pro galines kulkų suvarpytas duris, nespėjo tik per porą akimirkų - šunsnukis jau sėdėjo balne ir įnirtingai rėkdamas, ir pentinais „droždamas“ kumelės papilvę, skuodė kažkur į tamsą.

Vyras tvido kostiumu sustojo, ištiesė ranką ir iššovė raitelio kryptimi – daugiau pagąsdinimui, nei realiai tikėjosi pataikyti: iš pistoleto pataikyti į patamsiuose, beveik sutemose lekiantį  raitelį – buvo nerealu....

- Panašu, kad atvykau pačiu laiku... – daugiau pats sau, nei merginai, ištarė vėl tarpduryje pasirodęs vyras. Jis pritūpė prie ant kelių sėdinčios merginos ir lengvai, tarsi šiaudinę lėlę ją kilstelėjo už pažastų. Nunešęs ar beveik nuvilkęs kelis žingsnius, pasodino ją ant lovos krašto.

Mergina nesipriešino, bet net ir nebandė kilnoti kojų - jos vis tiek neklausė. Tik šoko iššauktos ašaros varvėjo per abu skruostus...

Vyras išsitiesė, apsidairė, ištraukė iš staktos peilį, bet kiek padvejojęs jį numetė šalia šunsnukio šautuvo ir tiesiog savo rankomis ėmėsi atrišinėti merginos rankas.

- Na, kam gadinti gerą daiktą? Dirželis ne iš pigiųjų, gi... – vyriškio balse jautėsi lengvas ne čionykštis akcentas. Numetęs diržą ant lovos, vyras palingavęs galva uždėjo abi rankas ant Sjuzi smilkinių. – Na, viskas, viskas... Viskas jau baigta, - vyras kalbėjo švelniu, raminančiu ar guodžiančiu balsu. – Šunsnukiai gavę gerą spyrį šiknon dažniausiai nebegrįžta. Bailūs šakalai. Užsimerk... Štai taip... geraaaiii... Pasistenk kvėpuoti raaaamiaiii.

Veikiau ne nuo ramaus šnabždesio, o nuo prisilietimo prie smilkinių, Sjuzi pradėjo rimti. Galva pamažėle atlėgo... Kažkada, kaip padykusi mergaitė, ji buvo prikišusi liežuvį prie prožektoriaus baterijos – tuomet ji pajuto metalinį aitrumą ir silpną kirbinimą - ir dabartinis jausmas buvo kažkoks artimas tuometiniam – tik gerokai silpnesnis, kaip ir tas metalinis skonis ant liežuvio galiuko: tarsi silpna elektros srovelė maloniai ir atpalaiduojančiai apgaubė galvą, pamažu pradėjo skirstytis po visą kūną. Galva atlėgo taip, lyg kas samčiu būtų nugriebęs visą maudulį, skausmą ir tvinkčiojimą... Sumuštą ranką ir net diegiantį šoną atleido...

- Na štai, - vyriškis staiga atitraukė rankas ir atšlijo. – Daugiau nesugebu. Toliau jau tavo organizmas pats susitvarkys.

Mergina, tarsi išnirusi iš kažkokio rūku apgaubto skausmo, nevilties ir bejėgiškumo liūno, staiga netikėtai pasijuto tarsi pakylėta. Keistas jausmas – tarsi karštą dieną būtų staiga išgėrusi šaltos koka-kolos...

Lėtai atmerkė akis. Savo ilgom blakstienom tankiai sumirkčiojo.

Vyriškis vis dar tupėjo šalia jos ir žvilgsniu tyrinėjo jos ganėtinai dailų veidą, kuriame gerai įsižiūrėjus galėjai numanyti josios protėviuose buvus ir sijų kraujo – nežiūrint baltos odos, akys šiek tiek siaurėjančios, skruostikauliai šiek tiek platoki, bet visiškai merginos veido negadinantys. Tiesą pasakius, jei ne trumpai kirpti juodi kaip varnas plaukai, jei jie būtų kokie ugningai rudi, tai ir iš vis jokių asociacijų nebūtų – grynų gryniausia pedžių mergina („pedžiai“ – žargone anglai taip vadino airius) – tik dar strazdanų reiktų pridėti...

- Ir mėlynių nebeliko, ir lūpos matyt nebeskauda... – kaip savimi patenkintas žmogus, ištarė gelbėtojas.

Vis dar sutrikusi ir iki galo neatsigavusi mergina sulinkčiojo, o po to papurtė galvą – tarsi „sutikdama nesutinka“.

Nepažįstamasis gelbėtojas ištiesė ranką, pirštu perbraukė per jos lūpų kamputį. Ant jo piršto liko kraujo dėmelė. Sjuzi mintyse net nustebo, kad  nuo prisilietimo nepajuto jokio sumuštos lūpos skausmo ir nustebusi sužiuro kaip vyriškis staigiai atsistojo, tarp nykščio ir smiliaus patrynė kraujo lašelį, tarsi pauostė ir vos nepalaižė, o po to, lyg nustebęs, tarsi savo galvoje padaręs kažkokias išvadas, kelis kart palingavo galva:

- Khmmm... o tavo gyslose teka šiek tiek šamanų kraujo... Labai mažai... labai, - iš kelnių kišenės išžvejojo baltą nosinę ir ištiesė merginai. – Nieko ypatingo, bet kai kada gali matyti kiek daugiau nei šiaip žmogus.

Mergina nežinodama ką į tai atsakyti – juk nepulsi nepažįstamajam aiškinti, jog giminėje sklandė gandai, jog kadaise, „pro-pro“, o gal ir „pro-pro-pro“-senelis buvo vedęs kažkokią lakotų būgtais iš tiesų šamanų dukrą, tad tik gūžtelėjo pečiais ir paėmė nosinę.

- Ačiū...

- Nėra už ką... – vyras pradėjo sukiotis tarsi kažko ieškodamas. Žengė kelis žingsnius, pakėlė vieną iš stambesnių sukulto nedidelio veidrodžio šukių ir ją ištiesė merginai. – Ot šunpalaikiai! Viską sudaužė. Na ir kaip čia ką nors rasti?

Mergina nustebusi pasižiūrėjo į veidrodžio šukę, pakraipė galvą ir nosine pradėjo valyti lūpą – jokio sumušimo, jokios mėlynės, jokio patinimo. Net ranka pasigraibė šoną, kur jai spyrė ir jau kažkurią akimirką buvo maniusi, jog šonkaulis mažų mažiausiai sulaužytas – beveik jokio skausmo: paspaudus - tik šioks toks dilgtelėjimas, kaip nuo išsiskirstyti bebaigusios mėlynės.

Iš savianalizės ir susimąstymo ją pažadino kažkoks dvigubas vyriškio rankų pirštų spragtelėjimas. Sjuzi nepastebėjo, ką tokio padarė jos gelbėtojas, bet kai pakėlė galvą ir išvydo, jog po blausų, jau sutemų apgaubtą kambarį sušmėžavo permatoma migla, tarsi pūstelėjo lengvas vėjelis, tarsi po grindis pradėjo šokinėti šimtai mažų viesuliukų: dulkės, pagalvių plunksnos ir smulkios šiukšlės beveik akimirksniu ištirpo, o visos sunkesnės ir didesnės nuolaužos ir šukės (net likusios sudaužyto lango rėmuose) kaip gyvos sujudėjo ir triukšmingai susibėgo į vieną krūvą ir... ir po akimirkos viskas nurimo. Sjuzi net nustebti nespėjo, o gal jau tiesiog po visų šio vakaro nutikimų, tiesiog stebėtis nebesugebėjo.

- O! – tvido kostiumu vilkintis vyrukas plačiai nusišypsojo. – Štai kur jis!

Vyrukas žengė kelis žingsnius prie atlapotos komodos, viena ranka privėrė dureles ir pritūpęs kažką tokio boluojančio pakėlė.

Sjuzi vyriškio rankoje išvydo neišvaizdžią balto molio bizono be vieno rago statulėlę. Kažkada senelis ją labai brangino, prie jos neleisdavo net prisiliesti, nors kita vertus, ji niekam ir nebuvo įdomi – neišvaizdus, molinis, beveik beformis tvarinys. Jokiems šeimynykščiams, netgi padykusioms smalsioms mergaitėms - visiškai neįdomus, jokio žaislo neprimenantis daikčiukas.

„Svečias“ iš užsagstytos liemenės kišenėlės kažką išžvejojo ir primatavo prie pusantro sprindžio statulėlės. Galbūt Sjuzi jau buvo pradėjusi atsipeikėti, nes šį kartą, nors ir dėl tokio mažmožio, lyginant su visais šiandienos nutikimais – nustebo: tai buvo šios statulėlės, šio molinio bizono - ragas.

- Puu-uikumėlis, - vyriškis rodos švytėjo. – Idiotai, tie šunpalaikiai, kaip ir pats Iktomis, velniai rautų, - liemenės kišenėlėje paslėpė molinį bizono ragą. Ta pačia ranka jam truktelėjus už sidabrinės grandinėlės, į jo ranką iš kitos kišenėlės į delną įšoko nedidelis kišeninis laikrodis. Vyriškis, bandydamas jau beveik tamsoje įžiūrėti ciferblatą, prisimerkė: – Aha, laiko dar į valias. Mis, - pasuko galvą į besižiojančią kažką sakyti Sjuzi, - kai jau jausitės, kad galit vaikščioti, susitiksim apačioje. Ten dar tie šunpalaikiai ne viską spėjo suniokoti.

Vyriškis apsisuko ir nebepaleisdamas iš rankų molinės bizono statulėlės dingo laiptinės tamsoje. Girdėjosi tik tolstantis batų kulniukų kaukšėjimas ir aimanuojančių pakopų girgždėjimas.

 

Sjuzi pati nežinojo, kiek pasirymojusi ir žiūrėjo į vieną tašką kažkur pro medžių viršūnes ir kai jau pakilo, buvo beveik tamsu, nors, jei ir būtų šviesu, vis tiek užkalti langai šviesos vidun neįsileistų.

Mirguliuojanti keletos žvakių šviesa svetainei suteikė šiokio tokio jaukumo, o tvyrantis keistas karšto maisto kvapas, kurio šie namai matyt nebuvo matę jau beveik metus, tarsi visą pirmą aukštą apgaubė jaukia ramybe. Rodosi, jog tuoj iš virtuvės, kur pasigirdo kažkokių rakandų žvanginimas, išnirs šeimininkė su kažkokiu ragu troškiniu...

Bet jokia šeimininkė neišniro.

Šunpalaikiai apatinių kambarių dar nebuvo spėję nuniokoti, tad virtuvė ir didesnė svetainės dalis buvo beveik nepaliesti. Ir, matyt, „svečio“ pastangomis – dulkių visai nesimatė, o apie įsibrovėlius liudijo tik netvarkingai išmėtytas vienas kitas rakandas ir viena dėmesio neverta nuolaužų krūvelė.

- Prisėsk! Aš tuoj!

Įdomu, kaip jis galėjo ją matyti iš už uždarų durų?

Jau kiek atsitokėjusi ir jau stebėtis sugebanti Sjuzi instinktyviai, eilinį kartą, pasitaisė kiek sukruvintus marškinius, ant jų užsimestą prasagstytą eilutę, kurios dėl išplėštos sagos buvo nebeįmanoma užsagstyti ir už ausies užbraukė savo tamsių plaukų sruogas. Priartėjo prie seno medinio stalo su iš abiejų galų stovinčiomis ir apvarvėjusiomis trižvakėmis žvakidėmis, porele atsainiai numestų lėkščių, šaukštų, porele paprasčiausių stiklinių ir stovinčio stačiakampio viskio butelio, ant kurio mirguliuojantį šešėlį metė balto molio neįmantri bizono statulėlė. Šešėlis taip lengvai pleveno, kad rodėsi, jog pats bizonas tuoj atgis...

Čia pat, prie stalo kampo, stovėjo senovinis, su ant atkaltės užmestu švelniai rudu tvido švarku, jos senelio krėslas. Aiškiai matėsi, jog „svečias“ šį krėslą ir stalo kampą nusižiūrėjo sau, o jai išskyrė gretimą šalia kampo stovinčią kėdę. Panašu, kad „svečias“ šeimininkavo kaip savo namuose. Sjuzi beveik pajuto lengvą  susierzinimą, bet naujai emocijai įsiplieksti sutrukdė sugirgždėjusios virtuvės durys:

- Na, štai, mis, - prasivėrus senoms virtuvės durims, rankoje nešinas keptuve, virš kurios jaukiai skleisdami kvapą rangėsi garai, pasirodė vyriškis. – Sėsk-sėsk...

Vyriškis, paskui save net nebandęs uždaryti durų, numetė keptuvę tiesiai tarp lėkščių ir stiklinių, kažkaip mikliai atsidūrė už Sjuzi skirtos kėdės ir ją atitraukė.

- Merci, - sėsdama ištarė mergina, kuri jau lyg išsivadavo iš kylančio erzelio. Gal dėl to, kad ji ir pati dar nesijautė kaip šeimininkė. Ar tiesiog nebuvo spėjusi įsijausti į šeimininkės vaidmenį.

- Iš savo mašinos atnešiau žibalinę krosnelę, - vyriškis prieš sėsdamas mitriai išsinėrė iš petnešų su popažastiniu pistoleto dėklu, iš kurio kyšojo daili vokiško „Lugerio“ rankena. - Deja, bet čia tik šiek tiek pakaitinta konservuota mėsa su daržovėmis... - vyriškis atsisėdamas šalia „bizono“ numetė savo supančiotą ginklą ir čiuptelėjo viskio butelį.

- Aš irgi tokią atsivežiau... – nors Sjuzi galvoje jau knibždėjo tūkstančiai klausimų, kažkodėl būtent tai ištarė mergina. Na, juk reikia nuo kažko pradėti? Galbūt nuo tokio mažmožio? Kažkodėl ji neišdrįso tiesiai kaktomuša berti klausimus žmogui, kuris elgėsi visiškai neagresyviai (nors ir ganėtinai arogantiškai, atsainiai) ir net ėmėsi ją globoti.

- Aha, užmečiau aš akį į tą tavo auto, - linktelėjo galvą nusukdamas kamštį. – Kažkoks šiknius gremlinas padirbėjo... Su urbanizacija net čia atlindo...

- Ką? Ka-as? – nieko nesuprasdama suraukė antakius mergina – net galvą perkreipė.

- A? Niekas. Nekreipk dėmesio. Motoristo ar šiaip kokio meistro prireiks, kad tą kelmą pajudint... Atvažiuojant mačiau fermą su traktoriumi ir berods auto furgonu, tai jie gal pagelbės, o aš, mis, deja, - „svečias“ saikingai šypsodamasis jai pripylė pusę stiklinės viskio ir gal kiek mažiau savo. - Ne mano profilis, taip sakant.

- O koks jūsų profilis? – išsprūdo merginai. Ji, nė prie nieko nesiliesdama, susidėjo ant stalo sugniaužtus kumštukus.

- Profilis?.. Khmmm... Pirma viskis, o visi atsakymai ir klausimai, ir visokie ten taškai ant „i“, po to, - matydamas, kad mergina nusiteikė ryžtingai ir net nežada prisiliesti prie stiklinės, vyriškis pridūrė: - Patikėkit, mis, taip reikia. Aš tikrai jums nelinkiu nieko blogo ir tai dalis tos terapijos, - „svečias“ pirštu bakstelėjo viršun, tarsi duodamas užuominą. - Nagi... Prašau. Jei nenorit, kad smegenys į mazgotę susisuktų...

Vyriškis kilstelėjęs savąją stiklinę, ją kažkiek pavartė rankose ir, tarsi tyrinėdamas, tarsi pirmą kartą matydamas Sjuzi, jos tamsias bedugnes akis, dailiai lenktus antakius, aštrią nosytę su dailia kuprele ir dar spalvos neatgavusius skruostus bei putnokas lūpas, pridūrė:

- Jūs, mis, puikiai tvardotės. To galėtų pavydėti net ir koks prerijų vakeris. Nors... tiesą sakant, nors net nežinau, kas būtų geriau – ar štai toks jūsų ramumas, ar viską griaunanti isterija... O postresinė iškrova bus. Ir kuo vėliau ji bus, tuo bus blogiau. Geriau ją iškart „užmušti“...

„Svečiui“ dar nebaigus minties, susiraukusi Sjuzi nervingai grybštelėjo stiklinę ir užsivertė... Keli deginančio skysčio lašeliai nuvarvėjo per lūpą, bet pervargusi Sjuzi dviem gurkšniai ją ištvatino ir demonstratyviai garsiai pastatė stiklinę ant stalo.

- Na ir puiku. Patikėkit, jūs tikrai nuostabi, aš tikrai jumis... jūsų tvirtumu žaviuosi, - balse nebuvo jokios užuominos į jokį filtrą – paprasčiausiai konstatuojant faktą sausai ištarti žodžiai. Vyriškis paėmė savąją stiklinę, gurkštelėjo gal tik pusę tūrio ir susiraukęs iškvėpė.

Mergina nesuprato kodėl, bet jo žodžiai pakuteno jos savimeilę. Jausdama nuo vidurių per visą kūną pasklidusią deginančią kaitrą, ji tik dabar suprato, jog kažkodėl šiam „svečiui“ pajuto gana prieštaringus jausmus. Jis tarsi masino, ir, kartu -  tarsi palaikė ryškų atstumą, užbrėžtą santykių liniją, per kurią net nesiruošia peržengti. Jis labai skyrėsi nuo, pavyzdžiui, jos buvusio šefo ir jo partnerio, kurie retai praleisdavo progą jos „neužkabinę“, ir įvairiais draugių „boyfrendais“ ar vienos nakties „nuotykio“ ištroškusių bernų... Kažkoks visai kitoks. Labiau priminė vyrioką iš turtingųjų kvartalo. Ne, net ne Brentono, o Kvebeko ar Otavos... Bent jau ji kažkaip taip panašiai juos (tuos turčius) įsivaizdavo... Akivaizdžiai prigimtinės, o ne staiga pralobusio vakarykščio akcijų biržos maklerio manieros... laikysena... Gal karininko? Nebent senai buvusio... Ne, Sjuzi jo nesuprato. O tai ir traukė, ir erzino. Pradėdama jausti švelnų svaiguliuką, žvilgsniu tyrinėdama jo veidą, kaklą, netgi atsagstytos liemenės sagas, ji tarsi jo bijojo, bijojo to, kad negali jo suprasti, perprasti, negali net bandyti spėti, ką jis „iškrės“ po akimirkos, bet kartu ir norėjosi pasislėpti už tos žmogiškos šilumos, ramybės, to tvirtumo, kuris tiesiog dvelkte dvelkė nuo visos jo povyzos, pasitikėjimo savimi...

– Leiskite įdėsiu, to... to, taip „švelniai“ sakant, troškinio, –nelaukdamas atsakymo, kiek pasikėlęs nuo „savo“ krėslo, šaukštu merginai į lėkštę suvertė gerą porciją pakaitinto aromatingo troškinio ir vėl prisėdęs įsimetė ir sau. Tarkštelėjo padėdamas atgal ant stalo keptuvę ir juokingai truktelėjęs nosimi, kilstelėjo stiklą, maktelėjo likučius. – Na, tai nuo ko pradėti? Mis, jūs klauskite, o aš pasistengsiu atsakyti.

Vyriškis atsainiai pauostė šaukštu pasemtą troškinį, po to tarsi atsakydamas į savo mintis gūžtelėjo pečiais ir viską palydėjo burnon. Stebėdamas, kaip mergina uždėjo ranką ant krūtinės ir žagtelėjo, akių kampučiais nusišypsojo.

- Oj, atsiprašau... – merginos perbalęs veidas pradėjo atgauti savo spalvą, lyg kas jį pradėjo dažyti rožiniais atspalviais.

- Duonos trūksta, bet aš neturiu... – iš padilbių stebėdamas žvakių liepsnelių ir šešėlių žaismą ant merginos veido, ištarė „svečias“.

- Pas mane... ik... mašinoj, ik... ik...

- Užkąskit, mis, - vyriškis vėl kilstelėjo butelį, bet šį kartą kliukstelėjo abiem tik per pirštą, ir, rodydamas pavyzdį, dar semtelėjo sau porą šaukštų troškinio.

Viskio užkaitinta mergina atlėgo, pradėjo tirpti kaip pavasarinis sniegas ankstyvoje saulėje... Galva ir besikaupiančios sunkios mintys kiek atlėgo.

- Kas jūs, misteri? Kas jie? Kodėl jūs čia... visi... – staiga pačiai sau netikėtai išsprūdo ir mergina prikando lūpą.

Vyriškis baigė kramtyti, mostelėjo stikle buvusio viskio likučius ir atstūmė lėkštę.

- Na, va, geras viskis daro stebuklus, - į pažertus klausimus atsiliepė „svečias“. – Nors brendis man labiau patinka. Tik gero čia sunku gauti. Taigi, jūs, mis, valgykit, o aš pabandysiu papasakoti, - vyriškis atstūmė lėkštę su nebaigtu valgiu, kliukstelėjo dar po truputį viskio ir pasisukęs, viena ranka pasikrapštęs ant atkaltės pakabinto švarko kišenėje, išsitraukė neišvaizdų ir net palankstytą tamsų portsigarą, degtukus.

- Dėl visko kaltas štai šis „bizonas“, - vyriškis bakstelėjo ištraukta ilga cigarile link „bizono“. - Kažkada, kai čia dar lakstė lakota, jis buvo vadinamas „Wakan-Tanka“ arba tiesiog baltuoju „Vakan-bizonu“...

- Senelis mums prie jo neleisdavo net prisiliesti... – nurijusi kąsnį pakomentavo Sjuzi.

- Matyt kažką tokio apie jį žinojo, - atsainiai gūžtelėjo pečiais vyriškis ir čirkštelėjęs degtuku prisidegė cigarilę. Išpūtė dūmą, per degtuko liepsną pasižiūrėjo į merginą, pakraipė lūpos kampučius ir - sau po nosimi sumurmėjęs „įdomu“ - užpūtęs degtuką numetė jį į žvakidės stovo lėkštutę. – Iš ten iš kur aš kilęs, yra prietaras, kad nuo žvakės cigarai nepridegami, - visai ne į temą pakomentavo. – Taigi, šis“ „vakan-bizonas“, tiek jums, tiek šiaip žmonėms, visiškai bevertis. Tiesiog nevykusi balto molio statulėlė. Be kita ko, aš jį iš čia išgabensiu. Jums leidus, ar neleidus...

- Misteri! – mergina net nesuprato, kaip reaguoti į tokius žodžius. Ji numetė šaukštą į beveik tuščią lėkštę – pati nepajuto, kaip taip greitai įveikė beveik didesnę dalį prastai pašildyto ar jau spėjusio atvėsti troškinio.

Vyrukas į jos žodžius tik atsainiai gūžtelėdamas papurtė galvą:

- O, mis! Patikėkit, taip bus daug geriau. Ir jums, ir net jūsų šaliai, - išpūtė dūmą. – Prašau, - stumtelėjo link Sjuzi portsigarą ir degtukus, bet Sjuzi tik atsisakydama papurtė galvą. - Jei būtumėt atvykusi, tarkim rytoj, būtumėt radusi tik nuniokotą fermą ir... ir viskas. Deja, bet atvykote šiandien ir jau yra taip, kaip yra.

Sjuzi suvokė jo žodžius, bet jai norėjosi prieštaraut. Tiesiog paprasčiausiai prieštarauti. Ji žiojosi ištarti kažką grubaus, bet „svečias“ ją aplenkė:

- Palaukit, neskubėkit piktintis. Dar po vieną? – kilstelėjo viskio stiklą.

- Man nepatinka tabako dūmai, - numušta nuo minties, suraukusi antakius teištarė Sjuzi ir garsiai nusičiaudėjo, net nespėjusi prisidengti.

- Mille pardon, mis, - nė kiek neprieštaraudamas vyriškis ištiesė ranką ir sumaigė cigarilę į tą pačią žvakidės lėkštutę, vėl paėmė viskio stiklą ir, tarsi kviesdamas pasekti jo pavyzdžiu, tarkštelėjo į Sjuzi stiklą.

- Tai kodėl, kaip jūs, misteri, sakot, dėl beverčio niekučio, visa šitai, - Sjuzi mostelėjo ranka apibrėždama kambarį ir pačiupusi stiklinę vienu ypu ją ištuštino.

Šį kartą aitrus deginantis skystis nubėgo kaip pasaldintas. Vidurių jau nenudegino, o ji pati pajuto šiokį tokį svaigulį. Nors gal ne tiek nuo viskio, kiek nuo maisto? Nuo pačio ryto nevalgiusi...

- Sakykim taip, aš esu kažkas tokio panašaus į Valstijų „pinkertonus“. Žinot kas tie „pinkertonai“? Tik aš ne detektyvas ir ne galvų medžiotojas, o ieškau daiktų (nors jei reikia, galiu imtis ir žmonių paieškos), kurie kadaise neaiškiom aplinkybėm dingo, pamesti, prarasti ar šiaip... Dažniausiai tai būna ganėtinai keisti daiktai. Štai tokie kaip šis „vakan-bizonas“. Bet, kaip supratau, jo ieškojau ne vien aš, ar, tiksliau, mano užsakovas. Tad, jei aš vis tik paliksiu šį niekutį, jie sugrįš. Gal ne konkrečiai toji šunpalaikių porelė, bet...

Vyriškis trumpam nutilo. Suspaudęs tuščią stiklą tarp delnų sudėjo rankas ant stalo ir įdėmiai pažvelgė į Sjuzi akis.

Mergina neišlaikiusi žvilgsnio nudelbė akis žemyn, o „svečias“ tęsė:

- Jūs čia atvykote gyventi ar... ar šiaip sau?

- Palikimas. Gyventi, - atsiduso mergina. – Įpilk, ar ką?

Vyriškis linktelėjo ir siektelėjo butelio.

- Tada juolab, ši statulėlė jums, mis, visiškai nereikalinga...

- Bet neatsakėte į mano klausimą...

- Kokį? Apie jos vertę? – linktelėjo į statulėlės pusę. – Tai, kad aš ir pats iki galo nežinau. Galiu tik spėti.

- Taaaip... – mergina pradėjo sukioti per du pirštus pripildytą stiklinę tarp pirštų. – Bet kodėl? Na, kodėl? Iš pradžių netenki artimųjų, po to darbo, po to tau atitenka bevertė ferma, atvažiuoji ir...

Merginai nevalingai nuvarvėjo ašara – gal taip viskis pradėjo veikti, o gal iš tiesų pagaliau po visų išgyvenimų pradėjo laukan veržtis nuoskauda, neviltis, išgyvenimo metu sukauptas negatyvas. Jai pačiai pradėjo atrodyti, kad nežiūrint karšto (veikiau šilto) valgio ir viskio, ją ketina krėsti drebulys. Deja, kai kada taip jau būna, kad žmogus atsidūręs staigioje ekstremalioje situacijoje pirma ją išgyvena, pergyvena, o baimė ir kažkas panašaus į iškrovą ateina vėliau... po viskam...

- Bet viskas baigėsi gerai. Aš šitą „bizoną“ išvešiu ir, patikėkit, čia bus ramu. Pati ramiausia ir maloniausia, ir jaukiausia ferma per daugelį mylių, - vyriškis ištiesė ranką ir švelniai paplekšnojo per ant stalo padėtus Sjuzi pirštelius.

Mergina staigiai atitraukė ranką, pakėlė galvą ir net viduje kažkiek nustebo, kad vyriškis žiūri ne į ją, o kažkur jai per petį link židinio. Pasisukusi ir nusekusi jo žvilgsniu net išsižiojo – ant židinio atbrailos, kuri buvo papuošta neįmantriu bumbulu, sėdėjo tas pats didžiulis gauruotas juodas voras. Jis neagresyviai kilnojo priekines letenėles ir, tarsi pagavęs Sjuzi žvilgsnį „pritūpė“, pasisuko šonu.

Sjuzi, nustebusi ir net išsižiojusi, po akimirkos nevalingai sumirksėjo ir net nepastebėjo kaip tas pats voras per kažkurį mirktelėjimą tiesiog dingo.

Lėtai atsisuko į savo nuosaikiai ir geraširdiškai besišypsantį „svečią“. Sumirguliavusių žvakių  šviesoje jo žydros akys tarsi nusijuokė.

- Jūs ją matot, mis. Tai labai gerai. Voro Močia. Asibikaashi. Galima sakyti, jog šių namų dvasia, - saliutuodamas Sjuzi, vyriškis kilstelėjo stiklinę. – Manau, kad judvi susigyvensit ir susidraugausit. Ir viskas bus gerai. Beje, tai kad aš pasirodžiau pačiu laiku, galite jai dėkoti. Jos šauksmas/kvietimas privertė mane paskubėti. O tai aš būčiau atidardėjęs tikrai  gerokai vėliau. Jei ne ryt...

- Aš miegu! – šūktelėjo mergina. Staiga alkūnėmis įsirėmė į stalą ir delnais suspaudė smilkinius. Užmerkė akis: – Aš miegu. Ne, aš iš tikrųjų miegu. Sapnuoju košmarą. Ne, va, tuoj pabusiu. Tuoj pabusiu savo nuomojamame butelyje. Brestone. Pabusiu, atsikelsiu ir eisiu į darbą... Ne, gal dar reikės užeiti pas pastorių...

- Deja, mis. Nemiegate. Galite įsižnybti. O gal norite – aš jums įžnybsiu? – tyliai nusijuokė „svečias“.

- Dieve, ir jūs dar juokaujate... Man galva tuoj sprogs.

Sjuzi nematė, kaip vyriškis vėl puse lūpų šyptelėjo, gūžtelėjo pečiais ir maktelėjo viskį. Jo akys tarsi sakyte sakė: „o ką aš sakiau?.. Iškrova ateis - vėliau ar anksčiau...“

- Tai kodėl jie nepasiėmė to prakeikto „vaka-bizono“ ir neišsinešdino?!! – vis dar spausdama galvą, truputį siūbuodama ir vis dar neatsimerkdama, tyliai sudejavo mergina.

Vyriškis pakraipė galvą, siektelėjo cigarilių, bet prisiminęs, jog rūkymas čia nepageidaujamas, atitraukė ranką ir sugniaužė stiklą:

- Todėl, kad ieškojo tai, kas jo viduje. O mano paieškos, sakykim taip – metodai – kardinaliai kitokie...

- Kaskart ne lengviau... – mergina išsitiesė, grybštelėjo stiklą ir pribaigė viskio likučius.

- Tiesiog taip yra, - vyriškis kažkodėl staiga pažiūrėjo į lubas, į kabantį paprastutį šviestuvą su po gaubteliu įsukta elektros lempute. Žvilgsniu nusekė ant išorės prikaltais, į švino izoliaciją įsuktais laidais link lauko durų ir pliaukštelėdamas sau per kaktą - trinktelėjo taip, kad net žvakių šviesos nuo mosto vos neužgesdamos suvirpėjo. – Na ir kvailys! Taigi čia įvesta elektra! Jau kieme pamatęs stulpą turėjau tai suprasti! 

Vyriškis pakilo, peržengė per svetainę ir priėjęs prie jungiklio prie durų, kelis kartus jį spragtelėjo, bet nieko neįvyko.

- Jūs žinote kur saugikliai, mis?

Mergina atsidususi, pavargusiu balsu ištarė:

- Prie įėjimo...

„Svečias“ sugrįžo prie stalo, ištraukė vieną žvakę.

- Mis, gal pašviesite?

- A? Gerai... - mergina atsistojusi pajuto lengvą svaigulį ir ištarusi sau po nosimi „o Dieve“, perėmė žvakę ir nuėjo paskui vyriškį.

 

- Na, štai, tebūnie elektra, - „svečias“ kažką saugiklių dėžėje suktelėjo, nuspaudė...

Staiga žybtelėjo akinanti šviesa – užsidegė svetainės palubės lempa. Netikėtai, net priversdamas krūptelėti, sutraškėjo ir iškosėdamas kažkokią traškesiu apgautą džiazo melodiją, atgijo svetainės kampe stovintis radijas...

...ir pokštelėjo... Šviesa žybtelėjo ir užgeso...

Stovinti prie saugiklių porelė net krūptelėjo... Sjuzi aiktelėjusi paleido žvakę ir nenorom įsirėmė į „svečią“, kuris, tarsi ją gaudydamas, kad neparkristų, staiga apkabino...

Svetainė vėl liko žvakių globoje... Tik dabar jau tyliai ošė radijas...

- Atsiprašau, - „svečias“, jausdamas merginos virpulį, pabandė atleisti savo rankas, tačiau kažkuri merginos esybė ją beveik paėmė ir tiesiog bloškė - privertė merginą dar labiau prisispausti, nevalingai apkabinti savo „svečią“...

- Ne, ne... nepaleisk... man šalta... (vyriškis iš tiesų juto kaip merginą purto vos jaučiamas virpuliukas). Apkabink stipriau. Nepaleisk, - mergina įsikniaubė į vyriškio marškinius.

Mergina, pačiai sau netikėtai, staiga sukūkčiojo, jos pečiai sudrebėjo. Tarsi tas lemputės pokštelėjimas ir šviesos žybsnis drėbtelėjo iš merginos visą įtampą lauk...

- Na, na, na... – „svečias“, bandydamas raminti merginą, pradėjo glostyti jos nugarą, pečius. – Nervai, tai. Nervai... – jo žodžius užgniaužė staiga ant kojų pirštų pasistiepusios ir ašaromis apsipylusios merginos bučinys...

- Velniop... – daugiau mintyse, nei užspaustomis lūpomis ištarė vyriškis ir tūptelėjęs kilstelėjo merginą ant rankų...

- Dieve, ką aš darau?! – jau nebevaldydama savęs, o atsidavusi šiltų „svečio“ rankų globai, tyliu ir jau murkiančiu balsu sudejavo mergina.

- Nieko blogo... – vyriškis pasodino ją ant minkštasuolio; numetė jos liemenę; pirštai perbėgo per marškinių sagas. Paskandinęs merginą bučinyje, atsegęs numetė jos liemenėlę; trumpai perbraukęs pirštais per stangrias krūtis dar stipriau apkabino; lūpomis nubėgo per laibą kaklą ir lengvai sukando ausį...

...mergina užsimerkusi sudejavo...

 

Sjuzi pramerkė akis. Įsiklausė. Iš pradžių net nesuprato, kur esanti, bet po akimirkos atmintis atsigavo. Kilstelėjo ant alkūnės. Tarsi nustebusi nužvelgė savo nuogą krūtinę ir kita ranka ją paslėpdama užsitraukė lininį apklotą. Apsidairė. Svetainėje dar buvo šviesu – žvakės rūkdamos nepakirptomis dagtimis jau buvo prie pabaigos, bet valandėlei jų dar turėjo užtekti.

Radijas nebegrojo – nebešnypštė: kada ir kas jį išjungė, Sjuzi negalėjo atsiminti – lygtais kai aistroje jie krito ant svetainės minkštasuolio, jis vis dar šnypštė... Gal kai po pirmo aistros priepuolio, ieškodami komodose apklotų, kuris nors iš judviejų tą šnypštalą išjungė.

O kur „misteris“?.. Mergina net patapšnojo vietą kur „turėjo“ gulėti svečias – guolis dar buvo šiltas.

Ranka perbraukė plaukus, keliais mosteliais pašiaušė nepaklusnius kirpčiukus ir atsiduso. Galbūt net liūdnai – nė pati nesuprato, bet čia pat net klausiamai išlenkė antakius: jos ausis pasiekė nuo prieškambario laiptų pusės sklindantis šnabždesys.

- ...o tu kaip visuomet, savame amplua... cha...- atsklido pašnibždomis tariamas nepažystamas balsas.

Sjuzi net būtų galėjusi prisekti, jog prie įėjimo į svetainę sušmėžavo aukštaūgis siluetas ir žybtelėjo dvi gelsvos akys. Mergina prilaikydamas apklotą net atsisėdo...

- Tik neužsipavydėk, - atsiliepė pusbalsis „svečio“ balsas. – Štai, imk...

- Viskas... atsiskaitėm?

Balsai trumpam nutilo, pasigirdo kažkoks čežėjimas (Sjuzi jau pradėjo dairyti kelnių ir marškinių, kurie netvarkingai mėtėsi po visą kambarį) ir „svečiais“ vėl prabilo:

- Taip. Pilnai (mergina net įsivaizdavo, kaip „svečiais“ atsainiai linktelėjo ir nusišypsojo). Kad Ikotmė jo ieško, žinai?

- Dabar tegu jau nors kelnes per galvą maunasi... viskas. Man laikas... Tókša (lakot. – „iki“)

- Au revoir...

Sjuzi išgirdo lengvą elektros išlydį primenantį trekštelėjimą ir po akimirkos pajuto lengvą gūsį, tarsi skersvėjį atnešusi lengvą ozono kvapą - lyg po lietingos perkūnijos.

„Svečias“, šlepsėdamas basomis kojomis, vilkėdamas tik kelnėmis ir palaidais pusiau užsagstytais marškiniais, pasirodė svetainėje. Nužvelgė jau ant grindų nuleistas nuogas Sjuzi kojas, jos sutrikusį veidelį; numetė ant stalo šalia savo „Lugerio“ kažkokį į popierių suvyniotą paketą ir šiltai nusišypsojo:

- Blogas aš meilužis, kad moteris sugeba pabusti nuo šnabždesio, - „svečias“ priartėjo, atsisėdo ant lovos kraštelio ir pabandė per pečius apkabinti Sjuzi, bet ši susimuisčiusi numetė ranką nuo peties.

- Tai buvo Kojotas. Užsakovas. Dabar „bizonas“ iškeliavo kažkur toli-toli... – atsakydamas į nebylų merginos klausimą atsiliepė „svečias“.

- Dar ir kažkoks „kojotas“? Aš ką? Išprotėjau? – suraukusi antakius, mergina žvilgsniu tarsi bandė gręžti savo „gelbėtoją“-„svečią“-„meilužį“. – Ar tu čia mane kažkokia kvaiša laikai?..

- Jeigu ir „kvaiša“, tai labai žavinga, - „meilužis“ grubiai pašmaikštaudamas vėl pabandė ištiesti link jos ranką, bet mergina beveik suurgzdama papurtė galvą. Vyrukas šyptelėjo: – Pasaulietiniame gyvenime jo vardas visai kitoks. Ir vardas, ir pavardė. Bet tai tikrai Kojotas. Beje, Voro Močios draugas... Ar tau kas nors sakė, kad, kai va, taip beveik ne iš tikrųjų pyksti, tu labai nuostabi?

- Užkalbi dantis? Aš iš tikrųjų pykstu... uu.. u... - vyriškis staiga ją apkabino ir lūpomis įsisiurbęs į josios lūpas neleido baigti sakinio.

Sjuzi paleidusi apklotą (kuris vėl ją lengvai apnuogino, nors prispaustas dviejų žmonių pilnai ir nenukrito) kelis kartus pabandė trenkti „meilužiui“ per petį... Ne piktai... labiau simboliškai...

Ir su paskutiniu kumštuko plekštelėjimu jos ranka nuslydo kaklu ir pirštai įsivėlė į šviesius vyro plaukus...

...nors šviesiaplaukiai niekada nebuvo jos tipažo vyrai...

 

Tai, kad jau išaušo, buvo galima suprasti iš kuklių ir skurdžių šviesos pluoštelių. Matyt jau buvo gan gerokai įsidienoję – saulė turėjo gana aukštai pakilti, kad jos spinduliai prasibrautų per užkaltų langų plyšelius.

Ant stalo stovėjo vis tos pačios apvarvėjusios žvakidės su sudegusiomis žvakėmis, ta pati numesta keptuvė, lėkštės ir šaukštai, stiklinės ir net atidarytas pusiau nugertas viskio butelis. Ant jo nebuvo tik „svečio“ „Lugerio“ su petnešiniu dėklu ir popierinio paketo. Vietoje jų pūpsojo patrintas ir gana talpus, užsegamas minkštos rudos odos sakvojažas ir šalia gulinti plokščia aštuonsiūlė „newsboy“ šviesiai ruda kepurė.

Mergina atsiduso ir tik dabar suuodusi gaivinantį tirštą kavos kvapą, net nustebusi papurtė galvą: be visų tų nuo vakar likusių daiktų, ant stalo stovėjo ir aukštas, kiek palankstytas, šiek tiek aprūkęs, metalinis, matyt savo „jaunystės“ aušroje buvęs blizgus kavinukas ir iš kažkur išžvejotas porcelianinis puodukas.

„...neišėjo“ – mergina atsisėdo ir nustebusi atrado, jog visi jos rūbai tvarkingai sudėti ant minkštasuolio kojūgalio. Prilaikydama prie krūtinės prispaustą apklotą, ištiesė link jų ranką - „Ne sapnas“.

Tai, kad ne sapnas, bylojo ir sujaukta vakar vakare greitosiomis iš komodų ištraukta, dar matyt dėdės kažkada sukrauta patalynė. Kūną maloniai maudė, galvoje tvyrojo tingus vangumas ir jokios aštresnės mintys nenorėjo į ją brautis. Nors „neaštresnės“ – taipogi. Visi vakarykščiai nemalonumai skendėjo migloje. Kažkur ten, lyg ne su ja būtų nutikę...

Ištiesė ranką link rūbų.

- Nenorėjau išeiti neatsisveikinęs, - pasigirdo balsas iš už neužvertų virtuvės durų. - Vengiu „džentelmeniškai išeiti“, - „svečias“ iš virtuvės išėjo nykščiu spragteldamas sidabru sublizgėjusią monetą, kuri šoktelėjo aukštyn, kelis kartus apsivertė ir nukrito į jo delną. – Kava iš mano atsargų. Su šiek tiek kardamono (deja jau beveik nudūkusio) ir cinamonu. Tikiuosi patiks, - svečias priplojo monetą ant stalo.

Vyriškis pasisuko į Sjuzi ir nusišypsojo.

- Labas rytas, taip sakant... Man laikas, - vyriškis iš tiesų jau buvo pilnai susitvarkęs, nusiskutęs ir pasiruošęs išeiti. – Tiesa, virtuvėje prie duoninės radau užriedėjusią monetą. Ji iš tavo dėdės „fortnokso“ lobyno: vėliau paieškosi virtuvėje prie kampo po suoleliu, antra ar trečia lentos. Jos net linguoja. Šunsnukiai, jei būtų iki virtuvės spėję nusigauti – tikrai būtų radę. Turi jie pinigams beprotišką uoslę...

- Labas... Aš tuoj... apsirengsiu. Tik nusisuk...

- Man iš tiesų laikas, - „svečias“ žengė žingsnį link sėdinčios ant minkštasuolio krašto ir suglamžytu apklotu prisidengusios Sjuzi. Pritūpė, suėmęs jos dešinę ranką pakštelėjo lūpomis pirštelius ir atsistojo. – Audieu mademoiselle...

Sjuzi linktelėjo. Gal dėl to, kad dar iki galo jos nebuvo apleidęs mieguistumas, o gal dar dėl to, jog net pajuto kažkokį tai dėkingumą, kad „svečias“ tylomis neišgaravo – taip pat netikėtai, kaip, kad netikėtai pasirodė, ir nepavertė naktinės pasakos į atsitiktinės nakties vulgarų nuotykį; o gal dar dėl kažko, ko pati nesuprato.

Jos nuotaika nesubjuro. Jai iš tiesų buvo malonu, kad jis nedingo tylomis - pasak jo - džentelmeniškai... Nors kažkokio būsimo ilgesio sparnas savo plunksnomis brūkšteldamas jos skruostus privertė ją tyliai atsidusti. Net praeitą naktį, kai visas pasaulis sukosi tik aplink juos abudu, ji kažkur giliai puikiai suvokė, kad šis vyras ilgam jos gyvenime neužsibus...

Nors ką reiškė ilgai? Nuo vakarykštės popietės iki dabar - rodos visas gyvenimas nugyventas...

Lyg liežuvį būtų valdęs kažkas kitas, o ne ji, staiga pati sau netikėtai tyliai ištarė:

- Pabučiuok. Ir išeik.

„Svečias“ pasilenkė.

Sjuzi, įkvėpdama lengvo tualetinio vandens dvelksmą užsimerkė, lūpomis pasitiko jo lūpas, kurios prisilietusios prie rausvų lūpyčių aistringame bučinyje nepaskendo, o tik švelniai nubėgo per skruostą, ausį, kaklą, ir sugrįžusios vėl vos priliesdamos prie josios lūpų, lygiai taip pat švelniai atšlijo.

- Greitai, labai greitai pasirodys tas, kas tave pabučiuos ir neišeis, - išgirdo kalbant vyriškį. Ji taip ir neatsimerkė. Kažkodėl norėjo atsimerkti. Atsimerks, kai jau liks vienui viena...

- Aš taip ir nesužinosiu tavo vardo, - tyliai atsidusdama, lyg pati sau, beveik be balso sumurmėjo Sjuzi, bet kažkokiu stebuklingu būdu vyriškis ją išgirdo.

- Rakčius.

- Akčiuz?

- Kleseris. Monsieur Cless.

- Mes dar pasimatysim?

- Nebent jūs ruošiatės apsilankyti Buenos Aires... Jūs nuostabi, mis. Adieu...

...išdavikiškos durys sugirgždėjo...

Kieme trinktelėjo peršautos Kleserio „Fordo“ durelės ir tarsi su didžiausiu malonumu dusliai sumaurojo variklis...

 

Mis Sjuzi Legrain stovėjo priešais savo „naująjį“ būstą ir nuleidusi ranką, kreivu, sunkaus laužtuvo galiuku, susimąsčiusi stukseno per savo sunkoką aukštaaulį darbininkišką batą. Eilinį kartą pakreipusi galvą mąstė nuo ko pradėti naująjį gyvenimą. Vis tiek nuo kažko reikėjo pradėti, tad kodėl ne nuo lentų, kuriomis užkalti pirmo aukšto langai? Diena jau perkopė į antrą pusę, tad didesnių „žygdarbių“ nebuvo nei reikalo, nei noro imtis.

- Na, ką gi, - atsidusdama kilstelėjo laužtuvą ir suėmė jį abiem rankom.

Pūtė šiltas vėjas, kuris vangiai suko ir šiugždeno anapus namo stovinčio ištįsėlio bokšto vėjinės vandens pompos sparnus, šlamėjo medžiai, kažkur čirškavo paukščiai, kai merginai nespėjus žengti ir poros žingsnių, visą tą kaimiškos idilijos ramybę sutrikdė į bendrą šurmulį įsimaišęs silpnas dundesys – nuo centrinio žvyrkelio link fermos vedančiu keliuku kažkas artėjo. Raiti.

Akimirkai dingtelėjo mintis, jog reikia bėgti namo – ten voliojosi „mažiaus“ šunsnukio užstrigęs šautuvas, tačiau Sjuzi čia pat sustingo ir apsisuko link artėjančių raitelių: na ką su tuo šautuvu pagąsdinsi? Ir laiko tam nebebuvo – tarp medžių sušmėžavo šešėliai ir išniro du raiteliai: vienas jaunas su plačia suglamžytais kraštais skrybėle, iš po kurioskaip kaliausės šiaudai kyšojo raudoni – beveik variniai plaukai, ir kitas - kiek kresnesnis, taip jaunas, bet paišinas ir nuo dėmių spalvą praradusiu kombinezonu vilkintis, nevykusiai balne tabaluojantis, vyrukas.

- Hello, mis! – dar net nepristabdęs arklio iš tolo šūktelėjęs kilstelėjo skrybėlę pirmasis  jaunuolis.

Henris Krou?! Gretimos fermos „Crow Hill“ šeimininko sūnus? Padauža rudžius Henris? Negali būti...

Sjuzi suraukti antakiai atsileido, o akys atšilo.

- Labas, Rudžiau, kokias vėjais?

- Sjuzi?! Skruzdėliukė Sjuzi?! O tai, geras! – Henris tiesiog paleidęs vadžias šoktelėjo nuo savo arklioko, kuris sušnarpštė ir pasijutęs nevaldomas čia pat paėjo į šoną link apleistos ir neblogai atžėlusios žolės kupstelių.

Rudaplaukis vyrukas nusimaukšlino skrybėlę ir ją viena ranka priplojęs prie krūtinės žengė link Sjuzi:

- Šimtas metų!

- Ko gero tik penkiolika...

- Na, bet kokia tu... ėėėė... jūs, mis Sjuzi! Visai ne skruzdėliukė! – tiesiog su kaimišku tiesmukumu nuoširdžiai išpoškino Henris ir čia pat nuraudo – Sjuzi vos nenusijuokė. – Ėėėė... šitą... Pro mus šįryt turčius važiavo. Keistas kažkoks... šitai... ėėė... sakė, jog kažkokiai mis reikia pagalbos su mašina... Va čia, - Henris pasisuko į savo palydovą, kuris net nelaukdamas nei leidimo nei kvietimo jau triukšmingai atkabinėjo „skardinės“ kapoto skardų kablius, - bambeklis Tinas. Mechanikas nuo Dievo. Ir šiaip auksarankis...

- O-shit! – į nieką nežiūrėdamas keiktelėjo mechanikas, kuris iškart nuropojęs nuo savo keturkojo tematė tik vargšą „Fordą“ ir mikliai atvertęs dešinį kapotą suleido rankas kažkur į variklio skyrių kapotu. – Ar su šiuo grabu iki čia buvo galima atvažiuot?.. – buvo panašu, kad šis vyrukas pasinėrė į savo stichiją ir visas jo pasaulis dabar slypi „Skardinės“ viduriuose...

- Viskas, nebėr žmogaus, - mostelėjęs ranka nusišypsojo Henris. – O jūs, mis, ėėė... čia šiaip, ar gyvent?

- Gyvent, - nusišypsojo Sjuzi. Dabar, kai vakarykštis svečias prirodė dėdės Džozepo slėptuvę, ji jau tvirtai jautėsi abiem kojom ant žemės ir buvo pasiryžusi pakelti „Džozepo fermą“ iš „pelenų“.

- A, tai šita, mis, tada tėvas prašė perduot, kad laukus užsėjo, mis, su jūsų dėdės Džozepo leidimu. Dvi dešimtintės po pardavimo jūsų, mis... Kaip buvo tartasi. Tik už pernai... – Henris susiraukęs pasikasė pakaušį: - Suprantat, mis, depresija... vis tik... mis...

- Užteks tos „misės“, Henri. Aš ta pati Sjuzi. Sjuzi Legrain, - Sjuzi staiga ištiesė laužtuvą ir šypsodamasi taip, kad galėtų išsilydyti ne tik vyriška širdis, bet ir okeaninis aisbergas, grūste jį įgrūdo Henriui į rankas. – Apkalbėsim prie kavos. O tu, šitai, lentas nuo langinių, gerai? Juk tokiam kietam vyrukui tai lengviau nei šaukštu mostelt. Ar ne?

- A... aa... jo, mis... ėėė... Sjuzi (pasitaisė išvydęs juokingai ir nerimtai surauktą Sjuzi nosytę). - Na žinoma (krūtinė išsipūtė kaip ratas). Nespėsit vandens užkaist, kaip... – Henris staigiu judesiu užsimaukšlinęs savo skryblių, mosteldamas ranka kaip koks scenos fokusininkas, demonstratyviai spragtelėjo pirštais.

- Na ir puiku, Rudžiau... – Sjuzi apsisuko ir nuėjo link laiptelių. Ji jau nė kiek nesutriko šalia durų išvydusi milžinišką vorą ar vorę, kuri (ar kuris) sutrypė kojytėm pasisuko ir po trečio Sjuzi mirksnio išgaravo... tarsi vėjo nupūstas pernykštis rudas lapas ištirpo ore.

Henris Krou giliai įkvėpė ir, stebėdamas sudribusiomis kelnėmis aptrauktų klubų siūbavimą, būgtai atsiliepdamas į savo mintis nuraudo, lėtai ir giliai iškvėpė. Jausdamas, kaip kaista ausys nurijo seilę ir nevalingai nuleidęs galvą kažkodėl pasižiūrėjo į savo dulkinų batų nosis...

- O čia kas? – Henris pritūpė ir jo rankoje sublizgo žalvarinė šovinio tūtelė. Pauostė, pavartė tarp pirštų. Nustebęs gūžtelėjo pečiais ir nekreipdamas dėmesio, jog ji dar blizganti ir visiškai nuo laiko neapsinešusi, atsistojęs subambėjo: – Oj, dėde Džuzi, sakė tėvas – prie gero tas spiritas neprives...

Rudžius Henris mestelėjo tūtelę per petį kažkur į žolę ir jau skriedamas mintimis kažkur aplink Sjuzi personą, krypuodamas kaip į ringą einantis boksininkas, patraukė link pirmojo užkalto lango:

- Na, kvailos lentos, laikykitės – dėdė Henris ateina!..

 

__________

Vilnius

Tai turėtų būti pabaiga... tik, vis dėlto - tai dar ne visai „pabaiga“...

 

Tikiuosi Jums patiko.

Bet dirstelėkit į datą – šis apsakymas surašytas 2022-10-31 – proginis, taip sakant - Helovynas (Šiurpanaktis)

Tad tai dar ne viskas...

 

 

Alternatyvi pabaiga...

Pasaulių tiek kiek sapnų, kiek jų gali pagimdyti Jūsų vaizduotė...

 

....

- Nieko blogo... – vyriškis pasodino ją ant minkštasuolio; numetė jos liemenę; pirštai perbėgo per marškinių sagas. Paskandinęs merginą bučinyje, atsegęs numetė jos liemenėlę; trumpai perbraukęs pirštais per stangrias krūtis dar stipriau apkabino; lūpomis nubėgo per laibą kaklą ir lengvai sukando ausį...

...mergina užsimerkusi sudejavo...

 

Sjuzi pažadino minkštasuolio sulingavimas ar kažkoks bepradedąs sapnuotis slogutis. Mergina staiga pramerkė akis, vos nepašokdama alkūne įsirėmė į pagalvę. Pirmąją akimirką net nesuvokė, kur esanti, bet po akimirkos atmintis atsigavo ir baigiančių degti žvakių mirguliavime išvydo savo keistojo „svečio“ pasturgalį, kurį greit paslėpė apatinės trumpos kelnės. Subarškėjo sagtis ir vyriškis jau sagstėsi kelnių sagas, užtraukė diržą. Net negalvodamas apie jokius marškinius, mikliai perkišo rankas per popažastinio pistoleto dėklo diržus, instinktyviai truktelėjo „Lugerį“ už rankenos ir stumtelėjo jį atgal – patikrino ar esant reikalui gerai išslys...

- Kas nutiko? – apėmęs nerimas Sjuzi neleido pasigėrėti treniruoto, raumeningo kūno formomis.

- Tssss... – pridėjęs pirštą prie lūpų, pasisuko svečias. – Girdi?

Sjuzi įsiklausė ir lėtai papurtė galvą.

- Galimai – bėda, - vyriškis pakreipęs galvą ją pasuko link langinių. – Geriau renkis, - „svečias“ pritūpė, sugraibė ant grindų išmėtytus rūbus ir juos padėjo ant lovos. – Štai, vėl...

Sjuzi nusekė vyriškio rodama kryptimi ir įsiklausė. Kažkur, lyg tolumoje, o gal tik tyliai už sienų, ant klausos ribos pasigirdo tylus, vos girdimas viaukčiojimas.

Mergina čiupo savo rūbus, nusimetė antklodę ir painiodamasi aprangoje paskubomis pradėjo rengtis. Kitu laiku ir kitoje vietoje šių namų „svečias“ su didžiausiu malonumu būtų stebėjęs dailios nuogos merginos beveik akrobatinius šokčiojimus, kai ji bandė įkišti koją į vieną iš susipainiojusių kelnių kiškų, bet šį kartą tik dėbtelėjo ir ant pirštų galiukų nutipeno link komodos, kur buvo numestas „mažojo“ šunsnukio vinčesteris.

Permušdama vos girdimus viaukčiojimus ir kauktelėjimus, savo metaliniu tarškesiu sutarškėjo šautuvo spyna. „Svečias“ panosėje keiktelėjo, sugrįžo prie stalo ir staigiais judesiais atlaužinėdamas svirtį ištaisė šautuvą. Trys trisdešimt penkto kalibro butelio formos šoviniai vienas paskui kitą išbarškėjo ant stalviršio.

- Trys... Mažoka, - sumurmėjo vyras. – Šituo mokėsi naudotis?

Jau sagstydamasi sagas, mergina tik linktelėjo galva – na koks gi žmogus, net moteris, ypač jei  augo kaime, nemokės naudotis tokiu paprastučiu šautuvu? Ypač tokiu, kuris voliojasi vos ne kiekvienoje sodyboje?

- Gerai... – vyriškis numetė šaudyklę ant stalo ir vikriai rankomis perbėgęs per kabančio ant krėslo atkaltės švarko kišenes išžvejojo mažytį sidabru sužvilgėjusį plokščią flakonėlį. Atsuko kamštelį ir negailėdamas jame esančio skysčio, palikdamas mažas balutes, po nosimi bambėdamas nesuprantamą ne tai mantrą, ne tai maldą, beveik visą flakono turinį iššlakstė ant šovinių ir štai tokius drėgnus pradėjo grūsti atgal į vidinę šautuvo dėtuvę...

Sjuzi jau stovėjo šalia ir žiojosi klausti kas tai? Ką jis daro, bet viršuje pasigirdo žingsniai... Buvo panašu, jog viršuje, mansardiniuose kambariuose, kažkas vaikšto taip, jog net grindys girgžda. Kiek Sjuzi atsiminė, perdanga čia buvo labai sąžiningai padaryta – kai vaikystėje ten lakstydavo, tai apačioje niekas nieko negirdėdavo – o dabar – štai – žingsniai – girgžd-šliop...

...girgžd-šlioppp... girgžd...

Rodydamas, kad ši tylėtų, vyriškis pridėjo pirštą prie lūpų, įbruko šautuvą Sjuzi į rankas ir išsitraukė savo „Lugerį“.

- Langas, blyn... Išmuštas langas viršuje...

...girgžd-šliop... tyla...

- Trys. Šoviniai. Šauk tik tada, jeigu tikrai labai-labai reikės... Tikėkimės nepaves... – vos girdimai sušnabždėjo „svečias“.

...girgžd-šliop...

Pasigirdo lengvas beldimas į vieną iš užkaltų langų lentą – iš išorės.

- Sakei, kad jie negrįš... – vos girdimai ištarė Sjuzi – jos veidas buvo vėl parbalęs...

- Tai ne jie. Čia kitos bestijos... Bet jie to paties... – vyriškis linktelėjo į vis dar ant stalo stovinčią „baltojo bizono“ statulėlę. – Ačiū Dievams (būtent ištarė – „Dievams“!), čanotilai perspėjo – čia jų viaukčiojimai... Tarsi svirpliai būtų pavirtę į vilkiukus...

- Kas tokie?

- Medžių gyventojai. Arba dvasių pasaulio pasiuntiniai... Gali juos vadinti elfais, jei nori, bet lakota vadina „canotila“... Jei neapsirinku... Tssss...

Pasigirdo beldimas į kitą užkaltą langą, o po to lyg kas per tas lentas būtų perbraukęs metaliniais nagais.

...girgžd-šliop... – sugirgždėjo laiptai nuo mansardinių kambarių... Ir tyla.

Spengianti tyla. Vos gyvų žvakių šviesoje bolavo du žmonės: tik nelygioje žvakių šviesoje blizgėjo vyriškio rūškano veido įrėmintos ir vos ne dantis kalenančios Sjuzi akys.

...čiiiirgštttt... – tarsi dantis perbraukė metaline šakute – abu žmonės skausmingai susiraukė -  vyras persisuko taikydamasis į langą, iš kurio pusės ataidėjo šis spengiančiai nemalonus garsas...

Moteris tyliai išgąstingai riktelėjo ir vėl persisukęs vyras spėjo pamatyti tik neriantį nuo laiptų lik durų begarsį šešėlį...

Pokštelėjo velkė. Trinktelėjo tarsi kokio staigaus skersvėjo išspirtos lauko durys...

„Svečias“ tyliai keiktelėjo, lyg norėjo šokti link išėjimo, bet sustingo vietoje ir tesugriežė dantimis:

- Išeik! – vyriškio balsas nuskambėjo įsakmiai, bet prie įėjimo pasirodęs „vaiduoklis“ – „šešėlis“ - tik tyliai nusijuokė-sukleketavo... Ne, garso nebuvo – įkyriai šiltas juokas veikiau nuskambėjo galvose...

- Oinaphe! – kažkuriuo lakotos dialektu vėl įsakmiai ištarė vyriškis, bet pradėjęs materializuotis siluetas tik dar garsiau nusikvatojo – šį kartą balsu - tarsi keliskart kranktelėjo...

Siluetas pradėjo vis labiau ryškėti – lyg kas reguliuotų žiūroną. Vis labiau ryškėjo vidutinio ūgio žmogaus siluetas: užsimetęs juodo raudonumo apsiaustą su kažkokiais geltonais ir baltais kabalistiniais ženklais. Vaiduoklio ar demono ilgi juodi plaukai krito ant pečių, o jo kaktą ir tamsų veidą puošė maži raudoni, geltoni ir balti dryžiai, o akys apjuostos juodais ratilais-žiedais...

Vyriškis spustelėjo nuleistuką...

Trinktelėjo šūvis, nuo kurio Sjuzi vos nepašokdama krūptelėjo, tik šį kartą šūvis kažkodėl jos beveik neapkurtino...

Tačiau nieko neįvyko – kulka nušvilpė kiaurai siluetą ir dusliai caktelėjo kažkur prieangyje...

- Ikotmi, iliuzijų meistras... – išgirdo Sjuzi vyriškio balsą... – Iktomi! Baik savo žaidimus! Išeik! – riktelėjo vyriškis. – „Vakan Tanka“ bizonas mano!

Nuaidėjo duslus juokas... ir siluetas išnyko...

- Ai! – riktelėjo Sjuzi pamačiusi palei sienas kažkokį mirgėjimą, kuris subangavo kaip šiaušiamas kilimas. Pasigirdo lyg pelių, lyg žiurkių cypimas-cypčiojimas ir visas tas kilimas pajudėjo link žmonių... – Aaaaa-aaaiiii! – suspigo Sjuzi.

Pilkos žiurkės ir mažos pelės plūstelėjo į svetainę. Sjuzi vos neišmetusi šautuvo, apimta panikos šoktelėjo ant minkštasuolio ir nesitaikydama iššovė į grindis – šautuvo šūvis, skirtingai nuo vyriškio pistoleto, nuaidėjo kaip tikras kokios nors netoliese stovinčios patrankėlės trenksmas...

Po kambarį pasklido prastos kokybės tirštas parako dūmas...

- Aaaiiiii... – Sjuzi suvokė, kad rėkia, bet pati savo balso net negirdėjo... Tik iš kažkur, tarsi iš tolimų tolių, jos ausis pasiekė vyriškio riktelėjimas:

- Tai iliuzija! Raminkis! Iliuzija!

Sjuzi staiga užsičiaupė. Susigūžusi kažkodėl sukoncentravo žvilgsnį į vyriškio basas kojas: beveik visas grindis nuklojusios, cypčiojančios, šmirinėjančios ir  lakstančios žiurkės ir pelės atrodė visiškai apčiuopiamai, tačiau prabėgdavo kiaurai pro kojas... Netgi pro stalo kojas... Kiaurai per visus daiktus, kuriuos buvo galima įžiūrėti žvakių prieblandoje... Visai šiai užplūdusiai graužikų ordai kliūtys net neegzistavo...

- Iliuzija... – atidėjo iki jos sąmonės... – Nekreipk dėmesio!

Tankiai kvėpuodama Sjuzi kilstelėjo galvą, apsidairė: „svečias“ įsitempęs stovėjo kaip stovėjęs. Pikto silueto jau nebuvo, o visi grindis nukloję graužikai pradėjo nykti – tirpti...

- Ėė... ooo... – Sjuzi sudejavo ir suprato, kad garsų pasaulis iš kažkur anapus jau pradėjo grįžti.

Vyriškis atsisuko ir drąsindamas nusišypsojo, bet toji šypsena atrodė lyg būtų išdrožta kaukėje. Nuo jos Sjuzi tik dar labiau susigūžė.

Vyriškis ištiesė ranką:

- Lipk žemyn. Kas bebūtų, neišsigąsk. Nemanau, kad tai pabaiga, - Sjuzi pajutusi jo šiltą ranką į delną įsitvėrė kaip skęstančioji į gelbėjimosi rato, tačiau jai nužengus ant grindų, vyriškis vos ne per jėgą savus pirštus ištraukė iš jos gniaužtų. – Reikia duris vėl užšaut, rodos jos atidarytos...

- Nepalik! Aš su tavimi...

- Čia tik keli žingsniai, - ištarė vyriškis, bet čia pat linktelėjo galva: - Gerai. Eime. Sek paskui.

Porelė nespėjo žengti kelių žingsnių, kaip staiga, tarsi koks milžinas pliaukštelėjo delnais, ir žmonių ausis pasiekė smulkus ir įkyrus cypčiojimas, po to šnaresys, ir...

...nuo laukinių durų, nuo prieš juos esančių sienų, iš po palubių staiga plūstelėjo šikšnosparnių banga...

...tirštas juodų, pilkų, didelių ir mažų šikšnosparnių debesis. Įkyrūs cypčiojimai pasiekė net žmonių kaulų smegenis...

Tai buvo eilinė iliuzija – skraiduokliams, lyg jie būtų staigiai pabaidyti, chaotiškai skraidantiems ir savo sparnais siaubingai plazdenantiems naktiniams padarams neegzistavo jokie barjerai, jokios kliūtys. Nežiūrint to, iliuzija tokia tikroviška, jog žmonės pasijuto kaip tirštame rūke, kaip juodai pilkame debesyje... nieko nebesimatė...

...visus šikšnosparnių cypčiojimus staiga užgožė pragariškas maurojimas - tarsi savanų liūtas būtų paskelbęs medžioklės pradžią...

...ir iš skraidūnų, šuolyje - staiga išniro tamsus, demoniškas siluetas su raudonai žaižaruojančiomis akimis... ir...

...ne tai letena, ne tai ranka trenkė „svečiui“, kuris nuo smūgio nugara plojosi į stalą ir susmuko...

Demonas, nesumažinęs greičio, kita ranka-letena išmušė iš rankų merginai šautuvą ir visiškai realiu svoriu parbloškė Sjuzi...

Tai jau nebebuvo iliuzija...

Sjuzi priešais save išvydo žaižaruojančias akis. Iš prasižiojusių nasrų ją nudvelkė supuvusio kiaušinio – sieros - smarvė...

Mergina bandė suklikti, norėjo šaukti, bet gerklę užgniaužė sunki letena-ranka... merginos akys išsprogo...

Nežinia kokios mintys žaibo greitumu nuskriejo jos galvoje, bet su gyvenimu moteris spėjo atsisveikinti bent triskart, kai pasigirdo šūvis...

...antras šūvis...

...trečias šūvis...

Bestijos akys staiga užgeso... Merginą nuliejo smarvės banga ir ant veido užtiško karštos deginančios seilės...

Jau beveik uždususi mergina pajuto, kad gali kvėpuoti - vyro rankos atitraukė nuo merginos glotnią ir vis dar karštą pabaisos galvą, ir su nemenkom pastangom nuo jos nuvertė visą tą sunkenybę...

Kažkur kieme nuaidėjo kauksmas... kleketavimas...

Mergina žiopčiojo gaudydama orą... Veidas degė... rankos - kojos neklausė... „Svečias“ klūpėjo šalia Sjuzi, garsiai keikėsi ir griežė dantimis...

Pabaisa, palikdama degančios medienos kvapą, po truputį nyko ir ištirpo – beliko tik beformis ant grindų išdegęs juodas siluetas... Medinės grindys apanglėjo, kambarys smirdėjo siera ir degėsiais...

- Viskas baigta, viskas baigta... – iki Sjuzi sąmonės ataidėjo „svečio“ balsas. Ji suprato, kad jos galva guli jam ant kelių, o akys susitiko su jos akimis – liūdnos, nusivylusios, veidas iškreiptas nevilties.

Mergina giliai įkvėpė – karštas deginantis skausmas suspaudė krūtinę... Jautė, kad veidas degte dega, tarsi būtų nulietas verdančiu vandeniu.

- Viskas? – tyliai sudejavo mergina.

„Svečias“, žvelgdamas į bejėgės moters nudegintą veidą (ten kur krito demono seilės – odą nusėjo juodos dėmės, tiesiog išdegė), prikando apatinę lūpą ir nieko neatsakė. Jis tik pirštu nuo jos kaktos nubraukė kadaise buvusių juodų, o dabar jau pražilusių plaukų sruogą.

- Negaliu pajudėti... skauda... degina...

Vyriškis tik palinksėjo.

- Man... galas?

Vyriškis vėl nieko neatsakė. Tik jo akys sublizgėjo... jis puikiai žinojo, kad priešnuodžio nėra... kaip nėra ir jokių priemonių palengvinti kančioms.

- Kodėl tu čia?.. Kodėl aš čia... atvykau... na, kodė..? – nebaigusi žodžio, mergina sudejavo – karštį pradėjo keisti šaltis. Rodės jis ateina iš kažkur ir kiekviena ląstelė pradeda apmirti... O siaubingiausia, kad kūnas jos neklauso... nė kiek...

- Tu nuostabi, mis. Viskas bus gerai... – vyras puikiai suvokė savo žodžių beprasmybę, tad jie nuskambėjo visiškai neįtikinamai.

- Tu... Kuo tu vardu?

- Rakčius.

- Akčiuz?

- Kleseris. Monsieur Cless.

- Mes dar pasimatysim?

- Nebent jūs ruošiatės apsilankyti Buenos Aires...

Skausmą užgožiantis bejautri būsena leido merginai lūpų kampučiais šyptelti.

- Pabučiuok. Ir išeik, - vos girdimai, lyg liežuvį būtų valdęs kažkas kitas, o ne ji pati, ištarė Sjuzi, ir jau visai pašnibždomis pasitaisė: - Aš išeisiu. Išeinu...

Kleseris pasilenkė, taikydamas į nepaanglėjusių, kadaise putnių ir ryškių, o dabar bespalvių lūpų kamputį, prisilietė savo lūpomis. Mergina tarsi su palengvėjimu atsiduso... Krūtinė nustojo kilnotis...

- Jūs nuostabi, mis. Adieu... – ištarė atšlijęs Kleseris.

Vyriškis glostydamas pražilusios mirusios merginos plaukus kurį laiką pasėdėjo, atsargiai perbraukdamas delnu užspaudė sustiklėjusias tamsias akis, nukėlė nuo kelių jos galvą ir atsistojo.

Lauke aušo, bet kambaryje vis dar buvo tamsu – žvakės jau senai buvo užgesusios, tačiau Kleseriui tamsa rodos nė kiek netrukdė. Jau po keliolikos minučių, pilnai apsirengęs sustojo prie stalo. Čiuptelėjo nebaigtą gerti neužkimštą viskio butelį ir jį užsivertė. Keletas deginančių gurkšnių nudegino gomurį ir vidurius, bet nė kiek neatgaivino. Su trenksmu pastatė butelį ant stalo ir kaukšėdamas batais nukeliavo į virtuvę. Iš vandens kanistros, kurią dar vakar buvo atnešęs iš savo mašinos, prisipylė puodelį šalto vandens ir godžiais gurkšniais išmaukė iki pat dugno. Vėl su trenksmu pastatė ant stalo.

Jo akis užkabino tarp tuščios duoninės ir kažkokio neišgremžto žalvarinio puodo apsinešusį balkšvą diskelį. Nežinia kodėl ištiesė ranką ir jį grybštelėjo.

Rankose ant pirštų gulėjo juostelėjęs sidabrinis „Peace“ 1923 m. doleris su vainikuotos moters profiliu.

Nežinia apie ką mąstydamas, Kleseris jį patrynė tarp pirštų, vos nepauostė (o gal ir pauostė), užsimerkė ir kita ranka pavedžiojo virš jo...

- Khmmm... – vyriškis apsidairė, perėjo į kitą virtuvės galą, triukšmingai nuspyrė ten stovintį suolelį, koja pamindžikavo lentas, iš kurių, spustelėjus, porelė lengvai išsilenkė.

Kleseris iš kelnių kišenės išsitraukė sulenkiamą peiliuką, pritūpė ir jau po kelių krapštymosi akimirkų lentos lengvai išniro iš savo vietų...

- O, - palingavo galva traukdamas skuduru uždengtą dėžutę iš atsivėrusios pogrindžio ertmės.

Nusviedė skudurą, ranka pavedžiojo virš neįmantrios spynelės ir pirštais ją truktelėjo – spyna išsinėrė lyg nebūtų užrakinta. Atvėrė dangtį.

- Lobis, kurio nespėjo surasti šunsnukiai, - balsu ištardamas, tarsi į kažką kreipdamasis, suktelėjo galvą link atvirų į svetainę durų...

Pirštais atsainiai pažarstė keletą stambių Valstijų ir Kanados dolerių ritinėlių, keletą sidabrinių dolerių, atsiduso ir atsistojo.

Grįžęs į svetainę, Kleseris sugraibė iš dėžutės porelę sidabrinių sunkių monetų, pačią dėžutę nutrenkė ant stalo ir vėl pritūpė prie Sjuzi. Kažką murmėdamas po nosimi lėtais judesiais vieną velionės akių voką uždengė monetos aversu ir kitą - kitos monetos reversu.

Bedvasė Sjuzi į begalybę sužiuro dviem sidabrinėm akim...

- Adieu. Sudiev, - atsistodamas sumurmėjo Kleseris ir, grybštelėjęs nuo lovos suglamžytą apklotą, juo užklojo mirusiąją. – Tikiuosi, jog šioje Dievo apleistoje fermoje, rasis kokio žibalo?.. Ar reikės nusiurbt iš „Skardinės Lizi“?.. Kaip aš tingiu tuo užsiimt...

Šešetas savo arklius nuo „Crow Hill“ fermos į gaisravietę gynusių raitelių triukšmingai sustabdė savo arklius, kai iš toli matomi juodi tiršti dūmai jau buvo prislopę – ugnis beveik baigė savo darbą, nors pastatas karščiu dar alsavo. Vietomis nuo skersvėjo dar pasirodydavo išsekęs liepsnos liežuvėlis, nežinia ką lyžteldavo ir dingdavo. Stogas įgriuvęs, stovėjo tik vos besilaikančios išdegusios sienos ir tarp nuolaužų tik niūriai savo pajuodusiais ir apgriuvusiais kaminais puikavosi mūrinė pajuodusi sueižėjusi virtuvės krosnis ir toks pat apgriuvęs-apdegęs-aprūkęs ir sueižėjęs svetainės židinys.

Tyliai savo atpalaiduotus sparnus suko už namo stovintis vėjinės vandens pompos bokštelis. Jis be jokių emocijų iš tolo ir iš savo aukštybių, stebėjo savo kaimyno pražūtį, tai kas liko, ar kas liks...

- Šūdas, - ištarė vyresnysis barzdotas raitelis, kuris krenkšėdamas nulipo nuo savo arklio. – Och tie mano kauleliai...

- Tėve, bet šitos mašinos čia prieš du mėnesius dar nebuvo! – pirštu parodė aukštas pailgo ir šiek tiek strazdanoto veido jaunuolis, iš po kurio sulamdytos skrybėlės kyšojo ugniniai vario spalvos plaukai – tarsi kaliausės šiaudai prispausti kepure.

- Aha... – atsiliepė barzdočius ir gūžtelėjo pečiais. – Bambeklis Tinas apžiūrės, - matydamas, kaip nenusakomu nuo dėmių kombinezonu vilkintis rūškanas vyrukas jau krapštosi prie „Fordo“, beveik jo bendravardžio – „Tin Lizzie“ variklio kapoto - numojo ranka.

- Fuck, beveik užmuštas trundalietas... – nusikeikė vyrukas sukišdamas rankas kažkur į variklio skyrių.

- Ei vyrai, apžiūrim kas čia ir prie ko, – įsakė „Krou Hilo“ šeimininkas ir juos atlydėję vyrai, kaip paskutiniai slunkiai, nenorom nusirioglino nuo savo arkliokų. Vienas iš jų apsiėmė pasirūpinti arkliais, o kiti du pradėjo sukiotis po kiemą.

- Tėve! – nusiimdamas skrybėlę nuo galvos ir atgaline šluostydamasis kaktą, pritūpė šeimininko sūnus. Jo pirštuose sublizgėjo žalvarinė pistoleto šovinio tūtelė. – Žiūrėk!

- O-ba... – atsiliepė šeimininkas. – Še tau kad nori... Sakiau tau Džuzi – prie gero tas spiritas neprives... Dabar dar ir ferma sudegė, tfu, - nusispjovė fermeris ir iškrapštęs iš kišenės tabako dėžutę, užsikišo žiupsnį už lūpos.

- Ir dar viena! – atsiliepė per kelis žingsnius stovėjęs kartu atvykęs fermos darbininkas.

- Tfu, blyn... Žinai, Henri, pasiimk tu Tomą ir varykit pas žandarus, tegu jie čia šniukštinėja. O aš nusiplaunu rankas... – piktai mostelėjęs ranka, senis pats sau po nosim subambėjo: - Reiks aplankyti tą rašalo šiknių Bradvėjų, gal šįkart fermą pusvelčiui į varžytines išstatys? Žemė tai čia nebloga...

 

__________

Vilnius

2022-10-31... ir... jei patiko dirstelėkite dar toliau...

 

31 d.! Helovynas (Šiurpanaktis)!

O kaip žinia, Airijos legendinėje priešistorijoje, Danu (Danann) vaikai garbino trejybę!...

Tad...

Alternatyvi trečia ir paskutinė pabaiga...

Pasaulius kuria ne vien tik Dievai, bet ir žmonių fantazijos

 ...

...trečias šūvis... nuo šio - bestijos galva krestelėjo ir ištikusi trenkėsi į grindis šalia Sjuzi.

Mergina pajuto Sieros ir išmatų smarvės bangą, aitrius svylančio medžio degėsius – ten kur užtiško pabaisos seilės ar kraujas, medinės grindys nuvilnijusios dūmais - jos tiesiog akyse pajuodo, apanglijo.

Jau beveik uždususi mergina pajuto, kad gali kvėpuoti... Vyro rankos numetė nuo merginos pabaisos koją-galinę leteną ir sučiupęs merginą už pažastų, ją atitraukė per kelias pėdas nuo nesuprantamo pavidalo pabaisos, kuri tiesiog akyse pradėjo tirpti...

Kažkur kieme nuaidėjo kauksmas... kleketavimas...

Mergina žiopčiojo gaudydama orą...

Pabaisa, palikdama degančios medienos kvapą po truputį nyko ir ištirpo – beliko tik beformis ant grindų išdegęs juodas siluetas... Medinės grindys apanglėjo, kambarys smirdėjo siera ir degėsiais...

- Unktehi... – įliedamas merginai burnon kelis lašus viskio, sumurmėjo vyras. Nuo netikėtai įlieto deginančio skysčio mergina užsikosėjo, ir springdama kosuliu net atsisėdo. – Negalvojau, kad tos pragaro išperos dar egzistuoja...

- Ka-as? – mergina, tankiai kvėpuodama, išgriebė iš „svečio“ rankų viskio butelį ir net nesusiraukusi gurkštelėjo porą gurkšnių. Atkišo butelį atgal.

Vyriškis atsiduso.

- Po to, vėliau... – ištiesęs ranką padėjo merginai atsistoti. Sugraibė šautuvą ir ištiesė merginai. – du. Liko du šoviniai.

Mergina tik sulingavo galva ir sugriebė šautuvą lyg grimztantis pelkėn žmogus ištiestą lazdą. Jos tamsios ir šiek tiek siaurokos akys, dabar, buvo išsiplėtusios kaip dvi lėkštutės, o kietai sučiauptos putnokos rausvai ryškios lūpos pavirto į tiesiog blyškią liniją: ji tuo momentu tiesiog priminė naktinę pelėdą, kuri dairosi grobio.

- Tai ne pabaiga. Jauti? – vyriškis vėl išsitraukė savo pistoletą, truktelėjo iš jo dėtuvę, lyg skaičiuodamas šovinius, dirstelėjęs į merginą šyptelėjo: - Nuojauta neapgavo...

- ...? – dar labiau primindama pelėdą, klausiamai sumirksėjo mergina.

- Šventintos sidabrinės, - linktelėjo į dėtuvę. - Tuščiavidurės su viduje užlydyta druska... Nemėgsta visokios bestijos šio... – spragtelėjo įkišdamas dėtuvę į pistoleto rankeną ir, nebaigęs minties, čia pat klausiamai kryptelėjo galvą, vėl perklausė: - Jauti?

Sjuzi papurtė galvą:

- Ką?

- Šaltis... Langinės... – bakstelėjo link užkalto lango pistoleto vamzdžiu. – Negi tas šiknius pasikvietė savo brolį?

- Brolį?

- Jaunėlį. Lya... audrų ir šalčio pabaisą... Na, kodėl tau reikėjo šiandien čia atvažiuot?! A? Laikykis arčiau manęs...

Vienas iš langų subraškėjo. Nors dar buvo tik kelios savaitės po vidurvasario, matėsi, kaip langas bąla, šarmoja ir dengiasi šerkšnu... Lentos ir langinės sutreškėjo...

Panašus treškesys pasigirdo ir nuo kito lango...

- Durys ir langas – mano. Dengi man nugarą ir stebi šitą (langą)... supratai? Vos tik kas išlys – šauk. Supratai?

- Jo... – mergina pasisukusi į antrąjį langą įrėmė šautuvo buožę į petį ir atstatė šautuvą lango pusėn.

Staiga namas beveik nuo pamatų iki stogo sudrebėjo. Čia pat abudu langai staiga pasidengė ledu ir pokštelėjo...

...smūgio banga, ledo ir sušalusio stiklo bei lentų skeveldros apžėrė sudrebėjusius ir net tūptelėjusius žmones. Sjuzi ir jos „svečias“ net susirėmė nugaromis...

Kaire ranka nuo veido nušluostydamas iš kelių įdrėskimų prasisunkusį kraują vyriškis keiktelėjo ir sumirksėjęs išvydo, kaip paskui smūgio bangą, ant jau kiauro lango palangės užšoko boluojanti būtybė – siluetas lyg ir žmoniškas, bet kaukolė pailga, kaip reptilijos... ir uodega... uodega, kuri trenkėsi į namo sieną išmušdama kelias jau atšokusias fasado dailylentes...

Pirštas nuspaudė nuleistuką...

...šūvis... – monstras stūgtelėjo tarsi koks į kaminą patekęs šiaurinis vėjas...

...šūvis... – monstro galva sprogo, kaip arbūzas ištėkšdamas savo raudonas sultis, ir pabaisa nuvirto anapus lango...

Vyriškis išgirdo kaip iššovė Sjuzi vinčesteris, mergina nuo atatrankos pečiu net trenkėsi į savo „svečią“, bet čia pat sukleksėjo perlaužiama svirtis  - ir vėl - šūvis...

Tačiau atsigręžti nebuvo kada – pro duris, iš prieangio, link stalo puolė tamsus siluetas – labai panašus į tą pirmąją bestiją, bet kiek mažesnę... Tik šioji puolė ne tiesmukai kaktomuša, o šokčiodama zigzagais taip, kad rodos jos raudonos žaižaruojančios akys tiesiog ore piešė rausvas linijas...

...šūvis... - nepataikė – vyriškis net spėjo nusikeikti...

Bet baldais apstatytame kambaryje, šuoliai zigzagais monstrui atsirūgo – užkliuvo už atstumtos kėdės ir drėbėsi...

...pistoleto šūvis...

Monstras persivertė ir suriaumojo, pabandė atsikelti...

...šūvis - monstras su ištaškyta galva susmuko, o šaulys jau persisukęs puolė prie porininkės...

Sjuzi mosikavo šautuvu -  su kiekvienu smūgiu rikteldama, abiem rankom laikydama šautuvą už vamzdžio, jo kaustytos  buožės padu trankė melsvai balkšvą, driežažmogį primenančią, būtybę, kuri pasruvusi krauju, vis dar bandė kepurnėtis, keltis, sveika ranka grybštelti už šautuvo, pasiekti Sjuzi koją...

Sjuzi „svečias“ ištiesė ranką su pistoletu ir sulaukęs kol Sjuzi kilstels šautuvą – iššovė...

...monstro galva akimirksniu išsitaškė aptaškydama grindis, minkštasuolį, Sjuzi ir „:svečio“ kojas...

...spyna spragtelėjo ir liko atidaryta – paskutinis šovinys...

O mergina iš visų jėgų dar kartą smogė šautuvo buože, užsimojo...

- Viskas, viskas, viskas!

Mergina iš visų jėgų dar kartą trenkė monstrui, o vyras vis dar rankoje laikydamas tuščią pistoletą, staigiai apkabino Sjuzi...

- Viskas, viskas, baigta... baigta, - „svečias“ jausdamas kaip mergina vis dar veikiama adrenalino virpa, dar kartą pridūrė: - Viskas... jau aušta.

- Haaaa...aaaa... – pati, kaip monstras, mergina pabandė ištrūkti iš vyriškio glėbio, bet tik pasipurtė ir aprimo, kaip sužeistas žvirblis delnuose.

- Aušta... baigta... – vyriškis švelniai kelis kartus perbraukė merginai per nugarą. – Ramiai, ramiai... Tu šaunuolė. Šaunuolė...

Aušo. Rytinė vėsuma gaivino ir ruošėsi užleisti vietą karščiui. Lietaus jau kelinta savaitė nebuvo...

Mergina sėdėjo ant suoliuko atsirėmusi į nuo laiko apsilupinėjusias namo fasadines dailylentes, pasidėjusi ant kelių lėtai viena ranka glostė tuščią šautuvą, o kitoje rankoje laikė rūkstančią „svečio“ pavaišintą cigarilę. Šiaip ji beveik niekada nerūkė (na, gal tik kartelį kokį bandė) ir cigarečių dūmų nemėgo, bet, šį kartą buvo viskas kitaip - net kažkur pasąmonėje pati nustebo, jog joks kosulys negniaužė gerklės, tabakas negraužė gerklės. Nors šios Kosta Rikoje (kaip jis pats sakė) suktos cigarilės buvo visai nepanašios į tas cigaretes, kurias vyrai (ir kurios ne kurios moterys) rūkė mieste. Na, gal labiau priminė jos buvusio šefo pypkės tabako kvapą, bet vis tiek buvo kitokios...

O šiaip - galva tuščia. Ji ją pakaušiu atrėmusi į sienos lentas bukai žvelgė į pro medžius matomus kalnuotus tolius, uodė rūkstančio tabako ir iš šalia pastatyto karšto kavinuko sklindantį gaivinantį aromatingą kavos kvapą.

Pasigirdo batų kaukšėjimas – ji jau puikiai pažinojo savo „svečio“ žingsnius – rodos galėtų atskirti iš tūkstančių kartu žingsniuojančių, tad net nepasuko galvos, o tik lėtai išpūtė melsvą dūmą, nuleido ranką. Jautėsi tuščia ir išsunkta. Maudėjo kūną ir apdraskytą, nors jau „svečio“ kiek apgydytą veidą, o rankos rodos tuoj nukars ir nukris tiesiai iš pečių...

Rankos pirštais spragsėdamas ir svaidydamas viršun kažkokią monetą, „svečias“ staiga užstojo visą akiratį. Po kitos rankos pažastimi laikė kažkokią dėžutę.

- Doleris. „Peace“ doleris. Radau užkritusį prie duoninės.

Sjuzi buvo vis vien – na - doleris, tai doleris. Nors prancūziškas frankas.

- Tavo dėdė turėjo slėptuvę. Labai prastą, reikia pasakyti. Jei šunsnukiai būtų spėję pasiknist virtuvėje, jie iškart būtų ją aptikę. Jie paslėptus pinigus užuodžia net geriau, nei skalikas kruvino elnio pėdsakus...

Sjuzi tik linktelėjo.

Vyriškis lengvai truktelėjo pečiais, pasitraukė nuo Sjuzi akiračio, numetė šalia arbatinuko ir vieno iš puodelių atsineštą dėžutę.

- Kava su šiek tiek kardamono (deja, jau beveik nudūkusiu) ir cinamonu, - vyriškis kilstelėjo šiek tiek aplamdytą ir aprūkusį kavinuką, šliukštelėjo sau į puodelį porą gurkšnių kavos ir prikišęs jį prie nosies, giliai ir garsiai įkvėpė tirštą aromatą. – Pats tas, po tokios naktelės... Jie tavo, mis.

- Kas?

- Lobis. Pinigai, - „svečias“ vienu gurkšniu maktelėjo įsipiltos ir jau pravėsusios kavos gurkšnį, staigiu mostu tarsi nukrėtė puodelį ir atsisėdo šalia Sjuzi.

- Kiek ten? – atsiduso Sjuzi ir numetusi po kojomis nuorūką, ją sutraiškydama bato kulnimi užgesino.

- Nežinau, - gūžtelėjo pečiais vyrukas. – Bet iš pirmo žvilgsnio, ne mažiau penkių. Gal septyni.

- Gerai... – linktelėjo Sjuzi ir pakėlė savo jau gerokai praaušusį puodelį kavos. – Dalis jų tavo.

- Ne. Jie tavo palikimas. Ir niekas jų man surasti neužsakė.

Sjuzi abejingai gūžtelėjo pečiais:

- Jie irgi kokie nors prakeikti?

- Ne. Pinigai, kaip pinigai.

Įsivyravo šiek tiek nejauki tyla.

- Apgailestauju, - nei iš šio nei iš to ištarė vyrukas.

- ...?

- Kad tau teko susidurti su „mano“ pasauliu.

- Ir dažnai taip būna?

Mergina neįvardijo, kas būtent, bet vyrukas klausimą suprato:

- Ne. Labai retai. Sakykim taip, jei nebūtum atvykusi, aš jau būčiau visai kitoje vietoje, jau būčiau perdavęs „bizoną“ užsakovui, prie kurio tos bjaurybės net neišdrįstų prisiartinti, ir jau seniausiai keliaučiau savais keliais.

- Gailiesi? – Sjuzi pasuko galvą ir liūdnai pažvelgė „svečiui“ į akis.

- Ne, - tas „ne“ buvo ištartas tokiu tonu, jog nekilo net minties abejoti „svečio“ žodžiais. – Tu nuostabi. Aš tikrai jumis... jūsų, tavo tvirtumu žaviuosi, - „svečias“ perkryžiavęs ištiesė kojas ir nugara atsišliejo į namo sieną.

Sjuzi šyptelėjo.

- Ačiū, - atsiduso Sjuzi ir pakrypusi priglaudė galvą prie „svečio“ peties.

- Mhm.

- Aš čia nebesugebėsiu gyventi.

- Netgi labai suprantu, - vyrukas, kaip prieš tai Sjuzi, prisimerkęs pažvelgė kažkur į auštantį tolį. – Jei netyčia atsidursi vakaruose Kaskadiniuose kalnuose prie Kraterio ežero, susirask šamaną Raudonąjį Elnią. Senis dar turėtų būti gyvas. Pasakyk, kad nuo manęs...

- O kam?

- Nežinau. Bet pagalvojau, kad po kurio laiko arba tau kils daug klausimų, į kuriuos norėsis gauti atsakymus, arba tu šią naktį pasistengsi išbraukti iš gyvenimo.

Mergina, taip ir neatšlijusi, tyliai linktelėjo.

- Man laikas, - tyliai ištarė vyriškis.

Sjuzi suraukė lūpytes, kilstelėjusi ranką kažkodėl patrynė nosį. Vyras, savaip supratęs šį gestą, vėl ištarė:

- Man iš tiesų laikas...

Mergina atšlijo, atsiduso ir linktelėjo.

- Pabučiuok. Ir išeik, - lyg liežuvį būtų valdęs kažkas kitas, o ne ji pati, staiga pati sau netikėtai tyliai ištarė.

Vyriškis pasisuko į Sjuzi ir matydamas, kaip mergina įkvėpdama rytinės gaivos dvelksmo užsimerkė. Jis linktelėjo ir jo lūpas pasitiko jos lūpos. Tačiau aistringame bučinyje nepaskendo - švelniai nubėgo per merginos skruostą, ausį, kaklą ir švelniai atšlijo.

- Aš taip ir nesužinosiu tavo vardo? - tyliai atsidusdama, lyg pati sau, beveik be balso sumurmėjo Sjuzi, bet kažkokiu stebuklingu būdu vyriškis ją išgirdo.

- Rakčius, - atsakė atsistodamas ir dėdamasis plokščią aštuonsiūlę „newsboys“ kepurę.

- Akčiuz?

- Kleseris. Monsieur Cless.

- Mes dar pasimatysim?

- Nebent jūs ruošiatės apsilankyti Buenos Aires...

- O tau porininko nereikia? – Sjuzi išraiškingai krumpliais pabeldė per šautuvo buožę.

- Įprastai dirbu vienas, - purtydamas galvą nusišypsojo Kleseris.

- O gal pamėtėsi iki kaimyninės „Crow Hill“ fermos? – vyriškiui klausiamai kilstelėjus antakius, Sjuzi suskubo paaiškinti: - Advokatas Bradvėjus minėjo, kad į šią fermą senis Varnas seilę varvina...

- Žinoma. Su malonumu, mis, - plačiai nusišypsojo Kleseris...

- Fucking ass, - dairydamasis po suniokotą svetainę, žvelgdamas į išdaužytus langus, kažkokiu nežmonišku būdu apdegintas grindis ir net kulkų žymes sienose, sumurmėjo barzdotas senis. – Sakiau tau Džuzi – prie gero tas spiritas neprives... Dabar jau aš tą mergiotę suprantu.

- Tėve, - senio sūnus pritūpė ir kilstelėjo žalvarinę „Lugerio“, o po to dar ir dar iš po kėdės nuolaužų pirštais išgraibė trisdešimt penkto kalibro šautuvo tūtelę. Abi net pauostė ir atsistojo. – Bet jos visiškai „šviežios“, - atkišo delną rodydamas tūteles. – Gal reikia žandarams pranešti?

- Nesąmonės, vaike. Pradės čia šniukštinėti, užplombuos dar ką, o pinigai jau sumokėti. Velniop. Priestatai ir pagalbiniai trobesiai, net padargai - sveiki, o šitą velnio skylę ir sudegint galima – negi čia gyvent susiruošei? A?..

„Crow Hill“ fermos šeimininkui tariant paskutinius žodžius, prie į elektros stulpą įsirėmusios „Skardinės Lizi“ sau po nosim burnojantis ir nežinia ką ten krapštęsis purvinu dėmėtu kombinezonu vilkinas vaikinas pajuto nenusakomą žvilgsnį. Pakėlė galvą: arkliai, kurias jie atvyko, rupšnojo apleistą žolę, vandens vėjo siurblys sau ramiausiai sukosi, šeimininkai kažką ten rėkavo namuose, o dar porelė kartu atvykusių darbininkų šniukštinėjo galiniame kieme ir angaruose.

- Shit, - nusispjovė vyrukas ir jau vėl norėjo grįžti prie savų darbų, kaip akies krašteliu pagavo nedidelė dėmę judančią išilgai verandos laiptelių. Įsižiūrėjo ir nustebęs net išsižiojo, žagtelėjo ir nevalingai persižegnojo:

- Apsaugok mus Viešpatie...

Išilgai laiptelių lėtai keliavo gero delno dydžio pūkuotas juodas voras. Tarsi pajutęs mechaniko žvilgsnį pasiūbavo ant kojų, sustingo, tiesiog akyse jo kojos pakeitė spalvą raudonas su geltonai-baltais nareliais ir vyrukui nespėjus ištarti „Amen!“ – suplevėsavo ir išnyko. Pažeme čiuožtelėjo lyg vėjo gūsis ir nunešė pernykštį papuvusį rudai geltoną lapą...

 ______

Vilnius

2022

 

Naujienos: https://www.facebook.com/donatas.espada.3

 Baigtų projektų biblioteka:

https://armanjakas3.blogspot.com/2017/09/el-skaitykles-laisvosios-bendrinimo.html

 Ir jei visas „Rakčius“ viename tome (išskyrus šį apsakymą, kuris šiam ciklui nepriklauso):

https://armanjakas3.blogspot.com/2022/03/r-k-c-i-u-s-kvatologija.html