Skaistykloje žolė neželia

Skaityklėms tinkantys formatai:

MOBI

PDF

EPUB

Jeigu neveikia ar reikia kitokiame,

brūkštelkit komentare ar FB ar tiesiai el. paštu

Skaistykloje žolė neželia

(buvęs „Pasibelsk į skaistyklos vartus“)

Aut. A.Š. Donatas (Armanjako Šalis)

______________________________

Įžanginis žodis:

Pradžioje tai turėjo būti „Dausose mūsų dar palauks. Santjago Alemanas“ (DMP) lydintysis kūrinys. Tačiau, kai apsisprendžiau, kad šioji trilogijos dalis neturės lydinčiųjų - projekto atsisakiau.

Tačiau įkyri pradėto, bet nepabaigto darbo mintis - niekaip nedavė ramybės ir po kažkurio laiko vėl prie jo grįžau...

Ir taip kelis kartus...

Galų gale baigiau, o kai baigiau, tai jis savo apimtimi pralenkė „Mirtis garbės palauks“. Tai dabar nebežinau ar tai peraugęs apsakymas, novelė ar mažos apimties istorinis-nuotykinis romanas. Kaip ir „Mirtis garbės palauks“ – jokios fantastikos. Tačiau, skirtingai nuo jo, jokių meilės trikampių ar panašių polėkių nėra...

Kodėl? Suprasite antroje šio apsakymo ar romano pusėje – jie, paprasčiausiai – tampa beprasmiai. Žinoma, jį prirašyti, iki dvigubos apimties nebuvo taip labai ir sunku: tereiktų tik pridėti kelias  kryžiaus žygio į Magribą scenas, dar kelis nutikimus Sicilijos viešnamiuose, na ir be abejo - dar metisės meilės istoriją, ar labiau -  pagrindinio herojaus „prijaukinimo“ istoriją, bet pridėtinės vertės tai nesukurtų, tad jų atsisakiau sąmoningai. Galbūt kokios nors šventės progą ūmiai užeitų įkvėpimo priepuolis trumpučiam apsakymui, tad nuo jų nupūsiu dulkes. O tam kartui iš ties nemanau, kad šios dalys būtinos.

Taigi, nors tai ir nėra DMP ciklo lydintysis apsakymas, o kūrinys turintis teisę į savarankišką egzistavimą (jei galima taip pasakyti), su DMP herojais jame susitiksime. Nors, kita vertus, visi herojai savarankiški ir nebūtina perskaityti viso ciklo, kad būtų aiškus šio kūrinio turinys...

Žodžiu, galų gale, džiaugiuosi, kad jis yra.

Ir šis kūrinys, kaip ir „Mirtis garbės manęs palauks“ - visiškai ne fantastinis - jokios mistikos ir paremtas tikrais įvykiais ir realių žmonių gyvenimais.

Tikiuosi maloniai praleisite laiką!

____________

Kai nereikia žodžių

„Bela“ asjendos valdytojas Garsija de Cheresas keliais pirštų judesiais greitai prasisagstė švarką, lengviau atsiduso ir nusijuosęs diržą su rapyra ir jos poriniu durklu, lėtai atsisėdo ant nedidelės beatkaltės kėdutės plačiai išsikerojusio manduvio šešėlyje (a.p. tai Panamos medis arba Panaminė sterkulija Sterculia apetala, anacagüita, manduvi. Pagal vieną iš versijų nuo jo pavadinimo kilęs Panamos pavadinimas, nors realiausia versija, jog jis kilęs nuo vietinių indėnų dialektinio žodžio „bannaba“, kuris teškia paprasčiausiai – „tolimas“ (tolimas kraštas). Dabar manduvis paskelbtas nacionaliniu Panamos medžiu). Garsiai subarškinęs ginklus juos numetė priešais save ant ilgo stalo, prie kurio, rodos dar visai nesenai atsisveikinant vakarieniavo su Sntjago Alemanu. Po dienos lakstymų ir vargų, pats sau atsidusdamas, atsirėmė alkūnėmis ir parėmė kruopščiai nuskustą smakrą į sunertus pirštus. Vargų bei kovų užgrūdinto kario akys prisimerkė, bet neužsimerkė. Jos, nors nelakstė per visą kiemą, kur strypinėjo vaikai, kažką garsiai šūkaliojo krikštyti indios, asjendos tarnai ir darbininkai, kur per išplūktą kiemą, keldamas dulkes, raitas ant nupiepusio mulo nurisnojo žemiau esančios plantacijos prižiūrėtojas, bet su senai ir gerai išvystytu periferiniu matymu apglėbė beveik viską. Na, aišku, kad apžvelgti viską, kiek daugiau šonuose ar už nugaros, ten kur paleidęs plačias šakas išdidžiai stovėjo manduvis ir žėlė apkarpyti krūmai, negalėjo, tačiau, tam, kad žinotų kas ten vyksta - jam regėjimo ir nereikėjo:  klausa jį puikiausiai atstojo ir ji sakė, kad be cikadų ir kažkokių vabzdžių, ten nieko nėra.

Nežiūrint rūsčios minos, Garsija viduje šypsojosi. Asjenda, po epidemijos, nors ir iš po lėto bet tvirtais žingsniais atsigavinėjo. Ypač padėjo iš Kantabrijos atsiųsti keli arkliai ir asilai. Neužilgo, sprendžiant iš laiškų, turėjo atvykti ir meistrai, netgi, kaip rašo Santjago Alemanas - kalvis iš Alemanijos, iš pačio Niurnbergo. Ir su šeimom! Tai būtų neįtikėtina paspirtis. Jų belaukdamas net Tilis trina rankomis. Tai su juo dar teks aršiai derėtis... Bet tai niekis...

...išblaškydama mintis, kvailai dėliodama basas kojas, prilėkė iš virtuvės siųsta mergaitė:

- Senor! Va! – mergaičiukė vos neišliedama pastatė ant stalo didelį bokalą sklidiną skiesto vyno su kažkokiomis, gal mango, sultimis ir laukdama pagyrimo ar pageidavimo sustingo.

Tamsiagymė juočkė, plačialūpė, ne itin simpatiška mergaitė blizgino akutes ir plačiai šypsojosi. Tamsūs, sutvarkyti, bet kažkaip nevykusiai iškarpyti plaukai, ją dar labiau bjaurojo, o pilki, panašūs į maišą su prakirptomis skylėmis rankoms ir galvai marškiniai, ir ant karoliukų pakabintas smulkus juodas kryželis, ją dar labiau darkė. Visas jos simpatiškumas – tai tik skaisti ir  pirmapradė šypsena. Rodos ji atpirko visą jos, europiečio akimis žiūrint – nedailumą.

Garsija nieko nepasakė, o tik ramiai ir saikingai linktelėjo ir mergaitė, tarsi gavusi tai ko laukė, tekina nubėgo atgal link virtuvės, iš kur girdėjosi spigus moteriškas balsas ir kimus virtuvei vadovaujančio buvusio būrio intendanto, vienakojo Sančo – nuostabaus, kaip pasirodė - kepėjo ir virėjo, amžinojo maisto gadintojo, tai yra – eksperimentatorius - baritonas.

Nusistebėjęs, kad tokį sunkų bokalą mažoji mergaitė atnešė neišlaisčiusi, Garsija eilinį kartą mintyse pasidžiaugė, jog įvykdė Antonijaus Palankos, pravarde Santjago Alemanas, šios asjendos šeimininko patarimus: sukeitė kasyklų enkomijendos indėnus su iš Juodojo Kontinento atvežtais negrais. Indėnai nebuvo ištvermingi kasyklų darbininkai, o, užtat, su gyvuliais ar kitais amatais ir lauko darbais - susidorodavo neįtikėtinai mikliai. Gana greitai perprato krikšto naudą, naujųjų šeimininkų papročius, lyginant su buvusiaisiais – labai aiškius ir paprastus įstatymus, ir jau daugumas bent kažkiek švebeldžiavo ispaniškai. Kai jų tarpe nebeliko žynių ir jų kraugeriškų dievų ir dievukų, jie labai ženkliai pasikeitė. Žinoma, gamtos vaikai liko gamtos vaikais, bet, kaip žinia, ir kokie Kastilijos valstiečiai, ypač baskai ar kalniečiai, ar tie patys moriskai (a.p. tarsi oficialiai krikštyti maurai arba dar mažieji maurai. Įdomu tai, kad taip vadinami jie buvo Kastilijoje (kurios kalba tapo ispanų bendrine), tačiau kitur, kaip pavyzdžiui Aragone ir toliau – maurais arba Katalonijoje arba Valensijoje – saracėnais) būna ne ką geresni. Jei ne dar bukesni ir labiau užsispyrę mulkiai, kurie pripažįsta tik tvirtą ranką, vėzdą ir bizūną... Na, o negrų, kuriuos nualino ir visą jų dvasią išspyrė į Dausas dar juos į nelaisvę pardavę jų gentainiai arba jų priešai - tokie patys juodieji vadukai-karaliukai – menkai kam tiko. Jei kas dar išlaikė kokią tai dvasią, tai su ja kelionės metu sėkmingai susidorojo  portugalų laivuose. Žodžiu, tiko  tik sunkiems ir nuobodiems darbams. Juolab, kad šiuos kraštus pasiekdavo tik ištvermingiausi, kurie jau kaip bedvasės būtybės rodydavo ištvermės stebuklus. Kaip kažkada Antonijus buvo sakęs ir pats Garsija jau pastebėjęs, tik jų vaikai, jei jiems pakliūva laimė pabendrauti su indėnais ar net europiečiais, jau būna guvesni... Žodžiu...

...mintis nutraukė kažkoks sąjūdis. Kažkas riktelėjo, sušuko, išdykaujantys vaikai staiga sustingo...

Kriokė tik prie kuolo pririštas nupiepęs asilas...

Garsija instinktyviai ir mikliai, vos neišversdamas bokalo, uždėjo rankas ant ginklų ir truktelėjo juos į save, bet išvydęs ant smulkaus arklioko pasirodžiusį raitelį, kuriame pažino jaunąjį Panamos alkaldo padėjėjo pasiuntinuką, nurimo, nors kairės rankos nuo ginklų nepaleido.

Jaunasis raitelis, kuris atrodė tarsi suaugęs su savo arklioku, apsidairė. Akivaizdžiai matėsi, kad jis čia lankosi ne pirmą kartą ir puikiausiai orientuojasi.

- Jums pranešimas, donai Garsija, - jaunuolis stryktelėjo nuo savo keturkojo ir tuo pačiu išgrabaliojęs iš savo perpetinio krepšelio sulankstytą popiergalį, pribėgęs ištiesė jį asjendos valdytojui.

Senasis karys, ilgametis Sanjago Alemano bendražygis, paimdamas laišką, net vyptelėjo. Tačiau ne iš berniuko, o iš to, kad jis jį pavadino „donu“... Taip, viskas sąlygiška... „Senajame“ kontinente niekas jo „donu“ nepavadintų... Tikriausiai niekada... Bet čia - „Naujas Pasaulis“... Ir nesvarbu kam jis priklauso, kas jį valdo, bet jį keičia ne tik naujieji šeimininkai, bet ir jis juos visus be jokios išimties... Garsija pasižymėjo pastabumu ir gera atmintimi, tad beveik prieš devyniolika metų palikęs senutę Europą, jis puikiausiai matė visus tuos pokyčius ir virsmus. Tai jo jau senai nė kiek nestebino. Amžinai nekintamas dydis tebuvo žmogiškosios emocijos, viltis ir godumas... Kaip kam, žinoma, bet pirmapradės ir giliai užslėptos žmonių esybės čia tiesiog subujodavo, kaip tos Darjeno džiunglės – tuščiai ir plikai vietai – vietos nebuvo. Toks žmogus, čia – pasmerktas pražūčiai...

- Atsakymas bus, donai Garsija? – nesulaukęs rimtesnės reakcijos drįso pasiteirauti berniokas.

- Matysim, - Garsija perlaužė antspaudą. – Eik į virtuvę pas Sančą. Duos tau ko nors atsigaivinti... ar dar ko.

- Gracias, senor! – visai kaip koks kareivukas atiduodamas pagarbą, linktelėjo jaunuolis ir apsidairęs, pastebėjęs, jog jo arklioku jau rūpinasi vyresni indios vaikigaliai, nuskubėjo link lauko virtuvės.

Valdytojas išlankstęs laišką, paviršutiniškai permetė turinį akimis. Gurkštelėjo jau pradedančio prarasti savo gaivą skiesto vyno ir jau įdėmiai įsiskaitė į tas kelias eilutes. Kaip nustebintas žmogus, kilstelėjo jau pražilusius antakius, įsistebeilijo į įmantraus parašo pynutę...

- Ką gi, - tyliai pats sau ištarė Garsija ir numetė laišką ant stalo. – Reikia ruoštis priėmimui...

Pro medžių šakas ir lapiją prasiveržęs saulės zuikutis nušvietė dono Fernando Oviedos (a.p.: realus asmuo: Gonzalo Fernández de Oviedo y Valdés (1478-1557) ispanų istorikas, rašytojas, tyrinėtojas, etnografas, tarnautojas ir konkistadoras. Net šešis kartus perkirto Atlanto vandenyną, o tais laikais tai buvo neįtikėtinas žygdarbis – panašiai kalbamu laikotarpiu, jis lankėsi Panamoje, keliavo po Kosta Riką ir t.t.), buvusio Antonijaus Palankos, kaip ir „uošvį“, velionės donos Izabelės dėdės įmantriai suraitytą parašą, kurį čia pat, nuo silpno vėjelio gūsio sušlamėjusi manduvio lapija vėl paskandino šešėlyje.

Garsija lėtais gurkšneliais, tarsi jis būtų pats didžiausias pasaulio skanautojas, gurkšnojo vaisiais dvelkiantį vyną ir stebėjo, kaip link jo per kiemą judėjo beveik blyškiaveidė metisė. Ilgi ir tvarkingai po kepuraite paslėpti plaukai. Eisena, nežiūrint jos padėties, išlikusi grakšti ir plastiška, lyg ji būtų buvusi šokėja. Dailūs veido bruožai labiau priminė saulės ir vėjų nugairintą europietę iš pietinių pakrančių, nei čiabuvę metisę. Tai, kad ji čionykštė, išdavė kiek neįprastai tamsios, išraiškingos ir įkypos akys, ir kiek kitokio kirpimo ganėtinai putnios lūpos bei nosies šnervės. Mestelėjus neįdėmų žvilgsnį, galėjai pagalvoti, jog tai pietinių moriskų moters, bet, įdėmiau įsižiūrėjus, supranti, jog klysti.  Ji - kitokia...

Moteris, nors ir grakščiai, ėjo tarsi kažką sunkiai nešdama... Na taip... iš tiesų ir nešė... Į priekį išsikišęs pilvas apie jos padėtį bylojo pats už save...

Garsija, jo gyvenimui jau beveik persivertus į antrą pusę, negalėjo nesijausti laimingu... Po skaudaus įvykio prieš dvidešimt metų, niekada negalvojo, kad sulauks šios dienos... Pamačius moterį, jo galvoje tarsi nuskambėjo beišvykstančio Palankos žodžiai:

- Jei sukursi šeimą, išsirink savo namui vietą pats. Grįžus ar susirašinėjant, įforminsim.

- Abejoju, - susiraukęs marmūzę anuomet papurtė galvą Garsija.

- Ir, vis tik...

Kapitonas tarsi į ateitį žiūrėjo... Taip... Ne vieną kartą Garsijai atrodė, jog jo paskutinysis kapitonas, Santjago pateptasis kavalierius su šėtono apspjautomis akimis, kartais mato daugiau, nei kiti... Tik kalba ne tiek daug...

- Čionykštė žemė daro stebuklus... – galvoje tarsi nuskambėjo kažkada išsakyti visų karių mėgiamo padre Migelio žodžiai. – Žinoma, ne tokius, kaip mūsų visų Išganytojas, bet čionykštė aplinkoje, jei tinkamai su ja elgtis, karštai mylint mūsų visų Viešpatį ir jam tinkamai atnašaujant, galima atrasti vaistų nuo visų ligų ir, manau, kad net amžinosios jaunystės eleksyrą! Va. Bet čia jau tik su Šv. Luko pagalba (a.p. šv. Lukas medikų globėjas)...

O gal jis, Garsija de Cheresas, pats to nežinodamas ir gurkštelėjo iš kokio tai tokio šaltinėlio? Bet jei taip, tai kažkada nesenai... Per paskutinį žygį... Andų sieroje?..

Gal...

Garsija nejučia pats sau suraukė ir taip jau susiraukšlėjusią kaktą ir, tarsi, paniro į savo tolimą praeitį...

Moteriai dar nepriėjus, dar nenurijus kito gurkšnelio, jo galvoje praeitis prašvilpė tarsi viesulas, tarsi uraganas...

viskas, rodos,

sutilpo į vieną sakinį...

__________

I skyrius

Brolis.

Plačiapetis jaunuolis sėdėjo prie neįtikėtinai seno ir neseniai nugremžto stalo, ant kurio stulpeliu gulėjo auksinės monetos ir tuščia šikšna. Net prieblanda neslėpė jo visiškai paniurusio veido, o suraukta kakta ir šešėliai jį sendino net kokiu dešimtmečiu, nors jam buvo ne daugiau dvidešimt vienerių. Niūrios vaikino akys tuščiai stebėjo vieną ant kitos sudėtas monetas ir puikiausiai žinojo, jog tai ganėtinai seni ir jau laiko patrinti maravedžiai (a.p.: tame laikotarpyje, kuriame vyksta pasakojimas, auksiniai maravedžiai jau nebuvo kaldinami. Jie buvo virtę bendriniu pavadinimu ir laikomi atsiskaitymo vienetu – apie 3,9 gr. aukso, tad kokios iš tikro gulėjo auksinės monetos – sunku nusakyti). Jie jau vien dėl nusitrynimo nebeturėjo savo ankstesnės vertės. Juolab, kad dėliodamas pastebėjo, jog pora monetų buvo pagremžtos (a.p. bandydavo taip sukčiauti su auksinėm monetom).

Blausiame kambaryje pasigirdo šlamėjimas, žingsniai ir bandomų atkabinti langų rėmų barškėjimas. Truputį prasivėrus langams, iš ganėtinai šiukšlinos gatvės plūstelėjo ne itin gaivesnis oras. Užtat ausis iš karto pagavo miesto triukšmą. Jaunuolis net pažino kažkokių moterėlių balsus, nors pagauti aiškių žodžių ir negalėjo. Matomai moterėlės, kaip joms įprasta, išlindusios iš gretimai, vienas priešais kitą esančių namų antro ar trečio aukšto langų, kurie virš gatvės vos nesirėmė langais vienas į kitą, kvaksėjo ir varinėjo paskalas. Kažkur piktai sulojo šuo. Kažkas šūktelėjo, kažkas nusikeikė. Subliovė asilas... Bet šie garsai buvo tokie kasdieniniai, kad jaunuoliui jie tesudarė tik lengvą foną. Jie jam nerūpėjo. Jam rūpėjo kažkas kita.

- Taigi... – pravėręs langus jaunuolis regimai buvo kiek jaunesnis už sėdintįjį. Gerokai siauresnių pečių, o ir figūra labiau sudžiūvusi ir, be kita ko, net sukumpusi: kaip žmogus, kuris labai daug laiko praleidžia prie stalo skaitydamas ar rašydamas. O ir grandinė su medalionu ir uždara rašaline, liudijo jo, kaip alkaldo raštvedžio statusą. Jei būtų šviesiau, tai bet kas vien pažiūrėjęs į jo laibus ir net nuo rašalo pamėlusius pirštus, nebūtų suklydęs, jog turi reikalą su raštvedžiu.

Sėdintysis nekreipė į jį jokio dėmesio, tad jaunuolis prie lango, demonstratyviai garsiai atsikrenkštė, tačiau, net po antro krenkštelėjimo, dėmesio nesulaukė. Sėdintis jaunuolis ir toliau nekreipė į jį deramo dėmesio. Jis tik giliai įkvėpė oro, tarsi tramdytų savo mintis, nudelbė akis į monetas ir vieną iš jų paėmęs įrėmė briauna į stalą ir kita ranka stipriai spragtelėjo. Nulydėjo akimis vilkeliu besisukančią monetą, kuri dusliai sužvangėjusi, galų gale nuriedėjusi net iki vidurio stalo, kur krito. Paskui ją, lygiai taip pat nuriedėjo ir kita moneta...

- Gal baigsi? – jaunuolio, stovinčio prie lango balse pasigirdo nervingos gaidos. Jam susiraukus, nuo lango krentantis šviesos pluošto šviesoje aiškiausiai pasimatė, jog jie abu turi bendrų bruožų. Ir iš tiesų, jie buvo broliai: abiejų išdidžios, nors ir ganėtinai mėsingos nosys su nedidele kuprele, siauri smakrai ir ganėtinai plačios ir šviesios akys. Abiejų smakrus žymėjo duobelės. Tik tiek, kad jeigu išdžiūvėlis rašeiva atrodė kaip tikra kanceliarijos ar kokio lombardų banko kontoros žiurkė, tai sėdintysis labiau panašėjo į tvirtai sudėtą idalgą. Jo net judesiai buvo daug plastiškesni, o riešai ir nuospaudos išdavė, jog galimai jo rankos labiau įpratusios valdyti ginklą ar kilnoti sunkų vyno ąsotį, nei kokią rašalinę.

Jaunuolis, sėdintis prie stalo, ir toliau nereagavo į žodžius, o ėmė vieną po kitos monetą ir leido jas besisukančias per stalą. Bet jų nebuvo daug – jos, gulinčios ant stalo, beveik tilpo po delnu, kai šis ant jų uždėjęs savo „leteną“, jas tarsi tai būtų pats niekingiausiais dalykas pasaulyje -  nustūmė šalin iš akiračio. Tik tada pakėlė galvą į savo metais ar dviem, jaunesnį brolį:

- Ir tai viskas? – niauriai kimiu balsu paklausė ir pamatęs kaip jo džiūsna brolis tik skėstelėjo rankomis, tęsė: - Negali taip būti. Čia niekas. Gal tą maraną Michelį atiduoti inkvizicijai?

- Nieko nebus. Jis tik prieš mėnesį išėjo iš inkvizicijos požemių, - lėtai papurtė galvą jo brolis. – Visiškai ir pilnai išteisintas, kaip dievobaimingas tikratikis nutraukęs visus savo ryšius su purvinais judėjais. Jis pats jų akyse gojus (a.p.: purvinas, susitepęs, niekingas)

- Bet...

- O jį vėl apskundus, tu pats į jų požemius pateksi už šmeižtą. O gal turi neabejotinų įrodymų, kad jis išdavė mūsų visų tikėjimą? Grįžo prie kabalos (a.p. kabala turi pagrindines dvi reikšmes – magiškąją – likimo sąvoką ir vergišką – visiškos priklausomybės nuo kito asmens sąvoką)  ir šėtono garbinimo (sėdintis prie stalo lėtai palingavo galvą)... Ne? Tai va, patikėk, tai geriausia kaina, kokią tik galėjai gauti už tą savo sudegusią tėvo lūšną... Ji dar mūsų vaikystėje grasinosi subyrėti...

- Bet ji beveik centre... prie Bokšto...

- Ir ką? Turi santaupų išvalyti, sumokėti miestui, meistrams, statyti naują?..

- Turėjau... Bet slėptuvė sudegė... kartu... – jaunuolis vos ne iki kraujo įsikando apatinę lūpą. – Kiekvieną nuodeguliuką pakilnojau savo rankomis (žvilgtelėjo į savo išskėstus delnus taip, tarsi suodžiai dar būtų nenuplauti)... Nieko nebeliko... nieko...

Jaunėlis brolis atsitraukė nuo lango link laiko nualintos ir gal jau kirvarpų išlandžiotos komodos su vietomis nutrintu laku.

- Šitų pinigų nepakaks, net... Niekam nepakaks... net lūšnai... Net užmokestis už tarnybą Bokšte, nepadės... Glaustis pas ką nors palėpėje, pastogėje? Kareivinėse? Dieve, aš tai aš... o ką su Joana daryti?.. – vaikinas papurtė senai nekirptus, pošviesius, saulės išblukintus plaukus. – Skolintis? Turi paskolinti? Ne? Pas tą patį Michelį? Devynis kailius nulups, kas nežino? O dar tikratikis. Tfu...

- Taaaiippp... – sulingavo galva jaunesnysis brolis. – Čia, Torente... Taip. Bus sunku.

- Gal Valensijoje laimės paieškoti? Juk Joanai čia atsirastų vietos? Priglaustum? Gal iš savo senjoro rekomendacijas kokias paimtum?..

- Po to kai tu jo pienburnį pažeminai turgaus aikštėje? Patikėk, aš ir pats per tavo... – jaunesnysis brolis net sugriežė dantimis ir giliai iškvėpė: - Per tavo karštakošiškumą, alkaldo tarnyboje kabau ant plauko... O ant mano rankų dar ir serganti Mija (a.p.: „Marija“ - trumpinys)...

Vyresnėlis suraukė lūpas. Tiesą sakant, jis  nė kiek nesigailėjo savo poelgio. O ir Mija jam visai nerūpėjo – jis savo brolienės nemėgo ir tos garsiakalbės skandalistės vengė, kaip šuva kareiviško sabatono. Tad tik atsainiai gūžtelėjo pečiais. Na ir, tiesą sakant, niekas, net kunigas su savo nuoširdžiomis maldomis, netikėjo, kad iš karštligės patalo Marija del Solija iš vis pakils – laiko klausimas.

- Gonzi, a? Tai gal išsiparduodam ir po Mijos mirties, kartu į Valensiją? A? Velniop šį miesteliūkštį...

- Dėl Dievo meilės! Garsi! – Gonzi, kurio pilnas vardas buvo Gonzalesas de Cheresas, net kelis kartus persižegnojo. – Mija dar gyva. Kaip tu drįsti?.. Šitaip?..

- Žinau, stačiokiškai. Žinau. Užtat tai tiesa...

- Tiesa ir ta, kad...

- Tu mūsų šeimoje buvai tėvo numylėtas gudročius, ar ne? Tai ką? Ką dabar pasakysi? A? – Garsis, tiksliau - Garsija de Cheresas, vos ne trinktelėjo delnu per stalą, bet paskutinę akimirką susilaikė ir tik lėtai jį prispaudė prie stalviršio ir nervingai nubraukė delnu, lyg nubrauktų nereikalingus trupinius. – Šitie ubagiški auksiokai, dar metams nepasibaigus išgaruos... Reikia kažką daryti!

- Taip, reikia, - linktelėjo Gonzalesas ir pravėręs vieną iš komodos stalčiukų, ištraukė ritinėlį ir jį vartydamas rankose ištarė: - Tu vienas geriausių miesto peštukų, reikia pripažinti...

- Nejaugi?

- Nepertraukinėk. Jei turėtum karinės patirties, atitinkamą vardą, tai galėtum atidaryti kovų mokyklą. Mestras Orijus tave giria išsijuosęs. Betgi, kol kas, dabar niekas pas tave neis, - Gonzalesas tarė žodžius taip, tarsi po kiekvienu juo dėtų tašką ir dar kiekvienam iš jų pritartų mostelėta ranka, kurioje laikė pergamento ritinėlį, tarsi tai būtų plaktukas, kuriuo kaltų vinis. Garsija, iki šiol neregėjęs tokio savo brolio, nustebęs išplėtęs akis, pakreipė galvą ir, net, nustėręs klausėsi, o brolis varė toliau: - Todėl. Aš. Išrūpinau. Tau rekomendaciją. Pačio dono Šarijo rekomendaciją. Donui kapitonui Fernandui de Kordobai. Jis dabar renka vyrus ginti karūnos interesus Italijoje! Neapolyje. Ir Sicilijoje.

Garsija tik išsiviepęs gūžtelėjo pečiais ir žiojosi kažką pasakyti.

- Nepertraukinėk. Ten laukia garbė ir pripažinimas! Fernandas de Kordoba, daug žadantis kapitonas! Ir patikėk, jo šlovės šešėlis pasitarnaus ir jo kariams. Ir nedrįsk atsisakyti. Žinai, kaip sunkiai gavau rekomendaciją? Žinai? Donas tik sužinojęs, jog tu su mūsų tėvu dalyvavai Grenados paėmime, teikėsi, sutiko pasirašyti...

- Aha. Kiek man tada buvo? Devyni? Dešimt? Ir dar apimtas kažkokios vidurių karštinės voliojausi po gurgulės vežimais ir vėmiau krauju... Nežinau, kaip ir išgyvenau...

- Tai jau nesvarbu. Nesvarbu. Niekam neįdomu, - tarsi vydamas musę mostelėjo ritinėliu Gonzalesas. Neišgirdęs brolio balse geležinių atmetimo gaidų, pradėjo rimti. – Štai rekomendacija... Užmokestis geras. Dalis karo trofėjų... O Italija turtinga šalis... Ir Frankai nebiedni.

- O jų samdyti šveicarai turtingi aštriomis ietimis...

- Manau grįši su šlove ir ne pėsčiais, - tęsė brolis nekreipdamas dėmesio į Garsijos sarkazmą.

- Joana?

- Liks čia. Padės slaugyti Miją. Dar kaip skalbėja... Gal dona Tereza sutiks ją priimti kaip kambarinę vietoj Mijos... – gūžtelėjo pečiais Gonsalesas ir numetė ritinėlį priešais Garsiją, tačiau šis jo net nepaėmė į rankas, o tik įsirėmęs alkūnėmis į stalą, abiejų rankų smiliais pradėjo masažuoti smilkinius.

Ne, Garsijai galva neskaudėjo. Jis tik karštligiškai pabandė sugalvoti kokią kitokią išeitį, bet į galvą niekas nelindo. Nors ir buvo ūmus, neretai karštakošis peštukas, bet puikiausiai žinojo, kas yra karas, o ir nežinia kokias batalijas, kažkur ir kažkokiame Neapolyje, jam visai nesinorėjo lysti. Vienas dalykas pasistumdyti tavernoje, pasipešti turgaus aikštėje ar pastovėti sargyboje Torento bokšte (a.p.: šis, piramidės formos bokštas-tvirtovė, stovi ir po šiai dienai, vienu tarpu buvo kaip sargybos bokštas, priklausė Hospitaljerių (Joanitų), vėliau žinomo kaip Maltos, ordinui) ar nulydėti kokį miestelio pareigūną į Valensiją, ir visai kas kita - karo žygis, vargai ir batalijos... Tikrų batalijų jis nebuvo matęs ir nebuvo jose  dalyvavęs, bet ką jos palieka po savęs arba tai, kas yra milžiniškos kariaunos žygis ir kuo, ir kaip jis kvepia - puikiausiai žinojo. Kiek daugiau dešimties metų senumo slogūs atsiminimai dar nebuvo iki galo išblėsę.

- ...tu gi viską, ko reikia karo tarnybai turi, - toliau savo varė jaunėlis. - O tam ko neturi, poros šių monetų per akis pakaks. Arklio gi nepirksi. Chineto duonos tu nepatempsi (a.p. isp.: „jinete“ tuometinėje Ispanijoje chinetas – tai lengvai ginkluotas raitelis, lengvoji kavalerija. Portugalijoje, taip šiandien vadinami arklininkai)... O ir jojikas iš tavęs... – tęsė savo jaunesnysis brolis. – Kaip čia pasakius, khmmm...

- Ša. Pakankamai geras aš raitelis... Bet arklio - tikrai nepirksiu... – papurtė galvą Garsija, kuris buvo tikras miesto žmogus ir keturkojai jam menkai terūpėjo, nors kažkiek padoriai laikytis balne, be abejo, kaip ir bet koks vyras – mokėjo.

- Va, va, - pritariamai linktelėjo Gonzalas ir jau visai užtikrintai ir drąsiai atsisėdo ant kėdutės priešais Garsiją. Jis  vienu pirštu, vieną paskui kitą pastūmė dvi auksines monetas link brolio, o kitas pradėjo rinkti ir su regimu malonumu krauti atgal į šikšninį kapšelį. – O dėl Joanos tu nesijaudink. Bus prižiūrėta. Ne tu pirmas, ne tu paskutinis... Va, princai savo žmonas po penkerius metus palieka...

- Tai ten princai, dinastinės vedybos, jiems į savo bobas nusispjaut...

- O pas tave, ką? Iš meilės? A-ne? – vos nenusijuokė Gonzalesas.

Garsija tik ironiškai šniurkštelėjo ir sutikdamas linktelėjo ir vėl, sudėjęs rankas ant stalo, kramtydamas lūpą, įsistebeilijo į savo brolį. Na taip, jis ir Joana dar po stalu šliaužiojo, kai šalia vienas kito gyvenantys bičiuliai tėvai sukirto rankas dėl vedybų... Apie būsimą pačią net galvoti niekada nereikėjo. Va ji, visada buvo šalia. Nuo mažų dienų. Šiaip - visai simpatiška. Nuaugusi kaip dera. Judri, guvi. Sveika. Bet tik tiek, kad žmona, kaip žmona. Po vedybų, išskyrus tik, kad pradėjo gyventi visai kartu, niekas pernelyg nepasikeitė – ir taip visada buvo kažkur šalia. Nors, kita vertus, Garsija puikiausiai suprato, kad jam visiškai negaila pačiutę palikti namuose. Niekas ten dėl jos nesukrebždėjo. Na, nebent, kaip senus batus, ar ką? Ne, pradėti kariškio karjerą kažkur Italijoje, su jam visiškai negirdėtu kapitonu jam visai nesinorėjo ne dėl šios priežasties. (a.p.: apie minimą kapitoną, kuris vėliau istorijai tapo žinomas kaip „Didysis Kapitonas“, kuris ne tik porai būsimų šimtui metų įtakojo Ispanijos ir likusios Vakarų Europos karybą, bet net padėjo pamatus šios dienos karo teorijai. Tačiau didžiausia jo įtaka buvo tame, kad iš esmės ir negrįžtamai pakeitė karo istoriją (iš esmės, būtent dėl jo pasaulis dabar būtent toksai, koks yra), brūkštelėsiu apie jį kiek vėliau)

- Ne, brolau, - palingavo galvą Garsija. – Tu niekada nieko nedarai šiaip sau. Tu net rekomendaciją išpešei... Tu viską suplanavai iš anksto... Kur čia tavo nauda? A? O gal tu ir namus padegei?

Nuo tokio akibrokšto Gomesas net atšlijo – štai tokios brolio reakcijos jis nuo pat pradžių ir bijojo... Per anksti apsiramino ir per anksti manė, jog jau beveik įkalbėjo. Tad jis sutrikęs tik greitai kelis kartus persižegnojo:

- Gink Dieve, gink Dieve! Kaip tu gali taip pagalvoti?! Nėra čia jokios mano naudos! Nėra! Va, į datas pažiūrėk... Pažiūrėk, - tarsi su pasidygėjimu Gonzlesas stumtelėjo ritinėlį. – Net iš tų likusių monetų naudos jokios! Joanai išlaikyti vos metams pakaks...

- Na, na. Jei netinginiaus, tai dar ir liks. Prisiek, kad tame nėra jokios potekstės, prisiek, kad rūpinsis...

- Prisiekiu mūsų skaisčiąja Mergele, Išganytoju ir mūsų tėvo ir motinos atminimu, jog pasirūpinsiu tavo šeima, - iškilmingai persižegnojo jaunėlis...

- Na, tai ne visai tai... bet tiks, - niauriai linktelėjo Garsija. Jo neapleido nuojauta, kad daro kažkokią nepataisomą klaidą, bet pats sau šios minties nesugebėjo suformuluoti, o juo labiau ją pateikti kažkam kitam – kad ir jaunėliui broliui... Tarsi kažkas jį bandė sulaikyti nuo tokio gyvenimo vingio... bet per mažai stengėsi... Jis negalėjo surasti plyšių brolio žodžiuose, o ką nors geresnio -  vis tiek nesugalvojo.

Musė.

Buvo gera atsipūsti ir pasimėgauti pavasarine, jau gerai kepinančia saulute. Po visų tų užtvarų, griovių rausimų ir įtvirtinimų statymų, į kuriuos buvo įkinkyti ir eiliniai kariai, paprasčiausias drybsojimas atrodė kaip Dangaus palaima. Tiesa, artilerijos meistrai ir toliau nerimo: krapštėsi prie savo „numylėtinių“, kažkur bliovė gyvuliai, šūkčiojo meistrai, bet šioje kalvos aukštumoje, už šviežiai išraustą ir ne itin kruopščiai, bet karininkų manymu pakankamai fašinomis (a.p. žabiniais, žabinių ryšuliais) sutvirtintą brustverą buvo ramu.

Garsija visai jaukiai sėdėjo tarp savo naujųjų draugų, prie kurių rūsčių ir vargo, gyvenimo, ištvirkavimo ir karo žaizdų nualintų snukių, jau senai priprato. Jam pačiam buvo netikėta, kad tarp šių samdinių ir savanorių – kovotojų – guerreros - daug kur padugnėmis laikomų vyrukų, pasijuto kaip tarp savų. Beliko tik nesusimauti pirmoje tikroje kovoje. Štai, kad ir pavyzdžiui ilgšis Metis – jo snukis pažymėtas ugnies randais, su savo ilga, kaip bokštas nosimi ir pilna raukšlių kakta, atrodė kaip monstras, kurį naktį skersgatvyje pamačius, daugelis miestelėnų pridėtų į kelnes. Bet čia jo akys spindėjo meile, o lūpose švietė pasitenkinimas: jis su tokiu pasimėgavimu poliravo savo metalinį rondtašą (a.p.: metalinis apvalus, apie 60 cm. skersmens skydas), kad nejučiomis galėjai jam pavydėti tos jį apglėbusios nežemiškos šviesos. Kokiam Venecijos dailininkui puikiausiai pasitarnautų, kaip dangiškos šviesos nutvelktas dangaus angelas...

Arba štai, arkebūzierius Fernis (Garsija jo tikro vardo dar ir nežinojo) - mažas, apvalus, parako degėsių nugairintu ir kažkada persirgtų raupų duobutėmis nusėtu veidu, kuriam ant akių krito senai neplautų plaukų kaltūnas. Jis grūstuvu, su apvyniotu skuduru, paskutinį kartą brūkštelėjęs arkebūzos vamzdį, įsitikinęs, jog jis jau visiškai švarus (nors pačio apranga suodina ir žemėta) - įkišo kaištį į vamzdį ir tuo pačiu skurliu, tarsi vystytų kūdikį, apvynojo arkebūzos nuleistuką ir parako padegtuvą (a.p.: tuo metu dar buvo dagtinės arkebūzos, bet daugumoje jau su nuleistukais ir primityviomis spynomis). Įdėmiai apžiūrėdamas po pažastimi skirtą prispausti lenktą buožę, spindėte spindėjo pasitenkinimu...

Garsijai labai norėjosi išmokti naudoti arkebūzą, bet tie mokslai, kol kas, jam buvo nepasiekiami...

- Ei Meti, jei frankai turės kokią Gorgoną, mes tave į pirmą eilę statysim! – atsistojęs nuo statinaitės, jaunesnysis karininkas, jaunas, beveik Garsijos metų, bet jau gyvenimo matęs ir gerai užsirekomendavęs, pasak paskalų kažkokio grando bastardas Emilis, pasirąžė.

- Ė... Nežinau, kas ta Gorgona, bet už priešakinę eilę dvigubai mokėsi, - net neatitraukęs akių nuo savo užsiėmimo, Metis eilinį kartą vilnoniu skuduru su užteptu poliroliu perbraukė per skydo kraštą.

- Aha, ir dar triskart į kapšą tiek pridėsiu, - nusispjovė puskarininkis.

- Tai tokia boba, į kurios akis pažiūrėjęs akmeniu virsti, - įsikišo šalia jo sėdinti to pačio būrio kovotojas kalavijuotis, senasis Santis.

- O tai ko bobai į akysna veizolyt? A? Bobai į papus raik veizot... – mestelėjo kažkuris iš karių.

Pasigirdo juokas - kažkam sąmojis pasirodė juokingas.

Kažkas dar numetė kažkokią repliką...

Garsija atsiduso. Taip, tarnaudamas Torento bokšto sargyboje, tarp pasipūtusios miesto sargybos, jautėsi iš ties ne savo vietoje – leido dieną po dienos, trankėsi po smukles, bandė palaikyti tėvo paveldėtą krautuvėlę, bet, skirtingai nuo dabartinės savo būties, jaukiai nesijautė. Tarsi anuomet būtų sėdėjas ne savo geldoje. Ne tiek jau daug laiko praėjo ir nė viename susirėmime dar nedalyvavo, bet jau tie paskutinieji Torente praleisti žiemos mėnesiai su savo buitiniais rūpesčiais, pradėjo skęsti gilioje migloje...

Dar tą pačią dieną, kai su brolio parūpintu rekomendaciniu laišku atvyko verbuotis į karių gerbiamą Gonsalo Fernando de Kordobos kariauną (patį kapitoną jis matė tik iš tolo ir iki šiol susidūręs nebuvo), pajuto, jog pateko ten kur reikia. Mintyse net broliui padėkojo. Nors, tiesą pasakius, dabar net labai abejojo, kad to rekomendacinio laiško iš vis reikėjo. Veikiau paprasčiausia musė labiau padėjo, nei tas rekomendacinis laiškas...

Taip, kaip nebūtų keista – musė, o laiškas - vos net nepakenkė... Nors, kad taip pažiūrėjus, gal geriau būtų viskas ir kitaip pasisukę.

Garsija eilinį kartą prisiminė aną, prieš porą mėnesių įsimintiną dieną, kurią jau po kelių metų, skirtingai nuo šios dienos, keikė paskutiniais prakeiksmais...

Tą dieną adalidė (v.p.: čia karinė pareigybė. Vyriausiojo karo vado pavaduotojas, štabo viršininkas, atsakingas už verbavimą, tiekimą ir t.t.) Estebanas de Sevoja paplekšnojo rekomendacinio laiško ritinėliu sau per kitą delną ir, tarsi kažką kramtydamas, sujudino savo kvadratinį reta barzda apžėlusį žandikaulį.

Pakėlė akis į naujai atvykusį jaunuolį Garsiją de Cheresą:

- Kchmmm... – adalidė pajutęs, kaip stipriai išdžiūvęs gomurys, numetė Garsijos rekomendacinio laiško ritinėlį ant stalo. Pasiėmė nebaigto gerti balto vyno taurę (pietums jis mėgo tik silpną baltą) ir, tarsi skalaudamas burną ir gerklę, triūbele sudėjęs lūpas ir išpūtęs žandus, sujudino žandikaulį. Visos tos procedūros metu, akivaizdžiai vertinančiai, nužiūrinėjo priešais jį stovintį jaunuolį, kuris, prieš pasirodant garsaus žmogaus akyse, apsivilko išeiginiais rūbais, bet vis tiek jautėsi, kaip paskutini netašytas stuobrys. Ir prie to dar prisidėjo jausmas, lyg būtų apžiūrai atvesta linksmųjų namų mergelė.

- Kchmmm... Lyg ir per jaunas, kad būtum Granados „senis“ (a.p.: žodžio ar sąvokos „veteranas“ dar nebuvo – dažnai vadindavo „seniais“), a ne, Mateo?

Kitame palapinės gale, prie atidarytos skrynios besikrapštantis vyrukas pasuko galvą ir linktelėjo:

- A-cha, senjore. Net didžiajam Santjago magistrui dabar būtų tik trečia dešimtis... (a.p.: turimas galvoje didysis magistras Marynas Vaskesas de Areso, kuris žuvo Granadoje – jam buvo apie 25 m.)

- Va, va.. Ką ten veikei? Tik tiesą.

- Lydėjau tėvą. Po to buvau gurguolėje. Vėliau pagavau kažkokią vidurių karštinę ir ilgai kamavausi.

- O! Trumpai aiškiai. Tai gerai. Bet aš visiškai ne to klausiu. Ietį valdyti moki?

- Iki atvykstant tarnavau miesto sargyboje...

- Reiškia nemoki...

- Kaip nemoku? Taigi...

- Ilgąją batalijos ietį? Piką?

Garsija sutikdamas tik linktelėjo galva ir čia pat ją papurtė. Jam jau senai norėjosi prasmegti skradžiai...

- Kas yra arkebūza, žinai? Ne? Tai ką tada moki? Gurguolės bėdžių mums ir taip netrūksta.

- Kalaviju...

- Ach kalaviju? Mateo, Mateo, tu rūpužgalvi, girdi? Miesto sargybinis moka valdyti kalaviją!

- Mane mokė tėvas ir maestro Šarezas... – Garsija savo įpročiu jau kramtė apatinę lūpą.

- Negirdėjau apie tokį. Mateo, tu girdėjai?

Tuo tarpu Mateo, matomai adalidės ginklanešys, uždarė skrynią,  ant jos atsisėdo ir pakreipė galvą:

- Ne. Bet nesunku patikrinti, gi.

- Patikrinti? – Estebanas net išsiviepė ir čia pat pamatęs įkyrią musę, kuri nutūpė ant stalo, prikandęs apatinę lūpą ir žaižaruodamas akimis kaip koks klastūnas, staigiu judesiu plojo Garsijos rekomendaciniu ritinėliu per stalą. Tačiau ganėtinai “riebi“ musė paspruko iš po rankraščio ir nuzyzė tolyn...

- Prakeikimas, blyn!

Musė ratais nuzvimbė pro Garsiją, ir jai lekiant beveik pro jį, šis, tiesiog nieko negalvodamas, o tik vedinas instinkto - plojo delnais...

- Ji, senjore, jums nebeįkyrės... – atitraukė delnus ir iš po jų iškritusią pusleisgyvę musę primynė padu.

- O! Tai sakai patikrinti? Ar ne? Khmmm...Va, štai tu, Mateo, ir patikrink... – lengvabūdiškai mostelėjo senjoras Estebanas ir mestelėjo Garsijos ritinėlį jam pačiam, kurį šis mikliai pagavo.

- O kodėl vis aš ir aš?

- Tavo mintis. O ką? Turi kažką prieš? A? Ausis tuoj nurausiu už tavo amžinus priešgyniavimus...

Matomai tai buvo įprastas senjoro ir jo eskudero bendravimas, nes nežiūrint ganėtinai šiurkščių žodžių, balse nesijautė jokios nepasitenkinimo gaidos. Garsijai tai atrodė ganėtinai keistai, bet... bet tai jau ne jo reikalas...

- Va, amžinai taip. Kas kiek, tuoj „ausis nukaposiu“... – nuėjęs į kitą palapinės galą, kur buvo sukrauti įvairiausi rakandai, tame tarpe ir ginklai bei stovai su ant jų pakabintais šarvais ir kita ekipiruote, subambėjo po nosimi Mateo.

- „Nurausiu“, - mestelėjo donas Estebanas ir vėl ėmęsis taurės, tarsi jau būtų vienas palapinėje, gurkšnodamas įsistebeilijo į kažkokią atverstą knygą. Po to kilstelėjo galvą ir pamokslininko tunu pridūrė: - Rodoljerai tavo atsakomybėje. Jei vertas - pasiimk, jei ne -  mokiniu pas pikinierius arba tegu nešdinasi į visas keturias puses... Viskas. Baigta. Aš ir be jūsų turiu ką veikti. Nešdinkitės lauk... Abu.

(v.p.: rodoljeras arba kalavijuotis – de Kordobos ginkluotų pajėgų reformų metu buvo naujas dalinys – kalavijuočiai arba skydnešiai – pakankamai rimtai ginkluoti ir šarvuoti kariai, dažniausiai metaliniais apvaliais skydais, kirasomis, kabasetais, kalavijais ir t.t.... skirti palaikyti pikinierius ir arkebūzierius, pralaužti priešų rikiuotę įtvirtinimus. Tuometiniai ispanų pėstininkai menkai galėjo varžytis su gerai ginkluotais šveicarų pėstininkais, tad šie, gal kažkiek nukopijuoti nuo Venecijos kondotjerų, buvo formuojami kaip alternatyva. Pasiteisino. Vėliau tapo nedaloma ir tercijos dalimi)

- Va, visada taip... nešdinkitės... nešdinkitės... – jei žengdamas per slenkstį subambėjo senjoro ginklanešys. Pakeliui, pečiu, tyčia ar netyčia, stumtelėjo sargyboje stovintį karį, kuris rymojo pasirėmęs ant trumpos alebardos. – Nemiegok!

- Ne, senjore! – sargybinis pasitempė.

Mateo stabtelėjo ir markstydamasis kaip sotus katinas, nužvelgė žalias ir saulės nušviestas kalvas, kurių dalį dengė išsikerojusio ąžuolo lapija.

- Va taip... – atsiduso, o gal balsu pritarė savo mintims ir pajudėjo.

Tylomis žingsniavo neilgai. Tereikėjo pereiti kalvą. Gal tik pusšimtis žingsnių ton pusėn, iš kur sklido riksmai ir ginklų žvanginimas.

Pamiškėje mankštinosi būrelis karių. Kiek toliau, pievoje, rikiuotės pratimus triukšmingai atlikinėjo pikinieriai - vienas iš neseniai suburtos korolenijos būrių (a.p. isp.: Coronelías – būsimos tercijos pirmtakas. Atsirado Didžiojo Kapitono karinių reformų metu – keletą metų anksčiau prieš esamus įvykius.  Pačios tercijos, karinės reformos metu, jų pagrindu buvo įkurtos 1534 m.). Pasirodžius Mateo, pratybų niekas nesustabdė. Tik būrelis besiilsinčių karių, nebyliai, vangiais žvilgsniais juos nulydėjo akimis.

Iš kažkur iš už krūmų, tolimajame slėnio gale, per kuriuos nieko nesimatė, nuaidėjo nedarni salvė. Garsija net krūptelėjo, o Mateo nusijuokė. Vėjas link tolimųjų kalvų nunešė nurūkusius tamsius dūmų gniutalus.

- Ką, baisu? Mūsų arkebūzieriai. Šikniai visai parako netausoja... O jis gyvus pinigėlius kainuoja, jeigu ką. Eime, - linktelėjo galva į aikštelės galą, kur stovėjo medinis kalavijų laikiklis. – Kausimės treniruočių, buka espada (kalaviju). Galėsi parodyti, ką moki.

Garsija, kuris beveik išsiblaškęs, nieko neatsakė, o tik linktelėjęs galva, baigė dairytis ir nupėdino paskui Estebano ginklanešį. Pakilnojo kelis kalavijus, išsirinko sau tinkamiausią ir, būgtai tą, kuris geriausiai atsigulė į ranką. Nelaukdamas raginimo nusijuosė savo diržą su ginklais ir kraipydamas nosį, užsivilko Mateo pasiūlytą arklio ašutais kimštą švarką. Jis beveik nesiskyrė nuo jo kažkada naudotų, tik tiek, kad buvo labai nuskuręs: kai kur per skyles jau virto ašutai ir, prie viso to, dar neįmanomai purvinas..

- Ko raukai nosį?

- Smirda...

- O! Senjorina atsirado. Gal tau ne pas mus, o pas frankus nulapnoti? A? – nusijuokė Mateo. – Ten, sako, pošarviai iš šilko ir aksomo...

- Gerai, tik prieš tai su šituo virbu tau šonus apvanosiu, – nejučia pačiam sau, išpyškino Garsija, bet savo žodžių nė kiek nepasigailėjo. Veikiau nespėjo, nes suglumo išgirdęs kaip Mateo nusižvengė kaip koks kumelys. Panašu, kad jo žodžiai Mateo pralinksmino.

- Liežuvingas vyrukas, o aš galvojau, kad stuobrių stuobrys, - Mateo vėl nusijuokė ir net neperspėjęs, išsukdamas ranką, tvojo savuoju „virbu“ ir net nustėro, kai, jo manymu netikėtą išpuolį Garsija gana lengvai atkirto - nubraukdamas geležtį į priešininko geležtę - traukdamasis atsilaisvino sau erdvės, kad neužkliūtų už stovų.

- O-pa! – kilstelėjo antakius Mateo. – Puiku, vaikine.

- Aha, - puse lūpų, bandydamas nuspėti kokį kitą žingsnį žengs Mateo, kuris minkštai, tarsi kokia lūšis jau judėjo puslankiu ir vertė atitinkamai elgtis Garsiją, ištarė jaunuolis. Jis jau vien iš judesių suprato, kad senjoro ginklanešys turi gerokai daugiau patirties, nei jis pats, bet ir nesiruošė lengvai pasiduoti. Kažkaip visos nykios mintys savaime išgaravo – liko tik kalavijas ir priešininkas.

Staiga Mateo sustingo ir stabdydamas kovą kilstelėjo ranką. Labai rimtai, ir įsakmiai ištarė:

- Viskas aišku. Užteks. O dabar tik atakuok. Noriu pažiūrėti, - ginklanešys, priešais save ištiesęs treniruočių kalaviją – iš esmės – metalinį suplotą virbą su pačia paprasčiausia kryžma, atsistojo į gynybinę stovėseną.

Garsijos raginti nereikėjo – tik jis puolė į ataka ne kaktomuša, o kiek pasidavęs į kairę, pabandė priešininkui suduoti iš jam nepatogios gynybai pusės. Tačiau, rodos vos tik žengtelėjęs žingsnį, pasisukdamas korpusu, Mateo lengvai atmušė Garsijos gelžgalį ir pats kontratakavo. Jaunuolio garbei, reikia pasakyti, kad jis išvengė smūgio ir pats perėjo į ataką...

- Stok! -  vėl kilstelėjo ranką Mateo. – O kaip su skydu?

Garsija gūžtelėjo pečiais:

- Galima ir su skydu...

Jaunuolis apsidairęs tik dabar jis pamatė, jog šio būrio treniruotės ir mankšta jau senai buvo pasibaigusios. Vyrai stovėjo apsupę dvikovininkus ir juos smalsiais stebėjo. Kas vypsojo, kas šiaip, atsainiai raukėsi. Buvo porelė, kurie ir po pusę piršto susivarę į nosį, kažką ten rakinėjo. Garsija pasijuto tarakonu, į kurį spoksojo visko matę snobai - tarsi legendiniai milžinai žmogėdros, kurie  nežinia kodėl jo iškart nesutraiškė ir nesuėdė, o dabar  mąsto koks kepsnys iš jo čia dabar gausis.

- Slunkiau... – Mateo pasisuko į skrybėlėtą, plačiapetį, iki pat akių juoda garbanota barzda ir žandenomis apaugusį, nenusakomo amžiau vyruką. Šis viską suprato ir linktelėjęs dingo. Po akimirkos atnešė dar vieną apvalų medinį treniruočių skydą (kitą ir taip jau laikė rankose) ir mestelėjęs Garsijai po kojom, išėjo į rato vidurį.

Garsija tik mintyse atsiduso, bet jaudulio nejautė – prieš tai buvęs įkarštis dar neišblėso. Nesimaivydamas, o visai natūraliai atsainiai gūžtelėjo pečiais ir tūptelėjęs pakėlė medinį treniruočių skydą nuo ištryptos žolės.

- Pradėkit, ar ką? – Mateo, kaip koks karvedys, išdidžiai pakėlęs galvą, sukryžiavo rankas ant krūtinės.

Garsijos ir Slunkius, kuris, iš tikro - buvo net labai judrus - šokinėjimas ir lengvas vienas kito gąsdinimas atrodė kaip kokių dviejų ožių šokis. Tik tiek, kad jeigu Garsija atrodė susikaupęs, tai Slunkius - veikiau žaismingas. Ir iš ties, jis tiesiog tik žaidė. Nereikėjo turėti patyrusio kovų meistro akies, kad suprastum, kas yra kas. Ir buvo panašu, kad aplinkiniams vyrams tokie Slunkiaus žaidimai jau buvo seniai žinomi ir nusibodę, ir jie kuo puikiausiai numanė jų baigtį. Net lažybų niekas nėjo, kaip tai būtų buvę kitokiu atveju ir kitomis aplinkybėmis. Net Mateo dirbtinai nusižiovavo ir riktelėjo:

- Vardan Šventos Magdelenos, pradėkit jau, ar ką?!

Tarsi tik to ir telaukdamas, Slunkius staigiu išpuoliu savo skydu nubloškė Garsijos kalaviją ir pabandė jį pasiekti per jo skydo viršų,  tačiau būdamas tokio pat ūgio ir panašaus svorio, nors ir turėdamas mažiau patirties, Garsija sėkmingai atlaikė ataką. Tik tiek, kad skydo kraštas stuktelėjo jam į nosį, nubrozdino kaktą (ir kodėl šalmų neužsidėjo?) ir veidas apsipylė krauju, bet, laimei, akių neužpylė.  Nors Garsija, apimtas azarto, nepajuto jokio skausmo ir pabandė šonu palysti po Slunkiaus ranka ir smogti jam iš šono žemyn į kojas. Bet Slunkius mikliu kojos spyriu jo ataką užgesino ir...

..ir toliau Garsija nelabai suprato, kas atsitiko. Ką slunkius iškrėtė. Jis tiesiog net nesuvokė kaip ir kodėl trenkėsi į žemę. Bet sureagavo žaibiškai: čia pat persivertė ir vėl stryktelėjo ant kojų, pabandė susivokti erdvėje ir... ir nustėro suvokęs, kad jo niekas jo nepuola, o tik švilpia, griaudi juokas, o apžėlusi Slunkiaus grimas turbūt turėjo reikšti pasitenkinimą.

- Pala, pala, pala, stok! Stok! – šypsodamasis šūktelėjo Mateo. – Viska, viskas! Gerai. Atvėsk, drauguži!

Garsija pajuto, kaip kažkoks arčiau stovintis vyras paplekšnojo jam per petį:

- Nu... Gerai. Iki dešimt net suskaičiuoti buvo galima...a-aha-ha...

- Ė, o gal Slunkius sensta? – pasigirdo kitas balsas, bet čia pat pamatęs slunkiaus pagrūmojimą, pasitaisė: - Gerai, jau gerai... O aš, ką? Aš nieko...

- Tylos, vyrai, - kilstelėjo ranką Mateo ir vypsodamas, tarsi pirmą kartą matytų Garsiją, nuo galvos iki kojų jį nužiūrėjo ir ištarė: – Manau kelis pinigėlius turėsi? O tai jų gerklės bedugnės. Ar ne vyrai? Jūsų gerklės bedugnės? Tylos, bėdžiai! Ir žiūrėkit, man, neprisilakit! (Mateo pagrūmojo visiems kumščiu) Slunkiau, bus tavo priežiūroj. Porininkas anajam...

- Nė joks jis ne porininkas. Nebus jis porininku jokiam „anajam“ - papurtė galvą barzdočius, o vyrai staiga nuščiuvo. Slunkius pasisukdamas pasitraukė ir parodė ranka link krūmyno: – Šitas tai iškart matosi, kad „varonilas“. Žmogus - bus, o iš šito... nežinau... Nieko nebus. Tfu...

(a.p.: „Varonil“ – sunkiai verčiamas išsireiškimas, bet suvokiamas, kažkaip panašiai, kaip vyriškas, bebaimis, beatodairiškas. Čia jis įdėtas ne atsitiktinai. Vėliau suprasite kodėl)

Keli vyrai, supratę apie ką kalbama, taip pat atsitraukė ir likusieji išvydo, kas už jų nugarų slepiasi.

Visų susirinkusiųjų akims atsivėrė vaizdas, kur priglaustas prie trinkos, sumuštas kaip obuolys krituolis, pusiaugulom sėdėjo jaunuolis. Jis kaip išprotėjęs maskatavo galva, kažką nerišlaus vapėjo, o iš sumuštos nosies varvėjo rausvas snarglys. Ašaros purvinus ir suodinus skruostus nuvagojo, tarsi takelius išpiešė.

- Ką, rimtai? Jis dar nors gyvas? – Mateo veidą nušvietė susirūpinimo grimasa ir jis savo klausimą palydėjo riebiais keiksmais, o po to kumščiu  pagrūmojo Slunkiui.

- Nežinau, kam jį močia gimdė, – niauriai linguodamas galvą, gūžtelėjęs plačiais pečiais, flegmatiškai subambėjo Slunkius.  - Bet tik ne skydui ir kalavijui...

- Na ir ką pasakys donas Estebanas? A?

Slunkius tik vėl atsainiai gūžtelėjo pečiais ir riebiai per savo barzdą nusispjovė ir nuo barzdos nusibraukė seilių lašus odine pirštine.

Kažkas taip pat subambėjo, kad atiduotų tą bėdžių į kokį vienuolyną ar kištų po mamos sijonu...

- Slunkiau, blyn, tu, kalės vaike, gi sakiau... – Mateo piktai mostelėjo. – Velniop. Atiduokit kokiai bobai nuo gurguolės. Kai atsigaus, tegu eina prie mūsų senjoro adalidės palapinės... Gal ką sugalvosim...

Trumpam įsivyravo nejauki tyla. Keli vyrai, net nusišalino – ne rikiuotė – niekas nevertė jų čia stovėti, o nuo senjorų ir jų giminaičių santykių geriau būti toliau.  Kažkas nueidamas dar nerišliai nusikeikė ir  ratas pradėjo retėti.

- Tai aš... šitą... – ne laiku ir ne vietoj sumurmėjo visų jau pamirštas Garsija.

- Tu? – Mateo, tarsi vėl prisiminė naujoką. – Velniai tave rautų, atleisk man Viešpatie už burnojimą, keliauji prie gurguolės ir susirandi šiknių, intendantą, senjorą Fernandą, velniai jį rautų ir prisistatai. Parinks tau viską ką reikia iš karališkųjų atsargų... Ačiū Dievui, mūsų kapitonas privertė Valjadolido iždininkus pasipurtyti (a.p.: Ispanijos karališkoji šeima jų pretenzijoms į Sicilijos ir Neapolio karūnas palaikyti, de Kordovai išskyrė pakankamai lėšų, ne tik samdinių verbavimui, bet ir kariuomenės reformai, tame tarpe ir ginkluotei)

- Mati, aš jį palydėsiu, - staiga ištarė iki šiol tylom stovėjęs plačiapiatis, bet itin apvalių gabaritų, nenusakomo amžiaus vyras: visas purvinas ir suprakaitavęs. Jis kalbėdamas nusiėmė pošalmį ir su juo perbraukė galvą ir veidą, tačiau pošalmis prakaito šis nesugėrė, o tik dar labiau jį išterliojo. – Mūsų vyrams gal kokį aviną iškaulysiu, o tai ir kruopos į pabaigą... Tuoj žolę, per tą šykštuolį, kaip kokios karvės žiaumosim...

- Puiku. Ir prižiūrėk naujoką, kad jam kokių rūdėsių neįkištų... Velniau rautų... Jau tuo pačiu ir tą bėdžių nutempkit...

- Ė, nurimk, Mati, - įsikišo Slunkius, kuris familiariai ir draugiškai kumščiu stuktėjo Mateo per petį, ir kita ranka ištiesė gertuvę. – Gurkštelk. Vietinis, degtas. Šūdas, bet geras...

Garsijos tai nenustebino: jis naujokas, o čia „seniai“ - senai vienas kitą pažįstantys kariai. Kartais tai daugiau, negu giminystės ryšiai, titulas ir luomas. Čia susibarė, čia susitaikė, o reikalui esant - vienas už kitą priešui ir gerklę perkąs...

(a.p. iki 1524 m. Karolio I (V) titulų reformos, Ispanijoje vyravo nenusakomai paini kilmingumo sistema. Kreipiniai „senjoras“ ir „donas“ dar neturėjo vėlesnės reikšmės, neretai. Kilmingųjų – idalgų – identitetas buvo sudėtingas, labai priklausė nuo žemės, kur gyveno, miesto, bendruomenių papročių ir t.t. Iki vėlesnės kurtuazijos ir etiketų buvo dar labai toli, net pavardės pradėtos prirašinėti prie vardų, pradėtos tik po kelių metų nuo dabartinių įvykių. Na, nors ir  po Karolio reformų, buvo sureguliuoti tik aukščiausiasis elitas. Tuo tarpu, net kokio didiko bastardas galėjo būti kiauliaganiu, bet save laikyti „idalgu“ ir net tėvo nepripažintu – pakilti iki markizų (pvz.: Pisaras)

Aplinkoje kažkas pasikeitė.

Kas? Sunku pasakyti: tik tiek, jog kažkaip net oras sutirštėjo, ar tyla nusileido ar dar kažkas... Tiesiog pajuto ir tiek, ir tai Garsiją pažadino iš dar visai nesenų atsiminimų. Tiesiog akies kraštu pamatęs, kaip vyrai visai nepriverstinai stojasi, o kai kurie net lenkiasi, pašoko ir pats.

Nuo artileristų link jų lėtai artėjo keli raiteliai. Kapitonų grupelė su palydovais. Viename iš jų Garsija pažino jų „grand“ kapitoną Gonzalą Fernandesą de Kordobą ir pats, kaip ir kiti, nusilenkė: ne per žemai (ne prasčiokas, gi, galų gale), bet pakankamai, kad išreikštų savo pagarbą.

Ganėtinai dailių, simpatiškų, bet visiškai ne minkštų, savimi pasitikinčių, dvelkiančių ryžtu, kažkokių nenusakomai charizmatiškų bruožų, pusamžis vyras truktelėjo pavadžius ir jo stambus palšas žirgas prunkštelėjęs sustojo, kramtydamas žąslus pakinkavo galvą ir stuktelėjo kanopa. Čia pat išdygo pažas ir suėmęs už kamanų dirželio jį prilaikė, pavaišino kažkokiu skanėstu, ir perbrukęs per snukį delnu, kažką sušnabždėjo.

Tuo tarpu, vienas iš lydinčiųjų priartėjo prie savo vado ir kažką pasakė ir užsimezgė tylus pokalbis. Atlydėjęs doną Kordobą vyras ištiesė ranką ir parodė kažkur į tolį (nejučia ir kiti vyrai į ten sužiuro, bet iš savo vietų, per apkasus ir fašinas negalėjo matyti taip gerai ir toli, kaip ant arklių sėdintys kapitonai.

- Prosperas Kolona (a.p. Samdinys, kondotjeras, žymus karvedys, 1452-1523), o už jo Pedras Navaro (a.p.: samdinys, karo laivyno vadas, žymus karvedy, sprogdinimų teoretikas ir praktikas, ir t.t., 1460-1528), - stengdamasis tarti kuo tyliau, subumbėjo Slunkius. -  Vienoj vietoj, šitiek kapitonų... Patikėk, tuoj košeliena užvirs. Kaip Dievą myliu.

- O anas, už jų? – linktelėjęs link raitelių galva, taip pat tyliai ištarė Garsija. Buvo aišku, kad jis klausia apie gana įžūlaus žvilgsnio prašmatniais ir puikiais šarvais s išsipusčiusį vyrą, kuris tiesiog spindėte spindėjo pasitikėjimu savimi, atsainia arogancija ir kažkokia vidine jėga. Bet, tuo pačiu, visa jo ta povyza neatrodė atstumianti.

- Oooooo... – atsiduso Slunkius. – Tai Meistras(!). Net aš tik vargšas kirminas, atleisk man Viešpatie, lyginant su juo, - persižegnojo Slunkius. Iš po barzdos jo lūpų nesimatė, bet iš fanatiškai spinduliuojančių akių, Garsija nebūtų nustebęs, jei seilės per barzdą tekėtų: kaip kokios dievobaimigos mergelės pirmą kartą paragavusios nuodėmės, nuo kurios ji jautėsi devintame danguje.

- Ką? Nesupratau...

- Žaliasnapi, tu, - Slunkius  uždėjo savo sunkią ranką ant Garsijos peties ir suspaudė jį taip, kad jo pirštus Garsija pajuto net per arklio plauku kimštą pošarvį. – Tai taip pat Garsija, beje. Diegas Garsija de Paredesas y Toresas! Mūsų kapitonas. Asile tu. Tai mūsų vadas. Ryt mus ves. Frankai su savo laukiniais ožkapisiais (a.p.: turimi galvoje šveicarų konfedercijos samdiniai- tuo metu, nors jie ir drebino Europą savo kariniais pasiekimais ir buvo nuožmūs samdiniai, tačiau vis tiek laikomi laukiniais) galės pabučiuoti vien kitam subinėn. Su tokiais kapitonais mes...

Slunkius nebaigė sakinio, o kirto vienos rankos delno briauna į kitos rankos delną ir išsiviepė kaip praplyšusi kurpė: matyt įsivaizdavo jo pačio nupasakotą sceną taip, kad Garsija net pirmą kartą per jo barzdą išvydo geltonus, juodom apnašom nusėtus dantis.

(a.p.: Diego García de Paredes y Torres, 1485-1533. Ganėtinai spalvinga asmenybė. Stipruolis ir nuožmus bei aistringas dueliantas – pradedant tavernų susikibimuose ir gatvių peštynėmis, baigiant dvikovomis pagal visas taisykles – manoma, kad nė vienos nepralošė – įskaitant ir „komandines“. Vienu tarpu, patekęs į Ferdinando Kataliko nemalonę, net tapo piratu (apie tai bus vėliau). Liaudies ir karių numylėtinis – jam gyvam esant jau buvo kuriamos legendos. Nežiūrint jo lankstaus proto ir daugelių valdovų palankumo, aukštų postų nepasiekė. Tačiau labai sėkmingai vadovavo nedideliems pėstininkų junginiams, padėjo Kordobos reformose, buvo jo bendražygis Italijos karuose. Dalyvavo vos ne visuose to regiono konfliktuose, pradedant Granados emyirato nuvertimo, baigiant Pavijos mūšiu. Popiežiaus Aleksandro VI, asmens sargybos kapitonas, apdovanotas įvairių valdovų, tame tarpe ir „Auksinių pentinų“ kavalierius)

Taip, po daugelio metų, Garsija de Cheresas, sėdėdamas manduvio šešėlyje, pagaliau dėkodamas Dievui ar Likimui už ramų ir net laimingą gyvenimo uostą, galėjo net prisiekti, jog tą akimirką, kai jis pasižiūrėjo į savo bendravardį kapitoną, jo nugara nubėgo šalta prakaito srovelė, o kai jų akys kažkodėl susidūrė, jį net nupurtė šaltukas. Tarsi kokia gūdi nuojauta. Bent jau, dabar, jau per pusę amžiaus persivertusiam de Cheresui, turinčiam panašiai metų, kaip anuomet Didysis Kapitonas, taip tik atrodė. Jis iš ties dar nežinojo savo likimo, bet jau po nepilnų metų kitas susitikimas su Ispanijos Samsonu, niekada nebeišdilo iš jo atminties.

Slunkius, žiūrėdamas į vakarėjančios dienos nutviekstą kalvotą lygumą, kur jau ir pėstininkai galėjo įžiūrėti liulant neaiškų kilimą iš žmonių ir dulkių, ištarė:

- Rytoj laikykis arčiau manęs. Dengi mano kairę. Be savivalės, - staiga labai rimtai, tarsi būtų visai kitas žmogus, ištarė slunkius. – Laikai rikiuotę ir klausai komandų ausis išplėtęs. Ir pašikt, patariu, gerokai prieš mūšį, o tai ne vienas žaliasnapis ožkaganių pikas pamatęs smirda visą savaitę... Cha... Va. Bandysi bėgti, tai aš pats, savo rankom nudėsiu. Ir vardą užmiršiu. Aišku?

- Aha, - Garsijai nerūpėjo jo žodžiai. Per alinančias treniruotes jis savo atidirbo. Na ir apsišikt nesiruošė. Peštynės jam buvo ne naujiena – čia tik kiek didesnės, nei Torento ar Valensijos priemiesčių tavernose. Bent jau jam taip anuomet atrodė.

De Cheresas pasisuko ton kryptin, kur neseniai rodė Kolona. Taip – saulė prie laidos, šešėliai ilgėja. Po karštos balandžio dienos, ne už kalnų esantis vakaras žadėjo būti gaivus, o rytoj jau...

... Frankai ir konfederatai... Ryt, visiems saulė pakils, bet jau kai kam - niekada nenusileis...

Bent jiems tą kartą tik taip atrodė. Niekam net į galvą nešovė, jog frankai ir jų samdiniai bei sąjungininkai, po dienos žygio nesustos poilsiui ir neatgavę kvapo, bandys judėti ant Neapolio karalystės karių pozicijų.

- Keistai jie elgiasi, - kinktelėjo galvą į nuokalnę Garsija. Patirties jis neturėjo, bet pagal nuovoką, jam buvo panašu, jog priešas net nesiruošia kurdinti stovyklos. – Jau lyg ir turėtų sustoti, ar ne?

- Naaa, taip... – linktelėjo slunkius, o jam pritarė dar keli greta stovintys kariai.

Buvo panašu, kad tolumoje mirguliuojančios ir šmėžuojančios figūrėlės iš ties nesiruošia sustoti. Jeigu dar prieš valandėlę, kai pasirodė dulkių debesis ir sumirguliavo priešų figūrėlės, atrodė, kad už dviejų ar trijų varstų priešas, kuris link Čerinjolos išžygiavo vos ėmus švisti, sustos nakčiai, tai dabar buvo panašu, kad jis įgauna ryškius kontūrus. Kažkas garsiai atsikrenkštęs nusispjovė, kažkas krenkštelėjo, kažkas piktai suburnojo ar keiktelėjo, subarškėjo, sutarškėjo ir sužvangėjo. Nuvilnijo nusistebėjimo banga. Arčiau brustvero stovintys vyrai pradėjo vis dažniau ir neramiai dėbčioti į raituosius kapitonus: nerimastingo laukimo įtampa apglėbė pozicijas. Tarsi net arkliai pajuto žmonių nerimastį, vis labiau prunkšteldavo, purtydavo galvą ar kinkuodavo, kanopa stukteldavo į žemę.

Prie kapitonų prijojo lengvai ginkluotas raitelis ir dusdamas kažką suvapėjo. Diego Toresas net suplojo delnais. Kažką riktelėjo savo pažui ir tarnams, Fernandesas de Kordoba išdidžiai linktelėjo ir vyptelėjęs raškiai, ramiu balsu ištarė:

- Pamišėliai... Perduokit vadams, kad užimtų pozicijas. Nedelsiant.

Ištarta buvo ne itin garsiai, bet įsakmiai: atrodė, kad jo žodžiuose sublizgėjo plienas.

Kapitonas Kolona, taip pat mostelėjo ir paraginęs pentinais žirgą, iš po kurio kanopų net žemių grumstai išlėkė, su savo palydovais nulėkė link už stovyklos besiilsinčių sunkiai ginkluotų kavaleristų. Pakeliui nuo jo atsiskyrė kurjeris su žinute chinetams (a.p.: ispanijoje taip buvo vadinama lengvoji kavalerija), kuriems vadovavo garsusis kapitonas Diegas Mendoza.

- Dykaduoniai, ko stovit, velniai jus rautų! – tarsi iš po žemių su savo tarnu  išdygo Mateo ir skubiai, vos ne bėgte praeidamas pagrūmojo Slunkiui ir Garsijai.

Paskui jį,  spėriai dėliodamas ilgus žingsnius, žirkliavo alferesas (a.p.: „alferez“ – karininkas, kuris laikydavo vėliavą) su porele jį lydinčių sunkiai ginkluotų žaliūkų, iš kurių vienas nešė dar neišvyniotą koronelės vėliavą (a.p. apie koroneles – kiek vėliau).

- Ačiū šventajai Barselonos jūros Mergelei, kurios bažnyčiai pamatus dar mano tėvas klojo(Slunkius vėl nusispjovė). Šviesios mūsų kapitonų galvos. Ne be reikalo iš pačio ryto, iš Čerinjolos mus net ant savų arklių išvežė. Ruošiamės. Užsidėk viską ką turi. Geriau prakaituoti velkant savo, nei šalti vilkint jau ne savo...

(a.p. vyriausiais kapitonas arba generolas („generolas“, kaip pareigybė, bet ne rangas, jau buvo naudojama) de Kordoba, matomai turėjo pakankamai gerą žvalgybą, nes apie frankų pajudėjimą link Čerinjolos sužinojo gana anksti ir skubėdamas iki paruošto brustvero, kuris jau buvo pastatytas šalia nedidelio miestui priklausančio kanalo ant kalvos, išvežė likusius pėstininkus. Pagal legendą, tai savo karininkams rodydamas pavyzdį, net pats sau už nugaros pasisodino vieną iš samdinių seržantų)

Garsija linktelėjo galva ir, kaip kvapčiukas paskui savo „meistrą“, nuskubėjo prie netoliese esančių daiktų, kur jau būriavosi ir šurmuliavo beveik pilnai ginkluoti būrio vyrai. Ne tiek jau daug reikėjo ruoštis: ant pošarvio užsimesti seną dar nuo tėvo likusią žiedmarškinę tuniką ir gana ankštoką, ne visai jo dydžio palamdytą krūtinšarvį. Padėti vyrams užsirišti antpečius, ar užsegti sagteles, kažkas padėjo jam, bet pagalbos labai jam pačiam ir nereikėjo. Ne kaži ką ir turėjo, bet ir tai jau buvo gerai – galėjo ir nieko neturėti. Nors ir liko skolingas paslaugą mikliajam apvaliajam Pedrui - jų  kompanijos kapitamos adalidei (a.p. „coronelías” - tai iš esmės – pulkas (galima net tiesiogiai taip versti) buvo naujo tipo taktinė rikiuotė, kurią per savo reformas sukūrė de Kordoba ir, kuri vėliau, po nedidelių pakeitimų tapo „tercijos“ pirmtaku. Iš esmės, pagal dabartinę sampratą į batalionus (kai kuriais atvejais pulkus) – „kompanijas“ suskirstyti daliniai. Iš viso 12 kompanijų/pulkų po 500 karių, sudarė vieną koronelę. Vienoje kompanijoje buvo apie 200 ietininkų, 100 arkebūzierių – vėliau muškietininkų ir 200 rodoljerų/kalavijuočių. „Capitamas“ – tai kaip dabartinė kuopa. Jai vadovavo kapitonas. tik reikia pažymėti, kad „kapitonas“ anuomet buvo gerokai platesnė sąvoka, ne dabar – ne laipsnis, bet labiau pareigybė ar statusas – karo vado analogas)... Taigi, dar patrinti antpečiai. Purvinas ir apdriskęs pošalmis buvo prikniedytas dar prie tėvo trofėjinio kabaseto – tik dirželį užsisegti... Kas dar? Pirštinės? Apvalus rodoljero skydas, ilgoji espada – kalavijas...Ir gertuvė! Gertuvė būtinai: kada frankai priartės, jei iš vis dar šiandien priartės - neaišku – bet prakaituojant po visais tais aprėdais – gerklė džiūsta kaip saulės deginama plokštikalnė...

Parako dūmų linkėjimai

Jeigu senojo idalgo, seržanto, kapitono, ir galų gale - senjoro patikėtinio Garsijos de Chereso, sėdinčio manduvio pavėsyje - kas būtų paklausęs, ką jis atsimena apie mūšį prie Čerinjolos, jis, ko gero, tik gūžteltų pečiais. Na ką kiekvienas senas karys galėtų pasakyti apie savo pirmąjį mūšį?! Klausimas vertas ne vieną pesą aukso (a.p.: pasas tuometinėje Ispanijoje buvo mato vienetas - svoris) O jei senojo idalgo mintys lakiotų kažkur visai kitur, tai dar ir perklaustų apie ką čia tokio pašnekovas klausia. Gal kažkam Čerinjolos mūšis ir  buvo lemtingas, ir tegu į būsimą „senutės“ Europos karų istoriją įsirėžė, kaip Ajeto ugnimi alsuojančių jaučių traukiami plūgai, o iš šio mūšio į dirvą pasėtų slibino dantų išaugo naujųjų amžių titanai (a.p.: agr. mit. Jasonas Ajeto jaučiais turėjo suarti dirvą ir pasėti slibino dantis, iš kurių išaugo kariai – po šio mūšio visoje Europoje iš esmės pradėjo keistis požiūris į parakinius šaunamuosius „lengvuosius“ šautuvus, nors ir arbaletai dar ilgai neužleido savo pozicijų, bet jau išmokta suderinti ir įvertinti ugnies darnumą, arkebūzos, vėliau muškietos tapo pripažinta ir esmine jėga mūšio lauke. Legendinis Didysis Kapitonas įvertinęs jos jėgą, skirtingai dar nuo kitų generolų ar maršalų, ar karvedžių, pirmasis atsisakė arbaleto ir suformavo pilnavertes šaulių kuopas), bet Garsijai jis tebuvo tik jo „kelio“ pradžia. Pradžia, kurios gilumo jis net nesuvokė. O kaip ir suvoksi, kai stovi antroje eilėje? Kai apžvalgai trukdo tavo pačio bendražygiai? Šarvuotos galingos nugaros, šalmai, skydai... Galėjai žvalgytis tik kažkiek į priekį, jausti bendražygius šonuose ir dairytis į dangų. Taip, ko gero, jei priešo paleistas sviedinys staiga atimtų gyvybę, tai Petrui, prie Dangaus vartų, tegalėtum papasakoti apie netoliese matomų pikų antgalius, kurie atspindėjo visai vakarop pakrypusią saulę, vaiskų pavasarinį Apulijos dangų su keliais plunksnuotais debesėliais; metalinį priekyje stovinčio Slunkiaus antpetį, jo juodus ir sulipusius, beveik kaip kokio mauro iš po nublizginto aplamdyto šalmo kyšančius plaukų kuokštus... Na ir dar apie kvapus? Bet kažin ar Dangaus vartų sargas apie juos norės girdėti? O taip, nepratusiai nosiai kelionėje ir karštą dieną darbuose išbuvusių vyrų skleidžiamas muskusas ir kitoks „ambre“, tiesiog skverbėsi per visas atviras kūno poras... Toks aštriai smirdantis tvaikas. O dar reiktų pridėti ir savotišką ekipiruotės, senos odos, deguto ir net pačios dirvos kvapus...

Na ir garsai...

Taip, garsai, o ne akys buvo tikrasis informacijos šaltinis. Tiesa, labai įtemtai reikėjo klausytis. Pošalmis trukdė. Kai kurie vyrai šalmus buvo net pakreipę šonan, kad geriau girdėtų. O išgirdę perpasakodavo toliau. Tad, Garsijai, dar nepratusiam prie tokios kakafonijos, buvo ganėtinai sunku pagauti kai kurias frazes ar sakinius. Tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, bendrą būsimo susirėmimo preliudiją suprato.

- Suskiai pamišėliai, iš tiesų atakuoja! Juda kovine rikiuote... – komentavo priekyje stovintis kovotojas.

- Patrankas ridena...

- A kiek jų?

- Debesis...

- Patrankų?

- Eik šikt, iečių.

- Tai kiek?

- Daug gi, pats skaičiuok...

- Kabaleros priekyje...

- Išsilaužys kojas į mūsų užtvras, kvaišos...

- Kas? Kabaleros?

- Ne, blyn... Arkliai. Arklių gaila...

- Mėsos bus daugiau...

- Gailestingoji Madona...

- ...

- Velniop tuos kabaljerus! Donas Navaras juos visus suvirškins...

Frankų elgesys iš ties stebino. Pastoviniavę už ketvirčio lygos (a.p.: tuometinis per.-isp. arba lje, - matas, apie 4-5 km. ), frankai pajudėjo. Žengė jie gana lėtai ir pasitikinčiai. Priekyje, dešiniame (nuo brustvero žiūrint – kairiame) flange judėjo metalu spindintys, vėliavomis ir spalvingais pliumažais išsipustę, grėsmingai atrodantys frankų žandarai (a.p.: tuometinė sunkioji frankų kavalerija), už jų, centre – laukiniai šveicarai. Garsija jų vėliavų dar neskyrė, bet, iš vyrų persišūkavimų, suprato, jog tai Berno batalija – grėsmingi vyrukai. Bendražygiams jie nerimą kėlė daug daugiau, nei žandarai. Vien paminėjus jų vardą ir geltonas su raudonais jaučiais vėliavas, kai kurie pikinieriai ar rodoleros, net persižegnodavo, o jų lūpos sujudėdavo tylioje maldoje.

Už šveicarų, dengdami jų kairį flangą ir ridenamus lengvus veglerius (a.p.: arba kulevrinos – tų laikų lengvieji pabūklai, patrankų pirmtakai, dar nelieti, o suvirinti iš metalinių juostų), įvairaus plauko frankų ir italų samdiniai, ir, galų gale, lengvieji frankų raiteliai – po šveicarų – didžiausias junginys. Tačiau nei jų, nei iš dešiniojo jų pačių flango priešais priešą pajudėjusių Diego Mendozos ir Fabricijaus Kolonos vadovaujamų chinetų, kairiame sparne stovintys vyrai, dar negalėjo įžiūrėti.

Nuo kojos ant kojos stoviniuojančiam Garsijai laikas prailgo: patirties neturėjo, įvykių nuspėti dar negalėjo. Jis net neturėjo supratimo, kokiu greičiu į ataką juda šveicarų falanga, kada pradės greitėti frankų žandarai ir, kada, jie pavirs į nuožmią plieno laviną. Tad, nors ir manėsi esąs kantrus ir ištvermingas, bet mūšio preliudija jam prailgo. Nejučia užsikrėtė greta stovinčių vyrų nerimu ar jauduliu. Retkarčiais net atrodė, kad rankos jo jau nebeklauso, sustingo. Tuomet, vos ne pergalėdamas save, pradėdavo judinti pečius ar riešus, sukioti galvą, net stiebtis ant pirštų galų.

- Ką, netveri savame kailyje? Cha, - pasukęs galvą, kai Garsija betrypčiodamas netyčia užkliudė jo nugarą, nusijuokė Slunkius. – Ne greit dar, ne greit, mergą patvarkyt suspėtum... Tos sraigės greit tik savo miežinį vyną (a.p.: turimas galvoje alus) pliumpt moka...

Slunkiui kažkas pataikaujamai paantrino, kažkas sviedė juokelį ir beįkaistanti atmosfera trumpam atlėgo.

Garsijai, dėl replikų ar juokelių, net netoptelėjo galvon įsižeisti. Ne laikas, ne vieta ir liktų niekieno nesuprastas... Jis ir taip žinojo, kad, iš tiesų, jam gerokai pasisekė: avansu, taip sakant. Kam ir kodėl patiko, ar gerai pasirodė per išbandymą, ar, paprasčiausiai, trūko vyrų – taip niekada ir nesužinojo. Jam buvo per anksti stoti net į trečias gretas (ką jau čia – į antrą!), bet Slunkius laidavo, o Mateo neprieštaravo... Beliko tik per pirmąjį susidūrimą nesusimauti ir kelnių nepridėti.

- Chinetai! –iš pirmos gretos kažkas riktelėjo ir mostelėjo ranką į priekį, kažkur dešinėn.

Gretomis vėl nuvilnijo šurmulys. Kažkas iš karininkų šūktelėjo, kad kariai užsičiauptų, laikytųsi tvarkos ir kaip tik tą akimirką driokstelėjo. Bet tas nedarnus trinktelėjimas niko neišgąsdino. Kai kas net nusijuokė ir paleido kažkokį sąmojį.

Garsija negalėjo įžiūrėti kas vyksta apačioje, už brustvero ir užkardų, nestačiame šlaite. Jis nematė, kaip pirmasis frankų vegleris pliūptelėjo ugnimi, apsigaubė dūmais, o paskui jį nedarniai atsiliepė ir likusieji pabūklai. Susilieję į bendrą kanonadą šūviai aidėjo griausmingai, bet Garsija taip ir nesuprato kur link jie šaudo. Matomai, kaip ir daugelis. Vėliau kažkas sakė, jog sviediniai nepasiekė net brustvero, kiti kalbėjo, kad frankai bandė pliekti į pagreitį įgaunančius chinetus...

Tačiau tai nebuvo vieninteliai šūviai: frankams tučtuojau atsakė negausi Gonzalo de Kordovos artilerija, kuri stovėjo kiek aukščiau už pėstininkų nugarų, ant kavos: nuo jos Čerinjolos lyguma turėjo matytis kaip ant delno.

Lengvas parako dūmas pasiekė ir Garsijos šnerves, bet jo suvokti jis nebespėjo, kai staiga, už karių nugarų - driokstelėjo...

Nugriaudėjo ir net žemė susiūbavo. Garsija net susigūžė.

Ant artileristų kalvelės išaugo tamsiai pilkų dūmų stulpas, kažkas klaikiai sukliko. Gonzalo de Kordovos ir kitų karininkų žirgai sutrypė, iečių miškas susiūbavo. Kai kas net tūptelėjo, persižegnojo. Per gretas nuaidėjo sąmyšis.

Tuo tarpu Garsija de Cheresas, kuris nesuvokė kas atsitiko, bet suprato, jog kažkas labai negero, pasimetęs tik apsidairė ir pabandė pasistiebti ant pirštų galų, kad geriau kažką įžiūrėtų. Neramiai, kaip ir kiti toliau stovintys, apsidairė, bet čia pat, po garsių ir charizmatiškų didžiojo kapitono Gonzalo de Kordovos žodžių, kurių Garsija nenugirdo, pasigirdo karių šūksiniai „Santjago su mumis!“ ir „Viešpats su mumis!“, kurie nuriedėjo per visas rikiuotes. Karininkų bei puskarininkiai paragino laikytis drausmės ir po truputį visi apsiramino. Vėl sustingo įprastame laukime.

(a.p. de Kordoba, ant kavos sprogus artilerijos parako atsargoms, nesutriko ir kariams išrėkė: „Puikus ženklas! Ir be tų sviedinių mums dovanojama pergalė!“, bet tikri žodžiai nėra žinomi. Galima tik pasakyti, jog Gonzalui savo autoriteto dėka labai staigiai pavyko nuraminti karius, ir, netgi - atvirkščiai – juos nuteikti ir padrąsinti būsimai kovai)

Kaip ir kiti, kurie negirdėjo „grand“ kapitono žodžių, pamatę ir supratę, kad centrinės pajėgos susitvardė ir net ryžtingai šūkčioja, svaido priešui epitetus, Garsija greit aprimo. Per gretas nuvilnijo gandas, jog Didysis Kapitonas sprogimą laiko geru ženklu ir, netgi, jog taip buvo sumanyta  frankus apgauti – beatodairiškai užvaryti juos ant užkardų.

Bet kalbos apie sprogimą greit nutilo, jas užgožė nauji įvykiai – chinetai pradėjo manevruoti ir priešakyje esantys kariai pradėjo laidyti paniekos ir prakeiksmų priešui ir savųjų chinetų palaikymo šūksnius: priešakyje vangioji mūšio preliudija pradėjo gana greitai rutuliotis...

Priešakiniai kariai, stebėtojai ir karininkai, kurie sėdėjo ant arklių, kaip puošnūs metalu kaustyti ir pliumažais išpuošti jomarkų stulpai, galėjo stebėti kaip lengvieji Gonzalo raiteliai išsiskyrė į du nevienodo dydžio būrelius: mažasis, tarsi erzindamas, tarsi stabdydamas laukinių kalniečių bataliją, imituodamas ataką, priversdamas juos persirikiuoti ir kažkiek stabtelti, nulėkė palei jų kairį sparną. Jis, sukdamas ratu, pabandė kliudyti patrankas ir jas lydinčius samdinių būrelius. Atsakydami į jų įžūlumą, frankų rezerve stovintys lengvieji raiteliai puolė į ataką ir beveik netvarkinga rikiuote, strimigalviais pasileido link priešo...

Tuo tarpu antrasis būrys - didžioji dalis, vadovaujama Fabricijau, atakavo žandarus...

Priešakyje žandarų lekiantis išsipustęs ir visiškai į aklinus šarvus įlindęs kavalierius, matomai pats Lui d‘Armanjakas, Namūro kunigaikštis, kurį supo savo ginkluote nė kiek nenusileidžiančių likusiems žandarams saujelė asmens sargybinių, kažką įsakmaus riktelėjo, sumojavo kalaviju ir pusė tūkstančio žandarų pentinais paragino savo žirgus. Pasigirdo šauksmai ir riksmai.

Sausa ir išdžiūvusi žemė, nuo arklių kanopų, kurių bildėjimą pajuto net Garsija, nusiklojo dulkių debesimis ir, kol kas, nuo pasyvių stebėtojų paslėpė visą vaizdą. Jiems teko tenkintis spėjimais ir dulkių properšose matomais šmėžavimais, klausytis užsimezgusio mūšio garsų.

Riksmai, žvangėjimas ir bildesys artėjo. Pro sukeltas dulkes matėsi, kaip Fabricijaus priešakiniai raiteliai, chinetai, pasiekia užkardų ir užtvarų linijas ir beprotiškai grakščiai suka palei jų liniją traukdamasi į dešinį flangą. Nereikėjo būti žinovu, kad galėtum grožėtis šių raitelių miklumu ir darnumu. Niekas neklupo, niekas neatsiliko ir greitai ištirpo už matomumo ribų... Atsiliko tik gerokai už juos sunkesni, bet beviltiškai bandantys persekioti frankų žandarai, kurie iš inercijos išlėkė tiesiai prie perkasos griovio ir užkardų, įtvirtinimų...

Staigmena!

Vykusi Neapolio kapitonų suorganizuota staigmena...

Žandarų priekinės linijos sustojo, o galinės iš inercijos virto ant priešakinių, bet frankų žandarai, ne be reikalo buvo geriausi riteriai visame žinomame pasaulyje: gana vykusiai susitvardė, nuostaba ir akibrokštas labai greit išgaravo ir po Namūro kunigaikščio padrąsinimo, nekreipdami dėmesio į jų manymu niekingus už brustvero šėliojančius pėstininkus, pabandė persekioti nulėkusius Fabricijaus hinetus...

Tai buvo klaida...

Ir ne pirma per šią dieną Frankų klaida...

Fatališka klaida...

Sonas Gonzalas išrėkė įsakymą, ją atkartojo šimtai puskarininkų ir kariai nutilo, pasigirdo tik ginklų žvangėjimas ir Garsijos ausiai kažkokie keisti tarškėjimai...

- ...(ug)-nis! – ataidėjo net iki Garsijos ausų.

Po akimirkos nuaidėjo salvė... Brustverą apgaubė dūmai...

- Ug-nis! – antroji nuaidėjusi salvė sudrebino ausų būgnelius, susimaišė su arklių žvengimu, šauksmais, tarškėjimu ir, net, staugimu.

Pasikartojo dar dvi salvės...

Sukeltos dulkės ir parako dūmai, tarsi kokia teatro užsklanda užstojo pragarišką sceną ir tik arčiausiai ir kiek aukščiau ant kalvų stovintys kariai, tarsi matytų šešėlių teatrą, galėjo stebėti žūstančius žandarus. Jų arkliai kaip pamišę virto, spardėsi, stojo spiestu. Metė nuo savęs raitelius, griuvo vienas ant kito. Trypė ir čia pat laužė kojas. Buvo net tokių, kurie virto į griovį ar net užšoko ant artimiausių ragožių.

Likę sveiki žandarai pradėjo nedrausmingai sklaidytis, tramdyti savo žirgus... Dar vienas kitas krito nuo jau padrikų šūvių...

Arkebūzieriai persitaisinėjo ir kaip galėdami įnirtingiau šaudė, pikinieriai šūkavo ir kratė savo pikas ir ilgąsias alebardas, o nenustygstantys rodoljerai nekantravo pasitikti priešą...

Pasigirdo puskarininkių balsų atneštas įsakymas nebešaudyti...

Beprotybė...

Žvėriškas kraujo troškulys... ir kvaitulys...

Dulkės, dūmai, žviegesys, skambesys, šauksmai ir klyksmai, smarvė ir...

Staiga, kaip vaiduokliai, kurie nekreipė dėmesio į puolusius raitelius, ir net pribaigdami besispardančius gyvulius, pasirodė šveicarai. Jų vadų šaltos ir skambios komandos aidėjo tarsi varpai tylią naktį, tarsi koks šunų lojimas. Šveicarai į kojos ritmą traukė kažkokią skanduotę...

Arkebūzieriai jau atsitokėjo...

Įsakymas... ir vėl darni arkebūzų ugnis, ir vėl... ir vėl...

Bet falanga artėjo. Fanatiškai ir tiesiog gyvuliškai peržengdami per savus kritusius, spėriai užpildydama atsiradusius plyšius, batalija judėjo pirmyn. Užkardos jau buvo nustumtos, arkebūzų šūviai jau vėl aidėjo ne salvėmis, o padrikai, kiekviena sau, ir brustveras apaugo spygliais – arkebūzieriai iššovę paskutinius šūvius užleido vietą pikoms ir alebardoms...

Šveicarai susiūbavo: įveikiant griovį, jų gretos kiek pakriko, priešakiniai drąsuoliai, kurie paprastai, pridengiami pikų bandydavo prasimušti ir sugriauti priešininkų falangos gretas, pabandė įveikti pylimą... Nė vienas bandęs šturmuoti įtvirtinimą – neliko gyvas. Kanalas pildėsi žuvusiaisiais, aidėjo ginklų tarškesys, žvangesys, šauksmai, dejonės ir klyksmai.

Persitaisę arkebūzieriai, jau atsistoję iš abiejų Gonzalo pikinierių falangų, vėl atidengė ugnį į šveicarų batalijos kraštines ir jiems į pagalbą atskubėjusius kitus samdinius, kurie skirtingai nuo šveicarų, net neketino beprasmiškais sudėti savo galvų ir pradėjo netvarkingai atsitraukinėti, nors nugarų ir neatsuko...

Garsija pabandė susivokti šiame, kaip jam atrodė – siautulyje. Jis dar negavo paragauti kovos ir tik virpėdamas iš susijaudinimo stovėjo savo vietoje ir, kartu su bendražygiais, tik šūkčiojo ir nežinia ko rėkavo. Ir vos nepraleido įsakymo...

Karininkai surėkė, ir kaip aidas jų įsakymus atkartojo jau jų puskarininkiai...

Rodoljerų lavina pajudėjo... Persiskyrė pagal savo kompanijas ir pradėjo tekėti už įtvirtinimų...

Jeigu kas paklaustų Garsijos, kaip toliau vyko kova, jis, ko gero, kaip ir bet koks naujokėlis, negalėtų nieko papasakoti: tiesiog viską aptraukė migla ir jis tik atsidavė išmuštruotiems instinktams. Po viskam, jis prisiminė tik kaip bandė neatsilikti nuo Slunkiaus, kaip vos negriuvo šokdamas per brustverą, kaip kažkas vos nepakišo jam kojos... Ir pats negalėtų pasakyti, kaip pavyko nesuklupti ir nepargriūti... Atmušė į Slunkių nukreiptą ietį savo skydu, mostelėjo pats. Tik kirtis buvo lėkštas – stengdamasis neužgauti savųjų, negalėjo užsimoti kaip reikia... bet ir to pakako: kažkas iš priešakinių karių priešą nustūmė, sužeidė, perlipo ir jam beliko tik trumpu dūriu kažkur ir kažkam į kaklą-veidą - jį pribaigti...

Garsija de Chersas atsipeikėjo tik, kai virš jo galvos sušmėžavo kažkoks šešėlis: instinktyviai prisidengė skydu. Smūgis buvo sunkus ir skaudus – iškart nutirpo ranka. Garsija net pritūpė, susverdėjo ir žengė žingsnį atgal. Ir pabandė vėl brautis pirmyn, kai priešais jo nosį sušmėžavo pikos  antgalis.

- Kur lendi, rupūže! – išgirdo staiga surikusį Slunkių, kuris pridengęs naujokėlį, atmušė šalin į jį nukreipta piką ir čia pat Garsiją stumtelėjo savo alkūne. – Ką, įsakymo negirdėjai?! Nelendam, nelendam... Tegu traukiasi! Tegu nešdinasi į savo kalnus. Stok, vaikine!

Garsija žengė atgal. Net nusipurtė. Jis sunkiai, pinais plaučiais alsavo, prakaitas žliaugė per akis ir veidą, bet čia pat tarsi vėso ir jam net norėjosi drebėti taip, tarsi būtų staiga įmestas į ledynus. Kažkas, niurnėdamas ir keikdamasis, jį nustūmė už savęs. Garsijos nutirpusi ir iš nuovargio jau tabaluojanti ranka jautė nežmonišką kalavijo sunkumą, o kitos, skydą laikančios rankos, po paskutinio smūgio - ne tai lucerna, ne tai sunkiąja alebarda – beveik visai nejuto – tarsi pagaliuką vietoj jos būtų kas įstatęs. Atrodė, kaip skudurinė.

Vaikinas sudejavo ir pasistengė susivokti. Nebuvo jėgų, net keiktis. Arba persižegnoti... Ką jau ten – net kalavijo į makštis įsidėti.

Tuo tarpu, per jau vakarėjančia ir aptemusią lygumą, konfederatų samdinių falanga judėjo ten, iš kur buvo atėjusi. Darniai ir gražiai. Jie mikliai, kaip kokia vientisa būtybė, atmušinėjo visus bandymus juos pasiekti. Pervargę buvo ir jie, bet nežmoniškai laikėsi. Neįtikėtinai nežmoniškai – tarsi būtų kokie kalnų antžmogiai. Ir niekam jų palaužti nesisekė: nei mažam būreliui raitelių, nei rodoljerams, nei pikinieriams, kurie žengė paskui juos ir, tarsi, juos stūmė atgalios. Ir aklam buvo akivaizdu, jog iki tamsos su lėtai judančiu ir beatsitraukiančiu priešu – susidoroti nepavyks, o tamsoje jie išgaruos, kaip klaikus sapnas...

Bet tai buvo vienintelis likęs drausmingas frankų kariaunos dalinys... Visos kitos pajėgos bėgo kaip pamišę, o juos persekiojo kas netingėjo ir ypač – chinetai - lengvieji raiteliai.

Dalis sunkiosios Gonzalo kavalerijos su jų vadu dožu Pedru Navaru stovėjo išsirikiavusi atakai į lėtai slenkančią šveicarų koloną, bet nebuvo panašu, kad ją pradės – labiau demonstravo savo jėgą, leisdami šveicarų vadams suprasti, kad jiems nevalia persigalvoti...

Nuaidėjo dar keli padriki šūviai, kažkas kolonoje krito, bet vėžlys ir toliau nesustojo. Peržengė kritusius, kažkas už parankių paėmė, matomai sužeistą, ir dygliuota žmonių masė tvarkingai judėjo toliau...

Bet gėrėtis kalniečių ištvermingumu, nebuvo lemta ilgai: Čerinjolos lygumą užklojo tamsa - tarsi kas būtų užpūtęs žvakę...

Sumirgėjo deglai.. o per lygumą ir toliau aidėjo šveicarų skanduotė, Gonzalo karininkų komandos, sužeistųjų aimanos, arklių šnorpavimas ir vilkų ar šunų – visų batalijų palydovų – kaukimas.

- Kodėl nepuolėm? Gi galėjom! – išstenėjo Garsija, kai gavo įsakymą palikti konfederatus ramybėje.

- Och, koks karingas. Kraugerys tiesiog, - nusijuokė Mateo, kuris, pagaliau godžiai baigęs gerti, atitraukė gertuvę nuo lūpų. Kažkieno užžiebto deglo šviesoje veidas tiesiog mirguliavo, kaip kokio pasakų žmogėdros.

- Ir dar koks! – Slunkius patapšnojo ranka per nutirpusį Garsijos petį (Garsija net susiraukė ir vos garsiai nesudejavo). – Dar koks vienas susirėmimas ir galėsi jam mokėti pilną atlygį. Bet iš tikro, kodėl? Gi mūsų kavalieriai būtų juos sutrypę!

Aplik trijulę pradėjo rinktis ir kiti kompanijos kariai.

Mateo gūžtelėjo pečiais.

- O kam? Pikos jų aštrios ir visi jie ubagai – grobio nebus, o galvas daug šaunių vyrų sudėtų...

- Na, žinai, grobio, ne grobio, o...

- Liaukitės. Jie jau ir taip be galvos. Ožkapisių kapitoną Šandre, rado perkirstą ant brustvero. Jie jau nepavojingi: be vado ir taip išsinešdins į savo kalnus, pas savo ožkas ir snapo nebekiš...

- Taigi frankai...

- O ką frankai? Kunigaikštį ir jo kapitoną, kaip jį ten... nepamenu, taip pat rado nukautą. Sako net penkios kulkos  jį suvarpė (a.p. iš tikro – trys)... Viskas...

(a.p.: visa kas aprašyta, tai nė kiek neiškraipyti tikri įvykiai. Tai 1503-04-08 mūšis prie Čerinjolos. Gonzalas čia rado savo šlovę ir pasaulinį garsą, o frankų karūna neteko Neapolio karalystės. Tai buvo Gonzalo naujos karinės reformos krikštas (šis kapitonas, dar išgarsėjęs kaip ir pozicinio karo teoretikas, ir jo dogmos nepasiketusios net iki šiandien). Be kita ko, ši reforma ypatinga ir tuo, kad Gonzalesas, skirtingai nuo kitų karo vadų, nepagailėjo pinigų ir savo šaulius apginklavo tik arkebūzomis. Daugelis karvedžių, laikydami arbaletą (sunkųjį, aišku) daug pigesniu ir efektyvesniu ginklu (iki tol arkebūzos žaidė tik pagalbinių šaudyklių vaidmenį, per daug neįtakodamos mūšio eigos), šaipėsi ir pranašavo fiasko. Šis mūšis pervertė istoriją – tai buvo pirmasis mūšis, kur pergalę nusvėrė būtent parakiniai šautuvai. Gonzalo savo šaulius statė į keturias eiles ir šaudydavo salvėmis, viena paskui kitą – tai būdavo nenusakomas tiems laikams efektas. Vėliau, bet dar prie jo, atsirado ir kitokių šaudymo stilių, tokių kaip banga, sraigė ir t.t. Tad, jei kas skaitydamas „Dausose mūsų dar palauks“ pirmąją dalį per ūsą šypsojosi iš Palankos ir jo naujovių, tai jiems galiu pasakyti, kad Palanka nieko naujo, išskyrus discipliną ir šiokius tokius rikiuotės elementus, neatnešė – viskas buvo atrasta ir sugalvota dešimt metų iki jo atsiradimo šiame laikmetyje - iki jo. Galbūt todėl jam ir nereikėjo ypatingų pastangų savo kuopos muštrui ir mokymui.

Ir dar keli žodžiai nuo autoriau, apie tai, ko šiame mūšyje negalėjo žinoti ir matyti eilinis karys stovintis pozicijoje ir ypač - naujokas Garsija de Cheresas: Gonzalas de Kordoba turėjo apie 1800 kabaleros – tai sunkioji kavalerija ir apie 500 chinetų – lengvoji kavalerija, ir 4000 pėstininkų bei 12 patrankų (veglerių/kulevrinų). Nemuro kunigaikštis apie 500 žandarų – sunkioji kavalerija, 1500 galvų lengvosios kavalerijos, ir 4000 pėstininkų su 26 patrankomis. Jėgos kažkuria prasme apylygės, bet labai skirtingos savo struktūra. Frankai, sėdėję Kanozoje, sužinoję, kad ispanai tvirtinasi Čerinjoloje, išskubėjo į žygį ir kepinant karščiui per Apulijos lygumą žygiavo visą dieną. Gerokai po pietų jie priėjo ispanų pozicijas. Matydamas nualintus karius, kunigaikštis norėjo pernakvoti lygumoje, tačiau tokį vado ketinimą užginčijo jo arogantiškieji pasipūtėliai pagalbininkai: kavalierius (riteris) Ivas d‘Algeris ir švecarų samdiniams vadovavęs Šandje. Tad, saulei leidžiantis, taip ir nepailsėjusios frankų pajėgos pajudėjo į ataką. O toliau, vos ne anų laikų frankiškoji klasika: frankų riteriai ir prieš juos - šauliai... Frankų karūnos pajėgos  pajudėjo be jokios žvalgybos, nepažinodami priešo (skirtingai nuo Gonzalo) ir be poilsio. Patrankos iš esmės nieko nelėmė, nes reikėjo šaudyti į įkalnę, be didesnių paruošiamųjų darbų. Dėl Gonzalo kavalerijos manevrų ir raitelių sukeltų dulkių, frankų raiteliams, o paskui juos ir pėstininkams – Gonzalo įtvirtinimai tapo staigmena: kavalerija jos įveikti negalėjo, kaip jų neįveikė ir šveicarų falanga. Per patį įtvirtinimų šturmo įkarštį, Gonzalas išvedė savo sunkiąją kavaleriją į atvirą mūšio lauką ir smogė priešui į sparną, o kovoje nedalyvaujantiems pėstininkams įsakė kontratakuoti. Drausmingai atsitraukti pavyko tik šveicarams (jei ne sutemos, nežinia kaip būtų dar buvę), o visi kiti buvo išžudyti arba iki sutemų persekiojami. Ispanams ir italams atiteko visa gurguolė ir frankų atsargos. Iš esmės, po šio mūšio, Italijos pusiasalyje,  frankų karinių pajėgų, išskyrus miestų ir pilių įgulas, nebeliko. Neapolis gana lengvai pasidavė be didesnio pasipriešinimo. Gonzalui beliko tik  iš kai kurių Neapolio karalystės tvirtovių ir miestelių išmušti likusias negausias frakų įgulas)

Nepriekaištingos reputacijos kavalierius

Niūrios žiemiškai rudeninės dienos antra pusė.

Nežiūrint aprangos, neseniai suplukęs kūnas pamažėle vėso ir, rodės, traukė į save visą Gariljano upės vėsą. Už irklų sėdintys vyrai, kurie, kaip ir Garsija de Cheresas, beveik jau parą nemiegoję ir nepaleidę ginklų iš rankų, vangiai yrėsi link kranto. Beje, kaip ir daugiau, nei pustuzinis kitų didesnių ir mažesnių valčių ir botų. Nė vienas neturėjo jėgų džiaugtis įvykdyta užduotimi.

Likus keliems mostams iki kranto, valtis nusliuogė per sudžiūvusius pakrantės meldus, kurie, tarsi kokia užtvara, buvo sugaudę visokiausias link upės žiočių nešamas sąšlavas ir nebeleido vyrams toliau irkluoti. Bet irkluoti jau ir nebereikėjo. Kariai be jokios komandos kilstelėjo savo irklus ir valtis pro meldų properšą nusliuogė link po gausaus lietaus pažliugusio ir patvinusio kranto. Lygiai taip pat triukšmingai, prie kranto prisliuogė ir likusios valtys, ir laiveliai. Pasigirdo komandos, keiksmai, vandens teliuskavimas. Kai kam nepasisekė ir jie irklais, kaip kokiais kobiniais, juos įremdami į dumblėtą dugną, turėjo stumtis link kranto.

Kažkur, iš už viršupio vėjas atnešė vos girdimą silpnų šūvių aidą.

- Lipam, lipam, nieko nepaliekam! – komanduodamas riktelėjo Garsija ir prilaikydamas savo ginklus, kad šie netrukdytų, pabandė sausas iššokti krantan. Bet valtis susiūbavo ir Garsija, gaudydamas pusiausvyrą, iki kelių vis tiek sušlapo kojas – labai nesinorėjo jų šlapinti, bet niekur nedingsi.

- Sanča, pririšk kur nors, kad nenuneštų, - atsikrenkštęs įsakė dar visai neseniai iškeptas kapralas Garsija de Cheresas (a.p. caporal, it. caporale – grandies – 4-7 karių vadas: tais laikais, daugumoje kariuomenių, tai karių vyresnysis, kurį rinkdavosi patys kariai). – Gal dar prireiks...

Sanča, bene jauniausiais jo būrio vyrukas, tarsi ieškodamas prie ko čia pririšti valtį, beviltiškai apsidairė ir sugūžčiojo pečiais.

- Ką, va, akmens nematai? – pavargusio žmogaus mostu Garsija parodė į pakrantės purve įaugusį riedulį (Sanča padavė savo kalaviją greta stovinčiam bendrui ir ėmėsi virvės). - Vyrai, susitvarkom, kam reikia pamyžat ir varom... – sukomandavo Garsija ir, čia pat, užkišęs pirštines už diržo, pasisukęs į nendres, skubiai pradėjo kelnėtis.

- Ir ko čia rišt? Kaimiečiai jau po pietų bus nuvarę sau, subambėjo Sančas.

- Kur tu čia matai nors vieną kaimietį? A? – atsiliepė kažkuris iš vyrų.

- Tai jie tokie. Jie visur ir visada viską mato, viską pastebi ir viską vagia... Va, nenustebčiau, kad koks piemuo kur už anų krūmų pūpso... O po to valtis nutemps ir dar už pinigėlį frankams...

- Eik tu šikt, bambekli. Užsičiaupsi ar ne? – atsiliepė greta bambančiojo stovėjęs Ivas, kuris nežiūrint jo neproporcingai siaurų pečių, nenuilsdamas nors ir pusdienį galėjo kalaviju mojuoti: ištvermės turėjo daugiau nei koks mulas.

- A kur, varom? A? – kažkas dar atsiliepė.

Garsija palaimingai čiurkšdamas net atsiduso:

- Ten kur šaudo, vyrai, ten kur šaudo... Kur Giltinė šienauja... frankus...

Kažkas sukrizeno...

Jeigu lydi sėkmė, tai kare karjera greita. Ypač kai kraujas liejasi upeliais. Po Čerinjolos, Garsija ant pusinio atlyginimo ilgai neužsisėdėjo. Pakeliui į Neapolį, dar po poros susirėmimų su frankų kontroliuojamų miestelių ir fortų įgulomis, ir Slunkiaus globos nebeliko. Pažiba netapo, bet patikimo vyro vardą užtikrino ir jau kaip pilnavertis karys įsiliejo į jau „savo“ kapitamą. Na, o po prieš pusantro mėnesio nepavykusį Gariljano tilto antpuolį, kai donas Diegas Garsija de Paredas y Toresas pabandė pereiti frankų kontroliuojamą tiltą, kažkiek praretėjus jų kapitamos gretoms, donui Estebanui teko šiek tiek pergrupuoti savo karius. Štai tada Garsija ir tapo kelių „jauniklių“ vadu. Pusantro atlyginimo – jau neblogai. Bet pagalvojęs apie atlygį, net šypteldavo: po nepilnų metų, nuo išvykimo iš Torento, jis praturtėjo gal tik keliais maravedžiais, jei ne mažiau. Negi su tokiais pinigais grįši namo? Nors į kokius namus? Torento?

Kažkaip pagalvojęs apie Joaną, jokio ilgesio nepajuto. Na, žmona, kaip žmona: po brolio priežiūra niekur nesidės... Užtat Neapolyje gerai atsiganė: už kelis prabėgusius nykius metus ir dar į priekį... Vynas... mergos... Geri draugai ir bendražygiai... Niekada netryškusiam noru kažkur keliauti (matyt Granados kompanija jį buvo atbaidžiusi nuo tokių polėkių), buvusiam Torento tavernų liūtui atsivėrė kitoks gyvenimas – nusidažė kitomis spalvomis. Nežinia kodėl, bet šis gyvenimas jam pasirodė kaip savas. Netgi dar daugiau - lyg būtų grįžęs namo. Kvaila, žinoma, bet jausmas buvo kažkoks toks.  O ir apranga, ir ekipiruotė - visiškai pasikeitė: pradedant keliom porom batų, naginių, apatiniais rūbais ir baigiant chubonu (a.p.: pošarvis arba švarkas, neretai odinis, su priraišiojamomis rankovėmis, naudojamas kaip ir atskiras švarkas), šalmu, gerais metaliniais krūtinės ir nugaros šarvais, antpečiais ir, net – kalaviju... Gal tik dar tėvo žiedmarškinė tunika ir liko. Ir nesigailėjo jos neatsikratęs. Jis ir dabar ją vilkėjo. Kilnusis drąsuolis donas Diegas Garsija de Paradesas, generalinio puolimo išvakarėse, iš poros dono Estebano rodoljerų skyrių įsakė suformuoti lengvųjų pėstininkų būrį. Viską turėjo palikti gurguolės vežimuose, kurios triukšmingai vaidino beveik netvarkingai sprunkančius iš nesveikos ir pelkėtos stovyklos atgal, link Neapolio. O už kalvų, palikę gurguolę, lengvai ginkluoti pėstininkai grįžo atgalios. Gerai pavyko. Frankus pavyko apgauti ir užmigdyti. Generolas donas Gonzalo, tuo tarpu, už kelių varstų nuo pagrindinio tilto, viršupyje, surentė pontoninį tiltą ir smogė miegantiems frankams į jų kairį flangą. Dabar dešinys Galinjano upės žemupys - nuo Kastelfortės iki Minturno - liepsnojo karo ugnyje...

Jeigu Garsija de Cheresas anksčiau doną Diegą Garsiją de Paradesą matė tik iš tolo ir tik girdėjo legendas apie legendinį drąsuolį, tai po šios dienos, buvo pasiryžęs patikėti visomis apie jį pliurpiamomis pasakomis, legendomis, būtais ir nebūtais nutikimais ir nuotykiais. Šis kabaljero dar kartą pademonstravo savo išmonę, drąsą ir, net – jėgą. Taigi, šis garsusis kavalierius, Ispanijos Heraklis, prieš kelias valandas sužinojęs, kad triukas su atsitraukimu pavyko, jog donas Gonzalo su pagrindinėmis jėgomis sėkmingai slapta persikėlė per paryčiais skubom pastatytą pontoninį tiltą ir vienu ypu išmušė frankų samdytus norvegų arbaletininkus Sujo tvirtovėje, jog jau triuškina apsimiegojusius ir tinginiu frankus, paslėpė  savo ne itin gausią kariauną ir vienui vienas, lydimas tik kelių savo tarnų ir ginklanešių, prijojo prie tilto, kurį iš frankų pusės saugojo suręsta „tete de pont“ (a.p.: įtvirtinimai su galingomis patrankomis). Ši artilerijos pozicija trukdė Gonzlui ne tik persikelti per Gariljaną, bet ir, kurios, nebuvo galima palikti jau dabar į puolimą perėjusių karinių pajėgų užnugaryje. Ir nesvarbu, kad frankai jau buvo apimti panikos – visada galėjo atsirasti ryžtingas ir beatodairiškas karvedys ir iškrėsti nelemtą pokštą: tai, kad panikos apimtas frankų vyriausiasis karo vadas, generolas Mantuano markgrafas paliepė upe išgabenti sunkiąją, daugumoje apgulčiai skirtą artileriją – dar nieko nereiškė. Žodžiu, donas Diegas prie tilto prisiartino, kai dožas Petro Medičius vadovavo į barkasus kraunamiems frankų pabūklams.

Štai tada, abejingų reginiui nebeliko nė iš vienos pusės: Donas Diegas, tik vienoje rankoje laikydamas dvirankį kalaviją, trimituojant persevanui,  užjojo ant tilto, o jo heroldas pradėjo rėkauti kvietimą kilmingiems frankų vyrams susikauti akis į akį - riteris prieš riterį. Tik tokių neatsirado. Na, gal ir būtų atsiradę, bet donas Diegas jiems neleido atsipeikėti – kaip pasirodė, ne toks jo tikslas ir buvo: jis, nieko nelaukdamas pradėjo plūstis ir vadinti frankus ir jų riterius visokiausiais niekingais vardais. Tad, jei iki tol eiliniai frankų kariai tik  juokėsi ar žvygaliojo, siuntė prakeiksmus ir grasino paleisti salves iš savo pabūklų, tai po to, kai donas Diegas tik riebiai nusikeikė ir išvadino juos saracėnų užpakaliais, o heroldas ir persevanas - nė kiek neatsilikdami savo „gražbylystėmis“ - pradėjo frankams rodyti smilius ir didžiuosius pirštus (frankams, tai kaip raudonas skuduras buliui) - franakų įgula nebeištvėrė (a.p.: pasak vienos iš didžiojo piršto rodymo atsiradimo versijos, frankai labai jautriai į jį pradėjo reaguoti po Aizekuro mūšio. Nors šis gestas, kaip mirtinas įžeidimas jau buvo žinomas gerokai seniau, jau net Senovės Romoje ir, sprendžiant iš išlikusių piešinukų bei skulptūrėlių, siekė net antikos laikus). Kaip ir buvo tikėtasi, atsirado kažkoks frankų karštakošis, paskui kurį nusekė ir visi likusieji. Ietimis ir alebardomis ginkluoti vyrai puolė, o donas Diegas, jau antrą kartą ant šio tilto, vienas pats, pasitiko priešą... Lūžo ietys, priešai apsikeitė kirčiais, frankų kariai susigrūdo ant tilto ir, kaip pasirodė – donas Diegas tik  to ir telaukė: kad, tie šikniai patys savimi užstotų tiltą nuo artileristų...

Frankų artileristai beliko tik bejėgiškai stebėti iš už gretimo gojaus, kaip uraganas išlėkė dono raiteliai... Patrankos taip ir neiššovė – pradžioje jiems trukdė savi, o po to - jau buvo per vėlu...

Savaime suprantama, kad paskui raitelius puolė ir Estebano rodoljerai su Mateo priešakyje: priplojo visus, kas liko, bet pasilinksminti iki soties negalėjo: greit gavo įsakymą susėsti į valteles ir vytis pasroviui nuplaukusius frankus su savo didžiosiomis patrankomis...

(a.p. jau buvo užsiminta, kad Diego García de Paredes y Torres prieš mėnesį pabandė šturmuoti šį tiltą, tik nesėkmingai. Tačiau šis jo bandymas jį išgarsino ir galutinai įtvirtino nenugalimojo galiūno riterio legendą. Pasak įvairių amžininkų, tai nebuvo „dramblio“ sudėjimo milžinas galiūnas, o tiesiog gana retoko, tiems laikams, atletiško sudėjimo aukštas vyras. Nelabai žinoma dėl kokių paskatų, jis vienas pabandė pereiti tiltą ir stojo į nelygią kovą su „tete de pont“ apsauga. Tuo metu ten, galimai, buvo dislokuota apie 2000 frankų karių. Nustebindamas tiek savus, tiek priešus, jis taip sėkmingai dvirankiu kalaviju kovojo ant tilto, kad frankai jau tik pradėjo gintis ir net trauktis. Matydami vado sėkmę, jam į pagalbą atskubėjo ir jo kariai. Pasak įvairių pasakojimų, įvyko susišaudymas ir nieko nekandę ispanai turėjo atsitraukti. Veikiausiai, tai frankų tilto apsauga atsitraukė, o iš „tete de pont“ buvo atidengta artilerijos ugnis (stmabiakalibrių patrankų tilto apsaugai, veikiausiai nebuvo) ir ispanai buvo priversti atsitraukti. Žinant net gerokai tiems laikams perdėtą dono Diego garbės jausmą, šio tilto užėmimas, galimai tapo jo asmeniniu garbės klausimu)

Patrankas, žinoma, paskandino – negausi jų sargyba, kuri pamačiusi persekiotojus, apimta panikos ne itin ir priešinosi. Ją greit nušlavė, o valtis ir pabūklus paskandino. Pelkių, dumblo, ligų ir alkio iškankinti ispanų kalavijuočiai šiuo metu galėjo prilygti biblijiniams piktiems negandų iškankintiems raiteliams...

(a.p.: nors ir labai gerai buvo įtvirtinta stovykla ir frankai jos nedrįso atakuoti, ji stovėjo kairiame Garljano krante, pelkėtoje vietoje, kuri prasidėjus liūtims ištežo, stovykla virto į purvyną, o kariai buvo pradėjo sirgti. Nežinia, kaip viskas būtų pasibaigę (nes jau rimtai planavo truktis), bet gavęs pastiprinimą iš Ispanijos ir Neapolio, de Kordoba nieko nebelaukė ir atakavo savo priešą: jau buvo aišku, kad dėl Neapolio karių sėdėjimo vietoje, išlos tik frankai -  jau minėtas markgrafas, būtent to ir laukė: kad pelkėje sėdintys ispanai arba atsitrauktų ir leistų forsuoti upę, arba būtų demoralizuoti ligų ir nepriteklių, ir juos būtų galima sudoroti be didesnių pastangų).

Tad dabar, geras pusšimtis į krantą išsilaipinusių vyrų, tikėdamiesi prisijungti prie saviškių, greita žingine, išsisklaidžiusia vora, į šiaurės rytus judėjo kaip kokie fantomai - ypač, kad tokį vaizdinį stiprino niūri, apniukusi ir bet kada prapliupti pasiruošusi diena, bespalviai pažliugę keliukai ir pievos bei arimai; galimai tik laikinai apleisti bedvasiai namukai ir plikomis šakomis išsikeroję medžiai ir krūmai...

Prabėgant pro vieną iš senųjų ąžuolų, pasibaidė didelis varnų pulkas, kranksėjimas nuaidėjo niūriai ir nykiai. Porelė karių - net persižegnojo. Tuoj pat paaiškėjo ir ko tos varnos ant to ąžuolo tupinėjo: ant apatinių jo šakų, kaip kokios peraugusios gilės, kabėjo kažkokiais skudurais apkarę pakaruokliai... Ką šioje Gariljano upės pusėje išdarinėjo frankai – beliko tik spėlioti. O gal tai paprasčiausiai plėšikai... o gal dezertyrai...

Nors Garsijai visi tie vaizdai ir nerūpėjo: liko už nugaros, ir liko... Jis tik peršokdamas per kanalą, virš kurio, kažkada buvo koks nors laikinas medinis tiltukas (kuolai buvo likę) stabtelėjo ir nusikeikė: Sančas kažkaip ne taip pastatė koją ir žnektelėjo visa krūtine į priešingą krantą. Jis pabandė lipti, kabarotis, bet  tik kojos paslydo.

- Laikyk, - pasilenkęs ištiesė ranką.

Sančas pasišokėjęs sučiupo jo ištiestą delną. Kitas, Garsijai tik iš matymo pažįstamas vyras taip pat stabtelėjo ir čiupo Sančos kitą ranką...

- ...irrr... ooop!

Jauniklis, purvinas, kaip velnias iš peklos atsistojo ant kranto. Šlapias ir purvinas kaip pragaro velnias. Bet niekas nieko nesakė. Niekas nesijuokė. Gal tik vienas koks kreivai šyptelėjęs peršoko griovą ir nuturseno priekin.

- Judam, judam, - ištarė Garsija ir purtydamas nuo pirštinės prilipusį purvą, nuturseno toliau.

- Rikiuotė! Į koloną! Į koloną! - pasigirdo iš priekio.

Garsija pažinęs Mateo balsą, kuris čia buvo jų būrio vadas. Apsidairė – jo šešetas, su atsilikusiu Sanču, jau buvo čia pat, po ranka. Subliovė ant jų, mostelėjo ranka ir kartu įsiliejo į priekyje besiformuojančią koloną. Priekyje, ant įžambiai pro juos einančio kelio, kuris kilo link kažkokio vietinio siauro vienos arkos akmeninio tiltelio, su, matyt, po juo gurgenančiu nuo lietaus patvinusiu upeliu, puikiausiai buvo galima įžiūrėti neaiškios apimties pasišiaušusius ietimis pėstininkų koloną ir kelis raitelius. Šlapios nuo darganos vėliavos sunkiai kabojo, tad nebuvo galima net numanyti, kieno tas dalinys ir ką jie ten veikė ar kas ten darėsi: ataidėjo tik šūksnių ir rėkavimų nuotrupos. Per laukus nusirito vienišas arkebūzos šūvis. Buvo aišku, tik, kad kažkas vyksta ant tilto, o ne ant kelio, bet smulkmenų įžiūrėti nuo šios vietos nebuvo įmanoma.

- Mūsų vėliavos... – ištarė Estebano ginklanešys. – Ačiū Šventajai Mergelei...

- Dono Alonso de Sūro vėliavos, - atsiliepė šalio jo esantis vyras. – Ko jie ten susigrūdo?

- Aha, tuoj sužinosim. Laikyt koloną! Judam! Negaištam!

Ilga, ginklais žvanginančių, pavargusių ginkluotų vyrų dviguba ne itin tvarkinga vora nujudėjo link keliuko. Kuo labiau jie artėjo, tuo labiau vėrėsi vaizdas: tiltą kontroliavo frankai, o pusantros kuopos Alonso vyrų stumdėsi ant kelio. Tiltą laikė frankų pikinieriai ir  priekyje jų ant žirgo sėdintis žandaras. Ševalje šarvai ir pats žirgas galbūt kažkada tviskėjo, galbūt spindėjo ir damų širdis jaudino, bet dabar žirgas buvo aplipęs purvais, lytais matėsi į balną įstrigusi strėlė, aplamdyto šalmo pliumažas buvo numuštas, o kairė ranka kabojo kaip medinė.

Tuo tarpu ant ankšto kelio susigrūdę ispanų pėstininkai gana nevikriai bandė persigrupuoti, o prie jų prisijungusi dono Diego žinioje buvusi lengvai ginkluotų rodoljerų kolona dono Alonso vadų nesudomino. Vienas iš kavalierių tik piktai mostelėjo ir įsakmiai leptelėjo Mateo, tad šis pas savo karius grįžo ir musę kandęs.

- Ilsimės vyrai. Dengiam dono Alonso ariergardą. Ant jų tris kartus...

- Aha, ir nuo ko mes juos saugosim? – sububeno Slunkius. – Su tokiais slunkiais, ilgam mes čia, aš jums pasakysiu. Užkąst norėtųsi...

Akivaizdžiai matėsi, jog Meteo tokiu paliepimu buvo nepatenkintas. Spjaudėsi, kramtė lūpas ir mintyse, matyt burnojo. Tačiau daugumą vyrų atvangos minute liko patenkinti. Kas prisėdo ant akmens, kas šiaip pritūpė, kas spruko į krūmus savais reikalais. Vertinti atvangos minutes kare išmoksta visi.

- Ko jie laukia? – priėjęs prie Mateo ir rizikuodamas, kad šis išsilies tiesiai ant jo, paklausė Garsija.

- Tfu, arkebūzierių.

- Taigi dulksna, lyg.

- Na ir aš apie tai. Pasiūliau perbristi upelį kiek aukščiau, va, matai, už vingio, iš ten nematytų, ir smogti į šoną... Žinai ką jie man atsakė?

- Žinia, ką, jei mes čia mes čia... Gal prieinam arčiau? Pavėpsosim.

- Aha... Slunkiau, lieki vietoj manęs!

- Juo! – kažką gromuliuodamas burnoje linktelėjo Slunkius, kuris jau sėdėjo ant didžiulio riedulio ir vaipėsi iš svetimųjų ietininkų.

- Ir iš kur tu ėdalo vis tempi? A?

- Vha, vaishinnikis... – Slunkius iš prie diržo prikabinto krepšio ištraukė kelis sudrėkusius džiūvėsius.

Mateo numojo ranka:

- Eik sau. Nusiųsk ką nors iš jaunesnių, tegu įsiropščia į tą medį, tik tegu ne į tiltą dėbso, o aplinkui. Maža kokie pasiklydę kabaljeros...

- Aha, tuoj...

Mateo apsisuko ir kartu su Garsija, kiek leido kelio pylimas, atsitraukė į šoną. Per šūkaliojančius ir susigrūdusius karius vieta ne itin tiko stebėti besirutuliojančiam veiksmui, bet pasirinkimo neturėjo. Bet to pakako, jog Garsijai jau atsirodė, jog šiandien, per vieną dieną, antrą kartą mato kažką panašaus, kažką vieną ir tą patį: prieš tai donas Diegas ant tilto mušėsi su priešais, dabar kažkoks frankų riteris, stotu, net labai panašus į doną Diegą, be kita ko dar ir sužeistas į ranka, organizavo gynybą ant šio siauro tiltelio. Skaitlingumas čia nieko nelėmė. Tiltelis buvo siauras - kažin ar dviejų jaučių kinkinys būtų galėjęs jį pereiti. Tad pikinierių pasimosavimai atrodė labiau kaip žaidimas ar spektaklis. Viršaus neėmė niekas. Pats frankų riteris vėlgi – labiau trukdė, nei padėjo saviems. Nors ispanus jis ir prilaikė, neleido įsismarkuoti. Riteris šnarpštė vos ne kaip arklys ir dusliai iš po savo šalmo rėkavo, kad šaukia į dvikovą doną Alonsą, jei šis, žinoma, ne bailys. Tik jo šūkčiojimai buvo beprasmiai: su pikinieriais pačio dono Alonso nebuvo, nors šie ir nešėsi jo vėliavą. Pakako ir jo eskudero, kuris ir vadovavo visam šiam turgui. Donas Alonsas su savo palydovais dar tik turėjo atjoti su likusiais jo koronelios kariais.

- Tai štai, kas čia toks! – vietoje kaktos pliaukštelėjo sau per šalmą Mateo. – Čia gi Bajardas! Frankų kabaljero!.. Kaip jie ten sako:„Le Chevalier sans peur et sans reproche“?. Nepriekaištingos reputacijos kabaljero... Velniai rautų... Ot kad čia pasirodytų donas Diegas! Galėtume matyti iš ties tikrą titanų kovą!

Tačiau į tai Garsija tik gūžtelėjo pečiais. „Bajardo“ pavardė jam nieko nesakė.

(a.p.: Gariljano mūšyje, 1503-12-03, iš tiesų, neimant į galvą pirmojo Diego García de Paredes y Torres bandymo pereiti Gariljano tiltą, įvyko dar du ganėtinai panašūs epizodai: riteris ant tilto gina jį nuo priešų. Neretai jie abudu vienas su kitu painiojami ir neaišku, kuris nuo kurio ir kokia apimtimi kopijuota, tačiau, kaip žinia, prancūzų savireklama buvo garsesnė už kitas ir dabar, neretai, net žinynuose ir enciklopedijose sutinkamas teiginys, kad garsusis ir nepriekaištingasis riteris Pierre Terrail, seigneur de Bayard, kuris vėliau, po Marginano mūšio (1515 m. – apie jį buvo „Dausose mūsų dar palauks“) frankų karalių Pranciškų I įšventino į riterius, vienas pats, prieš 200 ispanų karių gynė tiltą per Gariljaną. Ši legenda atsirado tame mūšyje nedalyvavusio Gajardo Bervilio veikalo „Histoire de P.Terrail, dit le chevallier Bayard, sans peur et sans reproche“ dėka. Tačiau rekonstravus mūšio eigą, tuo metu riteris Bajardas niekaip negalėjo būti ant tilto per Gariljaną. Tai yra, pagrindinį Gariljano tiltą ir jo įtvirtinimus jau buvo užėmęs kavalierius donas Diegas, o Didysis Kapitonas jau buvo persikėlęs per upę ir privertęs frankus trauktis, Prosperas Kolona bandė užkirsti kelią jų atsitraukimui į Gaetą, bet buvo atmuštas, o smogti iš kitos pusės sutrukdė arši frankų gynyba. Būtent veikale ir kalbama, kad riteris Bajardas tuo metu ir sustabdė nartų ispanų puolimą ir davė laiko frankų atsitraukimui į Gaetą. Tad pačio fakto nuneigti negalima, tik tiek, kad paprasčiausiai tai nutiko kitoje vietoje, o ne ant Gariljano tilto arba,kaip tiems laikams įprasta, paprasčiausiai vienu pavadinimu buvo vadinami ir Gariljano intakai, kurių toje vietovėje, ypač po rudens liūčių, buvo itin gausu ir, pasak amžininkų, labai trukdė puolantiesiems, nežiūrint to, kad lyguma. Tie patinę upeliūkščiai labai trukdė raitelių manevrams, antraip, frankai, matyt, netikėtai užpulti, labai greit būtų buvę sutriuškinti. Na ir legenda, pati savaime, kad vienas riteris sulaikytų 200 karių (kai kur raitelių) – nereali, jei į ją žiūrėti tiesmukiškai. Pagal frankų tradicijas, kurios anuomet buvo dar gajos, riterį lydintys žmonės nebuvo skaičiuojami. Vienas riteris – tai dar ir kovinis vienetas ar smulkus iki kuopos dydžio dalinys. Tad, veikiausiai, ten galėjo stovėti arti 50 karių (gal daugiau, gal mažiau) arba optimistišku vertinimu, net iki 100. Ir vargu ar raitelių. Nebent nusėdusių nuo arklių)

Persvaros nebuvo nė vienoj pusėj. Tik rėkavimai, klykavimai, grasinimai, žvanginimai ir ietigalių tarškinimai. Savanorio, kuris kaip koks šveicarų laukinis kristų ant priešų pusės iečių, žinoma, kad neatsirado nė iš vienos pusės (a.p.: turima galvoje garsioji šveicarų legenda - Arnoldas fon Vinkelridas mūšyje prie Sempacho). Iš esmės, netgi frankų riteris buvo saugus. Mosikuodamas savo bastardu (a.p.: pusantrinis ilgas, beveik dvirankis kalavijas (buvo galima kautis ir viena ranka) kabinamas prie balno. Kadangi jo nenešiojo prie diržo, jis įgavo bastardo pravardę) sėkmingai atmušinėjo jį pasiekti bandančias pikas. Bet kuo toliau, tuo labiau matėsi, jog jis pavargsta. Ir neaišku kas, ar riterio garbė, ar bukas užsispyrimas, ar baimės jausmo neturėjimas, jam neleido pasitraukti. Garsijos nuomone, kurios jisniekam net neketino išsakyti, tai buvo kvailiau, negu kvaila. Na, bet kavalierius savo gybės savininkas, norės ir paklos... Jo asmeninis reikalas.

Neužilgo, pakankamai aštri Garsijos  klausa pagavo dunksėjimą, o po kelių akimirkų, jis pajuto jau įprastinį žemės virpesį – raitelių pasirodymo pranašą.

Raitelius pastebėjo ne jis vienas bet ir pikinierių vadai ir frankai. Dono Alonso ietininkai, tarsi įgavo antrą kvėpavimą ir aktyvumą: spustelėjo - perėmė iniciatyvą: jų jau pavargusius  priešakinius mitriai pakeitė nepavargę pikinieriai, o jau pervargęs riteris jiems nebegalėjo sutrukdyti -  kad ir kaip aršiai rėkavo, o puspėdė, po puspėdės ispanai juos stūmė nuo tilto, o nustūmus jų laukė tik vienas dalykas – apsupimas ir, geriausiu atveju – nelaisvė (jei priešai netingės terliotis).

- Grįžtam. Tuoj bus ir mums darbo... – ištarė Mateo.

Tačiau ir vėl Mateo, o tuo pačiu ir Garsijos vyrai, į kovą nebuvo įvelti. Nedidelė frankų kolona drausmingai traukėsi - ją spaudė Alonso pikinierai ir raiteliai. Tačiau nė vieni negalėjo frankų apeiti – iš dešinės ir kairės trukdė pažliugusi dirva, krūmynai ir pelkynai. Mateo spjaudėsi, kaip galėjo, raiteliai trypčiojo be kantrybės, o frankai gelbėdami savo kailį, nė nemanė pakrikti. Tik po kiek laiko, juos paliko trijulė raitelių: ant vieno labai keistai pasviręs, bešalmis, akivaizdžiai riteris, kurio arklį už vadelių prilaikė matyt jo ginklanešys ar pažas ir kiek menkiau ginkluotas, bet grėsmingai atrodantis šarvuotis (a.p.: ševalje Bajardas iš ties buvo evakuotas sužeistas ir netekęs jėgų).

- Bajardas jau nebe karys, - abejingai konstatavęs Mateo nusispjovė.

Garsija, kuris ėjo šalio jo, tik pritariamai linktelėjo galva. Akivaizdu, jog tą, kažkokį jam visai nežinomą frankų kavalierių sužeista ranka paguldė. Ir nieko keisto. Jis jos ant tilto jau nevaldė, jei tai neišnirimas, o kaulas sutraiškytas ar žaizda kraujuojanti – tai kada riteris iškris, tai tebuvo tik laiko klausimas.

Toks slinkimas ir pėdinimas visus jau buvo pradėjęs nervinti ir erzinti, o pusantrinė frankų kuopa, po to, kai juos paliko riteriai ir karvedžiai, nė nemanė pasiduoti. Beviltiškai pasišiaušę ietimis judėjo ir nė nemanė stoti. Taip, be abejo, ilgai tęstis negalėjo. Arba pikinieriai turėjo subyrėti, arba gauti pagalbą, arba juos turėjo sutrypti dono Alonzo kariai... Ir svarstykės, galų gale pasviro, frankai pagalbos nesulaukė, o kelias pradėjo kilti, praplatėjo, šonuose stirksantys žemi krūmynai atrodė sausesni, ir buvo panašu, jog žemė čia nepažliugusi - raitelį galės išlaikyti be vargo.

- Pasiruoškit vyrai, - pasisukęs išsišiepė Mateo. – Kaip Dievą myliu, jei mūsų raiteliai tuo nepasinaudos, bus paskutiniai liurbiai... Mes pabandysim juos užkabintu iš dešinio kairio šono. Slunkiau, girdi? Tu vedi savus, paskui tave kiti. Garsija, tu su savo naujokėliais kaktomuša nelysk, aišku?

- Aha, - nusiviepė Garsija. Tas „aha“, tebuvo tik formalumas, nors ir paliepimas – buvo ne kas kita.

Tuo tarpu nei frankai, nebuvo liurbiai, nei jų persekiotojai: praplatėjus keliui, bandydama ginti flangus, frankų kolona pabandė išsiskėsti per visą keliuką - po aštuonis ar dešimt vyrų, o jų persekiotojai, nepraleidę progos, nebaigus frankams persirikiuoti, puolė kaktomuša. Pėstininkai susiėmė jau iš peties, o raiteliai paragino žirgus, kurie apeidami savų ir frankų kolonas, nulėkė per ganėtinai sausą dirvoną ir krūmynus. Žirgai prunkštė, žvengė, kanopos mušė žemes ir drabstė purvus, skambėjo karių keiksmai, žvangėjo ginklai...

Mateo lengvai ginkluoti vyrai, taip pat neliko nuošalyje - ilga vorele nėrė pro dono Alonzo pikinierių kairį šoną ir pabandė įsikirsti į frankų dešinį sparną.

Slunkius, beveik vienu metu su Mateo, savo kalavijais į šonus numušę dar tik jų link iš kolonos vidurio perkreipiamas ietis, rėkdami tvojosi į priekinius, kažkas suklykė, išsitaškė kraujai, smūgis... Paskui juos, atkišę savo ištikimus kalavijus, tvojosi ir likę jų kariai. Sparne stovintys ir nespėję iki galo persirikiuoti iš trijų pusių spaudžiami pikinieriai sudrebėjo. Keletas iškart krito perkirsti... rikiuotė susvyravo. Prasidėjo nugarų talžymas.

Pats Garsija kirto per kišamą piką, slystelėjo šonu ir dūrė nesitaikydamas. Kažką užgavo, kažkieno smūgį atmušė. Grįžtamuoju mostu kliudė kažkieno šalmą ir jausdamas paskui save sekančius bendražygius, tiesiog nesirinkdamas nei kur, nei kam, kalaviju darbavosi kaip žarstekliu - tokioje grūstyje, jau ne gracija galvoje. Kažkam spyrė koja, pajuto smūgį į šalmą, į petį; pats alkūne pabandė atsiginti. Priešais jį atsirado erdvė ir kalavijo pusiau smūgis pusiau dūris pasiekė tik bandantį atsitraukti franką, kuris tik sukliko, užkliuvo už savo bendro ir griuvo – eilinis sunkus dūris per grandijus – sėkmingas - Garsija jį čia pat pribaigė... Kilstelėjo kalaviją ir susilaikė vos nesmogęs -  tik pasistengė atšokti nuo žirgo pasturgalio ir kanopų: raiteliai frankų koloną perskrodė kaip įkaitintas peilis sviestą.

Likę frankai bėgo...  Metė pikas, kuopos vėliavas, kai kurie, kas turėjo – skydus ir pabandė išsilakstyti kaip pabaidytos kurapkos.

Kad ir koks šlovingas frankų būrys pasitaikė dono Alonzo ir Mateo kelyje, jiems dar buvo toli iki tų pačių šveicarų. Laikėsi jie su garbe, bet rikiuotė ir persirikiavimas nebuvo jų stiprioji pusė: jei priešakinės linijos dar kaktomušai pabandė pasipriešinti, tai duoti atkirtį smūgiams iš flangų nesugebėjo...

Taip jau būna...

Pasigirdo pergalingi šauksmai, ginklų kratymas, sužeistųjų pribaiginėjimas. Kai kurie visai nesidrovėjo imtis kapšų ir geresnių daiktų tuštinimo ir savinimosi. Trofėjai šventas reikalas - po viskam, net ir Garsijai į kapšą keli pinigėliai nuriedėjo ir atiteko visai nemenka sidabrinė grandinė – buvo įtarimas, kad jau Anapilin iškeliavęs frankas ją naudojo kaipo piniginę: seniai nešveisti sidabro žiedai nebuvo kniedyti ir juos išverti nebuvo jokių sunkumų.  Tačiau tai buvo vėliu, po kelių dienų, o iš kovos lauko Garsija išsinešė paskutinio nudurto priešo durklą: asmeninis trofėjus. Nepatingėjo pasilenkti ir nusegti žuvusiojo diržą ir jau grįždamas prie savųjų, tiesiog eidamas ir rankose vartydamas beveik ulną (a.p.: apie 60-65 cm.) siekiantį durklą, bandydamas jo rankenos patogumą, patenkintas ir primiršęs nuovargį, pats sau šypsojosi.

Tačiau diena dar nesibaigė. Nesimatė galo krašto. Po trumpo poilsio, žingsniuojant į šiaurę ir šiaurės vakarus, prabėgus valandai, kažkur priekyje verdant susidūrimo triukšmui, Alonso kariai pasiekė pagrindines pajėgas, o Mateo būrys grįžo dono Diego žinion.

Liepęs ilsėtis, pats Mateo išgaravo, o laukymėje, tvyrojo niūrios linksmybės. Neilga diena blėso, šešėliai ilgėjo, o tarp frankų paliktų vežimų ir turtų ošė patenkinti kariai.

Garsija žiaumojo savo menkas atsargas ir vėpsojo į priešais verdantį spektaklį: prie frankų palikto vežimo į atlapus sukibę ginčijosi du kariai. Jei tai būtų eiliniai, tai, matyt, juos seniai būtų išskyrę, bet čia buvo kažkokie puskarininkai. Tik tiek, kad ginklų nesitraukė, o rėkė vienas ant kito pildami žodines pamazgas, kaip tik sugebėjo. Ir abiejų Garsija suprasti nesugebėjo. Panašu, kad vienas svaidėsi kažkokiais vaskų keiksmais (a.p.: turima galvoje baskų – isp. vasco), o kitas, matyt – gal kilmės iš kokio Aragono. Juos pradėjo supti jų kariai, pradžioje tylėjo, po to pasigirdo šūksnis iš vienos pusės, po to iš kitos pusės ir visa tai peraugo į šūkaliojimų kakafoniją. Ačiū Dievui, iki ginklų dar nepriėjo ir atmosfera užkaisti nespėjo, kai pasirodė raitelis ir visus aprėkęs greit įvedė tvarką. Įsakmus, gilus balsas greit atšaldė karščiuojančius protus.

- Ką, vyrukai vežimais nepasidalina? – staiga pasigirdo linksmas Mateo balsas. Garsija netikėtai jį išgirdęs, net krūptelėjo – nepastebėjo kaip jis, lydimas savo tarno, pasirodė. Mintyse keiktelėjo ant savęs už tokį neapdairumą – net tavernoje reikia akis pakaušyje turėti, o čia... Tuo tarpu Mateo tęsė: - Nieko, nė vieno iš jų jie negaus. Cha, vyrukai... Slunkiau, kur tu? A, va kur, Mati, Fedi... Eikit čionai. Pavaišins gal mane kas nors, ar ką? Burna išdžiūvo...

Garsija, kuris kaip tik laikė gertuvę, ištiesė ją savo vadui. Šis gurkštelėjo, atsikrenkštė ir nusispjovė.

- Vanduo ar ką? –beveik su pasibjaurėjimu pasižiūrėjo į gertuvės gurkliuką Mateo.

Kažkas sukikeno.

- Ir dar dumblu atsiduoda...

- Na, jo... Kitokio či ir nėra...

- Tfu, kad jus kur. Klausykit štai ką. Ir galit man nedėkoti, tinginiai jūs, - Mateo teatrališkai suraukė marmūzę ir apsidairė. – Žodžiu,  didysis kapitonas, donas Gonzalo, puolimą stabdo. Leidžia pailsėti. Ryt frakus vysim ir mušim toliau...

Nuaidėjo pritarimo murmesys.

- Kad dar ko karšto užlest... – pasigirdo replika.

- Užlest? Spėsi, Ivai, spėsi, kai baigsim reikalus. Sako, kiek priekyje, kairėje, vyko raitelių susidūrimas. Arklienos nors vežimais vežk. Kol kaimiečiai neištampė... Taip, apie ką aš čia?

- Kad pergalė, - nusiseginėdamas šalmą gūžtelėjo plačiapetis Matis.

- O švenčiausioji! Kokia dar pergalė, kad jus kur? A? Frankai paniškai bėga, paliko net gurguoles su visa provizija ir amunicija. Nubėgs iki pat Gaetos, o ten juos dar išrūkyt reikės... Toli iki tos pergalės.

- Nekenčiu apgulčių... – leptelėjo kažkas.

- Manai ilgai šitiek vyrų be maisto išbus? – vyptelėjo Mateo ir plačiai mostelėjo ranka. – Viskas čia ir dar pakelėje palikta. Net pabūklai. Mums liepta va, šituos vežimus saugos.

- O! – kažkas džiaugsmingai šūktelėjo.

- Saugot, o ne vogt. Tuoj advokatai prisistatys, iždininkai. Viską suskaičiuos ir iš mūsų pareikalaus...

- Na, va kaip visuomet... Kai po purvus, tai mums, o kai...

- Tylėt! Nakvosim čia pat. O dabar skirstotės grupėmis ir vejat šali ilgapirščius. Vežimus stumiat į vieną ratą. Po to poilsis... Slunkiau, pažiūrėk, kur postus išstatyti ir paskirstyk budėjimą. A, Mati, tu su savais ir pasiimk dar Garsiją su jo vyrais ir varot mėsos ieškot... Ir atsargai prigriebkit!..

Vyrai bambėdami ir aptarinėdami naujienas, savaime jau pradėjo skirstytis aplink savo vyresniuosius. Jie visi jau buvo per daug pavargę, suirzę ir tolimesnis žygiavimas ar koks nors puolimas – mažiausiai kas jiems rūpėjo.

(a.p.: Tai, ko Garsija negalėjo matyti arba žinoti, nors vėliau, gal ir pasidomėjo. Garsija iš savo reido grįžo kaip tik tuomet, kai viską metę frankai paniškai pabėgo į Gaetą. O tai nutiko dėl to, kad Liudvikas II Salusio markizas sužinojo, jog Prosperas Kolona su savo sunkiąja kavalerija juos bando apeiti. Jei šis manevras pavyktų, Prosperas užimtų siaurą, bet patogų ir vienintelį kelią tarp Molojos ir Gaetos, ir jo karinės pajėgos būtų pasmerktos. Tad jis, ariergardą dengiantiems žandarams įsakė lėkti ir sustabdyti Prosperą arba pirmiems užimti kelią. Tad žandarams reikėjo prajoti išilgai visos savo kariaunos, tolyn į avangardą (aplinkinio kelio, tinkančio sunkiajam raiteliui nebuvo). Žinant tradicinę žandarų panieką pėstininkams (būdavo, kad atsitraukdami žandarai savus trypdavo be jokio pasigailėjimo), galime tik įsivaizduoti, kaip jie vykdė šį įsakymą, ir kaip jie judėjo per visą atsitraukiančiųjų koloną... Žodžiu, kilo panika. Tai, kad žandarai sukėlė tokią sumaištį, ir tuo pačiu iššaukė paniką, nelabai stebėtina, bet kuriozas tame, kad jie net nestabtelėjo nebandė stabdyti Kolonos, taip ir nulėkė į Gaetą. Dabar galime tik spėlioti ar jie patys užsikrėtė savo pačių sukelta panika, ar nesuprato įsakymo, ar įvyko kažkokia klaida)

Jeigu ne vėlesni įvykiai, tai Garsijos de Chereso atmintyje šis Gariljano upės forsavimas būtų išlikęs, tik kaip nuovargio, amžino judėjimo, klampojimo per purvą ir dumblą miražas. Nieko daugiau. Jame pagrindinėmis kortomis žaidė raiteliai, o pėstininkai buvo tiesiog juodadarbiai volai, kurie viską kas liko griovė, spaudė, mušė ir šlavė šalin... kaip sniego lavina...  Tad ir dabar, jau nusimušę nuo kojų, norintys į viską tik riebiai nusispjauti kariai, prieblandoje ieškojo buvusios susidūrimo vietos. Tiesa, ilgai ieškoti nereikėjo, zujantys šunys ir krankliai –geriausias orientyras.

Lauke, kalvos papėdėje, gulėjo ne tik užmušti arkliai, bet raiteliai. Pagal ištryptą žemę ir kitus mūšio pėdsakus, buvo panašu, jog kova buvo trumpa, staigi ir nuožmi. Kaip praūžęs viesulas. Akivaizdu, kad sunkioji kavalerija susidūrė su lengvąja ir ją sumaitojo. Nors, sprendžiant tik iš gero tuzino kritusiųjų, likusieji sėkmingai paspruko. Vyrai, pašonėje nebeturėdami savo vadų, nesidrovėdami puolė tikrinti žuvusiuosius, bet čia pat laukymę nuklojo pavienių keiksmų lavina: paaiškėjo, jog pavėlavo -  žuvusieji jau buvo apšvarinti – pinigų ir brangesnių daiktų jau nė vienas nebeturėjo. Tačiau ir likusio grobio buvo pakankamai: pradedant balnais ir baigiant ginklais. Nesusirinks jie, surankios vilanai, kaimiečiai ar dar kas nors. Nors tokiam grobiui sukrauti, gero vežimo reikėjo, kurio jie neturėjo. Tad tenkinosi tik smulkmenom: pagrinde ginklais, o vėliau ketino viską susinešti į vieną vietą ir pasiteirauti vadų, ką su visu tuo veikti. Bet ir ginklai buvo gerai: ypač jei kam nors ko nors trūko. Vis, neblogą pinigėlį sutaupys...

Galų gale, tūlas Matis suplojęs rankom patrynė delnus ir tik pagal jam vienam žinomus požymius, pradėjo ieškoti tinkamo arklio. Pagaliau rado: dar nenusigalavusį. Krenkštelėjo ir smogė stiletu į miego arteriją:

- Tsss. Gražuoli...tsss... – prilaikydamas už kamanų arklio galvą, sušnabždėjo Matis. – Tieskit demblį mėsai, dorojam šitą! Garsija, gal išsiųs savo vaikinuką, tegu gal iš ties kokį karutį ar vežimaitį atitempia? Gaila viską palikti...

- Sančo! –pamatęs pritūpusį prie vieno iš žuvusiųjų ir bandantį jam numauti aulinius raitelio batus jaunuolį, riktelėjo Garsija. - Girdėjai, ką Matis sakė? Dumi greitai. O šiaip tai man reiktų antblauzdžių ir sabatonų... Po šiai dienai, kaip nuogas į mūšį... Gal kas panašaus matė?

- Tai va, gi žiūrėk čia, - Matis kruvinu peiliu parodė kažkur į šoną.

Garsija patraukė nurodyta kryptimi. Kepta šviežia mėsa gerai, bet specifinis garuojančios skerdienos ir kraujo kvapas jo nemasino. Juolab, kad pagalbininkų Matui netrūko.

Praėjėjęs kokius penkiolika žingsnių, pritūpė virš nukauto raitelio. Šis, matyt, nesugebėjo ar negalėjo pasinaudoti raitelio skydu. Sunkus kalavijas buvo perkirtęs petį ir stuktelėjęs į galvą. Bent jau dešinė pusė visiškai sumaitota ir trūkęs šalmo dirželis. Nors jau buvo matęs ir žiauresnių vaizdų, Garsija, privengdamas žiūrėti į žuvusiojo galvą, ėmėsi atraišioti sabatonų dirželius. Laimei, tai nebuvo pilnas raitelio sabatonas – snapas ar kokia meškos koja, o tik uždedamas ant bato plokštelių šarvas – tinkamas tiek chinetui, tiek pėstininkui. Mintyse pasidžiaugė ir antblauzdžiais ir kelių apsaugomis. Buvo panašu, kad visa žuvusiojo raitelio ekipiruotė – tai vieno ir to pačio gero meistro. Ir odiniai diržai ir dirželiai dar visai nauji - net nenusizulinę. Neilgai visu tuo mėgavosi buvęs šeimininkas.

Pasilenkus ir atsagstant dirželius, pro ausis praleidžiant kiek tolėliau girdimus bendražygių pliurpalus, pabandė pasitaisyti į alkūnę įsibedusią kalavijo rankeną ir kilstelėjo galvą: akies krašteliu, ant matymo lauko ribų jam atsirodė, jog kažkas sušmėžavo.

„Šešėlis? Vilkas?“, - buvo pirmoji mintis, bet kažkoks nerimas tiesiog sugniaužė ir jis nerimastingai pašoko ant kojų, ir, čia pat, griebėsi kalavijo.

- Priešas! Saugokis! – išrėkė Garsija.

Iš už krūmų, dar vis  bandę paslapčiomis sėlinti, staiga pašoko kelios figūros ir rėkdami puolė. Garsija vos nepaslydo, bet spėjo išsitraukti kalaviją ir tiesiog dar judesyje prisidengė nuo smūgio. Kita ranka čiuptelėjo durklą, bet išsitraukti nespėjo - priešas veržliai atakavo ir Garsija prieš save matė tik perkreipta marmūze svaidantį keiksmus priešą, kuris nuožmiai švyturiavo kalaviju, kaip kokiu pagaliu, o jo akys iš po šalmo blyksėjo kaip pragaro žiežirbos.

Už Garsijos nugaros, tai pat vyko kova. Girdėjosi riksmai ir jo ausį jau pasiekė sužeistųjų aimanos. Atmušdamas dar porą nevykusių smūgių, pabandė susitvardyti ir atsitokėti ir, kai eilinį kartą užpuolikas per plačiai užsimojo, Garsija tiesiog žaibiškai perpratęs, jog prieš jį ne kalavijo meistras,  davėsi priekin. Dar tik mosto pike gaudydamas būsimą smūgį savuoju kalaviju, kita ranka truktelėjo durklą ir bedė. Smūgis atsirėmė į šarvus, jų nepramušė, bet to pakako, kad priešas sutriktų, ir vėl pabandytų kažką nerišlaus sumosikuoti. To Garsijai ir pakako: jau neseniai įsigytu trofėjiniu durklu gaudydamas priešo kalaviją, pats smogė savuoju... Smūgis buvo ne taisyklingas, bet pavyko: trinktelėjo per priešo petį, nuslydo palei grandijus ir užkabinęs goržetą, kalavijo smaigalys brūkštelėjo kažkur po priešininko šalmu. Apliedamas priešo akis ir veidą, ištryško kraujas - priešas suriko, o Garsija durklu nustūmęs šonan jo ranką, čia pat pakartojo smūgį iš šono į pažastį ir apsisuko...

Pačiu laiku...

...laukymėje raičiojosi kažkuris iš bendražygių, dar kažkas kriokė, o jį jau puolė trise. Nors iš esmės, tik dviese: trečiasis gerokai atsiliko ir susiėmęs už rankos, aimanuodamas  šlubčiojo.

Garsija apsidairė po būsimą kovos aikštelę, kad akis užfiksuotu būsimą kovos lauką ir galimas kliūtis. Kažkodėl bėgti, net nekilo mintis. Akibrokšto nuostaba jau buvo išgaravusi, įniršio, kuris temdytų protą – nebuvo nuo pat pradžių. Tiesiog galva ir jau įgyti įgūdžiai aplinką suvokė, kaip eilinę kovos pamoką ar jų kompanijos treniruočių kirstynės.

Neleisdamas priešininkams jį apeiti, Garsija kontratakavo melagingu smūgiu ir pasisuko. Abudu frankai, o tai matėsi iš jų purvais ir kraujais nutaškytų, kažkada buvusių ant šarvų užmetamų, perjuostų diržu mėlynų apsiaustų, mikliai persirikiavo ir neišsiskyrė. Ir, reikia pasakyti, tai jau nebuvo nepatyrę kovotojai, kaip anas, kuris prieš tai užpuolė Garsiją pirmasis.

Vienas iš priešininkų – stambus vyras su vešliais iš po šalmo išlindusiais ūsais - provokavo Garsiją kalaviju, o antrasis, tarsi sėlindamas - bandė atspėti Garsijos judesius ir nutaikyti progą atakai. Garsija vėl pabandė juos atbaidyti ir pats žengė kelis žingsniukus puslankiu. Mintis buvo juos suvesti taip, kad jie vienas kitam trukdytų, bet nieko nepavyko:  erdvės buvo daug, tad ir pirmasis priešininkas spėriai atitolo nuo savo draugužio, kad šiam netrukdytų kautis. Kažką Garsijai nesuprantama kalba sušuko, jam atsiliepė jo bendras ir ūsuočius perėjo į ataką.

Smūgis buvo tiesmukiškas, nukreipiantis dėmesį, tad Garsija tik jį sulaikė kairės rankos durklu ir, čia pat, bandydamasi jį pasiekti smaigaliu, šoko link ūsuočiaus. Beveik pavyko: smaigalys net prilietė franko apsiausto klostes, kai jis atmušė Grsijos kalaviją ir šiam teko skubiai trauktis iš atakos krypties.

Garsija net nepajuto, kaip sudundėjo žemė, o tik akies krašteliu pamatė, kaip sužeistasis frankas apsisuko ir, kažką riktelėjęs saviems, spėriai pradėjo šlubčioti link daubos ir ten esančių krūmų.

Frankai nuleido kalavijus, išsitiesė ir dėbtelėję vienas į kitą, sustingo. Susidarė įspūdis, kad jie net gailiai atsiduso, pečiai suniuko, bet nė vienas iš rankų savų kruvinų kalavijų nepaleido. Tiesiog atsidavė Dievo malonei.

De Cheresas ne iš karto susivokė, kas įvyko, bet po akimirkos, jau aiškiai pajutęs virpančią žemę, kanopų dunksėjimą ir arklių šnorpavimą, ginklų ir ekipiruotės žvangesį, bei raginančius arklius sustoti šūktelėjimus, stengdamasis nepaleisti priešų iš akiračio, žengtelėjo į šoną.

- Na, na, na... Puiku, - priekyje visų sėdėjo pats donas Diegas Garsija de Paredesas y Toresas(!). – Prisistatykit.

Kilniojo kavalieriaus šalmo antveidis buvo pakeltas ir užfiksuotas, per žygį jau išpešiotas povo plunksnų pliumažas atrodė kaip išpešioto gaidžio uodega, šarvai purvini apdrabstyti, net prie krūtinės įlenkti. Bet žirgas, kaip ir beveik be nuovargio žymių (galimai pasikeitė ir tai per dieną jau nebe pirmas) prunkštelėjęs žirgas tikras kabaljero destrieris (v.p.: V. Europoje iš esmės buvo trys išskirtinės kovos žirgų-arklių rūšys. Destrieriai (destrier) — patys brangiausi ir vertingiausi, sunkiasvoriai riterių kovos žirgai, kurie buvo naudojami tik kovai; Kaurseriai (courser) — taip pat sunkiasvoriai, tačiau eiklesni ir grakštesni, buvo naudojai kovai, kurioje reikėjo didesnės ištvermės ir eiklumo, ir dar kai kada medžioklėje; ir Raunsi (rouncey) žirgai — jie buvo pigesni, naudojami mūšyje, kelionėje, medžioklėje, solidžiai palydai, garbės palydai, kai kada specializuoti tik kovai ar tik medžioklei; visi šie kovos žirgai nešuliams ar prie kokių tai ūkio darbų naudojami nebuvo. Pažymėtina, kad kiti — Palfrey ir Hobby tipo arkliai buvo universalesni ir platesnės paskirties ir jau nebebuvo laikomi išskirtinai tik kovos/medžioklės žirgais)), narčiai trinktelėjo kanopa.

Tačiau raitelio veidas suniukęs, pavargęs, kokiam gražuoliui pavydėtina nosis raudona, tarsi sukulta, bet virš jos spindinčios akys trykšte tryško energija. Reikia pasakyti, jog ganėtinai panašiai atrodė ir jo palydovai: kaustyti šarvais, kai kurie su palamdytais, purvini, murzini, šlapi, aptaškyti purvais ir ko gero krauju (prieblandoje tokių smulkmenų jau nesimatė), bet beveik visi laimingi: beveik kaip po įnirtingos medžioklės, kai visą dieną viję girių stumbrą, galų gale, jį įveikė.

Aiškiai tardamas žodžius prisistatymo žodžius, Garsija akies krašteliu pastebėjo, kad link jų artėja ir pėstininkų grupelė.

Donas Diegas, išklausęs Garsija lengvai linktelėjo ir sustingo. Sudėjo rankas ant balno gugos, nužvelgė priešais jį plytintį lauką ir gretimą lomą, ir netikėtai sušneko frankų kalba, kurios Garsija nė kiek nesuprato. Tik pastebėjo, jog frankų pečiai išsitiesė, jie tarsi atsigavo, o akys sublizgėjo, veidais prabėgo šypsena. Ūsuočius net kažką atsakydamas ištarė ir nusilenkė. Raitelių būrelyje, kurių daugumai frankų kalbą buvo puikiausiai suprantama ir, galgi, net daugelį su jais saistė giminystės ryšiai, nuriedėjo šurmulys. Kai kas vyptelėjo, kai kas kažką leptelėjo. Buvo ir kas atsainiai numojo ranka. Tuo tarpu priartėjusiems pėstininkams, kaip ir Garsijai - niekas dar nebuvo aišku. Jie tik sustingo, o Mateo greit susiorientavęs nusilenkė donui Diegui. Už jo stovėjo ir Slunkius, ir Sančo ir dar porelė Garsijos bendražygių.

- Mano garbė neleidžia kištis į idalgo kovą. Tavo, Garsija de Cheresai, garbės kovą. Liūdžiu ją sutrukdęs, - donas Diegas kalbėjo tyliai, gal net kiek prikimusiai girgždančiu balsu: vos ne visą parą atidavinėti komandas, reikia gero balso. – Šie kilnūs vyrai tavo kalavijui nepadarys gėdos...

- Tokie kilnūs, kad puldinėja iš pasalų...

Nekreipdamas dėmesio į Garsijos pabumbėjimą, Didysis riteris tęsė:

- ...aš jiems pasakiau, jog jų laimėjimo, kuo aš labai abejoju, nes tau turėtų suteikti jėgų tavo draugų žūtis nuo jų kalavijų, atveju, jie bus laisvi. Jei kausis sąžiningai, aišku. Pradėkit, kai būsit pasiruošę, tik negaiškit, - kilnusis riteris akimirkai nutilo ir giliai įkvėpė. Gal kitiems visa tai atrodė, kaip kažkoks spektaklis, bet akivaizdžiai matėsi, jog donas Garsija visiškai nepramogauja – jis tiesiog tiki tuo ką sako. Jis buvo nuoširdus savo kalboje ir Garsija tiesiog susitaikė su likimu, o tuo tarpu donas Diegas kreipėsi į arčiausiai stovinti jauną, gal dar net beūsį berniuką: - Atonijau, paskelbk kovą.

(a.p. Diego García de Paredes y Torres, į istoriją įėjo kaip legendinis ir niekada nenugalėtas riteris, su beprotiškai aklu, net hiperbolizuotu garbės jausmu)

Kas tai galėtų būti „sąžininga“ mirtina kova, Garsija net nesuvokė ir suvokti nesistengė. Tik, stengdamasis, kad atrodytų išdidžiai, nusilenkdamas atidavė pagarbą ir tylioje maldoje sukrutino lūpas. Persižegnojo ir kaip buvo įpratęs prieš pat kovą  puslankiais pakrutino pečius, kaklą ir atsistojo nugara į raitelius taip, kad švelniai besileidžiančioje pievoje būtų kiek aukščiau už frankus. Pasiruošė kautis su kalaviju vienoje rankoje ir durklu kitoje iš karto prieš du frankų kalavijuočius.

Pažas Antonijus gana laibo sudėjo rauncių paragino žengti kiek arčiau būsimo kovos lauko ir kažką frankų kalba sumurmėjo. Frankų kovotojai atsistojo petys į petį. Kiekvienas kitaip kilstelėjęs savo kalaviją, pasiruošė.

- Pasiruošę? – laibu, beveik vaikišku balseliu perklausė Antonijus ir nelaukdamas atsakymo ištarė: - Pradėkit.

Vaikis truktelėjo pavadžius ir nepatenkintai pasimuistęs arkliukas žengė kelis žingsnius atgal.

Garsijai buvo aišku, kad tik greitis jį gali išgelbėti. Reikėjo priversti priešininkus trukdyti vienas kitam ir kuo greičiau užbaigti – bet koks ilgesnis užtrukimas – kainuos gyvybę. Treniruočių aikštelėje, paprastai, būdavo viskas paprasta – pirmos dvi trys akimirkos, o toliau, esant bent apylygiams priešininkams - vienišas kovotojas pasmerktas. Tik stovint vienam prieš nepatyrusius geltonsnapius buvo galima maivytis, o šiedu frankai – nė iš tolo nebuvo panašūs į geltonsnapius. Tad Garsija greitai šonu, neperpindamas kojų, žengė kelis žingsnius, kad vienas iš frankų liktų kito kairėje ir atakavo: išpuolyje, sukdamasis kairiu šonu,  iš viršaus žemyn dūrė kalaviju, o ūsuotas frankas, instinktyviai linktelėjęs priekin, pabandė atmušti kalaviją ir grįžtamuoju smūgiu kirsti Garsijai į pilvą ar krūtinę. Idalgo kalavijas nučiuožė franko šalmu savo geležties plokštuma (toks ir buvo užmanymas), gavo smūgį iš franko kalavijo kryžmos kažkur į dešinį šoną per apsaugas  ir atšokdamas, galutinai persisukdamas, smogė durklu priešui į paslėpsnius. Pajuto, kad permušė rūbus ir, matyt, kažkokias apsaugas. Atleido rankeną ir palikęs durklą priešo kūne, atšoko šalin ir bandydamas priešą pargriauti, spyrė kriokančiam ir rėkiančiam priešui koja. Antrasis frankas iš netikėtumo kažkiek susimuistė ir dabar turėjo apeiti ar apšokti savo bendrą, bent viskas įvyko taip žaibiškai, kad bandydamas netrukdyti ūsuočiui, spėjo tik kalavijo kertamuoju smūgiu perbraukti Garsijos šarvuotą petį, o jau dėl paspirto kriokiančio ūsuočio kiek atšokti ir atitraukti kalaviją, o  tuo pačiu atsidengti. Garsija dūrė...

... dūrė kiek turėjo jėgų. Net vieną koją uždėjo ant kritusio į vis dar konvulsijose šaižiai kriokiančio ūsuočiaus, kuris paleidęs savo kalaviją, beviltiškai bandė rankomis pasiekti durklą, o nuo tokio raitymosi agonija buvo dar labiau skausmingesnė...

Siaurašmenis kalavijas sunkiai, bet negailestingai žnektelėjo ir sulindo... Antrasis frankas dar nesuvokdamas kas atsitiko, sumojavo savuoju ir Garsijai teko staigiai atšokti... Bet darbas buvo baigtas...

Beveik baigtas...

...po paskutinės paros įvykių pervargusio ir nualinto, o dabar įaudrinto de Chereso venomis tarsi plūdo įkaitinta lava. Jis net nemąstydamas, įtūžusio žmogaus mostais, keliais trumpais judesiais mostelėjo kalaviju ir nutraukė abiejų frankų kančias. Tik ūsuotis kirčio momentu kažkaip suspurdėjo iš kalavijo smaigalys, kartu su kaklu, perrėžė dar ir žandikaulį: fontanu ištryško kraujas... Keli purslai užtiško ir ant Garsijos blauzdų apsaugų ir batų. O antrajam priešui, jei dar būtų pridėjęs kiek jėgos, ir visai būtų nurėžęs galvą...

Po kelių akimirkų, abu frankai, beveik kryžiumi, gulėjo vienas ant kito, o Garsija jautė kaip nuo įtampos virpa visas jo kūnas, o jėgos jau nori jį apleisti. Staiga pasijuto, kaip didžiausias ligonis. Jis negirdėjo nei šūksnių, nei komentarų, nieko. Tik po kažkurio laiko pakėlė galvą ir ausies krašteliu nugirdo kalbant doną Diegą:

- ...senjore Mateo, galite perduoti donui Estebanui, kad jis turi gerus karius. Šį idalgą, gal net verta apdovanoti. Bet čia jau jo reikalas.

Mateo tik sulinkčiojo ir išdidžiai išsitiesė:

- Žinoma, don Diego. Viskas bus perduota.

- Gerai padirbėta, senjore Cheresai, Santjago su tavim, - ištaręs paskutinius žodžius, donas Garsija apgręžė savo žirgą. Juo pasekė ir triukšmingai įspūdžiais besidalindami palydovai.

Sutemose nudunksinčių žirgų aide, rodoljerai liko vieni.

Mateo pliaukštelėjo liežuviu per gomurį, per lūpas išleido kažkokį čirpesį ir palingavo galvą.

- Mačio gaila. Kaip gi taip, a? – Mateo veikiau balsu ištarė savo mintis, nei uždavė klausimą. – Eime vyrai, čia mums darbo prisidėjo. Lyg nebūtų buvę ką veikti, po galais...

Garsija beveik nereagavo, jis stovėjo  dar neatsipeikėjęs ir kratomas vidinio drebulio. Priėjęs Slunkius uždėjo ranką jam ant peties.

- Žinau šitą jausmą. Še, išgerk. Iš tavęs šiam vakarui jau nieko gero nebus. Eik prie vežimų,  kai mėsa iškeps, pažadinsiu. Ir dėl šitų, - Slunkius atsiimta gertuve parodė į bedvasius frankus, - nesijaudink. Niekas neprapuls. Pasirūpinsiu. Juk tam ir yra draugai, ar ne?

Garsija tik bejėgiškai linktelėjo, o Slunkius, priversdamas Garsiją pajudėti, šiurkščiai stumtelėjo jam į nugarą. Šiam, tabaluojant ir beveik velkant kalaviją žeme, šią akimirką mažiausiai kas rūpėjo - tai trofėjai. Tiesą sakant, jie jam visai nerūpėjo. Tik  kažkurią akimirką susivokęs, kilstelėjo kalaviją ir prilaikydamas jį viena ranka, plokštuma įrėmė į petį: kruvino ginklo visai nenorėjo kišti į makštis – po to tik darbo prisidės.

(a.p.: šiame mūšyje, skaičiuojam, kad frankų nuostoliai, mažų mažiausiai, buvo apie 4000 žuvusių karių, beveik dešimt kartų didesni nei dono Gonsalo jungtinių karinių pajėgų. Dar panašiai tiek dingo be žinios. Visų suskaičiuoti neįmanoma. Kai kurie frankų junginiai buvo išskaidyti ir mažomis grupelėmis dezertyravo (galimai, būtent tokie atskalūnai ir užpuolė Garsiją), vėliau buvo pagauti patrulių/sargybos arba nužudyti sukilusių ir kerštaujančių vietinių gyventojų. Sunku dabar pasakyti kodėl, gal, kad frankai, skirtingai nuo ispanų, labiau elgėsi kaip užkariautojai, nei rūpestingi senjorai, o gal dar dėl kažkokių kitokių priežasčių, bet vietiniai labiau palaikė ispanų remiamus valdovus)

Kažkada vėliau, jau Naujoje Kastilijoje, Panamoje, kai Garsija de Cheresas, jau gerokai užpylęs už žando apie šią kovą papasakojo savo užstalės draugužiams: donui Antonijui Santjago Alemanui, jo giminaičiui Gonsalui Fernandui de Oviedai, Ernandui de Soto, senjorui Tomazui ir dar keliems garbiems vyrams, donas Gonsalas de Ovieda tik atsiduso, pakėlė vyno sklidino taurę ir pakraipęs galvą ištarė:

- Tau gal teko matyti ir Barletos turnyrą?

- Tą? Ne, aš į Neapolį atvykau kiek jau po jo.

- Man teko su juo, su donu Diegu susidurti ir, net, bendrauti. Netgi gana artimai. Panašiai, kaip mes dabar. Ir turiu pasakyti, jog šiais laikais, tai vienas iš drąsiausių krikščionių riterių, kuris dėl savo garbės ir tikėjimo kovėsi visur: ir sausumoje, ir jūroje (Garsija, tariant šiuos žodžius, net susiraukė ir vienu gurkšniu pribaigė taurėje esančius likučius), pėsčiomis ir raitas. Tai labai stiprus ir vikrus kovotojas. Jis įvaldęs bet kokį ginklą. Pats garsiausiais ir, net, nuoširdžiausias. Ir atleiskite, garbusis Antonijau ir jūs senjore Ernandai, kurie čia esate patys garbingiausi kabaljeros, kažin ar dar ką nors gali apgaubti tokia šlovės didybė (a.p.: tai realiai užrašyti, tik nežymiai pakeisti Oviedos žodžiai apie doną Diegą).

- Viskas mūsų Viešpats valioje, - kažkaip keistai dirstelėjęs į besižiojantį prabilti Ernandą, anuomet ištarė donas Antonijus. - Mane gal ne, aš per daug romus (sukalbiškai nežinia kam mirktelėjo akimi), o štai nenuoramai Ernandui, viskas dar prieš akis, ar ne? Už tai ir pakeliam?..

Ką jis turėjo galvoje, Vienas dievas težino – net dabar, Garsija sėdėdamas manduvio šešėlyje negalėjo pasakyti. Tik tiek, kad donas Ernandas išvyko į Europą... Bet tikrai ne šiaip sau buvo pasakyta... tikrai...

Bet tai dabar, o anuomet, vyrai pritardami tostui gurkštelėjo, kai kas atsikrenkštė. Kažkas ant duonos paplotėlio užsidėjo paukštienos gabalą ar atsilaužė sūrio.

- Matėm, koks tu romus. Galėčiau pristatyti tave rūmams, turėtum pasisekimą... – vartydamas tuščią bokalą, lyg kažko ieškodamas bokalo dugne ištarė donas Gonsalas.

- Tai jau ne. Aš šį kraštą, kartu net su tais nekrikštais, pamilau labiau nei savąjį. Čia suradau namus, laimę, draugus, bendražygius ir nesiruošiu jo keisti jokį gyvatyną...

- Gyvatyną?.. Khmmm... Įdomiai pasakyta. Kažkas tokio tame yra...

- Jau dešimt kartų geriau keliauti po selvą, nei valandą stripynėti tarp žmonių, kurie širdyje galanda pavydo kirvius. O ryškios žvaigždės, visus nustebinusius savo pasirodymu, greit užgesta, greit sudega. Ir tik vienetų vienetams iš jų parengtas Kristaus žvaigždės likimas.

- Na, nesakyk, Antonijau, nesakyk: manau kavalieriaus Diego garsas išliks amžiams.

- Aha. Kokiu pavidalu? Pamfletuose, ar tavo istoriniuose veikaluose? Galėčiau lažintis, bet žmonės tiek negyvena. Gal tik dono Kolumbo, to portugalo Magelano ar net išdaviko Balbo, ar dono Korteso žygiai, vos paėmus kokiam jūrų ar sausumos kapitonui astroliabiją į rankas, jo pasąmonėje iškils jų vardai, o ne...

- Keistai tu čia burnoji, - baigęs kramtyti, tarsi bandydamas perprasti Antonijaus žodžius, suraukė kaktą Ernandas ir mostelėjo patarnautojui, kad pripiltų taurę. – Ką tuo nori pasakyti? (a.p.: vis tik, matyt šie dono Antonijaus postringavimai Ernandui de Soto krito į galvą – jis, gerokai vėliau, palikęs Kuboje savo jauną žmoną, kaip vicegubernatorių (jai net paminklas pastatytas – viena iš geriausių valdytojų), tyrinėjo Floridą ir t.t. ir taip ir mirė žygyje. Beje, kaip kiek vėliau ir de Ovijeda – tačiau jo tyrinėjimo ir kelionių masteliai neturėjo didesnėsįtakos pasaulio pažinime)

Donas Antonijus atsainiai gūžtelėjo pečiais:

- Net nežinau. Užėjo ant seilės. Taip... Kaip čia pasakius? Va, garbusis Gonsalas siūlo rūmų garsą, o pats myli mūsų kalnus ir miškus, net daugiau už mus pačius. Gal kraustykis čionai? – staiga pakreipė kalbą į kitą pusę. -  Ko tu ten kokioj Granadoj nematęs? A? Čia didieji darbai ir žygiai, ir, gal, net turtai. Didesni, nei galime įsivaizduoti, kurie mūsų dar tik laukia. Galbūt net brangesni už auksą ir kavalieriaus dono Diego šlovę...

Garsija de Cheresas, anuomet, išgirdęs dono Antoniojo žodžius, net šyptelėjo ir visai rimtai nusistebėjo dono Oviedos atsakymu „aš apie tai dar pagalvosiu“. Krito tada į akis ir Ernando elgesys: jis kažkur giliai susimąstęs nervingai tarp pirštų sukiojo duonos gabaliuką, kurį sumaigęs į rutuliuką, mestelėjo burnon ir užgėrė vynu.

Garsija jau senai buvo supratęs, jog nežiūrint to, jog iš prigimties sangria idalgas (a.p.: idalgas pagal kilmę), bet kilniųjų kavalierių polėkiai jam neretai buvo nesuprantami – kažkur už suvokimo ribų. Net kartais visiškai beprasmiai. Nors niekada jis ir nesiekė jų suvokti – kilnieji yra kilnieji – beprasmiškas būtų laiko gaišimas. Taip yra – ir tiek. Galbūt, jei gyventų kitą gyvenimą ir bandytų, bet dabar, sėdint manduvio šešėlyje ir laukiant jo kiekvieną akimirką atvykstant su dono Antonijaus sūnaus ir dono Ovijedos, netikėtai pats sau meldėsi dėkodamas Viešpačiui, kad, galų gale, likimas jį nubloškė į šiuos kraštus... Kad jis čia, kad pagaliau surado savo uostą ir, kaip kažkada, nė kiek nebesigailėjo prabėgusio gyvenimo su visomis jo negandomis...

Taip turėjo būti. Taip su juo turėjo būti... O juk galėjo nukryžiuoti dar Magribe... galėjo nuskęsti prikaustytas prie irklų... galėjo... bet...

Toks likimas...

Taverna.

Senis donas de Avila, Santa Marijos (Santa María la Antigua del Darién) ir aplinkinių žemių gubernatorius ir didysis kapitonas (a.p.; didysis kapitonas, tai ne pravardė, o pareigybė, kurią dar galima versti kaip vyriausiasis kapitonas arba visų karinių pajėgų vadas: „Gobernador y Capitán General“ – karinių laipsnių, kaip tokių buvo tik užuomazgos), stabtelėjo ir nuo ryškios saulės seniokiškai prisimerkė. Tik jo it vilko susiaurėjusios  ir spindinčios akys visai neatrodė, kaip kokio senio: gyvenimiškoji energija jo dar nė nemanė palikti. Jose atsispindėjo šaltumas, o jį patį, išsitiesusį, lyg jam būtų ne beveik aštuoniasdešimt, o dar ne daugiau penkiasdešimties – šešiasdešimties - supo nenusakoma aura, kuri, tarsi pati savaime, vertė aplinkinius žmones besąlygiškai jam paklusti. Tad ir Garsija, ir jį supantys su juo atvykę senieji bendražygiai ir draugai, sustingo kaip įkalti. Susitikimas su iš šešėlio staiga išėjusiais grandais buvo netikėtas, tad Garsija tik po kelių akimirkų susizgribo ir kaip pridera, pasisveikindamas, nusilenkė gubernatoriui.

Justodoro (a.p.: de Avilos pravardė) žvilgsnis hipnotizavo, šalia jo stovintį Ernando de Soto ir kiek nuo jų atsilikusį doną Antonijų Palanką los Viecho ir senjorą Tomazą matė tik kaip išplaukusius šešėlius.

- Mes jau buvom susidūrę, - baigęs žvilgsniu tyrinėti sutiktuosius atvykėlius, pirmas kimiai ištarė Senis ir išdidžiai uždėjo ranką ant kalavijo buoželės.

Garsija de Cheresas linktelėjo, nurijo seilę ir nuščiuvusioje tyloje, kurią trikdė tik kažkoks tolimas viaukčiojimas ar pavėsinėje stovinčių arklių prunkštelėjimas, ištarė:

- Taip, jūsų ekscelencija. Du kartus, don Pedro. Pirmą kartą Neapolyje...

- Taip, taip, prisiminiau. Antrą kartą Oranoje (a.p. Šiaurės Afrika. Dabartinis Alžyras. Buvęs Viduržemio berberų ir osmanų piratų uostas. Ispanų kontrolė nuo 1509 iki 1708 m.).

Senasis donas de Avila niekada atmintimi nesiskundė. Senatviškas marazmas, pasak nepatenkintųjų, liejosi, bet atmintį gubernatorius turėjo iš ties pavydėtinai gerą.

– Taip, - tęsė jis. - Anuomet buvai žinomas, kaip geras skydo ir kalavijo meistras iš Masalguiviro (a.p.: arba tiesiog Puerto Grande - dabartinis Mers el-Kébir arba Al-Marsā al-Kabīr – išvertus tiesiog „Patogus Uostas“ Magribe. Dabartinis Alžyras. Ispanams atiteko 1505 m., per paskelbtą ir popiežiaus finansuotą „kryžiaus žygį“ prieš piratus ir tapo savotišku placdarmu pažabojant berberų, arabų ir osmanų piratavimą, užkariaujant šiaurinio Magribo pakrantes).

- Taip, mesire (a.p. iš Italijos po visą Europą  pasklidęs populiarus kreipinys į riteris ar aukščiau stovinčius žmones. Be kita ko, „senjoras“, kaip kreipinys - tuometinėje Italijoje dar nebuvo naudojamas), jūsų ekscelencija.

- Du kartus nesutikai pereiti į mano koronelę (a.p.: Oranijos žygyje de Avila vadovavo pėstininkų koronelei)... – vyptelėjęs de Avila nudelbė savo pašnekovą nuo kojų iki akių. Tačiau, nors ir elgėsi išdidžiai, kaip erelis kalbėdamas su žvirbliu, žodžiuose metalinio žvangesio nesijautė – labiau kaip tėvas su padauža sūnumi, kuriam turi išsakyti priekaištavimus tik dėl formalumo, o ne dėl to, kad iš tiesų jo pačio nuomone to reikėtų.

- Ir abu kartus, galbūt, padariau didžiausią savo gyvenime klaidą, - nusilenkė Garsija, ir pridūrė: - Bet dabar aš čia.

- Pamanyk tik, „aš čia“, - pats sau saikingai nusijuokė gubernatorius. Balsas nuskambėjo kaip kokio varno – vos ne sausas kosulys.

Aplinkui susirinkę vyrai, nežinodami ko laukti ir ko tikėtis, suglaudę ausis niūriai tylėjo ir, laukdami atomazgos, sutrikę dėbčiojo į pašnekovus. Tad, pasirodžiusio de Avilos raštininko, kuris su kažkokiais reikalais pribėgo prie savo senjoro ir net nenumanydamas pokalbio temos meilikaujamai pritardamas dirbtinam savo senjoro juokui sukrizeno, balsas atmosferą dar labiau sugniuždė.

- „Aš čia“, - tarsi smaguriaudamas šių žodžių skambesį, dar kartą ištarė de Avila. – Ir ką tu, čia, veiksi? A?

- Stosiu kabaljero kapitono dono Antonijaus los Viecho žinion, mesire, jūsų ekscelencija, - jau atsitokėjęs tvirtai ištarė Garsija. – Kaip ir kiti su manim atvykę vyrai. Jei leisite, don Pedro, jūsų ekscelencija. Mesire, taip mes...

- Kapitono? – gubernatorius pasisuko ir ironiškai dėbtelėjo į doną Antonijų, kuris kaip niekur nieko, it kokia statula, su susidomėjimu klausėsi pokalbio. – Jau ir kapitono?

- Čia mano pravardė, mesire, - įsikišdamas į pokalbį, ramiai ištarė Santjago kavalierius ir nežymiai gūžtelėjo pečiais: – Taip dažnai už akių ar į akis mane vadina mano draugai. Senų laikų palikimas, mesire.

Pedrarijus sučepsėjo lūpomis, dar kartą dėbtelėjo į Garsiją, po to suraukė lūpas ir, galų gale, ištarė:

- Pravardė. Ką gi. Matysim. O iki tol, don Antonijau, jūs atsakote už šituos valkatas. Ypač už šitą. Už Garsiją, kuris Orane, kartu su leitenantu, kaip jį ten? Ortega? Ir kitais savo sėbrais, stebėtinai stebuklingai dingo. Ar net pragare, jus visus velnius išmušėt? Būtų gera naujiena. Bet dabar tave čia matydamas, nesu tikras, ar prieš mane nestovi dezertyras koks. Gal jo kartuvės ilgisi? Taigi. „Kapitone“, - Pedrarijo pasuko galvą, žodžiai jau buvo nukreipti donui Antonijui, - savo valkatų, norinčių pasitarnauti Auksinei Kastilijai sąrašą, atiduosi mano raštininkui... O tu, Ernandai, pasirūpink, kad visi jie jau ryt turėtų ką veikti. Niekas čia nedykaduoniaus. Arba dirba, arba tegu nešdinasi atgal iš kur atėję.

Iškranksėjęs savo monologą ir nelaukdamas jokio atsakymo, gubernatorius žengė kiaurai pro Garsiją ir už jo stovinčius ir su juo atvykusius idalgus. De Cheresas vos spėjo linkteldamas pasitraukti ir praleisti de Avilą, o šis, pro prasiskyrusius karius išdidžiai nužingsniavo per dulkėtą ir saulės pliekiamą aikštę link abatijos.

Prabėgus daugiau nei penkiolikai metų, po manduviu sėdinčiam Garsijai, prisiminus senio de Avilos žvilgsnį, net ir dabar stuburkauliu nubėgo šaltas šiurpuliukas. Iki Peru konkistos ir per ją, pakliuvęs į šalčiu ir vaiduoklišku šiurpuliu alsuojančias nelabųjų ir šėtono garbintojų mečetes (a.p.: tuo metu ispanai mečetėmis vadino bet kokias šventyklas ar maldos namus, jei jos nebuvo krikščioniškos. Išsamiau vertime į lietuvių kalbą: „Peru užkariavimas. La conquista del Peru“, kurį galite rasti autoriaus bloge), net aukščiausiose sierų viršukalnėse, kai šaltis ir oro trūkumas laužydavo kaulius, tokio stingdančio stuburą ledinio šalčio ir kaustančio jausmo nepatyrė. Jis atsiminė, kaip paskutinieji žodžiai apie Oraną ir dingimą jį užgavo. Bet idalgas – ne turgaus boba – tuomet buvo  ne laikas ir ne vieta pradėti kažką teisintis. O ir teisintis Garsija neturėjo dėl ko. Na ir pats dėl visko kaltas. Jei savo laiku būtų tinkamai pasirinkęs, tai gyvenimas galgi būtų pakrypęs visai kita linkme. Betgi nežinosi nieko į priekį, kaip ir tada, prieš kiek daugiau nei penkiolika metų, kai žingsniavo vakarėjančio ir triukšmingo Neapolio gatve.

Neapolis! Pavasaris Neapolyje, tai naujos eros pradžia... Tuomet ir šiaip triukšmingas miestas virsta visišku šurmuliuojančiu skruzdėlynu. Vienas iš gražiausių metų laikų...

Iki Neapolio, Garsija, kartu su bendražygiais, kartu su karinėmis Didžiojo Kapitono pajėgomis, jau buvo lankęsis ne viename Italijos pusiasalio mieste. Kai kur kovėsi, kai kur ilsėjosi ir mėgavosi svetingumu, bet nė vienas neprilygo Didžiajam Neapoliui. Tuomet, iš pasakojimų, suvokė, jog didingesnis miestas gali būti, nebent tik Roma (a.p.: anuomet nuo rekonkistos buvo praėję labai nedaug laiko. Ispanijos jungtinė karalystė žengė tik pirmuosius ir tikruosius savarankiškus tarptautinės politikos žingsnius, dar tik adaptavosi prie Vakarų Europos realijų. Palygint su to metinio Italijos pusiasalio karalystėmis, miestais ir respublikomis, Iberijos pusiasalis tebuvo tik provincialus kaimas. Stereotipinės prabangos dar nebuvo. Net karališko kraujo grandai, palygint dar kukliai ir pilkai gyveno, rūbai neišsiskyrė prašmatnumu ir iki mados diktato dar buvo labai toli. Be to buvo labai stipri bažnyčios įtaka, kuri stabdė prašmatnumo apraiškas, nors po Grenados užkariavimo ir po Italijos karų, jau sulaikyti jos proveržio realiai nebegalėjo, o po Karolio I ir nebesistengė. Bet visa tai buvo tik ateityje, o tuomet, iš provincialaus miestelio kilusiam Garsijai, Neapolis turėjo atrodyti, kaip aukso grynuolis purve). Niekada nesigailėjo čia atsidūręs ir net nebenorėjo jo niekada palikti. Mintyse jau rezgė įsikūrimo ir savo gūžtos įsukimo planus. Bet kol kas, planai planais, o tarnybos dienos slinko. Tad ir tą įsimintiną dieną, kuri nulėmė jo tolimesnes klajones, baigęs budėjimą, sutvarkęs kasdieninius nežymius reikaliukus kareivinėse, persimetęs keliais žodeliais su pažįstamais kariais ir sargybiniais, praleidęs pro šalį einančią kažkokią eilinę puošnią procesiją, kuri lydėjo kažkokio žymaus dožo palankiną su užtrauktom užuolaidom, pėdino  tiesiog į jų kapitamos pamėgtą taverną. Tačiau dėl procesijos priverstas sustoti ir trumpam atsitraukti į vieną iš šešėliu dengtų akligatvių, vėl prisiminė ką vakar gautą laišką ir išsitraukė jį  iš užančio. Pats nežinodamas kodėl, jį atlankstė ir dar kartą permetė akimis paskutinę, niūrias mintis sukėlusią pastraipą:

„...tavo siųstus pinigus gavau. Dalį atidėjau, o Joanai perduoti negaliu. Ji dabar jau ne duenjos Chesusos skalbėja, o kambarinė ir palydovė. Pagailėjusi, jog moteris gyvena viena, kol vyras gina Karūnos garbę ir šlovę, išsivežė su savimi, kaip palydovę ir kompanionę už Pirėnų, už Navaros į Kotero gydomąsias maudyklas, kur ji norėjo pataisyti savo pašlijusią sveikatą ir, kartu, aplankyti šventas vietas,  ir... (Garsija tuos kelis žodžius praleido)... gali būti, kad grįš tik kitą pavasarį. Tad ji, dabar, šios duenjos garsėjančios pamaldumu globoje. Tad gali dėl jos būti ramus. Kitą pesų dalį skyriau gretimo namo išmokėjimui, apie kurį rašiau praeitą kartą. Jums susiėjus, turėsite kur gyventi. Tad...“

Tuo tarpu procesija praėjo ir Garsija vėl išlindo į gatvę. Susiraukęs, lyg būtų atsikandęs kažką neįtikėtinai rūgštaus, žingsniuodamas ir lankstydamas laišką, užkliuvo už kažkokio po kojomis pasitaikiusio valkataujančio šuns ir susverdėjęs jam čia pat spyrė. Šunėkas net nekauktelėjęs mikliai išsisuko ir spruko šalin, o Garsijos koja perskrodė tik orą.

Praeiviai net dėmesio neatkreipė. Kiekvienam rūpėjo savi reikalai, o ir daugumas žiūrėjo po savo kojom, kad kuo mažiau išterliotų savo apavą. Vis tik, prie pietinės sienos vartų esantis kvartalas, nors ir ne prasčiausias visame Neapolyje, bet ir švara nepasižymėjo.

Dabar jau būrio vyresnysis, seržantas Garsija, sulankstytą laišką pro pravarstyto chubono atlapus sugrūdo atgal į užantį ir nepatenkintas papurtė galvą.

Laiškas rašytas prieš mėnesį... Tai reiškė, jog Joana su savo senjora išvyko vos praskaidrėjus pavasariui ir Pirėnus pasieks, kai ten baigsis liūtys, upės nuslūgs, o vietiniai kalniečiai ir kaimiečiai sutvarkys kelius...

- Kitą pavasarį?.. – pats savęs, subambėjęs po nosimi, perklausė Garsija. – Grįš tik kitą pavasarį. Kaip Dievą myliu...

Garsija jau pirmą kartą perskaitęs laišką pajuto kažkokį kartėlį, o ir dabar jis nebuvo sumažėjęs. Neapolis jam patiko. Ir visi šie kraštai ir,  net, žmonės jam patiko. Jo gimtas miesteliūkštis Torentas, palygint su visu tuo, ką jis rado Neapolyje – paprasčiausiai purvina ir saulės nutvieksta niūri šuns būda, ir niekas kitas. Bet dabar Garsija išspruko iš tos šunų vertos irštvos ir turėjo puikią progą įleisti šaknis Neapolyje – auksiniame mieste. Jis net, praeitame laiške jau rašė, jog norėtų, kad žmona kraustytųsi į Neapolį, jog tarnyba čia gerokai geriau apmokama. O ir miestas ir galimybės gerokai didesnės. Neapolis, ne nususęs Torentas – visada duonos rasi... O ir po karo likusieji pinigai, pirmai pradžiai – gerai būtų pasitarnavę... O ir dar tų karų bus. Blogiausiu atveju, kondotjerai čia visuomet paklausūs.

O gal kartu su Didžiojo Kapitono žmonėmis ir daugeliu kitų reikėjo grįžti į Ispaniją? O ką ten veikti?.. Vėl iš naujo naujos duonos ieškoti?

Rūškanose mintyse atsidusęs, Garsija suprato, jog nepajuto kaip atėjo. Siauroje gatvelėje, dar nematant arkos vedančios į vidinį kiemą, vos ne į kitą namą rėmėsi išdidi iškaba: „Samsono Liūtas“. Pati iškaba jau buvo suskeldėjusi. Kažkas kažkada ją bandė restauruoti ar remontuoti, ar paryškinti spalvas, bet iš gerų ketinimų išėjo tik geras šnipštas: sueižėjusi iškaba ir liko sueižėjusia ir tamsiai nutepliota iškaba, kuri dėl tvirtumo buvo perkaustyta keliomis metalo juostomis, o viduryje jos puikavosi kažkokias spalvinga,  panašai į netyčia ištaškytus dažus dėmė. Reikėjo turėti itin turtingą fantaziją, kad čia įžiūrėti ką nors panašaus į liūtą ar Samsoną ar abu kartu.

Garsija jau norėjo nerti pro kiemo arką, iš kurios aidėjo svečių keliamas triukšmas, kai priešais jį staiga išdygo porelė linksmai nusiteikusių karių. Dar jų nepamatęs, iš balsų pažino, jog tai jo paties kampanijos sėbrai - tik iš kitos kapitamos.

Mažas ir kresnas, į statinaitę ant kojų panašus ginkluotas vyrukas vos neišsirito į gatvę ir gražiu baritonu išdainavo:

- O sole mio!..

Paskui jį išlindęs gerokai aukštesnis, taip pat ginkluotas vyrukas, jam ištarė kažką dygiai drausminančio ir plačiu mostu pasikasė pagurklį. Mažasis, nė kiek neįsižeidęs žiojosi atsiloti, bet čia pat pamatė atžingsniuojantį Garsiją ir plačiai išsiviepė:

- Ooooo! Varonil Sija! – vienu pečiu į arkos sieną įsirėmė drūtas žemaūgis vyrukas ir atgaline ranka iškilmingai perbraukė savo ūsus.

- Tardes (žodis „buenos“ praleistas – tarp savų - sutrumpintai, kaip labas vakaras), Pipito, (a.p.: tai veikiau pravardė, nei pavardė, reiškianti statinaitę), El Kanto, - linktelėjo Garsija. Prie savo pravardės, prilipusios dar anuomet, prie Gariljano upės, buvo senai įpratęs: ji netgi jam ir patiko (a.p.: Varonil – sunkiai verčiamas išsireiškimas, bet suvokiamas kažkaip panašiai, kaip vyriškas, bebaimis, beatodairiškas, o Sija – paprasčiausiai „Garsija“ trumpinys).

- Mes pas motušę Veroniką. Ik... Eime? – už mažaūgio smarkuolio stovintis El Kanto: dailių, bet keliais randais subjaurotų bruožų, kuriuos bandė maskuoti augindamas barzdą, vyrukas. Jis linktelėjo už poros kvartalų esančio linksmybės namų (viešnamio) kryptimi ir vėl sužaksėjo.

Kažkada šis vaikinas turėjo kalaviją su keistai išgręžtomis skylutėmis, kuriuo mosikuojant išgaudavo švilpimą ir, net priklausomai, kaip laikydavai kalavijo plokštumą – galėjai išgirsti net kelias skirtingas gamas. Taip jam ir prilipo Espada el Kanto (Esapda el Canto) – dainuojančio ar giedančio kalavijo pravardė. Po kurio laiko beliko tiesiog El Kanto. Tik visi žinojo, jog jis nei klausos, nei balso neturėjo, tad praradus kalaviją tapo tarsi jo antipodas dėl kurio jį laikas nuo laiko paerzindavo seni  bičiuliai ir dėl kurios jis kelis kartus jau pešėsi su saiką praradusiais naujokėliaisNa, o koks jo tikras vardas - Garsija net ir nežinojo.

- Ne, vyrai. Be manęs, - papurtė galvą Garsiją.-  Nusivariau, kaip koks benediktinas kipšams uodegas sukiodamas. Pora taurių ir namo...

- Ir kas jau ten tokio nutiko? A? lyg ramu, - nusispjovė Pipito. Paklaust paklausė, bet iš tiesų atsakymas jam ir nerūpėjo: jo mažutės kaip paršelio akutės lakstė per gatvę ir sustigo ties beateinančia moterėle, kurią išdidžiai lydėjo kažkoks vidutinės rankos prekijus ar amatininkas.

- Iš Romos kažkokie šikniai. Pasiuntinybė kažkokia turi atvykti, tai žinote...

- Aaa... nu jo, kiekvieną kartą, nors griūk aukštielninkas. Be ten, - baigęs žagsėti El Kanto dūrė į arką sau už nugaros, - nieko gero nebus.

- ...? – Garsija klausimai kilstelėjo antakius.

- Mateo, kad kur jį nelabieji, atsivedė kažkokius grandus, velniai juos rautų. Po velnių, visą vakaruškę sugadino. Kas gali, sliūkina lauk... – pasikasęs krūtinę per atraišiotą chuboną ir pilkšvus, kažkada buvusius baltais marškinius, tęsė: - Tavo Slunkius su kelias vyrukais dar ten. Bet kaži ar ilgai išsėdės...

Garsija puikiai suprato, jog šelmiams, kurie nori linksmai praleisti vakarą, tokia vieta, kur atsliūkino aukštesni jų vadai ir dar alia kažkokie grandai - nėra ką veikti. Bet jam, su juo nuotaika, tokia aprimusi vieta, net labai tiko. Ypač, jei ten sėdi Slunkius ir jo kompanija.

Garsija žiojosi kažką  atsakyti, kai Pipito, staiga atšlijo nuo arkos kampo ir skambiai, neproporcingai plačiu savo delnu plekštelėjo per pasturgalį pro juos praeinančiai, dėl užmesto juodo šalio ant galvos, nenusakomo amžiaus moteriai.

Moters palydovas sureagavo žaibiškai: iškart stabtelėjo ir čiupo savo činkvedėjos (a.p.: Cinquedea – tuo metu Italijos pusiasalyje madingas miestelėnų durklas: į trikampį dantį panašiais ašmenimis) rankeną ir sustingo. Miestelėnas pasimetė: prieš jį stovėjo trys ginkluoti vyrai, iš kurių du visai nebuvo panašūs į blaivus.

Pipito tiesiog stovėjo išsišiepęs ir net iškišęs liežuvio galiuką, o El Kantas demonstratyviai iškėlė ranką ir kraipydamas pirštą pašaipiai rodė „na-na“. Garsija suniuko – tik kivirčo jam ir betrūko.

Nuo savo neseniai iš prasilošusio Venecijos kondotjero perpirktos ir jau pamėgtos skiavoneskos (a.p.: it. spada schiavonesca. Pusantrinis kalavijas. Manoma, kad jo kilmė turėtų būti Balkanuose (viena iš priežasčių, kodėl antraeilis herojus ją parenka). Tai pusantrinis kalavijas, sveriantis nuo 1,5 iki 1,7 kg. ir apie 1,2 m. ilgio. Jį ypatingu daro horizontaliai gulinti „S“ pavidalo kryžma, kuri, manoma, leido efektingai kovoti prieš lenktus sunkiuosius Osmanų kardus ir kalavijus... Šis kalavijas davė pradžią tarp Venecijos dodžų (kilmingųjų) apsaugos paplitusiai „skjavonai“. Nuo 1570 metų skjavona pradėta kaldinti su krepšelinio tipo rankena ir vėliau terminą „spada gli schiavoni“ pradėti taikyti visiems venecijietiško tipo kalavijams, kurie turėjo tokio tipo rankeną) buoželės kilstejo savo ranką ir tiesiog atgaliniu delnu atsainiai kelis kartus mostelėjo, kad miestelėnas keliautų savo keliais. Matyt šis jo gestas  galutinai padėjo miestelėnui apsispręsti ir jis paleidęs durklo rankeną čiupo savo nežinia ar sutuoktinės ar dukros ranką ir po nosimis keiksnodamas, nežiūrėdamas sau po kojų, greita žingine nusitempė moterį tolyn. Tik moteriškei kiek nutolus ir jai atsigręžus, Garsijai jos šelmiškai blykstelėjusios akys visai neatrodė suglumusios ar pasipiktinusios...

- El Kanto, vesk tu greičiau tą Pipitą pas motušę garo nuleist, o tai jis čia tuoj visas ragacijas (a.p.: moteris, nepriklausomai nuo statuso ir amžiaus) aplapnos ir įkliūsim į kokią katorginininkų duobę.

- Taip. Tiesa. Aha, Pipito! Šikniau, eime! Sija, tai tu lieki?

Garsija vietoj atsakymo tik linktelėjo.

- O ir be reikalo... Ppito! Spėsi pamyžt! Eime!

- Prisiminiau vieną dainelę... ik... ik..

- Pas motušę padainuosi kiek norėsi, eime, kad tave kur...

Garsija nueinančių vyrukų nebeklausė ir nėrė pro arką link prie stalų triukšmaujančių studentų, kurie į jį nekreipė jokio dėmesio: ispanų kariai ir kondotjerai čia buvo nuolatiniai svečiai.

Paskubomis pralėkęs pro tuos pora studentų užsėstų kiemelio stalų ir pro lakstančius padavėjus, nėrė pro plačiai atvertas duris į vidinę pailgą ir arkomis išdalintą pusrūsio salę.

Mirkčiodamas, kol akys kiek apsipras su prieblanda, trumpam sustingo. Tie keli  atviri langeliai šviesos beveik nedavė. Ypač įėjus iš lauko. Tvyrojo vyno, pridegusių riebalų ir dar kažkokių rūgėsių tvaikas. Gerai pažįstamas ir nė kiek neatstumiantis. Netgi atvirkščiai: nuo pačiam menės gale esančio milžiniško židinio, kažkokiu būdu padvelkus keptos mėsos kvapui, viduriai net sugurgėjo.

Vienintelis kas buvo ne taip, tai tyla. Ne tiek tyla, kiek paprasčiausia rimtis. Paprastai čia šurmuliuodavo ne blogiau, ir gal dar daugiau, kaip, kad, dabar lauke sėdintys studentai, tad tie šnaresiai, bokalų trinktelėjimai ar molinių lėkštučių tarkštelėjimai, ramūs į bendrą šnaresį ar su iš lauko ateinančiu šurmuliu ir į tylų gaudesį susilieję balsai atrodė, buvo tik tylos palydovai. Nors ją čia pat pertraukė šeimininko burnojimas, kuris užsipuolė prie iešmo stovintį ir, matyt, aviną ar kažką panašaus į jį, vartantį bernioką.

Tarsi po kokio signalo, taverna atgijo. Sušmėžavo padavėjos ir dar vienas berniokas su nukrautu valgiais padėklu ir nupuolė prie stalo, kur sėdėjo Garsijai visiškai nepažįstami vyrai. Kas dėjosi už poros kolonų ir tarp jų sukaltos pertvaros, arčiau židinio, de Cheresas nematė, bet ten, dažniausiai, ir sėdėdavo Slunkius.

Tačiau iki pertvaros jam nueiti nepavyko. Žengė kelis žingsnius ir nuo stalo, kur ką tik berniokas numetė padėklą, kaip botagas čiaukštelėjo Mateo balsas:

- Sija! Prieik. 

Garsija net nusipurtė. Tik priėjęs arčiau prie prieblandos šešėlyje stovinčio stalo, suprato, kad čia sėdi tie patys Pipito ir Le Kanto minėti didžiūnai. Iš jų, priėjęs arčiau, Garsija pažino tik Mateo ir doną Estebaną, kai šis, nelabai blaiviu mostu nuo padėklo čiuptelėjo didelį vietinio kietos sūrio gabalą ir jo pailgas ir išblyškęs veidas tarsi išlindo iš šešėlių žaismo. Pajuodę ir įdubę paakiai jį darė panašų požemio vaiduoklius.

- Buenas tardes Señores caballeros, - virš sėdinčių sustingęs Garsija saikingai linktelėjo. – Kuo galiu pagelbėti?

- Leiskite pristatyti, senjorai, - Mateo teatrališkai mostelėjo į Garsiją. – Idalgas, Garsija de Cheresas. Dar vadinamas ir žinomas, kaip Varonil Sija. Prie Gariljano, teisėjaujant pačiam donui kavalieriui Diegui Garsijai de Paredes y Tores, stojo į dvikovą iškart prieš du frankus.

- Aha.. ik... - girto žmogaus kinktelėjimu, donas Estebanas patvirtino Mateo žodžius.

- Oh. Tas tai, net mūšio įkarštyje įsigudrina turnyrus organizuoti, - visiškai į Garsiją nepasukdamas galvos subambėjo vienas iš nepažįstamųjų senjorų. Jis pasitaisė savo naujamadišką rapyrą su įmantriai išpuošta kryžma ir riešo apsauga, pakėlė sklidiną bokalą ir lėtai, bet garsiai nurijo kelis gurkšnius. Garsija net atsirodė, jog jo balse nuskambėjo pavydo gaidos.

- Na, ir ką? – girgždančiu balsu ištarė kitas donas, kuris, rodos, vyno net nebuvo ragavęs, nors pustuščiame bokale tik jis ir galėjo teliuskuoti. Iš aukštos kaktos ir išdidžios nosies, bei toli viena nuo kitos įstatytų akių, buvo galima bandyti spėti jį turint bent šlakelį maranų kraujo (a.p.: krikštyti arba apsikrikštiję žydai arba jų palikuonys. Neretai to meto Ispanijoje buvo užėmę aukštus postus: ir kaip kortesai, ir kaip karaliaus patarėjai ar rūmininkai, kai kurie giminystės ryšiais susiję ir su Ispanijos grandais, kaip pavyzdžiui, tas pats Pedrarijus Davila – kaip jau minėta, aristokratijos hierarchija, to meto Ispanijoje, buvo itin paini). Akivaizdžiai matėsi jog tai valdingas ir charizmatiškas senis.

- Nieko, - vyptelėjęs pečiais gūžtelėjo Mateo ir dar labiau atvarstydamas apykaklę, tęsė: - „Gerai padirbėta, senjore Cheresai, Santjago su tavim“, tuomet jis, donas Diegas, pasakė. Ar taip Sija?

- Tikrai taip, - saikingai linktelėjo Garsija. Akies krašteliu, jam atsirodė, jog iš už pertvaros atsilošęs visu korpusu smalsiai dirstelėjo Slunkius, o jų stalas nuščiuvo: matyt norėjo girdėti pokalbį.

- Iš Diego lūpų, tai net daugiau nei puikus įvertinimas... – atsiliepė tas pats senis. – Sėsk.

Garsija sutikdamas (nors jos sutikimo ir nereikėjo) linktelėjo. Mateo sutarškėdamas ginklais ir pakeliui, be jokių ceremonijų pasičiupdamas nuo padėklo keptą kurapkėlę, slystelėjo suolu arčiau savo senjoro, o Garsija kukliai, bet kaip jaučiantis savo vertę žmogus, prisėdo ant suolo galo.

Tarsi iš po žemių išdygo visai padoriai apsirengęs paauglys - padavėjas. Buvo aišku, kad „Samsono Liūto“ šeimininkas, prieš aptarnaujant garbius donus, jam liepė persirengti į išeigines drapanas.

Berniokas pastatė taurę, negailėdamas vyno ją sklidinai pripylė ir, čia pat, ant nuzulinto stalo padėjo storą tamsios duonos gabalą ir taip pat neregimai „išgaravo“ (a.p.: lėkštutės, servetėlės ir kiti mums įprasti stalo atributai, nors jau ir pradėjo rastis, bet dar toli gražu ne tokio lygio tarvernose, ir dar ne visuose rūmuose, o iki visiško paplitimo ir atitinkamo etiketo susiformavimo, dar buvo veik virš pusantro šimto metų).

Priešais jį sėdintis nenusakomo amžiau vyras išdidžiai ir demonstratyviai nusuko savo ilgą nosį, bet nieko neištarė, o Mateo tęsė:

- Tai donas Pedras de Avila ir mesiras Pieras de Liaje... (a.p.: „Pieras“, o ne „Pjeras“ – pažymint itališką, o ne prancūzišką kilmę)

- Taip... du Pedrai... - nei iš šio, nei iš to, kinktelėjo donas Estebanas, ir niurnėdamas mieguistai prisišliejo prie sienos, tarsi taisydamasis nusnausti.

- Vaišinkis, - ištarė de Avila. Garsijai atmintyje iškilo šio senio turnyruose įgyta pravardė „Justadoras“. Artimas karaliaus rūmams ir įtakingas per savo giminystes ryšius grandas. Jis net suabejojo ar tai jis tikrai galėjo dabar sėdėti čia, nors ne prasčiausioje, bet pakankamai kuklioje kareivių ir studentų pamėgtoje Neapolio tavernoje. Bet laikas parodė, kad Garsija neapsiriko.

Akimirkai, kol vyrai kramsnojo ir užgėrinėjo, įsivyravo tyla.

- Ar teko girdėti, kad moriskai susičiulbėjo su Magribo piratais?

(a.p.: krikštiti maurai. Nors moriskais jie vadinami pagal Kastilijos, kuri tapo ispanų bendrine, o Aragone taip ir toliau buvo vadinami maurais, o Valensijoje ar Katalonijoje – saracėnais. De Avila gimęs ir augęs Segovijoje – iš esmės Kastilijoje, todėl jis galėjo vartoti būtent „moriskų“ atitikmenį)

- Blogos naujienos greit sklinda, senjorai. Jūs don Pedro, apie Kulerą? (a.p.: Cullera. Šiame regione 1503 m. įvyko vienas iš didžiausių berberų piratų antpuolių, degė visa pakrantė, buvo paimta nemažai belaisvių. Tai išprovokavo Popiežiaus finansuojamą „kryžiaus žygį“ į šiaurės Afriką, kuris dabar vadinamas „Jornada de Mazalquivir“ – „jornada“ arba „chornad(t)a“, kilęs iš lotynų kalbos „diurnus“ arba viduramžių lotynų „diunata“ – „diena“. Išvertus, tiesiog „Masalkuiviro diena“. Anglų ar Prancūzų kalbose „Mers el-Kebir“. Nors ir atsainiai ir nedidelėmis pajėgomis organizuotas antpuolis, per gana nedėkingas gamtines sąlygas, sėkmingas žygis davė pradžią ispanams įsisavinti Šiurinės Afrikos pakrantę ir gana sėkmingai išvaikyti berberų piratus, sunaikinti jų atsparos miestus/uostus)

Donas Pedro tik linktelėjo, atsilaužęs duonos gabalėlį įsimetė jį burnon ir užgėrė vynu.

- Žodžiu, ruošiamasi atsakomajam. Užteks subines Neapolio viešnamiuose trinti. Geri vyrai reikalingi, - atsiliepė Mateo. Jo liežuvis, nuo išgerto kiekio jau buvo linkęs maskatuotis, tad jis žodžius jau tarė kiek nerišliai, bet pakankamai aiškiai, palydėdamas aistringais gestais. – Laukia gera šlovė ir... ir karjera...

- Ir pinigai, be abejo, - atsainiai, tarsi bodėtųsi tokia perspektyva, ištarė Pieras de Liaje.

- Slunkius ir visa jo kompanija čia irgi neliks, - įsikišo Mateo. – su jais jau kalbėta.

- O aš ką? - gūžtelėjo pečiais Garsija. Jo akyse vėl iškilo laiškas ir jis pridūrė: - Aš už. Tik sakykit kur ir kada, ir mano rankoje laikomas kalavijas su jumis. O ir turtais aš neapaugęs.

- O, sakiau, jog idalgo kraujas, senojoje Iberijoje – dar ne tuščias žodis, - , - teikėsi parodyti pritarimą de Avila.

- Ryt atpėdinsi į rūmus. Jo... – sumaskatavo rankom Mateo. - Prisistatysi nuo manęs pas dono Ramono de Kordono adalidę (a.p.: Ramón Folch de Cardona-Anglesola, 1467-1522. Šiuo metu būsimas Sicilijo, o vėliau ir Neapolio virėjus (vicekaralius). „Jornada de Mazalquivir“ kryžiaus žygio kapitonas).

- O dabar palik mus. Tavo sėbrai, berods, ausis ištempę tavęs laukia, - Justadoras kinktelėjo link už pertvaros sėdinčių ir smalsiai nuščiuvusių karių.

II skyrius

Karšta Magribo saulė.

Užmerktose ir saulės per vokus svilinančiose akyse kilo raibuliai ir miražai. Rodos atversi vokus ir svilinanti Magribo saulė išdegins akis.

Skausmo jau nebesijuto. Tik kažkokia beformė kaladė vietoje galvos...

Ir sudžiūvusios, suskeldėjusios lūpos, kurios plyšdavo vos jas pakrutinus...

Perdžiūvusioje burnoje, net troškulio nebesijuto...

Rodos nei vienas judesys šiai be gyvybės ženklų gulinčiai būtybei net nebepriklausė. Nors ji ir liovėsi bandžiusi krustelėti: atrodė, kad kiekvienas raumuo, kiekviena būtybės gysla – sutrupės... Sutrupės kaip perdžiūvęs sausos žolės šiaudelis ir vėjas jo smiltis išpustys į visas keturias pasaulio šalis.

Lūpos kažką pajuto...

Kas tai?..

Galva nesuvokė, bet dar kažkiek gyvas organizmas sureagavo pats, be būtybės nuovokos: lūpos vos-vos prasivėrė ir vandens lašeliai nubėgo per gomurį ir liežuvį... Nelaimėlis išleido kažkokį garsą. Gal dejonę?

Ratilai susiliejo į kažkokią dėmę, kurią suko aureolė...

Pragaro varai?

Ne, velniai pro juos nepūsta...

Skaistykla? Taip, tikriausiai skaistykla – skausmo daug, bet nei angelų nei demonų...

Dar keli lašeliai ir skaistyklos vartai atsilapnojo, ir būtybė suvokė kas ji tokia... kas jis toks...

Garsija...

Garsija de Cheresas...

Masalkuiviro įgulos seržantas...

- ...ką darai? – Garsija tarsi išgirdo savo vado šūktelėjimą, o tik po to pamatė vaizdą... Vaizdą iš netolimos praeities.

Jis pats, Garsija de Cheresas, nubraukia nuo savo veido prakaito lašus, išsitraukia mažąjį stiletą ir stipriu drūtu smūgiu jį suvaro į iškankinto bėdžiaus širdį.

- Ką, dėl visų šventųjų, darai?! –užriko jų komandos vadas: leitenantas, kaip frankai vadina kapitono padėjėją. Ortega Salinijo. Ūmaus būdo karštakošis. O gal dar ir sadistas? Veide lyg ir galima net atsekti gašlaus iškrypėlio bruožus. Nors karys - geras. Būtent – kaip karys, o ne vadas...

- Nieko, - ištarė Garsija ir nežiūrėdamas, kaip agonijoje sustingsta mauro kūnas, truktelėjo atgal durklą ir pradėjo jį valyti į čia pat gulintį purviną nelaimėlio turbaną. – Jis mums nereikalingas. Jis nieko nežino. O dūmai ir svilinta mėsa mus išduos...

- Čia man spręsti, kas čia kam reikalingas! – iš įtūžio apimtos Ortego burnos net tiško seilių purslai. – Ar supranti?! Tu!

- Jūs. Aš toks pat idalgo, kaip ir jūs, - ramiai ištarė Garsija ir atsistojęs, žengęs kelis žingsnius, ant rusenančių žarijų, kur neseniai buvo deginamos belaisvio mauro kojos, savo koja pradėjo užstūminėti smėlį.

- Tu... ČIA AŠ – VADAS!..

- Žinai, Ortegai, - Garsija iššaukiančiai sustigo ir tiesiog smeigte įsmeigė akis į savo vadą ir tiesiog paskiemianiui ištarė: - Tad, jeigu, vadas, įsakyk, kuo greičiau, nešdintis! Čia – bloga - vieta! Aš čia jau daugiau kaip pora metų. ČIA. Ir puikiai žinau, kaip Magribo maurai puikia užuodžia. Ir jų visur pilna. Net negyvenamoj dykynėj! O čia tik apžėlusi pakrantė. Tokiose vietose, jų, paprastai, knibždėte kinibžda!

Su kiekvienu žodžiu Garsija vis žengdavo po žingsnelį link leitenanto ir jaunasis leitenantas, neatlaikęs spaudimo, net pradėjo trauktis.

Trylika lengvai ginkluotų karių į savo vadų kivirčą net nebandė kištis. Jie tiesiog pakilo ir sustingę stebėjo smėlėtoje, krūmų ir sunkių pilkų kopų žole apsuptoje aikštelėje vykstančia dramą. Dauguma iš jų buvo pirmosios bangos „Jornada de Mazalquivir“ kariai – seniai (a.p.: žodžio veteranas ir jo šiandieninės sąvokos nebuvo. Tokie buvo vadinami paprasčiausiai “seniais“ (su faktiniu amžiumi nieko bendro). Kartais buvo priduriama kokios kompanijos ar kokios ekspedicijos ar kokio karo). Iš visos jų povyzos jautėsi pritarimas Garsijai – jų seržantui, o tie penki, su Ortega atėję Orano įgulai priskirti de Avilos kariai, akivaizdžiai jautėsi pasimetę. Visi jie čia buvo tik jungtinis pakrantės žvalgybos būrys, kuris turėjo išsiaiškinti, kodėl iš Masalkuiviro į Oraną vėluoja vilkstinė. Atrodė, jog vilkstinė prapuolė kaip dūmas. Jūra ėję laiveliai pasiekė Oraną, o vilkstinė dingo – išgaravo. Iš vienur išėjo, o kitus ir neatėjo.

- Tai maištas! Aš viską raportuosiu kapitonui donui...

- Puiku. Raportuok... – Garsija staiga pakėlė ranką – jo ausis pasiekė kažkoks pašalinis garsas: lyg lūžtant šakelė, lyg sliuogimas kieta žole.

Garsija vis dar pakėlęs ranką apsidairė. Pakreipęs galvą pabandė pagauti šiuršenimo kryptį. Senieji kariai į jo ženklą staigiai ir tinkamai sureagavo - įdėmiai pasisuko krūmynų pusėn.

- Kas čia dabar?... – pabandė revanšuotis Ortega, bet jį sustabdė Garsijos šnypštimas:

- Ty-lėk(!)...

Bet buvo vėlu. Pavojus grėsė ne iš tiek iš krūmynų pusės, kiek iš jūros. Neįtikėtina kaip, bet pakankamai stačiu šlaitu, per tas dygias ir aukštas žoles užsliuogė būrelis Magribo maurų.

Ir viskas aptemo...

Garsija galėjo tik prisiminti, kaip kažkas sušvilpė ir trinktelėjo į galvą... Gal iš laidynės paleistas akmuo? O gal kas kitas...

Viskas prasmego į prarają, kol neatsivėrė skaistyklos vartai...

Vartai, kurie su kiekvienu vandens lašu tolo.

Smilkiniuose nepernešamai žiauriai sutvinkčiojo.

Dar keli šilto vandens lašeliai pateko ne ton gerklon ir Garsija paspringo. Užsikosėjo ir net loštelėjo. Kosulys rodos draskė iš vidaus, o perdžiūvusi gerklė, tarsi popierinė, rodos, tuoj supliš...

- Gyvas... – pasigirdo tylus šnabždesys, o jam atsiliepė kitas:

- Ačiū Dievui...

- Tai dar toli gražu – nežinia...

Balsai atėjo iš kažkur anapus ir Garsija, nugalėdamas skausmus, pabandė pasiversti šonan, atmerkti akis.

- Gee-erti... – išstenėjo.

- Na, na, neskubėk... – Garsija pažino senojo bičiulio Martineso balsą, kuris skambėjo, kaip iš po kalnų.

- Gerti...

- Še, bet ne daugiau...

Garsija godžiai čiuptelėjo šešėliuose plaukiojantį molinį puodelį ir gurkštelėjo pilna burna. Gurkštelėjo ir pajuto, kaip puodelis išslydo iš jo rankų.

- Ramiau, ramiau...

O vanduo buvo šlykštus. Gerai pažįstamas sūrokas, pagižęs ir drumzlinas dykumų žemumų vanduo. De Cheresas tik dabar pajuto, jog jo rankos surištos.

Pasaulis nuskaidrėjo, o skaisti saulė akių neišdegino...

Galva svaigo, skaudėjo, bet jo pačio nepykino. Geras ženklas.

Seržantas, kaip kūdikis pirmą kartą pamatęs jūrą, apsidairė. Akis aptraukusi migla sklaidėsi, o užtirpęs kūnas pradėjo justi nenusakomai aštrius saulės spindulius ir įsirėžusius aštrius akmenis.

Aikštelėje, tarp akmenų, jų buvo gal dvidešimt, gal daugiau. Ir ne visi krikščionys iš Iberijos. Pasimatė ir visiškai juodų kaip nuodeguliai veidų iš Afrikos gilumos. Gal etiopai? Kas juos supaisys? Nors jie irgi krikščionys. Bet, kaip ten bebūtų, jie atrodė gyvesni už baltuosius.

Visų belaisvių, išskyrus Martinesą, rankos buvo surištos, o kojos laisvos. Bet be apavo. Na ir teisingai: kur pabėgsi? Basakojis per dykrą nusėtą aštriais akmenimis? Varsta - ir gulėsi su kraujuojančiomis kojomis... O ten hienos... Dykumų šunys... Maitvanagiai... Ir dar tūkstantis ir viena mirtis... Galbūt todėl, juos ir saugojo tik porelė vietinių klajoklių, kurie apsimuturiavę, laikydami raitelių ietis ant kelių arba šalia savęs ietkočiais įrėmę į gruntą, sėdėjo ant didesnių riedulių ir nuobodžiaudami kasėsi ar dairėsi, ar laikas nuo laiko kažką susišūkčiodavo.

Kažkokia Magribo pakrančių berberų giminė. Ne arabai ir ne turkai – Garsija skyrė juos pagal aprangą - nė veidų nereikėjo matyti. O ir gilumos klajokliai kiek kitaip rengiasi ir elgiasi. O šie ir šypsosi, ir vedliais gali tarnauti, ir net žvalgais ar sargybiniais. Bet visi jie ar pakrančių ar gilumos - ne itin patikimi. Niekada negalėjai žinoti kas jiems šaus į jų galvas. Neretai net ir ne pinigas, o tik asmeninė simpatija ar antipatija valdė jų jausmus, o jausmai ir emocijos - jų elgesį... Su arabais, turkais ar turkų pirkliais - paprasčiau...

Netoliese, šalia kažkokių susisukusių medžių ar peraugusių krūmų gojaus, stovėjo kelios palapinės. Štai ten gyvenimas virė: rūko laužai, slampinėjo žmonės. Tik nei dūmo kvapo nesijautė, nei žmonių keliamo triukšmo nesigirdėjo – vėjas pūtė į kitą pusę...

- Jūros brizas... Netoli jūra, - vien tik sukepusiomis lūpomis sumurmėjo Garsija ir pabandė atsisėsti ar pasisukti, nes kūnas ne tik buvo užtirpęs, bet kažkoks aštrus akmuo įsirėmė į šoną. Sargybinis iškart pakėlė akis, bet Garsijos sujudėjimas jam nesukėlė įtarimų ir jis ramiai sau toliau tarp pirštų varinėjo misbahos karoliukus (a.p.: musulmoniškas rožinis).

Kiek toliau matėsi nedidelis žemos žalumos plotelis, po kurį slampinėjo prižiūrimi arkliai. Keli kupranugariai išdidžiai stovėjo nuošalyje. Tarp visų tų keturkojų išsiskyrė ir keli visai pakrančių klajokliams nebūdingi kresni mulai bei pora kumelių ar arklių.

- Štai ir prapuolęs karavanas... Martinesai, duok dar atsigert, - negarsiai šūktelėjo Garsija ir pamatė, kaip Martinesas staiga nusisuko nuo kažkokio juočkio taip ir nedavęs jam vandens ir sušlubčiojo atgal.

- O, vadas atsigavo, - kairėje leptelėjo Sančas, toks pat bedalis, kaip ir Garsija

- Na, tai jis Varonilas, ne tai, kad mūsų vadas, - ištarė menkai Garsijai pažįstamas jų buvusio jungtinio būrio vyras.

Taip, leitenantas gulėjo paslikas, vartė akis ir garsiai dejavo. Aplink jo veidą skraidė musės. Šalia esantis senas Garsijos bičiulis Jagas kilstelėjo rankas ir pamosikavo bandydamas jas nubaidyti, bet tai mažai padėjo – sukepęs kraujas jas viliojo.

- Kas atsitiko? Kas gali pasakyti? Velnias, kaip galva plyšta...

Martinesas nuogomis ir jau į aštrius akmenis sužalotomis pėdomis per įkaitusį žvyrą prišlubčiojo ir atkišo puodelį.

- Tik neskubėk... Štai, ką aš tau pasakysiu. Nieko nežinom. Pasipylė akmenų kruša. Vieni krito, kaip tu, ant kitų laukiniai užvirto. Va, leitenantas sužeistas. Nežinau, kodėl nepribaigė. Nežinau...

- Jo, - įsikišo tas pats Jagas, - aš jų dėlei būčiau perpjovęs gerkles ir „adios, amygos“...

- Tai tu krikščionis, o ne dykumų velnias...

- Baikit vyrai, taigi aišku... – atsikvėpė Garsija. Su kiekvienu gurkšniu galva lengvėjo. – Pardavimui... Ačiū, brolau...

- Beviltiškai sužeistus? Baik. Ko su jais terliotis? – išbubeno tas pats Jagas.- Štai, va, matai: Adrianą, kuris ilgiausiai priešinosi prie mulo pririšo ir vilko gal šimtą žingsnių. Po to privertė mus jį nešti. Kaip ir tave, beje, - Jagas kilstelėjo ranką ir parodė į kitą gulintį Ortegos karį: - Ir jį ne maitvanagiams paliko. Va, jau guli atšalęs. Kam, sakyk tu man.

Garsija gūžtelėjo pečiais ir pabandė nusiplėšti marškinių rankogalį, kad apsuktų saulės kepinančią galvą.

- Baikit. Taigi aišku, kam, - ant alkūnių pakilo per kelis žingsnius gulintis vyras ir sausai išspjovė kraujo krešulius. Nosis - panašu, kad sulaužyta, akys pamuštos ir užtinusios, o plaukai ir barzda susiklijavę nuo sukrešusio kraujo. Tik iš prikimusio balso Garsija ir pažino, jog tai jų būryje buvęs vyriausias pagal amžių Albertas. Ramus, mažakalbis, ne itin linkęs į bičiulystes, bet turintis autoritetą vyras. – Du variantai... Kad nepalikti pėdsakų... Keršto neužsitraukti... va...

Albertas nutilo ir atsidusęs nutilo.

- Tai o koks antras? A? – ištarė Jagas.

- Antras?.. Nežinau. Bet gal yra? Ar tu nelabąjį suprasi? Bet turi būti.

- Tuoj sužinosim, vyrai. Ir ne duok mums Dieve, jei aš išties numanau, kam... – Garsija pabandė atsisėsti ar net atsistoti ir parodyti į didelį būrį žmonių, kurie pajudėjo nuo palapinių link jų.

Vyrai sužiuro link palapinių ir nespėjo perspėti, kad Garsija nesistotų – sargyba iškart sureagavo: vienas čiupo akmenį ir metė Garsijos pusėn, ir kažką savo kalba piktai subalmatavo.

Garsija susmuko. Nors ir taip būtų susmukęs – jautė, kad kojos nelaiko.

Tuo tarpu procesija vis labiau artėjo.

Labai greitai belaisvius apsupo susišūkčiojantys klajoklių kariai ir nutilo vos priartėjus prabangiu šilkiniu chalatu išsipuošusiam vyrui. Žalias turbanas, persegtas masyvia kokarda, kurios viduje puikavosi kažkoks raudonas akmuo styrojo kaip kalnas, o dėl tankių povo plunksnų šis Levantos turčius atrodė vizualiai aukštesnis, nei, matyt, buvo iš tikrųjų. Vėliau Garsijai jį teko matyti ne kartą ir ne du, o pastoviai ir gana ilgai, tad puikiausiai žinojo, jog pirmas įspūdis jo neapgavo: vyras iš ties net per pusę pečių buvo siauresnis, ir per du trečdalius galvos žemesnis už jį patį, bet gulintiems vyrams šis žmogus, su ant šarvų užmestu auksu muštais pusmėnuliais chalatu, atrodė, kaip galiūnas, kurį seko panašiai, gal tik kiek kukliau apsirengusi svita. Tačiau ji jau tokios spinduliuojančios energijos neturėjo: svita - ji ir Afrikoj, ir Auksinėj Portoj – tik svita: palydovai negali būti prašmatnesni už savo šeimininkus.  Ne, Garsija tuomet nesuprato, jog tai turkas, osmanas, bet iškart įtarė, jog ir jis Magribe tik svetimšalis, nors, matyt – be proto įtakingas svetimšalis, kuriam, bent jau iš pirmo žvilgsnio pakluso ir vietiniai klajokliai.

Atėjūnas išdidžiai, tarsi žvelgtų nuo legendinio Babilono bokšto, peržvelgė belaisvius ir kažką sumurmėjo lygiu, tarsi arfos bosinės stygos timptelėjimas, balsu. Bet to pakako, jog jo pagalbinis rikteltų ir  klajokliai pultų  belaisvius talžyti ietikočiais ir spardyti kojomis. Tie, kurie tyčia ar netyčia suklupo, palikdavo ramybėje, tad  labai greitai apie trisdešimt baltų ir juodų belaisvių klūpėjo. Tik keli sužeistieji, ir, galimai jau dvasią išleidę - gulėjo.

Aikštelę užgožė tyla, kuria atėjūnas pasimėgavo, o po to tuo pačiu melodingu tembru, kažką sumurmuliavo. Garsija nesuprato, bet šalia klūpintis Martinesas sumurmėjo:

- Tfu, frankų, pikardų šnekta... Siaubinga tartis.

Kažkoks karys pribėgo ir trinktelėjo Garsijos kaimynui (net šalia klūpintis Garsija susigūžė) ir riktelėjo ant jo.

Tačiau bėjus, koks viziris, ar tiesiog juokdarys (mintyse Garsija jį taip iškeikė) - ar kas jis ten toks buvo - spragtelėjo pirštais ir sustabdė uolųjį sargybinį: durstelėjo pirštu į Martinesą ir kažką ištarė. Martinesas atsakė...

Daug vėliau, gerokai vėliau, kai Garsiją su Mrtinesu prikaustė prie vieno ir to pačio irklo, jis sužinojo, jog šis kilęs iš d‘Armanjakų konto vaskonų (baskas arba gaskonas). Gal piemuo, gal pliurpalas, bet, kad kontrabandininkas, ir, galimai, pakelės ilgapirštis - tai tikrai. Per Pirėnus ir Rolando perėją vežiojo ir vedžiojo ne tik karavanus, bet ir visokio plauko perėjūnus. Tik kažkada prarado krovinį ir jam teko sprukti ir nuo kreditorių... ir nuo kerštautojų...

- Sultanzadė (titulas – taip Auksinėj Portoj vadino sultanų sūnus pagal moterišką liniją) kapudanas Ali ibn Baraleijika, visų rytinių ir vakarinių pakrančių netikšų siaubas...

- Velnias, o ne siaubas, - pertraukdamas vertėjaujantį Martinesą subambėjo kažkuris iš buvusių Garsijos karių ir čia pat paspringo savo žodžiais: prišoko iškart du sargybiniai ir trenkė savo ietikočiais jam per galvą, per pečius ir pargriovę pradėjo spardyti.

Kažkas iš belaisvių dar pabandė pasimuistyti ir taip pat buvo parblokštas ir apspardytas. Nežinia kuo visas tas sujudimas būtų baigęsis, jei ne kapudanas, kuris persibraukė savo išpuoselėtus ūsus ir kilstelėjo ranką. Jo parankinis šūktelėjo ir sargyba atsitraukė.

Kapudanas iškraipyta pikardų kalba kažką subarmaliavo, o Martinesas išvertė:

- Jis sako, kad mes barbarai ir mums reikalinga pamoka...

Vyrai jau tylėjo. Laukė. Tai, kad niekas su jais nesiruošia žaisti, jau buvo aišku.

- Kapudanas Ali sako, kad tik tikratikis gali būti vertas pasigailėjimo... Taip...

Bet Martinesą vėl nutraukė. Suburnojo kažkas iš juodukų. Keliais pradėjo šliaužti link kapudano ir rėkti:

- Salach! Salach! Alach šiukiurler lsun! Al-Chamidu!  Al-Chamidu li liach! (a.p. turkiškai ir arabiškai Alacho ir Dievo šlovinimas)

Kapudano veidu nubėgo šešėlis (bent jau Garsijai pasirodė, jog jis susinervino) ir jis išdidžiai pasuko galvą, kažką savo kalba leptelėjo, o arčiausiai jo stovintis svitos vyras įsivėlė su juoduku į kažkokį dialogą, kuris užtruko.

Kaitinant saulei ir dar nepraėjus kontūzijai, kenčiant troškulį, klūpoti ant įkaitusių akmenų buvo neįtikėtinai sunku. Garsija de Cheresas susvirduliavo, bet save tramdydamas ir vos nepersikandęs apatinės lūpos, susilaikė. Tai kas čia darėsi, jam labai nepatiko. O, ypač, nepatiko nauja grupelė žmogiukų, kurie, kol kapudano žmogus leliakino su negru, prisiartino prie čia susibūrusių žmonių. Šie driskiai atsitempė kažkokius kuolus. Net tris. Matėsi, kad šviežiai tašyti. Rankose laikė medinius kūjus ir šiaip, sustingo nuošalyje. Iš pažiūros – vergai arba patys žemiausi vietiniai žmogėnai.

Bet, galų gale, matyt jau netekęs kantrybės kapudanas nutraukdamas negro tarškalus, išraiškingai vėl spragtelėjo pirštais.

Kapudano padėjėjo rankose švystelėjo ilgas, lengvai lenktas ne tai peilis, ne tai vienašmenis durklas. Jo ašmenys blykstelėjo saulėje ir negras su perpjauta gerkle sugargaliavo. Kraujo fontanas trykštelėjo, bet budelio neaptaškė – šis, matyt, - turėjo nemažai patirties – mikliai atšoko, o negras čiupo sau už gerklės tarsi norėdamas užspausti pjūvį. Iš nuostabos ir netikėtumo iš orbitų išėjusios akys staigiai apsiblausė ir vyras lėtai susmuko. Karštas kraujas per taip ir likusius ant kaklo sugniaužtus pirštus sunkėsi į gruntą, o kūnas sudrebėjo agonijoje... Tačiau  kapudanui ir kitiems jis jau neberūpėjo. Jų dėmesys vėl nukrypo į gyvuosius belaisvius.

- Šis tikratikis pakėlė ranką prieš savo tikėjimo brolius, todėl dabar jo kraujas girdo šią šventą žemę, - Martinesas, kamuojamas troškulio, vertė kapudano žodžius prikimusiu balsu: vos buvo galima jį ir girdėti ir suprasti. – Tačiau, jums, ir man, aišku, netikšoms, tokia bausmė būtų per švelni. Tačiau atsivertę į tikrąjį tikėjimą, gali sulaukti gailestingumo ir išpirkti visas savo nuodėmes. Pradėti gyvenimą iš naujo, nuo naujo gimimo... Na, arba kažkaip taip, vyrai. Žodžiu, kas nori tapti musulmonu ir išduoti tikėjimą mūsų?

Belaisviai niauriai tylėjo. Po poros akimirkų kapudanas išdidžiai kažką tarstelėjo ir Martinesas perbalo, sužiopčiojo ir vėl prabilo:

- Jis sako, kad tai, kas dabar bus, padės jums, tai yra mums, apsispręsti...

Tariant paskutinius žodžius, kažkuris kapudano svitos vyras spyrė Martinesui ir šis griuvo tarp kitų belaisvių. Kepurnėdamasis vėl atsiklaupė.

- Velnias... Šėtonas... Nelabasis... išpera... Tėve mūsų, kursai esi Danguje...

Garsija girdėdamas murmantį Martinesą, net sudrebėjo. Jis, kaip ir kiti vyrai, jau suprato kur link krypsta visas šis renginys. Buvo aišku, kad  arba tai masinė ir negailestingai žiauri egzekucija, arba kažkoks įbauginimo spektaklis skirtas parodyti, kas čia šeimininkas, o kas tik vergas –nususęs gyvulys...

Davus ženklą, prie kuolų stovintys driskiai puolė prie belaisvių. Sveikų ir klūpančių nelietė. Ištempė jau mirusius arba dvasuojančius ir sužeistuosius: vieną nepažįstamąjį tamsiagymį su praskelta ir galva ir išmušta akimi, matyt kažkur kitur pagautą, jau su debesimis besišnekučiuojantį leisgyvį leitenantą ir jau kvapą išleidusį Adrianą.

Spardydami ir vartaliodami juos po žemę, nuplėšė visus drabužius. Leitenantas ir nepažįstamasis dar kažkiek suaimanavo, nors, leitenantas, panašu, kad vis dar buvo be sąmonės, o negras bandė kažką vataloti ir rėkauti, maldauti, bet, matyt jau neregys jiems iš ties buvo visiškai nereikalingas, kaip ir sunkiai sužeistasis leitenantas.

Adrianą pervertė ant nedidelės trinkos, ant pilvo, kad pasturgalis išsiriestų. Dviese jį prispaudė, o kiti du prie pristatė dviejų-trijų nedidelių sprindžių apimties kreivą kuolą prie išriesto pasturgalio...

Garsijai pasidarė šleikštu. Sukilo spazma. Apie tokias turkų osmanų ar kokių valachų bausmes buvo girdėjęs, bet nebuvo matęs. Na ir vienas dalykas stebėti budelio darbą miesto aikštėje, kur baudžiami ir kankinami nusikaltėliai, ir visai kas kita, dar neatsigavus nuo kontūzijos, būti tarp tų, kuriam grėsė Adriano likimas...

Pasigirdus į pasturgalį kalamo baslio smūgiams: de Cheresas mintyse net apsidžiaugė, kad Adrianas jau negyvas...

Bet su leitenantu buvo kitaip... Po pirmo smūgio, jis, matyt, atgavo sąmonę...

...iš skausmo ir kvaitulio Ortegos pamišusių akių vaizdas Garsiją persekiojo visą gyvenimą. Net dabar, sėdėdamas manduvio šešėlyje, prisiminęs tą iškentėtą vaizdą, jis nevalingai sugniaužė kumščius ir skausmingai sudejavo...

Tačiau klaikiausiai rėkė nepažįstamasis... Neregys negras, kuris buvo pilnoje sąmonėje. Kažkurį belaisvį vyrą supykino ir jis pradėjo vemti tulžimi... Nualpti – niekas nenualpo... vis tik ne skaisčiųjų mergelių būrelis...

O budeliai neskubėjo. Lėtai ir vangiai dirbo savo niekingą darbą. Be jokių emocijų. Kaip kokios itališkos lėlės - marionetės tampomos už virvučių.

Tuo tarpu Kapudanas, nekreipdamas dėmesio net į vietinius, net visai piktai murmančius klajoklius, kuriems tokia bausmė taip pat buvo nematyta ir kažkokia velnio atnešta egzotika, dalinosi juokeliais su savo svita.

Leitenanto širdis, kuris ir taip jau prieš tai kalbėjosi su angelais, matyt neišlaikė. Jau po trečio stuktelėjimo jis nebespurdėjo ir nebedejavo. Tuo tarpu nepažįstamasis, tai prarasdavo sąmonę, tai atgaudavo. Pradžioje rėkė, po to rėkimas perėjo į aimaną ir dejones... Panašu, kad retkarčiais prarasdavo sąmonę. Žinoma, kad viso kuolo niekas nesukalė – gyvybiškai svarbūs organai dar nebuvo pažeisti.

Jau baigus ir driskiams sustingus prie savo aukų, kapudanas pasisuko ir bakstelėjo pirštu į Martinesą. Velniai budeliai puolė prie jo ir užlaužė rankas, o Martinesas pabandė spardytis, bet greit buvo paguldytas. Arčiausiai buvęs prie jo vyras pabandė pasimuistyti, kažką pasakyti, bet  čia pat gavo mediniu plaktuku per petį ir sudejavęs susmuko...

Nesavu balsu kaukiantį Martinesą išvilko prie nelaimingosios trijulės, parvertė kniūbsčią, bet drabužių dar šalin neplėšė, o šis jau atsidavęs likimui, painiodamas žodžius, tik garsiai šaukė „Šventosios Marijos“ maldą. Per jo purvinus skruostus nuriedėjo kelios ašaros. Jo maldai pusbalsiu pradėjo pritarinėti ir suklupdyti vyrai...

Driskiai budeliai prie užpakalio prikišo kuolą...

Vienas iš jų užsimojo kūju...

...Garisijai ir, matyt, kitiems vyrams - laikas tarsi išsitempė... Kūjis leidosi... Atrodė jau stuktels į kuolo galą ir parsidės ilgadienės Martineso kančios...

Bet nestuktelėjo...

Trinktelėjo į šalia esantį akmenį...

Budeliai garsiai nusikvatojo ir numetė kuolą žemyn. O jėgų netekusį Martinesą paleido. Šis taip ir liko gulėti ir vapėti...

Kapudanas ir jos svita juokėsi...

Niekšai maurai tarpusavyje svaidėsi juokeliais - jiems buvo linksma...

Magribo klajoklių sargyba irgi atsitokėjo: iš pradžių sukrizeno vienas, po to kitas ir greit ir juos laikiusi įtampa perėjo į pasityčiojantį kvatojimą...

Tik belaisviai nesijuokė...

Bet tai dar nebuvo jų kančių ir patyčių pabaiga... Gana greitai visi buvo pastatyti ant kojų...

Tą dieną belaisviai praleido kasdami duobes stulpams... kuolams... Sargyba juos negailestingai talžė, o jie kasė ir kėlė stulpus... Artėjant vakarui, šalia oazės plytinčią dykrą „papuošė“ trys stulpai su ant jų susodintais nelaimėliais...

Danguje pradėjo suktis maitvanagiai.

Jeigu vyrai ir nepalūžo, tai atsidavė likimui...

Garsija suprato, nors jo esybė ir priešinosi, jog nuo dabar jis jau gyvulys...

O kitą rytą, dar saulei nepatekėjus, nesvetingą slėnį paliko lydimi ant kuolų iškeltų bedalių. O nepažįstamasis juodaodis dar buvo gyvas... Jis nuo savo svorio vis giliau smuko ant jau krauju persisunkusio kuolo... Garsija buvo neįsitikinęs, bet jam pasirodė, jog praeinant pro jį, jis dar girdėjo jo dejonę... Kiekvieną belaisvį specialiai vedė pro įkastus kuolus... Jie ir miegojo ar, tiksliau – šalo šalia jų...

Naktį dykumoje išties labai šalta... Miegojo ar merdėjo kaip kokie žvėriukai – susispietę krūvon. Niekas nieko nekalbėjo...

Turkų kaimakamo duktė.

(a.p. kaimakamas Osmanų imperijoje, priklausomai nuo žemių,  tai sultono skirtas vietininkas)

Būgnas paskutinį kartą sububeno ir staiga nutilo. Garsiai nuskambėjo komanda ir galeasas, mažoji turkų kadyrga, tarsi žalsvai raudona paukštė įslydo už molo.

(a.p.: standartinė arba tipinė Osmanų imperijos galera nuo 18 iki 24 irkluotojų suolelių apie 80 irkluotojų. Dažnai turėjo vieną arba pusantrinę burę. Naudojami kaip kurjeriai, žvalgybiniai arba „blic“ reidų/antpuolių laiveliai, mėgiami piratų (ypač Šiaurės Afrikos). Laivo nosyje dažnai būdavo viena vidutinė patranka „prangi“ – trumpas falkonetas. Vėliau kadyrga tapo stambesne galera ir jau prie irklo sodino po 4-6 irkluotojus, galėjo gabenti apie 100 karių, turėjau jau porą vidurinių patrankų ir jau turėjo bombardą arba mortyrą ir kelias vidutines patrankas - prangi (kokius 6-8_ ir zarbzanus (apie 4, kurių kalibrai ganėtinai skyrėsi)

Švartavimasis – jau jūreivių darbas, tad įtraukę irklus irkluotojai ramiai sėdėjo ir laukė. Kai kurių veiduose buvo galima matyti net palengvėjimą: iš kažkur nusklido gandas, kad „Žaliąją paukštę“ trauks kiliavimui, o tai reiškė, jog bus galima pramankštinti vienoje vietoje užsibuvusius kaulus. Negąsdino net tai, kad visi jie bus įkinkyti į visus tuos bjaurius darbus - jūra jau seniai visiems atsirūgo.  Nors kiek patursenti žeme – jau buvo palaima.  Tačiau džiaugsmo niekas nerodė: - irkluotojų tarpe vyravo visiška tyla: drausminga ir gūdi tyla – neduok Dieve, būtent šiuo momentu kristi laivūnams į akis – galėjai likti ir be kranto, ir be maisto, ir dar gauti botago smūgį...

Tuo tarpu kariai ir efendi (karininkai) bruzdėjo, šurmuliavo. Kapudanas Ali ibn Baraleijika šypsojosi ir linkčiojo žiūrėdamas į krantą, ten kur rodė parsidavėlis ir atsimetėlis, jo pagalbininkas ir patarėjas Aidanas – perbėgėlis venecijietis – buvęs piratas ir nusikaltėlis (a.p.: turkai jūrų laivyne visada turėjo kadrinį (ypč karininkų) nepriteklių, tad čia itin dažnai tarnavo parsidavę europiečių karininkai, vietiniai graikai ir pan.). Garsijai, sėdinčiam savo vietoje prie falšborto, kranto nesimatė, o ir į ką rodė visų nekenčiamas kapitono padėjėjas – nerūpėjo. Jis tik vangiai dairėsi į zujančias valteles, molą ir milžiniškos tvirtovės dantytą bokštą. Nežinojo nei miesto, nei uosto pavadinimo. Buvo tik aišku, jog per ganėtinai prailgusią kelionę į šiaurės rytus perskrodė kelias Viduržemio jūras ir dabar jau buvo kažkur visiškai osmanų kontroliuojamoje Levantoje. Tai buvo akivaizdu – skyrėsi ir valtelės, ir žmonės, ir net sargyboje stoviniuojantys kariai. Tai ne Alžyras ir ne Egiptas...

Bet uostas yra uostas...

Ypač maurų... nekrikštų... Visur jie panašūs: jokio skirtumo ar Magribas, ar Levanta... Net jei ir pabėgtų – joks čionykštis graikas rankos nepaduotų. Netgi atvirkščiai – sumastytų pasipelnyti...

Nors Garsijai pabėgimas ir nerūpėjo. Jis jau senai nebegalėjo pasakyti kiek laiko sėdi už irklo... Diena bėgo po dienos... rodos keitėsi net metų laikai... Akys seniai prarado jaunatvišką blizgesį, o kūnas lankstumą. Sudžiūvo, tapo gyslotu, o nuo irklavimo dešinys petys net pakilo aukščiau kito (niekam nerūpėjo dažnai kaitalioti irkluotojų vietomis). Tad dabar jam terūpėjo tik viena: kad išleistų į krantą. Tai yra - išvestų. Tokiais atvejais, paprastai, nuimdavo grandines. Per šventes, net duodavo geresnio valgio. Atsirasdavo net galimybė prasimankštinti užtirpusius kaulus ir užtirpusias sausgysles: sėdint prie borto, labai ribotos galimybės judėti. Nors ir prie irklagalio, kur esant ilgam grybšniui reikėdavo pusiau atsistoti – nebuvo gera. Mechaniniai judesiai... Ir tiek... Kas antras irkluotojas už paprasčiausią pasivaikščiojimą galėjo atiduoti pusę savo gyvenimo...

Nors kam tas jų gyvenimas rūpėjo?

Nors... negalima taip sakyti... Rūpėjo. Kad ir tam pačiam kapudanui – jo irkluotojų gyvenimai kažkiek rūpėjo. Ypač senbuvių... Per paskutinį susidūrimą su Sicilijos pirkliais netoli Tuniso, nors kapudaną ir lydėjo sėkmė – laivas neteko ketvirčio irkluotojų – naujų pririnkti  - ne taip paprasta: ypač jei sėdi ant „savos duonos“. Na, o be to, patyręs irkluotojas vergas, tūkstantį kartų buvo brangesnis už savanorį žalią valstietį arba kokį nuteistą vagišių, žmogžudį ar valkatą, ar skolininką... Naujokėliai, kaip ir visame kame - yra tik naujokėliai, o „seniai“, kad ir vergai – yra „seniai“. Jie ir jūroje, ir mūšyje patikimesni. Netgi dar labiau patikimesni už nusikaltėlius, kurie grupelėmis buvo prikaustyti prie kitų irklų. Tarpusavyje jų niekada nemaišydavo. Bent jau pas kapudaną Ali, pas kurį, kaip ir pas venecijiečius – nuteistieji ir pasmerktieji buvo skutami plikai (a.p.: žodžio katorgininkas dar nebuvo. Manoma, kad ši sąvoka atsirado kiek vėliau ir net, kažkuria prasme, saistoma su „kadyrga“ galeros tipo pavadinimu), o vergams paliekamas plaukų kuokštas. Tik už skolas parsidavę savanoriai buvo kiek laisvesni. Nors irgi grandinėmis kaustomi. Bet jie ilgai neužsibūdavo – mirdavo arba išsipirkę dingdavo... Bet jų pas kapudaną Ali ir nebuvo. Didesnė dalis irkluotojų – neišpirkti ir nepriėmę pranašo tikėjimo belaisviai krikščionys vergai ir porelė juodų, kaip anglis gyslotų...

Na ir į nelaisvę paimtas vergas – tai tarsi apdovanojimas. Puošmena ir pasididžiavimas. Vien jau dėl to, toks vergas buvo vertas, kad šeimininkas juo bent kažkiek pakankamai gerai rūpintųsi (a.p.: apie galerų irkluotojus prikurta gausybė legendų ir visos jos pagrinde ne senesnės už XVIII a. Galeroms visada trūkdavo irkluotojų, jie būdavo branginami. Galera be irkluotojo – tai niekis. Be abejo, pasitaikydavo visko, bet yra liudijimų, kad galeros irkluotojai ištarnaudavo iki 20 metų ir net, po to, būdavo paleidžiami. Be kita ko, ne vieno riterių vienuolių ordino statute būdavo privalomas reikalavimas, jog riteris-vienuolis turėjo būti kažkiek atitarnavęs irkluotoju. Oavyzdžiui Santjago ordino (nuo XVa.pirmos pusės šis reikalavimas suminkštintas, tų pačių Joanitų... ir t.t. )

Na, o Garsija jau buvo patyręs irkluotojas. Jo ir racionas jau buvo geresnis... Nors, kaip tokiu tapo – šiurpu prisiminti... Randai nuo bizūno išliks visam laikui.

Šalia sėdintis toks pat patyręs irkluotojas, berods kažkoks portugalas Renato Silva, kažką sumurmėjo ir vogčiomis persižegnojo. Neblogas vyrukas. Nors kas ten žino, koks būtų sausumoje ir laisvas? Čia visi vienodi: sukąsk dantis, irkluok, tylėk ir Dievą mylėk – kokį tik nori – laisvė rinktis. Melskis, kad kuo ilgiau pratemptum arba greitai mirtum. Kitų variantų nėra. Kažkur laive buvo prikaustytas ir Jagas, ir Martinesas, ir Sančo... ir dar keli... Bet visi išskaidyti – kapudanas sąmoningai visus išskaidė ir jie susitikdavo tik, kai išvesdavo juos į krantą, kur dermai taip pat laiko neleisdavo...

Galų gale, į pompastišką prabangą linkęs kapudanas Ali, neįtikėtinai prabangiai išsipuošęs šilkais, auksu ir plunksnomis, kaip koks išdidus ir sotus povas, lydimas savo svitos, oriai išlipo į krantą, kur jį pasitiko gausi uosto valdžiažmogių grupė, triukšmingi smalsuoliai, vėpsotojai ir prasčiokai. Paskui jį ir karių efendi, išdundėjo ir visi ginkluoti galvažudžiai, kurių galvose jau sukosi tik lėbavimai ir troškimas kuo greičiau išleisti kardo pinigus.

Liko tik jūreiviai ir prižiūrėtojai, kurių galvos buvo pramuštos kranto linksmybėmis ir atsiųsti uosto darbininkai... Iki sutemų dar toli, o darbo daug: iškrauti laivą, nuimti stiebą, iškelti pabūklus, irklus ir viską, kas tik palengvintų galeros išvilkimą į krantą ir jos pavertimą ant šono... Ir, aišku -  visų sunkiausių darbų našta nugulė ant irkluotojų...

- Kaip laikaisi? – sumarmėjo Martinesas, kuris jau visai vakare, po darbų, per dulkiną gatvę vilko savo kojas šalia Garsijos.

- Khmmm... – vietoj atsakymo sumykė ir palingavo galvą Garsija.

Sutemos dar nebuvo užslinkusios, darbai dar nebaigti, bet uosto valdžia neleido, kad vergai nakvotų šalia pusiau ištempto jų laivo. Juos vėl sukaustė ir vedė kažkur palei miesto sienas. Visiems buvo aišku, kad nuves kur nors šalia kokių kareivinių ar šiaip į kokį aptvarą ar akliną akmeninę pašiūrę ir užrakins... Gerai, jei laisvės ir linksmybių išsiilgusi „Žaliosios paukštės“ įgula neužmirš organizuoti kokio srėbalo. Sklido kalbos, kad kartais vergus irkluotojus sukišdavo į ankštus požemius ir kalėjimus, bet iki šiol kapudano Ali vergai tokių negandų nepatyrė. Na ir per brangu, ir per daug varginga gali būti visus juos kišti į požemius, o auštant vėl juos iš ten traukti ir kinkyti į darbus. O gal dažniausiai požemiuose trūkdavo vietos – kas ten dabar sužinos?

Prieuosčio gyventojų, toks sukaustytų ir vedamų irkluotojų vaizdas, nestebino. Niekas net nekreipė dėmesio. Gal tik valkataujantys berniūkščiai pasvaidydavo akmenėlius ir tai, ne iš pikto, o labiau norėdami paerzinti sargybinius, ne vergus – jie juk gyvuliai...

Kažkokia moteriškė, susisukusi į gausybę skarų ir suknių, matomai lydima  dviejų suaugusių sūnų, praeidama iš pintinės mestelėjo papuvusį kopūstą. Martinesas jį pagavo, mikliai nuplėšė kelis lapus ir likusią galvą perdavė Garsijai, kuris lygiai taip pat nusiplėšęs kelis sau, likusią galvą įgrūdo priekyje žingsniuojančiam Renatui Silvai...

Kopūstas „sprogo“ akimirksniu...

Alkanam Garsijai tas papuvusio kopūsto lapas pasirodė, kaip ambrozija... Gomuriu nuslydęs salstelėjęs jo skonis buvo pats skaniausias dalykas visame pasaulyje.

Augesnis moteriškės palydovas suraukęs kaktą kažką suniurnėjo, lyg ją subarė, bet ji tik mostelėjo ranka, senyvu balsu kažką sučiauškėjo ir nuėjo savo keliais.

Tuo tarpu irkluotojus lydinti sargyba į šį trumpą spektakliuką nekreipė jokio dėmesio. Tarsi nieko nematė. Visi jie jau vienas prie kitų senai buvo pripratę. Tarsi sulipdyti ankštoje laivo erdvėje. Bendrojoje visumoje, kapudano Ali irkluotojai buvo gerai išmuštruoti... Ne tik tokiais reginiais, kurių liudininkais teko būti Garsijai ir jo kariams, bet ir botagais, ir karceriais... Tad sargyba buvo įsitikinusi vergų romumu ir elgėsi ne taip budriai, kaip būtų buvę su „šviežiais“ belaisviais... O be to, krantas, po ilgo jūrinio perėjimo, sušvelnino rūsčius vyrus ne blogiau lyg mitinė hurija.

Kaip Garsija ir spėjo, juos nuvedė prie į kažkokį aptvarą, kuris šliejosi prie priemiesčio vilos aukštos akmeninės tvoros. Jau tik prieinant, prieblandoje, per iš už tvoros kyšančias palmes, buvo įmanoma įžiūrėti, jog ten ganėtinai prabangūs trobesiai.

Laimei, nuėmė grandines ir atnešė vandens. O apie vakarinį racioną teko pamiršti – niekam jie nerūpėjo. Laivo įgulai rūpėjo tik jų pačių linsmybės.

Jau prie sienos prisišliejęs Garsija pamatė, kaip Sančas  mikliu rankos smūgiu išvertė iš kojų kažkokį naujoką iš pasmerktųjų nusikaltėlių, kuris pamėgino šlapintis ten, kur stovi – ir teisingai padarė – sėdėti ant šlapimu dvokiančios išplūktos žemės – visai nesinorėjo. Didesnę belaisvių dalį sudarė „seniai“ irkluotojai iš krikščioniškųjų šalių, tad naujokėlio, pasmerktojo mauro, niekas neužstojo: šis šniurkšdamas bėgančiu iš praskeltos nosies krauju, nusliuogė į kitą aptvaro galą link tokių pačių kaip jis.

Tačiau ryte visus pamaitino dvigubai... Ir riebiai, ir sočiai. Net kietos sueižėjusios duonos pridėjo. Iš neįpratimo, net kai kam vidurius susuko...

O po to išvarė į darbus...

Taip kyliavimo darbuose prabėgo dar kelios dienos, kurių belaisviai ir bedaliai vergai neskaičiavo.

Nustebino tik išeiginė diena. Išaušo rytas, kai minaretuose sugiedojo aušros maldas, o irkluotojų į darbus neišvarė.

- Gal kas atsitiko? – į nieką nesikreipdamas paklausė Jago.

- Kokia nors ramadaninė šventė, - nusispjovė Kristupas, vienas iš buvusių Garsijos vyrų. Išlikusysis „senių“ ketvertukas dažniausiai, kai tik galėdavo, laikydavosi kartu. Jis krestelėjo galvą link nusikaltėlių būrelio, nuo kurių grandinių nenuiminėdavo net aptvare, ir pridūrė: – Va, kaip nekrikštai murziai subines į dangų raito...

- Didybės naktis, - ištarė prie jų būrelio prišlijęs Renatas Silva.

- Kas?

- Nesupratau?

- Laylat al-Qadr. Pranašui Mahometui Korano apsireiškimo diena. Visą dieną melsis. Ir dar naktį. Ilsimės vyrai. Kada dar teks, a? – Renatas Silva palaimingai nusišypsojo ir pabandė patogiau įsitaisyti šešėlyje, kurį metė iš kitapus mūrinės tvoros išlindę palmės lapai. – O kad taip kas dar kokio vyno paduotų...

Bet sargyba neištvėrė slampinėjančių irkluotojų. Atsirado nepakančiųjų, kurie, tarpe tarp maldų, subėgo į aptvarą, apkūlė krikščionis ir privertė juos sėdėti tyliai ir nešurmuliuoti. Bet, visgi, tai buvo poilsio diena ant žemės, o ne ant jūroje siūbuojančio irkluotojo suolelio: tai visiškai ne tas pats, kaip ilsėtis galeroje ant suolelio keičiantis pamainomis ar pučiant palankiam vėjui (a.p. ilgose kelionėse visi irkluotojai nedirbdavo. „Pilnu pajėgumu“- visais irklais - galeros tik išplaukdavo iš uosto ar į jį įplaukdavo arba mūšio metu, arba sprunkant ar vejantis, manevruojant ar vykdant ypatingos skubos užduotį/misiją).

Taip gulinėjant ant plūktos žemės ir papuvusių ir nušnerkštų demblių, prabėgo gera dalis dienos.

- Oooo... ėgėgė... – Sančas, kuris krapštėsi prie sienos, tarsi ką slėpdamas, staiga pasisuko į ją nugara ir vogčiomis apsidairė ar vietiniai nekrikštų nuteistieji bei porelė sargybinių nieko nepastebėjo.

Bet buvo ramu ir jis net atsipūtė

- Kas ten? – paskui Sančą vogčiomis apsidairė Kristupas.

- Ką pridirbai? – arčiau persėdo Jagas.

- Tyliau vyrai, pridenkit. Įkišiu atgal...

Likę bendrai nustebę sužiuro į Sančą, o šis mikliai parklupo ir sugrabaliojęs gero kumščio dydžio iš mūro iškrapštytą akmenį, pradėjo jį kišti į plyšį sienoje:

- Aš tik pakrapščiau, o jis ir iškrito, - tarsi teisindamasis šnabždėjo Sančas.

- Palauk, parodyk kas ten už jos...

- Smalsi višta greit netenka galvos, - Sančas susimuistė, bet Jagas jį stumtelėjo ir pasilenkė prie skylės...

Garsija de Cheresas sėdėjo nuošaliau ir mieguistai tingiai stebėjo savo bendražygius. Jei būtų žinojęs, į ką pavirs tas Sančo iškrapštytas akmuo, pats pirmas būtų aptalžęs savo buvusius vyrus. Net smarkiau už prižiūrėtojus... Bet ateities nenuspėsi...

- Oi kokia merga!..

- Ė, parodyk!

- Palauk...

- Tik neapasišlapink...

- Kas ten, vyrai?

- Žiūrėkit, kaip mūsų kapudanas sultonaitei meilinasi... – Kristupas atšoko nuo tvoros skylės.

- Ne sultonaitė, o tik kažkokia turkų kaimakamo duktė, hi... Pusę pasaulio atiduočiau už tokios paturėjimą... - komentavo Renatas, - Ir šviesi, ne juočkė. Pusgraikė kokia... O tu Šventa Motina...

Nuo netikėto šūktelėjimo Garsija pakėlė galvą. Pamatė į aptvarą įlekiantį sargybinį...

- Vyrai, traukitės, velniai jus rautų!

Bet perspėjimas pavėlavo...

Jau po daug metų sėdinčiam manduvio šešėlyje Garsijai, nuo prisiminimų vėl pagaugai prabėgo kūnu, vėl, tarsi, pradėjo maudėti visus kaulus ir ypač... ypač tarpkojį...

Nekaltas Sančo mūro knibinėjimas baigėsi tragedija... Sargyba, išblaškiusi belaisvius į šonus, rado skylę, pradėjo šaukti, atskubėjo pagalba, kuri nieko nesiaiškindama iškart puolė visus talžyti ietikočiais ir lazdomis.

Kažkas pranešė viloje buvusiems šeimininkams ir šie labai greitai išdygo kartu su pačiu kapudanu Ali ir kažkokiu išdidžiu vyru. Šis, nemaloniai salstelėjęs barzdočius, su gašlumo žymėmis aplink akis, buvo gerokai šviesesnis  už arabus – panašu, kad persas. Kiek  Garsija prisiminė, tai buvo vietinis valdytojas, turčius ir įtakingas Auksinėje Portoje žmogus – Muhametas Arifas Baširas. Taip, miesto ar uosto pavadinimo Garsijos atmintis neišsaugojo, o štai vietinio tijūno pavardę, nors ją išgirdo vieną ir vienintelį kartą, nei turkiškai, nei arabiškai taip ir neišmokusi Garsijos atmintis išsaugojo...

Kaimakamas Arifas iš pykčio net išraudo, sutrepsėjo ir kažką sušūkčiojo. Subėgo dar daugiau sargybos. Pasirodė ir persimetėlis venecijietis Aidanas.

Kapudanas akivaizdžiai susinervino, kažką leptelėjo kaimakamui, o šis, šaukdamas Alacho vardą, vienoje rankoje laikydamas misbahą,  pakėlęs rankas į viršų, papurtė kumščius.

Panašu, kad kapudanui Ali nepatiko kaimakamo Arifo reikalavimai, bet teko paklusti. Net persikreipęs ir sugniaužęs kumščius mostelėjo savo padėjėjui parsidavėliui venecijiečiui Aidanui...

Taip, niekam nepatinka, kai beprasmiškai niokojamas jų turtas., koks jis bebūtų: ar gyvulys, ar paprasčiausiai  gyvuliui prilygintas žmogus...

Visus, kas tik buvo prie sodybos sienos, tarnai ir subėgę eunuchai mušdami lazdomis labai greit supančiojo ir parvertė ant pilvų...

...pasipylė lazdų ir rimbų smūgiai. Skarmalais dengtos nugaros jau po kelių kirčių nusidažė kraujais, lininiai murzini marškiniai ir skarmalai susiliejo į vientisą kruviną masę. Laimingi buvo tie, kurie jau pačioje pradžioje, lazda gavę į galvą, neteko sąmonės...

Aidėjo dejonės, prakeiksmai ir šauksmai, kurie po truputį rimo ir neužilgo nurimo. Kapudamo šūksnis sustabdė įsismarkavusius eunuchus.

Nuo šalto vandens perliejimo Garsija atsigavo. Nors kūnas degė skaistyklos liepsnose, bet jam dar tik buvo lemta sužinoti kas yra pragaras...

Akys nieko nematė - tik kruviną miglą už kurios mirguliavo kažkokie siluetai ir šešėliai, o prie akių išvydo užriestos ir puošniais ornamentais siuvinėtos kurpės smaigalį, kuriuo kažkas pavertė jo galvą ir kažką sumurmėjo: matyt leptėlėjo buvo kažkokį sąmojį - pasigirdo kažkieno juokas.

Garsija bandydamas įkvėpti per kraujais paplūdusią burną paspringo ir skausmingai kelis kartus atsikosėjęs nusispjovė ir...

...atsikosėjusio bedaliaus kraujo purslai užtiško ant persivertėlio Aidano kurpės ir puošnaus, šilku dengto ir aukso siūlais siuvinėto išeiginio ilgo chalato padelkos...

Aidanas sureagavo žaibiškai – jo vedą perskrodė pasišlykštėjimo grimasa, o išgirdęs kažkokį juokelį - spyrė Garsijai į kruviną veidą ir, čia pat, iš viršaus žemyn - kulnimi - trenkė jam į tarpkojį...

Garsijos šauksmas rodės apkurtins visus esančius aptvare... O jo kūnas ir smegenys neatlaikę beprotiško skausmo, žaibiškai nugrimzo į nebūtį...

Aidanas nusispjovė ant sąmonę praradusio Garsijos ir pasisuko į savo šeimininkus ir valdovus, išsišiepė ir kažką ištarė. Visi išskyrus Kapudaną, kurio veidas taip ir liko akmeniniu, vėl nusijuokė. Pastarojo tik akių kampučiuose galėjai įžiūrėti, kad jame kažkas kunkuliuoja ir jis tramdosi – matyt vos tvėrė stebėdamas, kaip niokojamas jo turtas. Galų gale, jis taip nieko ir neištarė, o tik spragtelėjo pirštais ir tarnams smiliumi bakstelėjo į kruvinus ir paslikai gulinčius neseniai buvusius jo irkluotojus. Slėpdamas mimiką, nusilenkė kaimakamui Arifui ir pridėjęs dešinę ranką prie širdies, kažką sumarmaliavo.

Kaimakamas Muhametas Arifas Baširas švytėjo. Jis buvo patenkintas. Linktelėjo, kažką atsainiai ištarė ir pasisuko link išėjimo ir visi jo palydovai nusekė paskui.

Aptvare nuščiuvę liko tik parklupdyti nuteistieji ir atskirai grupelėmis prie kitų aptvaro sienų buvę ir todėl nepaliesti suklupdyti irkluotojai. Net išėjus šeimininkams, niekas kurį laiką nesukrutėjo ir neištarė nė žodžio iki tol, kol tarnai nenutempė leisgyvių nelaimėlių prie sienos, nenuliejo jų vandeniu, neužkišo skylės tvoroje ir neišsinešdino. Tik iš minaretų nuaidėjus kvietimui vakarinei maldai , nepaliesti irkluotojai vergai ir nuteistieji sukrutėjo. Maurai parklupo maldai, o vienas kitas krikščionis vergas nusliūkino padėti sumuštiesiems: tos dienos vakaro nesulaukė net trys vyrai... Iš kurių  du, kažkada buvo Garsijos vyrų būryje.

Joanitų kryžiai.

(a.p.: Joanitų arba l’Ordre hospitalier (žargone – Hospiljerų) ordinas (Sovrano militare ordine ospedaliero di San Giovanni, di Gerusalemme, di Rodi. Nuo 1530 m. Maltos ordinas Sovrano militare ordine ospedaliero di San Giovanni, di Gerusalemme, di Rodi e di Malta)

Nežiūrint pavojaus, būgnas dundėjo ritmingai, o irkluotojai su kiekvienu irklo mostu triukšmingai iškvėpdavo.

Per raibuliuojančius ir tarsi rūstaujančius tamsius Zafarino salyno vandenis „Žalioji paukštė“ skuodė tarsi pamišusi. Ir ne be reikalo: dvi Rodo Joanitų riterių ordino galeros baigė ją priremti prie Rėjaus salelės, bet laiveliai buvo sunkesni ir neturėjo pakankamai irklų, kad galėtų lėkti kaip kokie vandenynų eržilai. Tad buvo panašu, jog „Žalioji paukštė ištruks“... Galbūt vienintelė kadyrga iš visos negausios berberų flotilės. Anapus didžiosios Zafarino archipelago salos, viena kadyrga jau atsigulė Alborano  jūros dugne, o kita stojo į beviltišką kovą ir kiekvieną akimirką jos įgulos dienos galėjo baigtis. Kaip tik iš anos pusės vėjas atnešė ir kelių pabūklų šūvių aidą, ir kažkokius trenksmus...

Kaip sunkus parako dūmas nusliuogė palei niūrius Zafarino vandenis, „Žaliojoje paukštėje“ niekas negalėjo matyti.

(a.p.: Zafarino salynas, tai arabiškas Chafarino archipelago pavadinimas. Netoli Gibraltaro, arčiau Afrikos. Berberai jį vadino Igumamen Iceffaren ar Takfarinas, arabai - Zafarin, Djaferin arba Zafarani. Archpelagas susideda iš trijų salų: Congreso, Isabel II ir Rey)

Irkluotojų prižiūrėtojai, kaip kokie velniai, paklusę kapudano įsakymui, kaip patrakę beviltiškai grasino rimbų smūgiais, kurie retkarčiais ir supliauškėdavo... Nors aiškiai matėsi, jog tai perteklius - didesnis tempas nebeįmanomas – irkluotojai atidavinėjo paskutines savo jėgas. Dar kiek, ir ritmas galėjo nutrūkti, o tada - jau galas – trisdešimt galvažudžių ir dar kažkiek jūreivių pasipriešinimas Joanitų galeroms, kurių kiekviena galėjo vežti ne mažiau septyniasdešimties puikiausiai ginkluotų karių – buvo beviltiškas...

Tačiau iki paskutinės akimirkos rodėsi, jog nuo kapudano Ali sėkmė nenusigręš, o Viešpats bus maloningas.

Eilinio botago čiaukštelėjimo per pečius Garsija net nepajuto. Jis, kaip  ir kiti, prikaustytas prie irklo, puikiausiai žinojo, jog jei laivas eis dugnan – kartu garmės ir jis, o jei prasidės abordažas – retas irklininkas liks gyvas... O ir iš laimėtojų malonės galėjo nelaukti... Tad, sukandęs dantis dėjo visas pastangas. Nors mintis pakišti irklą ir išmušti laivą iš ritmo, sutrukdyti piratams sprukti – krebždeno ir nedavė ramybės, bet savisaugos instinktai to neleido padaryti – žūtų be galvos pats pirmas. Kita vertus - tai buvo beveik ir neįmanoma: vienas žmogus, kai prie irklų šį kartą susodinti po tris – to padaryti buvo beveik neįmanoma... O ir galvoti dar kažką, pašalinio, ar kažką atbukusiam vergui planuoti, kai užduodamas toks žiaurus tempas – gal net pirmą kartą per visus tuos metus, kuriuos Garsija praleido nelaisvėje – beveik neįmanomas dalyskas.

Garsija de Cheresas net dabar, sėdėdamas „Bela“ asjendoje, manduvio šešėlyje, negalėjo pasakyti, kaip jis po to suspardymo Levantoje išgyveno... Ko gero, tik dėka stiprios prigimtinės sveikatos ir tik dėl to, kad anuomet kapudanas Ali krante praleido beveik visą žiemą. Tuomet sučaižyta nugara kraujo užkrato nepagavo, kad ir pasipūluodama, palikdama randus, bet greit užgijo. Tačiau Garsija gana ilgai galėjo vaikščioti ar sėdėti tik išsižergęs. Skausmai kamavo nuolat. Net dabar, irkluojant. Visą tarpkojį nuo netinkamo judesio nupliekdavo ugnimi. Ne tik tada, kai pavasarį vėl jį prikaustė prie irkluotojo suolelio, bet ir dabar...

Garsija sukando dantis ne tiek nuo dar vieno, eilinio rimbo smūgio, kiek nuo minties, kad visiškai bejėgis... Jeigu bejėgiškumo jausmą dar tada, po patekimo į nelaisvę ir po nežmoniškos egzekucijos Magribo dykumose dar galėjo tramdyti, tai po Levantos jis jį alino ir varė ne tik į neviltį, bet ir į kapus, į beprotybę... Jau ne kartą jo bendrams teko jį tvardyti, kad pats neužsimautų ant kokios sargybinio ieties... Tik dėka jų ir išgyveno  pastaruosius mėnesius. Na ir tik kolektyvinė atsakomybė (baudžiami būtų visi) jį stabdė – tokiu elgesiu nenorėjo išduoti likimo draugų. Vienintelė jo gyvenimo svajonė beliko tik perpjauti gerklę Venecijos išgamai ir persivertėliui Aidanui... Bet tai buvo tik svajonė... Jis tą suprato ir nuo tokių svajonių tik dar labiau kankinosi...

Dar vienas mostas ir nejučia, per sukąstus dantis, iš paskutinių jėgų traukiant į save irklą Garsija iššvokštė nežinia kada ir kažkada girdėtus, o dabar savaimę iškilusius žodžius:

- Išgelbėk mane, VIEŠPATIE... (irklo užtempimas) nuo priešų...  nes pas tave bėgu... (irklo spaudimas ir grįžimas) ieškodamas užuovėjos. (Grybšnis) Mokyk mane vykdyti tavo valią... nes tu mano Dievas...

Nejučia išgirdo, kaip per triukšmą ir ūbavimą, per riksmus, šalia sėdintis Kristupas, o paskui jį ir Martinesas – pagauna Dovydo psalmės žodžius:

- ...teveda mane lygiu taku... tavo maloningoji Dvasia!.. ... Dėl savo vardo, VIEŠPATIE...

Trijų prie vieno irklų kaustomų vyrų balsai vis garsėjo, psalmę pagavo ir prieš juos esantys irkluotojai...

Rimbas dar labiau sučežėjo, prižiūrėtojas kažką rėkė, o psalmė vis tęsėsi:

- ... išvaduok mane iš bėdų... Savo ištikimo gerumo dėlei!

- ... padaryk galą mano priešams...

- ...ir sunaikink visus mano engėjus...

- nes aš TAVO TARNAS...

(a.p.: Psalmė 143)

Tarsi Dangaus balsas, ištarus ar jau iššaukus paskutinius žodžius - sugriaudėjo... Nuo raudonomis vėliavomis su baltais kryžiais ir vimpelais pasipuošusios galeros nosies nusidriekė tirštas parako dūmas...

Dar vienas  ūbtelėjimas ir švilpesys perskrodė orą...

Sviedinys perskriedamas išilgai kadyrgos korpusą, rėžėsi į „Žaliosios paukštės“ nosį. Pažiro sudaužyto borto skeveldros, suniokotų irkluotojų kraujas išsitaškė į visas puses, o Kadyrga vos ne vietoje susisuko. Garsija jau šauksmų ir triukšmo negirdėjo – ant jo nuo tiltelio užvirto prižiūrėtojas...

Ir migla...

Ne, ne tikra migla, Ir sąmonės Garsija neprarado. Jis neprisiminė smulkmenų, viską tarsi apgaubė miražo ir akis aptaškiusio kraujo migla. Burna prisipildė geležies skoniu, lyg jis būtų palaižęs kokį surūdijusį metalinį strypą...

Vėliu niekada negalėjo pasakyti, kaip  jis iš už prižiūrėtojo juostos truktelėjo ilgą lenktą durklą ir čia pat jį suvarė į besikepurnėjančio prižiūrėtojo krūtinę: treškančių šonkaulių garsas skambėjo tarsi gražiausia pasaulio melodija...

Nesusilaikęs ir išsišiepęs tarsi koks pragaro išpera Garsija dar du kartus suvarė į gargaliuojančio ir konvulsijų apimto prižiūrėtojo pilvą, perrėžė gerklę... ir...

...ir vos išvengė tabaluojančio irklagalio, pamatė kaip arčiausiai tiltelio sėdintis Martinesas čiuptelėjo už kažkokio jūreivio kojos ir parvertė jį į save. Kristupas nuvirtusį nelaimėlį pradėjo smaugti rankomis.

Link stichiškai beprotybės apimtos trijulės puolė šalia esantys dar keli galvažudžiai...

Garsija truktelėjo grandines ir suprato, jog jis laisvas(!)... Grandinė - nukirsta... Jos galas kaip tik tabalavo Garsijos rankoje...

Pridengdamas Martinesą, ilgu durklu brūkštelėjo per šarvuoto ir ginkluoto vyro kojas, kuris kaip tik užsimojo ietimi... Kaip piratas sustugęs paleido ietį ir su perpjautom sausgyslėm dribo ant tiltelio – Garsija nebematė...

Kadyrgą apėmė panika...

Chaosas...

Jų pusės vergai traukė grandinę ir bandė išsilaisvinti, o kai kurie jau stichiškai ropojo ant tiltelio, lyg jų ten lauktų išsigelbėjimas ir žūdami neleido pasiruošti Joanitų atakai...

O Garsijai terūpėjo tik viena – kapudano kastila – kapitono tiltelis...

Jis vos ne šokdamas per savo bendražygių galvas, kaip svetimu krauju aptaškytas demonas, iššoko ant platformos - karių ir prižiūrėtojų platformos, kažką stumtelėjo, kažkur smeigė ilgu durklu... Pamatė kaip Krisupas trofėjine ietimi iš apačios į viršų smogia ginkluotam galvažudžiui į tarpkojį – kriokiantį karį Garsija spyriu užverčia ant jo sėbrų...

Staiga kairio borto vergai, tarsi iš butelio išlaisvinti demonai, masiškai pradėjo virsti į denį, o dešinio borto irkluotojai pametę irklus staugė kaip pašėlę demonai ir rėkavo - reikalavo greičiau juos išlaisvinti, o nuvirtusį į jų pusę kokį jūreivėlį ar galvažudį, plėšė į gabalus – tvirtai laikėsi tik galinė toldila...

..bet neilgai...

Raudonoji Joanitų ordino galera taranavo...

Teodoras Giudenas (Théodore Gudin arba Jean Antoine Théodore de Gudin, 1802-1880). Tapė išimtinai jūrų mūšius ir kovas. "Admirolas Andrius Dorija išsklaido ispanų laivyną" - Vara, 1524 m.;

Nuo smūgio „Žalioji paukštė“ suvirpėjo visu korpusu...

Garsija nežinia kokiu stebuklu išsilaikė ant kojų, kaire ranka čiupo už priekyje stovinčio ir bandančio sugaudyti pusiausvyrą galvažudžio kalkano (a.p.: apvalus pintas rytietiškas skydas) kraštą, jį truktelėjo ir smogė kreivuoju durklu. Galvažudys krito ant dar neišsivadavusio dešinio borto vergų irkluotojų, kur rėkiantį jį iškarto pradėjo draskyti į gabalus,  o Garsija šoko pirmyn... Pirmyn, link kapudano...

Niekas vėliau nebegalėjo pasakyti, kokiu būdu, nusileidus abordažo tilteliui, jis atsidūrė šturmuojančiųjų galerą joanitų karių priešakyje...

Gerokai vėliau, po viskam, jis prisiminė tik kelis smūgius ir dūrius, pjūvius; prisiminė, kad baubė kaip pamišėlis... Kaip iš protėjęs Nilo arklys (a.p.: hipopotamas arba begemotas – įerzinti ar sužeisti, jie tampa siaubingais priešais). Rodos visa, per tuos kelis metus susikaupusi neapykanta išsiliejo kaip vulkanas... Jam niekas neberūpėjo... tik kraujas ir tik kraujas...

Keršto angelas tapo nebesustabdomas...

Kaip atsitokėjo - nė pats nebežinojo... tik išgirdo:

- Ei stok! Pamišėli! Stok!

Garsija akimirkai sustingo ir suprato laikąs už plaukų Aidaną su pusiau nupjauta galva, o kraujas fontanu trykšta per bortą... Paskutiniu mostu atskyrė galvą nuo kūno ir atsistojo. Pakėlė ją prie savo akių, tarsi mintimis kažką išsakydamas dėbtelėjo į išsprogusias jau negyvo persivertėlio, niekšo venecijiečio akis ir švystelėjo galvą už borto. Nuleido rankas ir suklupo...

Išmetė kreivąjį durklą ir suspaudė maldoje kruvinus delnus.

- Tėve mūsų, kursai esi Danguje... – kimiu ir gergždinčiu balsu ištarė, - Teesie šventas Tavo vardas, teateinie Tavo karalystė...

Susibūrę išvaduotojų kariai pradėjo žegnotis, šalia parklupo kruvini ir sunkiai alsuojantys Martinesas ir Kristupas...

Malda liejosi iš širdies, ašaros sruveno skruostais...

Niekas nedrįso jų pertraukti...

Tik ištarus paskutinius žodžius, Garsija pasijuto visiškai nusilpusiu bejėgiu. Susverdėjo. Norėjosi tik užmerkti akis ir niekada jau nebeatsimerkti. Pajuto jog sukniumba. Bet jam nukristi ant šono niekas neleido: Joanitų samdinių rankos jį čiuptelėjo ir pastatė ant kojų. Draugai atsistoję prilaikė.

Priešais save Garsija išvydo Joanitų riterį. Kažkada buvęs baltas kryžius ant juodo apsiausto, kuris buvo užmestas ant šarvų ir sujuostas ginklų diržu, apšlakstytas krauju, šamo antveidis pakeltas, o akys įžūlios, drąsios, primerktos, bet nepiktos. Panašu, kad šis abordažas jam tebuvo tik vienas iš daugelio ir niekuo neypatingų įvykių

- Sir, už ką turėčiau melstis? –pridususiu balsu, ištarė Garsija.

- Dievui, Viešpačiui mūsų melskis, garbusis krikščioni, - per atvožtą šalmo antveidį matėsi tik išraiškingos ir lakstančios žydros akys, o balsas skambėjo kaip iš apvožtos statinės. – Kovoti su nekrikštais mūsų pareiga... Ferdinandai, - riteris pasisuko į šalia stovintį ir šalmo dirželius atseginėjantį bendražygį – matyt seržantą ar ginklanešį. - Krikščionis išlaisvink, visus kitus už irklų. Mums trūksta irkluotojų... Nors ne, pirma tegu triumus perkrauna...

- Bet, monsir, šitą geldą dar galima užkalti ir parplukdyti... Gi...

- Sakai? – riteris apsidairė. – Tu matei, kaip nosis sumalta?

- Bet vandens nesemia. Tam kartui užkalsim, ir jei duos Dievas -  pavyks...

- Khmmm... sakai? Si... Tada imkitės darbo... Perskirstykit irklininkus... Na, pats žinai... Skiriu laikinu šio laivo kapitonu... Ir..

- Dėkoju, monsnjore!

- Bet žmonių neduosiu...

- Tai nors šituos... – seržantas ar ginklanešys pirštu parodė į Garsiją ir į šalia stovinčius jo bendražygius. – Jie dabar ir patį nelabąjį suplėšys į gabalus, patys matėt, monsinjore...

- Neburnok, - pagrasė piršteliu riteris. – Apginkluosi tuo ką rasi pas maurus. Ir Tiesiai į Siciliją. Ten susitinkam. Ten lauki...

- Monsinjore, bus padaryta, monsinjore...

Garsija šyptelėjo. Laivas, kurį galima pargabenti į uostą – didelis grobis. Velniška pagunda. O nepavykus kainuos tik vieną eskuderą, tai yra ginklanešį, ar seržantą, ar laivūną, ar leitenantą, ar kas jis ten toks buvo. Tad jo, riterio, kurio vardo Garsija dar nežinojo, atsakymas nieko nenustebino...

„San Antonijaus“ kirstynės

Nuostabi diena...

„Nuostabi diena mirti?“ – Garsija de Cheresas net nusipurtė.

– Tfu, apsaugok Viešpatie, iš kur tokios mintys? – suniukęs Garsija delnu nubraukė prakaitą ir siektelėjo gertuvės.

Bedugniame žydrame danguje nesimatė nė vieno debesėlio, nenusakomai skaidriai žalsvos spalvos Adrija ramiai sau tyvuliavo, o miškingos, uolėtos ir stačios Dalmatijos pakrantės mirguliavo neaiškioje migloje už kairio borto. Užtat gerai matėsi kelių salų pakrantės, kurių pavadinimų Garsija net nebandė atsiminti. Viena, pati didžiausia, su kažkokiais gyvenamaisiais statiniais ant iškyšulio spėriai tolo. Matyt tai jos žvejai, pamatę visu greičiu skuodžiančias galeras, paskubėjo kuo greičiau dingti iš akiračio ir buvo akivaizdu, kad ant kranto besibūriuojantys žmonės bando spėlioti kas čia vyksta. Jei galeros pasuktų į krantą, jis bemat ištuštėtų ir gyventojai bandytų slėptis salos gilumoje arba skubiai keltis į kontinentą, kur juos pradėtų globoti begaliniai įtvirtinimai, kurių čia per trūkstančius metų išstatė visi kas tik netingėjo. O priekyje artėjo kažkokia kvaila pusplikė, silpnai apžėlusi nedidelė sala, kuri iš tolo atrodė panaši į kerpėm apaugusį krabą, ir, kiek toliau, jau už dešinio borto nosies – dar viena – beveik dvynė, tokia pati pusžaliai plika vėžlio ar krabo nugara.

Tačiau, jei pakrančių žmonės smalsavo, tai paukščiams niekas nerūpėjo. Nenuoramos žuvėdros, matyt iš viršaus aptikusios kokį žuvelių tuntą, aktyviai šturmavo vandens paviršių. Buvo tokios užsiėmusios, kad, kaip dažnai būna, net nebandė net ilsėtis ant sliuogiančių Adrijos vandenimis galerų.

Ką gi, nuostabi šalis, nuostabi gamta. Dalmatija – nuostabi šalis Venecijos globoje. Tarnaudamas Neapolyje Garsija tik ausies krašteliu girdėjo apie šį nuostabų kraštą, bet niekada čionai nesiveržė. Ir štai, pateko...

Norėjo-nenorėjo, o pateko...

Likimas toks – nelemta ramiai nusėsti...

...saulė leidosi kažkur už Rodos tvirtovės ir jos nesimatė, bet dar buvo šviesu. Po dienos karščių į krantinę išbyrėjo žmonių minios, sala tarsi pabudo. Kažkur net girdėjosi daina, šūkaliojimai. Šunų lojimas. Kiek žemiau pasigirdo ir nedidelio prajojančio ordino arklių kanopų caksėjimai – matyt raiteliai grįžta. Krantinės ir uosto darbininkai baiginėjo darbus ir jų vadovai plyšavo visa gerkle, kad šie per anksti mąsto apie palaimingą vakarą.

- ...tai ką manai, Varonilsija?

Martineso balsas Garsiją tarsi pažadino iš minčių ir jis net susipurtęs vos neapsilaistė vynu.

- Ką manu? – Garsija perdavė vynmaišį su visiškai prastu vynu Kristupui ir pasilenkė atsilaužti jau eižėti pradėjusios duonos gabalėlį. Nors nuo išsivadavimo prabėgo kiek daugiau nei pora mėnesių, bet buvę vergai irkluotojai niekaip negalėjo atsivalgyti. Net būdami sotūs tiek, kad maistas jau remdavosi į gerklas, jie nuolatos jusdavo alkį. Kaip ir šitas vynas už kelis variokus – net valkata prie tos rūgštenybės neprisiliestų, o jiems – dievų ambrozija...

Dabar jų penketas sėdėjo Rodo  riterių saloje ant nebaigtos statyti pakrantės apsaugos sienos: kiek nuošalyje nuo verdančio gyvenimo, nors jo aidai juos kuo puikiausiai pasiekė. Įskaitant Garsiją, iš anuomet, prieš keletą metų į nelaisvę patekusių Magribo pakrantėje karių, išgyveno tik trys: jis, Martinesas ir Kristupas. Prie jų prisijungė portugalas Renato Silva ir Linksmuolis Gučis. Vienas kažkada tarnavo popiežiui priklausančiame laive, o kitas - Venecijos kondotjeras... Kiekvienas su savo istorija, laimėmis ir nelaimėmis. Anuomet išvaduotų krikščionių buvo ir daugiau, bet jie nepritapo, bendros kalbos nerado ir būreliais išsiskirstė kas sau.

- Tai ką dabar darysim, klausiu? Pinigų, kuriuos pirmai dienai davė Joanitai ir, kuriuos už „Žaliosios paukštės“ pervarymą atseikėjo Fedis, iki Barselonos... ką ten Barselonos - iki Neapolio neužteks.

- Nebent vėl samdytis kokiu jūreiviu ar irkluotoju, - papurtė galvą Kristupas ir perdavė vynmaišį Gučiui.

- Aš tai jau nei jūreiviu, nei irkluotoju nesisamdysiu. Tfu, man gana, - papurtė galvą Renatas. – Ką tik norit, bet ne tai. Veneciją ar Dalmatiją reikia pasiekti. Kondotjerai ten visada reikalingi.

- Velniop. Jau už šio pasaulio valdovus kraujo neliesiu – man gana... – Linksmuolis Gučis, kuris tokią pravardę gavo dėl polinkio nuolatos bambėti ir juokingai raukyti savo išraiškingai vešlius antakius net tada, kai juokdavosi, nugėręs perdavė vynmaišį Renatui. – Jau geriau į vienuolyną. Kokiu kordu tapsiu, ar ką... Ir spjaudysiu nuo kokio bokšto ant visų tų riterių...

- Nešventvagiauk... – vyptelėjo Kristupas ir vėl pasisuko į lėtai kramtantį Garsiją, kuris nors ir nebuvo pripažintas šios kompanijos lyderis, bet jo žodis jau senai buvo pakankamai svarus. – Tai ką pasakysi?

- O ką Sijai? Jis gi šeimą turi... – gavęs nuo Martineso nestiprų spyrį į koją, Kristupas staiga nutilo ir nuleido akis: leptelėjo nepagalvojęs.

- Neturiu, - papurtė galvą Garsija. - Iš esmės, niekada ir neturėjau. Pagal sutartį lombardai visas santaupas jau seniai bus pervedę „našlei“... Rasiu ištekėjusią ir apsivaikavusią, kaip Dievą myliu...

- Jo, pamenu, mūsų senjorijoj, buvo toks atvejis, - įsikišo Martinesas. – Aš dar piemenuku buvau. Senjoras dingo kažkokiame žygyje. Nė žinios, nė dvasios, dešimt metelių praėjo, o „našlė“ jau su kaimynu susiuostė. Bažnyčia juos palaimino, žemes jie sujungė...

Martinesas prisiglaudė prie vynmaišio.

- Ir kuo baigėsi? – paragino pasakoti Renatas.

- Kuo, kuo, žinia kuo. Kovėsi. Antrąjį „vyrelį“ „pirmasis“ nudėjo, bet ilgai negyveno. Pasimirė. Antro vyro giminė kraujo kerštą paskelbė, bet sklido kalbos, kad pati „žmonelė“ kažko į srėbalą pribėrė. Taigi. Bet ne apie tai kalba, - numojo ranka Martinesas ir vėl perdavė vynmaišį Garsijai, kurį šis pateliuskavo – dar nė pusės nenugertas.

- Turiu porą minčių, - truputį gurkštelėjo. – Kol jūs dar Sicilijoje per viešnamius lakstėt  ir „pasikėlimo“ variokų netaupėt, aš gandus gaudžiau... Jei galima taip pasakyti. (a.p.: Joanitus tuo metu vis labiau stiprėjanti ir vis labiau teritorijas plečianti Osmanų imperija pradėjo ganėtinai juntamai spausti. Jiems jau buvo pradėję trūkti ir žmogiškųjų resursų, ir provizijos (Rodo sala pakankamai plika ir nederlinga), tad tamprėjo ryšiai su Sicilijos karalyste, o, tuo pačiu, su Ispanijos karalyste tuo metu tiekimo problemos jau buvo pradėtos spręsti per Siciliją)

Garsija liūdnai šyptelėjo: jis, tuomet, Sicilijoje - aiškiai suprato, kad nors moterys akį traukia, bet ką nors su jomis veikti gali tik žvilgsniu – skausminga, varanti iš proto patirtis, po kurios beliko tik pasigerti. Jis tada iš širdgėlos ir pasigėrė. Ir dar daug metų, kol nesutiko iš ties žaviosios metisės Emanuelės iš Portobelo, kuri, kaip ir jos protėviai dar iki galo nebuvo atitrūkusi nuo pirmapradžio pasaulio, nesutvėrė iš ties nepakartojamo stebuklo...

Susimąstęs nutilo, vėl pateliuskavo vynmaišį ir peržvelgė savo bendrus, kurių akyse atsispindėjo smalsumas - jie kantriai laukė tęsinio.

- Pamenat Justadorą?

- Senis? – atsiliepė Kristupas, kuris į Oraną atvyko būtent su senojo dono de Avilos kariauna.

- Pedrarijus de Avila? – suraukė antakius Martinesas, o Renatas ir Linksmuolis Gučis iš smalsumo net perkreipė galvas ir pasilenkė.

- Taip. Tas pats, - Garsija pasikasę pasmakrę. – Jis prieš porą metų gavo flotilę ir su visa kariauna išmovė į naująjį pasaulį. Sako, gerai įsikūrė. Auksą rieškučiomis semia. Ir pats sau karalius, o Katalikui seikėja tik tiek, kiek... Bet tai jau jų problemos.

- Pasakos, - ranka numojo Renatas.

- Na, pasakos, ne pasakos, bet ten neaprėpiamos žemės ir nė vieno supuvusio valdovo, kuris mūsų galvas kištų...

- Ts. Nepikžodžiauk. O šiaip, nuostabu, - raukinėdamas antakius išsiviepė Gučis. – Tiesiog nuostabu... Ir ką?

- O vakar dar ir su Ferdinandu kalbėjau. „Paukštės“ neparduos. Riteris Evas di Kapris jį savo žinion ima, tad Ferdinandas dabar abordažo komandą renka. Taigi. Visus, kuriuos su savimi atvesiu, paims...

- Vėl į tą geldą... – subambėjęs Linksmuolis Gučis juokingai papurtė galvą, bet Garsija nepersitraukdamas tęsė:

- Dabar ji „Šventu Kristoforu“ vadinsis... Taigi, po metelių, bus ir pinigėlių... Jei neprašvilpsit...

- Na...

- Ėėė...

- Ir ką?

- O prie ko čia Senis?

- Užteks kelionei į Auksinę Kastiliją... štai taip. Ten patys sau šeimininkai būsi. Senjorais.

Šutvė nutilo. Visi susimąstė, Nežinia kas apie ką, o Garsija jau buvo priėmęs sprendimą, tad tik bukai įsistebeilijo į vakaro šydu besigaubiančią jūrą. Kažkaip prisiminė, kaip jis tokiu pačiu bukai gyvulišku žvilgsniu, prikaustytas prie irklų, praradęs žmoniškumą ir viltį, kaip atrajojanti karvė žiūrėdavo į raibuliuojančias bangeles ir klykiančias žuvėdras. Nuo prisiminimo, net susipurtė. Mintyse nusispjovė ir pridūrė:

- Ginklų ordinas turi kiek nori. Net šarvų. Parūpins. Tik simboliškai išskaičiuos iš atlyginimo. Po metų galėsim drožti į naują pasaulį ir niekada neprisiminti šitos pelkės, turkų, berberų ir visokiausio ten plauko senjorų... – išpoškinęs Garsija užsivertė vynmaišį ir garsiai kelis kartus gurkštelėjo.

- O ką? Man tinka, - suplojo delnais Gučis. – Nežinau kaip kas, bet ir aš į tą Auksinę Kastiliją varysiu. Ordinas vienintelis šventą Dievo reikalą  daro. Jam galima dar metelius ir patarnauti. Aš su tavim, Varonilsija.

- Manęs irgi niekas, nei čia, nei kontinente nelaiko, - gūžtelėjo pečiais Martinesas. – Kaip su „Kastilija“ nežinau, bet metelius dar paplūduriuosi. Tik kalaviją vėl iš naujo reikės mokytis laikyt.

- Nieko. Aš ir galvojau, jog nebemoku, bet kūnas, kaip pasirodė, atsimena, - linktelėjo Garsija. Jis vienintelis segėjo kalaviją ir durklą. Po išsivadavimo paaiškėjo, jog trofėjinis kreivas rytiečių durklas buvo ne tik paauksuotas, bet dar jo rankenoje buvo likęs įtaisytas ganėtinai didelis smaragdas (turėjo būti ir antras, bet buvęs šeimininkas jį buvo, matyt, išlupęs, o gal ir jam jau be jo atiteko), kurį su visu durklu pardavė dar Sicilijoje. Už tą kainą gavo visai neblogas, nors ir naudotas, kelis kart atkaltas, ispaniškos manieros kalaviją ir visai pakenčiamą durklą – štai tada iš tikro ir suvokė, jog jau laisvas. Tad, nors ir sunkiai, bet buvusius įgūdžius, padedamas Ferdinando, su kuriuo rado bendrą kalbą, po truputį atgavinėjo.

- Vien žo, aš už, - linktelėjo Martinesas.

- Ir aš taip pat. Gal ir į „Kastiliją“ patrauksiu. Nežinau. Bet su maurais jaučiuosi dar neatsiskaitęs. Tad aš su riteriais, - linktelėjo Kristupas. – Aš su tavim.

- Ir aš. Mielai pagersiu Magribo šunsnukių kraujo, - Renatas taip pat linktelėjo. - Ir į „Kastiliją“ trauksiu. Nėr čia ko. Niekas čia manęs nelaiko, - nutilo ir čia pat nusipurtęs, lyg būtų šmėstelėjęs koks bjaurus prisiminimas, kažkodėl liūdnai pridūrė: - Jei gyvas būsiu, žinoma. Vis tik maurų kraujo troškulys dar nenumalšintas... šunsnukiai...

- Beje, - Gučis savo įpročiu perkreipė barzdotą marmūzę, - kažkur čia dar šlaistosi ir Matis, ir Pedris. Nieko vyrai. Bet irgi pasimetę. Gal imt su savimi?

- Neblogi. Surask ryt juos, - linktelėjo Garsija. – Tada nutarta. Ryt pas Fedį...

- Na, tada ta proga, - Martinesas nusisegė nuo juostos gertuvę, ištraukė iš Kristupo rankų vynmaišį ir įspraudęs jį tarp kelių, pradėjo vidun pilti gertuvės turinį. – Čia vietinis brendis. Grapa. Šūdas. Bet šūdinas brendis, su šūdinu vynu bus kaip tik. Ta proga...

Užkimšo vynmaišį kamščiu ir įnirtingai suteliuskavo...

- Už naują gyvenimą, - atkimšęs maktelėjo gurkšnį...- Uch... va, dabar gera bjaurybė...

Seržantas Garsija šyptelėjo prisiminęs, kaip tą vakarą jų gauja nusitašė, bet negera nuojauta prisiminimus išsklaidė – ji sukrebždėjo, tarsi draskė nagais. Toks saracėnų piratų galerų persekiojimas jam pasirodė daugiau nei keistas. Kodėl? Neaišku. Lyg ir viskas vyksta taip, kaip turi būti: dvi turkų vidutiniokiškos 25-iairklės galeros sprunka nuo trijų Rodo ordino riterių trisdešimtirklių galerų (a.p.: skaičiuojamas vienas bortas). Jūroje nuspėti atstumus be tinkamų orientyrų, aišku sunku, bet pasirodžius saloms, Garsijai pradėjo rodytis, jog maurai žaidžia viliotinį: net porą kartų atrodė, jog riteriai priartės per šūvio atstumą, bet ne – maurai pagreitina ir atsiplešia... Išsilygina, ir vėl...

„Šventam Kristoforui“ buvo skirtas tik pagalbinio laivo vaidmuo, tad jis laikėsi ariergarde ir, savaime suprantama - įgulos nebuvo apėmęs joks azartas, tad lenktynių siautulys jų protų nenuodijo.

- Fedi, - barškėdamas savais sabatonais prie laivo vado priėjo Garsija. Jie jau senai ganėtinai familiariai bendravo, tad Ferdinandas nė kiek neįsižeidė. – Nepatinka man visas šis reikalas.

- Nesupratau? – pasuko palei „bliūdelį“ kirptą garbanotą galvą Evo di Kaprio ginklanešys, laikinasis šio laivo vadas.

- Aš žinau šitas kadyrgas. Jei norėtų, tai nuo mūsų anų galerų nuskuostų kaip vėtra. Visi irklai vietoje. Irkluotojų jiems netrūksta. Mūsų „Kristofors“ panašiai toks pats. Tiek juos ir tematytume... O dabar? Panašu, kad laiko atstumą.

- Ir? Kokios mintys? – tarsi atsikandęs supuvusio obuolio susiraukė laivo vadas.

- Spąstai. Kaip Dievą myliu. Galėčiau bet kokiu šventuoju ant savo motinos kapo prisiekt. Matytas vaizdelis. Dar kai prie irklų prikaustyti sėdėdavom, tai osmanų saracėnai...

- Mes ne miške. Kokie čia, jūroj, gali būti spąstai?!

- Salos. Va, kad ir šioji, su aštriais iškyšuliais... – Garsija pirštu parodė artimiausią uolą. – Už jos paslėpti šimtairklį su nuleistu stiebu, kaip nėr ką veikti. Arba įvilioti į povandeninių uolų grandinę...

- „Šventojoje Teresėje“ yra geras laivavedys. Seklumos nebaisios. Jis žino šias jūras iki paskutinio povandeninio akmenuko...

- Na, kaip žinai, - gūžtelėjo pečiais Garsija. – Bet gal vertėtų kiek sulėtėti – gerą atstumą padaryti. Kritišku atveju mes į pagalbą visada spėsim...

- Nežinau, nežinau... – palingavo galvą Ferdinandas. Jis taip pat dar nebuvo užsidėjęs nei pošalmio, nei šalmo, ir kaip ir kiti - nepilnai ginkluotas: jūroje sau tai galima leisti – visada spės – jūrinės gaudynės, ne toks jau greitas reikalas.

Staiga ritmą mušantis būgnas keistai trinktelėjo ir netikėtai nutilo. Pasigirdo kažkieno šūktelėjimas ir keiksmai. Kariai ir jūreiviai sutrikę pradėjo sukioti galvas, kažkas numetė kažkokią repliką. Galera iš inercijos dar nusliuogė pirmyn, irkluotojai dar kartą grybštelėjo, bet tuoj pat prarado ritmą ir irklai tarkštelėjo į irklus, o laivas sulingavo, net pradėjo suktis. Irkluotojų prižiūrėtojai pasimetę akimis nulydėjo vairininko, kuris kaip įmanydamas keikėsi ir plūdosi, pagalbininką skuodžiantį ant tiltelio.

- Te... šita, būgnas plyšo... vairininkas Estebanas keikiasi ir sako blogas ženklas... – greitakalbe, vienu įkvėpimu išpyškino jaunuolis.

- Aš jums duosiu, blogas ženklas! Galvą tuoj nurausiu, kad tau spuogas ant liežuvio užaugtų,  – Ferdinandas piktai dėbtelėjo į Garsiją, kuris tik ramiai gūžtelėjo pečiais. – Dantis išmalsiu. Triūbą būgnorius tegu pasiima ir balsu rėkia. Kad jį kur! Greit išlygint laivą!

- Klausiau!.. – vaikinukas sulinksėjo į prieš jo nosį atkištą kumštį ir šlepsėdamas basom kojom greit nuskuodė pas vairininką.

- Štai tau, kad kur, blyn, ir padidinsim distanciją... – iš širdies nusispjovė Ferdinandas. – Kaip norėjai... Tai blogas ženklas, sako? Tfu, kad jau taip, bet Viešpats su mumis (Ferdinandas plačiai persižegnojo). Sija, įsakyk visiems ruoštis. Tegul ginklų iš rankų nepaleidžia ir perduok tiems šunsnukiams nosyje, kad patrankos būtų užtaisytos ir paruoštos...

- Klausau, monisr, - linktelėjo Garsija ir šūkčiodamas paliepimus ir įsakymus, uoliai nulėkė nuo tiltelio. Jam ir pačiam dar reikėjo tinkamai ekipiruotis. Bet bloga nuojauta kažkiek aprimo...

„Šventas Kristoforas“ gana greitai susitvarkė, ir jau ne būgnu, o šūkčiojimu per piltuvo formos triūbą perduodant irklavimo ritmą, nuskuodė priekin. Bet šūkčiojimai – tai ne viską užgožiantys būgnai – balsas greit pavargdavo ir vieną prižiūrėtoją keitė kitas.

Būgnų neužgožiamas darnus irkluotojų iškvėpimas ir įkvėpimas pradėjo virsti bendrą gaudesį, iš kurio pradėjo gimti kažkokia laukinė ritminga melodiją... Dar po kelių yrių, žalią galeotą su naujais auksiniais apvadais ėmė lydėti ne tik ritmą užduodantis balso aidas, bet ir laukinė irkluotojų skanduotė-daina...

Lenktynės tęsėsi toliau. Bet, dar kurį laiką, buvo ramu. Neretai, tokiais atvejais, tamsa tokias lenktynes nutraukdavo ir peštukai, po dienos pastangų, bejėgiškai netekę kvapo išsiskirstydavo...

...bet ne šį kartą: vis tik, buvęs maurų vergas irkluotojas, kažkiek susidūręs su Magribo piratų gudrybėmis - neapsiriko.

Maurų galeros jau senai prabėgo pro iškyšulį, į kurį rodė Garsija, o Rodo galeros (išskyrus gerokai atsilikusį „Šv. Kristoforą“) pradėjo su juo lygintis...

Žiūrint nuo „Šv.Kristoforo“ tiltelio, iš už akmenuoto iškyšulio pirmiausiai pasirodė tirštų dūmų tumulas, po to, tarsi mostelėjus burtininko lazda, arčiausiai prie uolos priartėjusios galeros bortas pažiro skiedrom, ir tik po to ataidėjo dundesys... Po to suteliuškavo keli fontanėliai ir vėl atidėjo silpnesnių griausmų aidai – kažkas iššovė dar kartą, tik kiek silpnesniu užtaisu.

Flagmanas susisuko, jo denyje trumpam kilo chaosas... Grand kapitonas įnirtingai bandė įvedinėti tvarką.

Kaip tik link flagmano priartėjo ir antroji Rodo galera,  o iš už uolos, bet jau gerokai arčiau, vėl pakilo dūmai - vėl sugriaudėjo dvigubas griausmas ir vienas sviedinys taikinio nepasiekė – perskridęs pliumptelėjo į jūrą, o kitas – matomai mažesnis -  tiesiog atšoko nuo borto.

Saracėnų galeros, tarsi gavusios signalą, pradėjo suktis – buvo aišku – apsigręš ir atakuos... Veikiausiai puls sveikiausią, o iš už uolų pasirodžiusiai nepaprasto grožio juodai pasalūnei, paliks flagmaną...

- Pasala, kad juos kur, pasala! – Ferdinandas jau kaustyta ranka trenkė per turėklą. – Kursą kairiau! Taikyt į juodulį! Ruošti abordažo tiltelį! Artilerija! Šaudyt tik priartėjus, su garantija! Ruoštis abordažui! Tempo! Tempo!..

Irkluotojai dirbo kaip pašėlę.

Kariai – pirmieji skydnešiai, už jų ietininkai ir iki dantų ginkluoti jūreiviai, susispitę kolonoje - laukė. Arkebūzieriai jau stovėjo ant tiltelio ir laivo nosyje.

Abordažo komandai matyti, kas vyksta už laivo nosies, trukdė abordažo draugų nugaros... Kai kas judino lūpas maldoje, kai kas žegnojosi, o kai kas paprasčiausiai ramiai stovėjo ir laukė.

Tuo tarpu įvykiai - kaip jūroje - klostėsi labai greitai. Juodoji galera  (vyravo juoda spalva: tik žalios vėliavos ir auksinės puošmenos sklaidė visiškai niūrų vaizdą) įsibėgėjusi laivo nosimi taranavo flagmano bortą. Pasigirdo duslus smūgis, lūžtančios medienos garsas, nuaidėjo šūksniai ir šauksmai, žvangesys ir arkebūzų šūviai, matėsi lekiančios arbaletų strėlės. Flagmanas „:Santa Tereza“ pasviro ir vos dešiniu bortu nesiūbtelėjo  vandens, o irkluotojai, įnešdami papildomą chaosą - tiesiog staugė, kaip išprotėję...

Antroji pagal dydį galera – „San Antonijus“ - vieno borto irklus kilstelėjo, staigiai pasisuko, išlygino judėjimą: nugriaudėjo josios nosiniai pabūklai. Galera sudrebėjo visu korpusu, laivo nosis apsipylė dūmais, o jau apsisukti bebaigianti, ką tik vaidinusi auką kadyrga sugavusi sviedinio smūgį sudrebėjo, ant abordažo tiltelio stovinčių karių tarpe atsirado proskyna, bet pačiai galerai sviedinys didesnės žalos nepadarė – ji puikiausiai baigė savo manevrą. Tuo tarpu antroji jos porininkė jau spėjo apsigręžti ir artėjo į susidūrimą... Iššovė: ūbtelėjo savo patrankėlėmis ir pro dūmų užtvanką sliuogtelėjo link „San Antonijaus“, kuris iššovęs likusius užtaisus, vis tik sustabdė pirmosios manevrą išmušdamas dalį kairio borto irkluotojų ir nunešęs gerą falšborto gabalą. „San Antonijus“ bandydamas išvengti tarnavimo į kairį bortą, pabandė suktis link antrosios, bet buvo vėlu. Arkebūzierių ir arbaletininkų šaudymas taip pat jau nieko nebegalėjo nulemti.

Tuo tarpu užpuolikų pamirštas arba ignoruotas „Šventasis Kristoforas“ sudrebėjo nuo savo trijų mažųjų falkonetų šūvių visai šalia didžiojo kapudano (a.p.: kapitonas ar admirolas, vadovaujantis galerai būdavo už paskutinių irkluotojų, ten kur baigiasi korzija (corsia). Paprastai ten būdavo neilgas stiebas su kapitono ar admirolo vėliava) juodosios kadyrgos ir rėžėsi savo plokščiu spironu (a.p.: galeros nosis priešais pabūklų armabadą/platformą) į paskutines jos banšes (a.p.: paskutinieji irkluotojų suoleliai)...

Smūgis sudrebino abi galeras. Akimirkai orsmanų flagmano abordažas sustingo, juodoji galera pasisuko, bet taip ir liko susikibusi su riterių flagmanu „Santa Tereza“.

Nuaidėjo skysti „Šventojo Kristoforo“ arkebūzierių šūviai ir kelios didžiųjų arbaletų strėlės...

Panašu, kad mažosios kadyrgos pasirodymas saracėnų didžiajam kapudanaui buvo netikėta staigmena.  Visai gali būti, jog jos, kad ir netyčia jai atsilikus nuo pirmųjų dviejų savo didžiųjų laivų, pasaloje už uolų tykojantis kapudanas nė nepastebėjo. Ir tai buvo jo neapsižiūrėjimo klaida. Nors jos masto jis jau negalėjo įvertinti:  susisukęs nuo gautos kulkos į petį  sukliko ir kruvinas virto ant šono. Šalia jo stovintys tarnai pabandė jam pagelbėti, asmens sargyba pabandė pridengti jį savo skydais ir ietimis, bet ir tai jau buvo pernelyg vėlu...

„Šv. Kristoforo“ abordažo komanda puolė kaip velniai. Klupdama, slysdama, pakeliui išmušusi prie irklų prikaustytus irkluotojus, kuriuos tik sugebėjo pasiekti ir tiesiog nušlavė menką ir išretėjusį pasipriešinimą (pagrindinės pajėgos bandė užimti „Santa Terezą“). Pats Garsija, lėkdamas priešakyje visų, nubloškė skydu trumpos ieties smaigalį ir tiesiog be jokių įmantrybių trenkėsi skydu į skydą visu svoriu. Saracėnui atsilaikyti nepavyko ir kalavijui beliko tik durti. Panašiai, per akimirką, buvo išmušti ir likę gynėjai, nežinia kas užbaigdamas grand kapudaną iš kančių, jam perkirto galvą kartu su visu turbanu ir šalmu.

Beveik pamišusių, priešakyje visų lekiančių buvusių vergų irkluotojų,  kuris sudarė abordažo komandos branduolį, kraujo ir keršto troškimas šlavė visus... ir trenkėsi saracėnų karių, kurie niekaip negalėjo palaužti aktyvaus „San Terezos“ komandos pasipriešino, nugaras.

Apie penkiasdešimt maurų be jokios tvarkos, spaudžiami iš dviejų pusių bandė aršiai gintis ant abordažo platformos ir armabadoje, bet nelygioje kovoje labai greitai tirpo. Nuo flagmano pasigirdo reti šūviai, dūmai apgaubė ir savus, ir priešus: beveik kaktomuša paleisti šūviai išretino juodosios kadyrgos karius ir šie susiūbavo... Kai kas bandė maldauti pagalbos, kai kas gintis, bet pasigailėjimo nebuvo niekam...

Garsija uždusęs, džiaugsmingai ir pergalingai, kartu su visais suriko ir džiaugsmingai papurtė pakeltą kalaviją.

- Paskui mane! – išgirdo Ferdinando balsą, kuris mikliai peršokdamas lavonus, pabūklus, stumdydamas šonan karius, pasileido į flagmaną.

Garsijos raginti nereikėjo ir jis labai greitai, peršokęs irkluotojus ir jų suolelius, atsidūrė flagmano laivagalyje, kur prilaikomas pažo, nepaleidęs kalavijo, jau su nuplėštu šalin šalmu, gulėjo Evas di Kapris.

- Kaip? - sudejavo jis, o skausmas perrėžė veidą.

- Baigta...

- Kaip „San Antonijus“?

Mintyse tiek Ferdinandas, tiek Garsija nusispjovę net stryktelėjo... Tiesą sakant, porinę galerą net buvo pamiršę.

Tuo tarpu „San Antonijus“ vargingai, bet dar laikėsi. Į jo šoną įsikabino viena iš saracėnų galerų, o kita saracėnų galera, su sviedinių sudaužyta nosimi, semdama vandenį, bandė prisiirti arčiau susikibusiųjų. Panašu, kad antroji „Antonijaus“ salvė, vis tik – tikslą pasiekė. Šiai galerai liko vienintelė viltis – bet kokia kaina susirakinti su „Antonijum“ – kitaip garmės dugnan. Tai suprato ir dar visai nesugyvulėję irkluotojai – jie net neraginami darė viską ką galėjo.

- Pakelkit mane... pakelkit... – flotilės kapitonas, perbalęs ir sukandęs dantis, iš paskutiniųjų jėgų pabandė atsistoti, kad galėtų viską matyti. Pažas ir prišokęs tarnas jam padėjo ir prilaikė. – Fedi, jiems reikia pagalbos... Aš čia (pasigirdo duslus kosulys ir pasirodė raudina kraujo srovelė)... su Estebanu susitvarkysim...

Ginklanešys – eskuderas - kandidatas į riterius - Ferdinandas papurtė galvą, bet po to sulinksėjo:

- Taip, monsir!.. – ir tylomis pridūrė: - Ir iki monsinjore...

Atgal ragindami grįžti į laivą savus karius, Garsija su Ferdinandu lėkė kaip akis išdegę. Niekas nekreipė dėmesio į maldaujančius pagalbos ir besižegnojančius irkluotojus krikščionis, žuvusiuosius ir net sužeistuosius. Viskas po to... viskas po mūšio, po pergalės...

- Pertaisyti patrankas! – beveik sutartinai rėkė Fedis ir Garsija. - Arkebūzieriai paruošt arkebūzas! Kirsti abordažo lynus! Judam, judam atgal...

Po abordažo komandos ir jūreivių pastangų „Šventasis Kristoforas“ sudrebėjo ir išsivadavo iš suniokoto ir sulaužyto juodosios didžiosios kadyrgos borto.

„San Terzos“ įgula taip pat įnirtingai pradėjo vaduotis iš ją surakinusios juodosios galeros. Bet,  kiek laisvai ji galės judėti – dar buvo neaišku.

Dar keli mostai...

...

Apsisuko...

Sudundėjo komandos ir „San Kristoforas“ nusliuogė link susirakinusių trijų galerų. „San Antonijaus“ įgula jau gynėsi iš paskutiniųjų jėgų, ne vardan išsigelbėjimo, o tik tam, kad kuo daugiau nusineštų su savimi – beviltiškai - antrajai saracėnų galerai pavyko įsiremti ir maurai jau atakavo iš abiejų šonų.

- Ugnis!

Paleisdamas šūvius „San Kristoforo“ korpusas sudrebėjo, bet tai nesutrukdė jam kaip tikrai paukštei sliuogti vandens paviršium...

Manevrui, kad galėtų atakuoti sveikąją priešininkų galerą įsikibusią į „Antonijaus“ dešinį bortą, laiko nebuvo – bet kokia gaišatis – tai „San Antonijaus“ galas, tad jau ir taip, nuo praeito susikibo suniokota nosimi, „Šv. Kristoforas“ taranavo artimiausią, ką tik abordažo kablius užmetusią galerą...

Naujos jėgos kautynių nartumą pristabdė, bet aršumas nuo to nesumažėjo. Jau ir taip nukentėjusi saracėnų galera, gavusi tarano smūgį, pradėjo galutinai ir gausiai semti vandenį - verstis ant šono ir grimzti. Jos įgulos dalį, kuri dar nespėjo peršokti į priešų laivą, apėmė panika: jie jau į nieką nežiūrėdami, vos ne kūlversčiais, beveik pamesdama net skydus, ietis ir kardus, šokinėjo per bortus, per irklus, per nuolaužas ar takelažo įrangą, tiesiog per irkluotojų galvas ir pabandė pulti į  „San Antojaus“ denį.

Ferdinands sureagavo taip pat žaibiškai – turėjo žaltys patirties jūrų susirėmimuose – ne be reikalo tiek metų praleido tarnaudamas Joanitų riteriui: sukomandavo truktelėti atgal ir įsakė mesti kablius ir nekreipiant dėmesio į irklus, glaustis bortais su „San Antonijum“...

Irklai lūžo, bortai traškėjo, rėkė ir kaukė kas tik galėjo...

Dėl irklų, visiškai susiglausti bortais galeroms nepavyko, bet to ir nereikėjo – tarpas tebuvo vieno žingsnio ar sieksnio pločio.

Visi, kas galėjo, kaip pasiutę velniai puolė į ataką. Per savus irkluotojų suoliukus ir per svetimus. Šie, ko nesužalojo lūžtantys irklai ir traškantys bortai, kaip tik galėjo pabandė slėptis ar kaip nors prisidengti galvas.

Peršokęs per bortą, Garsija susvirduliavo nuo pasikėlusio denio, tvojo kalaviju kažkokiam irklininkui, kuris rankom užkabino jo koją ir pabandė prasiveržti link panikos apimtų saracėnų...

...už kažko užkliuvo, vos neišsisuko kojos...

...kažkas jį parėmė ir jau trečiame šuolyje atsidūrė ant korzijos...

Net nestabtelėjęs smogė metalinio skydo kantu į priešo petį ir šis virto ant irkluotojų. Erdvės buvo mažai – tik dūriai ir tik kirčiai be jokio užsimojimo...

...trumpos ieties antgalis nubrozdino skydą ir šalmą – atsakomasis dūris kalaviju – nesėkmingas...

Spyris ir kirtis. Smūgis skydu – dūris kalaviju: priešo šarvai pasitaikė stiprūs, ranka nuslydo prie kryžmos, bet smaigalys tikslą pasiekė – priešas kriokdamas krito. Kažkieno kraujas apšlakstė dešinę veido pusę ir trumpam apakino (kabasetas pilnai veido nedengė):  Garsija tankiai sumirksėjo ir per kraujo šydą smogė...

Priešas atakavo vieną iš „San Antonijaus“ gynėjų, todėl deramai gintis nesugebėjo – surikęs sukniubo, o iš jo kaklo fontanu išryško kraujas...

Sušmėžavo savųjų veidai...

Vieni saracėnai krito apimti panikos, kiti, tie, kurie iš sveikosios galeros – sutikę iš naujo užsidegusį aršų pasipriešinimą,  pradėjo trauktis – bet tai nebuvo lengva – iš esmės, atbulomis judėti ir ginantis trauktis - galeroje neįmanoma: vieni slydo, kiti krito ir jų sėkminga ataka apsigręžė prieš juos pačius – labai greitai susivienijusios Rodo galerų pajėgos perlipo per saracėnų lavonus ir jau šturmavo jų pačių galerą... Osmanų kapudanas sureagavo taip pat žaibiškai – jūreiviai visiškame chaose pradėjo kirsti abordažo kablių ir tiltelio lynus ir ji atsiskirti... Keli sėkmingi Rodo kariai, spėję užšokti ant priešų kadyrgos spirono, krito į vandenį, bet vienas, čia pat išniręs užsikabino už nuleisto irklo ir kelios poros rankų jį truktelėjo per bortą vidun...

Pasigirdo pergalės kupinas šauksmas...

Bet kova dar buvo nebaigta. Sukiužęs flagmanas, netekęs dviejų trečdalių irklų pasirodė iš už „San Antonijaus“ laivagalio...

Ūbtelėjusi viena iš „San Terezos“ nosies patrankų, karteče nušlavė negausią paskutiniosios mažosios kadyrgos įgulą, o jos likučiai metė ginklus ir visus darbus...

Pasidavęs laivelis liko plūduriuoti...

- „San Antonijus“ skęsta... – viena ausimi išgirdo Garsija. Jis tik dabar pajuto, jog laivas pavojingai persikreipė. Apsižvalgė ir čia pat išgirdo komandą grįžti...

Po valandėlės Adrijos jūroje aistros nurimo. Keturios sužalotos ir aptalžytos galeros, iš kurių dvi vos laikėsi ant vandens, išslydo iš plūduriuojančių nuolaužų ir šiukšlių krūvos ir pasuko link salos su gyvenviete... Nusimatė ilgas pasisėdėjimas krante – sveiko laivo nebuvo – laukė ilgas remontas, nors čia jūsų kraštas – meistrų neturėjo trūkti.

Ferdinandas, po Joanitų ordino kavalieriaus Evo di Kaprio mirties, tapo vyriausiuoju flotilės vadu, bet džiaugsmo jam tai džiaugsmo nė kiek nekėlė. Neretai atsiskirdavo nuo visų, kažkaip savotiškai pergyveno savo senjoro žūtį. Taip ir tą rytą, kai išgirdo familiarų Garsijos balsą, jis sėdėjo vienas, nuošalyje nuo gyvenvietės, ant uolos krašto.

- Fedi, - kai būdavo vieni, Garsija, kaip ir anksčiau, į jį kreipėsi ganėtinai familiariai – vardo trumpiniu.

- Taip, Sija... – Ferdinandas linktelėjo, bet akių nuo įlankoje, kur stovėjo išvilktos į krantą suniokotos ir spėriai remontuojamos galeros, neatitraukė.

Remonto darbai ganėtinai greitai stūmėsi – vietiniai noriai plušo, o meistrai, kažkokiu būdu užuodę gerą uždarbį, iš kontinento gana greitai sugužėjo – jau kitą dieną po mūšio atvyko pirmieji: nei meistrų, nei darbo rankų netrūko.

- Mes buvome prisiekę mesirui Evui di Kapriui. Iki Rodo mes su jumis, o toliau...

Saulė jau buvo ganėtinai aukštai pakilusi, nutvieskusi žydrąją Adriją žaidė jos bangelėse. Akys žiūrėdamos į tolį tiesiog ilsėjosi, o galva skaidrėjo - sunkios mintys, kaip taisyklė – ją palikdavo. Bet tie toliai, kartu ir hipnotizavo. Norėjosi paprasčiausiai nieko nedaryti, gurkštelti gero vyno, prigulti, užmerkti akis ir taip sutikti amžinybę...

- Ir kas tie „mes“? – nutraukė Garsijos minčių polėkius Ferdinandas.

- Buvę „Žaliosios paukštės“ irkluotojai... Už kitus nepasakysiu.

- „Švento Kristoforo“...

- „Švento Kristoforo“.

- Geras laivas. Net pats sau pavydžiu... Ir kur toliau?

- Barselona. Sevilija ir į Naująjį pasaulį...

- Po dalybų Rode, kokioj provincijoj kuklią vilą su žeme galima būtų įsigyti... – vis dar nežiūrėdamas į Garsiją vyptelėjo flotilės vadas.

- Ne man. Nieko neišmanau nei apie senjorijas, nei apie kaimo vilas. Kaip ir kiti, manyčiau.

- Idalgo... – nežinia ką tuo norėjo pasakyti Ferdinandas, bet Garsija atsirodė, jog jo balse nuskambėjo lengvos ironijos natos. – Po kavalieriaus Evo žūties, aš, tikriausiai, tapsiu Ordino broliu. Galiu išrūpinti Ordino seržanto vietą.

- Ačiū. Viliojančiai skamba. Bet ne...

- Na, ką gi, - Ferdinandas pliaukštelėjo delnais per šlaunis, ir atsistojo. – Persigalvosi, sakyk. O kol kas, mums pakeliui.

- Iki rodo? - kryptelėjo galvą Garsija.

- Ir iki Rodo, ir iki Barselonos. O ten rasiu naujų galvažudžių, kurie norės padirbėti tikėjimo labui, - plačiai nusišypsojęs Ferdinandas paplekšnojo delnu per Garsijos petį.

- Nelabai supratau, bet džiugu girdėti. Mūsų ginklai tavo paslaugoms... Iki pat Barselonos ir, jei reikės...

Į Garsijos žodžius Ferdinandas išdidžiai linktelėjo galvą, kaip žmogus, kuris šiuos nuoširdžius žodžius priėmė kaip savaime suprantamą dalyką.

- Puiku. Bet iki Saragosos tavęs nekviesiu...

- ...?

- Reikia išpildyti įžadus. Nugabenti Joanitų kavalieriaus Evo di Kaprio širdį į Nuestra Señora del Pilar bazilikos kriptą (a.p.: Basílica de Nuestra Señora del Pilar, pradėta statyti XIII a.. Pagal legendą iki jos statybų pradžios, šioje vietoje buvo apsireiškusi Skaisčioji Mergelė ir, teigiama, jog tai pirmoji bažnyčia statyta Šv. Marijai) Šeimyninis kapas. Ten. Jis kilęs iš senos ir kilnios grandų šeimos...

(a.p.: širdies simbolika siekia pačius seniausius laikus. Širdies perlaidojimo atskirai nuo kūno paprotys paplito dar pirmųjų kryžiaus žygių metu (nuo XII a.). Kūno tais laikais artimiesiems pargabenti nebuvo įmanoma, bet specialiai tam tikslui pagamintame švininiame konteineryje (skrynutėje) tai padaryti nebuvo sunku (tas pats buvo padaryta ir su Ričardo Liūtaširdžio širdimi. Paskutinis garsiausias asmuo tai Otas Habsburgas miręs 2011 m. – kūnas Vienoje, o širdis Panonchalmo abatijoje (Vengrija )

Garsija gūžtelėjo pečiais ir linktelėjo. Jis niekur neskubėjo – galėjo palydėti ir iki Saragosos ir į kažkokių tai ten grandų dėkingumą nė nepretenduoti. Bet, kita vertus – taip daug paprasčiau.

- Gal prasimankštinam? Sočius pusryčius išjudinam? – tepasakė Garsija.

- Gera mintis, - linktelėjo Ferdinandas. – Eime...

Garsijos palikimas.

Šešėlyje, šalia išėjimo į Torento turgelio aikštę, Garsija prisiglaudė nugara prie sienos ir žemiau užsismaukė Neapolio stiliaus skrybėlę.

Atrodė, kaip koks dykaduoniaujantis vyrukas. Tik nedaug drąsuolių būtų atsiradę, kurie jį  drįstų į akis išvadinti dykaduoniu: papuošta fazano plunksnomis skrybėlė, prie diržo kabanti rapyra su naujamadiška užraityta krepšeline rankos apsauga, porinis durklas ir dar kasdieninis peilis, odinis, nors ir patrintas chubonas bei trumpi patrinti, bet pobrangio audimo ir pasiuvimo kalsazai (isp.: calzas – tuo metu, tai trumpos, kaip šortai, sudribusios viršutinės kelnės) bei aukštai ant lininių kojinių užsagstyti kelioniniai tamsios, neaiškios spalvos odiniai botfortai, tiesiog sakyte sakė, jog nuo šio žmogaus, galimai laisvo kondotjero ar gyvenimo mačiusio ir pardavinėjančio savo ginklo paslaugas idalgo (nors dažnai tai vienas ir tas pats), geriau laikytis atokiau. Net valkataujantys berniūkščiai vagišiukai, šiaip visada įžūlūs pramuštgalviai - kažkaip  apeidavo šonu. Nuo jo iš ties dvelkė kažkuo tokiu, jog net nematant jo susiraukšlėjusio ir vargų išvagoto veido, kurį slėpė šešėlis, nesinorėjo užkabinti. Nežiūrint romumo – net šalia praeiti. Na, ir, kita vertus, pašalinis stebėtojas gana greitai pamatytų, jog jis buvo ne vienas: netoliese, ant didelio akmens, su nedideliu vynmaišiu rankose, sėdėjo vyriškis: labai panašiais aprėdais, tik tiek, kad jo gauruoto veido šešėlis neslėpė. Tik, kai šypteldavo, šalia lūpų esantis randas jo šypseną paversdavo į net kipšus gąsdinančią grimasą. Randais čia nieko nenustebinsi, bet vis tiek – be didelio reikalo lysti niekam nesinorėjo. Ir nelindo:  nors abu „vieno kirpimo“ vyrukai vienas nuo kito laikėsi per šaltą atstumą, bet tik visiškas priedurnis nepagalvotų, jog jie čia ne kartu ir jie čia atsidūrė tik atsitiktinumo dėka. Buvo akizaizdu, kad jie čia kažko lūkuriuoja. Kantriai ir ramiai. Torentas ne toks jau didelis miestas, ir ne koks prieuostis, kad svetimi nekristų į akį, o, kad tai atvykėliai – visa jų povyza tiesiog rėkte rėkė. Net miesto sargyba, kuri kelis kartus perėjo skersai turgelio, ne kartą į juos dėbtelėjo... Vis tik pasitaikė ir berniūkštis, kuris prišoko norėdamas pasiūlyti savo paslaugas, o gal tiesiog pasižvalgyti (būrelis akiplėšų smalsiai stebėjo netoliese), „pačiupinėti“, bet Garsijai nieko neatsakius, o tik grėsmingai uždėjus ranką ant durklo rankenos, šis bemat išgaravo...

Garsija nebijojo, jog jį kas atpažins. Paskutinieji išgyvenimų metai jo veidą pakeitė neatpažįstamai – tik iš arti ir labai atidžiai įsižiūrėjęs galėjai spėti, jog tai priešais jus stovi gerokai  jaunesnis žmogus, nei atrodo, o kad tai tas pats Garsija de Cheresas kažkada gyvenęs už- poros kvartalų – galėjo tik itin betarpiškai artimas asmuo. Na, o jo pačio manymu, tai net balsas buvo pasikeitęs...

Tad jis ramiai stovėjo, laukė ir stebėjo.

Nedidelis turgelis šurmuliavo, vaikigaliai lakstė, kaimiečiai atvežę savo derlių šūkaliojo. Kažko brangesnio ar vertingesnio čia negalėjai gauti, tačiau švieži vaisiai, daržovės ir vietiniai prieskoniai-žolelės ar prasto malimo miltai, čia buvo gerokai pigesni, nei didžiajame turguje. Tad čionai neretai užbėgdavo net menkai kontroliuojami garbingų namų tarnai, kurie skirtumą susibraukdavo sau į kišenę. O Garsija, lyg nukritęs iš kito pasaulio, stovėjo, laukė ir mintyse pats sau stebėjosi, jog miestelis, kuriame prabėgo jo sąmoninga vaikystė ir dalis jaunystės – širdies net per nago juodymą nesuvirpino. Visiškai. Jo akimis žiūrint, Torentas alsavo svetima dvasna, kažkoks nejaukiai purvinas, nejaukus ir nesmagus miestas, kuriame nesinorėjo ilgėliau užsibūti. Tačiau labai norėjosi pamatyti savo buvusią šeimą... Na, kokią šeimą? Be brolio ir Joanos, kaip ir nieko daugiau nebuvo. Giminė senai, dar rekonkistos laikais ištirpo. Paskutiniai jie... Pagal motinos liniją buvo galima kažkokios giminės ieškoti, bet nuo mažumės neprisiminė, jog tėvas kada nors su ja būtų bendravęs. O čia, dabar  - nedidelis kelio vingis, tad smalsumui atsispirti negalėjo. Ir nieko daugiau. Net bendrauti neketino. Alkaldo vyriausias raštininkas buvo žinomas mieste asmuo, tad dar priemiesčio tavernoje Garsija žinojo, kad jie, tai yra Gonzalesas ir Joana – sutuoktiniai. Vedę. Ir sūnų turi.  Ir tai jo nestebino. Ir jis neketino kištis. Jis net rodytis neketino. Nebuvo prasmės. Vienintelis dalykas, ką jis, po išgamos Aidano spyrio galėjo daryti su moterimis, tai į jas žiūrėti ir iš širdgėlos pasigerti... Ir gėrė. Laikas nuo laiko. Bet vynu sąmonės nežalojo – iki šiol tam neturėjo nei laiko, nei noro ir ateityje – nenusimatė.

Taip prastoviniavo gal net valandą, gal daugiau – bet laukti mokėjo – čia buvo vienintelis padorus kelias link miesto centro iš dabartinių Gonzaleso namų. Prie pačių namų pernelyg greit broliui ar jo kaimynams į akis kristų, o štai turgelis, kuris kaip ant delno - pats tas. Tad net nesuabejojo, jog sulauks.

Ir sulaukė.

Iš pirmo žvilgsnio Joanos net nepažino. Greičiau išgirdo josios dar nuo vaikystės įsimintas labai išraiškingas intonacines gaideles, nei ją pačią pamatė. Ir tik suklusęs įdėmiau įsispitrijo: tikrų tikriausia pagyvenusi matrona (nors už patį Garsiją ir jaunesnė). Kaip ir dauguma moterų, galvą užsidengusi šaliu, tvarkinga, nors suknios ir pasijonio apačios, kaip ir daugumos miestiečių buvo purvinos, ant aukštų medinių sabotų (a.p.: medinė miestiečių platforma, kad mažiau išsiterliotų į purve apavą) atrodė gerokai aukštesnė, nei buvo iš tikrųjų. Moteris su pretenzijom į prabangą, kuriai iki tikros prabangos - dar gerokai toli šaukia. Ji pasipiktinusi garsiai susiginčijo su jaunute kažkokių žolių pardavėja – vos ne mergaite, kuri išsigandusi įtraukė galvą į pečius, bet nenusileisdama triukšmingam spaudimui purtė galvą. Ko jos ten ginčijosi, bendrame turgelio triukšme Garsija nesuprato  ir nesistengė suprasti.

- Taaaiiippp... Prabėgę metai tau buvo ne tik gailestingi, bet ir gerbūvingi... – matydamas Joaną, pats sau sumurmėjo Garsija bandydamas įsižiūrėti į veido bruožus, kurie  lyg ir liko tokie patys, bet iškraipyti suapvalėjimų ir net pabrinkimų, nusėti mažų duobučių. Raupų pėdsakas? Ar dar kažkokios ligos?..

Tuo tarpu Joana, tarsi pajutusi, jog ją kažkas stebi, staiga nutraukė barnį ir išdidžiai, lyg jai priklausytų visas miestas, nužvelgė turgelį. Bet pro parimusį Garsiją ir, kartu su juo atvykusį Renatą (kiti bendrai liko jų laukė Valensijoje), žvilgsnis prabėgo net neužkabindamas.

Tačiau spektaklis tuo nesibaigė – kokia padori moteris vaikščios po miestelį viena? Ne, ją lydinti tarnaitė Garsijos nesudomino- sudomino Joaną lydintis per dešimtį metų persiritęs jaunuolis, vilkinas taip, lyg būtų klerkas ar didelio kokio juristo, ar bankininko gizelis. Jis nekantriai mindžikavo ir vaipėsi. Buvo panašu, kad jam čia visiškai neįdomu, ir jis mieliau spruktų savo reikalais. Na, nereikėjo būti dideliu išminčiumi, kad nepažintum sausų de Cheresų giminės bruožų...

- O čia jau įdomiau? Kada gi aš išsiunčiau paskutinę savo žinutę? A? – kairės rankos pirštais stuksendamas į rapyros buoželę, pats savęs paklausė Garsija. – O čia tai įdomu. Labai įdomu. Įdomi tema pokalbiui...

Planai pasikeitė. Ne, su Joana jam kalbėtis noras nekilo. Bet štai su Gonzalesu persimesti keliais žodžiais - panorėjo. Kaip sakant – pas gerą medžiotoją žvėris ir pats ateina - jo ilgai laukti nereikėjo: Gonzalesas – iš išvaizdos beveik nepasikeitęs, gal tik labiau nuo savo rašalinių sukumpęs ir apsiblausęs, skubia, bet oria žingine priėjo prie savo šeimos. Numojo ranka į pardavėją, trumpai riaugtelėjo ant Joanos ir ši nutilo. Susiraukė ir pamindžiukavosi įnoringai apsisuko. Tarsi įžeista katė nuėjo kiaurai turgelį, o ją sekanti tarnaitė nusekė paskui. Gonzalesas palingavo galva ir mostelėjęs sūnui, nupėdino į priešingą pusę – link Garsijos, kuris tai pamatęs, net caktelėjo liežuviu, nors ir toliau liko stovėti ramiai, kaip ir stovėjo prieš tai.

Porelė prasilenkdama su retais praeiviais pro Garsiją praėjo vos jo neužkabindama. Šis juos ramiai praleido ir linktelėjo Renatui, kuris lėtai atsistojo ir priėjo.

- Su vyresnėliu reikės šnektelti apie kai ką. Jaunėlį paglobok, tik neskriausk, aišku?

- Žinoma, Sija, - linktelėjo Renatas ir kiek atsilikdamas nusekė paskui savo draugą (dėl gatvės siaurumo, eiti poromis buvo net ir neįmanoma).

Miestas, žinoma, buvo pasikeitęs, bet ne tiek, kad Garsijos jo neatpažintų. Visos šio kvartalo painios gatvelės jam buvo puikiai žinomos, o toji, kuria dabar žingsniavo, tokiu dienos laiku, beveik prieš siestą, buvo jau apytuštė, tad tik nulydėjęs savo brolį iki posūkio, už kurio nėrė siauras ir šiukšlinas skersgatvis, kur galėjo įtilpti vos pusantro vyro, apsidairė ir spėriai, keliais dideliais žingsniais pasivijo ir čiuptelėjęs Gonzalesą, beveik mestelėjo jį į siaurąjį skersgatvį. Stumtelėjo dar kelis kartus ir sučiupęs už gerklės sušnypštė, kad iš išgąsčio anas neviaukčiotų.

Tuo tarpu Renatas, prišokęs Gonzaleso sūnaus plačiu savo delnu jam užspaudė burną ir pašaipiu balsu ištarė:

- Cic. Šiem vyram reikia vieniems du pašnekėti. Elkis gražiai ir niekas nenukentės. Supratai? Puiku. Nebandyk šaukti... – Renatas atleido ranką. – Mudu čia pabūsim, ar ne?

Vaikas tik išsproginęs akis, išsigandęs sukinkavo galvą ir bandė dirsčioti į tėvą, kuris išsproginęs akis dėbsojo į Garsiją, tarsi būtų pamatęs baisiausią vaiduoklį.

- Ir ramiai! Tyliai ir ramiai laukiam. Remkis į sieną ir nutaisyk nuobodžiaujančio dožo snukelį. Aišku? Viskas bus gerai. Aišku?

Renatas stumtelėjo vaikinuką prie įėjimo į skersgatvį sienos kampo ir pats, uždėjęs rankas ant kalavijo ir durklų rankenų, atsirėmė prie kito. Jiedu abu, tarsi uždarė siaurą skersgatvį. Tik tiek, kad vaikinukas vogčiomis dar bandė dėbčioti ir, galbūt, net klausytis ar išgirsti, ką tėvas ir nepažystamasis guererro kalba. Renatas pašaipiai stebėdamas aplinką, jam netrukdė. Jei ir atsirasdavo smalsuolis, tai vien jam nusišypsojus, toks praeivis bemat išgaruodavo.

- Na, ir nesakyk, kad nepažinai, Gonzi, Gonzalai, - Garsija kaire ranka, nepaleisdamas prie krūtinės suimtų rūbų, prispaudė brolį prie sienos. – Na, amą praradai? Na, pažinai?

Tarsi imituodamas stuktelėjimą, ta pačia ranka nestipriai spustelėjęs į krūtinę,  kumštyje pasuko rūbus: Gonzalas išsproginęs akis tik kažką nerišliai suvapėjo.

- O gal durklu tau bakstelt? A?

- Ėęęęėėė.... aaa... Gari... Gari... Sija? A? ...?!

- Pažinai, matau... – išsiviepė Garsija.

- Tu miręs...

- Gyvesnis už tave...

- Bet... bet....

- Cic. Vienas klausimas: kiek tavo sūnui metų? – Garsija atleido spaudimą, bet rūbų dar nepaleido.

- Ėėė...

- Na? Sakyk! Pajusiu, kad meluoji, papjausiu vietoj! Čia pat.

- T... trylika, bus tuo-uoj keturiolika...

- Ką?.. – Garsija atitraukė nuo brolio rankas. – Trylika, sakai? Ar ne?

- Taip, - palingavo galvą Gozalesas ir jau pabandė susiimti į rankas.

- Ir aš dar buvau Neapolyje, kviečiau atvykti, kai tu jau „čirškinai“ mano žmoną? Ar ne?

- Aš šitai...

- Pala. Tylėk, - grasinamai pagrūmojo Garsija pirštu. – Tai, o gal tu tyčia organizavai mano išvykimą? Ar ne? Sakyk!.. - Garsija staigiu judesiu čiuptelėjo brolį už gerklės ir vėl suspaudė, o šis tik sušvogžtė ir nieko negalėdamas ištarti išvertė akis.

- Na? – atleido pirštus ir net atitraukė ranką. – Tik sąžiningai!

- Ne, - gaudydamas orą papurtė galvą Gonzalesas.

- Kas „ne“? O dabar sakyk – tėvo pinigai sudegė ar ne?

- Ne...

- Ne? Aš ėdžiau šūdą ir liejau kraują dėl kiekvieno sušikto soldo, o tėvo pinigai net nesudegė?

- Taip... ne...

- Ir barškindamas mano žmoną, meldeisi, kad mane kur priplotų, broluži?

- Ne...

- Sakiau nemeluok! O karo pinigai, kuriuos lombardai, po mano dingimo, Joanai perleido? A?

Gonzalesas nuleido galvą ir beviltiškai ją papurtė, sušniurkštė nosimi, ir dar nespėjus Garsijai kažką ištarti, greitakalbe prabilo:

- Ne viskas taip paprasta... Atgailauju, gailiuosi. Atsiprašau. Atleisk. Aš Joaną nuo vaikystės mylėjau. Mylėjau. Bet mūsų tėvai kitaip sutarė...

- Ir visada pavydėjai, intriganto šmote...

Gonzalesas, rodės, tuoj apsiverks.

- Ne. Aš visada jaučiau kaltę. Meldžiausi, meldžiausi už tave, bet visada bijojau, kad grįši. Nors jaučiau, kad grįši. Tikrai jaučiau,  - sušniurkštė Gonzalas. – Ir tu grįžai...

Garsija susiraukęs tylėjo, o brolis jautė, jog vyresnėlis aprimo ir jau grėsme nebealsuoja, tad kiek atsipūtė.

- Klausau tavęs, - jau ramiu balsu ištarė Garsija.

- Ir pinigai, nė vieno varioko neliko... Viskas prapuolė... Blogai įdėjau... Tik, kad į skolas neįlindau... Dievas mato, jog norėjau, kaip geriau.

Garsija sukreipęs lūpas dešine ranka paplekšnojo broliui per petį.

- Na, na. Skurstančiu neatrodai. Ar ne?

Gonzalesas papurtė galva ir čia pat sulingavo. Buvo neaišku, ką jis nori pasakyti.

- Brolau...

- Eik velniop. Joks tu man ne brolis. Tau aš joks brolis. Aišku? Myželtaškiu visada buvai, bet kad toks brudas... net nesapnavau. Aišku? – Garsija vėl užsiliepsnojo, o Gonzalesas net susigūžė ir tik išsigandęs akimis nusekė ranką, kuri stuktelėjo per durklo buoželę ir ją sugniaužė iki krumplių baltumo. – Manyk, kad niekada manęs nematei. Aišku? Turėkis tą šliundrą sau. Dangus jums teisėjas. Ir su savo išgama nepapulkit man daugiau į akis „brolau“. Aišku?

Gonzalesas sukinkavo ir matydamas, kaip Garsija nusisuka, staiga pats sau netikėtai šūktelėjo:

- Gari!

- Aš tau, joks Garis. Tu man net ne brolis, - per petį išdrožė Garsija.

- Garsija, štai, paimk, - Gonzalesas mikliai nusikabino nuo diržo didelį kapšą, kabantį šalia ilgo durklo. Jam šmėstelėjo mintis, jog galėjo gintis, bet, čia pat, šioji mintis, pamačiusi atsisukusį Garsiją išgaravo, kaip nebuvusi ir jis ištiesė kapšą. – Čia daug.

- Atsipirkimo pinigai? (Gonzalesas tankiai sukinkavo) O ką? Ir paimsiu. Tebūnie tai atsipirkimo pinigai, - nustebęs, pats sau Garsija palingavo ranką su ganėtinai svariu kapšu. – Gyvenkit. Ciao y adiós, kaip sako Neapolyje.

Garsija pašiepiamai išsiviepė ir suėmė dviem pirštais už Gonzaleso skruosto, papurtė ir čia pat delnu paplekšnojęs nuo jo nusisuko.

- Renatai, paleisk tą išgamą ir keliaujam...

Renatas Silva galva kinktelėjo vaikinukui jo tėvo pusėn bet šis, nors iš pradžių norėjo pulti prie rankas ir galvą nuleidusio tėvo, bet tik šastelėjo atgal praleisdamas jam nepažįstamą guerero, ir tik tada puolė į skersgatvį.

- Tėve, tėve...

Gonzalesas nieko neatsakė. Tik  prisitraukė sūnų arčiau ir tvirtai apkabino. Pakėlęs galvą jau savo brolio nebematė. Net nusipurtė... Vaiduoklis atėjo ir išėjo... visa širdimi pajuto, jog daugiau jo ir nebepamatys.

- Reni, ar aš tau nesakiau, jog šeimos neturėjau? – eidamas ir vis dar svarstydamas rankoje kapšą, paklausė Garsija savo palydovo.

- Ne. Sakei, kad neturi.

- O pasirodo, net neturėjau...

- Velniop. Turėjai, neturėjai... viskas velniop. Užtat matau, ką dabar turi. Ir, kad tau reikia gerai siurbtelti...

- Ir užkąsti, - nusijuokė Garsija.

- Šerną suėsčiau...

- Mielai tau padėčiau, bet gal pirma išsinešdinam iš šito smirdančio miesteliūkščio?

- Si, senor... – nusijuokė Renato Silva.

Žmogus šėtono apspjautomis akimis.

- Padre Migeli! Padre migeli! Palaiminkit! – sušuko apdriskusiais darbiniais rūbais vilkinas kažkoks „Santa Terezės“ jūreivis. Jis metė nešulį ir čia pat, ant krantinės, parklupo prieš ganėtinai įdomiai atrodantį vienuolį. – Kadiso Santa Domingo de Rozario Skaisčiosios Mergelės vardu meldžiu, kad jūs nuspręstumėte plaukti su mūsų „Santa Tereze“! Palaiminkite, padre Migeli!

Linksmuolis Gučis kepštelėjo Garsijai ir Kristupui per alkūnes ir kinktelėjo prasidedančio spektaklio link. Penkių vyrų kompanija sustingo.

- Benedicat vos om-nipotens Deus, Pater et Filius, et Spiritus sanctus. Amen (a.p.: lot -  Telaimina jus visagalis Dievas, Tėvas ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia. Amen.). Pedrito, laiminu tave visiems doriems ir geriems darbams, - vienuolis, pasirodo pažinojo jūreivį. Jis peržegnojo klūpantįjį ir sulaukęs, kol šis pabučiuos jam ranką, pridūrė: – Kelkis, sūnau mano, ir eik. Tu turi dar daug darbų.

- Gratias, padre Miguel! Gratias... – Pedrito net nebandė keltis. Jis tik smalsiai perlėkė mažomis akutėmis per mūsų šutvę ir žvilgsniu sustojo ties manimi. – O Mortenas? Mortenas?!..

Garsijai ir jo bendrams spektaklis pasirodė vertas dėmesio. Ir kuo toliau, tuo jis keisčiau atrodė. Vienuolis, nors ir priminė valkataujantį piligrimą - buvo ne vienas. Šalia jo stovėjo įspūdingai atrodanti trijulė. Du iš jų labiau priminė spalvingus samdinius iš alemanų šiaurės, bet, panašu, kad jie tokiais nebuvo. Ypač keistokai atrodė aukščiausias plačiapetis, nenusakomo amžiaus jaunuolis –sprendžiant iš raudono lelijos kalavijo, išdažyto tiesiai ant patrinto, bet gerai siūto ir kažkada, matyt, brangiai kainavusio chubono - Santjago kavalierius. Ir pora pistoletų už diržo... Paprasti, bet brangūs. Garsija dar tokių nebuvo matęs, nors ir buvo apie juos girdėjęs – jiems nereikėjo dagčio – jie buvo su prisukamomis spynomis. Jau patys savaime buvo verti didelių turtų, nekalbant jau apie rapyrą, durklą... net gerai išdirbtos minkštos odos aukštus botfortus. Įdegęs ir vėjo nugairintas, įdiržęs, kruopščiai skustas veidas...

Tai buvo pirmas kartas, kai Garsija pamatė Santjago Alemaną, kuris, vėliau, labai įtakojo jo gyvenimą; kurio asjendoje dabar sėdėjo kaip patikėtinis ir valdytojas. Laikas, aišku, išblukino prisiminimų spalvas, bet pats įspūdis liko neišdildomas: tąkart ketvertas jį ir jo bičiulius gerokai nustebino: tai buvo savimi pasitikintys jaunuoliai, kurie visur jautėsi laisvai, kaip namuose. Tokie patys buvę kariai, kaip ir Garsija su bendrais, bet ganėtinai ir skyrėsi. Jaunesini ir gyvesni, ar kažkaip taip... Net sunku pasakyti, kodėl, bet kitokie. Žvilgsniai įdėmūs, gręžiantys, tyrinėjantys. Įsitempę ir išsitiesę kaip kariai, kovotojai. Nors, kad jie tokie ir buvo, nei Garsijai, nei jo bičiuliams, net nekilo jokių abejonių. Ir, ko gero, ne mažiau ugnies ir plieno ragavę. Ir parako. Viena iš keistenybių buvo jų visiškai švariai nuskusti veidai, kur nei vėjas, nei saulė negalėjo paslėpti degusio parako pėdsakų – tipiškas profesionalių arkebūzierių bruožas. Ilgainiui, nebesinaudojant arkebūza jis prapuola, bet ne šiuo atveju – matomai vyrukai dar visai nesenai kuo puikiausiai iš jų pliekė...Tik klausimas - į ką? Garsija nuleido akis į trijulės rankas, bet jų pirštų neįžiūrėjo. Vieni buvo su pirštinėm, kiti rankas sudėję ant ginklų buoželių, tad pačių pirštų, kurie išmanančiam žmogui apie daug ką gali byloti – nesimatė.

Kol Garsija nužiūrinėjo keistąjį ketvertą, prie jų greitai, bet pakankamai oriai, linguodamas prie juodos patrintos aksominės kepurės maža sidabrine kokarda prisegtomis margomis plunksnomis, priėjo jau jų šutvei pažįstamas tūlas kapitono padėjėjas: Garsijos kompanija, kaip tik su juo, dar ryte, buvo suderėjęs kelionę į Santą Mariją.

- Kas čia dabar, darosi?! A?! Pedrito?! – suraukęs antakius šūktelėjo kapitono padėjėjas.

 - Ai tai klius Pedrito! – ataidėjo kažkieno šūksnis.

Nulėkė dar vienas sąmojis.

Kažkas nusijuokė...

- Atleiskit, senjore Diegai, atleiskit! Čia padre Migelis! – pavadintas Perdritu pavadintas jūreivis sušuko taip, tarsi vienuolis būtų ne mažiau kaip pats popiežius. – Jo maldos visada eina tiesiai Viešpačiui mūsų į ausį! Ir don Antonio...

Garsija kilstelėjo antakius: „donas“?

Jūreivis pirštu rodydamas į Santjago kavalieriaus ženklą užsikirto, jo žandikaulis atkaro: tarsi būtų pamatęs kažką neįtikėtino, o kapitono padėjėjas senjoras Diegas, išdidžiai, bet pakankamai mandagiai (nepalygintina, kaip kalbėjo su Garsijos kompanija) kavalieriui nusilenkė. Kavalierius ir jo kompanija, išskyrus vienuolį – atsakė tuo pačiu...

Garsija pakėlė akis (jis tik truputį buvo žemesnis už Santjago kavalierių) ir net nusipurtė: pamatė kavalieriaus, kurį driskius jūreivis pavadino donu Antonijumi, akis. Garsijos akimis nenustebinsi - jis jų visokių prisižiūrėjęs: ir juodų, ir rudų... žalių ir žydrų... balzganų ir išdegusių... neregio ir mirštančio... išblukusių, bukų, protingų ir gyvuliškų... ir paklaikusių... Bet ne tokių bedugnių... Kartu bespalvių, ir, kartu - žydrai žalsvai... bedugnių... kitaip ir nebuvo galima pasakyti – jos masino traukė ir, kartu atrodė - nežmoniškos.  Gyvenimo matęs veidas, lyg buvo jaunuolio, tačiau akys... akys nenusakomo senumo – senio, kuris stovėjo šalia Kūrėjo, kai šis tvėrė pasaulį...

Panašu, kad ir  kapitono padėjėjas pamatė dono Antonijaus akis - akimirkai net suvirpėjo.

- Nerūstaukite, senjore, - oriai ištarė riteris (Garsijai pasirodė, kaip visiška velionio Evo di Kaprio priešingybė). – Su šiuo žmogumi mes petys į petį kovėmės prieš saracėnus (Garsija kilstelėjo antakius ir susižvalgė su savo bendrais). Tai drąsus ir ištikimas jūreivis. Jeigu jūs jo kapitonas, o jis jūsų įgulos narys, tai turite vertingą žmogų.

Minia išgirdusi šio atėjūno žodžius, sušnarėjo ir suošė. Vis tik, driskių jūreivį, nieko nevertą kirminą, kuris, aplinkinių manymu, už tokį įžūlumą nusipelnė tik spyrio į dantis ar geros lazdos - užtarė ir net pagyrė net pats Santjago kavalierius, kai daugumas buvo nusiteikę išvysti gerą smūgį į žandikaulį. Iki šiol Garsija pažinojo tik vieną doną, kuris galėjo taip elgtis – pagirti paprastą žmogelioką - Didįjį Kapitoną!

Juokeliai ir sąmojai baigėsi. Daugumas, arčiau stovinčių, savais žodžiais perpasakojo ką išgirdo toliau už jų stovintiems. Kažkas pabandė prasibrauti pro Martinesą į priekį, bet šis alkūnę tokį įžūlumą iškart nugesino – net galvos nepasuko.  

Net senjoras Diegas nustebęs kilstelėjęs antakius ir linktelėjo. Nutaisęs neutralų balsą ištarė:

- O ne, aš tik „Santa Teresės“ kapitono dono Rodrigeso Marteso padėjėjas... Kuo galėčiau pasitarnauti šventam tėvui, Santjago ordino kavalieriui ir jo palydovams?

- Mums reikia į Santa Mariją, Santa María la Antigua del Darién (a.p.: Santa Marijos miestas iki paskelbiant Panamą sostine 1520 m. – buvo Auksinės Kastilijos sostine ir pagrindiniu bei pirmuoju miestu Naujajame žemyne. Persikėlus, 1524 m.  buvo sugriauta vietinių gyventojų ir kurį laiką dingo nuo žemėlapių, jos vietoje sužėlė džiunglės). Jūs įgaliotas spręsti keleivių klausimą?

- O, tik įgulos! Tik įgulos. Ir tai ne visos. Kapitonas donas Rodrigesas Martesas, asmeniškai kalbasi su visais keleiviais, - pagarbiai nusilenkė kapitono padėjėjas: kalbėjo tarsi atsiprašydamas. Arba slėpdamas melą: Garsija susižvalgęs su savo sėbrais – kuo puikiausiai susiderėjo su Diegu ir kapitono dono Rordrigo – dar net akyse nematė.

- Kur galiu jį rasti, senjore Diego?

- Turėjo jau grįžti. Manau, jog už valandos bus “Santa Teresėje”...

- Khmmm... – nepatenkintas susiraukė kavalierius ir agresyviai pamindžikavo.

- Jūs galite palaukti “Jūrų slibino” smuklėje. Aš atsiųsiu ką nors, iškart, kai jis sugrįš...

- „Slibine”? – su pasidygėjimu, tarsi būtų išvydęs kažkokią nenusakomą šlykštynę, ištarė donas Antonijus ir grėsmingai uždėjo vieną ranką ant espados buoželės, o kitą ant porinio jo durklo.

- Na ir diegas, - pakomentavo Kristupas. – Per prastas, jam mat „Slibinas“...

- A tai ko pats ten įkišęs galvą iškart išsinešdinai? - nusijuokė Martinesas, kurį, skirtingai nuo Garsijos, visas šis sąmyšis gerokai linksmino.

- Aš gi ne „donas“. Man gi nepritinka sėdėt pamazgų duobėje, - nevykusiai pajuokavo ir pats sau pritardamas nusijuokė Kristupas.

Garsijai buvo smalsu: situacija, jo galva  - kaito – galėjo virsti ir peštynėmis. Jei tas „donas“ savo garbę supranta bent kiek nors, kaip garsusis Ispanijos Samsonas - donas Diegas Garsija de Paredes y Torres - tai tuoj lėks galvos.

- ...arba „Santa Teresėje“, - staiga pridūrė kapitono padėjėjas (Garsija pats sau net linktelėjo ir mintyse pagyrė senjorą Diegą -  ne toks jau riebus mulkis, kaip atrodo).

- „Teresėje“? Mielai, - linktelėjo Santjago kavalierius.

- Tik aš dar turiu skubių reikalų. Prašau atleisti, o jumis pasirūpins Pedrilijo, - ir, čia pat, nelaukdamas atsakymo, pasisuko į vis dar mindžikuojantį ir nedrįstanti be leidimo išsinešdinti jūreivį (šis sutrikęs, kad jį jau pavadino ne Pedrito, o Pedrilijum (!) pasimetęs tik kvailai šypsojosi). - Pedrilijo! Palydėk senjorus! Mano vardu, Lopesui perduok, kad pavaišintų ponus jaunuoju Andalūzijos. Aišku?!

- Klausau senjore... Mielai, senjore! Prašome paskui mane, senjorai!

Palinkėję vienas kitam geros kloties, įdomusis ketvertas (neskaitant pažo) su kapitono padėjėju išsiskyrė. Lydimi Pedrilijo išdidžiai, bet, tuo pačiu atsainiai laisva eisena, nukeliavo į „Santa Teresę“.

- Oho, o mūsų tai „Andalūzijos“ raudonuoju nevaišino, - tarsi pajacas pasikraipė Linksmuolis Gučis.

- Ot kai būsi koks nors ten donas kavalierius, tai net mergą suras, ne tik „Andalūzijos“ raudonuoju pavaišins... – nusijuokė Martinesas.

- Su dideliais papais?

- Kas? „Andalūzijos“ raudonasis?

- Tfu, kad tave! Aš apie mergą... Ir dar būt gerai  plačia šikna... Va tokia,  - į šonus išskėtė rankas Martinesas ir visi nusijuokė.

Kompanija svaidydama sąmojus, juokdamasi patraukė link nakvynės namų.

Aprimus juokeliams Garsija palingavo galva ir lyg į nieką konkrečiais nesikreipdamas ištarė:

- O jie mane tai sudomino, - ištarė Garsija. – Keisti kažkokie.

- Ne tas žodis. Įdomu, jis iš ties toks kietas vyrukas? – linktelėjo Renatas.

- Kas? Santjago kavalierius? – gūžtelėjęs pečiais ir vyptelėjęs perklausė Martinesas.

- Matei pistoletus? Nespėsi velniop pasiųsti, kai nupils ir dar sąskaitos už paraką pareikalaus, - atsiliepė Linksmuolis Gučis.

- O tu jo akis matei? – vėl kaip ir nieką nesikreipdamas paklausė Garsija.

- Inkvizicijai tegu į jo akis žiūri, - išsiviepė Martinesas.

- Jei Santjago riteris, tai būk tikras – net palaimino. Su juo dar ir pranciškonas kompanijoje. Ir kas tokius donus už vandenyno traukia?

- Santjago riteris gi, - vėl gūžtelėjo pečiais Martinesas.

- Aha, būtų įdomu kiek daugiau apie juos sužinoti, - ištarė Renatas peržengdamas pūvančią, matyt iš žvejų vežimaičio iškritusią žuvį. – Na ir smirda čia...

- Kelionėje visos paslaptys išlys... – numojo Kristupas.

- Ne, manyčiau, kad reiktų dar prieš kelionę pašniukštinėti. Maža kas? – Renatui pritarė Garsija.

- Tai reikia, tą Pedritą ar kaip jį ten - pričiupti – rodos jis juos pažįsta.

- Gera mintis: va, Linksmuolį Gučį užsiundysim. Jis su tokiais moka rasti bendrą kalbą, - nusijuokė Kristupas.

- Iki alpulio. Vien jį pamačius, per žagsulį ir žodžio nepralemens, - Kristupui paantrino Martinesas, o Gučis tai girdėdamas, pagal savo įprotį triūbele susuko lūpas ir juokingai raukinėjo savo gauruotus antakius...

Taip. Anuomet, kiek vėliau, Garsija dar prisiklausė apie keistąjį ketvertą (pažo gi neskaičiuosi). Prisiklausė ko tik nori. Prisiminęs tas pasakas, jis, žiūrėdamas į artėjančią moterį, pats sau nusišypsojo taip, kad šioji net sutrikusi sustingo ir klausiamai išplėtusi akis tyliai ištarė:

- Qué? – ir uždėjo ranką ant pilvo.

Išgirdęs jos klausimą ir pamačius surikusią išvaizdą, Garsija net sukikeno. Jo susiraukšlėjęs veidas dar labiau nušvito. Kilstelėjęs ranką pačiupo josios ir truktelėjęs į save, pasisodino aiktelėjusią moterį sau ant kelių.

- Esta bien, Ema (a.p.: šiuo atveju Emanuela trumpinys), – įtraukė gaiviai kvepiančių plaukų kvapą. Panašu, kad ji naudojo kažkokią naują žolių tinktūrą...

Tais, anuomet išgirstais pliurpalais, kuriais pasidalino jūreivis Pedritas ir toks pat driskius Tomas - po šiai dienai kartu ir tikėjo, ir netikėjo. Kai kas pasirodė kaip kažkiek iškreipta tiesa, o kai kas – liko už devynių Saliamono užraktų. Na, kad ir akys: pats keisčiausiais anuomet išgirstas pasakojimas, kurį gerokai vėliau patvirtino ir pats padre Migelis. Na, tikėti nesinorėjo, bet jei šventas tėvas patvirtino, tai kaip netikėsi? Žodžiu, būgtais likimui nubloškus Albukerkės kunigaikščio bastardą (nors pats donas Antonijus niekada dėl to neprisipažino, bet, kažkodėl už jo nugaros, niekas tuo net neabejojo) toli į šiaurės rytus, kur jis su savo bendrais nešė tikėjimo tiesas kaudamasis prieš tenykščius basurmanus - žmonijos priešus iš pačio Tartaro – Tartarijos. Tai tokie pat rytų nekrikštai, rytų saracėnai ar maurai, kaip ir Magribo niekšai. Ten jis pateko į jų nelaisvę. Bet, skirtingai nuo Garsijos, joje neužsibuvo. Ten, jų Tartare, jis metė iššūkį pačiam Šėtonui. Su juo susikovė: sulaužė kalaviją, pražudė žirgą, bet angelai sargai jį apsaugojo. Kai jis plikomis rankomis pradėjo smaugti žmonijos priešą, šis spjovė pragaro ugnimi ir išplikino akis. Ir tik tada, gėdingai pabrukęs savo uodegą, sugebėjo pasprukti (juk negimė dar žmogus, kuris galėtų nužudyti Šėtoną!). Net tenykščiai saracėnai ar kaip ten juos vadina  basurmanai - nebedrįso jo liesti ir jis grįžo iš kovos lauko nugalėtoju. Ilgai sveiko, ilgai gaivaliojosi, bet regėjimą atgavo. O štai akių spalvą... Kaip matote...

Na, kai šventas tėvas taip pasakoja, netikėti negali, bet, kai matai, kaip kiekvieną kartą ją, su visokiomis nežymiomis interpretacijomis, girdėdami  paslapčiomis vaiposi jo artimiausi bendražygiai Tilis ir Estebanas (Stefanas) – patikėti tikrai sunku. Na, o pats Santjago Alemanas gana šaltai ir atsainiai į tai reaguodavo. Kartais tik atsidusdavo ir palinguodavo galvą, tarsi klausytųsi vaikiškos pasakaitės. O gal apimdavo nemalonūs atsiminimai? Kaip ir Garsiją, kai jis prisimena savo nelaisvę... Kas dabar pasakys? Juk Garsija ir pats nemėgo kalbėti apie vergišką ilgametę irkluotojo dalią. Ir ypač apie persivertėlio spyrį... Net dar prasčiau reaguodavo....

Kiti, anuomet išgirsti pasakojimai, tai jau šia - buvo niekis – kaip ir aiškūs, ir gerokai vėliau net patvirtinti pačios velionės Izabelės ir jos dėdės - dono Fernando Oviedos...

Kondotjero duona, žodžiu... Nieko išskirtinio... Net tai, kad Anglijoje anoji trijulė, atsipirkusi tik mėlynėmis išmušė visą kariauną, patikėti galima: pačiam Garsijai, neužilgo, ant savo kailio teko patirti dono Antonijaus gebėjimus. Ir kaip kovotojo, ir kaip kapitono... Dabar, prisiminus žygį nuo pačio Kučatlano į Panamą, net pagaugai nueidavo. Įsimintina avantiūra... Kažin ar dabar išdrįstų į tokią leistis? Išdrįstų, žinoma, bet su dideliu nenoru. Ir tai buvo ne paskutinis toks dono Antonijaus žygis... Tad šia istorija, kaip ir niekas labai neabejojo.

Tačiau, kaip jis vienas, viena ranka mušė saracėnus   šalia Kantabrijos jūros, kaip jo ranką su užtaisytu falkonetu nukreipė pats Santjagas ant savo balto žirgo nusileidęs nuo debesų – abejoti norėjosi. Bet vėlgi – nieks nenuneigė. Ir net dar daugiau – panašu, kad jį iš ties globojo ir Aranzazu Mergelė...  Ir tuo net neabejojo pats Santjago ordinas – palaimino ir įšventino į riterius...

Taip...

Kas galėtų patikėti?

Nelabai anuomet, dar Kadyje ir tikėjo. Ganėtinai į draugiją nelinkusią, galgi kiek iš aukšto į visus aplinkinius žvelgiančią kompaniją ilgai teko stebėti, kol pavyko betarpiškai šnektelti. Ir tai tik jau kelionėje. Keistuolių kompanija. Bet kokie buvę kondotjerai ne keistuoliai? Tokių net nebūna. Garsijos kompanija irgi ne kitokia. Štai ir šie šitaip. Tik savaip.  O, kad tai velnių priėdę vyrai – matėsi iš karto. Nenustygstanti kompanija. Na, bet didžiausią nuostabą kėlė net apie šaunamuosius ginklus menkai nutuokiančiam Garsijai, kai Tilis ir Estebanas, vadovaujami dono Antonijaus, iš visiškų pašlemėkų nulipdė visai pakenčiamus kanonierius.  Taip... Neįtikėtina... Atrodė beveik kaip stebuklas.

Garsija dar kartą įtraukdamas savo moters, kuri padėjo jam galvą ant peties, Emanuelės los Portobelo plaukų aromatą, liūdnai šyptelėjo. Su donu Antonijumi pirmą kartą pabendrauti jam teko jau tik vandenyne. Kartu keistomis, bet ir visiškai gerai susiklosčiusiomis aplinkybėmis.

Keistuolių komanda ne tik artileristus vaikė, bet dar ir kiekvieną dieną, o tai ir po kelis kartus per dieną - mankštinosi. Na, riteriui, kavalieriui – tai priesakas. Bet laive, kur ankšta – tai atrodė ganėtinai keistai. Nors, juos stebėdamas, Garsija turėjo pripažinti, kad Joanitų ordine tokios mankštos trūko. Kaip ir Osmanų-Magribo kapudano komandai – abordažai vykdavo kaip stichija. Juk ir pats Garsija jų metu, kelis kartus vos kojų nesusilaužė, nors ir kelis metus laivuose praleidęs...

Tą dieną, vandenyne, kažkodėl kavalierius Antonijus buvo aiškiai sudirgęs. Netgi piktas. Bet skirtingai nuo kitų jūroje esančių pikčiurnų, nesiskandino portveine (a.p.: anuomet, tai vynas skiestas spiritu – jaunas vynas negalėjo ilgai laikytis, tad jį skiesdavo spiritu. Anuomet dar kaip rūšies dar nebuvo. Receptūra atsirado Porte, bet ganėtinai ilgai vystėsi ir su dabartiniu pasakišku gėrimu, net negalima būtų lyginti), o bandė išsikrauti mankštoje.

Pūtė pastovus Šiaurės pasatas, jūra buvo kaip ir rami. Laivo komanda tik vaidino dirbančius, o keleiviai, pagrinde kariai ir perėjūnai idalgai, kas netingėjo, išlindo į pagrindinį denį ir apgulę bortus nuobodžiavo. Keleiviai buvo susiskirstę į kelias veltėdžių grupeles: Garsija su saviškiais, kaip, pavyzdžiui ir donas Antonijus su saviškiai, laikėsi nuošaliau nuo kitų – į bendravimus su kitais keleiviais nebuvo linkę. Ir į dono Antonijaus mankštas, tuomet, jau senai niekas nekreipė dėmesio – jau senai buvo pripratę. Tad savo grupelėse vangiai šnekučiavosi ir tiek.

Kas ten ir kaip įvyko, Garsija nematė, nes pasilenkęs nuo borto, tiesiog žiūrėjo į laivo taškomus purslus – senas įprotis... dar iš anų laikų... Tik staiga išgirdo bildesį ir žvangesį.

- Žiūrėk, žiūrėk, - kumštelėjo alkūne šalia stovintis Kristupas. – Smagumėlis...

Garsija atsisuko kaip tik tuo momentu, kai suglumęs ir sutrikęs jūreivis puolė keturpėsčias ir ėmėsi mikliai į savo dėžę dėlioti kažkokius įrankius, o juodaplaukis Tilis (Estabanas turėjo šiaudinius plaukus) užsimoja buka treniruočių rapyra ir bando judėti link grupelės, kur stoviniavo ganėtinai arogantiški jaunuoliai: tėvų palikimus ištaškęs jaunimėlis, arba iš prigimties pliksubeniai idalgai.

Tačiau dar žingsnį žengti Tiliui neleido būsimasis Santjago Alemanas: jis kilstelėjo ranką ir sustabdė savo porininką. Pasikišo po pažastimi rapyrą ir žengė link „linksmosios“ trijulės:

- Senjorai, gal norite pasimankštinti? – ramiai, bet garsiai, kad visi girdėtų, ištarė Santjago kavalierius. - Florintas tam, kuris mane nugalės arba taps man skolingas paslaugą, jei bus nugalėtas.

- Oho! – išgirdęs iššūkį palingavo galvą Martinesas. – Garsija, gal tau reikėtų?

- O pats nenori? – atšovė Garsija.

- Ne jums siūlo, - subambėjo Linksmuolis Gučis. – Patylėkit, ir taip nieko nesigirdi.

Nors ir nebuvo ko girdėti. Nebent klausytis vandens šiuršenimo, vėjo žaidimo stiebo virvėse ir laivagalyje rėkaujančių jūreivių.

- Man reikia partnerio mankštai, o gal jūs nemokate naudotis kalavijais ir nešiojate juos tik dėl grožio? Bet čia damų nėra. Tad galite jais nusismeigti.

Tai jau buvo visiškai atviras iššūkis. Dantis iššiepė ne tik Garsijos kompanija, bet ir ant kapitono tiltelio stovintis kapitonas. Nors pastarasis kažką ištarė savo padėjėjui, kuris linktelėjo galva, kažkam kažką sušnabždėjo ir kaip kokie vaiduokliai pradėjo rinktis laisva nuo darbų komanda. Be išimties visi su peiliais už juostų arba vogčiomis laikantys ką nors sunkaus savo rankose...

Buvo akivaizdu, kad kapitonas savo laive kraujo praliejimo ir dvikovų neleis. Bet ir įsikišti neskubėjo – išgaląstos, tikros rapyros -  dar neištrauktos.

Jaunimėlis, į kuriuos kreipėsi donas Antonijus susižvalgė ir, visi kaip vienas - sužiuro į savo vadeivą: aukštą kumpanosį jaunuolį. Šis pakraipė savo nosį, pasukiojo galvą – panašu, kad Santjago kavalieriaus iššūkis jį pastatė į nepatogią padėtį ir pereiti nuo juokelių iki konkrečių darbų (tiksliau – kovos) - jam visiškai nesinorėjo: ir taip buvo aišku, jog tai  labai skirtingo  lygio  kovotojai...

Kita vertus, į dvikovą jo niekas ir nekvietė. Tik mankštai...

Net įdomu, ar tas geltonsnapis jaunuolis galėjo turėti auksinį florintą?

- Na, gal... senjore... – vaikinas žodžius tarė kaip koks švabas ar karštą ropę burnon įsikišęs.

- Don Antonijo Butrim Palanka de Nakatcha los Viecho... Bet, jei sutinkate su manosiomis sąlygomis - užteks don Antonio... – toliau sau ramiai įbedęs akis į pašaipūną, dėstė riteris.

- Don Antonio, - kaip papūga ištarė jaunuolis ir nusėmė nudėvėtą skrybėlę – beretę, kurią įdavė savo draugui. – Aš, Alonso de Briceno los Benavente. Pasimankštinam (tiesiog pabrėžė šį žodį)... – ir jau susiėmęs į rankas, įžūliu balsu ištarė: - Paskolinsit savo treniruočių rapyrą ar bandysim jėgas kovinėmis?

Vaikinas apsitvardė. Balse jau buvo galima vėl girdėti pašiepiamas gaidas (tai buvo jo bruožas, tokia kalbėjimo maniera)

- Kovinėmis visada spėsime... – šyptelėjęs linktelėjo donas Antonijus ir mostelėjo savo buvusiam, vis dar įkaitusiam ir save tvardančiam porininkui.

Šis žengė kelis žingsnius, bet rapyros į rankas nepadavė, o mestelėjo...

Santjago kavalierius įdėmiai lydėdamas trumpą rapyros skrydį, pats sau pritariamai linktelėjo, o Garsija, kuris jau įdėmiai stebėjo besiklostančius įvykius, supratęs kas įvyko - subambėjo (iš to, kaip priešininkas pagaus rapyrą – buvo galima spręsti koks tai rimtas priešininkas):

- Darniai dirba vaikiai...

- Ką? – ištarė Kristupas, bet Garsija, stebėdamas, kaip priešininkai stojasi į pozicijas, jam neatsakė. Iškart galėjo pasakyti, jog jaunuolį mokino taip, kaip kažkada Garsiją mokino jo tėvas. Tuo tarpus Slunkius – jau jam karšdamas kailį mokino naujoviškų kovos būdų. Na, o dar būnant Neapolyje, teko matyti ir visiškai naujamadiškų, beužgimstančių kovos – estrezos – būdų.

Garsija pamatęs, kaip vaikinas stojosi į poziciją – įsijautęs net papurtė galvą: be visa ko,  jaunuolis nė velnio nemokėjo prisitaikyti, prie laivo lingavimo – matyt savo treniruotėse niekas jo nemokino kautis ant „sūpynių“. Matėsi, kad jis to net nebando įvertinti.

Vaikinukas iš pat pradžių per plačiai mostelėjo ir atsidengė jau pirmame išpuolyje: neįvertino, ne tik laivo denio lingavimo, bet, ir tai, kad priešininkai be jokių šarvų ir tokio plataus ir stipraus mosto, kaip, kad jis mostelėjo iš peties -  nereikia... O kavalierius, tarsi šaipydamasis, tik žengė kelis lengvus žingsniukus – tarsi šoktų su kokia senjorita ir neįtikėtinai vikriai išvengė grėsmės, kuri jam, panašu, kad visai negrėsė...

...ir vaikinukas, ar dėl nežinojimo, ar dėl bangavimo, ar dar nežinia dėl ko, nedovanotinai bandydamas žengti į šoną, perkryžiavo savo kojas...

...ir kavalierius nepraleido progos – tarsi ungurys slystelėjo  ant pirštų galiukų į šoną ir mandoble judesiu (a.p.: kirtis išpildomas riešu), paskutinę akimirką sustabdė buką savo treniruočių rapyros smaigalį prie prie Alonso de Briceno nosies...

- Español beso, senor! („Español beso” – ispaniškas bučinys. Aukščiausio lygio „pilotažas“. Meistriškumo lygis. Po jo, protingas priešininkas tik pasiduoda. Ispaniškas bučinys, kai dvikovoje pačiu kalavijo galiuku, smaigaliu, tarsi pasimėgaudamas brūkšteli per nosies galiuką. Arba - rečiau – lūpas...) – ištarė ir žengdamas įtūpstu atgal, lengvai atmušė iš inercijos atlėkusio Alonzo ginklo smaigalį. Linktelėjo ir ištarė: - Gracias por la pelea (a.p.: ačiū už kovą).

Vaikinas sustingo ir, netikėdamas, kad dar net neprasidėjusi kova jau baigta – tankiai sumirkčiojo.

Pasigirdo kažkokie šūksniai. Net Linksmuolis Gučis tankiai suplojo, o Garsija nusiviepęs, bet susimąstęs linguodamas galvą tik kelis kartus atsainiai pliaukštelėjo delnais.

- Jūs man skolingas paslaugą, jaunasis senjore... – ištarė donas Antonijus ir daugiau nekreipdamas dėmesio į jaunuolį, žengtelėjo link likusių dviejų vaikinų. - Na, kuris kitas, senjorai?

Juokingai atrodė, kaip du vyrukai nugaromis net įsirėmė į falšborto lentas – tarsi norėtų į jas susimūryti ar, net  jomis pačiomis ir apsimesti.

Garsija, tarsi pats sau atsakydamas į kažkokias mintis, pats sau  kinktelėjo galva. Kalavijuočio įgūdžius jis jau buvo atgavęs, o ir prarasti neturėjo ko. Nors, veikiausiai, nei pats nežinojo kodėl, bet kažkoks vidinis impulsas jį tarsi iššovė ir jis žengė kelis žingsnius.

- Palik žaliasnapius ramybėje... – kreivai šypsodamasis ištarė

Garsijos būrelio vyrai nustebę susižvalgė. Martinesas net truktelėjo pečiais.

Kavalierius nužvelgė gana augalotą, tik vos vos žemesnę Garsijos figūrą ir jo plastiškus judesius. Savo tuščiai bedugnėmis akimis perbėgo per gyvenimo išvagotą Garsijos veidą, seniai surambėjusius randus ir nieko neatsakė.

- Man florintas labai reikalingas, senjore... – dar pridūrė Garsija.

- Don Antonio... (tarsi mintyse atsiduso Santjago kavalierius)

- Taip-taip...  žinau, leiskite prisistatyti: Garsija de Cherez... – manieringai nusilenkė Garsija.

- Está muy bien, senor (a.p.: nuostabu, senjore), - atsakydamas linktelėjo kavalierius. Buvo neįmanoma įžiūrėti, ką jis galvoja.  – O antrąją sąlygą pasiruošęs įvykdyti?

- O! Jūs kalbate apie paslaugą? – šyptelėjo Garsija. - Paslauga Santjago kavalieriui, tai šventas ir garbingas dalykas, senjore.

Kalbėdamas Cheresas ironiškai šypsojosi. Jis nė neatsiklausdamas, be jokių reveransų, tiesiog lyg tai būtų kasdieniškas ir savaime suprantamas dalykas - atsainiai čiuptelėjo neužaštrintą geležtį, kurią vis dar sutrikęs laikė Alonso - ir truktelėjo.

– Kai šturmavome Grenadą, man teko garbė būti netoli jūsų grande magistro dono Martino Vaskeso de Arse... Prakeikti maurai...

Prisimindamas šiuos žodžius, Garsija mintyse net nusijuokė – na, kad tuo metu jis kraujais viduriavo po vežimu gurguolėje - riteriui visai nebuvo būtina žinoti.

Garsija nusijuosė savąją rapyrą, perdavė ją paslaugiai priėjusiam ir kažkiek nustebusiam Martinesui ir pabandė pamosikuoti mokomąja.

- O jūsų neapsėmė? (a.p.: minėtas didysis Santjago ordino magistras žuvo per Grenados šturmą, kai maurai atidarė šliuzus) – buvo panašu, jog Santjago kavalierius nelabai patikėjo Garsijos žodžiais, bet ir nesureikšmino.

- Truputį per lengva... – savo įpročiu, į nieką nesikreipdamas, tarsi pats sau, turėdmas galvoje treniruočių rapyrą, ištarė Garsiją ir čia pat grįžo į realijas: -  A? A taip, ne, tada aš buvau tik vargšas jaunuolis pas doną Chuaną de Sanoriją. Mes stovėjome ant kalvos... Drąsūs ir pramuštgalviai, tie jūsų broliai, vienok... Pradedam?

- Mielai... – linktelėjo donas Antonijus.

Garsija per daug negudravo: brėždamas žingsniukais puslankį, pabandė tik akivaizdžiai „pačiupinėti“ priešininką: keli tušti mostelėjimai iš abiejų pusių... Keli „atajo“ pabandymai (a.p.: pabandymai perimti priešininko ginklo valdymo kontrolę – priversti judėti priešininką pagal savo norą)...

Ir apsiramino.

Nei dūrių, nei kirčių dar nebuvo – buvo aišku, kad priešininkai seni ir patyrę, ir pasistengs smogti vieną, bet tikrą ir vienintelį paskutinį smūgį.

Bet tai negalėjo ilgai tęstis... ir nesitęsė: kavalierius, Garsijos nuostabai mostelėjo beprasmišką (jam anuomet taip atrodė) „medio tajo“ (a.p.: kirtis nuo alkūnės) ir jam jį atmušant, tiesiog sukdamasis, tarsi susitraukė ir palindo po jo ranka... Geležtys sučeržgė ir taurės susikirto. Persisukęs kavalierius savo nugara trenkėsi nugara į Garsijos korpusą ir šis net nesusivokęs pajuto kitą riterio ranką ant savo sprando ir, čia pat -  pakibo ant jo peties ir galva tik persisuko ir jis šonu plojosi į laivo denį.

Smūgis išmušė orą iš plaučių ir Garsija kaip žuvis sužiopčiojo. Kiek taip gulėjo - negalėjo pasakyti, bet atsigavo, kai deginantis skystis nusiliejo gerkle: suprato, jog kavalierius kažką šliukštelėjo jo burnon.

Sukosėjo ir pasirėmė alkūnėmis:

- Uuuufff. Visą dvasną išmušei... – Susiraukęs Garsija pasistengė neparodyti skausmo. Sukandęs dantis ištarė: -  Nuostabu!.. Kad aš dar nors kada nors, po velnių, susikaučiau su Santjago riteriu... Tegu mane šventoji Magdalena...

- Neburnok, sūnau mano... Nelabasis tik ir laukia... – šalimais pritūpė padre Migelis ir pasuko galvą kavalierių: – Sūnau mano, Antonio! Patausok savo jėgas nekrikštams! O tai epitimiją...

- Viskas gerai, padre Migeli... Viskas gerai... – Garsija pabandė keltis. Jo veidą netgi nušvietė šypsena. – Pralaimėti Santjago riteriui, jokia ne negarbė. Mano pagarba, don Antonio. Jūs turėjote gerą mokytoją... Aš pats pasiruošęs jums sumokėti florintą, kad duotumėte man keletą pamokų! Duodu dantį išlupti, kad jūs dueliantas kokių reta...

- Pataupykit savo dantis, senjore Garsija, – visai šiltai nusijuokė Santjago kavalierius ir papurtė galvą. - Aura popularis (a.p.: lot. kai norima pasakyti, kad nepastovi sėkmė arba šlovė), nereikia man duelianto šlovės...

- Opus laudat artificem (a.p.: lot.: prasmė: - darbas giria meistrą), don Antonio... – ištarė Garsija vieną iš nedaugelio lotyniškų frazių, kuri buvo įsėdusi į jo galvą. – Tai kaip dėl kelių pamokėlių?..

Štai nuo tada ir prasidėjo jų pažintis. Likimas Garsijos šutvę išdaužė ir išmėtė: kas žuvo, kas iškeliavo į Korteso Meksiką, kas, kaip ir Stefanas – liko Naujojoje Kastilijoje – Peru, o jis - štai čia – nusėdo to pačio Santjago kavalieriaus „Bela“ asjendoje...

Emanuelė suspurdėdama nutraukė prisiminimus ir ištrūko.

- Žmonės mato, - ištarė ji...

Epilogas

- Tegu mato, - numojo ranka Garsija. – Kaip kažkada sakė padre Migelis „Skaistykloje žolė neželia ne todėl, kad ji ten neauga, bet todėl, kad nusidėjėliai ją išmindo“.

- Nenoriu į skaistyklą, - žavingai nusišypsodama Emanuelė sublizgino savo baltus danukus. - Gal eisiu pažiūrėsiu, kaip ruošiasi sutikti svečius?

- Veikiau šeimininkus, - atsakė Garsija. – Vienakojis viskuo pasirūpins. Nesijaudink. Geriau pailsėk...

Emanuelė žiojosi kažką atsakyti, bet taip ir neatsakė. Vienas iš asjendos indios, bėgdamas kaip jiems būdinga - smulkiai dėliojant kojas - sušuko:

- Senjora, senjora! (a.p.: kreipinys ne į moterį, o tiesiog nekatroji giminė – iškraiytai ir su akcentu) Atvyksta, ten... kitas daug senjora! Arkliai! Daug!

Garsija vyptelėjo: jų supratimu daug – tai daugiau trijų ar penkių? Na, dešimt – tai jau turgus...

Na, štai, ir sulaukė...

Kaip ir spėjo – tas daug, tai viso labo tebuvo dono Antonjaus Butrimo Palankos de Nakača los Viecho, Santjago kavalieriaus, šiuose kraštuose žinomo kaip Santjago Alemanas, vyresnysis sūnus Karlosas Alvaresas Antonijus Izabela de Panama y Bela Asjenda, jo antros eilės dėdė, kuzenas - Gonzalas Ferdinandas de Ovieda y Valdes ir geras šeimos draugas, po padre Migelio mirties tapęs ir jų šeimos ganytoju (nuodėmklausiu) - vikaras padre Jeronimas iš Panamos, keli kariai – apsauga, ir keli tarnai. Be kita ko, raiti ant pritinkančių arklių atkeliavo tik Karlosas Alvaresas, o donas Gonzalas, kaip ir priklauso kukliam šventikui - ant stambaus asilo, o visa manta sukrauta dar  ant trijų mulų. Ir viskas...

- Džiugu jus matyti „Bela“ asjendoje, senjorai, - ištarė Garsija po pasisveikinimo, kai tarnai ir palydovai pradėjo kuopti mantą, tvarkyti keturkojus. – Čia permainos... šitai...

Garsija, be abejo, numanė, kad visi gandai atvykėliams jau seniausiai žinomi, bet gandai gandais, o oficialus visų įvykių versijos pristatymas, yra oficialus...

- Mus pasiekė mano tėvo laiškai, tio Sija (a.p.: isp. „tio“ – dėdė“), - dar dvidešimties metų neturintis jaunuolis. – Dar negreitai grįš į šiuos kraštus, tad tu, jei sutinki, ir toliau būsi valdytoju. Ar ne?

- Na, koks aš tau „dėdė“, – sumurmėjo Garsija paimdamas iš tarnų skubiai atneštą bokalą.

Nuo paskutinio karto, kai matė ir išlydėjo į Ispaniją Santjago alemano vyresnįjį sūnų, Karlosas Alvaresas buvo gerokai pasikeitęs. Suaugęs, suvyriškėjęs. Atrodė, kad net persivertęs per dvidešimtmetį, nors iki jo dar buvo pora metų. Jame keistai buvo sumišę ir donos Izabelės, ir dono Antonijaus bruožai. Nors, kurie paims viršų visiškai subrendus - buvo sunku nuspėti.

– Apgailestauju, ir užjaučiu... dėl donos Izabelės... šitai... – kažkaip nerišliai sumurmėjo Garsija, kaip visada, kai užeidavo kalba apie velionę doną Izabelę.

- Nieko, senasis drauge, - Gonzalas de Ovieda, beveik Garsijos bendraamžis, tik mažiau išvagotas gyvenimo negandų, paplekšnojo Garsijai per petį. – Visi ten mes kada nors būsime. Labai apmaudu, bet...

Vikaras kažką sumurmėjo - buvo galima išgirsti tik „Dominus“ - ir persižegnojo. Jį pasekė ir visi kiti. Taip, su padre Migeliu nebuvo nė ką lyginti. Štai šis šventikas, kažin ar sugebėtų paimti lazdą ir kaip tikras guererro talžyti priešus. O ir labiau susikaustęs... tylenis. Kartais iš vis atrodydavo, jog plaukia kažkur padebesiais.

Susirinkusius apgaubė nejauki tyla.

- Štai, - pabandė išsklaidyti nejaukią tylą Garsija. – Leiskite pristatyti: mano moteris Emanuelė los Portobelo...

- Nuodėmė... nuodėmėje gyvenate... – subambėjo vikaras, o moteris iš pradžių visiems susirinkusiems nusišypsojusi suniuko ir, tarsi išgąsdinta žuvelė, net žengė už Garsijos – lyg norėtų pasislėpti.

- Va štai dabar, kai atvyko dono sūnus ir jo globėjas, pakviesim dar senjorą Tilį su šeima ir aš, ir paprašysiu, kad mus kukliai sutuoktum! – netikėtai pralinksmėjo Garsija.

- O ką? – šyptelėjo Gonzalas. – Gera mintis. Tik aš jau ne globėjas – Karlosas Alvaresas pageidavo pasilikti tėvonijoje – asjendoje. Tad dabar pats globėju kokius metelius pabūsi. O mane pareiga šaukia.

- Kaip tai? – valdytojui net žandikaulis atkaro.

- Na, kaip, kaip, - gūžtelėjo pečiais Gonzalas, o Karlosas Alvaresas vos nenusijuokė. – Nelimpa jam, matote, rūmai ir dvarai, tarnyba valdovui... Sako senjoru nori būti. Veržiasi čionai, lyg medum būtų ištepliota...

- Kažkokia prasme suprantu, - nugėręs gerą gero vyno gurkšnį ištarė Garsija. – Net labai suprantu...

- Aš irgi, - linktelėjo Gonzalas.

- Ką gi, gal prie stalo viską apkalbėsim? – klausiamai į atvykusius sužiuro Garsija. – Vienakojis Sančo nekantrauja pademonstruoti savo gebėjimus.

- Mielai...

- Ne, tio Gonzalai, gal kaip tarėmės, pirma motinos kapą aplankom? A? Juk net neišalkom, - jaunuolis lyg kažką nurijo, ir pridūrė: - ir nepavargom...

______________________________

Nuoširdi padėka visiems skaitytojams, kurie iki paskutinės raidės ištvermingai buvo su „Dausose mūsų dar palauks“ ciklo ir lydinčiųjų kūrinių herojais.

Ačiū tiems, kam patiko, ir tiems - kam nelabai, ir ypač tiems, kas stipriai nebarė už pasitaikančias klaideles, svetimybes ir stilistinius nesusipratimus.

Visada Jūsų, Armanjako Šalis. Donatas

2019 Vilnius

P.S. Atskleisiu paslaptį. Viršelis neatsistiktinis. Pirmieji keli siužetai ir kūrinio užuomazga galvoje kilo dar tada, kai pirmą kartą pamačiau Rembranto paveikslą „Žmogus su auksiniu šalmu“ (Berlyno meno galerija). Kažkodėl, kai žiūrėjau į tą portretą, jis savotiškai mane užhipnotizavo – savaime kilo šio Žmogaus Su auksiniu Šalmu gyvenimo vaizdiniai, pergyvenimai ir nejučia pabandžiau įsivaizduoti jo gyvenimą...  Tai buvo ganėtinai senai. Buvau net apie jį pamiršęs ir prisiminiau, kai įpusėjau  „Dausose mūsų dar palauks. Šiaurės pasatas“... Štai taip ir gimė Garsijos de Chereso gyvenimas... arba „Skaistykloje žolė neželia“

_____________________________________

Naujienos irkontaktai:

FB: https://www.facebook.com/donatas.espada.3

FB rezervinis:

https://www.facebook.com/armanjako.grafyste.7

Blogai:

https://oldalter.blogspot.com/

https://armanjakas.blogspot.com/

https://dausose.blogspot.com/

https://fleshmanas.blogspot.com/

Biblioteka

https://armanjakas3.blogspot.com/2017/09/el-skaitykles-laisvosios-bendrinimo.html