Rakčius. Nutapyk mūsų sielą (4 pasakojimas)

 

„Rakčius. Pradžia“ (1 pasakojimas) -  ČIA

„Rakčius. Nukabink angelą“ (2 pasakojimas) - ČIA

„Rakčius. Nelieskite mūsų sielos“ (3 pasakojimas) - ČIA

Elektroninėm skaityklėm tinkamus 1-3 pasakojimų formatus galite atsisiųsti iš ČIA

Bibliotekos naujienos čia:

https://www.facebook.com/a.s.biblioteka

"Rakčius. Nutapyk mūsų sielą" (4 pasakojimas) tinkantis elektroninėms skaityklėms:

EPUB - https://drive.google.com/file/d/1KjBarFvuDI2p4JFTs0QwctQ9rJ3dQYNk/view?usp=sharing

MOBI - https://drive.google.com/file/d/1oro2qr-pfCWgg5HNSmbuifSSz30kLzxc/view?usp=sharing

PDF - https://drive.google.com/file/d/17sMR-xAryUj6XH_Qt4izb101g1YZLWOM/view?usp=sharing

_____________________________________________________________

 

 

Rakčius. Nutapyk mūsų sielą

(4 pasakojimas)

 aut.:

Armanjako Šalis. Donatas

A.Š.Donatas

 _______________________

Tai ketvirtasis Rakčiaus pasakojimas...

Ketvirtoji urban-fentezy-punk istorija...

Miestietiškas - fentezi...

Tai pasaulis, kurio nėra, bet, kuris - jau egzistuoja...

Kartu su mumis, kartu su mūsų svajonėmis, viltimis ir negandomis.

Jis - tarp mūsų.

____________________________

Ne Jūsų stilius?

Ne, tai, ne.

Norit pradėkit, norit nepradėkit. O pradėjus, jeigu nepatiks - bet kada meskit...

Pasaulyje daug rašliavos... negaiškit laiko...

O, tuo tarpu, ten...

...ten, kažkur, kažkokioje realybėje...

... tikroji  nuo mūsų akių paslėpto pasaulio istorija; nuo mūsų, nuo paprastų žmonių akių....

Šiame pasaulyje, kaip ir mūsų pasaulyje, keikiasi, mušasi, geria, myli, nekenčia ir žudo.

Netgi tyčiojasi.

Laimė, nelaimė, smurtas ir meilė - žygiuoja koja kojon.

Čia nekalba taisyklinga kalba, ne visuomet uždeda kablelius ten kur reikia, net painioja raides, naudoja svetimybes, slengą ir šiaip – mažai kuo skiriasi nuo mūsų pačių,

tų, kurie į pasaulį nežiūri per šiltnamio ar oranžerijos langelį...

____________________________________________________

Vietoje įžangos I.

Vilnius. 1812 m. Gruodis.

 

Saulės spinduliai visiškai nešildė. Ji atrodė skaudžiai šalta, tarsi nusisukusi nuo žemės, ir šviečia tik tam, kad pasipuikuotų, bet neapglėbtų.

Ausys be proto šalo ir Žiuljenui jau atrodė, kad jos lygiai taip pat, kaip ir jo kažkada puošnaus Imperatoriaus gvardijos velitų seržanto munduro alavinės sagos, sutrupės šaltyje ir jis jas pames, ir nieko net nepajus.

Žiuljenas pakėlė sustirusį, skudurais apvyniotą delną ir pabandė perbraukti nuo bado ir šalčio sueižėjusias lūpas. Pajutęs skausmą, greitai atitraukė ranką ir jau pridėjęs delną prie ausies, pabandė ją patrinti. Vėl pajuto skausmą.

Jėgų jau senai paliko. Jų užteko tik žiūrėti, kaip iš krūmų iššokę keli lietuvių valstiečiai, o gal priemiesčio gyventojai, pripuolė prie pakalnėje gulinčių nukautųjų ir sniege sugraibė muškietas, perpetinius amunicijos maišus, dar kažkokius daiktus ir visiškai nerodydami jokios baimės, įžūliai apžiūrėjo neseną susirėmimo su rusų kazokais lauką. Šis susirėmimas Susišaudymas truko neilgai - Žiuljenas jame net nespėjo sudalyvauti. O kopimas į sniegu dengtą kalną, vykdant nežinia kieno duotą įsakymą, atėmė visas jėgas.

Prakeikti imperatoriaus šesurai guardai...

Tebūnie jie prakeikti...

Jeigu ne jie, dabar sau jaukiai stovėtų kartu su maršalo Nėjaus grenadieriais. Dar stipriais ir sočiais vyrukais, kurie Vilniuje užsiliko laižydamiesi žaizdas gautas prie Smolensko. Šalia jų užkurtų laužų šildytų rankas ir šonus, kojas... Galbūt net gautų duonos... kavos! Vis tik gvardijos grenadieriai. Elitas, kaip ir velitai...

Ooooo!!! Bet ką atiduotų už kavą!

Prakeikta kava. Per tą kavą jau neteko penkiasdešimties rusų banknotų. Rublių... Prakeiktas žydas už kavą iškaulijo pinigus, o atnešė tik kruopų... riešutų ir degtinės...

Degtinė...

Žuljenas sustirusiomis rankomis sugraibė tuščią amunicijos krepšį, kurioje slypėjo dar kelios saujos negliaudytų riešutų ir mažas degtinės flakonas...

Kamštis nenorėjo pasiduoti... Sustirusios, pajuodusios rankos ir nulūžę nagai... Panašu, kad tokiais pirštais atidaryti nepavyks.

Žiuljenas išpūsdamas garo debesį giliai suaimanavo.

Išgirdę jo aimaną į jį atsisuko lauke užsilikę dar keli likimo valiai atsidavę ir bandantys į Vilniaus priemiesčius grįžti Didžiosios Armijos kariai - panašesni į pusžmogius ir valkatas, nei į kažkada šauniausios pasaulio armijos karius (nebuvo galima net suprasti ar tai eiliniai, ar puskarininkiai ar karininkai).

Lietuvių valstiečiai, kaip rusai sako – moujiks – savaip suprato karių pajudėjimą ir vienas, jaunesnis ir miklesnis laužytu kalbų kratiniu staiga sušuko:

- Viva le imperator! Viva, viva! Gaben schuss und shusen russs.. kozaks et russ! Bien ui-ui!.. - smarkuolis pienburnis prisidėjo šautuvo buožę prie pilvo ir vaizduodamas, kad šaudo, vėl sušuko: - Puf-paf-russ!

Čia pat šalio jo stovintis versto kailio puskailiniais vilkintis vyras (o, kiek Žiuljenas atiduotų už tokius kailinukus!) atsivedėjęs tarkštelėjo pašlemėkui delnui per pakaušį, kad šio kepurė net nulėkė ant sniego ir kažką subambėjo savo laukine, bet savo melodija Žiuljenui primindama lombardų, kalba.

Kitu laiku ir kitoje vietoje, Žiuljenas, iš prigimties linksmas vyrukas, būtų skaniai nusijuokęs iš šios farso kupinos mizanscenos, bet, dabar, tik teištarė:

- Coquin de Dieu...

Panaši reakcija buvo ir kitų į priemiesčius ar į miestą netvarkingai grįžtančių karių, bet moujiks neketino tampyti „Dievo už ūsų“. Kokie įžūlūs nebuvo, bet susipešti su vakarykščiais sąjungininkais matyt neturėjo jokio noro ir spėriai dingo su visu savo grobiu.

- Bon Deu... - atsiduso Žiuljenas. Jis pajuto, kad jo kojos visiškai nebelaiko ir jis tiesiog atsisėdo ant dar neatšalusio bavarų pulko kario lavono. Į sniegą sėsti būtų buvusi tikra beprotybė.

Čia pat prisiminė, kad rankoje laiko flakoną ir jau ne pirštais, o dantimis ištraukė kamšti...

Deginanti srovė ne tik nudegino skrandį, bet tarsi peiliais suvarstė žarnyną, kuris karšto valgio neregėjo jau bent porą dienų iš eilės...

Žiuljenas jau žinojo, kuo tokie diegliai gali baigtis (pats matė, kaip peralkę vyrai išgėrę gerą porciją degtinės mirdavo konvulsijose ir baisiose kančiose) ir ašarojančiomis akimis nulydėjo paskutiniuosius bavarų vežimus. Bavarai bėgo link Kauno. Jie dar buvo išsaugoję ne tik kelis kinkomus ir jojamus kavaleristų arklius, bet ir turtų prikrautus vežimus. Jie po susirėmimo su rusų raiteliais žvalgais, gavę žinią, jog Imperatorius jau paliko Vilnių ir skuba į maištaujantį Paryžių, nusispjovė ir ant maršalo Nėjaus, ir ant Neapolio karaliau Murato, kuriam buvo perduota imperatoriškoji valdžia, ir pasileido tėvynėn.

Prasmės užsilikti nebebuvo.

Tačiau Žiuljenui su jais ne pakeliui... Bėgantys bavarai nušautų, kaip paskutinį šunį. Jie dabar patys sau. Kaip ir Nyderlandų pulkai, kurie išnyko tarsi dūmas. Dabar visi jie - jau ne sąjungininkai, ne Didžioji Armija. Žygyje nuo Maskvos ir ypač, po Krasnojos susirėmimo, Žiuljenas, prisižiūrėjęs žiaurybių, kurių pakaktų kelioms kartoms į priekį, jau puikiai suprato, kad dabar kiekvienas už save. Žmogus ar pulkas. Bet geriau pulkas. Pavieniai neišgyvendavo...

Sunkiai kvėpuodamas ir jausdamas, kad peties žaizda vėl maudžia (matyt atsivėrė – nebuvo kam susiūti), pabandė susiimti į rankas. Reikia bandyti susirasti savo pulko likučius ar, bent jau, gvardijos pėstininkų likučius. Savus, žodžiu. Savus, nuo kurių jis atsiliko dėl prie Krasnojos rikošetu gautos kulkos į petį – ji kaulo neužgavo, bet tarsi nagais perdrėskė peties raumenį. O gal jų jau nė vieno nebėra? Visai gali būti. Pats matė, berods 7-to pulko, artileristų karininką, kuris vienintelis liko gyvas. Jis, jo tarnas ir kinkoma į artilerijos vežėčias kumelė... Ir tokių „vienintelių“ buvo pilna... Einančių, sėdinčių ar pakelyje jau sušalusių ir negyvų...

Mintyse riebiai nusikeikęs, pajutęs, jog diegliai jau sulipusių žarnų nebeaižo, pasiremdamas į muškietą abiem rankom, atsistojo. Bet čia pat vėl pritūpė. Išsitraukęs peilį, nuo bavaro kario nupjovė  dar nesušalusios ir  nesustingusios plačios skaros mazgą ir ją nuplėšė nuo nelaimėlio pečių. Senajam šeimininkui ji nebereikalinga. Jis jau niekada nebešals. O štai Žiuljenui – pravers.

Megzta vilnonė, nors ir purvina, ir paplyšusi skara buvo tokia didelė, kad jos užteko ne tik apsukti galvą ir ausis, bet net kaklą. Pabandė prisiminti kokią padėkos maldą už velionį, bet mintys plaukė, tad nieko geriau nesugalvojęs tik ištarė „merci“ ir užsivožęs savo pulko kepurę kiek galint giliau ant skara apmuturiuotos galvos, pasiramsčiuodamas muškieta, pabandė leistis link priemiesčio.

Tai nebuvo taip lengva. Kilti į kalvą buvo sunku, bet ir leistis buvo ne lengviau. Lygiapadžiai batai slidinėjo ant ištrypto ir paledėjusio sniego. Dar prieš dieną jis juos net buvo apmuturiavęs skudurais, kad neslidinėtų ir šildytų, bet skudurai kažkur prapuolė. Pirštų galiukai - kaip ir ausys – matyt bus nušalę. Nors ne – ausys atsigauna – skara pradėjo šildyti ir Žiuljenas pajuto tą nepakenčiamą, bet džiuginantį dilgčiojimą.

Poilsio akimirkomis matė kaip ir kiti iš miesto pašaukti atremti menamą antpuolį, kurio nebuvo, nes bavarai patys susidorojo su rusų žvalgų eskadronu, taip pat, kaip ir jis – kepurnėjasi žemyn ir pakeliui, bando pasiglemžti žuvusiųjų turtą. Tik tu žuvusiųjų – vienas-du-trys... Lituanies moujiks priešakinius jau seniai apšvarino ir net dingo.

Ko gero maro apimtas miestas turėjo atrodyti patraukliau nei dabartinis Vilnius. Tolimesnio priemiesčio trobesiai buvo virtę į nuodėgulius. Pakelėse voliojosi numesti vežimai, net pora pulko falkonetų, ratų nuolaužos ir lavonai. Šmirinėjo kažkokie miestelėnai, kažkokie neaiškūs subjektai, kurie bandė pasipelnyti iš jau panikos apimtos ir neįgalios Didžiosios Armijos. Pakelėje, prie kritusio arklio į kare išsirikiavo kažkokio, net neaišku kokio pulko kariai beveik taisyklingu kvadratu pridengdami arklį mėsinėjančius draugus. Nekreipdami dėmesio į keiksmus ir prakeiksmus, durtuvais vaikė visus buvusios armijos atsitraukiančius karius. Bet buvo panašu, kad atsirado ir kažkoks karštakošis, kuris pradėjo aplink save burti nepatenkintuosius...

Žiuljenas jau žinojo, kuo tai gali baigtis, tad, žiūrėdamas kaip mitriai kare dengiami „mėsininkai“ į maišus ir katiliukus, ir dar kažkokias talpas nuleidinėja dar karštą ir šaltyje garuojantį kraują, ir retkarčiais liežuviais nuo delnų nulaižantys aižiai salstelėjusį ir metalu atsiduodantį kraują, nevalingai apsilaižė ir pasistengė kuo greičiau praeiti pavojingą susibūrimą dideliu lanku. Su pavydu nužvelgė, kaip mitriai mėsinėja geriausias vietas ir net nurijo seilę...

O, kad taip katiliuką to kraujo! Subertų kruopas, išsivirtų... Bet svajonės svajonėmis ir Žiuljenas tik palingavęs galvą pasistengė dingti kuo toliau nuo besiriejančių driskių-karių. Iš kepurių ir kai kurių aprangos detalių galėjo spėti, jog čia nebuvo nė vieno jam artimo pulko karių. O šie pėstininkai, panašu, kad gali būti iš katorgininkų voltižierių pulkų, kurie gvardijos galėjo nekęsti ne mažiau, nei pačių rusų. O gal ir ne. Bet bandyti laimės čia nevertėjo.

Ir teisingai padarė, kad nebandė... Vos užsukus už priemiesčio trobesio, išgirdo šūvius...

Žiuljenas atsiduso, kad negali tuoj pat dingti Vievio kryptimi: anksti temsta, diena antroje pusėje, o naktis žadėjo būti šalta. Tad nuklibikščiavo link miesto cento – jeigu dar ir liko kur gvardiečių, tai centre. Ten, kur maršalas, generolai... Reikia ieškoti ten, pačioje pragaro širdyje...

Ne, Žiuljenas mintyse Vilnių pavadindamas „pragaro širdimi“, nė kiek neperdėjo. Lojo ir kaukė šunys. Kariai tiesiai gatvėse kūreno laužus. Kažkas, kažkur šaukė, kažkas aimanavo, keikėsi. Kažkas daužė miestelėnų užrakintas duris ir triukšmingai reikalavo juos įsileisti nakvynėn. Tai šen ir ten gulėjo sušalėliai ir negyvėliai. Kažkur raudojo moteris... Kokia nors pulko dama? Karininko, kurį nudobė jo pačio kariai žmona? Gali būti. Bet Žiuljenui nė vienas nerūpėjo. Jis tik iš bado ir nuovargio paklaikusiomis akimis dairėsi į karius ar nepamatys pažįstamų, ar bent jau savo pulko ženklų. Bet jų nesimatė. O ir prieblanda apžlibusiom akim ne draugas.

Taip ir nusikepurnėjo iki maršalo Nėjaus rezidencijos. Bet čia tvyrojo chaosas. Rezidencija buvo palikta, o sušalę kariai, bandydami atrasti nors kokios nors provizijos likučius – siautėjo: daužėsi ir viską laužė.

Išdauždamas langą, iš antro aukšto net išlėkė suolelis.

Žiuljenas priėjo prie vieno iš gatvėje kūrenamų laužų, atrėmė muškietą į namo sieną ir ištiesė rankas link ugnies:

- S'il vous plaît, messieurs.

Kaip nekeista, penketas į skudurus susisukusių karių jį tylomis praleido. Įsileido.

Vienas iškarių įmetė kažkokio baldo dalį į ugnį.

Dangun pažiro žiežirbų spiečius ir senas baldų lakas šnypšdamas tuoj pat pagavo liepsnas.

Veidą pradėjo laižyti šiluma, rankų pirštų galiukus sudilgčiojo. Neužilgo skausmingai pajuto, kad ir kojų pirštai pradeda atitirpti.

Laužo šviesoje, prie jo įsitaisiusių ir į skudurus įsimuturiavusių karių nei laipsnių, nei pulko ženklų įžiūrėti nebuvo įmanoma. Tik iš kelių jų persimestų žodžių suprato, jog tai galimai italų šauliai. Žiuljenas, augęs pietryčių Prancūzijoje, kai iki jomarko Turine tik pusdienis kelio, suprato, ką jie kalba, bet ko nors klausinėti neturėjo jokio noro.

Vienas, iš ilgų nukarusių ūsų sprendžiant seržantas ar didelį autoritetą turintys karys, sėdintis prie laužo ant kėdutės ir nuo galvos iki kojų apsisiautęs milžinišku apklotu, pats sau panosėje kažką subambėjęs, staiga iškišo rankas. Žiuljenas iš nuostabos net išsižiojo. Jis pamatė patį didžiausią turtą šioje žemėje – storą, trijų vyriškų kumščių duonos kepaliuką.

Tuo tarpu ūsočius, vogčiomis apsidairė ar tamsoje jų niekas nestebi (nors apžlibęs nuo laužo šviesos kažin ar ką galėjo pamatyti) atsilaužė gabalą ir taip pat vogčiomis perdavė kitam savo kariui ir sumurmėjo:

- Qualcuno, può far bollire l'acqua? (it. ar kas nors gali užkaisti (užvirti) vandens?)

- Ora, in questo momento, - karys atsilaužė gabalą duonos ir lygiai taip pat perdavė likusį kepaliuką kitam. Pasirodo, jis sėdėjo ant rogučių pakrautos sviedinių dėžės (tai vis tik artileristai? Ne šauliai?) ir ją atidaręs pradėjo kuistis.

Tuo tarpu kepaliukas pasiekė penktąjį, jauniausiąjį, beveik berniuką, karį. Šis didelėm tamsiom akim nevalingai pasižiūrėjo į stovintį Žiuljeną ir tarsi dvejodamas perlaužė paskutinį duonos gabaliuką. Tarsi abejodamas ar gerai daro, mažesnę puselę ištiesė naujam prisiplakėliui.

Žiuljenas ištiesė jau atšilusią ranką ir drebančiais pirštais perėmė delno dydžio gabalą.

- Grazie, grazie... – Žiuljenui iš susijaudinimo nevalingai nuriedėjo ašara.

Viduriai tarsi suurzgė. Skirtingai nuo kitų, kurie ištiesę savo gabalus juos prieš kramtydami bandė sušildyti virš liepsnos, nekreipdamas dėmesio į supleišėjusių lūpų skausmą, suvarė dantis į šaltą ir drėgną minkštimą. Duona buvo permirkusi ir sušalusi, ir ko gero nepilnai iškepta, bet jam buvo vis vien...

Pajuto, jog sunkiais sukramtytas kąsnis, tarsi sunkus švino gabalas nuslydo gomuriu į skrandį.

Viena ranka nusiėmė amunicijos krepšį ir ištiesė kariui, kuris ant laužo bandė įtaisyti prikasto purvino sniego sklidiną katiliuką:

- Fiocchi, grane...

Tačiau karys krepšio neperėmė, o dėbtelėjo į ūsuočių ir tik šiam linktelėjus, ištiesė ranką ir atidaręs jį atidaręs pabandė įžiūrėti turinį.

Ką jis ištarė, Žiuljenui jau nerūpėjo - jis tiesė ranką bandydamas sušildyti duonos gabalą.

Dieve... pats didžiausias skanėstas pasaulyje. Ir nesvarbu, kad dantys vos nelūžo į pasitaikančius nesumaltus grūdus. O gal akmenukus? Velniop. Tebūnie akmenukai...

Šilta duona maloniai nusileido skrandin. Pilvas sugurgė. Pareikalavo dar. Vidinė šiluma tarsi tirpo ir skleidėsi. Kojos apsunko. Miesto triukšmas tarsi išnyko.

Nelaimėlis apsidairė ar neturi ant ko atsisėsti. Jis net bijojo atsitraukti nuo šios kompanijos. Jis bijojo likti vienas.

Bet kompanijos palikti ir nereikėjo – už žingsnio riogsojo suskaldyta parako statinaitė. To pakako. Koja pasispyrė ją arčiau laužo ir atsisėdo. Tarsi muilinom akim žiūrėdamas, kaip karys iš jo krepšio beria į jau verdantį vandenį kruopas, užkišęs ranką į užantį, sugrabaliojo ant kaklo, ant virvelės kabančią „maldaknygę“. Ne, tai nebuvo maldaknygė pilna to žodžio prasme – tai tebuvo stačiakampė, jau seniai nešveisto aukso plokštelė, ant kurios nusitrynusio sidabro raidėm išgraviruotas kryželis ir senovinėmis susipynusiomis į ornamentą raidėmis „Te Deum laudamus“ (Tave, Dieve, garbinam) ištrauka iš abiejų plokštelės pusių. Tiesiog Žiuljeno šeimoje šis pakabukas taip buvo vadinamas – „Maldaknygė“. Legenda bylojo, kad jo tolimasis protėvis jį pargabeno iš Jeruzalės karalystės dar karaliaus Baldvino laikais, jog ji pašventinta ant Kristaus kapo ir perduodama iš kartos į kartą – kaip talismanas saugantis vyrą kovos lauke. Taip ir jam, išeinant į velitus, jį ant kaklo užkabino senelis...Staiga vidurius suėmė diegliai. Žiuljenas iš skausmo sukando dantis ir susirietė. Stipriau suspaudė plokštelę ir jos kampai skaudžiai įsirėžė į delną. Tai tarsi jam padėjo atsipeikėti, tačiau dar neatmerkus ašarojančių akių, diegliai vėl pasikartojo...

Spazmų metu spaudžiama plokštelė įsirėžė į odą ir keli kraujo lašai nuriedėjo jos paviršiumi...

 

Vietoje įžangos II.

Vilnius. 2002 m.

 

Nubraukęs prakaitą nuo kaktos, nuo perlenkto riešo šepetėliu nubraukė paskutines dulkes ir iš nuostabos išplėtė akis. Tarp sulenktų pirštikaulių išvydo pajuodusią ir molu aplipusią plokštelę. Atsargiai šepetėlio koteliu pakrapštė ir pakėlė galvą norėdamas šūktelėti kolegoms, kurie netoliese garsiai čiauškėjo su svečiais iš Prancūzijos. Tačiau nespėjo: užsičiaupė pamatęs staigiai šalia jo žemyn nupikiravusią stambią varną, kuri šaižiai kranktelėjo. Negana to, šis pamėkliškas įžūlus paukštis vos ne snapu ir sparnu brūkštelėjo per Karoliūno veidą ir vėl kranktelėjęs šastelėjo aukštyn. Karoliūnas pasibaidė ir skaudžiai klektelėjo ant ką tik iškastų kaulų. Vos nenikstelėjo rankos.

Kaip jo delne atsidūrė atkastoji plokštelė ir kodėl jis jos neperdavė prancūzų karių kapavietės kasinėjimų vadovui, niekada negalėjo paaiškinti. Taip jau nutiko ir tiek.

***

Senai negyvento buto papelėjusiame šiauriniame  kampe sumirguliavo. Oras tarsi sutirštėjo... Ir tarsi išspjovė susisukusį žmogeliuką, kuris nusirideno storu dulkių sluoksnius padengtomis grindimis ir išsitiesęs nusičiaudėjo. 

Paskui neužaugą, kuris susiraukęs ir išviepęs savo tarsi užgaląstus dantis dairėsi, išėjo tamsiagymis drūto sudėjimo vyras. 

- Tu tikras, kad čia tinkama vieta?

- Tinkama, tinkama, - sulinksėjo neužauga. - Namas senas, nuošalyje, šeimininkų nėra... Ir aukso yra... Aukso... - neužauga išplėtė šnerves ir, tarsi šuo uosdamas kažką neaiškaus, pradėjo sukiotis.

- Aha, nėra, - vyras ištiesė ranką link komodos ir pirštine apmauta ranka, brūkštelėjo per jos paviršių ir linktelėjo. Ant pirštinės smiliaus surinktas dulkes tarsi pauostė ir patrynė nykščiu. - Taip, nėra.

Tuo tarpu kambaryje jau stovėjo dar dvi žmogystos: vienas panašus į pirmąjį neužaugą - galima net supainioti) ir kitas vidutinio ūgio laibas vyrukas - kažkodėl labai primenantis pudelį. 

- Čia yra aukso, - ištarė antrasis neužauga.

- Geriau pagalvokit kaip čia išsikuopti...

- O gal geriau į viešbutį? - šaltu balsu ištarė "pudelis".

- O gal ir geriau, - linktelėjo juodbruvas dikčius.

- Va, jis! - sukliko antrasis neužauga ir keldamas dulkes, pripuolė prie televizoriaus spintelės, truktelėjo stalčių ir jo rankose sublizgo plokštelės pavidalo pakabukas.

- Aaaaa... Jis turėjo būti mano!!! - pirmasis neužauga puolė antrąjį, bet diktas vyras, neįtikėtinai vikriais spirtelėjo koja ir neužauga nulėkęs porą metrų plojosi į sieną. 

- Cic, durniai. Tuoj abu prakeiksiu! O tu teisus. Paieškosim viešbučio, - akimirksniu dikto vyro rankose atsirado ganėtinai masyvi "mobilka". - Ir kas gero šitame "Wilna" yra?..

 _____________

Que sais tu de moi ?

Que sais-tu de toi ?

Que sais-tu de nous ?

© Que sais-tu de moi, Claude Barzotti

(Ką tu apie mane žinai?

Ką tu žinai apie save?

Ką tu žinai apie mus?

© Ką tu žinai apie mane, Claude Barzotti)

 Mūsų laikai.

Vilnius

 

I dalis

 

...iš čia Maurepo forto nesimatė.

Neseniai praūžusios audros nualintas Bilusio, kaip čiabuviai indėnai jį vadina Beluksi, pliažas atrodė kaip užmigęs. Štilius. Oras tarsi stovėjo, nors paskutiniai suplyšę sunkūs debesys, persimaišę su plunksniniais debesiukais, spėriai traukėsi link horizonto ir kraipė, ir taškė besileidžiančios saulės spindulius į visokiausias minkštas pastelines spalvas, kokias tik gali suvokti žmogus. Tarsi tai buvo ne gyva gamta, o kažkokio genialaus tapytojo pastelinė fantasmagorija susiliejanti su tamsia ir vis dar pasišiaušusia, putojančia, bet jau baigiančia nurimti jūra...

...jūra, kuri vis dar rodė šėlsmo kaprizus, nenorėjo nurimti ir putodama dar bandė laižyti nupūstą pakrantės smėlį... Nors ne, nenupūstą... Jau ištryptą.

Trijų žmonių pėdų... Vienos didelės - vyriškos, ir dvi smulkesnės...

Nusimetęs šalin batus ir juos palikęs negriuko tarno priežiūrai, basapadis, jausdamas dar šaltą ir šlapią smėlį, sustingau putojančių bangelių skalaujamoje pakrantėje...

Jūros vanduo šiltesnis už smėlį...

Nusiimu savo trikampę skrybėlę ir pasikišu ją po pažastimi. Tarsi pasveikindamas besileidžiančios saulės spindulius kilstelėju rankoje laikomą pasiramsčiavimo lazdą - pasveikinu iš po debesų šyptelėjusią saulę:

- Etre accueilli...

Jutau, kaip silpnas brizas žaidžia mano šiaudiniais paleistais plaukais. Juostelę, kuriais jie buvo perrišti, kažkur jau pamečiau...

Nuleidžiu ranką su lazda ir giliai-giliai įkvėpęs sūraus ir po audros nepaprastai drėgno ir gaivaus, bet jau šilto jūrinio oro, tyliai atsidūstu... Ir buvo dėl ko. Stebėdamas tą jaunąją laimingąją graciją, staiga pasijutau visišku seniu... Tokiu senu, jog...

Nedažnai taip jaučiuosi.

Bet būna.

Papurčiau galvą ir mintyse dar labiau atlaužiau pečius...

Nusišypsau pats iš savęs ir prisiversdamas išmesti nereikalingas mintis lauk, kojomis tapšnodamas putojančias bangeles, lėtai gėrėdamasis savo meile, pėdinu link Jos...

O manoji moteris sukosi (taip – jau manoji – tiesiog visa širdimi jutau, o ja pasitikėti jau seniai išmokęs, jog ji manoji amžiams)...

Neįtikėtinas vieno veiksmo baletas, kurio dekoracijos - tai įlanka, smėlis, purslai, putojančios bangelės ir link horizonto atsitraukiantys švininiai debesys, pro kuriuos vis dažniau šypteldavo besileidžianti ir raudonai geltonai žalsvu mėliu nutapiusi vienkartinį paveikslą, saulė.

...ji tipeno tarsi scenoje, sukosi neatpažįstamuose pa, voltuose ir pusvolčiuose, jos kojų pėdas skalavo purslai, o rankos judėjo tarsi gulbės sparnai...

Ji tarsi girdėjo iš tolimųjų Žaliosios Salos dievų sidų ir jų bruidenų sklindančias tūkstantbalses elfų melodijas...

...grojamas tik jai vienai...

...ir niekam daugiau...

Ne, sceninio baleto aš nemėgau. Niekad. Mačiau jį geriausiose Berlyno, Vienos ir Paryžiaus scenose, tačiau nesugebėjau įvertinti jo grožio ir subtilybių...

Bet ne šį kartą...

... nė vienas iš matytųjų neprilygo šiam... kerinčiam, stingančiam, kaitinančiam...

Sustingau šalia užgniaužęs kvapą, nuleidęs rankas, atsidavęs judančios figūros ir rankų mostų kerams, o moteris, paukštė, tarsi neliesdama smėlio pritipena paskutiniajame reveranse ir vietoje nusilenkimo žiūrovams įsigniaužia man į krūtinę, į atvarstytus plonučius batisto marškinius. Priglaudžia galvą ir nusuka veidą  į besileidžiančią saulę.

Juntu gilų jos šokio įaudrintą kvėpavimą ir nenusakomomis gėlėmis ir vaisiais kvepiančius plaukus...

...sviedžiu tolyn skrybėlę. Nepaleisdamas lazdos apkabinu moterį ir tyliai vėl atsidūstu...

....

Sapnas.

Sapnas?

Net nusipurtau ir staigiai atmerkiu akis.

Ne iš kartu suvokiu kur aš ir tik seno namo kambario jau papilkėjusios lubos padeda atsikvošėti.

Nemėgstu sapnuoti. Negaliu. Gal galite įsivaizduoti, kokie galėtų būti šitiek amžių pragyvenusio žmogaus sapnai? Beliktų tik nusišauti. O atsigavus – vėl nusišauti. Ir taip iki pasaulio pabaigos...

Tik aš nesapnuoju. Arba, tiksliau - sapnuoju itin retai. Ir, netgi, galiu valdyti savo sapnus... Nors tai gali kiekvienas žmogus. Tik daugumas to nežino. Tam jokios magijos nereikia.

Bet ne šį kartą. Per stiprus jausmas. O ir sapnas, tai ne sapnas, o miego metu išplaukęs prisiminimas. Ir labai gerai, kad nors vienas iš tų, pačių nuostabiausių... Švelnių...

Bet vis tiek nemėgstu sapnuoti.

Užmerkiu akis ir iškyla tos mergaitės ant kranto vaizdinys, jos įaudrintas, įkaitęs ir saulės laidos nutviekstas veidas...

Atsimerkiu ir pasisuku.

Tyliai, kad nepažadinčiau, atsiremiu alkūne į pagalvę ir pasikėlęs nužvelgiu Kari, Karolainos, veiduką...

Beveik toks pat... Tik tiek, kad neįaudrintas, o ramus. Miegančios moters veidas. Paprasto ir ramaus miego atspindys...

Nors ne. Ne toks pat. Kažkas neapčiuopiamai jame pasikeitę. Vos iš paauglystės išnirusios moters bruožų nebelikę. Ir neįmanoma pasakyti, kas pasikeitė. Tas pats veidas, bet jau ne tas pats...

Kaip ten, dar prieš mėnesį Viliaus sodyboje kalbėjo teta Mara?..

- Tavo brangioji ne nemirtinga, - tetos Maros beintonacinis balsas (retai kada gali pajausti jos balse emocijos šešėlį ir tai, tik tada, kai aplink svetimų nėra), kaip visuomet tarsi tirpo ore ir skambėjo pačioje galvoje. Akies krašteliu pamačiau, kad Kari veidas ištįso – ji viską suprato, nors ir nemokėjo lietuviškai. O teta Mara tęsė savo mintį: – Kaip šiais laikais žmonės sako? Regeneracija? Taip, ji labai greita, bet ne amžina...

Teta Mara, apnuogindama surištus į paprastą bizelę matinio sidabro plaukus, nusimetė gobtuvą. Ištiesė sausą (bet ne kaulėtą, kaip mėgstama ją vaizduoti) ranką ir pasukusi delnu, tarsi kokiu nematomu skaneriu pervedė nuo Karolainos kaktos iki jos pilvo. Šioji net sustingo, net kvėpuoti nedrįso.

- Taip. Panašiai vieni metai per pusę žmogaus kartos... Taip.

- Vieni už penkiasdešimt? – leptelėjau ir susizgribau, jog turėtų būti mažiau.

- Mažiau, - patvirtino mintį teta Mara. – Gal keturiasdešimt. Geri šansai, tapti dievybe.

Nustebau jos balse išgirdęs lengvos ironijos šešėlį ir, net, lengvą lūpų kilstelėjimą ir dėbtelėjimą akies krašteliu į mano mamą Indrąją. Kažkiek ją supratau. Mama Indraja nebuvo dievybė iš prigimties. Ji ja tiesiog tapo. Net pati nežino kaip. Seni ir gūdieji dievų aukso amžiaus laikai... Atsirado, kas jai meldėsi, kas atnašavo... garbino... O ir pasak nuogirdų, dar iš tų laikų, kai augau Dausose, sugebėjo apsukti galvą kažkam iš Vyriausiųjų ir Aukščiausiųjų... Tiesa, skirtingai nei tas pats Koščėjus – ne per klastą, ne šantažą ir intrigas...

O teta Mara vėl prabilo:

- Kažkas ne taip. Yra pasaitėlis... – ji savo bedugnes ir bespalves akis įsmeigė į Karolainos akis ir sustingo. Pajutau, kad Kari sudrebėjo ir alpsta. Bandydamas ją sulaikyti, greit čiumpu už jos parankės, o teta Mara, tarsi nieko nepastebėdama, kalbėjo toliau: – Nebaigta formulė. Neužfiksuota energija. Taip... Nusikabink, - teta Mara reikalaujančiai ištiesė delną.

Karolaina susvyravo ir jau vėl tvirtai išsitiesino. Jutau, jog jos kojos nori linkti, bet ji laikėsi. Tarsi užhipnotizuota nusiėmė flakonėlį nuo kaklo ir lėtai įdėjo jį tetai į delną. Netyčia susilietus jų pirštams, net nusipurtė...

Prie mūsų, baigusi kramtyti šašlyką, prisiartino ir mano mama su savo sužadėtiniu. Norėjo žiotis, bet slibino esybė jai tik uždėjo ranką ant peties ir ji, tik švelniai ją prispaudusi skruostu, liko stovėti ir tylomis stebėti kas vyksta.

Tuo tarpu teta Mara užsimerkė ir suspaudusi delną, taip ir nenuleidusi rankos, kurį laiką pastovėjo. Aplink ją tarsi susisuko sidabrinė dulksna. Tarsi sublyksėjo elektros išlydžiai ir staiga viskas išnyko...

Ir!...

...ir teta Mara, parodydama savo baltus, tarsi iš pieno ar sniego plaukusius dailius dantis, nusišypsojo!!!

- Pasiimk, - ištarė teta Mara ir ištiesusi kitą ranką, sugriebė Kari nuleistą ranką, ją apsuko delnu aukštyn ir tarsi pasilabindama, įdėjo flakonėlį. – Suvenyras, kaip jūs, žmonės, sakot. Gyvenkit ilgai ir laimingai. Gal sugebėsit įsilieti ir į mūsų panteoną? Ką gali žinoti. Ar ne? O tai mūsų labai mažai liko. Juk taip, sesute?

Paskutinis kreipinys buvo skirtas mano mamai, kuri tik sulingavo galva, šyptelėjo, mirktelėjo man ir Karolainai, perbraukė savo išsipūtusį pilvą ir ištarė:

- Visa širdim. Būtų gerai. Bet mums metas...

- Metas, - jau vėl visiškai bejausmiu balsu atsiliepė teta Mara ir vėl užsimetė ant galvos savo gobtuvą...

Taip. Štai ir dabar, tas flakonėlis, su Misisipės vandeniu ir kažkokiomis tai ten Karolainos priburtomis žolelėmis, stovi ant komodos šalia lovos. Naktį jis net blausiai-blausiai šviečia.

Tyliai pats sau, vis dar gėrėdamasis miegančia Kari ir ieškodamas pokyčių jos veide, nejučiomis pagalvojau kiek dabar jai? Kai išsilaipino Naujajame Orleane, kiek jai buvo? Šešiolika? Aštuoniolika? Ji tiksliai nežinojo, o šventiko dar Paryžiuje išduotu garantiniu ir rekomendaciniu raštu menkai buvo galima tikėti. Tai, dabar jai kiek? Dvidešimt penki? Dvidešimt septyni? Aštuoneri? Nors koks skirtumas? Kol jai stuktels bent kokie septyniasdešimt, aš dešimt kartų, jei ne daugiau, galiu pasenti, numirti ir vėl atsigauti... Išprotėti galima. Ir taip jau mūsų pirmųjų vaikų atžalų grandinė šimtmečiuose pamesta, nors dabar, šalia jos, atrodau tarsi su vyriausia dukterim būčiau...

Nuo tokių minčių net marmūzė susisuko. Visos gražios mintys išsilakstė. Kažkaip net nuliūdau. Nuotaika pagižo ir lėtai išsprukdamas iš po antklodės atsikėliau. Pasičiupau kelnes ir per kilimą nušlepsėjau link virtuvės. Pridariau duris ir pravėriau langelį.

Už lango jau lengvai snaiguriavo, o į kambarį įsiveržęs skersvėjis net nudilgė veidą.

- Greičiau į šiltus kraštus, į Pietų jūras... – sumurmėjau atidarydamas cigarilių dėkliuką. Vedinas seno įpročio, paridendamas cigarilę tarp nykščio ir smiliaus, automatiškai įsiklausiau į jos šnaresį: neperdžiūvusi-nesudrėkusi...

Taip. Po anų įvykių grįžau prie rūkymo. O ką? Šiais laikais, Lietuvoje jau yra gero tabako. Ne taip, kaip anuomet... Kai grįžau... Na, juk žinote, pasakojau. Mintyse net pagalvojau ar kada sugebėsiu ištesėti neseniai Karolainai duotą pažadą papasakoti ko aš čionai iš vis atsivilkau ir dar tiek ilgai pragyvenau? Įsigyvenau, galima sakyti. Šaknis viengungiškas, taip sakant – įleidau...

Pamenu, jog kažkaip vakare, jaukiai vakarojant, gurkšnojant vyną, iš ramaus pašnekesio šis klausimėlis išplaukė tarsi netyčiomis. Pabandžius papasakoti ir supratau, jog nesugebu šių įvykių peripetijų aiškiai išdėstyti. Suvelta gi ta istorija, susijusi su tais mobiliakais, mano mama, slibinais ir... Ir užsikirtau. Leptelėjau, jog lengviau būtų užrašyti, nei papasakoti... ir nukreipiau kalbą į tai, iš kur ji pažįsta mano mamą...

Taip... Leptelėjau ant savo galvos. Bet laiko yra. Beveik amžinybė...

O būna kartais tokios lemtingos dienos – tarsi kryžkelės... Kaip ir anoji, Viliaus sodyboje... Galite įsivaizduoti, kaip aš nustebau, kai sužinojau, jog Karolaina su mano mama Indraja pažįstamos? Ne, žodis „nustebau“ – tik šešėlis to, kokiu lepšiu aš anuomet pasijutau...

- Mme („madame“ forma)? Madame Reine Dorothée? – anuomet, iš viesuliuko sūkurio materializavus mano mamai, Karolainos veidelis ištyso, o jos akys iš nuostabos išsiplėtė kaip pašėlusio lemūro.

Mama nusišypsojo. Linktelėjo. Ir santūriai tik ištarė:

- Oui.

- Jūs pažįstamos? – ir mano nuostabai nebuvo krašto galo.

- Labas sūnau, - mama šypsodamasi taip, kaip moka tik ji viena, priėjo prie manęs.

- Aha, labas, kaip visuomet su siurprizais, mama? – pasisveikindami apsikabinome ir pakštelėjome vienas kitam į skruostus. – Ir dar ne vienu, - dirstelėjau į jau matomus iškilumus. – Tai čia Vilius, tipo man patėvis, a? Labas, senas šikniau...

- Aha, ir tau nesloguot, - Vilijus išsišiepė parodydamas visus savo puikius dantis ir tvirtai paspaudęs man ranką, atsitraukė.

- Na jūs čia ir... – nebaigęs sakinio, nerimaudamas sužiurau į Kerę.

Tiesą sakant, į Karolainą iš tiesų buvo gaila žiūrėti. O dabar aprašyti, tai ką išvydau. Čia man juokeliai galvoji, o ji tarsi liko vieniša. Akimis šaudė į visus atvykėlius ir net į tyrėją Vilių, kuris kažkurio iš atvykėlių užkerėtas sustingęs stovėjo kaip stabas (ne jo ausims ir akims buvo skirtas šis susitikimas). Ji kaip pasimetusi maža mergaitė beviltiškai ieškojo atramos, atsakymų ir negalėjo jų rasti. Pabandžiau ją apglėbti, bet ji pasipriešinusi ištrūko.

- Maman? – suraukusi antakius tyliai suaimanavo Karolaina.

- Taip, taip, brangioji Kere. Aš šito nenuoramos „maman“. O kas gi dar paglobos nuotaką, kol šis plevėsa švaistosi po pasaulį?..

Paskutiniai žodžiai jau buvo skirti man. Nors mama kalbėjo lietuviškai, bet ir Karolaina ją suprato. Taip-taip: kai kalba dievybės, nesvarbu kokia kalba, kai jos nori, visi aplinkiniai jas supranta.

Žodžiu, žodis po žodžio tuomet ir dar po vėlesnių pokalbių, paaiškėjo, jog mama Indraja arba, kaip ji buvo žinoma Naujajame Orleane – „madame Reine Dorothée“, po mūsų su Karolaina pirmojo išsiskyrimo, kažkiek ją paglobojo. Tam tikra prasme, vaidindama raganą, pramogavo drebindama tenykščiu kovenus. Būtent ji Karolainą ir įvedė į kerų, ir burtų, ir alchemijos pasaulį...

Ir „ha“ ir „cha-cha“. Vienu metu apie „madame Reine Dorothée“ ar tiesiog „Reine Dorothée“ buvau girdėjęs - net iš pačios Kartolainos. Tačiau jokių galų su savo mama nesuvedžiau... O taip! O juokingiausia, kad tas pseudonimas tiesiog žodžių žaizamas, nors ir skamba kaip vardai ar vardas ir pavardė ar pravardė arba dar koks slapyvardis: pažodžiui – „madam Karalienė - Dievo Dovana“ arba „madam karaliene Dorotėja“ ar „ponia gerbiamoji Dorotėja (Dievo Dovana). Žodžiu, deivė išdykavo...

...o tikrą ir gerą tabaką aš visuomet mėgau. Ir nepakenks jis mano jokiai sveikatai...

 

Norėjau susirasti žiebtuvėlį, bet neprireikė: ant stalo kampo, pusiau atsirėmęs pečiu į sieną, materializavosi Kiskius. Mano kaukas. Ar, tiksliau – šių namų dvasia.

Jis ištiesė jau pridegtą žiebtuvėlį, bet nieko neištarė nei pridegdamas, nei man užsirūkius. Jis pasukęs galvą liūdnai žiūrėjo į krintančias snaiges.

Galėjau jį suprasti. Buvom susigyvenę, o dabar planuoju palikti namus. Nežinau, kaip čia bus...

Nežinau...

Truputį panaudodamas paprastos ir primityvios magijos, kad cigarilės dūmai nesklistų po kambarius, o plauktų tiesiai pro langą, patryniau pirštus ir išpūčiau aitriai salstelėjusį dūmą.

Nors laikau save žmogumi, bet, noriu ar nenoriu, turiu sau prisipažinti, jog nesu pilnavertis žmogus pilna to žodžio prasme. Bet ir ne raganius. Ir niekada nesugebėsiu juo būti, niekada juo netapsiu. Tokia prigimtis. Pusdievis? Dar mažiau, nei raganius. Vis tik žmogiškasis pradas viršijo dieviškąjį. Ir aš toks pat žaisliukas dar pakankamai įgalių dievų rankose, kuriems pavaldus ir laikas ir erdvė ar erdvės, kaip ir visi kiti žmonės ar ne žmonės, būtybės (dauguma). Gal tik daugiau žinau, ir tiek. Ir dar šį bei tą primityvaus, nereikalaujančio didelės energijos atsargų...

Pusžmogis toks – nei skustas, nei luptas. Ir dar vedęs raganą, jei jau žiūrėti tiesai į akis. Taip, dabar Karolaina jau pilnavertė ragana - žolininkė ir alchemikė (daugumas jos kerų, būtent šiuo pagrindu), kuriai teta Mara padėjo atsikratyti prakeikimo, kuris ją laikė prijungęs prie Misisipės. Dabar jai visas pasaulis atlapotas. Ką tai iš tiesų galėjo reikšti – nežinojau. Kas supaisys tuos dievus, net ir mano mylimą tetą Marą, kuri visiškai nelinkusi į kurtuazines intrigas. Tam tikra prasme įsileido mus į „savųjų“ ratą?.. Mes dabar abu jos globotiniai? Bet jų globos, pasakysiu aš jums... Žinau aš jas – kai reikia neprisišauksi: jų galvos amžinai kažkuo pramuštos... Ir dažniausiai pasirodo tik tada kai jiems to ar kažko reikia.

Velniop...

Per tas mintis visiškai užmiršau apie rūgstančią cigarilę ir Kiskių, kuris primindamas apie save, bakstelėjo pelenine man į ranką.

- Ačiū, - ištariau paimdamas peleninę ir nupurtydamas jau beveik trečdalį nusmilkusios ir beveik užgesusios cigarilės. Norėjosi Kiskiui raminančiai paploti per petį, kaip tikram draugeliui, bet susilaikiau – naminukai nemėgsta kai juos liečia. – Nesisielok, atsikraustys geras koks šeimininkas...

- Sielotis gali tas, kas turi sielą, - dygiai ir pagiežingai, ir visiškai be jokio tuteišiško akcento pagiežingai išrėžė Kiskius. – Nieko čia nebus. Nieko. Kaimynas sakė, jog jo šeimininkas vakar su kažkokiais juodaskverniais rankom sukirto...

- Na ir kas?

- Kas? Ir tu klausi, kas? Viešnamis čia bus.

- Viešnamis?

- Na ne viešnamis, o viešbutis. Nakvynės namai. Kaip jie ten. Gostis? Postelis? Ar kažkaip panašiai.

- Gal hostelis?

- Taigi ir sakau – viešnamis.

Kiskius patylėjo. Paraukė lūpas. Šnarpštelėjo. O aš laukiau pūsdamas dūmą. Laukiau ir jutau, kad reikia bent kokius marškinius užsimesti – skersvėjis jau odą pagaugais pašiaušė, bet, kartu, tai mane ir gaivino, blaškė niūrias mintis.

- Griaus, kals, renovuos, kaip jie ten sako. Jooookios ramybės... O ir tu, pan šaimyninke,  mus parduosi. Ir matyt jiems. Tai ir čia gręš. Kals. Kur visą sukauptą gėrį reikės perslėpt, niekaip nierazumieju...

Gūžtelėjau pečiais. Meluoja, aišku,  senas bambeklis. Turi jis kur savo blizgučius paslėpti. Slėptuvei organizuoti, dar prieš kelis metus buvau jam ir jo pačiutei suorganizavęs erdvinę kišenę. Bet kuriam pasaulio gale galėjo į ją lysti. Bet tiek jau to. Senam bambekliui reikia leisti išsibambėti – nuleisti garą - vėliau sukalbamesnis bus.

- Juk jums su Marte Kari siūlė kartu važiuoti. Kraustytis į šiltus kraštus. Ar ne? Luizianoj geri namai yra. Ir be normalaus kauko.

- O, šaymininke, o koks normalus kaukas su ragana sugyvens? A, pasakyk šaimyninke? Joks! O! – pamokančiai pakėlė pirštą Kiskius.

- Kari ne ragana, o žolininkė ir alchemikė...

- Kerėti moka, reiškiasi ragana. Ir „Kari“, nuo kerėti, ar ne?

- Ne, nuo Karolaina.

- Eeech, šaymyninkas, nemyli tu mūsų. Negerbi, - numojo ranka Kiskius ir spragtelėjo pirštais: beveik surūkytos ir vos pirštus nesvilinančios cigarilės galiukas išslydo ir pats užsigesino peleninėje. Trinktelėjo pats užsidarydamas langelis (Kiskiaus monai). – Užteks, šaymininkas. Visai namus sušaldysi.

Ir visiškai ne į temą pridūrė:

- O aš sniegą mėgstu. O tavo ten Lūzerlanoje, jo nėra. Va. Lūzelana. Va.

- Aha, papasakok, šelmi, - ironiškai šyptelėjau ir pasukau galvą į prasiveriančias virtuvės duris.

Tarpduryje pasirodė apsimiegojusi Karolaina. Ji, tramdydama žiovulį krestelėjo galva ir raišiodamasi chalatėlį, mieguistai ištarė:

- Oui, štai kas čia triukšmauja... Kavos noriu...

Kiskius į paskutinius žodžius jai tik parodė liežuvį ir dingo, o moteris tyliai nusijuokė.

- Tuoj užkaisiu.

- Apsirenk geriau, sušalsi. Šalta čia, - sumurmėjo priimdama iš manęs trumpą bučkį. – Aš pati užkaisiu.

- Aha...

 

***

 

Virtuvę gaubė perskrudintos duonos kvapas. Pritildytas virtuvės televizorius kažką burčijo, murmėjo. Blaškė mūsų abiejų tylėjimą.

Karolaina atsainiai atsirėmusi į atkaltę lėtai gurkšnojo be proto stiprią kavą. Kažkur į tolius nubėgusiomis akimis stebėjo ant gretimų stogų lėtai krintančias snaiges, o aš jos kojas: mano nuotaika, matant jos nuo sudėtos koja ant kojos nuslydusį chalatą, nejučiomis taisėsi.

- Gražu, - ištarė Kari ir padėjusi puodelį, pasitaisė chalatą.

- Aha, tikrai taip, - ištariau neįsiklausydamas į jos žodžius. Mano slogučius pakeitė visai kitokios mintys ir toks dalykas, kaip sniegas – išvis nejaudino: galiu tik palinkėti, kad greičiau ištirptų ir tiek žinių.

Pasilenkęs perbėgau pirštukais per jos vėl apsinuoginusį kelį ir žiojausi kažką leptelti, bet išgirdęs bjauriai prie lėkštutės priglausto mobiliako suvibravimą, tik patylomis keiktelėjau, o po sekundės prakeikta „mobilka“ šaižiai užgrojo „The Greatest Showman“...

- Auksė, - suraukęs lūpas atsakiau į nebylų Kari klausimą. – Tãi dar ko reikia?

Palingavęs galvą, brūkštelėjau per žalią ikonėlę:

- Aha, tebūnie pagarbintas, - leptelėjau vietoj pasisveikinimo. – Kas nutiko?

Išklausiau Auksės greitakalbį čiauškėjimą:

- O dabar tą patį, tik lėčiau...

Išklausęs tik atsidusau:

- Tu gi dabar šefas, generolas ir net Sicilijos bosas. Turi gi Kuprių. Auksinės rankos pas žmogų. Na, ką reiškia nesugeba? Tegu išsprogdina, ar ką?

- Juokauji? Išsprogdina, - anapus ragelio jautėsi sudirgęs Auksės balsas. – Aš tuoj pati iš nevilties susprogsiu. O ir užsakovas pasiuntė Kuprių taip toli, kad... O šis supykęs jam vos į akį neužvažiavo ir pasiuntė visus velniop. Tavęs Petronis reikalauja.

- Kaip pavardė? Petronis? Nepamenu tokio. Nei aš jam spynas stačiau, nei kokias garantijas daviau. Siųsk velniop. Tegu ieško kas statė, garantijas davė. Ar dar kokius...

- Negaliu.

- Ką reiškia, negali?

- Tą ir reiškia. Bajorų kontraktą grasina nutraukti.

- Kokį dar tokį „Bajorų kontraktą“?

- Tau išėjus jau pasirašėm. Pusantro šimto objektas, neskaitant signalizacijų...

- O, velnias.

- Tai jau taip.

- O ką darysi, kai išvažiuosiu? Aš čia ilgai neužsibūsiu, - nesulaukęs atsakymo į savo retorinį klausimą, o išgirdęs tik beviltišką šniurkštelėjimą, nusileidau: - Mesk koordinates ir pasakyk, kad tegu laukia. Pakeliui užšoksiu popierius dėl sutikimo su pasekmėmis pasiimti...

Išjungiau mobilką ir tarsi atsiprašydamas sužiurau į Karolainą.

- Kažkas nutiko? – padėdama jau išgertą puodelį ant lėkštutės, paklausė ši.

Na taip, lietuviškai gi nesupranta.

- Šios dienos planų korekcija. Reikia gelbėt žioplą mergą, - suraukęs marmūzę linktelėjau.

Tingėjosi grįžti prie darbo, bet reikia gi mergelei pagelbėti. Kaip ten tas bičiukas Antuanas, kuris žuvo kažkokiam durnam gremlinui prietaisus sugriaužus, sakė? „Esame atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukinome“? Nevalingai nužvelgiau Karolainą ir, tarsi susigėdęs, paaiškinau ko norėjo Auksė.

- Važiuoju su tavimi, - ištarė švelniu prieštaravimų nepriimančiu tonu ir atsistojo. – Dar žiūrėk, kad greičiau už tave susiruošiu... - praeidama link durų pro mane, ranka pašiaušė mano jau ataugusį „ežiuką“ (kirptis jau laikas!) ir pridūrė: - Pažiūrėsiu, kaip tu čia amatininkauji. Net neįsivaizduoju tokio „petit maitre“ (petimetro – aukštuomenės dabita. Tuščiagarbis, lengvabūdis), tokiame emploi (amplua)...

- Oui-oui! Bien bonne! Volontiers s'il vous plait...

 ***

 Que sais tu de moi ?

(Ką tu žinai apie mane?)

 

 

Valytuvai nubraukė paskutines jau ištirpusias snaiges.

Baigė snaiguriuoti. Panašu, kad vėjas kyla.

Mano „Kibiras“, nežiūrint sublokuotų tiltų, vis tiek norėjo slidinėti ant po puriu sniegu pasislėpusio ledo. Tokie jau tie užmiesčio žiemos pradžios ypatumai.

Taip jau atsitiko, kad to „kavenskinio mitsubišiuko pajero sport“ ir neatsikračiau. O kam? Truputį į protą atvariau ir jo man, ypač žiemai (tik padangos visiškas niekalas), porai mėnesiukų, kol susitvarkysiu visus reikalus, pakaks.

- ...jau kaip ir viskas. Naujus metus Amsterdame sutiksim. Ten tokiu metų laiku nuostabu... blyn... – keiktelėjau ištiesindamas skersai norintį atsistoti mašiniuką. - Velniop tą žiemą, tas plikšalas, šlapdribas... velniop. Į šiltus kraštus, ir kuo greičiau, - subambėjau, kaip koks bambeklis pensininkas.

Prie lango prikabintas navigatorius, rodydamas, jog už kilo bus nusukimas, supypsėjo. Iš priekio šliūžinėdamas ir vingiuodamas pralėkė kažkokio bepročio vairuojamas juodais dyzelino dūmais apsipylęs „tautovežis“. Aptaškė stiklus ir man vėl teko įjukti valytuvus.

- Šiknius... – sumurmėjau. – Dabar, kai laisvai galime keliauti...

- O man patinka, gražu, - Karolaina nusuko nuo savęs šiltą vėjelį ir išjungė sėdynės pašiltinimą.

Iš balso pajutau, jog kažkas ne taip. Pasukęs galvą pamačiau, jog jos veidą dengė kažkoks susirūpinimas, atšiaurumas ar net susvetimėjimas. Ir kitų ištartų žodžių intonacija, tarsi patvirtino mano spėjimą:

- Buvau aš tame tavo Amsterdame. Ir keliauju po pasaulį jau labai senai, - Karolaina kilstelėjo savo dešinę ranką ir tarsi nuobodžiaujanti, nužiūrėjo juodai lakuotus nagučius.

Giliai įkvėpiau. Tyliai atsidusau ir dar kartą sušnairavau:

- Karolaina.

Nors puikiai žinojo, jog pilnu vardu ją vadinu tik išimtiniais atvejais, Karolaina neatsiliepė. Užsimovė pirštinę ir nusuko galvą: žiūrėdama pro durelių langą į prabėgančias apsnigtas tvoras ir vienaukščių-dviaukščiu namukų stogus, paslėpė akis.

Josios dirglumas persidavė ir man:

- Karoliana. Kas yra?

- Nieko, - gūžtelėjo pečiais Karolaina. – Viskas gerai...

Žinau aš tuos „viskas gerai“... Arba reikia prakalbinti, arba pratylėti. Bet pratylėjimas neretai gali virsti į uždelstą tiksinčią miną, kuri sprogs pačiu netinkamiausiu metu. Ir taip blogai, ir anaip...

Kita vertus – nors tūkstantį metų gyvenk, o tokiems atvejams proto neįgysi...

- Būk gera, kalbėk. Nevaryk iš proto, - tramdžiau save, kad nespustelčiau akseleratoriaus iki dugno ir pasiųsčiau visus... toli-toli...

- Patikėk, viskas gerai. Tik mintys. Viskas gerai. Kaip užėjo, taip praeis, - Karolaina pasuko galvą į vėl pyptelėjusį navigatorių. - Mums sukti reikia...

- Velniop, - trinktelėjau per stabdžius. Sunešiotą mašiną prišliejau prie tuščios autobusų stotelės bordiūro. – Kalbėk. Niekur daugiau nevažiuosiu, kol neprabilsi. Taip negalima.

- Ko negalima? O tau kas? Aš gi tau nieko nesakau, nepriekaištauju, nesibaru, viskas gerai, - bejausmiu balsu atsakius, net nepasuko galvos. – Važiuojam, pavėluosi.

- Velniop. Kas yra?

- Nieko.

Tramdydamasis užsimerkiau. Suspaudžiau vairą ir įsivaizdavau, kad išlipu iš mašinos ir užsirūkau. Bet, čia pat supratau, jog nieko tai neduos. Tik išdygs dar vienas barjeras. Gerai, jei laikinas.

- Gerai, - linktelėjau ir atsidusau. – Jei „nieko“, tai nieko. Važiuojam.

Išvažiavau iš autobusų stotelės. Per tas pastangas sutramdyti save, galva visai ištuštėjo. Vis tik, laikas keičia net nemirtinguosius, net Dievus, kad juos kur... Išorė ta pati, o vidus...

- Už dviejų šimtų metrų būsim vietoje, - įsivaizduodamas, kad darbas puikus būdas nusiraminti, sumurmėjau pats sau ir atsidusau. Aišku klydau, dirbti iš tiesų nieko neprireikė, bet apie tai dar nieko nežinojau, užtat Kari staiga ištarė:

- Kodėl tavo teta Mara tavęs... tavęs ar mūsų - neaplankė anksčiau? Prieš šimtmetį? Prieš du? 

Išgirdęs tą murmėjimą vėl sustojau šalikelėje ir užtraukęs rankinį, lėtai pasisukau. Pabandžiau pagauti jos žvilgsnį:

- Buvo. Kai pašautas panirau į Ohajo vandenis. Kai atsigavau, o po to dar kelis kartus skendau, kol manęs neišplovė į krantą. Ji tada buvo atvykusi...

- Ir tu negrįžai į Orleaną...

- Grįžau, - atsidusau ir bukai įsistebeilijau į priešais esančius pravirus vartus, į kuriuos turėjome įvažiuoti. Ten matėsi Audi Q-7 šikna. Kažkas „lopetavo“ sniegą, kažkas perėjo skersai kiemą. – Atgimęs grįžau. Po antrojo nepriklausomybės karo, po anglų šturmo. Sužinojau, kad tu su kažkokiu jaunu dendžiu išvykai į aukštupį... Nenorėjau dar kartą tau laužyti gyvenimo... Mes apie tai jau kalbėjom...

Karolaina liūdnai pakinkavo galva ir čia pat ją papurtė:

- Tai buvo Kleseris. Mūsų pro-pro-pro... o ne meilužis ar naujas vyras.

Kaip manote, kas man beliko? Tik sudejuoti. Ką ir padariau.

- Aš nemoku kviesti Dievų, - pabandžiau nutolti nuo slidžios temos. – Tai man neduota.

- O bandei?

- Taip. Tik mamą ir pavyko. O Dievų nieko prašyti negalima. Nėra tarp jų filantropų. Net dovanas pavojinga priimti. Šimteriopai atsiims. Tik laiko klausimas. Patikėk. Jei būčiau galėjęs, jei būčiau žinojęs, jog tai gali padėti, galimai būtų viskas pavykę, bet nutiktų kokia nors kitokia nepataisoma katastrofa. Ir ne mažiau. Ir mes čia nekalbėtume. Patikėk. Aš užaugau tarp dievų. Žinau.

Karolaina linktelėjo, tyliai atsiduso.

- Atleisk. Nepyk.

- Parsiduodu už bučinį... Ne mažiau, - pasistengiau nusišypsoti: Karolainos veidas lyg „atšilo“ ar buvo arti to...

Užvedžiau variklį ir jau nusispjovęs į savo ir jos nuotaikų kaitas, pajudėjau kieman.

 

***

 

Namukas, kaip namukas. Šiuolaikiškas dviejų aukštų namas. Šviesus, malonus. Nors jį ir gaubė kažkoks atšiaurumas. Jokių šlaitinių stogų ir jokių „kolhozinių barokų“. Vitrininiai langai, modernios durys ir... ir apsauga... Tai, kad šarvinės žaliuzės, tai visiškas niekalas, o štai durys be rankenos ir distanciniai užraktai – dar nedažnai pasitaiko... Alia nėra rakto skylutės – vagis neįlys? Dieve, koks šventas naivumas! „Išmaniųjų namų“ fokusai. Dar nedažnai tokie pasitaiko.

- ...susipažinkite ir pasirašykite už pasekmes, jog sutinkate ir susipažinęs, kad avarinio atidarymo metu gali būti sugadintas turtas ir t.t....

- Kokias dar pasekmės? – tūlas (o gal juoda dublionkė darė tokį įspūdį?) ne tai žydiškos, ne tai kaukazietiškos išvaizdos vyras net pasišiaušė. – Na gi, kokios dar pasekmės?

- Nežinau. Gal jokios. O gal duris ir staktą teks sugadinti. Apžiūrėsiu, pasakysiu.

- Tai ko stovit, apžiūrėkit.

- A jo? – net išsiviepiau. – O gal pasikviesk „Belarūsą“ su trosais ir išsirauk „nafig“ tas „kitaiskas“ duris?

Šnarpštelėjau:

- Tai kaip?

- Čia, kas dabar? Aš pinigus moku...

- Nusičirkšt man tavo pinigų, supranti? Rašaisi popierius, įrodai, kad esi namo savininkas ir aš dirbu, o jei ne, - skėstelėjau rankom, - tai ne. Aš užsėmęs žmogus.

Na, „bukas ir dar bukesnis“ – tokie klientai pasitaiko. Naglas, kaip tankas. Tik ne ant tų ragožių užsirovė. Ne dažnai, bet tokių pasitaiko. Tiesa, čia dar nieko, manau niekur jis nedings: blogiau, kai po paslaugos tokie personažai pradeda skėryčiotis ir pirštais ožius sukioti.

- Kaip aš tau įrodysiu, kad savininkas? Popieriai visi namuose! – panašu, kad tonas suminkštėjo.

- Asmens dokumentą turi? Duok nusifotkinsiu. Ir pasirašyk, kad sutinki, jog tave per registrą pramušiu... – kyštelėjau popierius sukabintus ant kanceliarinės planšetės. – Štai čia parašą dėk.

Juodbruvas šeimininkas bambėdamas sau po nosim kreivaliojo parašą, o kaimynas, matyt kartu ir jo kiemsargis, spektaklį stebėjo pasirėmęs į sniego kastuvą ir nuobodžiai šypsojosi. Karolaina iš mašinos nelipo: ką ji veikė nežinojau.

Užverčiau planšetę, įsimečiau telefoną į kišenę – pasirodo šis žmogėnas buvo antrasis savininkas. Ir visai ne senai. Prieš tai namas priklausė kažkokiai senyvai moteriai, kas ir kaip – jau nesigilinau.

Tingėdamas grįžti link mašinos, nubraukiau purų sniegą nuo prieangio turėklų ir padėjau planšetę.

- Šiąnakt snigo. Purus sniegas. Šalčio daug neturėjo būti... – sumurmėjau pats sau.

- A? Minus šeši, ryte rodė, kai išvažinėjau. O ką? – jau nuleidęs toną ir apsiraminęs ponas, kaip paaiškėjo  - Giorgis, perklausė.

- Namai, kaip suprantu šildomi?  Per speigus paliktuose nešildomuose būna problemos. Čia ne tas atvejis, - priėjau, atidžiai nužvelgiau plyšį tarp staktos ir metalinių varčių. – Gražiai suleista. Kokybiškai.  Duokit pultelį, prašau.

Giorgis ištiesė pultelį. Vos pasvėręs jį rankose šyptelėjau:

- O spyna ar jos viduriai kinų. Arba Taivanio kokio... Tylos prašyčiau...

Pamaigiau ir beveik nieko neišgirdau. Nors čia buvo daugiau vaidyba – jūs gi žinot  mane. Galėjau tokį užraktą jau čia ir dabar atidaryti, bet taip būtų neįdomu...

O čia kas dabar?

Nustebęs, net ranką, pliką delną pridėjau prie tos vietos, kur turėjo stovėti centrinis būgnas/diskas užšaunantis dvi velkes – viršuje ir apačioje...

Magija...

Dvelksmas..

Mažas toks dvelksmas...

Buitinė tokia, nerišli... tūkstantį kartų jausta...

Be mažosios tautelės čia neapsieita...

- Ar tikrai negalima įlysti vidun per stogą, antrą aukštą? – formaliai paklausiau apsisukęs bet nežiūrėdamas klientui į akis, o bandydamas žvilgsniu apibėgti kiemą.

- Aha, nebent per kaminą, - išsiviepė Giorgis. – Jei Santa Klausas.

O vyrukas su humoru, vienok...

- Tik aš ne Santa, - išsiblaškęs atsakiau...

O! Štai! Smailios ausys... Na, laikykitės bėdžiai!

Pavėsinėje iš už nepermatomo atitvaro mus stebėjo dvi akys ir atlėpusios ausys, ir rūdžių spalvos pasišiaušusios garbanos...

- Tai ką?

- Viskas bus gerai, pasiruošiu įrankius. Galima ant to staliuko pavėsinėje?

- Žinoma... – gūžtelėjo pečiais Giorgis, o aš jau neklausydamas jo murmėjimų nukeliavau link „Kibiro“.

Atvėriau bagažinę ir šūktelėjau vidun:

- Kari, mestelk žvilgsnį į pavėsinę. Tu irgi matai tą patį, ką ir aš?

- Jei tu apie tą nevalą, tai taip. Le farfadet (naminukai, gnomai, leprikonai - bendrinis) pokštai?

- Manau, kad taip. Tikiuosi susitarsim. Kokį dvidešimt minučių užtruksim.

- Išlipsiu pamindžiukuoti...

- Žinoma, brangioji...

Einant prie pavėsinės su įrankių dėže, mintyse juokiausi: „ponas“ Giorgis pamatęs išlipusią Karolainą prie jos priplasnojo, kaip koks pelikanas turisto rankoje išvydęs žuvį. Tik įtariu kaip smagiai vyko jo plasnojimas: Karolaina lietuviškai nemoka, ruskai irgi. O prancūzų čia retas moka, o kreolų slengą ir iš vis niekas. Nebent anglų? Tik, manau, jo alia mokyklinis akcentas prie jankių ir Luizianos pietų diksių kalbėsenos pratusią Kari tik parlinksmins...

O šelmiškai nostalgiškai liūdnos akys dingo...

Kad tik nepaspruktų, toji rupūžkė...

- Nesislėpk, bėdžiau. Lysk lauk, - padėjau įrankių dėžę ant vėjų nugairinto stalo ir tarkštelėjau atsegimais. – Čia tau.

Padėjau ant stalo „Nomedos“ saldainį. O taip – į svetimus namus važiuojant tokie dalykai gali praversti. Jei ne kaukams, tai vaikams pavaišinti. Arba gali nepraversti – bet kišenės gi nedrasko? Galima buvo, aišku, pieno trauktinės čiuptelti, bet kažkaip šį kartą išlėkiau be jos.

- Ėėėė... – lauksargis išlindo iš po stalo. Jo akyse švietė nuostaba.

- Imk, imk, nesikuklink. Ir pasakok. Kodėl naminis užtrenkė spyną? Juk žinai, jei jau aš imsiuos naikinti jo kerus, tai jie jam pačiam ir žybtels...

- Ėėėė... tai tu tas pats? – mažasis šiknius ištiesė kaulėtą ranką ir tarsi koks vagis, grybštelėjo saldainį. Sučežėjo popieriukas.

- Kas, „tas pats“? – mintyse šyptelėjau. Papirkti pavyko – toliau jau eisis.

- Rakčius, gi.

- Na, tas pats...

O, patikėkit! Juk pasakojau, kaip paskalos tarp naminukų sklinda! O aš čia darbuojuosi jau kelintą dešimtmetį. Žino ar girdėję jie apie mane. Tokių juk nedaug – vienintelis, kuris esant norui mato „mažąją tautelę“, net tada, kai jie slepiasi po nematomumo skraiste...

Žodžiu prakalbint pavyko. Kaip dar tą pačią dieną paaiškėjo, mažasis šūdžiukas melavo, o aš to nesupratau. Štai taip. O ir labai nesigilinau: pasakojama versija atrodė itin įtikinama! Būgtais šis namas priklausė gerai senulytei, kuri pergyveno savo bevaikį sūnų. Pasimirė. Paveldėjo turtą tolimas giminaitis Giorgis ir pradėjo savo tvarką įvedinėti. Lauksargiui tai kas – kiemas yra kiemas, medelių nelietė, mylimose vejose kopūstų neaugino. Netgi aplink pavėsinę vynogienojų prisodino, kurie šiam lauksargiui visai patiko, o štai naminukui, kaukui – atsirūgo. Viską ėmėsi perstatinėti, keisti ir t.t., ir panašiai. Na ir neištvėrė senas kvaiša – spynas ir signalizaciją užblokavo. Durnius, aišku, bet nieko nepasidarysi – kaukų bruožas. Neperdarysi. Jiems užeina tokie psichai.

- O kitų namų nesugalvojot pasiieškoti?

- O man tai kam? Man ir čia gerai, - apsilaižydamas atsiliepė lauksargis. – O ir kur kitus surasi? Čia niekas nebesistato. Kur ieškoti? Nežinau aš. Nieko aš už jį nepasakysiu.

- Tada būk geras, nulėk ir pasakyk tam anapusiniam, kad jei geruoju leis atverti duris, įsileis šeimininką, tai aš jį nuvešiu į gerus namus. Graži jauna šeimyna, naujas namas. Ir dar du katinai!

- Ooooo!.. Ooo šuo?

- Ne, šuns neturi. Ir kiemas nesutvarkytas. O dabar žiema, nieks gi jo netvarkys.

- Ėėėė... Neištvers mano širdis savo draugą praradus...

- O gal kokią kaukę prisiviliosi, tada?

- Aha. Variantas, - rudžiaus akys net suspindo. – Lekiu!

Pliukš! Lauksargis dingo iš akiračio – nuskuodė kaip vėjas, ant sniego nepalikdamas pėdų...

Priėjus man prie durų, magijos jau nepajutau. Akies krašteliu pastebėjau, kaip lauksargis vėl lindi pavėsinėje, o kažkoks šmirius slepiasi už galinio rato ir vaiposi.

Savaip aš anuomet supratau, tą vaipymąsi, ir vėl buvau neteisus!

- Atleiskit, ar galėtumėt atsitraukti? – paprašiau Giorgo. – Ir būkit pasiruošę atjungti signalizaciją. Ji juk įjungta?

Už kelių minučių spektaklio klientams, viskas buvo baigta paprasčiausiu distancinio pultelio paspaudimu ir pravėrus duris – šaižios signalizacijos kaukimu...

 

***

 

- Turim svečią, - atsiliepė Karolaina man jau pajudėjus pro vartus ir krapštantis su saugos diržo užsegimu (žinau-žinau – blogas įprotis).

- Puiku. Padarysim nedidelį vingį. Reikia šitą bėdžių nuvežt į naujus namus.

- Tu tikras?

- Na, taip, o ką?

- Nepatinka jis man. Nuo jo dvelkia. Kažkuo svetimu, nemaloniu... Toks įspūdis, kad jis ne gnomas. Vidinės pagiežos pilnas.

- Ne kaukas? – su pagieža kaip ir buvo aišku, bet, vis tik, raganos nuojauta reikia pasitikėti – gyvenimas to jau senai išmokė.

Matomai, kaip ir Karolaina, giliai buvau įsitikinęs, kad tas nelaimėlis prancūziškai nesupranta ir akies krašteliu, lengvai pasukęs galvą, dėbtelėjau.

Tai ką pamačiau, man iš ties nepatiko: ant galinės sėdynės įsitaisiusi būtybė buvo piktai išsproginusi akis, išsiviepusi, o dantukai tarsi užgaląsti, kaip kokio rykliuko... Dantį duodu – ne kaukas!

Tuo tarpu pajutęs mano susidomėjimą, „svečias“ tarsi persivertė – akys staiga tapo gailios, kaip visiško nabagėlio, veidą (snukelį?) nušvietė inkščiančio šunelio liūdesys:

- Aišku pagiežos pilnas. Viskas, viskas į ką širdį dėjau sugadinta!

- Tu... tu moki prancūziškai? – stengiausi, kad balsas būtų ramus, bet nesusižvalgyti su Kari, negalėjau. Jos antakiai iš nuostabos taip pat buvo pakylėti.

- O taip. Mieloji senutė prancūzų kalbos vaikučius, korepetitorė buvo. Daug ateidavo į namus, - šniurkštelėjo „bedalius“. – Taip ir išmokau. Juk mane nuvešite į naujus namus? Laukius sakė, jog ten yra vaikučių. Aš myliu vaikučius.

Karolaina vos regimai lūpų kampučiu virptelėjo. Aš irgi akies kampu tarsi mirktelėjau. Nė velnio jis nesimokė prancūzų! Ne jo tai kalba, tai aišku, bet tokio slengo, tokios tarties galima išmokti kokiuose arabų getuose, bet ne su korepetitorės, mokančios oficialios kalbos vaikučius, pagalba!

Bijau, kad toji būtybė, kuri visai neblogai apsimetinėjo kauku, kažką pajuto. Akies krašteliu staiga pamačiau blykstelint josios letenėlėse...

- Laikykis!

Trinktelėjau per stabdžius. Mašina pavojingai čiuožtelėjo jau per aptirpusį sniegą ir susikuko... Saugos diržai įsirėžė į krutinę, kažkas bagažinėje persivertė...

- Bliadis! Kurva... - ir gelbėdamas Karolainai, kuri jau sučiupo priekin iš inercijos atskriejusį šinknių, sučiupęs jį už plaukų, užlaužiau galvą ir perbraukdamas tiesiog per visas svirtis, trinktelėjau kakta jį į ir taip neveikiančios magnetolos snukį.

Važinėjot kada su senu kledaru „Mitsubishi Pajero Sport“? Jei važinėjote, tai suprasite, o tiems kas nevažinėjo, paaiškinsiu: galinės sėdynės yra kiek aukščiau priekinių. Ne kritiškai, bet ne itin patogios. Ir jei tai kažkada buvęs „liuks“ tipo salonas – tai ta sena apsilupinėjusi oda ar, tiksliau, jos pakaitalas labai slidus. Ir prie viso to pridėkite tai, jog pasaulyje dar niekas ir niekada nematė kokio nykštuko, kauko, cvergo, leprikono ar kas jis ten bebūtų iš tos padermės – prisisegusio...

Na, žodžiu – mane puldinėti mano mašiniuke – niekam neleistina...

Nuo trinktelėjimo nuimamas magnetolos snukis galutinai subyrėjo, pavarų lazda įsirėžė būtybei į kalą, o ši, akimirkai netekusi sąmonės, pasirodė savo tikrajame pavidale. Padidėt nepadidėjo – ūgis ir apimtys liko tos pačios, o štai snukutis ir rankos – pasikeitė.

- Leprikonas, - ištariau.

- Leprikonas, - linktelėjo Karolaina. Jos veide švietė tokia įstabi ramybė.

- Kažkodėl pasijutau, kaip koks Klaidas ir Bona, - sukrizenau atsisegdamas saugos diržą.

- Visai mes nepanašūs. Aš juos pažinojau, - nusišypsojo Kari. – Ką su juo darysi?

- Išmesiu, o ką dar?

- Jie labai kerštingi. Gal nuvežti į Naująjį Orleaną? Ten jų organai labai brangūs.

- Nebent tau, tavo eleksyrams reikia...

- Ne, - papurtė galvą Kari. – Aš čia neturiu nieko iš savo įrangos.

- O aš neturiu specialaus narvo, kad jį sulaikyčiau... Pribaigti šiuos šliužus irgi ne taip paprasta.

- Žinau. O tu jį įkalink.

- Ta prasme?

- Leisk.

Toliau į Kari veiksmus žiūrėjau sus susidomėjimu. Ją, kaip alchemikę ir raganą žolininkę dirbant buvau matęs, čia nenustebinsi, bet tai ką ji toliau iškrėtė – mane nustebino. Gyveni ir mokaisi! Vis tik amžiams bėgant, keičiasi žmonės.

Karolaina išsitraukė iš rankinuko kažkokį miniatiūrinį flakonėlį ir manikiūrinį peiliuką.

- Laikyk jį stipriau, kad atsikvošėjęs neįkąstų...

Čia pat nesmarkiai brūkštelėjo leprikonui per kaktą ir nespėjus nutekėti kraujo lašeliui, staigiu judesiu užbėrė savo kažkokios mikstūros iš mažojo flakonėlio ir užspaudė nykščiu.

- Pridėk ir savo, kad liestųsi prie mano. Kartok: „Lepricount numquam... malum...“

Nerašau šių žodžių ir pilno užkeikimo – vis tiek be Karolainos mikstūros – jie nieko verti, bet kai ji baigė, tik teištarė:

- O dabar mesk jį lauk.

Manęs ragint nereikėjo. Leprikonas jau buvo atsigavęs, akys išsprogusios, per lūpas tekėjo seilė, o pjūvis, tiesiog akyse nyko.

Ištraukiau tą šiukšlę iš mašinos viena ranka ir tiesiog mosteldamas nušveičiau būtybę į apsnigusius dirvonus. Ne, nieko nesisaugojau. Tai ką padariau, galėjo matyti tik magiškų galių turintys. Visiems kitiems, mano judesys pasirodytų tiesiog beprasmi. Gal pagalvotų, kad kokį papuvusį obuolį nusviedžiau? O jei pagalvos kad šiukšlinu, tai tegu eina, paieško tos šiukšlės... Atisgaivaliojusiam ir įtūžusiam leprikonui jis patiks...

- Kas čia buvo? – perklausiau vėl segdamasis diržą.

- Ai, - Karolaina atvertusi veidrodėlį laikė lūpdažį ir taikėsi šiek tiek pasitvarkyti lūpytes. – Viską ką jis darys tau ar man blogo, jam sugrįš trigubai. Net nuo minties tokios pykins. Na, esmė tokia.

- Tiesiog puiku. Išmokysi?

- Žiūrint kuom mokėsi, - kerinčiai nusišypsojo Karolaina ir jau padažytom lūpytėm atsiuntė gundantį bučinį. Panašu, kad šis nuotykis ją ne tik prablaškė, bet ir pralinksmino, o aš mintyse, aišku, kad prisiekiau pasistengti. Pasistengti, net jei ji manęs šio pokšto ir neišmokys...

 

***

Que sais-tu de nous ?

(Ką tu žinai apie mus?)

 Kas gali būti nuostabiau už nurasojusią taurę šampano?

Sakykit, kas ką norite, bet to magiško žalsvos spalvos burbuliuotame gėrime slypi kažkokia dangiška magija... Nors tikros magijos čia ir nėra... Nors gal ir klystų – kitokia magija, ne toji brutalioji, o toji neapčiuopiamoji... Puikiai pamenu, kaip pirmą kartą jo paragavau! Na, rūgštus, atsiprašant, šūdas paskutinis! Nepamenu tiksliai, kokiais tai buvo metais, bet kaip tik tada, kai aš dar vaidinau rytprūsių baroną ir su savo avantiūristiniai polėkiais. Prieš pat išdundant į Naująją Prancūziją – Kvebeką, po to į Luizianą. O po to, po daugelio-daugelio metų, jau Vašingtone, o po to Vienoje, stebėjausi tuo, koks aš buvau asilas! O gal Šampanės vyndarių meistriškumas pagerėjo? Veikiausiai, tiesą sakant, taip ir buvo labai nesidomėjau, bet dabar taurė burbuliukais nusėto kokio Pomerano ar Moet – dievų nektaras. O jeigu dar šalia mylima moteris?.. Belaukiant vakaro programos...

...belaukiant padavėjo, kuris atneš lengvą vakarienę...

O jūs ką pagalvojote? Aha, kad vartausi lovoje ir spoksau visas apsiputojęs ir uždusęs į šampano taurę? Tai irgi, gerai, vienas iš mažučių, bet daugelio gyvenimo malonumų, bet ne šį kartą – mes gabvarto Simo svečiai...

Pripratau aš prie to gabvarto Simo baro. Arba kaip jis mėgsta sakyti – smuklės. Nors kokia čia smuklė? Nebent neatmenamais laikais tokia ir buvo, o dabar tai tiesiog iš ties toks arčiau senamadiško ar vintažinio restoranas. Su patiekalais iš visokiausių pasaulio regionų. Labiau europietiškos kilmės, žinoma, bet nebūtinai. O galvojate, jog gabvartras turi itin talentingų virtuvės šefų? Deja, bet ir taip – ir ne. Jei, tarkim, rinksiesi kokį nors „côtelette de mouton, sauce aux herbes et muffins au fromage“, nors tai paprasčiausiai griliuota avienos gabaliukas su šonkauliu žolelių padaže su sūrio bandelėmis ir tik skamba įmantriai, tai tikrai jis šito „kotleto“ nepadarys ir net neužsiims. Jis paprasčiausiai šoktels per erdvę ir čiuptels iš kokio paryžietiško, marselietiško ar Nicos restorano kažką panašaus. O jei atšals, tai dar žiūrėk - ir mikrobangėje pašildys. Tik ilgai palaukti reikės. Bet tą ne daugelis žino. Vienetai. Ir aš apie tai tik atsitiktinai sužinojau, bet čia jau juokinga ir visai kita istorija.

Per tiek čia praleistų metų, iš ties pripratau. Gerai čia. Burtai ir magija beveik neveikia. Dauguma būtybių negali slėptis po iliuzinėmis kaukėmis. Štai, tos pačios raganos: išeis ir atrodys, kaip saldainiukai, o čia žiūrėk – jau ir bando paslėpti perkreiptą žandikaulį, kurį kažkada subjaurojo koks nevykęs kerėjimas ar nemokėjimas suvaldyti burtų atatranką, ar koks nudeginimas... Raganius su nusvilusiu „snukiu“ ir nuplikytais plaukais ar išdegusiomis akimis. Ar kokie nors persivertėliai su savo charakteringais bruožais – iškart viskas aišku. O štai mimams čia iš ties sunku. Jie ir taip beveik beformiai... Žodžiu iškart žinai su kuo turi reikalą. Jei reikia derėtis su kokiom būtybėm, tai geriau jau čia. Neužliūliuos. Tiesa, piktieji monstrai, žiežulos ar kokie goblinai, cvergai, šios vietos vengia. Jie šios vietos negali pernešti jau vien dėl jų piktos prigimties. Nors, jeigu reikia, tai reikia. Sukanda dantis ir ištveria. Kita vertus, juodoji padermė turi savo sambrūzdžio vieteles. Ir geriau net man ten nepakliūti... Taip, kad...

Nors štai – kad žinojau, jog Karolaina neturi jokios kaukės, nesislepia po jokia iliuzija, bet buvo malonu tuo įsitikinti dar tada, kai pirmą kartą ją čia atsivedžiau. Ir dabar pagavau kelių pavyzdžių raganaičių tyrinėjančius žvilgsnius. Ir nė kiek nekeista – ne tiek daug čia svečių, kurie atrodė visiškai kaip žmonės ten, anapus – mieste. Aš tai jau senai čia niekam šia prasme neįdomus – senai jau akyse „prisimozolinau“, o kas nežino pasiklaus ir iš karto gaus atsakymą. Tiesa, ir aš visada tokius nužiūrėdavau. Štai ir dabar nužiūrėjau už tolimesnio staliuko sėdinčią grupelę – visiški žmonės. Kas jie? Nė kiek nematyti. Štai ir spėliok, kad nori. Slibinų esybės taip pat atrodydavo kaip žmonės. „Medžiotojai“ irgi, manau išliktų tokie patys. Gal net ir pėdsekiai arba Švarcvaldo tribunolo baudėjai...

Net nupurtė nuo tokių minčių...

Neduok Dieve. Nenoriu su jais turėti reikalų. Nors jeigu Vilniuje ar Lietuvoje įsivyrautų koks disbalansas, tai tikimybė, jog visa ši šutvė sugužės – labai didelė. O visai gali būti. Slibino esybėms prapuolus, stabilumas ne koks. Mama Indraja su Vilijum aiškiai perspėjo. Trapu.

Nors ten gali būti ir paprasčiausi vampyrai – va – rūgščios mimikos. Nebando bendrauti ar vos prasižioja net padavėjui. Iltis slepia? Nors kažin – vampyriško plastiškumo nėra. Nors jeigu kokie energetiniai... Visai gali būti – stalas pilnai nukrautas...

Vienas iš šonu pasisukusių kostiumuotų vyrų, tarsi nujausdamas (o gal ir iš tiesų nujautė), jog aš nužiūrinėju jų kompaniją, atsisuko...

Ooooo...paaaa!..

Rytinis pažįstamasis!

O aš ir nepajutau, jog jis nežmogis... Keista. Labai keista – daugumoje atvejų visad jaučiu. Ir Karolaina turėjo pajusti... gal...

Tuo tarpu Giorgas saikingai šyptelėjo ir linktelėjo.

Atsakiau tuo pačiu, o Karolaina vaidino, kad nepastebi. O gal iš tikro nepastebėjo? Ji lėtai siūbavo taurę vyno ir apžiūrinėjo ant delno kaištukus. Tokie buvo išdalinti visiems svečiams – šiandien vakarinėje programoje turėjo dainuoti Charibės sirena. Be specifinių kaištukų, manau smegenėlės gali nučiuožti. Aš, bent jau tikrai nesiruošiu be jų klausytis.

- Matei? – švelniai po stalu keliu priliečiau josios koją.

- Ką? Giorgą? Taip, vos mums įėjus. Jie jau buvo.

- Įdomu, kas jie? Nesuprantu, kodėl nejaučiu...

- Žinai, manau, kad dar sužinosim. O galų gale... – Karolaina jau pastačiusi taurę, mostelėjo rankele. – O ar tikrai būtina šituos dėtis į ausis?

- Būtinai, mano meile. Būtinai, - linktelėjau. – Nebent tave grandinėmis prikaustytume prie sienos. Bet ir tada... – mosteldamas ranka nusijuokiau ir pakėliau šampano butelį pripildyti taurėm. – Pamatysi dar, kaip Dievą mylių, atsiras veikėjų, kurie nuspręs jų nesidėti ir prie scenos apsiseilėję šliaužios.

- Netgi taip?

- Žinoma, - išsiviepiau. – Kur ten tas padavėjas? Pilvas jau senai gurgia...

- Jau teko girdėti? – Kari smalsaudama pakreipė galvą ir vienas iš jos auskarų, nusėtų mažyčiais briliantais, žvakės šviesoje suspindo šaltai melsva blykste – tarsi blykstelėjusi žvaigždutė.

- A? Ne karta. Gal tris kokius.

- O kiek žinau ar žinojau, operos tau nepatikdavo.

- Ir dabar tas patas. Tik tai ne opera. Net ne dainavimas. Bet ir pamėgti to neįmanoma. Kaip ir nekęsti. Žinai, man tai primena fejerverką su raketiniu švilpesiu šalia ausies. Neišdildomas įspūdis. Štai ir gabvartas jau savo stiklus slepia...

- Netgi taip?

- Patikėk. Tuoj pati pamatysi. Tik, būk gera, kamštukų nepamiršk. Bijau, kad jei kas, nesugebėsiu tavęs nulaikyti...

 

***

...

Kaip sakiau, taip ir nutiko.

Ta prasme, kad sirenai nutilus, gabvarto smuklėje dar kurį laiką tvyrojo visiška ramybė. Tikra sustingusi karalystė. Tinkamas vaizdelis iliustracijai apie stebuklingą Rumpelštilcheno pakištą princese verpstelį, kur princesė įsidūrė ir visa karalystė sumigo. Beje, visada buvo įdomu, kokio sluoksnio dulkės turėjo tuos miegalius nukloti? Ir kaip tada jie nuo jų neužduso? Na, nebent ten buvo sulėtintas laikas. Laiko anomalija ar kilpa... Na, kažkas tokio... Ne kitaip...

Bet aš nukrypau...

Pirmieji atitoko tokie kaip aš (ir gabvartas Simas pirmas, aišku), kurie ne pirmą kartą girdėjo kurią nors iš Charibės sirenų (beje, balsai jų skiriasi ir jos visai nedailios – ne mano skonio, tarp kitko). Toji akimirka, kurioje dar spėjau pamatyti išsiplėtusias dideles Karolainos akis ir jose sustingusią nuostabą, o veide pasigėrėjimą visa visata ir euforija – neišdils matyt niekada... Ne mano jėgoms tai. Ir iš vis, manau – jog niekieno jėgoms. Vien bandymas pabandyti aprašyti, nors ir pačiais skambiausiais ar gražiausiais žodžiais, suvulgarintų tą įstabią akimirką...

Karolaina lėtai sulingavo galva. Sužybsėjo jos auskarai. Lėtai, grakščiai ir plastiškai kilstelėjo rankutes ir išsitraukė kaištukus...

- O Mon Dieu! – išgirdau tylų atsidusimą ir gilų oro įkvėpimą su jį lydinčiu krūtinės pasikėlimu. - C’est incroyable (Neįtikėtina)! Je dois rever (aš matyt miegu)...

Nieko neatsakęs tik liūdnai šyptelėjau ir pakėlęs josios šampano bokalą, įspaudžiau jai jį į ranką. Savo bokalu tyliai dzinktelėjau į josios ir nugėriau kelis gurkšnelius.

Šalto vyno rūgštelė ir burbuliukai padėjo atsigauti. Dieve, kažkodėl aš vėl pasijutau, lyg būčiau senas senis su dukra. Kvailas ir durnas jausmas. Neištveriamas, netgi: visai kaip anuomet, kai susenau ir pirmą kartą palikau Karolainą...

Pasistengiau nuvyti bjaurias mintis ir įsispoksojau į aplinką. Buvo įdomu matyti, kaip salė bunda, svečiai pradeda šurmuliuoti, kaipo nuo scenos nuneša kelis dar apspangusius „fanus“ kuriems nepadėjo kamšteliai ir jie tiesiog ten apsiseilėję (tiesiogine prasme ir net dar daugiau – apsispermavę, tai bent kas trečias) voliojosi. Nors įtariu, kad prie tolimojo staliuko buvo lažybos pienburnių durniukų tarpe – kas ištvers ar ilgiau ar dar kaip nors. Na, bet čia jų reikalai. Net nesu girdėjęs, kad nors per viena sirenos pasirodymą būtų buvę kitaip.

- Malonus balsas, ar ne? Tai ne mano rauda, ar ne? - pasigirdo aiškus ir šaižus, tarsi naktinės paukštės, balsas.

Net krūptelėjau. Ne tik aš vienas, bet ir Karolaina.

Abu nustėrę sužiurom sau už nugaros.

Už mūsų stovėjo moteris. Per juodų, tarsi varnos plunksna plaukų kupetą įžiūrėti veido nebuvo įmanoma. Plaukai lyg ir nekrito ant veido, bet kažkaip keistai jį apgaubė, tarsi apglėbė, paskandino šešėlyje…

Tai buvo balanša. Teta Blanša. Tolima-tolima tetos Maros giminaitė…

Net pašokau vos neapversdamas kėdės (gerai, kad sunkios ir tvirtos).

- Teta??? Negaliu patikėti savo akimis! Iš kur tu čia? Kaip?!

Tiems, kas žino, jog blanšos (o jos vardų neturi!) nemėgsta keliauti ir net, kaip teko girdėti, per kelis tūkstantmečius Žaliosios salos, dar nuo Danau laikų jos nebuvo palikusios, mano nuostaba nebus stebėtina. Net Karolainos veidas ištįso. 

- O tu, jaunuoli, galvojai, jog mes kvaksim tupėdamos tarp pasaulio medžio šakų? - tas jos kranksėjimas, matyt turėjo reikšti juoką.

- Prisijungsi prie mūsų staliuko? Mielai prašom…

O ką aš galėjau daugiau pasakyti?

O šiaip, teta Blanša - gera moteris. Savotiška, specifinė, bet nuoširdi. Beprasmiška ant jos pykti, beprasmiška ją mylėti, mėgti ar nemėgti – ji - tiesiog - yra ji. Pati savyje. Vaišinga, rūpestinga. Visada paguos. Ir niekada nemeluos – deja…

Kartais truputis melo gyvenimo uogienę pasaldina, vienok...

- Ne, ne, jau man laikas. Va, matai? - mostelėjo į besiartinantį padavėją, kuris vos ne iki juosmens nusilenkė. - Jau?

Paskutinis klausimas buvo skirtas padavėjui.

- Measúil Bean Uí (kreipinys, alia garbioji moteris, ponia), Boltas jau laukia.

- Puiku, einu. O jums, jaunuoliai, pasakysiu. Būkit atsargūs. Jūs dar nežinot, bet vos jus pamačiusi… Žodžiu, sūnau, netikėk tuo ką matai, girdėk tai ko negirdi ir nepasitikėk tuo kuo nori pasitikėti. Ir tau, mergaite. Tas pats… Lik sveikas. Linkėjimai nuo Žaliosios. Kai būsi Saloje, užsuk Boiną. Neužmiršk, mūsų sidai tau visada atviri.

Teta Blanša apsisuko ir nelaukdama atsakymo nuplaukė…

O aš, vėl pasijutęs kvailiu, atsisėdau. Rankos drebėjo ir nevalingai išžvejojo cigarilių portsigarą...

Kaip kipšas iš po skverno išdygo padavėjas (iš kipšų giminės jis ir buvo), pastatė peleninę ir išgaravo. Taip, pas Simą rūkoma. Bet čia veikia elementarioji buitinė magija – dūmai ištirpsta, po patalpą nesisklaido, savo smarve nieko netrikdo – o tai jai koks raganius, įsivaizduokite, užrūkytų savo šlykščių grybukų, kas būtų?

Tačiau aš taip ir neprisidegiau...

- Netikiu savo akimis… - ištarė Karolaina linguodama galvą. - O Europa, o Senasis pasauli!

- Ir dar čia viskas “išdegę“. Reikėtų tau su manim apsilankyti Airijoje, Škotijoje… Nors Andai nenusileistų… O kaip Orleane? Luizianoj? Argi ne tas pats? – suniukęs sukiojau tarp pirštų cigarilę.

- Ne, - palingavo Kari žiūrėdama kažkur į tolį per mano petį. – Baronas Sandi ir vudu kovenai viską ir visus išstūmė. O ir pelkėse jau išsigelbėjimo nėra. Galvoji, jog Naujojo Orleano uraganas ir paniškas policininkų sprukimas ir taip toliau, tai natūrali stichija?..

Palingavau galvą. Net neabejojau... „Katrina“... Berods taip tą iki galo nepaaiškintą uraganą pavadino?

„Kat“... „rina“...

O po kokia pavarde Karolaina žinoma Luizianoje? Kažkodėl tuo visiškai nepasidomėjau...

- Aš taip niekada tavęs ir nepažinojau… - Kari balse jautėsi kažkoks liūdesys.

- Pažinojai. Tiesą sakant, net daugiau, nei aš pats save.

- Kodėl niekada apie visa tai nepasakojai? Apie savo praeitį? Tikrą kilmę, ką? Aš juk tave mylėjau!..

„Mylėjau“…

- O kaip tu tai įsivaizduoji? Bet po antro susitikimo papasakojau. Beveik viską… Viską…

- Kas yra? Kodėl taip sudirgai?

- Teta Blanša.

- O ką „teta blanša“? Ji juk neklegėjo, nekaukė...

- Bet pranašavo. Jos pranašystės išsipildo per dieną, per parą. Retai ilgiau...Ir jos čia iš vis neturi būti... Reikia nešdintis iš čia, iš miesto, iš šalies... Bendra atmosfera negera. Nepatinka man. Ūžtels kokia nors „katrina“ ir akmens ant akmens neliks, - bambėjau linguodamas galvą ir žiūrėdamas tiesiog į niekur. Ir dar leptelėjau: - O, beje, koks dabar tavo oficialus vardas ir pavardė?

- Ar tai turi kokią nors reikšmę? Šampanas baigėsi, gal dar užsakyk?..

Norėdamas atkreipti į mus padavėjo dėmesį, kilstelėjau ranką su taip ir nepridegta cigarile.

Ir čia mano akis pagavo net kelis momentus iš karto. Mano ranka lėtai nusileido. Nebenorėjau aš jokio šampano.

Akies krašteliu, tiesiog jau matymo periferijoje (galva buvo pasukta), pastebėjau, jog Karolaina tarsi kilstelėjo ranką ir, tarsi, pasitaisė plaukus. Gestas buvo labai jau panašus į kažkokį signalą, bet tam kartui aš jį staigiai pamiršau, nes prie staliuko, už kurio sėdėjo Giorgis, visa kompanija staiga pakilo ir pasuko link mūsų. To neužaugos, kurį laikiau kokiu tai cvergu ar nykštuku, gobtuvas nukrito – tai buvo Giorgio lauksargis. Tik jau be jokios kaukės. Be jokios iliuzijos – jis akivaizdžiai – taip pat leprikonas...

Visa trijulė pasuko link mūsų.

Pasukau galvą į Karolainą, žiojausi kažką sakyti, bet taip ir nurijau žodžius. Jos akyse mačiau kažkokį sąstingį, šaltuką, abejingumą. Matydavau aš jį ir anksčiau, bet dabar jos buvo kažkoks kitoks svetimas.

Kai pakliūvi į sūkurį – nereikia spardytis – reikia jam atsiduoti. Kitaip iššvaistysi jėgas beprasmiškai ir jų jau nepakaks, jam susilpnėjus išplaukti. Taip ir tokiose situacijose - beliko tik laukti ir širdyje melstis, kad klysčiau. Ne dėl to, žinoma, kad ši trijulė juda akivaizdžiai pas mus, ne. Jie manęs ne neramino. Man ant jų buvo nusispjaut...

 

***

 

- Labas vakaras, ar galime prisėsti prie jūsų staliuko, - Giorgis kreivai šypsojosi. Akivaizdžiai jis jautėsi padėties šeimininku.

- Jei pasakysiu, kad ne? Be abejo, negalima...

- Mielasis... – staiga dirbtinai šypsodamasi, Karolaina pasisuko į mane. Jos balso intonacija labai priminė kokios tai „Meri Popins“ priekaištingą reakciją į išsišokusio vaiko pokštą. – Žinoma, prašom.

Vėl apsireiškęs kipšas greit pristūmė papildomą penktą kėdę ir išgaravo.

Mano rankoje cigarilė sutrupėjo. Atsirėmęs alkūne į stalą, akiplėšiškai suplėšytos cigarilės trupinius barsčiau į peleninę, tarsi trupiniais lesindamas viščiukus.

Tylėjau. Žiūrėjau į byrančius iš mano delno skutelius ir tuo pačiu, į, kartu, į visus prisėdusius.

Jie atėjo mūsų, prie mano staliuko. Tad tegu ir kalba. O aš palauksiu. Pažiūrėsiu.

- Khmmm... – taisydamasis į kėdę atsikrenkštė Giorgis ir subambėjo padavėjui. – Nuo mūsų stalo brendį čionai ir naujus stiklus...

Kipšas linktelėjo ir išgaravo. Brendis ir nauji stiklai tiesiog akimirksniu atsidūrė ant mūsų staliuko.

- Ne, aš pats, laisvas, - kilstelėjo ranką Giorgis atsisakydamas padavėjo paslaugų išpilstant brendį.

Atkreipiau dėmesį, jog pilstant brendį, jo ranka nė kiek nedrebėjo. Jis tiesiog dvelkė ramybe ir santarve.

- Mums, tikriausiai, reikia susipažinti iš naujo... – atėjūnas nei klausė, nei teigė. Jis tiesiog konstatavo.

- Ne, - įžūliai įsispitrijau į Giorgio akis. Na taip, blausios. Kerėtojas arba raganius. Dar koks nepavykęs eksperimentas ir jo akys ne tik praras skaidrumą, bet ir vyzdžiai taps kokie vertikalūs. Ar iš vis rainelę praras... – Man neįdomu, na, o su mano ponia jūs, akivaizdu, jog pažįstami, ar ne, mieloji?

Pasukau galvą į Karolainą: stengiausi, jog mano balsas būtų lygus, tiesiog dalykiškas, o mimika šalta ir abejinga. Tik nesu įsitikinęs, jog pavyko.

Nesupratau Karolainos reakcijos į mano žodžius:

- Aš tau po to viską paaiškinsiu...

Bet susivokti man niekas neleido, kaip ir Karolainai užbaigti minties:

- Ir, vis tiktai, prisistatysiu. Aš Tribunolo antstolis Jorgas Krauzė. Tai mano kolega Ernstas Biolis, - Giorgas-Georgas-Jorgas-Jurgis, kas yra vienas ir tas pats, linktelėjo į savo kolegą. Jis visai nebuvo panašus į jokią būtybę ar kerėtoją, bet po sekundės viskas paaiškėjo: - Jų Ekscelencijos atstovas ir tribunolui prisiekęs pėdsekys. Ir Seamas Jatas. Kas jis toks, pats matai, jis...

- O ką? Mes jau ant „tu“?

- „Jūs“, - pabrėžtinai mandagiai sutiko Jorgas.

- Aš visiškai ir visam laikui baigiau tarnybą ir Ekscelencijai, ir Tribunolui. O pagal 1814 metų Vienos konvenciją, jūs visiškai neturite man ko prikišti. Aš vienas iš jos signatarų, ir žinau apie ką kalbu, cher Jorgai...

- O taip, be abejonės... – tarsi pasiduodamas kilstelėjo rankas Jorgas. – Taip, taip. Oficialiai taip...

- O visa kita manęs nedomina. Ir atleiskit, man laikas. Gero vakaro ponai. Ir, medame? – susiruošiau kilti ir tik klausiamai dėbtelėjau į Karolainą.

- Nesikarščiuok, - ištarė nuleidusi galvą Kari. – Prašau, išklausyk. Taip bus geriau.

- Kam?

- Visiems. Ir jums, ir jūsų brangiajai. Mes, pavyzdžiui, galime galutinai panaikinti užkeikimą, dėl kurios jūsų madam negali laisvai keliauti, palikti Misisipės...

Tariant šiuos žodžius, Karolaina kažkaip nejaukiai susimuistė, o aš į dėbteldamas, mintyse net vyptelėjau: jie nieko nežino. Šią kortą Kari laiko prie savęs. Na, tegu ir nepergyvena, neišduosiu.

- Į jokią tarnybą aš negrįšiu. Aš niekam nieko neskolingas. Oficialiai prikišti neturite ko, o aš be visa ko, dar ir išvykstu, - šiek tiek aptramdžiau savo nervus. Netgi tapo smalsu, ko jie nori.

- Ne, grįžti į tarnybą nesiūlysime. Žinome jūsų poziciją. Bet siūlome vienkartinį kontraktą.

- O kaip? – kilstelėjau antakius.

- Gal pradžioje išgeriam už pažinį?

- Gerkit jei norit, - net nesiruošiau prisiliesti prie jų atnešto gėrimo. Nafig...

Jorgas susimuistė ir susiraukęs padėjo stiklą ant stalo. Leprikonas - godžiai, tarsi bijodamas, kad kas iš jo to stiklo neatimtų, išlakė, o pėdsekiai iš principo negeria. Niekada. Na, o Karolaina net ir neketino.

Tylėjau. Atmosfera kaito. Na, bet aš jų pas save nekviečiau – linksminti neprivalau.

Jorgas nepatogiai pradėjo muistytis ir raukytis – akivaizdžiai nepratęs prie tokio elgesio. Tad galų gale, pastumdęs po stalelį brendžio taurę, vėl prabilo:

- Taigi. Kontraktą.

- Aš išvykstu ir manęs jokie kontraktai nedomina.

- Taip, taip, jau sakėt. Bet tai kol kas nedomina. Leiskit išdėstyti jo esmę...

- Aš nesutiksiu. Tad ar verta man žinoti jo esmę? Pasieškokit ko kito...

- Mielasis... – Karolaina ištiesė ranką ir uždėjo savo delną ant mano pirštų. – Išklausyk, prašau...

Buvo malonu jausti jos prisilietimą, bet jau buvau visiškai nykiai nusiteikęs, tad tik nervingai truktelėjau išlaisvindamas savo ranką. Pasirėmiau į stalą ir atsidusdamas ištariau:

- O kam visas tas farsas su spynomis?

Kompanija aiškiai nelaukdama šio klausimo, susižvalgė, o Karolaina nuleido galvą – nesupratau ar ji slėpė šypseną, ar tiesiog prikrimto lūpą.

- Ėėėė... aaaa.. kchmmm... Kaip čia pasakius. Prieš siūlant kontraktą, turėjome įsitikinti ar nepraradote savo gebėjimų... – išstenėjo Jorgas.

- Įsitikinot?

- Ne. Prisipažinsiu, mes tikėjomės kai ko kitko, bet rezultatas mus tenkina.

- Rezultatas jus tenkina... Na?

- Kontraktas? Taip. Pirmiausiai paklausiu, ką žinote apie Stiklo Kalną?

Susimąsčiau. Šiaip tai niekada šia, tarp būtybių plaukiojančia legenda, niekada nesidomėjau. Žinojau tik, kad toks kadaise buvo. Ten gyveno kažkoks karaliukas–blogiukas, o jam tarnavo šlykštūs ir bjaurūs cvergai. Žodžiu, aplinkinės šalys ir būtybės, įskaitant galingiausius burtininkus ir kerėtojus sukilo prieš tenykščią savivalę ir įvyko kažkoks tai alia Ragnarioko analogas. Stiklo Kalną sudaužė į tūkstančius šukių ir išmėtė po visą galaktiką, visatą ir paralelinius pasaulis. Pagal legendą, nė vieno Stiklo Kalno gyventojo neliko.

- Beveik nieko, - gūžtelėjau pečiais. – Sudaužytas, sunaikintas. Blogis likviduotas, gėris nugalėjo. Ce la fin, le rideau descend (pabaiga, uždanga nusileidžia)

- Sarkazmas čia nelabai pritinkamas, leisiu sau pasakyti, - ištarė Jorgas (aš tik vėl abejingai gūžtelėjau pečiais). – Liko mažų mažiausiai vienas tenykštis cvergas ir jis...

- Leiskit atspėsiu: tuoj surinks visas šukes ir atstatys stiklo kalną, o man jį reikia surasti? Tuoj, tik batų raištelius išsilyginsiu... – atsainiai atsilošiau atsiremdamas į atkaltę, o pačiam nubėgo užpakalinė mintis – „cvergas“(!)... Pernelyg dažnai paskutinių metų nutikimus lydi kažkokio neužaugos šešėlis...

- Ne visai taip. Kaip minėjau, sarkazmas čia perteklinė emocija. Stiklo kalno niekas jau nesuringhs (nurijo seilę), tai yra, nesurinks. Bet štai, turint tam tikrų gebėjimų ir surinkus pakankamą kiekį jo šukių, manoma, ir visai rimtai, jog galima suklijuoti Iškraipytąjį Veidrodį arba Veidrodinį Rutulį. O dar turint slibino kraujo, galima sudrebinti visatą.

Jorgas tyrinėjančiai mane nužvelgė, o aš, savo įpročiu, prikandau lūpą.

Taip, Iškraipytasis Veidrodis arba Veidrodinis Rutulys, tokia pati legenda, kaip ir Stiklo Kalnas, Krištolo Kalnas arba... arba Paparčio Žiedas... Su jais, turiu galvoje veidrodį ir rutulį,  galima prikrėsti visokiausių eibių. Mažesnių ar didesnių. Vienas iš galingųjų žaisliukų, kurį jie turėdami gali įsivaizduoti esą Visatos valdovai. Bet man tai kas? Tokiais pretendentais į „Visatos valdovus“ ar, teisingiau – į „Visatos psichus“ – žemę gali apjuosti. Gal net tris kart... O man tapti jų įrankiu, net už kažkokius tai menamus turtus ir nežinia kokias paslaugas – visai nesinorėjo.

- Manau supratote, apie ką mes, - Jorgas savaip traktavo mano susimąstymą. – Taigi, mums reikia surasti jį: ir cvergą, ir tai, ką šis jau spėjo pagamint.

- Ir?

- Ir mums reikia jūsų talentų. Kaip paaiškėjo, jūs turite visas tris savybes, kurių mums reikia.

- Kokios? Apšvieskit mane, o tai gal aš kažko nežinau?

Jorgas linktelėjo ir neištvėręs, o gal norėdamas tiesiog susikoncentruoti ar išlaikyti pauzę, pakėlė brendžio stiklą ir gurkštelėjo.

Būnant kitoje padėtyje, matomai būtų įdomu juos stebėti: leprikonas nedrįsdamas kištis į pokalbį ir, matomai, norėdamas palakti brendžio ištisai sukiosi, raukėsi ir kraipėsi savoje kėdėje (kartą, vos nenukrito), pėdsekys sėdėjo lyg būtų išlietas iš marmurinio betono ir tik retkarčiais, kaip koks šuo, kažką uosdamas kilsteldavo nosį, o Karolaina, panašu, jog norėjo tapti iš vis nematoma. Ji tikrai jautėsi nejaukiai (bent jau man taip atrodo).

- Na, - pastatęs stiklą ant stalo, tęsė Jorgas, - paieškos dovana, garsas apie kurią skrieja po pasaulį ir apie kurios efektingumą mes žinome dar iš jūsų tarnybos pas mus, ir gebėjimas atrakinti spynas, duris. Net jei jos neturi užrakto... ir.. ir naujasis – gebėjimas praeiti į kitas dimensijas.

O kaip! Žino kad šuo loja, bet nežino iš kurios būdos? Negi jų uodegos taip prispaustos, kad taip grubiai dirba? Ar Tribunolo tarnyba išsigimsta? Smegenys apnuodytos arogantiška kontrolieriaus euforija lydosi? Ar viskas iš karto?

- Na, ne aš vienas turiu tokių talentų. Yra tarp būtybių ir kitokių. Ir pigesnių. O landžioti per dimensijas, kad ir va šitas, nepamenu kaip jį šaukti, pėdsekys moka. Ar aš klystu?

- Neklysti. Jo vardas Ernstas Biolis. Jis būsimas tavo porininkas. Tau tik reikia surasti, atidaryti jei reikės visus užtvarus ar signalizacijas, o jis jau užsiims viskuo kitkuo. Bet jis, skirtingai nuo tavęs, ėėėė... jūsų... negali paskui save vestis pakeleivio.

Aha, pakeleivio... Aš jiems pakeleivis. Imsiu, surasiu, atversiu, o jis mane tik – „faist“ – ir į kokią švininę statinę užvakuos – ir galėsiu didvyriškai dvėsinėti tūkstančius metų, kol velniop, tiksliau – juodon skylėn nenubėgs visas mūsų pasaulis... Ir tai dar ne faktas ar kančios baigtųsi... Jooo... perspektyvos, kad juos kur.

Vis tik Švarcvaldo Tribunolo tarnyba išsigimė. Jau prieš šimtmetį pastebėjęs jos puvimo pradžią slides susitepiau, o dabar iš vis, matyt – puvėsis... Arba visas šis spektaklis turi dvigubą-trigubą dugną. Sudėjus ką gaunam? Per pastaruosius metus iš visokių reikaliukų kyšančios kažkieno ilgos ausys, kažkas neramina  Batorą, naujų būtybių invazija, o kur dar pasenę dievai ir pretendentai į juos, štai, dabar dar Karolaina, nežinia ką galvoti, paslaptingas cvergas, Stiklo Kalnas ir šukės, slibino guardų nerimas, slibinai... Slibinai... pėdsekys... Tribunolas... Per dimensijas šokinėjanti motina su savo meilužiu slibino esybe... ir... Ir? Po velnių, kas gi vyksta?

- Ką gi, - po užtrukusios pauzės atsilošiau. – Šiaip, hipotetiškai, koks užmokestis? Kontraktas turi būti atlygintas, ar ne?

- Gal ir klystu, bet lyg vėl pasigirdo sarkazmas?

- Be atlygio aš nedirbu, jeigu žinote.

- Jūsų damos, nuostabiosios Karolainos, laisvas judėjimas ir be jokių artefaktų. Tiesiog laisvas. Kaip visų.

Pasisukau į Karolainą. Pakreipiau galvą. Susimąstęs pabandžiau sugauti jos akis, bet ji sėdėjo nuleidusi galvą, tarsi nieko negirdėdama ir tik smiliumi braukiojo per šampano taurės kojelę.

- Ir?

- ...?

- Tai viskas?

- Dėl bonusų protingumo ribose, mes galime derėtis.

Nerūpėjo, aišku, man jų bonusai, bet vaizdavau, jog dėl jo žodžių vėl susimąsčiau, o iš tiesų, mintyse karštligiškai bandžiau sudėlioti iš pirmo žvilgsnio nesudėliojamą mozaiką. Jausmas toks, kad ji turi susidėlioti, o nesidėliojo. Aišku Tribunolo grandai kantrūs (buvo?) ir sugeba (sugebėjo?) megzti įmantrias perspektyvines pynutes, bet, kad pastarųjų metų įvykiuose pajaustum jų alsavimą, trūko faktų. Bet, bet kokiu atveju, jų agentai čia. Ir man tai nepatiko.

- Atskleisiu nedidelę paslaptį, - linktelėjau daugiau pats sau. - Per dimensijas aš negaliu vaikščioti be tam tikro artefakto.

- Ir ką? Mus tai tenkina.

Linktelėjau. Tenkina, tai tenkina.

- Mhm... - kilstelėjau ranką kviesdamas padavėją.

Tiesiog akimirksniu, tarsi to laukdamas (ir pasiklausydamas, aišku) išdygo paslaugusis gabvarto kipšas.

– Būk geras, man ir visiems aplinkui, ėėė... šitų... „Fat Duck‘o“ putėsių su želatininiais ikrais, Diuaro pialoje ir azotą prašau užpilti čia. Labai mėgstu stebėti ir procesą ir ragauti dar garuojantį...

- Ein moment. Klausau. Bus padaryta.

Kipšas išgaravo, o už stalo sėdintys sutrikę susižvalgė.

- Mielasis, nekrėsk kvailysčių. Labai prašau, - Karolaina, kuri mane puikiausiai pažinojo, kažką pradėjo įtarti, o aš tik vyptelėjau ir gūžtelėjau pečiais:

- Man reikia pagalvoti. Šviežia galva, o ne burbuliuojančia šampane. O kas gali būti tam geriau, jei ne „Fat Duck‘o“ putėsiai? Kada nors juos ragavai? Ne? O! Kai būsime Berkšyre, būtinai, būtinai reikės apsilankyti „Fat Ducke“.

Panašu, jog ji manim nepatikėjo, nors pritariamai linktelėjo.

O mintis buvo paprasta. Aš sudėjau „2+2“. Nors ne, veikiau „2+2+2+2...“ Aš staiga suvokiau, iš ko pagamintas mano „veidrodėlis“. To matyt nesuvokė net Šonbruno rūminius. Senas geras naivus diedukas rūminukas. Ir kol jis bus su manimi, jis trauks negandas. Ir man reikėjo azoto. O mintį pakišo užmatytas užsakymas prie gretimo staliuko, kur iš martinio bokalo fontanu vertėsi sunkus garas.

Jūs neragavote molekulinės virtuvės? Ne? Netgi vaisinių ikrų? Patikėkit, verta... Tam tikra prasme – skonių fiesta.

Ilgai kauptis mintimis neteko. Nors leprikonas pasišokėjęs ir nusispjovęs į etiketą spėjo išlakti pėdsekio brendį ir pasiekti butelį ir beveik jį išmaukti. Na, jo, leprikonas ir liks leprikonu... Kai nėra viskio, tinka jiems ir brendis. Nors tokį prabangų lakti kaip pigų patvorės viskį, tikra nuodėmė.

Žodžiu, niekam taip ir nepratarus žodžio, stumdamas priešais save staltiese klotą maisto vežimaitį, atidardėjo vilkinas virėjo uniforma gabvarto virtuvės kipšas. Tarsi didelis ponas užsidėjo pirštines ir fokusai prasidėjo: iš didelio indo riestu šaukštu išgremžė putėsių kamuoliuką, įdėjo į pusės obuolio pavidalo permatomą Diuaro pialą (termosinis stiklinis indas šaldytam maistui - kaip tik tokiems atvejams) ant lėkštutės ir atidaręs azoto termosą, užpylė skysto azoto. Pakėlė lėkštutę ir su skysto azoto garų fontanu, be abejo, patiekalą pirmiausiai pastatė priešais damą.

Buvo smagu žiūrėti, kaip leprikonas net atšlijo ir suraukęs marmūzę ir parodydamas savo šlykščius geltonus trikampius dantis, nepatenkintas išsiviepė. Net pėdsekys susimuistė ir keistai sukraipė savo šunišką nosį.

- Pala, pala, - atsistojau, kai virtuvės kipšas, palinkėjęs skanaus, norėjo nustumti vežimaitį atgal į virtuvę.

Staigiu judesiu išsitraukiau mažąjį veidrodėli, numečiau jį ant lėkštutės ir pačiupęs azoto termosą jį greit atkimšau. Vos nenuplikydamas sau rankų,, viską, kas buvo užpyliau ant veidrodėlio, ir po akimirkos visa jėga stuktelėjau termoso kantu per  jį...

Ir dar kartą...

Lėkštutė ir veidrodėlis, kartu su nušalusios staltiesės gabalu skilo į daugybę šukių. Net ne šukių, o dulkių, smulkių kristalų...

Kažkas kažkur aiktelėjo. Mano užstalės vepeliai ištįso...

- Perduok gerbiamam Simui, jog rytoj apmokėsiu sąskaitą. Tegu brūkšteli SMS. O jums ponai, linkiu gero vakaro. Kadangi neliko trečiosios savybės, manau ir kontraktas su manim nebus sudaromas. Tiesiog nebelieka prasmės, ar ne? Kylam, brangioji? Mums gi laikas?

- Be reikalo... – sutrikusi atsistojo Karolaina.

- Niekšas! – atitokęs ranka trinktelėjo į stalą Jorgas. Jo veido išraiška atrodė paklaikusiai.

- Kaip minėjau, aš nieko nei jums, nei Tribunolui neskolingas ir jokių įsipareigojimų neturiu. O su savo daiktais laisvas elgtis, kaip noriu. Viso geriausio.

- Aš taip to nepaliksiu!

- Taip! Mes to nepaliksim! – ant kėdės, o nuo kėdės, traiškydamas lėkštes, ant stalo stryktelėjo leprikonas.

- Jūs man grasinat? Na-na, - palingavau galva. – O gal man tiesiogiai susisiekti su Jo Ekscelencija, tuo pačiu pasiteirauti apie tarnybininkų improvizacijas? Senai neviešėjau Vienoje. Visai pamiršau senus draugus.

Leprikonas net susigūžė. Jorgas. Vėl trinktelėjo per stalą kumščiu. Jo veidą nudažė įsiūčio raudonis, o aš nebelaukiau – nėra ko perlenkti lazdos.

Paėmiau Karolainą už rankos:

- Eini, mieloji?

 

***

 Mažute, tau šiandien nyku?

O aš sėdžiu su stresu.

Kodėl gi mums šiąnakt neišdūmus?

© Joe Bonamassa - Drive

 - ...be reikalo, - tęsė Karolaina smegenų plovimą.

O aš neklausiau. Tik nusivilkau švarką ir numečiau jį ant fotelio.

- Ką? O tu kokiu kampu su jais pažįstama? Ir koks tavo vaidmuo šioje pasakoje?

- Aš jau beveik tris šimtus metų įkalinta Misisipėje...

- Ir susidėjai su pašlemėkais, kad išsilaisvintum?..

- Tai jie padėjo susintetinti tą mišinį, - Karolainos veidas buvo perkreiptas. Ji nervingai nuo komodos grybštelėjo  flakonėlį, kurį kadaise turėjo nešioti ant kaklo, ir sviedė į sieną.

Flakonas nesudužo. Jis tik rikošetu nuskriejo kažkur į kampą už triviečio minkšto fotelio.

- Dabar tu laisva.

- Būtent. O skolos lieka.

Beprasmiška ginčytis su moterimis. Ypač žmonomis, sugyventinėmis ir, net, meilužėmis. Oi beprasmiška. Vis tiek neliksi teisus. Žinau ir žinojau šią tiesą, o liežuvis mano priešas:

- Išdavystės sąskaitos. Ir dabar jau man reikia išduoti savo artimuosius? Tu laisvesnė už laisvą, dabar ir...

Turėjau galvoje tetą Marą ir jos paslaugą, kad dabar galime sugalvoti savus žaidimus, bet ką išgirdo Karolaina, galima tik spėlioti ir, kaip vėliau supratau – ji išgirdo visai ne tai, ką turėjau galvoje...

- Stop. Gerai, - pajutau jos balse ledo alsavimą. – Mums reikia nusiraminti. Abiem.

- Ko gero, kad taip.

Karolaina apsisuko ir atidarė komodoje esamą barą. Ištraukė du stiklus ir mano mėgiamo Džeko. Kliukstelėjo į abu.

Ką gi, dabar aš nieko prieš gerą gurkšnį stipresnio gėrimo. Nervus iš ties reikėjo atpalaiduoti. Atsisėdau į fotelį ir prisimerkęs pamasažavau nosies balnelį ir akių kraštelius. Nuo buvusios įtampos norėjo spengti galvą.

Nieko neištaręs gurkštelėjau. Antru mauku ištuštinau stiklą iki galo. Pajutęs aitriai saldoko deginančio skysčio nutekėjimą, atsidusau. Pabandžiau atsikelti ir prieiti prie baro šliukštelėti dar porciją, bet pamatęs mane stebinčią ir neketinančia gurkštelėti Karolainą, kurios veide švietė liūdesys, persigalvojau. Pamaniau, kad geriausiai būtų dabar ją apkabinti, paguosti. Pabandžiau ištiesti rankas Bet kažkodėl akyse suraibuliavo.

Kojas pakirto.

Sudejavau.

Norėjau kažką ištarti, paklausti „kodėl?“, bet sugebėjau tik mykti...

Tamsa...

 

***

 

Jokių sapnų. Nieko. Tiks sunkus perėjimas iš nebūties į realybę...

...migla akyse...

Taip ir norisi vožtelti kažkam, kas mane taip drasko...

Dieve, kaip spengia galva...

Burna perdžiūvusi...

Kada gi aš taip spėjau prisiliuobti...

Ėėėėėė... ar baigsit mane purtyti, pagaliau?!

Kas čia per smalkės? Ką, aš garaže užmigau?

- ...ŠAIMINNKAS! ŠAIMININKAS! – per apdujusią pasąmonę prasiveržė Kiskiaus balsas, veikiau spiegiantis cypimas. – Deeeagaam!

- Paaabuuuusk!!!

Kiskiaus pačiutės Martės balsas?

Na taip...

Sunkiai atmerkiau akis, išgirdau, kad kažkas šaukia, o gal klykia, jog aš atsimerkiau, ir nustėrau: smalkės nesivaideno. Tiršti pilkų ir juodų dūmų kamuoliai rangėsi palubėje. Gulėjau ant kušetės, tad jie manęs dar nesiekė.

Užsikosėjau ir staigiai atsisėdau. Pergalėjau galvos skausmą, ir gal net sulemenau:

- Kas čia dabar?..

- Šaiminykas, deeeeegam!!!

Štai tik dabar grįžo atmintis. Visa ir iš karto. Visi negalavimai ir skausmai nuėjo į trečią planą. Įsitempė savisaugos instinktas.

Sienas ir duris taip pat jau laižė „švari“ liepsna.

Kaukai rėkė. Mažiukai verkė.

Kiek jų čia? Viso namo kaukais? Ir dar su visu savo peru?

- Šeimininke, daryk kaaanors!

Pajutau, kad mane paklaikusi tampo ir Martė, ir kaimynė Micė, dar kažkas...

Vėl užsikosėjau. Jau pajutau ir karštį...

Kažkur kažkas subildėjo, pasigirdo dūžtančio stiklo garsas, iš kažkur toli ataidėjo sirenos...

Pašokau ir puoliau prie komodos, nekreipdamas dėmesio į dusulį, suktelėjau įkištą (aš jo niekada ir neištraukdavau) raktelį...

Dar akimirka seifui...

Ginklas  - nafig niekam nereikalingas, ten kur norėjau dingti – to gėrio per akis... Dokumentų segtuvas ir storas kanceliarinis vokas su visokiais sertifikatais, ir pasais, pinigai...

- Visi laikykitės už manęs! – surėkiau.

Po kelių akimirkų pasijutau kaip kalėdinė eglutė vidurį laužavietės. Tik kad žaisliukai iš siaubo spiegė ir rėkė...

 

***

 

Kol gaisras nesibaigs, slėptuvės palikti negalėjau. Negalėjome. Tiksliau galėjome – na, kokia gi slėptuvė be atsarginio išėjimo? Tik, kad man staiga atsidurti Australijoje, Budž Bimo kalnuose šalia Siurprizo ežero, visai nesinorėjo. Čia visiškai avarinis išėjimas. Arba, tiksliau – paradinis. Jis pririštas prie šios vietovės. Tarkim galutinai išsikrausčius iš ten, kur dabar gaisras – išėjimas atsidarys. Ir atsidaryti galėsiu, tik kur nors ilgesniam laikui apsistojęs. Kitaip neapsimokėjo. Per daug energijos padėti tam reikia.

Taip-tai, aš lindėjau savo asmeninėje erdvinėje kišenėje, ar sterblėje ar bunkeryje – vadinkit tai kaip norite, bet aš jį vadinau „Muziejumi“. Čia buvo pritemta visko. Archyvas, toks savotiškas... Nuo sagų, papuošalų - iki ginklų. Ir prie kiekvieno etiketė... Ir visi jie turi savo istoriją. Visi jie susiję su manimi. Net husariškas sparnas su plunksnomis, išlikęs po to artilerijos sviedinio, kuris mane kadaise sudraskė beveik į gabalus, čia. Sąvartynas, blyn. Kaip kokio kauko... Tik nuotraukų nebuvo – sudeginau aš jas. Daiktai daiktais, o nuotraukos – pernelyg pavojingas dalykas. Jos ne tik energetiką per amžius išlaiko, bet ir gali pasitarnauti kokiems negeriems dalykams. O ir man jei kas, gintis nuo kokių smalsuolių, pavyzdžiui tokių kaip vasara tas žurnaliūginis moliūgas, įrodinėjant, kad aš, kuris esu aš, nesu aš – neprireiks. Va šio gėrio, tai iš ties nereikia...

O šiaip tai, matyt nepatikėsite – sėdėjau ir gėriau su (o kas dar beliko daryti?)...

Su Kiskiumi?

Ne, neatspėjote – su jo pačiute Mice ir dar viena kauke... Jos gurkšnodamos mėtų likerį sėdėjo priešais mane įsitaisiusios ant stiklinio žurnalinio staliuko. O visi kiti, įskaitant ir visokius mažius susižavėję aikčiojo ir kniaukčiojo mano „Muziejaus“ „eksponatuose“. Kad tik nenusišautų ar nenusidurtų dar kas... Bet ne, čia gi kaukai...

- ... o kol tu krapštei nosį, ji, toji tavo pačiutė, kažką įtrupino į bokalą, - dešimtą kartą tą patį per tą patį pliurpė Micė.

- Kiek jūsų čia? Niekaip negaliu suskaičiuoti, - norėdamas numušti tą jau įkyrėjusį tarškėjimą, pakinkavau galvą link šurmuliuojančių pašlemėkų, kurie kažką apspitę šokinėjo ir čiauškėjo. Ką jie ten, įdomu, tokio rado? Kažkoks mechanizmas? A! Astroliabija, prisiminiau. Tikras ne tik prietaisas, bet ir juvelyrinis gaminys. Antro tokio niekur nėra... pačio... Kaip jo ten? Jau nepamenu kieno gaminys. Ne mano užsakymu gamintas.

Gurkštelėjau Blek Dženelso ir siektelėju bri sūrio gabaliuko.

- Dvidešimt du, - ištarė Martė kaimynkai. Vardas buvo kažkoks išdidžiai įmantrus, tad aš ją tiesiog „Kaimynka“ ir vadinau (ji nepyko).

- Neee... Dvidešimt trys...

- Iš kur? – paprieštaravo Micės kaimynka, kuri gurkšnojo Gifardo mėtų likerį. – Iš mūsų namo nespėjo išsikraustyti tik dvidešimt vienas kaukas, įskaitant jus ir mano šeimą... O vargšai, ką jie ras grįžę iš savo Jiegiptų?!

- Ir visi viso namo kaukai dabar pas mane? – papurčiau galvą. Dar to nėra buvę.

- Na taip. Gaisras kilo staiga ir iš visų pusių... Na, kurgi mums daugiau buvo sprukti?

- O Dieve, - palingavau galva ir gurkštelėjau burbono, kuris maloniai nutekėjo per prie gomurio prispaustą sūrį. – O kas būtų, jei manęs nebūtų?

Micė liūdnai šniurkštelėjo nosimi, gūžtelėjo pečiais ir nuleido galvą:

- Gal gaisro?

- Tik nereikia man čia... – griežtai numojau ranka.

Trumpam nutilome, bet tylą greit nutraukė Kaimynka, kuri nekreipdama dėmesio į Martės paskutinę repliką, vis dar bandė suskaičiuoti savąją padermę.

- Nagi dvidešimt du!

Martė palingavo galvą, pastatė taurę, nušoko nuo staliuko ir iš po jo išstūmė dėžę.

Jau apimtas smalsumo net atsisėdau ant fotelio krašto. Tuo tarpu Martė atidarė popierinės batų dėžutės dangtelį, o mano „žiaunos“ iš nuostabos net nukaro...

- Oooooo!!! – vos nesukaukė Kaimynka. Jos akyse, skirtingai nuo manųjų, sušvito susižavėjimas.

Taip, o aš net sustingau. Netgi išsigandau. Tarsi ieškodamas išsigelbėjimo, vos neišlaistydamas burbono, net įsispraudžiau į fotelio atlošą ir vienu gurkšniu pribaigiau stiklą. Negalėjau patikėti savo akimis...

Tarsi kažką pajutę, kaukai nustojo šurmuliuoti ir žaibiškai, tylomis, mus apspito.

Pasigirdo susižavėjimo aikčiojimai. Jie visi, kaip ir Kaimynka, atrodė tarsi pitono Ka užhipnotizuotos bezdžionėlės.

- Tik ne tai... – sumurmėjau. – Tik ne tai...

Patikėkit: nustebinti ir išgąsdinti galima ir mane. O šiuo atveju ir nustebau, ir išsigandau. Taip. Dėžutėje, tarp išdžiūvusių samanų gulėjo gyvatėlė. Panaši į jauną žalčiuką pošviesė gyvatėlė. Net geltonos žaltiškos „ausytės“ buvo. Tik nuo žalčiuko ji skyrėsi tuo, kad turėjo... besikalančius sparnelius...

Taip, nepasigirdo...

Ir taip – tai buvo aitvaras. Jaunas, ne pernelyg senai išsiritęs aitvariukas. Žinojau apie juos, bet mačiau pirmą kartą. Ir patikėkit – nei sutikti, nei išvysti nenorėjau. Visiškai.

- Tai gal ir gaisras kilo dėl jo? – išlemenau.

- Jį specialiai atnešė į mūsų namą nužudyti... – linktelėjo Martė. – Jis išspruko, bet jau buvo vėlu. Spėjau tik pagriebti ir...

Martė užsikirto ir paspringo ašaromis.

Neturėjau nei jėgų, nei noro guosti žliumbiančios kaukės. Taip, jeigu lėtai žudyti, badyti aitvarą, iš jo pasklis magijos turinčios žiežirbos... Užmuši-neužmuši atvarą, tai kitas klausimas, o užtat degs net akmenys... Nebus matyt jokių tyčinio padegimo požymių. Veikiausiai nurašys ant senos elektros instaliacijos ir tiek reikalų...

Bet ir aitvaro gailėti negalėjau. Prikibs neatsikratysi. O supykdysi – bėdos turėsi. O ir turtų ar dar ko jis ten prinešti ar pavogti iš kur nors galėjo – man visiškai nereikia.

- Marte... Marte... – palingavau galva. – Kam tu jį čia atnešei?

- Nepaliksi gi sudegt...

- Taip, nepaliksi... Ir ką dabar daryti? Pieno čia ir su žiburiu nerasi...

Suveikė, matyt, jau išgertas alkoholis. Kliukstelėjau stiklą burbono ir prikišau „gyvačiukei“. Ši kilstelėjo galvą. Pamakalavo savo dvišaku liežuviu - tarsi lyžtelėjo. Kažkaip keistai pasukiojo galvą ir... ir staiga sumosikavusi sparneliais šoktelėjo. Apsisuko aplink kairės rankos, kurioje laikiau stiklą, riešą...

Pajutau lyg kas nudegintų...

Riktelėjau nesavu balsu...

Stiklas iškrito ir išsilieję skambiai nusirito grindimis.

Bet skausmas, labai panašus į nudeginimą, staigiai praėjo. Atsimerkiau ir nuo ištryškusių ašarų nubraukęs akis, pasižiūrėjau į kairį riešą – laikrodis buvo nulėkęs šalin, o vietoje jo puikavosi spalvota, kuo puikiausia tatuiruotė.

Kaukai sušnarėjo, sutyvuliavo.

Tarsi pats savęs, o gal tiesiog tatuiruotės paklausiau:

- Ir ką tai reiškia?

Tatuiruotė tarsi atgijo, sublizgėjo. Ant riešo išvydau gyvatėlę ir kitą akimirką ji vėl virto tatuiruote.

- Ir ką tai reiškia? – pakėliau galvą ir nužvelgiau susirinkusius. – Gal kas žinot, po galais?

- Šaimyninke. Tūpas, tu ar ką? – papurtė galvą Kiskius. – Šaiminynke. Džiaugtis reikia. Pełne spodnie szczęścia (laimės pilnos kelnės), kai sako. Va.

- Kalbėk asilo tu vaike...

- Bet koks dievas, monstras, ar būtybė norėtų tokio, - ištarė kaimynka. – Retas dalykas...

- Taip, mano giminės prosenelis, kuris gyveno name, kuriame...

Ir pasipylė...

Ne, kaukų padermė kartais nepakenčiama...

O, taip!

Jei ką pavyko išsiaiškinti, tai, kad dabar mano mintys bus aštrios kaip skaldytas stiklas, magas būsiu toks, kad viena ranka piktiems slibinams galvas sukiosiu, raganų ir raganių kerai neveiks, visur lydės sėkmė ir... ir visokie kraujasiurbiai ar sielų medžiotojai manęs nelies ir bijos, o dievai drebės. Žodžiu – aš dabar „Supermenas“. Aha, kad tik ne taip. Ir, svarbiausia, kad man viso šio nereikia. O kai aitvaras suaugs, kur jis aplink mane apsisuks? Aplink kalą ar šlaunį kokią? Ir dar blogiau – jis maitinsis mano energija, o kartą per metus ir mano krauju. Gauldas kažkoks. Simbiozė. Simbiotinis augintinis. Žmogus neištvertų galų gale - pražūtų, bet aš ne visai žmogus. O šis simbiotas dievų žaisliukas... Blyn...  Už ką man visa tai? Na, bet kol kas nieko negaliu padaryti. Reikės pagyventi su tuo parazitu. O gal ir naudingas, galų gale, pasirodys tas simbiotas. O gal atsigavęs pats mane paliks? Aš taip suprantu ( gal jo mintys persidavė?), jog jis tiesiog užuodęs tą mažąją dalelę dieviško kraujo, tiesiog griebėsi manęs, kaip skęstantis šiaudo. Jo, kai kurios būtybės apie tai tik pasvajotų, o mane grynas nervas ima...

- Stop! Tylos! Marte, lieki vyriausia. Maistą, džiūvėsius, konservuotą duoną, konservus visokius, makaronus, sūrį ir t.t. ir viryklę rasit ten, spintoje. Šalia komodos su gėrimais. Man laikas.

- Ėj, gi sakei gaisras dar...

- Jaučiu, kad jau nugesintas. Nebent dar rūksta kas ir tiek... Čia gi mano erdvė – jaučiu tokius dalykus... Taip, kur mano drabužių spinta? Lauke gi žiema...

 

***

Prieblanda. Beveik vėlus rytas. Žiema gi...

O gaisrininkai pasidarbavo neblogai. Jau savo vandens žarnas vynioja. Šaunuoliai vyrukai. Ir ne viskas taip tragiška, kaip piešė kaukai. Toji išpirktoji namo dalis, kurią rengėsi paversti į viešbutį – vis tiek būtų rekonstruota ir niekas ten senai nebegyveno, tad naujiems šeimininkams tik į naudą (galimai). O mūsų pusėje, net stogas neįvirto. Gyventi, aišku nebeįmanoma, bet... Svarbiausia, kad gaisras neišplito. O kas liko, manau „viešbutukas“ supirks. Pusvelčiui, bet atsiprašau – senamiesčio kainos tai irgi kosminės – tai nieko – išgyvenama.

Reikės pasiklausinėti įdėmiau, bet man atrodo, jog dauguma kaukų iš tų išpirktų butukų, kurie išsikrausčius šeimininkams, dar nebuvo radę naujos vietos ir paslapčia lindėjo kažkur pas mane ir dar pas tuos, į Egiptą „vasaros malonumų gaudyti“ išvykusius kaimynus. Tai dėl kaukų nieko baisaus – norės, išvežiosiu – Vilniuje statybų netrūksta. Netgi žinau gers vietas.

Pastebėjęs smalsuolių minioje pažįstamą siluetą, prasibroviau prie atitvarinės juostos.

- Labas, tai į darbą atvarei?

Mergina net krūptelėjo ir staigiai atsisuko.

- Gyvas, - Auksė netikėtai puolė man ant kaklo.

- Gyvas, gyvas, - atšliejau ją nuo savęs ir nubraukiau jai nuo akių ašaras. Paplaukęs makiažas išsiterliojo, kaip koks purvas. – Pats gyviausiais. O ką? Tau dažai paplaukė.

- Aha, - Auksė persimetė per petį pakabintą rankinuką nuo nugaros į priekį ir šniurkščiodama pradėjo jame raustis. Ieškodama servetėlės. – Sakė, kad niekas nesudegė. Bet... bet o maža kas? Tavęs gi nebuvo. Kaip dabar įmonė? Kaip tu, Jūs?.. Ėėėė... O kur Karolaina?

- Išvyko.

- ..? – Auksė net sustingo su prispausta servetėlė prie akies. – Išsiskyrėt? Kaip taip?..

- Galima ir taip sakyti. Bet pakalbam ne apie mane. O apie tave. Ar žinai ką dabar daryti? (Auksė papurtė galvą) Įmonės aktyvai nepražuvo. Dokumentai atstatomi. Užsakymas, tas, didysis, niekur nedingo. Tik į policiją surašyk. Prireiks pažymos mokesčiams. Ir daugiau niekad, girdi, niekad, nedaryk ofiso senamiestyje... Kur nori, bet tik ne čia.

- Bet... bet dirbtuvės, - Auksė vėl sušniurkščiojo.

Gūžtelėjau pečiais:

- Tu draudimą sumokėjai, ar ne? Na, va. Dar už „betmaną“ gausi – nafig jis tau reikalingas? Kuprius su vyrais pagelbės, parems...

- Skamba kaip atsisveikinimas. Pala, o tu jau išvyksti? Jau?

Pritariamai linktelėjau.

- Kažkas panašaus.

- Ne, - Auksė kaip kaprizinga mergaitė vėl prisispaudė, prisišliejo. – Tik ne dabar...

- Na, na... – perbraukiau kaire ranka jai per petį...

Velniai rautų! O čia tai negerai. Nežinau ar čia mano naujoji „tatu“ suveikė ar taip tiesiog pajutau, nors anksčiau be kraujo lašo tokių dalykų nejusdavau (tad, vis tik – aitvaras?), jog nuo šoko, nuo streso, Auksėje prabudo  mano kraujas. Oi, kaip negerai... Vos-vos, bet prabudo... Gal jo užteks tik sapnams, gal būrimams kokiems... Nežinau. Bet pradžia yra...

- Na, na... – pakartojau. – Ramiau...

Iškvėpdamas debesį garo norėjau dar kažką pasakyti, bet mane pertraukė sukosėjimas už nugaros:

- Khmmm... Atsiprašau. Bet...

Atstūmiau Auksę. Pasisukau. Ir ją nugara užstojau. Ir klausiamai sužiurau: priešais mane stovėjo „plikis barzdonas“ Arkadijus. Taip, tas pats Romeldo Slaptosios Slibino leibgvardijos vadovo „gibonas“.

Tiesiog instinktyviai įsitempiau. Mintyse, keikdamasis ir pats savęs klausdamas “kada visa tai baigsis“, pasiruošiau bet kam...

Tačiau tai nebuvo santykių aiškinimasis. Arkadijus tiesiog atsitraukė ir aš išvydau Romeldą.

- Labas, - ištarė vyras ir tarsi kuklindamasis, pasitaisė akinius. – Užjaučiu. Aš... Pakalbėti reikia.

Tarsi laukdamas mano atsakymo susimuistė, bet nesulaukęs jokio komentaro, o tik niūrų žvilgsnį iš padilbų, tęsė:

- Pėdsekiai pasirodė. O gal, kartu, medžiotojai, - skėstelėjo rankomis ir sunėrė odinėmis pirštinėmis apmautas rankas.

Pritariamai pakinkavau galvą:

- Žinau, - tarsi smakru rodydamas į dar vietomis rūkstančią gaisravietę, truktelėjau galvą. – Jau žinau.

- Kas nutiko? – Auksė išžengė iš už mano nugaros.

- Nieko ypatingo brangute, - suėmiau merginą už pečių ir tėviškai pakštelėjau ji į kaktą. – Yra dalykų, kurių žmonėms geriau nežinoti...

- Bet kur tu eisi? – papurtė galvą Auksė.

Vargšė mergaitė. Jai iš tiesų geriau nieko nežinoti, net jei joje visu smarkumu suburbuliuos ir užkais mano kraujas. Bet jau nusisukęs vis tiek leptelėjau (liežuvis mano priešas!):

- Į kryžiaus žygį...

____________________________

 

II dalis

 

Aš būsiu tavo Kristus

Ir pasiimsiu visą tavo skausmą

Visas tavo baimes

Sumokėsiu tavo skolas

Nuimsiu nuo kryžiaus

Ir pasimelsiu už tave

© Dr. Project Point Blank - A song for V.

 

Žiūrint į valandas - dar kaip ir diena, o pagal vaizdelį už lango – naktis.

Nekenčiu žiemos.

O vakarinį-naktinį jausmą dar stiprino nežinia ką tyliai balmatuojantis televizorius ir jo mirgantis atvaizdas lofto lange. Ir tylus Martės ir Kiskiaus pliurpimas ar žodžiavimasis prie viryklės...

Gulėjau ant sofos užvertęs kojas aukštyn ant atkaltės ir tyrinėjau savo kojų pirštus, kurie šalo (šildymo tokiam aukštam butui nepakako), bet kojines užsidėti tingėjau, tad tik judinau jų pirštus ir per galvą į vazelę stovinčią prie priešingos sienos, mėčiau „prieškalėdinių“ mandarinų žieveles. Nulupi žievelę nuo miniatiūrinio mandarino - ir sviedi. Per veidrodį, kabantį virš sofos, mačiau, kad visai neblogai pavykdavo – kokią kas penkioliktą gal ir pataikydavau. Na, gerai, kas dešimtą... Nors kas ten žino? Neskaičiavau. Aš mąsčiau...

Eilinį kartą bandžiau sudėlioti „pazlus“, bet nelabai pavyko. Smegenys tik kaito ir jau visokios nesąmonės į galvą lindo. Tai ką papasakojo slibino leibgvardija, jokios pridėtinės vertės neturėjo...

Žmonės yra žmonės... Kad ir pašvęsti, bet...

Tiesa, šis loftas tarp buvusio fabriko griuvėsių – irgi jų. Ale konspiracinis butas, o tai maža kas... Kaip suprantu, aš čia pirmasis gyventojas... Ir sąžiningai perspėjau – jog jis gali supleškėti ne blogiau už...

Žodžiu, dykaduoniavau vaidindamas mąstytoją...

Užsimaniau išgert.

Bet po tiek surytų „kalėdinių“ mandarinų, joks brendis ar viskis netiko...

- Kiskiau! – vangiai šūktelėjau.

- Aaaa?

- A tekilos turim?

- Šaimyninkas! Na, koks dar tekila?!

- Tai neturim?

- Nea... niema!

- Echeche... O į parduotuvę eiti tingisi...

Grybštelėjau nuo minkštos atkaltės dar Batoro man perduotą Karolainos pakabuką. Atidariau. Tūkstantis-entajį kartą apžiūrėjau jį iš vidaus. Užvėriau, pakėliau už grandinėlės ir pasiūbavau virš akių, tarsi švytuokle, tarsi norėdamas pats save užhipnotizuoti.

- Na ir kur tu dabar? A? Užsiblokavai, ar ne? Ar užblokavo? Na-na... – kreivai šyptelėjau: efektingai blokuotis galima tik sėdint vienoje vietoje arba būnant kažkur labai-labai toli – pavyzdžiui Magelano Ūke. Ta prasme, ženklesniame judėjime, apsaugą statyti sudėtinga. Maža tokių meistrų, o ilgam laikui – ir iš vis nėra. Beje, kaip ir tie trys šunsnukiai. Bet jiems paprasčiau – aš jų daiktų neturėjau. Tokiais atvejais sudėtinga ką nors daryti, pajusti – per menkai bendravome, o tas parašas ant dokumentų rakinant užmiesčio namo spyną – lygiai taip pat nieko nedavė. Matomai visa ketveriukė tūno po skydu.

Kam man viso to? Juk laisvas...

Nežinau...

Nors atsakymą kaip ir turiu. Ir jis – atsakymas - daugialypis kaip svogūnas. O ir nuoskauda ne paskutinėje vietoje. Ne, tikrai keršyti nenorėjau. O kam? Bet koks kerštas neša naikinimą ir, tuo pačiu, susinaikinimą. Patikėkit. Arba išbandykit patys. Nieko iš to gero niekada nebus. Progai pasitaikius, kas be ko, kam ją praleisti - galima? Bet specialiai kurti ją keršto situaciją – ne. Aš jau senai iš tų kelnaičių išaugęs. Tačiau nervas vis tik ėmė - nežinojau atsakymų... O tai erzino... Man reikėjo jų, tų atsakymų. Be jų nenusiraminsiu. O informacijos buvo per maža, kad būtų galima sudėlioti normalią grandinę... n

Nors šik tiek meluoju. Man rūpėjo tik atsakymai į šiuos klausimukus: pirmas – ar Karolaina savo noru mane paliko, ar buvo priversta (?), o antras – kaip su tuo susijusi mano mama? O panašu, kad susijusi...

Ir dar tūkstantąjį kartą persukau mintyse epizodą su mamos ir jos palyda apsilankymu Viliaus sodyboje. Anuomet, aš taip ir nepasiteiravau, ko jie visi apsilankė – savų šviežių įspūdžių buvo per akis, o jie ir nesakė. Dabar, kai pagalvoji, liko toks įspūdis, jog tai tebuvo tik tarpinis „šuoliukas“. Poilsio akimirka. Tad kur taip toli keliavo, kad reikėjo tarpinių „stotelių“? O gal pėdas mėtė? Ko tai, kuo ilgiau mąstau, tuo labiau priimtinesnė pastaroji versija...

- ...na, laikas atsisveikinti, sūnau, - tarsi vėl ausyse išgirdau mamos balsą. – Po viskam užsuksiu, o tai dabar ne laikas svečiuotis...

- O kur lekiat?

- Kuo toliau, kur laikas greitesnis, - mama nusišypsojo, šiltai apkabino, pakštelėjo ir atšlijusi pradėjo „sūkurį“...

- Saugok save ir.. eee.. ir abu... – leptelėjau atsisveikinimui, bet nebuvau įsitikinęs, kad ji išgirdo.

Anuomet supratau aš tuos jos žodžius vienaip, o dabar linkęs juos girdėti kiek kitaip.

- Ech, mama, maman, maman...

„...netikėk tuo ką matai, girdėk tai ko negirdi ir nepasitikėk tuo kuo nori pasitikėti. Ir tau, mergaite. Tas pats...“ – tarsi vėl išgirdau Blanšos balsą.

Na, o ant gaisro man buvo nusispjaut. Kaip ir ant viso kitko. Buvau įsitikinęs, jog tai tik lydintysis efektas, tad gavęs atsakymus į pirmuosius du klausimus, ir šiam atsiras atsakymas... Kaip ir į daugelį kitų...

- Na, ką manai? – paklausiau aitvaro jau pakėlęs kairę ranką su

Bet šis neatsiliepė.

Pats sau galvoje šis padaras ar dievybė, ar slibinukas, ar gyvačiukas, ar kas jis ten iš tikro – turi daug vardų... tas sparnuotas gyvatukas. Parazitukas, o ne simbiotas. Nors, ne - veikiau - nei tas, nei anas. Kita vertus, per tas porą savaičių apsipratau. Kaukai sako, jog jis dar per mažas, kad kažką pajusčiau. Nors meluoju sakydamas, kad jokios naudos. Nežinau ar jis čia kuo dėtas, bet kasdieninė, buitinė magija – sutvirtėjo. Ir energijos nuostolių ją panaudojęs nejusdavau. Šiek tiek paaštrėjo pojūčiai. O ir kažkokiu būdu, beje, esybės ir padarai nebegalėjo slėptis po iliuzijų kaukėm – matyt dėl „gyvačiuko“. Nors... gal ne taip išsireiškiau – slėpėsi ir efektingai, bet tik iki tol, kol nepradėdavo emocianaliai reikštis. Nervuotis ar džiaugtis, ar dar kažkaip emocionaliai reikštis.

Taip, net buvo įdomu ar jo pojūčiai susiliedavo su mano, ar mano rezonuodavo su jo. Nežinau ir po šiai dienai, bet faktais, taip sakant.

O gal mane čia taip stresas paveikė? Nors koks tai stresas, palygint su tuo, ką yra tekę ištverti – tai šis – vienas niekalas. Nors bejėgiškumo „nervas“ ėmė – jis visada užgoždavo viską. Nieko nėra blogiau už bejėgiškumo jausmą... Tik depresija...

Gal...

Numečiau kojas ir atsisėdau taip staigiai, kad net galva apsisuko. Užkniso, po teisybei, tos visos bergždžios mintys. Reikėjo kažkaip nuo jų atitrūkti.

Nubraukiau mandarinų žieveles nuo šalia vazelės gulinčio nešiojamo „kompo“ ir pernešiau jį sau ant kelių. Norėjau atvožti,  bet, čia pat - numečiau jį ant sofos ir net pašokau...

- Bliamba!  - sumaurojau plodamas sau per kaktą, ir dar pridėjau kelis riebius žodelius.

Kankinuosi aš čia, o viskas gi guli po nosim!

Puoliau ieškoti kojinių...

- Ėėėė! Šaiminykas! Tu kur?! – išgirdau Kiskiaus balsą.

- Tekilos, bliamaba! – trinktelėjau durimis ir nulėkiau į sniegu užpustytą lauką.

Siūbuojančio žibinto šviesoje išvydau savo „kibirą“ ir išpūsdamas į tamsą ir į šaltį garo debesį, vėl nusikeikiau – ji stovėjo užsnigta...

Taip, kur šepetys?

 

***

 

Teko pasišviesti ir žibintuvėliu. Mašinos salono lemputės nepakako. Tiesiog kiekvieną milimetrą nulydėjau akimis ir dar lėtai pravedžiojau ranka.

Na, taip – žiema yra žiema, tad mašinos saloną retai tokiu metų laiku siurbiu ar tvarkau, o, ypač, tokiam kibirui laiko gaišti iš vis neketinau... Tad vilties surasti leprikono pėdsakus buvo. Prakeiktas leprikonas po Karolainos manipuliacijų iš žaidimo tikriausiai iškrito, bet, jei sukiojasi kažkur tų šiknių pašonėje, galėjo užvesti ant pėdsako. Visai ir visai nenustebčiau, kad tokiam nurašytam žaidėjui niekas net nepasistengė  uždėti kokios blokados...

O taip...

Paieškas vainikavo sėkmė.

Netgi dar geriau, nei galėjau tikėtis! Galvojau rasti tik kokių jo pirštų antspaudų, o radau net plauką! Plauką įstrigusį į magnetolą, kur jis trinktelėjo savo snukučiu!

Atsargiai nuėmiau plaukelį ir įkišau į užspaudžiamą maišelį.

Kažkaip per lengvai man ta paieška davėsi... Nejučiomis dėbtelėjau į „tatu“ ir mane apėmė nuojauta, jog čia dar ne viskas. Staiga „tatu“ persisuko ir vėl sustingo. Apėmė kažkokia įdomi nuojauta.

Nesipriešinau nuojautai – kartais neverta priešintis – ypač, kai nieko nekainuoja...

Susiriečiau kaip koks cirko gimnastas ir treškėdamas sausgyslėmis, murmėdamas keiksmus (su storu paltu, vis tik nelengva susiriesti į embrioną), nuvedžiau žibintuvėlio šviesą po sėdynėmis...

Taip... šiukšlės... trupiniai...

O tarp kitko, žinote, kad dauguma senesnių modelių automobilių turi „Bermudų trikampį“? Taip, taip – tą vietą, kur viskas dingsta ir jei tai brangus daikčiukas – keiksitės ir plūsitės norėdami jį iš ten pasiekti. O jei smulki moneta – tai net nesivarginsite? Taip, tai tas kvailas plyšiukas tarp centrinio ranktūrio su svirtimis ir sėdynės...

Štai ten ir sublizgo...

Pirštai nepasiekė...

...nei iš viršaus, nei šono, nei dar kaip nors.

Pastumdžiau sėdynę...

Nė per kur...

Pabandžiau pasiekti nuo galinių sėdynių iš apačios.  Vos skaudžiai neišsinarinau peties ir nenudrėskiau pirštų į kažkokius sėdynės metalus...

Nė per kur...

Iš daiktadėžės išsitraukiau atsuktuvą ir, šiaip ne taip, krenkšėdamas užkabinau...

Po kurio laiko, delne, ant pirštinės gulėjo auksinė plokštelė. Pakabukas.

Akivaizdu, kad „daikčiukas“ leprikono! Aš tokio neturėjau! Leprikonai visada jaučia maniją auksui ir visokiems blizgučiams! Matyt nebuvo spėjęs paslėpti jo į savo saugyklą.

Ką gi, tuo blogiau, jam...

Iš pirmo žvilgsnio senas daiktelis. Panašu, kad ne klastotė: tai buvo auksinė arba paauksuota alia Biblija. Na, ne visai Biblija, o atverstos knygos imitacija su išgraviruotu kryžiumi ir gerai pažįstamos „Te Deum laudamus“ maldos žodžiais. Talismanas, relikvija... Gerai išsilaikęs pakabukas. Tekstas neišdilęs. Nors galimai pačios raidės kažkada buvo sidabrinės, bet čia jau reikėjo geresnio apšvietimo, lupos ir t.t... Koks amžius? Senas. Dar iki mano gimimo. Gal koks dvyliktas? Šriftas specifinis ir jokių skiriamųjų ženklų.

Reikia lupos ir geresnio apšvietimo...

 

***

 Aš ateinu pas tave,

Aš jau matau tave,

Ir įmantri melodija jau skamba galvoje.

Aš artėju prie tavęs

Su šypsena koralų lūpose paslėpta...

 

Tu nelauktas atėjai-

Nesitikėjai? Bet...

Man tavo sutrikimas juoką kelią...

Krūtinę spaudžia...

Rankos ilgisi tavęs, o strėnos maudžia...

 

Bet gal tai tik atmintis?

Tu jau nebe tas,

Aš jau ne be ta pati

Šokis... ritmas... Koja pakelta...

Šypsena koralais nusėta

 

Uždengiu akis ranka ir tu išnyksti...

Nors aš vis dar jaučiu tave...

Žvakių liepsnoje matau tave

Šešėlių šėlsme tu vis dar čia...

© Tango Amore interpretacija (viena iš daugelio)

 

Šalimais sėdintis Kiskius ir jo pačiutė Martė klapsėjo akimis ir stebėjo mano tyrinėjimus. Taip, naminiai mėgo blizgučius, ne mažiau kaip kokie leprikonai – vis tik jie tolimi-tolimi giminaičiai, beveik kita rasė,  o ir akivaizdus godumas jų nenugalėdavo. Nors pasitaikydavo.

Kiskius tik tyliai kažką murmėjo: jo lūpos judėjo, raukiojo kaktą, bet nieko neištarė – buvau prašęs jų patylėti ir prižadėjau išvyti į antrą lofto aukštą už menkiausią garsą. O jų noras stebėti ką aš veikiu su auksu – buvo galingesnis už norą pliaukšti nesąmones.

- Te Deum laudámus: te Dominum confitémur/Te ætérnum Patrem omnis terra venerátur/Tibi omnes Angeli (Tave, Dieve, garbinam/Tave, Viešpatie, išpažįstam/Tave, amžinąjį Tėvą/štai garbina visa žemė/Tau visi angelai)... – tyliai ištariau, bet mane pertraukė Martės kauksmas.

- Nereikia!... – užsidengė ausis Martė.

- Neeeee.... – Kiskius taip pat užsispaudė ausis.

- Atsiprašau, nepagalvojau, - susimąstęs nunėriau gumines pirštines. - Ką gi. Bandom?

- Atsargiai, šaymyninkas, blogas čia daiktas... – išpoškino Kiskius ir dėl viso pikto atsitraukė atokiau ir dar link savęs truktelėjo Martę.

- Gal tikrai nereikia? –Martė palingavo galvą.

- Tikrai reikia, - ištariau ir pamačiau, kaip „tatu“, tarsi pritardamas, persisuko.

Giliai įkvėpiau ir ištiesiau ranką.

Pavedžiojau...

Pajutau šilumą. Užmerkiau akis.

Nuo plokštelės-pakabuko sklido kapo šaltis ir, tuo pačiu keistas karštas dilgčiojimas...

Žemės, molio ir mirties kvapas...

Taip, taip būna su daiktais, kurie ištraukti iš kapo ar pilkapių. Vien todėl muziejų, kur archeologiniai eksponatai – nemėgau. Jie labai nykūs. Daugumos jų nevertėtų taip laikyti, reiktų sulaidoti atgal, bet... žmonės... Tokie daiktai, ilgai išgulėję kape, neretai jau  nebepriklauso šiam pasauliui... Kaip ir šis... šis pakabukas...

Nors panašu, kad klystu...

Atitraukiau ranką ir atsirėmiau nugara į atkaltę.

Iš kur leprikonas galėjo jį ištraukti? Muziejumi šis daiktas nedvelkia... O jei kaire ranka?

Ištiesiau kairę ranką virš plokštelės ir nustebęs sumirksėjau: „tatu“ pradėjo suktis kaip koks vijurkas...

Pasikartojo tie patys pojūčiai, tik susitelkti šį kartą beveik nereikėjo... nors...

...nors ne... ne tas pats...

Kapo šaltis atskiestas krauju...

Atitraukiau ranką ir caktelėjau liežuviu.

- Ot tai... – ištariau.

- Kas yr, šaimyninke? Palik gal tu jį ramybėj... Išmetam. Net aš jo neimsiu. Baisus kažkoks...

- Taip, nemalonus, - prie vyro prisijungė ir Martė.

- Neraikia, a?

- Raikia, - pamėgdžiodamas Kiskių ištariau, nors pats nežinojau kam ir kodėl. Nei Leprikonas, nei jo šutvė su šiuo daiktu beveik nesusiję. Tai buvo akivaizdu. Kažkur šviežiai nugvelbė, nespėjo paslėpti, ir tiek.

Suspaudžiau pakabuką ir atsilošiau...

...nupurtė...

...tarsi tyvuliuojančioje migloje pamačiau baltus šešėlius...

...išgirdau giesmę...

Vaizdas ryškėjo ir aiškėjo. Skaidrėjo.

Giedoriai nutilo, himnas nutrūko... Deglų šviesos fantasmagorijoje kažkoks baltu balachonu apsirengęs vyras, ant kurio krūtinės puikavosi išpaišytas (išsiuvinėtas?) raudonas kryžius - ištiesė ranką ir drebančiu pirštu parodė į mane...

Pasijutau stovys erdvioje salėje...

Pažinau, kur esu... buvau čia kažkada...

Tai Kristaus Kapas...

Tik aplinka kita...

Vienuoliai riteriai sušurmuliavo...

Upssss....

Kryžininkai? Balti apsiaustai, raudoni kryžiai...

Tai daug ankstesni laikai, nei man teko lankytis...

Giesmė nutrūko, kažkas kažką suriko, skliautais nuaidėjo šurmulys.

Sutrikęs taip, kaip dar gyvenime niekada nebuvau, pasukau ranką ir pasižiūrėjau į savo suspaustą kumštį, nuo kurio tarp pirštus išlindusi kyburiavo grandinėlė. Atgniaužiau ranką ir gavau tarsi spyrį į pilvą...

Akyse sumirguliavo...

Tarsi kas vėl spyrė į pilvą...

...į krūtinę...

...ir...

...trenkiausi į savo krėstą, kaip išspjautas. Krėslas neatlaikė smūgio į atkaltę ir krito, o aš pakaušiu skaudžiai trinktelėjau į grindis.

- Jopš, bbliam.... taratai... - riktelėjęs ir keikdamasis, sunkiai alsuodamas persiverčiau per šoną ir pašokau.

Apsidairiau...

Stovėjau savo lofte.

Į mane persigandę žiūrėjo naminukai. Ant rankos, kaip pasiutęs, bet jau rimdamas, sukosi „gyvačiukas“...

- Šaymininkas... uuupssss.... – sušnypštė Kiskius ir čia pat papurtė galvą, o po to ja pakinkavo: - Aš jau razumiejau, šo chana... Reik išgert.

- Bus tau išgert, jei pačiutė kailio neiškarš... – atsidusau.

- Ne-iškarš... – pasukiojo galvą Martė.

- Kas čia buvo?

- Čia tu mūsų klausi, šaymyninke? Mūsų? Tu būvai čia ir tik pyst: žybt. Mums akys nuo šviesos paskaudo. O po to tavęs nėr. Žiūrim stalas, žūrėk... apanglijo. O kai tik vandens iš vazelės užpylėm, po kelių minučių tu tik šnai ir paklibinkšt...

Pasisukau  į Martę ir klausiamai kilstelėjau antakius:

- ...?

Martė nieko neatsakė, tik pritariamai sukinkavo.

- Kompo, blyn, nors neaplaistėt?

- Nea. Sveiks tas tavo komps...

- Mhm... - pasikasiau sumuštą pakaušį. – Ir ką tai turėtų reikšti? Marte, prašau, gal gali išvalyti?

Pasiraukiau žiūrėdamas, kaip Martė pacaksėjo liežuviu ir mostelėjo piršteliu, ir visas vanduo, kartu su po kambarį išmėtytom mandarinų žievelėm pakilo. Vanduo akimirką pasklandė ore ir didelių lašų pavidalu, plona srovele, susiliejo ir sugurgėjo atgal į vazą, o mandarinų žievelės nuskriejo į šiukšlių kibirą po kriauklę...

...garsiai, tarsi piktai, trinktelėjo pokriauklinės spintelės durelės.

Atsidusęs pasižiūrėjau į kairės rankos riešą: šiknius jau vėl buvo pavirtęs į „tatuškę“.

- Tu gal žinai? – paklausiau jo ir nenorom užsimerkiau. Per ranką lyg nutekėjo šita srovė ir išblėso. Staiga nustojo maudėti pakaušį, o galvoje, tarsi iš niekur, blykstelėjo mintis ir Dievaž(!) – ne mano!

Giliai atsidusau.

- Įdomu. Ką gi, reikės pasitreniruoti, - sumurmėjau ir atsisėdau jau į Kiskiaus pakeltą kėdę. – Bet jau ne šį vakarą. Turim svarbesnių dalykų.

Prisistūmęs prie stalo, pasiėmiau plastikinį maišelį su leprikono plauku. Pasukiojau žibintą, kad nešviestų į akis ir uždėjau ant jo ranką...

...mintyse net nusijuokiau...

...jis neblokuotas...

Ištraukiau plauką ir jau pradėjau vedžioti virš jo... Taip, tai gyvo padaro plaukas (ta prasme padaras gyvena, nenužudytas). Didis dalykas tie plaukai - ne be reikalo prie plaukų pririšta tiek daug magijos...

Oi ne be reikalo...

O pėdsakas buvo ryškus! Ir toks ryškus, jog net galėjau regėti leprikono nesenai matytus vaizdinius...

...chaosas kažkoks...

...nagi, reikia paskutinių...

Ooooo! Taip...

Šyptelėjau ir atsidusau. Va, štai, įdomu: ar čia mano pojūčiai sustiprėjo dėka Kari užkeikimo, kurį ji uždėjo leprikonui ir tarsi mus surišo (ne, užkeikimas tikrai nebuvo inscenizacija – daugiau negu tikras!), ar turiu dėkoti „gyvačiukui“?

Net nežinau...

Atsidusau ir sugraibiau nuo stalo kampo mobilų.

Vos pyptelėjo ir išgirdau pilną nuostabos Auksės balsą:

- Šefas, - mergina net nepasisveikino. – Negali būti!

- Ėėėė?..

- Tu supranti, aš staiga pajutau, kad turi paskambinti. Tu turi paskambint! Jau pati norėjau „paklikint“...

Net lengviau atsidusau. Na, tai jau nepaprastai lengva paaiškinti, ar ne? Taip, mergužėle, sveika atvykusi į mūsų klubą!

- Tai dar pasakyk, ko skambinu.

- Mmmm... ne, ne paklausti, kažko kitko. Tai tikrai. Mmmmm....

- Šilta...

- Paprašyti?

- Bingo!

- Ką tai reiškia?

- Aukse, brangute, po to. Viskas po to. Visi paaiškinimai kiek vėliau, o dabar aš iš tiesų noriu tavęs paprašyti. Tau bus nesunku. Smulkmenos vienos, - paskubėjau užbėgti klausimams už akių.

- Kokios? – balse pajutau nepasitenkinimą. – Jei jau sakai „smulkmenos“, tai akivaizdžiai jau didelės...

- Artimiausio bilieto į Vieną. Galima su persėdimu, bet kuo greičiau. Tu tai moki, o aš užsikrapštysiu ilgam, o man dar susiruošti reikia.

- Ką? Jau išvyksti?

- Ne, ne, ne, - papurčiau galvą stodamasis nuo stalo ir mintyse jau mąstydamas ką pasiimti kelionėn. – Dar grįšiu. Reikalai, čia, visai dar nebaigti...

- Aišku nepapasakosi kokie?

- Ne dabar, - pasiekiau ilgą batų šaukštą ir telefoną prispaudęs pečiu, įsispyriau į žieminius aulinukus (blem, kaip aš nemėgstu žiemos!).

-Ok. Nu jo. O jei reisas už pusvalandžio?

- Gal tada kiek per greitai. Poros valandų man reikia, įskaitant nusigavimą iki oro uosto.

- Ok... bet lieki skolingas, - balse jau jutau nuskaidrėjimą.

- Žinoma, dona Oro!

- Ką?

- Na nepavadinsiu gi tavęs kokiu donu Auksu... – nusijuokiau.

Anapus ragelio išgirdau prunkštelėjimą.

- Ir dar viešbutį. Parai. Nors ne. Dviem. Centre kur nors. Palas tipo...

- Oho! Dar ir prezidentinį numerį?

- Nea, - įkišau ranką į palto rankovę ir permečiau telefoną prie kitos ausies, - užteks kokio liukso, ar ką?

- Ok...

- Ciao...

Taip, o man reikėjo greit nusigauti prie sudegusio ofiso. Tik pro ten galiu įeiti į savo „kišenę“...

 

***

 

Bet laikui prabėgus,

Kai pamatysi, ką jai teko regėti,

Tu pats tapsi

Maža penkiolikmete...

© Depeche Mode, Little 15.

 

Karolaina jau senai sau baigė uždavinėti klausimus, į kuriuos nerado atsakymų. Suprato tik viena – jai trūko informacijos. Tiesiog banaliai trūko informacijos, kad suprastų į kokių žaidimų verpetus pateko. Kodėl jau kelinta savaitė ji ir jie  - turi slapstytis nuo Kleserio? Kodėl jie jo bijo? O gal visai ne jo bijo? O savo valdžios? Savų magistrų? Kažkokio paslaptingo cvergo iš Stiklo Kalno? O gal jo šeimininko? Ji pateko į atskalūnų intrigantų glėbį? Ko jiems iš tiesų iš jos reikia?

Pasigirdo tylus, bet sunkus šiuršenimas, tačiau moteris net galvos nepasuko, o tiesiog tik pajuto, kad durys prasivėrė ir beveik negirdimai į kambarį įsliuogė šešėlis - viena iš ją saugančių gargulijų.

Kambaryje tiesiog nusidriekė šaltos neapykantos šleifas. Karolainai net nereikėjo atsisukti, kad suprastų, jog prižiūrėtoja ją nudelbė šaltomis akmeninėmis akimis. Nugara pagaugais nubėgo. Ir kiekvieną kartą taip. Kiekvieną dieną po kelis kartus.

Kaip ir spėjo – išgirdo, kad ant stalo tarkštelėjo padėklas. Kažkas suskambėjo ir gargulija išnyko už durų.

Temstanti ir apniukusi ketvirta valanda dienos - iki vakarienės dar buvo toli. Karolainai nereikėjo matyti, jog atspėtų, kad gargulija atnešė tik tradicinius biskvitus su kava. Kokius nors egzotiškus belgiškus ar prancūziškus biskvitus iš kokios nors senovinės krautuvėlės, kurių čia ant kiekvieno kampo pilna. Nors ji vis tiek jų nevalgys, o visus sušlemš Jis – Princas.  Kalbės ir pliaukš visokias nesąmones, galbūt vėl bandys kalbėti apie vedybinę sąjungą, vedybas, drabstysis pažadais ir rys tuos biskvitus. Ir kaip jam pavyksta išlaikyti savo atletišką formą? Nors ką jam - tos formos, kai jis kažin kelinta raganių karta?! Įdomu, koks jo amžius? Nors šimtuko tai tikrai nėra. Bet senai ir ne trisdešimt, kaip kad atrodo. Štai - už sekundės pasirodys - ir kasdieninis savotiškas ritualas prasidės. Bet geriau jo nebūtų. To ritualo. Karolainai per tas porą ar trejetą savaičių jis jau buvo iki kaklo įgrisęs.

Moteris su ilgesiu įkvėpė oro ir, tarsi paskutinį kartą matydama, nudelbė Paryžiaus senamiesčio stogus ir priešais esantį pilką mūrą, šventėm išpuoštą vidinį kiemą. Gaila, kad pro šį langą nieko daugiau nesimatė. Pro kitą langą ir uždarytų langinių plyšį – taip pat nieko nesimatė: ten - priešais „Hotel du Jeu de Paume“ - šurmuliuojant akmenimis grįsta Saint-Louis‘o gatvė ir Kalėdoms  papuošti pilki mūrai, ir pilki priešais esančių namų virtinės langai. Nupėdinus išilgai gatvės ir perėjus Saint Louis‘o tiltą, kitoje Senos saloje – Notre-Dame  katedra. Taip, ji, Karolaina, kadaise, dar tolimoje vaikystėje, prieš išvykdama į Naująją Prancūziją, ten net meldėsi. Buvo užėjusi. Notre Dame katedra jau tada stovėjo... nors ji jau stovėjo, kai dar Kleseris gimęs nebuvo... 

Kleseris...

Ir vėl jis įsprūdo į mintis...

Taip, atvyko jie čia nakčia. Tarsi į kalėjimą. Palydovai nežinia kur dingo, o ji niekur negali išeiti – tarsi spąstuose. Taip, tai, pasak raganiaus, kerėtojo (nors ir pati juto) - šventa vieta – vienintelė vieta, kuri gali blokuoti Kleserį. Bent jau taip jie sako. O ji?

O ką ji?..

Moteris jautėsi jo, Kleserio, visai nepažįstanti, nors kartu pragyveno net du gyvenimus... Kartu...

Kita vertus, Karolaina puikiai žinojo, jog šios slėpynės bergždžios - jei Kleseris pradės ko nors rimtai ieškoti – tai ir ras. Kitaip dar nebuvo. Bergždžias laiko leidimas, slapstytis nuo jo... Ir, kas gi daugiau, jei ne Tribunolas, kuriam jis kadaise dirbo ir tarnavo, gali apie tai geriau žinoti? Tad, nežiūrint bukų Princo postringavimų, moteris nelabai tikėjo, kad šis slapstymasis, kuris labiau panašus į įkalinimą, vien tik dėl saugumo...

...kokie iš ties tikri planai?

Išgirdo, kaip tyliai atsidaro durys ir įeina - Jis. Jo prabangių štibletų kulnai sutarškėjo laminatu ir nutilo užlipus ant kilimo.

- Bonne journée, madame, - balsas kaip visuomet buvo ramus: nepasakytum, kad šaltas, bet ir ne jaukus.

- Bonne journée, monsieur, - Karolaina atsisuko į lankytoją ir sudėjusi rankas už nugros, jomis psirėmė į palangę. Jai buvo nuobodu. Tiesiog jautė, kaip jai nuobodu jį matyti, kaip norisi, kad greičiau jis išeitų... bet.. bet turėjo taikstytis.

- Na, kodėl gi taip oficialiai? Juk mes jau senai susitarėme, jog esame draugai, ar ne?

- Čia jūs susitarėte. Aš, kiek pamenu, net nelinktelėjau.

- Oh, oh. Taip, taip. Suprantu. Sėdėjimas tokioje ankštoje erdvėje nelengvas. O aš turiu jums, jeigu jau taip, madam Karolaina, siurprizą. Prašau prie kavos puodelio. Prašau, - Princas demonstratyviai, tarsi būtų koks oficiantas, abiem rankom mostelėjo į žemus fotelius šalia stiklinio staliuko ant kurio stovėjo gargulijos atneštas kavos servizas ir kažkokie pyragėliai.

Karolaina sausai linktelėjo ir demonstratyvia gracingai lėtai priėjo prie vieno iš fotelių. Prisėdusi ant krasčiuko sudėjo rankas ant kelių: foteliukai nors ir buvo stilingi, ir gražūs, bet ji jų labai nemėgo – jeigu pilnai atsisėdi, tai  įdumbi ir keliai, kaip ji sakydavo, vos nesiekdavo nosies – tokiame fotelyje - tik žiūrint kokias vulgarias futbolo rungtynes, vulgariai alų gurkšnojant ir čipsus ryjant... ir galima sėdėti...

Princas žvilgsniu nulydėjo ledu dvelkiančią moterį. Tyliai, daugiau pats sau, krenkštelėjo ir, tarsi kažką taisydamasis, pasičiupinėjo briliantinius rankogalių segtukus:

- Oui, - kryptelėjo galvą ir priėjęs prie staliuko, atsisėdo panašiai, kaip ir Karolaina, ant kraštelio. – Nepatogūs foteliai, ar ne? – Princas pakėlė melchiorinį kavinuką (sidabro dėl kai kurių sumetimų negalėjo naudoti). – Reikės pasakyti, kad pakeistų. Oui.

Karolaina nekreipė jokio dėmesio į jo žodžius – taip jis sakydavo vos ne kiekvieną kartą.

Kava.

Taip, tokiam kavos aromatui - atsispirti sunku. Karolaina pakėlė lėkštutę su puodeliu  ir jau imdama už ąselės, trumpam, eilinį kartą, perbėgo akimis raganiaus veidą. Na, kaip ir simpatiškas juodbruvas vyrukas. Net plonytis randas, matyt gautas kokioje magiškoje dvikovoje, nes kitaip jau senai būtų dingęs, einantis nuo dešinės akies krašto iki pat ausies, jo negadino. Švariai nusiskutęs, prilaižyta šukuosena kaip kokio turtingo kilmingo dendžio... Nors kodėl „kokio“? Jis ir yra kilmingos giminės palikuonis. Kažkada valdžiusios pusę Europos. Kažkurioji Rumunijos katalikiškoji Hohencolernų atšaka. Na, kažkaip taip. Karolaina per daug ilgai pragyveno Naujajame Pasaulyje, kad kreiptų dėmesį į tuos europietiškuosius pasipūtusius povus, tad ir Princo (o įdomu, koks tikras jo vardas?) tauškalai apie kilmingąsias šaknis – lengvai praleisdavo pro ausis.

Taip, platūs pečiai, tamsūs garbanotis linkę plaukai, gražiai išlenkti antakiai, vertikali smakro duobutė ir išdidus žvilgsnis – vyras turėtų būti kaip ir  patrauklus. Bet ne jai. Ir nežinia kodėl. Ir visai ne todėl, kad, kartais, kai raganius supykdavo ar susinervindavo (nors, dažniausiai, išoriškai, kaip tikras kilmingas aristokratas, to ir neparodydavo), jo žydros akys tarsi pajuosdavo, o vyzdžiai susiplodavo ir pradėdavo priminti horizontalius ožio vyzdžius. Ne, Karolaina negalėjo pasakyti kas, bet tas kažkas ją veikė atstumiančiai. Štai, kažkada jai artimai teko bendrauti su Džonu Kenedžiu – panašus tipažas. Irgi tikras šiknius ir šlykštukas, bet su charizma. Su šarmu, savotišku. Ant jo ilgėliau buvo labai sunku buvo... O šis...

O jei palyginti su Kleseriu? Ne, tarp jų iš vis neįmanoma nuvesti jokių paralelių ar badyti sugretinti, palyginti – absoliučiai priešingi tipažai. Absoliučiai. Tas pats kaip bandyti lyginti kipšą su efyriniu elfu... Nors ne - netinkamas palyginimas. Į jokį elfą nė vienas iš jų nepanašus. Veikiau, kaip gyvatę su vilku. Ar elniu? Jei reikėtų išrinkti totemą, tai Kleserio toteme turėtų būti ir elnias, ir vilkas. Bet gal vis tik – nuobodžiaujantis snobas vilkas -  ne be reikalo abiejuose pasauliuose vilkolakiai jį gerbia... Kažkas tokio jame yra...

Na, o Princo totemas?...

- Ir apie ką gi mes tokie susimąstę? – Karolainą iš minčių pažadinęs balsas, kaip visuomet buvo lygus. Gal kažkiek jame dvelkė ironijos ar paniekos, bet tai buvo natūrali Princo intonacija: į visus – iš aukšto.

Karolaina lėtai gūžtelėjo ir palingavo galva. Gurkštelėjo, pasimėgavo kavos skoniu ir dar kartą įkvėpusi aromatą, pastatė lėkštutę su nebaigtu gerti puodeliu ant stalo.

- Apie kontraktą, - ramiai ištarė.

- Kontraktą?

- Taip. Aš savo dalį atlikau. Ne mano kaltė, kad jūs susimovėte.

- O, kaip? - šaltai šyptelėjo Princas. Raganius teatrališkai pasilenkęs rinkosi biskvitus ir paskutiniai žodžiai buvo būtent apie juos: – Kaip galvoji, nuo kurio pradėti? Gal nuo šito? Pažiūrėk, koks skaidrus pertepimas. Taip, nuo šito, - Princas desertiniu šaukšteliu atsignybo mažytį gabalėlį.

Karolaina nuobodžiaujančiu žvilgsniu stebėjo, kaip Princas ragauja biskvitą. O šis, net tyliai pasičepsėjo ir primerkė akis – tarsi būtų klausęsis kažkokios nuostabios melodijos. Ne, tame jo elgesyje jokio kičo nebuvo – jam tiesiog iš tiesų natūraliai patiko biskvitai. Moteris net pagalvojo, kad kažin ar kada dar buvo sutikusį ką  nors, kas taip mėgtų tuos pyragėlius.

- Mmmm... Nuostabu... – ir kaip visuomet, staigiai peršoko ant kitos temos:  -Kaip ten buvo pasakyta? Užrašyta? Padėti surasti stiklo kalno šukių rutulį? Ar mes jį radom? Ar mes turim kas atidarytų visus užraktus? Magiškus ir paprastus? Net Kaliostras, kuris irgi turėjo atitinkamų talentų, iškrito iš žaidimo. Užsitęs, mieloji. Reikalas užsitęs. Bet tu padarysi viską, kad jis (kontraktas) kuo greičiau nutrūktų? Ar ne?

Princas net įsmeigė savas akis į Karolainos, bet ši - jo žvilgsnio net nebandė atremti – ją tiesiog nervino ir siutino prie Princo lūpų prilipęs mažytis baltas biskvito trupinėlis.

- Jūs savo kontrakto dalies negalėsite įvykdyti. Niekada. Aš jau laisva, - Karolaina, pro ausis praleidusi „mieloji“, stengėsi laikytis ramiai.

- Na, o mes tai jau savo dalį ir įvykdėm. Ar ne? Tu gi laisva? Pati sakai, – Princas nutaisė naivaus vaikigalio išraišką: - Laisva.

- Ne jūsų dėka.

- O kaip tai ne mūsų? Suvedėm su Kleseriu, kuris kažkaip sugebėjo? Suvedėm. Toks tikslas ir buvo. O ką? Ir kodėl jis anksčiau to nepadarė? A? Nenorėjo, kad paukštytė išplasnotų tolyn nuo Misisipės? O gal dar dėl kažko? Ar pagalvojai apie tai?

- Jūs to negalėjote žinoti.

- Bet rezultato nepaneigsi, ar ne? – raganiaus veidą nušvietė šypsena. Jis tiesiog švytėjo pasitenkinimu.

Karolaina tik pakreipė galvą ir lėtai įkvėpė. Mintyse, kad tik nepasiduotų siutui, pabandė suskaičiuoti iki dešimties. Jis tiesiog pajuto, suprato, jog, panašu, kad niekas ir niekada, ir nė už ką, ir neketino jos paleisti...

- Tačiau... - daugiareikšmiai kilstelėjęs antakius Princas sulaukė susidomėjusios Karolainos žvilgsnio ir tik tada baigė sakinį: - Tačiau, nežiūrint viso to, aš pasiryžęs išpildyti tavo norą. Nutraukti su tavim kontraktą.

- Taip?

- Taip, - Princas įkišo ranką į užantį ir ištraukė aksomu muštą dėžutę. Demonstratyviai atidarė ir linktelėjęs, tarsi kviesdamas kartu pasigėrėti jos turiniu, padėjo ją ant stalo šalia vos neprigludusių Karolainos kelių. – Štai.

- Kas tai? – Karolaina nepatikliai žiūrėjo į ant pagalvėlės gulintį geltono aukso žiedą, kuris aplink visą išorę buvo nusagstytais briliantų akutėmis. Kad tai buvo briliantai, moteris nė kiek neabejojo: šviesa juose lūžo taisyklingais spinduliais.

- Atsakymas.

- Atsakymas?

- Taip. Atsakymas. Ir pasiūlymas. Teki už manęs, tampi mūsų vaikų motina, tampi aukštuomenės dalimi, įsilieji į tikrą gyvenimą, o aš nutraukiu kontraktą.

- O ką, Europoj kilmingos princesės išmirė? – leptelėjo Karolaina. Ir prikando liežuvį.

Tačiau, Princas, beveik visai nedirbtinai, tik nusijuokė:

- Na, kurgi tikresnė princesė, jei ne tikrojo Karaliaus dukra ir dar ragana, kurios gyslomis teka karolingų kraujas? Nustebinau? Mūsų rankos siekia ir praeitį, ir dabartį, ir ateitį. Negi galvojai, kad nepasidomėjau tavo ir mūsų praeitimi, ir ateitimi?

- Ten, matyt, buvo alternatyvi ateitis, - suraukė antakius Karolaina.

- Kcha. Khmm. Pagyvensim, pamatysim. Juk...

Netikėtai prasivėrus durims, Princas nutilo.

Kambaryje, nežiūrint išorinio nerangumo, tyliai kaip vaiduoklis, pasirodė gargulija.

- Ko reikia? – raganiaus balse suskambėjo piktas metalas.

Tačiau gargulija į Princo intonaciją niekai nesureagavo. Ji nepuolė iš karto atsakinėti, o tik lydima nepaykantos šleifo visam pasauliui, pritipeno prie Princo ir pasilenkusi, nuo Karolainos sparnu pridengdama savo ir Princo galvas, kažką gomuriuotu šnabždesiu ištarė. Karolaina, nors sėdėjo arti – nieko nesuprato.

- Negali būti!.. – nepatikliai sulingavo galva raganius, o gargulija dar kažką šnapštelėjo. – Tikrai vienas? Be jokių tetramorfų, angelų ar pragaro išperų? Taip?

Gargulija dar kažką šnapštelėjusi atsitraukė, o Princas atsistojo.

- Atleiskite, madam Karolaina, priverstas jus palikti. O jūs pagalvokite, - šyptelėjo Princas. Jo veide nesimatė nė krislo susirūpinimo: jau veikiau jis švietė kaip kokio vaiko, kuriam tėvai atnešė senai lauktą žaislą, dovaną. – Tikiuosi priimsite tinkamą sprendimą (raganius skėstelėjo rankom). Beje, šis žiedas ne paprastas. Jį uždidėjusi, niekada jo nenusiimsite. Tai tikras, o ne pseudožmogiškas sužadėtuvių žiedas. Kelio atgal nebus...

Karolainos akys išsiplėtė, o jis tik patenkintas savimi nusijuokė:

- Kol mirtis mus išskirs (nuskambėjo kažkaip agresyviai). Kaip matote, aš sąžiningas su Jumis. Ir Atviras. Taip. Tik, deja. Pamąstymas daug laiko negaliu duoti. Iki rytojaus ryto, pavyzdžiui. Aš pajusiu, jeigu užsimausite žiedą...

...durys be garso užsivėrė.

Moteris palingavo galvą, nevalingai pasitaisė ir taip tvarkingus plaukus, ir pasilenkusi ištiesė ranką. Paėmė neuždarytą dėžutę. Pakėlė prieš šviesą ir ją pasukiojo įvairiais kampais.

Smulkučiai briliantai laužė šviesą kerinčiu mėliu. Taip ir masino paimti žiedą į rankas, užsimauti ant piršto ir gėrėtis blyksniais.

- Kol mirtis mus išskirs, - tarsi aidas, net pamėgdžiodama Princo intonaciją, Karolaina atkartojo raganiaus žodžius ir mintyse pridūrė: „Kaip ir galvojau: o kitoks šis žiedas ir būti negali. Jis turi būti užsimaunamas gera valia, ne per jėgą, ir ne per apgaulę...“ – ...kitaip neveiks...

 

***

 

Reikia pripažinti, kad idėja pasislėpti Senos Saint Louiso saloje buvo gera. Tikrai gera. Bent jau kol krypties nesužinojau - ją supo šventų šaltinių tinklas.

Katedra, nors ir ne taip senai išniekinta, kai ant altoriaus striptizą pašoko kovingai nusiteikusios ekstrimalės feministės, bet altorių čia ne vienas. Tad šventi šaltiniai kažkiek alsavo ir trukdė. Nors, ši katedra - niekada nebuvo monolitiškai šventa – niekada! Ir ją saugančios gargulijos ir dvylika golemų – apaštalais vadinamų – tam įrodymas. Man tik būtų prireikę ilgiau laiko sistemingai, centimetras po centimetro, knibinėti žemėlapį (ką aš labai tingėjau daryti). Iš pradžių smulkų, po to, susiorientavus - stambų, o tada gal net ir planą. Nemėgau šio alinančio, visus syvus išsunkiančio darbelio... Ačiū Dievui - neprireikė.

Kaip aš juos atradau? Čia, Paryžiuje, kai išlėkiau į Vieną?  Visai kita kryptimi? Jeigu ir nepamiršote pas ką skridau – priminsiu: lėkiau pas kaip musę iš barščių išdrėbtą leprikoną! Godų ir storžievį leprikoną! Pagiežingą ir kerštingą. Ir visai-visai ne kvailą! Juk žinote, kad su mažąja tauta man bendrauti netgi labai sekasi? O leprikonai labai panašūs į tuos airių klajoklius ar klajūnus – nomadus arba „minceir‘us”,  arba „pavees‘us”, arba kaip jie save vadina - „lucht siuil”. Šiurkštūs tipai, be šulo galvoje. Bet susitarti įmanoma. Ne visai beviltiška, nors ir kažkur netoli tos ribos...

- Įeik, - išgirdau dar net neprikišęs, o tik pakėlęs pirštą prie skambučio.

Nustebęs vyptelėjau ir kryptelėjau galvą. Nuspaudžiau durų rankeną: gerai, kad su pirštinėm, o tai šioji švara netviskėjo.

Iš karto dvelktelėjo drėgniems ir netvarkingiems pusrūsiams būdingas pelėsio kvapas. Beje, sumišęs su alkoholio ir dar kažkokia senai neskalbtų rūbų rūgštimi.

- Aš čia, - išgirdau iš kažkur, iš už siauro užgriozdinto koridoriaus galo.

Šniurkštelėjau nosimi ir pečiais vos neužkabindamas vos ne griūvantį koridoriuke sukrautą šlamštą, nuėjau link virtuvės.

Ir aš buvau Vienos centre! Nors, kita vertus - nieko keisto. Vos pora šimtų metrų nuo Imperatoriaus rūmų ir aikštės, taip sakant - atsidūrus antrame „žiede“ – senamiestyje – o ten pilna landynių. Ko tik čia nėra?! Pradedant kinų ir kokių vietnamietiškų patiekalų restoranais, ir baigiant šeimyninėmis vokiškomis knaipėmis. Tarkim, paėmus kokių penkių žvaigždučių viešbutuke pigiausią kambarį, veikiausiai jo langas žiūrės į uždaro kiemo šiukšlyną. Čia ne biurgerių miestelis, ne Austrija – čia Viena. O kampų, kiemelių ir uždarų erdvių – kaip prišikta... Žodžiu... Žodžiu, Viena - blusalynė dar ta. Tūkstančio metų senumo „Imperinis“ miestas, vienok.

- Ilgai užtrukai, - pamačiusi mane, stačiakampiu smakru parodydama, kad sėsčiau ant laisvos ir aptriušusios kėdutės, linktelėjo žmogysta. Prieblandoje būtybė su savo pailgu ir kampuotu veidu (ar snukiu?), su per kaktą einančiu rausvu randu ir iššieptais trikampiais, kaip kokio šuns ar rykliuko, dantimis ir savo šešėlį metančia kumpa nosimi, atrodė nykiai bauginančiai. – Sėsk. Gersi?

Leprikonas šalia nugerto pigaus viskio butelio tarkštelėjo antrą stiklinę.

Palingavau galva:

- Gersiu, - iš plačios palto kišenės išsitraukiau „Tris beždžiones“ ir mandriai, vienu pirštu, vienu judesiu nusukęs kamštuką, kuris nulėkė ir nubarškėjo kažkur po aprūdijusia kriaukle, kliukstelėjau pusę stiklinės leprikonui, o pats užsiverčiau ir gurkštelėjau kelis gurkšnius iš kakliuko (net nupurtė pagalvojus gerti iš tos stiklinės). Geras gėralas, vienok. Labai geras. Deginantis skystis kaitinančiai nubėgo tarsi per visą kūną.

Išsitraukiau pusiau išrūkytą popierinį cigarilių porcigarą ir žiebtuvėlį. Kol baigė gerklėje  deginti „eleksyras“, tarp pirštų pavoliojęs cigarilę, ją prisidegiau. Pakelį ir žiebtuvėlį nusviedžiau ant stalo.

- Gerbiu, - linktelėjo leprikonas, ir konstatavo: - Žinai, kaip į svečius vaikščioti.

Šiknius dar kartą linktelėjo ir dviem maukais ištuštinęs stiklą, trinktelėjo dugnu į stalą. Sugraibė maniškes cigariles.

- Tai laukei, sakai? - išpūsdamas dūmą vėl pripyliau leprikonui pusę stiklo. – Tik ne į svečius atėjau.

- Ne esmė.

Nutilome. Taip rūkydami išgėrėme dar po stiklą. Tiksliau - leprikonas iš stiklo, o aš - tiesiai iš gurklelio. Nors gėrimas ir su laipsniais, bet gerti iš purvinos stiklinės – vis tiek nesinorėjo.

- Papasakosiu, ką žinau. Viską. Bet ne už dyką.

- Įdėmiai klausau.

- Daugiau niekada netarnausiu nobiliams (didikams). Niekad.

Laukdamas tęsinio, ragindamas kalbėti, kilstelėjau antakius. Leprikonas vėl kaip balvonėlis linktelėjo ir išpūtęs dūmą, tęsė:

- Taip. Po judviejų pokštų, jie mane išdrėbė. Kaip šiukšlę, kaip purviną šliužą... Ne, nepagalvok, aš ant jūsų ne piktas (o ar ir galėčiau po tokių kerų?), kiekvienas ginasi, kaip moka, ar ne?

Pritariamai linktelėjau. Dar kartą gurkštelėjau. Padaugint nebijojau - prieš tai sočiai pavalgiau, o ir šis leprikonas man nekenksmingas: jį vien nuo minties, pakenkti man ir Karolainai, pykina, o gal net ir kaulus laužyt pradeda. Geras užkeikimas, turėčiau pasakyti.

- Taigi? Kokios sąlygos?

- UžtaripriešblanšąkadleistųgrįžtiįŽaliąjąSalą! – leprikonas taip greit išbėrė matyt senai išsvajotą sakinį, kad man net reikėjo kelių minučių jį „sugromuliuoti“.

- Kodėl nusprendei, kad galiu?

- Mačiau gi. Ir girdėjau. Blanša tavo giminė. Mano klausa gera. Man nereikia jokio „boino“, jokio „sido“, ne (papurtė galvą leprikonas), tik, kad tik kokia žalia paunksmė, gojus, ir viskas... Tik tiek...

- Jo, gerai prisidirbęs buvai, kad taip. Bet ne mano tai reikalas, ar ne?

- O tau iš tiesų įdomu?

- Ne.

Leprikonas į tai tik gūžtelėjo pečiais ir linktelėjo:

- Tai?..

- Sea. Geallaim... Bet sprendimus ne aš priimu.

- Suprantama... Įpilk.

Ir štai. Daugelis nežinomųjų, dėl kurių sukau galvą – jau „žinomieji“. Mozaika įgavo kontūrus. Ir leprikonas su gailiu atviru rekomendaciniu laišku, ir dar šiokia tokia žinute, adresuota tik nuo manęs, ir tik tetai Blanšai, išskrido į Dubliną, o aš - į Paryžių.

Taip, kad aš čia...

Šveicorius nusilenkia ir pagarbiai palydi vidun į „Pavillon LeDoyen“ restoraną...

Ne taip toli nuo Notre-Dame katedros. Neskubant, pėstute, su malonia dama už parankės – valandžiukė kelio... maža tokia valandžiukė.

Mėgau aš jį, šį restoraną. Na, ne kiekvieną apsilankymą Paryžiuje jame būdavau, bet jį jau žinau nuo užpraeito amžiaus. Neįkyriai senoviškas, neįkyrūs kandeliabrai. Aukštos lubas, o būtent tokias labiausiai mėgau (nemėgstu, kai spaudžia erdvę iš viršaus), ir dideli, milžiniški langai su malonia panorama į Eliziejaus laukus ir Mažuosius Rūmus - Petit Palais. Na ir maistas – šefui vien tik geriausi komplimentai! Tik tiek, kad dabar žiema. Deja. Panorama, per prietemas ir dulksną, ne kažin kokia. Net gatvės apšvietimai ir girliandos už lango, tūnančio slogučio neišvaiko.

Na, o apvalūs staliukai, pakankamai toli vienas nuo kito – rimtoms kalboms labai tinka.

Paėmęs meniu, buku žvilgsniu bėgiodamas per eilutes ir oficiantui ištaręs, jog galutinį užsakymą padarysiu atėjus kolegai, vis dar mąsčiau ar teisingai elgiuosi. Tikrai savo elgsenos teisingumu nebuvau įsitikinęs. Vėl teks kontaktuoti su organizacija, su kuria, dar ne taip senai, jokių reikalų nenorėjau turėti.

Tiesą pasakius, dabar atsigręžęs atgalios, galiu drąsiai sakyti, jog Lietuvoje, be viso to intrigų skiedalo ir šlamšto, pastaruosius dešimtmečius gyvenau labai ramiai. Man patiko. O dabar - jaučiausi kaip iš atostogų grįžęs. Kaip ten tie „statutiniai struktūrininkai“ sako? „Buvusiųjų“ nebūna? Matomai, kad tai tiesa. O su mano prigimtimi ir gebėjimais – jau iš gilios-gilios patirties žinau, jog ramybė – tik gražus sapnas. Prabangios atostogos. Vėliau ar anksčiau, gyvenimas  „klekstels“ ant subinės.

Nebent išprotėčiau, kaip, kad tie, kai kurie, senieji dievai...

Nebent...

Bet aš joks dievas. Ir net ne pusdievis. Ir dar neišprotėjęs. Ir visai nenoriu!

Tiesą pasakius, tūkstantąjį kartą per smegenis perleidęs leprikono informaciją, tikiuosi, jog anuomet, pas leprikoną, kai šis pradėjo lietis savo pasakojimuose, neatrodžiau kaip kvailas pusdurnius. Gaila, kad  pas leprikoną nebuvo veidrodžio. Nors, tikiuosi, jog atrodžiau atmestinai rimtas, kai viduje man plaukai šiaušėsi. Žodžiu, kaip supratau iš to buvusio kvapčiuko, Tribunolas išsaugojo savo pirmapradę struktūrą, bet viršūnėlės skilusios į kelias „politines“ sroves. Frakcijas. Iš esmės, į konservatyviąją ir naująją. Konservatyvioji taip ir norėjo likti prie 1814 m. „Vienos Konstitucijos“ – iš esmės taikdarių amplua - o “naujoji“ srovė – jau pajutusi galybę, po ranka turėdama platų agentūros ir specialistų tinklą – iš esmės tokį savotišką „kozanostra“, „masadą“ ar „KGB“, ar „CIA“ – jau gviešėsi valdyti pasaulį. Nei daugiau, nei mažiau. Įtariu, kad buvo veikėjų, kurie jau pretendavo į dievų vaidmenį. Ir nė kiek neperdedu! Gyventi amžinai ir amžinai valdyti.

Prakeikti snobai... Nesuprantu aš tokių. Ir nelabai noriu suprasti.

Tik tiek, kad didesnė dalis visų tų pasakojimų, nors padėjo susivokti, bet mane mažai lietė. Toks įspūdis, kad leprikonas visa tai liejo daugiau iš piktdžiugos, kad gali viską išpasakoti, nei iš reikalo.

Žodžiu, pastarieji svajojo (ir miegodami matyt sapnavo) po savimi paspausti ne tik būtybes, bet ir dievus, ir, tuo pačiu - žmones... Žmoniją. Visą pasauly su visomis būtybėmis - nuo kokios tarakaškos - iki Kūrėjo... Kokius ten būsimos „visatos“ modeliuotojus ir institutus jie buvo sau pajungę – net nenumanau, bet žaidimai vyko. Ir labai rimti. Tik ne taip sklandžiai, kaip „naujųjų“ partija norėjo. Jiems akivaizdžiai dar trūko jėgos. Pasak leprikono, jo neapleido nuojauta, jog žaidime dalyvauja - ar bent jau konkurenciją sudaro – dar kažkokia jėga... O gal net kelios. Bet nieko tikro pasakyti negalėjo. Nuojauta, ir tiek. Paėmiau, aišku, domėn – reikės būti akylesniam.

Po visų tų pusgirčio leprikono pliurpalų, gerai pagalvojęs, sudėliojęs pastarųjų metų įvykius, supratau, jog, ko gero, mane visa ta priešprieša pradėjo į save traukti dar pavasarį... Vilniuje. Nors ne - dar anksčiau – tikriausiai nuo mobilaus telefono gavimo paštu, dar prieš praeito amžiaus lūžį, kai tokių daikčiukų dar žmonija neturėjo... Na, žinote, gi – pasakojau..

Ir kas galėjo pagalvoti?

O, kas galėjo pagalvoti, jog kažkoks suskaldyto Toro kūjo gabaliukas gali tapti raktu į viešpatiją? Na, ne tiesiogiai į „viešpats“ statusą, bet iš leprikono supratau, jog jis turėjo savybę ne tik „viską daužyti“, bet ir atverti duris į kitas erdves, dimensijas. Tik „naujieji“ nespėjo. Kažkas juos aplenkė, o iš tų „kažko“ - aš perėmiau grobį. Ir perdaviau kažkur... Pradanginau. Ir tapau taikiniu. Va-va... O ir dar anksčiau – su tuo „žurnaliūgu“ - ne viskas jau paprasta... Ir Žaliąja Ledi... vienaip ar kitais, susijusi su Tribunolu. O kokie iš tiesų jų kėslai buvo? O  kas pasakys? Batoras, manau, galėtų duoti kokį pazlo gabalėlį. Ir visas tas vampyrų apsinuodijimas, manau, ne atsitiktinis... Visai nepamiršau jo pavasarinio perspėjimo, bet nemaniau, kad tai tyras asmuo, kuris man pagelbėtų. Bendroj visumoj, vis tiek nieko naujo, išskyrus kokią smulkmeną, jau nepasakys, o už nupiepusius informacijos trupinius, neturiu noro mokėti. Na ir neįdomu. Kas man darbo, tiesa pasakius? Man tik norėjosi atsikvituoti už gaisrą ir „pažiūrėti“ Karolainai į akis...

Ne, ne taip – užduoti jai vienintelį klausimą: „kodėl?“

Bet... Bet tos užuominos apie Kaliostrą? O po to, kai nebeliko vilties manęs užverbuoti – ar nebus pradėta dar ir slibinų medžioklė? Ir dar - Brunhilda dingo...

Atsitiktiniai dalykai?

Jau nelabai taip manyčiau.

Ar jau senai visa tai užkuliuose, šešėliuose, vyksta?

Klausimai...

Klausimai...

Klausimėliai...

O ar man į juos visu reikia atsakymo?..

Gerai pagalvojęs tik purtau galvą – kad ne -  nereikia...

O ir visos, ir pilnos kombinacijų schemos, jau, matyt, nebegali sudėlioti ir patys kombinatoriai... Kuo daugiau išorės veikėjų, tuo daugiau tikimybės teorijos paklaidų...

Na, o atsakymas į klausimą, kodėl nebereikalingo visažinio tarno, tai yra leprikono neužmušė, kaip tik net labai aiškus. Abejotina, aišku, kad juo dar norėtų pasinaudoti, išskyrus, kaip patrankų mėsą - jis jau su pernelyg ryškia žyma, brokuotas, taip sakant. O didžiausia tikimybė, kad jį tiesiog užmiršo. Tam kartui, gal turėjo kokių minčių, nusiuntė taip sakant rezervan, kad pagalvotų ką su juo veikti, ir apie jį pamiršo. Ne pirmas jis toks, ir ne paskutinis... Pabandysiu paaiškinti: senieji „aristokratai“, kurie sudarė Tribunolo branduolį – į tokius sutvėrimus, kaip leprikonas, ar šiaip – tarnai - nuo senų senovės įprato žiūrėti, kaip į baldus. Žiauriai skamba? Bet tokia tiesa. Net kokia Bekingemo rūmų šeimininkė, abejoju, kad žino savo tarnų vardus, išskyrus vyriausiojo liokajaus. Įgimta ir išsiugdyta arogancija žemesniems sluoksniams, tiems, kas jiems tarnauja...  Visi jie niekalas, jų akyse. Kaip klasikai sako - „karalių atmintis trumpa“...

Ir iš kur jis tiek žinojo? O čia tai jau viskas paprasta – leprikonai smalsūs, kaip ir visi naminukai, mėgėjai kišti nosį ir ausis ir ten, kur jiems nedera -  patys geriausi informatoriai, jei reikia.

Žodžiu, kaip supratau, kol kas „naujieji“ jokios persvaros prieš „konservatyviuosius“ neįgiję. Bet juos be paramos užkabinus – užkabini ir pačią „sistemą“, tai yra – prie jų galėjo prisijungti ir „konservai“. Tada būtų didelės „šakės“ ir dar su mažom „šakutėm“ – katastrofa. Vienišo pirato antpuolis, kurį greit sutraiškytų „sistemos“ dantračiai... Ir viskas. Savo egzistencijai reiktų skubiai ieškotis kitos visatos. Lysti į pogrindį. Tik aš neturiu gebėjimo lakstyti po „visatas“... deja...

O gal jau  turiu?

Nejučiom pasižiūrėjau į „tatuškę“ ir per marškinius lengvai apčiuopdamas naująjį savo pakabuką, pasitaisiau kaklaraištį.

Sužinojus, kur reikia ieškoti Karolainos – nebeliko problemos surasti ir jos tikslią buvimo vietą. Teoriškai galėjau bandyti „šturmuoti“ ir vienas.  Bet, gerai pagalvojęs ir klaikiai atsidusęs, nusprendžiau, kad taip elgtis neverta. Pasirūpinti užnugariu vertėjo - čia ne iš kokių žmogėdrų ugnį pagrobti ir sėdus į burlaivį rankele pamojuoti...

Teko prisiminti senus ryšius... Kažin ko nesitikėjau, bet, įtariu, kad šie sužinoję, jog žaidiman įtrauktas ir aš, pradės dėlioti naujus „pazlus“ – aš ne bezdžionėlė, o pas juos smulkmenų, galutiniame variante – nebūna... Dažniausiai...

 

***

 

Juodu kostiumu ir baltais marškiniais apsirengęs oficiantas atlydėjo tvirtą, plačiapetį, aukštą, nuplikusį arba labai švariai nusiskutusį galvą, vyrą. Iš povyzos ir pasisveikinimo, o vėliau ir iš žvilgsnio, supratau, kad kariškis. Žmogus grimas. Taip. Ne nuo itališko žodžio „grimo“, o nuo senoviško vokiško žodžio „grimm“, „grimmlich“. Daug reikšmių turi: nuo žiaurus ir baisus – iki negailestingas. Idealūs kariai. Bet juos sunku identifikuoti. Gal taip iš karto nebūčiau supratęs, bet, matomai – čia jau „gyvačiuko“ įtaka...

Vienas kitam prisistatėme – tai buvo Paryžiaus Tribunolo skyriaus komandoras Žiuljenu Debua.

Formaliai apsikeitėme keliomis frazėmis apie orą ir dar kažkokius niekalus. Formaliai užsisakėme maisto. Tiesa, truputį meluoju, neatsispyriau pagundai užsisakyti „ithiviers feuilleté, de lièvre mariné, jus royal“ arba, paprasčiausiai - marinuoto kiškio sluoksniuotoje tešloje su karališkuoju sulčių padažu. Porcijos, kaip žinia, tokiuose restoranuose mažytės. Nepersivalgysi, o, tuo pačiu, ir dalykiniai kalbai netrukdo. Su įdomumu pastebėjau, jog pašnekovas užsisakė „feuille à feuille de bœuf Wagyù“ – jautienos išpjova su „salota“ ir padažu. Tai, kad jautiena ne šiaip jautiena, o iš japoniškos vagiju jautienos, kurios aš, tarkim, nuo kokios belgiškos karvutės pagal skonį neatskirčiau – rodė, kad jis arba tikras estetas gurmanas (tai daug ką pasako apie žmogų), arba tiesiog bakstelėjo pirmą pagal sąrašą. O gal, tiesiog, neretai čia būdavo?

- Maestro Jenekas Alenas, puikus šefas, - permušiau jau užtrukusią tylą. Matomai komandoras Žiuljenas laikėsi nuostatos, jog, kadangi aš kviečiau į susitikimą, tai man ir reikia pradėti kalbą. Taip, toks tipažas, saldofonas, galėjo baigti pietauti ir tiesiog padėkojęs už draugiją, išeiti. Pats kalbos nepradėjai, pačio ir rūpestis. – Taigi...

- Taigi? – kilstelėjo antakius komandoras. Įspūdingai juodi antakiai atrodė, kaip nupaišyti.

- Reikalinga pagalba. Grande magistras tikriausiai nušvietė problemą?

Žiuljenas, tarsi būtų išgirdęs iš kažkokio vaiko kokią nesąmonę, kaip pavyzdžiui: „vėjas pučia, kadangi medžiai siūbuoja“ - atlaidžiai vyptelėjo. Nors aš ir pats supratau, jog kvailai pradėjau.

- Tik tiek, kad man bus įdomu mesje išklausyti. Jog padėčiau tiek, kiek esti mano kompetencijos ribose nepakenkiant Tribunolo interesams.

Dabar jau aš šyptelėjau ir linktelėjau. Veikiau sau, nei komandorui. Padėkojau oficiantui, kuris nurinko jau tuščias lėkštes, atsisakiau deserto, paėmiau tik kavos ir brendžio. Panašiai pasielgė iš Žiuljenas. Tad, jau aiškiai žinodamas, kad reikalą turiu su buvusiu (o gal ir esamu) pakankamai aukšto rango kariškiu, trumpai ir glaustai, paminėdamas pagrindinius ir tik svarbiausius akcentus, išdėsčiau savo mintis.

Komandoras Žiuljenas padėjo ranką ant stalo ir susimąstęs pirštais pabarbeno į stalą. Akivaizdžiai jo galvoje mintys tekiojo srautais, triukšmingu upeliu. Jei būtų galima išgirsti jų foną, tai, matyt, jis būtų užgožęs ir ramią muziką, ir iš už gretimų staliukų girdimą ošesį.

- Mesje įsitikinęs, jog ji ten?

- Mesje Debua, - palenkiau galvą ir jau įrėmiau akis į jo. – Aš – Kleseris. Aš visada randu, tai ko ieškau.

- Khmmm. Neįsižeiskit. Mesje tas pats legendinis Kleseris, Rakčius, kuris atrakina bet kokias spynas?

- Sakykim taip: dar nebuvo tokios, kurios neatrakinčiau, - linktelėjau.

- Tada man tapo suprantamas jūsų keistas akcentas.

- ..? Man senai neteko bendrauti prancūziškai, o ir Luizianos įtaka..

- Ne, jūs šnekate puikiai. Tik labai panašiai, kaip šnekėdavo dar mano močiutė. Ne taip senoviškai, bet labai panašiai. O jūsų sutuoktinė, madam Karolaina, tai matyt ta pati, per kurią „Katerina“ paskandino Naująjį Orleaną?

- Jūs apie tai kažką žinote? – atsakiau klausimu į klausimą. Nieko apie šią istoriją, prisipažinsiu, nežinojau. Bet kažkas tokio nereikšmingo Kari žodžiuose, kažkada buvo šmėstelėję.

- O! Tai ne mūsų reikalas, - komandoras savaip suprato mano klausimą į klausimą ir  bereikšmiai šyptelėjęs, pakėlė brendžio taurę, truputį gurkštelėjo – aiškiai su malonumu. – Anas pasaulis tegu verda savo sultyse. Jie turi savo „tribunolą“ (pašaipiai ar paniekinančiai vyptelėjo).

Supratau, kad daug ką žino. Bet tai nebuvo susiję su manimi, mano einamaisiais rūpesčiai ir rūpėjo tik tiek, kiek gali būti smalsu, bet ne daugiau. Tad nepasidaviau pagundai klausinėti, o tik pritariamai linktelėjau.

- Žinot, mesje. Aš kaip komandoras, niekuo jums negalėsiu padėti. Mesje Princas, pakankamai įtakingas asmuo ir, toli gražu, ne paskutinis grandų hierarchijoje. Jo žodis turi svorį. O, be to, madam Karolaina yra, kaip suprantu, mūsų agentas. Taigi.

- Mhm... – krestelėjau ranką pasižiūrėti kiek valandų ir, matydamas staiga jo nustebusį ir tyrinėjant žvilgsnį, jau automatiškai ištariau. – Tada nedrįstu gaišinti jūsų brangaus laiko... ir tikiuosi, jog duosite man bent pusę paros (daugiau nereikės), prieš pradėdami aktyvius veiksmus...

Kitaip tariant, prašiau jo į kilusius neramumus aktyviai nereaguoti.

Sutrikęs nutilau, nes buvo panašu, jog paskutinio sakinio jis net negirdėjo.

Nusekiau žvilgsnį ir supratau, jog komandoras Debua įsispoksojo į mano ranką. Tarsi karštligiškai studijavo „sparnuoto gyvačiuko“ tatuiruotę.

- Ouiii... – pagaliau ištarė jis. – Prijaukintas. Net didžiausias magas, kad ir pats Paracelsas, atiduotų viską kas brangiausia, vien tik už galimybę pabandyti prisijaukinti drakaenę (dracaena)... Taaaip.

- Magai... Net Odinas, jei dar būtų gyvas, antrą akį... – mintyse šyptelėjęs, paantrinau jam.

Komandoras pakėlė akis ir jose jau nebesimatė tos šviesos, kuri spindi, kai „tėveliukas“ žiūri į padykusį vaiką.

- Taip, kuo mes baigėm? Dėl laiko, taip (vis tik girdėjo!)? Gerai. Oficialiai pareiškiu, jog Paryžiaus komandorija, prie to nekiš pirštų ir rekomenduos nepradėti jokių savo žaidimų, ir į visokius pasikėsinimus, bus reaguojama kaip dera, pagal protokolą, - Žiuljenas trumpam nutilo ir vis dar susimastęs gurkštelėjo. Patikėkit, įsitempiau kaip styga, ir, kaip spėjau, tai nebuvo pabaiga. - Bet, kaip privatus asmuo (aha - tik ausis ištempkit – tokio rango privačių nebūna), galiu jus suvesti su frylanceriais. Tik žinokit, jie brangiai ima.

- Manau surasim bendrą kalbą.

- Artefaktais.

- O, kaip, - galva sudūzgė kaip bičių kamuolys. – Švento Klauso astroliabija tiks?

Man šis artefaktas buvo visiškas niekalas. Jis padeda susioreantuoti bet kokioje erdvėje, nurodo kryptį, lygtais, esant didžiam pavojui jūroje, jei audra ar koks kataklizmas ir perneša jo savininką į artimiausią ramią vietą. Matyt prietaisas todėl ir vadinamas šv. Klauso.

- Ji jau kaip šimtas metų dingusi, kiek žinau.

- Ne, ne dingusi. Paprasčiausiai užsakovas, kuris jos ieškojo, nesusimokėjo, tad teko pasilikti sau.

- O žinant, kaip jis baigė savo dieneles...

Aš tik gūžtelėjau pečiais.

- Žodžiu, susitarsit, - komandoras kalbėdamas ir traukdamasis piniginę, atsistojo. – Manau juos sudomins. Per porą valandų susisieks.

 

***

 

Ne, na nesakykit – vis tiek žiema yra šlykštus dalykas. Štai, būtų šilta, vasara, prisėsčiau dabar ant kokio bordiūro ar ten toliau po medžiais esančio suolelio, šalia žaliuojančių krūmų. Suvalgyčiau kokių ledų porciją, kavos gurkštelėčiau iš vienkartinio popierinio puodelio; kur nors pavėsyje surūkyčiau cigarilę... Tai ne - žiema. Ant suolelio nepasėdėsi...

Temsta

Šalta.

Dargana.

Dieną pasnaiguriavęs sniegas ištirpo ir dabar viską gaubia skystas rūkelis. Tos prieškalėdinės girliandos...

Kojos šąla, galų gale. Tie kostiuminiai bateliai per plonais padais.

Nors ne, girliandos gražu. Ir šiaip - miestas visai gražiai pasipuošęs. Ir kaip visuomet - triukšmingas. Tik aš kiek pernelyg buvau įsitempęs.

Atsistojęs nuošaliau nuo žmonių, prisidegiau cigarilę. Pasimėgaudamas, su iškvėpto oro garu, išpūčiau dūmą ir įsistebeilijau į tamsius ir nebylius Konsjeržerio langus. Nubėgau akimis rūkelyje skęstančius stogus, langus, kolonas,  pilkus pamatus... Nors ir čia jautėsi prieššventinis sujudimas. Guviai vaikštinėjo žmonės, triukšmavo, šurmuliavo... Švytintys veidai... Laukiantys Kalėdinio „stebuklo“...

Girliandomis išpuošti medžiai žybsi visomis vaivorykštės spalvomis...

Taip... o anuomet čia medžių nebuvo...

Kaip nebuvo ir suolelių...

O už tat buvo ešafotas, giljotina ir kraujo ištroškusi kaukianti minia...

Rūkas tarsi sutirštėjo, nusileido...

Susidarė toks įspūdis, kad vėl jaučiu Konsjeržerio požemių tvaiką... Visur dvokė nesipraususių žmonių kūnais, prakaitu, šlapimu. Kažkokiom paplavom ir rūgėsiais. Tas dvokas veržėsi per visus plyšius, net į tas kameras, kur kažkas buvo išsipirkęs gultus...

Riksmai, beviltiškumo šauksmai...

Pasigirsta atšaunamos velkės, neaiškūs riksmai, bildėjimas, kažkas maldauja gailesčio ir girtų bedančių sargybinių su trispalvėmis rozetėmis kepurėse juokas... juokas... net kvatojimas...

Akimirkai visi balsai ir gaudesys nutyla, tarsi visi įsiklauso, tarsi palydi kažkokį velkamą didiką, kuris matyt tiesiog buvo tysiamas į „Salle de la Toilette“. Ten jį apkuls, iš jo atims visus asmeninius daiktus ir nuvilks prie giljotinos... Didikas jau dabar sugebėjo tik savo vapėjimu juokinti sargybinius. Net kaliniai, kurie nesėdėjo požemiuose, kuriems buvo leidžiama vaikštinėti kalinių galerijoje, nuščiuvo...

Viskas, nuvilko. Bet sargyba ir prižiūrėtojai nenurimo. Vienam iš nužmogėjusių prižiūrėtojų, mokančiam daugiau mažiau balsu dėlioti raides – skaityti -  nerišliai skiemenuojant ir švepluojant, per sąrašą braukiant taukuotu ir purvinu pirštu, iš vienutės išmetamas dar vienas apšepęs ir ligotas didikas, o vietoje jo įstumiamas kažkoks dabita... Šis, matyt, susimokėjo už vienutę, tad ankstesnysis, nebegalintis mokėti – tapo nebereikalingas... Jis taip pat, raginant šautuvų buožėmis, nuginamas link „Salle de la Toilette“...

Neturėjau anuomet pinigų susimokėjimui už gultą. Bet nebuvau ir įmestas į kamerą. Tai kažkiek guodė. Matyt nelaikė manęs pavojingu, o ir sučiupo vien todėl, kad neturėjau prisisegęs trispalvės rozetės... Na, dar ir karininko švarkas, ir pasipriešinimas girtiems ginkluotiems pašlemėkams...

Vėliau pats savęs klausinėjau, kodėl, kai tik giljotinavo karalių Liudviką, o po to ir Antuanetę, aš nedingau iš šalies? Kodėl? Po šiai dienai negalėjau to paaiškinti... Vykdžiau kažkokio tai arkmago užsakymą... Per tarpininkus aišku. Vėliau, daug vėliau aš sužinojau, kam manęs iš tiesų reikėjo ir kam reikėjo tų mirčių, ypač karališkosios šeimos...

...kažkas norėjo gyventi amžinai... O tam reikėjo karališkosios energijos... Kaip ten sako? Karališkame kraujyje dalelė Viešpats, o dvasioje visatos beprotybė?..

Bet tuomet aš viso to dar nežinojau... Žinios atėjo vėliau... su laiku...

O, tuo tarpu – buvau kaip aklas šunytis įmestas į kaliūzę, iš kurios tais laikais retas išsprukdavo... Daugumos kelias per „Salle de la Toilette“ link ešafoto, link giljotinos...

Tik trečia diena šiame Bastiliją pakeitusiame pragare. Nors mieliau jau būčiau Bastilijoje. Tik jos jau nebėra.

Apšepęs, nesiprausęs ir prasmirdęs.

Nuo ryto iki sutemų slankiodavau po kalinių galeriją... Man atrodė, kad jau pažįstu ją atmintinai – nuo virš šešių laiptelių, grotomis užtverto praėjimo - iki be proto aukštus skliautus prilaikančios paskutinės kolonos nutrupėjusio bareljefo...

...pro kojas prasmuko apšepusi žiurkė.

Pavargusios kojos sustiro, prie šaltos sienos priglausta nugara jau senai pašiurpo ir nevalingai pritūpiau.

- Se lever! – išgirdau rėkiant pragertą ir girgždantį anapus grotų stovinčio prižiūrėtojo riksmą. Jis nervingai vėzdu sutarškino per metalinius strypus. - Vous ne pouvez pas vous asseoir!

Taip, stryktelėjau. Liepia atsikelti ir tūkstantąjį kartą iššaukia, jog sėdėti negalima. Ir neklausyti negali. Įniršęs, paims ir supainios su kitu kaliniu, ir nukeliausiu link ešafoto. Tiesiog net nesigilinęs, atėjus konvojui bakstels pirštu į mane, o šie ir vardo nepaklaus... Tokie ne retenybė...

Net bijojau pagalvoti, kaip aš užgimsiu iš naujo, kai neturėsiu galvos? O jei dar pašlemėkai ją pasmegs ant smaigo ir lakstys po gatves gąsdindami paryžiečius? Kūnas sau... galva sau...

Nuo tokių minčių, net kilstelėjęs ranką pasičiupinėjau kaklą ir nurijau seilę.

Pilvas sugurgė... Alkanas... Prie tos kiliburdos ar paplavų - dvi dienas negalėjau prisiliesti, nors žarnos jau viena kitą rijo. Nors iki tol maniau, jog esu ne išrankus... Klydau...

Labai klydau.

Kaip dabar pagalvoji, Konseržjeryje, per tas tris dienas ar paras, manyje daug kas lūžo, o tuo pačiu ir pasaulio suvokimas... Pirmiausiai tai pradėjau vertinti maistą – net sudžiūvusios duonos kriaukšlelę viduryje vandenyno, iš kurios, pabarškinus į stalą, iškrenta kirminai... Net kepintus storus vikšrus ištraukiamus iš po žievės ar iš „unguengo“ vaisių, kur nors Afrikos dykynėje, ar šiaip, kokią baudžiauninkų balaną... Ir visa tai buvo delikatesai, palygint su tomis primyžtomis srutomis, kurias čia atneša taip vadinami „revoliucionieriai“... Pats brangiausias viešbutis kilmingiesiems, prieš iškeliaujant pragaran... O gal ir rojun... Štai, už kitos kolonos kūkčioja kažkokia madamuzelė... Kiek jai? Dvylika? Keturiolika? Dar švarūs rūbai... Augo tėvų namuose, lankė bažnyčią, mokinosi kokio siuvinėjimu ir didžiausia jos nuodėmė, matyt – apkalbos ar kuklus dėbčiojimas pro rakto skylutę į kambarį, kur tarnai krušasi... Ar brolis koks su meiluže... O gal tėvas... ir... ir dabar giljotina... O prieš tai - gal dar blogiau... pažins padugnes... pajaus... ir dar iškęs kokį „lelijos“ išdeginimą įmantriausioje vietoje, o tada jau išprotėjusi ar paklaikusi, nesavom kojom nupėdins ant ešafoto... ir dėkos Dievui, kad kančios pagaliau baigsis...

Giljotina...

Jau po paskutiniojo švedų sviedinio netoli Kėdainių, vengiau karo sūkurių, bet po Konseržjerio, kiek įmanydamas - nešdavau kudašių iš bet kokios šalies, kur tik prasidėdavo revoliucijos...

Beprasmybių beprasmybė...

Beprasmės žudynės, beprasmis padugnių teroras... Ir nieko daugiau... Čia net ne kokie nors nepriklausomybių karai, net ne religiniai, kurie ir šalia nestovėjo... Tai gyventojų, kurie nesupranta kas darosi – absoliutus teroras. Tai iš žmonių ir būtybių išsiliejęs netramdomas gaivalas ir siaubas...

Būtybės... O taip, tokiose vietose visos būtybės, ypač mentalinės, kurios siurbia ar maitinasi baime, siaubu ir kančiomis – tiesiog bujoja...

Štai, kad ir tas prižiūrėtojas... Pats tikriausias išgama. Arba, kaip vokiečiai sako „Höllentier“ – prasmė būtų – pragaro išpera? Kvailos kančiomis besimėgaujančios būtybės, kurios ištikimai tarnauja savo kažkokiam „vadukui“... Neretai, net sutinka kartu su juo pasilaidoti... Pagal legendas, tai juos, kaip palydovus faraonams, net į kapus įmesdavo... Niekingi sadistai, kurie įsitikinę, jog įbauginti gali bet ką...

Vėl konvojus...

Oho! Bent jau man per tas tris paras tai buvo nematytas vaizdas.

Aiškiai ne nuotaikoj esantis pagiringas vyriausiasis prižiūrėtojas, pamatęs ateinančius, pribėgęs prie lankytojų, kurie prašėsi susitikti su kažkokiais kaliniais, juos apspardė. Šiurkščiai nustūmė šalin. Su regimu malonumu jam į pagalbą puolė ir mane aprėkęs prižiūrėtojas su vėzdu. Lankytojai (porelė kažkokių moterėlių ir beūsis jaunuolis) rėkdami, tiesiog pabandė bėgti, bet čia pat, pamatę ginkluotus karius, užgniaužę kvapą, prisiploję nugaromis prie sienos, sustigo - tiesiog, matyt, būtų daug ką atidavę, kad taptų tos sienos akmeniniais bareljefais. O pasipūtę, išmuštruoti ir savimi be proto pasitikintys kariai į juos net nedirstelėjo. 

Konvojus? Šįkart keistas. Ne ginkluoti padugnės, o prie revoliucionierių pritapusio kažkokio pulko kariai - keturi pėstininkai su prancūziško standarto muškietomis ir ant jų užmautais durtuvais. Jie supo kažkokį pasitempusį pareigūną, matyt teisėją ir jį lydintį kažkokį puskarininkį. Laivyno? Paryžiuje? Pastarasis, kaip ir tas teisėjas, klerkas ar kas ten jis bebūtų taip pat neturėjo šautuvo, užtat buvo ginkluotas dviem pistoletais užkištais už diržo ir ant partupėjos, perpetinio diržo, kabančiu abordažiniu kutlasu (cutlass) arba jūreivišku falšionu be makštų. Specifinė juoda žema cilindrinė skrybėlė užriestais kraštais su inkaro ženklu ir šalia prisegta trispalvė rozetė, mėlynas nutrintas švarkas su dviem eilėm varinių sagų ir vėl didžiule trispalve revoliucionierių rozete. Visiškai nutrintos mėlyno milo kelnės ir bateliai su sidabrinėm sagtim... O štai veidas – kažkoks keistas – per šešėlius dorai įžiūrėti nebuvo įmanoma, bet ir vėliau, kai jau galėjau į jį įsižiūrėti – kažkoks keistas – prasmunkantis pro akis.  Veidas, kurio neįmanoma atsiminti... Taip, yra akys, yra nosis, pailga forma su nuosaikiais skruostikauliais; juodi beformiai ūsiukai, bet nė vienas bruožas neįstringantis... Tuomet pamaniau, jog galimai tai kas nors ir mimų. Kaip vėliau paaiškėjo – ir neklydau.

Aukšto stoto civilis-klerkas užrėkė ant vyriausio prižiūrėtojo. Šis nuolankiai, stebint prižiūrėtojui su kuoka, kuris, stovėdamas už nugaros aiškiai mėgavosi savo vado pažeminimu, drebančia ranka pabandė raktu pataikyti į spyną...

Pavyko tik iš trečio karto...

O lankytojai – tos dvi moterėlės ir pienburnis, tarsi kokie nematomi vaiduokliai, net nešnarėdami dingo link išėjimo. Nors niekam šie ir nerūpėjo...

Atėjusieji vidun nėjo. Jie taip ir liko priesalyje, priešais grotas. Aiškiai matėsi, kad tam klerkui čia būti visai nepatinka ir jį trikdo ne tik smarvė, bet ir slogi atmosfera. Jis, išsitraukęs nosinę nusišniurkštė, paraukė nosį, pasitaisė pensne ir vėl nosinę priglaudė prie nosies.

Tuo tarpu vyriausias prižiūrėtojas, jau pravėrė grotuotus varčius ir užbaubė taip, kad norėjosi tik susiriesti:

- Citoyen Clesser! Ici! (Pilieti Kleseri, čionai!)

Kalinių galerijoje visi nuščiuvo. Net žliumbianti madamuzelė sustingo. Net aš, ne iš karto supratau, jog šaukia mane.

- Citoyen Clesser!  Iii-ci!

Jau antrą kartą užbaubus, suveikė sąmonė ir atsistūmęs nuo kolonos, sustingusiomis kojomis išėjau į priekį. Palypėjau laipteliais. Manęs niekas nesustabdė. Nustebęs, girdėdamas už nugaros tik kalinių šurmulį, praėjau nuo česnaku ir dar velniai žino kuo dvokiantį, paslaugiai atsitraukusį vyriausią prižiūrėtoją, ir sustingau prieš klerką.

- Citoyen Clesser? – klerko balsas buvo įtaigiai mandagus, švelnus, bet valdingas. Jautėsi tos tokios hipnotizuojančios metalinės natos.

- Oui... – tankiai sumirksėjau.

- Lieutenant du bâtiment de ligne „Morengo“?

Pirmą kartą girdėjau apie tokį karo laivą, bet instinktyviai linktelėjau, o štai puskarininkis - iš tiesų išgelbėjo padėtį:

- Votre mandat, citoyen lieutenant... – ištiesė sulankstytą popierių su perlaužtu admiraliteto antspaudu.

Purvinais pirštais, mintyse susigėdęs juodų panagių (kaip kvaila tokioje situacijoje apie tai galvoti!), paėmiau popierių.

- Merci, ci-toyen, - man, neįpratusiam prie šio kreipinio, ganėtinai dirbtinai nuskambėjo.

- Oui, - linktelėjo klerkas, kuris regimai nekantraudamas iš čia dingti, jau trypčiojo. - Vive la révolution!

- Vive la révolution, - linktelėjęs kaip kokia papūga atkartojau, bet mano žodžius užgožė už nugaros garsiai trinktelėję varčiai ir skląstis.

Klerkas tik sulinksėjo ir vėl išsišnypštė...

Po poros minučių jau buvome lauke. Nuo saulės spindulių, net nusičiaudėjau. Klerkas nebeatsigręžęs, apsuptas keturių sargybinių, kurie iš kelio buožėmis vaikė šėliojančią minią, dingo link Teisingumo rūmų kažkokio tai nežymaus įėjimo, o aš sutrikęs marksčiausi ir dairiausi – atrodė jog amžinybę, bet iš tiesų - tik akimirką: šalia manęs pasilikęs laivyno puskarininkis timptelėjo man už skverno ir mudu nupėdinome link Saint Michelio tilto kuo toliau nuo Teisingumo aikštės.

Nueidamas tik dar kartą pasukau galvą ir, pamatęs sublyksėjusius pakeltus giljotinos ašmenis ir akimirkai nuščiuvusius pašlemėkus, nurijau kartėlio pilną seilę. Jau nusukus galvą ir greita žingine sekant paskui puskarininkį, pasigirdo riktelėjimas, sunkus čežėjimas, pokštelėjimas ir pakvaišusios minios staugimas.

- Ševalje, - priliečiau (iš eisenos ir povyzos buvau įsitikinęs, jog čia ne prasčiokas) priekyje einančiojo petį.

Reakcija buvo netikėta: jis staigiai, nublokšdamas mano ranką, kita ranka stumtelėjo link kolonos prilaikančios vieną iš namo arkų (taip, tuo metu ant tilto, kol kitą šimtmetį jo neperstatė, ėjo dviguba eilė gyvenamų namų ir krautuvėlių, ir tik siauru grindiniu per vidurį galėjo judėti pėstieji, vežimai ar raiteliai).

- Dar kartą žmonėse esant išgirsiu – pats nušausiu! – pypkės, kurią eidamas kimšo tabaku, kandikliu, vos neišdūrė akies. – Pilietis. Citoyen! Dabar mes visi piliečiai! Net tokie susnos kaip tu!

- Bet...

Palydovas ar gelbėtojas (tą akimirką net nežinojau kas jis), tarsi nuvydamas musę mostelėjo, kad užsičiaupčiau. Jo akyse blykstelėjo žaibas:

- Ką tu jautei Luizai? Luizai? Tiesą! Ir tik tiesą!

- Pačius šilčiausius jausmus. Norėjau prašyti jos brolio sutikimo... Aš pas ją vykau, kai mane suėmė... – tai nebuvo visiška tiesa. Bet labai ir labai arti jos. Suglumęs ir apdujęs, bet vis tiek mažumėlę, labai mažai pamelavau.

- Ką jautei? – rudos puskarininkio akys manąsias tiesiog gręžė.

- Jaučiu, - kažkaip pats savimi pasidygėjau.

Vyrukas atšlijo ir papurtė galvą:

- Aš jos brolis, - sugriežė dantimis vyrukas. – Jos nėra. Šiltinė. Nėra...

- Bet kaip?.. – pasijutau susmirdęs ir purvinas. Ne tik išoriškai, bet ir sieloje. Prie to nemanoma priprasti, o būtina!

- Ir dėl manęs tu nors supūtum, - vyrukas riebiai nusispjovė ant grindinio. – Aš tik vykdau jos paskutinę valią. Priešmirtinę...

- Dėl Dievo meilės...

...staiga migla išretėjo ir pajutau, kad styru iš šalčio...

Net nesusivokęs, apsidairiau aplinkui...

Pasijutau, kaip žuvis ištraukta į krantą...

Ir krūtinę deginantis karštis... Tarsi kas įkaitusią anglį būtų prispaudęs.

Nejučia plojau sau per krūtinę ir pajutau įkaitusį pakabuką... „Sidabrinę Bibliją“, kaip jį praminiau...

O-pa...

Nieko sau...

Papurčiau galvą išvaikydamas senų laikų miražus ir apsidairiau...

Ne, panašu, jog skirtingai nuo lofto, aš pats niekur nebuvau dingęs, tik atmintimi prasmegęs...

Giliai įkvėpiau ir iš karto čiuožtelėjo galvon dvi mintys. Kaip ten buvau sakęs?

„Karališkame kraujyje dalelė Viešpats, o dvasioje visatos beprotybė?“..

Bolein...

Stiuart...

Karolis...

Liudvikas...

Antuanetė...

Nikolajus... net su visa šeima!..

Kas ten dar? Visų neatsiminsi...

Gal todėl kinų imperatoriai iš Uždraustojo miesto ir kojos nekėlė? Paniškai bijojo?..

...ir?

...ir Karolaina ant altoriaus...

...Karolaina pas Kaliostrą...

???

??

?

O ir aš pats...

Blyn...

Tik tokie kaip aš – itin didelė retenybė – ne visiems, net arkmagams žinomos, o gal ir visai nežinomos mano kraujo ir dvasios savybės (išskyrus tuos kelis persekiojimo atvejus)... O tai medžioklę paskelbtų dar tokią... Tai ir buvo paskelbę!.. Ir tik Luizos priešmirtinis prašymas sumakalavo kažkieno planus! Išgelbėjo mane nuo...

Toliau net nebesinorėjo baigti minties – beveik pakirto kojas nepakirto...

- O blia... Nafig, - keiktelėjau ir per atsagstytą paltą pasikasiau tarsi nudegintą vietą.

Ir čia pat antroji mintis. Nors, veikiau net ne mintis, o suvokimas. Štai dabar, man tapo aiškus atsakymas, kodėl, rodos čia, tai yra, gretimoje Saint Luiso saloje, aš beveik negalėjau štai taip – imti ir suvokti kur slepiasi, ar kur slepiama Karolaina... Jau net neabejojau, jog ji tapo kažkieno intrigų auka... Šios abi salos, tai kančių, tikėjimo ir visų žmonijos bėdų salos. Čia pat koplyčios, čia pat katedra. Čia pat - tiesiog permirkusi žmonių krauju ir jų kančiomis žemė... Viskas vienoje vietoje ir dar apsupta tekančios Senos vandens...

Numečiau cigarilę ir, nekreipdamas dėmesio į kažkokių, matyt ant ekologijos kryptelėjusių kvaišų žvilgsnius, nupėdinau link Saint Mišelio tilto. O taip – jis nuo tų laikų perstatytas. Nebėra ant jo statinių. Gražus, stilingas, bet be jokio šarmo. Reikėjo grįžti į viešbutį ir užsirakinti. Ir pabandyti patyrinėti, ir net, jei išeis – pasipraktikuoti su „Sidabrine Biblija“.

Atidėlioti negalima.

Tarsi pritardamas mintims, „tatuiruotė“ ant riešo atgijo ir kelis kartus apsisuko...

Ir ką gi, aš jau pajutau, jog esu pastebėtas. Tiesiog visa natūra pajutau kelis žvilgsnius, iš kažkur viršaus, iš beveik jau sutemusio dangaus. Kilstelėjau galvą ir tarsi akimis pagavau žibintų šviesoje šmėstelėjusius kažkokius šešėlius. Na, siurprizo nebus. Na ir nereikia. Tegu laukia. Tegu rezga ką tik nori. Juolab, tiesą pasakius, ir nesitikėjau „juos“ užklupti netyčiomis. Visiškai kvailys būčiau, jei to tikėčiausi. Tai tiesiog neįmanoma. Štai, pasišalinu, o jie tegu spėlioja ką aš sumąsčiau, nors aš nieko nesumąsčiau, išskyrus tai, jog grįšiu jau ryt vakare. Ir labai, labai tikiuosi, jog jie bėgs. Sprunkantys padarai ar žmonės – tai labai - labai gerai! Sprunkantis visada padaro klaidų. Gaišta mėtydamas pėdas... O nuo manęs sunku pabėgti. Kiek reikia, tiek galiu ir vytis – nors šimtą metų! Bet viltis – durnių motina – niekur jie nebėgs. Veikiau sugalvos kokius nors spąstus. Net įdomu, o kam aš jiems reikalingas? O gal nusispjaut ir viskas? Amžinai jie ten nelindės. Kam šturmuoti? Lys? Žaisti pagal jų taisykles?

Geras klausimas. Kol kas neturiu atsakymo. Bet jau turiu kozirį... Ant artefaktų pamišusius frylancerius! Tik tiek, kad goblinai bus pasiruošę tik ryt... 

Prie ko čia goblinai?

Ogi prie to pačio. Jie ir yra frylanceriai. Ar teisingiau – „freelanceriai“? Žodžiu - laisvieji samdiniai. Brangiai teks sumokėti, bet ką jau čia padarysi – su Tribunolu nejuokaujama. Jei Tribunolas būtų toks pat monolitas, kaip kadaise, nepradėtų žaisti savo politinių žaidimų, tai ir už viso pasaulio lobius jie padėti nebūtų sutikę, nebūtų samdęsi. Bet ar jūs žinote nors vieną struktūrą, galingą ar negalingą, kuriame nežaidžiami įtakos žaidimai?

 

***

 Aš jau sakiau, kad man tas pats, jei tu išeisi,

Bet kiekvieną kartą, kai tu čia, aš meldžiu tave pasilikti,

Ir kai tu priartėji, aš visa virpu

(c) Paloma Faith, Only Love Can Hurt Like This

 

Karolaina nepajuto, kaip užsnūdo...

...širdis daužėsi kaip paklaikusi, nors su kiekvienu žingsniu link prieplaukos, ji rimo...

...lyg trūko oro...

...tiesiog ėjime kilsteli ranką ir vienu truktelėjimu nuo kaklo nutraukė juodą šilkinę juostelę su kažkokiu pakabuku ir meta šalin...

Kvėpuoti lengviau.

...sutiktieji traukėsi iš kelio, lyg praleidinėtų pamišėlę... Bet moteriai jie visi – šmėžuojantys vaiduokliai... Šešėliai...

Galvą ir toliau tarsi veržė, tad, moteris, kilstelėjusi dešinę ranką, išrovė smeigtuką ir metė jį į artimiausią sieną... Papurtė galvą ir atpalaiduoti ilgi, juodi kaip varno plunksna plaukai pasileidžia ant pečių...

Vėpsotojai irgi, tarsi sustingo, o moteris artėjo...

Greitai...

Beveidis vyrukas nusivožia savo trikampę skrybėlę ir ją (skrybėlę), kartu su pasiramsčiavimo lazda, net neklausdamas ir nepasukdamas galvos, įbruka artimiausiai šalia stovinčiam karininkui...

...liko tik koks dešimt žingsnių...

Pasaulis tirpsta...

Moteris parkreipia galvą...

Vyras žiojasi kažką sakyti, bet jo balsas palūžta, taip ir dingsta...

Tyla...

Penki žingsniai...

Trys...

Batelių kaukšėjimas į grindinį nutyla...

...

Moteris klykteli, po užmerktais vokais klaikiai judėjusios akys staiga sustingsta, o vokai atsiveria...

Karštas iškvėptas oras tarsi pakimba po blankiai šviečiančiu sietynu...

Karolaina atsisėdo. Abiejų rankų pirštais susiėmė smilkinius ir juos pamasažavo.

- Čia... – atsiduso ir tarsi pritardama savo mintims, palingavo galva: – Kleseri, Kleseri... Kol mirtis mus išskirs, ar taip? (ir mintyse pridūrė: „kelintą kartą?“)

Karolaina pasilenkė prie stalo ir kilstelėjo iš vonios kambario atsineštą stiklinę, kuri iki pusės buvo sklidina pilko ir dar burbuliuojančio skysčio. Tarsi tai būtų pats brangiausias vynas, kilstelėjusi link šviestuvo, primerkusi vieną akį, vertindama skysčio skaidrumą, pasižiūrėjo kiaurai ją į šviesą.

- Kerėtojai ir magai į devintąją ar šimtas pirmąją kartą, - šyptelėjo moteris ir pamaskatavo stiklinę. Burbuliukų nepadaugėjo. – Bet nė vienas iš jūsų negulėjote ant aukuro... – ir jau baigė mintyse: „ir neturėjo deivės mokytojos, kaip paaiškėjo“...

Tardama paskutiniuosius žodžius, atsargiai nupylė skystį į kavos puodelį ir jau tik lūpomis kažką šnabždėdama, tarsi melsdamasi, tarsi kerėdama, apvertė stiklinę ant servetėlės ir atvožusi padėjo ją šalin: ant servetėlės liko gulėti smulkiais briliantais nusagstytas žiedas. Keliais judesiais nusausino.

- O dabar būtų gerai jį užmauti kokiai „singei“ (galvoje turėjo beždžionę). Smagu būtų... – pati sau liūdnai vyptelėjo ir nuspyrusi šalin šlepetes, atsistojo. Nulipo nuo kilimo ant vėsių grindų ir kelias akimirkas, užmerkusi akis, maloniai jausdama grindų vėsumą, kuri tarsi vėsino kiek užkaitusį kraują, pastoviniavo vėsumoje. Vėsuma tarsi atbėgo iki smilkinių ir juose jaučiamą spaudimą apmalšino.

Moteris mikliai, senai įprastu judesiu užlaužė ranką ir timptelėjo už nugaros įsiūtą suknelės užtrauktuką. Tyloje šis garsas nuaidėjo tarsi plyštant medžiaga. Išsinėrė iš suknelės, paklaipė pečius, tarsi turėdama ilgus plaukus krestelėjo galvą ir pirštų galiukais nupėdino link spintos.

Po kelių minučių, vilkina džinsais ir golfu, jau sėdėjo priešais veidrodį. Kraipydama galvą kritiškai apžiūrėjo save. Vis tos pačios didelės žalsvos akys, tiesi nosytė, tik oda jau seniai ne skaisčiai balta – įdegusi...

Kukliai pataisė „maquillage naturel“. Atsiduso ir atsistojusi užsimetė švarkelį, ant stalo pastatė moterišką neišvaizdų visažisto reikmenų lagaminėlį ir jį atidarė. Tik turinys su visažisto reikmenimis – neturėjo nieko bendro... Tarsi akimis patikrino ar viskas vietoje, uždarė, sugriebusi nuo stalo žiedą, tiesiog įbruko jį į užpakalinę džinsų kišenę.

Užsimetė trumpą paltą, nučiupo platų megztą šaliką, bet užsimesti nespėjo – staiga prasivėrė durys:

- Na, na... brangute... Plunksnas kedeni?..

 

***

 

Ausinėse, tarsi kam  pirštu tarkštelėjus per mikrofoną, dusliai du kartus sudundeno.

Laikas – jie jau viduje. Laukia.

Koks planas?

Ogi - be įmantrybių. Pats paprasčiausias: aš - masalas, nes stebėjimas „sukabintas“ tik ant manęs.

Vieta parinkta puikiai: viduryje Sent Luiso salos. Priėjimas prie centrinio „Žiu de Paumo“ viešbučio įėjimo, tik senu grindiniu, kuris visą salą iš šiaurės vakarų į pietryčius kerta kaip styga. Be visa ko, prisišliejęs ir prie taisyklingai skersai kertančios Dviejų Tiltų gatvės. Taip sakant – taisyklingoje dviejų kelių kryžių suformavusioje sankryžoje. O „magijos pasaulyje“, taip sakant, neretai tai savi privalumai ar minusai. Tarkim, jei radote monetą ar kokią lėlę, kad ir neprimenančią Vudu lėlės, ar dar kokią apyrankę, ar kažką panašiai tokio – niekada nekelkite. Galimai kažkas paprasčiausiai padarė kokį užkalbėjimą. Na, tarkim su moneta – atsikratė kokių ligų ar nelaimių. Arba atvirkščiai – su lėle... Žodžiu... Tai čia tik tokia žemo lygio buitinė magija, kurią gali naudoti bet koks durnas žmogeliukas, na, o aukštesniame lygyje, tai jau visai galimi ir kiti variantai... Tarkim - pamatėte sankryžoje, ypač prie bažnyčių ar koplytstulpių kokius anglimi braižytus ratus, gal net laužavietę, ar dar kokius simbolius, sigilus - tai geriau neškit kudašių per penkias mylias, taip sakant. O jei su automobiliu, tai apsisukti ir nafig... Nelyskit į tokią sankryžą. Maža koks aukojimas, atnašavimas ten buvo. Ir jei jis neišsikvėpęs... Spėkit toliau patys...

Retas atsitiktinumas, bet jei dar ir koks vienuolis per ją pereis jums kelią skersai, prieš jums pravažiuojant ar praeinant... galite užsisakinėti mišias...

Nukrypau su savo mintimis, kurios mane lydėjo nuo Sent Luiso tilto iki įėjimo į viešbutį. Niekada anksčiau jame nebuvau buvęs. O šiaip, praėjus pro pravertą aukštų vartinių durų vartį, jis pasitiko pakankamai šilta atmosfera: kažkokiu tokiu mišiniu iš praeities, kuri adaptuota euro modernui. Bet ne iki galo. Keturios žvaigždutės kaip keturios, bet nežiūrint savininkų ir personalo pastangų – jis, vis tik dvelkė tipiniu senamiesčio purvinumu. Na, daryk tu ką nori, o taip bus ir viskas. Ir tie šviestuvai, palei sienas skleidžiantys blausiai gelsvą minkštą šviesą ir tie sraigtiniai modernūs laiptai, stiklo paketai ir visokia kitas griežtų formų stilizuotas glamūras, nenugesins tų palubėse paliktų senų, sueižėjusių balkių, tų šalčiu dvelkiančių kolonų ar akmeninių mūro sienų, tarsi su stilizuotai nutrupėjusiu tinku, niūrumo. Vien į juos pažiūrėjus, rodos pradedi užuosti šimtmečių kvapą... Žinot, kaip kvepia šimtmečiai?.. Tai va... Bet čia tik įspūdis realybėje buvo šilta ir jokių pašalinių kvapų. Oras kondicionuojamas...

Ir pasitiko mane viešbutis visiška tyla. Jokios gyvybės. Toks įspūdis, kad praėjus arką, net gatvė staiga ištuštėjo. Prie recepšeno taip pat nieko... Tuščia. Per skambaliuką trintelti neskubėjau. Apsidairiau. Šiaip, įėjus su gerais ketinimais, niekas manęs nenustebintų. Vakaras, gi.

Dėbtelėjau į kameras. Jos stovėjo sustingusios, bet staiga, giliai į ausį įkištoje ausinukų sagutėje išgirdau duslų tarkštelėjimą ir kamera pasisukiojo...

Goblinai ten...

Negaišau laiko, patryniau rankas ir užmerkęs akis, tarsi susikaupiau...

Taip... į antrą aukštą...

Ne... į mansardinius kambarius... pala... Ne taip... Mažiausiai pora kambarių yra lofto tipo... Tad į antrą...

Siaurukais laiptais, stiklo paketais atitvertais nuo valgomojo-restorano, kuris buvo neįtikėtinai sustingęs, kilau viršun. Būtent! Padavėjai sustingę ėjime, svečiai valgyme ar prasižioję šnekučiavimesi. Bėgdamas laiptais, prie arčiausio staliuko mačiau kaip net nuo šaukšto kritime sustingęs kažkokios sufle lašas...

Puikumėlis – artefaktų rinkėjai panaudoja kažką iš savo žaisliukų...

Štai ir viršus, užbėgau viršun...

Ir...

...ir teko apeiti pro laike sustingusią garguliją – ne mažiau. Iš netikėtumo, vos neparklupau. Šios sustingėlės akys atrodė neįtikėtinai nuožmiai piktos, pilnos bejėgiškumo - tarsi jaustų ir matytų kas aplinkui vyksta, bet nieko negalėtų padaryti. Na, ką aš žinau – gal taip ir yra. Ne žmogus gi. Būtybė. Visko gali būti.

O taip... Goblinai – aš jus gerbiu!

Taip, kuris kambarys?

Suradau iš karto... Antras nuo laiptų...

Tarkštelėjau per rankeną ir užšokau už staktos – maža kas...

Durys tyliai, tarsi alsuodamos prasivėrė...

- O nusamdyti tuos valkatas buvo gera idėja... Gal su kuo nors kitu ir būtų suveikusi... cha-cha... Užeikite, mesje Kleseri, kad jau atėjote. Užeikite... Mes turim apie daug ką bendro pakalbėti.

Sustingau už durų staktos. Mintys karštligiškai virė. Panašu, kad pralošiau? O ar tikėjausi kažko kito? Prisipažinsiu – giliai širdyje – taip. Labai tikėjausi, kad goblinų laiko „šaldytuvas“ suveiks...

Nesuveikė...

Tiksliau – pusiau... Štai ir susipažinsim, su visos tos užvirtos sufle šefu...

Tuo tarpu nepažįstamasis savaip interpretavo mano sustingimą.

- Gal tai tave išjudins? Brangute, pasakyk ką nors...

Pasigirdo muistymasis, o po to piktas Kari balsas:

- Va au diable!

- Ne, čia ji ne tau. Čia ji man (nuaidėjo dirbtinas savimi pasitikinčio žmogaus juokas). O tu eikš čionai. Neversk laukti. Ir perspėju – be jokių savo tų magiškų triukų. Aš vis tiek juos perspjausiu.

- Einu, - garsiai ištariau.

- Ir, kad, rankas matytume.

Tai jis ne vienas? Nors, o kaipgi kitaip? Ką gi...

Pasisukdamas šonu, pamačiau, kaip tamsus žemas šešėlis pračiuožė koridoriumi...

Aha - žaidimas tik prasideda... Turiu trisdešimt... ne, jau dvidešimt minučių iki „laiko šaldiklio“ pabaigos. O po to laikas ne tik, kad sugrįš, bet dar ir spėriai, kaip kalnų krioklys pasivys aplinkui esantį... Jei kils kokia dvikova – žmonės tikrai nukentės. Ir čia, ir gatvėje, bent jau kol laikas sustingęs, o po to... bet kam spėlioti? Bus jau kaip bus...

- Suprantama, - įėjau nuleidęs rankas, ir sukiodamas delnus. Jutau, kad už durų stovi dar kažkas, bet staigmenų kol kas nelaukiau.

Priešais sėdėjo pasipūtęs „frantas“: dailių bruožų. Panašiai, žinodamas Hogencolernų giminę, šį kerėtoją ir įsivaizdavau: taisyklingas smakras su duobute, siauri skruostikauliai, gilios akys, dailiai išlenkti antakiai ir prilaižyti, kaip priklauso aukštuomenei, plaukai. Net randas negadino taisyklingų bruožų įspūdžio.

Durys už nugaros užsidarė. Jo, gargulijos tylai moka ne tik skraidyti, kai nusimeta žmogaus iliuziją.

Išeidamas iš trumo prieškambario, žengiau kelis žingsnius.

Taip, loftinis kambarys. Nevykęs, turėčiau pasakyti. Pigokas laminatas šiurkščiai pjovėsi su paryškintom medinėm amžius atgyvenusiom sijom ir statramsčiais, o metaliniai siauri laiptai, nukloti margu kilimu - su netinkuotomis, o tik nudažytomis senosiomis ir nesuprasi kokiais modern-fetiš šviestuvais. Kaip ir visai ne vietoje pakabintas kondicionierius (nenorėčiau girtas miegoti antrame aukšte...).

Nors pati savaime, kaip visiškai autonominė patalpa, svetainė  puikiai sutvarkyta – neprikiši - kaip ir be priekaištų. Sunkios užvertos naktinės užuolaidos. Židinys – matyt senai nenaudotas. Į jį atlošais nusukti  žemi patogūs odiniai moderniški krėslai, kuriame ir sėdėjo pats „princas“, kurį visi vadina Princu ir Karolaina, kurios kojos ir rankos buvo suveržtos plastikiniais užtraukiamais dirželiais (juokdariai), o burna užrišta. Ačiū Dievui – nors ne lipnia kokia juosta užklijuota, o tik užrišta sukta skara ar šaliu, kuris tampriai rėžėsi į burną. Erdvę tarp jų skyrė stiklinis žemas staliukas su ant jo išbarstytais daiktais – iš pažiūros tikru, pačiu tikriausiu raganos rinkiniu ir pats Karolainos lagaminėlis, kurį jau teko matyti, kaip ir buvusį jo turinį.

Karolaina, daugiausia ką galėjo – tai tik sukandusi skarą mykti. Nors ji neišleido nė garso, o tik, kai Princas kalbėjo, markstėsi.

- Prisistatyti reikia?

- Ne. Iš pasakojimų atpažinau. O man, reikia?

- Ir kodėl turiu garbės čia tave matyti? – paklausė kerėtojas neatsakydamas į maniškį. Jo balse buvo galima justi begalinę ironiją ar pašaipą.

- Atvykau kompensacijos už sudegintus namus ir dirbtuves, ir pakalbėti su Karolaina. Ir ją išsivežti, jei ji to norės.

- Kokius namus? – sutriko akimirkai padėties šeimininkas. – Mes deginom kažkokius namus?

Klausimas buvo ne man. Ji dirstelėjęs man į už nugaros stovinčią garguliją, pasukiojo galvą:

- Ne, mes jokių namų nedeginom. Ne mūsų braižas, - mostelėjęs ranka, lūpų kampučiais vyptelėjo Princas. – O ir kam? Kai mes turime svertus, kaip iš tavęs gauti tai, ko norim. Ar ne, brangute?

Paskutinis pašaipus klausimas jau buvo skirtas Karolainai.

- Bet gerai, kad atvykai. Nespėjom tavęs išsivežti, galvojom, kad sudegei ir dabar reikės vėl laukti kokį dešimtį metelių, kol prisikelsi iš pelenų. Feniksas, mat...

Princas pats sau nusijuokė. Gargulijos - tai iš vis - be humoro jausmo, o Karolainai ar man - ne iki juokų. Ypač, kad staiga supratau, jog mano „sąmokslo teorijos“ kampai subraškėjo. Susvyravo. Bet, dabartinėje situacijoje, einamu momentu, tai niko nekeitė. Aš tik mintimis bandžiau susisiekti su aitvaru, kuris, panašu, kad buvo prabudęs – visi jutiminiai dalykai paaštrėjo, nors kaip juos išnaudoti, dar neturėjau jokio supratimo.

- Dabar žaisime mūsų teritorijoje. Tu, dabar, vyksi su mano asmenimis (pamenat, pasakojau dėl „asmenų“ sampratos?). Misiją tau įvardijo dar mesje Georgas. Na, o ją įvykdžius, tai jau tiek to - leisiu penkias minutes šnektelėti su brangute... Kaip tu ją vadini? Kari? Bet ji niekur nevyks. Mes turim planų susijusių su ja, o tu, į juos, kaip ten padugnės sako - „neįsipaišai“. Na, supratai, matau. Iš akių matau.

Tai, kad Karolaina dirbo su jais iš vien, o dabar sėdi surišta, apie daug ką bylojo.  Mažų- mažiausiai, kad įvyko konfliktas. Dėl manęs? Nebuvau tuo tikrintas. Bet reikėjo kažką skubiai sugalvoti. Matyt paskatintas tokių minčių pasukiojau galvą, tarsi ieškodamas pagalbos.

- O ne, pagalba neateis, - tarsi atspėjęs manas mintis, leptelėjo Princas, nors nejutau, kad kas būtų bandęs jas „skanuoti“. Psichologas, blyn... Nors, kad atspėti mano mintis, nereikėjo būti dideliu išminčium. – Va, štai,  čia tavoji pagalba, kuriai reikia pagalbos...

Princas smakru parodydamas į kampą po laiptais, vėl dirbtinai nusijuokė.

Tik dabar pamačiau, jog ten supainiota į tamsų tinklą, tarsi koks kilimas, guli kažkokia žmogysta – tik katės akys žaluma spingsi... Balamas?! Žmogus jaguaras? Kokio velnio jis čia? Tai artefaktų medžiotojų tarpe ne vien tik goblinai? Nors, o kodėl ne? Iš kur jis čia? Kita vertus - kaip sakoma - niekada neklausk samdinio – iš kur jis...

Prikandau lūpą.

- Ką gi... – nutilau galvodamas, ką čia pasakyti. Pirmoji mintis dabar, kuri šovė į galvą, beliko tempti laiką, kol laikas sugrįš į normalias vėžias. Pasak goblinų vado, tuo momentu būna šiokia tokia laiko smūgio banga, kuri nepasiruošusį tiesiog apsvaigina – gal bus galima tuo ir pasinaudoti. – Karolaina, o tu žinai, kam iš tiesų tu jiems reikalinga? Būtent Princui ir jo padermei?

- Bla-bla-bala... Baikim tas kalbas. Ji tau neatsakys...

- ...kad išsiurbti palaipsniui kraują, energiją... Jie mano, jog tai užtikrins jiems beveik amžiną gyvenimą... Slibinų, pilnaverčių, nebeliko, tai stveriasi bet kokio šiaudo, ar ne? Prince? – ištariau vienu ypu, kol nespėjo manęs užtildyti.

- Tylos, - Princas trinktelėjo delnais per odinius ranktūrius. – Tylos! Taip, arba ne. Jei ne – keliauji pragaran...

Ir čia suglumau... Viskas jau senai vyko ne pagal scenarijų, o jei prie viso to dar pridėti akies krašteliu, jau periferinio matymo zonoje, sutyvuliavusią erdvę ir išnyrantį siluetą, tai iš vis pamečiau nuovoką, kas čia vyksta. O tuo tarpu išniro tamsus siluetas ir... ir tai aš? Aš? Aš ten?

Į mane kaip du vandens lašai panašus siluetas (na, nebent akys iš nuovargio labiau pajuodusios) pridėjo pirštą prie lūpų ir kilstelėjo ranką...

Kažkas nuskriejo į židinį...

Trinktelėjo kaip metalas į metalą...

O toliau sunkiai ką nors bepamenu...

Instinktų lygyje, pamatęs skriejančią sferą, supratau, jog nieko gero galima nelaukti ir susigūžiau... Tai mane išgelbėjo, o gargona, esant už manęs - sutrupėjo į šipulius – matomai paralyžiuota garso ir šviesos žybsnio – pavirto atgal į akmenį ir suskilo... subyrėjo...

Akinantis, tarsi maža saulė žybsnis už Princo nugaros, jam pačiam nieko nepadarė, bet garsas trenkė šiam per būgnelius.  Šis suspiegė ir kritęs kniūbsčias susiėmė už ausų – iš akių ir ausų liejosi kraujas. Saugiausia matyt buvo Karolaina – ją dengė krėslo atkaltė, o ausis beveik uždengė į žgutą susukta skara, nors manau, kad ir jai kliuvo nemenkai...

Rėkdamas ir pats savęs negirdėdamas, priropojau prie Karolainos, kuri, purtydama galvą, nuslinko nuo fotelio žemėn, ant kilimo. Pamenu tik, kad apkvaitęs priropojau ir vienu judesiu nuo kojų nutraukiau užveržtą plastikinį užtraukiamą dirželį, siektelėjau jos rankų – pabandžiau sugrabalioti ir tuos dirželius, bet ji man abiem kumščiais įsirėmė į krūtinę...

...krūtinę nudegino...

...pasaulis sumirgėjo...

...sąmonė užgeso...

 

***

 

Saulė... šilta...

Tyla... nieko negirdžiu...

Kur aš?

Atmerkiu akis ir pamatau pradėjusius sprogti krūmus ir medžius... Žolė...

Šlaitas ir mažas, šaltą vandenį varantis beveik perbrendamas upelis. Tiksliau – kažkoks upelio vingis. O kitapus upelio vėl status krantas. Status. Takelis, medžiais apaugęs status šlaitas.

Antis išlipa į krantą...

Kaip suprasti?

Atsisėdu palygint laisvai. Papurtau galvą...

Spengia... skauda...

Pridedu delnus prie ausų, pabandau pamasažuoti: pajuntu, jog jie sudrėko ir atitraukiu rankas – jos kruvinos...

O Dieve, kas nutiko?

Būgneliai sprogo?

Krūtinę degina – marškiniai ir striukė pradegusi... Ten kur kabo medalionas – „Sidabrinė Biblija“ – oda pūslėm nuėjusi... nudegimas...

Atmintį tarsi užliejo... Atmintis plūstelėjo...

Taip? Karolaina prisilietė kumščiais ir medalionas suveikė... Rezonavo su ja? Ne su manimi?

Jei aš čia, tai kur ji?

Nors, kur aš „čia“?

Pajaučiu, kaip kaista kairys riešas... „Gyvačiukas“ pradėjo suktis. Lėtai-lėtai, bet kraujagyslėm pradėjo tekėti „lava“ - karstis. Pajutau, kaip kaitri srovė perbėgo per ranką, petį... kaklą...

Galva pradėjo peikėtis, aiškėti, skaidrėti...

Rodos kraujas savotiškai užkaito – kaitra pradėjo plisti po visą kūną... Nudegusią krūtinę nustojo mausti... Apanglėjęs odos plotas tapo tiesiog tarsi išteptas anglimi... Perbraukiau ranka, kaip pers suodžius, po kuria pamačiau tarsi šviežiai ataugusią odą... Kaip po nesenai užgijusio rando.

- O-blia! Šaize... – išsižiojau ir su pasigėrėjimu sužiurau į gyvačiuką, kuris ir toliau, tarsi savo gyvenimą gyvenanti apyrankė, po truputį rimo... Pajutau, jog jau girdžiu...

„Gyvačiukas“ visai nurimo, vėl pavirto į tatuiruotę...

Apsidairiau įdėmiau.

Vilnelė? Gedimino kalnas???

- Dėde Rakčius! – išgirdau vaikišką balsą, o jam atsiliepė kitas:

- Dėdė Rakčius! Dėde Rakčiau! Dėdeeeee

Apsisukau kaip sėdėjęs ir nustebęs, matydamas link manęs atbėgančius du, matyt pametinukus „pūgžliukus“ – negalėjau patikėti nei ausimis, nei akimis.

- Mama sakė, jog tu čia būsi! – sušuko vienas iš jų, kuris dėl baliono formos geltonos striukės ir kepurės su didžiulėm „ausim“, buvo panašus į pagranduko ir kulverstuko hibridą. Jis čiupo man už rankos ir pradėjo tabaluoti, purtyti: - Labas, labas, labas...

- O kur tu buvai išvykęs? Kur taip ilgai buvai? Ką mums parvežei? – mažesnysis, pačiupęs jau tik už rankovės, pradėjo ropštis ant suolelio ir po akimirkos jau stovėjo įsirėmęs į mano petį. – Kas čia? Kraujas? Kraujas? Jo? Parodyk, iš kur bėga...

Pasakyti, jog buvau apšalęs ir apakęs – nepasakyti nieko...

Tarsi išsigelbėjimo ieškodamas pakėliau akis. Kažką nuo veido nusiiminėdama, link manęs ėjo moteris. Ji plačiai šypsojosi. Figūros per tas kvailas „šimtasiūles balonkes“ nebuvo įmanoma įžiūrėti, bet eisena buvo labai matyta. Ir veidas. Nors jis kažkoks kitoks. Tarsi padailėjęs, sumoteriškėjęs, ar ką?..

Auksė?..

- Eaaa... uuu...-  tik tiek ir išlemenau: pasakyti, jog buvau šokiruotas ir nustebęs – nepasakyti nieko. – Aukse?

- Mama, mama, kas dėdei Rakčiui?!

- Tu ką, Simai, nematai? Kraujas. Dėde Rakčiau, tu sužeistas? Mama, iš kur pas dėdę Rakčių kraujas?

- Vaikai, netampykit dėdės Rakčiaus, – juokdamasi ištarė Auksė. Jos balsas irgi jau buvo pasikeitęs. – Už tokį tavo sutrikimą, negaila būtų sumokėti ir milijoną eurų... Gerai, kad mane perspėjai...

Plačiai šypsodamasi, Auksė ištiesė blizgantį pakelį.

- Vaikai, spėsit pažaisti, bėkit greit prie sūpynių! Kam sakau?! Palikit dėdę Rakčių ramybėje!

Vaikai dar paerzeliojo, kažką pašūkčiojo ir pamatę, kad su apspangusiu „dėde“ nieko nebus – nulėkė link sūpynių.

Taip nieko ir neištaręs, o tik padėkodamas linktelėjęs galva, paėmiau drėgnų servetėlių pakelį.

Servetėlės maloniai kvepėjo. Ramunėlės? Išsitraukiau drėgną servetėlę ir pradėjau braukti per veidą, per ausis. Po trečios ar ketvirtos į šiukšliadėžę nuskriejusios servetėlės, atsidusau, pasijutau gaiviau ir išlemenau:

- Kodėl jie visi su medicininėmis kaukėm? – nors iš tikrųjų, tarp nepatikliai dirsčiojančių praeivių, buvo ir  tokių, kurie jų arba neturėjo, arba burnas ir nosis stengėsi slėpi po skarelėm, arba šalikais. Nors dauguma – taip – su žydrom, medicininėm...

Auksė prisėdo šalia ir tarsi gervė pakėlusi galvą, įsižiūrėjo ką veikia jos vaikai.

- Pandemija pas mus. Karantinas. Visuotinas.

- Jo? Koks laikmetis?

- Du tūkstančiai dvidešimti... balandžio...

- Tavo vaikai... ėėė... vyresni, negali būti. Juk praėjo tik...

- Čia ne visai tavo erdvė. Tavo pasaulis. Čia kitaip laikas teka... Ir tu kitoks. Iš kito pasaulio. Kitos žemės. Nors tas tu, kuris mane perspėjo, tai buvai tikrai tu. Ne čionykštis.

- Pala-pala-pala...

Auksė pasisuko ir mirktelėjo viena akimi, nusišypsojo:

- Vis tiek tave matyti tokį sutrikusį, labai miela...

- Mhmmmm... – sukandęs dantis iškvėpiau. Vos ne suriaumojau: – Vaikai nors ne mano?

Koks klausimas, tokia ir reakcija – Auksė vos nespringdama pradėjo kvatotis. Tas jos nuoširdus juokas net užkrėtė ir mane, ir aš po truputį ėmiau – šypt-šypt - tarsi šypsotis.

- Ne, ne tavo, - šluostydama juoko ašaras ištarė Auksė. – Viliaus.

- Viliaus?

- Viliaus, Viliaus, - Auksė ištiesė dešinę ranką ir demonstratyviai ja man prieš nosį pamojavo, kad matyčiau sutuoktuvinį žiedą.

- Suprask, čia viskas  taip pat, tik kiek kitaip. Aš ne ta Auksė. Čia gyvenantis tu, ne tu. Ir čia gyvenantis „tu“ - senai išdundėjęs, kažkur (pasirodė, jog akimirkai pajutau liūdesio gaidą). Bet, kartu mes, tai mes. Mes tokie patys.

- Aha, - pagaliau pradėjau suvokti, kas man atsitiko. – Ir iš kur sužinojai, kad aš čia, ir dabar būsiu?

- Iš tavęs.

- Iš to manęs, kuris čia?

- Ne, iš to tavęs, kuris esi tu. Iš ten, ne iš čia... Iš tavo ateities, - gūžtelėjo pečiais Auksė.

- Aha... jo. Tai aš suradau būdą, kaip klajoti per paraleles? – pasičiupinėjau „Sidabrinę Bibliją“.

Auksė tik vyptelėjo ir vėl gūžtelėjo pečiais. Savo pečiu draugiškai stuktelėjo į mano petį ir atsistojo:

- Eime, kaip tu pats sakei, tave reikia paskubinti. Gaivaliokis greičiau. Gausi tuoj kavos. Tau reikia skubėti. Taip tu pats sakei. Beje, gali nieko nepasakoti, aš viską žinau. Vaikai!!! Einam!

- Kur?

- Į kontorą. Ir taip, ji taip pat degė. Atstatyta. Bet tau reikia į tavo „kišenę“. Eime... Iš ten jau išlysi į savo laikmetį... Tu sakei, kad tu suprasi (tyliai pati sau nusijuokusi palingavo galva). Į Australiją ar kur ten, o po to porelė šuoliukų, kaip pats sakei – ir atsidursi balkone. Viskas. Daugiau man sakė nieko nesakyti...

- Balkone. Aha... Tau smagu jaustis už mane pranašesnei?

- Ooooo!... Kaifas!.. Dar ir kaip smagu, - skardžiai nusijuokė Auksė, o po to staigiai surimtėjo: – Atlapus užsiskleisk, o tai kaip bomžas. Ir še, kaukę užsidėk, nėr ko dėmesį traukti... Žinau, žinau, kad tau nebūtina, bet taip reikia...

O... Koks aš vis tik dar buvau apdujęs!.. Įdomu, o kiek gaivaliočiausi be aitvaro? Ir tą „Sidabrinę Bibliją“ reikia išmokti suvaldyti... Kažką su ja reikia daryti... Matyt iki visų jos savybių prisikasti bus sunku... Šventintas ir krauju šlakstytas artefaktas, įgėręs visą eilę tos pačios giminės palikuonių energiją, jų kančias ir viltis, ir dar, regimai, pabuvojęs kažkur kape – galėjo būti labai daugialypis... Daugiabriaunis artefaktas... Atominė bomba, čia blyn, o ne artefaktas, kad jį kur!..

 

***

 

Ne, aš tas, kuris aš, tik iš ateities, kuris vėliau rašė šias eilutes, tam šikniui, kuris taip pat – aš, tik iš praeities - jokių kažkokių instrukcijų nebuvau palikęs. Nebuvo reikalo.

Pakeliui iš „Inn-coffe“ prigriebta kava galutinai atgaivino ir smegenys pradėjo suktis reikiama kryptim, jau be niekeno pagalbos.

Ateitis ar praeitis – nesvarbu. Užtat keistoka buvo lėkti per Vilnių ne pačiam vairuojant, o Auksei. Ir „merga“, reikia pasakyti - visai  neblogai pavarė: nulėkė, kaip viesulas. Mano galva, lėkė kiek kartais per daug „kampuotai“, kartais per „aštriai“, bet visumoje – nustebino – neblogai. „Respektas“. Tiesa, pirmiausiai nulėkėme ne į „kontorą“, o į „Nordikos Senukus“. Tai buvo arčiausia man tinkama parduotuvė. Reikėjo keramikinio popieriaus. Man, aišku, jo reikėjo tik lapelio, bet teko pirkti gerą gabalą atraižos. Tai, kad čia ne mano laikmetis, o kitas pasaulis – dar kartą teko įsitikinti – mano kreditinė banko kortelė, aišku – neveikė. O eurai šiek tiek skyrėsi – ir paveikslėliais ir matmenimis. Teko sumokėti Auksei. Alfonsas, tiesiog...

O kam man to keramikinio popieriaus reikėjo? Viskas labai paprasta – izoliuoti „Sidabrinę Bibliją“ – tokie netyčiniai prisilietimai turėjo liautis. O ir tas deginimas – visai ne iš maloniųjų jausmas. Nors, prisipažinsiu – pabijojau, jog tokiu atveju jis netaptų mina, kuri suaktyvavusi neprognozuojamai sprogs (tiesiogine ar perkeltine prasme), tad toje izoliacijoje pribadžiau skylučių. Žodžiu, tikėjausi, jog ties trys milimetrai iš vienos ir kitos pusės – tikrai izoliuos nuo netyčinio prisilietimo, o ir gal neleis nusvilinti rankų ar krūtinės. Tik tiek, kad iš po marškinių jis pūpsojo, kaip koks guzas. Na, bet tiek to...

Na, o toliau ką? Persirengti. Įsimesti revolverį ir truputį magiškai „pabirbintą“ peilį. Anksčiau jų negalėjau imtis – vis tik Europa! Kad juos kur visus su tais beprasmiai ginklų draudimais! Tik dabar, man, nei lėktuvu skrist nereikėjo, nei traukiniu dundėti – teoriškai turėjau atsidurti ten, iš kur mane išmetė. Taip, ir dar pasiramsčiavimui skirtą lazdą su specialia šerdimi – prieš visus tuos monstrus ir nedorybines esybes. Labai panaši į tą, kurią padovanojau Šenbruno rūminiui. Tik vėliau gamintą ir kerėtą. Ir, reikia pasakyti – netgi geresnę: magijos progresas gi - irgi vietoje nestovi! O šiai dienai dar kiek atsirado krūva visokiausių naujų lydinių! Su naujomis savybėmis. Kartais, rodos, net nesuderinamomis! Vien bumbulas delnui – gal iš 12 skirtingų metalų! O ir kabalistinių ženklų jau nereikėjo maskuoti – jei su tokia dar mano jaunystės metais kokioj nors vokietijoj pasirodyčiau – tai ant laužo patekčiau, o jau 19 amžiaus pačioje pabaigoje -– tiesiog ekstravagantiška puošmena. Nors 21-mame – jau ją nešiojantis pats tampi ekstravagantišku kvailiu... Kad ją nešiotis, belieka tik maskuotis po kokiu nors stimpankiniu klounu... Žodžiu...

Na ir šviesinė-garsinė granata. Čia aš jau - tam sau iš praeities – tai yra pačiam sau -  buvau parūpinęs po visos šios istorijos pabaigos ir palikęs erdvinėje saugykloje-kišenėje ant staliuko su mažučiu rašteliu... Taip-taip dar visai nesenai sunkiai suprasdavau ir savo mamą, ir Dievus, kuriems šokinėjimas laike - tai tik toks pat matas, kaip aukštis, plotis ir ilgis... O dabar, jau pradedu ir priprasti... Net pats iš savęs kažkada nusijuokiau – „štai taip ir tampama dievais“... Juokauju, aišku. Ne mano nosiai, bet priprasti, kad laiku galima plaukti ne tik pasroviui, bet ir prieš srovę – įmanoma... Na, taip, tai toks kažkoks nestabilus matas – besitąsaliojantis, jei galima taip išsireikšti... bet...

Bet ne apie tai...

 

***

 

Įsukau sprogdiklį.

Mintyse persižegnojau ir atlenkiau ūselius. Truktelėjau lauk žiedą, kurį numečiau šalin – vis tiek žinojau, kad panaudosiu - ir užspaudęs saugiklį, tą cilindrinį izraelio military „fokusą“ suspaudžiau dešiniam delne.

Susikoncentravau ir galvodamas tik apie vietą, kurion noriu patekti, pakišęs kairę ranką po prasegtą juodą džemperį (kartu po pažastimi spausdamas ir lazdą), suspaudžiau dviem pirštais „Sidabrinę Bibliją“. Aitvariukas ant riešo pradėjo suktis kaip patrakęs. O taip – be jo neveiktų, kaip parodė eksperimentai – be jo galiu tik priešais save rūke išvysti tik norimas vietas ar, ypač - praeitį, kaip nutiko prie Teisingumo rūmų, bet ne keliauti. Deja. Štai taip...

Erdvė priešais mane sutyvuliavo, per ją nuėjo raibuliai...

Pradėjo ryškėti mirguliuojantys siluetai. Lėtai, bet nenumaldomai.

Karštį pirštuose jau vos tvėriau, kai galėjau žengti į raibulį – pamenu, anąkart, dar taip nesenai, prieš akimirką, kuri užtruko dvi beveik bemieges paras, tada aš pats save ir pamačiau.

 

***

 

Ar girdi,

Širdis kaip staugia ?

Aš – girčiausias

Iš girtų,

Ant jos kaklo

Pasismaugiau,

Pasismaugsi

Dar ir tu.

(c) Paulius Širvys, Padavėja

 

Karolaina, jausdama, kad rankos pradeda užtirpti, klausydamasi pompastiškos savimi patenkinto Princo kalbėsenos pasimuistė. Kleserio elgesys jai atrodė kiek keistokas. Atsainus. Tarsi žmogaus, kuriam viskas jau senai nusibodo, tarsi žmogus žinotų jau iš anksto, kuo viskas dabar čia baigsis. Buvo panašu, jog Princo kalbos jo visiškai nesujaudino – lyg būtų kalbama net ne jam. Moteriai, kartu su juo pragyvenusi du pilnaverčius gyvenimus, atrodė, jog puikiausiai pažįsta priešais stovintį vyrą, bet jo elgsena ją stebino. Kažkas buvo pakitę. Trūko to jai gerai pažįstamo veržlumo. Nors, nors gal ji pernelyg gerai jį atsimena jauną ir atmintis jau apdildė tuos metus, kai Kleserio gyvenimas pervirto per pusamžį? Šiame gyvenime, kiek jam? Keturiasdešimt? Penkiasdešimt? Veikiausiai tarpe tarp to, bet vis tiek, elgesyje buvo kažkas pasikeitę. Nors jau pragyveno porą mėnesių nuo jų naujojo susitikimo, po įvykių pas grafą, bet tik dabar ji suvokė, jog nors tais pats, bet jau ne visai tas pats žmogus. Žmogus? Po antrojo susitikimo, anuomet, porą šimtmečių atgal, berods irgi buvo akimirka, kai ji pajautė kažką panašaus...

Pamiršo...

Moteriai, kuri nieko negalėdama padaryti, tik šiek tiek muistytis ir erzelioti dėl skaros, kuri trukdė kvėpuoti, akimirkai atsirodė, jog Kleserio akys kažkaip keistai švystelėjo šonan. Tik nenusakomai trumpa akimirka ir jo nuobodžiaujančios akys vėl įsirėmė į postringaujantį Princą. Moteris visa esybe pajuto, jog Kleseris nevalingai įsitempė. Atsargiai, lėtai, kad neatkreiptų už jos vyro stovinčios gargulijos dėmesio, žvilgtelėjo viršun, į miegamąjį...

Akimirkai jai pasivaideno, jog mato tą patį Kleserį, tik kitaip apsirengusį. Galvoje šmėstelėjo mintis apie fantomą ir, pajutusi, jog tas, anas, iš nežinia kur atsiradęs siluetas mosteli ranka ir kažkas lekia – susigūžė kiek galėdama - net užsimerkė ir slystelėjo žemyn link grindų.

Net per užmerktus vokus pajuto blyksnį, per ausis trenkė kurtinanti garso banga.

Moteris klyktelėjo, bet pati savęs neišgirdo. Atsimerkusi pamatė, kaip gargulija byra į dulkes ir smėlį, matė, kaip žiopčioja ir užspaudęs ausis rankom, per kurias varvėjo kraujas, tarsi bebalsiai rėkia ant grindų besiraičiojantis Princas...

Čia pat vaizdą užstojo pripuolęs Kleseris, kuriam iš ausų taip pat sunkėsi kraujas, kažką rėkdamas, drebančiom rankom pertraukė plastmasines kojų užvaržas ir griebia už rankų...

Moteris susverdėja... Neišlaikiusi pusiausvyros pasvyra ir atsiremia kumščiais į Kleserio krūtinę...

Žybsnis...

Krumpliai tarsi aplieti degančio ledo... netekusi pusiausvyros krenta veidu į kilimą... Suvokė, jog Kleseris, o gal jo fantomas – tiesiog išnyko...

Akimirkai „išsijungia“...

Tamsa staiga išnyko...

Sąmonę pasiekė garsai...

Rodos tik akimirka, o įvykiai kambaryje jau rutuliojosi visai kita linkme. Moterį tarsi visi buvo užmiršę.

Kambaryje juodai apsirengusi būtybė perkreiptu veidu... Ne, veidas neperkreiptas – tai... tai balamas?! Moteris net nusipurtė – jei įniršęs balamas čia, kambaryje – visiems galas...

Karolaina pasiverčia, bando atsistoti, mato, kaip kažkokiais juodais, alia militari-kargo rūbais vilkinas Kleseris atsivedėjęs spiria atsikelti bebandančiam Princui, bet šis jau spyrį blokuoja sudėtom rankom ir atsakydamas mosteli. Nematoma banga žiebia per Klesrį ir balamą, ir jie abu plojasi į sieną po balkonu...

- Derche diablo (pr. šėtono subinė)! – išrėkė Kleseris ir užsimoja lazda, ant kurios galo žybsintis bumbulas, o balamas tik suriaumoja ir bando stryktelėti ant kojų – matyt pakaušiu trinktelėjęs į vieną iš medinių kolonų briaunų, neteko orientacijos.

Karolaina pašoko. Pati nežinodama kodėl, tiesiog puolė prie Princo norėdama sutrukdyti jo antram mostelėjimui, bet...

...bet...

...nuriedėjo begarsė banga, kurios niekas nematė, užtat ją pajuto – staiga, akimirkai - viskas sugreitėjo: pro duris, tarsi sugreitintame kine įšoko gargulija, trumpam įleisdama ir žmonių balsus...

Moteris nežinojo, kad visą pastarąjį laiką buvo įšalusiame arba sustabdytame laike, bet suprato, jog kažkas pasikeitė. Tačiau susivokti nebuvo kada...

Balamas riaumodamas puolė įšokusią garguliją, Princas išvengė Kleserio smūgio atšokdamas atgal, užkliuvo už Karolainos ir jie abu drėbėsi į grindis. Tuo pačiu metu gargulija šaižiai, kaip koks peraugęs peslys riktelėjo ir savo akmeniniu kumščiu smūgiavo balamui. Šis sušvokštęs nugara rėžėsi į Kleserį ir jie vėl tėškėsi ant grindų šalia židinio.

Princas pačiupo Karaolainą už plaukų ir peties, perkreipęs kraujyje išmurzotą veidą, nuo ko tapo panašus į apsirijusį kojotą, savo gniaužtais vos nesutraiškydamas jos peties ir nenuraudamas skalpo, pastatė moterį ant kojų. Nekreipdamas dėmesio į riksmą ir moters surištomis rankomis pasipriešinimą, kažką įsakmiai suriaumojo.

Gargulija puolė Karolainą ir akmeniniais gniaužtais sugriebė ją į glėbį, šoko prie lango ir kitos rankos smūgiu išnešė stiklą su rėmu laukan, ir jau stryktelėjusi ant palangės - iššoko žemyn... Paskui ją šoko ir Princas...

Gatvėje pasigirdo paniški klyksmai...

Nuaidėjo du, vienas kitą lydintys šūviai...

Princas riktelėjo ir susisukęs šonu virto pro langą – gražus šuoliukas nepavyko, bet gargula jį prilaikė ir jie abudu, nešini vis dar surištomis rankomis ir užrišta burna spurdančią moterį, nuskuodė Saint-Louiso gatve link to paties pavadinimo tilto.

Žmonės rėkdami traukėsi, lėkė iš kelio, kažkas sutingęs išsitraukė mobilų telefoną ir pradėjo fotografuoti. Ant grindinio nuvirto užkliudyti, partrenkti siauri staleliai prie kavinės. Gargulija užkliudė girliandą ir vos negriūdama parbloškė kalėdinę eglutę.

Nuo kai kurių stogų pradėjo kristi senovinės čerpės, sudžerškėjo lietvamzdžių latakai – stogais liuoksėdamas bėgo šešėlis – balamas. Apačioje bėglius bandė vytis Kleseris – tai iš kelio stumteldamas kokį pasimaišiusį žmogų ar peršokdamas bėglių apverstą stalelį, tai pargriautą kokią kalėdinę švytinčią nesąmonę. Revolveris jau senai buvo paslėptas – šaudyti judrioje gatvėje – nedrįso. O ir užkabinti Karolainos nenorėjo. Jo rankose tik blyksėjo pasiramsčiavimui skirta lazda, kuri turėjo virsti į ginklą, kuria dar pasinaudoti ir neteko...

Kažkur tolumoje pasigirdo sirenos...

 

***

 

Priekyje, kolonuotos galerijos gale, švytėjo auksinis altoriaus kryžius.

Laikas rodės vėl sustingo.

Blausi šviesa, kurią metė tarp kolonų arkų blausiai šviečiantys kandeliabrai, tarsi žaidė skliautuotose lubose, bareljefuose. Šešėliai tarsi nedrąsiai dirsčiojo iš po suolų, klaupyklų ir aštrių kampų. Tik, lyginant su senaisiais laikais - negalėjau ne pastebėti - tas apšvietimas kažkoks negyvas – trūko tų žvakių liepsnos mirgėjimų ir knatų spragsėjimo, kurie ganytų tuos pačius šešėlius. Trūko ir to dirginančio vaško ar padegusių riebalų kvapo...

Ir staiga nubildėjusiame, ir aidu nuskriejusiame triukšme ištirpo spengianti tyla...

Kažkur suklapsėjo, sucypsėjo...

Kažkur viršuje...

Net apsidžiaugiau, kad persimoviau batus į panešiotus kedus. Vykusiai pasirinkau: žengiant padai prie marmuro nelipo ir, brūkštelėjus koją, nečirpino. Bet vis tiek, kažkoks keistas, neapčiuopiamas šnaresys nuo manęs nuvilnijo skliautais įsimaišydamas į vėl nuaidėjusį tylų šnaresį...

Šalia manęs sustingo balamas. Susižvalgėme. Balamas pirštu parodė į viršų ir aš tik sutikdamas linktelėjau.

Tarsi atsakydamas į mano judesį, skliautais nubėgo šešėlis.

Nėriau už kolonos – jos jau čia...

Priekyje, viena iš antkoloninių juodų statulų, tarsi susidvigubino...

...žaibiškas suplasnojimas ir šešėlis krito ant manęs ir balamo.

Balamas riaumodamas trinktelėjo ranka – letena, o aš savo lazda – šešėlis dužo...

Grindiniu pažiro akytas mūras ar betonas, ar gipsas, ar iš ko ten tos pabaisos nulipdytos...

- Chimera... – dusliai sušnabždėjo balamas.

Net nesusitarę nėrėme bokšto laiptais aukštyn – link chimerų galerijos.

Žingsniai aidėjo, kaip duslūs varpai, alsavimas kaip gili aimana...

Ir čia tik pradžia –   chimerų galerija šiauriniame ir pietiniame bokštuose?  Princas ten tikėjosi apsaugos?.. Įdomu? Apaštalai – golemai įsikiš ar ne? Šiaip, jie nepaklūsta niekam...

Tai, kad Princui paklūsta gargulijos ir chimeros – dar nieko nereiškia – aš nesiruošiau griauti ar niokoti katedros... Aš tik bėgdamas laipteliais pusgarsiu keiksnojau ant Violos le Liuko, kurio iniciatyva toji galerija čia atsirado. Bet viskas priklauso nuo Striksės – chimerų vadovės. Nors chimeros mėgsta patriukšmauti, o buvo tylu – keistai tylu... lyg kape.

Kad ir kam Viola buvo pastatęs chimerų galeriją, bet Princas ja pasikliaudamas – apsiriko...

Šioje vietoje - prasimovė!

Mus atakavo tik dvi gargulijos. Tai, kad jos puls, mes supratome iš staiga atbangavusio siaubo – jos taip gąsdina savo priešus – o po to atakavo: viena puolė balamą ir jie nubildėjo laiptais žemyn – daugiau jų ir nebemačiau, o kitoji - tiesiog atsitrenkė į mano lazdos burbulą ir, tarsi trinktelėjusi į ekskavatoriau kaušą - subyrėjo – mane tik nudilgė smulkios nuolaužos ir akmenukai.

- Sa-alop (kalė-keiksmažodis)! – sušvokščiau ir už akimirkos jau stovėjau galerijoje.

Ir sustingau.

Nugara į apačioje ramiai tekančią Seną, į tiltus ir už jo esančio Eifelio bokštą (aišku tamsoje ir lengvame šaltame rūke jo nesimatė) stovėjo Princas, kuris apkabindamas ranka Karolainą per kaklą, laikė ją prispaudęs prie savęs, o tarp mūsų stovėjo paskutinioji gargulija. Keista, bet ji neskleidė aplink save paniškos baimės. Ir visą šią fantasmagoriją buvo galima papildyti ant turėklų sustingusiomis chimeromis ir porele „apaštalų-golemų“. Nors pastarieji atrodė, kaip sustingęs akmuo – tai, kad šios būtybės turi magiškos ar dar kažkokios tai gyvasties, buvo galima suprasti iš jų akių.

Supratau situaciją... Ir kitoje vietoje, esant kitomis aplinkybėmis – būčiau garsiai nusižvengęs, garsiai nusikvatojęs. Apaštalai, jie gi - golemai – buvo užkeikti saugoti katedrą. Jiems pakluso ir chimeros, kaip šios Katedros dalis. Ir nesvarbu kokio blogio jėgoms jos neatstovautų, bet prieš apaštalų valią neišdrįstų net susiraukti... O iš manęs - grėsmės nebuvo – ir negalėjo būti, tad peržengti apaštalų-golemų valios barjero negalėjo. Kaip ir kažką daryti Princui. Jis savo kerų pagalba matomai buvo jas prisijaukinęs, net privertęs tarnauti, bet tik jo įsakymai bus įvykdyti man palikus katedrą, bet ne joje. O dabar, čia – apaštalai gesino bet kokią agresiją, bet kokį smurtą. Net prieš porą metų į katedrą įsiveržusios ekstremistės feministės-prostitutės, kurios net ant altoriaus prie auksinio kryžiaus sušoko kelis striptizo „pa“, kažkaip netikėtai, nors ir su pasistumdymais - pasidavė policijai – kol jie sargyboje – su Katedra nieko negalėjo nutikti... Kažkada, senai, dar prieš gerą pusantro šimto metų, į  valias prisiklausiau būtų ir nebūtų legendų šia tema. Galima tikėti, galima netikėti – bet faktas lieka faktu... O man, turinčiam gebėjimus įžiūrėti tikrąsias esybes – net ir klausimų nekilo dėl kai kurių legendų tikrumo...

Bent jau taip maniau aš ir, galbūt – statytojai...

Realybė buvo kitokia... Pusiausvyra buvo  pažeista...

Princas, perkreiptu ir kraujyje išmurzotu veidu bandė žiotis ir, matyt, pasakyti kažkokią niekšybę ar grasinimą, bet nespėjo: neįžiūrėjau, ką tiksliai padarė Karolaina, bet pagaliau jos rankos staiga atlaisvėjo. Ji staigiu judesiu suspurdėjo ir suleido dantis į Princo ranką, o šis, nutraukdamas spengiančia tylą (nuo gatvės, iš miesto, aišku triukšmas, šurmulys ir sirenos aidėjo) sukliko ir nuo netikėto skausmo jo gniužtai atsileido.

Karolaina pritūpė, išslydo ir tiesiog liuoktelėjo prie gargulijos, čiupo jos ranką-leteną ir kažkaip keistai jomis sumanipuliavo. Iš netikėtumo gargulija pasisuko nublokšdama Keri link manęs.

- Laikykis, - riktelėjau ir susilenkęs pačiupau Karolainą, bet čia pat sustingau išgirdęs šaižų Princo kriokimą:

- Neeeeee!!!

- O taip! – priimdama mano pagalbą atsistojo Karolaina ir riktelėjo: - Oooo TAIP! Turėkis savo sužadėtinę!..

Nuaidėjo kraupus moters juokas.

- Negali būti! – vis dar kriokė Princas.

- Gali: ką vienas kerėtojas sukūrė, tą gera ragana papildys... – Karolaina vėl kraupiai nusijuokė, tik toji juoko pabaiga perėjo į kažkokią beprasidedančią isteriją.

Nežinojau, tuokart neturėjau jokios nuovokos, apie ką jie čia šūkčioja ir man, tiesą sakant - nerūpėjo ir nebuvo tam laiko: Princas, sustaugęs ir tiesiog kažkokių kančių genamas trinktelėjo rankomis - delnais... Oras užkaito aš tik pamačiau į mus lekiantį ugnies kamuolį...

Jau Princui sumosikavus, instinktyviai griebiau Karolainą į glėbį ir stipriai ją spausdamas prie savęs, sugraibiau medalioną...

Gyvačiukas visą laiką ir taip sukosi man apie riešą (įtariu, kad dėl to buvo pagerėjusi ir mano reakcija, ir ištvermė), o dabar tiesiog paspartėjo - mano gyslomis nutekėjo tiesiog verdanti magma...

Pliūptelėjo blyksnis, kurį perrėžė šiek tiek pavėlavęs „fajerbolas“ ir viską deginantis savo kelyje, nulėk kiaurai, tiesiogiai per katedros stogą...

Nesenai pakeistos perdangos suliepsnojo...

Nepadėjo ir priešgaisrinis balkių impregnavimas...

Nurūko juodas dūmas...

Virš stogo plykstelėjo ugnis...

Chimeros ir gargulija sukaukė, apaštalai-golemai sutrepsėjo kojomis...

Iš apačios atsklido siaubo šūksniai...

Sirenos iš įvairių pusių tiesiog pašėlo...

Apaštalams beliko tik gelbėti katedrą...

Ir jie ją išgelbėjo... Jau užgesinus gaisrą, gaisrininkai įvirtę per dūmų ir garo uždangą, pamatė spindintį auksinį kryžių – altorius išliko nepažeistas...

 

***

 

Tik meilė,

Ir tik meilė gali sukelti tokį skausmą

Tik meilė gali sukelti tokį skausmą

Ir visa tai tikriausiai, dėl to mirtino bučinuko...

© Paloma Fith, Only Love Can Hurt Like This

 

 Iš po prieblandos, iš po nakties sutemų, plykstelėjusi saulė apakino. Iš po visų tų riksmų ir kauksmų, ir dūžių - paukščių klegesys atrodė, kaip mirtina tyla...

Upelio vėsa ir medžio paunksmė, iš po to drėgno sąnarius sukančio šalčio, nuplieskė, kaip dykumos karščio banga...

Nors ne, netiesa...

Tikras karštis buvo mumyse...

Karolainos tamprios krūtys įsispaudė man į krūtinę, lazda iškrito į pievą ir rankos nubėgo jos šonais... nugara... tampriu užpakaliuku... ir grįžo atgal, akimirkai sustingo ant strėnų...

Pajutau, jog ji tiesiog rankomis mane suspaudė, sugniaužė nugarą...

...tarsi įsikabino...

...ir visas susikaupęs adrenalinas sprogo...

...joje ir manyje...

...lūpos sugavo lūpas ir paskendom bučinyje...

Alsavimai degino vienas kitą...

Širdys atrodė tuoj susprogs...

Kiekviena kūno ląstelė virpėjo ir drebėjo...

Deginanti aistra iškvepianti paskutiniųjų dienų įtampą...

...kvaišatis užgožė mus...

...sudegė bet kokie stabdžiai...

Pasaulis ištirpo, sudegė liepsnose...

 

***

 

Nebepamenu, kada paskutinį kartą jaučiausi kaip tokia visiška į krantą išmesta „medūza“... Kūnas tarsi buvo išplaukęs, išsilydęs... Tarsi kiekviena ląstelė sukosi ir gyveno savo atskirą gyvenimą... Mintys - tiesiog išgaravusios - virpėjo kažkur toli nuo manęs... O ir jos pačios tyvuliavo vangiai ir tingiai...

Tik vieną akį, matyt per raudonojo ąžuolo vainiką prasmukęs gelsvai rausvas saulės spindulėlis, akino net per užmerktą voką...

Lėta-lėtai, bijodamas išblaškyti tą „magiškąją“ būseną, atmerkiau kitą akį... Nors ne, ne atmerkiau, o tik sužiurau pro blakstienas, tarsi iš po širmos... Nieko kažin ko nesimatė – tik mūsų susipynusios kojos, ištrypta žolė, saulę atspindinti lazda, nuspirti mano kedai ir žalsvai melsva miško juosta, kuri suko mūsų ąžuolą.

Jau senai atgavome kvapą. Ir susitvarkėme. Ir palaimingai įsitaisę ant tankios žolės, įsitaisę po raudonojo ąžuolo plačiai išsiskleidusiu vainiku, nežinia jau kiek laiko vegetavome. Nieko nebesinorėjo. Nei burnos praverti, nei apie ką nors kalbėtis ar apie kažką mąstyti. Nors ir taip ganėtinai prisitriukšmavom... Nedažnas dalykas tokie pliūpsniai ir išlydžiai...  Ne kiekvienam duota tokius „vidinius visatos drebėjimus“ pajusti, pajausti ir išgyventi... Taip būna tik tarp giminingų sielų... Tar sielų, kurias apjungia pats Kūrėjas. Asmeniškai...

Tikriausiai... tikriausiai asmeniškai – kitaip būtin negali...

Tik mano „antrajai“ sielai likimo nepavydėsi. Kaip pagalvoji, tai jos vietoje bet koks vyras jau būtų išprotėjęs. Tik moteris ir sugebėtų ištverti, išlikti... Bet kas iš tiesų ir kur, ir kokia linkme kryptelėję ten, jos galvoje, sąmonėje – paslaptis po devyniais užraktais...

Vos-vos pasukau galvą ir įkyrus spindulėlis pabėgęs tik nukaitino ausį... Jei nežinočiau kame priežastis – sakyčiau – apkalba...

Pramerkiau ir kitą akį...

Sušlamėjo ąžuolo lapija...

Trumpam pūstelėjo gaivus vėjelis nuo kažkur netoliese šiugženančio upelioko, kuris savo kelią pradėjo tiesiog netoliese, nuo kalvelės – iš dviejų šaltinių...

Dviejų šaltinių?

Ąžuolas...

Du šaltiniai – dar pasakykit, jog vienas gyvybės, o kitas mirties...

Nuo netikėtos minties tiesiog plačiai atsimerkiau ir akimis, nepasukdamas galvos apšaudžiau žvilgsniu visą aplinką...

O taip...

Kad tai kita saulė, kitoks spindulys – tai net neginčytina...

...kiek kitoks rausvumas ir žalumas...

...kažkiek kitos spalvų ir šviesos spektras – viskas tas pats, bet kiek kitaip!

Iš pradžių, mintyse net sudejavau. O po to - net nusijuokiau. Dėbtelėjau į kairę ranką, kuria buvau apglėbęs Karolainą – „gyvačiuko“ – nebuvo...

Galite tikėti, o galite ir nepatikėti, bet nepamatęs „gyvačiuko“, kažkodėl pasijutau kaip nuogas. Nors išsigąsti nespėjau - čia pat atsipalaidavau: kiek toliau, ant apatinės ir labiausiai nutolusios šakos, nutviekstas saulės, tarsi sūpynėse lingavo palaimingai įsitaisęs sparnuotasis gyvačiukas arba kaip dar vadinamas – ugnies gyvačiukas, o paprasčiausiai – aitvaras... Pagalvojau, jog per visus tuos lakstymus – net nedaviau jam jokio vardo, nors čia pat prisiminiau, jog jis puikiausiai reaguodavo į „gyvačiuką“... Tad tebūnie Gyvačiukas, ar ne?

Ir vis tik, matyt sukrutėjau arba Kari pajuto mano persimainymą ir giliai atsiduso. Pasikasė kairiu skruostu į mano krūtinę, dviem dešinės rankos pirštukais tarsi „žmogeliukas“ „nubėgo“ nuo pilvo per šoną, krūtinę ir jau atitraukusi ranką, pasikasė nosį. Įsirėmusi į mane kilstelėjo ir sliuogtelėjo aukštyn, ir jau įrėmusi smilkinį į mano petį, ranka pakedeno savo varno juodumo plaukus. Apsidairė.

- Kur mes? – veikiau supratau, ką ji ištarė vien lūpom, nei išgirdau.

- Mes... Mes va, mano ir štai jo, - krestelėjau galvą link ant šakos saulės spinduliuose besišildančio sparnuoto gyvačiuko, - gimtinėje.

- Aha. Tai yra?

- Dausose.

- Dausose?

- Pasaulyje, kur gimė ir gyveno dievai, kur keliavo protėvių vėlės... Nors ne visai taip. Šį pasaulį vadink Asgardu, jei nori. Bet Asgardas jau žlugęs, o šis, manyk, jog apleistas. Paliktas, užmirštas... Nykstantis.

- Mhm, - linktelėjo Kari ir būgtai užsimerkė, vėl tarsi pasikasė man į petį ir po pauzės paklausė: - O jis?

- O jis?.. – taip, Karolainos skraidančiomis gyvatėmis nenustebinsi bet kokiame jų pavidale. – Jis... Taip, tu gi dar nežinai... Kaip čia pasakius? – rinkdamas žodžius, sučepsėjau lūpomis. – Ugnies gyvatė. Tiksliau, dar kol kas – gyvačiukas Žodis „drakaenė“ tau ką nors sako? (Karolaina linktelėjo) Ugnies gyvatė, pas mus vadinama aitvaru. Gimsta Dausose. Pasak legendų – nemirtinga. Nebijo nieko – nei kryžiaus, nei metalų, nei maldų, nei kerų, nei švęsto vandens ar dar kažko tokio...

- Amžinai tave supa moterys...

- Aha. Kad tik ne, - šyptelėjau iš Kari sąmojo. – Akivaizdaus pavojaus akimirką nieko geriau nesugalvojo, kaip mus nunešti čia... ten kur gimė. Ar išsirito. Jei nepanorės grįžti kartu, net nežinau, kaip ištrūksim...

- Ištrūksi.

- Ta prasme?

Kari suspurdėjo, pakilo ir atsišliejusi, parietusi kojas po savimi kaip kokia undinėlė ant jūrų akmens, tarsi atsiklaupė. Tyrinėjančiai sužiuro man į akis. Vos nepaskendau josios akių gilumoje.

- O tu kažkaip pasikeitęs. Atleisk, anksčiau nesupratau...

Papurčiau galvą:

- Apie tai kada nors vėliau, tam dar bus laiko...

Karolaina papurtė galvą.

- Ne, nebus.

- Kari, - sugriebiau jos ranką ir pabandžiau ją truktelti link savęs. – Kari...

- Ne, - Karolaina staigiu judesiu ištraukė savo pirštukus ir mano „letenų“. – Nuo manęs tai jau nepriklauso.

- O nuo ko? Nuo manęs? Kari...

- Nepertraukinėk. Turim labai mažai laiko. Jau jaučiu, kaip mane suka...

- Kari...

- Kontraktas. Aš jį sulaužiau... Magiškas kontraktas... – Karolaina liūdnai palingavo galvą. – Tik būk geras. Nepalik manęs numirti vienos. Ypač šiose, kaip tu vadini „dausose“.

- O dievai.. - mano nuostaba buvo neįtikėtina. Mintyse riebiai nusikeikiau ir pasirėmęs ant rankų atsisėdau kiek stačiau. Vėl gailiai atsidusau ir palingavau galva: – Tai dėl jo tu įbėrei migdomųjų, kad išeiti neatsisveikinusi? Ar kažkaip kitaip?

Karolaina papurtė galvą, o po to pritariamai linktelėjo ir nusuko akis.

- Ir aš vos nesudegiau... Gerai, kad kaukai prižadino...

- Aš to nežinojau, - vos girdimai ištarė Kari.

- Žinau. O ir Princas, ir jo „brigantai“ čia nė prie ko... Tai tie, kas iš Dausų išvogė Gyvačiuką, matyt bandė prisijaukinti, o kai nepavyko, pabandė panaudoti alia kaip atominę bombą ir, kartu, atsikvituoti su visais... Tik pavėlavo.

- Kas jie?

- Iš perduotų Gyvačiuko vaizdinių nesupratau, bet gal tas jūsų minėtas cvergas iš Stiklo Kalno? Bet ne, apie tai, apie tai vėliau. Eik čia, - įsakmiai baigiau sakinį ir pačiupęs truktelėjau Karolainą į save. Ši,  nustebusi,  delnų briaunom įsirėmė man į krūtinę. – Paklausyk! Moterie! Jei nebūčiau dabar kaip koks meškinas medaus prisilaižęs, tai iš įniršio trypčiau džigą ir visokiais epitetais plūsčiau tavo kvailą makaulę... (Karolainos akys piktai sužaižaravo, ji pabandė atsistumti nuo manęs, bet šį kartą aš jau ją laikiau tvirtais sugniaužęs). Aš, tavo vyras, na gerai, tebūnie meilužis, jei nori – esu RAK-ČIUS! Tu supranti? RAK-Čiuuuusss. Kleseris! Priesaika, kokia ji bebūtų, ant kontrakto ar žodinė, magiška ar dar kokia nors, netgi lengviau įveikiama, nei kokia nors super-puper elektroninė beraktė spyna, nors devynis kartus užminuota ir dar užkerėta, ir užkeikta, ir prakeikta! MielOOOOjiiii! O ypač, ypač ant kontrakto, kurio antros pusės jie negali išpildyti! Nes tai įvykęs faktas! Be jų!

Aš tiesiog vos nerėkiau ir... ir griežiau dantimis. Taip, kažko tokio ir tikėjausi. Bet jau akivaizdžiai išgirdęs, tiesiog per akimirką įniršau. Ne ant Karolainos, žinoma. Ant žmogiškojo bukumo, kaip aplamai ant tokio!

- Man kaukt norisi!

- Nerėk ant manęs, - nežiūrint visko, Kari balsas buvo pilnas nuoskaudos, o lupytės piktai papūstos. Ji jau nebandė išsiveržti, tik piktai žaižaravo akimis. – Tai jau nesvarbu. Svarbu kuri pusė pirmoji jį nutraukia...

- Tau jau bloga? Bloga?

Karolaina sulingavo galva ir net sudejavo. Nervo blyksnis matyt pagreitino kažkokį tai ten procesą...

- Leisk man padaryti tai, ką geriausiai moku... O visa kita, jau po to. Greit eikš čia... – vėl sučiupęs truktelėjau Karolainą prie savęs. – Gulk ant nugaros. Bus skauda, bet tvardykis. Ne stipriau, kaip tvarkyčiau dantis su šešiasdešimtųjų „bormašine“... Neturim diržų ir kur tave pririšti, bet sueis ir taip... Neprieštarauk!!!

Tvirtai įsirėmiau į ąžuolo kamieną, pasodinau jau likimui atsidavusią Karolainą sau tarp kojų, tiesiog nugara į save. Kad nespurdėtų savo kojomis surakinau josios. Dešinę ranką uždėjau ant jos kaktos ir pakaušiu prispaudžiau sau prie krūtinės, o kairę ranką uždėjau ant širdies... O taip, nors ir ne vieta, ir ne laikas, bet buvo malonu net per golfo medžiagą ir liemenuką vėl pajausti jos stangrią kiek didesnę už kokį didelį obuolį krūtį, pajusti širdies dunksėjimą...

- Aprimk. Užsimerk, - jau ramiai ir tyliai ištariau tiesiai į ausį. – Bus skauda bet kentėk. Atsimink – ištrūkti negalima, kas bebūtų...

Užsimerkiau ir pabandžiau susilieti visa esybe...

Rankas nudilgė tarsi daugybė adatėlių. Pasijutau beneriantis kažkur gilyn... tarsi į rūką, tarsi kepurnėčiausi tirštame rūke, kisieliuje..

Ir, staiga, dilgčiojimas baigėsi...

Karolainos siela kaip išsigandusi pelytė išlindo iš savo urvelio... Pradėjo augti...  Karolaina baisingai sudejavo... Jos kūnas išsilenkė lanku, o aš, sukaupęs jėgas, vėl ją prispaudžiau prie savęs...

Pajutau, kaip staiga nutvilkė kairės rankos riešą... Veikiau išgirdau, nei supratau, jog gyvačiukas atėjo man į pagalbą... Mintyse buvau dėkingas – žinojau, kad dabar viskas turėtų praeiti ir greičiau, ir švelniau...

O josios siela jau buvo apnuodyta...

Net ne tas žodis, kaip apnuodyta!..

Šiaip, bet kokia priesaika apnuodija sielą, ir priešnuodis tam – priesaikos įvykdymas. Bet, bet kokia priesaika ar net mažiausias pažadas - tai tėra tik spyna – tik užraktas, kuris užrakina, supančioja sielą, kokia ji bebūtų... Kas moka regėti karmos aureoles, tie netgi, jei iš tikro ryškiai mato, gali net suskaičiuoti, kiek ir kaip stipriai nuo netesėto pažado šioji buvo pažeista, kiek kartų buvo apnuodyta žmogaus siela... Tuo ir paremti visi tie magiški kontraktai – jiems nei erdvė, nei laikas neegzistuoja... Išgąsdinti ir surakinti, įsprausti į rėmus abi kontrakto šalis, uždaryti į kalėjimą, apriboti laisvę... Štai todėl, visada žmogus ir jaučia baimę pasirašydamas bet kokią sutartį, bet kokį kontraktą, visada, net jeigu ir neparodo - giliai pasąmonėje - visad šmėsteli mintis „ar tikrai viskas bus gerai?“...

O „mazgai“ surišę Karolainos sielą, buvo įmantrūs. Net apsidžiaugiau, kad kažkada santuokos duotų įžadų  pančius aš, savo laiku, jos pačios labui, buvau sunaikinęs jai pačiai nežinant – dabar nors jie netrukdė. Suskaičiavau net trylika prakeiksmų! Stiprus, oi stiprus,  vienok tas kontraktas, iš ties – stiprus! Įkliuvusi „mergelė“ buvo visiškai rimtai. Ir kas tik jai negrėsė? Net nežinau nuo ko ir vardinti? Iš pradžių turėjo ją „suėsti“ iš vidaus graužatis (kuri ir „ėdė“), po to, porelė šlykščių ligų, o kad jų nespėtų išsigydyti, tai dar porelė „vėžiuko“ atmainų... Net nežinau ar žmogus galėtų vis tai ištverti? Čia net raganai, net magui - aukščiau stogo...

O aš darbavausi...

Išpyniau vieną mazgą, kitą... Siela balo... Šviesėjo

Karolainos kūnas matomai rėkė, ją, matomai traukė traukuliai... Konvulsijos... Bet šiuo metu, tai tebuvo tik dirglus apvalkalas... Ypač sugaišino septintasis ir paskutinysis mazgai...

Ir rūkas ištirpo...

Užmerkit akis, įsivaizduokite, kad jūs pirtyje, garų tumulai, o jus vanoja senai nuplikusiomis vantomis... Tarsi plaktų... Ir staiga-  viskas baigiasi - jus nulieja vandeniu, o kūnas bejėgiškai suglemba... Čaižymo nuplikusiom vantom skausmas nyksta... Taip ir Karolainos siela - jau nušveista, jau išlaisvinta - tarsi suglebo... Ne, į slaptas kerteles nelindau, neturiu tokios galios, bet net minties tokios nebuvo. Tai kas jos, yra jos, ir niekeno daugiau... Ne, nepagalvokit kažin ko – ji netapo skaisti ir nekalta, ji tiesiog tapo laisva. Kaip nuo katorgininko nukaltų pančius...

Atsimerkęs pasijutau išsekęs. Išpiltas lipnaus prakaito...

Tiesiog pilnai išskėtęs delnus ir pirštus, apimdamas kiek galėdamas daugiau Karolainą, nuo pečių žemyn, tiek, kiek pasiekiau, tampriai nubraukiau žemyn... Tarsi ją nuvalydamas, tarsi išsunkdamas, išgręždamas - ir kilstelėjęs rankas - jas skėstelėjau į šonus...

...nežinau, gal tik pasirodė, bet akimirkai nuo pirštų ir rankų tarsi nutįso kaip kokios permatomos gleivės, ar marmalas, kuris staigiai nugaravo, kurį silpnas vėjelis pačiupo ir suplėšęs nunešė ir ištirpdė...

Nors ne, nepasirodė – čia, magijos persisotinusiame pasaulyje, kur net spalvos kitokio spektro, puikiausiai galėjo materializuotis ir tokie dalykai. Ne žemėje gi esam...

Galvojau, kad bus nelengva, bet gi – ne taip bejėgiškai sunku...

Kažkas LABAI pasistengė...

Karolaina gulėjo nugara ant manęs. Be sąmonės ir gyvybės ženklų. Suėmiau jai už riešo – pulsas buvo – lygus, bet lėtas.

- Ooooch... – sudejavau.

Ant manęs amą praradusi Karolaina pasirodė nepakeliamai sunki, o mano pačio kūnas užtirpęs. Jei ji sėdėtų kokioje kėdėje pririšta, o aš darbuočiausi šalia, matyt pabaigoje būčiau ir nualpęs. Bent jau pardribęs -  tai tikrai.

 ***

 

Touch my soul

I do fill I'm on my way

I will never live in darkness

Again

Touch my soul

-----

Prisiliesk prie mano sielos

Aš jaučiu, aš teisingame kelyje

Aš jau niekada nebegyvensiu tamsoje

Dar kartą

Prisiliesk prie mano sielos

© Frank Duval, Touch My Soul

 

Gyvybės ir mirties vanduo... Nuo pat mažumės žinojau, jog prie jo be reikalo geriau nelysti. Iš esmės, ir vienas, ir kitas - atskirai – jie žudo. Tik kiekvienas savaip. Labai daug visokių „jeigu“... Net dievai, tie, kurie dar mano vaikystėje čia dar „bastėsi“, šių vandenų privengė. O štai, jie kartu – visai kitas reikalas. Ten, kur jie, už amžių ir erozijos nukankinto akmens susilieja – visai kitas reikalas. Čia net žolė kitokia. Jau ir drugelius, ir kolibrius ar šiaip paukštelius galima pamatyti. Pakrančių gėlės tiesiog bujoja. Vien kokia elementari ramunė – dviejų mano delnų dydžio.

Įsitaisėm vos ne viduryje upelio ant kelių plokščių, tarsi mums paruoštų akmenų. Reikėjo naudotis proga – Karolaina, nuo Princo ir tų prakeiktų gargulijų, gerokai nukentėjo: kūnas nusėtas mėlynėmis. Ypač ten, kur ją laikė savo akmeniniuose gniaužtuose gargulija, kur Princas buvo suspaudęs petį. Ant kaklo nubrozdinimas...

Kol Karolaina nusimetė šalin ją aptempiantį golfą, aš nuplėšiau-nupjoviau vieną iš šoninių kelnių kišenių ir suvilgiau upelyje. Ir  pakėlęs galvą, tiesiog sustingau: šioji, visai kitokios Dausų saulės nušviesta, bet jau be rūpesčio veide - vien tik su liemenėle stovinti Karolaina - atrodė kaip kažkokio skulptoriaus genijaus nukalta iš marmuro dievybė, į kurią žiūrėdama kokia deivė, galėtų tik pasijusti kuklia fermos melžėja... Įspūdingiau už bet kokią nimfą...

- Kas yra? – Kari, pastebėjusi mano sąstingį, žavingai suraukė ir taip iškiliai lenktus antakius, nors matėsi, jog ji visai patenkinta mano reakcija. - Kas nors ne taip? Kažko nematęs?

- Viskas taip, - šyptelėjau ir nugręždamas perteklinį vandenį, atsistojau. – Gėriuosi. Tu nuostabi. Apsisuk...

Tiesiog ant sumuštos vietos palaikius tą skurlį, o po juo braukiant per mėlynę, šioji tiesiog nyko akyse. Na ne taip, kad jau visai per akimirką, bet efektas vertė žavėtis.

- Atsargiau, - ištariau, kai nuo šalto, beveik ledinio vandens Karolaina nevalingai truktelėjo pečiu. – Geriau čia nesimaudyti. Tik ne šitame upelyje.

... paskutinis nubrozdinimas išnyko, o aš linktelėjęs pakštelėjau lūpomis jai į petį ir nusijuokiau...

- Ėėė! – Karolaina apsisuko ir slystelėjusi, norėdama išlaikyti pusiausvyrą čiupo man už rankos.

Prisitraukiau ją arčiau, apkabinau ir nusijuokiau.

- Kas yra? Ko čia juokiesi?

Jausdamas jos alsavimą, pakštelėjau lūpom į kaktą:

- Prisiminiau kaip tu sužadėjai Princą su gargula (ji jau buvo papasakojusi apie savo pokštą)... Įsivaizdavau juos lovoje... Mrrrrmmmmm... – čia jau aš murkdamas savo šeriuotu skruostu perbraukiau per josios.

- Ė, badosi, - nusijuokdama atšlijo Karolaina. – Viskas?

- Aha, linktelėjau. Tu alkana?

- Labai.

- Tada reikia nešdintis iš čia.

- O kodėl negalim pasilikti?

- O tu norėtum gyventi senelių prieglaudoje melsdamasi, kad tave kas pamaitintų?

- Nesupratau?

- Čia Dausos. Čia liko tik nusenę ir išgverę dievai, ir ten, toliau, mėlynuose kalnuose, dar kažkiek senųjų sielų... Ne, na jeigu pasiversti į kolibrius, siurbti gėlių nektarą, gal ir galima... Coliukais tokiais pavirsti...

- O tu vis juokauji? Pasiilgau aš tų tavo kvailų juokelių...

- O aš tavęs.

- Manai, jog tikrai galim taip imti ir grįžti?

- Taip. Įsitikinęs. Kol, taip sakant, Princas išsituoks (vėl nusijuokiau) ir su savo gauja persigrupuos (nėra ko tikėtis, kad jis žuvo), kol ten visas savo intrigas permąstys ir naujas užmegs, kol paatgailaus tam, kam jis ten besąlygiškai tarnauja (nepanašu, jog tiesiogiai jam reikia „karališkojo“ kraujo, veikiau kokiam jo išgverai proseneliui), pusmetį gražaus laiko turim. Ne mažiau. O gal ir daugiau, - padėjau Karolainai peršokti nuo akmens ant kranto ir pasilenkęs pakėliau golfą ir švarkelį. -  O jau po to, prasidės mūsų medžioklė. Vendeta sumišusi su pasipelnymu. Bet čia nieko. Ne pirmas kartas. Bjauriau tas nežinomasis Stiklo Kalno „vaiduoklis cvergas“. Va čia tai, taip... Tamsus arkliukas.

- Na, taip... – Karolaina įnėrė galvą į golfą, ir jau kišdama rankas sumurmėjo: - Ramybė kažkur anapus...

- Mistinis dalykas, ta ramybė.

Karolaina perėmė švarką:

- Čia taip šilta, nesinori galvoti apie šaltį.

- O taip, bet... – gūžtelėjau pečiais.

- Ir kur mes keliausim?

- Į Paryžių.

- Ir vėl? – Karolaina net nusipurtė  ir kryptelėjusi galvą, maldaujančiai kaip koks prašydamas, kad jį paglostytų kačiukas, pridūrė: - O gal į Luizianą? Orleaną? Na... a?

Atsidusau.

- Ir nenusibodo tau jis?

- Paryžius? – Karolaina nuėjo kelis žingsnius į priekį, kur kalva po truputį pradėjo leistis į slėnį, tūptelėjusi nuskynė kažkokią gėlę. – O taip, brrr..

- Ne Paryžius, Orleanas, - priėjau ir atsistojau šalia.

- Kaip gražu... Nieko panašaus nebuvau mačiusi.

Sutikdamas palingavau galvą, nors, ranką prie širdies prisidėjęs - galiu pasakyti – nejaučiau aš jokių šiltų jausmų Dausoms. Visai. Na taip, gražu. Būgtais ramu. Štai, slėnis, kuriame pilna galingų ąžuolų, po kuriais ganosi, jei galima taip išsireikšti - šernai beveik baltojo lokio ar grizlio dydžio; kiek toliau - dar ir sekvojos, ir dar visokiausi medžiai ir medeliai, vaismedžiai, krūmai, gėlės, spalvos... Nebaidyti žvėreliai ir paukšteliai... Taip, ten kažkur arčiau Mėlių, einant palei šį upelį, kuris pavirs plačia upe, perėjus tiltą, bus aplesta gyvenvietė. Didelė ir galinga. Tiksliau, tai kas iš jos liko. Pusiau griuvėsiai, su keliais puspročiais dar vis slampinėjančiais dievukais, vis dar manančiais, jog jie jauni, gražūs, stiprūs ir garbinami... Taip, ten ir šabakštynas vadinamas sodu su obelimi... Taip, su ta pačia! Tik ji jau pasenusi ir sulinkusi, net kaži ar koks lapelis ant jos užauga? O paskutinį obuolį mano mama man ir sumaitino... užsitraukdama tų kelių likusių kvaišų dievukų rūstį...

Bet dievai buvusiais nebūna. Kokie jie nebūtų, vėliau ar anksčiau pajus ir atidundės, pirštais badytis... barzdas ar kasas kratys...

Tfu, ant jų...

- Taip, gražu. Šitie ąžuolai, tai laumių dvasios. Laumės tų šventų ąžuolų žemėje, kuriuos beprasmiškai nupjovė, nukirto. Jų dvasios, laumės, buvo pakankamai stiprios, kad pasiektų Dausas ir čia sudygtų... O po jais ganosi šernai. Buivolo dydžio...

- O sakai nėra ką valgyti, - šyptelėjusi atsišliejo į mano petį Karolaina.

Visgi užburtas didingo vaizdo – tad sugebėjau tik tyliai nusijuokti:

- Taip ir įsivaizduoju, kaip aš, iš dvidešimt pirmo amžiaus atbildėjęs „frikas“, lakstau su ietimi ir bandau pramušti vieną iš Erimanto šernų... Irgi, mat Heraklis...

- Erimanto?

- Oi, sena istorija. Dar kūdikystėj girdėjau. Patrimpas Dzeusui padovanojo vieną čionykštį šerną. Tas ją perleido Artemidei. O tas bėdelius nuo jos ir pabėgo... Na, toliau tu manau, daugiau ar mažiau jau ir taip žinai...

Karolaina nieko neatsakė, tik palingavo galva.

- O Olimpas žlugo anksčiau dar net už Asgardą... O Dausos dar va, vegetuoja. Saulėlydžiu alsuoja. Gražu. Malonu. Atsipūsti valandžiukei kitai, pasislėpti nuo šurmulio gera, bet bendrai paėmus, negeros čia vietos. Reikia keliauti.

- Mhmm...

Nesupratau ar ji man pritarė, ar ne...

- Tiesa, vis norėjau paklausti. Tik neįsižeisk, - bandžiau parinkti tinkamus žodžius, bet pamatęs Kari galvos linktelėjimą, padrąsėjau: - Tu kam nors pasakojai apie... mhmmm... Mano mamos būklę?

- Madame Dorothée? Ne.

- Tada gerai. Žinoma, tai tik laiko klausimas, bet bet koks išloštas laikas - mūsų naudai.

- Ką turi galvoje?

Atsidusau:

- Slibinus.

- Slibinus?

- Jie man skolingi.

- Veltui laiko nešvaistei.

- Aha. Nors, manau, jiems dabar, kai jų esybės taps pilnaverčiu slibinu, mes tapsim iš vis niekam tapsim nebeįdomūs... Rezervinis toks varinatas (ji tyliai ištarė „o tu cinikas“, bet nuleidau negirdomis), net nežiūrint to, kad tavyje, nežinia dėl kokių mėnulio, saulės ar žvaigždžių išdaigų, teka stiprus Karolingų kraujas...

- ...? - Kari atšlijo. Suraukusi lūpas klausiama mane nužvelgė.

Atsidusau.

- Man labai daug dar ką tau reikia papasakoti. Jei nesiruoši manęs palikti, aišku.

Kari nieko neatsakė, tik palingavo galva, liūdnai savo smaragdinėmis akimis pažvelgė į manąsias ir prisiglaudė:

- Tada lekiam. Vakarieniausim ir tu man pasakosi...

- Lovoje.

- Kas lovoje?

- Vakarieniausim lovoje, gersim vyną ir aš pasakosiu... Ir manau, kad su šiokiom tokiom pauzėm, - pasilenkęs savo lūpomis suradau josios.

- Šelmis, - visai ne piktai ištarė ir atsitraukė. – Tau tik vienas galvoje...

- Žinoma, o kaip gi kitaip, - nusijuokdamas prasegiau marškinius, kad lengviau galėčiau pasiekti „Sidabrinę Bibliją“.

- Tu juk veidrodį sudaužei. Ar ne tą sudaužei?

- Tą-tą, tikrą.

- Tai išmokai keliauti per erdves?

- Ir taip ir ne. Bet be Gyvačiuko, tai niekaip, - aukštai iškėliau kairę ranką ir mintyse pašaukiau aitvarą.

- Kaip visada, be moterų niekaip, - Kari vėl pasikartojo.

- Ne, niekaip, - šyptelėjau. – Na reikia, kad nors kiek pavydėtum.

- Pffff. Dar čia ko, - nusijuokė Karolaina.

Taaaaip... Išvalius ją nuo kontrakto prakeiksmų, ji akivaizdžiai pasikeitė. Net nebepanaši nei į žiežulą... nei į raganą!

Oppp...

Ir visai, kaip kadaise... Prieš daaaaaauuuuug metų....

Nuo ąžuolo šakos purptelėjo Gyvačiukas (kvaila: gyvačiukė, o vardas vyriškas – reikia kažką su tuo daryti...), apsuko ratą, susuko kažkokį tarsi atsisveikinantį viražą ir nutūpė ant riešo. Apsisuko. Tarsi pajutau sakant - „pagaliau“...

Taip - panašu, kad ne aš vienas gimtinės nepasiilgau...

 

***************************

Epilogas

(4 pasakojimo epilogas)

 

Viskas, ko ji nori dabar,

Tai tik trijų norų:

Ji nori matyti tavo akimis,

Nori šypsotis tavo šypsena,

Nori malonių siurprizų,

Kiekvieną sekundę...

© Depeche Mode, Little 15,

 

Iš „Syčiukų“, pasisekė rasti tik BMW X1. Nelabai mėgau šios mašinos, bet niekur nedingsi – yra, kas yra. Juolab, kad nei taksi, nei pavežėjų paslaugų nenorėjom – per daug akių. - gali būti ir problemų, na, o į viešąjį, sorry... O „syčiukas“, nors maršrutą galima ir atsekti, bet ir gali gi jį palikti beveik kur nori... daugiau-mažiau.

- Gal per centrą? – paklausiau. – Pažiūrėsim, kaip čia žmonės šventėm ruošiasi?

- Galim, - linktelėjo Kari.

Prisisegė, ir kol įšalusi mašiniukė neprapūtė nurasojusių langų, kažką pirštu paišaliojo ant šoninio stiklo, o po to tiesiog subraukė. Vėjelis, pajudėjus, tą makalynę greitai iš išpūtė. Nors, manau, papūtus garą – paveikslėlį pamatytume...

O žmonės būriavosi, šurmuliavo. Šviesos, grūstys. Būriuojasi šalia kavinių, restoranų. Vaikai su šviečiančiais žaislais šokinėja...

Kelis kartus prie Sereikiškių parko net turėjom stabtelti ir luktelti, kol kas išvažiuos ar prisiparkuos. O kai ant katedros fasado kolonų pradėjo rodyti kažkokį animacinį filmuką, tai iš vis, viskas sustingo.

Eglė kažkokia kvaila... Dirbtinė, kūginė. Kioskeliai aplink ją išsimėtę... Na, kaip supratau, dar vienas savivaldybės dizainerių eksperimentas...

Pasijutau kaip įkritęs į kažkokį svetimą kiemą. Šyptelėjau ir atsidusau.

- Kaip kitas kažkoks pasaulis, - ištarė Karolaina.

- Mhm... Tikrai taip. Gal nori pasivaikščioti?

- Ai, ne... Kažkaip pavargau. Norisi jau ir kojas ištiesti, - Karolaina ištiesusi ranką kiek pareguliavo šilumą ir pritildė eilinę naujametinę muziką. – O čia „Kempinskis“?

- Aha... Blynnn... – tėškiau per stabdžius: priešais, ant perėjos, staiga iš už medžių šešėlių iššoko kažkokia porelė su vežimėliu. – Kurv (susilaikiau nenusikeikęs iki galo)... Debilai...

Karolaina šyptelėjo:

- Neskubėk.

- Aha, paskubėsi čia... – subambėjau žiūrėdamas, kaip paskui pirmąją porelę staiga pasipylė žmonių virtinė.

O iš tiesų, skubėti jau nebuvo kur, nors kaip, kažkas sakė: ramybė mums tiktai sapnuojasi. Nors ne, prisiminiau, kaip ten jo vardas? Aleksanderis Blockas ar Blokas? Trinkteltas toks vaikinukas iš Rusijos.  Panašus į žydą tapusį mormonu ar į kažkokį europietį, kuriame teka gera dozė arabiško kraujo... Kirkla ir amžinas „nytikas“, kaip kažkada jo tarnas jį apibūdino. Jis dar buvo itališkos rašytojų ir poetų draugijos ar ložės narys.  Bet nesvarbu. Nors pilna tezė visai ir teisinga: „Ir amžina kova! Ramybė mums tiktai sapnuojasi...“. Toliau neatsimenu, bet liko gero šlamšto įspūdis, kas ką besakytų. Na, aš ne poetas. Ir niekada tų poezinių „pegasų“ nesupratau... Ir nesistengiau...

- O visai norėčiau šalto šampano, - stebėdama, kaip kažkas už restorano stiklų jau sėdinėja prie staliukų, netikėtai ištarė Kari.

- Ir užkąsti...

- Ne, pavalgius, man jau šampanas nebelenda, - nusijuokė Kari. Pasukęs galvą pamačiau, kaip ant stiklo jos atspindys nusišypsojo.

- Tada brendžio...

- Ar viskio?

- Neee, šiandien kažkodėl norisi brendžio.

- ...

Taigi...

Ne, na žinoma, kad iš Dausų  grįžome sėkmingai.

Ne, ne į Karolainos viešbutį, savaime suprantama, ir ne į maniškį. Na, o ką jau juose praradom, tai jau praradom. Grįžome į dieną prieš visus įvykius, į mano dar prieš atsiduriant balkone išsinuomotą „Villa Marie Charlotte“. Pensionatas ar kaip čia priimta kartais sakyti – apartamentai, kiek šiauriau Versalio. Eilinį kartą galiu apgailestauti, kad Europoje žiema ir tiek... Nebūtų manęs taip greitai niekas iš ten iškrapštęs. O tai teturėjom tik porelę atvangos, porelę „medaus“ dienelių ir „naktelių“... Ir vėl į audrą, į sūkurį. Juk, kol visi atsiminimai neapsiblausė, kol laikas neišsikraipė, pernelyg neišsitempė - reikėjo skubėti padėti sau pačiam. Pakalbėti su Aukse iš „paralelės“, perspėti, kad mane sutiktų, reikėjo skubiai atsiskaityti su frylanceriais.

- Ar pasakojau, kad Auksėje prabudo kažkokios galios?

- Ne, - pakraipė galvą Kari. – Nepasakojai. Privargs mergaitė. Net gaila jos.

Taip, ji dar iš anksčiau žinojo, kad joje, Auksėje, dėl kraujo perpylimo tekėjo kažkiek mano kraujo.

- Jei bus laiko, gal galėsi įvesti ją į reikalą? – mašina ant grindinio priešais Mindaugo tiltą slystelėjo, teko ją kiek priturėti. Bjaurus šitas „X1“ modelis – bjauriai valdomas.

- Nelabai. Ji prancūziškai nemoka, o šiuolaikinė anglų kalba magijai visai netinkama. Senoji sako, tiko, o dabartinė išniekinta. Netinkama.

- Kažkada kažkiek senąją mokėjau. Bet matyt jau nebeatsiminsiu.

Karolaina gūžtelėjo pečiais.

- Nors bendrus principus gal ir paaiškinsiu, o toliau - nežinau.

- Reikės paieškoti dar ir mokytojo, kuratoriaus...

- Gal ir nereikės. Neaišku kas joje prabudo. Gal tik pasjansą dėlioti...

O, beje, balamas išgyveno. Kaip ir visi kiti įvykių dalyviai, išskyrus tą porelę gargulijų. Pusryčiaujant apartamentuose, stebėjome žinias: degantį Notre-Damą, prastas savo ir Princo nuotraukas, fotorobotus. „Jutube“ net buvo išdėtas prastos kokybės mūsų lėkimas per Saint Louiso gatvę... Matomai dabar visos policijos pajėgos, Europolas, Interpolas ir visa kas tik įmanoma – pajungti mūsų paieškai... Veikiausiai pirštų antspaudai ir visokie kitokie biometriniai duomenys jau buvo „įkati“ į visų civilizuotų pasaulio valstybių duombazes. Na, prisidirbom, tai prisidirbom. Kitokiu laiku ir kitomis aplinkybėmis, matyt tektų labai galvą pasukti: geležinkelis, oras ir vanduo, savaime suprantama, kad jau buvo kontroliuojami... Kaip ir centrinės magistralės... Nors čia jau menkai kas jiems padėtų – žiema, mielieji mesje, žiema... Šiltai apsimuturiavęs žmogus milijoninėje šalyje įtarimų nesukelia...

- Taip, - pritariamai linktelėjau. – Gali būti ir taip... Klausyk, o beje...

Vėl praslystant ir keiksnojant teko stabdinėti, nes prieš mus išlindo kažkoks neadekvačiai ir neprognozuojamai spardantis stabdžius durnius. Na nors žalią lapą užsiklijuotų, jei naujokėlis...

Tarp kitko, pakalbėjus su Aukse iš „paralelės“, paaiškėjo dar įdomesnis dalykėlis: pas juos Notre-Damas taip pat degė. Tik porą metų atgal, ir degė  pavasarį. Ir padegimas nebuvo priskirtas teroro aktui! O jei ir buvo priskirtas, tai bent jau ne viešai. Nors tik iš pirmo žvilgsnio mūsų pasauliai buvo panašūs. Skirtumų buvo ir daugiau. Pavyzdžiui: Auksė nepažinojo jokios Karolainos! O ir aš viengungiu buvau. Ir skirtumų „erdvinėje kišenėje-saugykloje“ nemažai radau... Tiesa, verslą taip pat patikėjau Auksei, o išvykau mūsų kontorai sudegus. Nieko daugiau Auksė pasakyti ir negalėjo. Na, bet tai jau ano Rakčiaus rūpesčiai, ne mano. Tiksliau – jau ne – ne mūsų... Palikau jam tik raštelį su linkėjimais. Jei toks pat (o kaip supratau iš Auksės pasakojimų, tai toks pat) „šalaputris“ kaip aš, tai viską supras kaip reikia... Ir dar „ačiū“ pasakys už prasiplėtusį akiratį...

- Ką norėjai klausti? – baigus man po nosim keiksnoti, perklausė Karolaina. - Dar daug liko?

- A? Taip, dar pusė miesto, ir būsim vietoje, - linktelėjau. – Dėl „Ketrin“ uragano... Per kelis kartus nugirdau... Rupūže, na kur jie lenda?!

Šį kartą į gatvę nuo šaligatvio iššoko kažkoks už pavadėlio vedamas šunėkas. Šeimininkas truktelėjo pavadėlį atgal ir nupėdino sau...

Karolaina taip nieko ir neatsakė. Ji tik palingavo galvą ir sumurmėjo:

- Gal kitą kartą, gerai? Na, nepyk... – pasukusi galvą šelmiškai sumirksėjo ir pasiuntė oro bučinuką. Atsiduso ir vėl prilindo kažką reguliuoti su šildymu.

Gūžtelėjau pečiais:

- Gerai, - linktelėjau ir dar sau po nosim suburbuliavau: -  O ir nežinoti kuom jie be „džipieso“ šitą geldą prifarširavo. Reiks kada iš smalsumo patikrint...

O dabartiniai mūsų rūpesčiai ir planai buvo žemiški, kaip du sudilę skatikai: nulėkti į slibinų guardų konspiracinį loftą, susikrauti bagažą, Kisiaus ir Martės paskutinį kartą perklausti ar nevyks kartu, užverti „erdvinės saugyklos“ įėjimą-išėjimą iš sudegusios kontoros ir išnerti Budž Bimo kalnuose, šalia Siurprizo ežero. Iš ten - į salas...

Nieko daugiau ir negalėjau, ir negalėjom. Informacijos per mažai. Kaip pasirodė, mano pastatytos sąmokslo piramidės kampai apibyrėjo... Situacija „išplaukė“ – ištežo. Kas toji trečioji jėga numanėme, o koks jos interesas, galėjome tik spėlioti.

Ir vėl tiktai spėlioti...

Ramybėje, mūsų, aišku, kad niekas nepaliks, bet laiko dykaduoniauti buvo į valias. Perspėti slibinus, kad kažkam itin reikalingas nemirtingųjų kraujas – nebuvo jokios galimybės... Kaip ir susisiekti su mama. Esamo ar būsimo žaidimo taisyklės, žodžiu – ne mūsų rankose: mums nulemtas pasyvus laukimas...

Kol kas...

O gal ir ne...

Matysim...

Buvo, aišku, keletas minčių, tokių, kaip pavyzdžiui - „pamėtyti fantomus“ paleidžiant visokiausius „ieškotojus“ klaidinga kryptimi, bet tam reikėjo laiko. Laiko ir ramybės. Nebe tie laikai, kai sėdai į kokį laivą ir kokioj „amerikoj“ – kaip kitoj planetoj...

Prisikiaulinom, žodžiu... yra ką semti...

 

***

 

Spustelėjau mygtuką ir variklis, kurio ir taip beveik nesigirdėjo, užsičiaupė. Lengva vibracija dingo.

- Oho! – palingavau galvą. – Net įdomu, kas čia vyksta?

Kieme, priešais įėjimą į loftą, aišku, kad stovėjo apledijęs ir apsnigęs užmirštas „Kibiras“, bet ne vienišas, kaip tikėjausi. Šalimais jau Auksės „Betmanas“ (nepardavė, vis tik). Greta, kaip koks tamsus kalnas, žibintų šviesoje matėsi guardų „kruzakas“. O šalia jų -  beveik jau senovinis, prailgintas „Kraisleris“...

- Kas ne taip? – Karolaina įdėmiai apžiūrėjo vietą kur link žiūrėjau.

- Čia turėjo stovėti tik mano „Kibiras“. Ką ten Kiskius su Marte prigalvojo?

- Ir Auksė, - Karolaina, aišku, pažino „Betmaną“. Spustelėjo diržo mygtuką ir atsidarė „saulės lentoje“ veidrodėlį.

- Taip, - linktelėjau dėdamasis kepurę.

- O gal mums ten nėra ko lysti? Kari pasukiojo galvą ir kažką nematomo nuraukė nuo lūpų kampučio.

Gūžtelėjau pečiais ir persisukęs pasiėmiau lazdą nuo galinės sėdynės.

- Gal. O jei jie bėdoje? Nepatinka man tas „kruzakas“ su kraisleriu...

Kari linktelėjo, bet čia pat sustabdė mano ranką:

- Palauk, o gal prieš tai paskambink?

- Kchmmm... – vos netrinktelėjęs sau kakton, linktelėjau. – O taip. Aš tave dievinu...

- Tikiuosi...

Kol kišenėje graibiau „mobilką“, vėl išlindo ir perlėkė galvoje tos pačios mintys: o šioje istorijoje, kuri, kol kas, Ačiū Dievui, Dievams ar Kūrėjui, baigėsi laimingai, galėjau elgtis kaip nors kitaip? Ne taip beatodairiškai tiesmukai? Nežinau... Gal ir galėjau, bet kiek galvojau, nesugalvojau, kaip kitaip. Ypač, kai, kaip paaiškėjo – atspirties taškas nuo pat pradžių buvo klaidingas.

- Alio, - po trumpų supypsėjimų pasigirdo Auksės balsas. – Kas? (skambinau iš kito, jai nežinomo numerio) Palaukit, negirdžiu, tuoj...

Matomai mergina įlindo kur kažkiek ramiau, o tuo tarpu aš galėjau mėgautis klausydamasis neaiškaus šurmulio, kažkieno juoko ir, netgi – vaiko ar kūdikio verksmo, kuris, beje, labai staigiai nutilo. Keli balsai net pasirodė labai pažįstami.

- Taip, kas čia? – po neilgos pauzės prabilo Auksė.

- Aš gi čia. Labas. Nebeatpažįsti?

- Tu? Kur tave velnias nešioja?! Čia jau visi užsilaukėme.

- Ėėeeee...

- Nesupratau?

- O kas tie visi, ir ko?

- Tavo giminaičiai, Vilis (ištarė su kažkokiu slaptu švelnumu), „ryža“ bestija ir dar porelė baikerių... šitų, kaip jie?.. Nauji Metai, gi.

- Ką, šiandien? – giliai nustebau.

Visai ir pamiršęs apie tą „naujaką“ buvau! Na, štai ir paaiškėjo atsakymas į neužduotą klausimą, kodėl tokiu vėlyvu metu gatvėse  pilna žmonių, ir šiaip...

Pasigirdo juokas, o po to klausimas:

- Tu kur? Tu ten dar gyvas?

- Aha, Atidaryk duris ir ruošk šampaną...

- Ok... – telefonas supypčiojo.

- O tu žinai, kad šiandien Naujųjų išvakarės? – išjungdamas telefoną, pasukęs galvą, pasiteiravau Karolainos.

Šioji gūžtelėjo ir šyptelėjo:

- Na, taip, - geraširdiškai nusijuokė. – Viskas gerai? Lipam?

- Tik aš vienas amžinai nieko nežinau, - bambėdamas atidariau dureles. – Lipam, mūsų laukia. Kažkas.

Kol išsirangėm, kol telefone sumaigiau „Sičio“ užrakinimą, atsidarė lauko durys ir išvirto visai smagi kompanija: Auksė, Vilius, kuris iškart prisirūkė, paskui jį Vilmantas, kuris irgi išsitraukė cigaretes, plikis Arkadijus ir... ir Bronė, jopš-tararai... tai yra Brunhilda.

Tai štai kas toji „ryžoji bestija“!..

...na taip...

Bus, jau, kaip bus, kaip anuomet pamaniau...

Bet apsiėjo. Stebuklų metas, tie Naujieji Metai, vienok. Bet Bronė nebūtų Brone, kad jau taip sklandžiai viskas praeitų: po audringo pasisveikinimo, apsiglėbesčiavimo, šypsenų ir sąmojų apsikeitimo, Bronė įžūliai nužvelgė Karolainą. Moterų žvilgsniai akimirkai susiblykčiojo, bet viskas tuo ir baigėsi!

Neįtikėtina, bet Bronė demonstratyviai įsikabino Vilmantui į parankę, atėmė iš jo pridegtą cigaretę ir man, kaip kokia Paryžiaus putana mirktelėjusi, išpūtė dūmą:

- Eikit greičiau. Mama tavęs laukia. Su siurprizu.

- Ką?

- Eikit, eikit, mes čia parūkysim...

Jo... o Karolaina – tikra madame – net neabejoju, kad ji viską suprato, ką reikėjo, bet buvau dėkingas, kad nieko neklausinėjo, o tik lipant laiptas alkūne stuktelėjo šonan ir kažkaip keistai šyptelėjusi ištarė:

- Na ir kas ji?

- Toji pati išgyvenusi Asgardo ragnarioką valkirija. Brunhilda. Pasakojau, gi. Dar Dausose...

- Nieko tu nepasakojai. Na ir kokius komplimentus tau suokė, kad aš gražiausia meilužė?

Na taip, Karolaina juk lietuviškai nemokėjo – šioks toks kalbinis barjeras, kurį kažkada keikiau, o dabar net tuo nusidžiaugiau.

- Madame Reine Dorothée, kaip tu ją vadini. Mano mama ten laukia... – nuleidau gilstelėjimą negirdomis.

- Quoi oui?

Gūžtelėjau pečiais, papurčiau galvą ir spustelėjau skambučio mygtuką:

- Poilsis atsideda, tikėkimės, kad nors bus šampano...

 

***

 

Ir šampano, aišku, buvo...

Ir šilto triukšmingo sutikimo...

Ir aikčiojimų, ir svaičiojimų, ir viso kitko, kas tokius susitikimus lydi...

Net neverta viso to minėti. Nebent tik tiek, kad nustebino „broliukas“ automobilinėje sėdynėje... Nors perdedu taip sakydamas – puikiausiai supratau, kad mama praleido erdvėje, kur laikas greičiau teka, ir štai, prašom... Būsimas slibiniukas... Tiksliau, vienas iš jo esybių... Greitai Vilnius turės slibiną. Tikėkimės į gerą. Pilnavertis slibinas - beveik nenugalimas...

Beveik...

Jau visai paryčiui, kai likome tik siaurame rate, kai mama Indraja, kaip visuomet nuostabiai žydinti deivė, kurios spinduliuose norėtų maudytis bet koks šio pasaulio ir užribio vyras, nutaikiusi akimirką, kai Karolaina kažką šnekučiavosi su  Vilmantu ir Vilijum, ir, net – Brone, netikėtai paklausė:

- Kas nutiko?

- Ta prasme?

- Su Kari?

- O kas ne taip? – nustebau.

Indraja tik atsiduso ir palingavo galva:

- Jos aura visiškai pasikeitusi. Visiškai. Ir nuo paskutinio karto, ir nuo to karto, kai aš ją sutikau. Ji išvalyta...

Čia jau aš nustebau. Taip, jau buvau minėjęs, jog Karo kažkaip pasikeitė. Bet...

- Aš tik kontrakto spynas, prakeikimo užraktus atrakinau. Ir tiek, - vėl gūžtelėjau. - Bet aura ne mano valioje. Nesugebėčiau.

Mama susiraukė, prikando lūpą, kažką pagalvojo, o po to perklausė:

- Suprantama. Todėl ir klausiu. Mažai kas iš mano pažįstamų taip galėtų švariai išvalyti moters, prakeiktosios, prakeiktos moters aurą. Gal net niekas. Kur tai buvo? Kokioje vietoje? Gal kas tuo metu nutiko?

- Mam, - pasijutau nejaukiai ir  kažkodėl, kaip koks vaikigalis. – Dausose... tik tiek...

- Ką?!!

Šurmulys prie stalo nutilo. Rodos net Kiskius išblaivėjo ir į mus sužiuro apsiblaususiomis akimis.

- Na, taip. Taip jau atsitiko...

- Radai būdą keliauti per erdvę? Kelią į Dausas?

Mes jau šnekėjome visai ne pašnibždomis. Net Karolaina, rodos, suprato apie ką kalbama ir išsitiesė kaip pantera: į mus sužiuro  nerimastingai pakreipusi galvą. Na taip, kai dievai kalba, juos supranta visi... Bet ir kažkokios paslapties mūsų pokalbyje nebuvo – aplink - savi. Saviškesnių nebūna, jei taip galima sakyti...

- Ne, neradau. Čia Gyvačiukas, mažas dar, sustresavo ir išsigandęs šoko į savo senąjį lizdą, nunešė. Į vietą, kurią geriausiai žino...

Kalbėdamas truktelėjau megztinio rankovę ir apnuoginau riešą...

Visų, išskyrus Karolainos, Martės ir Kiskiaus - veidai ištįso...

Nors Kiskius tai net gūžtelėjo pečiais ir papurtė galvą – atseit - kas čia tokio ypatingo! Žiojosi leptelti eilinę girtą nesąmonę, bet Martė kepštelėjusi jam per pakaušį, jį sustabdė. Mačiau, kaip Kari akimis iš šios scenos net nusijuokė.

O, tuo tarpu, aitvaras atgijo: tatuiruotė įgavo formas, sparnuotas gyvačiukas apsisuko aplink riešą ir purptelėjo aukštyn.

Tarsi pirmą kartą čia būtų, tarsi save demonstruodamas, apsuko „garbės“ ratą aplink kambarį, aplink sėdinčius prie stalo ir staiga pikiravo ant Indrajos paslaugiai ištiestų delnų.

Deivė nusijuokė. Juokas pažiro tarsi karoliukai ant stiklo... Senai tokio nebuvau girdėję.

- O Gyvačiukas, panašu, kad paaugo, - tyliai, pats sau sumurmėjau smalsiai stebėdamas, kaip gyvačiukas ir Indraja sustingę sužiuro vienas kitam į akis. Tai truko tik gal kelias akimirkas ir, staiga, Gyvačiukas purptelėjo deivei ant peties. Sumojavo savo šikšniniais sparnais ir dvišaku liežuviu lyžtelėjo ausį.

Indraja, kaip kokia mergaitė, sukikeno:

- Čia jo darbas (nepatikslino, bet supratau ką ji turi galvoje). Jį išvogė iš namų. Netgi, manau, žinau kas...

- Ir mes (linktelėjau į Karolainą), numanom... Dėl to norėjom perspėti, bet...

- Bet į tą mirštantį pasaulį jis nebegrįš... – mama Indraja, iš pažiūros visai manęs nesiklausydama, sulingavo galva. Ištiesė pirštus prie peties. Palaukė, kol Gyvačiukas ant jų perlipo,  nužengė prie automobilinės kėdutės, kurioje palaimingai miegodamas čepsėjo kūdikis, ir aitvarą prikišo prie jo. Šis, savo  dvišaku liežuviu, lyžtelėjo ir jį. – Dabar jis žino mūsų „kvapą“. Ir bet kada, ir bet kur, galės tave, jus, pernešti pas mus ar atskristi, kaip pasiuntinys... Bet čia jau savarankiškai, kai suaugs... O! Kaip aš už tave džiaugiuosi... Ir šiek tiek pavydžiu...

Deivė grakščiai atsisėdo prie stalo ir paleido aitvariuką ant jo. Šis išdidžiai perėjo išilgai jį. Tarsi meilikaudamas dar liežuvėliu lyžtelėjo Karolainos pirštus. Gal ir pasivaideno, bet tarsi jai šelmiškai mirktelėjo (o ji jam atsakydama  plačiai nusišypsojo) ir nuskrido į antrą aukštą ant turėklų. Ten atsitūpė ir ,tarsi koks karalius, į visus sužiuro iš viršaus...

 

***

 

Kitas veikėjas, kitas nusikaltimas

Už portjeros kita pantomima,

Sustink prie linijos, apsidairyk, ar dar kas laukia pratęsimo?

©Queen, The Show Must  Go On

 

 

...net pykino, kaip norėjosi miego, o mane kažkas purtė. Kažkur makaulės gilumoje pasiekė vibruojančio mobiliako garsas ir Kiskiaus miauksėjimas:

- Šaimyninke! Kelkis šaimyninke... Ė, nua ė,  kaip nori...

Pajutau, jog vibruojantis telefonas nuskriejo man ant krūtinės.

Sugraibiau tą vibruojantį sadistų išmislą, pramerkiau vieną akį, pabandžiau kažką įžiūrėti...

...taaaaaiiiip... numeris nepažįstamas...  - perbraukiau raudoną ikonėlę ir numečiau aparatą šalia lovos.

Oi, kaip saldžiai pradėjau užsnūdinėti, kai vėl tas trenktas daiktas subirbėjo, sudūzgė. Sugraibiau ir slystelėjau aukščiau atsiremdamas nugara į pagalves.

- Kokio... blyn... – pačepsėjęs padžiūvusiom lūpom įsispitrijau į „aparatą“: tas pats nepažįstamas numeris. – Neatstosi, ar ne?

Sugraibiau žalią ikoną:

- Aha?

- Su Naujais tave, žavusis! – buvau per daug užsimiegojęs, kad nustebčiau išgirdęs saldų Batoro sekretoriaus balsą.

- Aha... – linktelėjau.

- Kas čia? – persisuko Karolaina ir kilstelėjusi ant alkūnių, klausiamai, lygiai taip pat apsimiegojusiai, sužiuro. Su mieguistu malonumu pasigėrėjau kaip nuslydusi naktinukų petnešėlė apnuogino jos stangrią, nedidelę krūtinę...

O tuo tarpu saldžiašlykštokis balselis tęsė savo balmatavimą:

- Aha, aha, mielasis, jei toji tave paliks, - aš tave priglausiu, būtinai, brangusis. (Ir staiga intonacija pasikeitė) Viskas. Jungiu su šefu...

- Bprrr... Tfu ant tavęs... – net susipurčiau, bet šiknius jau manęs negirdėjo: sutarškėjo perjungimas.

Karolaina pamačiusi netoliese stripinėjantį Kiskių, susiraukė:

- Škic, - mostelėjo ranka ir išvydusi savo nuogybes, pasitaisė petnešėles. Viena ranka apkabinusi man per klubus, įsikniaubė į pagalves. Išgirdau murmant: - Kas ten tokie per bepročiai...

- Taip, – išgirdau bejausmį Batoro balsą. – Nors ir nemėgstu tų žmogiškų tradicijų, bet su Naujais.

- Ir tave. Ir nepatikėsiu, kad skambini šiaip sau į numerį, kurio būgtai niekas nežino, tik tam, kad pasveikintus su „naujaku“, - ištarabinijau. Miegai išsilakstė (o kaip gaila!). O taip skaniai miegojosi!

- Žinoma. Dar pranešti, kad tu man tikras „aukso puodas“.

- Blia... – nesusilaikiau.

- Cha...cha...cha... – buvo panašu, kad tas duslus garsas reiškė juoką, ir visi ne dirbtinį!  - Jei norėsi supleškinti Vilniaus Katedrą, kreipkis, padėsiu kuo galiu...

- Aooo...

- Juokauju, juokauju...

- Aš jokių užsakymų nebesiimu, - susukęs marmūzę leptelėjau. Bet kaip pasirodė – į temą nepataikiau.

- Ir nereikia. Perduodu dovanėlę. Tau dabar į duris paskambins...

Ir iš tiesų, nuaidėjo įkyrus skambutis: bž-irkžžžžždd....bžirgžd...

- Ir? – net susinervinau.

Karolaina jau irgi pašoko, atsisėdo ir neramiai į mane sužiuro.

- Nuo magistro. Imk, imk... ne bomba. Per tave dabar magistras man skolingas paslaugą cha... Nemanau, kad reikia aiškinti, kas tas magistras?

- Kaip tu mane radai?

- Ir mes kai ką sugebam. Naktis juk mūsų metas? Ir aistra mašinikėms, tavo vizitinė kortelė. Ar ne? Pažįstant tave, tereikia tik „2+2“ sudėti...

- Toks prognozuojamas? – susiraukęs patempiau lūpas.

- Barkodas, tai numeris, - neatsakydamas į mano retorinį klausimą, tęsė vampyrų išpera. -  Nors ryšys, matomai, koduojamas, bet mano tau draugiškas patarimas: kai kalbėsi susirask vietelę, kur daug daug saulės... cha...

Telefonas užtilo. Batoras atsijungė. Aš tik bukai sužiurau į nutilusį telefoną. Numečiau jį ant spintelės, sugrabaliojau mineralinio buteliuką.

Teko keltis ir mautis kelnes, ir šlepsėti žemyn... Kiskius įsižeidęs, kad Karolaina jį pravarė, net nemėgino jų atidaryti. O Martė matyt, kur nors išlėkusi.

Blemba, o toks buvo saldus miegas...

Grįžau krenkšėdamas ir pakeliui plėšydamas pakuotę... Atsisėdau ant lovos krašto nuplėšdamas paskutinę „skočo“ juostelę.

- Kas čia? - Karolaina už nugaros prisiglaudė ir įrėmusi man į petį aštroką smakrą, žiūrėjo kas mano rankose.

- Oho... rimtas daikčiukas, - varčiau rankose palydovinį telefoną. - Vieną iš naujesnių „Iridium Extreme“. Kiek jis kainuoja? Pusantro? Du?

- Khmmmm, - Karolaina neatitraukdama smakro, apkabino mane per juosmenį ir gūžtelėjo pečiais. Maloniai pajutau, kaip jos krūtinė įsirėmė man į nugarą. – Nenaujausias. Man tokį iki Kaliostros ekstra ryšiui buvo įdavę...

Sutikdamas pakinkavau.

Na, kaip ir aišku, iš ko ta „dovanėlė“.

Lipduką su barkodu be skaičių radau tik ant pakrovėjo – reikės dar siųstis programėlę jo šifravimui. Asilų konspiratorių gauja! O pamatęs ant telefono lipdukinę juostelę su užrašu: „für den einen Anruf“ - vienam skambučiui – nusijuokiau. Reikės prieš skambinant patikrinti, ką jie ten „paturbino“...

Pajutau karštą Karolainos alsavimą ir dantukus ant ausies...

- Taai laaaAAabai laaaaAbaai SvAarbuuuUUu???

- Eina jie visi po Velnių! – išleidau iš rankų telefoną, kuris nukrito ant minkšto prielovinio kilimėlio...

..taip, tegu eina jie po VELNIŲ – pas mano netikrą dėdę...

VISI...

...pas Jį fantazija begalinė – sugalvos, ką su jais veikti...

...o aš turiu dar ir žemiškų reikalų...

 

Visas tas jaudulys,

Kaip vaikiškas žaidimas,

Verčia žmones kalbėti,

Kalbėti

 

Tu,

Tavo aistra ugnyje.

 

Alėjoje tamsu,

Aušta kita diena,

Genu aš mašiną pirmyn,

Aš numinu greičio pedalą.

 

Švelnios gundančios lūpos,

Pirštų krumpliai nubalę,

Atrodo lyg mirtum,

Tu miršti

 

Tu,

Tavo aistra ugnyje

........

 

 

All the commotion

the kiddie like play

Has people talking

Talking

 

You

Your sex is on fire

 

The dark of the alley

The break of the day

Head while I'm driving

I'm driving

 

Soft lips are open

Them knuckles are pale

Feels like you're dying

You're dying

 

You

Your sex is on fire

Consumed

With what's just transpired

 

© Kingo of Lion, Sex on Fire

.........

....

........

 

 

 

___________

Vilnius. 2020 m.

 

Be abejo, visi atsiliepimai laukiami. Net ir pikti, negeri. Tik nepamirškite, jog visų pirma tai pankas - „punk“ kūrinys. O jau tik po to „urban fentesy“. O atsiliepimai -  vis jie brangūs. Juos galite palikti čia: https://www.facebook.com/donatas.espada.3

arba čia: https://www.facebook.com/a.s.biblioteka

arba čia: https://armanjakas3.blogspot.com/2017/09/el-skaitykles-laisvosios-bendrinimo.html

arba tiesiog rašyti į el. paštą: brendis.armanjakas@gmail.com

Ar bus tęsinys, priklausys tik nuo Jūsų 😊

 

Nuoširdžiai Jūsų

Armanjako Šalis. Donatas (A.Š.Donatas)