Patogesniam skaitymui,
elektronines versijas tinkančias e.skaityklėms galite parsisiųsti čia:
Pdf - https://drive.google.com/file/d/1OvFA8325ywWUYXbkhct_Ipnl_YRY37zm/view?usp=sharing
Epub - https://drive.google.com/file/d/1tZNa0etKvgWlF_RYYtjLH387v0x5qTzh/view?usp=sharing
Mobi - https://drive.google.com/file/d/1Xn4UeBKVP-FdY4NC9JboYVxytKspY39g/view?usp=sharing
PASAKOJIMAS APIE TRIS LIŪTUS
Aut. Henris Raideris Hagardas,
1887 m.
------------------------------------------------
A TALE OF
THREE LIONS
BY
Sir H. RIDER HAGGARD
1887
-----------------------------------
_______
Vertėjo žodis
Nedaugžodžiausiu. H. R. Hagardo manau pristatinėti nereikia, nors kiek mačiau lietuviškose jo „biografijos“ versijose labai daug praleistų tarpsnių ir nuopelnų (lietuviškoje „Wikipedia“ apie jį iš vis nerašo). Pavyzdžiui, kad jis net kelių naujų žanrų pradininkas... Labai nemažai ir istoriškai teisingai rašė apie „Didįjį Treką“, net anglo-būrų konfliktą (ir karą taip pat)... paliko ženklų pėdsaką būsimai fantastikos raidai (ypač dingusių pasaulių, amžino gyvenimo ir reinkarnacijos tematikose)... Bet tai jau kita tema.
Taigi, tiesiog pakartosiu tai, ką jau rašiau „Viena medžiotojo Kvotermeno medžioklės istorija“ autoriaus žodyje (apsakymą lietuvių kalba nemokamai galite rasti ČIA ):
„Nuo vertėjo. Tai trumpas H. R. Hagardo apsakymas. Jis turėtų patikti visiems, kuriems patinka šis autorius, visiems, kas domisi išgyvenimu nesvetingose žemėse ir, aišku, medžiotojams, nuotykių ir avantiūrų mėgėjams...
Versta iš tikro ir necenzūruoto angliško leidinio.
Tai istorija, kurią Alanas Kvotermenas, jau po nuotykių Saliamono kasyklose, papasakojo Anglijoje, viename iš vakarėlių.
Čia rasite ne vieną specifinį XIX-XX a. stambių žvėrių medžioklės ypatumą, puikiai perteiktą kelionių specifiką (nūdienai keistai atrodančią) bei tam tikrą džentelmenišką afro-anglų bendravimo subtilumą.
Tik vienintelis dalykas – skaitant šį kūrinį, atminkit, jog jis parašytas Viktorijos laikais, kai vyravo kiek kitokia pasaulėžiūra. Tad tikrai šių įvykių negalima vertinti per šiuolaikinius akinius, jei leisite taip pasakyti, nors nūdienoje tokia tendencija jaučiama visame pasaulyje.“
Galiu pridurti tik tiek, kad pasistengiau maksimaliai išlaikyti autoriaus stilių ir Viktorijos laikų koloritą.
Jeigu neklystu, dabar tai septintas šio nuostabaus autoriaus kūrinys („Montesumos duktė“, „Karaliaus Saliamono kasyklos“, „Kleopatra“, „Faraonų belaisvis“, „Gražioji Margarita“ ir „Viena medžiotojo Kvotermeno medžioklės istorija“), nors mano galva, pavyzdžiui „Karaliaus Saliamono kasyklos“ reiktų perversti iš naujo. Patikėkit, ten iš tikro yra ir praleistų, ir adaptuotų vietų. Kažkada ne taip senai pažvelgiau, tai „burnoj net prėsku“, tačiau tai tik mano kukli nuomonė ir manau, jog perskaitę „Viena medžiotojo Kvotermeno medžioklės istorija“ (jeigu dar neskaitėte) ir „Pasakojimas apie tris liūtus“, Jūs išvadas pasidarysite patys.
Visada Jūsų – A.Š. Donatas (Armanjako Šalis)
P.S. Prašau
atleisti, jei pasitaikys viena kita gramatinė ar stilistinė klaidelė. Šis
apsakymas „popieriuje“ nebus leidžiamas, todėl ir „profesionalūs“ leidyklų
redaktoriai savo rankų čia neprikišo (Ačiū Dievui).
____________________________________
Pasakojimas apie tris liūtus
I dalis. Dešimties šilingų palūkanos.
Galimai daugelis iš jūsų girdėjote apie Alaną Kvotermeną, vieną iš ekspedicijos, kuri atrado Karaliaus Saliamono kasyklas, narių. Neužilgo po to, jis atvyko gyventi į Angliją ir apsigyveno savo draugo sero Henrio Kurto kaimynystėje. Tačiau po kurio laiko jis vėl grįžo į laukinę šalį. Su senais medžiotojais taip jau būna beveik visada, kad jie pasinaudoja vienu ar kitu pretekstu ir grįžta. Jie negali ilgai ištverti civilizacijos triukšmo ir šurmulio bei visur šmirinėjančių oficialiai apsirengusių žmonių, kurie labiau kenkia jų nervams, nei dykumos pavojai. Manau, kad jie čia jaučiasi vieniši ir daugumas tokių žmonių, ne kartą apie tai kalbėjo. Ko gero jie iki galo ir nesuvokdavo, bet iš tiesų nėra baisesnės vienatvės, kaip vienatvės jausmas būnant minioje, prie kurios jie nepratę.
- Nėra nieko liūdniau, - kalbėdavo senasis Kvotermenas, - kaip stovėti didelio miesto gatvėje ir klausytis daugybės batų tarškėjimo, kuris primena niekada nesibaigiantį lietų, stebėti išbalusius žmonių veidus, kurie masiškai nežinia kur, ir nežinia kodėl skuba. Jie netikėtai pasirodo ir išnyksta, praeina pro šalį, jus nužiūri bereikšmiu žvilgsniu, o jūsų sąmonė akimirkai įsidėmėja jų veidus, ir jie nežinia kur amžiams išnyksta. Jūs daugiau niekada jų nematysite, kaip ir jie jūsų. Jie išnyra iš nežinomybės ir vėl ten dingsta kartu su visomis savo paslaptimis. Taip, tai visiškai tikra vienatvė. Ir tik tas kas pažįsta ir mėgsta tyrlaukius, niekada nesijaučia vienišas , nes gamtos dvasia visada juos supa. Jį lydi vėjai, po jo kojomis, tarsi čiauškantys vaikai čiurlena saulės nušviesti upokšniai. Ten, kažkur aukštai, rausvi saulėlydžio debesys pavirsta kupolais, minaretais, rūmais, prie kurių pastatymo neprisiliečia nė vieno žmogaus ranka. Netgi atrodo, kad jų vartai atidaryti saulės angelams, kurie įeina ir išeina. Ir be viso to, tyruose dar yra laukinių gyvūnų – milžiniškos jų bandos, tarsi armijos, kuriuos juda nuo vienos ganyklos į kitą. Priekyje, tarsi kovinė apsauga keliauja šokliosios gazelės (v.p.: springbuck), už jų ilgasnukės blesbuko antilopės (v.p.: blesbuck - Damaliscus pygargus phillipsi). Jos žingsniuoja rikiuojasi ir persirikiuoja, kaip pėstininkai. Ir, galų gale, kvagai (v.p.: The quagga (Equus quagga quagga) – porakanopiniai – stepinių zebrų rūšis) ir gauruotos antilopės gnu su piktai atrodančiais žvilgsniais. Jos primena raituosius kazokus, kurie saugo visą tą armiją ir abiejų flangų.
- Ne, ne, brangieji, kartodavo Kvotermenas, - laukiniuose tyruose niekada nesijauti vienišas.
Tad, kaip ten bebūtų, Kvotermenas sugrįžo į Afriką ir aš jau daugelį mėnesių iš jo negaunu jokios žinios. Jeigu sąžiningai, tai abejoju, kad ir kas nors kitas gauna. Bijau, kad tie laukiniai tyrai, kurie daugelį metų buvo jam kaip tėvų namai, taps ir jo kapu, ir tų, kurie jį lydės, nes tas tikslas, kurį jis išsikėlė, visiškai neįgyvendinamas.
Tačiau per tuos tris metus, kuriuos jis po išmintingojo karaliaus lobio suradimo gyveno Anglijoje iki palaidojo savo vienintelį sūnų ir paliko šią šalį, aš dažnai su juo susitikdavau.
Su Alanu Kvotermenu aš gana senai pažįstamas. Susipažinau dar Afrikoje ir kiekvieną kartą, kai neturėdavau skubių reikalų, aplankydavau jį Jorkšyre. Ten prisiklausiau daug įdomių prisiminimų apie jo nuotykius. Be daugybės įvairių išbandymų neįmanoma tiek metų būti dramblių medžiotoju, o Kvotermeno daliai jų iškrito tikrai nemažai. Tad ir ši istorija viena iš tokių tikrai įdomių. Nepamenu kokiais tiksliai metais tai nutiko, bet užtikrintai galiu pasakyti, kad tai buvo vienintelė ekspedicija, kai jis su savimi pasiėmė savo keturiolikmetį sūnų Harį, kuris po kelių metų mirė.
Taigi, pradėsiu pasakojimą ir pasistengsiu kuo tiksliau atpasakoti tai, ką kažkada išgirdau Jorkšyre, seno namo, ąžuolu muštame valgomajame iš pačio medžiotojo Kvotermeno. Tą kartą, pamenu, pradėjome kalbėti apie aukso ieškotojus.
- Aukso paieška! – nutraukė jis mane. – Kažkada ir aš pabandžiau jo ieškoti Transvalyje, vienoje tokioje vietelėje, kuri vadinosi Pilgrims-Restas, o jau istorija su Džim-Džimu ir liūtais, jau nutiko gerokai vėliau. Ar buvote Pilgrims-Reste? (v.p.: Pilgrims-Rest - tai reali vieta Transvalyje, Mpumalangoje. Ten 1870 m. prasidėjo aukso karštinė, deja, tačiau buvo randamos tik aukso dulkės, o grynuoliai labai retai ir tai nedideli ir tik 1911 m, atėjus stambioms kalnakasybos įmonėms, produktyvus darbas buvo 1913-1914 m. antro būrų karo metu, jame buvo auksinių monetų kalykla. Šiandien tai turistų lankoma vieta – 1986 m. buvo paskelbtas nacionaliniu turtu/paminklu. Dabar ten daugybė muziejų susijusių su 1870 m. aukso karštine). Turiu pasakyti, jog tai labai keista vieta. Ji tarsi įbrukta į akmeninį slėnį, kurį supa kalnai. Nedažnai tokį peizažą pamatysi. Laikas nuo laiko pasibjaurėdamas numesdavau savo kirtiklį ir kastuvą, išlysdavau iš duobės, nueidavau apie dvi mylias ir pakildavau ant kokios nors kalvos. Ten sėsdavau ant žolės ir mėgaudavausi nuostabiu vaizdu. Mačiau akį džiuginančius slėnius, kurias nušviesdavo auksiniai besileidžiančios saulės spinduliai, ir šešėlių, tarsi apsiaustu uždengtus krūmus. Žvelgdavau į beribio nuostabaus dangaus žydrynę ir dėkodavau Viešpačiui už tai, kad čia negirdžiu nei barnių, nei keiksmų, nei šiurkščių kasėjų juokelių, ir tų saulėje triūsiančių basuto kafrų balsų (v.p.: basutai arba basotho – sotho žmonės – bantų tauta. O „kafrai“ tai žodžio kilmė iš portugalų kalbos „сafre”, afrikanų – “kaffer”, angl. „kaffir“, reiškiantį juodaodį čiabuvį. Nors ir pats žodis pačių portugalų pasiskolinta iš arabų, kuris reiškė kitatikį (ne musulmoną). Šiuo žodžiu, nuo XVI a. portugalai vadino visus Pietų Afrikos juodaodžius. Kalbamu periodu, terminas jau buvo kiek pakitęs ir kafrais vadino tik tuos, kurių gentinė priklausomybė buvo neaiški (daugiausiai visus bantų kalba kalbančius), o būrai šį žodį naudojo, kaip bendrinį karingų genčių, tokių, kaip zulusai, kosai, pondai ir t.t. atžvilgiu. Dabar laikomas rasistiniu terminu. Žodžiu, po 2000 m. šis žodis PAR uždraustas. Tad, veikiausiai, naujesniuose leidiniuose jo neišvysime. Bus koks nors pakaitalas arba teko matyti vertimą, kuriame šios sakinio dalies iš vis nėra).
Taigi, aš keletą mėnesių kantriai knisau savo sklypą, kol galų gale – pradėjau neapkęsti kirtiklio ir aukso plovimo indo. Šimtą kartų per dieną keikdavau savo kvailumą – juk aš į šį sklypą investavau aštuonis šimtus svarų, tai yra, beveik viską, ką tuo metu turėjau. Tačiau mane, kaip ir daugelį kitų, net geresnių už mane, įgėlė aukso karštinę platinantis moskitas ir aš ja susirgau. Aš nusipirkau sklypą, kuriame praturtėjo vienas iš aukso ieškotojų – jis iškasė aukso už ne mažiau, nei penkis ar šešis tūkstančius svarų. Tuo metu atrodė, jog jį įsigyju labai pigiai. Tai reiškė, jog grynais sumokėjau penkis šimtus svarų – viską, ką pavyko sutaupyti po vienerių dramblių medžioklės anapus Zambezės ilgų metų. Sunkių! Deja, bet mano atodūsis, kai pamačiau tą jankį (taip, jis buvo jankis) susukant „Standard Bank“ (v.p.: anglų 1862 m. P.Afrikoje įkurtas bankas), buvo pranašiškas. Jis juos susuko kaip oriai, valdingai ir išdidžiai, kaip turtus užsidirbusio žmogaus ir susikišo į kelnių kišenę.
- Na, - ištariau laimingajam vyrukui, - sklypas puikus, tad tikiuosi, kad man pasiseks ne mažiau už jus.
Šis tik šyptelėjo ir man, susierzinusiam, šis šypsnys atrodė kaip piktą lemiantis. O po to išgirdau jo atsakymą, kuris buvo ištartas su jankiams būdingu akcentu:
- Matai, nuostabusis nepažįstamasis, aš ne iš tų, kurie trukdo kitiems virškinti maistą, ypač, kai aš pats papietavęs. Na, o dėl sklypo, tai jis jau savo atidirbo, kaip geras negras. Tad, pasakysiu tau, nepažįstamasis, kaip vyras vyrui, jau galiu atverti visą tiesą – sklypas jau nualintas.
Net sustingau. Šio tipo įžūlumas net kvapą užgniaužė. Dar prieš penkias minutes, jis visais dievais (jų buvo daug ir iš skirtingų religijų) prisiekinėjo, jog tame sklype mažų mažiausiai gali pralobti bent pustuzinis kasėjų, o jis jį palieka, nes jam velniškai nusibodo darbuotis kirtikliu.
- Na, nenusimink, nepažįstamasis, - tęsė mano kankintojas, - kas gali žinoti? Gal tau ir pasiseks. Tu juk vėtytas ir mėtytas vyrukas, tad gal ir priviliosi fortūną. Na, bent jau dirbdamas užsiauginsi raumenis ant rankų, nes žemė čia velniškai kieta. Tačiau, svarbiausi, po kokių metų įgysi solidžią patirtį, o jos jau nenusipirksi net ir už kokius du tūkstančius dolerių.
Jis pačiu laiku išėjo. Na, nors sekundę būtų užtrukęs ir aš jį jau būčiau puolęs. Daugiau aš jo niekada ir nemačiau.
Štai taip, kartu su savo berniuku Hariu ir pustuzinių kafrų, aš ir pradėjau dirbti sename sklype. Nebeturėjau jokio kito pasirinkimo, nes į jį investavau paskutinius savo pinigus. Ir mes dirbome. Sąžiningai dirbome – nuo aušros iki sutemų, bet aukso taip ir neregėjome. Neradome net mažiausio grynuolio, kuris tiktų bent jau kaklaraiščio smeigtuko galvutei. Amerikiečių džentelmenas susirinko viską, o mums paliko tik tuščią gruntą.
Ir tai truko tris mėnesius, kol neišleidau beveik visko, kas dar man buvo likę maistui ir kafrų atlyginimui. Kai pasakysiu, jog būrai už miltų maišą prašydavo net keturių svarų, tai jūs greit suprasite, jog banko sąskaita labai greitai ištuštėjo.
Štai taip, pagaliau atėjo diena, kai mus ištiko krizė. Šeštadienio vakare, kaip įprasta, atsiskaičiau su kafrais ir už šešiasdešimt šilingų nupirkau muidą miltų (v.p.: muidas „muid“ – 100 litrų talpos maišas), kad turėtume kuo prikimšti skrandį ir kartu su Hariu atsisėdome ant vienos iš didelių duobių krašto, kurią iškasėme šlaite ir juoko dėlei ją pavadinome „Eldorado“. Taip mes, nukorę kojas žemy, nušviesti mėnesienos ir sėdėjome. Mums buvo labai liūdna. Išsitraukiau savo kapšelį ir ant delno išbėriau viską kas liko: pusė sovereno, du florinai ir sidabrinis devynpensis (v.p.: ½ sovereno – 10 šilingų; florinas – 2 šilingai; arba kitaip – Anglijoje vieną svarą sudarė 20 šilingų, o šilingas 12 pensų. Iki 1971 m. piniginės reformos beveik tūkstantį metų sistema buvo tokia: iš vieno svaro sidabro išeidavo nukaldinti 240 pensų. Tai svarą ir sudarė 240 pensų). Variokų nebeturėjome – variniai pinigai Pietų Afrikoje neturėjo jokios paklausos – tai buvo viena iš priežasčių, kodėl kainos aukštos. Tad mūsų turtą sudarė keturiolika šilingų ir devyni pensai.
- Štai, Hari, mano berniuk! – ištariau. – Tai visas mūsų žemiškasis turtas, o visą kitą surijo ši duobė.
- Šventu Jurgiu prisiekiu, - atsakė jaunasis ponaitis Haris, - teks mudviem, tėti, samdytis į darbus kartu su kafrais ir valgyti tik mili-papą (v.p.: „mealie pap“ – Pietų Afrikos patiekalas iš kukurūzų miltų, dažniausiai valgomas pusryčiams. Šioji košė patiekiama su cukrumi, pienu, sirupu ir t.t. arba su bet kuo ką namiškiai gali sau leisti), - nusijuokė Haris iš savo paties kartaus pašmaikštavimo.
Bet aš neturėjau jokios nuotaikos pajuokavimas, nes visiškai nejuokinga kasti žemę, kaip nežinia kas, tik dėl to, kad sužlugtum, todėl pasipiktinau Hario lengvabūdiškumu.
- Patylėk, berniuk! – ištariau ir tariamai užsimojau taip, lyg norėčiau duoti antausį ir pusės sovereno moneta išslydo iš mano rankų tiesiai į duobę.
- O varge! – ištariau, - Ji išslydo.
- Štai, tėti, kas būna, kai duodi valią savo pykčiui, - atsiliepė Haris. – Dabar mums liko tik keturi šilingai ir devyni pensai.
Jo išmintingiems žodžiams nepaprieštaravau . vietoje to, pradėjau leistis į stačiu šlaitu žemyn į duobę, kad išgelbėčiau savo turto likučius, o Haris nusileido paskui.
Ieškoti tai ieškojome, bet mėnulio šviesa ne tas apšvietimas, prie kurio galėtum rasti pusės sovereno monetą. Be to, dugnas buvo išraustas ir perraustas, nes kafrai tik prieš dvi valandas baigė savo darbą šioje duobėje. Tad aš pasiėmiau kaplį ir kirtiklį ir tikėdamasis surasti monetą, mėtyti gruntą. Tačiau viskas buvo bergždžia, tad galutinai susierzinęs užsimojau ir iš visų kirtiklio aštriuoju galu jėgų trinktelėjau į gruntą, kuris šioje vietoje buvo itin tvirtas ir savo nuostabai supratau, jog jis sulindo į žemę iki pat koto.
- Hari, čia jau kažkas kasinėjo.
- Kažin ar gali būti, tėve, - atsakė sūnus. – Tuoj sužinosim.
Haris pradėjo kasti minkštą gruntą rankomis.
- O-ho! – neužilgo ištarė jis. – Tai tik akmenys ir kirtiklis praėjo tarp jų. Pasižiūrėk, - bet man nespėjus nieko padaryti, jis vėl, bet jau tylomis ištarė: - Paklausyk, tėti, akmuo labai sunkus. Pažiūrėk pats.
Sūnus pakėlė vieną iš akmenų ir net dviem rankom man atnešė apvalų rudą grumstą – panašiai obuolio dydžio. Smalsaudamas grumstą paėmiau ir kiek kilstelėjau, kad galėčiau apžiūrėti jį atidžiau. Iš tiesų, jis buvo sunkus. Mėnulio šviesa krito ant jo purvino nelygaus paviršiaus.
Įsižiūrėjau...
...mane net nupurtė nervinis drebulys. Bet iki galo dar nebuvau įsitikinęs.
- Hari, duok man savo peilį, - ištariau.
Jis padavė man peilį ir aš atrėmiau jį į kelią ir per jį brūkštelėjau. O Dieve! Jis buvo minkštas! Dar po kelių akimirkų ir visiškai tapo aišku, jog tai didelis grynuolis – kokių keturių ar daugiau svarų.
- Tai auksas, mano berniuk, - ištariau. – Kaip Dievą myliu – tai tikrai auksas. Arba aš joks anglas.
Hariui ant kaktos net akys užlipo. Jis liepsnojančiomis akimis įsistebeilijo į blizgantį gelsvą įbrėžimą, kurį paliko peilis, o po to iš susižavėjimo net suriko. Šis riksmas nusklido virš nurimusių aukso ieškotojų sklypų, tarsi žmogau, kurį kažkas žudytų.
- Tyliau, tu, - ištariau. – Ar nori, kad užpultų plėšikai?
Ir nespėjau ištarti paskutinių žodžių, kai mudu išgirdome sunkius žingsnius. Aš greitai padėjau grynuolį ant žemės ir ant jo atsisėdau – kaip tik laiku – virš duobės krašto išvydau tamsų veidą ir porelę blizgančių akių, kurios įtariai žvelgė į mus.
Aš tą ateivį pažinojau – tai buvo itin prasto charakterio žmogus – Tomas Handspaikas. Sklido gandai, kad jis tą pravardę gavo deimantų kasyklose, kur nužudė savo partnerį laužtuvu (v.p.: Handspike – pasenęs terminas - metalinis svertas arba laužtuvas). O dabar jis valkiojosi po apylinkes, visur uostinėdamas, kas ir kur ne taip padėta, kaip kokia į žmogų pasivertusi hiena.
- Tai jūs, medžiotojau Kvotermenai? – paklausė jis.
- Taip, tai aš, misteri Tomai, - mandagiai atsakiau.
- Na ir kas gi čia rėkė? – paklausė jis. - Aš vaikštinėjau, kvėpavau vakariniu oru, mąsčiau apie žvaigždes ir staiga išgirdau tokius šauksmus, tarsi pelėdos būtų pabaidytos.
- Taip, misteri Tomai, - atsakiau. – Nėra ko stebėtis, juk jos, kaip ir jūs – naktiniai paukščiai.
- Pelėdos, ir vėl pelėdos! - tarsi nenugirdęs mano replikos, kalbėjo toliau, - Sustojau, ir pats sau pasakiau: „Čia kas nors ką nors žudo“. Bet įsiklausiau ir nusprendžiau: „Ogi ir visai priešingai. Tai džiaugsmo šūksnis. Prisiekiu, jog kažkas įkišo ranką į auksinį puodą, o po to, kai pradėjo jį laižyti, pametė galvą“. Ar taip, medžiotojau? Grynuoliai, a? O Dieve! – jis garsiai sučepsėjo savo lūpomis. – Dideli geltoni vyrukai. Ar ne į juos čia kartais atsitrenkėt?
- Ne, – ryžtingai atsakiau. – Nieko panašaus.
Jo tamsiose akyse spindintis nuožmumas atsvėrė mano pasibjaurėjimą melu, nes aš puikiai supratau, kad jei jis sužinos ant ko aš sėdžiu, tai galėjau nebesulaukti kito ryto. Beje, išsireiškimas „ridenti auksą“, dažniausiai reiškia malonų laiko leidimą, bet aš niekam, kas brangina savo patogumus, nepatarčiau sėdėti ant grynuolių. Tad, nors grynuoliai man nepakenčiamai spaudė, aš maloniai kalbėjau toliau:
- Jei jau taip norite žinoti, kas nutiko, misteri Tomai, tai pasakysiu, jog mano ir sūnaus nuomonės išsiskyrė ir aš tik bandžiau primesti jam savo požiūrį. Štai ir viskas.
Apskritai paėmus, visada maniau, jog kalbant su žmogumi, kuris lengva ranka pradeda darbuotis laužtuvu, geriau apsieiti mandagiai.
- Ta-aip, misteri Tomai, - demonstratyviai verkdamas įsikišo Haris. Taip, šis jaunuolis visada pasižymėjo nuovokumu, tad ir dabar greit įvertino susidariusią padėtį. – Taip ir buvo. Aš riktelėjau, nes tėvas man skaudžiai stuktelėjo.
- Štai kaip, berniuk? Štai kaip? Ką gi, galiu tik pasakyti, kad nualintas senas sklypas pati keisčiausia vieta pasipykti dešimtą vakaro. Be to, mažiuk, - Tomas piktai sužiuro į Harį, - jei man kada teks su tavimi pyktis, kažin ar tu rėkausi taip linksmai. O dabar palinkėsiu jums labos nakties, nes nemėgstu trukdyti šeimyniniam vakarėliui. Labos nakties, medžiotojau Kvotermene, labos nakties suirzęs jaunuoli.
Nepatenkintas misteris Tomas apsisuko ir nukinkavo sau – kaip tikras šakalas, kuris ieško ką pagrobti ar nužudyti.
- Dėkui Dievui! – ištariau atsistodamas nuo aukso gabalo. – Pažiūrėk, Hari, ar jau tikrai tas niekšas išsinešdino.
Haris greit pranešė, kad Tomas keliauja link Pilgrims-Resto ir mes ėmėmės darbo. Labai atsargiai, tramdydami savo susijaudinimą pradėjome žemę kasti rankomis ten, kur aš smogiau kirtikliu. Išsipildė tai ko tikėjausi – tai buvo įprastas grynuolių lizdas: visas tuzinas grynuolių – nuo riešuto iki vištos kiaušinio dydžio, nors pirmasis buvo pats sunkiausias. Kaip gi jie visi atsidūrė vienoje vietoje? Tiesiog nuostabus gamtos kaprizas, apie kurį daugiau ar mažiau žinojo visi, kas turėjo reikalų su aukso išgavimu. Vėliau paaiškėjo, kad tas amerikietis, kuris man pardavė sklypą, radęs panašų lizdą, būtent taip ir praturtėjo – tik jis rado gerokai didesnį, po to dar šešis mėnesius padirbėjo ir daugiau neradęs jokio aukso metė šį amatą, pardavė sklypą.
Žodžiu, kaip ten bebūtų buvę, bet, kaip vėliau paaiškėjo, mes radome aukso už tūkstantį du šimtus penkiasdešimt svarų, tad iš šios duobės gavau keturis šimtus svarų daugiau, nei buvau investavęs į šį sklypą.
Iškasę grynuolius, suvyniojome juos į nosinę, o neštis naktį šį lobį pabijojome, nes kažkur čia pat šniukštinėjo Tomas Handspaikas. Nusprendėme čia likti iki pat ryto, kad ir kaip tai būtų nemalonu. Vienintelis dalykas, kuris guodė dėl tokio ganėtinai žeminančio sprendimo – tai į nosinę suvyniotas auksas - ganėtinai didelės pamesto pusės sovereno procentas.
Atrodė, jog naktis slenka itin lėtai, o prieš akis vis iškylanti nuožmaus Tomo Handspaiko marmūzė neleido man užmigti. Bet galų gale išaušo. Mačiau, kaip aušros spalvomis rytuose nusidažė dangus – tarsi išsiskleidžiantis gėlės žiedas ir didingi saulės spinduliai vieną po kitos tarsi uždegė kalnų viršūnes. Kaip užkerėtas į jas žiūrėjau, kol galų gale nusprendžiau, jog pakaks. Labai ryžtingai nusprendžiau, jog laikas atsisveikinti su aukso ieškotojo amatu, išvažiuoti iš Piligrims-Resto ir keliauti į buivolų medžioklę prie Delagoa įlankos (v.p.: pasenęs pavadinimas matomai kilęs iš „Baía da Lagoa“ (lagūnos įlanka) – tai dabartinio Mozambiko pietryčių pakrantėje esanti įlanka labiau žinoma kaip Maputu įlanka – turistinis kurortas. Žinoma nuo 1502 m. – ją atrado Vasko de Gamos bendražygis Antonio do Campo – tarpinis uostas keliaujant į Indijos vandenyną).
Nors ir buvo sekmadienis, pasiėmiau kirtiklį, kastuvą ir be jokio gailesčio prižadinau Harį. Šviesoje mes pradėjome ieškoti naujų grynuolių, bet kaip ir spėjau – nieko kietame grunte neradome. Mūsų rastas aukso lizdas gulėjo puriame grunte, kuris ryškiai skyrėsi nuo aplinkinio, tad tame nieko keisto nebuvo. Visur kitur net aukso pėdsako neaptikome.
Galimai kažkur aplinkui dar buvo tokių aukso lizdų, bet aš jau buvau tvirtai nusprendęs, jog jei kas juos ir ras, tai tikrai ne aš. Beje, gerokai vėliau teko girdėti, jog šis sklypas vėjais paleido dar du ar tris aukso ieškotojus.
- Hari, - ištariau sūnui, - dar šią savaitę aš keliausiu į buivolų medžioklę prie Delagoa. Tu su manimi ar keliausi į Durbaną? (v.p.: Durbanas – miestas rytinėje Pietų Afrikos Respublikoje prie Indijos vandenyno – Kvazulu-Natalio provincijoje. Dabar pagal gyventojų skaičių trečias miestas)
- O, tėve, pasiimk mane kartu. Man taip norisi sumedžioti buivolą.
- O jei vietoje to buivolas tave užmuš? – perklausiau.
- Tai nesvarbu, - linksmai nusijuokė Haris, - ten iš kur išvykau, tokių vaikinų kaip aš pilna.
Papriekaištavau jam už tokius lengvabūdiškus juokelius ir sutikau pasiimti jį su savimi.
II dalis. Ką mes radome tvenkinyje.
Po tos lemtingos nakties, kai mes pametėme pusę sovereno, bet radome aukso už tūkstantį du šimtus penkiasdešimt svarų, prabėgo kiek daugiau nei dvi savaitės.
Vietoje tos duobės, kurią, kaip pasirodė ne veltui pavadinome Eldoradu, priešais mano akis, nutviekstas sidabrinės mėnulio šviesos, atsivėrė visiškai kitas vaizdas. Mes, tai yra Haris ir du kafrai, įsitaisėme krūmais apaugusios nedidelės kalvos šlaite kartu su furgonu iš šešiais jaučiais (v.p.: autorius nurodo, jog jis turėjo tiesiog vežimą „Scotch cart”, bet traukiamą šešių jaučių. Tačiau Didžiojo metu ir to meto būrų buvo naudojami dengti vežimai buvo vadinami “ox-wagon” arba “bullock wagon”, bet jį dažniausiai traukdavo 12-16 jaučių. Sprendžiant iš vėlesio aprašymo, matomai turimas galvoje šio dengto vežimo mažesnis variantas, nes jį traukė tik šeši jaučiai). Tiesa, toje vietoje, kur įsikūrėme kai kur augo pavienės mimozos su plokščiais vainikais, o krūmynai buvo reti, jie augo tik kuokštais. Dešinėje nuo mūsų “dainelę dainavo” upeliukas, kuris šlaite buvo išsigraužęs gilią vagą. Aplink jo krantus žaliavo adiantas (v.p.: adiantinių šeimos paparčių gentis), vaistinis smidras (v.p.: asparagus – arba šparagas) ir dar daugybė kitokių nuostabių augalų. Pats upeliukas vagą buvo išsigraužęs per raudoną granitą. Daug amžių jis kantriai plovė milžiniškas uolas ir galų gale išgalė gilias griovas ir plačius telkinius, kuriuose mes prauėmės ir maudėmės. Nė viena porfyro (v.p.: iš graikų “purpurinis rūbas” - magminė uoliena iš stambiagrūdžių kristalų – buvo plačiai naudojama Senovės Romoje vėlesniais laikais) ir arba alebastro vonia, kurioje maudėsi Senovės Romos damos, negalėjo susilyginti su mūsų gamtiniais baseinais. Ir visa tai visai šalia – už penkiasdešimt žingsnių nuo mūsų skermos – tvorelės iš spygliuotos mimozos, kurią mes pastatėme aplink furgoną, kad apsisaugotume nuo liūtų. Tai, kad jų šioje vietoje yra, supratau iš netoliese rastų pėdsakų, nors dar nė vieno iš jų nebuvome matę ar girdėję.
Maudynėms naudojome vieną iš didesnių tvenkinių, prie kurios gamta padirbėjo itin puikiai. Ant jos kranto augo sena, bet nuostabiai graži mimoza. Iškarto nuo jos prasidėjo didelė ir lygi granitinė plokštė, kuri buvo apsupta adianto ir kitų paparčių tankumynu. Ji tolygiai leidosi prie tvenkinio, kuris tyvuliavo tarsi akmeninėje taurėje – dešimties pėdų pločio ir penkių pėdų gylio. Vanduo jame buvo nuostabiai skaidrus ir švarus. Čia maudytis vaikščiojome kiekvieną rytą ir tos nuostabios minutės buvo vienos iš mano mieliausių prisiminimų, nors, kaip ir patys tuoj išgirsite, šis tvenkinys susijęs ir su liūdna istorija.
Buvo puiki naktis. Mes su Hariu sėdėjome pavėjinėje laužo pusėje, o du kafrai buvo užsiėmę impalos patino, kurį Haris savo džiaugsmui ryte nušovė, kepsnių gaminimu (v.p.: impala – viena iš afrikinių antilopių. Dykaraginių žinduolių impalos pošeimio vienintelė rūšis, paplitusi Rytų ir Pietų Afrikoje. Kailis gelsvai rudas, su juodais ruoželiais ant šlaunų ir uodegos. Patinai raguoti. Žodis „impala“ kilęs iš zulu). Mudu abudu, vienas kitu, ir bendrai paėmus visu pasauliu, buvome labai, kiek tai įmanoma - patenkinti. Naktis buvo nuostabi ir papasakoti apie jos mėnulio nutviekstą griežtą grožį ir laukinių gyvūnų didingumą gali tik toks žmogus, kuris ant liežuvio galiuko turi daugiau žodžių nei aš. Tiesiog didysis krūmynų vandenynas patyliukais bangavo kažkur tolyn į paslaptingą šiaurę. Kažkur apačioje, dešinėje, savo vandenis nešė Olifantsas (v.p.: afrikanso: „Olifantsriver“, port. „Rio dos Elefantes“ dešinysis Limpopo intakas). Mums iki jos būtų reikėję leistis gal kokią mylią ar daugiau. Mėnulio spinduliai, tarsi kokios sidabrinės ietys joje magiškai mirgėjo, kai tuo tarpu ant lygumos ir kalvos jie gulė keistomis ryškiomis linijomis. Prie upės augantys aukšti medžiai išdidžiai kėlė savo vainikus aukštyn į dangų, o tylios nakties grožis juos gaubė tarsi koks debesis...
Begalinė tyla. Tyla dangaus bedugnėje, tyla miegančioje žemėje. Tokiomis minutėmis gimsta didingos mintys ir žmogus gali pamiršti net apie savo menkumą, pasijusti to jį supančio pirmapradžio pasaulio dalelyte.
- Hark! Kas tai? Ar girdite?
Iš žemumos, beveik nuo pačios upės ataidėjo gomurinis aidas, o tada dar kartą... ir dar kartą – tai ieškančio grobio liūto riaumojimas.
Pamačiau, jog Haris sudrebėjo ir šiek tiek išbalo. Jis buvo pakankamai drąsus vaikis, bet pertraukęs iškilmingą tylą pirmą kartą bušvelde (v.p.: taip vadinami savanų krūmynai, toliau tekste „krūmynai“) išgirstas liūto riaumojimas gali bet kurį išgąsdinti.
- Tai liūtai, mano berniuk, - ištariau. – Jie medžioja slėnyje, prie upės. Manau, jog neverta jaudintis. Mes čia jau trečia naktis ir jei jie ketintų mus aplankyti, tai tikriausiai jau būtų pasirodę gerokai anksčiau. Nors, kita vertus, reiktų mestelti malkų į laužą. Tikrai nepakenks. Faraonai, klausyk, nueikite su Džim-Džimu žabų, kol mes dar neužmigom. O tai tos katės dar iki aušros pradės murkti į ausis.
Faraonas, tai stambus, didelis ir raumeningas svazis (v.p.: svaziai arba svatai (Swazi; Swati) bantų etninė grupė, kalba nguni kalba), kuris pas mane dirbo dar Piligrims-Reste. Jis nusijuokė ir atsistojęs riktelėjo Džim-Džimui, kad šis pasigriebtų kirvį ir virvę, ir nuėjo per mėnulio nutviekstą aikštelę link cukrinio krūmo (v.p.: cukraus krūmu Pietų Afrikoje vadinama protėja (protea. Yra keletas rūšių. Afrikan. – suikerbos), kur mes nusikirsdavome laužui išdžiūvusias šakas.
Faraonas buvo puikus vyrukas ir matomai jį taip pavadino dėl to, kad jis ne tik buvo labai panašus į egiptietį, bet ir vaikščiojo tiesiog didingai. Tačiau jo elgesys buvo ganėtinai laisvamaniškas, o jo nuotaika nuolatos kaitaliojosi ir ne daugelis pajėgė su juo bendrauti. Be to, kai jo rankose atsidurdavo svaigieji gėrimai, jis maukdavo kaip kokia žuvis, o kai jau prisigerdavo, tai visus šokiruodavo savo kraugeriškumu. Štai tokios buvo jo blogosios savybės, bet jis, kaip ir dauguma zulusų kraujo turinčių žmonių, prisirišdavo prie žmogaus, kuris jam patikdavo. Jis buvo darbštus ir blaiviai mąstantis, beprotiškai drąsus ir papuolus į pavojų ar sunkumus rodydavo retai kam būdingą vyriškumą. Jam jau buvo apie trisdešimt penkeri metai, bet jis vis dar nebuvo tapęs „kešlu“ (keshla), tai yra vyru, kuris nešioja galvos žiedą (v.p.: zulu ir kvazizulu tautose ir tautelėse vyrai nešioja tokius savotiškus žiedus ant galvos. Pagal juos galima nuspręsti kokiai tautai-genčiai ar šeimai priklauso. Smulkiau apie tai buvau rašęs „Dr.Livingstono dienoraštis“). Įtariau, jog jis kažką prisidirbo svazių šalyje ir genties valdžia jam šio žiedo neleido nešioti. Ko gero tai ir buvo ta priežastis, kodėl jis atėjo dirbti į kasyklas (v.p. zulusai šį žiedą nešiojo tik gavę vado ar karaliaus leidimą ir tai nebuvo kažkokia privilegija, o veikiau apdovanojimas ir ženklas, kad vyras jau subrendęs (pvz.: gali tuoktis)
Kitas tarnas Džim-Džimas – dar jaunuolis – kafras iš mapočių arba knobnosių genties (v.p. mapočiai ar knobnosiai – veikiau giminė, nei gentis ar kažkoks etnosas, kurie gyvena mapočioje (išlikusi dar dabar tokia vietovė su tokio pačio pavadinimo kaimu, o štai dėl knonosių – tai taip pirmą kartą 1839 m. toks keliautojas W.C Harris pavadino vienos draugiškos genties ar giminės atstovus, kurie pasižymėjo tuo, kad jų nosys tarsi su gumbu – su kuprele, lyg rankenėlė. Šiais laikais žodžių derinys „Knobnose kaffir“ laikomas įžeidžiančiu). Tačiau net žinodamas kas su juo vėliau nutiko, apie jį nieko gero negaliu pasakyti. Tai buvo tikras dykinėtojas ir nerūpestingas jaunas niekšelis. Dar tą patį rytą turėjau Faraonui paliepti jį nuplakti už tai, kad jis neprižiūrėjo jaučių ir šie pasiklydo. Faraonas su didžiausiu malonumu manęs paklausė ir pasidarbavo su pasimėgavimu. Nors šiaip su Džim-Džimu elgėsi draugiškai. Tiesą pasakius, net mačiau, kaip vėliau jis Džim-Džimą guodė duodamas jam žiupsnelį uostomo tabako ir paaiškino, kad jei kitą kartą jis nusipelnys bausmės, jis jį plaks kita ranka, kad ant nugaros pasidarytų „gražus raštas“.
Tad štai, jie išėjo, nors Džim-Džimui ir visai nesinorėjo palikti stovyklos, nors ir skaisčiai švietė mėnulio šviesa. Po kurio laiko jie laimingai sugrįžo su dideliu glėbiu žabų. Šiek tiek pasišaipydamas iš Džim-Džimo paklausiau ar jis pakeliui nieko nesutiko, o jis atsakė, kad krūmuose matė porelę didelių geltonų akių, kurios į jį žiūrėjo ir girdėjo tylą urzgimą, tarsi kas netoliese knarktų.
Išgirdęs tokį pareiškimą sunerimau ir pabandžiau išgauti visas smulkmenas, bet nieko gero nesužinojau, tad daugiau nebekreipdamas dėmesio į Džim-Džimo sapaliones, pamaniau, jog matomai tas urzgimas ir geltonos akys, tai tik jo lakios fantazijos vaisius.
Mestelėjęs į laužą daugiau malkų nuėjau už skremo ir ramiai užsnūdau šalia Hario.
***
Viduryje nakties netikėtai pabudau. Net negaliu pasakyti kodėl. Mėnuo jau pradėjo leistis ir beveik dingo už krūmynų ir mačiau tik jo kraštelį. Papūtė vėjas, kuris po žvaigždėtą dangų greitai išnešiojo ilgas debesų voras. Naktis tapo visai kitokia. Buvo panašu, kad iki ryto liko tik apie porą valandų.
Tačiau jaučiai, kurie kaip įprasta buvo pririšti prie furgono diselbomo (v.p.: „disselboom” žodžio kilmė olandiška, bet išvertus iš afrikanso, tai sija arba tiesiog jaučių kinkinio grąžulas. Kai kur ir Lietuvoje anksčiau buvo vadinamas “dišliu” arba “dysliu” (VLKK pripažintas svetimybe). Tekste toliau tiesiog “grąžulas”) kažkodėl nerimavo, garsiai šnerkštė, tai pakildavo nuo žemės, tai vėl atsiguldavo. Įtariau, kad jie kažką pajuto ir greit supratau ką: už penkių ar dešimties žingsnių suriaumojo liūtas – ne itin garsiai, bet pakankamai įtaigiai, kad mano širdis nukristų į kulnis.
Faraonas miegojo kitoje furgono pusėje, tad pasižiūrėjęs pro furgono apačią pamačiau, jog jis pakėlęs galvą klausosi.
- Liūtas, - sušnabždėjo jis. – Liūtas!
Džim-Džimas taip pat pašoko ir net blėstančio laužo šviesoje buvo galima pamatyti, kaip jis išsigando.
Manydamas, kad turime būti pasiruošę iškilusiam pavojui, liepiau Faraonui įmesti į laužą daugiau žabų, o pats pažadinau Harį, kuris puikiausiai ir ramiausiai galėjo pramiegoti ir pasaulio pabaigą. Iš pradžių jis kažkiek nusigando, bet čia pat užsidegė smalsumu ir panorėjo su Jo didenybe susitikti akis į akį.
Užtaisiau savo šautuvą, o Hariui įdaviau jo „Westley Richards“ sistemos šautuvą. Jaunuoliui jis buvo labai patogus – lengvas, bet turinti puikią mirtiną galią ir mes pradėjome laukti
(v.p.: „Westley Richards“ – tai 1812 m. įsikūręs didžiosios Britanijos ginklų gamintojas (pradininkas ir buvo Westley Richards), kuris užpatentavo ne vieną tų laikų novatorišką idėją ir ją įdiegė gamyboje. Galimai šiame pasakojime turimas galvoje taip vadinamas 1868-69 m. pradėtas leisti „Westley Richards“ „the falling block rifle“. Iš esmės tai vienašūvis šautuvas, kuris pertaisomas atlaužiant svirtelę – ją užspaudus šovinys užrakinamas vamzdžio lizde.
Tačiau iš esmės buvo dvi konstrukcijos – viena skirta kapsuliniam šautuvui ir popieriniam šoviniui. Šio modelio svirtelę – bloką reikėjo atidaryti į viršų (šiuo variantu, vietoje Enfildo karabino buvo ginkluoti kai kurie britų kavalerijos pulkai) ir vėlesnis 1867-68 m. variantas skirtas jau šoviniui su metaline tūtele. Tai šiame variante svirtelė atsilauždavo iš apačios – ji patogiai apgaubdavo nuleistuko apsauginę kilpą. Pasižymėjo labai geru taiklumu.
Pirmasis variantas dėl specifinės lenktos renkenėlės turėjo pravardę „Monkey Tail“ (Beždžionės uodega“), šia pravarde neretai buvo vadinamas ir antrasis variantas.
Taigi, autorius tokių smulkmenų nenurodo, tad sunku spręsti kurį variantą turėjo Haris. Bent jau man iš vėlesnio teksto susidarė įspūdis, kad antrasis variantas. Jis buvo lengvesnis ir neretai vadinamas sportiniu (to meto Anglijoje – labai plati sąvoka (pvz. medžioklė taip pat sportas), nors karinės pajėgos jį taip pat naudojo, na ir niekur neminimos kapsulės.
Beje, kolonijose šios konstrukcijos šautuvus labai pamėgo. Labai plačiai buvo naudojamas būrų Anglų-Būrų kare. Tarp jų ypač vertinamas dėl savo taiklumo – į taikinį pataikydavo per 1000 žingsnių (apie 914 m.). Po šios konstrukcijos sėkmės, panašias ar modifikuotas sistemas naudojo ir dar daugybė įvairiausių kitų ginklų gamintojų).
Gana ilgai buvo ramu ir jau pradėjau manyti, jog galime eiti sau toliau miegoti, bet staiga už kokių dvidešimties žingsnių nuo skermo išgirdau charakteringą liūto kosčiojimą.
Bandėme įsižiūrėti į tamsą, bet buvo neįmanoma nieko įžiūrėti, tad nerimaujant vėl teko laukti. Mus galėjo pulti iš bet kurios pusės lygiai taip pat, kaip galėjo ir visiškai nepulti, tad visa širdimi patikinu jus – tokia padėtis nepaprastai įaudrina nervus.
Turėjau didelę patirtį tad dėl savęs buvau ramus, bet jaudinausi dėl Hario. Net keista ir nuostabu, kad šalia esant artimam žmogui, prie kurio esi prisirišęs, pavojaus akimirką išsigąsti. Tad, nors jau buvo ganėtinai vėsu, bet per mano nosį nuvarvėjo prakaito lašas ir aš, norėdamas šiek tiek nusiraminti, pradėjau stebėti vabalą, kurį matomai pritraukė laužo šviesa – jis sėdėjo priešais ugnį mąsliai krutino savo ūsus.
Staiga vabalas vos neįlėkdamas į ugnį pašoko, o paskui jį ir mes – ir tame nebuvo nieko keisto, nes visus mus išgąsdino šalia atitvaro nuaidėjęs baisus riaumojimas, nuo kurio sudrebėjo net furgonas, o man net užgniaužė krūtinę.
Haris riktelėjo, Džim-Džimas visa gerkle suklykė, o vargšai jaučiai gailiai subliovė – jie taip drebėjo, jog rodės, kad tuoj iššoks iš savo kailio.
Mėnulis jau buvo visiškai nusileidęs, debesys uždengė žvaigždės, tad žemę gaubė aklina tamsa ir tik gerai įsidegęs laužas kažkiek apšvietė mūsų stovyklą. Na, bet juk patys žinote, kad šaudyti laužo šviesoje visiškai beprasmis užsiėmimas, nes laužo šviesa neišsklaido tamsos, o jūsų priešas iš tamsos puikiai mato ir jus ir laužą.
Jaučiai, kurie jau beveik aprimo vėl pajuto liūtą ir prasidėjo tai, ko aš labiausiai bijojau: jie pradėjo rautis nuo virvių, kad praradę galvas galėtų nerti į krūmus, o liūtai puikiai žino šią jų savybę. Bendrai paėmus, mano nuomone jaučiai pats kvailiausias padaras visame pasaulyje. Pavyzdžiui avis, lyginant ją su jaučiu – tai tiesiog pats tikriausias Saliamonas. Liūtai retai prisėlina prie bandos arba prie įkinkytų jaučių – jie elgiasi taip, kad jaučiai juos pajustų, nusiplėštų ir išsilakstytų po krūmynus. Savaime suprantama, kad tamsoje šie gyvuliai visiški bejėgiai, o liūtai ramiai išsirenka tą kuris jiems patinka ir sau ramiai kelia puotą. Tad ir mūsų jaučių šešetukas pradėjo muistytis, suktis vietoje ir per savo pamišimą vos nesutrypė mūsų - mes pasistengėme greičiau atsitraukti nuo pakvaišusių jaučių, kol jie mūsų neužkabino nesužalojo ir nesutrypė. Vis tik vienas jautis lengvai užkabino Harį, o Džim-Džimą per pažastį užkabino virvė prie kurios buvo pririštas jautis ir jis griuvo per kelis žingsnius nuo manęs...
Velniško tampymo ir sukimo grąžulas neišlaikė ir lūžo pusiau – ir ačiū Dievui, nes tie gyvuliai būtų apvertę ir furgoną. Bet nežiūrint to, po kelių akimirkų – virvė, grąžulas, furgonas ir jaučiai susimaišė į vieną bliaunantį kamuolį – viskas susipainiojo į tokį mazgą, kurio net ir norėdamas neatriši.
Visa tai trumpam atitraukė dėmesį nuo liūto ir kol aš mąsčiau ką reikės daryti jei jaučiai ištruks ir pradings krūmynuose (pakvaišę gyvuliai lekia kaip patrakę nesirinkdami kelio), liūtas vėl apie save priminė pačiu nemaloniausiu būdu: laužo šviesoje staiga išvydau gelsvą šešėlį, kuris lėkė link mūsų...
- Lūtas! Liūtas! – surėkė Faraonas ir tą pačią akimirką liūtas, o jei tiksliau – liūtė – nes kaip paaiškėjo tai buvo perkarusi patelė, kuri dėl alkio buvo visiškai išprotėjusi. Liuoktelėjusi ji nusileido tiesiai į mūsų stovyklos vidurį ir lengvoje ryto migloje sustingo piktai riaumodama ir mosikuodama savo uodega į šonus.
Sugriebiau šautuvą ir iššoviau, bet dėl aplinkui tvyrančio chaoso, mirgančioje laužo šviesoje į ją nepataikiau ir vos neužkabinau Faraono. Šūvio blyksnis ryšiai apšvietė visą tą įspūdingai laukinę sceną. Aplink vežimą pasibaidę jaučiai vienoje krūvoje judėjo taip, jog atrodė, kad net jų ragai auga iš kuprų, laužas dūmino ir tik jo apačioje lengvai prasimušė liepsnos liežuvėliai, o pirmame plane, ten kur jį nubloškė jaučiai – gulėjo siaubo suparalyžiuotas Džim-Džimas ir pačiame centre stovėjo liūtė, kuri pasikaukdama urzgė, savo geltonomis akimis žiūrėjo į mus ir matyt karštligiškai mąstė, kaip jai pasielgti.
Tačiau visa ta scena užtruko tik akimirką, per kurią užgeso blyksnis, ir liūtės neryžtingumas baigėsi – ji velniškai sukriokusi šoko ant nelaimėlio Džim-Džimo, o aš nespėjau ne tik, kad antrą kartą iššauti, bet net ir pasikrutinti.
Mes išgirdome jaunuolio riksmą ir išvydome, kaip jo kojos pakilo viršun. Liūtė jį sugriebė už kaklo ir mestelėjusi užsimetė ant nugaros taip, kad jo kojos nukaro per kitą jos šoną ir be jokių didesnių pastangų vienu šuoliu įveikė skermą ir kartu su vargšu Džim-Džimu dingo migloje link mūsų maudynių baseino.
(autoriaus pastaba: „Aš žinau atvejį, kai liūtas tokiu būdu užsimetė dviejų metų jautį ir peršoko akmeninę keturių pėdų aukščio tvorą. Tiesa, po to jį nunuodijo strichninu, kurį įdėjo į jo grobio likučius, o to liūto nagus turiu ir po šiai dienai)
Nežiūrint to siaubo, kaip pamišę puolėme paskui ją, ir tikėdamiesi, jog liūtė išsigąs ir numes savo grobį pradėjome šaudyti. Tačiau liūtė dingo ryto migloje kartu su Džim-Džimu ir tikėtis ją surasti iki aušros būtų buvę beprotiškai beviltiška.
Taigi, mes grįžome už aptvaro laukti aušros iki kurios buvo likusi gal kokia valanda. Mums visiems buvo sunku širdyje. Bandyti išpainioti jaučius iki aušros, taip pat buvo beviltiškas reikalas, tad beliko tik sėdėti ir mąstyti, kodėl vieną iš mūsų žvėris nusinešė, o visi kiti liko sveikut sveikutėliai ir raminti save, kad galbūt jaunuoliui per kažkokį stebuklą pavyko išsigelbėti iš liūtės nasrų.
***
Galų gale tarsi vaiduokliai šlaitu nuslydo pirmieji aušros spindulėliai ir apšvietė mūsų jaučių ragus. Vis dar nenurimus išgąsčiui, laukdami, kol pilnai nušvis, kad galėtume nusekti liūtės pėdsakai, ėmėmės išpainioti jaučius. Tačiau ir čia mūsų lūkuriavo nauja bėda: kaip per didžiausius vargus šiaip ne taip pavyko išpainioti bejėgius jaučius, paaiškėjo, jog vienas iš jų sergantis. Jis stovėjo plačiai išskėtęs kojas ir nuleidęs galvą. Iškart supratau, jog nėra jokių abejonių, kad jautis užsikrėtė „raudonuoju vandeniu“ (v.p.: piroplazmozė (babeziozė, babeziozė) Afrikoje ji vadinama „African redwater“ – tai užkrečiamoji protozo liga, kurią sukelia babesia genties parazitai. Dažniausiai ligą platina erkės. Parazitas parazituoja raudonuose kraujo kūneliuose. Labai primena maliarijos patogenus. Žmogus užsikrečia itin retai, tai labiau veterinarinė problema). Klajojant po Pietų Afriką, ko gero patys didžiausi nemalonumai kyla dėl jaučių. Išskyrus vietinius negrus, tai pats labiausiai erzinantis padaras. Jie neturi atsparumo įvairioms ligoms ir niekada nepraleidžia progos pasigriebti koki nors paslaptingą užkratą, susirgti ir padvėsti. Kartais nežinia dėl ko pradeda kristi jų svoris, jie nei šio nei iš to netikėtai jie pradeda sukti šonan arba viduryje upės užsispiria ir atsisako tempti furgoną kaip tik tada, kai ratas užstringa arba įklimpsta dumble. Vos tik išsuki iš patogaus kelio, kaip jau po kelių mylių atrandi, jog jie jau nutrypė kojas, o jei paleidote ganytis, tai tik ir žiūrėk, kad jautis nepabėgtų, o jei ir nepabėgo, tai prisiėdė kokių nors tulpių ir apsinuodijo. Su jais visada kas nors nutinka. Patikėkit – kinkomas jautis – bjaurus padaras. Štai ir mūsų jautis nebuvo jokia išimtis – jis kaip specialiai susirgo „raudonuoju vandeniu“ būtent tada, kai varovą nusitempė liūtė. Nieko gero iš jų tikėtis negalėjau, tad nė kiek nenustebau ir nenusivyliau.
Žodžiu, nors ašara taip ir norėjo ištrykšti, bet verkti nebuvo jokios prasmės. Buvo aišku, kad jei susirgo vienas jautis, tai, ko gero – susirgs ir visi kiti, nors mes juos pirkome kaip „pasūdytus“ (skiepytus), tai yra, atsparius „raudonajam vandeniui“ ir plaučių ligoms. Pietų Afrikoje ilgainiui prie to pripranti, nes tikriausiai jokioje kitoje šalyje nebūna tokių apsčių masinių gyvulių kritimų.
Taigi, pasiėmiau šautuvą ir liepęs Hariui sekti paskui mane, išėjau ieškoti Džim-Džimo palaikų ar bent to kas iš jo liko (Faraoną palikome saugoti jaučių, juk ne veltui aš juos vadinau liesomis faraono galvomis).
Mūsų stovyklą supo tvirtas ir akmenuotas gruntas, tad, nors prie pat skremo radome keletą kraujo dėmių, mes negalėjome rasti liūtės pėdsakų. Dešiniau nuo mūsų stovyklos, už kokių trijų šimtų žingsnių nuo stovyklos augo keletas cukrinkrūmių ir būdingų šioms vietovėms mimozos medelių, tad aš, manydamas, jog liūtė būtent ten ir nusinešė savo grobį, kad galėtų jį ramiai suėsti, ten ir patraukiau.
Ėjome per rasos prispaustą aukštą žolę ir nepraėjo nė kelios minutės, kai mūsų kojos jau buvo šlapios iki pat kulkšnų, tarsi mes būtume bridę vandeniu. Neužilgo pasiekėme krūmus ir pilkoje ryto šviesoje tyliai pradėjome per juos brautis. Po medžiais dar buvo tamsu, nes saulė dar nebuvo pakilusi, todėl ėjome labai atsargiai, nes bijojome netikėto liūtės, kuri skanauja Džim-Džimo kauliukais, išpuolio, tačiau nieko neradome. Rodos apieškojome kiekvieną patogią ir tikėtiną vietelę, tačiau jos čia nebuvo.
- Matomai ji jį nusinešė kažkur kitur, - liūdnai ištariau. – vienaip ar kitaip, bet Džim-Džimas bus jau miręs ir niekuo mes jam nebepagelbėsim. Tegu būna jam Viešpats gailestingas. Tai ką dabar darom?
- Manau, kad reikėtų nusiprausti mūsų akmeniniame baseine, o po grįžti ir ką nors užkąsti. Aš visiškai purvinas, - ištarė Haris.
Tai buvo nors ir ciniškas, bet išmintingas pasiūlymas. Bent jau man tuomet pasirodė, kad tuo metu, kai vargšą Džim-Džimą suėdė, kalbėti ir galvoti apie maudynes nelabai nepadoru. Tačiau aš nepasidaviau savo jausmams ir mes patraukėme link savo pamėgtos nuostabios maudynių vietelės, apie kurią jau pasakojau.
Aš pirmas pasiekiau tvenkinį pereidamas pakrantės papartyną ir staiga šaukdamas šokau atgal, nes čia pat netoliese, beveik po mano kojomis išgirdau grėsmingą maurojimą. Pasirodo, jog aš nušokau vos ne ant liūtės nugaros, kuri miegojo ant to pačio akmens, kur mes paprastai džiovindavomės.
Nespėjau atsikvošėti ir nusitaikyti, kai piktai suriaumojusi liūtė peršoko skaidraus vandens tvenkinį ir dingo priešingame krante. Ir visa tai įvyko akimirksniu – greičiau už praskriejančią mintį!
Dieve mano, ten kur anksčiau mes apsistodavome, akmuo buvo nulietas krauju ir gulėjo tai kas liko iš vargšelio Džim-Džimo!
- Oj, tėti-tėti, - šūktelėjo Haris, - pažiūrėk į vandenį!
Pažiūrėjau. O ten, kerinčiame ramiame vandenyje - plaukiojo Džim-Džimo galva. Liūtė ją nukando ir ji nuožulnia plokščia uola nuriedėjo žemyn į vandenį.
III dalis. Liūtės galas
Daugiau nesimaudėme šiame tvenkinyje. Net negalėjau pažvelgti į šį taikų ir nuostabų vėjyje siūbuojančių paparčių apsuptą baseiną, kad neprisiminčiau tos siaubingos galvos, kurios negalėjome greitai išžvejoti.
Vargšas-vargšas Džim-Džimas! Mes palaidojome tai, kas iš jo liko (o liko visai nedaug) sename duonos maiše. Būdamas gyvas jis nebuvo geru ir geranorišku žmogumi, bet dabar, kai jo nebeliko, mes buvome pasiruošę jį apverkti. Haris apsiašarojo, Fraonas zulusiškai baisiausiai plūdosi, o aš pats sau prisiekiau, kad neprabėgs ir keturiasdešimt aštuonios valandos, kai liūtės vidurius nušvies saulės spinduliai.
Štai taip mes palaidojom Džim-Džimą duonos maiše (beje, su juo atsisveikinau ne be gailesčio, nes kito neturėjome). Liūtai daugiau jo nelies, o štai hienos - gali, jei tik nuspręs, kad tie likučiai verti kapstymosi. Kita vertus – dėl to jis jau nesupyks. Štai taip ir užsivertė Džim-Džimo knyga, o mums liko sugalvoti, kaip prigauti žudikę.
Buvau įsitikinęs, kad liūtė grįš, kai tik vėl praalks, bet nebuvo aišku, kada būtent, nes ji Džim-Džimo tiek mažai paliko, kad jeigu neturi liūtukų, tai kažin ar šią naktį pasirodys. Tačiau būtų buvę kvaila pražiopsoti jos sugrįžimą ir nepasiruošti jos „priėmimui“. Tad visų pirma mes atvilkome daugiau spygliuotų šakų ir sustiprinom skermą taip, kad spygliai būtų nukreipti į išorę. Po karčios Džim-Džimo patirties šis apsidraudimas neatrodė perteklinis – kaip sako kafrai – ten kur viena ožka praeina, praeis ir kita, o mes turėjome reikalų su stipriu ir energingu žvėrimi – liūtu!
Beliko tik sugalvoti, kaip suvilioti liūtę sugrįžti. Liūtai turi tokią bjaurią savybę pasirodyti tada, kai jų mažiausiai lauki ir jie labai atsargūs ir vengia žmogaus būtent tada, kai bandai su jais susitikti. Savaime suprantama, kad jei Džim-Džimas jai patiko, ji galėjo grįžti kad nutvertų kurį nors iš mūsų, bet negalėjome būti tuo tikri.
Haris, kuris, kaip jau minėjau, pasižymėjo ypatingu praktiškumu, pasiūlė Faraonui mėnulio šviesoje išeiti iš stovyklos ir atsisėdus už aptvaro pabūti jauku, nes jam nėra ko bijoti, kadangi mes liūtę pašausime greičiau, nei ji spės jį užpulti. Hario nuostabai, Faraonai atmetė šį pasiūlymą ir netgi įsižeidęs pasitraukė į šoną.
Tuo tarpu Hario pasiūlymas man pakišo gerą mintį:
- O Jupiteri! – ištariau. – Juk mes turime sergantį jautį! Anksčiau ar vėliau jis vis tiek nudvės, tad kodėl neišnaudojus jo?
Kairėje nuo stovyklos, už kokių trisdešimties jardų į upės pusę riogsojo prieš daugelį metų žaibo įtrenkto medžio kelmas, o už jo per penkiolika žingsnių augo dvi grupelės krūmų, tad man pasirodė, jog tai labai tinkama vieta pririšti jautį. Tad pavakaryje, prieš saulės laidą Faraonas nuvedė sergantį jautį ir pririšo prie šio kelmo ir prasidėjo laukimas. Laužo nedegėme, nes norėjome liūtę prisivilioti, o ne išbaidyti.
Valanda sekė valandą. Kantriai budėjome ir tam, kad neužmigtume, vienas kitą žnaibėme, bet liūtė taip ir nepasirodė. Kaip kafrai sako – jau tamsa prarijo ir mėnulį, bet joks liūtais, kad mums krimsteltų, taip ir nepasirodė. Bijodami praleisti liūtės pasirodymo nedrįsome užmerkti akių ir tik paryčiui nusiminę šiek tiek nusnūdome.
Ryte išėjome į medžioklę. Mes jautėmės pernelyg prislėgti ir pavargę, todėl ėjome medžioti ne todėl, kad labai norėjosi, o dėl to, kad baigėsi mėsa. Tris valandas ar daugiau klaidžiojome kepinami karštos saulės, bet bergždžiai. Dėl nežinomų priežasčių šiose vietovėse nebuvo laukinių gyvūnų, nors dar prieš du metus, kai aš čia lankiausi, stambių žvėrių čia buvo daugybė – nebuvo tik dramblių raganosių, o dabar čia gyveno tik liūtai. Beje – ir jų buvo ne mažai. Visai gali būti, kad būtent dėl to, kad žolėdžių bandos paliko šias vietas, likę liūtai š bado tapo tokie pakvaitę ir aršūs, nes liūtai, jei jų nelieti ir jie sotūs, pakankamai taikūs gyvūnai, bet alkas liūtas – toks pat pavojingas, kaip ir alkanas žmogus. Man teko girdėti labai įvairių nuomonių apie liūtų bailumą arba drąsą, tačiau iš savo patirties galiu pasakyti, kad viskas priklauso nuo jų skrandžių būklės: alkano liūto niekas nesustabdys, o štai sotų – labai lengva išgąsdinti.
Taigi, mes klajojome ir nematėme nieko, nei krūmynų gazelių, nei daikerių (v.p.: „duiker“ – daikeriai nedidelės dykaraginės antilopės – 2 gentys 19 rūšių, čia matomai turimi galvoje krūmininiai dukeriai, autorius juos vadina antilopėmis), tad, galų gale, pavargę ir suirzę, mes pasukome link stovyklos ir perėjome stačios kalvos keterą ir aš sustingau. Už kokių šešių šimtų žingsnių išvydau tauriąją antilopę kudu. Tai buvo patinas (Strepsiceros kudu). Jo nuostabūs raityti ragai aiškiai išsiskyrė švelniame dangaus mėlyje. Kaip jūs jau žinote, turiu aštrų regėjimą, tad net per tokį atstumą aiškiai įžiūrėjau ant jo šonų baltus dryžius, kuriuos nušvietė saulė, ir aštrias ausis, kurios baidydamos muses trūkčiojo (v.p.: autorius kalba apie didžiąją kudu „Tragelaphus strepsiceros“. Patelės neturi ragų. Šios antilopės gyvena pietų ir rytų Afrikoje, krūmynų savanose).
Nuostabu, bet kaip iki jos prisėlinti? Būtų buvę kvaila šauti iš tokio atstumo, kaip ir esant tokiam reljefui, ir dar iš pavėjinės pusės jį persekioti. Nusprendžiau, kad vienintelė išeitis kudu apeiti dideliu, kokios mylios lanku ir prie antilopės prisėlinti iš kito šono. Pakviečiau Harį ir jam paaiškinau, ką reikia daryti. Tačiau tuo metu kudu šoktelėjo ir kaip kokia šuoliuojanti raketa nulėkė šlaitu. Nežinau, kas ją pabaidė, bet tai tikrai buvome ne mes. Galimai kažkur pasirodė hiena arba leopardas, kurį šiose vietose daugelis vadina tigru (v.p.: tikrieji tigrai Afrikoje negyvena). Tačiau tai nesvarbu – antilopė šuoliavo šiek tiek artėdamas link mūsų ir aš niekada nemačiau tokios greitos antilopės. Pamiršęs, jog šalia yra Haris, net keiktelėjau. Tačiau, juk esant tokioms sąlygoms, tai atleistina, juolab, kad Haris įdėmiai sekė kaip šis nuostabus gyvūnas šuoliuoja. Labai greitai antilopė pasislėpė krūmuose ir išniro jau per kokius penkis šimtus žingsnių nuo mūsų. Ji jau šuoliavo per palygintinai lygią akmenuotą vietovę. Kuru kliūtis peršokdavo milžiniškais šuoliais ir ją stebėti buvo tikras malonumas. Štai aš ir mėgavausi šiuo vaizdu, bet pasisukęs į Harį, nustebau – jis kilstelėjo šautuvą prie peties.
- Jaunas asilas! – šūktelėjau. – Negi tikiesi...
Nespėjau baigti sakinio, nes pasigirdo šūvis... ir įvyko tikras stebuklas, kokio nemačiau per visą savo gyvenimą. Kudu kaip tik šoktelėjusi skriejo – ji lėkė per akmenų krūvą po savimi prispaudusi visas keturias kojas ir staiga jos išsitiesino, kudu ant jų atsistojo, bet čia pat kojos sulinko ir taurusis gyvūnas galva priekin krito ant žemės. Akimirkai pasirodė, jog aukštai kilstelėjusi savo kojas ji atsistojo ant savo ragų, o po to ji persivertė ir sustingo.
- O Dangau! – riktelėjau. – Tu į ją pataikei! Ji negyva.
Haris tylėjo, netgi atrodė išsigandęs. Ir nieko tame keisto. Niekada neteko matyti tokios neįtikėtinos ir iš koto verčiančios sėkmės. Suaugęs žmogus, nekalbant jau apie berniuką, galėjo nors tūkstantį kartų iššauti, bet nepataikyti į taikinį. Priminsiu, kad tas „taikinys“ šuoliavo ir peršokinėjo akmenis už penkių šimtų žingsnių nuo mūsų. Ir štai, berniukas, atsitiktiniu šūviu, net nekilstelėjęs taikiklio rėmelio ir vedinas tik instinkto įvertino gyvūno greitį ir taikymosi kampą, ir į jį pataikė – tarsi prikalė.
Nieko neištariau, nes toks iškilmingas momentas visai netiko pokalbius, tad paprasčiausiai nusileidau link nuostabaus ir nejudančio kudu. Panašiai per vidurį kaklo matėsi apvali lygiais kraštais kulkos, kuri pramušė stuburą per slankstelį, pažeidė jo smegenis ir išėjo kitoje pusėje.
Jau buvo vakaras, kai mes atsipjovę geriausius gabalus, kuriuos galėjome panešti, pririšome prie spiralinių ragų (ilgis, beje – net penkios pėdos) raudoną nosinę ir kelis žolės kuokštus, kad atbaidytume šakalus, ir patraukėme į stovyklą.
Mus pasitiko jau pradėjęs jaudintis Faraonas ir paskubėjo mus „pradžiuginti“ naujiena, kad susirgo dar vienas jautis. Tačiau net ši bloga naujina Hario nenuliūdino. Neįtikėtina, bet giliai viduje jis manė, jog kudu nušovė dėka savo įgūdžių. Berniukas, žinoma, šaudė puikiai, bet toks savęs vertinimas buvo kiek juokingas ir aš jam apie tai tiesiai šviesiai pasakiau.
***
Baigus valgyti kudu kepsnius (jei patinas būtų kiek jaunesnis, jie būtų buvę minkštesni), atėjo laikas ruošti pasalą Džim-Džimo žudikei. Nusprendėme, kad vietoj jauko ir vėl naudosime sergantį jautį, kuris ir taip jau buvo visai arti dvasnos – vos ne vos pastovėjo ant kojų. Faraonas pasakojo, kad po pusiaudienio šis jautis vaikščiojo rautu - sukosi vienoje vietoje - taip visada būna paskutinėje „raudonųjų vandenų“ stadijoje, o dabar jis siūbuodamas stovėjo žemai nuleidęs galvą. Taigi, kaip ir vakar, mes jį pririšome prie kelmo – jei liūtė jo šiąnakt nenužudys, tai ryte jis pats nudvės. Netgi pergyvenau, kad jis nenudvėstų anksčiau, nes tokiu būdu jis jau negalės pasitarnauti kaip masalas, nes liūtas turi sportininko charakterį ir jei jis ne itin alkanas mieliau medžioja ir nesusigundo dvėseliena. Kita vertus, po to jis dar ne kartą grįžta prie savo grobio.
Kaip ir praeitą naktį, mes budėjome keletą valandų, kol galiausiai Haris kietai miegojo, o ir man, įpratusiam prie tokių budėjimų, lipo akys ir tikrai būčiau užsnūdęs, jei Faraonas nebūtų man niukstelėjęs į šoną:
- Paklausyk! – sušnabždėjo jis.
Akimirksniu atsipeikėjau ir pradėjau įtemtai klausytis. Krūmynuose, kiek dešiniau nuo žaibo suskaldyto medžio, prie kurio kelmo buvo pririštas jautis, pasigirdo lengvas traškesys. Labai greitai jis pasikartojo. Ten kažkas judėjo – tyliai ir beveik nepastebimai, bet nakties tyloje tie garsai girdėjosi aiškiai.
Pažadinau Harį, kuris vos pravėręs akis ištarė:
- Kur ji? Kur? – ir pakėlė šautuvą prie peties taip, kad man, Faraonui ir jaučiams jis tapo pavojingesnis, nei bet kokia liūtė.
- Užsičiaupk, - piktai sušnabždėjau ir tuo pačiu momentu pasigirdo žemas bjaurus urzgimas dešinėje esančiuose krūmuose, šmėstelėjo kažkas gelsvo ir pasislėpė kairėje esančiuose krūmynuose. Vargšas sergantis jautis sudejavo ir drebėdamas sutrepsėjo kojomis. Ryškioje mėnulio šviesoje mes jį puikiai matėme. Tiesą pasakius, man net žiauriai pagailo pasmerkto kančioms vargšo gyvulio, o tai, kad jis iš tiesų kankinosi – nebuvo jokių abejonių.
Tuo tarpu liūtė – o tai tikrai buvo ji – pranėrė žaibiškai – mes ne tai, kad nespėjome iššauti, bet net ir gerai jos pamatyti. Bendrai paėmus, naktis yra nedėkinga šaudymui, jei tik taikinys nėra pakankamai arti ir nestovi vietoje. Mėnulio šviesa iškraipo vaizdą, o kryptuką sunku įžiūrėti, tad net geriausias šaulys veikiau prašaus, nei pataikys.
- Ji tuoj grįš, - ištariau. – Įdėmiai stebėkit ir dėl dievo meilės – be mano komandos nešaudykit.
Nespėjus man ištarti šių žodžių, liūtė vėl pranėrė greta jaučio, jo net nepalietusi.
- Ką ji daro? – sušnabždėjo Haris.
- Ko gero žaidžia su mumis, kaip katė su pele. Palauk, tuoj ji jį puls.
Vos man ištarus šiuos žodžius, liūtė vėl šoko iš krūmų, tik šį kartą ji peršoko per drebantį jautį. Neįtikėtinai puikus reginys! Nutvieksta ryškios mėnesienos liūtė peršoko jautį, tarsi ją kas nors specialiai tam dresiravo.
- Galėčiau patikėti, kad ji pabėgo iš cirko, - sušnabždėjo Haris. – Nuostabiai šokinėja.
Nieko neatsakiau, bet pagalvojau, kad jeigu tai būtų tiesa, jis pasirodymą ne kažin kaip įvertino, nes girdėjau tylų jo dantų kalenimą.
Ir viskas gana ilgam nurimo. Net nusprendžiau, kad liūtė pasišalino, bet staiga ji vėl pasirodė – vienu šuoliu atsidūrė jaučiui ant nugaros ir smogė baisų smūgį letena.
Jautis trūkčiodamas kojomis krito ant žemės, o ji palenkė savo galvą ir iš malonumo suurzgusi suleido dantis į mirštančio gyvūno kaklą.
Kai liūtė pakėlė galvą – visas snukis buvo kruvinas. Ji stovėjo ir žvairuodama į mus laižė jaučio kaklą ir net iš malonumo sumurkė.
- Štai dabar ir mūsų eilė, - ištariau. – Šaunam visi kartu.
Pabandžiau kuo atidžiau nusitaikyti, bet Haris nebelaukdamas komandos iššovė pirmas ir, savaime suprantama, tai privertė ir mane suskubti.
Kai dūmai išsisklaidė, apsidžiaugiau pamatęs, jog liūtė už jaučio voliojasi po žemę. Deja, bet jautis ją užstojo ir mes negalėjome jos pribaigti naujais šūviais.
- Jai galas, tai prakeiktai geltonai demonei! – džiaugsmingai sušuko Faraonas, bet tą pačią akimirką liūtė ne pakilo, ne tai persivertė ar tai pabandė šokti į dešinėje esančius krūmus. Iššoviau pavijimui, bet ko gero nesėkmingai – ji bet kokiu atveju sėkmingai pasislėpė krūmuose ir pradėjo tokį triukšmą, kokio dar nebuvau girdėjęs. Ji tai verkšleno, tai dejavo iš skausmo, tai taip urzgė ir tobulai riaumojo, kad viskas aplinkui drebėjo.
- Ką gi, - ištariau. – Turime leisti jai riaumoti, nes naktį eiti paskui ją į krūmynus būtų paskutinė beprotybė.
Mano nuostabai ir nerimui, tuo pat metu nuo upės pusės pasigirdo atsakomasis riaumojimas, o po to dar ir kitas, bet jau nuo krūmų pusės. Galėjau prisiekti, kad čia buvo dar liūtų!
Sužeistoji liūtė pradėjo riaumoti dar garsiau – galimai kvietėsi pagalbos. Bet ar tai buvo tiesa ar ne, bet jie greitai pasirodė – už kokių penkių minučių anapus spygliuotos tvorelės pamatėme nuostabų liūtą, kuris ėjo link mūsų per tankią tambuki žolę, kuri nakties tamsoje atrodė kaip tikras nokstančių kukurūzų laukas (v.p.: „tambouki-grass“ arba „tambuki“ – afrikan. sorgai).
Jis judėjo dideliais šuoliais – didingas vaizdas!
Liūtas sustojo per penkiasdešimt žingsnių nuo mūsų atvirame lauke ir užriaumojo. Jam atsakė liūtė, o po to pasigirdo riaumojimas ir iš trečiosios pusės ir į sceną, žengdamas tarsi karalius, prisėlino trečiasis didelis juodakartis liūtas ir prisijungė prie antrojo liūto. Tuo momentu aš pajaučiau viską, ką tik galėjo jausti vargšas jautis.
- Hari, paklausyk, - sušnabždėjau, - jokiu būdu nešaudyk. Tai pernelyg pavojinga.
Taigi, porelė liūtų nupėdino į krūmyną, kur riaumojo sužeista liūtė ir ten jau visi trys pradėjo riaumoti ir kosėti. Tačiau liūtė gana greitai nutilo, o liūtai išėjo iš krūmų. Pirmasis, matyt žvalgydamasis žingsniavo juodakartis liūtas, kuris pasuko link gulinčio jaučio ir jį apuostė.
- Puikus taikinys, - drebėdamas iš susijaudinimo, sušnabždėjo Haris.
- Taip, bet nešaudyk, - atsiliepiau. O tai jie dviese puls mus.
Haris pratylėjo, bet ar tai dėl jaunatviško veržlumo, ar dėl to, kad jį iš pusiausvyros išmušė susijaudinimas, ar dėl vėjavaikiškumo (jis to niekada negalėjo paaiškinti), bet faktas tas, kad jis tylomis, be jokio žodžio, visiškai nekreipdamas dėmesio į mano žodžius ir įspėjimus pakėlė savo „Westley Richard“ šautuvą ir iššovė į juodąjį liūtą ir – svarbiausi – pataikė jam į šoną. Liūtas siaubingai suriaumojo ir riaumodamas pradėjo dairytis į šonus.
Karštligiškai mąsčiau kaip mums reiktų suktis iš tokios padėties, o tuo tarpu tas galingas juodakartis liūtas, kuris akivaizdžiai nesuprato kodėl jam suskaudo, puolė šalia stovintį geltonkartį draugelį, kaip jo skausmo kaltininką. Reikėjo pamatyti, kaip nežinia dėl ko užpultas geltonasis liūtas nustebo. Jis nuoširdžiai riaumodamas persivertė kūliais, o juodakartis velnias užšoko ant jo ir pradėjo draskytis. Geltonkartis liūtas atsikvošėjo ir galiu prisiekti – jis įsigudrino atsistoti ant kojų ir baisiai riaumodamas ir niurzgėdamas sugriebė užpuoliką.
Tai buvo nenusakoma ir nuostabu! Ar žinote koks šokiruojantis vaizdas matyti du didelius kovojančius šunis? Tai štai, visa šimtinė besidraskančių šunų kova nebuvo tokia siaubinga, kaip šių dviejų įniršusių žvėrių, kurie urgzdami raičiojosi žolėje ir laukiniame įniršyje vienas kitą draskė ir drebino naktį savo laukiniais balsais. Kova buvo tikrai didi. Jie bandė vienas kitą draskyti nagais ir įsikibti priešininkui į gerklę, o jų karčių kuokštai lėkė į visas puses, geltonas kailis nusidažė krauju. Mes apimti siaubo žiūrėjome kaip su laukine energija kaunasi dvi milžiniškos katės. Keletą minučių nebuvo įmanoma nuspėti, kuriam liūtui geriau sekasi, bet pagaliau pamačiau, kad juodasis liūtas, nors ir buvo stambesnis, bet pradėjo pralaiminėti. Linkęs manyti, kad dėl to buvo kalta žaizdos jo šone. Bet kaip ten bebūtų, jam pradėjo nebesisekti, nors kita vertus, vienaip ar kitaip, jis užpuolė pirmas ir užsitarnavo savo likimo. Ir vis tik, aš jį užjaučiau – jis kovojo puikiai net tada, kai priešininkui vis tik pavyko nutverti jį už gerklės ir, nežiūrint pasipriešinimo, jį beviltiškai prispaudė. Jie susikibę bjauriai ir baisiai voliojosi, bet geltonkartis liūtas nepaleido juodojo gerklės ir šis po truputį pradėjo silpti, alsavimas pasidarė trūkčiojantis, o šnervės net švilpė ir, galų gale, jis pražiojo savo nasrus silpnai suriaumojo, sutrūkčiojo ir padvėsė.
Visiškai įsitikinęs savo pergale geltonkartis liūtas paleido savo auką, atsistojo ir pradėjo ją uostyti. Po to jis lyžtelėjo žuvusį liūtą per akį ir nenuimdamas savo letenos nuo jo kūno užtraukė pergalės himną, kuris pasiekė visus naktinius užkaborius.
Štai tuo momentu nusprendžiau įsikišti. Tam, kad garantuotai pataikyčiau, gerai prisitaikiau į jo kūno centrą ir truktelėjau nuleistuką – iš graižtvinio vamzdžio paleista 570 kalibro kulka kiaurai perskrodė geltonąjį žvėrį ir šis krito ant savo aukos.
Pagaliau, patenkinti sėkme, mes su Hariu pramiegojome iki aušros. Faraonas nesigulė šiaip – dėl viso pikto, jei dar koks nors liūtas sumąstys mus aplankyti.
***
Saulė jau buvo pakilusi visai aukštai, kai mudu su Faraonu išėjome ieškoti liūtės (Hariui neleidau su mumis keliauti). Ji užtilo beveik iš karto po to kai pasirodė liūtai ir nuo to karto mes jos balso negirdėjome, tad mes nusprendėme, kad ir ji padvėsė.
Aš pasiėmiau šautuvą, o Faraonas kirvį, kuris jo rankoje buvo pavojingas visiems aplinkiniams.
Šiek tiek pastoviniavome prie liūtų. Tai buvo nuostabūs žvėrys, bet jų kailiai buvo beviltiškai sugadinti – labai dėl to buvo gaila.
Po kelių minučių radome kruviną sužeistos liūtės pėdsaką, kuris vedė į krūmynus. Kažin ar verta pasakoti, kad mes ėjome labai atsargiai. Man visas šis nuotykis siaubingai nepatiko ir aš save guodžiau tik tuo, kad tai padaryti būtina ir tuo, kad krūmynai ne itin tankūs. Stengėmės atidžiai apžiūrėti ir apeiti kiekvieną krūmą, bet liūtės nebuvo, nors kraujo dėmių radome apsčiai.
- Ji dvėsti išėjo kažkur kitur, Faraone, - pasakiau zulu kalba.
- Taip, inkosi (v.p.: zulu – “Inkoos”, t.y. “vadas”), - atsakė jis. – Ji iš tiesų išėjo.
Jis nespėjo baigti savo sakinio, kai aš išgirdau riaumojimą ir pasisukęs pamačiau liūtę. Ji iššoko iš krūmyno ir prisėlinusi prie Faraono iš nugaros, pakilo ant užpakalinių kojų ir ji buvo gerokai aukštesnė už jį. Jos priekinė letena buvo sužeista prie pat peties ir beviltiškai karojo, tačiau sveikąja letena užsimojo smogti Faraonui, kad šį parverstų. Nespėjus man ne tik prisitaikyti, bet net sukrutėti, kad užkirsčiau nelaimę, zulusas sureagavo greitai ir tinkamai – jis atšoko į šoną ir užsimojęs sunkiu kirviu smogė liūtei per nugarą. Nuo perkirsto stuburo liūtė žuvo iš karto ir mano nuostabai ji susmuko kaip maišas.
- Garbės žodis, Faraone, - ištariau. – Puikiai pasidarbavai. Pačiu laiku.
- Taip, - šypsodamasis ištarė jis, - tai buvo puikus smūgis, inkosi. Dabar Džim-Džimas gali ilsėtis ramiai.
Pasikvietėme Harį ir apžiūrėjome liūtę. Sprendžiant iš nudėvėtų dantų, tai buvo sena patelė, nelabai stambi, bet gyslota, raumeninga ir išskirtinai gyvybinga – po tokio sužeidimo – šitiek laiko išgyveno. Jai ne tik buvo lūžęs petys – mano kulka jos kūne buvo pramušusi didelę beveik kumščio dydžio skylę...
***
- ...štai ir viskas. Pasakojimas apie vargšo Džim-Džimo galą ir apie tai, kaip mes už jį atkeršijome –baigtas. Tačiau pats įdomiausias epizodas, tai dviejų liūtų kova. Nieko panašaus aš daugiau nemačiau, nors visai nemažai išmanau apie liūtus ir jų įpročius.
- O kaip jūs grįžote į Piligrims-Restą? –paklausiau medžiotojui Kvotermenui pabaigus pasakojimą.
- O, mums buvo labai nelengva, - atsakė jis. – Antrasis susirgęs jautis padvėsė, o po to dar vienas ir mums beliko pasitenkinti likusiais trimis, kuriuos kinkėme trikampiu. Jie šiaip ne taip vilko furgoną, o mes stūmėme. Tad per dieną nukeliaudavome ne daugiau keturių mylių ir iki gyvenvietės nusigavome tik po mėnesio. O paskutinę savaitę iš alkio neblogai sulysome.
- Ta reiškia, kad didesnė dalis jūsų ekspedicijų baigdavosi nesėkmėmis, - ištariau. – Jei ne tas, tai anas, bet jūs vis tiek vėl iškeliaudavote ieškoti naujų nuotykių. Nenustoju jumis stebėtis!
- Na taip, kažkaip taip. Bet neužmirškite, kad medžioklės amatas mane maitino daug metų. Be to, pusė viso to malonumo sudaro būtent pavojai ir nelaimės, ir jie baisūs tik kai nutinka. Na ir ne visos mano klajonės baigėsi liūdnai. Kada nors aš jums, jei norėsite, papasakosiu istoriją su laiminga pabaiga, nes aš per tą ekspediciją uždirbau kelis tūkstančius svarų ir gėrėjausi nuostabiu reginiu, kokį ne kiekvienas medžiotas išvys. Būtent per tą kelionę aš sutikau pačią ryžtingiausią čiabuvę Maivą. Daugiau tokios tvirtos moters nebuvau sutikęs. Bet dabar jau pernelyg vėlu, o ir man nusibodo pasakoti tik apie save. Būkit malonus, paduokite man vandens!
______
____
_____
Vertė A.Š.Donatas (Armanjako Šalis). Tikiuosi patiko.
Mano projektų biblioteka: https://armanjakas3.blogspot.com/2017/09/el-skaitykles-laisvosios-bendrinimo.html
Paskyra FB, kurioje galite rasti
visas naujienas, mano planus ir kitokių galimai Jus sudominančių dalykėlių: https://www.facebook.com/donatas.espada.3
Mano kol kas kiek apleistas
tinklaraštis: https://alterold.blogspot.com
Svarbiausias ir brangiausias mano realizuotas
projektas: https://dausose.blogspot.com/
Nuo ko viskas prasidėjo: https://armanjakas.blogspot.com
Ir projektas, kuris pagaliau bus
baigtas šį rudenį: https://fleshmanas.blogspot.com/
