Purvini šventuoliai
(Sulenkta šakelė)
Džo R. Landsdeilas
Iš serijos „Hepo ir Leonardo nuotykiai“
Vert. A.Š.Donatas (Armanjako Šalis)
Orig.:
BENT TWIG
A Hap and Leonard Adventure
Joe R. Lansdale
***
Elektroninėms skaityklėms skirtos versijos:
pdf - https://drive.google.com/file/d/19OBtQEpKoxujrqnDpObyso9lz2ubbn3I/view?usp=sharing
epub - https://drive.google.com/file/d/1TXfJZdBG21dcB4EUyklcsDSaHzYOrEXq/view?usp=sharing
mobi - https://drive.google.com/file/d/1SngUxcuW_qXN83pFKc_5SA9e0Fb5VPCR/view?usp=sharing
***
Nuo vertėjo: perspėju, jog tai N-18: smurto scenos, slengas ir necenzūrinė leksika.
___________
Truputį apie autorių Džo R. Landsdeilą.
Gimė 1951 m. Teksase (ir dabar ten gyvena). Labiau žinomas kaip siaubo romanų (apsakymų), vesternų ir mokslinės fantastikos kūrėjas (rašytojas). Tačiau išgarsėjęs savo „Splatterpunk“ stiliaus kūriniais („Splatterpunk“ – praeito amžiaus devinto dešimtmečio siaubo kūrinių stilius (terminas 1986 m.) pasižymintis „hiperintensyviu siaubu be ribų, prieškulturiniu deriniu ir pan. Tarsi maištas prieš tradicines „švelnias“ siaubo istorijas). Nors pavyzdžiui keletas kūrinių, kaip „Zeppelins West“ iš vis nepasiduoda jokiai klasifikacijai.
Gavęs „British Fantasy“ apdovanojimą, „American Horror“ apdovanojimą, „Egar“ apdovanojimą ir vienuolika „Bram Stoker“ apdovanojimų. Keletas kūrinių, kaip pavyzdžiui serija apie Hepo ir Leonardo nuotykius, buvo pritaikyti TV serialams ir filmams.
Jeigu sudomins, tai smulkesnę jo kūrybos ir biografijos istoriją galite pasižiūrėti „Wikipedijoje“
________________________________________________________________
Purvini šventuoliai
(Sulenkta šakelė)
Grįžęs iš darbo nustebau, kad mano raudonplaukė Breta, kuri šią savaitę ligoninėje neturėjo pamainos, sėdi prie virtuvės stalo.
Laikrodis rodė antrą valandą nakties. Tikėdamasis, kad mano bičiulis Leonardas netrukus grįš iš Mičigano, šunų maisto gamykloje apsaugos naktinę pamainą baigiau anksčiau. Leonardą buvo pasamdęs mūsų draugelis Marvinas iš detektyvų agentūros „Marvin“. Mes kartkartėmis dirbdavome laisvai samdomą darbą, tad Leonardas Mičigane turėjo kažką susekti ir sučiupti.
Šiai užduočiai dviejų nereikėjo, tad, kadangi Leonardas iš viso neturėjo jokio darbo ir jam pinigų reikėjo labiau, jis ir išvyko, o aš laikinai dirbau šunų maisto gamykloje. Darbas neblogas, bet dažniausiai nuobodus. Didžiausias nuotykis - persekioti žiurkes, kurias aptikdavau pašarų saugykloje. Jos griaužė šunų maisto maišus ir gadino šuniukų ėdalą ir jos greit sužinojo, kad per mano pamainą taip elgtis nedera.
Labai tikėjausi, kad Marvinas ras darbelio ir man, kad galėčiau mesti darbą gamykloje, bet kol kas, išskyrus savaitinį uždarbį gautą iš šio darbo, nieko gero nebuvo.
- Ir ką čia veiki? – paklausiau.
- Jaudinuosi, - atsakė ji.
Atsisėdau prie stalo šalia jos.
- Juk mums pakanka pinigų, ar taip?
- Mums daug ką reikia keisti. Aš apie Tilę.
- Velniai rautų.
- Viskas kitaip, nei anksčiau, - ištarė Breta.
Matomai reikia paaiškinti. Tad truputis informacijos iš punkto “A” ir ,truputis - iš skirsnio “B”.
Taigi, buvo toks nutikimas, kai Tilė susidėjo su vienu tokiu baikerių klubu ir jie, norėdami priversti ją užsiimti prostitucija, pagrobė. Ir ne be tam tikro pagrindo. Iš esmės, ji tuo ir užsiiminėjo, tik niekas jai nieko nemokėjo. Be to, tai jau buvo prieš jo valią. Aną kartą, man, Bretai ir Leonardui, ją pavyko ištraukti. Tačiau tuo bėdos nesibaigė: Tilė įsivėlė į buitinį konfliktą Taileryje, bet tuomet jai padėjo Breta ir nežinia kokiu būdu kažkuriam laikui išvengė katastrofos.
Tad kiekvieną kartą, kai tik Breta paminėdavo Tilę, tai reiškė, kad jai teks krauti lagaminą, imti atostogas ir kelioms dienoms išvykti išlaižyti jos bėdų. Tad, kadangi Tilė buvo Bretos dukra, aš taip pat stengiausi ja rūpintis, nors ji man nepatiko. Beje, kaip ir aš jai. Tačiau aš labai myliu Bretą, todėl stengiausi kiek įmanoma padėti ir ji tai žinojo, kaip ir tai, jog to daryti neturiu didelio noro.
- Vėl turi išvykti kelioms dienoms? - paklausiau.
- Gal net daugiau.
- Kodėl?
- Ji dingo.
- Ne pirmas kartas, kai ji ant miltelių sėdo. Tu žinai kokia ji. Dingo nieko nesakiusi ir taip pat grįš. Arba kai pritrūks pinigų ar viesulas apvers vagonėlį.
- Tai ne visa jos kaltė.
- Breta, mažute, tik nepradėk pliurpti kokia buvai bloga mama.
- Aš tokia ir buvau.
- Tu pati buvai jauna ir nemanau, kad viską darei blogai. Turėjote tam tikrų aplinkybių ir padarei, ką galėjai. Tas visas Tilę supantis absurdas, tai jos pačios pasirinkimas.
- Gali būti.
- Bet tu manai kitaip.
- Nesvarbu. Ji mano dukra.
- Įdėmiai klausau, - pasakiau.
- Man paskambino jos draugė. Tu jos nepažįsti. Monika. Normali mergaitė. Manau, kad ji ant pečių turi geresnę galvą, nei Tilė. Aš su ja susipažinau, kai paskutinį kartą buvau pas Tilę. Maniau, kad ji bus geru pavyzdžiu mano mergaitei. Tiesą sakant, aš kažkaip jau pradėjau manyti, jog Tilė subrendo, pradėjo tvarkytis. Aš palaikau ryšį su Monika. Ji paskambino pasakyti, kad jos turėjo eiti į kiną, taip sakant - mergaičių vakaras. Tik Tilė nepasirodė. Ir nepaskambino. Jau trys dienos praėjo. Monika sakė, kad dėl to supyko, bet aprimusi pradėjo nerimauti. Ji kalbėjo, kad tikroji problema gali būti tas vaikinas, su kuriuo gyveno Tilė. Jis buvo pratęs „ganyti“ kekšes ir per jį Tilė vėl gali grįžti prie ankstesnių įpročių. Ta prasme... taip sakant, vaikinas turi problemų su narkotikais. Beje, kaip kartais ir Tilė. Jis galėjo su ja susipykti. Galėjo pabandyti atimti iš jos pinigus. Arba įsipainioti į kokį nors nešvarų reikalą ir tuo pačiu į jį įtraukti Tilę.
- Monika mano, kad jis ją prievarta laiko namuose?
- Gal net blogiau.
- O aš galvojau, kad su jais viskas tvarkoje.
- Aš taip pat, - atsakė Breta. – Bet ne paskutiniu metu. Jis buvo panašus į pasakų princą: narkomanas, kuris atėjo į protą. O po to jis staiga pradėjo jai drausti eiti iš namų – nenorėjo, kad su kuo nors susitikinėtų. Nenori, kad matytųsi su Monika. Monika mano, kad jis pats nori spręsti su kuo Tilei bendrauti.
- Prostitucija, - ištariau.
Breta linktelėjo.
- Jo. Kai kada tokie vyrukai elgiasi būtent taip. Atseit aš tavimi rūpinuosi, atseit turėjo tokių pačių problemų, o po to Tilė staiga suvokia, kad ji vėl sėdi ant kokso ir vėl prekiauja savimi tik tam, kad neštų jam pinigus.
- Suteneriai taip ir elgiasi. Laiko mergas ant narkotikų ir susirenka pinigus.
- Aha, - atsiduso Breta. – Būtent. Su ja jau taip yra buvę. Pats supranti...
- Manai, kad pasikartojo?
- Aha. Manau.
- Nesvarbu. To neįmanoma išprognozuoti. Paprasčiausiai jis galėjo vėl tėkštis atgal į tą liūną ir su savimi prigriebti Tilę. Gavęs ko trokšta nebenori dalintis su aplinkiniais ir net jos rodyti.
- Pradžioje jis su dideliu malonumu visur su ja rodėsi, - atsakė Breta. – Norėjo, kad ji atrodytų kuo seksualiau ir tuo pačiu kraustėsi iš proto, jei kas su ja pradėdavo flirtuoti. Ji buvo jo, jis norėjo ją demonstruoti ir tuo pačiu norėjo, kad niekas net nedrįstų į ją žiūrėti. O po to atvirkščiai. Galbūt tada ir prasidėjo problemos su narkotikais? Nežinau. Ir man nusispjaut. Aš tik noriu žinoti, kad ji saugi.
- Nori, kad aš išsiaiškinčiau?
- Noriu, kad mes tai išsiaiškintume.
- Tada, pirmiausia, ką turiu padaryti, tai nuvykti į šunų ėdalo gamyklą ir gauti išeitinius.
- Tada pasiskubink, - ištarė Breta.
- Suprantu, - atsakiau, - bet taip reikia.
Esant tokiai situacijai pageidaučiau, kad šalia būtų Leonardas, bet jo nebuvo. Visada galėjau juo pasikliauti. Tokiuose reikaluose buvau pakankamai kietas riešutėlis, bet niekada nepamaišo, kai šalia draugas, kuris kaip brolis. Tiesiog bent jau tam, kad labiau savimi pasitikėčiau.
***
Tilė gyveno netoli Tailerio tarp mūsų namo ir Baloko, nedideliame priemiestyje. Taileris, savaime suprantama gerokai mažesnis už Dalasą ar Hjustoną, bet tai vis tik buvo didelis miestelis arba mažas miestas – galite sakyti kaip jums labiau patinka. Gyventojų apie šimtą tūkstančių, daugybė automobilių, nelegalių imigrantų ir koledžo studentų.
Prie Tilės namo stovėjo du automobiliai.
- Tai Tilės ir Roberto mašinos. Abi čia, - ištarė Breta.
Išlipau ir nuėjęs pastuksenau į duris – niekas neatidarė. Sunku tai paaiškinti, bet kai kada belsdamas jauti, kad viduje kažkas yra arba nėra, jog barškini į tuštumą, lyg barškintum į saulės nugairintą kaukolę, tarsi lauktum, kad smegenys, kurių senai nėra, staiga pabustų. O būna, kad tu esi tiesiog šūdžius, o tas kas viduje – nuo tavęs slepiasi. Prisimenu, jog mano mama kartkartėmis taip darydavo, kai ateidavo antstoliai. Visada būdavo įdomu ar jie jaučia, ar supranta, kad mes namuose paprasčiausiai slepiamės, kad nemokėti mokesčių, kuriems mes neturime pinigų, bet kuriuos mokėti privalome. Pavyzdžiui – automobilio mokestis – negali jo mokėti ir tikiesi, jog automobilio neišveš.
Apėjau namą ir pasibarškinau į galines duris. Rezultatas – toks pat. Tada dairydamiesi į langus apėjome namą kartu su Breta. Dauguma langų buvo uždaryti langinėmis ir užuolaidomis, bet galiniame kieme už virtuvės lango užuolaidos buvo praviros.
Sudėjęs rankas prisispaudėme prie stiklo ir bandėme pažvelgti vidun.
Nieko nesimetė.
Galų gale grįžau prie automobilio ir prisėdau ant kapoto.
- Nori, kad įsibraučiau vidun? – paklausiau.
- Nežinau. Vakar skambinau į policiją, na, į šerifo ofisą, bet jie nieko nedarys.
- Nepraėjo dvidešimt keturios valandos?
- Ne, jos jau praėjo. Ir senai. Tik reikalas tame, kad jie ją jau pažįsta.
Smulkmenų nežinau, bet lengvai galima spėti. Tilė dažnai susiranda nemalonumų. Kai kada jai pavyksta ir pasprukti, ypač, kai policijai trūksta darbuotojų tam, kad gaudytų prostitutes, narkomanus ar šiaip reaguotų į nuolatinį aplinkinių galvos skausmą.
- O‘kay. Atsakomybę imu sau. Pabandysiu įlysti.
Aplinkiniuose namuose buvo ramu ir nesimatė, kad kas nors atitrauktų užuolaidas tam, kad paspoksotų.
Iš auto daiktadėžės išsitraukiau visrakčių rinkinį, kuriuo laikas nuo laiko tekdavo pasinaudoti, kai dirbdavau agentūrai. Vėl apėjau namą ir atidariau galines duris. Aš ne koks labai vykęs įsilaužėlis ir, tiesą pasakius, visa tai nelabai panašu į kino scenas. Bent jau mano atveju. Visada prie spynos užtrunku. Tačiau šiuo atveju spyna buvo paprastutė ir užtrukau tik kokias penkias minutes, o po to mudu su Breta įėjome vidun.
- Tile, Robertai! – šūktelėjo Breta. – Tai aš, mama!
Niekas neatsiliepė. Kaip žirniais į sieną.
- Pakabėk prie durų, - paliepiau.
Žvalgiausi po kambariui ir nieko ypatingo nepastebėjau išskyrus tai, kad svetainėje riogsojo apversta kėdė ir kavos staliukas. Kažkas lipnaus išsiliejo ant grindų, o greta sudužusi stiklinė.
Grįžęs apie viską papasakojau Bretai.
- Gal dabar teisėsaugininkai susidomės? – pridūriau.
Išėjus į lauką, staiga pamačiau pėdsaką iš smulkių kraujo lašelių. Anksčiau jo nepastebėjau, bet dabar, kai išėjau laukan, saulės spinduliai krito reikiamu kampu. Buvo panašu į žolėje išbarstytus skirtingo dydžio rubinus.
- Breta, eik į mašiną ir ten palauk, - ištariau. - Štai raktai, jei staiga prireiks nuvažiuoti. Ir jei reikės – važiuok. Dėl manęs nesijaudink.
- Velniop, - atsiliepė Breta. – Eime, iš daiktadėžės paimsim ginklą.
Leidimą slaptam ginklo nešiojimui aš turėjau, bet jį su savimi retai imdavau. Tiesą pasakius, ginklai man apskritai nepatiko, bet dėl mano darbo pobūdžio (neturiu galvoje apsaugos šunų ėdalo gamykloje) kartkartėmis tekdavo jais naudotis.
Mes grįžome prie automobilio, iš daiktadėžės išsitraukiau senamadišką revolverį ir nuėjome palei kraujo pėdsaką, kuris prapuolė tarp medžių. Šiek tiek paėjėjome takeliu ir aš pamačiau vietą, kur kažkas kažką tempė į krūmus ir šie liko prispausti.
Prisiartinus radome kūną. Žmogus gulėjo veidu žemyn. Suprantama, kad man nederėjo liesti kūno, bet aš jį pastūmiau bato nosies galiuku ir jis persivertė. Tai buvo jaunas vaikinas, kurio akis buvo apsėdusios skruzdėlės, o nosis kruvina ir visiškai suplota taip, lyg vaikiną buvo vilkę žeme veidu žemyn. Krūtinėje matėsi žaizda panaši į šautinę. Tokių aš nedaug mačiau – ant rankų pirštų galiu suskaičiuoti. Ši žaizda buvo lygiai virš marškinių kišenės. Po to pamačiau ir kitą – dešiniame šone. Matomai pirmoji sužeidė ir jis pabandė bėgti, bet jį pasivijo, antru šūviu pribaigė ir nuvilko į krūmus.
Ant vaikinų rankų matėsi tatuiruotės einančios nuo riešo viršun. Ganėtinai prastos. Nekokios. Tokios lyg girtuoklis bandė rašyti sanskrito ar hieroglifų tekstą. Girtuoklis arba kameros draugas.
- Tai jis, - ištarė šalia stovinti Breta.
- Ta prasme, Robertas, Tilės draugelis?
- A-ha, - ištarė ji, ir kaip aš, pradėjo dairytis į šonus.
Tam tikra prasme buvau pasiruošęs išvysti ir jos dukros kūną, bet jo čia nebuvo. Mes netgi grįžome į namą ir iš naujo perėjome visus kambarius. Prie nieko, išskyrus rankeną, nesilietėme. Ieškojome ar kartais Tilė nepaslėpta kur nors po lova, šaldytuve ar kokioje nors spintoje.
Šaldytuvo jie neturėjo, o po lova ir spintoje nieko neradome.
Gražinau revolverį į automobilio daiktadėžę ir susukau „911“.
***
Jie atsiuntė jauną vaikinuką su apdribusiomis per didelėmis kelnėmis ir su ant krūtinės prisegtu ženkleliu, kuris blizgėjo kaip vaikiškos Kalėdų svajonės. Ant diržo kabėjo dėklas su tokio dydžio pistoletu, lyg būtų susiruošęs į dramblių medžioklę. Ant galvos pūpsojo kaubojiška skrybėlė, kuri buvo ir per aukšta, ir per plati. Atrodė kaip peraugęs berniukas, kuris susiruošė žaisti kaubojus, bet tai buvo šerifo padėjėjas.
Su šiuo vaikinuku atvyko ir kitas, bet gerokai vyresnis vyrukas, kuris sėdėjo keleivio vietoje. Jaunesnysis išlipo, o šis liko. Jis tik pravėrė mašinos dureles ir liko sėdėti. Atrodė kaip žmogus, kuris trokšta išsitarnauti iki pensijos, bet labai abejoja ar tai pavyks. Gal kokių keturiasdešimties, bet kažkas tokio veide rodė, jog gerokai vyresnis. Šio pistoletas jau buvo kiek padoresnis –mažesnis. Labai gerai tai mačiau. Savo kaubojišką skrybėlę jis laikė pasidėjęs ant kelio.
Jaunesnysis vyrukas išklausė mūsų parodymus. Atrodė kaip susidomėjęs, kažką užsirašinėjo bloknote. Tam, kad nebūtų nesusipratimų, jei netyčia mano automobilio daiktadėžėje rastų ginklą, pats pranešiau, kad daiktadėžėje turiu revolverį ir leidimą jo laikymui ir nešiojimui
Galų gale, po kažkurio laiko išlipo ir vyresnis vyras.
- Olfordai, viską užsirašei?
- Taip, sere, - atsakė padėjėjas.
Ant vyresniojo ženkliuko įžiūrėjau užrašą „SHERIFF“. Šis ženkliukas buvo labai panašus į tuos, kuriuos mes pirkdavome vaikystėje kartu su žaisliniais pistoniniais pistoletais. Tik pistonus tekdavo pirkti atskirai.
Jis mums uždavė kelis klausimus. Beveik tokius pačius, kaip ir padėjėjo. Matomai tam, kad patikrintų ar mes nesipainiojam savo parodymuose. Kalbėdamas jis nuolat atidžiai dėbteldavo į Bretą. Negaliu jo smerkti. Ji atrodė puikiai, kaip visuomet. Ilgi rudi, bangomis ant pečių krintantys plaukai, nuostabus tvirtas kūnas, kurio formos buvo palaikomos treniruotėmis ir veidas, dėl kurio net pati „Wonder Woman“ galėtų plaktuku talžyti savo veiduką.
- Einam su manimi, - paliepė man šerifas.
- Aš irgi, - ištarė Breta. - Aš visai ne Dievo avinėlis.
- Net neabejoju, - ištarė šerifas. – Olfordai, sėsk į mašiną ir susitvarkyk užrašus.
- Jie ir taip tvarkingi, šefe, - atsiliepė Olfordas.
- Vis tiek keliauk į mašiną.
Mes nuėjome pakankamai toli, kai šerifas, kurio vardas buvo Natas Hjuzas, vėl į mus kreipėsi:
- Olfordas mero žmogus. Ką čia dar padarysi?
- Jis uniformą „Goodwill‘e“ nusipirko? – paklausiau.
- Daugiau pagarbos, prašyčiau, - ištarė šerifas, - jis ją nuo virvės nušvilpė.
Mes priėjome prie kūno.
- Aš jį perverčiau, - pranešiau jam.
- Neturėjai to daryti, - konstatavo šerifas Hjuzis.
- Žinau. Bet turėjau patikrinti ar jis gyvas.
- Kai jie atrodo taip, veidu žemyn ar veidu aukštyn, ir taip aišku, kad negyvi.
- Gali būti.
- Tu kažką žinai, - ištarė šerifas. – Tu viską pastebėjai. Tu sakei, kad jūs čia dviese ir kas tokie esate, tad aš kai kur paskambinau ir pasidomėjau. Žinai, Labordo šefas pasakė, jog tu tikra rakštis subinėj. Ir dažniausiai dirbi su juodaodžiu vyruku vardu Leonardas.
- Jo, tikrai taip, - pritariau jam. – Ta prasme, aš ir tiesų dirbu su juodaodžiu vyruku vardu Leonardas, o dėl rakšties subinėj nežinau.
- Manau, kad rakštis, - linktelėjo šerifas. – Šefas man kai ką papasakojo.
- Paskalos, - atsiliepiau.
Pabaigę apžiūrėti kūną grįžome prie mašinos. Šerifas paliepė Olfordui paimti foto aparatą ir nufotografuoti negyvėlį.
- Mes neturime tikros komandos, - kalbėjo šerifas. – Aš, Olfordas, dar vienas padėjėjas ir dispečeris. Kai kada spurgomis nemokamai pamaitina.
- Padeda palaikyti formą, - atsiliepiau.
- Aha, galite tuo neabejoti - atsiliepė šerifas ir pasižiūrėjo į Bretą. – Turint galvoje, kad jūsų dukra prapuolė, o jos vaikinas negyvas, jūs visai neblogai laikotės.
Akivaizdu, kad jis su mumis vis dar žaidžia, bando išsiaiškinti ar mes tikrai su šiuo įvykiu nesusiję.
- Patikėkit manim, aš labai nerimauju, - atsakė Breta.
***
Porą valandų teko luktelti motelyje, kol atvyko šerifas. Jis pranešė, jog jokios informacijos neturi.
- Mes jūsų dukros neradome. Tai tikriausiai gera naujiena.
- Tikriausiai, atsakė Breta.
Mums čia būnant, Breta vis tik neištvėrė, ji balsu raudojo ir šerifas matyt pastebėjo jos paraudusias akis. Išklausiusi viską ką šerifas jai norėjo pasakyti, ji nuėjo į vonią ir užsidarė.
- Klausyk, pasakysiu tau šviesiai-tiesiai tai, ką tu tikriausiai jau ir pats supratai. Aš nusmurgęs šerifas ir nusmurgusio miesteliūkščio su dviem padėjėjais, kuriems pirmą kartą teks narplioti žmogžudystę. Jie tinkami ieškoti tik pabėgusių kačių ir šunų ar kas pavogė kokį sausainuką pradinėje mokykloje. Ir tai geriausiu atveju. Aš negaliu tau pasakyti, kad dirbtum pats arba, kad galima išsikviesti patyrusių žmonių. Tačiau, jei aš būčiau tavo vietoje, tai, šiek tiek apie tave žinodamas, tarp mūsų kalbant, galiu patarti pabandyti paieškoti pačiam.
Linktelėjau:
- Gal yra kokių minčių, nuo ko pradėti?
- Aš gi jau sakiau, aš tik nusmurgusio miesteliūkščio šerifas, bet kažkada aš dirbau dideliame mieste. Čionai atvykau, kad mažiau lavonų matyčiau. Bent jau iki šiol. Be savižudybių, tai pirma smurtinė mirtis per paskutinius penkis metus. Žuvęs – Robertas Austinas. Ieškomas dėl kažkokio mėšlo. Mergina, tavo moters dukra, kaip kalbama, kai kuo užsiiminėjo. Na, pats supranti apie ką aš.
- Gandai ko gero teisingi, - atsiliepiau.
- Tas vyrukas, Robertas, prekiavo narkotikais ir mergina. Tokiame miestelyje, žmonės, kurie naudojosi jos paslaugomis... na, visi viską žino. Kiekvienas žino kokią krūvą mėšlo krauna kaimynas ir ją pažins iš kvapo. Tikriausiai Robertas narkotikus pardavinėjo Basteriui Smitui, o Basteris vadovauja „Gospel Opry” šou Marvel Kreke.
- Aš ten gimiau.
- Tada puikia žinai. Kieta vietelė. Visi tie reikalai su gėrimais ir panašiai. Dabar tai tik miestelis su keistais namukais, o lindynių daugiau nebėra. „Gospel Opry” gera priedanga Basteriui. Marvel Krike jis turi pamaldaus verslininko įvaizdį. Na, o man, normaliam krikščioniui, tai jis tiesiog net pačio pavadinimo pasityčiojimas.
- Viskas aišku.
- Jam apie penkiasdešimt. Jis plaukus šukuoja atgal su kieto bičo manieromis. Nuolat nešioja tuos siaubingus languotus sportinio stiliaus švarkus. Ten būnant jį porą kartų buvau sutikęs. Vieną kartą net buvau nuėjęs į „Oprą“. Geras šou. Bet nuolat sklinda gandai ir nors tai tik gandai, aš linkęs jais patikėti. Tai dileris, kuris iš pirmo žvilgsnio gyvena paprastą gyvenimą. „Švarus“ iki girgždesio, bet savo darbelius tvarko galiniame kieme ir čiumpantis viską, ką tik gali pasiekti. O dar yra toks vyrukas Keivinas Krisperis. Jis gyvena čia, „Go Marte“. Sėdinėja ant suoliuko priešais duris. Čia jo „taškas“. Jis ten prekiauja „šniaukštalu“, nors mes nieko negalime įrodyti. Jis dirba Basteriui. Aš jį seku, bet kol kas nė karto nepavyko jo pričiupti. Jis turi vieną – du pagalbininkus. Visi jie ne šventieji, bet nieko tokio dėl ko juos būtų galima uždaryti. Ta prasme, aš žinau kuo jie užsiima, bet įrodyti negaliu. Negaliu atlikti savo pareigos. Žodžiu, Keivinas Krisperis prekiauja mažomis apimtimis ir gyvena iš procento. Didžioji dalis Basterio, kaip tiekėjo. Bent jau „baltojo“. Tilė, geriau jau aš pasakysiu iki tavo draugė išeis, buvo pirkėja, bet kalbama, kad ji jau tiek įniko, jog nieko nebesuvokia. Ji jau anapus su minimumu smegenų, kurie jai neleidžia nustipti. Štai ir viskas. Gali būti, kad Robertas ja naudojosi tarpininkaujant Keivinui. Kaip jau minėjau, Tilei beliko tik tiek smegenų, kiek jų turi pripučiama lėlė. Ji visai juos užmušė.
- Ir visa tai jūs žinojote ir nieko nedarėte? – paklausiau.
- Tikrai taip. Argi ne puiku? Paklausyk. Įdėmiai. Labordo šerifas pasakojo, jog tu protingesnis, nei atrodai iš pirmo žvilgsnio, nors, aš lygtais taip jau sakiau. Yra dalykų, kuriuos tu gali padaryti, o aš ne. Įstatymas ir panašiai. Tačiau jei įkliūsi, aš tau nieko nesakiau. O jei sakysi, kad sakiau, išvadinsiu tave melagiu. Ir netgi tave areštuosiu. Na, tad kaip tokia mūsų dabartinės teisėsaugos realybė?
- Kaip nors išgyvensiu, - ištariau.
***
Teko pasistengti, bet galų gale įkalbėjau nuvežti Bretą namo. Paskambinau Leonardui į mobilų, bet jis neatsiliepė, tad išsiunčiau tik žinutę.
Nuvažiavau iki naujojo Baloko kvartalo, iki sankryžos ir nuėjau prie „Go Marte“. Ten ir radau Keiviną Krisperą. Tai buvo kokių keturiasdešimties vyras, kuris stengėsi atrodyti, kaip trisdešimties. Jis buvo panašus į kiaurai permirkusį žmogų, kuris įlindo išsidžiovinti į mikrobangę. Oda kaip kokio Tutanchamono, bet rankos iš prigimties raumeningos: ilgos, kupinos užslėptos jėgos.
- Girdėjau, kad gali man kai ką parduoti, - priėjęs ištariau.
- Kai ką? – perklausė manęs. – Ką būtent? Ar aš panašus į tą kuris iš vis ką nors parduoda? Puodus, keptuves. O gal pirštines ir batus?
- Man sakė, kad turi tai su kuo galima pasismaginti. Vaikinas vardu Robertas pasakė. Tu gi Keivinas, ar ne?
- Aha, aš. O kada Robertas tau tai pasakė? –pakeldamas galvą paklausė Robertas.
Mintyse paskaičiavau laiką tam atvejui, jeigu Keivinas jau žino apie tai, kad Robertas pakratė kojas.
- O dar jis pasakė, kad čia yra mergina, kuri gali man padaryti paslaugą. Už kai kokį užmokestį, - pridūriau.
- Ir tu tikrai visa tai girdėjai, a?
- Girdėjau.
- O jis nepasisiūlė pats tau padėti?
- Pasakė, kad dirba tau ir, kad, man geriau pakalbėti su tavimi.
- Kaip juokinga, kad jis taip tau pasakė.
- Klausyk. Arba turi, arba ne. Aš turiu pinigų. Man reikalingos tam tikros paslaugos. Norėčiau pasilinksminti su mergina ir save pamaloninti. Tu žinai, kas mane rekomendavo.
Jis linktelėjo.
- Tarkim taip, aš žinau, kaip gauti tą merginą. Ir žinau, ko tau reikia, kad save pamalonintum. Bet nejaugi manai, kad visa tai su minimi? Manai, kad turiu tos merginos skylę užpakalinėje kišenėje kartu su kokso kapšu?
- Būtų puiku, jeigu taip.
- Klausyk, štai ką tau pasakysiu. Man patinka Robertas ir jeigu jis jau tave atsiuntė, galiu pasakyti, kur gali rasti prekę ir merginą. Moteliais mes nesinaudojam. Čia visi visus pažįsta.
- Ir kas tai per vieta?
- Iki vakaro čia būsi?
- Galimai.
- Jei nori mergos ir smegenų pliūpsnio, tau geriau užtrukti.
- Smegenų pliūpsnio?
- Prekės, kuria prekiauju. Mišinuko. Makteli, tau pasistoja, o galvoje tiri linksmybės dantračiai. Pasivažinėsi taip, kad geriau ir nebūna.
- Tikrai?
- Aš taip girdėjau. Aišku juk, kad pats nebandau.
- Bloga pardavimų reklama.
- Na nesakyk. Merginą išbandžiau, savaime suprantama, bet kita – tik prekybai, vyruti. Jei bandysi prekę, kurią parduodi, ypač kai ji labai prieinama, labai greit išmoksi olandiškai.
Jis man nurodė adresą ir paskyrė laiką. Bandydamas suvaidinti nekantravimą būsimam malonumui padėkojau.
Nuvažiavau į šoną, link kavinės ir prisiparkavęs vėl paskambinau Leonardui. Man atrodė, kad Mičigano reikalai jau turėjo išsispręsti ir dabar jis jau turėjo judėti per Teksasą. Bet buvo panašu, jog tie reikalai užsitęsė. Ir vėl tas pats – atsakymo nėra, tad išsiunčiau žinutę su smulkiu aprašymu, net papasakojau kur ir kada turiu susitikti su dileriu, paaiškinau viską apie ką man aiškino Keivinas.
Nuėjau į kavinę ir užsisakiau kavą su sumuštiniu. Nusprendžiau, kad verta pasistiprinti. Parduotuvėje nusipirkau popierinį krepšelį, kirvakotį ir nuvažiavau ten, kur turėjau susitikti su Keivinu, bet keturiom valandom anksčiau.
***
Dar porą kartų pabandžiau prisiskambinti Leonardui, pakartojau žinutę su ta pačia informacija, bet, kuo jis ten nebūtų užsiėmęs – jo telefonas buvo išjungtas.
Keivinas susitikimą paskyrė ne mieste, o miške. Turint galvoje kokias paslaugas jis teikia, tai buvo suprantama. Tačiau nemaniau, jog jis Tilę čia pat man ir atves, nes būtų buvę naivu manyti, jog Tilė buvo vienintelė jo kuruojama ir prieinama mergina, be to, įtariau, jog jis puikiai žino, kad Robertas ne gyvesnis už porelę sulūžusių gręžimo grąžtų, tad tikėti Keivino svetingumo nevertėjo. Aš, Breta ir Leonatdas, prieš porą metų Tilę jau gelbėjome iš panašios situacijos, į kurią ji įsivėlė per savo kvailumą, tad tam tikra prasme, man net norėjosi viską palikti savieigai – taip kaip yra. Savaime suprantama, kad aš taip su Bretos dukterimi negalėjau pasielgti, ir tai buvo svarbiausia. Tačiau jausmai buvo nevienareikšmiai – jaučiausi kaip vaikinas, kuris turi pas šeimininkus pervesti per gatvę pasiutusį šunį, nes nusprendė, kad šuo pasiklydo.
Apmąsčiau man duotas instrukcija ir nusprendžiau nuo jų nukrypti. Išsukau iš maršruto ir nuvažiavau nedideliu, beveik medžiotojų keliuku. Po to dar pavažiavau pėsčiųjų takeliu ir sustojau vildamasis, kad automobilio čia niekas neras ir nesumąstys nulaužti užraktus ir ją nuvaryti arba paprasčiausiai sugadinti. Iš daiktadėžės išsitraukiau revolverį, kurį užsikišau už nugaros ir pridengiau marškiniais. Po to pasiėmiau kavinėje nusipirktą valgį – mėsainį, bulvytes fri ir dietinę „Kolą“ skardinėje, į kitą ranką pasiėmiau kirvakotį, kurį laikydamas rankoje pasukau vertikaliai už nugaros, kad jis labai nekristų į akis ir nuėjau į susitikimo vietą.
Pamačiau tarp medžių riogsantį beveik norintį sugriūti namą, supratau, kad mano įtarimai buvo pagrįsti. Bet kuris, kuris galėjo pagalvoti, jog čia galės pasismaginti su mergina ir koksu, buvo tiesiog pusgalvis. Man nereikėjo nei vieno, nei kito, bet buvau lygiai toks pats pusgalvis, jau vien dėl to, kad čia atsidūriau.
Priėjęs prie durų pabandžiau atidaryti – užrakinta. Apėjau namą. Anapus taip pat buvo užrakintos durys, bet jau gerokai plonesnės. Nusprendžiau, jog tai jos pasitarnaus kaip avarinis išėjimas – jas buvo galima išspirti tiesiog koja. Aišku, buvo galima jas išspirti ir dabar, ir susitikimo laukti viduje, bet jei Keivinas nuspręs įeiti per šias pagalbines duris, tai būtų buvusi mano klaida.
Pasitraukiau atgal į mišką, susiradau išgriuvusį medį ir ant jo atsisėdęs suvalgiau vakarienę. Mėsainis ir bulvytės buvo visiškai beskoniai, kaip koka žolė tiko tik žmogui su geležiniu skrandžiu. Iš pradžių suvalgiau bulvytes fri – tokias riebias, kad nuo jų net koks paminklas apsitriestų, o po to mėsainį su „Kola“. Mėsa buvo įtartina, bet man, jau pakankamai išalkusiam, tiko. Aš visada pajuntu alkį, kai gresia, jog man gali tekti ką nors užmušti arba nori užmušti mane.
Po kurio laiko pamačiau, kaip privažiuoja Keivinas. Priparkavęs mašiną įėjo į namą. Užsidegė šviesa. Tilės kartu su juo nebuvo. Vargu ar iš vis kas nors su juo buvo. Pažiūrėjau į laikrodį – jis taip pat atvažiavo anksčiau. Nusprendžiau palaukti dar kelias minutes tam, kad jis pasijustų saugiai, o jau po to jį užpulti. Tam atvejui, jeigu jis turi pistoletą, o jis veikiausiai jį turi – geriau pasinaudoti netikėtumu. Žinoma ir aš turiu ginklą, bet jei reikalas pakryps iki susišaudymo, tai gali nutikti kas tik nori.
Pamąsčiau dar apie šį bei tą, o po to pajutau į pakaušį įremtą kažką šalto. Kadangi dabar buvo vidurvasaris, o sutemo visai nesenai, kažin ar tai buvo tiesiog vėsus vėjelis – tai buvo pistoleto vamzdis.
Net nerandu žodžių apsakyti, kokiu debilu pasijutau. Sėdžiu, ruošiuosi prie jo prisėlinti, o jis ar jie tuo tarpu prisėlino prie manęs.
Lėtai apsigręžiau – už manęs stovėjo neaukštas storas vyrukas, kurio veidas priminė sušaudytą taikinį – ta prasme jis buvo tiesiog sėte nusėtas raupsų. Demonstruodamas baltus dantis, už kurių įstatymą stomatologas paimtų ne mažiau kaip penkiolika gabalų, jis man šypsojosi.
- Pats supranti, aš tave galiu nušauti, - ištarė jis.
- Aha.
- Bet mes geriau paėjėsim ten, ir susitiksime su Keivinu. Kelkis.
Pakilau ant medžio palikdamas kirvakotį. Vyrukas mane apieškojo ir radęs revolverį jį paslėpė plačių kelnių kišenėje, o po to paėmęs kirvakotį, juo prisilietė prie mano peties:
- Eik prie namo, - ištarė.
Senstu, pagalvojau. Anksčiau aš tam būčiau pasiruošęs. Arba bent jau taip galvojau. Maniau, jog atvažiuodamas anksčiau, pasielgiau gudriai, bet jie mane susekė. Mėnuliaveidis vyras su krateriais ant veido manęs tykojo miške, o Keivinas demonstratyviai rodydamasis suvaidino masalą.
- Už miško yra kelias, pusgalvi, - ištarė Mėnuliaveidis. – Aš nuėjau juo, o po to per mišką, pasislėpiau ir laukiau. Maniau jog tave rimtai teks medžioti, o tu pasirinkai vietą visai čia pat. Viskas paprasta, vyruti. Keivinas sakė, jog tu manaisi esąs gudrus bičas, bet iš tikro visai ne gudrus, ar ne?
- Priverstas tai pripažinti, - atsakiau.
***
Name mūsų laukė Keivinas.
- Nei užkandžių, nei gėrimų, ar ne? – ištarė jis. – Žinoma, juk tu ne to atvažiavai, ar ne? Tu man iškart nepatikai.
- Ar namuose turi veidrodį?
Mėnuliaveidis trinktelėjo man kirvakočiu per kojas ir aš suklupau.
- Aš įtariau, kad tu turi kitą priežastį su manimi susitikti. Įtariau, kad tu ieškai Roberto ir Tilės. Manau nėra reikalo sakyti, jog Robertas negyvas.
- Įkliuvau, - ištariau. – Aš žinau, jog Robertas negyvas. O kaip Tilė?
- O su ja viskas tvarkoje, bet neilgam, - atsakė Keivinas. – Misteris Smitas linkęs iš prekės išsunkti viską, o tik po to ją išmesti. Jis ją laiko pakabinęs tai ant vieno šniaukštalo, tai ant kito, kad galėtų pardavinėti tai, ką dar gali pardavinėti. Pats supranti. O po to bus perdozavimas, kurį nurašys kaip atsitiktinį, kai ją ras kokioje nors duobėje su iš subinės dygstančiais šungrybiais.
- Su Robertu viskas neatrodė, kaip atsitiktinumas.
- Su juo buvo problemų daugiau, nei reikia. Išėjo iš po kontrolės. Pats supranti, jis atsisėdo ant adatos kartu su kekše. Mums nepatinka dileriai, kuris sėdasi ant adatos, jei mes nesiruošiame jų ant jos sodinti.
- Jiedu abudu nusijuokė. Sprendžiant iš visko dar daug kas liko nutylėta.
- Sodink jį ant kėdės, - paliepė Keivinas.
Susitikimui jie buvo pasiruošę – kėdė jau stovėjo viduryje kambario. Mačiau gražų vaizdą pro langą ir Keiviną, kai jis laikas nuo laiko išeidavo laukan. Sprendžiant iš to, kaip jis nervingai elgėsi, panašu, jog jis sumelavo, kai kalbėjo, kad prekės neturi. Po to, kai jie mane pasodino ant kėdės, Keivinas iš Mėnuliaveidžio paėmė pistoletą ir įrėmė man jį į galvą, o Mėnuliaveidis prie kėdės pririšo mano rankas ir kojas.
- O dabar tau teks papasakoti, kodėl tu čia, - ištarė Keivinas, kai jiedu baigė mane raišioti.
- Gali pist asilo užpakalį, - atsakiau.
- O, kaip tai negražu, - ištarė Keivinas. – Džiubilai, laikyk ginklą.
Džubilas – Mėnuliaveidis – perėmė ginklą, o Keivinas sugriebė mano atsineštą kirvakotį – aš jau supratau, kad to pasigailėsiu.
Keivinas trinktelėjo per blauzdikaulį. Skausmas nudelgė nuo kojų apačios iki nugaros ir galvos. Akimirkai pagalvojau, kad tuoj apsivemsiu ir neteksiu sąmonės.
- Turėtų būti skauda, - ištarė Keivinas.
- Pats žinai, - atsakiau. Nelabai kietai nuskambėjo, na bet nors kažkaip nuskambėjo, nors ir kaip nykštuko balselis iš po pagalvės.
Keivinas nuėjo ir kirvakoti padėjo prie durų. Įsikišo ranką į kišenę ir išsitraukė ilgą sulenkiamą peilį. Atlenkė.
- Man šitą namą bobutė paliko. Ne kažin kas, bet kai kada, esant reikalui, ateinu. Ir kartais tampu šiek tiek sentimentalus, net jeigu viskas vyksta ne taip kaip reikia. Na, kaip dabar. Nelabai noriu čia lieti kraują, bet praliesiu, jei reikės. Tad vardan savęs ir manęs, kalbėk.
- Aš prabilsiu, o tu mane paprasčiausiai paleisi?
- Žinoma.
- Buliaus šūdas.
- O‘kay, tu teisus. Aš tave užmušiu. Bet padarysiu tai greitai. Tiesiog perpjausiu gerklę. Šlykštu pagalvoti, užtat greitai. Nukraujuoti gerai. Į Robertą net du kartus teko šauti. Tai jau negerai. Iki antros kulkos jam labai skaudėjo. O čia, su šiuo peiliuku, tavo kančios gali tęstis labai ilgai.
- Tai reiškia, kad turiu pasirinkimą. Aš kalbu ir tu man perpjauni gerklę, o jei nekalbu, tu mane pjaustai, kol neprabilsiu?
- Na, kažkaip taip.
Ir štai tą akimirką lange pamačiau Leonardo galvą. Supratau, jog turiu tempti laiką.
- Tai ką tu nori sužinoti? Gal kažką ir žinau, jei kalbėsim ne apie matematiką.
- O‘kay. Pradžiai, kas tu per bybys?
- Surašinėtojas.
- O tai tau kainuos įpjovą, - ištarė Keivinas. - Pradžiai ausį nupjausiu.
- Prieš nupjaunant dar kai ką išklausyk. Vieną tiesą, - ištariau.
- Ir kokią gi?
- Pragaras atsiveria.
Tą akimirką durys išlėkė nuo Leonardo spyrio. Jis čiuptelėjo kirvakotį greičiau , nei spėjo ištarti: „O Dieve, tai kirvakotis?“
- Ša, pyderai, piktas nygeris ateina, - puldamas ištarė Leonardas (v.p.: taip tai necenzūriniai žodžiai, bet autoriaus: „Queer, roughhouse nigger, coming through“). Jis kirvakočiu Mėlnuliaveidžiui trenkė per dantis iš kairės rankos. Šis krito ir paleido pistoletą, kuris nučiuožė per grindis.
Šviesa blykstelėjo per juodą Leonardo plikę, sublyksėjo jo akyse ir atsispindėjo nuo naujutėlaičio lakuoto kirvakočio. Perskrodęs porą lyg įkaitintas peilis sviestą, kirvakotis trenkėsi į Keiviną. Pasigirdo garsas, lyg kas būtų trenkęs plačiu odiniu diržu per lovą ir į šalis ištiško kraujo lašai ir dantys. Dabar jau tikrai Keivino bobutės namas suteptas krauju. Kraujo purslai aptaškė ir sienas ir lango stiklą, o dantys sutarškėjo ant grindų.
Keivinas, išmesdamas peilį, krito ir pabandė prie jo šliaužti, bet Leonardas iš visų jėgų koja prispaudė jo pirštus ir vėl nuleido kirvakotį. Šį kartą garsas buvo toks, lyg kas būtų nukirtęs kalakutui galvą mėsininko peiliu.
Keivinas jau nejudėjo, bet Leonardas dar kartą jam trenkė – dėl visa ko, o po to priėjo prie Mėnuliaveidžio ir spyrė koja jam į dantis. Mėnuliaveidžiui ir taip jau reikėjo stomatologo paslaugų, bet po spyrio jam tos paslaugos kainuos gerokai daugiau.
***
Keivinui atsigavus, jis jau sėdėjo ant kėdės vietoje manęs. Leonardas, pasirėmęs į kirvakotį, stovėjo greta manęs, o aš sėdėjau ant grindų priešais Keiveną. Mėnuliaveidis vis dar voliojosi: jei jis dar buvo gyvas arba gulėjo be sąmonės, tai matyt buvo paskendęs kažkur giliai savyje.
- Na, kaip reikalai? – paklausiau.
- Eik šikt, - spjaudydamasis kraujais atsiliepė Keivinas. Jo balsas skambėjo vos girdimai ir suprantamai.
- Kai susiruoši iš čia eiti, o tai visai įmanoma, nepamiršk susirikti dantų, - atsakiau. – Tik nesupainiok su perlais, kurie buvo Džubilio srėbtuvėje. Gali susidėti į vandens stiklinę ir užsišaldyti. Sako, jog dabar su išmuštais dantimis daro stebuklus.
- Kas tu? – paklausė jis.
- Mano vardas Hepas, o čia mano brolis Leonardas. Bet jūs jau pažįstami.
- Džiaugiuosi supista pažintimi, - atsiliepė Keivinas.
Atsistojau ir pasisukau į Leonardą.
- Ir nemaniau, kad ateisi.
- Jau važiavau namo, kai paskambinai. Išvažiavau prieš dvi dienas, bet pakliuvau į ne ryšio zoną. Žemumose. Šiek tiek pavėluotai gavau pranešimą.
- Gerai, kad ne per vėlai.
Vėl pasisukau į Keiviną.
- Keivinai, mums reikia pakalbėti ir man reikalingi atsakymai. Jei jie man patiks, aš tau net gerklės neperpjausiu.
Jie mums papasakojo, kad tilę išsivežė vaikinas, kuris vadovavo „Gospel Opry“ – Basteris Smitas, o Keivinas ir Mėnuliaveidis jam padėjo. Ji senajame kino teatre. Kadangi aš pats iš Marvel Kriko, šis pastatas man buvo gerai žinomas – vaikystėje dažnai į jį vaikščiojau. Ten buvo scena ir ekranas, buvo rengiami pasirodymai vaikams, šokinėdavo klounai, pasirodydavo žonglieriai ir panašūs išdaigininkai. Pasirodymai, kaip taisyklė – buvo siaubingi ir aš visuomet džiaugiausi, kai visi pasitraukdavo nuo scenos, salėje užgesindavo šviesas ir mes likdavome vieni su tarakonais ir kinu.
Leonardas nenorėjo palikti mašinos, bet nusprendė jos negadinti. Jis „pagadinti“ norėjo tik juos. Man tai nelabai patiko, bet ką čia padarysi? Jie pirmi pradėjo.
Porininkas abudu niekšus suguldė į bagažinę, o aš važiavau paskui juos, po to, kai jis mane pavėžėjo iki manojo automobilio.
Leonardas atvairavo iki upelio ir jis juos išleido iš bagažinės, iš kurios jie vargais negalais išsikapanojo – buvo gerai „apdoroti“ kirvakočiu.
- Aš noriu jums sulaužyti kojas. Abiem. Po vieną kiekvienam, - pasakė jis.
- Nėra didelio reikalo, Leonardai, - atsakiau jam.
- Žinau, bet labai norisi.
- Palauk, išklausyk savo draugo, - pradėjo Keivinas. – Mes tam niekšui tik dirbome. Mes iškritom iš žaidimo. Ir tikimės, kad atsiimsite savo merginą.
- O taip, mes ją atsiimsime, jei ten bus ką atsiimti, atsakė Leonardas. Bet reikalas tame, kad jūs norėjote užmušti mano draugą. Ir jei nebūčiau pasirodęs, būtumėt pribaigę. Na, tai kurią koją?
Keivinas ir Mėnuliaveidis sužiuro į mane.
- Jo neperkalbėsi, - ištariau. – O jūs iš tiesų norėjote mane užmušti.
- Bet mes čia mirsime, jei kojas sulaužysit, - suvapėjo Mėnuliaveidis.
- Tik mažiau to velniško dramatizmo, - atsiliepė Leonardas. Šliaužt galėsite, gal lazdas susirasite, kad pasiremtumėte. Tiksliau pasakius, čia jau ne mūsų reikalas. Taigi, kurią koją? Arba aš pats pasirinksiu.
- Kairę, - ištarė Keivinas, o Mėnuliaveidis pratylėjo. – Bet...
Nespėjus Keivinui dar ką nors pridurti, Leonardas užsimojo kirvakočiu, kuris net sušvilpė ir trenkė per kelią iš šono – į pačią silpniausią vietą. Pasigirdo garsas tarsi sulūžusios biliardo kamuoliukų dėžutės. Keivinas griuvo ir rėkdamas sugriebė už kojos.
- Vieną, - ištarė Leonardas.
Mėnuliaveidis pabandė bėgti. Buvau skolingas Leonardui, tad pasileidau paskui. Pavijau, sugriebiau už peties ir, persukęs į save, smogiau į marmūzę iš dešinės. Mėnuliaveidis parkrito. Nespėjus jam pakilti, Leonardas jau išdygo šalia... Lygtais jis stuktelėjo tris kartus, kad pasiektų savo – nepamenu. Lygtais tai buvo dešinė koja. Aš nusisukau.
***
Leonardo mašiną palikome stovėjimo aikštelėje prie cerkvės (tiesiog likimo ironija), o į Marvel Kriką nuvažiavome manąja.
- O ką, jei jie išsikapstys iš miško ir paskambinę perspės Basterį?
- Iki jų mašinos kelios mylios, - atsakė Leonardas. – Kelios mylios iki No-Enterpris‘o. Ir po vieną sulaužytą koją. Be to, tu nenorėjai, kad juos pribaigčiau. Pagal mane, tai geriau jau jiems būtų gulėti Sabinoje (v.p.: turima galvoje Sabinos upė pietų Teksase ir Luizianoje), kur juos žuvys ėstų.
- Koks tu šaltakraujis, žmogau.
- Aha.
Mes galvojome, kad dar teks paieškoti, kur vyks „Gospel Opry“ pasirodymas, bet pravažiuodami išvydome besiburiuojančius ir pasirodymo laukiančius žmones. Didelė minia.
- Tik dabar pradėjo leisti vidun, - ištarė Leonardas. – Kiek valandų? Devynios? Ar dešimt? Niekada nemaniau, kad Jėzus taip ilgai darbuotųsi. (v.p.: „Gospel Opry“ – pažodžiui „Oprio Evangelija“ arba „Evangelijos opera“. Pats žodis „Opry“ kilęs nuo ž. „operos“. Pietinėse valstijose arba rednekų žargone „Opry“ gali reikšti kantri muzikos sceną, vietą. Pagal kontekstą, tai kantri pasirodymas su religine pakraipa)
- Aha, jis paprastai anksti gulėsi ir anksti kėlėsi.
Pasiekęs revolverį, pasikišau jį po marškiniais už nugaros. Kirvakotį ir visa kita palikome ant galinės sėdynės.
Priėję arčiau pastebėjome, jog minia vis didėja.
- Kas čia vyksta? – paklausiau lazdele besiramsčiuojančio vyro.
- „Gospel Opry“, kaip įprasta. Šiandien jaunųjų talentų šou. Argi nežinote?
- Ne, nežinojom, - atsakiau.
- Linksmiau, nei cirke su beždžionėmis. Šoka, dainuoja, komedijas laužo. Puiki pramoga.
- Ir tave sūneli įleis, - pasižiūrėjęs į Leonardą, pridūrė vyras. – Nors pamenu laikus, kai būtų neįleidę.
- O Dieve, kaip laikai keičiasi, - atsiliepė Leonardas.
Apsidairęs pamačiau, kaip žmonės sueina pro kitas, šonines duris.
- O ten kas tokie? – paklausiau senio.
- Talentai. Registruojasi.
- Na, tada eime, Hepai, - ištarė Leonardas ir mes atsistojome į talentų eilę.
- Linksmiau nei cirke su beždžionėmis, - ištariau. Ir tokius kaip tu, Leonardai, įleidžia.
- Nu jo, sere. Tikras reikalas, kai organizatoriai balti susnos.
Viduje sėdėjo neaukštas vyrukas. Nutaisęs nuobodžiaujantį snukelį jis paklausė vardų ir mes prisistatėme be jokių pavardžių. Leonardas pridūrė, kad mes dainuosime.
Savaime suprantama, kad sąrašuose mūsų nebuvo.
- Mes turime būti. Iš anksto skambinome ir taip toliau. Overtone mes unikumai.
- Overtoną ir perspjaut galima, - atsiliepė vyras.
- Aha, bet mes čia ir visai ne mažučiai.
Jis trumpam susimąstė.
- Štai ką. Yra du vyrukai, kurie groja dūdmaišiais ir, kurie, atšaukė pasirodymą. Skalbykloje kiltus pradaigojo ar kažkas panašaus. Jūs pasirodysite vietoje jų. Nesiregistravot, bet bus ir taip gerai. Tinka? Dainuosite?
- Kaip sušikti paukšteliai, - atsakė Leonardas.
Vyras jį nužiūrėjo ir lėtai nusišypsojo. Kažin ar Jėzus dažnai lankydavosi šiuose Namuose.
- Dainininkų grupė? – paklausiau.
- Unikali, - atsakė Leonardas.
Pasisekė. Mus nuvedė į užkulisius, kur pilnu tempu buvo ruošiamasi pasirodymui. Kažkoks senis, apsirengęs kažkuo panašiu į seržanto uniformą, storas plikis, kuris alsavo taip, lyg jam trūktų deguonies kaukės, laikė lėlę skirtą pivakalbystės pasirodymui, kuri buvo aprengta karine uniforma, ir panašiai. Norėčiau jums pasakyti, kad pilvakalbystės nekenčiu. Kai buvau vaikigalis, kažkaip vakare žiūrėjau seną filmą „Mirtis naktyje“, kurio siužetas suregztas iš kelių novelių ir vienos iš tų novelių herojų buvo pilvakalbis, kurio lėlė iš jo pačio atėmė gyvenimą. Išsigandau iki žagsulio. Po to nervuodavausi pamatęs net paprasčiausią ruošinį medinį lėlei gaminti. O štai ši lėlė atrodė taip, lyg ją būtų apgraužusios žiurkės ir kažkas ją subadęs ledui skaldyti skirtu kirtikliu.
- Ir senai tuo užsiimate? – paklausiau.
Prieš atsakydamas, jis su švilpesiu atsiduso:
- Gerus pinigus tuo užsidirbdavau. O dabar niekur nekviečia ir nepriima. Štai, tik į šį talentų šou ir vaikiškas šventes. Ne viskas taip gerai, kaip anksčiau. Jie dabar turi tą prakeiktą internetą. O-ch, vyrukai, juk jūs manęs neįskųsit, a? Jie nenori, kad bent vieną nereikalingą žodelį ištarčiau.
- Neištarsim nė vieno sušikto žodžio, - atsiliepė Leonardas.
Senis nusijuokė.
- Gal turit ko nors išgerti, a?
Prisipažinom, kad neturim.
- Na ir gerai. Tik paklausiau.
Jis truputį papurtė lėlę, nuo kurios pakilo dulkės.
- Eilinis Džonsas apskuro. Žmona, kartą, į jį peiliu dūrė ir su šia lėle mane per galvą talžė. Ir mane apibraižė ir lėlę aplaužė. Net sąmonės buvau netekęs, senas pirdžius – prabudau su sauskelnėm.
Nusijuokęs savo paties juokeliui, tęsė:
- Neturėjau pinigų, kad „Džonsą“ pataisyti. Tenka vaidinti, jog viena užmerkta akis taip ir turi būti. Netgi suteikia šiokio tokio šarmo.
- Na jo, jūs visus priblokšite, - atsakiau, bet beliko tik tikėtis, kad jis savęs nepriblokštų: jis sunkiai kvėpavo, veidas raudonas ir jis visas atrodė taip, lyg bet kurią akimirką jį ištiks insulto priepuolis. Gali būti, kad kalbėdamas apie seną pirdžių ir nualpimą jis nė kiek nejuokavo.
Mes visi stovėjome išsirikiavę į eilę link scenos. Ten vyko šokėjų pasirodymas: dainorėlių grupė grojo ir dainavo kaip mykiančios mirštančios karvės, o šokėjai strakaliojo lyg medinėmis kojomis. Po to į sceną išėjo kuprotanosis vaikinas, kuris grojo smuiku taip, tarsi būtų rąstus pjaustęs. Nuo tokio girgždesio net susiraukiau.
- Seserys konkursą laimės, - pakomentavo senis. – Aš jų dar nemačiau, bet jos greit pasirodys. Kalės su išdžiūvusiomis skylėmis. Kiekvieną savaitę pasirodo ir kaskart laimi penkis šimtus baksų. Tikras prakeikimas, kad jos himną gieda. Priverčia žmones prisiminti Jėzų ir visi mano, jog tai įpareigoja juos už jas balsuoti. Bliat, man laikas.
Senis, apsikabinęs savo siaubingą lėlę, pakeliui pasistvėręs taburetę, nuklibinkščiavo ant scenos. Jo pasirodymas buvo toks siaubingas, kad net panorėjau pasikarti ant portjerų virvės. Nors susižavėjau seniu – nepasiduoda. Švilpia, girgžda, bet stengiasi valdyti balsą, o pasirodymo pabaigoje lėlė atrodė sveikesnė už jį patį.
Jis grįžo su lėle ir taburete, ant kurios atsisėdo.
- Pabandžiau paimti aukštesnę natą, kai eilinis turėjo sudainuoti „Bugi-Vugi-Bagle-Boj“ ir vos neapsišikau. Toks įspūdis, kad šonkauliai pasislinko.
- Jūs gerai pasirodėte, - atsakiau.
- Na, tu teisus, - atsakė senis. – Ar tikrai nieko neturite išgerti?
- Tikrai.
Į sceną išėjo kita šokių grupė, o po jų turėjo pasirodyti žonglierius vaikinas su boulingo kėgliais. Mes su Leonardu pradėjome dairytis. Ši vieta neatrodė taip, jog čia kas nors laikytų prostitutes. Bent jau jei jomis nesinaudojo nemokomai, kad užkruštų iki nukritimo. Ši vieta nebuvo panaši ir į vietą, kur prekiautų narkotikais. Šie vieta tiesiog buvo vieta, kuri skirta prastam šou. Aišku, jog tai gera priedanga, bet aš vis tik suabejojau.
Pastebėjau, jog tuos, kurie baigė pasirodymą, nuveda vienu ir tuo pačiu keliu ir, kad prie tamsių laiptelių į viršų stovi du augaloti vyrukai. Į bažnytinius diakonus jie nebuvo panašūs, bet nusprendžiau juos taip pats sau vadinti. Palikau Leonardą ir priėjęs prie jų, dirstelėjau viršun.
- O kas ten tokio? – paklausiau.
- Privati nuosavybė, sere, - išeidamas į priekį, atsakė vienas iš vaikinų.
Grįžau pas Leonardą.
- Ten viršuje, dar visas aukštas, - pasakiau.
Kitapus scenos taip pat laiptai, - atsakė jis. – Net iš čia matosi. Ir taip pat gorilos prie jų.
Taip pat pabandžiau įsižiūrėti. Ir iš tikro – dar du bernai. Jei šiedu, kurie arčiau visiškai ne diakonai, tai anie du net ne iš choro. Kažkodėl labai suabejojau, kad viršuje saugomos knygos su religiniais himnais.
- Basteris su juočkiais bičiais neprasideda, - ištarė Leonardas. – Vien balti tagiai.
- Ne taip senai, tokie kaip jis, ir iš vis tavo brolių neįsileisdavo. I matomai prie to priprato.
- Iš tikro, tai visiškai ne taip, - atsiliepė Leonardas. – Jie čionai įeidavo, ir tu tai žinai.
- Aha, kaip valytojai, - atsakiau. – Ir dar per laiptinę iš išorės ir sėsdavosi tik ten, balkone.
- Nygerių pinigai ne prastesni už kitų, - atsiliepė Leonardas. – Žinau. Kažkada sėdėjau ten balkone ir spjoviau ant balto vaikino galvos.
- Nieko tokio tu nedariai, - atsakiau.
- Na, pasvajoti, juk galima.
Mes šnabždėdamiesi apsvarstėme planą, kai staiga pasirodė mus užregistravęs neužauga.
- „Medaus mergaitės“ serga, - pranešė jis.
- Kas? – perklausiau.
- Dainininkės, kurios psalmes dainuoja, juk jau sakiau, - prieidamas prie mūsų, atsakė senasis pilvakalbis. – Tikriausiai suaugusių sauskelnės susiglamžė, tad ir nebegali pasirodyti. Arba išgirdo, jog jauna mergina išeis dainuoti, tad ir nusprendė nusiplauti. Jos čia, žinau. Mačiau tas pasipūtusias šiknas.
- Liaukis, - ištarė neužauga.
- Atleiskit, - ištarė pilvakalbis ir nuklibinksčiavo prie savo taburetės.
Aš mąsčiau visai apie kitokius dalykus ir iš tiesų nepastebėjau jaunos merginos, bet lygtais prisiminiau, jog ji dainuos Petsi Klainos dainą.
- „Medaus mergaitės“ sakė, kad susirgo, - pasikartojo neužauga.
- Abi iš karto? – paklausė Leonardas.
- Netikėtai. Tad jūs abudu po jos.
- Oh, - atsidusau.
Leonardas pačiupo man už alkūnės.
- Nenuleisk nosies. Aš dar prisimenu „Seną tvirtą kryžių“ (v.p.: evangelistų himnas „The Old Rugged Cross”).
- Tu tyčiojiesi? Mes iš tikrųjų eisime į sceną?
- Sieloje aš dainininkas, - atšovė Leonardas. – Viskas bus kaip reikiant.
- Oh, po paraliais.
Na, mes išėjome. Aš taip pat dar atsiminiau tą seną dainą. Esu ateistas, bet geri himnai man patinka. Laikas nuo laiko. Savojo orkestro mes neturėjome, bet vietinis žinojo melodiją ar kažką panašaus. Na, bent jau neteko girdėti solo su tūba.
Ir mes pradėjome. Leonardas dainavo gerai, netgi puikiai, o aš pridainuodavau, kai jis pakeldavo rankas ir duodavo man ženklą. Bet po to pamiršo žodžius ir pradėjo sapalioti visokius niekalus.
- Eik lauk, - ištarė man sena ant neįgaliųjų krėslo sėdinti ledi.
Leonardas baiginėjo dainuoti, o aš bandydamas atrodyti kietai, spragsėjau pirštais. Jei būčiau užsidėjęs juodus akinius, būtinai juos nusimesčiau.
Visi buvo laimingi, kai mes daugmaž baigėme ir išeiname nuo scenos. Kažkas netgi į mane metė suglamžytą popierinį puodelį, bet kreivarankis nepataikė.
Pagaliau mes pasišalinome nuo scenos.
- Po velnių, Hepai, tu viską sugadinai! – ištarė Leonardas. Mes galėjome išlošti visus pinigus. Tiksliau, aš galėjau.
- O aš negalėjau dainuoti duetu, nes mes iki šiol niekada kartu nedainavome. Ir iš vis, aš nesiruošiau lipti ant scenos.
- O aš, štai, visada norėjau.
- Tu puikiai dainavai, tik nemanyk, jog tai taps tavo antru darbu, - pasakiau.
- O tau apie tokį net nėra nė ko svajoti. Gerai jau, pažiūrėkim ar galėsime surasti tilę.
- Jei ji gyva.
- Gyva. Ir jie už viską sumokės. O jei mirusi, tai sumokės ir palūkanas.
Tilė man nelabai patiko, bet patiko Breta. O Breta Tilę vadino „sulenkta šakele“:
„Hepai, ji tik perlenkta šalelė. Sulenkta, bet nesulaužyta“ - kalbėjo ji. – „Ji gali atlaikyti ir audrą ir likti sveika“.
Bet iki šiol ji vis dar buvo audros sūkuryje, kaip supratau, ir jei informacija teisinga, tai ji to neužsitarnavo. Tai netgi dar blogiau, nei derėtų taip elgtis su politikais.
Mes nukeliavome prie laiptų iš priešingos pusės, nei išėjome į sceną, greta berniukų choro. Greta stovintis vyras parodė į išėjimą. Tai buvo stambus vaikinas vilkintis išblukusį violetinį sintetinį kostiumą, kurio vieta muziejuje.
- Prastai vaikinai, - ištarė jis. – Realiai prastai.
Nekreipdami į jį dėmesio nukeliavome prie laiptų.
- Ne čia, - griebdamas man už rankovės pasakė jis.
Nupurčiau jo ranką ir nupėdinau tolyn. Panašu, jog niekas žalio supratimo neturėjo kas vyksta viršuje, jog žmogus, kuris vadovauja „Evangeliškajai Operai“, toks pat šventuoliškais verslininkas, kaip ir kirvio ašmenys.
- Šie vaikinai nejuokauja, - ištarė tas pats vyrukas, kuris grybštelėjo man už rankovės. Jis kalbėjo apie tuodu prie laiptų stovinčius vyrukus. Kaip tik tuo momentu vienas žengtelėjo prie manęs, o kitas prie Leonardo.
Prie manęs priartėjusiam spyriau į kiaušus, jis šiek tiek susilenkė ir dešine ranka kabliu jam pridėjau. Jis trenkėsi į sieną ir čia pat įniršęs mane puolė, bet vėl jam trenkiau tiesiu dešinės rankos kumščiu į žandikaulį.
Vyrukas parkrito ant kelio, pabandė iš po švarko sugraibyti pistoletą, o aš išsigriebiau savo ir rankena trinktelėjau per galvą. Jis parkrito ant keturių ir aš vėl smogiau. Jo rankos susilenkė lyg būtų norėjęs padaryti atsispaudimą ir sudribo ant grindų. Tik dabar pajutau, jog man labai skauda koją toje vietoje kur Kevinas trenkė kirvakočiu. Tad, nors norėjau gulinčiam dar kartą įspirti, persigalvojau.
Žvilgtelėjau į Leonardą, bet jo priešininkas jau be sąmonės gulėjo prie pat laiptų. Manau, jog jis jį nokautavo vienu kumščio smūgiu.
Pervertęs savąjį priešininką, paėmiau jo pistoletą ir dabar jau kiekvienoje rankoje laikiau po ginklą. Nueidamas paskui Leonardą, nuo scenos išgirdau ataidėjusį juoką – matyt kažkam kažkas pasisekė arba tiesiog visus prajuokino sėkmingas juokelis.
Leonardas taip pat nuginklavo savo priešininką ir atlaužė gaiduką. Atsigręžiau pažiūrėti ar „diakonai“ ką nors pastebėjo. Jei ne, tai turėtų greitai susivokti – tas, kuris grybštelėjo man už rankovės praneš. Jis gal ir nežino kas ten vyksta viršuje, bet tikslai žino kam dirba.
Žinoma, jei mes apsirikome ir viršuje tik „bingo“ žaidimų salė, mums teks daug aiškintis. Nors ir taip teks daug aiškintis.
„Diakonai“ atsibudo. Jie perbėgo sceną tarp šokėjų - vyro ir moters su arklio kostiumu. Vyras buvo arklio užpakalis. Aš tai aiškiai pamačiau, nes išgirdęs kojų trepsėjimą šiek tiek nusileidau pasižiūrėti. Dainorėliai trenkėsi į „arklį“ ir moteris ir vyras, mestelėjęs porą riebių žodelių, kurių niekas „Gospel Opry” nesitikėjo išgirsti, išsinėrė iš to kostiumo. Manau, kad Viešpats ką tik jų gyvenimo knygoje padėjo juodą žymą.
„Diakonai“ ginklų neišsitraukė ir per savo greitumą, tiesiogine to žodžio prasme, užlėkė ant manęs. Pamatę mano rankose pistoletą, kurį paėmiau iš „berniuko dainorėlio“, ir revolverį, jie sustingo kaip įkasti. Tarsi užšalo.
- Jūs iš tiesų nudvėsti norite? – paklausiau.
Vienas krestelėjo galvą ir nubėgo atgal link scenos, pro „arklį“, kuris vėl tapo viena būtybe. Kažkur grojo trimitas ir pianinas. „Arklys“ šoko, o prakeiktas trimitas laikas nuo laiko išleisdavo paskirus garsus. Kad jį kur velniai nujotų tą berną su trimitu.
Kitas „diakonas“, tas kuris liko, pakėlė rankas.
- Tau bent jau reikės iš manęs atimti pistoletą, kad galėčiau sakyti, jog buvau beginklis.
- O‘kay, - ištariau. – Lėtai trauk..
Jis taip ir padarė, pritūpė, padėjo pistoletą ant grindų ir žengė atgal:
- Man nereikia problemų.
- Tai puiku, nes mano nuotaika sušikta, - atsakiau.
Jis atsitraukė ir dideliais žingsniais nuėjo per sceną. Kaip tik tuo momentu „arklio“ porelė baigė pasirodymą. Moteris nusiėmė arklio galvą ir ją numetė žiūrovams. Būtų gerai, jei ji pataikė į tą seną ledi neįgaliųjų vežimėlyje, kuri liepė man nešdintis.
Paėmiau numestą nedidelį devynių milimetrų kalibro pistoletą ir nupėdinau laiptais aukštyn, kur manęs laikė Leonardas.
- Į tualetą ėjai?
- Nuginklavau vieną džentelmeną, - atsakiau.
Leonardas savo pistoletu parodė į duris:
- Vienos durys. Pažiūrim, kas už jų? Merga ar tigras?
- Galvoju, kad abu, - atsakiau.
Greitai nuėjome koridoriumi ir Leonardas spyrė koja duris. Durys, pakibusios ant vieno vyriaus, atsivėrė į vidų, o po to iškrito...
Tualetas.
Tuščias.
- Jie čia šikaną saugojo? – ištarė Leonardas. – Negali būti.
Galimai čia buvo praėjimas, bet mes jo nepastebėjome, o ieškoti ilgai užtruktume. Tad užsikišome pistoletus po marškiniais ir nusileidę laiptais nuėjome į užkulisius. Esanti „Gospel Opry” liaudis nieko nesuprato ir neišsigando. Pasirodymai vyko savo eiga. Dabar kaip tik buvo vaidinama kažkas panašaus į komediją. Einant prie kitų laiptų praėjome vyrą ir moterį, kurie vaidino arklį. Jiedu į mus labai piktai pasižiūrėjo.
- Jūs čia dėl tos betvarkės kalti? – paklausė moteris.
- Ne, mem, - atsakiau nesustodamas.
Mes nuėjome prie tų laiptų, kuriuos saugojo „diakonai“ ir lipdami viršun išsitraukėme pistoletus.
Pakilus pamatėme koridorių ir dvejas duris.
- Aš pro vienas, tu pro kitas, - ištarė Leonardas.
Išsirinkę duris, linktelėjome vienas kitam ir tuo pačiu metu išmušėme jas kojų spyriais. Manosios iš karto nulėkė nuo vyrių – sprendžiant iš visko, buvo labai senos. Įeidamas vidun, girdėjau, kaip Leonardas spardo „savąsias“ duris.
Kambaryje stovėjo lova ir dešinėje nedidelė lempa ir dar eile išrikiuoti keturi krėslai. Tegu padvėsiu, jei meluoju, bet tuose krėsluose sėdėjo keturi vyrai. Tas, kuris buvo arčiau manęs, skaitė laikraštį tarsi sėdėtų eilėje pas barzdaskutį. Tilė gulėjo lovoje, o ant jos nuogas vyras ir jo subinė šokčiojo lyg krepšinio kamuolys. Bendrai paėmus, Tilės čia nebuvo – ji buvo kitame išmatavime, kažkur kitur. Jos akys buvo atsivėrusios, bet lygiai taip pat būtų galėjusios būti ir užvertos. Ji buvo visiškai sublogusi – tikras skeletas. Panašu, kad kurį laiką gaudavo tik adatą ir jos iš vis nemaitino. Dabar Tilė atrodė kaip Breta po konclagerio ir tai mane visiškai įsiutino.
Keturi vyrai atsistojo. Jie buvo apsirengę – tik vienas be batų (jis stovėjo po krėslu). Kitas vyras vilkėjo policininko uniformą ir padėjo ranką ant pistoleto rankenos. Sprendžiant iš visko, pasišalino iš tarnybos, kad šiek tiek pasikruštų ir „trukteltų“.
Tą akimirką pro duris įsiveržė Leonardas. Faras (kopas) išsitraukė pistoletą, o aš iš karto į jį iššoviau. Kulka pataikė į ranką ir jis kritęs ant grindų pradėjo raičiotis, tarsi Kudlotasis iš „Trijų idiotų“ (v.p.: „Three Stooges“ – JAV vodevilių ir komedijų komanda veikusi nuo 1922 iki 1970 m.).
- Tik nešaukite, tik į mane nešaukite! – vapėjo jis, o jo kraujas viską aplinkui aptaškė.
Trys kiti puolė bėgti, bet Leonardas juos apkeikė nuo galvos iki kojų ir jie vėl atsisėdo, lyg lauktų eilėje. Tebūnie prakeiktos jų motinos.
- Kur tas bybiagalvis? Basteris? – paklausiau.
Niekas nieko neatsakė.
- jis uždavė klausimą, - prabilo Leonardas. – Galite tylėti, bet mes jums kojų piršus peršaudysim. O po to ir bybius.
Tuo momentu nuogas vyras jau buvo nulipęs nuo Tilės ir stovėjo prisidengęs delnais tarpukojį.
- Jei turėčiau tokį patį kalakuto sprandelį, kaip tavo, irgi slėpčiau. Išsigimęs kažkoks, - ištarė Leonardas. – Aš, kaip pimpalų ekspertas tau sakau.
- Jo, jis puikiai pimpalus išmano, - paantrinau.
Vyras su policininko uniforma nustojo raitytis ir paslėpė po galvą po kėde:
- Aš sužeistas, sužeistas, - dejavo.
- Be kvailysčių, - pridūriau.
Priėjęs prie lovos išgirdau, kaip sunkiai alsavo Tilė. Sugriebiau apklotą ir ją užklojau. Pasižiūrėjau į nuogą tarpkojį prisidengusį vyrą ir galutinai įniršau. Nežinau, kas man užplaukė, bet aš paprasčiausiai negalėjau susitaikyti su tuo, kad tokie žmonės veisiasi šiame pasaulyje. Tokie , kurie sugeba sėdėti krėsluose ir laukti eilėje, kad pakruštų nuo narkotikų apkvaišusią mergiotę. Spyriau nuogaliui per kiaušus ir trinktelėjau pistoletu per galvą, o po to ėmiausi likusių trijų, prieš tais įspyręs policininkui ir nuspyręs jo pistoletą po lova.
Aš tuos tris kalatojau abejomis rankomis, kuriose laikiau ginklus. Ir taip greitai, kad matyt tuo momentu buvau panašus į daugiarankį Šivą. Jie bandė nuo manęs sprukti, bet Leonardas spyriais grąžindavo juos atgal, o aš nesugebėjau sustoti. Suprantu, kad neteisus. Suprantu, kad elgiuosi kaip laukinis. Jaučiausi siaubingai, bet tuo pačiu momentu ir, kad esu teisus.
Labai greitai visi paplūdo kraujais. Du iš jų krito ant grindų. Vienas sudribo krėsle. Nuogalius gulėjo apsivėmęs ant šono ir nekrutėjo. Ore pasijuto rūgštus vėmalų kvapas.
- O‘key, - ištarė Leonardas. Priėjo prie to, kuris sėdėjo ant krėslo ir buvo be batų. Į jo nosį įrėmė pistoleto vamzdį ir tęsė: - Kur Basteris?
Atsakymo nereikėjo. Tolimajame gale atsivėrė durys ir įbėgo du vyrai – vienas su šautuvu rankoje. Jis pradėjo šaudyti, bet ir mes nestovėjome vietoje. Aš nukritau už lovos, o Leonardas šoktelėjo pro duris, kurias buvo išlaužęs ir prisiglaudė jų tarpduryje.
Per palovio plyšį pamačiau priešininko kojas ir greit iššoviau tris kartus. Akivaizdžiai pataikiau, nes jis riktelėjo ir krito. Vėl iššoviau ir jo galva skilo lyg didelis riešutas. Kitas turėjo pistoletą ir šaudė nepaliaudamas, bet kol kas jam pavyko tik nušauti basakojį ant krėslo, kuris sėdėjo už manęs ir prakalti kelias skylutes sienoje.
Iš po lovos plyšio pamačiau Leonardo kojas. Šis įbėgo pro tas duris, kurias aš išlaužiau ir puolė tą išgamą. Pašokau ir apibėgęs lovą, vos neapvirtau užkliuvęs už policininko, kuris, kol aš jo nestebėjau, pradėjo šliaužti link durų angos.
- Stovėt! – riktelėjau tarsi šuniui ir jis nustojo šliaužti.
Kol priėjau prie Leonardo, jo priešininkas jau buvo išverstas iš koto. Jis kažkokiu būdu sugebėjo peršauti sau koją. Pranešdamas, kad grįžau į žaidimą, spyriau jam į galvą, o Leonardas iš jo rankų išplėšė pistoletą. Sprendžiant apie jo taiklumą, ginklo jam į rankas nebuvo galima duoti. Kada nors sau ir galvą persišaus.
- Užtrukai, - pasakiau Leonardui.
- Aha. Bet aš ateinu, tik kai labai stipriai šaudo, o tada visus kalu.
Išeidamas per duris, pro kurias įbėgo tiedu, išgirdau apačioje, salėje, šauksmus. Nuo susišaudymo visi pašoko ant kojų ir tikriausiai, šiandien, čia, tai buvo pats įspūdingiausias šou per visą vakarą.
Kai pakilau į kambarį viršuje, tai paaiškėjo, kad senas pastatas tai tik maskuotė: viskas apstatyta moderniais baldais, tame tarpe ir didžiulė sofa. Ji buvo nustumta nuo sienos, o iš po jos matėsi kojos. Priėjau, padėjau ginklus ant kavos staliuko ir čiupau jam už kulkšniukų ir ištempiau lauk. Vyras bandė priešintis ir nagais graibstė už grindų. Tai buvo aukštas, lieknas vyras su languotu sportinio stiliaus švarku ir juodais tarsi ištrintais juodu batų tepalu plaukais.
- Tu Basteris Smitas? – pasiteiravau.
- Ne, - atsakė šis.
Iš jo kelnių užpakalinės kišenės ištraukiau piniginę ir susiradau vairavimo teises.
- Na ne, tai tu. Įsitikinęs, jog vaikystėje žaidžiant slėpynių, tu visada įkliūdavai.
- Tai tiesa, - atsakė pakildamas ant kelio.
Atsitraukiau ir susirinkau ginklus.
- Aš nieko net nebandysiu aiškintis. Nušausiu, o Leonardas nušaus visus likusius, o po to labai ilgai aiškinsimės. Bet tu jau būsi miręs.
***
Bet už grotų mes nepakliuvome. Ir tai svarbiausia. Ir pasakysiu, kodėl.
Kai viskas buvo baigta ir visus suėmė, tame tarpe ir mane su Leonardu, mus nusiuntė pas policijos viršininką. Po apklausos sekė apieška - įskaitant ir guminę pirštinę subinėn dėl visa ko ar mes ten kartais neslepiam kokios granatos.
Trumpai kirptais plaukais ir viena styrančia ausimi, lyg ji būtų posūkio rodyklė, policijos viršininkas buvo malonus vyrukas. Jis sėdėjo už didelio raudonmedžio stalo ant kurio puikavosi lentelė „POLICIJOS ŠEFAS“.
- Na ką, Hepai Kolinsai, - ištarė jis.
Aš jį pažinau. Truputį paseno, bet vis dar tokios pat puikios treniruotos formos. Tai buvo Džeimsas Delas – mes kartu lankėme tą pačią mokyklą.
- Senokai nesimatėm, - toliau kalbėjo jis. – Bet labai gerai pamenu, jog tu man nepatikai.
- O jūsų čia daug, - ištarė Leonardas. – Hepas net naujienlaiškius gauna.
- Aš ir Džimis susitikinėjom su viena ir ta pačia mergina, - paaiškinau Leonardui.
- Skirtingu laiku, - patikslino Džimis.
- Jis buvo po manęs, - pridūriau.
- Tai tiesa,. Ir ją vedžiau.
- Tai reiškia, kad laimėjai.
- Norėtųsi, kad būtų taip, - atsakė Džimis. – Žodžiu, vaikinai, jūs atvėrėt pragarą. Pašaudėt į žmones. Sužeidėt. Hepai, o tu vieną nušovei. O dar mane pasiekė gandai apie du vyrukus su sulaužytom kojom No-Enterprise. Ten jie patys vietiniam šefui prisidavė.
- Geras vyrukas tas šefas.
- O vienas iš tų, kuriuos pašovėte – policininkas.
- Žinau. Jis sėdėjo eilėje prie jaunos moters išprievartavimo. Beje, kaip ji?
- Ligoninėje. Kol kas būklė sunki. Bet išsikrapštys. Sprendžiant iš visko, ji nesibaidė narkotikų, tad galimai dabar turi imunitetą kai kuriems vaistams. Ir dar kelias dienas nevalgiusi. Su Basteriu Smitu mes pakalbėjom. Jis iškart subyrėjo, kaip šviežias sausainis. Kietas tik ten, kur dirba jo pinigai. Beje, o tas policininkas buvo policijos šefas.
- Oho! O tu tada kas? – paklausė Leonardas.
- Naujas policijos šefas. Ir dar galiu pasakyti, kad tas kurį nudėjo atsitiktinė kulka, buvo meras. O dabar negyvas kaip sena pupų skardinė.
- Meras. Policijos šefas. Gerai pasilinksminom, - ištariau.
Trumpiau kalbant, mums teko pasėdėti už grotų, kol mūsų draugas Marvinas Hensonas nesurado gero advokato. Po to mes išėjome. Ir išėjome net be apkaltinimo, nors sumedžiojome išgamą ir sukėlėme tokį triukšmą ir buvęs šefas mirė nuo mūsų rankos, o žuvusiųjų sąraše atsidūrė ir meras. O ir kiti sėdėję eilėje buvo miestelyje žinomi žmonės. Tad buvo paprasčiau mus paleisti, kad dingtume iš akiračio ir savo metodais susišluoti po kilimu visą tą purvą. Reikalo esmė buvo labai paprasta, o nusikaltimai Tilės atžvilgiu buvo tokie nepaprastai blogi, kad jie nusprendė visą mūsų žygį nurašyti ant savigynos.
Velniai rautų, juk galų gale - visgi tai Teksasas.
***
Breta ir aš sulindome į lovą. Ji atsigulė ant mano sulenktos rankos.
- Tilę rytoj iš ligoninės išrašo, - ištarė ji.
Ji ten praleido tris mėnesius. Jos būklė buvo itin prasta, bet turiu pastebėti, jog mergina pasirodė tvirta kaip vakarykštė fachita (v.p.: Fachita – isp „fajita“. Kilmė Teksasas. „Tex-Mex“ virtuvėje „fajita“ yra bet kokia ant grotelių kepta mėsa su nuluptais pipirais ir svogūnais, paprastai patiekiama ant miltų arba kukurūzų tortilijos).
- Man reikės nuvažiuoti ją pasiimti.
- Žinoma, - atsakiau.
- Aš žinau, kad ji tau nepatinka.
- Taip.
- Tu neprivalėjai daryti tai, ką padarei.
- Ne, privalėjau.
- Dėl manęs?
- Dėl tavęs ir jos.
- Bet ji gi tau nepatinka.
- Man daug kas nepatinka, - atsakiau. – Bet tu ją myli. Tu manai, jog ji „sulenkta šakelė“. Ir galbūt tu teisi. Bet niekas to nenusipelno.
- Bet juk ji pati prisivirė košės. Ar ne?
- Aha. Prisivirė. Netgi nemanau, kad ji galėtų pasikeisti. Kada nors ji neištvers ir žus. Ji graibšto vyrukus, kaip antis jonvabalius – nesirinkdama.
- Žinau. Aš bandžiau būti gera motina.
- Ir tai aš žinau. Tad nepradėk iš naujo apie tai, kaip tau nepavyko. Tu padarei viską ką galėjai.
- Per mane jos tėvas nusigėrė.
- Gal ir per tave, bet bet kokiu atveju, jis tam turėjo polinkį.
- Turėjo, pats žinai.
- Neabejoju.
- Aš myliu tave, Hepai.
- O aš tave myliu, Breta.
- Ar nori šauniai prarasti penkias minutes savo gyvenimo?
- Skamba šauniai, - nusijuokiau.
Ji taip pat nusijuokė, persivertė ant šono ir užgesino šviesą...
Ir ji buvo labai šauni...
___________________
