Norintiems skaityti el. skaityklėse (iš ties maloniau):
Epub – https://drive.google.com/file/d/1ypVgDqFViybJWEc7Yo7tTgjj8Dofmr1R/view?usp=sharing
Mobi - https://drive.google.com/file/d/1gj4_-MDZrxf5ZEOYaulTTWRCv47z3LOr/view?usp=sharing
Pdf - https://drive.google.com/file/d/1-RPyoxFOGPJ-enV1nloC3dMOC2d17h_V/view?usp=sharing
Visai ne Džango
(arba vieno žvejo istorija)
aut. Armanjako
Šalis. Donatas
___________________________________________________
N-18 ar N-21? Ir bet kokiu atveju - ne žmonėms, kurie baidosi keiksmų ir skuba matuoti pasaulį pagal savo mikropasaulėlį...
(ir po to nesakykite, kad neperspėjau)
__________________Kokiam žanrui priskirti - palieku spręsti patiems.
Lietuviškoje literatūroje toks žanras vis tiek nepriimtinas...
Tai visiškas pankas.
O tiksliau - mano galva - tai - folkpankas
Jei kas perskaitys iki galo,
supras, kodėl.
Tiesa, reikia žinoti vieną tokią
legendą, bet nemanau, kad tai problema...
Aut. A.Š. Donatas (Armanjako Šalis)
Ryški, bet jau neakinanti ir besileidžianti saulė
pasiekė medžių viršūnes. Jos per ežerą metamas rausvai geltonas, ryškiai nuo
vandens atsispindintis takas, sušvito tarsi atsisveikinimas su šia diena.
Ramų vandenį šiaušė lengvas vakarinis vasaros vėjelis,
šnarėjo meldai. Vakarinis paukščių klegesys vis labiau įsisiūbavo, bet visa tai
bandė užgožti nuo vasarnamio pirtelės sklindanti muzika – bumsikai su kažkokių
prislėgtų neaiškių žodžiu kratiniu.
Ežero pakrante aidėjo linksmas moterų klegesys, vyrų
šūktelėjimai ir net, keiktelėjimai. Palei žemę nusidriekė kepsninės dūmas ir
iki niūraus žvejo, sėdinčio ant trumpo lieptelio, vėjelis atnešė ant beržo
anglių, paskanintų kadugiais, kepančios mėsos – kiaulienos šašlyko - kvapą.
Šnervėms pagavus keptos mėsos kvapą, žvejo skrandis
net sugurgėjo, jį suspaudė mėšlungis. Šis nevalingai nurijo seilę. Piktai šnypštelėjo
ir švarko kišenėje sugrabaliojo cigaretę.
Spragtelėjo dujiniu žiebtuvėliu. Šis, nuo gulėjimo džinsų
kišenėje buvo įkaitęs ir pliūptelėjo ugnies geizeriu. Vos nenusvilino antakių
ir apšepusių ūsų.
- Bl@t, pyzd@... – keiktelėjo žvejys išpūsdamas dūmą
ir nusispjaudamas į šalia siūbuojančius meldus.
Purptelėjo kažkoks smulkus paukštelis.
Iš Kaliningrado kontrabanda atgabentos cigaretės
tvaikas, kuriame matyt buvo susuktas su šiaudais sumaišytas mėšlas, permušė
visus kvapus ir šleikščiai nutvilkė burną.
- N@chui, - žvejys nuspriktavo svylančią cigaretė
tolyn į ežerą, gerokai už ant vandens plūduriuojančios plūdės ir pagraibęs
šalia kėdutės, užgriebė skardinę alaus. Užsivertė ir vos nepaspringo, kai į
nosiaryklę pateko karčių putų. Bet susilaikė ir nugėrė kelis gurkšnius. Permušdamas
visus čiulbesius, ulbėsius ir bumsikus – atsiraugėjo. – O!ooo! Bl@t! Vat taip,
vat...
Jau vėstantis vėjelis - tarsi atsikeršijo už visus –
pasikeitė ir truktelėjo savo vėsuma. Žvejys net nusipurtė ir pastatęs skardinę
ant liepto lentų, išsitiesęs, bet taip nuo kėdutės ir nepakilęs, ėmėsi sagstyti
švarko.
Pasigirdo šnaresys. Lieptas susiūbavo.
- Ei Kaziau, - išgirdo jį šaukiantį gerai pažįstamą
Povilo balsą. – Ką čia vienas veiki? Užtenka čia šūdą malt.
- Nebaidyk žuvies, - net neatsisukęs sumurmėjo Kazys.
- Štai, imk, blyn, o tai alkanas liksi, - Kazys net
nepajuto, kaip jam ant kelių atsidūrė plastikinė lėkštutė su tomatais apipiltu,
karštu ir nuostabiai kvepiančiu šašlyku, su įmestais keliais agurkų
griežinėliais ir su pora riekelių juodos duonos. – Prie stalo visi tavęs
laukia.
- Nenoriu...
- Baik, Kaziau, griaužtis, - už nugaros stovintis
Povilas, kurio išsikišęs pilvas švytėjo iš po aiškiai po skalbimo susitraukusių
marškinių, palingavo galva. Jo akys nuo gėrimų jau buvo pastiklėjusios,
drambloti skruostai įkaitę ir tamsiai nuraudę. – Bus gi tų bobų, bliam!
- Eik tu na... – norėjo numoti ranka Kazys bet nuo
sujudėjimo lėkštė vos nenulėkė nuo kelių ir jis, ją instinktyviai gaudydamas,
nebaigė siųsti Povilo į „tolimuosius kraštus“.
- Vat pats ir eik, kad durnas... – numojo ranka
Povilas ir apsisukęs nužingsniavo. Jau kojomis šiuršendamas žolę, artėdamas
link baliauninkų, garsiai išbaubė: - ANT KALNO MŪŪRAAAAIiiii!!.
Stiprus Povilo balsas nusirito gal net iki kito, iki vos
įžiūrimo ežero kranto.
- Tfu... – vėl į meldus nusispjovė Kazys. Bukai
pažiaumojo tąsų ir iki galo neperkepusį šašlyko gabalą, pastatė lėkštę ant
liepto lentų šalia sulankstomos kėdutės ir kita ranka vėl sugrabaliojo alaus
skardinę. Gurkštelėjo. – Bobos, bobos... Velniop tas bobas. Nafig. Niekada
gyvenime... daugiau... Bledės.
Kazio akyse eilinį kartą iškilo vaizdingas
paveikslėlis, kaip jis grįžęs namo, jau girdėdamas įtartinus aikčiojimus ir
dejavimus, praveria miegamojo duris...
...kaip sustingsta tarpduryje ir stovi lyg idiotas...
Ir regi, kaip brangioji žmonelė „joja“ ant kaimyno iš
antro aukšto...
Tiesiog mato, kaip jos sustangrėjusios
sultingos krūtys maskatuoja, kaip ji įnirtingai šnorpuodama aikčioja, o jai pritaria tas
niekšas..
...niekšas...
...niekšai...
...niekšas...
...niekšai...
Na, nors dar gražuoliukas, koks būtų... O tai plaukuotas visas kaip gorila...
Barzdotas, kaip... (Kazys nesurado epiteto)
Velniop...
O ji vis supasi, jodinėja...
...aikčioja...
...aikčioja...
Gorilos Iš Antro Aukšto plaukuota ranka pakyla ir sugniaužia jos krūtį, o ji dar
labiau užsiaimanuoja...
Kazys stovi ir beviltiškai supranta, jog su juo būdama - ji
tokios aitros nerodė...
Niekada. Net ant viršaus nelipdavooooo!
NIEKADA!
NIEKADA!
Juodas pavydas....
O pačiutė staiga, jau beveik ekstazėje, pasuka galvą ir jos
apsamanojusios akys staiga išsiplečia ir ji ištaria ar išrėkia ilgą:
- Oooooch!! – ir ji griūva ant šono, staigiai bando
slėptis po antklode.
Sušmėžuoja dar nebaigęs darbo įspūdingo dydžio
falas... ir plaukuotos kojos... Pakyla barzdota Gorilos Iš Antro Aukšto galva ir dar blūde skendinčios aštunkojo akys dėbtelį į Kazį...
Kazys nusipurtė - reginys išnyko...
Bet Kazys, kažkodėl, pagalvoja ne apie tai, ne apie juos, o apie vakar žiūrėtą kin ir suspaudė kumščius taip, kad skardinė braškėdama sulinko, o alaus puta kliukstelėjo ant švarko..
Bet Kazys, kažkodėl, pagalvoja ne apie tai, ne apie juos, o apie vakar žiūrėtą kin ir suspaudė kumščius taip, kad skardinė braškėdama sulinko, o alaus puta kliukstelėjo ant švarko..
jis pagalvoja apie Džango.
Taip. Apie Džango.
Jei jis būtų Džango, čia pat abu nušautų. Ir nuogus
lavonus, palikdamas ilgą kraujo šliūžę laiptinėje ir kieme, vilktų per visą mokyklos stadioną...
Jo (Kazio) fantazija nupiešė, kaip jis jau juos kabina ant
futbolo vartų skersinio...
....bet Kazys nebuvo Džango!
Kazys neturėjo pistoletų. Nei legalių, nei nelegalių.
Iš vis leidimo ginklui neturėjo.
Net virtuviniai peiliai buki. Nemokėjo normaliai
išgaląsti.... Ir tie patys kažkur stalčiuose...
O kirvis? Koks dar kirvis daugiabutyje?! Kam jis?!
Velniop. Kazys, juk joks Džango...
Ir niekada juo nebus.
Jis tai žinojo ir dėl to pyko ant savęs... O ant ko dar?
Jis tai žinojo ir dėl to pyko ant savęs... O ant ko dar?
- Nafig. Bledės, tos visos bobos! Kalė nenorės, kuilys
neužšoks, - Kazys nusipurtė
ištaškydamas slogius prisiminimus. - Nors ir visi tie ilgapimpiai irgi bledės! Visi ilgapimpiai bledės... Kuiliai...
Keikis nesikeik, o nuoskaudos ir sutrypto "ašai esmi" - ego - slogutis, kaip buvo, taip ir liko.
Vis labiau po skvernais lindo drėgme ir vėsa dvelkiantis
vėjelis, nors saulė už medžių dar ir nepasislėpė.
- Linksma, jiems ten matai, bli@at, - atsiliepė Kazys
į kažkieno pagarsintą muziką.
Žvejys vėl susižvejojo cigaretę.
Žvejys vėl susižvejojo cigaretę.
Tik, šį kartą, jau prisidegė atidžiau - antakiams niekas negrėsė.
Apimtas nervo ir savigraužos, ir nuoskaudos, ir nenumaldomo kartėlio, šlykštų dūmą sutraukė per du kartus iki pat filtro...
Apimtas nervo ir savigraužos, ir nuoskaudos, ir nenumaldomo kartėlio, šlykštų dūmą sutraukė per du kartus iki pat filtro...
Vartaliodamas tarp pirštų jau tik smirdantį filtrą,
pagalvojo, kad tą kartą, reikėjo nors ką nors padaryti. Nebūtinai, kaip tas Džango,
bet, na nors ką nors!
Kokią skrynutę nuo komodos paleisti į juos, ar ką?.. Skandalą
sukelti?.. Prakeikti?
Gal taip dabar nesigraužtų?
Gal taip dabar nesigraužtų?
O štai dabar - jau vėlu. Sielokis nors per visą pilvą, o jau vėlu. Klounu ir negimęs, greit gali juo patapti...
Kazys nuspriktavo sudegusį ir smirdantį filtrą į
meldus. Nusispjovė.
- Nė velnio nekimba, - sumurmėjo ir pasilenkęs pačiupo
meškerę. Truktelėjo. Laisva ranka pagavo valą šalia plūdės ir vėl nusispjovė: – Nugraužė,
rupūžės. Pūgžliai, kad juos kur.
Kabliukas buvo plikas. Jokio masalo nebuvo likę.
Kazys apsidairė. Kilstelėjo dėžutę, o sliekų jau
nebuvo. Iškratė žemes čia pat po kojom, ant liepto, nors ir žinojo, jog nieko
jau neras. Bet vis tiek kedų galiuku, dar jas pažarstė.
Pasuko galvą į triukšmadarius. Akimirkai pagalvojo, jog gal
reiktų eiti pas juos, pasigerti, ar ką? Bet čia pat nusipurtė. Jam atrodė, jog visi jį pirštais badys, o
išgėrę dar ir žvengs. Juolab, ten dar ir josios bendrų draugų/draugių buvo. Prakeikė tą
minutę, kai pagalvojęs, jog prasiblaškys, sutiko čionai atvažiuoti.
- Ble. Kiek alaus išgėriau? Gal reik važiuot iš čia
nafig, - Kazys pasilenkė ir suskaičiavo skardines... – Keturios... Ne,
penkios (dirstelėjo į pakrantės vandenį, kur užkliuvusi už meldų lėtai
tyvuliavo penktoji skardinė). Ble... Valandžiukę reikia pasėdėti ir tada
važiuoti. Nafig tuos mentus, gal nesugaus. Velniop visus.
Trukteldamas koją, netyčia užkliudė lėkštutę, kuri
trakštelėjo. Kazys vėl nusikeikė: suprato jog įdėjo koją į šašlykus, duoną ir
tomatus.
- Štai ir masalas, - susinervinęs, bandydamas nuo kedo
pado nubraukti tomatus ir brūžindamas koja į lieptelio lentas, čiupo mėsgalį. Riebiai
keiksnodamas, drebančiom iš susierzinimo rankom jį užkabino ant kabliuko ir su visu įniršiu, net atsistojęs ir
atsivedėjęs, drožė meškere priekin... – Šlykštynė!
Meškerė vos neišslydo iš rankų, o užkabintas ant
kabliuko šašlykas garsiai pliumptelėjo į vandenį.
Plūdė giliai paniro, jos nesimatė. Matomai per didelis gylis, o šašlykas per sunkus - nuskandino plūdę...
- Nu tu bli@, kad tave kur kelmas! – Kazys pradėjo
nervingai sukti ritę.
Staiga valas truktelėjo. Meškerė perlinko. Kazys vėl
nusikeikė ir iššiepęs dantis, pabandė pavedžioti meškerikočiu, atpalaiduoti
valą ir vėl truktelėti. Tik, šį kartą, labai švelniai.
Nepavyko...
Nevykėlis ir nenusisekęs vyrelis pabandė meškerę
pakirbinti...
Nepavyko...
Visai atpalaidavo valą, pasidairė ar nebūtų galia
pažingsniuoti krantu, kad galėtų truktelėti kitu kampu, bet tik atsikrenkštęs nusispjovė:
- Velniop! – užspaudęs ritės stabdį, iš visų jėgų vėl timptelėjo.
Staiga, vanduo suraibuliavo subangavo. Skaidrius ežero vandenis, per kuriuos paprastai dienos šviesoje matydavosi dugnas net iki poros metrų ar daugiau, jau dengė beveik
pasislėpusios saulės šviesa, kuri jo paviršių pavertė į veidrodinį-sidabrinį
blizgesį, tad Kazys išvydo tik ratilus, lyg kas būdų po vandeniu iškvėpęs orą
(ar gerai pabezdėjęs). Paviršius nuraibuliavo ir...
...ir staiga suputojo.
Žvejo vepelis atvipo, tarsi išlūžęs stalčius.
Ratilai priartėjo prie lieptelio, lyg po
vandeniu kažkas galingas plauktų ir greit lieptelis sudrebėjo...
Iš vandens išniro rankos...
Nenormaliai baltos, lyg vaškinės, lyg iš sniego
nulipdytos...
Pirštai įsikibo į lieptelio galą...
Kazys norėjo surikti, bet jam tik teišėjo kažkoks
sausas gargaliavimas... Tarsi jį visą būtų suspaudęs mėšlungis.
Lieptelis vėl sudrebėjo, sulingavo, sujudėjo ir iš vandens
stryktelėjo siluetas. Pirmas įspūdis, jog tai lyg milžiniškas šamas iššoko iš vandens
- stačias. Tik tas šamas turėjo moterišką pasturgalį, kuriuo klektelėjo ant
lietelio galo. "Šamas" persisuko ir rankomis(!)...
....taip, tarsi šamas galėtų turėti rankas?!(!)...
...rankomis įsirėmęs į lieptelį persisuko.
Kazys žengtelėjo atgal ir užkliuvęs už žvejo kėdutės,
drėbėsi į ją. Meškerė pliumptelėjo į vandenį ir pasislėpė po liepteliu.
Užkliudytos tuščios ir viena pilna skardinės tarškėdamos nusirideno per lieptą, kelios iš jų, taip pat kliukstelėjo į vandenį.
Šamo siluetas moteriškas?..
Silueto ranka pakilo ir perbraukė ilgus, šlapius,
tįstančius ir varvančius... plaukus?.. dumblius? Šmaas juk plaukų neturi! Nors Kaziui visa tai jau nerūpėjo – jam
atsirodė, jog tai plaukai, kurie laisvai krito ir iki pasturgalio dengė visą
kūną. Slėpė tarsi laisvai krintančiuose rūbuose... akimirksniu siluetas prarado apčiuopiamą formą.
"Apakęs" iš nuostabos bėdžius, išvydo kaip pakilusi ranka perbraukė plaukus ir jis išvydo vieną akį, siaurą
tiesią nosį ir siaurą burną su putniomis ir perbalusiomis ar net pamėlusiomis
lūpomis. Kažkodėl tiek akis, tiek lūpos
priminė kažką tokio giliai žuviško, bet kodėl – Kazys nesuvokė.
- Ėeiiii... Žmogaau! Eiiii! – tarsi ant klausos
ribos, vos girdimi aukštos tonacijos varpeliai nuskambėjo Kazio galvoje.
- Aaa-cha, - išlemeno Kazys ir čia pat suprato, jog
šamas-žmogus-moteris-amfibija-monstras ar kas ten bebūtų - žodžiu - ta būtybė, burnos net nepravėrė.
- Ėėiiii... Tik infarkto čia nereikia. A-ne? Ką
undinės nematęs?
Kazys, vis dar iš nuostabos paleidęs vepelį, lėtai
pasukiojo galvą, o po to sukinkavo.
- Tai, nematęs, ar ne?.. chi-cho-chi.. – juokas buvo
toks keistai užkrečiantis, kad Kazys per prievartą puse lūpų nusišypsojo. –
Tai dabar matai, ar ne? Viskas, viskas atsiiigaaauk! atsigauk, sakau. Aš undinė. Žmogaaauuuu...
Undine prisistatęs padaras pakėlė ranką ir pamosikavo delnu, tarsi tikrindamas ar žvejys kažką mato.
- Aaa-cha, - sulinksėjo Kazys. – O jopšikmat...
o jopšikmaaaaaaat... o jop...
Netikėtai išsprūdęs nuostabos keiksmas, kuris ištirpo trečiame
kartojime, po kurio nukaro Kazio apatinė lūpa, jį tarsi pažadino. Jis, tarsi ieškodamas pagalbos, nepatikliai
apsidairė.
Šnarėjo meldai, kleketavo naktiniai paukščiai, bet
visus garsu visa tai tarsi užgožė naujai baliauninkų pagarsinti bumsikai. Iš šešėlių
ant sienos, matėsi, kad vidiniame kieme jau prasidėjo šokiai.Tarsi ten jau maskatuotųsi krūva Afrikos šamanų.
Kazys vėl atsisuko į būtybę. Kažkur nuo realybės atitrūkusi
šmėstelėjo mintis sau įsižnybti, bet taip ir išnyko, net neįgavusi apčiuopiamos prasmės. Žvejys vėl įsmeigė akis ir ištarė
užkimusiu, prasmegusiu balsu:
- Negali būti, jopšikmaaaat. Bli@t... kad kur kelmais paspring-tų...
- Matau atsigavai, ch-chi, - sukikeno būtybė. – Gal
dar turi to skanėsto?
- Ska-Anėst-oO?
- Na, kur ant kabliuko dėjai. Paprastai visi kokius
sliekus, masalą, muses deda, o čia...
- Aaaaa... šašlyko?
- Kaip? Šakyko?
- Šaš-lyko?
- Šašyko, šašyko. Tebūnie šašykas. Turi? – padaras
prisistatęs undine, tarsi žemės mergelė koketiškai kilstelėjo vieną petį, ir krestelėjo plaukus. Undinė irgi moteris? Ar tritono patelė?
- Aa-ha... - jau pradedantis atsigauti Kazys,
nevalingai pagalvojęs ar toji undinė turi krūtinę, jei ji jau undinė, pradėjo
grabalioti ranka ten, kur neseniai gulėjo sutraiškyta lėkštutė.
Tarsi perskaičiusi paklaikusią Kazio mintį, undinė skambiai
nusikvatojo:
- Turiu, turiu. Ir labai stangrią. Kitokių pas vandenų
mergeles nebūna. Tik mažos ir šaltos. Cha-cha-cha.... Niekas nešildo, tai ir
šaltos, cho-ch-chi... Tai turi šašyko ar neturi?
- Va, - kažkur po kėdute sugrabaliojęs dar vieną
gabaliuką neiškepusio, išvataloto tomatuose ir ant lieptelio pritryptose žemėse, šašlyko ir ištiesė jį atėjūnei.
Šioji atsargiai, tik pirštų galiukais, lyg išgąsdinta
žuvelė jį perėmė, o Kazys purvinus pirštus nubraukė tiesiai į džinsus ir dar
pagalvojo, jog nuo jos rankų dvelkė ežero vėsuma.
Viešnia persilenkė ir nuleidusi ranką į vandenį,
praskalavo mėsgalį vandenyje, o Kazys savo galvoje išgirdo:
- Ir ko jūs žmonės juos gadinate savo kažkokiais
glitėsiais...
Tačiau, jau su padėtimi bebaigiąs apsiprasti Kazys, į
undinės (ar kokio tai padaro pasivadinusio undine) prasiskverbusias mintis
nebekreipė dėmesio. Jis žvilgsniu nulydėjo stangrią kaulėtą nugarą, kuri atsidengė
nuslydus plaukams ar kas ten vietoje jų buvo. Žvilgsnis net užčiuopė truputėlį
plokščios krūtinės...
- Ne kojas, o uodegą, va... – atsakydama į visai ne
slaptas mintis, undinė supliuškeno ir kilstelėjo savo galūnes... galūnę...
Prieblandoje Kazys smulkmenų nematė, bet suprato, jog iš ties toji uodega
visiškai nepanaši į jokią auksinės žuvelės uodegą, kaip kad visur mėgsta piešti
undines – ji labiau priminė šamo uodegą... Net išilgai ėjo siauras pelekas. Ir
jokių žvynų!
- Tu ne undinė, - lėtai palingavo galvą Kazys. – Jokia
tu undinė. Kas tu?
Padaras vėl pasisuko, o Kazys suprato, kad jis (padaras)
iš jo juokiasi ir vaiposi, nors žuviškame veidelyje jokios emocijos nesimatė.
Tik apatinis žandikaulis lėtai judėjo kramtydamas mėsgalį.
- Aha. O tu galvoji, undinė tai merga pildanti tris
norus? Ech, žmonės, mėgstate jūs prifantazuoti. Kaip tavo vardas? Kazys? Taip?
Keistas vardas. Galima aš tave vadinsiu Ksss?
Kazys palingavo galva. Jam jau sprukti ar bėgti niekur
nesinorėjo. Jis tapo smalsumo įsikūnijimu. Jis jau užmiršo apie aplinką apie viską.
- Kas tai yra "dulkinti"? Dulkintis? Pistis? Kaip mes
dulkinamės? – staiga susidomėjusi undinė (ar ja pasivadinęs padaras), net
palenkė galvą ir nustojo kramtyti. Tari dar kažką perskaitė Kazio galvoje ir tęsė:
- Aaaaa.... Kodėl tu apie tai vis
galvoji? Tau laikas neršti? Man tai ne. Aš dar per jauna. Ir dar ne sezonas...
Ne. Žinai, Ksss, o tu man patinki. O
nori pamatyti vandenų pasaulį? Mano pasaulį? Prisiliesk prie mano delno.
Kazys išvydo liauną, bet akivaizdžiai stiprią ranką.
Suprato, jog tarp pirštų mato ir beveik permatomą plėvelę, kurios anksčiau
nepastebėjo.
„Čia kaip pas varlę? Kad lengviau būtų plaukti?“ –
nejučia pats sau pagalvojo Kazys.
- Taip, taip, - sulinksėjo padaras. – Prisiliesk,
nebijok, taip geriau pamatysi mano pasaulį.
Tarsi ketindamas paglostyti svetimą šunį, Kazys bailiai lėtai
ištiesė ranką.
Padaras suspaudė ne visą delną, o tik kelis Kazio
pirštus. Kažkuriam laikui, jie abu pavirto į skulptūrą.
Vėjas sustiprėjo, meldai sušnarėjo, baliauninkų bumsikai plėšėsi iš paskutiniųjų jėgų, o jiedu, tarsi skulptūros, sėdėjo susikibę ištiestomis rankomis – žmogus ir vandenų padaras.
Vėjas sustiprėjo, meldai sušnarėjo, baliauninkų bumsikai plėšėsi iš paskutiniųjų jėgų, o jiedu, tarsi skulptūros, sėdėjo susikibę ištiestomis rankomis – žmogus ir vandenų padaras.
Kazio smegenys tarsi sprogo. Ne – žmogus jokio skausmo
nejuto, tik, jeigu anksčiau girdėjo tik undinės kalbą, žodžius, intonaciją, tai
dabar dar paniro ir į vaizdinių jūrą...
Tarsi paniro į skaidrius Plaltelių vandenis. Nejuto
nei šalčio, nei drėgmės. Ir kvėpuoti buvo lengva. Kažkodėl pasijuto, tarsi būtų
judri ilgauodegė žuvis: tarsi ungurys? Vėgėlė? Šamas? Ar dar kažkas? Dirstelėjo
į savo rankas – plėvelė tarp pirštų – nagai... Kaip pas aksolitlį!
O taip! Ne šamas, ne ungurys, ne varlė! Aksolitlis! Tik dabar jis, kurio sąmonę užgožė josios, undinės, to padaro sąmonė, suvokė į ką labiausiai undinėlė panaši! Ogi į parduotuvėse akvariumuose matytą padarą, kurį kartais dar per neišmanymą kai kas vadina salamandra!
O taip! Ne šamas, ne ungurys, ne varlė! Aksolitlis! Tik dabar jis, kurio sąmonę užgožė josios, undinės, to padaro sąmonė, suvokė į ką labiausiai undinėlė panaši! Ogi į parduotuvėse akvariumuose matytą padarą, kurį kartais dar per neišmanymą kai kas vadina salamandra!
Bet mintys išbėgo ir paliko...
Kazys matė kaip žalsvas vanduo vis tamsėja, o jis
lekia palei dugną...
Į meldus sprunka milžiniška lydeka...
Į meldus sprunka milžiniška lydeka...
Palei pajuodusį dumbliais apaugusį medžio kamieną atbulom
ropoja keli vėžiai...
O greitis!
Koks greitis!
Vanduo vis tamsėja, bet taip ir išlieka žalias...
Seni kelmai...
Dumbliai... Žuvelės...
Pasirodo šiukšlės...
Dumbliais apibėgęs automobilio ratlankis...
Suplyšęs tinklas...
Sublyksėjo kažkas: Kazys suprato, jog tai per
vandenį prasiskverbę spinduliai atsimušė į matyt nesenai nuskendusių alaus
skardinių dugnus...
Priešais atplaukia dar viena tokia pati būtybė - jie
susitinka, kažką vieni kitam pasako ir dabar jau laimingai juda greta... Visi trys...
Staiga vanduo sutirštėja, pajuosta, jie ar jos, abudu ar abidvi ir Kazys su jomis, papuola tarsi į burbulą,
gauna tyro oro gurkšnį ir...
Ir išneria...
Ir vėl atgal paneria...
Ir išneria...
Ir vėl atgal paneria...
O čia jau vanduo kitas! Melsvas...
Staiga atsiranda krūvos kažkokių plačialapių
vandeninių augalų. Stiebai stori, sultingi...
O jis jaučia, kaip ji su draugu ar drauge mikliai
laviruoja tarp nenusakomų augalų. Pabaido margas žuvytes, išbaido tuntą
sidabrinių žuvyčių. Akimis palydi kažkokią milžinišką žuvį...
Ir neria viršun.
Galima net pasijusti delfinu...
Galima net pasijusti delfinu...
Kas čia dabar?! Du mėnuliai? Ar dvi saulės? Vienas
baltas (ar balta), kitas melsvas (ar melsva?) su rausva aureole!
Trijulė iššoka ant vandens ir tarsi rąstai
plūduriuoja. Gaudo salstėlėjusį nuo tolimos sausumos nešamą vėjelį. tikriausiai ten žydi milžiniški plotai kvapnių augalų? Sandalmedžiai kokie? Lavandų laukai? O gal paprasčiausi rapsai ar čia augančios specifinės jukos kokios. Bet jos juk kvepia naktimis.. O gal čia, dabar, naktis?
Mintimis šypsodamiesi vandenų padarai plūduriuoja... ilsisi... Kažko laukia.
Mintimis šypsodamiesi vandenų padarai plūduriuoja... ilsisi... Kažko laukia.
Kazys suvokia, kad čia ne jo pojūčiai, bet atsispirti šiai
jėgai, inercijai, tai palaimai ar euforijai, kurią žemėje, matyt gali pajusti
tik adrenalino vergas ar koks narkomanas – nepajėgė... Taip, jis ne žemėje, jis
tai suprato, ir šio pasaulio pojūčiai jį kerėjo.
Kažką pajuto, pakėlė galvą, o link jų jau plaukė
delfinai. Delfinai ežere?! O gal čia įlanka, vanduo lyg lengvai sūrstelėjęs.
Ne, čia ne delfinai...
Tai jie! Patinai! Tritonai?
Jei jos undinės, tai jie tritonai?..
Undinėlės (įskaitant ir tą, kurios galvoje tupėjo Kazys) viliokiškai pliaukšteli uodegomis ir
neria... Delfinai-tritonai pasileidžia paskui...
Žaidimai... siautulingi žaidimai...
Kas ką pagaus...
O po to...
Kas ką pagaus...
O po to...
Pokštelėjo.
Kazys atšlijo. Pajuto, kad undinė (padaru jis jau jos
mintyse nebevadino) šypsosi.
- Tau patiko mano pasaulis? – išgirdo galvoje
klausimą.
- Taip, - nuoširdžiai atsakė Kazys. – Ten pas jus
gera, ramu. O pas mus tik darbas, namai, „babkės“, darbas, skandalai... ir va...
Kazys dūrė pirštu sau už nugaros link
besilinksminančių. Tačiau undinė ten net nedirstelėjo:
- O kas tos „babkės“? Bobutės? Ką jos daro?
- Ne bobutės. O pinigai. Tai popierėliai, už kuriuos
gali kažką gauti. Be jų net nepavalgysi...
- Ir sasalyko?
- Ir šašlyko. Už viską reikia mokėti, - linktelėjo
Kazys.
- Nesuprantu.
- Ir nereikia. Laimingesnė būsi, bli@t. Ė, ne ta
prasme ne tu bli@t. Ta prasme...
- Supratau, supratau, tai toks priežodis, chi-chi-
chi... - undinė vėl nusijuokė, vėl tarsi suskambino varpeliai Kazio galvoje. – Tai tau nepatinka
čia, kur gyveni?
- Ne, - Kazys prikando lūpą, o jo galvoje vėl iškilo
niūrius vaizdinys koks jis visiškas ne Džango...
...Euforija išgaravo.
- O nori gyventi pas mus?
- Ką? Kaip?
- Paprastai. Tu man patinki.
- Aš tau?
- Taip.
- Aš žiaunų neturiu. Ir uodegos.
Kazys nuo vėl nuaidėjusio juoko jo galvoje, sutriko.
Visiškai sutriko. Ir, šį kartą, užkrečiantis juokas skambėjo labai ilgai. Bet Kazys nesišypsojo. Jis su baime laukė. Norėjo išgirsti, kad klysta ir to bijojo...
- Kol aš tave laikysiu už rankos – tau nieko nereikės.
O atsidūrus mano pasaulyje, tu iš karto tapsi toks kaip mes. Gaudysim ir
vaikysim žuveles... O žinai, kokie skanūs bžiamdumbai? Tie ilgi, su plačiais
lapais? Jų žiedai, tai nektaras...
- Ką? Aš tapsiu moterimi?
- Chiohichiiii, žinoma, kad ne! Tritonu-delfinu! Ar
delfinu-tritonu?
- Aha...
Vėl nuskambėjo užkrečiantis juokas.
Undinė ištiesė ranką ir, šį kartą, pilnu delnu
sugniaužė Kazio delną. Suspaudė. Jos akys tarsi suspindo. Jos jau nebebuvo panašios
į žuvies.
Nesipriešino. Pasidavė likimui. Jis ne Džango - jis tik žmogus, kuris vėl norėjo
patirti tą buvusią euforiją, tą judėjimo greitį, norėjo paragauti bžiamdumbų
žiedų...
Velniop šį pasaulį, kai yra geresnis!
Undinė truktelėjo Kazį į save ir šiam susverdėjus,
nepaleisdama jo rankos, nėrė.
- Nebijok, kvėpuok! – išgirdo Kazys savo galvoje...
***
***
Pliaukštelėjimo per bumsikus niekas negirdėjo. Meldai tarsi našlaičiai sušmėžavo. Vėjas nurimo.
Ežeras galutinai paskendo tamsoje ir pradėjo laukti
neužilgo pakilsiančio mėnulio... Jo net nejaudino vandenį drebinantys
bumsikai...
Nors ir tos vasaros naktys trumpos... Valandėlė- kita,
o ten ir kita diena. Saulė vės šildys skaidrius Platelių vandenis...
***
- Ryt vėl į apklausą. Bliam. Kada
gi jie atsikabins?! – eilinį kartą niurzgėjo Povilas. – Pabaliavojom, vadinasi.
- Nebėdavok. Neturi jie ko mums
prikišti, geriau apie Kazį pagalvok, - eilinį kartą jo pačiutė Vanda bandė
sudrausminti savo vyrą, kuris, prisiminęs morge matytą jau išsipūtusį ir ungurių apgraužtą Kazio kūną, net nusipurtė.
Tarsi atsisveikindamas su velioniu
krito šilta dulksna, tad iš kapinių porelė ėjo įsikibę vienas kitam į parankę po vienu
dideliu juodu skėčiu. Priekyje spėriai kojas dėliojo susikūprinęs kunigėlis, kuris skubėjo link klebonijos automobilioko,
o palydėtuvėse dalyvavę pažįstami ir bendradarbiai vos ne tekinom sėdosi į savo
transportą: kas skubėjo namo, o kas dar nusprendė sudalyvauti ir gedulingoje
vakarienėje.
Paskui turseno Povilo tėvas, senis
Rapolas. Žymus bambeklis, amžinai niekuo nepatenkintas pamokslautojas. Jis ėjo
pasukęs galvą, net atstatęs priekurčią ausį, kad geriau girdėtų, ką šnabždasi jaunimas.
Jaunimas jo atžvilgiu, aišku. Jauniumas, kuriam jau pusamžis ne už kalnų.
- Šiknius, blyn. Galėjo
nusiskandint kur be mūsų. Pameni, pavasarį, sakiau, kad Plateliai tris kartus
kaukė? Pameni?
- Na, pamenu. O ką, vėl tas savo
nesąmones peizėsi? Užsičiaupk gal geriau, ar ką? – Vanda piktai pakratė trigubą
pagurklį.
- Užsičiaupk, užsičiaupk. Amžinai
užsičiaupk. O Kazys buvo trečiais – viskas, paminėsi mano žodį – šiemet
Palteliuose niekas nenuskęs!
- Ką čia nusišneki, pasakoriau...
- Tiesą Poviliukas sako, tiesą, -
iš už nugaros subambėjo senis. – Tu ne čionykštė. Nieko tu nesupranti, va.
- Aha, dvidešimt metų čia
pragyvenau ir nesuprantu... Aha...
- Va, dar dvidešimt pragyvensi ir
vis tiek nieko nesuprasi, va ir bus tau "aha", - senio skėčio kraštas susidūrė su porelės
skėčiu.
- Atsargiau, gi lyja, - net
treptelėjo koja Vanda.
- Vat ir nesuprasi. Tu ne
čionykštė. Vat - kiek pavasarį Plateliai sukauks, tiek skenduolių per vasarą ir bus! Vat!
- Nesąmonės...
- Tu pati, martele visa nesąmonė...
Balsuose piktumo nebuvo: tai buvo
įprastas uošvio ir martelės apsižodžiavimas. Povilas jų net negirdėjo, jis tik
mąstė ar ryt nereiktų tyrėjui nunešti kokio ungurio, kad greičiau duotų leidimą
išvykti, o tai tas pasižadėjimas apie neišvykimą, gadino visus planus...
2020
Vilnius
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą