Visai ne Džango

Norintiems skaityti el. skaityklėse (iš ties maloniau):

Epub – https://drive.google.com/file/d/1ypVgDqFViybJWEc7Yo7tTgjj8Dofmr1R/view?usp=sharing

Mobi - https://drive.google.com/file/d/1gj4_-MDZrxf5ZEOYaulTTWRCv47z3LOr/view?usp=sharing

Pdf - https://drive.google.com/file/d/1-RPyoxFOGPJ-enV1nloC3dMOC2d17h_V/view?usp=sharing

Visai ne Džango

(arba vieno žvejo istorija)

aut. Armanjako Šalis. Donatas

 ___________________________________________________

N-18 ar N-21? Ir bet kokiu atveju  - ne žmonėms, kurie baidosi keiksmų ir skuba matuoti pasaulį pagal savo mikropasaulėlį... 

(ir po to nesakykite, kad neperspėjau)

__________________

Kokiam žanrui priskirti - palieku spręsti patiems.
 Lietuviškoje literatūroje toks žanras vis tiek nepriimtinas...

Tai visiškas pankas.
O tiksliau - mano galva - tai - folkpankas

Jei kas perskaitys iki galo, supras, kodėl.

Tiesa, reikia žinoti vieną tokią legendą, bet nemanau, kad tai problema...

Aut. A.Š. Donatas (Armanjako Šalis)

Ryški, bet jau neakinanti ir besileidžianti saulė pasiekė medžių viršūnes. Jos per ežerą metamas rausvai geltonas, ryškiai nuo vandens atsispindintis takas, sušvito tarsi atsisveikinimas su šia diena.

Ramų vandenį šiaušė lengvas vakarinis vasaros vėjelis, šnarėjo meldai. Vakarinis paukščių klegesys vis labiau įsisiūbavo, bet visa tai bandė užgožti nuo vasarnamio pirtelės sklindanti muzika – bumsikai su kažkokių prislėgtų neaiškių žodžiu kratiniu.

Ežero pakrante aidėjo linksmas moterų klegesys, vyrų šūktelėjimai ir net, keiktelėjimai. Palei žemę nusidriekė kepsninės dūmas ir iki niūraus žvejo, sėdinčio ant trumpo lieptelio, vėjelis atnešė ant beržo anglių, paskanintų kadugiais, kepančios mėsos – kiaulienos šašlyko - kvapą.

Šnervėms pagavus keptos mėsos kvapą, žvejo skrandis net sugurgėjo, jį suspaudė mėšlungis. Šis nevalingai nurijo seilę. Piktai šnypštelėjo ir švarko kišenėje sugrabaliojo cigaretę.

Spragtelėjo dujiniu žiebtuvėliu. Šis, nuo gulėjimo džinsų kišenėje buvo įkaitęs ir pliūptelėjo ugnies geizeriu. Vos nenusvilino antakių ir apšepusių ūsų.

- Bl@t, pyzd@... – keiktelėjo žvejys išpūsdamas dūmą ir nusispjaudamas į šalia siūbuojančius meldus.

Purptelėjo kažkoks smulkus paukštelis.

Iš Kaliningrado kontrabanda atgabentos cigaretės tvaikas, kuriame matyt buvo susuktas su šiaudais sumaišytas mėšlas, permušė visus kvapus ir šleikščiai nutvilkė burną.

- N@chui, - žvejys nuspriktavo svylančią cigaretė tolyn į ežerą, gerokai už ant vandens plūduriuojančios plūdės ir pagraibęs šalia kėdutės, užgriebė skardinę alaus. Užsivertė ir vos nepaspringo, kai į nosiaryklę pateko karčių putų. Bet susilaikė ir nugėrė kelis gurkšnius. Permušdamas  visus čiulbesius, ulbėsius ir bumsikus – atsiraugėjo. – O!ooo! Bl@t! Vat taip, vat...

Jau vėstantis vėjelis - tarsi atsikeršijo už visus – pasikeitė ir truktelėjo savo vėsuma. Žvejys net nusipurtė ir pastatęs skardinę ant liepto lentų, išsitiesęs, bet taip nuo kėdutės ir nepakilęs, ėmėsi sagstyti švarko.

Pasigirdo šnaresys. Lieptas susiūbavo.

- Ei Kaziau, - išgirdo jį šaukiantį gerai pažįstamą Povilo balsą. – Ką čia vienas veiki? Užtenka čia šūdą malt.

- Nebaidyk žuvies, - net neatsisukęs sumurmėjo Kazys.

- Štai, imk, blyn, o tai alkanas liksi, - Kazys net nepajuto, kaip jam ant kelių atsidūrė plastikinė lėkštutė su tomatais apipiltu, karštu ir nuostabiai kvepiančiu šašlyku, su įmestais keliais agurkų griežinėliais ir su pora riekelių juodos duonos. – Prie stalo visi tavęs laukia.

- Nenoriu...

- Baik, Kaziau, griaužtis, - už nugaros stovintis Povilas, kurio išsikišęs pilvas švytėjo iš po aiškiai po skalbimo susitraukusių marškinių, palingavo galva. Jo akys nuo gėrimų jau buvo pastiklėjusios, drambloti skruostai įkaitę ir tamsiai nuraudę. – Bus gi tų bobų, bliam!

- Eik tu na... – norėjo numoti ranka Kazys bet nuo sujudėjimo lėkštė vos nenulėkė nuo kelių ir jis, ją instinktyviai gaudydamas, nebaigė siųsti Povilo į „tolimuosius kraštus“.

- Vat pats ir eik, kad durnas... – numojo ranka Povilas ir apsisukęs nužingsniavo. Jau kojomis šiuršendamas žolę, artėdamas link baliauninkų, garsiai išbaubė: - ANT KALNO MŪŪRAAAAIiiii!!.

Stiprus Povilo balsas nusirito gal net iki kito, iki vos įžiūrimo ežero kranto.

- Tfu... – vėl į meldus nusispjovė Kazys. Bukai pažiaumojo tąsų ir iki galo neperkepusį šašlyko gabalą, pastatė lėkštę ant liepto lentų šalia sulankstomos kėdutės ir kita ranka vėl sugrabaliojo alaus skardinę. Gurkštelėjo. – Bobos, bobos... Velniop tas bobas. Nafig. Niekada gyvenime... daugiau... Bledės.

Kazio akyse eilinį kartą iškilo vaizdingas paveikslėlis, kaip jis grįžęs namo, jau girdėdamas įtartinus aikčiojimus ir dejavimus, praveria miegamojo duris...

...kaip sustingsta tarpduryje ir stovi lyg idiotas...

Ir regi, kaip brangioji žmonelė „joja“ ant kaimyno iš antro aukšto...

Tiesiog mato, kaip jos sustangrėjusios sultingos krūtys maskatuoja, kaip ji įnirtingai šnorpuodama aikčioja, o jai pritaria tas niekšas..
...niekšas...
...niekšai...

Na, nors dar  gražuoliukas, koks būtų... O tai plaukuotas visas kaip gorila...

Barzdotas, kaip... (Kazys nesurado epiteto)

Velniop...

O ji vis supasi, jodinėja...
...aikčioja...

Gorilos Iš Antro Aukšto plaukuota ranka pakyla ir sugniaužia jos krūtį, o ji dar labiau užsiaimanuoja...

Kazys stovi ir beviltiškai supranta, jog su juo būdama - ji tokios aitros nerodė...

Niekada. Net ant viršaus nelipdavooooo!
NIEKADA!

Juodas pavydas....

O pačiutė staiga, jau beveik ekstazėje, pasuka galvą ir jos apsamanojusios akys staiga išsiplečia ir ji ištaria ar išrėkia ilgą:

- Oooooch!! – ir ji griūva ant šono, staigiai bando slėptis po antklode. 

Sušmėžuoja dar nebaigęs darbo įspūdingo dydžio falas... ir plaukuotos kojos... Pakyla barzdota Gorilos Iš Antro Aukšto galva ir dar blūde skendinčios aštunkojo akys dėbtelį į Kazį...

Kazys nusipurtė - reginys išnyko...
Bet Kazys, kažkodėl, pagalvoja ne apie tai, ne apie juos, o  apie vakar žiūrėtą kin ir suspaudė kumščius taip, kad skardinė braškėdama sulinko, o alaus puta kliukstelėjo ant švarko..

jis pagalvoja apie Džango.

Taip. Apie Džango.

Jei jis būtų Džango, čia pat abu nušautų. Ir nuogus lavonus, palikdamas ilgą kraujo šliūžę laiptinėje ir kieme,  vilktų per visą mokyklos stadioną...

Jo (Kazio) fantazija nupiešė, kaip jis jau juos kabina ant futbolo vartų skersinio...

....bet Kazys nebuvo Džango!

Kazys neturėjo pistoletų. Nei legalių, nei nelegalių. Iš vis leidimo ginklui neturėjo.

Net virtuviniai peiliai buki. Nemokėjo normaliai išgaląsti.... Ir tie patys kažkur stalčiuose...

O kirvis? Koks dar kirvis daugiabutyje?! Kam jis?!

Velniop. Kazys, juk joks Džango...

Ir niekada juo nebus.
Jis tai žinojo ir dėl to pyko ant savęs... O ant ko dar? 

- Nafig. Bledės, tos visos bobos! Kalė nenorės, kuilys neužšoks, - Kazys nusipurtė ištaškydamas slogius prisiminimus. - Nors ir visi tie ilgapimpiai irgi bledės! Visi ilgapimpiai bledės... Kuiliai...

Keikis nesikeik, o nuoskaudos ir sutrypto "ašai esmi" - ego - slogutis, kaip buvo, taip ir liko.

Vis labiau po skvernais lindo drėgme ir vėsa dvelkiantis vėjelis, nors saulė už medžių dar ir nepasislėpė.

- Linksma, jiems ten matai, bli@at, - atsiliepė Kazys į kažkieno pagarsintą muziką.
Žvejys vėl susižvejojo cigaretę.

Tik, šį kartą, jau prisidegė atidžiau - antakiams niekas negrėsė.
Apimtas nervo ir savigraužos, ir nuoskaudos, ir nenumaldomo kartėlio, šlykštų dūmą  sutraukė per du kartus iki pat filtro...

Vartaliodamas tarp pirštų jau tik smirdantį filtrą, pagalvojo, kad tą kartą, reikėjo nors ką nors padaryti. Nebūtinai, kaip tas Džango, bet, na nors ką nors!

Kokią skrynutę nuo komodos paleisti į juos, ar ką?.. Skandalą sukelti?.. Prakeikti?
Gal taip dabar nesigraužtų?

O štai dabar - jau vėlu. Sielokis nors per visą pilvą, o jau vėlu. Klounu ir negimęs, greit gali juo patapti...

Kazys nuspriktavo sudegusį ir smirdantį filtrą į meldus. Nusispjovė.

- Nė velnio nekimba, - sumurmėjo ir pasilenkęs pačiupo meškerę. Truktelėjo. Laisva ranka pagavo valą šalia plūdės ir vėl nusispjovė: – Nugraužė, rupūžės. Pūgžliai, kad juos kur.

Kabliukas buvo plikas. Jokio masalo nebuvo likę.

Kazys apsidairė. Kilstelėjo dėžutę, o sliekų jau nebuvo. Iškratė žemes čia pat po kojom, ant liepto, nors ir žinojo, jog nieko jau neras. Bet vis tiek kedų galiuku, dar jas pažarstė.

Pasuko galvą į triukšmadarius. Akimirkai pagalvojo, jog gal reiktų eiti pas juos, pasigerti, ar ką? Bet čia pat nusipurtė. Jam atrodė, jog visi jį pirštais badys, o išgėrę dar ir žvengs. Juolab, ten dar ir josios bendrų draugų/draugių buvo. Prakeikė tą minutę, kai pagalvojęs, jog prasiblaškys, sutiko čionai atvažiuoti.

- Ble. Kiek alaus išgėriau? Gal reik važiuot iš čia nafig, - Kazys pasilenkė ir suskaičiavo skardines... – Keturios... Ne, penkios (dirstelėjo į pakrantės vandenį, kur užkliuvusi už meldų lėtai tyvuliavo penktoji skardinė). Ble... Valandžiukę reikia pasėdėti ir tada važiuoti. Nafig tuos mentus, gal nesugaus. Velniop visus.

Trukteldamas koją, netyčia užkliudė lėkštutę, kuri trakštelėjo. Kazys vėl nusikeikė: suprato jog įdėjo koją į šašlykus, duoną ir tomatus.

- Štai ir masalas, - susinervinęs, bandydamas nuo kedo pado nubraukti tomatus ir brūžindamas koja į lieptelio lentas, čiupo mėsgalį. Riebiai keiksnodamas, drebančiom iš susierzinimo rankom jį užkabino ant kabliuko ir su visu įniršiu, net atsistojęs ir atsivedėjęs, drožė meškere priekin... – Šlykštynė!

Meškerė vos neišslydo iš rankų, o užkabintas ant kabliuko šašlykas garsiai pliumptelėjo į vandenį.

Plūdė giliai paniro, jos nesimatė. Matomai per didelis gylis, o šašlykas per sunkus - nuskandino plūdę...

- Nu tu bli@, kad tave kur kelmas! – Kazys pradėjo nervingai sukti ritę.

Staiga valas truktelėjo. Meškerė perlinko. Kazys vėl nusikeikė ir iššiepęs dantis, pabandė pavedžioti meškerikočiu, atpalaiduoti valą ir vėl truktelėti. Tik, šį kartą, labai švelniai.

Nepavyko...

Nevykėlis ir nenusisekęs vyrelis pabandė meškerę pakirbinti...

Nepavyko...

Visai atpalaidavo valą, pasidairė ar nebūtų galia pažingsniuoti krantu, kad galėtų truktelėti kitu kampu, bet  tik atsikrenkštęs nusispjovė:

- Velniop! – užspaudęs ritės stabdį, iš visų jėgų vėl timptelėjo.

Staiga, vanduo suraibuliavo subangavo. Skaidrius ežero vandenis, per kuriuos paprastai  dienos šviesoje matydavosi dugnas net iki poros metrų ar daugiau, jau dengė beveik pasislėpusios saulės šviesa, kuri jo paviršių pavertė į veidrodinį-sidabrinį blizgesį, tad Kazys išvydo tik ratilus, lyg kas būdų po vandeniu iškvėpęs orą (ar gerai pabezdėjęs). Paviršius nuraibuliavo ir...

...ir staiga suputojo.

Žvejo vepelis atvipo, tarsi išlūžęs stalčius.

Ratilai priartėjo prie lieptelio, lyg po vandeniu kažkas galingas plauktų ir greit lieptelis sudrebėjo...

Iš vandens išniro rankos...

Nenormaliai baltos, lyg vaškinės, lyg iš sniego nulipdytos...

Pirštai įsikibo į lieptelio galą...

Kazys norėjo surikti, bet jam tik teišėjo kažkoks sausas gargaliavimas... Tarsi jį visą būtų suspaudęs mėšlungis.

Lieptelis vėl sudrebėjo, sulingavo, sujudėjo ir iš vandens stryktelėjo siluetas. Pirmas įspūdis, jog tai lyg milžiniškas šamas iššoko iš vandens - stačias. Tik tas šamas turėjo moterišką pasturgalį, kuriuo klektelėjo ant lietelio galo. "Šamas" persisuko ir rankomis(!)...

....taip, tarsi šamas galėtų turėti rankas?!(!)...

...rankomis įsirėmęs į lieptelį persisuko.

Kazys žengtelėjo atgal ir užkliuvęs už žvejo kėdutės, drėbėsi į ją. Meškerė pliumptelėjo į vandenį ir pasislėpė po liepteliu. Užkliudytos tuščios ir viena pilna skardinės tarškėdamos nusirideno per lieptą, kelios iš jų, taip pat kliukstelėjo į vandenį.

Šamo siluetas moteriškas?..

Silueto ranka pakilo ir perbraukė ilgus, šlapius, tįstančius ir varvančius... plaukus?.. dumblius? Šmaas juk plaukų neturi! Nors Kaziui visa tai jau  nerūpėjo – jam atsirodė, jog tai plaukai, kurie laisvai krito ir iki pasturgalio dengė visą kūną. Slėpė tarsi laisvai krintančiuose rūbuose... akimirksniu siluetas prarado apčiuopiamą formą.

"Apakęs" iš nuostabos bėdžius, išvydo kaip pakilusi ranka perbraukė plaukus ir jis išvydo vieną akį, siaurą tiesią nosį ir siaurą burną su putniomis ir perbalusiomis ar net pamėlusiomis lūpomis. Kažkodėl tiek akis, tiek  lūpos priminė kažką tokio giliai žuviško, bet kodėl – Kazys nesuvokė.

- Ėeiiii... Žmogaau! Eiiii! – tarsi ant klausos ribos, vos girdimi aukštos tonacijos varpeliai nuskambėjo Kazio galvoje.

- Aaa-cha, - išlemeno Kazys ir čia pat suprato, jog šamas-žmogus-moteris-amfibija-monstras ar kas ten bebūtų - žodžiu - ta būtybė, burnos net nepravėrė.

- Ėėiiii... Tik infarkto čia nereikia. A-ne? Ką undinės nematęs?

Kazys, vis dar iš nuostabos paleidęs vepelį, lėtai pasukiojo galvą, o po to sukinkavo.

- Tai, nematęs, ar ne?.. chi-cho-chi.. – juokas buvo toks keistai užkrečiantis, kad Kazys per prievartą puse lūpų nusišypsojo. – Tai dabar matai, ar ne? Viskas, viskas atsiiigaaauk! atsigauk, sakau. Aš undinė. Žmogaaauuuu...

Undine prisistatęs padaras pakėlė ranką ir pamosikavo delnu, tarsi tikrindamas ar žvejys kažką mato.

- Aaa-cha, - sulinksėjo Kazys. – O jopšikmat... o jopšikmaaaaaaat... o jop...

Netikėtai išsprūdęs nuostabos keiksmas, kuris ištirpo trečiame kartojime, po kurio nukaro Kazio apatinė lūpa, jį tarsi pažadino. Jis, tarsi ieškodamas pagalbos, nepatikliai apsidairė.

Šnarėjo meldai, kleketavo naktiniai paukščiai, bet visus garsu visa tai tarsi užgožė naujai baliauninkų pagarsinti bumsikai. Iš šešėlių ant sienos, matėsi, kad vidiniame kieme jau prasidėjo šokiai.Tarsi ten jau maskatuotųsi krūva Afrikos šamanų.

Kazys vėl atsisuko į būtybę. Kažkur nuo realybės atitrūkusi šmėstelėjo mintis sau įsižnybti, bet taip ir išnyko, net neįgavusi apčiuopiamos prasmės. Žvejys vėl įsmeigė akis ir ištarė užkimusiu, prasmegusiu balsu:

- Negali būti, jopšikmaaaat. Bli@t... kad kur kelmais paspring-tų...

- Matau atsigavai, ch-chi, - sukikeno būtybė. – Gal dar turi to skanėsto?

- Ska-Anėst-oO?

- Na, kur ant kabliuko dėjai. Paprastai visi kokius sliekus, masalą, muses deda, o čia...

- Aaaaa... šašlyko?

- Kaip? Šakyko?

- Šaš-lyko?

- Šašyko, šašyko. Tebūnie šašykas. Turi? – padaras prisistatęs undine, tarsi žemės mergelė koketiškai kilstelėjo vieną petį, ir krestelėjo plaukus. Undinė irgi moteris? Ar tritono patelė?

- Aa-ha... - jau pradedantis atsigauti Kazys, nevalingai pagalvojęs ar toji undinė turi krūtinę, jei ji jau undinė, pradėjo grabalioti ranka ten, kur neseniai gulėjo sutraiškyta lėkštutė.

Tarsi perskaičiusi paklaikusią Kazio mintį, undinė skambiai nusikvatojo:

- Turiu, turiu. Ir labai stangrią. Kitokių pas vandenų mergeles nebūna. Tik mažos ir šaltos. Cha-cha-cha.... Niekas nešildo, tai ir šaltos, cho-ch-chi... Tai turi šašyko ar neturi?

- Va, - kažkur po kėdute sugrabaliojęs dar vieną gabaliuką neiškepusio, išvataloto tomatuose ir ant lieptelio pritryptose žemėse, šašlyko ir ištiesė jį atėjūnei.

Šioji atsargiai, tik pirštų galiukais, lyg išgąsdinta žuvelė jį perėmė, o Kazys purvinus pirštus nubraukė tiesiai į džinsus ir dar pagalvojo, jog nuo jos rankų dvelkė ežero vėsuma.

Viešnia persilenkė ir nuleidusi ranką į vandenį, praskalavo mėsgalį vandenyje, o Kazys savo galvoje išgirdo:

- Ir ko jūs žmonės juos gadinate savo kažkokiais glitėsiais...

Tačiau, jau su padėtimi bebaigiąs apsiprasti Kazys, į undinės (ar kokio tai padaro pasivadinusio undine) prasiskverbusias mintis nebekreipė dėmesio. Jis žvilgsniu nulydėjo stangrią kaulėtą nugarą, kuri atsidengė nuslydus plaukams ar kas ten vietoje jų buvo. Žvilgsnis net užčiuopė truputėlį plokščios krūtinės...

- Ne kojas, o uodegą, va... – atsakydama į visai ne slaptas mintis, undinė supliuškeno ir kilstelėjo savo galūnes... galūnę... Prieblandoje Kazys smulkmenų nematė, bet suprato, jog iš ties toji uodega visiškai nepanaši į jokią auksinės žuvelės uodegą, kaip kad visur mėgsta piešti undines – ji labiau priminė šamo uodegą... Net išilgai ėjo siauras pelekas. Ir jokių žvynų!

- Tu ne undinė, - lėtai palingavo galvą Kazys. – Jokia tu undinė. Kas tu?

Padaras vėl pasisuko, o Kazys suprato, kad jis (padaras) iš jo juokiasi ir vaiposi, nors žuviškame veidelyje jokios emocijos nesimatė. Tik apatinis žandikaulis lėtai judėjo kramtydamas mėsgalį.

- Aha. O tu galvoji, undinė tai merga pildanti tris norus? Ech, žmonės, mėgstate jūs prifantazuoti. Kaip tavo vardas? Kazys? Taip? Keistas vardas. Galima aš tave vadinsiu Ksss?

Kazys palingavo galva. Jam jau sprukti ar bėgti niekur nesinorėjo. Jis tapo smalsumo įsikūnijimu. Jis jau užmiršo apie aplinką apie viską.

- Kas tai yra "dulkinti"? Dulkintis? Pistis? Kaip mes dulkinamės? – staiga susidomėjusi undinė (ar ja pasivadinęs padaras), net palenkė galvą ir nustojo kramtyti. Tari dar kažką perskaitė Kazio galvoje ir tęsė: - Aaaaa....  Kodėl tu apie tai vis galvoji? Tau laikas neršti? Man tai ne. Aš dar per jauna. Ir dar ne sezonas... Ne. Žinai, Ksss, o tu man patinki. O nori pamatyti vandenų pasaulį? Mano pasaulį? Prisiliesk prie mano delno.

Kazys išvydo liauną, bet akivaizdžiai stiprią ranką. Suprato, jog tarp pirštų mato ir beveik permatomą plėvelę, kurios anksčiau nepastebėjo.

„Čia kaip pas varlę? Kad lengviau būtų plaukti?“ – nejučia pats sau pagalvojo Kazys.

- Taip, taip, - sulinksėjo padaras. – Prisiliesk, nebijok, taip geriau pamatysi mano pasaulį.

Tarsi ketindamas paglostyti svetimą šunį, Kazys bailiai lėtai ištiesė ranką.

Padaras suspaudė ne visą delną, o tik kelis Kazio pirštus. Kažkuriam laikui, jie abu pavirto į skulptūrą.
Vėjas sustiprėjo, meldai sušnarėjo, baliauninkų bumsikai plėšėsi iš paskutiniųjų jėgų, o jiedu, tarsi skulptūros, sėdėjo susikibę ištiestomis rankomis – žmogus ir vandenų padaras.

Kazio smegenys tarsi sprogo. Ne – žmogus jokio skausmo nejuto, tik, jeigu anksčiau girdėjo tik undinės kalbą, žodžius, intonaciją, tai dabar dar paniro ir į vaizdinių jūrą...

Tarsi paniro į skaidrius Plaltelių vandenis. Nejuto nei šalčio, nei drėgmės. Ir kvėpuoti buvo lengva. Kažkodėl pasijuto, tarsi būtų judri ilgauodegė žuvis: tarsi ungurys? Vėgėlė? Šamas? Ar dar kažkas? Dirstelėjo į savo rankas – plėvelė tarp pirštų – nagai... Kaip pas aksolitlį!
O taip! Ne šamas, ne ungurys, ne varlė! Aksolitlis! Tik dabar jis, kurio sąmonę užgožė josios, undinės, to padaro sąmonė, suvokė į ką labiausiai undinėlė panaši! Ogi į parduotuvėse akvariumuose matytą padarą, kurį kartais dar per neišmanymą kai kas vadina salamandra!

Bet mintys išbėgo ir paliko...

Kazys matė kaip žalsvas vanduo vis tamsėja, o jis lekia palei dugną...
Į meldus sprunka milžiniška lydeka...

Palei pajuodusį dumbliais apaugusį medžio kamieną atbulom ropoja keli vėžiai...

O greitis!

Koks greitis!

Vanduo vis tamsėja, bet taip ir išlieka žalias...

Seni kelmai...

Dumbliai... Žuvelės...

Pasirodo šiukšlės...

Dumbliais apibėgęs automobilio ratlankis...

Suplyšęs tinklas...

Sublyksėjo kažkas: Kazys suprato, jog tai per vandenį prasiskverbę spinduliai atsimušė į matyt nesenai nuskendusių alaus skardinių dugnus...

Priešais atplaukia dar viena tokia pati būtybė - jie susitinka, kažką vieni kitam pasako ir dabar jau laimingai juda greta... Visi trys...

Staiga vanduo sutirštėja, pajuosta, jie ar jos,  abudu ar abidvi ir Kazys su jomis, papuola tarsi į burbulą, gauna tyro oro gurkšnį ir...
Ir išneria...
Ir vėl atgal paneria...

O čia jau vanduo kitas! Melsvas...

Staiga atsiranda krūvos kažkokių plačialapių vandeninių augalų. Stiebai stori, sultingi...

O jis jaučia, kaip ji su draugu ar drauge mikliai laviruoja tarp nenusakomų augalų. Pabaido margas žuvytes, išbaido tuntą sidabrinių žuvyčių. Akimis palydi kažkokią milžinišką žuvį...

Ir neria viršun. 
Galima net pasijusti delfinu...

Kas čia dabar?! Du mėnuliai? Ar dvi saulės? Vienas baltas (ar balta), kitas melsvas (ar melsva?) su rausva aureole!

Trijulė iššoka ant vandens ir tarsi rąstai plūduriuoja. Gaudo salstėlėjusį nuo tolimos sausumos nešamą vėjelį. tikriausiai ten žydi milžiniški plotai kvapnių augalų? Sandalmedžiai kokie? Lavandų laukai? O gal paprasčiausi rapsai ar čia augančios specifinės jukos kokios. Bet jos juk kvepia naktimis.. O gal čia, dabar, naktis?
Mintimis šypsodamiesi vandenų padarai plūduriuoja... ilsisi... Kažko laukia.

Kazys suvokia, kad čia ne jo pojūčiai, bet atsispirti šiai jėgai, inercijai, tai palaimai ar euforijai, kurią žemėje, matyt gali pajusti tik adrenalino vergas ar koks narkomanas – nepajėgė... Taip, jis ne žemėje, jis tai suprato, ir šio pasaulio pojūčiai jį kerėjo.

Kažką pajuto, pakėlė galvą, o link jų jau plaukė delfinai. Delfinai ežere?! O gal čia įlanka, vanduo lyg lengvai sūrstelėjęs.

Ne, čia ne delfinai...

Tai jie! Patinai! Tritonai?

Jei jos undinės, tai jie tritonai?..

Undinėlės (įskaitant ir tą, kurios galvoje tupėjo Kazys) viliokiškai pliaukšteli uodegomis ir neria... Delfinai-tritonai pasileidžia paskui...

Žaidimai... siautulingi žaidimai...
Kas ką pagaus... 
O po to...

Pokštelėjo.

Kazys atšlijo. Pajuto, kad undinė (padaru jis jau jos mintyse nebevadino) šypsosi.

- Tau patiko mano pasaulis? – išgirdo galvoje klausimą.

- Taip, - nuoširdžiai atsakė Kazys. – Ten pas jus gera, ramu. O pas mus tik darbas, namai, „babkės“, darbas, skandalai... ir va...

Kazys dūrė pirštu sau už nugaros link besilinksminančių. Tačiau undinė ten net nedirstelėjo:

- O kas tos „babkės“? Bobutės? Ką jos daro?

- Ne bobutės. O pinigai. Tai popierėliai, už kuriuos gali kažką gauti. Be jų net nepavalgysi...

- Ir sasalyko?

- Ir šašlyko. Už viską reikia mokėti, - linktelėjo Kazys.

- Nesuprantu.

- Ir nereikia. Laimingesnė būsi, bli@t. Ė, ne ta prasme ne tu bli@t. Ta prasme...

- Supratau, supratau, tai toks priežodis, chi-chi- chi... - undinė vėl nusijuokė, vėl tarsi suskambino varpeliai Kazio galvoje. – Tai tau nepatinka čia, kur gyveni?

- Ne, - Kazys prikando lūpą, o jo galvoje vėl iškilo niūrius vaizdinys koks jis visiškas ne Džango...

...Euforija išgaravo.

- O nori gyventi pas mus?

- Ką? Kaip?

- Paprastai. Tu man patinki.

- Aš tau?

- Taip.

- Aš žiaunų neturiu. Ir uodegos.

Kazys nuo vėl nuaidėjusio juoko jo galvoje, sutriko. Visiškai sutriko. Ir, šį kartą, užkrečiantis juokas skambėjo labai ilgai. Bet Kazys nesišypsojo. Jis su baime laukė. Norėjo išgirsti, kad klysta ir to bijojo...

- Kol aš tave laikysiu už rankos – tau nieko nereikės. O atsidūrus mano pasaulyje, tu iš karto tapsi toks kaip mes. Gaudysim ir vaikysim žuveles... O žinai, kokie skanūs bžiamdumbai? Tie ilgi, su plačiais lapais? Jų žiedai, tai nektaras...

- Ką? Aš tapsiu moterimi?

- Chiohichiiii, žinoma, kad ne! Tritonu-delfinu! Ar delfinu-tritonu?

- Aha...

Vėl nuskambėjo užkrečiantis juokas.

Undinė ištiesė ranką ir, šį kartą, pilnu delnu sugniaužė Kazio delną. Suspaudė. Jos akys tarsi suspindo. Jos jau nebebuvo panašios į žuvies.

Nesipriešino. Pasidavė likimui. Jis ne Džango - jis tik žmogus, kuris vėl norėjo patirti tą buvusią euforiją, tą judėjimo greitį, norėjo paragauti bžiamdumbų žiedų...

Velniop šį pasaulį, kai yra geresnis!

Undinė truktelėjo Kazį į save ir šiam susverdėjus, nepaleisdama jo rankos, nėrė.

- Nebijok, kvėpuok! – išgirdo Kazys savo galvoje...

***

Pliaukštelėjimo per bumsikus niekas negirdėjo. Meldai tarsi našlaičiai sušmėžavo. Vėjas nurimo.

Ežeras galutinai paskendo tamsoje ir pradėjo laukti neužilgo pakilsiančio mėnulio... Jo net nejaudino vandenį drebinantys bumsikai...

Nors ir tos vasaros naktys trumpos... Valandėlė- kita, o ten ir kita diena. Saulė vės šildys skaidrius Platelių vandenis...

***

- Ryt vėl į apklausą. Bliam. Kada gi jie atsikabins?! – eilinį kartą niurzgėjo Povilas. – Pabaliavojom, vadinasi.

- Nebėdavok. Neturi jie ko mums prikišti, geriau apie Kazį pagalvok, - eilinį kartą jo pačiutė Vanda bandė sudrausminti savo vyrą, kuris, prisiminęs morge matytą jau išsipūtusį ir ungurių apgraužtą Kazio kūną, net nusipurtė.

Tarsi atsisveikindamas su velioniu krito šilta dulksna, tad iš kapinių porelė ėjo įsikibę vienas kitam į parankę po vienu dideliu juodu skėčiu. Priekyje spėriai kojas dėliojo susikūprinęs kunigėlis, kuris skubėjo link klebonijos automobilioko, o palydėtuvėse dalyvavę pažįstami ir bendradarbiai vos ne tekinom sėdosi į savo transportą: kas skubėjo namo, o kas dar nusprendė sudalyvauti ir gedulingoje vakarienėje.

Paskui turseno Povilo tėvas, senis Rapolas. Žymus bambeklis, amžinai niekuo nepatenkintas pamokslautojas. Jis ėjo pasukęs galvą, net atstatęs priekurčią ausį, kad geriau girdėtų, ką šnabždasi jaunimas. Jaunimas jo atžvilgiu, aišku. Jauniumas, kuriam jau pusamžis ne už kalnų.

- Šiknius, blyn. Galėjo nusiskandint kur be mūsų. Pameni, pavasarį, sakiau, kad Plateliai tris kartus kaukė? Pameni?

- Na, pamenu. O ką, vėl tas savo nesąmones peizėsi? Užsičiaupk gal geriau, ar ką? – Vanda piktai pakratė trigubą pagurklį.

- Užsičiaupk, užsičiaupk. Amžinai užsičiaupk. O Kazys buvo trečiais – viskas, paminėsi mano žodį – šiemet Palteliuose niekas nenuskęs!

- Ką čia nusišneki, pasakoriau...

- Tiesą Poviliukas sako, tiesą, - iš už nugaros subambėjo senis. – Tu ne čionykštė. Nieko tu nesupranti, va.

- Aha, dvidešimt metų čia pragyvenau ir nesuprantu... Aha...

- Va, dar dvidešimt pragyvensi ir vis tiek nieko nesuprasi, va ir bus tau "aha", - senio skėčio kraštas susidūrė su porelės skėčiu.

- Atsargiau, gi lyja, - net treptelėjo koja Vanda.

- Vat ir nesuprasi. Tu ne čionykštė. Vat - kiek pavasarį Plateliai sukauks, tiek skenduolių per vasarą ir bus! Vat!

- Nesąmonės...

- Tu pati, martele visa nesąmonė...

Balsuose piktumo nebuvo: tai buvo įprastas uošvio ir martelės apsižodžiavimas. Povilas jų net negirdėjo, jis tik mąstė ar ryt nereiktų tyrėjui nunešti kokio ungurio, kad greičiau duotų leidimą išvykti, o tai tas pasižadėjimas apie neišvykimą, gadino visus planus...

2020

Vilnius