E.skaitklėms tinkami formatai atsisiuntimui:
pdf - https://drive.google.com/file/d/1DQKOcAst9vRBw_xQtMMBOrvc_Dg_zRFY/view?usp=sharing
mobi - https://drive.google.com/file/d/1eop2rCf5ewoyGWbTskd4XcIrHKHz1PQF/view?usp=sharing
epub - https://drive.google.com/file/d/1XvjVVXBMYt3O8XE-cUKs8xOaOyFZeD4m/view?usp=sharing
Gera būti slibinu
(vieno nepadėto kiaušinio magija arba Didžiųjų lenktynių pradžia)
Aut. D.Š.Donatas (Armanjako Šalis)
Kažkur visatos begalybėje...
o gal kažkokioje paralelėje...
o gal mūsų pasaulyje, prabėgus tūkstančiams metų po apokalipsės, kai žmonija jau nebeprisiminė savo praeities...
o gal visų civilizacijų užmirštoje planetėlėje, kur kadaise koją įkėlė mūsų žemės pirmapraeiviai...
žmonės sukūrė savitą pasaulį – bet ne itin originalų... visiškai ne utopiją: su tais pačiais iš praeities glūdumų atsineštais prietarais, godumu, gašlumu, žiaurumu, savanaudiškumu... gerumu, geranoriškumu, gailestingumu, garbe, orumu ir meile...
Žodžiu: „Ten“ ir „ Kažkur“... bevardės imperijos platybėse, kuri tiesiog ir buvo vadinama Imperija, prie jūros ir kalnų besišliejančioje Kvazijos karalystėje, kurioje baronai, grafai, markizai, karaliai, turtingieji krezai ir magnatai vienas į kitą skersakiavo ir dieną naktį suko galvas, kaip prasimanyti pramogų ar visomis tiesomis ir netiesomis priartėti prie imperatoriaus, kuo daugiau lyžtelti „jo skaistybės“, maudytis jo „šlovės“ spinduliuose... garsėti, turtėti ir kaip kaimynui koją numinti...
...bet ne apie tai...
***
- Ko nori? – nuo stalo atšlijo išputusio, smulkiomis duobutėmis nusėto kvadratinio veido ir į mėlynumą linkusios nosies, savininkas. Jis ne pirmo šviežumo skuduru sumosikavo taip, tarsi norėtų užvožti įėjusiajam.
- O ko smuklėje gali norėti žmogus? – nusimesdamas nuo galvos gobtuvą, pašaipiai šyptelėjo atėjūnas ir nykščiu bakstelėjo per petį durų link: - Ar toji iškaba su murzina varle...
- Ten ne varlė, o vienaragis...
- Jo? Žalias murzinas vienaragis, visai kaip varlė...
- Anzelmai, - pertraukdamas nelauktą svečią, pasigirdo balsas nuo staliuko, stovinčio pačiame tamsiausiame kampe. Paskui balsą į šviesą išniro kresnas gigantas: - Sužinos šeimininkas, kaip elgiesi su svečiais, nepagailės, kad sūnėnas...
- Kokie dar svečiai? A? Na kokie čia dar svečiai, sakyk man? – įrėmė į šonus savo rankas dručkis. – Kada tu paskutinį kartą čia matei svečius? Kelias jau žole baigia užaugti... Kraustytis iš čia reikia, štai ką pasakysiu!
- Oi, prisišnekėsi, oj-jo-joj, kaip prisišnekėsi... – palingavo galvą gigantas ir pasitaisęs mažytę kepuraitę ant plikai skustos ar nuplikusios galvos, pasisuko į svečią. - Nekreipk dėmesio į jį... malonybe... e? - paskutinis žodis buvo ištartas su abejonėmis ar iš ties atėjūną galima vadinti „malonybe“.
Tačiau jau apsiausto sagteles besisagstantis atėjūnas nieko nespėjo atsakyti - tarkštelėjo sunkios durys ir vidun narčiai įvirto dar vienas vyrukas, kuris nuo pat slenksčio pasileido keiktis:
- Blem, velniai rautų! Kad jums rupūžės akis išdilgintų! Ar šioje tinginių gūžtoje atsiras, kas sutvarkys arklius?! Žuolis ir Suokis ten tuoj visai prie jų sustips...
Įsibrovėlis buvo kiek žemesnis už pirmąjį svečią ir jau prasisagstęs apsiaustą. Raiteliui be tų apsiautų šiuose kraštuose būtų striuka – vis tik pavasaris į Kvazijos Turo kalnus, skirtingai nuo žemųjų kalvų ir lygumų, beveik dar nosies neįkišo. Smuklės prieblandoje, jos „gyventojai“, puikiausiai galėjo matyti žiedmarškinę perjuostą sidabrinėmis-varinėmis plokštelėmis ir pusbrangiais akmenėliais padabintą diržą, ant kurio kadarojo prisegtas trumpas kalavijas juodose, kukliose makštyse ir ilgiu nuo jo menkai besiskiriantį siauraašmenį durklą, kurio auksu dabintos makštys visiškai nederėjo nei prie atvykėlio aprangos, nei prie kalavijo. Neimant galvon kiek atsainios svečio laikysenos, akylas žmogus vien jau iš tokio aprėdo galėjo spręsti, kad tai kažkoks kokios nors „malonybės“ samdinys arba senai vėjais dvarą paleidęs dvarponis, dabar už skatikus ir trofėjus tarnaujantis savo geradariui.
- Tai ar bus maistas, nakvynė? –pirmasis svečias niūriu žvilgsniu nudilgė abu smuklės vyrus.
- Jie čia gal kurčnebyliai? A, Spirintai? – antrasis svečiais familiariai delnu paplekšnojo pirmajam per petį, o šis, tarsi su pasidygėjimu susimuistė numesdamas jo ranką (nors per ilgą kelionę ir teko glaudžiai bendrauti, bet bičiuliais taip ir netapo) ir demonstratyviai atmetęs apsiausto skvernus, įrėmė kumščius į šonus...
Tūlas vyrukas, kurį plikis pavadino šeimininko sūnėnu, kažką nerišlaus burbtelėjo po nosim ir klausiamai pasisuko į plikį, kuris pagavęs jo žvilgsnį, dar kartą nudelbęs atėjūnus žiojosi kažką atsakyti, bet jį pertraukė šalia milžiniško židinio, kuriame jaukiai ruseno matyt senokai įmestos stambios malkos, trinktelėjusios durys ir menėje išdygo žmogysta. Jai žengus į šviesą, paaiškėjo, jog tai moteris iš po kurios čepčiko kyšojo gana ilga kuprota nosis, kuri labai jau priminė kokios kuosos snapą.
- Azelmai, būk žmogus, priimk malonybių arklius, - moteris kalbėjo gana dusliu, bet maloniu balsu, - padėk sunešti daiktus. O tu stuobrį ko stovi? (čia ji kreipėsi į tūlą-drūtą „šeimininko sūnėną“) Kurk ugnį, ruošk iešmą, avinas nuo vakar bus jau gerai išsimarinavęs... Gerą vakarą, malonybės, pasisveikinimu užbaigusi šeimininkė (o kas dar galėjo taip įsakinėti?) kukliai nusilenkė.
Atsitiesusi krenkštelėjo ir tęsė:
- Atleiskit malonybės, svečių ir lankytojų beveik neliko, tai tinginys jiems dabar kaulus laužo. Kol neuždroši, tol nepakrutės...
Paskui išėjusį laukan plikį Azelmą trinktelėjus durims, moteris trumpam nutilo ir jau piktai dėbteldama į demonstratyviai vangiai ir makabriškai link užžidininių patalpų krutantį „šeimininko sūnėną“, pridūrė:
- Kol mazgote neuždroši, tol... Atleiskit malonybės, vos nepradėjau burnoti.
- A... – žiojosi kažką sakyti antrasis svečias, bet moteris jo nesiklausydama bėrė toliau:
- Prisėskit, kol daiktus suneš. Tuoj putrą pašildysiu, užsrėbsite sveteliai iš po kelio, ir kol avinas, na koks ten avinas, tik stambus ėriukas beveik, ant ugnies pakeps, galėsite į maudyklą nueiti, kelio dulkes nusiplauti. O jau dėl nakvynės ir kainų tai su šeimininku sutarsit. Šeimininkas hitinas Dupiris tuoj ateis. O jūs ilgam?
- Gelbėkit mane nuo tų bobelių, o tai nuo jų triadų tuoj galva įsiskaudės, - papurtė galvą antrasis svečias. – Ką ji sakė, Spirintai, a?
- Ausis tau plaut sakė, dažniau, - baigęs vaziotis su pustuziniu smulkių sidabrinių apsiausto sagtelių, burbtelėjo Spirintas. – Šeimininkas hitinas? – jau garsiai ištarė moterėlei, kuri, tuo tarpu, mostu tarsi kvietė prisėsti šalia židinio prie ilgo stalo.
- A? Taip, buvęs. Prieš dešimtį metelių išėjo į atsargą, metė samdinio darbą (prisėskit malonybės, čia jums bus jauku ir šilta, po darganotos kelionės - pats tas) čia įsikūrėm, ir štai tau, kad nori – dar pernai Žalčio tarpeklį akmenų lavina užbėrė, tai pirklių karavanai dabar arba jūra eina, arba vos ne dviejų šimtų varstų vingį daro. Ištuštėjo šios žemės – tik piemenys ir žvejai... Oj, bijau, laikas kraustytis...
Kol šeimininkė skuduru šluostydama stalą ir suolus tratėjo, Spirintas priėjo arčiau, tarsi ką užuosdamas jos pusėn ištempė kaklą ir nosim kaip koks skalikas pauostė ir staigiai atšlijo:
- Pala, moterie! Pas jus kažkas serga, kas per liga? – tarsi išsigandęs žengtelėjo atgal, o sėbras net išpūtęs akis susikreipė, kaip koks tuoj urgzti bepradėsiantis vilkas.
- A, ai, - aiktelėjo moteris ir išsitiesė, - nieko, nieko baisaus, nieko svečiams pavojingo. Prisiekiu visais viešpačiais. Sūnų plaučių karštinė pagriebė. Medžioklėje prie akmens pasaloje per ilgai prisišliejęs gulėjo, tai kaulėtoji nelaboji ir apsėdo, - moters veidas staiga suniuro ir ji ranka nugriebė nematomą ašarą, o akyse suspindusi drėgmė tik paliudijo jos nuoširdumą. – Atleiskit malonybės... O gydytojų, ką ten gydytojų, net paprasčiausių žiniuonių aplinkui nėra. O ir tą plaučių karštinę gi, ne kiekvienas žiniuonis ar gydytos pagydys...
- Na, na, - daugiareikšmiai šyptelėjęs antrasis svečiai pakreipęs galvą klausimai sužiuro į Spirintą.
Šis dar pakraipė galvą, nužiūrėjo sustingusią ir skudurą maigančią moterėlę, tarsi dar kartą pauostė ir linktelėjo:
- Galim sėstis, Gajūnai. Moteris tiesą sako. Kaip į jus kreiptis?
***
- ...kažkada mūsų pulkas stovėjo Žalčio tarpeklyje. Šiose vietose knibždėte knibždėjo vakarinių kalnų laukinių, kurie čia plūdo kaip tvanas. Valėm, šlavėm šiuos kalnus. Kelis kartus net perėją teko laikyti nuo jų ordos, - lėtai gurkšnodamas alų porino šeimininkas. Jo raukšlėtu, keliais randais nusėtu veidu židinio liepsnos šešėliai žaidė lygiai taip pat, kaip kylančios saulės spinduliai žaidžia sueižėjusių uolų plyšiais. – Nežinau ko jie čia buvo atsibastę. Žmonės kalbėjo, jog jų kalnuose ten kažkas nutiko, ne tai sudrebėjo, ne tai amžinas įšalas atslinko...
- M-hm, kad tik ne, - papurtė galvą Gajūnas. - Aš tada dar pienburniu buvau. Tik pradėjau tarnybą, tad kaip naujokėlį, mane statydavo į bjauriausius... hmmm... postus (šeimininkas šyptelėjęs linktelėjo – niekas nesikeičia), tai štai, tekdavo sargybą eiti ir prie budelių kameros...
Gajūnas, tarsi norėdamas pridėti savo žodžiams svarumo, tarsi megzdamas intrigą nutilo, gurkštelėjo alaus (Spirinto nuomone - visai neblogas, tik kiek aitrokas) ir išdidžiai padėjęs molinį bokalą, tęsė:
- Tai štai, ten keli belaisviai sėdėjo, porelė klanų vadų, keli jų šamanai... Oj-joj, ir dabar kartais jų aimanos ir klyksmai prisisapnuoja... Viešpačiai mato – šitiek kautynių, šitiek nuožmių nesąmonių, o štai va – sapnuojasi kažkokių nususėlių klyksmai, kurių aš net nemačiau – juos per priešingas duris įvesdavo ir jau niekad jų nebeišvesdavo... – Gajūnas apsilaižė lūpas, nykščiu nubraukė nuo smakro užtiškusį alaus lašelį: - Žodžiu, ne apie tai, o tai, kad pats girdėjau, jog tardytojai kalbėjo, kad ten, jų kalnuose slibinai gūžtas susisuko. Niekam gyvenimo neliko. Neliko kalniečiams ten vietos. Štai. Štai ir brovėsi į Imperiją...
- Jo, girdėjau kažką tokio. Šnabždėjosi ir apie tai, bet netikėjau... – pritariamai linktelėjo smuklininkas. – Bet tik šnabždėjosi.
Spirintas, kuris jau buvo kilstelėjęs peilį atsirėžti gabaliuką gana nemažos ant tamsios ruginės duonos gabalo padėtos avienos nuopjovos, sustingo:
- Netikėjai... O dabar tiki? - įrėmė kibias savo žalsvas akis į šeimininką.
Buvęs samdinių hitinas, o dabar pakelės smuklės šeimininkas Dupiris tik gūžtelėjo pečiais ir kažkaip keistai susimuistęs nuleido akis:
- Ne viskas, ką žmonės pliauškia, yra pramanai... Khmmm, taip. Ne viskas... Gal ir slibinai juos išgujo iš tų jų uolinių kalnų. Senų dienų reikalai, – Dupiris visu korpusu staiga pasisuko į židinį, kur ant milžiniško metalinio iešmo kepė jau kažkiek apipjaustytas avinas, kurį prižiūrėjo jo sūnėnas: - Vikriau, nepamiršk sukioti... padrėkinti sūrimu ir nupjauti iškepusią vietelę...
- Aha, jo, taip ir darau, - subambėjo „šeimininko sūnėnas“ ir sugraibęs samtį iš šalia stovinčio kibiro, vangiais judesiais paliejo išilgai kepantį aviną. Sušnypštė anglys, pakilo dūmų tumulas, kuris tuoj pat dingo dūmtraukyje, o sėdinčiųjų nosis pasiekė dirginantis ir apetitą skatinantis kepančios mėsos kvapas. Dručkis pasukęs šiek tiek iešmą, gailiai atsidusęs jį įtvirtino ir pasitraukęs nuo židinio skleidžiamos kaitros, prisėdo ant nuošalyje stovinčios kėdutės.
- Kelis metus čia išsėdėjom, gal net penketą? Štai ir pamilau, pamėgau šį kraštą, - jau atsisukęs į svečius, aiškiai rodydamas, jog nenori tęsti kalbos apie slibinus, šeimininkas grįžo prie pokalbio ištakų. – Tad metęs tarnybą...
Dupris porino toliau tarsi būtų jautęs pareigą bent jau taip linksminti savo svečius, tačiau Spirintas jo nebesiklausė. Pirmas alkis jau seniausiai nuramintas, šiluma ir ramus vakaras liūliavo, tarsi jau lenkė į snūduriavimą, tad tik atsilošė atsiremdamas į gana patogią masyvios kėdės atkaltę, apsidairydamas smuklės prietemoje mestelėjo akį į kitam menės gale stovintį tarnų stalą, kur judviejų su Gajūnu tarnai, susėdę kartu su plikiu Azelmu, patyliukais dėl kažko krizeno (matyt kažkas mestelėjo kokį juokelį). Dirstelėjo į šeimininkę, kuri išbėgusi iš užžidinio kamaraitės kažką „būrė“ prie troškinio, kuris brendo į žaižaruojančias anglis įstatytame katile ir skleidė daug žadantį kvapą. Akimis perbėgo susilenkusios moteriškės pasturgalį ir pagalvojęs, jog tokiomis formomis, net gyvendamas negyvenamoje saloje kažin ar susigundytų ir įsmeigė akis į liepsnas, kurios jau pradėdamos atsigauti norėjo pradėti „laižyti“ kepamo avino šonus...
- Tu gali išpirkti savo kaltę savo siuzerenui... – Spirinto galvoje nuaidėjo markizo Mikeliaus Kvazijoniečio Auksaburnio (pravardė prilipo ne dėl jo iškalbingumo, o dėl dviejų auksinių dantų, kurie buvo įstatyti vietoje turnyre nudaužtų) pašaipus balsas...
Daugiau-mažiau jaukus pasisėdėjimas smuklėje Spirintui priminė blankiai žvakių nušviestą pompastišką markizo valgomojo menę...
Kada tas pokalbis buvo?
Lyg prieš du mėnesius, o rodos prieš amžinybę...
...tokia pati prieblanda. Toks pat ilgas stalas - tik valgių daugiau, pora masyvių žvakidžių – lygiai taip pat traškantis ir šilumą skleidžiantis milžiniškas židinys. Tik Spirintas ne sėdėjo klausydamasis smuklės šeimininko porinimų, o stovėjo tarp ginkluotų ilgakočiais kovos kirviais dviejų sargybinių - kaip belaisvis – be ginklų, be diržų, sustiręs nuo požemių vėsumos ir darganos, purvinas, apšepęs ir pažemintas...
Spirintas mintyse net sudejavo ir numetęs ant stalo peilioką pradėjo pirštais masažuoti smilkinius...
- ...arba atsisakyti išpirkti savo kaltę siuzerenui, priesaikos laužytojau, - tęsė Auksaburnis. – Ir keliauti sau jau ryt su visa šeimyna ant ešafoto. Na, kaip? – Auksaburnis numetė apgraužtą gulbės šlaunelę ant grindų, dėl kurios susipešę du skalikai, pradėję urgzti ir viaukčioti, sukėlė triukšmą. – Cits, išperos, - markizas atsainiai spirtelėjo vienam iš šunų, kuris urgzdamas pasičiupo nuograužą ir metėsi į kitą menės kampą. Paskui jį nulėkė ir visa likusi šunauja.
- Pasirinkimo, kaip suprantu, neturiu, - dusliu balsu, niūriai atsiliepė Spirintas ir pakėlė galvą – jo akyse tarsi vis dar atsispindėjo kažkokia tai viltis.
- Pasirinkimą turėjai, kai galėjai rinktis: dėtis prie suokalbio ar ne. Arba pranešti apie jį. O dabar... – markizas demonstratyviai pašaipiai skėstelėjo rankom, tarsi sakydamas „atleisk drauguži, čia aš nieko dėtas – aplinka tokia“, o po to pamirkė pirštelius į dubenėlį su vandeniu, kuriame plaukiojo mėtos lapeliai, ir kilstelėjo rankas kiek į šoną virš pečių, tarsi pasiduotų. Bet tai nebuvo pasidavimo ženklas, o tik ženklas pažams. Tarsi tik to telaukdami prišoko du už krėslo budintys pažai ir delikačiai nušluostė valdovo pirštus. Beje, tvirtus, neišpuoselėtus – vis tik markizas nevengė karybos ir delnai bei pirštai nuo pastovių mankštų nė per nago juodimą nepanašėjo į išlepinto kokio nors juristo-advokato putnias rankeles, kurioms pats didžiausias krūvis tik pamirkyti plunksną į rašalinę.
Abipus stalo sėdintys jo patarėjai ir favoritai kas šyptelėjo, kas pašaipiais žvilgsniais nužvelgė belaisvį. Bet buvo ir porelė Spirinto jaunystės ir senų žygių draugų, kurie nuleidę galvas tyrinėjo savo bokalų dugnus, tarsi tikėtųsi ten rasti po mažų mažiausiai dešimties karatų deimantą... o gal po briliantą?
- Valdove, jūs gi žinote, jog mane išnaudojo man nieko nežinant apie jokį suokalbį!.. Prisiekiu, jog...
- Prisieki? „Žinau“? – Auksaburnis lengvai delnu trinktelėjo per stalą. – Kas gali tikėti priesaika kurią duoda priesaikos laužytojas? O ir žinau tai, ką perskaičiau teismo (TEISMO!) nuosprendyje. Apklausos protokoluose. Teismas, kaip ir rekomendavo imperatorius, buvo nešališkas (kur gi ne?..), teisėjai iš Markinto grafystės! (o Markintas - Auksaburnio svainis...).
- Ne... nelaužiau priesaikos...
- T-y-l-ė-t, - net nepakeldamas balso ištarė markizas, tačiau menėje ištartas žodis tarsi koks vaiduoklis apskriejo visus kampus. Prie stalo sėdintys patarėjai ir favoritai net įtraukė galvas į pečius: visi puikiai žinojo, jog tai pirmas ženklas, kad markizas pradeda nervintis - o tada jau gero galima nelaukti.
Kvazijos karalystės Saviko ir Helcokernerio grafo, Salyšio ir Lambadijos markizo Mikeliaus Kvazijoniečio, Auksaburnio Pirmojo kairės rankos pirštai subarbeno į stalą. Valdovas suraukė kaktą, kilstelėjo dešine ranka sidabrinį pusbrangiais akmenėliais dailiai inkrustuotą bokalą, prilietė lūpomis jo kraštus, susiraukė ir pastatė jį atgal ant stalo. Nesidairydamas mostelėjo ranka pasišaukdamas vieną iš pažų:
- Vynas geras, bet sidabras užgožia jo skonį, - valdovas pasisuko į prie gėrimais nukrauto bufeto stovintį liokajų: - Čia ne iškilminga puota, kad šiurpas tave pagautų. Sukeisk į krištolinį.
- Tuoj bus padaryta valdove...
- Va, mokai, mokai, juos, o jie mat nedrįsta valdovui pastatyti prastesnį, bet... tinkamesnį, - tiesiog kaip koks pamokslautojas iš sakyklos prabilo markizas. – Net pats geriausias vynas juk auksinėje statinėje nesubręs. Ar ne?
Užstalėje sėdintys pritariamai sulingavo galvomis, kažkas kažką net burbtelėjo.
- O valdovas, juk, žino kaip brandinamas vynas, ar ne? – tęsė savo pamokslą markizas. – Taip ir su teismo nuosprendžiu: aš kaip suverenus Kvazijos karalystės Saviko ir Helcokernerio grafo, Salyšio ir Lambadijos markizas Mikelius Kvazijonietis, be visa ko ir Kvazijos karaliaus genealogijoje tik antra eilė po karaliaus, turiu visas galias pakeisti net ir nešališko ir teisingo teismo paskirtą bausmę, kaip šią vyno taurę (pažas patraukė sidabrinį bokalą ir priešais markizą pastatė nepermatomo krištolo taurę), jei žinau, kad vyno skonis bus geresnis. Netgi tauresnis. Ar ne? - pakalikai vėl sulinkčiojo, pritariamai kažką suošė ir juos tildydamas valdovas kilstelėjo ranką. – Taigi. Arba išpildai mano pavedimą, arba ryt su visa šeimyna ant ešafoto.
- Jei pavedimas neprieštaraus mano garbei...
- „Tavo garbei“, kurios tu jau nebeturi, nei kaip karys, nei kaip mokslinčius, nei kaip žiniuonis. Čia ne vieta derėtis. Tik „taip“ arba „ne“. Jau ir nusibodo su tavimi terliotis, žiniuoni. Šiaip tu mums dabar trukdai spręsti svarbius valstybinius klausimus. „T-a-i-p“ arba „N-e“.
- Taip, valdove, - kinktelėjo galva Spirintas, kuriame ištirpo paskutinis vilties krislas. Suprasdamas, jog sprendimas jau senai priimtas ir niekas jo nepakeis, giliai širdyje atsiduso. – Sutinku, valdove, atlikti bet kokį jūsų pavedimą vardan savo ir savo šeimos laisvės.
- Puiku. Tada keliausi į šiaurę, į Turo kalnus prie jūros. Turėsi pargabenti slibino kaulus (sėdintieji prie stalo net sugaudė), odą, žvynus, dantis, būtų gerai ir visą galvą – man virš židinio čia gerai atrodytų, - kartu pašaipiai nusijuokdamas markizas dirstelėjo į sieną virš židinio (o jo jau vangiai užkandžiaujanti svita nedarniu kikenimu jam pritarė) - ir... IR BŪSI laisvas (markizas kilstelėjo rankas tarsi iš dangaus žengiantis šventasis). Jei pargabensi kraujo arba net gyvą slibiną ar bent jau jo kiaušinį – suteiksiu malonę, atleisiu ir, net, grąžinsiu dvarus.
- Tai savižudybė, - tiesiog sausai konstatavo Spirintas. – Ten siųsti reikia karius, riterius, o aš jau senai nei vienas, nei kitas.
- Ir koks gi tu žiniuonis, jei manai, kad slibiną gali sutramdyti kariai? – pašaipiai palingavo galvą markizas. – Išsisukinėji, buvęs patarėjau, išsisukinėjai. Amžinai tu išsisukinėji. Ir visi tavo patarimai, ištisas išsisukinėjimas. Prigimtis, matyt tavo tokia. Ir kur žiūrėjo mano kuzenas už tavęs leisdamas savo dukrą? Net nenoriu su tavim toliau kalbėt. Orintai, papasakok, - markizas kinktelėjo savo gvardijos kapitonui – senam, bet pagal savo metus dar labai tvirtai atrodančiam, randuotam susiraukšlėjusiam, plikai skusta galva vyrui.
- Khmm, - atsikrenkštė kapitonas. – Taigi. Mūsų žiniomis, Jis (slibinas) Gūžtos uolos irštvoje jau keletą mėnesių nesirodo. Išmanantys žmonės mano, jog jis galimai nirvanoje. Užmigo, taip sakant. O jie miega ilgaaaaiiii. Tai ir... viskas. Naujasis dvaro žiniuonis, gerbiamasis Ugintas, kuris dabar, kaip ir visuomet, lindi dulkinoje metraščių saugykloje (o gal savo alchemijos laboratorijoje) teigia, jog slibinai dažniausiai ilgam užmiega prieš padedant kiaušinį...
Spirintas Ugintą puikiai, pažinojo, kaip žinojo ir šias iš amžių glūdumų atėjusias legendas:
- Ir tada juos saugo magija... – linktelėjo Spirintas. Jo sieloje vėl sužibo vilties kibirkštėlė. Jis netikėjo magija. Kas yra magija? Tai, ko dar nežino žmonės – žiniuoniai – ir tiek. Mistika ten, kur trūksta faktų...
- Taip, būtent. Tad net geriausiam pasaulio kariui nėra ten ką veikti, - pritariamai linktelėjo senasis kapitonas, kuris visiškai nejautė Spirintui jokios antipatijos. Veikiau jau atvirkščiai – juolab apie tariamą suokalbį prieš jo valdovą, markizą, žinojo kur kas daugiau nei bet kuris, apart markizo, esantis šioje menėje.
- Dabar suprantu kodėl... – prasižiojo Spirintas, bet valdovas neleido jam baigti:
- Supranta, mat jis. Žiniuonis (ištarė tarsi bandydamas pajusti žodžio skonį), kuris nežino kur kiša savo nosį. Ir koks tu tada rūmų žiniuonis? Ir dar patarėjas? – valdovas jau atvirai šaipėsi, tie kas jį nors kiek pažinojo, suprato, jog tai ženklas, kad jis pradeda suirzti. – Už-teks kalbų. Ir taip per daug dėmesio tavo personai. Sąmokslininkui. Maištautojui. Išdavikui. Užteks. Trys dienos pasiruošimui. Trečia mėnesį laukiu rezultatų. Jei ketvirto mėnesio pabaigoje nebus žinių apie tave ir grobį (arba tik grobį, jei žūsi) – tavo šeimai (magistras nykščiu tarsi demonstruodamas kas bus, perbraukė orą netoli kaklo)... Viskas. Veskit jį iš čia. Hitinas Gajūnas pakeliui tau viską papasakos, o mes turim ir kitų reikalų, - tarsi užčiaupdamas tolimesnę diskusiją, markizas mostelėjo ranka ir jau pasisukęs į dešinėje sėdintį finansų patarėją paklausė: - Tai sakot mano parke eiguliai matė taurą?
- Deja, valdove, tik stumbrų bandą...
Tolimesnės kalbos Spirintas jau nebegirdėjo – už jo ir jį lydinčių sargybinių nugarų liokajai užvėrė duris.
Hitinas Gajūnas, beveik iš šabakštynų kilęs vyrukas, kuris sugebėjo palypėti net iki Auksaburnio leibgvardijos (asmens sargybos) puskarininkių, žinomas kaip žmogus, kuriam valdovas net asmeniškai retkarčiais patiki subtilaus sprendimo reikalaujančius pavedimus (tylomis ką nors pašalinti, gabenti slaptas depešas ir t.t.), kelionės metu pakankamai daug papasakojo Spirintui (ne, jokių paslapčių neišdavė, o tik visiems žinomas tiesas, kurios nepasiekė įkalinto Spirinto), kad šis galėtų sudėti „du plius du plius du“ – savo žiniuonio žinias, kelių mėnesių senumo naujienas ir kelionės tikslą. Beveik neklysdamas galėjo drąsiai spėti, kam markizo prireikė to žygio į slibino irštvą. O reikalas tame, kad net slibino kaulai – jei moki taisyklingai juos paruošti - galingas vaistas nuo visų ligų... Net nuo silpnaprotystės! Beje, kurios apraiškas - simptomus jau lygtais pastebėjo karaliaus gydytojai. Deja, bet ši liga, šios valdovo dinastijos atstovų neaplenkia, o jei ir aplenkia, tai visu rūstumu persiduoda jų palikuoniams... Taigi, o jis ir imperatorius – iš to pačio „kelmo“... Tad nereikėjo būti išminčiumi, jog suprastum, kad jų pakalikams miegantis slibinas – tai milžiniškas lobis. Visai net gali būti, jog prasidės nepaskelbtos „Didžiosios lenktynės“ kas pirmiau valdovams ant auksinio padėkliuko pateiks mikstūrą... Gal tos lenktynės jau prasidėjo, ir jei prasidėjo, tai Gajūno lydimas Spirintas jų priešakyje – kol kas kelionės metu nepastebėjo, kad kas mintų ant kulnų...
Spirintas pabandė atsiriboti nuo savo minčių ir siektelėjo savo bokalo, o tuo tarpu, monotoniškas pokalbis jau buvo nubėgęs kažkur tolyn..
- ...bet štai, šiandien, gavau žinią, jog šiaurės ir pietų pirklių, bei karavanų gildijos susivienijo ir dar šiemet pradės tarpeklio valymo darbus, - – tarsi pabudęs, tarsi išniręs iš prisiminimų vandenyno, Spirintas išgirdo ramų Duprio balsą. - Apylanka niekam nenaudinga. Ypač jei gabenami greit gendantys kroviniai. O ir gabenti reikia keliais, kurių kiekvienas ruožas Imperatoriaus įsaku priežiūrai dešimčiai baronų...
- Kurie už trakto priežiūrą renka mokesčius, bet jų neremontuoja... – pritariamai linktelėjo Gajūnas.
- Būtent... – pritarė ir čia pat palingavo galva Dupris: – Bet kol kas, kelio iš čia nėra. Tik atgal, deja. Be reikalo sugaišote.
- Mes per tarpeklį ir nesiruošiam keliauti.
- Ne?.. – nustebęs klausiamai nužiūrėjo abu keliautojus smuklininkas.
- Mums, tiksliau jam, - Gajūnas linktelėjo į Spirintą, kuris nuo tokio familiarumo net susiraukė, - reikia vedlio iki Gūžtos uolos...
- O-viešpačiai... – nustebęs kilstelėjo antakius, po nosim subambėjo smuklininkas.
- O aš jo čia palauksiu, - tęsė Gajūnas. – Cha, man čia visai patinka. Ar turėsi gerą kambarį?
- Rinkis kokį norį, - gūžtelėjo Dupris. – Svečių vis tiek nėra. O dėl vedlio nežinau, nežinau... Kažin ar kas sutiks... Visiems brangus jų kailis.
- Taip? Dėl slibino? Jau vos ne pusmetis, kiek žinau, jo niekas nematė.
- Nematė. Bet žmonės kalba, jog jis tiesiog miega...
- Jei niekas ten nebuvo, tai iš kur žino? – vyptelėjo Gajūnas.
Dupris nieko neatsakęs tik gūžtelėjo pečiais ir užsivertė alaus bokalą.
Spirintas pabarbeno pirštais į stalą, apsidairė, dirstelėjo į moteriškę, kuri klausydamasi vyrų net sustingo, šyptelėjo kažkokiai savo minčiai ir ištarė:
- Gerai. O jei pakelsiu ant kojų jūsų sūnų – vedlys atsiras?
- Tada nepagailėsiu savo girgždančių kaulų ir pats nuvesiu, - trinktelėjo tuščią alaus bokalą buvęs karys. – Ir net už kambarius nė skatiko nepaimsiu. Tik už valgį!
Po paskutinio sakinio, Spirintas su Gajūnu susižvalgė ir abu kaip susitarę nusijuokė. Net tarnai persisuko norėdami pamatyti kas vyksta prie jų šeimininkų stalo.
Šeimininkas šyptelėjo kiek sugluminusia šypsena:
- Atleiskit, malonybės... Bet iš tiesų, niekas svetimų nenori lydėti prie Gūžtos.
- Teik to, gerai, - linkteldamas numojo ranka Spirintas. – Sakyk, šeimininke, ar turite pūti pradėjusių ar jau papuvusių, geriausia ir kartu papelijusių, vaisių? Ar uogų? Gal dedat juos kur nors?
Smuklininkas persisuko į žmoną ir klausiamai kinktelėjo jai galva. Moteriškė, nors ir nesikišo į pokalbį, bet matyt pro jos ausis neprabėgo nė vienas žodis, nes nieko papildomai klausti nereikėjo – iš karto tankiai sukinkavo galva:
- Taip-taip, dar šįryt perrinkinėjau, bet nespėjau į duobę lauke... O kam jums, malonybės, jie?
- Ne viskas ką puvėsiai aptraukia, visiškas niekalas, - Spirintas pasisuko į tarnų stalą: - Suoki, nešk krepšį. Tą minkštą, aksominį, - ir vėl pasisukęs į šeimininkus tęsė: - Jei rasiu tarp jų kai ką (žiniuonių paslaptys ne paprastiems mirtingiesiems), tai jau ryt vakare jūsų sūnus pradės gaivaliotis, o poryt – mes iškeliaujam. Taip?
- Taa-aaip, - net užsikirtęs sukinkavo galva smuklininkas. – Žinoma... Bet tik pusę kelio arkliais, reikės kurio nors tarno arkliams saugoti. O toliau pėstute. Sakykit, jūsų malonybė, tikiuosi, aukščio nebijo?
Jau keldamasis nuo kėdės, vietoje atsakymo, Spirintas tik papurtė galvą.
***
Dupris pasimuistė ir išsinėrė iš kuprinės diržų. Numetė ją šalia kojų ant pliko akmens, pasirąžė ir patrynęs odinėmis pirštinėmis apmautą delną į delną:
- Galite pailsėti, malonybe. Įprastas kelias čia baigiasi, - smuklininkas pakėlė galvą ir įsižiūrėjo į nelygią suskeldėjusį skardį, kuris šovė tiesiai į dangų. Prisidengė delnu akis nuo šaltos saulės blyksnių ir įsižiūrėjo viršun. – Jeigu ten viršuj erelis sklando, tai geras ženklas, o jei ne... – palingavo galva buvęs senasis karys.
- Tikėkimės, kad erelis, - linktelėjo Spirintas. Nusisegė gertuvę ir numetęs savo nešulius atsisėdo ant jų. - Ir kaip keliausim toliau? – traukdamas gertuvės kaištį pasiteiravo akimis tyrinėdamas akmeninę sieną.
- Tuoj įrangą atnešiu. Luktelkit minutėlę, pailsėkit malonybe, aš tuoj, - ir nelaukdamas kokio nors sutikimo ar leidimo, smuklininkas visai mitriai dingo už akmenų krūvos. Beveik visiškoje tyloje pasigirdo tik kelių paspirtų akmenukų tarškėjimas.
- Tikiuosi ne ilgam, - subambėjo Spirintas ir ištiesė kojas.
***
Per pečius persimetęs virves ir rankose laikydamas kažkokius ryšulius, pasirodęs Dupris rado Spirintą bekramtantį džiovintos mėsos gabalą.
Žiniuonis pašaipiai nužvelgęs apsikrovusį smuklininką, krestelėjo galva link uolų:
- Už sidabrinių kalnarūčių gumbus, aišku, mokesčių nemokat, - vyptelėjo. – Net slibinai negąsdina, - Spirintas ištarė tokia intonacija, kad negalėjai suprasti ar klausia, ar tiesiog teigia. Kas jau kas, o žiniuonis puikiai žinojo sidabrinių kalnarūčių šaknies kainas – kokios penkios šaknys ir pelno daugiau, nei nukirpus pusšimtį avių. Keista, kad markizo žmonės dar nesuuodė šios beveik aukso gyslos. O gal ir suodė? Ir visos šaknys keliauja per markizo patikėtinių rankas? O ir visai taip gali būti - juk jis pirmas ir sužinojo, jog slibino (kaip Dupris teigia – slibinės) jau žmonės ilgai nematė. Šmirinėja čia jo agentai, šmirinėja... Jau kas – ne kas, o markizas savo nepaleis...
- Joms dar anksti. O ir aš per senas... – tarsi nenugirdęs pašaipos Spirinto balse, atsiliepė smuklininkas ir numetė žemėn virvių sukinius, atsisėdo ir ėmėsi iš slėptuvės ištrauktų maišų. – Štai virvės, plaktukai, kirstukai ir kuoliukai. Viskas iš geriausio plieno. Taupyt ant tokių negalima, sveikata brangesnė. Tikiuosi uolomis mokate laipioti? Ar mokate?
- Šiek tiek, - atsidusdamas ištarė Spirintas. – Bet tai buvo labai senai. Prieš metų dvidešimt... Nesižaviu tokiais laipiojimais.
- Įgūdžiai nedingsta, - pakinkavo galva smuklininkas. – Štai pažiūrėkit, - Dupris. pirštu parodė vieną iš nelygių uolos plyšių. – Daug kuoliukų neprireiks, žmonės juos ištraukinėjo tik per tris-keturi ūgius, o toliau rasis tarsi laipteliai rankom ir kojom. O žemyn nusileisite virve. Aš pabudėsiu. Jei matysit, kad nebevaliojat lipti – įkalkit štai tokią kilpą, jei šalimais jos nebus, - smuklininkas kilstelėjo vieną iš kuoliukų su žiedu šiek tiek praskeltu ovaliniu žiedu, kad pro plyšį būtų galima prakišti virvę, - pranersit virvę ir sliuokite žemyn. Nepavyks iš pirmo karto, pavyks gal iš dešimto. Juk neskubat, ar ne?
- Skubu, - papurtė galvą Spirintas. Pagalvojus apie aukštį, virves, skabes ir tuos kuoliukus, rodės tuoj kojas pakirs. Jos jau dabar tarsi šalo. – Bet užtruksiu tiek kiek reikės.
- Na ir puiku. Įgudę kalnarūčių rinkė... upss, tai yra – laipiotojai, gyrėsi per pusvalandį gali pasiekti plokščiakalnį. Bet manau, jog čia pagyros. Valandos ar daugiau gali prireikti, tai tikrai. Na, o viršuj kelią rasite. Patikėkit. Tikiuosi jums pasiseks – slibiną iš tiesų senai matė.
- Khcmmm... sakyk man, gersis žmogau, o kodėl tie jūsų laipiotojai patys nebijo slibino?
- Slibinės. Viskas labai paprasta, - Dupris pasikuitęs kuprinės šoninėje kišenėje išžvejojo ryšulėlį ir išsivyniojo kimšto mėsa pyrago gabalą. – Norite? Ne? Žodžiu, išsitepę pelyno tinktūra, būgtai tada slibinas neužuodžia žmogaus, budi, kol pamato jį, tai yra – ją - išskrendančią. Tada laipiojimui turi parą ar pusantros ėėėė....
- Susirinkti sidabrines kalnarūtes...
- Na, kažkaip taip... – gromuliuodamas savo pyragą linktelėjo Dupris.
- Ir ką? Niekad nebuvo, kad užkluptų?
- Kodėl nebuvo? – atsainiai gūžtelėjo pečiais smuklininkas, – Žinoma, kad buvo. Bet svarbiausia ant plokščiakalnio, kad neužkluptų, o tų kurie kabo – dažniausiai neliečia. Bet, žinot, kaip žmonės kalba, nėra buvę atvejo, kad slibinas ėstų žmogų. Pasakos visa tai. Tiesiog arba sutraiško, arba numeta nuo uolos. Vienam, tiesa, pasisekė – kvailys tikėdamasis surinkti kuo daugiau, užsikepurnėjo ant aikštelės ir ji atskrido. Bet ne pikta matyt buvo – nepriplojo, o tik nusviedė į jūrą. Kažkokiu būdu išsikepurnėjo, neprigėrė, bet smegenėlės jo... – smuklininkas pasukiojo delną prie smilkinio, - „Ku-ku“, taip sakant... Gal ir trinktelėjo į kokią povandeninę uolą...
- Klausyk, o man pelyno tinktūros atsiras? – netikėtai pakreipęs kalbą pertraukė Spirintas.
Smuklininkas susiraukė, kažkaip keistai pakrutino sučiauptas lūpas – tarsi ką gromuliuodamas ir kiek patylėjęs nuleidęs akis ištarė.
- Ne. Bet žinau kur paslėpta. Tačiau reikės palikti pinigėlių. Neretai taip darome...eee... daroma. Na, toks paprotys...
***
Kopdamas Spirintas šimtąjį kartą mintyse pasidžiaugė, jog paskutinę akimirką persigalvojo ir nesidėjo brigantinos – švarko, kur vietoje pamušalo buvo sukniedytos plieninės plokštelės. Net vienarankį kalaviją kelis kartus jau norėjo atsegti nuo kuprinės ir sviesti žemyn kaip nereikalingą svorį - nepaprasto tvirtumo ir aštrumo garsiųjų Galimano meistrų kalaviją. Šis daiktas tik be reikalo apsunkino kuprinę ir pastoviai ją traukė atgal – ne be reikalo kažką sau po nosim murmėdamas smuklininkas-vedlys skeptiškai nužiūrėjo jo išsipūtusią kuprinę, bet taip nieko ir nepakomentavo. Na, bent jau pamatęs tą senojo mėtyto-vėtyto kario žvilgsnį, žiniuonis paliko šarvus. Bent tuo gali pasidžiaugti: na ką gi plienu mušti šarvai ar tas pats kalavijas gali prieš slibiną? Slibinę? Prieš jo ar jos dantis, nagus, nepermušamą žvynuotą odą? Prieš žmonių logika ir žiniomis nepaaiškinamą miegančio slibino magiją?..
Laimei, pakilus kiek aukščiau, Spirintas rado kerpėmis apaugusį lyną, kurį vietiniai kalnalipiai buvo palikę, kaip kokį siūbuojantį turėklą. Geras palengvinimas kopimui ar lipimui. Ne tiesiai strėle į uolą, bet labai gelbėjo išnaudojant mažutes atbrailas, išsikišusius riedulius ir sukaltus strypus. Tad jau jos laikydamasis, dėliodamas kojas nuo plieninio kuoliuko ant kuoliuko, ganėtinai nesunkiai ropštėsi aukštyn ir gal tik porą kuolelių teko perkalti, kol pasiekė viršų...
- Ooooo..., - beveik be jėgų, jau nuvargusiomis rankomis, Spirintas prisitraukdamas užsivertė ant akmeninės aikštelės, kuri pagal savo dydį labiau panašėjo į gerai nuzulintą vos banguojantį plokščiakalnį.
Kelias minutes pagulėjo kniūbsčias, po to, vargais negalais išsinėręs iš kuprinės diržų apsivertė ant nugaros, prisimerkęs nuo saulės spindulių įsižiūrėjo į lengvais plunksniniais debesimis aptrauktą dangų. Šmėkštelėjo kvaila mintis, jog pavasaris ir čia jau įsilinguoja ir, jog, labai keista, kad tokioje vietoje nesimato nė vieno paukščio – kaip ir ant visos uolos. Ypač jūriniai paukščiai, kaip taisyklė – tokias vietas mėgsta. Jų išmatomis turėtų būti nusėta visa aukštelė, bet taip nebuvo – ji švari ir tarsi nušlifuota. Kauburiuota, aišku, vietomis matosi samanos ir kerpės, rieduliai, akmenys, skaldos šiek tiek... Už aikštelės aukščiau stūksančioje uoloje kažkokiu būdu buvo įsitvirtinusios mažaūgės pušelės ir kažkokie susiraitę medelių ar krūmų stagarai, bet jokių paukščių ulbėjimo, klegėjimo ar klykimo. Ramu – tik šiuršenantis vėjas...
Pagaliau Spirintas rado jėgų pakilti. Atsiklaupė ir nuo saulės delnu pridengęs akis pasižiūrėjo į priešakyje besidriekiančius tamsius ir raibuliuojančius jūros tolius, į įlankėlę supančius kalnus, uolas. Iškratęs kuprinę pradėjo ruoštis – iki vakaro netoli – reikia spėti, o tai nakvoti šiame „stalo“ kalne visai nesinorėjo. Beje - kaip ir nesinorėjo galvoti ir apie nusileidimą – jis per visą tą laiką dar nė karto nedirstelėjo žemyn - vien nuo tokios minties kūnu nubėgdavo šiurpuliukai.
***
Raukydamas nosį nuo vos juntamos karčios tinktūros, kuria buvo išteptas jo trumpas odinis švarkas, plačios raitelio kelnės, batai, rankos, veidas, ir net kalavijo rankena, makštys, kurinė ir paprasta, beveik beformė milo beretė, Spirintas, įsitempęs kaip kokia styga, beveik sėlindamas perėjo aikštelę, kuri pakeitusi nuolydį atvėrė vaizdą į groteskišką ola pasipuošusią uolą. O taip – ola buvo milžiniška – aukštis beveik trijų žmonių ūgio, plotis - ir dar platesnis... ir juoda tamsi kiaurymė...
Artėjant vis labiau matėsi požymių, jog ši vieta galimai visai ne negyvenama, nepalikta vien tik vėjų žaidimams. Tai šen, tai ten matėsi nudrėkstos samanos. Keliose vietose, kur minkštesnis akmuo - kažkokie įbrėžimai – visai ne gamtos tvariniai.
Priartėjus prie angos, Spirintas, prilaikydamas kalaviją, kad šis netrukdytų, tūptelėjo:
- Nagi, nagi? - pirštais palietė iš pažiūros visai nesenai nudrėkstas samanas. Dirstelėjo į tamsią per akmenis nusidriekusią šliūžę – tarsi čia būtų pravilktas kažkoks didžiulis, bent jau ne mažesnis už briedį gyvūnas. Slibinas į urvą vilkosi grobį? – Tai sakote čia senai nebuvo slibino? – nebyliai, vien tik lūpomis suniurnėjo Spirintas ir žengtelėjęs prie pasvirusio milžiniško plokščio akmens, pirštais perbraukė jo paviršių –buvo panašu, kad į šį akmenį kažkokia nežmoniška pabaisa galando arba brūžino savo nagus, tarsi kokia pikta katė gobeleną.
Spirintas tyliai dėliodamas kojas, stengdamasis nepasirodyti tiesiai priešais įėjimą į urvą, lipdamas per riedulius, kurių gerokai pagausėjo abipus įėjimo, ir stengdamasis, kad netarškėtų ar negirgždėtų palaidai subyrėję akmenys ir uolų nuolaužos prisliūkino prie netaisyklingos arkos krašto ir paslapčiomis dirstelėjo vidun.
Tamsu...
Ir kvapas... savotiškas, aitrus, bet negalėjai pasakyti, jog šlykštus ar dar koks nors nepernešamas. Visai pakenčiamas – karstelėjęs tarsi... tarsi pelynas? Spirintas net pauostė savo pelyno tinktūra ištrintas rankas ir nustebęs palingavo galva. Tačiau skirtingai nuo jo rankų sklindančio kvapo, aname jaučiasi ir dar kažkas žmogui nesuvokiamo - gyvūnai – net patys smulkiausi – pajutę slibino kvapą puola į paniką...
Tai, kad aplink urvą buvo beveik švaru, Spirinto nė kiek nestebino – kokie ten bebūtų išgyvenusiųjų po susitikimą su slibinu įspūdžiai, bet visi, kaip susitarę teigia, jog tai švarą mėgstantis gyvūnas (bet ar slibinas tikrai gyvūnas?). Tad, galimai visokias grobio liekanas šios olos gyventojas ar gyventoja sumesdavo į jūrą – ir tiek žinių. Todėl ir aikštelė švari. Ir iš olos ar urvo nedvokia...
Spirintas pritūpė ir iš tarp akmenukų ištraukė matyt labai senai pamestą slibino žvyną – pailgą beveik delno dydžio lašo ar geldelės formos plokštelę. Nubraukė apnašas, patrynė tarp pirštų – taip – matyt labai senai pamesta - pavartė ir šyptelėjęs įsibruko į plataus diržo kišenę. Vertingas radinys. Vienas plonytis slibino numestas žvynas ne kažin koks lobis, bet ne bevertis. Lobis būtų, jei tokių žvynų pavyktų gauti bent kelias tuzinus, o dabar – vienas pats – tiks tik juvelyrams...
Ką Spirintas tikėjosi rasti uoloje? Ilgiems mėnesiams užmigusią slibinę? Nudvėsusį ir iki kaulų sutrūnijusį slibiną? O gal žvynų? Ar nunertą odą? Pasak kai kurių legendų, jie kartą per kelis šimtmečius nusineria odą... Kaip gyvatės. Tik neteko girdėti, jog kas nors ją būtų radęs... Kaulų rasti irgi būtų buvęs bergždžias reikalas – iš olos nesklido joks tvaikas, kuris tikrai turėtų dar justis, jei slibinas būtų nudvėsęs. Beliko tik tikėtis, jog jis, tai yra ji - giliai-giliai įmigo... Pasak tų pačių senųjų manuskriptų, slibinai ilgiems mėnesiams neužmiega ir tokios magijos, kaip jų patelės neturi. O štai patelės, tai yra slibinės – tai taip - prieš kažkurį laiką, prieš padedant kiaušinį – užmiega. Ilgam. Ir jų miegą saugo kažkokia magija. Kokia? Neaiški ir nežinoma. Tik pora fantastiškų liudijimų, kurie prieštarauja vienas kitam. Mįslė, kuri kadaise mokslinčiams leido kelti gausybę fantastiškiausių versijų...
Žiniuonis pasitaisė kuprinę, kurioje gulėjo jo paties pas alchemikus užsakytas itin laki esencija – kuri taip ir vadinosi - „Slibino žudikas“. Nepaprastai nuodinga – pakišus miegančiam slibinui prie šnervės atvirą flakonėlį - pasaulyje vienu monstru liktų mažiau... Bent jau taip manoma.
Tempk laiką-netempk, o jis vis tiek bėgs savo keliu...
Spirintas kelis kartus giliai įkvėpęs ir iškvėpęs – pasiryžo. Ryžtingu mostu vėl nusimetė kuprinaitę, susižvejojo mažytį flakonėlį ir iš nedidelio penalo išsitraukė siaurutę lazdelę, ant kurios galiuko buvo apvyniotas gumulėlis veltos medvilnės. Užlašinęs porą lašų ant gumulėlio, prisiversdamas nesimarkstyti, teptelėjo prie akių kraštų – tarsi išspaudė skystį vidun. Akį sugėlė, ji pradėjo ašaroti, bet į visa tai nekreipdamas dėmesio, tą pačią procedūrą atliko su kita...
...pasaulis suraibuliavo, akimirkai jis išnyko – akimirkai žiniuonis tapo neregiu...
...ir staiga visos pasaulio spalvos ir nepaprastai skaistūs saulės spinduliai rėžtelėjo per raineles...
Spirintas suspausdamas vokus užsimerkė kiek galėjo (bet net ir vokai negalėjo pridengti šviesos) - ir nėrė į olą-urvą... Slibino ar slibinės irštvą...
***
Prišlijęs prie akmeninės sienos prasimarkstė. Saulė jau akių nebegėlė, o užtat tamsa tarsi išnyko. Neaišku kaip naktiniai gyvūnai, pavyzdžiui - katės ar vilkai - mato tamsoje, bet „tamsos lašai“ žiniuoniui laikinai suteikė galimybę matyti ir beveik aklinoje tamsoje, netgi gal dar daugiau – ne tik matyti, bet kažkokiu būdu ir ją suvokti...
Ola gan greitai susiaurėjo, bet du žmonės šalia vienas kito dar galėjo praeiti. Akmeninis kelias pradžioje lengvai kilo, o po to nuožulniai pradėjo leistis. Pasijuto drėgmė, atsirado vos ne vos lašančių stalaktitų. Ir tyla...
Kuo tolyn, tuo vis daugiau matėsi požymių, jog urvas ne vienišas – gyvenamas. Ne, jokių šikšnosparnių – švarus. Bet tai vienur – tai kitur nenatūraliai, tarsi paspirtas ar iš sienos išrakinėtas akmuo, tai koks stalaktitas nulaužtas. Vienoje vietoje net ir elnio ragų vainikas su visa kaukole riogsojo. Ant jo lašėjo ir jis buvo pradėjęs užauginėti tarsi žvakidė nuo tirpstančios žvakės.
Kurgi tas slibinas? Kur veda šis urvas?
Slogučio apimtas Spirintas jau sutrikęs neramiai apsidairė ir.. ir įsiklausė...
Garsas...
Tarsi verksmas...
Tarsi kažkur tolumoje verktų kūdikis...
- Koks dar kūdikis? – puse lūpų suniurnėjo Spirintas. – Tfu, kažkokia nesąmonė...
Vos jam ištarus, tarsi pasigirdo tolimo juoko aidas...
Slibino magija? Tad slibinas jau čia pat, kažkur netoliese?
Dar vienas posūkis ir staiga urvas praplatėjo. Tarsi staiga sienos prasiskyrė ir suformavo menę, ne mažesnę už markizo Teismo-priėmimų menę... Spirintas nustebęs apsidairė – iš kažkur sklido šviesa. Menėje tvyrojo gana jauki prieblanda, net be „tamsos lašiukų“ paprastu regėjimu viską aplinkui būtų kuo puikiausiai įžiūrėjęs.
Taip, šviesa sklido pro nedidelį plyšelį „lubose“. O jo apačioje telkšojo bala. Nors veikiau net mažas baseinas... Nuo jo ramaus vandens spinduliai žarstėsi po visą urvo menę... Toks įspūdis, jog „baseino“ dugnas buvo išklotas žėručiu...
Spirintas nevalingai priėjo arčiau – ne, baseinas išklotas ne žėručiu – slibino žvynais. Daugybe žvynų. O štai ir visai patogus akmuo prie baseino krašto, į kurį slibinas galėjo kasytis savo šonus ar nugarą...
O gal velniop tolimesnes paieškas? Gal markizas pasitenkins ir žvynais? Alchemikai ir iš jų išgaus mikstūras, net šarvams užteks, o ir juvelyrams dar liks... Matomai daugelį metų slibinas ar slibinė čia mėtė savo žvynus...
Nors Spirintas buvo matęs tik slibino piešinukus, bet fantazija jau nupiešė kaip šiuo baseinu mėgaujasi pasakiškasis monstras.
- Taip, taip, taip... – nuaidėjo skliautais.
Išgirdus laibą, netgi vaikišką balsą, Spirintas sudrebėjo - net susikūprino, tarsi norėdamas išvengti smūgio į nugarą.
- Taip, taip, taip, čia puiki vietelė, žaisliuk. Aš noriu su tavim pažaisti! Pažaaaiskim, žaisliuuuuk!
- Tu kas? - sukiodamasis dairėsi Spirintas.
- Aš? Sliibinas! Sliibinas!
- Sliibinas, - aidu atkartojo Spirintas, o jo nugara nubėgo šiurpuliukai net nuo savojo balso, kuris nuaidėjo menės skliautais.
- Pažaiiskim! Man čia taip nuobodu. Taip nuobodu.
- O kaip mes pažaisim, jei tavęs nematau?
- Shi-chi-chi... O tu mane surask.
Spirintas atsitraukė nuo baseino ir sumedėjusiomis kojom žengtelėjo į menės vidurį. Atidžiai akimis tyrinėdamas sienas kalbėjo:
- O ar slibinai moka kalbėti? O ką mes žaisim?
- Suaugę nemoka. Nemoka. Jie tik mintis užkalbėti moka. O mes jau žaidžiame slėpynes, slėpynes.
„Suaugę?“ – šmėstelėjo negeras įtarimas Spirinto galvoje. Jis sustingo priešais dar vieną įėjimą, kurio tik įėjęs dėl stalagmitų grupelės negalėjo matyti.
- Tai tu slepiesi už šio įėjimo, - ištarė jau ramesniu balsu.
- O gal iš šio, o gal ne už šio.
- Ne, taip nesąžininga, - suminkštino balsą Spirintas, tarsi kalbėdamas su mažamečiu vaiku. - Aš didelis ir pro šį įėjimą neprasibrausiu.
- O mano mama dar didesnė, dar didesnė... – balsas priartėjo ir Spirintas pamatė kaip atsargiai iš olos išlenda skiauterėta galva ir dvi didelės driežo akys sumirksėjusios įsispokso į jį. – Žaisliuk, o tu kvepi beveik kaip mama.
Spirintas nuščiuvęs, tarsi užkerėtas įsispoksojo į gero šuns dydžio gana vikriai ant savo laibų kojų išbėgusi į menę driežą – slibiną. Slibiniuką.
- Oooo... – iš susižavėjimo atkaro žiniuoniui žandikaulis.
Padaras-driežas-slibinas atrodė tarsi keturkojė papūga iš pietinių kraštų, tik vietoje plunksnų žvynai, vietoje kuodo –bėganti per visą nugarą skiauterė. Pilvas baltai pilkas, tarsi sidabrinis, tarsi debesėlis („Puiki maskuotė skrydyje“, - šmėstelėjo Spirinto galvoje); šonai nepastebimai keitėsi iš įbaltos į melsvai-žalią ir jau pati nugara tarsi smaragdinė, kurią vainikavo purpurinė skiauterė. – Nuostabu...
Slibinas prasižiojo – atrodė, jog jis mėgaujasi padarytu įspūdžiu ir po akimirkos išskleidė sparnus. Sparnai dar visai-visai mažyčiai...
- Skraidyti dar nemoki...
- Man dar anksti, - nuaidėjo skliautais balsas, nors driežas rodos net nežioptelėjo. Jo balsas tarsi buvo visame kame, kiekviename plyšyje. Toks įspūdis, jog kalbėtų net ne šis, priešais Spirintą stovintis padaras.
- O kur tavo mama?
- Miega, miega... o man nuobodu, o man nuobodu, net negaliu su niekuo pažaisti. Mama miega nes nenori su manim kalbėti, aš ją labai varginu, varginu.
- Ir nebijo tave paleisti žaisti vieną po urvus?
- O ko jai bijoti? Aš jos sargas, žaisliuk. Pažaisim?
Spirintui staiga šmėstelėjo mintis ir viltis – jo ir jo šeimos laisvė čia pat – ranka pasiekiama!
- Pažaiskim. Eime iš urvo, ten yra aikštelė – puikiai tinka žaidimams. Eime?
- Nenoriu. Nenoriu į lauką. Nenoriu.
- O žinai kaip tu puikiai atrodysi saulės spinduliuose? Lauke jau šilta. Juk slibinai mėgsta šilumą.
- Brrr...
- Eime, eime. Čia juk tik akmenėliais galima pažaisti. O ten jūra, vėjas saulė – ir daug daug įvairių akmenėlių. Jais ir pažaisim. Akmeninę bobą pastatysim arba kas toliau nusvies akmenėlį. O žinai kaip akmenėliais žaisti varlytę?
- Varlytę? Varlytę?
Spirintas apsidairęs pasilenkė, pakėlė plokščią akmenėlį ir pritūpęs sviedė per baseino vandenį - šis porelę kartų pliaukštelėjo ir stuktelėjo į akmeninę sieną.
- Matai, čia vietos nėra. Aš savo mieste geriausiai žaidžiu varlytę – net dvidešimt penkis kartus akmenėlis nuo vandens atšoka. Nori išmokysiu?
- Khmm... – driežas kilstelėjo savo koją – Spirintas tarp juodų nagų išvydo akmenėlį, kuris vienu mostelėjimu nulėkė ir paprasčiausiai pliumptelėjo į baseiną. – Nenoriu. Žaisim kitką.
- Ką?
- Tu sugalvok norą, o aš atspėsiu.
- Norą? Atspėsi?
- Taip-taip!
- Na gerai, ir ką čia sugalvojus? – Spirintas teatrališkai suraukė antakius. – Na, sugalvojau.
Vos ištarus žodžius, galvoje tarsi kas pasigremžė mažais nagučiais. Nudilgė smilkinius ir Spirintas jau visai be jokios vaidybos sudejavęs suspaudė galvą rankom.
- Ėėėėė... – tarsi sulemeno, tarsi sušvilpė balsas olos menės skliautais.
Driežas nuleido galvą tarsi nusiminęs šunelis, o po to sušnypštė kaip įniršusi gyvatė.
- Taip nesąžininga – tu turi daug norų!
- Visi žmonės turi daug norų, - sudejavo žiniuonis. – Čia ne atsakymas. Aš tikrai sugalvojau norą.
- „Noriu daug aukso“? Čia ne tikras noras. Tu nori išsivaduoti nuo kažkokio diiiidelio Žaislo! Ir dėl tu nori mane pavogti. Pavogti iš mano mamos! Va, tavo noras! Tik tau nepavyks! Ir tik nereikia keiktis. Dabar aš tavo mintis girdžiu... girdžiu...
- Ach taip?
- Tiktais taip, - sukinkavo margaspalvis driežas. – Bet tau nepavyks. Nepavyks manęs pagrobti. Nepavyks. Ateik ir priliesk mane! Nebijok, priliesk mane! Pačiupk mane, chi-ch-chi...
Spirintas sustingusiom kojom, tarsi užhipnotizuotas priėjo artyn ir atkišo ranką.
- Nebijok, žaisliuk, nebijok... – pristraksėjo artyn driežiukas. – Liesk, liesk...
Spirintas tikėjosi pajusti ką tik nori – glitų kūną kaip žuvies, kaip varlės, netgi būtų nenustebęs, jei būtų pajutęs ir kailiuko švelnumą, bet ranka praėjo kiaurai mažąjį slibiną. Žiniuonis atitraukė ranką tarsi būtų nusiplikinęs ir ištįsusiu veidu pasižiūrėjo į savo ranką, ją pakraipė ir vėl bakstelėjo „driežui“. Ir ranka vėl nieko nepajuto.
- Cha-cha-cha! – nuaidėjo juokas tarsi menėje būtų suskambėję tūkstančiai varpelių. – Na, žaisliuk, čiupk mane, čiupk žaisliuk. Nešk į savo miestą! Nešk!
Spirintas nusipurtė. Išsigandęs žengė kelis žingsnius atatupstas.
- O dabar tikrai bijok, bijok... Valio! Valio! Tavo nedoros mintys pažadino mano mamą! Dabar turėsiu su kuo paplepėėėėtiii... Tu man nebereikalingas, žaisliu-u-k! Aš žaisiu su mama!
Urvu, tarsi tolimo griaustinio aidas, nuvilnijo gilus atodūsis. Spirintą net nupurtė šiurpuliukai. Jis žengė kelis žingsnius atatupstas link įėjimo-išėjimo, pro kurį pateko į šią akmeninę menę.
Staigiai pasisuko pasiruošęs sprukti, bet tik sustingo – praėjimo nebuvo...
Sustingęs iš siaubo tarsi įaugo į akmenines grindis – priešais jį, grėsmingai į akmenis pliaukšėdama uodegos galiuką stovėjo slibinė. Ne tokia spalvotai išvaizdi, kaip mažoji pamėklė, spalvos gerokai blankesnės. Pailga galva su aštriais ir galingais dantimis, nasrai, į kuriuos be jokių pastangų galėtų tilpti ir pačio Spirinto galva, pašiaušta tamsiai raudona – jau vos net ne juoda skiauterė - ir į žmogų įbestos žalsvos reptilijos akys su vertikaliais vyzdžiais – jos visiškai nieko gero žmogui nežadėjo.
Ir...
...ir staiga slibinė atsitraukė, o pamėklė, kuri stripnėjo šalimais, kaip vikrus peraugęs driežiukas nubėgo už jos nugaros.
„Eik iš čia“, - suspengė Spirinto galvoje ir jis nė pats nesuprato, kaip sustingusios kojos jį nunešė link išėjimo. Jau po akimirkos jis pajuto kaip apsiputojęs, sunkiai alsuodamas, krisdamas ir keldamasis, laikydamasis sienų, trinksėdamas galva į kai kuriuos ilgesnius, nukarusius stalaktitus, paknopstom bėga link išganingo išėjimo...
***
- Mama, kodėl jį paleidai?
- Nepaleidau.
- Bet tu jį paleidai. Paleidai, paleidai. Paleidai mano žaisliuką.
- Negeros jo mintys. Jis norėjo mane nužudyti, tave pagrobti...
- Bet aš gi dar kiaušinyje.
- Kurio aš dar net nepadėjau.
- Bet juk jis pabėgs!
- O tu norėjai, kad aš jį čia pripločiau? Gulės čia ir smirdės. Išvilksiu, aišku lauk, bet kraujas sugiš, smirdės. Tau tai ką, tu dar kiaušinyje, o man miegoti dar ir miegoti...
- Na, kodėl tu visą laiką miegi?
- Todėl, kad tu dar kiaušinyje, ir sus savo sapalionėm man trukdai medžioti, susikaupti, vis lendi į smegenis... O kaip nemedžiojusi aš išgyvensiu? Badu numirsiu... ir tu tada numirsi. Cic, žodžiu, kol dar neprasikalei.
***
Nors saulė jau pakrypo link laidos, tuoj ketino pasislėpti jūroje, šviesa rėžė per Spirinto akis, apakino...
Prisimerkęs, patvinusiomis akim, apgraibom, nusimušdamas kojas, slysdamas per biresnius akmenėlius, žiniuonis pabandė perbėgti aikštelė, pasiekti išganingąją virvę...
...jis nematė, kaip iš viršaus krenta galingas šešėlis, kuris vejasi jo nugarą...
***
- Štai ir viskas, - mintyse ištarė slibinė nustumdama nuo atbrailos žmogaus kūną į apačioje putojančią ir į uolas dūžtančias bangas. – O dabar miegoti... miegoti...
- Kaip čia gražuuu!!! Aš noriu skraidyti, skraidyti!
- Kai prasikalsi, užsiauginsi sparnus, tai skraidysi. O dabar miegoti...
- Nenoriu, kad miegoootuuum!
- Taip reikia.
- O kodėl tu nelieti tų žmonių, kurie kiekvienais metais laipioja uolomis?
- O kam? Jie susirenka savo žoleles ir daugiau nepasirodo. Jie mūsų bijo. Ir jie džiaugiasi, kad mes esam. Kad dėl mūsų niekas nesikėsina į jų brangiuosius gumbukus. Jų mintys švarios... – slibinė mostelėjo sparnais pakildama ant aukštesnės uolos, kur buvo tikrasis įėjimas į jos gūžtą. – Ir užtenka krapštytis po mano atsiminimus.
- O aš nesikrapštau.
- Tada iš kur žinai apie žolelių žmones?..
***
P.S. Po poros mėnesių...
Markizo Auksaburnio Pirmojo leibgvardijos hitinas Gajūnas ištiesė ranką berniukui:
- Eime.
- Kur?
- Nuvesiu tave į kareivines. Į nenugalimųjų janyčarų korpusą. Tu juk nori būti stiprus ir didis karys? Ar ne? Tu juk nori nuplauti savo tėvo išdaviko gėdą? Nori? O kito būdo nėra, - nusišypsojo Gajūnas, nors jo akys išliko šaltos ir tuščios. Toji šypsena atrodė tarsi išdrožtos medinės kaukės, kokias žmonės dedasi norėdami atbaidyti piktas dvasias.
- Ne, nenoriu, - žengtelėjo berniukas atgal. – Aš geriau gyvensiu su mama...
- Tavo mama sunkiai sirgo ir mirė, - Gajūno galvoje šmėstelėjo prieš parą pasakyti markizo žodžiai: „O pažadus reikia vykdyti. Bet nebūtinai pažodžiui“... ir nuteistojo už dalyvavimą suokalbyje Spirinto sutuoktinė su garotos pėdsaku ant kaklo jau ilsisi amžiams nežinomame kalinių kape, o berniukas turėjo būti išauklėtas kaip janyčaras. - O tavo auklei mūsų valdovas turi kitą darbą. Dabar tu vienas. Ar tikrai nori pas mamą ir tėvą? Labai nori? – balse nuaidėjo geležinės ir grėsmingai šiurpios natos... Bet jis nelabai norėjo imtis prievartos, juk valdovo įsakymą taip pat nebūtina vykdyti pasitelkus visą žmogiškąjį nuožmumą?
_____________________
Vilnius
2022
Su šv. Velykom!
Gerų, tvirtų ir margų margučių, gerbiamas skaitytojau
A.Š.Donatas (Armanjako Šalis)
- Tęsinys?
- Nežinau. Viskas priklausys nuo Jūsų, nuo Jūsų atsiliepimų J
